Apie vaikų netektis ir gedulą – Valdovų rūmų muziejaus parodoje M. Kaminsko nuotr.

Vėlinių išvakarėse apie tai, kodėl LDK vaikai laidoti ir su vienuolių abitais

Artėjant Vėlinėms supažindiname, kokios buvo laidojimo, gedulo tradicijos, kai šeimos netekdavo vaikų. O tų netekčių būta daug – trečdalis nesulaukdavo nė metų. Prieš kelis šimtus metų vaiko gimimas suteikdavo ne tik džiaugsmo – tėvai nerimaudavo, ar naujagimis išgyvens. Mirties tema Valdovų rūmų muziejuje veikiančioje parodoje „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ – svarbi ekspozicijos dalis, nes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pilnametystės sulaukdavo toli gražu ne visi vaikai. O ieškodami pagalbos silpnam, sergančiam vaikui tėvai imdavosi ir netikėtų sprendimų.

„Lai tik būna sveikas, o vėliau jau reikia rūpintis, kad nebūtų kvailas“, – taip 1667 m. savo laiške žmonai Marijai Kazimierai (Maria Kazimiera, 1641–1716) rašė Lenkijos didikas ir karo vadas, būsimas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1629–1696, valdė 1674–1696).

Parodos kuratorė Rita Lelekauskaitė-Karlienė sako: „Tais laikais vaisingos moterys gimdydavo kasmet, nesvarbu, ar jos kilmingos ar varguolės. Deja, mirtis buvo įprastas, bet nuo to ne mažiau skausmingas gyvenimo įvykis, o kilmingoms šeimoms – ir kupinas sielvarto dėl neišsipildžiusių vilčių sulaukti įpėdinio.“

Vaiko gyvybės trapumui skirta parodos dalis atspindi tėvų bandymus apsaugoti naujagimius nuo negandų. Kaip pavyzdį galima pateikti nežinomo dailininko apie 1700 m. nutapytą vaiko su vienuolio abitu paveikslą. Tai pomirtinis portretas. Pasak istorikės dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo tikima, kad susirgusį vaiką aprengus vienuolio abitu, prašant šventųjų užtarimo, jis greičiau pasveiks. Ir tai buvo ne tik drabužis – tėvai iš tiesų vaikelį „paaukodavo“ pasirinktai vienuolijai. Jei vaikelis vis dėlto mirdavo, dažniausiai jį ir laidodavo su abitu.

Anksčiausia statistika apie mirtingumą mus pasiekia iš XVIII a. – trečdalis gimusių vaikų neišgyvendavo nė metų. Dalis jų mirdavo ir vėliau: lemdavo paveldėtos ligos ar paprasčiausias peršalimas, nes nei skiepų, nei antibiotikų ar kitų vaistų dar nebuvo.

„Vaikas su abitu“, nežinomas dailininkas, apie 1700. Varšuvos nacionalinio muziejaus nuosavybė.

Vienuolės apdaru palaidota ir Marija Ona Teresė Vazaitė (1650–1651) – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672, valdė 1648–1668) ir Liudvikos Marijos Gonzagos iš Nevero (Ludwika Maria Gonzaga de Nevers, 1611–1667) duktė. Parodos kuratorė teigia: „Yra išlikęs pasakojimas, kad mamos Liudvikos Marijos Gonzagos gimdymas buvo labai sunkus. Motina prisiekė, jog dukterį, kad tik jį būtų sveika, paves Viešpaties malonei, karmeličių globai. Jau kelių mėnesių kūdikis buvo rengiamas vienuolių abitu. Remiantis išlikusiais liudijimais, Dievo globa galėjo apsaugoti jos gyvybę nuo gaisro, kilusio užsidegus lovytės uždangalui, vėliau nuniokojusio dar tris kambarius. Tačiau vis dėlto vos metukų sulaukusi Marija Ona Teresė Vazaitė mirė.“ Dailininko Danielio Šulco (Daniel Schultz, apie 1615–1683) po mirties nutapytame pomirtiniame Marijos Onos Teresės Vazaitės paveiksle ji vaizduojama kaip 5–7 metų mergaitė, nors ji mirė nesulaukusi nė metų. Portretas nutapytas pagal abiejų tėvų veido bruožus. Buvo įprasta, kad mirę vaikai paveiksluose „sendinami“.

Vaiko gyvybės trapumą atspindintys eksponatai – tik nedidelė Valdovų rūmų muziejuje vykstančios parodos apie vaikystę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dalis. Šį sekmadienį lankytojai su ekspozicija galės susipažinti nemokamai. Čia iš šešių valstybių atvežta 300 objektų: portretų, vaikiškų drabužių ir aksesuarų, piešinių, rankraščių, vadovėlių, archeologinių radinių, baldų, žaislų ir vaikiškų ginklų bei kitų su vaikyste susijusių istorinių artefaktų.

Valdovų rūmų muziejaus inf.

M, Kaminsko nuotraukos

Marijos Onos Teresės Vazaitės portretas, aut. Danielis Šulcas, apie 1651. Vizitiečių vienuolyno nuosavybė.

xr:d:DAFOkv_dMp8:50,j:37717667660,t:22101116

Senoviniai kojų ir lovų šildytuvai. Gal pravers?

Nešiojami šildytuvai – senas žmonijos išradimas. Vienose šalyse jiems įkaitinti buvo naudotos karštos plytos, akmenys, anglys, kitose – verdantis vanduo ar aliejus, trečiose – net geležies luitai, sudėti į atitinkamus indus, kurie buvo gaminami iš keramikos, metalo, medienos ar bronzos. Šių dienų antikvariatus ar sendaikčių parduotuves taip pat yra pasiekę senoviniai šildytuvai. Ne kelių amžių, bet kai kurie galbūt net ir XIX a. pabaigos. Tiesa, atspėti, kad tai senovinis šildytuvas ne iš karto ir lemta – daiktai nematyti. Bet – pajuokaukime – šilumai brangstant, pats metas su jais susipažinti.

SENOVINIAI KOJŲ ŠILDYTUVAI

 

XVII a. olandų menininkų paveiksluose, vaizduojančiuose buitį, dažnai galima pamatyti mažą medinę dėžutę kartais tiesiog stovinčią kažkur kambaryje, o kartais tiesiogiai bylojančią jos paskirtį, mat paveikslų herojai ant jų yra uždėję kojas. Tai yra šildyklė, kurią tais laikais buvo galima pamatyti beveik visuose namuose. XVI–XVII a. žiemos Nyderlanduose, o ir kitose Vakarų Europos šalyse, buvo tokios šaltos, kad net keli namų židiniai nepajėgdavo sušildyti kambarių ir olandai sugalvojo kojas šildytis specialiomis krosnelėmis, kurių viduje buvo patalpintas konteineris su karštomis anglių žarijomis ar aliejumi: padedi kojas ant tokio kaitinimo paviršiaus ir jau kur kas šilčiau.  

Tuo metu tokių nešiojamų kojų krosnelių gamybai buvo naudojama mediena, skarda ar žalvaris, o kartais šios visos medžiagos derinamos tarpusavyje. Dažniausiai į medinį rėmą buvo įmontuota perforuotos skardos dėžė su durelėmis, pro kurias tilpdavo įdėti skardinį indą, naudotą karštoms anglims laikyti. Skardinės dėžutės durelės ir šonai buvo dekoruoti  širdelių, žvaigždžių, apskritimų ir kitų įmantrių liaudies meno pavyzdžių piešiniais. Turtingesnieji netgi turėjo sidabrinius kojų šildytuvus, išpuoštus iškalinėtais ar išdrožinėtais ornamentais, tad laikui bėgant šie maži šildytuvai tapo ne tik naudingu daiktu, bet ir interjero puošmena. Pavyzdžiui, kai XVIII a. dėžutės pasirodė JAV, jos buvo pradėtos puošti širdelėmis ir dovanojamos vestuvių proga.

Janas Steenas (1626–1679), „Serganti mergina“.

Amerikiečiams buvo įprasta į bažnyčią neštis tokias šildykles, kad žiemą per ilgas pamaldas nesušaltų kojos. Bažnyčios netgi turėjo specialias patalpas, kuriose parapijiečiai per pertrauką galėjo ne tik papietauti, bet ir savo dėžutes papildyti karšomis anglimis.

Nelaimingų nutikimų iš pradžių nebuvo, bet 1744 m. kojų šildytuvai sukėlė pirmąjį gaisrą Roksberio bažnyčioje ir buvo pradėti naudoti šiek tiek rečiau. Vis dėlto visur kitur jie tarnavo dar ilgai. Žiemomis žmonės juos nešdavosi su savimi į roges, o išradus traukinį – į vagonus. Vėliau kojų šildytuvus išmoko net įmontuoti į traukinio kupė, o paskui ir į automobilio grindis. Apie juos pradėta pamiršti tik atsiradus keraminėms šildymo trinkelėmis ir patobulinus šildymo sistemas. Europoje tai įvyko XIX a., o JAV – XX a. pradžioje.

Greičiausiai kaip tik iš šio laikmečio medinės ar metalinės dėžutės-krosnelės-šildyklės iš Vakarų Europos šiandien pasiekia ir mūsų antikvariatus. Kaip taisyklė jos neturi vidinės dalies, kuri dažniausiai būdavo išdegusi, todėl nuspėti, kad tai šildymo įrenginys labai sunku. O nuperkamos Lietuvoje jos irgi jau dėl visiškai kitų dalykų. Kūrybiškų moterų rankose jos tampa dekupažo objektais, gėlių staleliais, terasų ar balkonų žvakidėmis. Panaudojimo galimybių galima atrasti, juo labiau, kad šie daiktai nėra brangūs, o dažnai dar būna ir dekoratyvūs – su medyje raižytais ornamentais, ne tik kvadratinių, bet ir apvalių ar ovalių formų, kartais net su marmuro ar akmens paviršiais.

SENOVINIAI LOVŲ ŠILDYTUVAI

Galima sakyti, kad antikvariatuose jie yra dviejų rūšių. Vieni buvo šildomi žarijomis, o kiti karštu vandeniu, bet ir vieni, ir kiti keliaudavo šildyti patalų. Taigi pirmiausiai apie ilgakotes „keptuves“. Tikrai panašu, tik šios su dangčiu ir dažniausiai skylėtu, kad šildytų efektyviau ir ilgiau neblėstų žarijos. Įspūdingus daiktus, užsienyje pardavinėjamus, nelygu pagaminimo laikas ir kilmės šalis, už didelius pinigus, galima rasti ir Lietuvoje. Dabar jie tarsi ir praradę savo funkciją, bet tokie dailių pažiūrėti, kad nors puošk interjerą arba nešk į pirtį, garink kvapiuosius aliejus ar smilkink žolių smilkalus.

Tokios lovų šildyklės labiausiai Vakarų Europoje išpopuliarėjo XVII – XIXa., kai šildymas dar buvo didelė aktualija. Dauguma jų yra iš žalvario ir vario. Beje, įdomu tai, kad varis, apskritai, buvo  vienas iš pirmųjų žmogaus išgautų ir pagamintų metalų, o seniausiais istorijos laikais buvo pats svarbiausias, nes jo buvo galima gauti dideliais kiekiais ir iš pradžių beveik žemės paviršiuje. Pirmieji vario darbai buvo padaryti pjaustant, lenkiant ir kalant akmeniniu plaktuku ant akmeninio priekalo.

Senoviniai šildytuvai–dažna detalė to laikmečio paveiksluose.

Bet to meto kalviai netruko padaryti svarbų atradimą: šis metalas kietėja ilgai kalant, bet kaitinant gali atgauti pradinį plastiškumą ir nepakeisti formos. Tad saugelis senovinių objektų buvo gaminami taikant pakaitinius kalimo ir kaitinimo ciklus. Galima konstatuoti, kad per visą žmonijos istoriją varis buvo dažniausiai naudojamas metalas namų apyvokos rykams gaminti.Taigi iš vario dažniausiai buvo gaminamos ir lovų šildyklės. Jų skersmuo ir dekoravimas – jau buvo meistro reikalas. Būta ir visai paprastų, skirtų nepasiturintiems pirkėjams, būta ir tikrų meno kūrinių, šiandien savo gyvavimą tęsiačių muziejuose ar pas privačius kolekcininkus.  Šios šildyklės principas pats paprasčiausias. Į vidų – žarijų ir į lovą. Ilgas kotas dėl patogumo: kad tarnai nesigrabinėtų po ponų patalus, o patogiai šildyklę „pašautų“ ten, kur reikia.  

Be šių šildytuvų, į lovas Europoje prieš kelis dešimtmečius keliavo ir tokios visiškai paprastos ovalios metalinės šildyklės, pripiltos karšto vadens. Įdėtos į medžiaginius maišelius jos irgi puikiai gelbėjo nuo šalčio. Forma beveik nesiskyrė, bet buvo gaminamos iš skirtingų metalų, o daugiau ar mažiau puošni buvo tik rankenėlė. Tokios šildyklės, jei neturėtume dabartinių elektrinių šildyklių, puikiai praverstų ir dabar – nuo amžiaus jos beveik nenukentėjo. O viename žurnale teko matyti padėtas darže tarp daigų – matyt taip buvo ginamasi nuo šalnų.Taigi šie įdomūs daiktai ir dabar galėtų mums pasitarnauti, jeigu mums būtų įdomu savo namuose turėti ne tik šildykles, bet ir istorijos bei laiko ženklus.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Šildyklių nuotraukos autorės.