Pirmasis etapas: SENŲ ŽAISLIUKŲ KOLEKCININKĖ
Ji nebuvo labai turtinga, tad ir Snieguolės vaikystės eglutė, o dažnai tik šaka, buvo puošiama kankorėžiais ir vienu kitu kukliu to meto žaisleliu. O jie Snieguolę, tarsi jos vardo užkoduotą, traukė kaip magnetas. Net tie kuklučiai, kurie prieš Naujuosius, atsirasdavo univermage. Ji eidavo ir eidavo žiūrėti naujienų, bet jų pasitaikydavo retai ir labai jau neįmantrių. Pakeliui dar visada pasigrožėdavo kioskelyje sutūpusiu naujametinių atvirukų asortimentu – jie taip pat buvo nuostabūs. Tokie prisiminimuose ir liko, sentimentalumas – stipri emocija.
Snieguolės žaisliukų kolekcija prasidėjo nuo išprašytų žaisliukų. Visur, kur ji pasisukdavo nepasidrovėdavo paprašyti eglutės žaislo. O kai jau atsirado už ką ir pirkti, pradėjo pirkti. Iš pradžių pirko iš aplinkinių gyventojų, pažįstamų ir draugų, dažnai gaudavo ir dovanų. Po 1990-ųjų tarybinius žaislus jau keitė atvežtiniai iš Europos – daug kas norėjo atsikratyti senų žaisliukų ir darė tai be skrupulų. O tada Snieguolė suprato, kad prisipirko…visko per daug. Kaip pati sako, tai būdinga visiems pradedantiesiems, nes kai nieko neturi, visko reikia. Tik vėliau kolekcininkas supranta, kad rinkti verta įdomius, vertingus, retus žaislus.
Apie 1995 – uosius Snieguolė įsisuko į Ukrainos aukcionus, mat šioje šalyje sovietmečiu buvo gaminama labai daug eglutės žaislų, kurių masinė gamyba, pašnekovės nuomone, prasidėjo apie 1950 – uosius. Mat besibaigiant Lenino erai, eglutės netgi kurį laiką buvo uždraustos ir tik prie Stalino reabilituotos su visais žaislais. Tuo draudimo laikotarpiu, daugiausiai vatinukus gamino vos ne slaptos meistrų artelės, todėl sąlyginai jų buvo pagaminta mažai, išliko dar mažiau ir šiandien jie brangiai kainuoja. Bet šis istorinis rakursas tik tarp kitkto, vintažinių žaislų vertei suprasti. Tuo tarpu Snieguolė, atradusi aukcionus, juose nardo kaip žuvis vandenyje ir jos dėžės rūsyje pilnėja tiesiog dienomis. Rodyti ji jų beveik niekam nerodo, o jeigu rodo, tai tik paliepus laikyti rankas už nugaros ir nieko neliesti. Bet, jeigu jau kam lemta sudužti, tai tas ir suduš. Taip atsitiko ir su vienu pašnekovės pirkiniu. Nupirkusi iš Ukrainos tuomet jai labai brangų žaislą net už 200 dolerių, atidarius dėžutę rado tik šukes.
„Pamenu kaip atidariau tą dėžutę, pažiūrėjau ir užvožiau ją tarsi karstelį, pasakydama sau: viskas, gana. Tas didžiulis smūgis mane tiesiog sustabdė ir aš baigiau šią veiklą. Ilgus metus nedalyvavau jokiuose aukcionuose, niekur nieko nepirkau, išskyrus po vieną žaislą per metus savo eglutei papuošti ir tas dažniausiai būdavo iš kelionių. Briuselis, Paryžius, Gdanskas – tai buvo tarsi emocijų ir prisiminimų kolekcionavimas. Vėliau sūnus iš Amerikos taip pat atsiųsdavo po vieną prabangų žaislą metuose, bet tai buvo jau nauji, geri, gražūs, brangūs žaislai – ne vintažiniai. Mano eglė namuose irgi labai paprasta, su vaikų darytais žaislais, draugų dovanomis ir pan. Tikri kolekcininkai kolekcinių žaislų ant eglės nekabina – tai didelis stresas. Ir net ne kainose esmė, o galimybėje juos gauti – skaudu jeigu jie suduš. Taigi aš po to sudužusio žaislo sustojau stipriai ir ilgam, labai ilgam su pilnu rūsiu žaislų“, – pasakoja Snieguolė.
Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje Kolekcininkus domina patys įvairiausi vintažiniai žaislai, kurių rinkoje nors ir mažėja, bet dar yra.
Antrasis etapas: SENŲ ŽAISLŲ MEDŽIOTOJOS SUGRĮŽIMAS
Ir čia korona, namai, stabtelėjimas ir klausimas: kuo užsiimti? Būtent šiuo metu Snieguolė patenka į eglutės žaislų kolekcininkų grupę feisbuke, pamato kainas už sąlyginai paprastus žaislus, apstulbsta ir leidžiasi į rūsį apžiūrėti savo seniai sukauptų turtų. Atsirinkusi aukso fondą, visa kita pateikia parduoti. Nauja pardavėja, naujas asortimentas, grupėje tikras sujudimas, pirkėjai pešasi, konkuruoja, kelia kainas ir Snieguolė supranta, kad į šią sritį verta sugrįžti. Ir dėl malonumo, ir dėl uždarbio. Ji susiranda senus draugus Ukrainoje, sugrįžta į aukcionus ir pradeda ieškoti vertingų žaislų ir sau, ir kitiems. Sau, juokiasi, nusigraibanti grietinėlę, bet ir kolekcininkams lieka pakankamai. Tuo pat metu jau formuojasi jos pirkėjų ratas, pasirodo, kad Lietuvoje yra nemažai dėl eglutės žaisliukų galvas pametusių žmonių. Ir net labai pametusių, nes kartais kautynės dėl vertingo žaislo būna tokios atkaklios, kad galutinė suma pakyla iki kelių šimtų eurų. Beje, kaip ir visame pasaulyje.
Snieguolė net nepajunta, kaip įsisuka į kolekcininkų pasaulį, sužino jų pageidavimus, lūkesčius ir jai darosi smagu juos išpildyti. Dar daugiau: ji pati žino, kad šią sritį jau neblogai išmano, ypač tarybinius žaislus ir dėl to jų paieškos tampa dar įdomesnės. Šią išmintį sukaupė ne tik pirkdama žaislus, bet ir nuolatos domėdamasi, skaitydama, tyrinėdama. Jai visada buvo smalsu ir žinoti, ir pažinti – tikro kolekcininko bruožas. Žinoma, retsykiais tenka ir konsultuotis dėl žaislų autentiškumo, ypač tarpukario vatinukų, nes šiame pasaulyje kaip ir visame kitame antikvariato pasaulyje, egzistuoja padirbiniai.
„Pasaulyje leidžiama labai daug žaislų katalogų, jie brangūs, pakankamai reti, bet jie yra mūsų – kolekcininkų biblijos. Mes galime naktimis sėdėti, vartyti juos ir žiūrėti žiūrėti į savo svajones. O jeigu dar gauni lygiai tokį patį žaislą kaip kataloge, tai jau yra visiška laimė“, – šypsosi pašnekovė.
Dabar jos laimė tą žaislą gauti ir kitiems. Taigi šiandien padėtis tokia, kad jau beveik yra kvėpuojančių Snieguolei į nugarą žmonių, kurie kasdien laukia savo svajonės išsipildymo, savo lobio. Kartais net pačios Snieguolės akimis tie lobiai būna keisti, bet retenybė yra retenybė. Tai kas kad apsilupusi, net įdužusi, bet už…1200 eurų. Beje, žaisliukus kaip ir visa kita galima restauruoti, todėl tikri kolekcinikai defektų nesibaido. O pašnekovė skuba pačiais gražiausiais žodžiai pagirti restauratorę Laurą Kundrotaitę, senovinius žaislus restauruojančią labai autentiškai ir su pagarba. Kai reikia, kreipiasi į ją pati, rekomenduoja ir savo klientams. Juk nusipirkus retą vintažinį žaislą su defektu, jį norisi nors kažkiek atstatyti.
Senieji vatinukai iš Ukrainos visada užduoda daug mįslių - šiandien yra daug jų gamintojų, o dažnai seni žaislai ir padirbinėjami.
Menininkės iš Ukrainos vatinukai.
Vintažinių žaislų kainą labiausiai apsprendžia jų retumas ir tai, kiek į juos įdėta darbo. Kaip pavyzdį Snieguolė pateikia žaislų, pagamintų pagal knygos apie Čipoliną, herojus. Kosminių šių žaisliukų kainų ji niekaip negalėjo suprasti. O istorijos būta tokios. Be galo išpopuliarėjus šiai knygai, o po to ir pagal ją sukurtam fimui, Ukrainoje, Lvive, maždaug apie 1960 – uosius buvo išleista pirmoji žaislų serija su knygos apie Čipoliną herojais. Bet žaisliukai buvo tokiais charakteringais piktais veideliais, kad vaikai pradėjo bijoti artintis prie eglučių. Šalyje, kur svarbiausi vaikai… buvo nutarta daugiau šių žaislų nebegaminti. Taigi žaislų ištos serijos išliko labai mažai, jie tapo kolekcininkų medžiojamu grobiu ir vertinami šimtais eurų. Vėliau žaislai Čipolino tema jau su kur kas mielesniais veideliais buvo leidžiami ne kartą, įvairių gamintojų ir šiandien šie žaislai yra gerokai pigesni. Senovinių žaislų vertę kelia ir tai, kiek prie tokio žaislo buvo dirbta. Jei jis išpūstas stiklapūčio meistro, detalizuotas, sudėtingas, išpieštas rankomis, jis bus kur kas vertingesnis už paprastą fabrikinį žaisliuką. Beje, kolekcininkams kainas bando sufleruoti ir katalogai, tereikia išmokti tai skaityti.
Atgaivinusi savo aistrą, šiandien Snieguolė jau turi daug vintažinių žaislų iš JAV, Vokietijos, Japonijos, Lenkijos. Beje, nustebo, kad ne ką terado Amerikos antikvariatuose, bet už tai išgelbėjo „e-bėjus“ – toje platformuoje iki dabar nuperkamas ne vienas žaislas, kuris išvykimo į Lietuvą laukia pas Snieguolės sūnų. Kai kampas su dėžėmis tampa tiesiog šokiruojančio dydžio, mama skrenda atlaisvinti sūnaus namų. Kai kuriuos žaislus dabar pasilieka sau, arba parduoda po kelių mėnesių jais atsidžiaugusi. Jai patinka darbas be įtampos, su atraktyvumo natele, su laukiančiais kolekcinikais ir azartišku jų nerimu. Žaidimai jai patinka, antraip argi patiktų žaislai.
Be to, ji džiaugiasi galimybe drauge su jos randamais žaislais, žmonėms dovanoti ir teigiamas emocijas. Juk kas gali būti nuostabiau, kaip iš kliento vaikystės nuotraukos, atpažinti jo eglutės žaisliukus ir surasti tokius pačius, kas gali būti nuostabiau kaip žmonėms išpildyti jų svajones?
O štai retieji ir brangieji „čipolinai“. Deja, tik kataloge.
Trečiasis etapas: E-PARDUOTUVĖS WWW.EGLESZAISLAI.LT ĮKŪRĖJA
Snieguolė visada norėjo ir elektroninės parduotuvės, bet vintažiniai žaisliukai neturėjo jokių galimybių joje užsibūti ir sudaryti asortimentą – juos pirko tiesiog akimirksniu. Taip kilo idėja pasiūlyti naujų. Juo labiau, kad kolekcininkė pradėjo pastebėti, kad yra dalis žmonių, kurie baidosi senos temos, energetikos, be to, seni žaislai netinka jų namų interjerui, o štai naujų pasirinkimas nėra pats didžiausias mūsų rinkoje. Tuo tarpu pasaulyje kai kurių šiuolaikinių gamintojų žaislai yra meno kūriniai ir kolekcininkai šiandien į juos taip pat drąsiai investuoja kaip ir į senuosius. Pradėjo vertis dar vienos veiklos durys.
„Net senų žaisliukų rinkėjai pradėjo ieškoti naujų – katinai iš įvairių laikmečių ant eglutės nesipeša. Per kelerius metus suformavau savo asortimentą: lankiausi mugėse, įvairiose žaislų parduotuvėse užsienyje, dairiausi įdomybių per google, išsirinkau, kas man pačiai patinka labiausiai, išsigrynino favoritai. Šiandien pirmenybę teikiu žaislams iš Lenkijos, puikus kainos ir kokybės santykis. Esu firmos „BluBom“ fanė. Jų laisvo pūtimo technika atliekami žaislai yra tiesiog nuostabūs – meno kūriniai, kosmosas. Juos pučia geriausias Lenkijos siklapūtys Daniel Denbinski, kažkada jie taps didele vertybe. Kitas Lenkijos gamintojas Komozja šeima – taip pat kuria nuostabius žaislus. Turiu šio ženklo gaminių gal 80 pozicijų – daugiau nei bet kuri lenkų parduotuvė. Taip pat turiu naujų žaislų iš Italijos (šeimos De Carlini darbai), Vokietijos, JAV – yra tikrai nuostabių serijų ir gamintojų. Savo asortimentą formuoju tarsi iš trijų dalių: klasikiniai, modernūs šiuolaikiniai ir kaip aš sakau a‘la Pikaso – avangardiniai, kosminiai“, – pasakoja Snieguolė, kai mes atsiduriame jos trapių prekių kambaryje ir bandome nors šį tą nufotografuoti.
Firmos „BluBom" žailiukai gaminami laisvo pūtimo technikos būdu ir atrodo tarsi kosminiai. Jie Snieguolės favoritai.
Komozja šeima taip pat kuria nuostabius, daug gerbėjų turinčius, žaislus.
Šiandien galima konstatuoti, kad savo pirkėją jau turi ir nauji žaisliukai. Kartais jie netgi perkami kaip investicija ir dovanojami, pavyzdžiui, anūkams. Naujos svetainės veikla, kurią taip romantiškai apipavidalino dailininkė Aistė Jurgilaitė, dar tik įsibėgėja, o kol kas Snieguolę džiugina komplimentai dėl jos apipavidalinimo ir pirmieji pirkėjai. Tiesa, joje neužsimezga tas šiltas jaudinantis ryšys su pirkėju, kuris iki šiol ją taip džiugino, bet dar tik pradžia ir kokios susikurs tradicijos spręsti anksti.
Aišku tik viena: žaisliukai Snieguolę „pagavo“ visam gyvenimui. Juo labiau, kad kolekcininkės geną pašnekovė tikrai turi. Ne veltui jos rytinį kavos puodelį visada lydi aukcionų peržiūra. Ieško dar ir dar vieno reto žaislo? Ne visada. Kartais ieško ir nuotraukos su Lentvariu, nes kita jos aistra – Lentvario istorijos tema. Ji ne tokia spindinti, bet už tai ir ne tokia trapi. Bet įdomi, nes ten, kur istorija, ten visada įdomu. Ir ant eglučių, ir senuose albumuose.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės ir pašnekovės archyvo nuotraukos
