Kol Kaunas laukia, ar 2022m. bus patenkinta Kauno modernizmo nominacinė paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“ pateikta Pasaulio paveldo centrui, siekiant jau penktąją Lietuvos vertybę įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, viena po kitos atsiranda privačios iniciatyvos, puoselėjančios Art Deco meno kryptį, kuri susiformavo XX a. 3-4 dešimtmečiuose ir sutapo su Kauno suklestėjimo laikotarpiu, (1918-1940 m. Kaunas buvo Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinė). Tarp tokių gražių iniciatyvų ir šią vasarą oficialiai duris pravėręs Art Deco muziejus, kurį įkūrė du šio stiliaus gerbėjai ir mylėtojai Karolis BANYS ir Petras GAIDAMAVIČIUS.
Art Deco kūriniai – pastatai, baldai, papuošalai – priklauso vienam iš išskirtiniausių ir patraukliausių XX a. meno stilių, perteikiančių ypatingą nuotaiką ir gyvenimo būdą, kuris Vakaruose, o pirmiausiai Prancūzijoje atsirado po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos. Jo gimimo data laikoma 1925 m., kai Paryžiuje buvo surengta grandiozinė tarptautinė dekoratyviojo meno ir pramonės gaminių paroda. Po jos buvo išleista dvylika naujų dekoratyviojo meno kūrinių enciklopedijos tomų – ir ten atsirado Art Deco terminas. Tai sąmoningai brangus ir solidus stilius, skirtas „vidurinei klasei“, todėl sovietiniais laikais žmonės vengė apie jį netgi kalbėti, juo labiau, kad Art Deco nekūrė ir naujo bei teisingo ateities pasaulio. Klestėjimo laikais „Art Deco“ atstovavo prabangai, žavesiui, gausai ir tikėjimui socialine bei technologine pažanga.
Paieškos - iš smalsumo
Naujo ART DEKO muziejaus adresas – Gedimino 48. Vienas žymiausių to meto architektų Edmundas Frykas pastatą suprojektavo 1929 m. kaip daugiabutį namą, įkūnijantį progresyvų mąstymą, miestietišką gyvenimą ir estetiką. Ir nors Kaunas šiandien skaičiuoja gausybę Art Deco objektų ir britų leidinyje „The Guardian“ Kauno Art Deco stilius pateko į Europos miestų 10-tuką, kuriame geriausiai atsiskleidžia tarpukario Art Deco stilistika ir jį aplenkė tik Paryžius, tokių pastatų kaip šis yra nedaug. Namo fasadas kaip iš chrestomatinių teorijų apie Art Deco: „Šio stiliaus pastatų fasadai įprastai atkartoja taisyklingų geometrinių figūrų formas, puošyboje naudojami tautiniai ornamentai, būdingos sluoksniuotos ir simetriškos formos“. Šis – su granitinio tinko apdaila, puoštas kaukėmis ir ornamentais, kurių atkartojimą irgi galima rasti interjero apdailoje. Geresnės vietos muziejui, atrodo, ir negalėtų būti.
Negalėjo apie ją svajoti ir Karolis ir Petru, kai įsimylėję Kauno Art Deco stiliaus architektūrą ir išstudijavę ją iš išorės, pradėjo svajoti, kaip patekti į autentišką vidų. Pateko elementariai – per skelbimus, bet greitai iš tiesų tapo tokio buto medžiotojais. Pašnekovus tiesiog nokautavo jų pamatytas pirmas butas Vytauto gatvėje, vadinamajame Daugirdų name, kai už murzinos laiptinės durų, atsivėrė butas tarsi iš filmų apie Niujorko prabangą. Apleistas ir nugyventas jis tebeturėjo dvivėres ir sulankstomas duris, o kambariai ir platus koridorius nesunkiai galėjo transformuotis į pokylių sales – autentiško išplanavimo per dešimtmečius niekas nebuvo sudarkęs. Tai buvo nepakartoja, netikėta, tai maloniai nustebino ir tą butą nupirko…greitesni pirkėjai. Bet Karolis ir Petras jau žinojo, ko galima tikėtis autentiškuose Art Deco stiliaus butuose. Grožio ir stiliaus, patogumo ir funkcijos, Didžiojo Getsbio laikmečio nuotaikos ir praeities magijos!
Netikėtai prasidėjusios tokios stilistikos buto paieškos baigėsi Gedimino gatvėje 2016m. Pokalbio metu Karolis pasakys, kad pastaruoju metu tokių butų rinkoje nėra daug, šiandien jie vis labiau vertinami, o rasti Art Deco stiliaus butą su autentišku išplanavimu beveik sėkmė. Tokiam butui irgi reikia sėkmės ir ji ištinka tuomet, kai butas patenka į Art Deco mylėtojo rankas, nes kitais atvejais jam gali grėsti dalybos į kelis butus ir “euroremontas” be jokių reveransų paveldui ir tvariai kultūrai. Gaila…
Baldais ir aksesuarais muziejaus erdvės pildomos nuolatos
Tačiau grįžkime į ekskursiją, kurią veda Karolis, kviesdamas iš kambario į kambarį, stabtelėdamas prie įdomesnių muziejaus baldų ar kitų eksponatų. Valgomasis, svetainė, darbo kambarys, miegamasis, virtuvė, vonia, tualetas, prieškambaris – viskas sukasi patogiu ratu, yra skrupulingai architekto apgalvota, dabar dar ir preciziškai restauruota.
„Lietuvoje Art Deco ir modernizmas tarsi persipina su tautiniais ženklais: lietuviška ornamentika, tautiniais simboliais, baldai paprastesnių formų ir grubesni nei Vakarų Europoje, bet jų dekorui skiriama irgi daug dėmesio. Lietuviai tarpukaryje norėjo sukurti savitą stilių, kad išsiskirtų iš Vakarų Europos konteksto.Tautinio dekoro elementus matome ir šio namo fasade, yra jų ir viduje. Atlikę polichrominius tyrimus kiekviename kambaryje radome autentiškas sienų dekoro juostas. Kai kurių geometrinių formų ornamente įkomponuota ir mūsų tautinė tulpytė. Beje, sienų spalvos tuo laikmečiu buvo gana intensyvios, jos visos dabar atkurtos, nors kiekviename kambaryje polichromistė rasdavo nuo 8 iki 12 sluoksnių dažų,“ – pasakoja Karolis ir iš valgomojo kviečia į svetainę.
2016 m. įgytas bufetas dengtas riešutmedžio lukšto dėlione ir turi išskirtinai gražų savo motyvą, kas baldui teikia dar didesnės prabangos. Art Deco stiliui dekoravimas – vienas iš pagrindinių dalykų. Jeigu, pavyzdžiui, Art Nouveau menininkai ir architektai savo kūriniams stengdavosi suteikti sudėtingą vidinę simboliką, tai Art Deco kūrėjai iš esmės ieškojo išorinio efekto. Baldų meistrai Vakarų Europoje dažnai naudojo tik rečiausias ir brangiausias medžiagas, tokias juodmedis, raudonmedis, polisandras ir kitą egzotišką medieną, dekoruotą dramblio kaulo, vėžlio kiauto, perlamutrinių kriauklių intarpais. Stalčius dažnai puošdavo mažos šilko spurgelės. Lietuvos baldžių gaminiai kuklesni nei vakariečių, bet fanieravimui naudota irgi prabangi mediena, o intarsijose iš kito medžio – ir tautinių motyvų ornementika.
Drąsi svetainė - galimybių pamoka
Svetainė atsiveria už autentiškų suveriamų durų su išlikusiais stiklais. Po kojomis – restauruotas ąžuolo parketas. Patalpa erdvi ir šviesi. Jei būtų šventadienio vakaras, čia derėtų išgerti krupniko, o gal pirmiau šampano. Anksčiau apdairiai buvo pradedama nuo brangiausių gėrimų. Muziejaus svetainėje pirmu smuiku groja minkštųjų baldų komplektas, įgytas Būgos gatvėje Kaune. Komplektas pervilktas netikėtai drąsiu orientalistinės tematikos gobelenu ir lankytojai dažnai užduoda klausimą „kodėl“.
„Muziejuje norėjosi įvairovės, parodyti platesnius stiliaus ypatumus. Juk lietuviai, kaip ir visa Vakarų Europa tarpukariu labai domėjosi Egiptu, Pietų Amerikos ir Rytų civilizacijomis, todėl baldų gobelenas galėjo būti ir toks. Drąsesnis nei įprasta, bet įdomus“, – sako Karolis.
Neįprastas svetainės komplekto gobelenas tikrai neatsitiktinis, nors ir drąsus pasirinkimas. Savo laiku Vakarų Europos Art Deco sujungė viską, kas patiko jo autoriams – rytietišką egzotiką, istorines temas, naujas technikas, brangias medžiagas ir šiuolaikinį meną, ypač kubizmą. Art Nouveau, pavyzdžiui, dažnai buvo naudojami gėlių ir, apskritai, augalų motyvai, o Art Deco labiau mylėjo gyvūnus, tad puošėsi jų kailių raštais ir spalvomis. Susižavėjimas egzotiškais motyvais atkeliavo iš actekų, majų ir senovės egiptiečių kultūrų pažinimo ir ypač padidėjo po to, kai buvo atrasti senoviniai miestai Meksikos miškuose, o 1922 m. dar ir Tutanchamono kapas. Domėtis šiomis temomis tapo labai madinga, jos buvo įkvėpimo šaltinis. Taigi muziejaus kūrėjai tokiu sprendimu tarsi išplečia Art Deco mylėtojų pasirinkimo diapazoną ir suteikia drąsos, restauruojant baldus savo namų aplinkai.
O mes dairomės toliau. Muziejaus įkūrėjas Karolis ypač džiaugiasi 1932 m. pagamintu radijo imtuvu ir beveik mistiška jo radybų istorija: „Čia radijo išradėjo Guglielmo Marconi prekės ženklo radijas. Tokie prabangūs radijo imtuvai dabar eksponuojami JAV ir Didžiosios Britanijos technikos muziejuose, smagi detalė: jis yra ir pas komedijos „Simsonai“ personažą turtingą magnatą Degėlą. Tokiais radijo imtuvais tarpukariu buvo prekiauta Šulcės muzikos namuose Laisvės al. 25 ir tai reklamuota 1933m. Lietuvos telefonų knygoje. Vartome telefonų knygą, matome reklamą, žinoma, svajojame apie tokį imtuvą, o kitą dieną kažkas iš Radviliškio tą radijo imtuvą pardavinėja. Puolame važiuoti, randame šimtus imtuvų turintį kolekcininką ir, žinoma, perkame. Jis identiškas reklamuojamam, o mes džiūgaujame, kad Visata su mumis“.
Tokių istorijų lankytojai gali išgirsti ne vieną. Mat daug techninių remonto sprendimų derinę su aukščiausio lygio specialistais, muziejaus apstatymą pašnekovai pasiliko savo malonumui. Daiktų ieško patys antikvariatuose, mugėse, skelbimų portaluose ir natūralu, kad juos lydi įvairiausi pasakojimai bei nuotykiai. Žinoma, ne visada pirminis rezultatas tenkina, todėl jau ne kartą buvo keisti šviestuvai, tebesiaiškinama, kokios turėtų būti užuolaidos, ieškoma tinkamiausių paveikslų, niekada nebus pabaigos interjero detalių ar indų paieškai, bet tai, panašu, muziejaus įkūrėjams net ne darbas – greičiau malonumas ir gyvenimo būdas.
Svetainės barą Panevėžyje rado ir restauravo Julija Špakovaitė ir Tadas Baukus. Transformatyvus baras stebina savo patogumu ir demonstruoja Art Deco stilistikos ypatumus. Art Deko stiliui būdinga tarsi nutrūkusi linija, meilė daugiakampiams, pakopiniai galai, keisti, tarsi „išsipūtę“ vingiai. Be to, Art Deco kūrėjams akivaizdu, kad patiko naujausių technologijų – automobilių ar lėktuvų – vaizdai ir intensyvios spalvos: balta su juoda, aukso ir aukso ruda, o taip pat ryškiai raudonos, žalios ar mėlynos dėmės interjere švytinčios tarsi brangakmeniai. Dar Art Deco pasižymi blizgančio plieno ir žalvario detalėmis, tamsia mediena su intarsijomis, išskirtinai retų rūšių akmens ar medžio tekstūromis.
Svetainėje labai garbingai ant pakylos ekspnuojama ir tarpukario baldininko Jono Prapuolenio sukurta kėdė, kuri 1937m. vykusioje baldų parodoje Paryžiuje jam atnešė aukso medalį. Greičiausiai buvo įvertinta baldininko skleidžiama filosofija, idėja ir naujovė Vakarų Europos kontekste, mat kėdė buvo pagaminta ne iš prabangios medienos, o iš kriaušės su slyvmedžio intarsijomis. Tai vienintelis tokio lygio apdovanojimas, pasiekęs Lietuvą, tačiau iškilių vardų sietinų su Art Deco stiliumi tuo metu netrūko. Tarp baldų kūrėjų iškiliausi Kostas Petrikas, Jonas Vainauskas, Antanas Gudaitis, Vytautas Jonynas, Gerardas Bagdonavičius, žinoma, Jonas Prapuolenis. Kalbant apie architektus paminėtini Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis, šio namo autorius Edmundas Frykas ir daugelis kitų.
Už uždarų durų – privatesnis gyvenimas
Išėjus iš svetainės į nedidelį koridoriuką, gali patekti į kiek privatesnes patalpas: darbo ir miegamąjį kambarius, vonią ir tualetą. Miegamajame akį džiugina miegamojo baldų komplektas, į muziejų atkeliavęs iš Miško g. Kaune. Beje, Art Deco miegamojo komplektai, kaip ir virtuvės baldai, šiandien kur kas retesni nei, sakykime, svetainių – žmonės juos mažiau saugojo, jie greičiau dėvėjosi. Riešutmedžio apdaila čia ženkliai ramesnė ir paprastesnė, puošyba – taip pat. Bet jaukumo kambariui teikia to laiko augalai: palmė ir araukarija.
„Fasado ir interjero puošyboje dažna figūra – rombas, o čia sienų dekoro juostų ornamento apvaliame susijungiame matome stilizuotą apynio žiedą. Seniai žinoma, kad apynys turi migdomųjų savybių, tad tas, kas kūrė interjerą labai viską apgalvojo. Lietuvoje yra per 40 apynių veislių, o mes dabar juokaujame, kad čia 41 – oji – Art Deco. Visa puošyba atkurta profesionalų dailininkų restauratorių Linos ir Mariaus Pčalinų. Pirmiausiai tokią juostą reikėjo atrasti, o po to su trafaretų pagalba atkurti“, – pasakoja Karolis.
Darbo kambaryje taip pat yra kuo pasidžiaugti. Be spintų ir tachtos, kurios restauravimo procesą kiek anksčiau išsamiai mums pateikė restauratorė Julija Špakovaitė, dar stovi ir prabangus rašomasis stalas, pagamintas Kaune, Kosto Petriko baldų fabrike. Tai labai retas, muziejaus vertas eksponatas, pagamintas iki 1935m. ir tai buvo nustatyta pagal keturženklį ant jo esančio telefono numerį. Vėliau numeriai tapo jau penkiaženkliais. Darbo kambaryje – ir 1930 m. gamybos „Continental“ rašomoji mašinėlė. Dekoro elementų ir smulkmenų muziejuje jau gana daug, jie suteikia išbaigtumo, jaukumo, namų įspūdį, tačiau jų paieškai niekada nebus pabaigos, be to, vieni daiktai keis kitus – tai amžinas vyksmas muziejuje.Nustatyti daiktų amžių visada įdomu, tiesa, ne visada pavyksta, bet metodų tam yra pačių netikėčiausių. Karolis su Petru džiaugiasi, kai savo pasakojimus apie daiktus gali pailiustruoti to meto spauda, reklamomis, ar kitais laikmečio konteksto liudininkais.
„Mums labai svarbu, kad baldas į muziejų atkeliautų su istorija ir mes galėtume papasakoti ją savo lankytojams. Štai, pavyzdžiui, Telšiuose buvo pardavinėjama jau mirusios odontologės spinta… su viso stomatologinio kabineto įranga, net grąžtu. Įrankiai pagaminti JAV, Vokietijoje, Švedijoje, yra ir tarybinių – galėtume steigi ekspoziciją. O štai labai lakonišką – modernios stilistikos spintą puošia riešutmedžio šaknies lukštas. Tai rašytojo Jono Šimkaus spinta, kurią mums pardavė jo dukterėčia“, – pasakoja Karolis.
Darbo kambaryje – ir 1930 m. gamybos „Continental“ rašomoji mašinėlė.
Prabangi fanieruotė dažnai sudaro didžiąja dalį baldo grožio. Čia – riešutmedžio šaknis.
Art Deco beieškant
Virtuvės iššūkiai ir atradimai
Vis dėlto, didžiausias muziejaus įkūrėjų iššūkis buvo įrengti virtuvę. Art Deco stiliaus virtuvinių komplektų tiesiog neišlikę. Vienui vieną tinkamą šiai erdvei bufetą jiems pavyko rasti Panevėžyje. Ir kas toliau?
„Ir tada mums likimas atsiuntė jau minėtus nuostabius restauratorius Juliją ir Tadą, kurie sūkūrė likusius virtuvės baldus, remdamiesi nuostabia filosofija: čia nėra panaudotas nei vienas naujo medžio gabaliukas, visur 90 ir 100 metų mediena ir naudoti tik tie seni baldai, kurie jau visiškai sugadinti ir nerestauruotini. Savo rūsyje radome seną spintą su suirusia apatine dalimi, panaudojome ją, pridėjome dar kitų baldų dalių ir išėjo puikus, su daug funkcijų komplektas. Be galo jaukus ąžuolinis jo stalviršis iš senų šimtamečių lovų kraštų… Taigi nei vienas medis nenukirstas, o baldai įspūdingi ir savo stilistika derantys prie Art Deco laikmečio“, – pasakojo Petras, varstydamas begales stalčiukų ir durelių už kurių slėpiasi vis koks nors naudingas senovinis daiktas.
Toks kūrybiškas požiūris į atgyvenusius, bet pagamintus iš kokybiškos žaliavos baldus, iš tiesų gali daugelį įkvėpti apsidairyti savo aplinkoje ir sukurti kažką gražaus savo buičiai. Tai patys tikriausi tvarios kultūros ženklai, kurių mes vis dar nesugebame pastebėti, įvertinti ir išsaugoti.
Tačiau muziejaus įkūrėjai jau pastebi, kad jų pasakojimai ir įžvalgos skatina žmonės panašių daiktų ieškoti savo aplinkoje ir integruoti savo namuose. Žinoma, didžiausią dozę įkvėpimo čia gali gauti tie kauniečiai ar miesto svečiai, kuriems likimas lėmė gyventi Art Deco architektūros namuose – juk nėra nieko gražiau kaip harmoninga išorės ir vidaus vienovė.
Karolis ir Petras tą vienovę šiandien jau yra sukūrę, o kas šios erdvės laukia ateityje galima tik spėlioti: juk žavingasis ART DECO laikmetis po šimto metų gali suskambėti pačia netikėčiausia muzika ir būti nuspalvintais visais povo pluksnų spalvų atspalviais. Juk tai grožio ir džiaugsmo stilius, kūrybiškumo ir fantazijos stilius, praeities šiandienoje stilius.
Senovinį virtuvės bufetą galima pavadinti net sekreteru – tiek daug jame slaptų stalčiukų ir kitokių sunkiai numanomų vietelių daiktams padėti. O daugelis virtuvės rykų irgi turi savo istorijas. Ir gyvenimo, ir pirkimo.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės nuotraukos
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia
