Nors per pasaulį besiritanti tvaraus vartojimo banga pagaliau skalauja ir Lietuvos krantus, jai dar tikrai teks nemažai pakovoti už savo erdvę plėstis ir ošti. Prie šios bangos prisideda ir menininkė Eglė GILĖ, kurianti papuošalus iš sudužusių porceliano indų, atnaujinanti ar persiuvanti tai, kas ją įkvepia ir netgi įkūrusi FB grupę „Antras šansas“, vienijančią tuos, kurie lengva ranka neišmeta pirmąjį gyvenimą atgyvenusio daikto. „Kurti, atnaujinti ir restauruoti dalijantis su bendraminčiais tiesiog yra smagiau“, - sako Eglė ir atrodo, kad jos veikla tikrai turi galimybių įgauti didelį pagreitį: tvarus naudojimas domina vis daugiau žmonių.
Tekstilinių atliekų pikas jau pasiektas
Nenuostabu, kad taip, nes vien pagalvojus apie kalnus padėvėtų drabužių, kuriuos dabar matome „antrų rankų“ parduotuvėse ar turguose, plaukai šiaušiasi ant galvos – pasiektas tekstilinių atliekų pikas. Žinoma, ne be greitosios mados įdirbio, ne be dizainerių raginimų kas sezoną atsinaujinti, ir ne be mūsų įpročio pirkti, kad pirktume. Sakysite, kad „antrų rankų“ parduotuvės visame šiame kontekste beveik gelbėjimosi ratas, nes vietoje naujų naudojami seni drabužiai? Aš manyčiau, kad, deja, šis gelbėjimo ratas ir skęsta, ir skandina. Nes ir šios parduotuvės be galo krašto didina neapdairų vartojimą, nemoko žmonių taupyti ir vertinti daikto. Prisipažinkite sau, kada kažką lopėte, susiuvote, užadėte, dekoravote? Kam!? „Antrų rankų“ parduotuvėse dažnai būna tokie išpardavimai, kad labiau ištepus daiktą net skalbti jo neapsimoka. Taip, spintos užsigrūda nereikalingu, dažnai net nepranešiotu balastu, kuris po kurio laiko patenka į konteinerius ir ne visada tekstilinių atliekų.
Bet yra ir kitas momentas – toks visiškai atvirkštinis. Štai stovi prie kokio nors kryželiu siuvinėto paveikslo, ar ploniausiu siūliuku apnertos staltiesės už kelis eurus sendaikčių mugėje ir supranti, kad šių daiktų greičiausiai niekas ir niekada nenupirks. Rankų darbo namų tekstilė išeina iš mados, rankdarbiai nebemadingi, nors paradokas, nauji rankdarbiai be proto brangūs. Tad didelė tikimybė, kad anūkės, pamėgusios minimalizmą ir pilką spalvą, išmes močiučių skrynių turtus su visomis jų istorijomis, o spintas su begalinio ilgio slankiojančiomis durimis prigrūs „sezoninių madų“. Bet gali atsitikti ir visai kitaip, jei tokių iniciatyvų kaip Eglės bus daugiau, o jų sekėjų dar ir dar daugiau. Tuomet mes mažiau vaikščiosime į parduotuves, o dažniau užsiimsime kūryba. Taip, taip, atnaujinti daiktą – tai išsaugoti daiktą, pakeisti jo paskirti – tai irgi išsaugoti daiktą. O visa tai dar reiškia ir kurti.
Tvari kultūra – nuo papuošalų iš šukių
Eglė užsiimti tvaria kūryba, galima sakyti, pradėjo nuo papuošalų iš indų šukių. Pirmiausiai panašius pamatė interneto platybėse, o po to ir pati pagalvojo: kodėl ne? Šeima smagiai pasišaipė, kai iš jos rankų išsprūdo ir pažiro šukėmis lėkštutė. Sakė, matyt taip norėjusi tuos papuošalus kurti, kad net lėkštutę sudaužiusi. Tai nebuvo tiesa, bet gal ir ne melas – kas supaisys tuos pasąmonės užkaborius. Pirmas blynas iš tos lėštutės gal kiek ir svilstelėjo, bet paskui kūryba įsisiūbavo. Taip atsirado ne vieni „gėlėti“ auskarai, po to kaklo papuošalai, o po to, kai pažįstami pradėjo atidavinėti savo šukes ir net sendaikčių parduotuvytė aprūpinti žaliava – papuošalų radosi vis daugiau. Vieni buvo padovanoti, kiti nupirkti, treti nugulė į dėžutes, bet Eglė jau turėjo naują užsiėmimą. Na, gal ne visai naują, mat baigusi ne tik geografiją, bet ir dailę, su menais visada draugavo ir visada šį tą sukrapštydavo savo džiaugsmui. Beje, sako, kad ir mokykloje jai dirbti patikę, tačiau vėliau nutiko taip, kad teko prisiliesti prie įvairių veiklų, o štai dabar save mato perdirbimo srityje. Šiandien Eglė dažna viešnia ir džinsų panaudojimo studijoje „Denim Diares” kur drauge su jos šeimininke Milda Paukšte ir kuria, ir savęs ieško, ir tvaraus vartojimo filosofiją propaguoja.
Pirštinės iš seno susitraukusio megstuko – puikus „antro šanso“ pavyzdys.
Antras šansas – kūrybingų moterų tvirtovė
Šalia savo kūrybinių veiklų šiandien Eglė Gilė dar administruoja ir bendraminčių grupę „Antras šansas“ FB, kurią pati ir buria. Nes paaiškėjo, kad auksarankių moterų Lietuvoje nei kada nors trūko, nei dabar trūksta, o dalintis pasiekimais ir kūryba visada smagu. Kaip ir smagu jausti palaikymą. Eglę gi ši veikla džiugina tuo, kad ji skleidžia žinią apie gamtos saugojimą ir nors kaip pati sako, visos planetos mąsteliu – tai tik lašas jūroje, bet lašas prie lašo… Taigi dabar čia buriasi visi tie, kurie nenori išmesti, nori kurti, o grupėje už tai gauna premijų: idėjų, pagyrų, pažinčių ir t.t. „ Žodžiu, viskas teisinga, prasminga ir žmonės teisingi“, – tarsteli Eglė.
Grupėje šiandien dominuoja moterys, vyrų yra gal 10 ir kol kas jie atlieka tik komentatorių vaidmenį. Kita vertus ir už tai dėkui – įneša gyvybės į grupės veiklą. Kol kas grupės dalyvės labiausiai dalijasi tekstilės atnaujimo idėjomis. Tai natūralu: tekstilės žaliavų kiekvienuose namuose turbūt yra daugiausiai. Todėl ir darbai iš jos atsiranda patys įvairiausi: daromi kilimai, takai, pledai, skiautiniai, gyvūnų gultai, drabužiai ir net siūlai, iš kurių kažkas bus numegzta, ir pan. Yra ir baldų atnaujintojų, įvairių interjero detalių taisytojų, bet tuo, lyginant su tekstile, užsiima mažuma. Galbūt taip yra todėl, kad baldininkai turi savas grupes. Eglė dar išskyrė laikraščių perdirbėjas, gaminančias tokius puikius gaminius, jog atrodo, kad jie sukurti iš vytelių. Tokie gaminiai dažomi, lakuojami, sunku ir beatskirti nuo gaminio iš vytelių. Iš buteliukų ir stiklainių labai netikėtais būdais atsiranda žvakidės ir vazos, o iš vienkartinių maišelių gaminami kilimai. Moterų fantazija iš tiesų yra beribė.
Paprašyta apibūdinti savo grupės dalyves, Eglė sako, kad tai vidutinio amžiaus 40 + moterys, mėgstančios rankdarbius, nors paskutiniu metu galima pastebėti, kad ateina ir jaunesnių.
„Aš buvau įsitikinus, kad visos moterys, pavyzdžiui, moka megzti, bet pasirodo, kad ne. Taigi iš pradžių, grupę užplūdo viską mokančiųjų banga, o dabar jau tų, kurios nori išmokti ir kurioms pradėjo rūpėti tausoti ir neišmesti. Taip yra turbūt todėl, kad vyresnėms moterims savaime suprantama, kad daug ko negalima išmesti ir reikia pataisyti, o jauni žmonės to ilgai nedarė ir dabar jiems kyla du klausimai: kodėl reiktų neišmesti ir kaip atnaujinti? Taip iš tiesų formuojasi nauja tvaraus naudojimo karta ir jos skleidžiama kultūra. Jei mūsų tėvai tausojo daiktus tiesiog iš taupumo, tai dabar jauni žmonės ta pasirįžę daryti dėl gamtos išsaugojimo“, – sakė Eglė.
Kilimėlius iš tekstilinių žaliavų Eglė kuria naudodama įvairiausias technikas: siuvinėjimą, aplikaciją, mezgimą, nėrimą.
Pirkti – tai ieškoti ramybės, kurti – tai ramybę rasti
Įdomi jos nuomonė ir apie tai, kodėl žmonės pastaruoju metu tiek daug visko perka.
„ Žmonės neramūs, jie išmušti iš komforto būsenos, jiems nuolatos reikia kažką įsigyti ir pajausti staigų malonumą.Tai daug gilesni dalykai nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai psichologiniai dalykai. Bet tokiam žmogui tiesiog reiktų parodyti malonumo alternatyvas: gal jam lygiai taip pat gerai būtų miške, kuriame jis nebuvo, ar kurti tai, ko jis niekada nebandė? Sakykim, kaip aš pati jaučiuosi laiminga? Aš kažką padarau, matau tą objektą, žinau iš ko jis padarytas (o gi iš nieko!) ir man smagu. Manau, kad šiandien žmonėms tiesiog trūksta galimybių pasijausti gerai. Kūryba viena iš jų, dažno net nebandyta. Rankdarbiai – tai meditacija, buvimas su savimi ir visų džiaugsmas. Pabandykite ir galbūt ta kūryba, šiuo atveju dar persipynusi su tvariu naudojimu, jus atves į ramybės būseną. O kai žmogus ramus, jam nereikia kažko ieškoti, rasti ir pirkti“, – sakė ir agitavo Eglė.
Šiandien ji ir pati nestovi „Antro šanso“ grupiokų veiklos nuošalyje. Nuolatos šį tą kuria, taiso, atranda ir džiaugiasi. Dar daugiau – labai tikisi, kad perdirbimo sritis taps svarbia jos gyvenimo dalimi, kurioje daug ir įvairių iniciatyvų lašiukų kažkada susilies į nemažą jūrą, gelbstinčią gamtą, pasaulį ir ramybę, o gal net save kažkur pametusį žmogų.
Su Egle Gile mes susitikome Džinsų panaudojimo studijoje "Denim Diares", kurioje šeimininkauja Milda Paukštė, tiek savo kūryba, tiek idėjomis taip pat palaikanti tvaraus naudojimo kultūrą. Ankstesniame straipsnyje mums ji pasakojo apie daiktų dovanojimo stotelių „Dėk‘ui“ veiklą, o dabar dar grožėjomės ir jos bei Eglės perdirbto džinso darbais. Kūrybinėmis partnerėmis save laikančios bičiulės, šiandien dažnai kuria drauge, ieško kaip realizuoti bendras idėjas ir sukurtus gaminius, dega tuo pačiu reikalu. Padaryta jau labai nemažai, tačiau abi menininkės įsitikinusios, kad tai tik didelių darbų ir didžiulės tvaraus naudojimo bangos pradžia.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Nuotraukos autorės ir Mildos PAUKŠTĖS.
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai remia"
