filigranijos gaminiai

Metaliniai ažūro nėriniai – tai filigranija

Antikvariato pasaulis kaip vandenynas. Galvoje tema prasidėjo nuo rusiškų stiklinių laikiklių, o nuplukdė iki Kremliaus lobių ir atvėrė naujus pažinimo horizontus beveik iki Egipto. Taigi jau penkis tūkstančius metų meistrai visame pasaulyje kuria filigraną - nuostabiausius ažūro nėrinius iš metalinės - daugiausiai sidabro, melchioro, o kartais ir aukso - vielutės. Rusijos teritorijoje, apie kurią šiandien daugiausiai ir kalbėsime, ši senovinė juvelyrikos technika populiari iki šiol, o per visą savo istoriją išgyveno daug pakilimų ir ne vieną nuosmukį. Tiesa, reikia pridurti, kad ir Vakarų Europos šalyse filigrano meistrų niekada netrūko, yra ir dabar.

filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai

Nors filigranijos gaminių asortimentas labai įvairus, daugelis labiausiai įsidėmėjęs rusišką stiklinės laikiklį.

Siūlai+grūdai

Nuo senų senovės žmones traukė taurieji metalai: sidabro ir aukso dirbinių blizgesys jų savininkams teikė ypatingą statusą kitų akyse. Juolab, kad minkštieji metalai buvo gana lengvai apdorojami ir jau trečiajame tūkstantmetyje pr. m.e. juvelyrikos meistrai išmoko kurti papuošalus iš aukso bei sidabro ir puošė juos graviruodami arba filigranu – piešiniu ar ornamentu, sukurtu  iš ploniausios metalinės vielutės, kurią prilydydavo ant gaminio paviršiaus. Ši technika buvo populiari Senovės Egipte ir Mesopotamijoje, o itin sudėtingus filigranijos darbus yra sukūrę senovės graikai, skitai ir etruskai. Juvelyrai Indijoje ir Amerikoje taip pat buvo susipažinę su filigranu. Viduriniuose Rytuose ši technika vadinama „telkari“, Indijoje – „tarakaši“, o Rusijoje – „skan“. Tačiau dažniausiai metaliniai nėriniai vadinami lotynišku žodžiu „filigree“ (iš „filum“ – siūlai ir „granum“ – grūdai). Šiandien žodis „filigraninis“ apibūdina ir itin kruopštų, precizišką, daug kantrybės reikalaujantį darbą.

Viduramžių Rusijos filigranija

Rusijoje filigranija buvo žinoma nuo IX amžiaus. Pavadinimas „skan“ kilęs iš senosios rusų kalbos veiksmažodžio „skat“, reiškiančio „susisukti“. Norėdami sukurti kokį nors gaminį, juvelyrai supindavo du metalinius siūlus, kurie jų kūriniui suteikdavo itin įspūdingą vaizdą. Keliuose to laikmečio lobiuose, atrastuose Senovės Rusijos teritorijoje,  buvo rasta šia technika pagamintų papuošalų ir  indų. Ypač vertingi daiktai buvo rasti Senosios Riazanės teritorijos lobyje 1822 m.. Moterų galvos apdangalų papuošimai, vyriška mantija ir kiti daiktai buvo dekoruoti tiesiog permatomais, filigraniniais kelių sluoksnių nėriniais. Auksinės vielutės siūlų ornamentai buvo nusagstyti mažyčiais metaliniais rutuliukais ir teikė dar didesnį įspūdį. Šių daiktų grožis bylooa apie aukščiausius Rusijos juvelyrų įgūdžius iki Mongolų epochos.

Filigranijos gaminių skiriamasis bruožas visais laikais - ornamentas iš vielutės.

filigranijos dirbiniai

Kaip senovėje buvo kuriama filigranija

Pirmiausia juvelyrai pasiruošdavo reikalingą ornamentui metalinį ruošinį ir jį perleisdavo per specialiai paruoštas skylutes lentose.Skylutės buvo skirtingo skersmens, todėl meistras gaudavo norimo ir skirtingo storio vielutę. Norėdami, kad metaliniai siūlai būtų ploni ir lankstūs, jie naudojo minkštuosius metalus – auksą ir aukšto lygio sidabrą. Iš gatavos vielutės buvo kuriamos būsimo ornamento detalės, tada  klojamos ant metalinio pagrindo, jungiant į bendrą piešinį ir lituojamos, apibarsčius jas smulkiausiomis sidabro ar aukso drožlių dulkėmis, dažnai sumaišytomis ir su variu.  Taip buvo puošiami ikonų rėmai, brangūs indai, auskarai, karoliai ir moteriškų galvos apdangalų detalės. Garsiąją karališkąją Monomacho karūną taip pat  dengia ploni filigraniniai aukso nėriniai.

Filigrano ir emalio sąjunga

Rūsčiojo Ivano  laikais filigranijos ornamentai buvo pradėti puošti dar ir emale. Iš vielutės sukurto piešinio ar ornamento detalės buvo užpildomos įvairių spalvų stiklo mase, o po to viskas lydoma. Ryški įvairiaspalvė emalė modeliams suteikdavo ypatingos elegancijos ir grožio, pabrėždavo filigranijos grožį ir ornamentų sudėtingumą. Dažnai tokie spalvingi darbai atrodydavo tarsi pribarstyti laukinių gėlių. Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose galima pamatyti auksinius ikonų rėmus, papuoštus filigranijos gėlių raštais ir brangakmeniais, indus, o taip pat XVI – XVII a. papuošalus. Senovėje šie daiktai buvo laikomi karaliaus ižde ir keldavo begalinę svečių iš užsienio nuostabą dėl savo išskirtinio ir neregėto grožio.

filigranijos dirbiniai

Ažūrinis filigranas

XVIII a. pradžioje dėl susižavėjimo Vakarų Europos kultūra filigranas prarado savo populiarumą. Į madą atėjo kiti juvelyrikos būdai, tarp kurių tarsi ir neliko vietos ploniems filigraniškiems nėriniams. Net bažnyčios dirbiniai buvo puošiami jau kitaip, prislaikant naujų madų.Tačiau amžiaus pabaigoje juvelyrai rado naują būdą, kaip panaudoti filigranijos nėrinius be fono. Metalinis ornamentas buvo pradėtas klijuoti ant plono popieriaus, kuris litavimo metu sudegdavo, o plūduriuoti ore likdavo tik lengvas, permatomas, ažūriškas ornamentas. Taigi filigranija atgimė ir šiuo būdu buvo pradėti gaminti netgi tūriniai daiktai: dekoratyvinės dėžutės, indai, vazos, be abejo, papuošalai ir net ažūrinės sagos.

Rusijos filigranija užkariauja Vakarų Europą

Pergalė 1812 m. Tėvynės kare ir XI–XII a. lobių su filigrano darbais  atradimai prisidėjo prie to, kad XIX a. Rusijos visuomenėje vėl atgijo  susidomėjimas savo istorija ir viduramžių menu. Nuostabūs Senosios Rusijos juvelyrų sugebėjimai nustebino industrinės revoliucijos amžininkus, senovės meistrų filigranijos darbai buvo tyrinėjami, kopijuojami ir tapo nauju įkvėpimo šaltiniu.

Didelės „Sazikovo“, „Ovčinikovo“, „Postnikovo“ ir „Faberge“ kompanijos sutelkė savo rankose juvelyrinių dirbinių gamybą, filigranijos būdu gamino tūkstančius produktų, skirtų kiekvienam skoniui ir piniginei. Meistrai naudojo visus jau išrastus  būdus: paprastą filigraniją su pagrindu kaip ant Senovės Rusijos meistrų darbai, filigraniją su emale –  kaip Ivano Rūsčiojo laikais, ažūrinę filigraniją – XVIII amžiaus juvelyrų išradimą ir naują būdą – emalę ant ažūrinio filigrano, tarsi būtų kuriamas vitražas. Šia technika pagaminti gaminiai atrodė labai įspūdingai ir iš tiesų priminė vitražo langą: tarpeliai tarp vielutės ornamentų buvo užpildomu stiklo mase. Rusijos juvelyrų darbai keliavo po pasaulines parodas ir pelnė ne vieną apdovanojimą.

filigranijos dirbiniai

Stiklinių laikikliai Rusijoje, turinčioje stiprias arbatos gėrimo tradicijas, kuriami ir po šiai dienai, todėl jų įvairovė labai didelė. Dabar jie dažniausiai gaminami iš vario ir sidabruojami, o anksčiau - iš sidabro ir melchioro.

Sovietmečiu - juvelyrika į kaimus

Po Spalio revoliucijos papuošalams atėjo sunkūs laikai. Stambios pramonės šakos buvo uždarytos, auksakalystės tradicijos buvo išsaugotos tik tarp provincijos meistrų – tuo užsiėmė kaimo amatininkai. Įdomu tai, kad juvelyrinių dirbinių gamyba tarp valstiečių nekėlė naujosios vyriausybės nepasitienkinimo, priešingai, ji buvo palaikoma ir skatinama visais įmanomais būdais. Tad viena po kitos radosi ir šių meistrų artelės, iš kurių reikų paminėti 1920-ųjų pabaigoje pasirodžiusią metalo amatų artelę Kazakovo kaime Nižnij Novgorodo srityje. Ji ir šiandien žinoma kaip vieno iš sovietinio gyvenimo simbolių – filigraninio stiklinės laikiklio – gamintoja.

Dabar Kazakovo meno dirbinių įmonėje dirba apie 100 darbuotojų, jos produktai žinomi toli už regiono ribų. Kaip ir senais laikais, juvelyrai dirba rankomis: susuka filigranijos vielutes, uždeda jas ant piešinio, lituoja ir surenka gaminį iš dalių. Kadangi darbas labai kruopštus, per dieną meistras gali  sukurti ne daugiau kaip šešis puodelių laikiklius, o didelių ir sudėtingų gaminių surinkimas užtrunka net keletą mėnesių.

Kazakovo meistrai iki šiol nepamiršta šimtmetės filigranijos gamybos patirties ir panaudoja ją kurdami šiandienos gaminius. Produkcijos asortimentas apima daugiau nei 100 daiktų pavadinimų. Be garsiųjų stiklinių laikiklių, čia galima įsigyti dekoratyvinių stalo įrankių, indų, papuošalų, laikrodžių, bažnytinių indų. Tačiau šiandien Kazakovo dirbiniai dažniausiai yra tik pasidabruoti, gaminami iš vario ir didesnės išliekamosios vertės neturi.

Sendaikčių mugėse ar antikvariatuose dažniausiai mes ir matome šia technika pagamintus rusiškus stiklinių laikiklius. Dažnai už juos prašoma visai nemaža suma, tačiau gundytis nevertėtų: tai nei antikvariatas, nei vintažas, nei taurieji metalai.  Tai tiesiog dabar gaminami daiktai, kurie Rusijoje parduodami gana nebrangiai. Visai kas kita, jei esate šios technikos gerbėjas, o kaina yra adekvati –  juk ir šiuolaikiniai darbai gražūs. Žinoma, kas kita rasti XVIII ar XIX a. filigranijos darbą, kad ir su ta pačia emale: papuošalą ar indą. Tai būtų ir vertingas, ir nepigus daiktas, bet to vertas. Ir, aišku, kad tai būtų lobis, nes tokie daiktai reti, jie domina kolekcininkus ir parduodami arba prabangiuose antikvariatuose, arba aukcionuose.

Perkantiems filigrano gaminius menotyrininkė ir antikvariato žinovė Olga PROKOFEVA pataria, kas turi rūpėti:

*Išorinis gaminio vaizdas. Stilius, technika, forma ir kiti išorės požymiai turi atitikti šio daikto pagaminimo laikmetį.

*Žymėjimas. Sidabro ir aukso dirbiniai visada turi būti žymimi praba. Įdėmiau apžiūrėkite skaičius ir kitus žymėjimus. Jie turi būti aiškūs, lygūs, be kažkokių papildomų litavimo žymių  ir atitikti gaminio pagaminimo laikmečio taisykles. Jeigu perkate papuošalą, įsitikinkite, kad daiktas yra iš brangiųjų metalų. Atminkite, kad filigraniniai gaminiai būna ne tik iš aukso ir sidabro, bet ir, pavyzdžiui, iš pasidabruoto vario.

*Gaminio kokybė. Anksčiau filigrano meistrai ypatingą dėmesį skirdavo daikto kokybei, todėl dažnai gaminiai buvo kuriami labai preciziškai, kruopščiai, kiekviena detalė kuriama atsakingai ir atidžiai pritaikoma. Klastotėse ir suvenyruose nedidelių elementų dažniausiai nėra arba jie padidinti ir labai supaprastinti. Labai svarbi ir elementų sujungimo kokybė juos lituojant. Senuosiuose darbuose sulitavimo ženklų visiškai nematyti – tai vienas svarbiausių filigrano antikvariato skyrimo požymių.

*Gaminio išsilaikymas. Gerai apžiūrėkite perkamą dirbinį. Ar jis nesusilankstęs, ar neiškritusios vielutės, ar nenubyrėję metalo grūdeliai ir kitos smulkios detalės.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Taujėnų dvaras

Taujėnų dvaras – Ukmergės krašto pasididžiavimas

Taujėnų dvaras

Dvarais turtingame Ukmergės krašte pirmu smuiku vis dėlto groja nuostabusis Taujėnų dvaras, pastaraisiais metais išgyvenantis tikrą savo renesansą. Vieni gražiausių ir gana išskirtiniai rūmai, iki šiol laikomi ilgiausiais Lietuvoje, nes yra beveik 100 metrų ilgio, šviečia iš tolo, o nuostabiai sutvarkytas parkas ir visa aplinka visam miesteliui užduoda toną pasitempti. Mus pasitikusi viena iš dvaro šeimininkių Vida STACKEVIČIENĖ sodina ant 200 metų sofutės, stebuklingai su visu komplektu sugrįžusios atgal į dvarą, ir prasideda dar viena dvaro atgimimo arba tiesiog žmonių darbštumo ir entuziazmo istorija. Be to nebūtų jokio renesanso.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Konkurentų nebuvo

Juk, kai trys broliai Stackevičiai 1993m. įgijo šį dvarą, jo vaizdas nei iš tolo nepanašėjo į tai, ką matome dabar, o visa iškili istorija buvo giliai po griuvėsiais ir dilgėlynais. Daugumai turbūt atrodė, kad čia tiesiog neįmanoma kažką nuveikti, todėl kai buvo paskelbtas dvaro pardavimas aukcione,  norinčių rizikuoti įgyti tokį „turtą“ neatsirado.

„Vienas iš brolių tuo metu dirbo ūkyje ir išgirdęs apie pastato aukcioną, susidomėjo. Iki tol niekas lyg ir nebuvo girdėjęs, kad valstybė pardavinėtų dvarus, todėl ta idėja, ta naujiena ir mums visiems pasirodė be galo įdomi. Broliai turbūt turėjo ir šiek tiek avantiūrizmo, nes be jo būtų sunku ryžtis tokiam žingsniui. O ir galvoti nebuvo laiko – reikėjo skubėti. Taip įgijome dvarą, įsipareigojome jį prižiūrėti, kad negriūtų labiau nei buvo sugriuvęs, ėmėme kurti koncepciją ir viskas užsisuko“, – pačią pradžią prisiminė Vida Stackevičienė.

Senieji šeimininkai - iškilios asmenybės

Stengtis buvo dėl ko ir ne vien dėl rizikingai investuotų pinigų. Juk nuosavybe tapo dvaras su sena ir gražia istorija, ir su visa plejeda iškilių dvaro pirmtakų, čia kūrusių ir gyvenimą, ir kultūrą. Istoriniuose šaltiniuose Taujėnų dvaras minimas nuo XVI a. antros pusės, tačiau dabartiniai dvaro rūmai XIXa. pačios pradžios statinys. Mat XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Piero de Rosso projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir įveisė angliško stiliaus parką. Tarpukario laikais šiame parke buvo didžiausi Lietuvoje gėlynai. B. Marikonis Taujėnų dvarą statė panašų į savo rūmus Snove, todėl buvo ištiestos linijos formos, nors tuo laikotarpiu Lietuvoje dvarai dažniausiai buvo statomi pasagos formos. Rūmų korpusas vidurinėje dalyje dviaukštis, o fligeliai vienaaukščiai. Priešakinis rūmų fasadas atgręžtas į pietų pusę. Portikas susideda iš šešių vienodu atstumu viena nuo kitos pastatytų toskaniškų kolonų su kvadratiniu pagrindu. Jos remia sijų perdangas, papuoštas frizu. Būtinai pakelkite į jį akis, kai būsite dvare -frizą puošia labai dailūs heraldiniai ir  amatus vaizduojantys bareljefai.

Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms ir tebegarsėjo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.

Taujėnų dvaras

200 metų Radvilienės svetainės komplektas į dvarą grįžo iš kolekcininko.

Taujėnų dvaras

Senos fotografijos pasakoja ilgą ir įdomią dvaro istoriją.

Taujėnų dvaras

Antikvarinės medinės XIXa. židinio grotelės labai gražios, retos, naudojamos pakūrenus židinį ir dabar, tad jų garbei erdvė pavadinta Medinio židinio mene.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Iki šiol neapsisprendžiama, kaip tiksliai vadinti šio tipo tekstilės gaminius: įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai. Lietuvoje paplitusi bendrinė „gobeleno“ sąvoka man atrodo netinkama, nes siejama tik su vienintele audinių gamybps vieta - Gobelenų (pranc. Gobelins) manufaktūra (įsteigta 1601m. palaikant karaliui Herikui IV (Henri). Jeigu pavadinimas siejams su paskirtimi ir gamybos būdu, tai visiškai teisėta šiuos audinius vadinti sieniniais rankų darbo kilimais, o atsižvelgiant į vaizduojamąją funkciją dar jie galėtų būti vadinami austiniais paveikslais. Meninio audinio terminas atrodytų tinkamiausiais, nes šis pavadinimas siejamas su puošybine paskirtimi ir išskirtine menine verte.
Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Nauji laikai - nauji šeimininkai

Negali sakyti, kad sovietmečiui dvarui labai nesisekė. Čia buvo ūkio kontora, vaikų darželis, kultūros namai, valgykla. 

„Žodžiu, kaip dabar priimta sakyti toks daugiafunkcis miestelio centras“, – tarsteli Vida. Blogiausia įvyko po to, kai ūkis ir visa kita išsikėlė, tai buvo Nepriklausomybės priešaušris ir pradžia. Pastatais ir teritorija niekam nešovė mintis pasirūpinti, čia galėjo eiti visi ir imti ką nori. Taip ir atsitiko. Brūzgynai ir dilgėlynai augo, o tai, ką buvo galima išsinešti dalijosi visi, kas netingėjo.

„Tą vandalizmą buvo sudėtinga sustabdyti netgi tada, kaip mes įsigijome dvarą. Visiems dar tebeatrodė, kad tai niekeno. Tai buvo problema ir ją kažkaip sprendėme. Kitas dalykas, ypatinga pastato paskirtis – reikėjo  nusiteikti įvairiems ap ribojimams, laimei, gavome ir laisvės. Nes vidus buvo taip suniokotas, kad atkūrinėti nebuvo ko ir mes galėjome dirbti ūkio pagrindais. Surasti banką, kuris patikėtų mūsų vizijų išsipildymu, žvelgiant į krūvą laužo, irgi buvo sudėtinga, bet pasirodo įmanoma – ES lėšų čia nėra. Apsaugoję dvarą nuo tolesnio niokojimo, savo mintis, ką čia darysime išskristalizavome tik per 10 metų ir tada darbai pajudėjo visu intesnsyvumu. Sugalvojus planą,  viską atkūrinėti nebuvo sunku, dirbome greitai su dideliu entuziazmu ir užsidegimu. Žinoma, vizijos ne kartą keitėsi, dvaras teikė savo staigmenų ir paslapčių, bet dėl to buvo tik įdomiau“, – pasakoja Vida.

 Darbus padėjo vykdyti architektas ir dizainerė, ervių išdėstymas nesikeitė, o interjeras buvo sukurtas naujas, nes senasis archyvas yra iškeliavęs į Varšuvą ir pirminės medžiagos, kaip atrodė dvaro vidus gauti nepavyko. Vida ypatingai šiltai prisiminė dizainerę Editą Keliuotytę, su kuria iki šiol palaikomi draugiški santykiai. Taigi dvaras iš pelenų kėlėsi tarsi koks Feniksas. Buvusios valgyklos vietoje – dabar kavinė, kultūros namų erdvėje – komercinių renginių salės, nedidukuose kontoros kambarėliuose – dvaro rūmų eksponatai, kurių daugumą surinko naujieji šeimininkai.

Turėti dvarą - jausti atsakomybę

„Ką reiškia turėti tokį objektą?“, – klausiu pašnekovės.

„Pirmiausia tai reiškia didelę atsakomybę ir tikslų, kuriuos užsibrėži įgyvendinimą. Mes visada siekėme dviejų tikslų. Kad  dvaras būtų žinomas, populiarus ir kad pavyktų dirbti ne tik komerciniais  tikslais, o ir savo malonumui. Šiandien, galima sakyti, kad šie tikslai beveik pasiekti: dvaras ir parkas sutvarkyti ir nedaug liko iki „dirbti savo malonumui“, nors to buvo visada, bet štai – renginiai atšaukti, pandemija koreguoja planus ir nežinia kaip bus“, – tarsi pasvarsto viena iš dvaro šeimininkių. 

Kaip bus iš tiesų neaišku, nes Taujėnų dvaras puiki iškilmių vieta, renginių erdvė ir, žinoma, muziejus. Šios sritys šiandien pakibusios po dideliu klaustuku. Ir nors vasarą dvare dėl jo didžiulių galimybių galima rengti renginius po atviru dangumi, koncertinė veikla įsisiūbuoja, nemažai renginių, asmeninių žmonių švenčių buvo atidėta. Tiesa, dvaro rūmų lankytojai sugrįžta, parke irgi klega žmonės – ne viskas beviltiška.

Po dvaro rūmus pasivaikštome ir mes. Autentiškų dvaro baldų ar interjero detalių beveik neišlikę. Tačiau į dvarą sugrįžo jau minėtas žalias minkštas virš 200 metų komplektėlis, priklausęs senajai kunigaikštienei Radvilienei. Taip pat yra knygų spinta, rašomasis stalas, pora komodėlių. Kai ką atnešė taujėniškiai, kai ką pavyko nupirkti iš kolekcininkų.  Visa kita naujieji dvaro šeimininkai pirko įvairiose vietose, vežė iš Vakarų Europos, ypač iš Pietų Prancūzijos antikvariatų ir sendaiktynų, derino ir kūrė jaukumą. Rūmuose nemažai austų ir siuvinėtų meninių audinių. Vida sakė, kad juos lengviau suderinti tarpusavyje tematiškai nei paveikslus, o jaukumo jie teikia daug. Šiandien visas 100 ilgio pastatas tikrai ne tuščias ir ne nuobodus. Juolab, kad kai kuriose jo erdvėse rengiamos ir šiuolaikinės su dvaro tematika susijusios parodos, eksponuojami pačių įvairiausių sričių menininkų darbai. Renginiams ir šventėms taip pat galima nuomoti pageidaujamas erdves, antrame dvaro aukšte netgi įrengti dvariški miegamieji.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Medžioklės trofėjų kolekcija ir augalai - padovanoti

Beje, kažkur buvau skaičiusi, kad Taujėnų dvaras garsėja medžioklės trofėjų ir ginklų kolekcija. Iš tiesų tai buvo svarbus Radvilų laisvalaikio leidimo būdas, bet šiandien dvaro rūsius su išgelbėtais skliautais puošia ne autentiški ginklai ir trofėjai, o gana įvairi ir gausi ūkininko ir prisiekusio medžiotojo Stasio Blockaus medžioklės trofėjų kolekcija. Žinoma, kad ji labai pritinka dvarui – retas dvaras nesipuikavo šeimininkų mežioklės turtais.

Jauku stabtelėti ir augalų pilnoje saulėtoje oranžerijoje, įkurdintoje buvusiame dvaro žiemos sode. „Smagu tai, kad visi augalai dovanoti ir čia puikiai jaučiasi. Taujėnų gyventojos užaugina namams per didelį augalą ir dovanoja mums, taip ši oranžerija ir užsipildė“, – pasakoja Vida ir skuba vesti į svirną. Sako, kad tai nauja visų meilė.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Svirnas - nauja visų meilė

Svirnas iš tiesų įspūdingas ir jau pats savaime diktuoja dar vieną veiklos sritį – etnografiją. Tai vienintelis Lietuvoje trijų aukštų medinis svirnas, paveldo saugomas objektas, kuriam  daugiau nei 250 metų. Jis nebuvo suniokotas, išgrobstytas ar išsidalintas, o dabar dar išvalytas, paremontuotas ir padailintas atrodo puikiai, jau nekalbant apie tai, kad yra vertingas dėl savo autentikos. Trijuose aukštuose – įvairiausios veiklos, nuo koncertų erdvių iki etnografinių rykų kolekcijų, kurios sistemingai formuojasi į puikią muziejinę ekpoziciją.

„Dabar mes visi jį įsimylėjome ir dedame daug pastangų, kad ir lankytojui būtų įdomu“, – tarsteli Vida, lipant iš aukšto į aukštą. Čia pat išsivysto tema ir apie tai, kad dvaras šeimos nariams padėjo atrasti ir save.

„Vienas iš brolių, pasirodo, sugeba puikiai restauruoti senovinius daiktus, jam tai sekasi ir patinka, o mes dėl to labai džiaugiamės. Kitas daro gražias akmens ir metalo skulptūras, kurias galite pamatyti parke, trečias pagal išsilaivinimą miškininkas, užsiima parko priežiūra augalais. Mes, žmonos, bendraujame su lankytojais, skleidžiame apie dvarą žinią“, – šypsodamasi pasakoja Vida.

Tačiau apsigyventi dvare nei vienai brolių šeimai niekada nesinorėjo. Tai laikoma tiesiog darbo vieta, nors visi jaučia, kad čia gera ir energetika, ir aura. „Gūdžią naktį galiu pereiti visą dvarą. Pas mus arba nesivaidena, arba vaiduokliai yra savi“, – juokauja pašnekovė. 

Taujėnų dvaras

Etnografiniai daiktai svirne rūšiuojami pagal tematiką ir pamažu pildosi jų kolekcijos. Vida sako, kad šis procesas jau turbūt niekada nenutrūks, nes etnografija visiems tampa vis labiau įdomi. Štai ši čirvinių blynų keptuvė, pavyzdžiui, turi ir joje iškaltą blynų receptą.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Ilgai manyta, kad iš Prancūzijos atvežtas baldas yra tiesiog spintelė, kol vieną dieną ja buvo susidomėta labiau ir paaiškėjo, kad čia išskleidžiama lova.

Dvaro parkas - didžiausia puošmena

Bloga vieta čia tiesiog negalėtų būti dėl pačios gamtos.  Dvaro parkas minimas nuo 1698 m. buvo sukurtas laisvo išplanavimo, ramaus reljefo su trijų tvenkinių sistema. Parko teritoriją pagyvina rytuose tekantis Mūšios upelis. Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalkis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką gražino B. Marikonis. Radvilos parke laikė stirnas, danielius, įvairių paukščių, o didžiajame tvekinyje, priešais dvarą – gulbes. Šiandien parko vaizdas taip pat įspūdingas ir vykti  į Taujėnus aš, ko gero, pirmiausiai agituočiau dėl aplinkos – ji iš tiesų nepakartojama. Taujėnų miestelio gyventojai po parką gali vaikščioti nemokamai, kitiems svečiams bilietas kainuoja  4 eurus.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Dvaro žvėrynėlį artimiausiu metu ketinama plėsti.

Parko prieigose, prie svirno, mus pasitinka povai. Oriai laisvai vaikščiojantys ir saviškai spygaujantys jie nei neketina skeisti savo gražuolių uodegų ir pozuoti, bet tai nutinka kitą rytą (ačiū p. Vidai už galimybę dvare pernakvoti), kai savo uodegų vieduoklėmis mėgaujasi kitų paukščių ir gyvūnėlių aptvare. Gyvybės ten daug, rytas dvare gražus dar kitaip. Straksi ožiukai, burbuliuoija kalakutai ir savo svitą gano gaidžiai. Tvenkiniuose snūduriuoja pasipūtusios žąsys. Paėjus kiek tolėliau, aikteli nuo būrelio jaukių, tik ką apkirptų alpakų, uoliai rupšnojančių žolytę. Kažkur girdisi kriokliuko srovenimas. Akmens ir metalo harmonija  žaidžia skulptūrose, riedulių kolekcija, ne be žmonių dovanų parkui, taip pat teikia įvairovės. Kalvotas reljefas, tilteliai, suoliukai – viskas lankytojo patogumui. Gėlynuose žydi gėlės, tvenkiniuose atsispindi įspūdingi rūmai. Ryte dar tylu, atrodo, kad tyliai meldžiasi  ir Marija. Mat koplytėlė su Marijos statula jau dabartinių šeimininkų pastatyta toje vietoje, kur pagal istorinius šaltinius Radvilų laikais taip pat stovėjusi Lurdo Dievo Motinos koplytėlė.

Istorija ir praeitis čia gerbiama ir atkurdinėjama po menkiausią dalelytę, dabartis kuriama apgalvotai ir atsakingai. Vietinė bendruomenė turi puikią kultūros vietą, deja, ja labiau mėgaujasi svečiai atvykėliai. Savo krašto pranašo sindromas tebegalioja. Tačiau bet kokiu atveju dvaras kuria miestelio ir aplinkinių vietovių gražiąją kultūrinio gyvenimo pusę, teikia erdves pačioms įvairiausioms šventėms ir visus įkvepia gyventi  gražiau.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

„Peklužė“ – rūsys dvaro parke su didelėmis medinėmis durimis. Sovietmečiu rūsyje buvo įrengta aludė. Pasak kai kurių šaltinių, iš šio rūsio ėjo požemiai į dvarą ir Taujėnų bažnyčią.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

XXa. siuvinėta tekstilė

XX amžiaus interjere – siuvinėta tekstilė

„Labas rytas”, „Labos nakties”, „Gero apetito“... Tokie siuvinėti pasveikinimai, linkėjimai ir kiti įvairios paskirties užrašai kabinti ant sienų XX a., jau tapę praėjusio amžiaus interjero ženklais. Bet daug kas iš vyresniosios kartos moterų dar atsimena, kad mamos, močiutės, tetos daug siuvinėjo ir puošė kambarius kilimėliais, staltiesėlėmis, maišeliais. Ypač buvo pamėgti balti kilimėliai, siuvinėti kontūriniu piešiniu vienspalviu siūlu - mėlynu, raudonu ar vyšniniu. Juos puošdavo minimalus siužetas ir lakoniškas informacinis užrašas. Dažniausiai šie darbeliai buvo siuvinėjami pagal platinamus pavyzdžius. Lietuvoje, o ir kitose Europos šalyse toks siuvinėjimas buvo labai paplitęs XX a. 3-6 dešimtmečiuose, o Lietuvos buityje dar pastebimas ir 7-10 dešimtmečiuose. Amerikoje raudono kontūro siuvinėjimas buvo populiarus XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje. Taigi taip moterys tiesiog puošė savo buitį, kol neatsirado įdomesnių interjero detalių.

XXa. siuvinėta tekstilė

Iš Magdelenos Mališauskienės giminės moterų rankdarbių palikimo (Balbieriškis).

XXa. siuvinėta tekstilė

Iš Danutės Burlėgienės mamytės randkarbių palikimo (Marijampolė).

Kalkės, uzorai, desinėliai

Šie šablonų tipo piešiniai, liaudiškai vadinti kalkėmis, uzorais, desinėliais buvo platinami prekyvietėse, turguose ar tiesiog keliaujančių prekeivių. Tad jie plito dažnai ir iš kaimyninių tautų (lenkų, latvių, rusų, vokiečių) ir juose buvo galima pastebėti bendraeuropinės mados bruožus. Moterys ir mergaitės pirkdavo arba skolindavosi, o dažnai tiesiog nusikopijuodavo viena nuo kitos piešinių pavyzdžius. Todėl daug kopijuojant jie nutoldavo nuo pirminio vaizdo, juolab, kad  kūrybingesnės siuvinėtojos pagražindavo ar netgi panašiu stiliumi sukurdavo naujus piešinius. Kai kurios siuvinėtojos sukaupdavo piešinių rinkinius, juos numeruodavo ir pažymėdavo savo inicialais. Deja, tokie piešiniai retai išlikdavo. Žanrinės, figūrinės temos, paprastai būdavo pasiskolintos iš kaimynų šalių, pvz. nykštukinė tema – iš vokiečių. Menotyrininkas V. Rimkus XX a. 8 deš. rinko ir tyrinėjo tokius piešinius, o Šiaulių r. rado ir vietinę moterį, gaminusią desinėlius ir iš to daug metų pragyvenusią. Menotyrininkas siūlė tokius desinėlius laikyti liaudies taikomojo meno žanru, o užrašus juose – folkloro nešėjais, tačiau iš etnografų ir menotyrininkų didesnio dėmesio šie siuvinėjimai nesulaukė, mat buvo laikomi kičo žanro kūriniais, daugiau mados, o ne tradicijos reiškiniu. Dažnos šeimos palikimo skryniose jų galima rasti ir dabar, šiek tiek kūrinių yra muziejų rinkiniuose.

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Straipsnį maloniai papildėme mūsų skaitytojos Audronės Miežetienės atsiųstu jos mamytės Juzės Šakėnienės (Panevėžio r.) darbu.

Siužetai - paprasti, užrašai - linkintys

Raudono ir mėlyno siūlo siuvinėjimai pamėgti matyt dėl piešinio paprastumo ir dirbinio praktiškumo. Ypač populiarūs buvo sienų kilimėliai. Juos kabino virtuvėse, kambariuose, miegamuosiuose. Kilimėliams buvo būdingas koks nors lakoniškas siužetas: pelenė virtuvėje, mergina ir vaikinas prie krosnies, mergaitė ir berniukas prie vandens pompos arba nešantys kibirus ir pilantys iš ąsočio vandenį, vaisių kekių kompozicijos, paserviruoti ąsotis, stiklinė, duona ir peilis, nykštukai atliekantys buities darbus, nešantys patiekalus, produktus, vandenį, gaminantys valgį, pjaunantys malkas. Populiariausi buvo tokie užrašai: „Labas rytas“, „Labanakt!“, „Labanakt, saldžių sapnų“, „Tu miegok – o tau balandėliai burkuos“, „Miegok saldžiai“, „Kelk linksmutis, būk gerutis“, „Linksmai pabusk kiekvieną rytą“, „Šviežias vanduo gerti“, „Tyras vanduo gerti“, „Skanaus apetito“, „Gero apetito“, „Sotink Dieve duona ir druska“, „Sotindamiesi iš Dievo davimo, nepamirškime ir velnio išradimo“, „Prauskis tankiai – vandens nevenki“, „Švarus vanduo kaip krištolas“, „Darbštumas garbė“, „Kur šiluma glamonėja, ten gyvenimas malonus“.

XXa. siuvinėta tekstilė

Vidos Čižinauskaitės darbelis 6-oje klasėje (Kauno r.)

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Mortos Kuncienės (mano močiutės, Rasos Žemaitienės pastaba) siuvinėti darbeliai. Gyveno Balbieriškyje ir Dambravos k. (Prienų r.).

XXa. siuvinėta tekstilė

Mūsų skaitytoja Laima Mačiūnienė atsiuntė savo mamos Elzbietos Navickaitės-Šemetienės siuvinėjimo darbus (Joniškio r., Žagarė). Kitas - teksto apačioje.

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Danutės Burlėgienės mamytės palikimas (Marijampolė).

Etnologė Inga NĖNIENĖ

Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Elzbietos Navickaitės-Šemetienės darbas.

naujas7+

Prezidento A. SMETONOS dvaro-muziejaus šiandiena

Pakeliui į Smetonos dvarą - stabtelėjimai mokykloje ir tėviškėje

Pirmiausiai stabtelime Užulėnio kaime prie Antano Smetonos vaikystės namų vietos. Dabar čia likęs tik svirtinis šulinys ir senos obelys. Šalia jų sodelyje pastatytas A. Smetonos tėvonijos namo maketas. Visai šalia, tik per keliuką, buvusi Antano Smetonos vardo pradinė Užugirio mokykla, kurioje dabar yra ir Užugirio krašto muziejus. Jame daug dėmesio skiriama Prezidendo asmenybei, vykdomis įvairios švietėjiškos edukacijos. Pernai prieš gimnaziją  pastatytas paminklas pirmajam Lietuvos prezidentui, o 1932m. Prezidento iniciatyva pradėta statyti mokykla buvo jo  dovana kaimui, kuriame jis gimė. Pradinė mokykla iškilo moderni, graži ir net prašmatni. Iki šių dienų pasitaiko, kad būtent jos pastatas laikomas Smetonos dvaru, mat atrodo net „dvariškiau“ už patį dvarą. O pastarojo istorija taip pat susijusi su gimtadieniais ir dovanomis.

Smetonos dvaras

Dvaras - žmonių dovana Prezidentui

Nuo to savo pasakojimą ir pradeda mus pasitikusi ir kaip priklauso salionėlyje pasodinusi muziejininkė Jurga Gleiznytė. Pasirodo, savo šešiasdešimtmečio proga (1934) pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona gavo tris vertingas dovanas. Tai Trakėnų veislės žirgą, nes labai mėgo ir žirgus, ir jodinėti; sklypą Kaune namui statyti, nes iki šiol šeima gyveno vadiškame būste;  sklypą savo gimtajame Užugirio kaime. Paskutiniąja dovana Prezidentas ypač džiaugėsi, nes tai buvo dovana nuo visų Lietuvos žmonių. Tautininkų sąjunga organizvo kuponų po 5 litus platinimą, visi kas norėjo juos pirko, o už susidariusią sumą buvo nupirktas 80 hektarų žemės sklypas prie Lėno ežero ir padovanotas Prezidentui. Prezidentui netgi teko imti paskolą, kad pasistatytų šiuos šeimos namus.

„Sovietmečiu buvo sakoma, kad buržujus Smetona dovanų gavo dvarą ir buvo pateikiamas Užugirio mokyklos piešinys ar fotografija. Šis pastatas kaip dvaras buvo per prastas“, – priduria Jurga, pabaigusi pasakoti apie dvaro atsiradimo pradžią.

Smetonos dvaras
Smetonos dvaras

Kauno modernas - provincijoje

Pastatas iš tiesų nebuvo prastas, o buvo tiesiog kitoks – jis buvo Kauno moderno architektūros pirmoji kregždė (ir paskutinė) periferijoje. Jo projektas buvo užsakytas Kaune tuo metu garsėjančiam architektui Feliksui Vizbarui, tad niekas ir nesitikėjo čia išvysti klasikinių dvaro rūmų. Iš pradžių pastatas buvo projektuojamas tik Smetonų porai, bet vėliau, jiems pageidaujant, antras aukštas buvo padalintas mažesnėmis erdvėmis ir faktas tas, kad 1937 metais čia tikrai atostogavo visa Smetonų šeimyna. Tam laikmečiui pastatas buvo įrengtas labai moderniai: buvo vonios, tualetai ir net telefono ryšys. Tiesa, elektros pastate nebuvo, įsivesti ją nuo tuo metu jau elektrifikuotos Ukmergės buvo brangu. Lyg ir  buvo ketinta statyti vėjo malūnus elektrai gaminti, bet tie planai nebuvo įgyvendinti.

Nežiūrint to, čia buvo sėkmingai kuriamas pavyzdinis to meto ūkis. Aplinkui buvo pasodintas sodas, pastatyti modernūs ūkiniai pastatai, veisiami selekciniai gyvuliai. Įdomu tai, kad  dabar į dvarą – muziejų mes, visi svečiai, atvykstame per buvusį ūkio kiemą, todėl ir pastatą pirmiausiai pamatome iš galinės jo pusės. Tuo tarpu Smetonos laikais, svečiai atvykdavo ąžuolų parku ir paežere, tikrai gražiu ir vaizdingu keliu, kuris dabar tiesiog nenaudojamas – per drėgna.

„Taigi, šiandien mes čia turime tris svarbius dalykus. Tai vienintelius Antano Smetonos šeimos namus; Kauno moderno architektūros pastatą periferijoje; vienintelį Lietuvoje išlikusį modernų tarpukario ūkį, kitokį ne daugumoje tuomečių dvarų. Labai tikimės, kad po kurio laiko bus viskas galutinai sutvarkyta ir atgaivinta“, – sako Jurga, apibendrindama pasakojimą apie dvaro atsiradimą.

Tuberkuliozės sanatorija išsaugojo dvarą

Tačiau jau ir dabar yra kuo džiaugtis. Dvaro – muziejaus juostelė perkirpta 2014m., įsisiūbuoja jo veikla, pernai baigtas tvarkyti puikus ąžuolų parkas, supantis dvarą, viename iš buvusių ūkio pastatų įsikūręs viešbutis ir kavinė, sutvarkyti kiti ūkiniai pastatai, gražiai gyvenimą tęsia išlikusi ledainė ir akmeninis garažas, kuriam nebaisios nei kerpės, nei pelėsiai – akmenys atrodo kaip nauji. Pats dvaro pastatas sovietmečiu nebuvo labai suniokotas, mat čia buvo įsikūrusi senatorija, sergantiems tuberkulioze, vėliau – kitos gydymo įstaigos. Pastatai buvo šildomi, aplinka tvarkoma, stogai uždengti. Po 1990m. buvo atvykęs vienas Smetonų anūkų Julius, kuris šį savo palikimą perdavė Ukmergės rajono savivaldybei su sąlyga, kad bus įamžintas senelio atminimas. Netrukus po to buvo rašytas projektas, gautos ES lėšos ir renovuoti du pastatai: pagrindinis ir vienas ūkinis. Šiandien čia vedamos ekskursijos, vyksta įvairios edukcijos, derinant veiklą su Užugirio krašto muziejumi, eksponuojamos kintančios parodos.

Ekskursijose - dėmesys Antano Smetonos asmenybei

Žinoma, daugiausiai dėmesio ekskursijų metų skiriama Prezidento Antano Smetonos asmenybei, ant kurios sovietmečiu buvo išpilta begalė purvo. „Kad pažintume šį žmogų plačiau ir objektyviau visiems ir visada siūlau skaityti Alfonso Eidinto knygą „Antanas SMETONA ir jo aplinka“, išėjusią po 2000-ųjų. Kiek žinau, buvo du leidimai, tiražai išpirkti, bet visada galima rasti bibliotekoje“, – tarsteli Jurga, mums lipant autentiškais laiptais. O jų, pasirodo, galėjo ir nelikti, nes vieniems sovietmečiu jie pernelyg girgždėjo, o kitiems lyg ir vaidenosi, bet naujiems laiptams nupirktą cementą kažkas pavogė ir tokios nuodėmės dėka laiptai liko seni.

Namų erdvėse - parodų ekspozicijos

Autentiškų baldų muziejuje nėra daug, o gražių istorijų – ne viena. Štai darbo erdvėje stovintis stalas galbūt netgi autentiškas, nes yra lygiai toks, koks ilgus metus stovėjo sanatorijoje, po to kažkur dingo, o dar po kurio laiko paskambino gyventojas ir pranešė, kad turi to laikmečio stalą.

 „Tikrai negalime teigti, kad tai Smetonos stalas, bet 99 proc. yra toks įtarimas“,- sako Jurga ir paleidžia Smetonos sakomą kalbą per radiją. Žodžiai sunkiai girdimi, bet tembrą galima girdėti. 

Valgomojo kambaryje irgi „gyvena“ graži krosnies istorija. Rekonstruojant dvarą, jos jau nebuvo ir restauratoriai atsatė ją tokią, kokią galima buvo įsivaizduoti buvus dvare. Tačiau vėliau muziejų pasiekė Smetonos šeimos pietų nuotrauka iš šio kambario ir visi pamatė, kad jame stovėjo tiesiog paprastas „pečius“. „Šiandien buvusį šeimos valgomąjį nutarta paversti ekspozicine erdve, nes turėtume tik kokį nors didelį stalą ir porą etažerių, o dabar čia eksponuojamos parodos tematika susijusios su tarpukariu. Šiuo metu yra pristatoma privataus kolekcininko Romano Senapėdžio kolekcijos dalis. pasakojanti apie dviratį tarpukario Lietuvoje. Labai graži ir vertinga joje nuotraukų kolekcija.  Šiuo metu jau planuojama matininko įrankių paroda, kuriais jis matavo, inventorizavo bei tvarkė ūkį“, – pasakojo muziejininkė.

Namai buvo apstatyti kukliai

Namai buvo apstatyti skoningai, bet kukliai. Smetona ne itin mėgo prabangą, o savo tuo metu jau suaugusiems vaikams priekaištavo, kad jie tapo miesčionimis ir visai nemėgsta kaimo. Jis grasinosi ūkį užrašyti valstybei, kad šioji čia galėtų įkurti Žemės ūkio mokyklą, bet oficialiai to nepadarė. Vaikų kambariukai viršutinėje namo ervėje būdavo beveik tušti. Antras aukštas, apskritai, buvo labai jau privati Smetonų šeimos erdvė. Čia galėjo užeiti tik pono adjutantas ir ponios kambarinė, todėl neišliko iš šių kambarių ir fotografijų, galėjusių padėti kurti muziejų. Svečių kambaryje dažniausiai apsistodavo Smetoną lydėjusi medikė – gailestingoji sesuo Marija Ilgauskienė.  

Ponia Sofija, 11 metų jaunesnė už savo vyrą, garsėjo kaip azartiška lošėja, todėl muziejuje yra kortų kambarys. 

„Tai buvo to laikmečio žmogus, moderni, komunikabili, bendraujanti, jie puikiai papildė vienas kitą“, – sako Jurga, mums apžiūrinėjant ponios batelius, kurie apkeliavo pusę Užugirio moterų. Beje, čia gal metas pasakyti, kad muziejininkės labai ieško metalinės tarpukario lovos, kurią apklojusios šilko patalais, labai praturtintų Smetonos žmonos Sofijos kambarį, o taip pat to meto telefono aparato su vokišku ar lotynišku (ti ne su slavišku) raidynu Prezidento darbo erdvei paįvairinti.

Pirmyn į Smetonines

„Ekskursijos dabar iš tiesų pas mus labai populiarios, ypač tarp mokinių ir sinjorų. Daug kam įdomu pamatyti Smetonos dvarą, kuri, pabrėžiu, taip buvo pradėta vadinti tik sovietmečiu. Iš tiesų, tai yra pirmojo Lietuvos Prezideno Antano Smetonos, daug davusio Lietuvai, vieninteliai šeimos namai. Jais Prezidentas labai džiaugėsi, tačiau, gaila,  labai neilgai – vos trejus metus“, – abibendrino Jurga Gleiznytė, o jos kolegė Daiva Misiukienė suskubo kviesti į tradicines, ir šiemet tikrai įvyksiančias Smetonines dvaro teritorijoje.

„Pirmiausiai mūsų krašto žmonės pamėgo švęsti Prezidento gimtadienį, o dabar sulaukiame svečių jau iš visos Lietuvos. Džiugu, kad žmonės paiso aprangos kodo – apsirengia tarpukario stiliaus rūbais, renkama gražiausia ponia, klausomasi to meto muzikos, vyksta turgeliai, žaidžiami įvairiausi žaidimai ir tai būna tikrai nuostabi į tarpukarį nukelianti diena“, – pasakojo muziejininkė Daiva ir visus  kvietė į šventę rugpjūčio 8-ąją.

Kodėl gi ne? Juk dvarai gyvi tik tuomet, kai juose verda gyvenimas, o gyvenimą gali „virti“ tik žmonės. Nepamirštantys istorijos, norintys žinoti daugiau ir gyventi įdomiau.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR- į mūsų ŠIANDIEN" remia