Jeigu mums reikėtų rasti vatinių eglutės žaisliukų pagal senas technologijas gamintoją Rusijoje, turbūt nežinotume, kurį ir rinktis. Tačiau Lietuvoje tai tikra retenybė. Viena iš pirmųjų juos pradėjo gaminti Viktorija ZAUSAJEVA, gyvenanti Vilniuje. Prieš ketverius metus Viktorija susižavėjo šiais žaisliukais ir ryžosi pabandyti, o dabar jau rengia jų gaminimo pamokėles kitiems ir prisipažįsta, kad tai tapo didele jos aistra.
Atgalios besižvalgant
Vatinukų istorija labiausiai sietina su Rusija, kurioje jie buvo pradėti gaminti dar prieš revoliuciją, o po to atgaivinti apie 1930 – uosius, kai po visų perversmų ir vėl buvo leidžiama puošti eglutes. Tuomet netgi veikė tokių žaisliukų gaminimo artelės, kuriose būdavo pagaminama tūkstančiai žaisliukų. Paklausa buvo didelė, nes jie buvo įperkami net neturtingiausiems sluoksniams – lyginant su stikliniais žaislais, buvo labai pigūs. Etaloninius žaisliukus iš pradžių pagamindavo dailininkai, o po to, praėję cenzūrą – jeigu jau po 1930- ųjų – jie pasklisdavo po arteles ir būdavo gaminami masiškai, kaip fabrike pasidalijus procesus: vieni darė žaisliukų karkasus, kiti suko vatą, treti spalvino, klijavo drabužėlius.
Vėliau buvo sugalvoti net aparačiukai vatai susukti. Jų pagalba darydavo paprastesnės formos žaisliukus, pavyzdžiui, obuolius ar kriaušes. Kartais cenzūros, dailininko pateiktas žaisliukas, dėl kažkokių priežasčių nepraeidavo ir jis artelių kaip etalonas nepasiekdavo. Tokių žaisliukų išlikdavo vos keli ir šiandien jie kainuoja milžiniškus pinigus. Reti žaisliukai Rusijoje kainuoja per 100 000 rublių, kokybiški, bet populiarūs anų laikų vatinukai kainuoja 7000-10 000 rublių. Beje, tokiu pat būdu buvo gaminami ir didieji žaislai, statomi po eglute: Seniai Šalčiai ir Snieguolės, kurie šiandien taip pat medžiojami vintažo gerbėjų. Žaislų tematiką dažnai diktuodavo laikmečio aktualijos. Pavyzdžiui, po pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą, prasidėjo kosmonautų era, po olimpiadų – pasipildavo įvairių sportininkų figūrėlės. Tačiau ilgainiui vatinukai tap nepopuliarūs ir nemadingi – stikliniai ir pastikiniai žaislai atpigo ir savo blizgesiu pirkėjus viliojo daug labiau.
Šiandien kolekcionuoti vatinukus labai populiaru, beje, kaip ir visus kitus senus eglutės žaisliukus – tai tikra manija. Ši manija gana gaji ir Vakarų Europoje. Ten taip pat nestinga senų žaisliukų kolekcininkų, o tarp jų ir tokių, kurie renka vatinukus. Ir nieko keisto, juk vatinukų istorija prasidėjo Vokietijoje, kuri viena iš pirmųjų dar XIXa. viduryje pradėjo puošti eglutes ir gaminti rankų darbo žaisliukus iš vatos ir vatino. Anot Viktorijos, jie buvo kiek kitokie, naudota daug kartono, įvairių dekoro elementų, bet tūriui padidinti – ir vatos. Kiek vėliau ėmė rastis vien vatiniai žaisliukai, kurie su eglutės puošimo tradicijomis atkeliavo į Rusiją ir labai joje išplito.
Vata – universali, bet kaprizinga medžiaga
Viktorija sako, kad į šiuos be galo jaukius žaisliukus – tiek antikvarinius, tiek ir dabartinių meistrų – žiūrėjusi ilgai ir smalsiai, dabar internete jų daugybė ir jie jai labai patikę. Tačiau pradėti gaminti pati vis nesiryžo, kol vieną dieną sūnui į darželį neprireikė rankų darbo žaisliuko. Tada ir nusprendė, kad reikia pabandyti. Baigusi Vilniaus pedagoginiame universitete dailę ir dar turinti floristės bei apželdintojos specialybes, Viktorija visada draugavo su menais ir net su eglutės žaisliukais: nėrė angeliukus, miniatiūras, darbavosi su dekupažu. Žodžiu, rankdarbiai visada jai buvo artimi. Tada, prieš 4 metus, Viktorija padarė du pirmuosius savo žaisliukus – Kalėdų senelį ir Snieguolę ir nunešė į darželį. Nėra ir kalbos, kad jie visiems labai patiko. Tačiau pirmą kartą ji darbavosi, galima sakyti, beveik intuityviai, be didelių pamokų. Technika jai patiko, bet ne viskas pasirodė taip paprasta kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, todėl ir vėl įvyko stabtelėjimas. Nėrimas ir dekupažas, net baldų dekoravimas Viktorijai atrodė kur kas paprasčiau nei ta įnoringa vata sulipinta klijais iš krakmolo. Bet ramybė buvo prarasta ir moteris po kruopelytę pradėjo rinkti medžiagą apie šią technolgiją, kad darytų viską teisingai, o ne bet kaip.
Šiandien žaisliukų kūrėja jau gali iš patirties pasakyti, kad vata labai sudėtinga medžiaga ir pagauti jos esmę nėra paprasta. Nors atrodytų kas jau čia tokio: vielutės karkasas, vata, kleisteris iš krakmolo ir dažai. Plonais sluoksneliais imi vatą, tepi ją klijais ir iš tų sluoksnelių formuoji norimą žaisliuką. Cha!
„Pavyko gal tik koks penktas žaisliukas, bet aš daugiau su vatinukais nebesiskyriau. Nors galiu pasakyti, kad pusantrų metų mane valdė vata – ką ji norėjo, tas iš jos gavosi, bet jau vėliau ją visgi pradėjau valdyti aš – pagaliau išeidavo tos formos, kurių ir norėjau“, – nepaprastą draugystės pradžią prisimena Viktorija.
Rezultatas beveik neprognozuojamas ir visuomet skirtingas
Tačiau ir dabar ji niekada neturi galutinės žaisliuko vizijos, o apie tai, kad padarys tokį patį ir kalbos nėra. Todėl klausydama užsakymų niekada nepažada, kad žaisliukas bus lygiai toks pats, kokį kažkur matė pirkėjas. Juk sluoksniukas vatos pasislinks ir figūra jau kita. Tiesa, išvardytos priemonės žaisliukui kurti nėra visos. Figūrėles dar reikia ir aprengti, nuspalvinti, išpuošti, dekoruoti detalėmis. Drabužėliai dažniausiai klijuojami iš tos pačios vatos „audinio“. Smulkios detalės kerpamos iš sauso, o didesnės – ir iš šlapio „audinio”. Kartais vata iš karto nudažoma tekstiliniais dažais ir tuomet figūrėlės jau nereikia dažyti. Taigi tenka būti ir drabužių dizainere ir dailininke, kad spalvos gražiai derėtų. Jeigu figūrėlė daroma iš baltos vatos, teks pasidarbuoti teptuku su akriliniais, vandeniniais ar net aliejiniais dažais. Figūrėlių veideliai gimsta iš polimerinio, savaime džiūstančio ore, molio. Viktorijai jis labiausiai patinka dėl kiek grublėto, natūraliai atrodančio paviršiaus. Pabaigtą žaisliuką galima lakuoti, bet Viktorija saviškius tiesiog dar kartą sutepa kleisteriu – jie būna kieti ir švelniai blizga. Tai patvarūs ir ilgaamžiai žaislai, ne veltui jų tiek daug yra išlikę iš praeitų šimtmečių, bet duoti žaisti vaikams – nepatartina: kokia nors detalė gali ir nulūžti.
„ Vatos technika labai įdomi, unikali. Iš jos galima daryti skirtingas formas, faktūras, yra labai daug gražių ir įdomių darbo su ja niuansų. Labai tikiuosi, kad dar ne viską apie ją žinau, kasdien atrandu kažką naujo, todėl ir kurti dar nenusibodo“, – sako Viktorija.
Daugumą savo žaisliukų Viktorija daro eglutei, nors yra ir velykinių – kiaušinukų, dekoratyvinių figūrėlių. O kalėdiniai žaisliukai iš tiesų labai įvairūs. Seneliai Šalčiai, snieguolės, mergaitės, arkliukai, besmegeniai, angeliukai, žvėreliai, grybai ir daugybė kitokių figūrėlių. Viktorija sako, kad jos įkvėpimo šaltinis senoviniai XXa. pradžios atvirukai iš Vokietijos, Anglijos, rečiau – Rusijos. Kalėdiniai jų siužetai labai gražūs, jaukūs, su daug detalių – tikrai yra iš ko pasimokyti.
Atėjo laikas pamokoms
Dabar Viktorija jau veda ir žaisliukų gaminimo pamokėles. Tiesa, šiuo metu dėl pandemijos tik individualias, su mažai žmonių, bet jos vis tiek vyksta ir norinčiųjų išmokti gaminti vatinukus netrūksta.
„Iš tų pirmųjų mokinių atsirado ir prasidėjo mano žaisliukų era. Dažniausiai šie žaisliukai yra perkami sau, o ne dovanoms. Vyresnės moterys perka su mintim, kad jie išliks ateities kartoms, tai savotiška investicija į Kalėdų žaislą, keliausiantį iš kartos į kartą. Kartais žaislai ta pačia intencija dovanojami mažiems 2-3 metukų vaikams. Turiu pirkėjų ir užsienyje, bet kol kas nedaug. Kolekcininkai, renkantys retus antikvarinius žaislus, jau turi ir maniškių – juk juos gaminu pagal senovinę technologiją ir kažkada jie irgi taps antikvariniais“, – sako Viktorija.
Švenčių išvakarėse – žaisliukų gamybos darbymetis
O dabar pats žaisliukų gaminimo darbymetis. Drauge su užsakymais, pagaminama ir žaisliukų, skirtų parduoti, bet paversti tai tiesiog žaislų gamybos fabrikėliu – neįmanoma. Vienas žaisliukas gimsta per savaitę, nes jam pagaminti reikia 3-5 etapų. Žaislai džiūsta natūraliai, kartais – prieš saulę ar šalia radiatoriaus. Žinoma, vienu metu gaminama po keliolika žaislų. Kiekvienais metais Viktorijos gerbėjai sulaukia ir naujienų – pačiai kūrėjai smagu išbandyti kažką naujo. Jos šeima, vyras ir dukrytė su sūneliu, eglutę puošia tik mamos kurtais žaisliukais, tad namuose, žinoma, kad yra aukso fondas, kuris namų jau niekada nepaliks. Viktorija juokiasi, kad žaislus šiam fondui dažniausiai atrenka net ne ji, o jos vyras. O jai pačiai labiausiai patinka tie žaisliukai, kuriuose daug detalių ir dar prisiminė padariusi labai gražią gero veido raganą. Šiandien Viktorijos gaminiai netrunka sulaukti pirkėjų. Žmonės pradėjo vertinti rankų darbą ir išskirtinius papuošalus. Visiems svarbu turėti kažką savito, išskirtinio ir su istorija. Pavyzdžiui, yra tokių, kurie ieško žaisliukų susijusių su gamta: grybų, paukščiukų, žvėrelių, namelių ir sukuria fantastines, kaimiškos stilistikos eglutes. Yra renkančių tik Kalėdų Senelius ir snieguoles – rinkti serijas populiaru.
O gera žinia ir ta, kad Viktorijos kuriami žaisliukai yra tvarūs, ekologiški, neteršia aplinkos. Todėl švenčių išvakarėse Viktorija visiems tokių žaisliukų gerbėjams pasiūlo dar ir vatinukų gamybos pradžiamokslio rinkinius. Įsigijus jį, visa šeima ilgais žiemos vakarais gali sėsti prie stalo ir bandyti sukurti savo žaislą. Juk nieko nėra jaukiau nei drauge kurti, ir drauge džiaugtis rezultatu.
Jaukaus Kalėdų laukimo mums visiems!
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia
