Tiesą sakant, apie vieną iš jų turėčiau net neužsiminti, nes važiuodama turiu vieną tikslą: aplankyti privačią ir vienintelę tokią Lietuvoje Porceliano galeriją netoli Panevėžio, Stanionių kaime. Bet paaiškėja, kad tai tiesiog neįmanoma, nes Porceliano galerijos čia gal net nebūtų, jei prieš tai nebūtų įsikūręs „Įstros lėktuvų muziejus“. Dar daugiau: ne tik galerijos šeimininkės Irenos Puidokienės įdomu klausytis, bet ir jos vyro Virmano Puidoko pasakojamos istorijos intriguoja. Taigi supratote teisingai: vyras čia turi „Įstros lėktuvų muziejų“, žmona – Porceliano galeriją, o visi, kas atvyksta, ieškodami įspūdžių, patenka iš karto į du muziejus, įsikūrusius po vienu stogu. Mąstant stereotipiškai: vyrišką ir moterišką. Bet tai pastaruoju metu ir lieka tik stereotipu, dažniausiai atvykusieji aplanko abu muziejus ir abiejais nenusivilia.
Nuo „gražu ir patinka“ iki istoriškumo ir vertės
Pamačiusi tiek porceliano vienoje vietoje, beveik suglumau ir aš: tai reikėtų tiesiog rodyti ir rodyti – aprašyti tą įspūdį sunku. Bet ir tai turėjo visai kitokią pradžią ir turi savo istoriją – juk viskas prasideda nuo svajonių ir idėjų. Irenos porceliano kolekcija prasidėjo dar kitaip. Gal nuo meilės… kelioms statulėlėms tėvų namuose. Vieną iš jų paglosčiau ir aš – Leningrado porceliano fabriko (LFZ) grakščią mergaitę, inspiravusią pašnekovę visam tam, kas sukurta šiandien. Šiandien Irena pati nežino, kodėl jai jos taip patiko, bet išvažiuodama iš tėvų namų, pasiėmė jas kartu. Vėliau kažkas pasakys, kad galbūt ankstesniuose gyvenimuose ji gyvenusi tarp porceliano. Bet, ar reikia aiškinti meilę? Ji arba yra, arba jos nėra. Taigi prieš gerus dvidešimt metų Irena pradėjo dairytis statulėlių senturgiuose, antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse ir pamažu jas pirkti. Kriterijus tuomet buvo vienas: gražu ir patinka. Suvokimas, kad reikėtų pradėti investuoti ne į bet ką, o į vertingus gaminius, aplankė gal po dešimties metų, kai iščiupinėjusi gausybę kūrinių, moteris suprato, jog vadovautis „gražu“ tiesiog neprotinga – reikia pradėti dairytis vertingų, gerų, senų manufaktūrų ir ranko darbo kūrinių. Juo labiau, kad kaip tik tai iš tiesų yra gražu, yra tikroji estetika ir įkvepia. Žinoma ir brangu. Daug brangiau. Todėl mėgėjiška kolekcija staiga įgavo beveik kitą statusą – ji pradėjo virsti investicija į meną. Bent jau taip save nuteikė pašnekovė ir jos hobyje prasidėjo kitas, tačiau ne mažiau įdomus, etapas. Irena ir toliau ieškojo statulėlių, figūrėlių, paveikslėlių, indų, žodžiu, visko kas pagaminta iš porceliano, bet dabar jau rūpėjo jų istorinė ir išliekamoji vertė.
Biskvitinis (neglazūruotas) porcelianas – labiau atliepia šiandieninį skonį, kuriame dominuoja minimalizmas.
Kolekcijoje – seniausių porceliano manufaktūrų darbai
Visa kita beveik nepasikeitė. Nepasikeitė ir paieškos vietos: turgūs, antikvariatai, sendaiktynai, tiesa, prisidėjo aukcionai ir pažintys. Dabar kolekcininkė jau žino, kas į Lietuvą veža jai reikalingas prekes, o vežėjai žino, ko Vakarų Europoje ar Anglijoje ieškoti Irenai. Prieš kažką įgyjant, jai skrieja ne viena daiktų nuotrauka.
Šiandien privačioje kolekcijoje yra turbūt visų žinomiausių Vakarų Europos, Anglijos, Skandinavijos, Kinijos ir Japonijos senųjų manufaktūrų darbai, pradedant XVIII a. ir baigiant šiais laikais. Nors, pavyzdžiui, paradoksas: jei Meiseno manufaktūroje užsakysite darbą visiškai identišką senųjų meistrų darbams iš XVIII a., tai jis gali būti netgi brangesnis, nei XVIII a. originalas. Taigi porcelianas iki šiol turi vertę ir ji pastaruoju metu tik didėja. Ne veltui jau gerus du dešimtmečius kinai konteineriais į Kiniją veža Vakarų Europos senąjį porcelianą, trakduodami tai kaip didelę išliekamąją vertę turintį turtą. Ne be šios priežasties, porceliano kainos ir taip visada buvusios nemažos, nesustoja augti. Lietuvos vežėjai pastebi, kad daugelio daiktų jiems įgyti neapsimoka, nes Lietuvoje nepavyks uždirbti. Kad kainos kyla, žinoma, yra pastebėjusi ir Irena, todėl pastaruoju metu tapo dar išrankesnė ir perka tik tai, ko iš tiesų labai trūksta kolekcijai, ar norisi jai pačiai. Tuos norus gali riboti du dalykai: pinigai ir tai, kad dabar yra gerokai reiklesnė. O štai lobį rasti – visai kas kita. Tai yra kažką nupirkti gerokai pigiau nei tas daiktas vertas. Tokių atradimų dar vis pasitaiko užsienyje aukcionuose, o štai Lietuvos prekybos vietose jau beveik ne. Tiesa, anksčiau būta visko, žmonės mažiau išmanė ką parduoda ir net paprastame blusų turguje buvo galima rasti gerų ir nebrangių eksponatų.
Daug gamintojų įvairiais laikmečiais mėgo kurti romantiškas, įvairių siužetų kompozicijas.
Tikri kolekcininkai nori dalintis
Bet metas grįžti prie muziejaus temos. Kas gi paskatino apie jį pradėti galvoti?
„Kažkur teko skaityti, kad kolekcininku žmogus tampa tada, kai savo surinkta kolekcija dalinasi su kitais. Aš irgi ėmiau galvoti, kad pernelyg egoistiška tiek surinkto grožio laikyti dėžėse ar už uždarų durų ir gal prieš kokius penkerius metus kilo mintis įrengti porceliano muziejų“, – muziejaus idėjos pradžią prisimena Irena.
O juk viskas prasideda nuo minties. Pradėjo dairytis patalpų, galvoti, kaip ir ką reikės pateikti, buvo net nusižiūrėjusi seną ir remontuotiną namą Panevėžyje, bet dukra archiktektė patarė ieškoti kitų galimybių, nes restauruoti seną namą – tai beveik brangiau nei pastatyti naują. Tuo tarpu vyras jau buvo įkūręs lėktuvų muziejų, o vietos dar likę į valias. Ir nors Irenai iš pradžių atrodė, kad porcelianas ir aviacija nėra pati geriausia kaimynystė, tačiau prasidėjo pandemija, atsirado laiko ir buvo apsispręsta ekspoziciją kurti antrajame pastato aukšte, likviduojant per pandemiją uždarytą ir neveikiantį viešbutį. Patalpas rekonstruoti ir pritaikyti muziejui padėjo dukra architektė Ieva.
„Pasaulinė pandemija aiškiai parodė, kad negalima į žmogaus poreikius žiūrėti primityviai – esą jam reikia tik maisto, šilumos ir miego. Aiškiai pamatėme, kad egzistuoja kultūrinis alkis, todėl nusprendėme savo kolekciją atverti visuomenei“, – toks buvo Virmanto Puidoko motyvas.
Labiausiai muziejaus lankytojus žavi nėriniuoti Drezdeno porceliano balerinų drabužiai.
Šiandienos ekspozicijoje – per 1000 porceliano darbų
250 m2 ploto Porceliano muziejus buvo atidarytas 2021-ųjų rugsėjį. Dabar jame keletas salių nedidukėmis nišinėmis patalpomis dailiai jungiasi su šalia einančia galerija, kurioje daugiausiai eksponuojami paveikslai ir akinančio baltumo biskvitinio porceliano skulptūros. Į dienos šviesą Irena atrinko per 1000 gražiausių porceliano darbų, sugrupavo juos kiek buvo įmanoma pagal gamintojus, kartais – laikmetį ar temas ir, sakytume, tirštai užpildė visas muziejui skirtas patalpas. 20 metų moters darbas išsiskleidė visu ypatingu grožiu. Šiandien muziejuje eksponuojamos rankomis tapytos ir auksuotos vazos, šviestuvai, didelės ir mažos figūrų kompozicijos, biskvito (neglazūruoto porceliano) figūros bei kompozicijos, gausybė miniatiūrų. Porceliano gaminių stilių įvairovė nuo imari (japonų), baroko, rokoko, ampyro, klasicizmo iki Art Deco, Art Nouveau, modernizmo ar post modernizmo. Kolekcija eksponuojama drauge su senoviniais paveikslais – natiurmortais, peizažais, portretais – ant vertingų XVIII – XIX a. baldų, ar dailiose vitrininėse indaujose, patalpas puošia dailūs krištolo šviestuvai, kai kur – kilimai. Dar geresnė žinia ta, kad čia dar ne visi eksponatai ir ateityje, didelė tikimybė, kad bent dalis jų bus pakeista.
Meiseno fabriko įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II (Augusto Stipriojo) skulptūrėlė šiandien yra visos Irenos Puidokienės kolekcijos simbolis, nes joje dominuoja Vakarų Europos darbai, Meissen, Vokietija, 1930m.
Drezdeno meistrų vazos Puidokų šeimai labiausiai vertingos dėl LDK ženklų – tai Augusto II heraldiniai ženklai be viso kitko ir su Vyčiu.
Kolekcionavimas – tarsi nepagydoma liga
Įgyvendinę šį savo planą, kuris tarsi vainikavo visą ilgametę aistrą ir didelį darbą, džiaugiasi ir galerijos šeimininkė Irena, ir jos vyras Virmantas. Paklausta, ar dabar, pasiekus tokį gražų tikslą, nesinori sustoti, pašnekovė tik nusijuokia: kolekcininkai save vadina ligoniais ir, deja, sergančiais nepagydomai. Porceliano „liga“ neketina niekur trauktis. Irena ir toliau ieško naujų pirkinių, vakarais domisi užsienio aukcionais, bendrauja su antikvarininkais ir džiaugiasi, jei pavyksta rasti ją dominančių daiktų. Dabar ji sako jau daug žinanti apie porcelianą, jai nereikia matyti gamintojo ženklo, kad suprastų, kurio daiktas laikmečio, kas jo meistras ir manufaktūra. Taigi šiandien pasitenkinimo teikia jau ne tik daiktai, bet ir sukauptos žinios, kuriomis ji, dabar jau kaip gidė, noriai dalijasi su muziejaus lankytojais. Keletą kartų įsitikinau, kad apie dažną eksponatą kolekcininkė galėtų papasakoti ištisą istoriją, kurią po kruopelytę surenka pati sau, kai daiktą tik įgyja. Sako, jog tai jai pačiai įdomu, o ir lankytojams patinka. Paklausta, kuris momentas maloniausias kolekcionavimo procese, sakė, kad beveik viskas, bet smagiausiai yra kažką naujo atrasti, o po to gautą siuntiniu kūrinį išvynioti ir grožėtis. Tiesa, gana daug daiktų tenka vienaip ar kitaip pagražinti, sutvarkyti, restauruoti. Jei įmanoma kai kurių darbų imasi abu su vyru, dėl sudėtingesnių, kreipiasi į specialistus.
Prancūziškam Sevro manufaktūros porcelianui būdinga retai kitose manufaktūrose pasitaikanti ryški turkio spalva.
Kiniečių ir japonų porcelianas turi savą ir išskirtinį braižą, temas, siužetus, dekorą.
Muziejus – užsiėmimas visam gyvenimui
„Kodėl muziejai? – šypsosi Irena, – labai geras užsiėmimas pensijoje. Abu su vyru visada buvome labai aktyvūs, nesinorėtų rankas sudėjus sėdėti ir pensijoje, o dabar dar ilgai turėsime ką veikti“.
Vyras gi tuo tarpu apsidairo ir atsidūsta: „Čia – mūsų kelionės. Tai nereiškia, kad mes nekeliaujame, bet kiek būtų kelionių, jei nebūtų šios kolekcijos“.
Tik, suprantu, kad tai tikrai ne priekaištas, tai tiesiog fakto konstatavimas. Juk ką čia slėpti: porcelianas – brangus hobis, ne veltui ir Irena ne kartą pokalbyje prisipažino, jog ir skolintis yra tekę ir pardavėjų prašyti, kad palauktų, bet nei karto nėra gailėjusis, kad tai pradėjo. Toks užsiėmimas džiugina, plečia akiratį, o dabar ji dar gali šviesti ir visuomenę. Vieningai sutariame, kad švietimo šiomis temomis labai trūsta, žmonės nustojo savo aplinką puošti statulėlėmis, skulptūrėlėmis, biustais, paveikslais, net kilimais ir tekstile – namai vienodėja ir tampa beveidžiais. Todėl šeimai labai džiugu, kai jų muziejus sulaukia lankytojų, kurie lieka maloniai nustebę ir dėl eksponatų gausos, ir dėl jų kokybės. Irena tikisi, kad ir jos pasakojimai apie porcelianą daro savo teisingą darbą ir sėja žmonėse domėjimosi šia sritimi sėklą.
Dėl muziejaus poreikio nei kiek neabejoja ir Virmantas Puidokas, didesnį akcentą net ir kalbant apie porcelianą dedantis ant visko, kas susiję su istorija ir ypač Lietuvos. Todėl mes stabtelime prie Drezdeno meistrų antrojo leidimo vazų, papuoštų karūna ir netgi LDK ženklais. Meiseno fabriko įkūrėjas ir didelis porceliano gerbėjas Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Augustas II Stiprusis jas buvo užsakęs savo aplinkai su karūnomis ir savo heraldiniais ženklais, kuriuose be viso kito ir lietuviškas Vytis. Tokie radiniai ir pirkiniai, žinoma, labai džiugina, skatina plėsti žinias, dalintis jomis su lankytojais.
Muziejaus šeimininkai džiaugėsi, kad jų muziejus vis dažniau patenka į suplanuotus smalsių turistų maršrutus.
Lėktuvų muziejus – Vytauto Lapėno darbų tęsinys
Tačiau Lietuvos istorijos ženklų, natūralu, kad kur kas daugiau Lėktuvų muziejuje, kurį Virmantas Puidokas įsteigė jau 2016 m., lyg ir tęsdamas dar Vytauto Lapėno, žinomo ir žymaus aviatoriaus, aktobatinio skraidymo meistro, darbus. Būtent jis atvežė keturis orlaivius iki dabar stovinčius lauko ekspozicijoje. Pats būdamas aviatorius, aviacijos ir istorijos entuziastas, šiandien Virmantas jau yra sukaupęs ir gražią vidaus ekspoziciją. Dviejose salėse, kuriose lankytojams pristatomi eksponatai, supažindinama su įdomiomis aviacijos istorijos detalėmis, žymių Lietuvos (ir ne tik) lakūnų gyvenimo momentais, pristatoma I ir II pasaulinių karų metu pilotų įrangą, naudotos priemonės ir atributika. Kai kurie eksponatai įgyti netgi tuose pačiuose senturgiuose, kur palaikydavo kompaniją žmonai, ieškančiai porceliano. Taip iš anksto nieko neplanuojant ir susikaupė nemaža ir gana retų daiktų aviacijos kolekcija, lankytojams pageidaujant, visuomet papildoma ir įdomiais muziejaus šeimininko pasakojimais. Todėl netgi patekus į tokį vyrišką pasaulį, tampa smalsu, o aviacijos istorija veriasi tarsi sena paslaptinga knyga. Iš tiesų čia, gana keistoje vietoje beveik viduryje laukų, veriasi daug istorijų, kurias saugo ne kas kitas, o trapūs daiktai. Išgyvenę šimtmečiais, nukeliavę tūkstančius kilometrų ir pakeitę gausybę šeimininkų, šiandien jie čia, Lietuvoje, pas žmones, kurie vis dar turi aistros tų daiktų istorijas „išgirsti“ patys ir perduoti kitiems, kad tai, kas atrodo taip toli, taptų arčiau, atpažįstama ir galbūt ateitų į kiekvieno į mūsų namus. Pirmiausiai kad ir dailiu porceliano puodeliu…
Vidurinis puodelis buvo pagamintas 1911 m. Leibgvardijos pulko 100 metų jubiliejui, kuris buvo įkurtas valdant carui Aleksandrui I, o jubiliejus buvo minimas prie caro Nikolajaus II. Įdomiausias pulko ženklas, kurio centre – Vytis, Kuznecovo manufaktūra. Puodeliai pagaminti 1930 m. Vytauto Didžiojo 500 metų mirties proga, nes tarpukario Lietuva aktyviai minėjo šį jubiliejų. Pagaminta Kuznecovo gamykloje.
Lėkštė pagaminta 1850 m. 51-ojo Lietuvos pulko garbei, kuris tuo metu buvo carinės kariuomenės sudėtinė dalis.
Virmantui Puidokui patinka narplioti paslaptingų istorinių įvykių užduotas mįsles.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Liudo MASIO nuotraukos.
Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti" remia
