Kristinos Lukauskienės interjeras

Savo MĖLYNUOSE NAMUOSE – laisvę fantazijai

Interjero dizainerė kaunietė Kristina LUKAUSKIENĖ, kai tik gali, savo klientams visada siūlo namus papuošti vienu kitu antikvariniu daiktu ar detale, o ir interjerus jai mieliausia kurti klasikinio stiliaus. Tačiau šį kartą Kristinos darbu grožėsimės ne pas jos užsakovus, o jos pačios namuose, kurie neskubriai, bet su įkvėpimu kuriami ir keičiami jau dešimti metai (medžiaga rengta 2017m.).

Kristinos Lukauskienės interjeras

Ir savo kieme galima būti pranašu

Kauno rajone Kristinos šeima įsikūrė beveik prieš dešimt metų. Sklypas suviliojo gražiu peizažu: pamiškė ir netgi vandens telkinys – atgaiva sielai ir akims. Tai vieta, kurioje Kristinai ir jos šeimai tiesiog norėjosi būti. Palyginti nedidelis, 120 kv. m rąstinis namas išaugo vos per kelis mėnesius, o interjero vizijos įgyvendinimas virto amžinu kūrybiškos moters eksperimentu. „Juk savuose namuose galiu daryti ką noriu – visi manimi pasitiki ir niekas nieko neriboja. O štai gavusi užsakymą dažniausiai labai pasidžiaugi, jei pasiseka įgyvendinti 80 proc. savo vizijos. Žmonės dažnai turi savo nuomonę, nori išsaugoti daiktus, kurie galbūt nelabai tinka prie tavo projekto ir taip beveik nejučia nutolsti nuo savo pirminio plano“, – pastebi dizainerė.

Blogos energijos nejaučia

Pirmame namo aukšte – pagrindinė erdvė: svetainė ir virtuvė, skiriamos gana masyvaus židinio su jaukia raudonų plytų apdaila. Židinio šonuose paliktos ertmės malkoms sudėti – įdomus, o kartu ir dekoratyvus, jaukumo teikiantis sprendimas. Svetainė erdvi su senovinio stiliaus minkštąja dalimi, virtuvė – su klasikinio stiliaus šviesiu komplektu. Čia šeimos susibūrimo vieta, čia jauku bet kokiu metų laiku, rudeniop ir žiemą dažnai pakuriamas ir židinys. Už lango – didelė terasa ir tas nuostabus, visais metų laikais gražus vaizdas, dėl kurio čia ir įsikurta. Dauguma baldų – iš antikvariatų ir naudotų baldų parduotuvių, ilgai ieškoti, laukti, tikrai ne bet kokie. Dizainerė niekada nepraleidžia progos aplankyti antikvariatus ir sendaikčių parduotuves – juk tai tokios vietos, kur nežinai, kada ir ką atrasi. Ji šypsodamasi tvirtina, kad jokios blogos energijos ji nejaučianti, o daiktų minėtose vietose randanti kur kas įdomesnių nei įprastinėse baldų parduotuvėse. Kaip, beje, ir dekoro detalių. Su klientais sendaikčių ir antikvarinių daiktų tema sprendžiasi ne visada lengvai. Vieni bijo tos paslaptingos energijos ir liepia keisti senovinių veidrodžių stiklus, kiti tiesiog nemėgsta senų daiktų. Tačiau jeigu dizainerei pavyksta įkalbėti savo užsakovus netgi minimalistinį interjerą sušildyti baldu su istorija, besigailinčių ir nusivylusių nebūna. Todėl ji yra įsitikinusi, kad geras senovinis daiktas bet kokio stiliaus namų tiesiog negalėtų sugadinti.

Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras

Senoviniai baldai niekada nepigs

„Yra ir dar vienas momentas, kuris motyvuoja mane tiek savo namus, tiek ir klientų apstatyti senoviniais baldais: jie nepinga, o kasmet tik brangsta. Todėl, kai dukrai prireikė rašomojo stalą, aš naudotuose balduose įsigijau sekreterą. Žinoma, tai nėra tikrasis antikvariatas, daiktas daug „jaunesnis“, bet medinis, kokybiškas ir aš visada galėsiu jį parduoti bent jau už tą pačią kainą“, – mintimis dalijasi Kristina. Kartais kūrybiška moteris įsigyja ir daiktų, kuriuos tiesiog būtina restauruoti. Dažnai ji atgaivina juos pati – taip nutiko su virtuviniu stalu ir keliomis kėdėmis. Suirusius jų sietelius ji pakeitė minkšta, patogia ir net prabangia sėdimąja danga. Kėdės tarsi iš naujo atgimė.

Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras

Vienas spalvų koloritas

Kitas momentas, į kurį norisi atkreipti dėmesį šiuose namuose, tai labai vientisas Kristinos namų koloritas – mėlynas. Toks pasirinkimas neatsitiktinis: mėlyna – pati mėgstamiausia Kristinos spalva. Grindų plytelės, baldai, užuolaidos, miegamojo tekstilė, dalis tapetų – viskas to paties atspalvio, todėl puikiai dera tarpusavyje, nesunku priderinti naujas detales. Tokią spalvą padiktavo jau pats namo apipavidalinimas. Rąstų namas yra nudažytas baltai, puošybos detalės mėlynos, kaip ir namą juosianti tvora, tad išėjo gražus spalvos tęstinumas. Prabangi tekstilė ant langų – išorės ir vidaus jungiamoji grandis. Kristinai apskritai patinka tekstilė ir ji mano, kad būtent ja lengviausiai sušildomas interjeras. Pagalvėlė, servetėlė, takelis, kilimas – ir namuose jau daug jaukiau.

Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras

Įspūdinga širma su tapetų pagalba

Antrame aukšte – miegamasis, vaikų kambariai, vonios patalpa. Mėlynos spalvos čia irgi netrūksta, bet miegamojo tonai jau daug švelnesni. Įdomia konstrukcija nuo miegamojo atskirta drabužinės erdvė ir paslėptas židinio kaminas. Savotišką iš gipso kartono sukonstruotą širmą Kristina apklijavo įspūdingais tapetais, šiek tiek dekoruodama struktūriniu tinku tiek iš viršaus, tiek iš apačios, kad tapetas būtų panašus lyg ir į freską. „Kokybiški sienų apmušalai niekada neišeis iš mados. Be to, su jais visada galima sukurti daug įdomių interjero apdailos sprendimų. Savo klientams visada pasiūlau netaupyti tapetams, ypač jeigu jų reikia nedaug. Kokybiški tapetai visada atsipirks – jų grožis ir išskirtinumas matyti net ir ne profesionalui“, – sako Kristina besigrožint melsvai balta miegamojo siena, o po to – ir koridoriumi.

Namo laiptinė nedidelė, laiptai neužima daug vietos, tačiau po jais dar įkurdintas ir pianinas, kurio istorija irgi nepaprasta. Mat iš pradžių čia stovėjo pianinas „Ryga“, o Kristinai visada norėjosi kokybiškiau skambančio instrumento. Atsiradus galimybei, čia buvo pastatytas puikiai skambantis firmos „Ed. Seiler“ pianinas. Žinoma, tai džiugino dar ir dėl interjero vientisumo. Dizainerė pabrėžė, kad sukurti darnią namų visumą ir yra kiekvienu atveju didžiausias iššūkis. Su tuo dažnai sunkiai susidoroja patys žmonės, todėl įgudęs dizainerio žvilgsnis, kuriant namus, visada gali ir praversti, ir daug ką padėti išspręsti.

Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras
Kristinos Lukauskienės interjeras

Rasa KUNCAITĖ

Ramunė Pigagaitė

Mistiški, magiški, meniški. Tokie RAMUNĖS namai

Ramunė Pigagaitė

Toli nuo Lietuvos, Frankfurte, nedideli, bet už tai su sodeliu ir sodo nameliu. Savotiškai dviprasmiški: mat su daug daiktų, bet tuo pačiu tarsi minimalistiniai, su švariu estetikos pojūčiu. Tobuli vintažo mylėtojo akiai. Mistiški, magiški, meniški. Kaip ir pati Ramunė PIGAGAITĖ, fotografė iš Lietuvos. Žmones objektyvo akyje iškeitusi į daiktus. Bet jų turbūt pasiilgstanti. Antraip tame objektyve nebūtų tiek daug lėlių ir manekenų...

Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė

Tai Ramunė mus atrado ir parašė: džiugu, kad Lietuvoje yra TOKS žurnalas. Po to mes atradome Ramunės nuotraukas ir praeitame numeryje vieną išspausdinome drauge su jos tekstu. Rubrika „Kirvarpai krebždant“ visai jos kūrybai ypač tiko. Gal tiktų net gyvenimui, nes tikrai jis kitoks ir ne be…kirvarpų.  Paprašėme jį nufotografuoti ir Ramunė mielai tai padarė. Daugybė nuotraukų atskrido tiesiai iš jos namų Frankfurte. Ieškojome pavadinimo su žodžiu „vakaras“, nes namai vakaro šviesoje ir dar laukiant Kalėdų mums pasirodė dar paslaptingesni, bet nutiko kiek kitaip – nugalėjo trys „M“. Ir vis dėlto, tai vakaras pas Ramunę…

Ji profesionali aktorė, vieną dieną supratusi, kad nori būti profesionali fotografė. „Kai 1991m. gruodį mano kolegos, Marijampolės dramos teatro aktoriai, vaidino senelius šalčius ir snieguoles, aš susikroviau seną lagaminą ir išvykau į Vokietiją. Kišenėje, kaip ir visų kitų snieguolių bei senelių šalčių – atleidimo iš darbo lapelis. Atgavusi Nepriklausomybę Lietuva dar nežinojo, ar jos provincijai reikės teatro, o aš nežinojau, ką veikti čia toliau“, –  prisimena Ramunė.

Galutiniu jos sustojimu tapo  Frankfurtas. Gaudžiantis miestas: bankų dangoraižiai, stoties rajonas su visais savo kontrastais – bankininkais, benamiais, prostitutėmis,  pribloškė. Ramunė iš rankų nepaleido fotoaparato – savo kultūrinį šoką fiksavo rusiškuoju „Zenit“. „Noriu būti fotografė, profesionalė, menininkė“, – pasakė sau tuomet ir staiga prisiminė, kad moka vienut vieną vokišką žodį „kartoffel“. Nieko, kalbės fotografijomis ir vėl mokysis. Taigi kalbos kursai, vaikų auklė, padavėja, o  nuo 1993 m. – fotografijos studijos Mainco universitete ir pagaliau – diplomuota fotografė. Paskui visko daug, o ypač veidų: serijos „Kaimų gyventojai“, „Mano miesto žmonės“, rašytojai, žinoma, fotoalbumai ir staiga – „Daiktų portretai“. Maždaug apie 2000 uosius.

Ramunė Pigagaitė

Vieni daktai į Ramunės namus ateina visiems laikams, kiti - tik laikini svečiai. Pabūna ir iškeliauja pas pirkėjus. Taigi namai nuolatos keičiasi ir tai Ramunei labai patinka.

Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė

Arte povera (itališkai - skurdusis menas) - avangardinis italų meno judėjimas, nukreiptas prieš tradicines estetines vertybes bei šiuolaikių kūrinių komercializaciją Ramunę užvaldė visiems laikams. Tiesa, estetinių vertybių ji neišsižada, tad pamažu formuojasi savita stilistika. Ne tik žvelgiant pro objektyvą, bet ir kuriant savo namus.

Ramunė Pigagaitė

„Tai neišauga į didesnę seriją, bet manyje pažadina susidomėjimą senais, žmogui atitarnavusiais daiktais. Miške ieškau išmestų, samanom apaugusių batų, surūdijusių kibirų. Juos fotografuoju, ir tai teikia džiaugsmą. Dar daugiau – žadina smalsumą: o kokios jų istorijos? Niekas nepapasakos, tad reikės sukurti pačiai…“, – pažintį su daiktų pasauliu prisimena Ramunė.

Na, iš esmės, tai niekas lyg ir nepasikeičia –  tik fotografavimo objektas.

„Net metodika nepasikeičia. Ir į daiktą, kaip į žmogų, ilgai žiūriu, stebiu jį, gilinuosi, kol sugalvoju, kaip jį nufotografuoti. Paskui tik blykst – ir yra. Dabar mano emocijas ir mintis jau visiškai pasiglemžę seni daiktai. Ieškau jų visur, visada, atsirenku  charakteringiausius ir fotografuoju, fotografuoju, fotografuoju. Taip, kaip kažkada fotografavau žmones“, – teigia Ramunė, tame daiktų pasaulyje ir užsilikusi.  

Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė

Arte povera  (itališkai – skurdusis menas) – avangardinis italų meno judėjimas, nukreiptas prieš tradicines estetines vertybes bei šiuolaikių kūrinių komercializaciją Ramunę užvaldė visiems laikams. Tiesa, estetinių vertybių ji neišsižada, tad pamažu formuojasi savita stilistika. Ne tik žvelgiant pro objektyvą, bet ir kuriant savo namus. Juos užpildo atrasti daiktai ir net jų istorijos. Lėtai, bet aistringai, nebijant jokių praeities vaiduoklių ar blogų energijų. Kriterijus vienas: daiktas Ramunei turi pažadinti kažkoką emociją, sujudinti mintis, dar – sužavėti.

„Dabar pati galvoju , kada manyje įvyko tas lūžis. Manau, kad po to, kai Frankfurto sendaikčių turguje įsigijau metalines liūto kojas, kažkada laikiusias prancūzišką vonią. Dvi jos tebuvo likusios iš keturių ir be vonios. Ji neišgyveno tu šimtamečių kraustymosi… Pardavėjas net negalėjo pasakyti, kam jos buvo naudojamos , o aš jau mačiau save Paryžiuje, Monmartre besimaudančią toje vonioje su putos samanėle ant kojos pirštų. Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuo to prasidėjo ir namai. Kitokie namai“, – prisimena Ramunė.

Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė

O dabar jos dienas, savaites bei atostogas planuoja sendaikčių turgų terminai.  Kur, jeigu ne juose, papildysi savo turtus, rasi daiktų naujoms nuotraukoms ir namams? Juose dabar beveik vien naudoti daiktai ir…blizgi virtuvė. „ Ne mano kurta, – atremia Ramunė, – todėl kitokia“. Visa kita jau jos, kaip ir žavingas sodelis su senoviniu šviestuvu  už didelio vitrininio svetainės lango, kaip ir sodo namelis, kuriame reziduoja…gulbė. Daiktai seni, bet nerestauruoti: „Kam mokėti pinigus už tai ką restauruojant gali sunaikinti?“ – nusistebi.

Taigi jos „buduaras“, kaip išsireiškia pati, šiuo metu beveik sukurtas. Senoviniai tapetai, šviestuvai, kilimai, daug paveikslų, daug detalių, skulptūrų, lėlių ir manekenų, kas iš XIX, o kas gal ir iš XVIII amžiaus. Ir niekas „negyvena“ dėžutėse – tik Ramunės draugijoje, šalia, kad bet kada ją įkvėptų naujam siužetui ir geresnei, nei jau padaryta, nuotrauka. Draugai dabar irgi su tais pačiais pomėgiais, taigi ir kalbos – vien apie tai.

Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė

„Visa kita kaip ir neįdomu. Mus galima vadinti ligoniais. Ieškome, ieškome, o radę perkame ir džiaugiamės. Tiesa, su kai kuriais daiktais atsisveikinu. Parduodu juos ir tiek. Be jokio širdies skausmo – juk ir kitur gyvens. Ir svajonę dar tebeturiu: norėčiau Vilniuje atidarytą mažą antikvariato parduotuvėlę, kur seni daiktai lauktų ir sulauktų savo naujų šeimininkų. Antikvariato Vilniuje norėčiau dėl to, kad šis barokinis miestas man, atvykusiai iš Varėnos, padarė išties magišką įspūdį, mane auklėjo estetiškai ir jame aš jaučiau savo tęstinumą. O mano antikvariatas būtų kaip ir to magiško rato uždarymas.Taigi  sėdėčiau aš jo kampe prie krosnelės , aptraukta voratinklių ir nusėsta laiko dulkių, seno toršero šviesoje ir džiaugčiausi vien sėdėjimu. Toršero? Mano parduotuvėlė vadintųsi „Toršeras“… 

 

Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė
geras 5

Veidrodžiai ir veidrodėliai – visokio stiliaus namams

Laima Bielskė

Pagaliau...Pagaliau mes galime pasidžiaugti ne tik mums nuolatos talkinusios restauratorės Laimos BIELSKĖS restauravimo patarimais, bet ir jos personaline paroda „Veidrodėli, pasakyk...“ į kurią pakvietė „Eglės galerija“ ir kuri iki sausio 11d. bus eksponuojama mados studijoje „In progress“, įsikūrusioje Kauno senamiestyje. Jaukioje erdvėje, kurios interjere daug antikvariato ir vintažo ženklų, o ant pakabų - išskirtinio dizaino drabužiai, sužibo ir 17 menininkės kurtų veidrodžių. Tiksliau jų rėmų ir rėmelių, tokių visiškai namatytų ir užburiančių savo jaukumu, originalumu ir polėkiu. Kaip jie atsirado, kas inspiravo jų gimimą, ką atspindi veidrodėlio stiklas, kai žvelgia į menininkės Laimos kūrybinį gyvenimą?

Po darbų - kūrybos terapija

Daug spalvų lydėjo ir daug kelių vedė Laimą ten, kur ji dabar – darbuojasi M. Žilinsko dailės galerijos restauratore. Darbas kruoštus, įtemptas, meninės vertybės  įpareigoja dirbti atsakingai, tad vakarop galva išsipučia, įsijungia raudonas nuovargio mygtukas –  laukia namai ir dukra. Tačiau ir grįžus galvoje tebešėlsta mintys, fantazija neleidžia miegoti ir tuomet dažniausiai Laimutė dar sėda piešti. Jos mylimiausias motyvas – mandalos. Jos kaip terapija, nuramina, numaldo ir sapnai tampa ramesni. Taigi tų piešinukų visokiausiais pavidalais visada pilni namai, o ir draugai visi apdovanoti.

Įsimylėti...baltą molį

Bet…ateina laikas, kai piešinukai, papuošaliukai ar kiti maži saviraiškos darbeliai lyg ir nusibosta, norisi kažko brandesnio, įdomesnio, o gal tiesiog naujo iššūkio. O iššūkiai visada randa tuos, kas jų nori. Taip atsitiko ir su veidrodėlių rėmais. Pirmiausiai Laima per kolegę keramikę Eglę susipažino su baltu moliu ir ilgai nelaukusi nulipino iš jo puikius šaukštelius. Išdėgė, ištapė, padengė glazūra ir įsimylėjo…baltą molį. Galimybės beribės, tik kurk ir norėk.  Todėl neilgai trukus išsidegė iš jo plytelių. Na, tiesiog nedidukių keramikinių plytelių. Po to pasitarnavo nuo puodelio restauracijos likę porceliano dažai ir kiekviena plytelė pasipuošė piešinuku: mandala, paukšteliu, gėlyte ar tuo, kas tik kūrėjai šaudavo į galvą. Taip ir atsirado dailios, kruopščiai ištapytos balto molio plytelės. Daug plytelių. Tačiau vis dar nebuvo aišku: kas toliau?

Stiklo dirbtuvėse - veidrodžio idėja

Taškus ant „i“ sudėliojo menininkės apsilankymas stiklo gamybos dirbtuvėse. O ten – ir įvairiausių veidrodžių atraižos. Pasirodo, niekam nereikalingos. Laimutė susirinko visas, kurios tik patiko, parsinešė į savo stidiją ir jau tuomet ilgai netrukus gimė mintis: darys iš plytelių rėmelius veidrodžiams ir vaikiškiems veidrodėliams, nes dekoruoti vaikų kambarius, anot vienos Laimos pažįstamos interjero dizainerės, nelabai yra kuo. Įkvėpimas atsirado iš karto. Ant pagrindo buvo klijuojamos plytelės, tarpeliai tarp jų pildomi glaistu ir viskas įrėminama jau rėminimo dirbtuvėse. Darbo iki kaklo, bet ar tai kliūtis, kai norisi. Taip vienas po kito ir atsirado dideli veidrodžiai suaugusiems ir mažesni žaismingi veidrodėliai vaikams. O nuostabiausia tai, kad su veidrodžių gimimu išsipildė ir menininkės noras jos piešinius panaudoti funkcionaliai.

Nuo pašaukimo - nepabėgsi

Ir čia pats metas stabtelti prie Laimutės meilės funkcionalumui. Turbūt to šaknys slypi jos pagrindinėje profesijoje, juk ji profesionali meninių baldų restauratorė, savo studijoje ne tik restauruojanti, bet ir kurianti nedidukus baldelius ar interjero akcentus, tokius tarsi iš praeities. Jos dėžutės iš taurių medienų, inkrustuotos perlamutru, kaustytos žalvariu, auksuotos. Jos komodėlės su daug stalčiukų, raižytos, su architektūriniais elemantais. Ši širdžiai miela kūryba eina šalia rimtų ir didelių baldų restauravimo darbų, kuriuos menininkė ir pasirinko savo specialybe. Kai paklausiu kodėl tai buvo ne juvelyrika, kurios mokėsi dvejus metus ir ne tekstilės apdirbimas, kurį netgi baigė Lengvosios pramonės technikume, Laimutė nusišypso: dėl visko kalta vaikystė. O gal nuo pašaukimo nepabėgsi?

Rankų darbų, iš natūralių medžiagų sukurti veidrodėlių rėmai gali tapti puikiu bet kokio interjero stiliaus akcentu.

Apie medžio drožles ir vyšnių kauliukus

Gimtuosiuose Telšiuose – mama siuvėja ir ilgametė knygyno darbuotoja, tėvelis muzikantas ir tekintojas, namuose daug knygų ir daug skaitoma. Laimutė su sese trypia prie vis besisukančios mamytės siuvamosios. Yra dėl ko: retsykiais pasiuvami drabužėliai lėlėms, retsykiais duodama pavartyti vokiškų madų žurnalų su pieštais modeliais. O retsykiais nutinka tai, kas lieka visam gyvenimui: mamytė paima nuo stalo vyšnių kauliukus iš uogienės ir apsiuvusi medžiaga padaro lėlės paltuko sagytes. Tai užkoduoja kūrybai iš nieko, to neįmanoma pamiršti. Kaip ir kvapo iš tėčio tekinimo dirbtuvių. Iš po staklių byra susiraičiusios medienos drožlės ir pjuvenos. Pušies eteriniai aliejai kvepia tiesiog beprotiškai. Šešiametė Laimutė griuvinėja į šį minkštą medžio drožlių patalą ir  tą kvapą sugeria visam gyvenimui. Gal todėl ji taip ir nebaigia juvelyrikos studijų, neįsimyli tekstilės, bet apsukusi geroką savęs ieškojimų ratą sugrįžta į Kauno kolegiją  J. Vienožinskio menų fakultetą ir ten baigia meninių baldų restauravimą. Mediena jai tuomet kvepia taip pat stipriai kaip vaikystėje ir viliote vilioja dirbti su ja. Iki šiol. Ir kvepia, ir vilioja.

Suspėti paskui mūzą

Bet parodoje dabar kabo žaismingi veidrodžiai. O Laima kuria kitus planus. Norėtų daugiau dėmesio skirti nedidelės apimties baldelių gamybai, norėtų nepamiršti ir veidrodėlių, norėtų kurti juos dar įdomesnius, galbūt ant akmeninių plokštelių pagrindo ar ant smiltainio. Reikia išbandyti įvairesnes technologijas, padaryti dar daug atradimų. Priekyje, anot jos, visada skrieja vilioklė mūza, tik reikia paskui ją spėti. Menininkė tikisi, kad spės, kad dar daug atras ir kad niekada nesustos – juk kūryba jos gyvenimo prasmė ir variklis. Tiesa, šalia restauracijos. Ir būti kitaip tiesiog negali.

Parodos atidarymo akimirka mados studijoje „In progress“, kurioje rasite ne tik mūsų herojės veidrodėlių parodą, bet ir stilingų jaunos dizainerės Smiltės kurtų drabužių. Nuotraukoje iš dešinės „Eglės galerijos“ parodų direktorė Raminta Antanaitienė, restauratorė ir parodos herojė Laima Bielskė, „Eglės galerijos“ šeimininkė Eglė Mickutė ir parodos svečiai.
Telšiuose gimusi menininkė Laima BIELSKĖ ir "Eglės galerija" parodą skiria Žemaitijos metams paminėti.

Paroda mados studijoje „In progress“ (Raguvos 9-1) veiks iki sausio 11d. Veidrodžius galima įsigyti.

Kalėdų floristika

Į švenčių sceną žengia sendaikčiai. PASIPUOŠĘ!

Kam patinka sendaikčiai, pas tuos ir daiktelių netrūksta. Ir kartais net gaila, kad jie taip mažai matomi, naudojami ir naudingi. Tačiau šią situaciją, prieš šventes mes galime kardinaliai pakeisti ir suteikti savo daiktams apšviestą sceną. Šį kartą mums tai padėjo padaryti floristikos salono „Ryto rasa“ Kaune šeimininkė floristė Ramunė KAUŠAITĖ drauge su savo kolege floriste Neringa VAITEKĖNIENE. O „prisimatuoti“ antrojo gyvenimo į kalėdomis kvepiantį saloną keliavo XX a. pradžios katiliukas, to paties laikmečio siuvinėta drabužių pakaba, kiek jaunesni, XX a. vidurio svarstyklės ir puikus krokodilo odos rankinukas, o taip pat medicininių stiklo indų rinkinys. TEMA: Kalėdos. TIKSLAS: pasufleruoti savo skaitytojams namų puošybos idėjų. INTENCIJA: įrodyti, kad patys įvairiausi sendaikčiai gali būti naudingi, funkcionalūs ir naudojami kaip tik leidžia fantazija.

Kalėdų floristika

Krokodilo odos rankinukas ir lapų girlianda

Atkartoti krokodilo odos faktūrą su džiovintų lapų girlianda sugalvojo Neringa. O po to liko „pridėti“ šventės: kėnio šakelių, baltų uogyčių ir sidabrinių obuoliukų. Baltai dažytas smidro ažūras kompozicijai suteikė žiemiškumo. Rankinukas gali puošti prieškambarį ir pranešti, kad šiuose namuose šventės bus daug.

Katiliukyje - „juoda- balta“ kontrastas

Katiliukas, skrybėlė, cilindras – tinka viskas. Ir daryti puokštes tokiuose „induose“ labai patogu. Floristės pasirinko „balta – juoda“ spalvų derinį ir tik vėliau, atsiradus žvakėms, ir kompozicijoje atsirado mėlynas žaislas.  Žiemiškumo teikia baltai nudažytos šakelės, smidras, sidabro spalvos virvutės ir su juodais žaislais kontrastuojantys sidabriniai žaislai. Katiliukas šventėms įsitaisė svečių kambaryje ant komodos.

Kalėdų floristika
Kalėdų floristika
Kalėdų floristika

Kiek sveria Kalėdų keksas?

Ne tiek ir mažai – pusę kilogramo. Ingredientai: kankorėžiai, kėnio šakelės, apelsinų griežinėliai ir uogyčių pabarstukai. Teks viską klijuoti dailiu rat floristiniais klijais ir tupdyti į svarstyklių lėkštę arba senovišką sausaininę ant kojytės. Aišku, jog tai virtuvės arba valgomojo kambario puošmena. Atrodo skaniai.

Kalėdų floristika
Kalėdų floristika

Kol nutįs nuo stogų varvekliai

Mes turime savo varveklių. Jie pakibo po sena siuvinėta pakaba. Pasipuošė medvilnės žiedų sniegų ir sudžiūvusiomis rožėmis, kad atkartotų siuvinėjimo motyvą. Patys piltuvėliai iš popieriaus tūtos, apsuktos blizgiu siūlu, vielute ir kėnių šakutėmis. Tai pakibs miegamojo lange.

Kalėdų floristika
Kalėdų floristika
Kalėdų floristika

Seni vaistinės indai pasipuošė eglutėmis

Taip, kėnių eglute, kankorėžių vainikėliu, blizgiais žaislukais, raudonų uogų šakytėmis ir dirbtinio sniegelio žiupsniais. Dar – auksiniu kaspinu per butelio taliją. Mažesni indai virto žvakidėmis ir kompozicija suspindo visomis švenčių spalvomis. Floristės priminė, kad šventinius namų puošybos akcentus galima daryti iš gamtinės medžiagos – jie atrodo ir jaukiai, ir dekoratyviai, ir skoningai.

Kalėdų floristika

Tekstas ir nuotraukos Rasos KUNCAITĖS

Kalėdų žaislas

Šv. Liucija skleidžia šviesą ir kviečia kurti

Ar žinote, kad šiandien (gruodžio 13 -ąją) vakare savo namuose turite uždegti daug žvakių, židinį arba laužą kieme ir net eglutės girliandas. Šiandien šv. Liucijos dieną namuose turi būti šviesu, o ir vakarai jau nustoja trumpėti, tik rytais saulutė dar teka minute vėliau. Ir, beje, per likusias dvylika dienų iki Kalėdų nuo seno buvo priimta ir Lietuvoje, kad vaikai savo rankomis gamina švenčių puošmenas, moterys Lietuvoje pina šiaudų sodus namams puošti, kurie ilgą laiką pas mus atstodavo tradicines eglutes, mūsuose pradėtas puošti tik tarpukariu. Taigi ne tik šviesti siūlome, siūlome pasidaryti ir gražų švenčių papuošalą, pavakaroti drauge su vaikais prie žvakučių, vakarus iki Kalėdų leisti šviesiai ir prasmingai.

Kalėdų žaislas

Dovanų ir ant eglutės

Kalėdiniam žaisliukui padaryti reikės apskritos putplasčio formos – jos ieškokite rankdarbių reikmenų parduotuvėse, rinkitės norimo dydžio ir būtinai atkreipkite dėmesį, ar formoje kokiu nors būdu pažymėti centrai: tai gali būti taškai ar įspaudimai apskritimo viršuje ir apačioje, linija, dalijanti jį į dvi lygias dalis. Kodėl tai taip svarbu? Bus paprasčiau ir lengviau ant apskritimo nupiešti spalvinio ornamento eskizą.

Geriausia, kad jį sudarytų 2–3 spalvos. Jas rinkitės atsižvelgdami į interjero paletę, mados tendencijas ar naudokite tradicines kalėdines spalvas: raudoną, žalią, baltą, aukso, sidabro. Jei siuvate ar turite draugę siuvėją, bus nesunku rasti kelias nedideles  atitinkamų spalvų audinių skiauteles; originali faktūra, subtilus margumas žaisliukui suteiks daugiau puošnumo. Tinka įvairūs audiniai – medvilnė, linas, vilnelė, sintetiniai ir mišrūs pluoštai, trikotažas, aksomas, svarbu, kad nebūtų labai stori, idealu – elastingi.

Pagalvokite apie žaisliuko apdailą: pravers dailus kutas, skirtingų spalvų ir dydžių karoliukai, kristalai, dekoratyvios juostelės. Visa tai galite tvirtinti specialiomis adatėlėmis su bukomis mažomis galvutėmis – tereikia jas įsmeigti į putplasčio formą arba karštais klijais. Žaisliukui pakabinti padarykite norimo ilgio kilpą iš gražaus ir tvirto siūlo ar plonytės virvelės.

  1. Pagal sumanytą eskizą formą padalykite markeriu į 6 lygias dalis – skilteles, pasižymėkite centrinę vidurio liniją ir kuo tiksliau ir taisyklingiau nubrėžkite motyvo detales . Šiame darbe pravers centimetro juosta. Jei visus atstumus sudėliosite tiksliai, geometrinės motyvo figūros bus idealiai vienodos.

2 Per nubrėžtas linijas formą apie 0,5–0,8 cm įpjaukite aštriu peiliu ar rėžtuku .

  1. Iš atitinkamų audinių iškirpkite žaisliuko detales su 0,5 cm užlaidomis kraštams. Kiekvieną detalę uždėkite ant konkrečios figūros vietos, pirštu prispauskite jos centrą ir peilio pagalba audinio kraštus sukiškite į įpjovas..
  2. Įpjovas papuoškite siauromis atlaso juostelėmis: pamatuokite reikiamą ilgį ir įtvirtinimams užleiskite kiek daugiau nei 1 cm, o tada storos adatos pagalba galus sukiškite į įpjovas. Juostelė turi dailiai gulti ant formos paviršiaus.
  3. Viename žaisliuko gale karštais klijais pritvirtinkite kilpelę pakabinti, kitame – tvirtą siūlą, ant kurio užverkite porą karoliukų ir pririškite įspūdingą kutą..
  4. Karštų klijų pagalba šventinio interjero aksesuarą papuoškite auksinės ir raudonos spalvos karoliukais.

Šis nuostabus kalėdinis žaisliukas – ne tik žaliaskarės eglės puošmena: jūsų sukurtas rankdarbis – puiki šventinė dovana draugei, išskirtinio interjero akcentas. formos

Kalėdų žaislas

Šv. Liucijos misija šviesti
Pagal krikščionišką tradiciją, šv. Liucija laikoma kankine, nukentėjusia dėl savo tikėjimo. IV a. gyvenusi Liucija gimė Sicilijoje, Sirakūzuose, pasiturinčioje šeimoje. Ji buvo uoli krikščionė, nors tuo metu šio tikėjimo žmonės buvo persekiojami. Ji buvo labai daili, gražiomis akimis ir jaunikių jai netrūko. Deja, motina  pažadėjo ją pagoniui, o Liucija jai pasipriešino. Tuo metu susirgo merginos motina ir Liucija ėmė melstis Šv. Agotai.

Motinai stebuklingai pagijus, moterys visą savo turtą išdalijo vargšams. Tai supykdė Liucijos sužadėtinį, mat jis tikėjosi, kad turtas po vedybų atiteks jam ir jis paskundė, jog mergina išpažįsta krikščionybę. Liucija buvo kankinama įvairiais ir labai žiauriai būdais, kol galiausiai budeliai jai išplėšė akis, kurias išsiuntė jos sužadėtiniui ir perpjovė gerklę.

Liucija buvo pripažinta šventąja ir dėl savo kankinystės istorijos tapo daugelio sričių globėja. Tai, kad ji skleidė Dievo šviesą, pasišviesdama žibintu katakombose lankė persekiojamus krikščionis ir kankinanat jos neįveikė laužo liepsna, lėmė jos kaip šviesą nešančios mergelės misiją. Taip pat ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus; globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti iš vietos kankinimui parsidėjus. Jos prašoma pagydyti akis, apsaugoti nuo gerklės ligų, ji gydo ne tik fizinę, bet ir dvasinę neregystę.

Gaminti žaislą mokė Eglė KUDZYTĖ, Liudo MASIO ir Jurgitos MAŽEIKA nuotraukos

Kretingos dvaras

Kretingos dvaro vizitinė kortelė – ŽIEMOS SODAS

Pirmą kartą apsilankę Kretingos muziejuje, įsikūrusiame grafų Tiškevičių rūmuose, spalio pabaigoje (2017m.), mes iki sausio vidurio taip ir nesulaukėme tinkamo oro sugrįžti ir įamžinti dvarą paskendusį sniege – Lietuvoje tarsi amžinas ruduo. Bet pasigrožėti rūmų vidumi ir turtais, su direktore Vida Kanapkiene stabtelint prie įspūdingiausių eksponatų ir prisimenant svarbiausius faktus, niekas nesutrukdė ir per rudenišką vizitą. Juolab, kad išskirtinėje muziejaus vietoje žiemos sode – amžina vasara.

Kretingos dvaras

Prieš šešerius metus buvo naujai rekonstruotas ir pritaikytas Kretingos muziejaus etnografijos rinkinių ekspozicijai vandens malūno pastatas. Kretingos dvaro medinis vandens malūnas žinomas nuo XVI a., o akmenų mūro pastatytas 1770-1771 m. Grafas Juozapas Tiškevičius jį rekonstravo, pristatydamas fachverkinį antstatą, ir įrengė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę ir dvaro stalių dirbtuves. Tarpukariu čia veikė grafų aliejaus fabrikas „Oelit“, saldainių dirbtuvė, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“.

Galutinė muziejaus stotelė - rūmai

Kretingos muziejus ne kartą keitė savo buvimo vietą, turtino (o kartais netekdavo) ekspozicijas, bet  jo įkurtuvės Tiškevičių dvare 1992m.  brėžia turbūt svarbiausią, įdomiausią ir turtingiausią  gyvavimo etapą. Dar daugiau gyvybės ir naujovių įnešė  nuo 2009 m. įgyvendinamas projektas „Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovacija ir pritaikymas turizmui“, finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų. Šiandieninis rezultatas:  renovuoti 5 paminkliniai pastatai, atidarytos 6 naujos ekspozicijos, o  dvaro istoriniame parke įrengtos 3 lauko ekspozicijos: dvaro parke – Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu, rūmų kieme – „Atminties takas“ bei ūkvedžio namo kieme skulptoriaus Stasio Budrikio (Lenkimų k., Skuodo r.) iš akmens sukurtos skulptūros, įamžinusios muziejui nusipelniusius asmenis. Tad pasivaikščioti įspūdingame rūmų parke daugeliui galbūt net didesnis malonumas nei pačiuose rūmuose. Bet 23 ha plotą užimantis Kretingos dvaro parkas, dažnai pavadinamas Vasaros sodu,  kuriam pradžią davė Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio įkurtas didžiulis vaismedžių sodas, būtų visai kita tema. Galbūt vasaros, kai objektyvą labiau norėsis nukreipti į gamtą.

Kretingos dvaras

Atgaivintas žiemos sodas

Šiandien, anot direktorės, daugiausiai turistų į muziejų suvilioja iš tiesų įspūdingas žiemos sodas, kuriame dabar dar įkurta ir kavinė, o tuo pačiu dažnai apžiūrimas ir visas muziejus. Verta žinoti, kad oranžeriją pristatė grafas Juozapas Tiškevičius, kai 1875 m. nupirko dvarą ir rekonstravo rūmus. Jau to meto žiemos sode puikavosi vėduoklinės palmės, augo bananmedžiai, kaktusai, apelsinmedžiai, laurai, citrinmedžiai, didžiulė araukarija, o koralais išpuoštomis sienomis raizgėsi vijokliai. Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Vandenyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas. 1912 m. grafas Aleksandras Tiškevičius oranžeriją sumažino, bet buvo prisodinta dar retesnių augalų. Kretingos dvaro Žiemos sodas buvo didžiausias tarp to meto Europos privačiose valdose pastatų oranžerijų.

Deja, nelaimės neaplenkė šio unikalaus grožio kampelio. 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 m. rūmuose įsikūrę raudonarmiečiai sunaikino visus augalus. Pokario metais  sodo patalpos buvo paverstos ūkio arklidėmis, sandėliu, mokyklos sporto sale ir šiltnamiu.

Sodo atgimimas prasidėjo1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rūpesčiu, o grafų Tiškevičių rūmuose 1991m. pradėjus kurtis muziejui, darbai pajudėjo dar sparčiau ir dabar viešnagė sode tiesiog pribloškia. Beveik 700 m2 plote auga daugiau kaip 170 rūšių apie 5000  augalų, baseinėliuose nardo žuvys, reziduoja vėžliukų šeimyna ir smalsiai dairosi papūga Barbora. Augalus vardinti beprasmiška – būtina pamatyti.

Kretingos dvaras
Kretingos dvaras
Kretingos dvaras
Kretingos dvaras

Centriniuose rūmuose - pažintinės ekspozicijos

Tačiau turistus į muziejų gali vilioti tikrai ne vien žiemos sodas. Centriniuose dvaro rūmuose kažkada puošnumu pasižymėjusios baltoji pokylių, žalioji ir raudonoji salės, trys valgomieji, pora kabinetų ir portretų salė, šiandien ir vėl naujai atgimusios, kiek galima autentiškiau restauruotos ir jose galima aplankyti dvaro istorijos, numizmatikos ir archeologijos ekspozicijas, džiuginančias istorijos mylėtojus.

Kretingos dvaras
Kretingos dvaras
Kretingos dvaras

XIXa. laikrodis - vienas iš įdomesnių eksponatų.

Kretingos dvaras

Dekoratyvinė vaza. Kinija, XIXa.

Kretingos dvaras

XIXa. altorėlis, galbūt buvęs Kretingos dvaro koplyčioje.

Kretingos dvaras

Skulptūra "Dainininkas". Medis, XIXa.

Dvaro istorija

Ypač pagarbiai muziejuje saugomas ir eksponuojamas Juozapo Tiškevičiaus šeimos kultūrinis palikimas, o jis nėra mažas. Kai jau minėta tai šis grafas 1878 m. atidarė ir pirmą Lietuvoje hidroelektrinę, o 1882 m. kartu su kunigaikščiu Bogdanu Oginskiu nutiesė pirmą Lietuvoje telefono liniją Kretinga−Plungė−Rietavas.  Tiškevičių šeimos istoriją byloja portretai, fotografijos, asmeniniai dokumentai, laiškai, o kultūrinį palikimą mena valgomojo baldai su giminės herbu „Leliva“. Rūmuose galima pamatyti puikių meno kūrinių: vazų, skulptūrų,  paveikslų.

Kretingos dvaras
Kretingos dvaras

Tiškevičių salėje esantis stalas su kėdėmis nėra komplektas, bet puikiai dera tarpusavyje, o žvilgsnis kliūva už kėdžių drožinių. Iš Palangos dvaro čia atkeliavusios XIXa. kėdės, pažymėtos Tiškevičių diminės herbu "Leliva".

Kretingos dvaras

Grafų Chodkevičių salės fragmentas. Chodkevičių giminės herbas - Grifas su kalaviju. Herbą nutapė kretingiškis dailininkas Andrius Miežis. Drobė, akrilas, 2012m.

Kretingos dvaras
Kretingos dvaras

Tiškevičių epocha Kretingoje

*Apie 1862 m. iš grafo Dmitrijaus Zubovo Kretingos dvarą išsinuomojo Juozapas Tiškevičius, kurį 1875 m. nusipirko ir į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją. Jis iš pagrindų pertvarkė Zubovų statytus Kretingos dvaro rūmus. Prie rūmų pristatė stiklinę oranžeriją – Žiemos sodą.

*1891 m. mirus Juozapui Tiškevičiui Kretingos dvarą paveldėjo jo sūnus Aleksandras Tiškevičius, kuris su šeima jame apsigyveno baigęs karinę tarnybą. Jis puoselėjo tėvo suformuotą dvaro sodybą; rekonstravo per gaisrą nukentėjusią vakarinę dvaro dalį.

*Visi Aleksandro sūnūs buvo apsigyvenę Lenkijoje, todėl jo sūnus Kazimieras Justinas Tiškevičius liko vienintelis teisėtas dvaro savininkas ir paveldėtojas. Įsigijęs agronomo išsilavinimą padėjo tėvui tvarkyti dvaro žemes, atstatė karo metu sunaikintus pastatus, atkūrė žiemos ir vasaros sodus.

*1940 m. liepos mėn. okupacinė Rusijos pasienio kariuomenė iškeldino grafų Tiškevičių šeimą iš dvaro. Pastate apgyvendinti kareiviai, dvaro žiemos sodas buvo sunaikintas, jo vietoje įkurta valgykla, meno vertybės taip pat nesaugotos. 1941 m. praėjus Antrojo pasaulinio karofrontui Aleksandras Tiškevičius grįžo į Kretingą, po kurio laiko jam pavyko atgauti savo dvarą.

Archeologija ir numizmatika

Archeologijos ekspozicijoje eksponuojama Vakarų Lietuvos pajūrio regione gyvenusių žmonių kultūra nuo seniausių laikų iki XIII a. Verta atkreipti dėmesį gintaro dirbinių komplektus iš Palangos ir Šventosios gyvenviečių, pasigrožėti  ir kuršių diduomenės papuošalais išsiskiriančiais dydžiu, iš brangiojo metalo kalstytomis apkalomis, kai kurie pagaminti iš sidabro lydinių, o išskirtiniais atvejais – dekoruoti auksu. Aktyvius mainus liudija sudedamos svarstyklės, svareliai.

Muziejaus numizmatikos rinkinyje saugomi 9 sidabrinių monetų lobiai. Juose yra 2 862 monetos, kaldintos Vilniuje, Stokholme, Karaliaučiuje, Rygoje, Krokuvoje, Torunėje, Gdanske, Briuselyje ir kituose miestuose. Ekspozicijoje eksponuojama dalis lobiuose esančių skirtingų nominalų monetų, kurios chronologiškai nubrėžia XVI a. pirmojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje Lietuvos teritorijoje buvusią pinigų rinką ir parodo Lietuvos, kaip valstybės, politinį bei ekonominį vystymąsi, jos vietą Europoje.

Kretingos dvaras
Kretingos dvaras
Kretingos dvaras
Kretingos dvaras

"Saulės ratu"

„Mūsų muziejus pagrįstai gali didžiuotis puikia etnografine ekspozicja „Saulės ratu“.  Žmonės nuo seniausių laikų gyveno sąlytyje su gamta, paisė  ritmo su saule, todėl  ekspozicijoje „Saulės ratu“ ir norime parodyti žemę mylinčius ir garbinančius protėvius, jų darbus ir gyvenimą kalendorinių švenčių cikle,“ – sakė direktorė Vida Kanapkienė, dairantis po tikrai išmoningai ir nenuobodžiai pateiktą ekspozicją.          

Keliaudami metų laikais, lankytojai gali susipažinti su protėvių svarbiausiais darbais, darbo įrankiais, inventoriumi, namų apyvokos reikmenimis, kalendorinėmis šventėmis bei tradicijomis. Ekspozicijos kulminacija  itin meniškai pateikta „Gyvename šviesos ir užgimimo laukimu“ tema.  

„Žiema, trumpos dienos, ilgiausios naktys… Pažvelgę į balanas žibinčiuose, susimąstykime, kaip tokiu tamsiu laiku jautėsi mūsų protėviai. Kodėl meistrai meistreliai drožė šventųjų skulptūras, o kalviai kalė meniškus kryžius? Gal ši vieta paskatins susikaupti, pagalvoti, kaip šiandien gyvename mes“, – klausė direktorė.

Kretingos dvaras
Kretingos dvaras

Ekspozicijos struktūrą sudaro 5 temos: „Budinam žemelę“, „Pavasario ir vasaros džiaugsmai ir rūpesčiai“, „Rudens gėrybės“, „Linelis dengia, linelis rengia, linelis vestuves kelia“, „Gyvename šviesos ir užgimimo laukimu“. Mūsų senolių darbus, šventes, papročius globoja ir gyvenimo keliu - „Saulės ratu“ - veda šventųj.ų skulptūros: Šv. Izidorius, Šv. Jurgis, Šv. Antanas, Šv. Ona, Šv. Mergelė Marija

Kretingos dvaras

Ūkvedžio namas – neįminta mįslė

Vienas įdomiausių statinių dvare – Ūkvedžio namas pastatytas XVIII a. paskutiniame ketvirtyje. Jis buvo skirtas aukštesnę padėtį užimantiems iš bajorų ir miestiečių luomo kilusiems tarnautojams apgyvendinti, o 1838 m. pastatas rekonstruotas ir pritaikytas laikinai dvaro savininkų rezidencijai. Spėjama, kad per šią rekonstrukciją, t.y. dar Zubovų laikais, name ir buvo įrengta nedidelė puošni salė su sienine tapyba, kurią dekoravo dailininkas profesionalas. Išties stebina tai, kad vadinamojo ūkvedžio namo interjero puošyba yra prabangesnė nei Tiškevičių dvaro. Specialistų teigimu, freskos sukurtos XIX a.  4 dešimtmetyje pagal brito Roberto Adamo išpopuliarintą stilistiką. Lubų ornamentikoje matomi  antikos ir Pompėjos motyvai, piešiniu stengtasi sukurti lipdinių iluziją, sienų dekoras – trafaretinė tapyba. Tai tikrai namas su mįsle. Mat motyvai, kodėl  ūkvedžio kambariai galėjo būti dekoruoti puošniomis freskomis, kai net rūmuose to nebuvo, matyt, taip ir liks spėlionių objektu: gal šiame pastate laikinai gyveno rūmų statybas tuomet dar tik planavę kilmingieji Tiškevičiai, o gal čia buvusi laikinoji jų koplyčia. Ne visų dvarų rūmuose rasi tokių puošybos elementų, o čia – tik ūkvedžio namas. Beje, sienų ornamentiką restauratoriai aptiko tik nugramdę penkis dažų sluoksnius, o atkūrė ją naudodami itališką technologiją: greta autentiškų piešinių trūkstami segmentai buvo ne perpiešiami, o ištaškuojami taškiukas prie taškiuko. Begalinė restauratorių kantrybė padarė stebuklą.

„Įdomu ir tai, jog ant lubų išpieštose rozetėse kadaise buvę ant pergamento ištapyti moterų veidai. Jie išsaugoti tiesiog neįtikėtinu būdu: supjaustant lubas, o tie  fragmentai su dekoru buvo saugomi Kretingos muziejuje kelis dešimtmečius, kol dabar grįžo į ūkvedžio namą“, – džiaugėsi direktorė.

Kretingos dvaras

Ūkvedžio namo rūsyje, t. y. buvusiame pirmajame aukšte, trijose patalpose išlikusi XIX a. 4-ojo dešimtmečio augalinių ir geometrinių ornamentų sienų ir lubų tapyba. Autorius nežinomas, tačiau tai turėjo būti profesionalas, gerai susipažinęs su XVIII a. pab. – XIX a. vidurio Europos, ypač Anglijos, vėlyvojo klasicizmo interjerų dekoravimo principais. Manoma, kad ūkvedžio namo sienas tapė tas pats dailininkas, kuris dekoravo Tiškevičių rūmų koplyčią.

Kretingos dvaras
Kretingos dvaras
Kretingos dvaras

Rasa KUNCAITĖ

Liudo MASIO nuotraukos

Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.

PORCELIANAS: neblėstanti baltojo aukso šlovė

Meiseno manufaktūros gaminiai XIXa.  Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.

Rubrika „Indai“, manome, tikrai yra nusipelniusi temos apie porcelianą, ypač dabar - prieš Kalėdas. Ir netgi ne vieno rašinio. Juk jau kelis šimtmečius gražiausi stalo indai gaminami būtent iš jo, o kur dar pačios subtiliausios interjero dekoro detalės... Ne veltui ši ypatinga medžiaga yra praminta baltuoju auksu ir net šiais laikais neturi sau lygių. Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.

Porceliano gimtinė - Kinija

Pirmąjį porcelianinį indą – vazelę – į Europą iš porceliano tėvynės Kinijos 1295 m. Šilko keliu atgabeno Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas. Šiuo metu ji saugoma Šv. Morkaus katedros lobyne Venecijoje.

Per ilgus šimtmečius iš Kinijos porcelianas paplito po visą pasaulį, bet ši kelionė nebuvo labai greita ir lengva – visi saugojo porceliano gamybos technologiją. Šalis, išradusi popierių, šilką, paraką, suklestėjo valdant Mingų dinastijai (1368-1644), o porcelianas tapo svarbiausia jos eksporto preke. Dėl tikslios porceliano išradimo datos nėra sutarta, bet manoma, jog tai įvyko valdant Šangų dinastijai 1600-1045 m. pr. Kr. arba  netgi IV mūsų eros amžiuje.

Už porceliano gamybos technologiją ar šios medžiagos sudėties išdavystę, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, grėsė žiauri mirties bausmė. Mat jei tik kildavo menkiausias įtarimas, kad meistras  gali ją išduoti, jis būdavo gyvas sudeginamas degimo krosnyje.

Vis dėlto XV a. kietasis porcelianas jau pradėtas gaminti Korėjoje, o XVII a. – ir Japonijoje tų pačių korėjiečių. Į Europą iš Kinijos bei Japonijos gabentas porcelianas turėjo didžiulę paklausą, europiečiams darė neišdildomą įspūdį, taigi buvo ir labai brangus. Todėl to meto aristokratų šeimos, įdarbinusios gabiausius alchemikus,atkakliai bandė įminti baltojo aukso paslaptį. Deja, iki  pat 1708 m. tai niekam nepavyko.  Nei italams, pirmiesiems į Europą atsigabenusiems porceliano dirbinių, nei prancūzams, slapčia siuntusiems į Kiniją vienuolius jėzuitus sužinoti jo gamybos paslapčių, nei nagingiesiems Anglijos meistrams. Pavyzdžiui, itališkas porcelianas, gamintas XVI a. Florencijoje ir pavadintas „Mediči“,  vis dėlto buvo labiau panašus į matinį stiklą nei į geidžiamą baltą medžiagą.

Augusto II Stipriojo indėlis į porceliano išradimą

Turbūt mažai kas žino, kad didžiausių nuopelnų Europos porceliano istorijoje yra pelnęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II, pramintas Stipriuoju (1670-1733). Pasirodo, kunigaikštis buvo tikras porceliano gerbėjas, už 151 porcelianinę vazą  Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui nepagailėjęs 600 dragūnų pulko. Tačiau šiuo atveju nieko labai keisto nėra: tuo metu už vieną vazą buvo galima gauti arklį ir keturis vyrus.

Kalbant apie Augusto II Stipriojo indėlį į porceliano gamybos istoriją nutiko štai kas.  Nežinia,  iš kur, bet Augusto II Stipriojo ausis pasiekė žinia apie aštuoniolikmetį vaikiną  Johaną Fridrichą Betgerį (Johan Friedrich Böttger) (1682 – 1719) , kuris esą labai gabus alchemikas, bandantis iš paprastųjų metalų išgauti auksą. Karalius sumetė, kad  jis galėtų pasidarbuoti ir prie porceliano technologijos kūrimo, tad be jokių skrupulų niekuo nenusikaltusį vaikiną  suėmė. Laikomas belaisviu Meiseno Albrechtsburgo pilyje, viskuo aprūpintas J. F. Betgeris buvo verčiamas ieškoti baltojo aukso formulės. Alchemikas dirbo kartu su garsiu matematiku bei fiziku Erenfrydu Valteriu vonTširnhausu (Ehrenfried Waltervon Tchirnhaus) (1651-1708). Pastarasis jau 20 metų bandė įminti porceliano paslaptį, sukūrė  ne vieną jo receptą, tačiau mirė, likus vos metams iki tikrosios formulės atradimo. Bandant surasti porceliano formulę, meistrams ir jų pagalbininkams buvo leidžiama dalyvauti tik viename ieškojimo etape, siekiant visą darbo eigą išlaikyti paslaptyje. Po daugybės bandymų J. F. Betgeriui pavyko pirmiausia sukurti raudoną, kietą medžiagą, kurią jis pavadino raudonuoju porcelianu. Iš šios medžiagos pagamintų indų dizainas atrodė kaip kinų metalinių indų.

porceliano indai

Pirmuosius J. F. Böttger raudonojo porceliano kūrinius galite išvysti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.

Meiseno porceliano manufaktūra veikia iki šiol

Tačiau neilgai trukus J. F. Betgeriui pavyko išgauti ir baltąjį porcelianą. 1710 m. Albrechtsburgo pilyje atsidarė pirmoji Europoje porceliano manufaktūra, pasaulyje žinoma Meiseno pavadinimu ir veikianti iki šiol. Joje pagaliau buvo pradėti gaminti puodeliai su ąsele, nes europiečiams atrodė nepatogu arbatą gerti iš kinams priimtos formos indų. Augustas II Stiprusis akylai saugojo porceliano paslaptį, todėl meistrams neleido niekur keliauti. Pasklidus gandams, jog J. F. Betgeris norįs išvykti į Prūsiją, jį netgi pasodino į kalėjimą. Ten garsusis alchemikas bei porceliano išradėjas susirgo ir mirė. Tačiau savo išrastos technologijos meistras į kapus nenusinešė, o jo padėjėjams, tikėtina, vis dėlto pavyko pasprukti, nes netrukus visoje Europoje pradėjo plisti porceliano gamyba.

Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.

Senųjų Meiseno porceliano darbų ženklai nuo 1720 m. iki 1934 m.

Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.

Meiseno porceliano gamykla pradėjo Europos porceliano istoriją ir jos senieji gaminiai šiandien turi didelę vertę.

Pasklidusi porceliano gamybos paslaptis

Porceliano gamybos manufaktūros buvo steigiamos bene visur: Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje, Anglijoje, Danijoje. 1770 m. Europoje jų jau veikė daugiau kaip 20. Meiseno gamykla gamino tuo metu kokybiškiausią Europoje porcelianą. Šios manufaktūros ženklas  –  du mėlynos spalvos sukryžiuoti kardai. Pamažu įvairiose vietovėse išsikristalizavo savitos porceliano gaminimo tradicijos, dekoro bei formų ypatumai. Porceliano gaminiai atspindėjo Vakarų Europos meno stilius: baroką, klasicizmą, ampyrą, secesiją. Prabangiems, puošniems, elegantiškiems indams abejingų praktiškai nebuvo. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje  irgi buvo bandyta gaminti porcelianinius dirbinius, tačiau jie buvo storų sienelių, netvirti, todėl neprilygo Vakarų Europoje sukurtiems gaminiams. Šiais laikais Lietuvoje pirmasis tikrasis porcelianas pradėtas gaminti palyginti labai vėlai. Kaune įsikūrusi gamykla „Jiesia“ tik 1974 m. pasirašė sutartį su Sank Peterburgo M. Lomonosovo porceliano fabriku dėl porceliano technologijos perdavimo, o1981 m. pradėta masinė kaulinio porceliano gamyba.

Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.

Prancūzai didžiuojasi savo Sevro porcelianu.

Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.

Firminis Sankt Peterburgo M. Lomonosovo porceliano fabriko servizo dekoras.

Devintajame dešimtmetyje gamintas "Jiesios" fabriko servizas žmonių buvo vadinams "madonomis" ir buvo didžiausias deficitas.

Prieš perkant porceliano indus

Šiuo metu visi galime leisti sau prabangą gerti rytinę kavą ar arbatą iš porcelianinio puodelio. Galima įsigyti įvairaus dizaino porcelianinių indų, gaminamos puikios senovinių porceliano indų kopijos, o šiuolaikiniai dailininkai nepaliauja eksperimentuoti, kurdami naujas formas bei dekorą.

Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis porceliano indus? Pirmiausia reikėtų žinoti, jog porcelianas yra skirstomas į minkštąjį, kietąjį bei kaulinį.

Kietasis porcelianas – tai XVIII a. Europoje pradėta gaminti medžiaga, kurios sudėtyje yra 50 proc. kaolino, 25 proc. kvarco ir 25 proc. lauko špato.  Šis porcelianas yra stiprus, atsparus temperatūrų pokyčiams bei skambus.

Minkštasis porcelianas mažiau permatomas, blizgus. Degamas žemesnėje temperatūroje. Labiau tinkamas dekoratyvinių kūrinių gamybai.

Kaulinį porcelianą, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 25 proc. gyvūnų kaulų pelenų, Anglijoje 1748 m. išrado Tomas Fraje (Thomas Frye).  Ši porceliano rūšis yra pati brangiausia.

Renkantis porcelianą pravartu pasidomėti skirtingų gamintojų siūloma produkcija. Visada pravartu indą  kilstelėti ir pažvelgi,  ką byloja jo dugnas. Mat ten turi būti atitinkamas logotipas, nes kiekviena firma ar menininkas turi savo vardo ženklą. Ant dugno taip pat  yra ir kitokios informacijos. Europoje kaulinis porcelianas paprastai žymimas žodžiais „Porcellae” arba „Fine Bone China“ ar „Bone China“. Tai jokiais būdais nereiškia, jog porcelianas pagamintas Kinijoje. Tai –  tarptautinis pavadinimas, bylojantis, kad pirmoji porceliano gimtinė yra Kinija. Šis žymėjimas reiškia „plonasis kaulinis porcelianas“ arba „kaulinis porcelianas“. Šio porceliano išskirtinė savybė – plonumas, tad iškėlus tokį indą prieš šviesą, jis persišviečia  ir galima pamatyti savo pirštų šešėlį. Tačiau nors ir labai plonas, jis vis tiek nepraranda savo tvirtumo. Žinoma,perkant  porcelianą, reikia būti pasirengus  sumokėti nemažus pinigus, mat  kokybiškas porcelianas ir šiais laikais yra vertinamas bei brangus.  Be to,  jis turi išliekamąją vertę ir yra perduodamas iš kartos į kartą. 

Įdomu

*Porcelianas turi atmintį, dar neišdegtą dirbinį netgi labai mažai sugadinus, neverta taisyti, retušuoti, kadangi menkiausias brokas išryškėtų degimo metu.

*Degant porcelianas susitraukia apie 17 proc. ir yra linkęs deformuotis. Todėl darbas su juo reikalauja ypatingo meistro dėmesio, kompetencijos bei meistriškumo.

*Išdegus porcelianą pirmuoju degimu, gaunamas vadinamasis  biskvitas.  Tuomet jis dekoruojamas ir glazūruojamas.  

*Ant porcelianinio gaminio dugnelioyra ženklas, rodantis gaminio kokybę bei gamintoją. Ši informacija ypač aktuali, perkant antikvarinius gaminius.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Kituose straipsniuose skaitykite apie žymiausius Europos porceliano fabrikus, jų stilistiką, logotipus, autentiškumą.

Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.
Šapokos istorija

Šapokos istorija – ranka keturiuose sąsiuviniuose

Šapokos istorija

Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijos vinjetės kopija.

Kada jei ne ne Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, aš galėčiau prisiminti savo močiutę ir vieną epizodą iš jos gyvenimo…Geresnės progos nerasi.
Mano mamos Danutės mama –  močiutė Ona Gustienė buvo pradinių klasių mokytoja, Kauno „Saulės“ mokytojų seminariją baigusi 1928 m. Už senelio Vinco Gusto, vėliau ilgai dirbusio  banko valdytoju Prienuose ji ištekėjo dar po metų. Taigi gražiausias jų laikas buvo iki karo, o po jo buvo galima džiaugtis bent tuo, kad gyvenimas nenubloškė kur į Sibiro platybes – abu seneliai liko savo darbuose.

Apie laisvą Lietuvą šeimoje garsiai kalbama nebuvo, bet, matyt, niekas naujais laikais mūsų šeimoje labai nesidžiaugė,  ir maždaug apie 1974 – uosius močiutė ėmėsi vieno didžiulio darbo. Man buvo šešeri, tad aš visą šią istoriją sužinojau jau kur kas vėliau.

Motyvų nežinau ir jau neturiu pas ką paklausti, bet greičiausiai mano močiutė nusprendė, kad jos dukrai ir anūkei tiesiog privalu turėti SAVO Šapokos istoriją. 

 Kaip žinome, draudžiamą knygą, kurios nenueisi ir nenusipirksi, maža to, ir paskaityti nelabai kur gausi. Ji, matyt, norėjo, kad mes žinotume daugiau nei žinome, ypač aš, nes nebuvo galima nė įtarti, kad kažkada viskas pasikeis ir Lietuva taps laisva.

Knygą turėjo močiutės kitos dukros, nutekėjusios į Vilnių, mano tetos Onytės Mikšienės, uošvis Jonas Mikšys, palikęs vėliau ją savo sūnui Vytautui. Kaip sužinojau irgi vėliau, tai toji knyga dar buvo ir su paties Aleksandro Stulginskio autografu. Taigi dvigubai vertinga.

Močiutės laukė didelis darbas – juk knyga beveik 700 puslapių, bet ji labai mėgo rašyti. Dalį jos ji perrašė savo dukros namuose Vilniuje, po to gavo leidimą išsivežti ir į Prienus – knyga buvo branginama ir saugoma kaip akies vyzdis. Šiandien niekas jau neprisimena, kiek laiko močiutė ją perrašinėjo, bet visa Šapokos istorija sugulė į keturis storus mokyklinius sąsiuvinius langeliais, eilutė į eilutę smulkiausiu ir labai dailiu močiutės braižu. Kad mes tai turime, aš sužinojau tik vyresnėse klasėse ir ne kartą tuos sąsiuvinius sklaidžiau ir skaičiau.

Močiutė mirė tiesiog naujo knygos leidimo išvakarėse 1989m. rudenį, o gal mes tiesiog nesusekėme jos išleidimo. Nesulaukė ji ir Kovo – 11 – osios, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo dienos. Būtų labai džiaugusis.

Šianden aš turiu ir Šapokos istorijos knygą, išleistą 1990 m., kurią man padovanojo mama, ir keturis močiutės ranka prirašytus sąsiuvinius, ir šią gražią istoriją širdyje.   Turiu daug ir paliksiu tai savo vaikams. Šiandien jiems tai nėra didelė vertybė, kaip kažkada ir man, bet metai bėga ir mes anksčiau ar vėliau suvokiame, kokiais turtingais mus kartais padaro prosenelių kartos.

Šapokos istorija

Ona Benderytė ir Vincas Gustas susituokė 1929m. liepos 6d. (Prasmingas sutapimas? red. past.) Vytauto bažnyčioje Kaune.

Močiutė Ona Gustienė su kolegėmis išėjimo į pensiją dieną 1968 m. Prienų I-oje vidurinėje mokykloje.

Rasa KAVALIAUSKAITĖ – LAURINAVIČIENĖ. Kaunas Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Iš istorijos žinyno

*„Lietuvos istorijos“, kur kas plačiau žmonių žinomos kaip A.Šapokos istorija, pirmasis leidimas 1936 m. išėjo 17500 egzempliorių tiražu.

* 13 500 buvo atspausdinti ant prastesnio popieriaus ir atiteko kaip priedas žurnalo „Trimitas“ prenumeratoriams, o 3 500 buvo atspausti ant geresnio ir platinami kitais būdais.  50 numeruotų, atspausdintų ant kreidinio popieriaus egzempliorių jau iš karto tapo kolekcine vertybe.

*Tiražas tiems laikams buvo didžiulis – tokiu leisdavo tik maldaknyges. Verta žinoti, kad knyga buvo parengta kaip vadovėlis ir tuo pačiu kaip knyga plačiam skaitytojų ratui. Gana sudėtinga sukurti tokį dvigubos paskirties leidinį, bet šalies istorijos žinių  labai reikėjo ir tuomet tikėta, kad tai tėra darbų pradžia. Nežinota, kad kitos Lietuvos istorijos knygos nebus dar labai ilgai.

*Tik 1989 m. net po 53 metų (ir kelių leidimų išeivijoje) Lietuvoje vėl išleista A.Šapokos „Lietuvos istorija“. Tąsyk 100 000 egzempliorių tiražu, o po metų 155 000 tiražu išėjo pakartotinis leidimas.

*Adolfas Šapoka buvo vienas iš kelių istorikų, parašiusių straipsnius  apie įvairius Lietuvos gyvenimo laikotarpius, tačiau būtent jis juos redagavo ir sudėliojo į nuoseklią knygą bei prisiėmė atsakomybę už galutinį rezultatą. Jį, beje, gausiai kritikuoti pradėta dar spausdinimo laikotarpiu, teko net įklijuoti papildomą  lapą.

*Jei ne okupacija ir knygos draudimas, trukęs kelis dešimtmečius, tai jos reikšmė istorijos mokslui ir visuomenei tikriausiai būtų buvusi ne tokia didelė. Tačiau likusiems tėvynės žemėje ji buvo tikras laisvės ir nepriklausomybės simbolis.

*Adolfas Šapoka, studijavo istoriją Lietuvoje (studijas baigė 1929 metais), tarnavo kariuomenėje, o vėliau stažavosi Prahoje bei Stokholme. 1932–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete Istorijos katedros dėstytoju.

*Sovietai ir karas  A.Šapokos karjerą pasuko visai kita linkme, universitete jis dirbti negalėjo, šeimą teko išlaikyti žmonai, kuri turėjo privatų stomatologijos kabinetą Kaune. Karui baigiantis, visa šeima pasitraukė į Vakarus. Augsburgo stovykloje Vokietijoje Šapokai teko mokytojauti, paskui dirbti pieštukų fabrike, o  1948 m. šeima atvyko į Kanadą. Ten istorikas dirbo vielos ir kailių fabrikuose, o laisvalaikį skyrė švietėjiškai veiklai, 1949–1961 m. redagavo katalikų savaitraštį „Tėviškės žiburiai“. Taip pat jis bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Pasirašinėjo Stanio, Mikulėno, Grybo ir kitais slapyvardžiais.

*Mirė 1961 m., tebūdamas 55 m. amžiaus, o išeivijos spauda su pasididžiavimu rašė kaip iškilmingai jis buvo išlydėtas. Per pamaldas Prisikėlimo bažnyčioje Toronte dalyvavo apie 800 asmenų, į kapines lydėjo 104 automobiliai, o karstą pridengė daugiau kaip šimtas vainikų.

BeFunky-collage - 2019-12-07T174033

Už medalio pinigus – į „Metropolį“!

Važiuodama pro Uteną, dažnai užsuku į Stoties gatvelę. Jaukus geltonai dažytas namukas su ūkiniu pastatu, kažkodėl vadintu „sarajumi”, ir išpuoselėtu sodu – mano vaikystės rojus.

Senelio Jono Tidikio, anot muziejininkų, stambaus Utenos pramonininko, 1933 m. pastatytame name valandas skambiai mušė prancūziškas laikrodis “Gustav Becker”. Valgomąjį puošė filodendras, puikus riešutmedžio bufetas ir austriškais vadinti baldai – šešiakampis staliukas bei kėdės lenktais atlošais su reljefinėmis rožėmis puošta sėdimąja dalimi. Labai panašūs į “VŽ” žurnale aprašytus Vienos dizainerio Michaelio Thoneto baldus.    

Spintoje dvelkė pudra, šiugždėjo suknelės iš šilko, taftos, krepdešino, „biseriukais” žiburiavo smetoniškos skrybėlaitės. Elegantiškoji mano močiutė Elžbieta Tidikienė buvo Utenos siuvėja – modistė. Skrybėlaitės, tiulio pirštinaitės, zomšos aukštakulniai, kailiai, “ridikiuliai” – baisiai tiko žaisti su draugėmis „ponias”. Kiek „nužaista” karolių, segių, sidabrinių litų, net prabangus kryžius su granato akmenukais, – verčiau neprisiminti. 

Atgavus Nepriklausomybę aptikau senelio archyvą: firminius vokus, atvirlaiškius, katalogus, žemės dokumentus. Auksinių rankų J.Tidikis 1937 m. buvo Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyriaus valdybos pirmininkas. Turėjo medienos įmonę „Medžių prekyba, lentpjūvė ir dėžių D-vė „Giria“ bei „Mechanišką mašinų dirbtuvę“ šalia Utenos malūno. Gamino vandens turbinas, remontavo žemės ūkio techniką. Vertintas kaip malūnų inžinierius.

Šapokos istorija

Karo metų kortelės su svastika įsigyti metalui.

Jonas Tidikis

Mechaninės dirbtuvės firminis vokas ir atvirlaiškiai.

Jonas Tidikis
Joas Tidikis

Jono Tidikio išradimas – automatinė kruopų skaldytuvė. (1936 m.)

Utenos pramonininkai Elžbieta ir Jonas Tidikiai sužadėtuvių dieną. (1925 m.) (antroje nuotraukoje prie įžangos).

Mano močiutė Elžbieta Vaškelytė - Tidikienė ir mamytė danutė Tidikytė - Žigienė (1943, Utena) (pirmoje nuotraukoje prie įžangos).

Senelis padarė ir respublikinės reikšmės atradimą: sukonstravo automatinę kruopų skaldytuvę. Per valandą 65 kg svėręs automatas, naudojęs 1,8 kw elektros, pagamindavo 250 kg smulkių kruopų. Ir dabar miežinės kruopos skaldomos J.Tidikio išrastu principu. Kruopinė 1936 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune pelnė sidabro medalį ir premiją. Tačiau net paties Prezidento A.Smetonos pasveikintam išradėjui medalio neįteikė. Dėl valstybės taupymo politikos jį siūlyta nusipirkti už 30 Lt. Senelis įsižeidė ir nutarė tuos pinigus verčiau išleisti  „Metropolyje“.

 

Į laikinąją sostinę Kauną senelis traukdavo su kolegomis verslininkais. Išliko valstybės teatro repertuaro programėlės, išmargintos reklamomis: „Kipro Petrausko muilas“, radijo aparatas „Telefunken“, kojinės „Coty“, balinantis kremas „Metamorfoza“… Močiutė nemėgo senelio „gastrolių“, nes Kaune prieškariu veikė ne tik teatrai, bet ir linksmybės namai. Bus ką nugirdusi vyrams lošiant preferansą, nes piktokai patraukdavo senelį per dantį.

Apie Kauną ir „ponišką virtuvę“ E.Tidikienė atsiliepdavo skeptiškai. Restorane namų šeimininkę iš provincijos apstulbino kainos, tad ji ryžosi užsisakyti pigesnį „musą“. Kelneriui atnešus patiekalą, močiutė sunkiai slėpė pasipiktinimą: „musas“, jos žodžiais, buvę šaltos manų košės putėsiai, užpilti mėlynių sunka.

Sovietams okupavus Lietuvą, senelio įmonės nacionalizuotos. Prasidėjus karui – grąžintos. Dirbtuvėje teko taisyti vokišką karinę techniką, motociklus. Metalą įsigydavo su specialiomis, svastika ženklintomis kortelėmis. Po karo grėsė tremtis. Išgelbėjo J.Tidikio autoritetas, o gal pomėgis „žmonėtis“. Prietemoje per sodą paslapčia atslinkęs pažįstamas paragino tučtuojau dingti, – šeima pirmuoju numeriu įrašyta ištremti. Senelį ištiko šokas – naujai valdžiai nenusidėjęs, dusyk nacionalizuotas, kokio bieso bėgti, už ką? Bet energingoji močiutė „užstruzdino“, ir jie paliko Uteną. Tik po Stalino mirties grįžo namo. Įmonių įranga pražuvo.

Prie tarybinės valdžios senelis ne kartą pasižymėjo kaip racionalizatorius. Jų dukra Danutė Tidikytė – Žigienė, mano mamytė, baigė prestižinę Vilniaus akušerių mokyklą ir padėjo ateiti į pasaulį ne vienai gyvybei. Sūnus Rimantas Tidikis tapo pedagogikos mokslų profesoriumi, etikos vadovėlių autoriumi.

Vesdama anūkes Birutės gatve maudytis į Vyžuonaičio ežerą, močiutė Elžbieta mostelėdavo į „Mechaniškos dirbtuvės“ liekanas ir tardavo: „Jei ne tie prakeikti sovietai, būč važinėjus limuzinu…“

Gertrūda Žigaitė - Rinkūnienė Nuotraukos iš asmeninio archyvo

ReLight šviestuvai

ReLight: kitokie šviestuvai – kitokiems namams

ReLight šviestuvai
ReLight šviestuvai

Štai ką galima padaryti iš seno siurblio "Saturnas" ir nusibodusio virdulio.

ReLight šviestuvai

Planavo restauruoti baldus - pradėjo kurti šviestuvus

Idėjos autorius ir šviestuvų kūrėjas – Kauno rajone gyvenantis Evaldas šiuo metu išgyvena džiugų kūrybos ir saviraiškos periodą, nes jo kuriami šviestuvai sulaukia vis didesnio susidomėjimo ir pirkėjų iš įvairiausių pasaulio šalių. Evaldas netgi įsigijo žemėlapį ir pradėjo žymėti, kur iškeliauja jo kūriniai. Šiuo metu jau pažymėta 17 šalių, iš kurių egzotiškiausios – Singapūras ir Monakas.

O viskas prasidėjo net ne nuo šviestuvų, o nuo minties restauruoti seną svetainės komplektą, greičiausiai tą mums gerai žinomą 70-ųjų atstovą, dabar atstovaujantį vis labiau populiarėjančiam mid-century modern stiliui. Dar nepradėjęs tos planuotos restauracijos, Evaldas netikėtai pagalvojo, kad prie tokių baldų puikiai tiktų trikojis šviestuvas iš seno niveliavimo aparato stovo ir motociklo lempos. Taip pirmas šviestuvas ir atsirado, o po to labai greitai – ir antras. Baldams restauruoti laiko tiesiog neliko, o Evaldui pradėjo patikti laisvalaikis kuriant šviestuvus, santykis su senais daiktais, savirealizacijos procesas, ypač kai jo kūriniai sulaukė kitų žmonių susidomėjimo.

ReLight šviestuvai

Šiandien Evaldo kuriami šviestuvai turi ir savo pavadinimus. Dažniausiai juos padiktuoja daiktai, iš kurių jie buvo sukurti.

ReLight šviestuvai

Buvimas emigracijoje išplėtė akiratį

Taip spontaniškai, visiškai nieko nekopijuojant ir iš anksto labai neplanuojant, pradėjo atsirasti patys keisčiausi, gana techniški, bet kartu ir pakankamai meniški šviestuvai iš pačių netikėčiausių, dažniausiai jau atgyvenusių savo pirmą gyvenimą daiktų, prietaisų, mechanizmų. Tai tarsi papildė ir praplėtė Evaldo pomėgį kolekcionuoti senovinę techniką, įvairius matavimo prietaisus, tokius kaip voltmetrai, amperimetrai, įdomesnius antikvarinius ar urbanistinio stiliaus vintažinius daiktus. Prie šio pomėgio, prisipažino, prisidėjo ir keli metai emigracijoje, nes būtent dirbdamas Anglijoje ir Nyderlanduose susipažino su industriniu stiliumi, labiau susivokė meno pasaulyje, ėmė kitaip žiūrėti į interjerų kūrimo galimybės – bendrai praplėtė akiratį.

Šiandien Evaldui būtų sunku ir išvardinti iš ko gaminami jos šviestuvai, nes iš ko tik negaminami. Na, pavyzdžiui, kad ir iš senos druskinės, sviestamušės, bronzinio pipirų malūnėlio, medinės bičių šėryklos ir daugybės kitų daiktų daiktelių, papildomai juos dekoruojant įvairiomis detalėmis.

Pradėdamas kurti naują šviestuvą, Evaldas dažnai ir pats neįsivaizduoja galutinio jo vaizdo. Viena prie kitos limpa netikėčiausios detalės, į vieną susilieja skirtingų laikmečių daiktai ir tik užžiebęs savo naują kūrinį, jis pamato tą galutinį rezultatą, kuris arba lieka galutiniu, arba kartais būna šiek tiek patobulintas. Šviestuvų kūrybos procese įvyksta pati naudingiausia sintezė: pagal savo paskirtį jau nebenaudojami daiktai tampa įdomios ir originalios idėjos dalimi.

ReLight šviestuvai
ReLight šviestuvai
ReLight šviestuvai
ReLight šviestuvai

Dėl savo pomėgio įgijo antrą specialybę

Šiandien Evaldas džiaugiasi jo kuriamų daiktų grožiu, nauda ir visai neketina sustoti. Juo labiau, kad reikalai gerokai įsibėgėja, jo šviestuvai įgauna paklausą. Tačiau jiems kurti reikia ir laiko, todėl jis atsisakė socialinio darbuotojo darbo ir bandys skirti daugiau laiko šviestuvų kūrybai. Gilindamas savo žinias ir norėdamas būti užtikrintas dėl savo gaminių įgijo elektriko specialybę. Dabar kurdamas šviestuvus žino, jog elektros instaliacija jo šviestuve saugi. Tačiau reikia neužmiršti, kad daugumos šviestuvų dekoravimui naudojamos smulkios detalės, todėl reikia pasaugoti nuo mažamečių vaikų.

Kūryboje - tvaraus naudojimo pincipas

Šiandien Evaldas jau yra pagaminęs 108 šviestuvus. Nors to tikrai nebuvo planavęs, dabar mano, kad tai galėtų būti viena iš pagrindinių gyvenimo veiklų. Prie šviestuvo dirba kelias dienas, jei tik turi pakankamai detalių, tačiau kartais nutinka taip, kad kažko reikia gerokai paieškoti, užsakyti, parsisiųsti iš užsienio ir darbai užsitęsia. Ilgiau viskas užtrunka ir tada, jei detales reikia šveisti ir dažyti. Šio Evaldo hobio nepamiršta ir draugai – jie taip pat pasiūlo įvairių daiktų ir detalių, daug kas įsigyjama sendaikčių turguose.

Kartais Evaldas gauna ir konkrečių užsakymų, tačiau prisipažino, kad juos ne itin mėgsta. Laisva kūryba įkvepia daug labiau. Nors su malonumu prisimena užsakymą, kai vienas žmogus paprašė pagaminti šviestuvą iš senelio motociklo lempos. Įprasminti žmogui mielą relikvinį daiktą Evaldui pasirodė įdomu.

Dar jam patinka ir tai, kad jis perdirba senus daiktus ir tokiu būdu prisideda prie tvaraus naudojimo. XXI a.  aktualiją jis sprendžia ne žodžiais, bet darbais.

ReLight šviestuvai
ReLight šviestuvai

Šviestuvas pavadinimu "Sraigius" buvo parduotas brangiausiai.

ReLight šviestuvai

Neužtenka pagaminti - reikia ir paduoti

Šviestuvus pirkėjai susiranda įvairiose prekybos platformose, gali įsigyti per FB, dalį šviestuvų Evaldas parduoda aukciono būdu. Jų kaina svyruoja nuo 80 iki 250 eurų, visi darbai unikalūs, vienetiniai – antro tokio norėdamas nepagaminsi.

Tačiau šiandien neužtenka prekę pagaminti – reikia skirti laiko jai realizuoti, pasirūpinti ir jos reklama. Šioje srityje nemažai padeda jo draugė Giedrė, o tai tik įrodo, kad bet kokia veikla yra lengvesnė, jei ja užsiimi ne vienas. Giedrė, beje, yra visada pirmoji naujo Evaldo kūrinio vertintoja. Ir ne visada jį apipila tik komplimentais. Evaldas prisipažįsta, kad iš pradžių kritika lyg ir suerzina, bet kai viską padaro atsižvelgęs į jos patarimus, pats pamato, kad yra geriau.

ReLight šviestuvai
ReLight šviestuvai
ReLight šviestuvai

ReLight šviestuvai tinka įvairaus stiliaus interjere

Iš tiesų, kiekvienas šviestuvas visada gimsta kaip mįslė. Evaldas sako, jog iki šiol negali numatyti, patiks ar ne jo šviestuvas pirkėjui, kiek jis bus paklausus ir panašiai. Tačiau jau yra pastebėjęs, kad žmonės mėgsta šviestuvus, kuriuose yra bronzos spalvos detalių, arba kur yra detalių iš senų laikrodžių ar kitų senovinių prietaisų. Šiuo metu Evaldas jau planuoja su šviestuvais apsilankyti Nyderlandų meno ir sendaikčių turguose, kadangi yra pastebėjęs, jog daugiausiai jo šviestuvų be lietuvių yra nupirkę olandai. Pats savo šviestuvus labiausiai įsivaizduoja gana moderniuose urbanistinio stiliaus namuose, kavinėse, tačiau mano, jog jie tiktų ir prie mid-century modern stilistikos, ir prie retro, ir eklektiškoje aplinkoje. „Tik prie „euroremonto“ gal ne“, –  nusijuokia. 

Kol kas jam dar sunku nusakyti savo tipišką pirkėją, bet dažniausiai prie jo šviestuvų stabteli 30-40 metų moterys. Giedrė prisiminė netgi vieną malonų nutikimą, kai jų šviestuvą Latvijoje nusižiūrėjo lietuvė menininkė, kurios vyras iš stiklo pučia gaubtus šviestuvams ir  po kelių mėnesių  parašė: „Atsiųskite jį, negaliu pamiršti“. Tokie pirkėjai ir komplimentai visada labai įkvepia, skatina dirbti ir eiti tik pirmyn. Juolab, kad šis darbas pačiam Evaldui kaip terapija – fantazijos, kruopštumo, kūrybos, savirealizacijos… ir praeities išsaugojimo.

Rasa ŽEMAITIENĖ