foto

Someljė – galimybė pažinti gyvenimo skonius

Mintį prisiliesti prie šios temos padiktavo žodžio „vintažinis“ reikšmės paieškos. Pasirodo, kad jis tai – kaip nebūtų keista – skolinys iš vynų gamybos pasaulio, pradėtas vartoti XXa. paskutiniaisiais dešimtmečiais, kalbant apie garsių mados kūrėjų drabužius. Jausdami skolą už tokį gražų žodį, apsisprendėme mainams, juo labiau, kad panirti į vyno kultūros istoriją norėjosi jau seniai.
Bet pradėkime irgi nuo žodžio. Žodžio „someljė“, kuris tikrai nėra nėra lietuviškas ir jo reikšmė daugeliui vis dar miglota. Dažnai atrodo, kad taip įvardijamas tiesiog vyno prie maisto „parinkėjas“. Tačiau išties tai yra žymiai daugiau. Apie tai kalbamės su Dr. Arūnu Starkumi – vienu Lietuvos someljė asociacijos įkūrėjų.

Vizitinė kortelė

Arūnas Starkus dar yra  „Vyno žurnalo“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius. Taip pat Lietuvos someljė mokyklos visų studijų vadovas, ,,Wine and Spirits Education Trust” (WSET)  diplomantas (2010), sertifikuotas WSET programų iki Advanced Certificate lygio tiekėjas Lietuvoje, Baltarusijoje, Armėnijoje. Oficialus “Whisky ambasador” programos tiekėjas Lietuvoje (nuo 2013), buvo Tarptautinės someljė asociacijos (Association de la Sommellerie Internationale)  edukacinio komiteto, atsakingo už Someljė profesijos mokymų standartizavimą  pasaulyje  narys, atstovaujantis Rytų ir Centrinę Europą (nuo 2010), Ecole du Vin de Bordeaux mokyklos absolventas (2002), LSA prezidentas (2007-2015),  “Vyno klubo” steigėjas; nuo 2013 m. studijavo Institute of Masters of Wine.


***Vynas Lietuvoje, kaip ir kiti alkoholiniai gėrimai, yra paskelbtas blogiu. Nesvarbu, kad jį gurkšnoja tie, kurie nori patirti skonio subtilumą, o ne alkoholio poveikį. Svaigintis vynu, ypač geru, yra tiesiog per brangu. Tad norime pabrėžti – nepropaguojame alkoholio, supažindiname su vyno kultūros dalimi.

Statistinis lietuvis ne itin mėgsta patarimus, ką jam valgyti ar gerti ir įtariai žvelgia į bet kokius teikiamus pasiūlymus, nukreiptus į jo skonio receptorius. Daug dešimtmečių gyvenome aplinkoje, kai buvo tiesiog būtina pačiam viską vertinti kritiškai. Kada someljė kaip reiškinys atsirado mūsų šalyje?      

Someljė, kaip reiškinys, Lietuvoje atsirado apie 1997-98 metus, kai pirmieji žmonės ėmė taip save įvardyti. Tuo metu Lietuva nepriklausė Europos sąjungai ir vyną į mūsų šalį tiekė tik lietuviškos kompanijos ir tebuvo 7 stambūs šios rinkos žaidėjai. Pagrindiniai prekybos kanalai  buvo prekybos tinklai, restoranai visuomet tesudarė labai mažą rinkos dalį, nes neturime tokių tradicijų, kaip kitose šalyse. Tarkim, Danijoje restoranų pardavimai sudaro 20 proc. , o pas mus tik apie 5 proc. Tai reiškia, kad yra anoniminiai pirkėjai ir anoniminės lentynos, daugybė vietų, daug žmonių ir jokių galimybių juos ir jų skonį lavinti. Nebuvo ir kas tai gali daryti.Tada kažkas nuvažiavo pas vyndarius, pabuvo vieną dieną, šį tą sužinojo, vyndarys įteikė sertifikatą ir žmogus ėmė vadinti save someljė. Lietuvių kalba informacijos apie vyną ir jo kultūrą praktiškai nebuvo, todėl labai lengva improvizuoti ir kurti istorijas, kuriose anaiptol ne viskas buvo tiesa.

Vynas yra gana seniai sukurtas produktas, todėl ir jo vertintojų kultūra turėtų būti labai turtinga. Ar taip ir yra?

Nors vynas gertas ir vartotos 8000 metų, susidomėjimas vyno kultūra, kaip mes ją suprantame dabar, atsirado ne taip seniai. Į Europos šiaurę jis išplito XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai žmonės masiškai pradėjo keliauti. Dažnai buvo keliaujama į tradicinės vynininkystės šalis –Prancūziją, Italiją, Portugaliją. Iš ten žmonės sugrįždavo jau šį tą žinodami. Mes su žmona savo rimtą pažintį su vynu pradėjome 2003 metais, taip pat nuo kelionės į užsienį. Buvome trisdešimtmečiai, gėrėme vyną ir norėjome sužinoti ar jis tikrai geras. Tuo metu jau buvo leidžiamas žurnalas „Geras skonis“, apie jį būriavosi keletas ekspertų ir žiūrėjome į juos tarsi į dievus. Išvažiavome į Prancūziją, į savaitės kursus apie bordo vyną. Mokykloje su aiškia programa tampa aišku, kokį žinių bagažą privalo turėti someljė. Tai ir paskatino mūsų veiklą, nes pamatėme, kokia nebrandi žiniomis yra Lietuvos rinka. Žinios, o ne pomėgis vynui mus paskatino tapti vyno ambasadoriais.

Mėgautis gėrimo skoniu nori visi, perkant kažką neragauto, telieka spėlioti, bet gal yra kitų būdų įvertinti ar nusipirktas gėrimas bus geras?

Kai keliauji užsienyje, viskas labai gražu, tave uždega, įtraukia, įsimyli tas vietas, vynas labai skanus. Grįžti į Lietuvą ir viskas nebe taip gerai. Daug kam atsitinka, kad atsiveža namo butelį, įsipila ir visai ne toks geras tas vynas, o sūris ne toks skanus. Viena iš priežasčių yra ta, kad pasikeičia kontekstas, ten buvome veikiami daugybės dalykų. Patį geriausią vyną pabandžius gerti garaže, jo tikrojo gerumo nepajusime. Pas vyndarį, jo vyninėje, apsupti jo auros, gauname visai kitus pojūčius.Kaina yra labai geras kriterijus. Pirkdami vyną, neturėtume savęs apgaudinėti, kad labai pigiai įgysime gerą gėrimą. Vyndariui tenka įdėti labai daug darbo, kol jis gauna produktą ir jis nori jį parduoti kiek įmanoma brangiau. Kita vertus, jei vyno butelis kainuoja 7 eurus, tai Lietuvos sąlygomis, įvertinus mokesčius valstybei, akcizą, platintojų procentą, vyndariui tenka vos 1 euras. Kai perkate bent už 20 eurų, galite tikėtis geresnio gėrimo. Nereikėtų manyti, kad vyno platintojai „užsideda“ didesnį procentą kai kuriems vynams, nes tai nelabai realu. Pavyzdžiui, mes turime apie 2 tūkst. pavadinimų skirtingo vyno, jei norėtume su kiekvienu elgtis kažkaip individualiai, būtų sunku net paskaičiuoti kiek kainuotų tai darančių žmonių darbas. Be to, dabartinių technologijų pasaulyje vynas ir jo kainos yra gan lengvai atsekami ir palyginami dalykai. Žmogus gali nežinoti kiek kainuoja sviestas, bet tikrai pastebės, jei pabrangs jo pamėgtas vynas.

Kaip kilo mintis Lietuvoje sukurti someljė mokyklą?

Negali visų žmonių išvežti vyno taurės į Prancūziją, kur jis patirs įspūdžių visumą, todėl mums kirbėjo mintis, ką padaryti, kad ir Lietuvoje turėtume vyno kilmės vietai būdinga kultūrą. Ypač turint omenyje, kad lietuviai apskritai yra labai skeptiški, labiau vertina tai, apie ką žino, vadinasi, net nelabai nori atrasti naujus dalykus. Vyno kultūros ėmėmės palaipsniui. Pirmiausia turėjo atsirasti vynų įvairovė, juk negali koks nors vienas regionas atstovauti visiems. Kiekvienas vyndarys daro kažką kito, turi savo filosofiją. Atidarėme savo parduotuvę ir susirinkome joje vynus, kurie mums atrodė geriausi. Antrasis žingsnis buvo leisti žurnalą, nes žinia turi sklisti. Vienas kitas straipsnis anksčiau atsirasdavo ir kitoje spaudoje, bet profesionalių vyno autorių buvo nedaug.  Žinių trūkumas ir dabar bado akis, kai vyno pardavėjų svetainėse, meniu vynas yra baltas, arba raudonas, nors turėtų būti baltasis ir raudonasis, o vynuogių veislės vadinamos rūšimis. 2005 metais nusprendėm sukurti someljė profesiją Lietuvoje ir tapti tarptautinių organizacijų nariais. Reikėjo suvienodinti žinias ir supratimą, kad jis būtų toks pats kaip Vokietijoje ir Amerikoje, o ne toks, kaip mes sugalvojome.Sukūrėme asociaciją ir mokyklą. Dabar yra 2 tūkst. žmonių, kurie joje mokėsi ir turi pasitikėjimo pasikliauti savo išmanymu.  Iš jų mokosi tie, su kuriais jie bendrauja, vyno kultūros plėtra yra labai lėta.  Bet per 20 metų rezultatas jau matyti: vynas darosi panašaus skanumo kaip Prancūzijoje, susivežėm žinias ir jau visai kitaip vartojame.

Etiketėse skaitome, kad vynas yra rūšinis, su saugoma geografine nuoroda, stalo. Kokia už šių žodžių slypi informacija?

Visi vynai gimsta kaip vynai, vyndarys kuria produktą ir negalvoja ar jis rūšinis, ar stalo. Tik vėliau jau yra ES reglamentas, kuriame sakoma, kad, jei vynuogės iš kurių pagaminta, auga tam tikrame regione, jų derlingumas yra apribotas,  gaminta pagal tam tikrą būdą, jis turi teisę vadintis kokybišku arba rūšiniu.

 

Kitaip tariant, vynas turi atitikti tam tikrus biurokratinius reikalavimus. Australijoje to nėra. Jie gyvena laisvai. Pas mus Europoje yra trys pakopos – kokybiškas vynas, pagamintas tam tikroje teritorijoje, laikantis tam tikros technologijos – su saugoma kilmės nuoroda (SKVN). Tokie vynai etiketėse žymi DOP, AOP, DO ir pan. Tokio vyno – didžiuma.  Kita – kokybiškas vynas iš tam tikros teritorijos – su saugoma geografine nuoroda (SGN).  Tam tikroje teritorijoje, iš tos pačios vynuogių veislės pagamintas vynas turės atpažįstamą, gan panašų skonį. Trečia kategorija yra vynas su geografina nuoroda (GN – vadinamas stalo vynu). Tai vynas, pagamintas tam tikroje šalyje, vadinasi, žaliava gali būti supirkta įvairiose vietose ir sumaišyta. Kategorijos yra labai bendros ir mažai sako apie tikrąją vyno kokybę, bet neblogai atspindi stilių. Rokforo sūris yra pagamintas tik vienoje vietoje, nors pelėsio kultūra panaudojama ta pati daug kur, įskaitant Lietuvą.  Vyne yra tas pats – kilmė yra svarbiausia, nes vartotojui svarbu įsigyti tą vyną, kuris jam patinka ir mokėti iš etiketės jį atpažinti. Taip pat svarbu nusipirkti gerą vyną, jei galime sau leisti  skanesnį produktą. Tame pat regione gali būti labai gerų ir labai blogų vyndarių. Ant etiketės tai nebus parašyta, todėl tenka pasitikėti ekspertais ir jų žiniomis. Tai gali būti profesionalai arba draugai, kurie jį ragavo. Štai čia ir atsiranda someljė, juk kam kiekvienam žmogui gilintis į visas subtilybes, tam reikia daug laiko.

Žinios, kultūra, tradicijos, istorija yra sudėtinės someljė profesijos dalys, tačiau skonis, kas irgi esminis dalykas, yra labai subjektyvus. Koks yra viso to balansas?

Skonis išties labai subjektyvus ir dar yra neįmanoma žinoti kaip tą patį skonį jaučia kitas žmogus. Mes turime „įžodinti“ savo pojūčius. Panašiai kaip poetas savo jausmus išreiškia žodžiais. Skonis ir uoslė taip pat reiškiami žodžiais, juos reikia priskirti ir išmokti. Yra kas geria puikius vynus, skiria nuo kitų, bet paprašyti pasakyti kodėl tas vynas jiems patinka, neranda žodžių. Pirmą kartą somejė mokykloje uosdamas vyną, žmogus dažnai taip pat negali nieko pasakyti. Pradedame nuo to, į ką reikia atkreipti dėmesį. Jei sakom, kad reikia vertinti rūgštį – kokia ji yra aštri, gaivi, žalia? Labai svarbus mokinio ir lektoriaus santykis, juk reikia, kad kažkas, ragaudamas tą patį, pasakytų kokia ta rūgštis – reikia susitarti, kas yra standartas. Vyno skoniui nusakyti someljė prireikia 20-30 žodžių. Lėtas mokymosi procesas ir labai svarbu, koks yra mokytojas, kiek jis pats turi patirties ir žinių. Todėl iš pradžių važiavome mokytis į užsienį, kvietėmės iš ten mokytojus, o dabar jau pakankami turime ir Lietuvoje, įskaitant pasaulinių čempionatų dalyvius. Mūsų mokytojai išvystė savo žodyną ir mąsto taip, kaip ir kitame pasaulio pakraštyje. Paskui tokį žmogų, autoritetą, jau gali sekti. Tai vienintelis kelias. Mokantis savarankiškai, ragaujant ir skaitant literatūrą, taip plačiai pažiūrėti ir giliai sužinoti vargu ar pavyks.

Ar someljė gali būti kiekvienas? Tereikia mokytis ir kaupti patirtį?

Someljė yra žodžio žmogus. Lavinti savo gebėjimą išreikšti pojūčius žodžiais yra bene svarbiausi. Gimstame turėdami skirtingus skonio receptorius, jie keičiasi su amžiumi ir patirtimi. Tik apie 70 m. jie pradeda silpti, tačiau ir tada juos kompensuoja didesnė patirtis ir gebėjimas įvertinti niuansus.

Pačios jautriausios yra paauglės mergaitės, jos, teoriškai, galėtų būti geriausios degustatorės, tačiau vyno atveju dėl įstatymų tai neįmanoma. Sulaukę 20-ies žmonės skuba gyventi, nori daug patirti ir nėra labai linkęs gilintis į niuansus. Tie, kurie būtų puikūs degustatoriai, tame gyvenimo etape tiesiog nekreipia į visokias subtilybes dėmesio. Sulaukus 30 metų, toks noras dažnai atsiranda, o ir vyno norisi sausesnio, tokio kuriame galima aptikti daugiau niuansių. Sulaukęs apie 50 metų, gal daugiau prarandi jautrumo, bet daugiau supranti ką jau praradai, vertini ką dar gali pajusti, daug žinai ir todėl gali būti labai geras degustatorius.

Žmonės ir šiaip skirtingi. Vieni daugiau, kiti mažiau jautrūs. Čia nieko negali padaryti. Someljė mokykloje gali ir pirmąkart nustebti daug apie save patį sužinojęs. Neaplenksi to, kuris geriau jaučia saldumą ar rūgštumą. Sėdi salėje su 30 žmonių, visi kalba apie vyną, kurio paragavome, visi pateikėme aprašymus ir, kai skaitomas kieno nors kito, suprantame, kad palyginti su juo, mes nieko nejaučiame. Vadinasi, nesu labai jautrus žmogus ir gal būt turiu daugiau klausytis, nei kalbėti. Jei tau neskanu restorane, tai gal ne šefas blogai padarė, o pats mažai jauti. Sunku tai priimti, nes visi norim būti čempionai. Įdomu, kad žmogus, kuris mėgsta labai aštrų maistą, greičiausiai yra nelabai jautrus. Nes aštrumas suteikia skausmą, kurį žmogus sugeba toleruoti. Subtilių dalykų jis greičiausiai nejaus. Tuo tarpu į tuos kaprizingus, kuriems ir kava karti, ir kažkas yra per saldu verta įsiklausyti. Vaikai yra būtent tokie.

Lavindamas savo jautrumą, tampi jautresnis visai savo aplinkai ir tuomet atsiveria visos juslės, nes išmoksti susikaupti, išmoksti vertinti balansą ir suvokti, kas yra harmonija. Tai gali perkelti į bet kurią sritį. To beje, mūsų niekur nemoko, nei mokykloje, nei studijuojant. Dažnai žmogus tik teoriškai įsivaizduoja net kuo skiriasi bijūnų ir jazminų aromatas, tačiau uosdami jį, kai nemato gėlės, anaiptol ne visi atskiria. Citriną daug kas painioja su apelsinu, kai negali palyginti abiejų kvapų.

Daugelis nesuvokia ir kuo čiobrelis skiriasi nuo rozmarino – tiesiog vieni iš prieskonių. Someljė mokslai moko tiesiog gyventi. Tai apima subtilumo pasaulį. Išmoksti pažinti skonius ir kvapus, o tai labai lengva perkelti į kitas sritis. Vyno pažinimas prasidėjo seniausiai, bet sukurti to pažinimo dėsniai kuo puikiausiai yra pritaikomi ir kitose srityse. Dabar, kai žmonės vis labiau atitrūksta nuo savo pojūčių, gyvenime daugėja dalykų, kuriuose naudojamės technologijomis, sugrįžti prie subtilesnio jutimo yra vertinga. Užsienyje populiarėja vaikų someljė mokyklos, jose, žinoma, kalbama ne apie vyną, vaikai drauge gamina maistą, jį ragauja, vertina ir taip lavinami jų pojūčiai bei kalba, padedanti juos išreikšti.           

 

Iškylų ir delikatesų gerbėjams – ąžuoliniai staliukai su nemokamu pristatymu visoje Lietuvoje: https://busyoaks.com/

Keli faktai

  • Lietuvoje 2020 m. nupirkta 22,5 mln vyno. 6,5 mln litrų – putojantis.
  • Lietuva tampa vynuogių vyno šalimi. 2021 m. EU įtraukė Lietuvą į vėsaus klimato vynuogių auginimo regioną. Šiuo metu pasodinta apie 50 ha jaunų vynuogynų. Tačiau vynuogių vyną 2021 m. darė tik vienoje licenzijuotoje vyninėje – „Roksala“ Rokiškio rajone.
  • 2019 m. ASI pasaulio someljė čempionate Lietuvos atstovas Martynas Pravilonis užėmė 4-ą vietą. Europos čempionas latvis – Raimonds Tomsons iškovojo bronzą.

 

Daiva VALEVIČIENĖ

Pašnekovo archyvo nuotraukos

5R7A0556+

Dvi aistros ir istorijos po vienu stogu: aviacija ir porcelianas

Tiesą sakant, apie vieną iš jų turėčiau net neužsiminti, nes važiuodama turiu vieną tikslą: aplankyti privačią ir vienintelę tokią Lietuvoje Porceliano galeriją netoli Panevėžio, Stanionių kaime. Bet paaiškėja, kad tai tiesiog neįmanoma, nes Porceliano galerijos čia gal net nebūtų, jei prieš tai nebūtų įsikūręs „Įstros lėktuvų muziejus“. Dar daugiau: ne tik galerijos šeimininkės Irenos Puidokienės įdomu klausytis, bet ir jos vyro Virmano Puidoko pasakojamos istorijos intriguoja. Taigi supratote teisingai: vyras čia turi „Įstros lėktuvų muziejų“, žmona – Porceliano galeriją, o visi, kas atvyksta, ieškodami įspūdžių, patenka iš karto į du muziejus, įsikūrusius po vienu stogu. Mąstant stereotipiškai: vyrišką ir moterišką. Bet tai pastaruoju metu ir lieka tik stereotipu, dažniausiai atvykusieji aplanko abu muziejus ir abiejais nenusivilia.

Nuo „gražu ir patinka“ iki istoriškumo ir vertės

Pamačiusi tiek porceliano vienoje vietoje, beveik suglumau ir aš: tai reikėtų tiesiog rodyti ir rodyti – aprašyti tą įspūdį sunku. Bet ir tai turėjo visai kitokią pradžią ir turi savo istoriją – juk viskas prasideda nuo svajonių ir idėjų. Irenos porceliano kolekcija prasidėjo dar kitaip. Gal nuo meilės… kelioms statulėlėms tėvų namuose. Vieną iš jų paglosčiau ir aš – Leningrado porceliano fabriko (LFZ) grakščią mergaitę, inspiravusią pašnekovę visam tam, kas sukurta šiandien. Šiandien Irena pati nežino, kodėl jai jos taip patiko, bet išvažiuodama iš tėvų namų, pasiėmė jas kartu. Vėliau kažkas pasakys, kad galbūt ankstesniuose gyvenimuose ji gyvenusi tarp porceliano. Bet, ar reikia aiškinti meilę? Ji arba yra, arba jos nėra. Taigi prieš gerus dvidešimt metų Irena pradėjo dairytis statulėlių senturgiuose, antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse ir pamažu jas pirkti. Kriterijus tuomet buvo vienas: gražu ir patinka. Suvokimas, kad reikėtų pradėti investuoti ne į bet ką, o į vertingus gaminius, aplankė gal po dešimties metų, kai iščiupinėjusi gausybę kūrinių, moteris suprato, jog vadovautis „gražu“ tiesiog neprotinga – reikia pradėti dairytis vertingų, gerų, senų manufaktūrų ir ranko darbo kūrinių. Juo labiau, kad kaip tik tai iš tiesų yra gražu, yra tikroji estetika ir įkvepia.  Žinoma ir brangu.  Daug brangiau. Todėl mėgėjiška kolekcija staiga įgavo beveik kitą statusą – ji pradėjo virsti investicija į meną. Bent jau taip save nuteikė pašnekovė ir jos hobyje prasidėjo kitas, tačiau ne mažiau įdomus, etapas. Irena ir toliau ieškojo statulėlių, figūrėlių, paveikslėlių, indų, žodžiu, visko kas pagaminta iš porceliano, bet dabar jau rūpėjo jų istorinė ir išliekamoji vertė.

Biskvitinis (neglazūruotas) porcelianas – labiau atliepia šiandieninį skonį, kuriame dominuoja minimalizmas.

Kolekcijoje – seniausių porceliano manufaktūrų darbai

Visa kita beveik nepasikeitė. Nepasikeitė ir paieškos vietos: turgūs, antikvariatai, sendaiktynai, tiesa, prisidėjo aukcionai ir pažintys. Dabar kolekcininkė jau žino, kas į Lietuvą veža jai reikalingas prekes, o vežėjai žino, ko Vakarų Europoje ar Anglijoje ieškoti Irenai. Prieš kažką įgyjant, jai skrieja ne viena daiktų nuotrauka.

Šiandien privačioje kolekcijoje yra turbūt visų žinomiausių Vakarų Europos, Anglijos, Skandinavijos, Kinijos ir Japonijos senųjų manufaktūrų darbai, pradedant XVIII a. ir baigiant šiais laikais. Nors, pavyzdžiui, paradoksas: jei Meiseno manufaktūroje užsakysite darbą visiškai identišką senųjų meistrų darbams iš XVIII a., tai jis gali būti netgi brangesnis, nei XVIII a. originalas. Taigi porcelianas iki šiol turi vertę ir ji pastaruoju metu tik didėja. Ne veltui jau gerus du dešimtmečius kinai konteineriais į Kiniją veža Vakarų Europos senąjį porcelianą, trakduodami tai kaip didelę išliekamąją vertę turintį turtą. Ne be šios priežasties, porceliano kainos ir taip visada buvusios nemažos, nesustoja augti. Lietuvos vežėjai pastebi, kad daugelio daiktų jiems įgyti neapsimoka, nes Lietuvoje nepavyks uždirbti. Kad kainos kyla, žinoma, yra pastebėjusi ir Irena, todėl pastaruoju metu tapo dar išrankesnė ir perka tik tai, ko iš tiesų labai trūksta kolekcijai, ar norisi jai pačiai. Tuos norus gali riboti du dalykai: pinigai ir tai, kad dabar yra gerokai reiklesnė. O štai lobį rasti – visai kas kita. Tai yra kažką nupirkti gerokai pigiau nei tas daiktas vertas. Tokių atradimų dar vis pasitaiko užsienyje aukcionuose, o štai Lietuvos prekybos vietose jau beveik ne. Tiesa, anksčiau būta visko, žmonės mažiau išmanė ką parduoda ir net paprastame blusų turguje buvo galima rasti gerų ir nebrangių eksponatų.  

Daug gamintojų įvairiais laikmečiais mėgo kurti romantiškas, įvairių siužetų kompozicijas.

Tikri kolekcininkai nori dalintis

Bet metas grįžti prie muziejaus temos. Kas gi paskatino apie jį pradėti galvoti?

„Kažkur teko skaityti, kad kolekcininku žmogus tampa tada, kai savo surinkta kolekcija dalinasi su kitais. Aš irgi ėmiau galvoti, kad pernelyg egoistiška tiek surinkto grožio laikyti dėžėse ar už uždarų durų ir gal prieš kokius penkerius metus kilo mintis įrengti porceliano muziejų“, – muziejaus idėjos pradžią prisimena Irena.

O juk viskas prasideda nuo minties. Pradėjo dairytis patalpų, galvoti, kaip ir ką reikės pateikti, buvo net nusižiūrėjusi seną ir remontuotiną namą Panevėžyje, bet dukra archiktektė patarė ieškoti kitų galimybių, nes restauruoti seną namą – tai beveik brangiau nei pastatyti naują. Tuo tarpu  vyras jau buvo įkūręs lėktuvų muziejų, o vietos dar likę į valias. Ir nors Irenai iš pradžių atrodė, kad porcelianas ir aviacija nėra pati geriausia kaimynystė, tačiau prasidėjo pandemija, atsirado laiko ir buvo apsispręsta ekspoziciją kurti antrajame pastato aukšte, likviduojant per pandemiją uždarytą ir neveikiantį viešbutį. Patalpas rekonstruoti ir pritaikyti muziejui padėjo dukra architektė Ieva.

„Pasaulinė pandemija aiškiai parodė, kad negalima į žmogaus poreikius žiūrėti primityviai – esą jam reikia tik maisto, šilumos ir miego. Aiškiai pamatėme, kad egzistuoja kultūrinis alkis, todėl nusprendėme savo kolekciją atverti visuomenei“, –  toks buvo Virmanto Puidoko motyvas.

Labiausiai muziejaus lankytojus žavi nėriniuoti Drezdeno porceliano balerinų drabužiai.

Šiandienos ekspozicijoje – per 1000 porceliano darbų

250 m2 ploto Porceliano muziejus buvo atidarytas 2021-ųjų rugsėjį. Dabar jame keletas salių nedidukėmis nišinėmis patalpomis dailiai jungiasi su šalia einančia galerija, kurioje daugiausiai eksponuojami paveikslai ir akinančio baltumo biskvitinio porceliano skulptūros. Į dienos šviesą Irena atrinko per 1000 gražiausių porceliano darbų, sugrupavo juos kiek buvo įmanoma pagal gamintojus, kartais – laikmetį ar temas ir, sakytume, tirštai užpildė visas muziejui skirtas patalpas. 20 metų moters darbas išsiskleidė visu ypatingu grožiu. Šiandien muziejuje eksponuojamos rankomis tapytos ir auksuotos vazos, šviestuvai, didelės ir mažos figūrų kompozicijos, biskvito (neglazūruoto porceliano) figūros bei kompozicijos, gausybė miniatiūrų. Porceliano gaminių stilių įvairovė nuo imari (japonų), baroko, rokoko, ampyro, klasicizmo iki Art Deco, Art Nouveau, modernizmo ar post modernizmo. Kolekcija eksponuojama drauge su senoviniais paveikslais – natiurmortais, peizažais, portretais – ant vertingų XVIII – XIX a. baldų, ar dailiose vitrininėse indaujose, patalpas puošia dailūs krištolo šviestuvai, kai kur – kilimai. Dar geresnė žinia ta, kad čia dar ne visi eksponatai ir ateityje, didelė tikimybė, kad bent dalis jų bus pakeista.

Meiseno fabriko įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II (Augusto Stipriojo) skulptūrėlė šiandien yra visos Irenos Puidokienės kolekcijos simbolis, nes joje dominuoja Vakarų Europos darbai, Meissen, Vokietija, 1930m.

Drezdeno meistrų vazos Puidokų šeimai labiausiai vertingos dėl LDK ženklų – tai Augusto II heraldiniai ženklai be viso kitko ir su Vyčiu.

Kolekcionavimas – tarsi nepagydoma liga

Įgyvendinę šį savo planą, kuris tarsi vainikavo visą ilgametę aistrą ir didelį darbą, džiaugiasi ir galerijos šeimininkė Irena, ir jos vyras Virmantas. Paklausta, ar dabar, pasiekus tokį gražų tikslą, nesinori sustoti, pašnekovė tik nusijuokia: kolekcininkai save vadina ligoniais ir, deja, sergančiais nepagydomai. Porceliano „liga“ neketina niekur trauktis. Irena ir toliau ieško naujų pirkinių, vakarais domisi užsienio aukcionais, bendrauja su antikvarininkais ir džiaugiasi, jei pavyksta rasti ją dominančių daiktų. Dabar ji sako jau daug žinanti apie porcelianą, jai nereikia matyti gamintojo ženklo, kad suprastų, kurio daiktas laikmečio, kas jo meistras ir manufaktūra. Taigi šiandien pasitenkinimo teikia jau ne tik daiktai, bet ir sukauptos žinios, kuriomis ji, dabar jau kaip gidė, noriai dalijasi su muziejaus lankytojais. Keletą kartų įsitikinau, kad apie dažną eksponatą kolekcininkė galėtų papasakoti ištisą istoriją, kurią po kruopelytę surenka pati sau, kai daiktą tik įgyja. Sako, jog tai jai pačiai įdomu, o ir lankytojams patinka. Paklausta, kuris momentas maloniausias kolekcionavimo procese, sakė, kad beveik viskas, bet smagiausiai yra kažką naujo atrasti, o po to gautą siuntiniu kūrinį  išvynioti ir grožėtis. Tiesa, gana daug daiktų tenka vienaip ar kitaip pagražinti, sutvarkyti, restauruoti. Jei įmanoma kai kurių darbų imasi abu su vyru, dėl sudėtingesnių, kreipiasi į specialistus.

Prancūziškam Sevro manufaktūros porcelianui būdinga retai kitose manufaktūrose pasitaikanti ryški turkio spalva.

Kiniečių ir japonų porcelianas turi savą ir išskirtinį braižą, temas, siužetus, dekorą.

Muziejus – užsiėmimas visam gyvenimui

„Kodėl muziejai? –  šypsosi Irena, – labai geras užsiėmimas pensijoje. Abu su vyru visada buvome labai aktyvūs, nesinorėtų rankas sudėjus sėdėti ir pensijoje, o dabar dar ilgai turėsime ką veikti“.

Vyras gi tuo tarpu apsidairo ir atsidūsta: „Čia – mūsų kelionės. Tai nereiškia, kad mes nekeliaujame, bet kiek būtų kelionių, jei nebūtų šios kolekcijos“.

Tik, suprantu, kad tai tikrai ne priekaištas, tai tiesiog fakto konstatavimas. Juk ką čia slėpti: porcelianas – brangus hobis, ne veltui ir Irena ne kartą pokalbyje prisipažino, jog ir skolintis yra tekę ir pardavėjų prašyti, kad palauktų, bet nei karto nėra gailėjusis, kad tai pradėjo. Toks užsiėmimas džiugina, plečia akiratį, o dabar ji dar gali šviesti ir visuomenę. Vieningai sutariame, kad švietimo šiomis temomis labai trūsta, žmonės nustojo savo aplinką puošti statulėlėmis, skulptūrėlėmis, biustais, paveikslais, net kilimais ir tekstile – namai vienodėja ir tampa beveidžiais. Todėl šeimai labai džiugu, kai jų muziejus sulaukia lankytojų, kurie lieka maloniai nustebę ir dėl eksponatų gausos, ir dėl jų kokybės. Irena tikisi, kad ir jos pasakojimai apie porcelianą daro savo teisingą darbą ir sėja žmonėse domėjimosi šia sritimi sėklą.

Dėl muziejaus poreikio nei kiek neabejoja ir Virmantas Puidokas, didesnį akcentą net ir kalbant apie porcelianą dedantis ant visko, kas susiję su istorija ir ypač Lietuvos. Todėl mes stabtelime prie Drezdeno meistrų antrojo leidimo vazų, papuoštų karūna ir netgi LDK ženklais. Meiseno fabriko įkūrėjas ir didelis porceliano gerbėjas Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Augustas II Stiprusis jas buvo užsakęs savo aplinkai su karūnomis ir savo heraldiniais ženklais, kuriuose be viso kito ir lietuviškas Vytis. Tokie radiniai ir pirkiniai, žinoma, labai džiugina, skatina plėsti žinias, dalintis jomis su lankytojais.

Muziejaus šeimininkai džiaugėsi, kad jų muziejus vis dažniau patenka į suplanuotus smalsių turistų maršrutus.

Lėktuvų muziejus – Vytauto Lapėno darbų tęsinys

Tačiau Lietuvos istorijos ženklų, natūralu, kad kur kas daugiau Lėktuvų muziejuje, kurį Virmantas Puidokas įsteigė jau 2016 m., lyg ir  tęsdamas dar Vytauto Lapėno, žinomo ir žymaus aviatoriaus, aktobatinio skraidymo meistro, darbus. Būtent jis atvežė keturis orlaivius iki dabar stovinčius lauko ekspozicijoje. Pats būdamas aviatorius, aviacijos ir istorijos entuziastas, šiandien Virmantas jau yra sukaupęs ir gražią vidaus ekspoziciją. Dviejose  salėse, kuriose  lankytojams pristatomi eksponatai, supažindinama su įdomiomis aviacijos istorijos detalėmis, žymių Lietuvos (ir ne tik) lakūnų gyvenimo momentais, pristatoma I ir II pasaulinių karų metu pilotų įrangą, naudotos priemonės ir atributika. Kai kurie eksponatai įgyti netgi tuose pačiuose senturgiuose, kur palaikydavo kompaniją žmonai, ieškančiai porceliano. Taip iš anksto nieko neplanuojant  ir susikaupė nemaža ir gana retų daiktų aviacijos kolekcija, lankytojams pageidaujant, visuomet papildoma ir įdomiais muziejaus šeimininko pasakojimais. Todėl netgi patekus į tokį vyrišką pasaulį, tampa smalsu, o aviacijos istorija veriasi tarsi sena paslaptinga knyga. Iš tiesų čia, gana keistoje vietoje beveik viduryje laukų, veriasi daug istorijų, kurias saugo ne kas kitas, o trapūs daiktai. Išgyvenę šimtmečiais, nukeliavę tūkstančius kilometrų ir pakeitę gausybę šeimininkų, šiandien jie čia, Lietuvoje, pas žmones, kurie vis dar turi aistros tų daiktų istorijas „išgirsti“ patys ir perduoti kitiems, kad tai, kas atrodo taip toli, taptų arčiau, atpažįstama ir galbūt ateitų į kiekvieno į mūsų namus. Pirmiausiai kad ir dailiu porceliano puodeliu…

Vidurinis puodelis buvo pagamintas 1911 m. Leibgvardijos pulko 100 metų jubiliejui, kuris buvo įkurtas valdant carui Aleksandrui I, o jubiliejus buvo minimas prie caro Nikolajaus II. Įdomiausias pulko ženklas, kurio centre – Vytis, Kuznecovo manufaktūra. Puodeliai pagaminti 1930 m. Vytauto Didžiojo 500 metų mirties proga, nes tarpukario Lietuva aktyviai minėjo šį jubiliejų. Pagaminta Kuznecovo gamykloje.

Lėkštė pagaminta 1850 m. 51-ojo Lietuvos pulko garbei, kuris tuo metu buvo carinės kariuomenės sudėtinė dalis.

Virmantui Puidokui patinka narplioti paslaptingų istorinių įvykių užduotas mįsles.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos.

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti" remia

xr:d:DAFEP8I2yuY:4,j:29133561167,t:22062115

Suklijuotos šukės – tai suklijuota istorija ir atminimas

„Suskilusio puodo nesuklijuosi“, – sako liaudies išmintis. Tačiau keramikos restauratoriai su tuo nesutiktų. Suklijuoti galima viską ir net tuomet, kai šukių labai daug. Apie dužtančių daiktų gelbėjimą kalbėjomės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro keramikos restauravimo eksperte Rasa Bieliauskaite-Mikolaitiene.

Daugumai žmonių visiškai aišku, kad restauruojami baldai, tekstilė, popierius, bet sudužęs daiktas – tai jau visam laikui pražuvęs daiktas. O juk ir sudužusius daiktus turbūt nereikėtų suskubti išmesti, ypač jeigu jie kažkuo ypatingi, vertingi, brangūs?

Mane irgi stebina, kad daugybė žmonių buityje sudūžus daiktui jaučiasi visiškai beviltiškai ir net nebando kažko daryti. Žinoma, keramika yra taikomoji dailės rūšis ir sudužusi ji tarsi visiškai praranda savo funkciją. Suklijavus sudužusį puodelį, jį bus galima tiesiog pasidėti, jei buvo labai brangus, unikalus ar šeimos relikvija, bet tikrai ne gerti. Todėl dažniausiai sudužusio daikto žmogui net neateina į galvą kažkur nešti ir taisyti. Tiesa, yra mąstančių ir kitaip, jie imasi daiktą klijuoti patys, o tai irgi beviltiška situacija, nes pridaroma daug klaidų. Bent jau mums, restauratoriams, visada labiau patiktų gauti tiesiog sudužusį, o ne bandytą gelbėti daiktą. Nes tuomet jis būna sugadintas jau du kartus. Daiktą reikia ne tik suklijuoti, bet dar ir pašalinti senus klijus. Laikui bėgant paprastai jie būna labai pasikeitę, patamsėję ir pašalinti juos sunku. Kita vertus, kai  gauname suklijuotą daiktą, tai vis tiek yra kuo pasidžiaugti: kad ir tokiu būdu, bet daiktas išliko su visomis dalimis, o juk šukės galėjo būti tiesiog išmestos.

Dužių daiktų restauravimo procesą gana sunku įsivaizduoti, žinant, kad visi tokie daiktai vieną sykį jau buvo išdegti. O kas vyksta restauruojant?

Žmonės labai nustemba, kad keramika restauruojama ne su keramika, porcelianas ne su porcelianu, o su visiškai kitomis medžiagomis. Kai tuo tarpu tiek baldai, tiek tekstilė, tiek tapyba stengiamasi, kad būtų restauruojami maksimaliai tomis pačiomis ar bent jau panašiomis medžiagomis. Keramikoje mes naudojame visiškai kitas medžiagas, imituojančias tiek keramiką, tiek porcelianą. Juk restauruoti daiktą moliu, iš kurio jis pagamintas, neįmanoma labiausiai dėl to, kad jo niekaip neišeitų dar kartą išdegti. O prie išdegto indo priklijuoti, pavyzdžiui, naujai išdegtą rankenėlę ar trūkstamą šukę tiesiog neįmanoma. Degant molis traukiasi, todėl paskaičiuoti trūkstamos detalės sumažėjimą praktiškai irgi yra neįmanoma.

Vaza XIX a. Prancūzija. Žemaičių muziejus,,Alka“. Prieš restauravimą.

Išardyti seni suklijavimai.

Po restauravimo.

Kuo tuomet keičiamas tas kaprizingas molis, restaruojant keramiką?

Naudojamos pakaitinės medžiagos. Porėtai rudai, dažnai ir archeologinei keramikai, o taip pat fajansui atkurti naudojamas gipsas. Tai puiki medžiaga: lengvai formuojama, greitai stingsta, lengvai skutinėjama, iš jos galima padaryti įvairią faktūrą, išdrožinėti, išraižyti. Ir greičiausiai jį naudosime dar daug laiko. Tiesa, prieš suklijuojant šukes, irgi vyksta ne vienas paruošiamasis procesas. Juk archeologinė keramika paprastai būna ilgą laiką išgulėjusi žemėje, paveikta žemės, drėgmės, temperatūrų svyravimo, tad būna šiek tiek silpnesnė, o kartais tokia trapi kaip žemės grumstas. Todėl rastas šukes mes sustipriname, prisotindami jas tirpalais, t.y. tirpikliais su juose ištirpintu polimeru, kuris tirpikliui įsigėrus ir išgaravus, lieka šukėje ir sutvirtina ją tarsi klijai. Kai padaromos trūkstamos detalės iš gipso, jas irgi prisotiname tais pačiais tirpalais ir jos tampa tvirtos. Po to atkurtas vietas ir siūles, kurias irgi atkuriame gipsu, gruntuojame gruntu – dažu su talku, suteikiame reikiamą faktūrą ar lygumą, ir tik tuomet tonuojame tapybiniais reikiamos spalvos dažais: akvarele, tempera ar akriliniais. Tokia darbo eiga. Viską atlieka vienas restauratorius, išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėja, kad reikia ypatingų tyrimų senam archeologiniam daiktui geriau pažinti, arba medžiagoms, kuriomis jis buvo restauruotas anksčiau, identifikuoti.

Porceliano restauravimas gal dar sudėtingesnis, juk medžiaga dar įnoringesnė?

Porcelianas iš tiesų restauruojamas visiškai kitaip. Tai labai kieta, gerai sukepusi keramika ir atstatyti jai reikia kietos medžiagos. Ir tai yra polimerinės, arba kitaip sakant, epoksidinės dervos. Tiesa, mes naudojame ne tas  dervas, kurios yra prekybos centruose, o skirtas restauruoti. Jos išbandytos, jų stingimo laikas labai ilgas, o pagrindinis dalykas tas, kad metams bėgant jos neturi keistis ir nesikeičia. Šias medžiagas perkame Vokietijoje.

Servizo lėkštės šukės. Fajansas XIX a. II p. JK. Biržų krašto muziejus „Sėla“. Astravo dvaro radiniai.

Turbūt dažnai gaunate daiktus su trūkstamomis detalėmis. Kaip sužinoti tokių detalių vaizdą?

Mums iš tiesų labai svarbu analogija: jokių spėlionių būti negali, restauruojant daiktą labai svarbu atkurti jo autentišką vaizdą. Taigi mes neužsiimame kūryba ar interpretacijomis, o viską atkuriame tiksliai. Žinoma, pasitaiko, kad kartais daiktui trūkstant kokios detalės, nežinai kaip ji atrodė, tuomet ieškome analogijų internete ir tik radę tokį pats daiktą, imamės restauruoti savąjį. Kartais eksponatui tos analogijos tenka ir palaukti, bet galiausiai tai visada pasiteisina. O kai jau trūkstama detalė identifikuojama, tai iš pradžių ji nulipinama iš plastilino, po to liejama silikono formą ir tik tada joje yra išliejama tinkamai nuspalvintos epoksidinės dervos detalė, kuri vėliau priklijuojama ten, kur ir turi būti. Žinoma, ją reikia šlifuoti ir kruopščiai priderinti – porcelianas mėgsta tislumą. Detalę priklijavus, viskas gruntuojama, tonuojama jau minėtais dažais ir dengiama laku, nes porcelianas turi blizgėti, o lakas ir sudaro glazūros įspūdį.

Ar  pavyksta padaryti taip, jog nesimato, kad daiktas restauruotas?

Ne visada to reikia. Muziejinis reikalavimas yra toks, kad restauravimas matytųsi ir demonstruotų, kad daiktas nėra klastotė, kad lankytojas galbūt irgi galėtų pastebėti, kas su daiktu daryta. Bet tai turi būti padaryta su skoniu, gražiai parodant, kur autentiška daikto dalis, o kur restauruota. Paprastai dažant  yra nusistovėjusi taisyklė, kad įdėtos šukės atspalvis būtų vienu tonu šviesesnis nei, sakykim, viso daikto. Archeologai irgi pageidauja, kad matytųsi, kiek daiktas buvo paveiktas laiko. Todėl matant muziejuose sveikus puodus, reikėtų žinoti, kad jie greičiausiai tikrai nebuvo tokie rasti. O restauracijos ženklai ir rodo daikto buklę radybų metu. Juo labiau, jog niekada nebūna parašyta, kad daiktas yra restauruotas. Matosi siūlytės, tonai, ir pan. Taigi čia jau niuansai, kurie mums tiesiog įaugę ir mes jų laikomės. Privatūs kolekcininkai dažniausiai pageidauja daiktą restauruoti taip, kad neliktų jokių restauravimo žymių ir kartais to pasiekti lengviau nei pildant muziejinius reikalavimus.

Nors minėjote, kad neužsiimate kūryba, susidaro įspūdis, kad jos Jūsų darbe visgi netrūksta?

Tikrai taip, kaip ir skonio, daikto ar laikmečio pajautimo. Pagauti daikto charakteristiką iš tiesų sudėtinga. Juo labiau, kad mes darome labai daug skirtingų veiksmų. Man pačiai, beje, labai praverčia keramikos studijos, kurias esu baigusi Juk dažnai trūkstamas daiktų detales pirmiausiai reikia tiesiog nusilipinti iš plastilino. Po to tenka atkūrinėti daikto spalvą, dažnai pripiešti trūkstamų detalių dekorą, paisyti laikmečio stilistikos. Todėl kartais tenka atkurti liaudies meistro skulptūrėlės primityvumą, nes reikia grubių šrichų, o kitą kartą laukia kinietiška vaza ir tau reikia ją išdekoruoti piešiniais. Kinijoje tuos dekoro lapelius meistrai mokėsi piešti gal dešimtmečiais pas meistrus, o tu turi nupiešti čia ir dabar, tad iššūkių tikrai būna. O kur dar glazūra, nubėgimas, skaidrumas – gausybė niuansų, kuriuos reikia žinoti, dirbant su vienu daiktu. Mūsų darbas gana kūrybiškas dar ir dėl to, kad restauruojame daiktus daugeliui Lietuvos muziejų  ir objektai būna labai įvairūs – nėra monotonijos. Ir nors tas  kruopštus darbas kartais labai išvargina, bet gali vieną darbą atidėti ir imtis kito. Tai nereiškia, kad mažiau kruopštaus, bet jau kitokio.

Iš dužių medžiagų dar neaptarėme stiklo restauracijos?

Mes labai pagarbiai žiūrime į istorinius daiktus, bet su stiklu dažnai elgiamasi kitaip, nes jo dužimo vietos jau niekaip nepaslėpsi: nei tonuosi, nei nuspalvinsi… Todėl, jei šiuolaikinis stiklinis daiktas labai sudužęs, jo jau nerestauruojame. Jei vertingam objektui trūksta vienos kitos detalės, naudojame tą pačią epoksidinę dervą, kuri gali būti labai skaidri, mažai kinta ir mes iš jos galime išsilieti trūkstama detalę. Muziejai labai brangina archeologinį stiklą, nes jo yra mažai išlikusio. Be to, žemėje jis labai pakinta, tampa margas, dėmėtas, arba pabąla ir atrodo, kaip veidrodis. Dažniausiai stiklo radinius mes tiesiog konservuojame, o atkūrinėjame tik tada, jei šie eksponatai labai vertingi. Štai visai neseniai restauravau Biržų muziejui labai sudėtingą pūstą butelį, kur teko atkurti  trūkstamas sienelių šukes. Džiaugiuosi, kad  sumąsčiau, kaip visa tai išlieti ir labai puikiai pavyko. Taigi prie kūrybos kartais prisideda ir daug apmąstymų, kaip TAI padaryti, bet jie ir labai įdomūs, ir malonūs, ypač kai viskas pavyksta.

 

Stiklo butelio šukės, XVI-XVII a. Biržų krašto muziejus „Sėla“.

Restauravimo metu suklijuotos šukės.

Po restauravimo.

Kokią medžiagą labiausiai mėgstate restauruoti?

Tai priklauso nuo daikto. Jei ilgai restauruoju koklius, pasiilgstu porceliano preciziškumo, jei ilgiau dirbu su porcelianu, pradedu norėti kažkokio mažiau įtempto darbo – įvairovė visada gerai. Stiklas tarsi sudėtingiausia, bet esu įveikusi jo pasipriešinimą, tad dabar patinka ir stiklas. Pastaruoju metu ir keramika labai traukia, norisi grįžti į kūrybinį darbą, bet ir restauruoti labai įdomu ir prasminga, juo labiau, kad 30 metų nebloga patirtis. Beje, keramikos restauratorių Lietuvoje yra gal 10, tad esame draugiška nekonkurencinga bendruomenė, bet nelabai ją kas nori papildyti. Sulaukiame stažuotojų, bet naujais darbuotojais mūsų gretos kol kas neskuba pildytis.

Ar dažnai į jus pagalbos kreipiasi privatūs užsakovai? Kokius daiktus atneša ir koks motyvas juos skatna juos daiktą gelbėti?

Daiktai būna grynai asmeniniai, skirti ne komercijai ir dažniausiai labai brangūs ne materialine prasme, o dėl kitų dalykų. Šiuo metu atneša vazeles, skulptūrėles, puodelius. Žmonės tiesiog sužino, kad tai įmanoma ir nori išgelbėti savo daiktus.  Tiesa, kartais tenka juos nuo to atkalbinėti, nes kaina didelė ir restauruoti neapsimoka. Restauratorių darbas labai imlus laikui ir reikia gerai pasverti, ar verta tuo užsiimti. Labai dažnai žmonės mano, kad užteks priklijuoti nuskilusią vietą ir viskas baigta, o iš tiesų tai reikia žinoti, kad daikto vien suklijuoti paprastai neužtenka: reikia dailinti aptrupėjusius kraštus, gruntuoti, dažyti, tonuoti ir tai tikrai užima daug laiko.

Ar išskirtimėt kokį labai įsimintiną iš savo restauruotųjų objektą?

Daugiau įsimintini muziejiniai, o ne privatūs eksponatai, galbūt dėl to, kad jie sudėtingesni. Tas pats stiklo butelis, su išlieta didele sienelės dalimi, buvo tikrai nemažas iššūkis. Repetuoji, skaičiuoji, lieji ir kai galiausiai viskas idealiai tinka, tai gali pasidžiaugti savo profesine viršūne. Bet pakartoti to nenorėčiau – labai jau daug darbo. Visai neseniai Kernavės muziejui atidaviau archeologinį puodą, kuri suklijavau iš 260 šukių. Tos šukės buvo iškrapštytos iš žemės gabalų, krašteliai aptrupėję, kažkokių detalių ir trūko – darbas buvo tiesiog milžiniškas, užtrukau 5 mėnesius.

Šukės radimo metu. II a. po Kr. Kernavės archeologinės vietovės muziejus.

Konservuotos ir suklijuotos šukės.

Brūkšniuotosios keramikos indas po restauravimo.

Tiesiog neįtikėtina…Papasakokite, kaip suklijuoti 260 šukių?

Yra tam tikra sistema ir 30 metų patirties (juokiasi). Ypač, kai šukės jau konservuotos ir gali jas drąsiai dėlioti. Grupuojiesi sienelių šukes, dugno, viršaus, viską žymiesi – beveik meditatyvinis procesas. Iš viso to išskaičiuoji pagrindinius duomenis, pagal kuriuos paskaičiuoji puodo formą. Tuomet tą formą lipdai iš plastilino ir ant turimo plastilininio modelio klijuoji šukes.  Darbas buvo be galo didžiulis, bet svarbus – archeologai šukes rado vienoje krūvoje buvo aišku, kad tai vienas indas ir buvo svarbu jį restauruoti. O man dirbant visada atsiranda įdomumas, azartas – ta dėlionė vilioja ją įveikti.

Kalbėdami su restauratoriais, visada klausiame ir praktinių patarimų patiems žmonėms. Šį kartą beveik nedrįstu – viskas sudėtinga…  

Sunku uždrausti žmogui pačiam taisyti, klijuoti savo sudužusį daiktą, tad patarsiu tik tiek: naudoti vadinamųjų momentinių klijų tikrai nepatartina, nes jei kada nors norėsis daiktą perklijuoti profesionaliau, tai bus tiesiog neįmanoma. O juk grįžtamumas irgi svarbu, ne tik suklijuoti kartais tenka, bet ir atklijuoti. Kartais ir iš muziejų gauname indus, kurie buvo restauruoti paskubomis, neprofesionaliai ir tuomet mums juos jau labai sunku išgelbėti. Todėl jei sudužo tikrai vertingas daiktas, pasitarkite dėl jo restauracijos su profesionalu – suklijuoti patys visada spėsite.

Ačiū.

 

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos autorės ir iš pašnekovės archyvo. Autorė Vilma ŠILEIKIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

įžanga

ŠIMTAMEČIO NAMO GYVENTOJAI – SENOVINIAI ARBATINUKAI

Pačiame Biržų centre įsikūrusi „Biržų arbatinė“ – išskirtinė miesto vieta. Vietiniai čia užsuka prireikus originalios dovanos, arbatos, prieskonių ir kitų sveikų produktų, pravažiuojantieji pirmąkart duris praveria smalsumo genami – akims užkliuvus už namo skliautuose sukabintų ir saulės spinduliais besimėgaujančių arbatinių. Visi atkakusieji randa keliskart daugiau nei tikėjosi. Betarpiškai bendraujanti šeimininkė Irena KORSAKIENĖ negaili istorijų, kurios, sakytum žemuogės veriasi ant smilgos, vaikščiojant po šimtametį namą. Kiti pasakojimai eilėn rikiuojasi, apžiūrinėjant unikalią kone du dešimtmečius renkamą senovinių arbatinių kolekciją, užsukus į nediduką viešbutį antrajame namo aukšte. Jų nestinga ir išėjus į kiemą.

Nauja istorija – šimtamečiame name

Dar pokalbiui neįsisiūbavus, Irena Korsakienė patikino: visuomet traukte traukė pastatai su praeitimi, daiktai, žmonės, turintys savo istoriją. Yra be galo laiminga visa tai dovanų gavusi iš likimo. „Nenorėčiau dirbti ir gyventi naujos statybos daugiabutyje. Jie tarsi be dvasios, tušti. Kita kalba, kai namas pastatytas savomis rankomis arba yra senas,  dvelkiantis praėjusiu laiku. Apima žodžiais sunkiai nusakoma jausena“, – kalbėjo pašnekovė.

„Biržų arbatinė“ su apartamentais įsikūrusi jau daugiau nei 100 metų senumo name pačioje miesto širdyje, Vytauto gatvėje. Dauguma miestelėnų tiksliai nusako ir apibūdina šį pastatą, garantuodami, jog paklysti, net ir labai stengiantis, nepavyks. Dėmesį neabejotinai patrauks senoviniai arbatiniai, sutūpę languose, sukabinti namo pastogėse. Jie – subtili užuomina, kas kiekvieno laukia viduje. „Biržų arbatinėje“ galima pamatyti apie 800 arbatinukų, kone tiek pat, tik porcelianinių, yra ponios Irenos namuose. Tokia gausi kolekcija leido sukurti išskirtinį, jaukų parduotuvės interjerą bei dekoruoti restauruotą pastatą, pasitelkiat  prigimtinę grožio jauseną ir saiko pojūtį. Šios savybės vertė gerai apgalvoti kiekvieną detalę, smulkmeną. Subtilumas, elegancija atsispindi ir dvelkia ne tik arbatinėje, bet ir nedideliame virš jos įrengtame viešbutėlyje. Antikvariniai baldai, veidrodžiai, paveikslai, indai dar kartą paliudija šeimininkės išlavintą skonį bei meilę daiktams, turintiems istoriją. Kiekvieną pirko jau žinodama jų vietą, įsivaizduodama ir jusdama, kaip papuoš interjerą ir nudžiugins svečių širdis.

Irenai patinka žmonės, kurie, kaip ir ji, kažkuo domisi, kolekcionuoja. Būtent tokie viešbutėlyje daugiausiai ir apsistoja: išgirdę gerų atsiliepimų iš draugų, bičiulių, giminaičių. Svečiai su rekomendacijomis – mieliausi,  vos tik susitikus gimsta įdomiausios pažintys, mezgasi ilgiausi  pokalbiai.

Gyvenimo užduotis padėti žmogui ir gyvūnui

O visa istorija prasidėjo nuo nedidelės parduotuvėlės, esančios netoliese, Rotušės gatvėje, kur prieš 20 metų Irena kvietė biržiškius užsukti įsigyti arbatos, kavos, saldainių. Praėjus penkeriems metams persikraustė į Vytauto gatvėje esančio namo pirmąjį aukštą, anksčiau buvusią valgyklą „Lietuva“. 1920 metų statybos namas – išskirtinis ir daug matęs. Perdengiant stogą, buvo atrasta, kad senajame tebelikę karo metais padarytos kulkų skylės.

Aštuoniuose namo butuose gyveno žmonės, su kuriais lengvai bendraujanti Irena netrukus rado bendrą kalbą. Viename jų dienas leido Jadvyga Šušytė. 104 metų sulaukusi senolė buvo ne eilinė asmenybė. Jos atmintyje gyveno senieji biržiškiai, jų gimimo, išėjimo datos, istoriniai įvykiai.  Tačiau labiausiai buvusią anglų kalbos mokytoją, studijavusią dar ir teisę,  išgarsino meilės rabino sūnui istorija. Tarpukario Biržuose užgimusi meilė sužavėjusi buvo net Joną Meką, jis planavo čia kurti filmą. Tačiau savo žemiečiui kukli moteris atsakė. „Esu laiminga pažinusi tokį žmogų. Net ir slaugos našta, tekusi keturiems metams, nebuvo sunki. Kai žmogus nuostabus, nieko nejauti. Tik gerumą ir pokytį, kuomet supranti, kad iki tol buvęs svetimas žmogus tapo savu“, – į prisiminimus nuklydo arbatinės šeimininkė, ne vienam ištiesusi ir tebetiesianti pagalbos ranką.Toks, sako, visas jos gyvenimas, paženklintas noru padėti nuskriaustam žmogui ir gyvūnui.

Patikėti šiais žodžiais nėra sunku. Kylant laiptais į viešbučio kambarius, kiekvienas pamato prieš kelerius metus priglausto katino Rudolfo žiemos „apartamentus“. Kalėdų senio elnio Rudolfo vardą gavęs katinas stipriai sužalota koja buvo išmestas į gatvę. Irena jį rado ir tuoj pat suteikė namus. Prieš pat Kalėdas laime apgaubtas katinas greitai tapo  viešbučio „administratoriumi“, sutinkančiu ir palydinčiu svečius. 

Rusvai baltas katinas vasarą dažniau sukiojasi kieme. Čia jam pastatytas namelis. Orams atvėsus, parsikrausto vidun – į būstą prie laiptų, vedančių į viešbutį. Arbatinės kieme gyvena priglaustas šuo. Voljere jo leidžiamos dienos nebe tokios baisios nei iki tol. Žmogaus kažkada skriaustas gyvūnas, kaip ir dera sendaikčius mėgstančioje šeimoje, ėda iš senų indų, prie jo būdos kabo veidrodis.

Namuose keturkojų gyvūnų irgi netrūksta: gyvena trys katinai ir šuo. Vienas jų senas, vos vos kruta, kitas po avarijos, tačiau visi nestokoja meilės ir rūpesčio. Beglobiais, benamiais ir sužeistais gyvūnais Irena nuolat rūpinasi – jiems procentą atideda nuo pelno. Be to, parduotuvėje turi aukų dėžutę, į kurią pinigėlius sumeta gyvūnus mylintys, tačiau savo augintinių neturintys pirkėjai ar šiaip užklydę  smalsuoliai. Irena įsitikinusi – žmogus turtingas tiek, kiek gali padėti kitam. Visą savo uždarbį ir pajamas pasiimantis tik sau ir jokios dešimtinės neatiduodantis, yra vargšų vargšas.

Pasiekus brandą, kiekybė nebevilioja

Su didžiausiu užsidegimu „Biržų arbatinės“ šeimininkė kalba ne tik apie gyvūnus, bet ir apie garsiąją ir unikaliąją senovinių arbatinių kolekciją. Ją renka jau kone du dešimtmečius ir sustoti  neketina. „Tikra liga“,  –  šelmiškai šypsodamasi tarsteli ir tiksliai įvardija pirmuosius jos požymius.

Atsidarius pirmąją arbatos parduotuvėlę Rotušės aikštėje prieš aštuoniolika metų, giminaičiai iš Anglijos parvežė ir padovanojo arbatinuką – simbolį pradėto verslo. Paskui nusipirko antrą, trečią, o dabar jau tuo gyvena. Nėra dienos, kai nepagalvotų, kur važiuoti ir kaip rasti naują arbatinuką. Aistros vedina jau iššniukštinėjo visą Lietuvą, šimtus parsivežė iš užsienio. Visiškai užvaldžius maloniam pomėgiui, vieną dieną vis tik save sustabdė. Pastebėjo, jog kiekybė nebelabai džiugina. Nuo tada visomis išgalėmis ieško vieno, bet išskirtinio. „Iš pradžių pirkdavau tik dėl skaičiaus: visokius visokiausius, kurių dabar pastogės prikabinėtos. Bet paskui padariau išvadą, jog geriau vienas, kuris yra vertingas, nei šimtas  bet kokių. Žinoma, lengviau nusipirkti 100 eilinių, nei vieną gerą ir ypatingą“, – tęsė ankstesnę mintį.

Anksčiau įdomių egzempliorių rasdavo turguose ir sendaikčių parduotuvėse, tačiau ten paieškos jau retai būna sėkmingos, lobiai seniai išgraibstyti. Pravarčiau suka į antikvariatus, Estijoje, Latvijoje vykstančius kolekcininkų „susirinkimus“,  seka aukcionus. Didelė dalis įsigyta Anglijoje, nieko keisto – ten labai stipri arbatos kultūra, o vertingų sendaikčių šioje karo nenuniokotoje šalyje yra likę daug. Skirtingu metu dairosi vis kitokio stiliaus arbatinių. Buvo metas, kai pro akis nepraslysdavo rytietiški, išsiskiriantys labai ilgu snapeliu – pro jį iš aukštai pilant arbatą,  ji greitai pravėsta ir gardžiu gėrimu galima mėgautis iš karto.Pastaruoju metu labiausiai patinka carinės Rusijos arbatiniai, samovarai. Dar labai patinka porcelianiniai, kurių turi jau virš 600. Jų čia nėra nei vieno, dienas leidžia namuose, nes nenori perkrauti interjero ir pasiduoti chaosui. Arbatinių kolekcijos rinkimas nenutrūksta net ir atostogų metu. Vos nuvykus į svečią šalį mintyse kirba ta pati mintis – kur rasti naują arbatinuką. Tiesa, toli gražu ne visi patinka. Gali būti vertingas, įdomus, tačiau jei nelimpa prie dūšios, jo pusėn nebežiūri.

Dalis yra ir dovanoti, tačiau Irena pripažįsta, kad kitiems nelengva jai padovanoti arbatinį – nesidomintiems sunku tai padaryti. Du įsimintinus gavo iš viešbutėlio svečių. Vienas jų seną, nuskilusiu snapeliu arbatinuką, atvežė iš Mažeikių. Tik tokį rado apėjęs visas sendaikčių parduotuves. Kitas arbatinukas buvo atsiųstas paštu. Siuntėjo asmenybė atsiskleidė gavus laišką, kuriame paaiškinta, jog senas arbatinukas pagyvins ir papuoš Irenos parduotuvės interjerą, užuot stovėjas liūdnas ir niekam nereikalingas. „Šios dovanos man brangios, nors vertė jų nedidelė. Glosto širdį, kad žmonės apie mane galvojo, gaišo laiką“, – kalbėjo pašnekovė.

Arbatinukai su paslaptimis

Tarp kolekcijoje esančių arbatinukų yra ir tokių, kuriuose buvo rastas lobis ir rašteliai. Įdomiausios radybos įvyko su mažučiu arbatinuku, kurio atsiradimo kilmės Irena net nebepamena. Paradoksalu, jis labai ilgai, gal dešimtmetį stovėjo namuose. Nuo jo nuolat buvo valomos dulkės, tačiau visus tuos metus niekas nežinojo, jog jo viduje guli auksiniai moters papuošalai: žiedas, grandinėlė, auskarai. Lobį, sudėtą į maišelį, todėl nebarškėjusį, rado vyras, vieną dieną sugalvojęs šį arbatinuką nufotografuoti.

Radybų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, arbatinuke iš Tibeto buvo palikta žinutė ant pergamento. Įdomus sutapimas – kartą į arbatinę užsuko kinų pora, moteris studijavo kinų kalbą. Ji perskaitė ir galėjo išversti, kas buvo palikta arbatinuke. Tai buvo moters rašytas laiškas vyrui. Viename arbatinuke rastas raštelis, kuris atskleidžia jo amžių. Pasirodė, kad arbatinukas 1969 metais pirktas Irake, ir tuomet jam jau buvo 180 metų.

Kai  Irenai nebūna nuotaikos, nueina prie savo arbatinukų, paima į rankas – ir iš karto gera pasidaro. Vėl sugrįžta noras daryti gerus darbus ir likimo jai skirtas užduotis. Nė vieno beveik du dešimtmečius rinktos kolekcijos arbatinuko, sako, niekuomet neparduosianti – visi pernelyg savi ir brangūs, tikra atgaiva širdžiai. Kai juos kilnoja ar prie jų liečiasi, visuomet pagalvoja ir bando įsivaizduoti, ant kokio stalo stovėjo, kokie žmonės iš jų gėrė arbatą, apie ką tarpusavyje kalbėjosi. Dauguma arbatinukų mena XIX a. pirmąją pusę, tad pro juos ne vienos kartos gyvenimas praėjęs…

Antai, gryno sidabro nedidelis arbatinis, prieš gerus pora amžių Anglijoje kažkam buvusi brangi dovana. Tai – seniausias kolekcijos egzempliorius, ant jo išgraviruota data – 1771 m. Galbūt yra ir senesnių, bet ant jų nėra datų.

Arbatinukai su dedikacija labai patinka, nes jų slypi istorija. Štai ant vieno išgraviruota, kad jis padovanotas tėčiui ir mamai sidabrinių vestuvių metinių proga. Tik kartu šios dedikacijos sukelia dvejopus jausmus. gaila, kad arbatinukas išėjo iš šeimos ir savų namų. O galėjo būti perduodamas iš kartos į kartą, kaip relikvija, prisiminimas.

Jau turi palaikymą

Irena niekuomet negailinti pinigų geram daiktui, o štai įsigijus menkavertį daiktą, būna, kad ir pasigaili. Arbatinukus pinigine prasme retai vertina. Kai kurie tikrai yra visai pigūs, kai kurie, priešingai – ir šimtus eurų kainuojantys. Pats brangiausias kolekcijoje yra maždaug tūkstantį eurų kainavęs samovaras. Carinės Rusijos samovarai yra brangūs, nes jų tiesiog nėra daug išlikusių geros būklės. Juk daugiausiai būdavo gaminami iš žalvario, bet metalas – minkštas, o juos anksčiau blizgindavo su plyta, tad greitai sudildavo. Irena negali atsidžiaugti, jog kolekcionavimo bacila persidavė jaunėliui sūnui. Jis jau ir pats turi keletą egzempliorių savo kolekcijoje. „Mes kartu važiuojame į antikvaro muges, nebeapsakomas jausmas, kai gali su bendraminčiu važiuojant aptarti, kas ką įdomaus rado, nusipirko. Vyras iki tol važiuodavo, bet be didesnio entuziazmo. Tai du skirtingi dalykai“, – šypsojosi Irena. Didelį sūnaus palaikymą pajunta ypač tuomet, kai dvejoja – pirkti ar ne – patikusį daiktą. Visuomet sulaukia paskatinimo, nes jis žino, kad vėliau mama gailėsis, neras sau vietos.

Viešbutis, įsimenantis ilgam

Irena šeimininkauja ne tik arbatinėje, suvenyrų parduotuvėlėje, bet ir nedideliame itin jaukiai įrengtame viešbutėlyje virš jų. Antrajame šimtamečio namo aukšte įrengti trys maži butai ir viena didelė 100 kv. m palėpė.Idėja įkurti viešbutuką vystėsi palengva. Iš pradžių šeima įsigijo vieną butą savo poreikiams – kad turėtų laisvą minutę kur pavalgyti, pailsėti. Kai nusipirko ir antrą, gimė mintis, apgyventi į miestą trumpam atvykusius turistus ir svečius. Dabar visi neatsidžiaugia antikvariška ramybe ir estetika. Kambariuose gausu originalių senovinių detalių, daiktų, suradusių ir atsidūrusių, rodos, tik jiems skirtoje vietoje. Daug kas Irenos klausia, kaip čia jie sukeliavo. Atsakymas būna tas pats – čia beveik viso gyvenimo triūsas, nes visuomet ir visur akys užkliūva už daiktų, turinčių praeitį. Juos, beje, ne tik kaupia, bet ir remontuoja, atnaujina. Viešbutėlio senovines lovas iš Prancūzijos patys restauravo: šveitė, dažė, tvarkė. Jos ne tik labai gražios – ir kiek trumpesnės nei dabartinės.Irena sutinka: tikrai pavyko sukurti sėkmingą šeimos verslą, apie kurį garsas sklinda ne vien Biržuose. Tačiau, kaip daugeliui atrodo, itin didelėmis pajamomis nežongliruoja, nes ne pinigai gyvenime svarbiausi. Vaikantis vien tik jų, kitų sumanymų, idėjų niekuomet nepavyks pas

Jurga SAJENKIENĖ

Autorės nuotraukos