mid-century modern

Mid – century modern arba vintažinis…

Kartais gana sunku nustatyti interjero stilių, ypač kai kalba eina apie du terminus: „šiuolaikišką“ ir „modernųjį“. Dažnas netgi linkęs manyti, kad tai vienas ir tas pats. Iš tiesų tai visai ne. Kurdami šiuolaikiško stiliaus interjerą, dizaineriai šiandien neapsieina be tų daiktų ir baldų, kuriuos būtent šiuo metu kuria madingi dizaineriai. Šis stilius suteikia jiems galimybę savo darbais išreikšti ryškų savitą individualumą būtent šiandienos stilių kontekste su šiandien sukurtais daiktais. Visumoje šiuolaikiškam stiliui būdingas minimalistinis vaizdas, paprastos formos ir faktūros, ekologiškos medžiagos, funkcionalumas ir švelniai kontrastuojančios spalvos. Modernas - tai kažkas be laiko sąvokos, kažkas jau klasikinio, net kultinio, bet vis dar progresyvaus, švietėjiško ir avangardinio. Užgimęs praeito šimtmečio pradžioje, suklestėjęs viduryje ir besivystantis iki šiol, jis deklaruoja daugybės dekoratyvių puošnių detalių atsisakymą, vardinių baldų naudojimą ir nevengia naudoti tokias medžiagas kaip metalas, plastikas ir būtinai - mediena. Šiandien kai kuriuos mid-century modern stiliaus interjero pavyzdžius galima laikyti tiesiog meno kūriniais, nes juose taip pat daug meno kūrinių - XXa. vidurio dizainerių kurtų vardinių baldų ir detalių.

Mid - century modern, vintažinis, retro...

Tad šį kartą ir kalbėsime būtent apie MODERNĄ – stilių, kurio laikmetis teoretikų apibrėžiamas 1933- 1965 m., bet praktiškai yra ilgesnis ir siekia netgi mus dominančius 1970 – uosius Lietuvoje, nes kaip tik šių metų stilistika vis dažniau grįžta į mūsų namus, o ir daiktų pasiūla iš to laikmečio vis dar nemaža. Nors, gerai patyrinėjus šiuolaikines stiliaus tendencijas, galima pasakyti, kad įkvėpimo žvalgomasi ir į 1930 – 1960 – uosius. Taigi praktiškai moderno stiliumi kuriančius dizainerius, domina visi penki dešimtmečiai, pradedant skaičiuoti nuo Art Deco laikmečio vidurio. Tiesa, kalba neina apie tikslų to laikmečio stiliaus ar daiktų kopijavimą šiandien – greičiau apie idėjų grįžimą, kurios materializuojamos jau šiuolaikinėmis medžiagomis bei  technologijomis ir būtinai baldais, kurie – o kaip puiku – gali būti ir to laikmečio originalai. Kad dar labiau suvoktume apie ką eis kalba, tai priminsime, kad šis stilius dažniausiai vadinamas mid – century modern, kartais – vintažiniu ar net retro. Patinka jis labiausiai tiems, kam artimas šiuolaikinis skandinaviškas stilius, kurio (to tikrojo) Lietuvoje kaip ir nėra. Skandinavišku mes tiesiog ėmėme vadinti minimalistinį šiuolaikišką stilių ir tiek. Tikrasis skandinaviškas stilius greičiau ir būtų artimas tam mid – century modern ir  tai jau minėtai 1970 – ųjų stilistikai Lietuvoje, arba atvirkščiai. Ne veltui dauguma mid- century modern baldų šiandienos rinkoje taip pat yra sukurti skandinavų dizainerių, tarp kurių ypač daug danų pavardžių. Taigi kokia ji, mid – century modern stilistika?

Spalvinga, geometriška, medinė

Jei reikėtų apibūdinti trimis žodžiais, tai būtų galima pasakyti, jog geometriška, spalvinga ir… medinė. Visi baldai grakštūs, lengvi, pakankamai lakoniškų formų, su santūriomis detalėmis ir būtinai kojytėmis, kurios dažniausiai dar ir lenktos, laibos, grakščios. Baldų detalės ir kampai aštrūs arba kaip tik suapvalinti, formos kartais preciziškai stačios, kartais plastiškos netgi plaukiančios. Mediena dažniausiai ryški (tikmedis, karelijos beržas, raudonmedis, riešutas, bukas),  dažnai lakuota ar aliejuota, taigi dar sodresnė.  Iš vienos pusės, pokario nepritekliai šio stiliaus baldus tarsi supaprastina, iš kitos įjungia tokią galingą kūrėjų vaizduotę, jog jie sugeba taupymo režimu sukurti išskirtinius gaminius. Be to, prasideda ir technologijų proveržis, atsiranda galimybė įvairiai naudoti plastiką. Žinoma, to laikmečio Vakarų Europos ir Skandinavijos dizainerių kūryba įmantresnė, prašmatnesnė, daiktai brangesni, gražesni, retesni, todėl šiandien ypač ieškomi, vertinami ir brangūs nei iš buvusių sovietinių šalių, tarp jų ir Lietuvos.

mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern

Skandinavišku mes tiesiog ėmėme vadinti minimalistinį šiuolaikišką stilių ir tiek. Tikrasis skandinaviškas stilius greičiau ir būtų artimas tam mid - century modern ir tai jau minėtai 1970 - ųjų stilistikai Lietuvoje, arba atvirkščiai. Ne veltui dauguma mid - century modern baldų šiandienos rinkoje taip pat yra sukurti skandinavų dizainerių, tarp kurių ypač daug danų pavardžių.

mid- century modern

Mid-Century modern baldininkai su vardais - ir Lietuvoje

Ir vis dėlto, dizaino proveržis baldininkystėje vyksta ir Sovietų sąjungoje. Lietuvoje apie 1970 – uosius irgi atsiranda baldininkai su vardais, tik jų niekas nevadina dizaineriais, tai nepriimtina – dvelkia kapitalizmu, kurio saugomasi. Tačiau baldai ir pas mus jau kuriami tai išmanančių žmonių tik maksimaliai pigūs, kad galėtų tapti masinės gamybos objektu – tokia tuo metu vykdoma valdžios politika. 1959 m. XXI partijos suvažiavimo programa paskelbia garsųjį šūkį „meną – į buitį“, kurį lydi dar pompastiškesni: „grožį – masinei produkcijai, pagražinant milijonų žmonių gyvenimus“, „naujus atradimus reikia pritaikyti ne salonams, o gyvenimui“. Nuo 1957 m. Vilniuje pradeda veikti baldų konstravimo biuras, žinomas kaip PKB (trumpinys pagal pirmąjį pavadinimą – Projektavimo konstravimo biuras, o nuo 1959 m. – Liaudies ūkio tarybos Eksperimentinis konstravimo biuras), vienas po kito kuriami nauji baldų modeliai, stilingai įrenginėjami restoranai ir kavinės. Lietuvos baldininkų ir architektų vardai skamba visoje sąjungoje. Iš šio laikmečio būtina žinoti kelias, daug prie baldų kūrybos prisidėjusias asmenybes. Tai –  dizaineriai Eugenijus Antanas Cukermanas, Tadas Baginskas, Eugenijus Gūzas, Algimantas Stapulionis, Vytautas Beiga, Algimantas Bielskis, A. Dutka, Albinas Purys, Lygija Marija Stapulionienė, Eugenija Marija Cukermanienė,  Brigita Adomonienė, Teresė Bernotaitytė – Adomaitienė ir kiti. Visi jie kuria naujos estetikos baldus, visi ieško savitumo. Kas šiandien neprisimena trikampio stalelio su dailiomis juodomis kojytėmis ir dviejų lengvų foteliukų bei sofutės? Kas neprisimena… „Šuriko nuotykiai“ filmo interjero? Visa tai šiandien galbūt būtų galima pavadinti lietuviška 1970-ųjų klasika arba socialistiniu modernizmu, arba mid-century modern Lietuvoje ir tuometinėje sąjungoje apskritai.

mid- century modern

Baldų atnaujintojai Gintarei Jurgei patinka dirbti su lietuvių meistrų baldais iš 1970 - ųjų laikmečio, o ir užsakovų netrūksta.

Per pasaulį ritasi mid-century modern banga

Šiaip ar taip šiandien baldų rinkoje 1970 -ųjų lietuviškų gaminių dar palyginti daug, jie nėra reti ir nėra brangūs. Iš lietuviškų vintažinių baldų tikrai galima susikurti gražios, vientisos mid-century modern stilistikos namus. Juolab, kad jau atsiranda ir besispecializuojančių jų pardavėjų, ir net restauratorių.

„Lietuviai, ir ypač jauni žmonės, pradeda pamėgti 1970-ųjų stilių. Dažnai tenka restauruoti to laikmečio foteliukus, pufus, krėslus, supamąsias kėdes. Jų vis dar randama senelių namuose. Gaila, kad kur kas rečiau sofutes, kurių žmonės tiesiog neišsaugojo dėl vietos stokos ar staliukus, kurie sulūžo dėl savo trapumo“, – sako baldų atnaujintoja Gintarė Jurgė, pati labai mėgstanti šios stilistikos baldus.

Kad mid- century modern atgimimo banga ritasi per pasaulį yra pastebėjęs ir Anglijoje gyvenantis, mūsų sveitainės svečiu jau buvęs fotografas Rimantas Paškevičius. Jis pats taip pat mėgsta šios stilistikos baldus, ypač kurtus skandinavijos dizainerių, juos mielai fotografuoja ir net siūlo pirkti. Rimantas sakė, kad Anglijoje šio stiliaus atgimimas jau seniai prasidėjęs ir nežada atslūgti, o ir Lietuvoje vis daugiau žmonių juo susidomi. Pirkėjai dažnai ieško dizainerių sukurtų baldų, vertingesni retesni, įdomesnio dizaino, geros kokybės. Tokių Anglijoje vis dar galima rasti, o paklausa tik didėja.

mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern

Anglijoje gyvenančiam lietuviui fotografui Rimantui Paškevičiui tenka nemažai susidurti su mid - century modern stiliaus interjerais, mėgstamais Anglijoje, o šio stiliaus baldai dabar yra ne tik jo fotografijos eksponatai, bet ir verslas.

mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern

Stilistika ta pati: nuo senų iki naujų baldų

Bet, pamilus šį stilių, nebūtina ieškoti baldų iš praeities. Šiuolaikiniai gamintojai, jausdami mid – century modern atgimimo gūsį baldininkystėje, sėkmingai kopijuoja tuometinį dizainą, gamina tokius pačius baldus ir vadina juos skandinaviškais. Iš tiesų tai ne skandinaviško dizaino, o greičiau  1960-1970 – ųjų baldų, sukurtų skandinavijos dizainerių, ikonų replikos, kurias šiandien siūlo net ta pati lietuvių pamėgsta IKEA. Todėl kartais labai juokinga girdėti, kai žmogus sako mėgstantis tik naujoviškus (ne naujus) baldus ir perkantis juos minėtoje parduotuvėje. Pagaliau, pageidaujamo modelio baldų galima užsisakyti ir individualiai,  pas meistrus nedidelėse dirbtuvėlėse ir likti visai patenkintiems rezultu. O jeigu nusprendėte juos įsigyti jau padėvėtus, tai turėkite galvoje, kad turite imtis tam tikrų atsargumo priemonių, nes anksčiau daiktai nebuvo gaminami pagal tokius pačius reikalavimus kaip dabar. Pavyzdžiui, gali būti, kad vaikiški baldai gali būti padengti  laku su švino priemaišomis ir pan.

Laikmetį atspindi ir buitinė technika

Bet ne tik baldais kuriamas interjeras. Štai virtuvėse ir valgomuosiuose minėtą stilių galima sukurti į pagalbą pasitelkus ne tik gražius vintažinius indus ir netgi įrankius, bet ir buitinę techniką. Suapvalinti kampai, ryškios spalvos, metalo, ypač vario spalvos naudojimas – tai to laiko technikos vizualiniai ypatumai. Ji tuo metu tokia išskirtinė, kad laikmetį atspindi netgi labiau nei baldai. Sunku būtų rasti jos originalios ir dar veikiančios, tad retro stiliaus viryklės, šaldytuvai, gartraukiai ar plautuvės ir dabar gaminami pačių prašmatniausių šiuolaiknės technikos gamintojų.  Beje, idėja: labai įdomiai valgomąjį ar virtuvę galima įkurti pasigilinus į 1960-1980 – ųjų kavinių ar net valgyklų interjerų fotografijas. Tuo metu tam skiriamas didelis dėmesys ir galima aptikti puikių idėjų, patyrinėti naudojamas medžiagas, apdailos priemones, raštus, faktūras. Pavyzdžiui, 1970- ųjų stilistikos interjero apdailoje populiarios plytelės su geometriniais piešiniais, o parketas labia dažnai klojamas eglute.

mid- century modern

Mid - century modern stiliaus namuose visada turėtų atsirasti didelių lapinių augalų, o ir tekstilė su augalinias motyvais jame puikiai dera.

mid- century modern

Šiuolaikiniai gamintojai kurdami šio stiliaus baldus naudoja taip pat tamsias medžio rūšis, atkartoja žymių XXa. dizainerių baldų formas.

mid- century modern

Geometrija visur: tapetuose, kilimuose, detalėse, balduose. Tai turbūt pats išskirtiniausias šio stiliaus bruožas be natūralių medžiagų ir spalvų.

mid- century modern

Šis stilius turi pačią plačiausią ryškių spalvų paletę. Tačiau išskirti galima būtų mėlynai - žalios, oranžinės ir garstyčių spalvos atspalvius.

Šviestuvai, veidrodžiai ir paveikslai

Kitas dalykas, į kurį labai verta atkreipti dėmesį, tai būsto apšvietimas. Jei 1960-aisiais buvo labai populiarūs sieniniai ir pakabinami šviestuvai su aliuminio konstrukcijomis, ir kuo įmantresnėmis tuo geriau, tai 1970-aisiais, tarsi pasigedus romantikos ir pavargus nuo metalo konstrukcijų, svetaines užkariavo toršerai su jaukiais medžiaginiais gaubtais. Dabar šviestuvai kad ir to laikmečio formų dažniau gaminami iš vario (arba dažomi jo spalva) nei iš aliuminio – atrodo švelniau ir dizainerių akimis turbūt vintažiškiau.

Detalių to laikmečio namuose ne itin gausu, nevertėtų piknaudžiauti jomis ir šiandien. Antraip yra galimybė, kad daugybė veidrodžių, laikrodžių ar senų žurnalų komplektų sukels ne lengvą ir žavų nostalgijos jausmą, o nugramzdins į liūdesį. Verta išskirti veidrodžius ir paveikslus. Veidrodžiai dažniausiai buvo apvalūs, kartais saulės spindulius imituojančiais rėmais. Paveikslų rėmai labai dažnai tiesiog mediniai, nes medis – pagrindinė šio stiliaus medžiaga. Tuo metu buvo madinga grafika, spalvingos abstrakcijos ir geometriniai piešiniai.

Spalvos ir augalai Mid-Century modern interjere

Spalvos – dar vienas 1970-ųjų stiliaus bruožas. Jos ryškios, o raštai geometriniai, arba rečiau -gėlėti. Tokie buvo baldų gobelenai, užuolaidų audiniai, kilimai ir takai takeliai. Taigi retro stilių labai nesunku sukurti miegamuosiuose, pasitelkus, pavyzdžiui,  kontrastinių spalvų audinius. O štai lovų galvūgaliai gali būti iš viso aptraukti barchato ar aksomo audiniu. Lygiai taip pat tekstilė gali padėti sudėlioti taškus ant „i“ svetainėje (užuolaidos, kilimas, pagalvėlės, baldų gobelenas), virtuvėje (užuolaidos ir stalo tekstilė), koridoriuje (takai).

Tapetai su geometriniais raštais populiarūs tuo  laiku, dabar eina greta su baltai dažytoms sienomis, ypač tuo atveju, kai  mid – century modern gerbėjai pasirenka daug spalvingų detalių iš tekstilės ar namus puošia augalais. Dideli augalai – dar vienas šio stiliaus akcentas. Pavyzdžiui, fikusai ar palmės. Atsimenate iš senelių namų? Iki lubų, mediniuose vazonuose, šalia grakščių medinių nedidelių baldelių. Jų ne tiek daug kaip kad dabar sparčiai populiarėjančio boho stiliaus namuose, bet jie dideli, žali, sveiki ir… savotiškai geometriški. Ar vertėtų šalia mid – century modern stiliaus kalbėti apie boho? Gal ne šį kartą, nors šie stiliai turi sąsajų, tik boho laisvesnis, sodresnis, eklektiškesnis – savaip bohemiškas.

Likime 1970 - uosiuose su jų vintažiniais baldais. Jų stilius "nesuvalgys" mūsų namų erdvės, padovanos maksimalų funkcionalumą ir galbūt tą lengvumą, kurį sugebame pradanginti pasirinkę pernelyg sudėtingus stilistinius interjero sprendimus ir neįdomius, bevardžius, beformius ir beveidžius baldus.

mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Rimanto PAŠKEVIČIAUS (FB R-Vintage Salvage) ir iš www.overstock.com

Eglės Čečenikovaitės-Uleckienės piešinys

sviestmuse

Sviestmušės evoliucija prasidėjo nuo atsitiktinumo

sviestas

Vaikštinėdami etnografiniuose muziejuose tikrai esate matę sviestmušių – mažų aukštų medinių statinaičių su dangteliu, per kurio skylę kyšo taip pat medinė rankena. O kai kam su šiuo įrenginiu galbūt teko ir padirbėti, ir rezultatu - geltono sviesto kaupeliui - pasidžiaugti. Kai kur Lietuvoje jos vadinamos tiesiog muštuviais.

Dėžutės, statinaitės ir dar kitokios

Tokios bene dažniausiai buvo naudojamos Lietuvos kaime ir gal net iki dabar užsilikusios palėpėse ar kamarose. O gal net teko matyti, kaip į tokią supilamas pienas ir tuomet kantrai mušamas – aukštyn žemyn kilnojant už tos rankenos? Tuomet žinote, kad kitame jos gale yra medinis kryžiukas, kurio dėka pamažu kruopelėmis atsiranda ir sviestas. 

Pažvelgę į pailgas dėžutes ar neaukštus puodus primenančias sviestmušes jų gal neatpažintumėte, jei anksčiau matėte tik tas medines statinaites. Įvairesnių formų sviestmušės dažniau naudotos dvaruose, kur sviesto reikėdavo dažniau, greičiau arba daugiau. Nuo pagrindinio indo dydžio priklauso ir būsimo sviesto kiekis, tad kai kur jų prireikdavo ir itin didelių.

Sviestmušės: ir medinės, ir metalinės, ir net stiklinės

Indo formą ir medžiagą lėmė laikas – pagal higieną juk negali lyginti medžio su metalu. Medinės sviestmušės dažniausiai gamintos iš ąžuolo, o pietiniuose kraštuose – iš buko medienos. Tai buvo nebrangi, visiems prieinama medžiaga ir dar puikiai palaikanti nuolatinę temperatūrą viso proceso metu.

Metalas buvo daug brangesnis ir iš jo gaminti reikėjo tam tikros meistro kvalifikacijos bei įrankių. Pagaminus indą iš skardos, dar reikėjo jį cinkuoti arba emaliuoti, tad kaina dar kildavo. Jei jau taip, tai reikia galvoti apie išrankesnį pirkėją ir verta pasistengti dėl grožio, nors prietaisas ir nebuvo skirtas dėti ant stalo. 

sviestas
sviestas

Mušti, sukti ir išsupti

Sviestmušių formą ir konstrukciją daugeliu atvejų nulemdavo ir technologija. Mat sviestą galima ne tik mušti, bet ir sukti. Tuomet viduje įtaisomas velenas, kuris sukamas indo šone arba viršuje įtaisyta rankena. Tokia sviestmušė iš pirmo žvilgsnio labiau panaši į neaiškios paskirties malūnėlį – kavai didokas, o grūdams per mažas. Ilgainiui sviestmušės su velenėliais buvo pradėtos gaminti iš stiklo – patogu stebėti rezultatą.

Sviestą galima net ir išsupti – tuomet indas pagamintas taip, kad jį galima patogiai ritmingai teliūskuoti. Vienu metu išgarsėjo toks modelis, kuris buvo pritaisytas prie supamojo krėslo. Tai pavertė sviesto mušimą labiau malonumu nei darbu, tik akivaizdžiai padidino prietaiso kainą.

Vėliau, atsiradus elektrai, galvota, kaip pagaminti tokią sviestmušę, kad mechaninį darbą galėtų atlikti naujoji energija. Taip pirmiausia atsirado didieji, įmonėse naudojami, modeliai. Sviestas juose gamintas jau iš kelių šimtų litrų pieno.    

Per atsitiktinumą

Trumpai perbėgus per istoriją, verta prisiminti pačią pirmąją sviestmušę, kurios niekas nei gamino, nei išradinėjo. Tai buvo tie patys odiniai maišai, kuriuose klajokliai skitai gabendavo visus skysčius. Vienoje kelionėje ilgai teliūskuotas pienas sukrito sviesto kruopelėmis ir taip prasidėjo sviesto istorija.

Liucija SABĖ

Įžanginė nuotrauka Ramunės PIGAGAITĖS.

Pasidarius sviesto - tortas „Napoleonas“
Tešlai
700 g miltų, 500 g sviesto, 5 šaukštai grietinės, 7 g druskos.
Virtam vaniliniam kremui
500 g sviesto, 350 g cukraus, 120 g miltų, stiklinė pieno, 2 tryniai, nubrauktas šaukštelis vanilinio cukraus.

Papiltuose ant lentos miltuose padaroma duobelė, supilama grietinė, sudedamas sviestas bei visi kiti recepte nurodyti produktai ir kapojama šaltai, kol tešloje nebelieka sausų miltų. Pagaminta tešla suspaudžiama, pridengiama drobule ir atšaldoma. Paskui ji padalijama į tris dalis, ir iš kiekvieno gabalo iškočiojamas 7-8 mm storio apskritas lakštas, kuris įdedamas į vandeniu sudrėkintą skardą, subadomas šakutėmis ir kepamas karštai, kol pagelsta. Iš skardos imamas, kai ataušta.

Kremui skirtas sviestas puodelyje užvirinamas, supilami miltai ir pakepinami, kad pagelstų. Atskirai užvirinamas pienas su cukrum ir supilamas į sviestą (smarkiai maišant). Dar kiek pakaitinus, nukeliama nuo ugnies, ir mediniu šaukštu masė sukama, kol atšąla. Po to įmušami tryniai ir sukama, kol masė pasidaro puri. Baigiant sukti sudedamas vanilinis cukrus.

Atšaldyti papločiai pertepami išsuktu kremu, paviršius ir šonai aptepami tuo pačiu kremu ir apklijuojami džiuvėsėliais.

Puošti galima kremu arba išbarstyti įvairius ornamentus dviejų spalvų trupiniais.

„Šeimininkės vadovas“, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius -1958 (Autentiškas tekstas)

svečių namai

Svečių namai PO LIETUVYBĖS ŽENKLU

Sendaikčių trauka nepaaiškinama

Jurgita sako nelabai ir prisimenanti nuo kada ją pradėjo vilioti sendaikčiai, dar sunkiau pasakyti kodėl – vaikystės namuose nebuvo nieko panašaus. Tačiau nuo tada, kai pradėjo lankytis antikvariatuose ir sendaikčių turgeliuose, suprato, kad šie daiktai jai iš tiesų labai mieli. Vėliau tokių daiktų dar atsirado ir interneto platybėse, pasiūla akivaizdžiai didėjo – tik rinkis. Tačiau dar didesnis poreikis išsileisti į patrauklių radinių paieškas atsirado tuomet, kai Jurgita suprato, jog dalį senų daiktų galima tiesiog atnaujinti, arba jiems sugalvoti visai kitą funkciją. Sakykim, senus dailius šaukštelius paversti paveikslo detale, senas duris veidrodžio rėmu ir panašiai.  Todėl, kai pagaliau pradėjo pildytis irgi seniai puoselėta Jurgitos svajonė turėti savo svečių namus, ji jau žinojo, koks bus jų stilius. Tiesa, gal ir neišgrynintas, neišdailintas, bet būtinai su vintažo detalėmis. Senovinių daiktų paieškos dar suaktyvėjo – aplankytas ne vienas sendaikčių turgus, mugė, parduotuvėlė, antikvariatas.

svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai

Medus, gintaras, linai ir rugiai

Periodą, kai buvo pradėtas kurti viešbutukas „Vintage Vilnius B&B“ Jurgita šiandien prisimena su didžiausiu malonumu. Jokie remonto rūpesčiai jos nevargino, o kai jau atėjo laikas įrengti kambarius, tai veikla tiesiog džiugino. Gegužę atidarytuose namuose yra keturi numeriai su savo pavadinimais. Ieškodama savo namų išskirtinumo ir atiduodama pagarbą lietuvybei, Jurgita įrengė medaus, gintaro, linų ir rugių  kambarius. Kiekviename iš jų – pavadinimą atliepiantys simboliai. Štai medaus kambaryje ant sienos virš lovos jaukus korių pano, kambaryje dominuoja geltona spalva, lovos gale – lengvas praeito amžiaus 70 – ųjų stilistikos pufas. Gintaro kambaryje langus puošia gintarų vėriniai, sieną` – paveiksliukai su gintaru, kurie buvo labai populiarūs XXa. 6-7 dešimtmečiais. Jų Jurgitai teko gerokai paieškoti, bet dabar jie irgi sudaro gražią kompoziciją. Lino kambaryje bene labiausiai buvo kur pasireikšti. Jį puošia paveikslas-koliažas iš įvairių laikmečių servetėlių, nertos lovatiesės, makrame technika sukurti šviestuvai, linu dekoruotos stalinės lempos ir net žavingos sapnų gaudyklės. Šiame kambaryje net pufas atnaujintas su lino špagatu. Rugių kambario pagrindinis akcentas palubėje besisūpuojantis sodas ir supamasis krėslas su išpinta atkalte, kuri taip pat yra aliuzija į rugių temą.

svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai

Svečių namų svetainės erdvė

Antikvarinis stalas ir kėdės  suteikia jaukumo namų svetainei. Pati šeimininkė tvarkyti dokumentų dažnai prisėda prie senovinio sekretero. Sako, seniai norėjusi įsigyti tokį baldą ir dabar jau turi – labai patogus ir užima mažai vietos, geras rašomojo stalo pakaitalas. O štai senos vyro močiutės spintos senos durys lipte prilipo prie nedidelės komodėlės. Jurgita nesirįžo svetainėje atsisakyti ir medinių lubų, kurios jai pasirodė labai jaukios. Dabar jos gerai dera su grindimis ir net židiniu. Šalia kurio dar ir nemaža svečių patogumui įrengta bibliotekėlė. Ant laiptinės sienų – M.K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos – dar vienas lietuvybės akcentas. Foje puošia barokinio stiliaus, bet drąsiai lietuviškos trispalvės spalvų gobelenų pervilkta sofutė. Jurgita prisipažįsta, kad labai vertingų daiktų ji niekada neperka, ieško tokių, kuriuos būtų negaila atnaujinti, savaip panaudoti ir dekoruoti, tad juokiasi, jog paveldui nenusikalsta. O ir daiktus ji renkasi ne pagal jų vertę ar amžių, o pagal savo poreikius. Pamato ir jau žino, kaip jį panaudos, atnaujins.

svečių namai
svečių namai
svečių namai

Viešnagės poreikiai: jauki nakvynė ir skani kava

Bene moderniausiai šiuose svečių namuose atrodo virtuvė. Nors stalas ir kėdės visgi priskirtini antikvariato kategorijai. Visa kita tiesiog patogu ir funkcionalu. Tiesa, čia irgi daugybė gražių vintažinio stiliaus detalių ir sklinda puikus kavos, susimaišiusios su arbatos dvelksmu, aromatas. Juk ne veltui šių namų logotipe – arbatinukas. Jaukumo ir gero skonio simbolis. Jurgita sako, kad kai tik gali mėgsta svečius pasitikti pati ir labiausiai siekia, kad jos svečiai jaustųsi jaukiai ir niekas jiems nesugadintų nuotaikos. Sunku būtų rasti priežastį dėl ko ji galėtų sugesti šiame viešbutėlyje, per kurio langus matosi jaukus vidinis kiemelis ir bačnyčios bokštai, o viduje galima justi tiek šeimininkės meilės, kūrybos ir širdies. Ne veltui gana dažnai Jurgitą pamalonina komplimentas: „Taip jauku, kad nesinori išvažiuoti“.

Beje, ji jau spėjo pastebėti, kad jos namus dažniausiai renkasi 30-50 metų svečiai, kuriems, vis dėlto, nesvetima vintažo tema. Todėl ir būti čia daugumai tiesiog miela. Žmonės atvyksta linksmi, atsipalaidavę, dažnai neturi jokių ypatingų pageidavimų. Net virtuve naudojasi ne visi. Įsikūrę senamiesčio širdyje, dauguma linkę pasimėgauti maistu miesto kavinėse. O džiugu dar ir tai, kad iš namų, kuriuose palyginus labai daug gražių daiktų ir detalių, kol kas niekas nedingo ir nebuvo sugadinta. Jurgita sako, kad svečių kultūra aukšta ir šypsosi, kad kitaip ir būti negali, kai jos svečiai – ji tuo tiki- antikvariato ir vintažo gerbėjai.

Rasa KUNCAITĖ
Liudo MASIO nuotraukos

cdstyle--

C&D Style pristato: Vintažiniai STIKLO atradimai

1. Nuostabioji „Bicos“ kolekcija iš Portugalijos

Kolekcijos „Bicos“ taurėms, stiklinėms ir ąsočiams net nereikia „apsimetinėti“ vintažiniais. Juk pirmą kartą šios formos taurė buvo pagaminta 1901 m. stiklo fabrike „Marinha Grande“ Portugalijoje. Tuo metu ši taurė buvo stiliaus ir mados ikona, o šiuo metu tai aukštosios mados ir elegancijos etalonas.

Storas, kokybiškas stiklas ir išskirtinės spalvos šias taures leidžia derinti įvairiausios stilistikos serviruotėse ir interjeruose, pradedant nuo retro ir baigiant minimalistiniu. Suklysti tiesiog neįmanoma ir tuo pasirūpino šių indų kūrėjai, sukūrę juos tarsi amžinus.

Šiuo metu tokie indai yra gaminami Portugalijos porceliano gamykloje, kurios gyvavimo pradžią galima skaičiuoti nuo 1824 m., kai  Portugalijoje, Ilhavo mieste buvo įkurta porceliano gamykla „Vista Alegre“. Šios gamyklos prekės ženklas visą laiką išliko glaudžiai susijęs su Portugalijos kultūra ir pelnė neprilygstamą tarptautinę reputaciją. 2001 m. „Visa Alegre“ grupė susijungė su „Atlantis“ grupe ir tapo „Visa Alegre Group“. Šiandien ji puošia oficialius renginius Baltuosiuose rūmuose, daugelio šalių ambasadose, karališkuosiuose rūmuose.

Nebijokime spalvų, ypač jeigu stalą dengiame gamtoje. Spalvingi indai ir gėlių puokštės sukuria ypač lengvą, žaismingą ir smagią atmosferą. O storo stiklo indai dabar ypač madingi. Turėdami kažką iš praeities, jie drauge yra stilingi ir modernūs.

2. „La Roschere" romantiškosios bitės ...

Jeigu patinka vintažinis stilius, tai labai sunku atsispirti indams su bičių dekoru. Jaukumas, stilius, retro, kantri, XX a. vidurio modernas ir… XXI a. namai. Daug galimybių.  Tai – kolekcija „Abeille“, gaminama Prancūzijos gamykloje „La Roschere“, savo istorijos pradžią žyminčia tiesiog įspūdinga 1475 m. data. Todėl ir kolekcija  dvelkia nemaria Prancūzijos istorija. Joje dominuoja jau minėtos, bet nepaprastos bitės  – Napoleono Bonaparto simbolis, kuris buvo specialiai pasirinktas jo karūnavimui. Tuomet bitutės simbolizavo nemirtingumą bei prisikėlimą, ypač reikalingą naujos dinastijos pradžiai, o dabar jos tiesiog jaukumo ženklas. Stiklinės ir taurės su bitėmis galima atsirasti ant pusryčių stalo, o gali – ir ant prašmatniausių pietų. Kokybiški daiktai niekada ir nieko nesugadins.

3. ... ir laumžirgiai

Tegul Jūsų vaizduotė sklando kaip spalvingi laumžirgiai po kerinčius gamtos vaizdus. Kolekcija „Dragonfly“ pasakoja apie kasdienį prancūzų užmiesčio gyvenimą, karštas vasaros dienas ir neatsiejamą vyno kultūrą. Tai universali kolekcija, kuri puikiai tiks ragauti rožinį, raudoną, baltą vyną ar atsigaivinti vandens taure. Tai irgi gamyklos „La Roschere“ kolekcija,tarsi pratęsianti bičių temą ir tarsi pratęsianti vasarą.

Pirkdami indus ieškokime įdomesnių ir įvairesnių jų dekoravimo ornamentų - viskas kas neįprasta akiai gyvenimą padaro tiesiog spalvingesnį. Bičių ir laumžirgių kolekcijos tarsi sukurtos žaisti gyvenimą.

4. Kolekcija „Le Lyonnais“ lyg iš Florencijos renesanso

Jau minėtos Prancūzijos gamyklos  „La Roschere“ kolekcija „Le Lyonnais“ atgaivina XIX a. pabaigos Florencijos renesansą, kuriam būdingi ypatingi raštai bei puošnumas. Tačiau XXI a. šie stalo stiklo gaminiai įgauna visiškai naują, įmantraus ir dizaino prasmę. Ir vis dėlto, jie taip pat malonina vintažinio stiliaus gerbėjų akį ir suteikia galimybę derinti šiuos indus pačios įvairiausios stilistikos namuose. Dar daugiau fantazijos galimybių atveria jų spalvos. Nebijokime jų serviruodami savo stalus. Derinkime indus su gėlių puokštėmis, žvakių spalvomis, servetėlėmis ir turėsime ypatingą šventę akiai.

5. Iš „LSA International“ 1960 -ųjų

Gamykla „LSA International“ įsikūrė 1960-ųjų m. pabaigoje, kai interjere dominavo iš Art Deco išaugęs moderno stilius. Dizainerių kurti daiktai tapo vertingi ir madingi, indai – taip pat. Stilingi pirkėjai ieškojo kažko ypatingo, kūrėjai kažką ypatingo kūrė. Tas „ypatingas“ atkeliavo iki mūsų dienų. Jeigu būtų galima sukurti naują terminą, tai būtų galima pavadinti vintažine klasika. Ši pūsto stiklo rankomis puošta auksine juosta taurė iš išskirtinės prabangios kolekcijos „Celebratre“.  Grakštus siluetas ir elegancija – šventė akiai. Pagrindinis kompanijos biuras ir sandėlis yra Sunbury mieste, šalia Londono, Anglijoje. Šiandien įmonės tikslas: novatoriškas dizainas ir šiuolaikinė klasika; dekoratyvūs ir funkcionalūs gaminiai; patrauklios kainos dizainas, rankų darbo stiklo ir porceliano gaminiai. Bet šaknys – 1960- uosiuose.

6. Namų sužydėjimas

Niekas ir niekada neapsiėjo be vazų. Sunku kalbėti apie stiklą ir ignoruoti šį indą. Ieškodami spindinčių vintažo ženklų, stabtelėjome prie jau minėtos kmpanijos „LSA International“ vazų kolekcijos „Pleat“.  Nepaprastai graži ir stilinga rankų darbo kolekcija įkvėpta lietaus lašų grožio. Stiklinės vazos grioveliai išgaubia stiklą ir sukuria šlapio paviršiaus efektą, kuris ypatingai spindi. Kita vertus, forma lakoniška ir visai nepretenzinga. Lieka išsirinkti savo spalvą ir merkti gėles.

 

O štai ir visai kitokia tos pačios kompanijos vaza – žvakidė. Moderniai formai ir elegantiškam siluetui negali likti abejingų: pilkas stiklas atrodo nepaprastai solidžiai, o rankų darbo auksinis dekoras suteikia nepaprasto puošnumo. Ir vis dėlto čia galima justi praeities dvelksmą ir XX a. vidurio moderno gūsį.

7. „Mindy Brownes“ žvakidės - visiems skoniams

Namų jaukumas neįsivaizduojamas be aksesuarų, o tarp jų – ir žvakidės. Jos ne tik užpildo erdvę, bet ir padeda sukurti tam tikrą įvaizdį ar nuotaiką. Stabtelkime prie „Mindy Brownes“ prekinio ženklo, gimusio ir augusio ežerų širdyje, Vakarų Airijoje. Gamyklos dizaineriai įkvėpimo semiasi ne tik iš dabartinių tendencijų, tačiau ir iš šviesaus kaimelio, kuriame viskas ir prasidėjo. Šiandien „Mindy Brownes“ siūlo platų asortimentą šiuolaikinių ir tradicinių baldų, tamsios medienos antikinių stalų, pripildytų šilto medaus atspalvių, kėdžių padengtų išskirtiniais audiniais, klasikinio stiliaus interjero aksesuarų, ypač platų asortimentą subtilių šviestuvų ir smulkių namų dekoro detalių, tarp kurių ir žvakidės. Dauguma jų su metalinėmis detalėmis, dažnai sendintomis, vario ar žalvario spalvos, kas ir leidžia jose įžiūrėti praeities ženklus ir įtaką. Žinoma, neapsieinama be stiklo. Kartais paprasto, kartais imituojančio kristalus, bet visada puikiai suderinto su metalu.

stafordšyro indai

STAFORDŠYRO indai – romantiškai mūsų kasdienybei

stafordšyro indai

Sendaikčių turguose ar antikvariatuose dažnai akį traukia įvairių spalvų indai - raudoni, mėlyni, žali ar rudi. Gausiai, įvairiais motyvais (floros, faunos ar netgi siužetais) dekoruoti indai dvelkia prabanga, juolab kad ženklai kitoje jų pusėje atrodo irgi labai senoviški ir paslaptingi. Tačiau kaina – ką čia slėpti – palyginti nedidelė ir prieinama kiekvienam norinčiajam savo stalo serviruotę pakeisti kiek spalvingesne nei įprasta. Jei imsime tyrinėti šių spalvingų indų ženklus, rasime jų pačių įvairiausių ir iš skirtingų praeito ar netgi užpraeito amžiaus dešimtmečių. Tačiau galime beveik guldyti galvą, kad ant daugelio šių indų išskaitysime žodį „Stafordšyras“. Taigi tai „svečiai“ iš Anglijos. Bet įdomių žinių yra ir daugiau.

stafordšyro indai
stafordšyro indai

Į namus – po vieną, du ar tris

„Šiais indais susidomėjau gal prieš 15 m. ir pirkau juos po truputį labai nedidelėmis kainomis sendaikčių turgeliuose užsienyje ar vietoje.  Orientavausi į rausvo atspalvio indus (nors turiu ir keletą žalių bei dailų mėlyną, bet, deja, nepilną arbatos servizą) ir pamažu mano kolekcija pildėsi. Anksčiau lėkštė kainavo apie 3 -5 litus. Ir dabar galima rasti lėkščių po 1eurą, bet jau rečiau. Užsienyje šie indai pigesni nei Lietuvoje. Pavienės lėkštės ar puodeliai yra pigesni nei perkant, pavyzdžiui, po šešis. Tai jau laikoma nemaža servizėlio dalimi ir prašoma brangiau. Pigesnės yra sriubinės lėkštės, nes jos mažiau paklausios. Dubenėliai ir salotinės patys brangiausi. Sriubinių beveik nepasitaiko, grietinėlės indeliai ir cukrinės irgi prie brangesnių. Kai išseko kantrybė pirkti po porą daiktų, viename antikvariate nusipirkau servizą, kur visų dalių buvo po šešias: užkandinės lėkštės, didelės lėkštės, deserto lėkštelės ir puodeliai. Mokėjau 150 litų ir tai buvo palyginti nedaug, bet indai jau net neturi jokio ženklo, o tik įspaudą. Tai rodo, kad jie yra visai šių laikų gaminiai, tik pagaminti pagal senąsias tradicijas. Bet  man jie labai tiko pagal atspalvį“, – savo raudonosios kolekcijos istoriją pradėjo kaunietė Vilija Gustaitienė.

Stafordšyro indai kainavo skirtingai

„Taigi savo „servizą“ susikomplektavau pati iš skirtingų gamybos laikotarpių indų – daugiausia XX a. vidurio ar pabaigos. Tai tikrai ne „senasis Stafordšyras“ gamintas rankiniu būdu manufaktūrose. Tokio, sako, sunku rasti net ir Lietuvos antikvariatuose. Mano indai geriausiu atveju pagaminti fabrikuose, kurių istorija galbūt prasidėjo senųjų manufaktūrų laikais ir jie tiesiog yra Stafordšyro stiliaus. Jų dekoro siužetai, ženklinimas (kurį labai smagu tyrinėti) skiriasi, bet juos jungia bendras koloritas, stilistika, forma ir jie puikiai dera vieni prie kitų. (Aišku, tuo atveju, jei neturima ypatingų pretenzijų rinktis būtinai vienodo gamybos laikotarpio indus). Be to, man patinka jų kokybė – neskilinėja ir neblunka. Mano svečiai visada atkreipia dėmesį, kai jais serviruoju stalą. Taip, aš suprantu, kad mes tik žaidžiame prabangą, kad indai jau fabrikinės gamybos, bet vis tiek labai smagu juos turėti ir laikas nuo laiko papildyti kokiu nauju egzemplioriumi. Tiesa, yra pasitaikę ir keletas savo amžiumi prie šimtmečio artėjančių egzempliorių. Kadangi jie pavieniai, tai ir kaina vis tiek nebuvo didelė. Yra ir keletas tokios pat stilistikos indų iš kitų šalių, bet jie irgi puikiai dera prie angliškų“, – sakė moteris.

stafordsyras

Anglija, XX pab., firma „English Ironstone Tableware“. 1973 m. „English Ironstone Pottery Ltd“ tapo „English Ironstone Tableware“. Labai įdomus komerciškų įrašų derinys: „tinka mikro bangų krosnelei“ bei „ribota gamyba“.

stafordšyro indai
stafordšyro indai mėlyni

Puikus stalo akcentas - puošni rausvai raudona lėkštė su užrašu „The Peacock“ (povas), vaizduojanti labai populiarią XIX a. I pusės užeigą Anglijoje. Anglija, XX a. vidurys, firma „Grindley“, įkurta 1880 m. Mėlynų lėkščių dekoras jau kito siužeto, o pagamintos jiosirgi XXa. viduryje.

stafordsyro
stafordšyro indai

Ant stilizuotos lėkštės vaizduojama užeiga „The Copperfeld“. Prancūzija, XX a. I pusė, Lorraine, Luneville fajanso gamykla.

Menotyrininkės komentaras

Paprastai kolekcininkai surenka daugiau informacijos apie savo rinkinius, nei kiti meno mėgėjai. Esamas rinkinys puošnus ir gražus, įdomus savo ženklų įvairove. Manyčiau, rinkinys yra teisingai bei kryptingai rinktas – apima „seno angliško stiliaus“ stalo indus, pagamintus įvairių gamintojų. Įdomu tai, kad kai kur gamintojas tas pats, bet šiek tiek skiriasi ženklas. Galima palyginti gaminio masę, dekoro spalvą. Jei glazūra šiek tiek sueižėjusi, tai tikriausiai fajansas. Porceliano masė yra vientisesnė. Internete galima rasti informacijos apie konkrečias firmas ar fabrikus, jų istorijas, bandyti atsekti, pagal kokio dailininko paveikslą buvo dekoruotas gaminys. Tokių lėkščių vertė einant laikui kils, bet labai pamažu, nes jų buvo gaminama daug.

Stafordšyro porcelianas vienas – gamintojų daug

„Pavadinimas „Stafordšyro keramika“ apima labai plačios kategorijos terminą. Stafordšyras – istorinė ir geografinė Anglijos vietovė, kurioje XVII a. pradžioje susikūrusios pavienės dirbtuvės vėliau tapo didelės industrinės bazės dalimi. Ši teritorija apėmė šešias šiaurės Stafordšyro vietoves – Burslemą, Fentoną, Hanley, Longtoną, Stoką ir Tunstalį. Visos jos XX a. pradžioje tapo Stoko prie Trento miestu.

XVIII a. šioje teritorijoje įsikūrė pirmieji stambesni gamybos centrai Vedžvude, Spode ir Mintone. Bene svarbiausias įvykis Stafordšyro keramikos istorijoje buvo XVIII a. pr. vietinių puodžių pastebėjimas, kad pridedant pašildytų grūsto titnago miltelių į vietinio molio masę, gaunamas baltesnis, gražesnis kreminio atspalvio gaminys. Vėliau, apie 1900 m., titnagas buvo pakeista grūstais kaulų milteliais.

XIX a. keramikos gamintojai aktyviai telkėsi Aynslyje, Burleigtone, Doultone, Dudsone, Mintone, Murcrofte, Tvyforde, Vedžvude. O atsiradęs geležinkelis, paskatino kurtis naujas gamyklas Londone.

Pats terminas „Stafordšyro keramika“ dažnai asocijuojasi su nuo pat pradžių pradėtais gaminti mėlynais indais. Vieni žymesnių tokios keramikos pavadinimų yra „Spode“, „Royal Doulton“, „Wedgwood“, „Royal Worcester“, „Ridgway“. Aptikus šių gamintojų pavadinimą ant indų, būtų tikrai tikslinga pasidomėti jų verte (red. past.)

Stafordšyro indų temos

 

Taigi buvo gaminama daugybė panašaus porceliano su skirtingų gamintojų ženklais. Dekoras galėjo atspindėti kokį nors metų įvykį, žymėjo datą, nors pats gaminys galėjo būti pagamintas ir vėliau. Taigi ant indo pamačius įspūdingai seną datą nereikėtų manyti, kad tiek metų ir jūsų pirkiniui. O štai nespausdintas, bet tapytas ranka ženklas gali sufleruoti, kad dirbinys galbūt ir senesnis. Beje, dauguma gamyklų, išaugusių iš senovinių manufaktūrų, veikia ir dabar. Be to, atsirado ir visai naujų gamintojų, kurių gaminiai kartais jau neturi jokių ženklų. Jei rinkoje rasite tokių indų, tai reikš, kad jie galbūt net ir šio šimtmečio gamybos.

Dažnai diskutuojama, kokiu būdu indai taip gausiai dekoruoti. Tai vadinamoji perkeliamosios spaudos arba kitaip dekalkomanijos technika. Vaizdai buvo sukurti dailininkų bei išraižyti graverių metalo plokštėse, vėliau dengiami dažų danga ir spaudžiami popieriuje. Galiausiai perkeliami ant keramikos dirbinių,“ – pasakoja Nacionalino M. K. Čiurlionio dailės muziejaus taikomosios dailės rinkinių saugotoja, muziejininkė Rita Kišonienė.

Kolekcionuojant Stafordšyro porcelianą, muziejininkė pataria susitelkti į tam tikrą porceliano stilių, arba konkrečius gaminius – vazas, statulėles, lėkštes, ar į tam tikrą konkrečią formą, kad kolekcija įgytų vientisumo. Angliškos keramikos rinkiniai gali būti tokie pat skirtingi kaip ir kiekvieno kolekcininko interesai, todėl rekomenduotina atkreipti dėmesį į gerą kokybę ir retumą konkrečiame Stafordšyro keramikos rinkinyje.

Kaip Stafordšyro indai buvo dekoruoti iš pradžių?

Dekalkomanijos technika buvo išrasta Anglijoje XVIII a. viduryje. O viskas prasidėjo nuo varinės plokštelės. Kažkada jos graviravimas trukdavo iki 6 savaičių. Graveris specialiu įrankiu išraižo ant plokštelės norimą vaizdą su grioveliais ir taškeliais, kuriuose vėliau ir lieka dangos pigmentas. Kai piešinukas baigiamas, plokštelė pašildoma, paruošti specialūs dažai (naudoti įvairūs oksidai, suteikiantys norimus atspalvius – chromo oksidas žaliam atspalviui, kobalto – mėlynam, vario – rausvam) gerai į ją įtrinami. Ant plokštelės labai lygiai dedamas plonas drėgnas popierius ir ji pervoluojama presu, kad piešinukas gerai atsispaustų. Po to jis apkarpomas pagal gaminio formą, dedamas ant keramikinio indo ir kietu šepetėliu prispaudžiamas ir išlyginamas. Indas dedamas į šaltą vandenį, popierius nuimamas, o dažai lieka. Po to gaminį reikia išdegti žemoje temperatūroje. Tai atliekama prieš glazūravimą arba po jo. Degimas po glazūravimo indus ir paverčia ilgaamžiais.Tokia technika leido indus dekoruoti itin plonomis linijomis, perteikti ant jų subtiliausius piešinius. Tai buvo labai ilgas rankų darbas, užėmęs daug laiko. Štai kodėl senieji stafordšyro gaminiai turi didelę vertę. Nuo 1776 m. iki 1828 m. kobaltas buvo pagrindinė tokių indų spalva. Vėliau, nuo 1830 m. piešiniai tapo žali ar rožiniai, nuo 1845 m. – juodi ir šviesiai melsvi, o nuo 1852 m. rudi. Nuo 1848 m. technika ištobulėjo ir viename gaminyje jau buvo galima naudoti tris spalvas.

stafordšyro indai
stafordšyro indai
stafordsyro indai

Gražus kelių lėkščių rinkinys. Anglija, XX a. II pusė, firma „J. Broathurst & Sons since 1847“. Iki 1870 m. firma atstovavo karališkai keramikai Lugtone, o vėliau - Portlando keramikai Fentone. 1897 m. prie pavadinimo prisidėjo „& Sons”, dar vėliau prisidėjo „Ltd“.

stafordšyro indai

Anglija, apie XX a. vid., firma „Palissy“. Šio ąsotėlio dugne, greta ženklo, matosi ranka įrėžtas serijos numeris „36.“. Serijos numeriai byloja apie atsakingesnį požiūrį į keramikos gamybą.

stafordšyro indai
stafordšyro indai

1. Įspūdinga fajansinė salotinė tik iš išorės atrodo labai sena. Anglija, XX a., „Myot, Son & Company“.

2. Salotinė su pašto piešiniu ir įrašu „rankų darbas, W.N. Mellor“. Pagal senąsias tradicijas nuo 1828 m. gaminamas kokybiškas „Tudor Ware“ porcelianas. Anglija, XX a.pabaiga, Stokas prie Trento.

3. Vokietija, Metlachas firma „Villeroy & Boch“, įkurta dar 1748m. XX a. vidurio dubuo stilistikai primena anglišką porcelianą. Ši firma daug metų gamino angliškos stilistikos indus, dabar taip pat gamina prabangių indų linijas. Analogiška kaip ši salotinė ebay portale įkainota 30 eurų, o štai mūsų turguose ją galima įgyti už 5-8 eurus.

stafordšyro indai

Šio „Myot, Son & Company“ arbatos servizo lėkštės yra įdomios dėl retai aptinkamos formos. Jos pagamintos apie 1940 - 1960 metus.

stafordšyro indai
stafordšyro indai mėlyni
stafordšyro indai mėlyni
stafordšyro indai mėlyni

Rasa KUNCAITĖ. Nuotraukos Silvijos ŽEMAITYTĖS

Už pagalbą rengiant publikaciją ir identifikuojant ženklus dėkojame menotyrininkei Ritai KIŠONIENEI.

veidrodis

Senovinis VEIDRODIS – įdomesnis INTERJERAS

Veidrodžių namuose dabar būna vos ne kiekvienoje patalpoje, o kadaise tekdavo tenkintis vienu nediduku – tokie jie buvo brangūs. Veidrodis senoviniais rėmais interjerui suteikia dramatiškumo ar intrigos. Dažnam kyla pagunda pasikabinti tokį prieškambaryje ar svetainėje, vietose, kur jis tikrai patrauks dėmesį. Yra ir abejojančių bei būgštaujančių – o kas per šimtmečius galėjo susikaupti tame paslaptingame amalgamos žvilgesyje?

Dizaino elementas

Dabar veidrodžiai namuose atlieka ne tik tiesioginę savo funkciją – parodyti, kokie mes esame. Vis dažniau dizaineriai juos panaudoja norėdami išplėsti erdvę, atspindėti šviesą, paslėpti patalpų išplanavimo trūkumus. Veidrodžiai puikiai susidoroja su visoms šiomis užduotimis.Tinkamai sukabinti ar sudėlioti, jie gali net sukurti begalybės iliuziją. Mano akyse iškart iškyla seno filmo apie grafą Kaliostro epizodas – žavi grafo padėjėja veidrodžių koridoriumi žingsniuoja nešina padėklu su kalnu ką tik iš publikos surinktų brangenybių – ir tik tuomet visi aikteli supratę, kad ji nuėjo „į ateitį“ ir liko sėdėti savo vietose tarsi užburti. Veidrodis senoviniais rėmais dar galingesnis – jis įspūdingas, o ir atsidūręs net gana šiuolaikiškame interjere suteikia jam intrigos, psichologinio „gylio“, istorijos. Pastaruoju metu tuo tikslu naujus veidrodžius tapo ir sendina. Praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje itin populiarūs buvo ovalūs ir apskriti veidrodžiai, kuriuos pakeitė stačiakampiai. Amžiaus viduryje išpopuliarėjo netaisyklingos formos, o nuo aštuntojo dešimtmečio madingi tapo „senoviniai“ stilizuoti veidrodžiai. Dabar antikvariatuose galima rasti tikrai įspūdingai įrėmintų veidrodžių ir į juos vertėtų atkreipti dėmesį. Gražūs jų rėmai gali tapti pagrindiniu dekoro elementu jūsų namuose, net jeigu interjeras minimalistinis. Didelio formato veidrodžiai triumo ypač tinka ant židinių atbrailų, pastatomi, dažnai dar ir su konsole – holuose, valgomuosiuose, itin puošniai atrodantys herbo skydo formos papuoš svetainę ar bet kurią kitą erdvę, kurioje reikia gražaus akcento. Tualetiniai staleliai ar spintos – miegamojo baldai – irgi turi veidrodžius ir jų antikvariatuose irgi yra labai dailių. Veidrodžius kartais matome integruotus į komodas, bufetus, o kartais net į sofų viršutinę dalį. Baldininkai juos mėgo dėl dekoro funkcijos. Taigi kurdami savo interjerus nepatingėkite paieškoti gražaus seno veidrodžio – namai įgis daug žavesio.

Veidrodis ir mistika - neatsiejami

Majai ir actekai neabejojo, kad veidrodžiai yra ryšio su dievais ir anapusiniu pasauliu portalas. Vaizdą atspindinčios plokštės iš pradžių buvo gaminamos iš metalo, pirito, o kinai juos nuo labai seno gamino iš bronzos. Galime teigti, kad veidrodžio galios yra siejamos ne tiek su medžiagomis, iš kurių pagamintas, o su galimybe atspindėti ir tarsi padauginti tai, kas yra. Tomis stebuklingomis galiomis tikima jau 8 tūkstančius metų.Viduramžiais stikliniai veidrodžiai išvis išnyko, nes kone visos religinės konfesijos paskelbė, kad iš kitos veidrodžio pusės į pasaulį žvelgia velnias. Moterims vėl teko tenkintis ne tokį ryškų ir aiškų atspindį turinčiais poliruoto metalo veidrodžiais ar net dubenėliais su vandeniu. To laikotarpio teismo raštuose tarp raganos maginių reikmenų yra įvardyta ir veidrodžio šukė.

Mūsų laikais veidrodžiai irgi nėra tokie patys kaip kiti daiktai, jų galimos galios dar tebekelia daug spėlionių. Išsirenki seną veidrodį, o kas, jei kartu su juo parsineši ir daugybės žmonių patirtus išgyvenimus? Bent jau antikvarinių parduotuvių darbuotojai yra prisiklausę tokių būgštavimų.

Kai ką dėl tų galimų išgyvenimų atspėti yra lengva – šimtus kartų žmonės į bet kurį konkretų veidrodį žiūrėjo savimi grožėdamiesi arba gražindamiesi. Kur kas rečiau – nusivylę, liūdni ar su ašaromis akyse. Prisiminkite patys, kad, esant tokiai nuotaikai, į veidrodį žiūrėti norisi mažiausiai.

Kartais į tą veidrodį nuotakos mesdavo paskutinį žvilgsnį prieš išeidamos iš tėvų namų, o gal pirmąjį – pradėdamos naują gyvenimą naujoje vietoje. Senais laikais veidrodyje dažnai atsispindėdavo žvakės ant vakarienės stalo. Visais laikais beveik niekada veidrodžiai neatspindėdavo atsisveikinimo ritualų žvakių liepsnelių, nes kam nors mirus būdavo priimta veidrodžius uždengti.

Galime būti tikri, senuose veidrodžiuose, jei apskritai esame linkę tikėti, kad daiktuose kas nors kaupiasi, yra tiek gero, tiek blogo. Žinoma, kaip ir visada, daug ramiau, kai seni daiktai, o ypač veidrodžiai paveldėti iš mylimos senelės arba žinome laimingas ankstesniųjų savininkų gyvenimo istorijas. Bėda tik, kad pastarieji šimtmečiai niekam nebuvo labai paprasti ar ramūs – karai, sukilimai, revoliucijos.

Tikėdami, kaip kai kas tiki, kad veidrodis yra magiškas ir įsimena visą informaciją, dėl savo pačių ramybės galime pasiimti tik senovinius rėmus, o patį veidrodį tinkamai sunaikinti. Tikras senienų gerbėjas šitaip nesielgs, juk naujas stiklas sename rėme yra tikrai ne tas pats, kaip tikras senas veidrodis.

veidrodis

Kaip atpažinti blogas ar geras veidrodis?

Veidrodžiai nuo seno yra naudojami įvairiuose maginiuose ritualuose, mat tikėta, kad jie yra savotiškas perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. Pažvelgus į veidrodį per tam tikrus ritualus, tikimasi gauti informacijos iš mirusiųjų pasaulio arba ateities. Dabar manoma, kad veidrodis veikia ne tik žmogaus aurą, bet ir visą patalpą, kurioje yra. Būtent tie veidrodžiai, kurie naudoti kokiuose nors magijos ritualuose, kas anksčiau buvo gan populiaru, kelia daugiausia nuogąstavimų.

Manoma, kad blogieji veidrodžiai pasižymi ypatingu šaltumu, jie nesušyla net palaikius ant jo ranką, visi junta, kad veidrodis tarsi slegia. Būna, kad tiesiog nemalonu į jį žiūrėti ar net iš tolo matyti kaip interjero detalę. Tokiais atvejais galima atlikti eksperimentą – prieš jį palaikyti uždegtą bažnyčioje šventintą žvakę. Šiek tiek padeda ir paprasta žvakė, tačiau jos liepsną reikia laikyti prie pat veidrodžio stiklo ir net ja pavedžioti per visą plokštumą.

Savo energetiką turi visi daiktai, veidrodis čia ne išimtis, todėl įsigijus seną veidrodį,  jį galima nuvalyti savo jėgomis – nuplauti šaltu vandeniu. Sakoma, kad tai padeda ir po nepageidaujamų žmonių vizitų ar barnių šeimoje. Tai rekomenduojama daryti ne tik seniems, bet ir šiuolaikiniams veidrodžiams.

Dar vienas būdas pakeisti veidrodžio energetiką – žiūrėti į jį ir šypsotis, o kitą kartą veidrodis tą šypseną grąžins. Lengva veidrodį ir sugadinti – prieš jį pykti, peikti savo išvaizdą, ilgai žiūrėti į veidrodį susirgus arba laikyti veidrodį sunkiai sergančio žmogaus kambaryje. Beje, yra teigiama, kad veidrodis, kuris rodo negražius žmonių atvaizdus, taip pat turi blogą energetiką.

veidrodis

Veidrodžio istorija

*Pats pirmasis veidrodis, kuriame žmogus gėrėjosi savo atvaizdu, buvo paprasčiausias skaidrus vanduo. Ne veltui senovės graikai sukūrė mitą apie narcizu pavirtusį jaunuolį. Turtingi graikai poliruoto plieno ir bronzos veidrodžiais naudojosi jau prieš 5000 metų.

*Kinijoje veidrodžius gamindavo iš alavo ir vario lydinio, kurį vadindavo veidrodiniu metalu ir paskui puikiai nupoliruodavo. Tuo pat tikslu naudota ir bronza bei brangesnių metalų lydiniai, tad veidrodžiai buvo didelės prabangos dalykas. Metalo veidrodžius reikėdavo kruopščiai prižiūrėti – valyti ir blizginti, kitaip jų paviršius oksiduodavosi ir patamsėdavo, o ir nublizginus ne visuomet gerai matydavosi detalės ir spalvos.

*Egiptiečiai 4000 metų iki mūsų eros veidrodžiams naudojo obsidianą ir selenitą, todėl kai kur literatūroje minimas faktas, kad veidrodžiai buvo gaminami ir iš akmens, ką dabar itin sunku įsivaizduoti. Beje, obsidiano veidrodžiai aptikti ir archeologiniuose kasinėjimuose Turkijos teritorijoje.

*Gaminys, panašus į šiuolaikinį veidrodį, buvo išrastas 1279 m., kai vienam vienuoliui kilo mintis stiklą padengti plonutėliu švino sluoksneliu. Išlydytas metalas buvo pilamas į didelę kolbą, o kai ataušdavo, ją skaldydavo į mažesnes dalis, todėl tuo metu visi veidrodžiai būdavo įlenkti.

* Kiek vėliau veidrodžius pradėjo gaminti Venecijoje. Meistrai veidrodžių gamyboje naudodavo alavo foliją, gyvsidabrį ir popierių. Tarp dviejų popieriaus lapų padėdavo alavo foliją, padengtą gyvsidabriu, ant viršaus dėdavo stiklą ir tvarkingai ištraukdavo popierių. Venecijiečiai ilgai ir stropiai saugojo veidrodžių gamybos paslaptį, todėl iš šio amato šalis turtėjo. 1454 metais net buvo išleistas nurodymas veidrodžių meistrams drausti palikti šalį. Jei kuris meistrų išdrįsdavo išvykti, iš paskos būdavo siunčiami žudikai. Veidrodžiai tuo metu, palyginti su šiuolaikiniais, buvo labai blausūs, tačiau net 300 metų buvo itin brangūs. Yra išlikę duomenų, kad didelis Venecijoje pagamintas veidrodis kainavo tiek, kiek didelis karo laivas.

*XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV užsidegė sumanymu Versalyje sukurti veidrodžių galeriją. Vienas jo ministrų pinigais ir pažadais sugundė tris venecijiečius meistrus ir atsigabeno juos į Prancūziją. Šioje šalyje buvo patobulinta veidrodžių gamybos technologija – stiklas pradėtas ne pūsti, o kočioti ir atsirado galimybė pagaminti kur kas didesnius veidrodžius. Veidrodžių galerija žmones žavėjo, nes visi joje esantys daiktai atsispindėjo daugybę kartų, viskas susiliedavo ir žėrėdavo.

*Jau po šimto metų veidrodžiai atpigo, tapo prienami kone visiems paryžiečiams. XVIII a. jau du trečdaliai paryžiečių turėjo veidrodžius, o damos nešiodavosi juos prie diržo pritvirtintus grandinėle.

*Prancūziškasis veidrodžių gamybos būdas praktiškai nepakitęs išliko iki 1835 metų, kai Vokietijoje profesorius Justus fon Libich (Liebig, Justus) pastebėjo, kad sidabro danga padeda gauti švaresnį atvaizdą. Veidrodžių plitimas visame pasaulyje privertė žmones skirti daugiau dėmesio savo išvaizdai.

Parengė Liucija SABĖ

Veidrodžių stilistika visiškai sutampa su epochų architektūriniais ir baldų stiliais. (…) Epochinių Liudviko XV stiliaus įrėmintų veidrodžių (Trumeau: tariam triumo) rinkoje nėra. Šią žinią galite pranešti geriems draugams. Jeigu jums tokį triumo vis dėlto „pavyko“ surasti, galite būti tikri, kad tai padirbinys. Kita vertus, garsių manufaktūrų veidrodžiai buvo kopijuojami, todėl labai sunku nustatyti tikrąją jų pagaminimo vietą ir laikmetį: tai galima padaryti atlikus išsamią ekspertizę ir tikėtina, kad veidrodžio stiklo ir rėmo gamybos vietos nesutaps. Negana to, visiems žinomas veidrodžių paviršiaus sudūlėjimas (dar vadinams aklumu) – ne trūkumas, o pranašumas ir restauruoti jokiu būdu nereikėtų, nesugrąžinamai bus prarasta istorinė vertė, romantikos požiūriu padaryta didelė žala. Eugenijus SKERSTONAS. „Domicilium elegans. Elegantiški namai“.

manekenas

MANEKENAI – mados pasaulio liudytojai

Žurnalo skaitytojams jau pažįstama fotomenininkė Ramunė PIGAGAITĖ, gyvenanti Frankfurte, toliau dalijasi savo daiktų radybų istorijomis ir nuotraukomis, kuriose neišvengiamai šie daiktai atsiduria. Šį kartą dvi istorijos, vienaip ar kitaip susijusios su mados pasauliu. O išsiskiria jos tuo, kad Ramunei netgi pavyko sužinoti, kam šie daiktai priklausė. Jai visada įdomu išgirsti įsigyjamų daiktų istorijas ir sužinoti kuo daugiau apie buvusius šeimininkus. Tai įkvepia.

manekenas

Mano jaukioji medinukė

Patalpa, į kurią mane pasikviečia Marius iš Kauno, yra daugiabučio namo rūsyje. Jos tikroji paskirtis man neaiški: tai nemažas, švarus kambarys, kuriame turbūt namo bendruomenė keldavo pokylius, susitikdavo aptarti bendrų reikalų, o gal ji buvo naudojama kaip šarvojimo salė? Tokios mintys pinasi galvoje, įžengiant į šį paslaptingą rūsį. Marius jame laiko savo senienas ir šįkart norėtų man parodyti kažką ypatingo, tai, kas, jo manymu, turėsią man tikrai patikti.
Ir tikrai apstulbstu: palei sieną kairėje kambario pusėje surikiuotos bene 20 medinių skrybėlių. Su bryliais ir be jų (tuomet jos labai panašios į iš samanų lendančius grybukus), vyriškų bei moteriškų, su spalvotomis žymomis ir be jų.
Puolu prie jų išties panašiai kaip miške prie grybų: imu, vėl padedu, pakeliu, pasigrožiu, renkuosi ir negaliu išsirinkti! Per didelis pasirinkimas – taip retai pasitaiko.
Noriu ir tos, ir tos, o geriausia – visų! Vyriškis stovi kitame kambario kampe. Stebi mane, turbūt kažką galvoja ir šypsosi. Gal yra net gerai nusiteikęs, kad pavyko nustebinti, nudžiuginti, ar pavyks parduoti. Pagaliau – išsirenku. Mano žavingoji medinukė puikiai tiks mano nuotraukoms.

O po to šį tą sužinau ir apie skrybėlaičių formų šeimininkę. Tai žinomo Lietuvos krepšininko Valdemaro Chomičiaus mama Sofija. Dabar, beje, sunkiai pasiligojusi. Ponia Sofija dirbo siuvimo fabrike „Mada“, vėliau vienos iš ateljė vedėja, kol ir pati susigundė kurti skrybėlaites. Taip jos namuose ir atsirado medinės jų formos. Daug formų – visokiems galvos dydžiams ir fasonams.

Tos formos rūsyje ilgai nestovėjo. Apie jas papasakojau tokiai pat kaip aš  sendaikčių liga sergančiai pažįstamai ir ji nupirko jas visas iš karto. Mano medinė skrybėlaitė gyvena pagarboje, meilėje ir visada primins man ponią Sofiją ir galbūt laikus, kai… skrybėlės buvo madingos.  

Noriu skrybėlės.

Nuostabusis manekenas

Meilės iš pirmo žvilgsnio taisyklė galioja ne tik žmonėms, bet ir daiktams. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai pažįstamas iš Kauno, žinantis mano beribę meilę manekenams, atsiuntė skelbimą su labai lakonišku tekstu: parduodamas senas manekenas, atsiimti Vilniuje. Fotografijoje – vandeniu supiltas, įdaužtais pečiais, nudriskęs, bet sudrapiruotas lyg antikinė graikų skulptūra manekenas. Nuostabus! Meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė visiems laikams. Tikiuosi, manęs niekas neaplenkė ir šis grožis jau netrukus bus mano.
Jį atsiimti sutariame stoties rajone, šiek tiek nejaukiame kieme esančiose patalpose. Nedideliame, silpnos elektros lemputės apšviestame kambaryje į akis pirmiausia krinta įspūdingi teatro ar operos kostiumai, sukabinti ant senovinio stovo, šalia jų taip pat nuostabūs seni lagaminai, sukrauti į viršų siaurėjančia piramide. O mano antikinė puošmena stovi priešais apskritą, į sieną atremtą veidrodį. Ne dažnai, bet visgi taip pasitaiko, kad pamačius labai patinkantį seną daiktą, rodos, iš laimės galiu nualpti. Būtent taip jaučiausi tą akimirką, kai atsargiai, kad jo nesužeisčiau, paliečiau savo naująją puošmeną. Ne visiems tai suprasti…
Kaip ir visuomet tokiais atvejais, pasidomėjau daikto istorija. Šįkart ji buvo ypač liūdna, graudinanti ir verčianti pamąstyti, koks trapus yra gyvenimas ir kokie laikini svečiai mes šioje žemėje. Pasirodo, ši antikvarinė grožybė priklausė vilnietei dizainerei Vidai Šataitei, labai netikėtai praėjusių metų pabaigoje palikusiai šį pasaulį. Manekenas, kuriam tikrai ne viena dešimtis metų, tiesiog puošė jos studiją. O tie įspūdingi teatriniai apdarai ant senovinio stovo – tai dizainerės sukurti kostiumai operai „Karalius Everardas“. Taip jau nutinka, kad daiktai dar ilgai pragyvena savo šeimininkus, bet visada juos primena, jei tik yra kam prisiminti. Aš – prisiminsiu.
Šiandien manekenas apsigyveno mano miegamajame. Įgijęs mano pačios sukonstruotą ažūrinį metalinį sijoną, kamšytą baltomis džiovintomis hortenzijomis ‘Anabela‘, stovi jis prie mano lovos. O kas iš mano atrastų daiktų įveikia kelią iki šio kambario, niekada iš jo neiškeliauja.

manekenas

Ramunė PIGAGAITĖ Autorės nuotraukos

manekenas

Liūdnas vakaras klausant Bacho su manekenais

Pirmadienio vakaras, šaltas, lietingas ir nežadantis jokių dvasinių malonumų. Sėdžiu viena pustuščiame kambaryje ir spoksau į gražų tapetą, kuriuo jau gal kokį dešimtį metų negaliu atsidžiaugti. Tuščia ne vien kambaryje - mano vidus kaip iššluotas. Prisipilu taurę balto vyno. Netrukus ir ji tuščia.

manekenas

Gal pagelbės Bachas? Koncertas smuikui? Jis šildo ir vieną po kitos atveria dureles į mano atsiminimų pasaulį. Geriau.
Iš pradžių atsitempiu manekeną su vapsvos talija. Pastatau ant XX amžiaus pradžios stalelio kojos. Vienišos. Pirkau tik koją, nes viršutinę stalelio dalį prabėgęs laikas nusinešė su savimi. Keista, bet iki pat sendaikčių turgaus pabaigos ja niekas nesusidomėjo. Gal dėl vienatvės?.. Ji tampa mano prancūziškos gražuolės sudėtine dalimi. Dabar – geriau. Bet tik dabar…
Triskart perklausius tą pačią Bacho sonatą, manekenas man rodosi vis vienišesnis. Tai kas, kad su koja. Todėl atkeliauja dar vienas. Vyriškas, antikvarinis, šitas jau turi savo koją – originalią, medinę, primenančią senelės ažūrus. Įsigytas baisiame garaže, netoli Frankfurto. Dabar jie dviese. Tvirtai drauge. Bet šiame sustingusio laiko paveiksle veiksmo vis tiek trūksta.
Taip atsiranda trečias veikėjas. Manekenas iš bankrutavusios parduotuvės vitrinos, mano papuoštas senovine krikšto suknele. Atrodo, kad jis nenustygsta vietoje. Bėgti, bėgti iš čia ir negrįžti.
Paleidžiu jį. Sukraunu jam lagaminą, su kuriuo pati keliausiu į Lietuvą, uždedu senovinį katiliuką, skrybėlę, ant jos dar vieną – eik. Skrisk. Drauge su paukščiu skrisk…
… Iš šios kartu su Bacho muzika gimusios kompozicijos išskrido tik paukštis. Net rožės jo nesuviliojo. Išskrido pas penkerių metų berniuką, taip troškusį turėti savo paukštį, kad vaikščiodamas po mišką jis ieškojo jo plunksnų ir pats bandė tokį paukštį nusilipdyti.
Ir vyriškas manekenas iškeliavo. Didelėje dėžėje – į atrakcionų parką, kur daugiaveidės publikos žvilgsniai tęs jo gyvenimą: mat jis stovės pasakos apie siuvėją kambary.
Žiūrovų jam netrūks, bet Bacho jis turbūt pasiilgs. Kaip ir aš ilgiuosi jo. Manekeno.

Ramunė PIGAGAITĖ Autorės nuotraukos

karštas šokoladas

KARŠTAS ŠOKOLADAS – tik specialiuose induose

Karštas šokoladas senuosius Centrinės Amerikos gyventojus majus šildė dar tais laikais, kai sutrintos kakavos pupelės būdavo užpilamos šaltu vandeniu. Mat gėrimo išradėjai į gėrimą įberdavo aštriųjų čili pipirų. Europiečiai apie karštą šokolado gėrimą jau žinojo XVII a., bet jis laikytas tokia prabanga, kad gėrimo ritualui buvo sukurti net specialūs indai.

Šokoladinuke - karštas šokoladas

Šiandien išgirdę šį žodį tikriausiai pamanytume, jog taip vadinamas pyragaitis arba tortas. Tačiau jei kavai skirtas kavinukas, o arbatai – arbatinukas, tai kaip kitaip pavadinti šokoladui virti skirtą indą, jei ne šokoladinuku? Bent jau taip svarsto Vilniuje gyvenanti kolekcininkė Olga Prokofjeva, rusų kalba išleidusi knygą „Pamirštų daiktų pasaulis“.
Autorė cituoja XVIa. ispanų istoriką, kuris mini, kad 100 kakavos pupelių tuo metu kainavo tiek pat, kiek tvirtas vergas. Mat kakavos pupelės būdavo gabenamos per vandenyną rimtai rizikuojant susidurti su piratais, o tai galėjo kainuoti ne tik brangųjį krovinį, bet ir gyvybę. Nepaisant to, XVIIa. apie karštą šokolado gėrimą jau žinojo visa Europa. Tačiau tik dar po 100 metų Anglijoje susiprasta gaminant gėrimą į jį įpilti pieno. Dėl to skonis labai sušvelnėjo, o gėrimas dar labiau išpopuliarėjo.
Šokoladinukai, kuriuose buvo kaitinamos trintos pupelės, buvo gaminami itin prabangūs – iš sidabro ir porceliano, nes XVIII a. Europoje atidarytos ir pirmosios porceliano manufaktūros.
Pagaminti karštą šokoladą užtrukdavo, nes išdžiovintas pupeles reikėdavo susmulkinti, po to virti maišant su vandeniu, pienu ir prieskoniais, pridėti cukraus. Verdant tekdavo nuolat darbuotis specialiu plaktuvu, kuris Prancūzijoje vadintas molinet, Ispanijoje – molinilla. Todėl šokoladinuko viršus būdavo gana platus, o kai kurių modelių dangtelyje specialiai plaktuvo koteliui paliekama skylutė. Sukant kotelį tarp delnų, dantytas plaktuvas indo viduje gamindavo putas. Paskutinį kartą dažniausiai būdavo suplakama prieš šeimininkų akis – patiekiant.
Gėrimas būdavo išties egzotiškas, nes ne tik kakavos pupelės, bet ir prieskoniai– vanilė, cinamonas, muskatas ar net ambra – būdavo atvežami iš tolimųjų kraštų, įvairių valstybių kolonijų. Į karšto šokolado gėrimą kartais dėdavo net kiaušinių, gardindavo tarkuota citrinos žievele. Tie, kurie galėjo sau leisti, karštą šokoladą gerdavo ryte ir vakare, gardino ne tik pienu, bet ir konjaku, ar šeriu.

karštas šokoladas

Su trembleze - nei lašo veltui

Karšto šokolado gėrimą ne tik gamindavo specialiame inde – trembleze ( pranc. Trembleuse), bet ir atitinkamai patiekdavo ant padėklo kartu su stikline šalto vandens. Speciali lėkštelė su  borteliu padėklo centre  saugodavo kruopščiai ten įstatyto puodelio stabilumą. Bortelis dažnai būdavo ažūrinis, kartais turėdavo įgilinimus puodelio ąselėms. Jos dažniausiai būdavo dvi. Taip tikėtasi padėti išsaugoti kiekvieną gėrimo  lašą, kad nešant laiptais ar sudrebėjus rankai jis netyčia neišsipiltų. Ne veltui trembleuse išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „drebančios rankos“. Išties šis indas buvo naudojamas ir vartojant brangių rūšių arbatą bei kavą. Siekiant, kad ritualas būtų kuo iškilmingesnis, tremblezai būdavo puošnūs, dažnai ištapyti medžioklės scenų motyvais. Indas šokoladui gerti sukurtas Prancūzijoje XVII a. pabaigoje. Apie 100 metų tokie indai gaminti įvairiose  šalyse. Vėliau jie prarado savo praktinę reikšmę. Fabrikuose pradėti gaminti šokolado milteliai gėrimą iš prabangaus pavertė plačiai prieinamu, o ir tarnaičių, kurios su puodeliu ant  padėklo skubėtų pas savo ponus, gerokai sumažėjo.

*Karštą šokoladą bene lengviausia pasigaminti ne iš kakavos, o iš šokolado plytelės, o populiariausi prieskoniai – cinamonas ir alkoholis, pvz., likeris. Gardinti galima ir įvairiausiais tradiciniais kepinių prieskoniais, taip pat karamele, imbieru, pipirais, kardamonu.
*Šokoladą geriausia tirpdyti vonelėje – indą su juo įdėjus į kitą indą su karštu vandeniu.
*Norint gėrimą sutirštinti, galima įdėti krakmolo.
*Kuo tirštesnis karštas šokoladas, tuo į mažesnį puodelį pilamas. Italai renkasi tokio pat dydžio puodelį kaip espreso kavai.
*Skystas gėrimas su daug pieno paprastai pilamas į tokį pat indą kaip airiška kava.
*Prancūzai savo šokolado gėrimą kartais pila į sriubos lėkštę ir valgo pasimirkydami raguolį ar skrebutį.
*Prie karšto šokolado, patiekiamo desertui, dažnai siūloma uogų piurė bei stipriųjų gėrimų – konjako ar romo.

Parengė Liucija SABĖ

vintažas

ŠVARCVALDO SLĖNYJE – vintažas ir iššūkiai

Ne, ne mes atrandame Birutę ULECKIENĘ – HUCK. Ji atranda žurnalą „Vintažo ženklai“ ir paskambinusi, nori sužinoti, kaip dažnai jis eina. Mat gyvena Vokietijoje ir sunku susigaudyti. Taip prieš porą metų ir susipažįstame. Tada jau žodis po žodžio ir paaiškėja, kam Birutei reikia žurnalo. Mūsų temos – jos temos, jos namų stilius, jos meilė. Dar po pusmečio kalbamės su Birute jau Marijampolėje, į kurią ji sugrįžta paviešėti. O štai visai neseniai mūsų bendraautorė fotomenininkė Ramunė Pigagaitė aplanko Birutę jos namuose netoli Baden Badeno miesto ir pagaliau mes turime nuotraukas. Tai, ko gero, ilgiausiai rengtas straipsnis.

Birutės namuose daug gražių dekoro akcentų. O kai kurie iš jų restauruoti netgi pačios Birutės. Skulptūrėlę matomą vidurinėje nuotraukoje Birutė įsigijo be rankos ir ilgai galvojo, kur tą trūkstamą ranką gauti. Lėlių rankos pasirodė per putnios ir netiko. Tačiau kartą ji rado medžiaginį pajacą su porcelianine galva ir rankomis. Viena pajaco ranka puikiai tiko prie skulptūrėlės. O štai arbatos lėlė kreolė ne tik labai sena ir labai įspūdinga, ji tarsi skleidžia kažkokią magišką ir net bauginančią energiją. Trys Birutės draugės visai nenorėjo su ja likti viename kambaryje nakčiai, sakė, jog baugina. O Birutė prisipažįsta, kad jos nebaugina niekas, o jau seni daiktai tai ir visai ne.

Meilės emigrantė

Birutės namai Vokietijoje, bet jau netoli Prancūzijos sienos, viename iš nuostabių Švarcvaldo regiono slėnių. Čia pašnekovė atsidūrė prieš 15 metų ir šypsodamasi pripažįsta, kad tikrai yra meilės emigrantė: ištekėjo už vokiečio ir išvažiavo gyventi į Vokietiją. „Tačiau aš pritarčiau kažkada perskaitytai minčiai, kad iki 50 metų norisi iš gimtinės išvažiuoti, o  po 50 – sugrįžti“, – svarsto pašnekovė ir, beje, ji ruošiasi tai padaryti. Sako, jog žada grįžti į savo mylimą Suvalkiją ir gyventi tarp savų. Vyras Reineris, kad ir kaip būtų keista, irgi sutinka Švarcvaldo slėnį iškeisti į Suvalkijos lygumas. Jam patinka Lietuvoje, žada auginti visokiausių gyvuliukų, veisti didžiuosius triušius ir surasti šio užsiėmimo bendraminčių.  Gyventi „tarp savų“ Birutei atrodo labai svarbu ir turbūt saugu. Gal todėl, jog emigracijoje turėta visokių patirčių. Patekus į nedidelę slėnio bendruomenę pripažinimo testą išlaikyti reikėjo – visi stebėjo, tyrinėjo ir vertino naująją kaimynę. Tačiau Birutė tikrai ne iš tų moterų, kurios gyventų rankas sudėjusios ir pasiduotų liūdesiui. Juolab, kad turėjo šalia ir gerą draugę – puikiai sutarė su anyta, nuostabia moterim. O kai jau ėmė ieškoti sau mielų veiklų, tai netruko ir rasti. Ir viskas per tą žingeidumą.

Restauracijos pamokos pas prancūzą

Mat pasižvalgiusi po prabangius antikvariatus, pamatė, kiek ten gražių ir ją viliojančių daiktų, bet jau kainos kainos… Kokia išeitis? Pasirodo, jog sendaikčių mugėse ir turguose ar tiesiog paprastesnėse parduotuvėse tokių daiktų irgi galima rasti, tik dažnai jų buklė prastesnė.  Reikėjo sugalvoti, kaip įsigyti visko pigiai, o padaryti taip, kad atrodytų brangiai.  Ir ką: kartais pats gyvenimas įteikia dovanų. Birutei tokia dovana tapo pažintis su  prancūzu antikvaru, kuris užsiiminėjo dar ir daiktų restauracija.  Moteris netruko įsiprašyti pas jį mokine ir uoliai du metus buvo šio meistro gizeliu. Per tą laiką be galo daug išmoko, sužinojo, patyrė paslapčių ir netikėčiausių atradimų. Pavyzdžiui, raudona spinta,  pasirodo, buvo nutepta jaučio krauju, saugančiu… nuo kirvarpų. Ar ne paslaptis? Tuo pačiu metu Birutė daug ką suprato ir apie žmonių poreikių skirtybes. Štai prancūzai visada rinksis kuo elegantiškesnį daiktą ir norės, kad po restauracijos visada liktų kuo daugiau autentikos, o vokiečiams svarbu, kad baldas būtų beveik kaip naujas, blizgėtų ir būtų masyvus. Pamokos šalia profesionalaus restauratoriaus Birutei padėjo išsiugdyti skonį, daiktų vertės suvokimą, įžvelgti daiktų tarpusavio dermę, stilių skirtumus. Tą metą ji prisimena kaip labai gražų ir prasmingą, suteikusį jai tarsi kitą profesiją. Nors daiktus iki šiol ji restauruoja tik sau.

Namų interjere – vintažas ir antikvariatas

Dar besimokant restauravimo, namai slėnyje ėmė pildytis vintažinių ir antikvarinių pirkinių, kuriuos darbšti lietuvė  ir kėlė savo rankomis naujam gyvenimui. Pamažu formavosi  savitas namų interjero stilius, kurį šiandien vienareikšmiškai būtų sunku ir įvardinti. Tačiau, kas įdomiausia ir pasitaiko gana retai, pas žmones, kurie mėgsta antikvariatą, Birutės namai neperkrauti ir labai jaukūs. Daiktai parinkti labai apgalvotai, puikiai dera tarpusavyje ir visi skaičiuoja solidų savo amžių. Jokio kičo, jokių padirbinių, jokių kompromisų su laiku. Tarp jų yra ir tokių, su kuriais Birutė niekada neatsisveikins, tai jos mylimieji. Pavyzdžiui, 1880 m. skulptūra be rankos, 1890 m. metų veidrodis su gipsatūra, kurią restauravo pati, arbatos lėlė iš vieno Prancūzijos blusturgio, lėlė kreolė  su visiškai autentiškais drabužiais ir keista energetika ir t.t.

Skiautiniai – žiemos terapija

Kitas Birutės pomėgis, atsiradęs irgi Vokietijoje – skiautiniai. Kai kurie jų sukurti netgi iš kaimynų sudovanotų drabužių. Vieni jų keliavo kaip labdara į Lietuvą, o tie, kurie seniai buvo „išėję iš mados“, bet iš labai gerų audinių, atgimė antram gyvenimui skiautiniuose. Beje, Birutės vyras Reineris, kartais juokaudavo, ar tik jo marškiniai nepateko į skiautinius. „Ir tai tikrai nebuvo nepagrįstos prielaidos, visko gi nutinka“, – juokiasi pašnekovė. Taigi taip moteris susikūrė sau darbo ir žieminę skiautinių meditaciją. Siuvo juos tik rankomis, kad žiemą juos siuvant būtų galima užsikloti ir būtų tiesiog šilta. O kai Birutė suorganizavo savo skiautinių – paveikslų parodą, kaimynai tapo dar draugiškesni, sveikinosi pirmieji, nes visi pažinojo naująją kaimynę kur kas geriau nei ji juos. Dar labiau santykiai sušilo, kai slėnio terasose Birutės sukurtas sodas vieno žurnalo skelbtame konkurse  užėmė septintą vietą iš 960 ir pakliuvo į spaudą. Žinoma, kad apie tai parašė dar ir miestelio laikraštis. Kaimynams liko pripažinti lietuvės talentus ir galutinai priimti į savo nedidelę bendruomenę.

Atgal į Tėvynę?

Na, o šiandien jos išpuoselėto slėnio terasos klesti, namų interjeras įgavęs turbūt baigtinį svajonių vaizdą, kaimynai seniai pripažino sava, o Birutė… planuoja kelti sparnus ir keliauti į tėvynę. Galima tik numanyti, kad viename gražiausių pasaulio kampelių labiausiai jai pritrūko veiklos. Moteris, kuri kai kuo tokia panaši į Izabelės Aljendės romanų herojes, negali tiesiog sėdėti ir gėrėtis savo kūrybos vaisiais. Jos pašaukimas – nauji projektai, iššūkiai ir galbūt… poreikis įveikti sunkumus. Todėl paklausta, koks jos svajonių namas Lietuvoje jos laukia ji tik šypteli: „Taigi dar nepastatytas, bet būtinai bus su antikvariniais baldais viduje. Turiu jų pilną rūsį“.  Ir tikrai aišku, kad viskas įvyks pagal jos planą. Nepaisant nieko.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ. Ramunės PIGAGAITĖS ir pašnekovės archyvo nuotraukos.