Dažnai būna, kad kažkur apsilankius, norisi į tą vietą sugrįžti ir to priežastys labai įvairios. Tačiau turbūt retai kažkur grįžtama dėl...KOKLIŲ ir KROSNIŲ. O mes sugrįžome kaip tik dėl jų. Nes kai pirmą kartą buvome Gelgaudiškio dvare Šakių rajone, tiesiog neturėjome galimybių įsigilinti į atgimusias po restauracijos krosnis, kurias galima būtų pavadinti tikrais meno kūriniais. Su didele meile apie jas pasakoja ir dvaro, kuriame turistinę ir kultūrinę veiklą vykdo Gelgaudiškio kultūros centras, direktorė Diana ŠLEŽIENĖ. O ir kaip kitaip: nemaža darbų dalis vyko jos akyse.
Gelgaudiškio dvaras - vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, susiliejęs su šimtamečiais parko medžiais ir šlaito apačioje tekančiu Nemunu. Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas. Gelgaudiškio dvarą gaubia ypatinga aura – senieji jo šeimininkai mėgo muziką, poeziją, dailę. Visa tai simbolizuoja sienų tapyba ir ypatingo grožio koklinių krosnių dekoras, kuriuo šis dvaras ir skiriasi nuo kitų. Unikali dvaro puošyba atspindi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Europoje gyvavusią secesiją.
„Tokiame tvarte aš negyvensiu“
Taip, ar kažkaip panašiai pasakė jaunoji ponia Maryna Rita Komaraitė, kai Gelgaudiškio dvaro šeimininkas Medardas Komaras ją, tolimą giminaitę, vedė ir pakvietė gyventi į Gelgaudiškį. Rūmų rekonstrukcija prasidėjo kaip burtų lazdele mostelėjus ir tai buvo 1900 – ieji. Komarai buvo turtingi, tad ir užmojai didingi. Juk dvarą už neįtikėtiną tiems laikams sumą – vieną milijoną carinės Rusijos aukso rublių nupirko dvarininkė Ana Komarienė, Medardo motina, po kurios mirties sūnus jį kartu su 18 tūkst. ha žemės ir paveldėjo.
Gelgaudiškio dvaro istorija siekia XVI a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Dvaro rūmai pastatyti 1842–1844 m., juose šeimininkaujant prūsų kilmės dvarininkui Gustavui Koideliui. Dvare pragyveno keturios Koidelių giminės kartos, bet XIX a. pabaigoje, Užnemunę prijungus prie carinės Rusijos, užsieniečiams uždrausta turėti privačią nuosavybę ir Koideliai išvažiavo į Vokietiją.
Taigi jaunoji ponia M.R. Komarienė užmojo gyventi prabangoje nestokojo. Iš Vakarų Europos čia pradėjo plaukti viskas, kas buvo madingiausia ir prašmatniausia, remonto mąstai buvo iš tiesų įspūdingi. Iš šiaurinės rūmų pusės pastatyta terasa, ant stogo įrengtas apžvalgos bokštelis, į kurį ir dabar veda originalūs sraigtiniai laipteliai, XX amžiaus pradžioje dvare įgyvendintos visos europietiškos naujovės: įrengtas liftas, vandentiekis, kanalizacija, elektra ir telefonas. Komarų laikais atskirame pastate įrengta dvaro virtuvė, nes, pagal europietišką madą, ruošiamo maisto kvapai neturėjo sklisti rūmuose.
„Interjerui pasirinktas istorizmo stilius su moderno – secesijos bruožais. Šis stilius Europoje klestėjo 15–20 metų, o Lietuvoje net nespėjo įsigalėti, tad Gelgaudiškio dvaras – vienias iš nedaugelio Lietuvoje, kuris visas buvo išpuoštas secesiniu stiliumi. Ir viskas dėl moters įgeidžio“, – pasakoja D. Šležienė.
Gelgaudiškio dvaro kokliai pagal interjerą
Krosnių istorija labai įdomi, juolab, kad jos svarbi jau minėtos secesijos detalė, o šiandien ir bene pati didžiausia rūmų puošmena, tiesiog stebuklingai išlikusi visus 100 metų.
„Ne be nuostolių. Iš trylikos krosnių restauruota dešimt, kai kurios buvo likę beveik visiškai autentiškos, prie kai kurių teko padirbėti ilgiau, trys buvo visai sugriautos, – krosnių išlikimo istoriją pradeda Diana Šležienė, – šiandien krosnys nekūrenamos, nes norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus turbūt būtų reikėję nugriauti ir vėl pastatyti. Ta sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga, sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildę visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro“.
Tačiau krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Pradėjus 1990- ųjų metų dvaro rekonstrukciją kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų, virš durų. Ir tais laikais tokie kokliai buvo brangūs, jau nekalbant apie tai, kad šiuo atveju jie buvo gaminti pagal specialų užsakymą. Rūmai turėjo dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Moteriškoje dominavo šviesios spalvos, tad ir krosnys buvo šviesios, vyriška pusė buvo tamsi, su tamesesnėmis krosnimis.
Pagrindinis židinys
Pro pagrindinį portalą patenkama į rūmų vestibiulį, kurį puošia žalios spalvos majolikinis židinys su krosnimis. Šis židinys, buvo palyginti neblogai išsilaikęs, tačiau šalia senų ir daug naujų koklių. Tai galima pamatyti plika akimi.
Majolika – tai fajansui artima keramikos rūšis. Iš degto molio gaminami indai, vazos, skulptūrėlės, apdailos plytelės, kokliai. Vieni dengti skaidria pusiau majolika arba neskaidria alavo glazūra ir traktuojama kaip tikroji majolika.
Pavadinimas kilęs nuo Maljorkos salos lotyniško pavadinimo. Lietuvoje majolika, daugiausia rūmų krosnių koklių pavidalu, atsirado XV a. XVII a., o XIX–XX a. pradžioje Lietuvą jau pasiekė tokie majolikos dirbiniai kaip indai, dekoratyvinės vazos, architektūrinės apdailos plytelės. Daugiausia jie gaminti Lenkijoje, Neborovo majolikos fabrike bei privačiose dirbtuvėse.
Muzikos menė
Moteriškojoje pusėje esanti muzikinė menė buvo dekoruota ilgomis, elegantiškomis linijomis ir gėlių žiedais. Ir jokių stačių kampų, net kambario sienų ir lubų sujungimo kampai užapvalinti, puošti gėlėmis, muzikos instrumentų stygomis. Sienos buvo išmuštos pilku aksomu, rankomis siuvinėtu tamsiai mėlynomis lyromis. Krosnis čia pilkšva, kokliai puošti augaliniais motyvais, juose daug lenktų linijų, būdingų secesijai. Menėje išlikęs originalus parketas, kuriam – daugiau kaip 100 metų. Tris dešimtmečius parketas stovėjo užlietas vandeniu, bet nebuvo sugadintas ir atrodo puikiai. Šis parketas padarytas iš brangiausio pasaulyje medžio –Karelijos ąžuolo, specialiai paruošus jo medieną: 25 metus ji laikoma specialioje terpėje, todėl tampa atspari temperatūros pokyčiams ir drėgmei.
Mažasis ponios salonėlis
Mažasis ponios salonas, kuriame ji skaitė, siuvinėjo ar priiminėjo drauges ypač elegantiškas, puoštas išraiškingais karališkais japoniškų chrizantemų žiedais, simbolizuojančiais amžinąją meilę. Virš chrizantemos žiedo – dvi puokštelės alpinių žibuoklių, o aplink – dar ir hiacintai. Šios menės koklių ornamentika tarsi suknelės ar vualio ažūras, jie pilkšvi, nes buvo priderinti prie sienų, išmuštų pilkšvu šilku, išsiuvinėtu galbūt irgi chrizantemomis.
Ponų valgomasis
Buvusiame ponų valgomajame dabar yra kesoninės lubos, sienų panelės ir dvi šokoladinio rudumo krosnys su art deco stiliaus ornamentu. Viena iš šių krosnių buvo beveik visiškai sugriauta, tad atstatyta kopijuojant geriau išlikusiąją. Reikia tik įsivaizduoti, kaip jos derėjo prie tamsiai bordo spalvos aksomo, siuvinėto aukso obuoliukais ir vynuogėmis, sienų.
Ponios buduaras
Ponios buduaras buvo muštas tamsiai žalios spalvos šilku, puoštas kaštonų žiedais, o kokliaus piešinys – audinio ažūras – kartojasi iš ponios salonėlio. „Aš pati drįsčiau teigti, kad kaštonų žiedų motyvas galbūt buvo paimtas iš aplinkos, nes tebėra išlikusi kaštonų alėja, kuria ponai mėgo vaikščioti“, – tarsteli Diana.
Ponų miegamasis
Ypatingo grožio visterijų motyvais dekoruotas ponų miegamasis. Sienos čia buvo puoštos žalsvai pilku, siuvinėtu aukso gėlėmis, šilku. Krosnis žalsva, o piešinys kartojasi iš muzikos menės.
„Įdomi šios krosnies karūnos istorija. Vykstant restauracijai, aš radau prastos kokybės skenuotą nuotrauką, kurioje lyg ir matosi, kad krosnies viršus turi gražius kampinius papuošimus – nedidelę karūnėlę. Tačiau jokių kitų tai patvirtinančių dokumentų nebuvo. Tačiau vieną dieną sulaukiau skambučio ir išgirdau, kad vienas gelgaudiškietis pas senelį ūkiniame pastate radęs senų koklių, kuriuos jis ir atvežė į dvarą. Taigi tarp jų buvo ir tas kampinis koklis iš šios krosnies karūnėlės. Taip buvo išgelbėtas šios krosnies autentiškas vaizdas,“ – pasakoja Diana Šležienė ir sako, kad dvarai slepia daug įdomių istorijų.
Mažasis holas
Mažąjį holą, arba kitaip laukiamąjį, puošia bene daugiausiai autentikos išsaugojusi balta krosnis, kurios centre tikras meno kūrinys – koklius – paveikslas su obels motyvu. Krosnių kokliai puošti lelijomis, secesijai būdingais gyvačiukių motyvais. Ši balta krosnis tarsi atkeliauja iš šviesios moteriškosios pusės ir susilieja su vyriškąją puse, nes nuo holo prasideda vyriškoji rūmų dalis. Medžio motyvas kartojasi puošyboje, jo šaknys yra virš durų. Šaknys, kamienai, lapai – trys kartos, šaknys – stiprybė, jėga, ištvermė. Puošybos linijos trumpos ir storos – vyriška istorija.
Darbo kambarys ir biblioteka
Pono darbo kambaryje šiandien stovi ruda, buvusi labiausiai nuniokota krosnis, daugiau čia jokios puošybos neišliko. Sienos dengtos oda – tik sena šio nuostabaus dvaro praeitis. Buvusios bibliotekos patalpoje krosnies puošyba prabangesnė. Jos visa apačia buvo apibyrėjusi, visur buvo padaryta kruopšti restauracija.
Vogtos - nepavogtos, griautos - nesugriautos
Kaip gi nutiko, kad šias krosnis pavyko išsaugoti? Tarpukariu čia buvo vaikų prieglauda, o po 1940- ųjų – vaikų namai, internatas. Ne pats blogiausias variantas rūmams, bet ir ne pats geriausias: estetika ir grožis tuo metu mažai kam berūpėjo. O kai 1979 m. čia kilo gaisras ir gerokai suniokojo rūmus, buvo nuspręsta pastatyti naujus vaikų namus, o šiuos rūmus tiesiog užrakino ir paliko. Žinoma, kad atsirado norinčių likusiais turtais pasinaudoti ir grobstytojų taikiniu tapo įspūdingosios krosnys. Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Per ilgą laiką prie šamotinio pamušalo prikepę kokliai po vieną buvo tiesiog neišardomi ir kurį laiką palikti ramybėje. Dar daugiau, matant, kad jie vis dėlto daužomi ir niokojami visokių prašalaičių, krosnis buvo nuspręsta užmūryti baltų plytų sienomis. Tiesa, ne iki viršaus. Todėl vaikiščių mėtomi plytgaliai labiausiai ir suniokojo krosnių karūnas.Vėliau sienos primūrytos iki lubų, bet buvo gerokai vėloka – praradimai akivaizdus. Be to, 30 metų pastatas stovėjo apsemtas vandens: pro kiaurą stogą nuo lietaus mirko parketas, medinės vidinės langinės, durys. Vietomis viskas buvo suirę iki perdangų, liko tik sienų tinko, grindų parketo fragmentai.
Restauracija tęsiasi dešimtmetį
Ne taip greitai dvaru susirūpinta ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Naujas stogas uždengtas tik 2009 m., o rūmų restauracija prasidėjo 2011m.. Restauratoriai rado nedžiuginantį tiek visų rūmų, tiek ir atidengtų krosnių vaizdą. Tačiau sutarus, kad bus atstatoma tik tai, kas nors kiek išliko, darbai buvo pradėti. Koklines krosnis atkūrė aukščiausios kategorijos keramikos restauratorė, dailininkė Aelita Bielinytė. Tai jos studijoje buvo sukurti ir pagaminti reikalingi kokliai, ar kiti krosnių apdailos fragmentai. Darbas buvo be galo kruopštus, ilgas ir sudėtingas. Prisilietimas prie dvaro istorijos restauratorei buvo itin reikšmingas, nes pati dailininkė kilusi iš bajorų giminės.
Visam restauracijos procesui vadovavo restauratorė Ramunė Balandžiūnienė. Komanda dirbo itin kruopščiai, įsigilindama į menkiausias detales, atkurdama viską, kas buvo įmanoma, Atkuriant sienų ir lubų dekorą teko ieškoti nuotraukų, kuriose būtų galima įžiūrėti trūkstamus fragmentus. Tokių nuotraukų, nors ir prastos kokybės, restauratoriams pavyko rasti archyvuose. Lipdinių, piešinių dekoras atkurtas po dalelytę – sulipintas kaip mozaika.
Dvare dirbusi restauratorė Ramunė Balandžiūnienė net ir menkiausioms detalėms – durų staktoms, rankenoms, krosnių durelėms – skyrė ypatingą dėmesį ir jį nesunku dabar pastebėti bei įvertinti. Rūmuose restauratorė yra palikusi nedidelį sienos fragmentą, kuriame matyti, kiek buvo užtepta dažų– iš viso teko nuvalyti trylika sluoksnių.
„Arba štai raudonasis kambarys, kuris buvo skirtas lošti kortomis. Šioje patalpoje išlikusi ypatinga polichrominė secesija – pereinamos dekoravimo spalvos. Restauratoriai dirbo daug laiko, kol atkūrė autentiškas spalvas. Vienas sluoksnis tepamas ant kito, kol išgaunami pereinami atspalviai, procesas ilgas, sunkus, sudėtingas, su nuodingomis medžiagomis“, – pasakojo D. Šležienė, ne kartą pabrėžusi, kiek čia yra įdėta darbo.
Restauracijos darbai dar tebevyksta, kuo dar nustebins šis dvaras, lai lieka paslapti. Bet krosnys jau stovi ir tyliai mena praeities istorijas. Ko gero įdomesnes tada, kai jos buvo ne tik gražios, bet ir šiltos. O gal ir ne? Juk dvaras gyvena aktyvų gyvenimą. Naujos gyvybės dvarui įpūtė ir Gelgaudiškio kultūros centro, ir bendruomenės vykdoma veikla. Kasmet tradiciškai organizuojamos dvaro dienos, puikios akustikos salėje rengiami kameriniai koncertai, pristatomos meno parodos, vedamos teatralizuotos ekskursijos, mokoma dvaro šokių. Rūmuose įrengtas amatų centras – siuvamos senovinės suknelės, o puošniomis ponių skrybėlaitėmis gali pasipuošti kiekviena lankytoja. Skubėkite jį aplankyti šią vasarą.
Koklius šiandienos interjere
Krosnių ar židinių apdaila kokliais ir šiandien nėra joks stebuklas, o ir kokliai Lietuvoje tebegaminami. Tiesa, jų pasiūla nėra labai didelė, bet vis dėlto…Verta atkreipti dėmesį į šią galimybę.
Koklinės krosnys ar židiniai puikiai dera klasikiniame interjere, senos statybos namuose, sodybose, harmoningai atrodo su senų plytų dekoru, gipso lipdiniais, geru parketu. Žodžiu, su tikromis kokybiškomis medžiagomis.
Koklinis židinys ar krosnis bet kuriems namams gali suteikti daug jaukumo, savitumo ir grožio. Jau nekalbant apie tai, jog tokia krosnis bus ir kokybiška, ir ilgaamžė, ir džiugins kelias kartas. Visai kaip dvare.
