sriubine vintazas

SRIUBINĖS – neskubaus gyvenimo akcentas

Jei šiais laikais namuose ir yra sriubinės, dažniausiai jos rymo už indaujos stiklo durelių, nes skubėjimo pilname gyvenime atrodo keista išvirtą sriubą, užuot pylus tiesiai į lėkštę, dar perpilti į kitą indą. Bet anksčiau viskas buvo kitaip. Sriubinės atsirado tada, kai virtuvė buvo gana toli nuo valgomojo ir reikėjo patogaus indo sriubai tiekti, kuris dar negadintų ir gražiai serviruoto stalo vaizdo. Vis dėlto ir dabar graži sriubinė gali suteikti pietų stalui iškilmingumo arba net būti panaudota ne pagal tiesioginę paskirtį – daug ką patogu laikyti giliame inde su dangčiu.

Prarasta sriubinės prasmė?

Namuose, kur maistą į stalą patiekdavo tarnai, sriubinė atsirado dėl patogumo – nepribėgiosi su kiekviena lėkšte atskirai, kai ponai laukia, juolab į švarų valgomąjį neneši aprūkusio puodo. Tais laikais maistas dar buvo gamintas ant tikros ugnies.

Dabar sriubinė tarsi ir neteko prasmės – valgome vos už kelių žingsnių nuo viryklės, tad išsitraukiame ją dažniausiai tik su šventiniu servizu iškilmingesniems atvejams. Gana netikėta, bet kai jau sriuba atsiduria tame inde ir iš jo išpilstoma į lėkštes, beveik visi nustemba, kad maisto skonis kur kas geresnis. Tai itin pastebima tais atvejais, jei svečiuojamės namuose, kurių šeimininkės pamena prieškario laikus – jos žino, kad supjaustyti žalumynai į sriubą dedami tik supylus ją į sriubinę. Po gaubtu dangteliu sriuba galutinai subręsta ir atidengus pasklinda puikus kvapas.

sriubine antikvariatas

Sriubines vertino imperatoriai

Manoma, kad sriubinės pradėtos naudoti XVII–XVIII a. sandūroje Prancūzijoje, kai stalo serviravimas pradėtas laikyti žmonių turtingumo požymiu. Tuo metu tapo reikšmingi ne tik išskirtiniai patiekalai, bet ir jų pateikimo ritualas bei bendras stalo įspūdis.

Itin dažnai sriubinės naudotos jau XVIII a. pabaigoje, kai net patys iškilmingiausi pietūs neapsieidavo be sriubos ar sultinio. Didelė sėkmė antikvariatuose rasti XVIII a. sriubinę – dekoras turtingas, kaip visų to meto indų, tačiau nėra perdėtas, todėl atrodo skoningas ir šiuolaikiniam žmogui.

Prie sriubos išpopuliarinimo gerokai prisidėjo imperatorius Napoleonas Bonapartas. Jam buvo padovanotas pietų servizas, kurio lėkštės išdekoruotos jau pasiektų ir dar būsimų jo pergalių scenelėmis. Imperatorius su malonumu ištuštindavo sriubos lėkštę, kad dugne pamatytų piešinį, nors tuomet ir buvo priimta dalį maisto palikti. Imperatoriaus pavyzdžiu tuojau pasekė dvariškiai ir sriuba neregėtai išpopuliarėjo ant visų prabangių stalų, jau ir taip lūžtančių nuo patiekalų gausybės.

Gana greitai sriubinė tapo gražaus gyvenimo atributu visoje Europoje. O indų gamintojai linksminosi kaip tik galėjo. Štai zuikio formos sriubinėse virėjams buvo siūloma tiekti ragu, moliūgo formos sriubinėse – trintas sriubas, žuvies formos – žuvienę.

Rusijos valdovė Jekaterina II užsisakė sidabrinę karo laivo formos sriubinę ir taip per užsienio pasiuntinius simboliškai pademonstravo pasauliui savo ketinimą sustiprinti jūrų laivyną, ką gana greitai ir padarė. XX a. pradžioje sriubinės dar buvo gana plačiai naudojamos – jos stovėjo ne tik ant turtingesnių žmonių, bet ir ant įvairių armijų karininkams padengtų stalų.

Iš pradžių sriubinės buvo specialūs atskiri indai, o ne tam tikrų rinkinių dalis. Vėliau pradėta gaminti po sriubinę kiekvienam pietų servizui, tad turtinguose namuose jų atsirado nemažai. Senas tradicijas išlaikiusioje Anglijoje moteris iš geros šeimos ir dabar gali nuoširdžiai nustebti, kad visas sriubas pilate į tą pačią sriubinę. Dar labiau ji nustebtų, jei tokio indo namuose iš viso nerastų.

Praktinė sriubinės nauda

Ką tik išvirta sriuba tampa skanesnė, kai kiek pravėsta, todėl supilta į specialų indą ji neabejotinai įgyja geresnį skonį. Štai kodėl sriubinės, prieš supilant į ją sriubą, nereikia pašildyti, kaip, tarkime, lėkštes antrajam patiekalui.

Daug kam kyla klausimas, kiek asmenų turi pietauti, kad ant stalo jau vertėtų statyti specialų sriubai skirtą indą? Gurmanai gali taip elgtis net būdami dviese, šiaip yra manoma, kad sriubinė ant stalo būtina susirinkus 6 svečiams, bent jau taip rašoma kai kuriose etiketo knygose.

Ant stalo sriubinė statoma pati paskutinė, kai jau sudėtos lėkštės ir įrankiai. Samtis šiame inde laikomas tik tuomet, jei dangtelyje yra speciali anga rankenai. Jeigu angos nėra, samtis dedamas į lėkštę, kuri pastatyta šalia.

Šiais laikais sriubinė suteikia stalui iškilmingumo, tačiau išskirtinė gali būti ne tik proga, bet ir patiekalas. Pavyzdžiui, pietums yra išverdama retesnė ar prabangesnė sriuba – supilta į sriubinę, ji iškart kelia smalsumą ir parengia būsimam malonumui. Ilgainiui ji gali tapti ženklu, kad namiškių laukia kažkas ypatingo.

Įdomu tai, kad dabar sriubinės naują gyvenimą įgyja užmiesčio sodybose. Nelabai pasigendamos namuose, kur virtuvė sujungta su kambariu, kuriame valgoma, užmiestyje jos įgyja prasmę – patogu nunešti iki stalo sode, dangtelis saugo nuo vabzdžių. Puikiai tinka ne tik sriubai, bet ir troškiniams, salotoms, kompotams, vaisų desertams.

Sriubinės būna ne tik tradiciškai apvalios, bet ir ovalo bei kvadrato formos. Jei savo kolekcijoje turite įvairių, galima ant stalo dėti kelias – puikiai tiks įdėti net karštas bulves ar kitokį garnyrą. Iškilmingiems pietums su balta staltiese tai gal ir netiks, tačiau lauke ar verandoje užmiestyje galima sukurti labai tikrovišką Prancūzijos kaimo vaizdą. Vasara tam pats metas.

sriubine antikvariatas
sriubine antikvariatas

Parengė Liucija SABĖ. „VŽ“ archyvo ir Jurgitos MAŽEIKOS nuotraukos

sendaikciu turgus

PARYŽIAUS SENDAIKČIŲ TURGUS: kam lobių paieškos, o kam jamais, jamais, jamais*

Kiekvienąsyk, kai išlipu Gare du l’ Est, prisimenu dar 1980 – aisiais prancūzų kalbos mokytojos pasakytus žodžius: „Ir kai atvyksite į Paryžiaus traukinių stotį, mokėsite paklausti…“ Ar buvo galima tuo patikėti? Šįkart man nereikia nieko klausti, nes perone jau iš tolo moja mano draugė Rasa, Paryžiuje taip pat puikiai besigaudanti kaip ir Vilniuje. Rasa – la Parisienne. Kaip gražiai prancūziškai skamba žodis paryžietė…

sendaikciu turgus paryzius
sendaikciu turgus paryzius

Aš labai jaudinuosi ir strykčioju nuo kojos ant kojos, o kartu su manimi šokinėja ir mano tuščias didelis lagaminas. Draugė stebisi, kodėl aš atvykstu su tuščiu lagaminu ir kam man jis reikalingas turguje, mat atmetu jos pasiūlymą, palikti jį bute. „Negali žmogus žinoti“, – atsakau jai.
Iš vienos metro linijos persėdame į kitą, ilguose požeminiuose tuneliuose bei traukinių vagonuose žavimės koncertiniais gatvės menininkų performansais, kol pagaliau išeiname į šviesą. Prieš mane – ilga, šurmuliuojanti gatvė. Šis momentas man pats brangiausias prieš kiekvieną turgų: medžioklės pradžia, viltis ir jaudulys.

Netrunku ir su pirmomis prekėmis: balto porceliano rankenėlės. Keturios. Imu. Pardavėjas pamoja ranka ir parodo visą jų dėžę. Tas keturias grąžinu. Imu kitas. Šešias. Ir vieną juodą. Bus žiedui akis. Merci. Au revoir.**
Ant kito stalo – didelė medinė žvakidė. Ji gali būti koja mano manekenui. Ar ne? Gal. Imu. Rasa atokiai, bet kantriai trepsi, nes apsirengusi visiškai netinkamai turgaus dienai. „Ne, nešalta, – sako ji, – pakentesiu. Juk neilgai mes čia“.
Veidrodis, lėlė, krėslas. Trumpą akimirką įsijungia mąstymas: kaip aš tai parsivešiu traukiniu? Bet… prie kito stalo aš jau matau nuostabų XIX a. rėmą, kurio man, žinoma, reikia tiesiog verkiant. Imu.  Aš plepu, deruosi, azartas kyla,  dėkoju mintyse savo prancūzų kalbos mokytojai už įkaltą gramatiką. Gailiu šąlančios draugės, siūlau jai savo lietpaltį, įkalbu ją manęs laukti kavinukėje. Galiausiai „Top Sport“ kavinėje – ir aš. Su krėslu, rėmais ir pilnutėliu lagaminu.
Nelabai kas į ką čia kreipia dėmesį, visi panirę į savo atradimus. Elegantiška, pagyvenusi dama per padidinamąjį stiklą tyrinėja savo laimėjimus, du sicilietiskai atrodantys vyrai stovi prie baro, spoksodami į palubėje pakabintą ekraną, kuriame pasirodo ir greitai dingsta laimingi skaičiai. Mes irgi nusiperkame porą loterijos bilietų, nors aš gerai žinau, kad mano loterija vyksta už kavinės durų.

sendaikciu turgus paryzius
turgus sendaikciu
sendaikciu turgus paryzius

Po karštos kavos puodelio aš ir vėl savo stichijoje: ieškau paslėptų tarp šiukšlių lobių. Ir vis randu. Kaip ir tą staliuką – maišą, į kurį, kaip paaiškino pardavėjas, damos susidėdavo papuošalus bei kojines, kad jų nereikėtu mesti ant žemės. Tai pasakodamas, jis nuo kaklo nusiima karolius ir elegantiškai nusimauna kojines. Prašome – iliustravimas. Ach, tas Paris!
Po truputį ir mane apima nuovargis, sugrįžta kažkur pasimetęs logiškas mąstymas: o kaip aš viską parsivešiu? Kaip prasižengęs vaikas sliūkinu į „Top Sport“ kavinę. Mano draugė teištaria viena žodį, bet pakartoja jį tris kartus. Ir jis skamba kaip nuosprendis: Jamais, Jamais, Jamais. Ji daugiau niekada niekada niekada neis su manimi į turgų Paryžiuje.
Aš vis dar esu prasikaltęs vaikas, tik dabar jau su krėslu ant pečių ir nepajudinamo sunkumo lagaminu, ant kurio pamautas istorinis rėmas. Mano draugė – su mano krepšiais abiejose rankose. Lyg  ir viską paėmėme. Tylėdamos slenkame autobuso link, vis sustodamos pailsėti, nes krėslas spaudžia pečius ir rankas. „Gal man jį palikti tiesiog gatvėje?“ Tuo metu rėmas, nučiuožęs nuo lagamino, įskyla. Bet pagaliau mes autobuse. Aš sėdžiu ant savo krėslo ir visas tris valandas kelio esu atrakcija vaikams. Tylim.

Per tą ilgos kelionės tylą turiu laiko apmąstymams. Ir labiausiai mane stebina milžiniškas kontrastas tarp miesto elegantiškų antikvarinių parduotuvių, išpuoselėtos, įgimtos estetikos bei grožio pajautimo ir to tikrai vietomis purvino ir vulgaraus turgaus. Ir tikrai ne kiekvienas gali ryžtis maudytis purve, tikėdamasis iš jo ištraukti lygiai tokius pat perliukus kaip gražiuosiuose antikvariatuose, tik už daug daug mažesnius pinigus. Jų iš pirmo žvilgsnio tikrai nesimato. Turi eiti, knisti, žiūrėti peržiūrėti, kol galiausiai nusiperki tai, ko negali ir tikėtis. Tai – lobio paieškos ir radybos. Bet joms reikia tam tikro pamišimo, manijos, dar uoslės ir patirties. Antraip tai būtų visai visai neįmanoma.

Jau kita rytą mano draugė Rasa sugalvoja, kaip mano turtą nugabenti į Vilnių. Ji nieko, visiškai nieko, nei vieno prancūziško perliuko, neleidžia palikti prancūzams jų gatvėse. Rasa, mon amour!***

sendaikciu turgus
sendaikciu turgus paryzius
paryziaus sendaikciu turgus
sendaikciu turgus paryzius
sendaikciu turgus paryzius
sendaikciu turgus paryzius
sendaikciu turgus paryzius

*Niekada, niekada, niekada.

**Ačiū, iki pasimatymo.

***Mano meile.

Ramunė PIGAGAITĖ. Autorės nuotraukos

bulis

A. Š. BULIS – prabangiausias iš prabangiausių

Lietuvoje, vietose, kuriose prekiaujama antikvariatu, meiliai minimi „buliukai“ – itin puošnūs senoviniai baldai ar laikrodžiai. Jie tarsi ir turėtų būti Andre Šarlio Bulio (André-Charles Boulle) dirbtuvių gaminiai, tačiau tikriausiai yra tik seni šios stilistikos dublikatai. Mat tikraisiais A. Š. Bulio dirbtuvių šedevrais tegali pasigirti garsūs pasaulio muziejai ir kolekcininkai, kuriems itin pasisekė. Šiuo metu tikrųjų šio menininko gaminių netgi neleidžiama išvežti iš Prancūzijos.

Karūnuotų užsakovų eilė

A.Š. Bulio kurti baldai dažnai atrodo taip, tarsi būtų gaminti ne kokiai nors funkcijai atlikti, o tiesiog papuošti interjerui – dauguma jų atrodo tarsi brangenybėms skirtos dėžutės. Tačiau neapsirikime, būtent šis meistras sugalvojo ir itin praktišką baldą – komodą.

Sumaniojo prancūzo baldai gniaužė kvapą išskirtine puošyba, tad visos Europos karūnuotieji užsakovai nemurmėdami laukdavo eilėje. Prie tokio populiarumo nemenkai prisidėjo ir tai, kad A.Š. Bulis buvo oficialusis karaliaus Saulės – Liudviko XIV  baldininkas, gyvenęs pačiame Versalyje. Ar reikia stebėtis, kad meistras nespėdavo suktis ir todėl dažnokai mažesni ar ne tokių svarbių asmenų užsakymai įtartinai „užsimesdavo“?

Iš  nugyventų 90m. net 60 jų A. Š. Bulis dirbo tiesiogiai Prancūzijos karaliui, bet visoje Europoje praktiškai nebuvo monarcho, neužsisakiusio iš A.Š.Bulio bent jau mažos spintelės. Tačiau dar dažniau  užsakinėti rašomieji bei konsoliniai stalai, stovai laikrodžiams bei žvakidėms ir, be abejo, sėdėti bei gulėti skirti baldai. Pastarieji buvo ne tokie novatoriški kaip spintos ir spintelės, bet ir juose tuomečių monarchų mėgto baroko detalių buvo gausu.Žymusis baldininkas sukūrė savitą stilių ir ištobulino ne tik dizainą, bet ir dekoravimo techniką, įgudo tam  naudoti įvairiausias retas medžiagas. Jis buvo asmenybė ir inovacijų savo srityje kūrėjas, tad iki šiol išlikusi jo šlovė yra tikrai pelnyta.

Dar A.Š.Buliui gyvam esant atsirado daugybė jo mėgdžiotojų bei išplito terminai „Bulio dekoras“, „Bulio interjeras“ –meistro vardas tapo pačiu tikriausiu prekės ženklu, su kuriuo sėkmingai prekiauta brangiausiais ir išskirtiniais baldais bei interjero detalėmis. Vėliau tai tapo bendriniu žodžiu, kuriuo nusakoma tam tikra stilistika, nebesiejama su A. Š. Bulio dirbtuvėmis ar kūrybos laikotarpiu.

Novatoriškumas ir išskirtinumas

A.Š. Bulį galėtume pavadinti ir bene pirmuoju interjero dizaineriu. Jis pats  apžiūrėdavo patalpas ir projektuodavo bei pagamindavo visus baldus, kurie ten buvo reikalingi, atsižvelgdamas į paskirtį, plotą ir šeimininko poreikius.  Jis siekdavo patalpoje esančių daiktų harmonijos, tad netgi ėmė keisti tuomet įprastą baldų konstrukciją.

Taip, pavyzdžiui, atsirado spintų bei spintelių, ant kurių korpuso  viršaus tvirtinamos durelės, vietoje anksčiau įprastų įstatomų durų, kai matydavosi visa baldo konstrukcija. Tarkime, jei spinta buvo horizontaliai padalinta į kelias dalis, tai fasade šitaip ir matydavosi, nes durelės būdavo įleidžiamos į kiekvieną dalį atskirai.  Mat iki tol baldus dažniausiai   projektuodavo architektai, vadovaudamiesi ta pačia tradicija, kokia taikoma pastatams – konstrukcija nėra slepiama, detalės ją tarsi dar išryškina. A. Š. Bulis pirmasis baldų gamyboje atsisakė architektūrinių principų.

bulis

Štai kodėl sumaniajam meistrui viską pridengus vientisomis durelėmis,  baldai tapo tarsi plokštesni bei  grakštesni, nes nebesimatė ne tik perskyrimų, bet ir jų rėmo. A.Š. Bulio dirbtuvių baldai  muziejų salėse dažnai atrodo lengvi ir  perdėtai puošnūs.  Mat išties dauguma jų gaminti būtent nedidelio ploto  privatiems kambariams – miegamiesiems bei kabinetams, kuriuos puošdavo daugybė prabangių detalių, o sienos būdavo dengtos šilko audiniu. A.Š. Bulis akivaizdžiai patobulino ir baldų dekoravimo techniką, naudojo tam daugybę iki tol nenaudotų ar retainaudotų medžiagų.  Dar viena šio meistro inovacija – baigiamo gaminti baldo pažeidžiamos vietos – spynos, kraštai ir kojelės būdavo padengiamos graviruotos ir auksuotos bronzos detalėmis – ormolo* technika. Tad papildomas grožis turėjo labai praktišką prasmę.

Bulis baldus dekoravo tarsi paveikslus

A.Š.Bulio baldai pasižymėjo taisyklinga beveik idealiai stačiakampe forma, prabangiu dekoravimu, panaudojant marketri* ir intarsijos* technikas, inkrustacijomis auksu – pike* technika. Pastarajai naudota auksinė viela, kurios gabalėliai sukalami tam tikru raštu, o paskui kyšantys galiukai nupjaunami ir nugludinami taip, kad liktų tik aukso taškeliai. Visa tai padėdavo sukurti ypatingą  piešinio „gilumą“.

Meistras dažnai pasirinkdavo ir visiškai neįprastus ornamentus ar piešinius, mat buvo tikras menininkas, mokėjo piešti, tapyti ir kurti graviūras.  Dar vienas išskirtinis A.Š.Bulio kūrybos bruožas – daugeliu atvejų visai plokščias ar beveik plokščias fasadų dekoras, atsisakant iki tol labai būdingų atsikišusių skulptūriškų puošmenų.

Charakteringas ir inkrustuotas* šviesesnės medienos rėmelis tamsios medienos balde arba lygiagrečios  linijos iš dramblio kaulo, vėžlio kiauto arba perlamutro, taip pat kuriančios rėmelio vaizdą. Fasado rėmelio viduje pateikiamos intrasi* technika atliktos kompozicijos.

Amžininkus ir konkurentus ypač stebindavo balduose paliekamos visiškai nedekoruotos juostos, mat taip A.Š.Bulis griovė tuometinius grožio kanonus. Juk bet koks gaminys baroko epochoje, taigi ir baldas, buvo vertinamas pagal įdėto darbo kiekį, o jei kuriame nors plotelyje darbo neįdėta, vadinasi, ta vieta yra tiesiog neužbaigta. Tačiau šiam meistrui tai nerūpėjo.

Bulio giminės dinastija

bulis

Andre Šarlis Bulis (André-Charles Boulle) (1642-1732) užaugo šveicaro, remiantis kitais šaltiniais, vokiečio arba prancūzo staliaus šeimoje. Jo tėvas Johanas Boltas buvo geriau žinomas slapyvardžiu Žanas Bulis. Jo dirbtuvėse vėliau darbavosi keli sūnūs, tačiau vienintelis Andre Šarlis savo vardą įrašė į baldininkystės istoriją.

Tikėtina, kad painiava dėl tėvo  kilmės atsirado todėl,  kad  XVII a. valstybių sienos dėl vykstančių karų nuolat keitėsi. Todėl kai kur netgi nurodoma, kad Andre Šarlis Bulis yra kilęs iš Flandrijos. Išties jis tik 3 m. ten mokėsi ir būtent  toje šalies dalyje, kuri atiteko Prancūzijai po karo su Ispanija.

Kad ir kaip ten būtų, būsimasis karaliaus baldų meistras gimė Paryžiuje. Tai įvyko vos metais vėliau, nei penkiametis Liudviko XIII sūnus buvo paskelbtas Prancūzijos karaliumi. Liudvikui XIV priklauso vienas karaliavimo rekordų – 72 metai. Manoma, kad būtent tai,  kad jį 1672 m. pasamdė monarchas, ir nulėmė A.Š.Bulio šlovę.  Mat gabių baldininkų tuomet buvo ir daugiau, kai kurie taip pat turėjo savo dirbtuves su samdomais darbuotojais. A.Š.Bulis dar prieš pradėdamas vadovauti karaliaus baldų dirbtuvėms, samdė 40 meistrų.

Trisdešimt penkerių metų meistras, pradėjęs sėkmingą karjerą karaliaus baldų dirbtuvėse, vedė Anne-Marie Leroux. Jiedu susilaukė 7 vaikų ir net 4 sūnūs vėliau tęsė šeimos verslą. Tačiau Philippe (1678-1744), Pierre Benoit (1680-1741), Andre-Charles II (1685-1745) ir Charles-Joseph (1688-1754) palyginti neilgai pergyveno savo ilgaamžį tėvą.

Sūnūs  perorganizavo gamybą, siekė jiems dirbusių meistrų specializacijos ir tai s padėjo sutrumpinti užsakymų atlikimo terminus, padidinti darbo tempus, išlaikant aukštą kokybę.

A.Š. Bulis, net 60 metų vadovavęs  baldų dirbtuvėms „ManufactureRoyale de Meub’es de la Couronne“, pats dažniausiai gamino spintas ir komodas bei kūrė dekoro piešinius. Be jokios abejonės, tuomet jis buvo, kaip dabar pasakytume, prabangių gaminių  veidas bei vardas.

Bulis - meno kolekcininkas

Išmokęs amato pradmenų iš tėvo,  A. Š. Bulis iškeliavo į Flandriją, kur tuo metu buvo daug pinigingų užsakovų, todėl sparčiai vystėsi dailieji amatai bei klestėjo menas. Geriausių tenykščių baldų meistrų dirbtuvėse besiformuojantis kur kas santūresnis  „flamandų barokas“ padarė didžiulę įtaką jaunam ir talentingam Andre Šarliui bei visai jo tolesnei kūrybai.Vaikinas trejus metus mokėsi piešimo, tapybos, graviūros ir pirmuosius pinigus, kiek žinoma, užsidirbo būtent iš meno, o ne iš baldų gamybos. Tad neatsitiktinai jis visą gyvenimą  buvo aistringas meno kolekcininkas ir, nepaisant didelių uždarbių, būdavo nuolat paskendęs skolose.Kolekcionavimas buvo didžioji A.Š.Bulio aistra. Jis visiškai nesugebėjo atsispirti norui dalyvauti meno aukcionuose, kur panaudodavo iš baldų užsakovų gautus avansus, o paskui turėdavo sunkumų pirkdamas darbui  reikalingas medžiagas. Aistra ilgainiui tapo manija, nuo kurios jau nebuvo galima išgydyti. Baldų meistras karštligiškai kolekcionavo piešinius, graviūras, paveikslus ir kitus meno dirbinius.Kolekcijos turėjo būti įspūdingo, mat skaičiuojant 1720 m. įvykusio gaisro nuostolius, kuomet pražuvo A. Š. Bulio cechai su visa įranga ir ruošiniais, medžiagų atsargomis bei jau pagamintais baldais, minimi ir meistro salone buvę 48 Rafaelio piešiniai bei Mikelandželo skulptūrų modeliai.  Tad geru kolekcininko skoniu bei menine nuojauta galime neabejoti. A.Š. Bulis mirė po šio gaisro tepraėjus 12 m. supamas šlovės, stiliaus pasekėjų bei mėgdžiotojų ir slegiamas didelių skolų. Kalbėta, kad šeimą persekiojo pikta lemtis, mat skolose vėliau mirė ir trys jo sūnūs. 

Komodos - Bulio vizitinė kortelė

Komodos A.Š.Bulio kūrybos laikotarpiu buvo visiškai naujas baldas, mat iki tol prabangūs drabužiai buvo laikomi skryniose arba spintose. Mat dar XVI a. atsiranda ištraukiami stalčiai kabinetų balduose. Jie buvo labai patogūs, todėl kilo mintis patobulinti ir skrynias.Žinoma, kad Prancūzijoje komodos (commode-patogus) pradėtos naudoti 1694 m., tačiau pats pavadinimas imtas vartoti tik 1700 m. Manoma, kad pirmąsias komodas sukūrė A.Š.Bulis ir dekoruodavo jas variu bei vėžlio kiautu.

Dekoravimo technikos Bulio balduose

Pike vadinama dekoravimo technika, panaudojant aukso ir sidabro vielą, padeda sukurti medienoje mezginius primenančius raštus iš metalo taškelių.

Ormolas – reljefinės detalės iš auksintos ir graviruotos bronzos, skirtos ne tik puošti, bet ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamas baldo dalis.

Inkrustacija – medinių gaminių puošyba, kitos medžiagos (kaulo, perlamutro, akmens, metalo) plokšteles įterpiant į medieną ir sulyginant paviršių.

Intarsija – inkrustacijos rūšis, kai į vienokį medį įtaisomas kitoks medis. Paprastai derinamos šviesesnio ir tamsesnio atspalvio medienos. A.Š.Bulis iš pradžių ir kūrė dekoratyvias kompozicijas šiuo metodu, be kitų medienos rūšių panaudodamas ir juodmedį. Vėliau, dekoruodamas Versalio rūmus, A.Š.Bulis pradeda kurti daug sudėtingesnius intarsijos siužetus, aprėmintus stačiakampiais rėmeliais, su daugybe plonų ir išlenktų linijų, angelų ir žmonių figūromis  bei ima naudoti vėžlio kiautą bei metalą.

Marketri – iš skirtingo atspalvio ir tekstūros faneros. Ji gabalėliais klijuojama ant baldo paviršiaus. Kompozicija iš suklijuotos medienos lukšto, kaulo ar perlamutro,  užklijuota ant baldo, gali padengti jį visą arba bent jau didžiąją dalį. A. Š. Bulio marketri technika skyrėsi tuo, kad iš dviejų kartu sudėtų skirtingų medžiagų plokščių pjūkleliu būdavo išpjaunami fono ir intarpų elementai. Taip gaunamas skirtingų spalvų rinkinys, kurį galima panaudoti dekoruojant porinius baldus. Šio meistro darbai buvo tokie preciziški, kad žvelgiant į rezultatą dažnai būdavo sunku atpažinti, kuria technika jie atlikti.

bulis

Luvras ir Versalis - Bulio baldų namai

Luvro rūmai (Palais du Louvre) Paryžiuje pastatyti kaip tvirtovė XII a. pabaigoje, valdant Pilypui II. Pastatas daug kartų buvo perstatomas ir plečiamas. Liudvikas XIV perkėlė savo rezidenciją į Versalio rūmus, o Luvre įkūrė karališkosios meno kolekcijos ekspoziciją. Versalio rūmai, kurių pirmasis šeimininkas ir idėjos autorius buvo Liudvikas XIV, prisidėjus ir jo įpėdiniams, dabar yra bene didžiausia pilis pasaulyje. Versalio rūmai yra vos 25 km.  į pietvakarius nuo Paryžiaus. Tačiau kadaise Liudvikas XIII toje vietovėje turėjo medžioklės namelį, panašų į nedidelę pilį, o Versalis buvo kuklus kaimelis. Nepaisant to, kad tuo pat metu Liudvikas XIV rekonstravo Luvro rūmus ir statė Versalio (1661 -1678), savo rezidencijai jis pasirinko Versalį. Versalis – ne šiaip rūmai, o jų ansamblis su išpuoselėtais parkais.

Liudvikas XIV – absoliučios monarchijos šalininkas, siekęs, kad įtakingi jo pavaldiniai būtų „prieš akis“,  todėl suplanavo didžiuliame komplekse įkurdinti net 20 tūkstančių gyventojų. Karalius,  beje, reikalavo, kad kuriant rūmų ansamblį būtų išsaugota ir įkomponuota jo tėvo Liudviko XIII medžioklės pilis. O tai  buvo tikras galvos skausmas architektams.

Karaliui taip pat mažai rūpėjo, kad tankūs miškai ir pelkės nebuvo palanki vieta egzotiškiems sodams ir parkams įveisti. Jis tereikalavo, kad jie būtų panašūs į rojų. Tad darbo pakako 30 tūkstančių  statybininkų, kuriuos taikos metais papildydavo ir kariuomenė.A.Š. Bulis karaliui buvo labai naudingas,  įrengiant naujuosius rūmus. Jei ne baldininko ir karaliaus susitikimas, Versalio rūmai, tikėtina,  būtų buvę visai kitokie, bent jau jų interjeras. A.Š.Bulis interjerą derino su pastato architektūriniu stiliumi. Versalio rūmai suprojektuoti remiantis klasicistiniais kanonais,  tad ir baldus meistras kūrė  ne tik iki tol vyravusio baroko stiliaus. Kitiems rūmams kurti jo baldai buvo kur kas puošnesni, barokiškesni ir gerokai skyrėsi nuo sukurtųjų Versaliui.

Tačiau A.Š.Bulis kūrė ne tik baldus, jo kūriniai yra garsiosios veidrodinės sienos, medinės mozaikinės grindys. Liudvikas XIV norėjo, kad jo rūmai ir baldai būtų patys geriausi ne tik visais laikais. Įdomu, kad karaliaus Saulės nežavėjo barokas, monarchui patiko dar tik atsirandančio klasicizmo tiesios, aiškios linijos, lakoniškumas ir tvarka.

bulis

Parengė Liucija SABĖ

puodelis senovinis

Pabrangusių puodelių istorijos

Nusiperki patinkantį puodelį už kelis eurus antikvariate, džiaugiesi neatsidžiaugi, geri kavą ar arbatą, išplauni kaip ir bet kurį kitą puodelį iki kito karto ir staiga paaiškėja, kad puodelis tikrai ne poros eurų vertas. Ar geri toliau iš jo kavą, ar išplauni atsainia ranka ar baugu tampa ir pajudinti? Šiandien dvi puodelių istorijos. Įdomios ir „brangesnės“ nei galima įsivaizduoti.

XIXa. pabaigos demitas

„Turiu prisipažinti, kad anksčiau mano namuose sendaikčių nebuvo, bet, pradėjusi fotografuoti žurnalui „Vintažo ženklai“, ėmiau lankytis antivariatuose ir pastebėti gražius daiktus. Šį puodelį įsigijau už kelis dolerius ir dabar man įdomu apie jį sužinoti kuo daugiau“, Jurga MAŽEIKIENĖ iš Santa Rosos (JAV).

Šis puodelis, kaip galima spręsti iš ženklo, pagamintas „Carl Theime Potschappel”manufaktūroje (oficialus pavadinimas – „Sächsische Porzellanfabrik zu Potschappel von Carl Thieme“), dekoruotas rankomis ir yra originalus. Tai puikus XIX a. pabaigos puodelis – demitas. Šis žodis kilęs iš prancūziško žodžio demi – tasse – pusė puodelio. Tai nedidelio tūrio puodelis, skirtas tiekti espreso, turkiškai ar ristretto kavai. Tokie miniatiūriniai kavos puodeliai Prancūzijoje atsirado pačioje XIX a. pradžioje. O štai nuo 1842-ųjų metų terminas demitas pradėtas vartoti kalbant tiek apie paprastos juodos kavos nedidelius puodelius, tiek ir apie puodelius, skirtus tiekti stipriai kavai. XIX a. – tai kviestinių pietų amžius ir šie pietūs nuo kasdienių skyrėsi tiek svečių kiekiu, tiek ceremonijų gausa. Žinoma, jie būtinai baigdavosi stiprios kavos puodeliu.

Daugelį metų Drezdenas buvo Saksonijos porceliano gamybos centras. 1872 m. rugsėjo 17-ąją Carl Theime (Karlas Teimė) įkūrė porceliano manufaktūrą Drezdeno priemiestyje Potschappel. Po jo mirties 1888 m. kompanijos valdymą perėmė Karl August Kuntzsch (Karlas Augustas Kuncšas), kuris labai sėkmingai tęsė verslą. Jis pasirodė esąs ne tik įžvalgus verslininkas, bet ir vienas geriausių manufaktūros dailininkų. Būtent jis ir sukūrė porceliano dekoravimo stilių, kuris šiandien atpažįstamas kaip Drezdeno porceliano vizitinė kortelė. Dar daugiau – jis pradėjo gaminių eksportą į kitas šalis ir Drezdeno porcelianą išgarsino visame pasaulyje. Jo vadovaujama manufaktūra ne kartą buvo apdovanota medaliais įvairiose meno ir pramonės parodose, tarp jų ir tarptautinėje parodoje Briuselyje (1897 m.), o taip pat Paryžiuje (1900 m.).

Drezdeno dekoro stiliui yra būdingas polinkis į baroką ir rokoką. Dekoruojant indus pirmenybė teikiama auksui ir gėlių motyvams. Drezdeno skulptūrėlės dažnai susideda iš daugelio elementų, jose atpažįstame alegorines figūras, matome cherubinus ir angeliukus, piemenaites ir piemenaičius, įsimylėjėlių poreles, aprengtas XVIII a. kostiumais. Daugelį skulptūrinių kompozicijų puošia gėlių gausa, vaisiai, augalų lapija ir t. t. Dauguma skulptūrėlių taip pat yra baroko ir rokoko stiliaus, būdingo XVIII a.

Įvertinimas: 80180 Eur

Kuklusis Limožo puodelis

„Puodelį padovanojo draugė, nes aš kolekcionuoju puodelius su kojytėmis. Prisipažino, kad pirko sendaikčių turgelyje už kelis eurus, o man parūpo tikroji jo vertė“, – įdomu Viktorijai Jakubauskienei.

Šis puodelis – demitas pagamintas manufaktūroje „Tressemanes & Vogt“ Prancūzijos Limožo regione. Ant jo ženklas, kuriuo gaminiai buvo žymimi 1891–1907 metais. Kompaniją „Tressemanes & Vogt“ įkūrė Gustave Vogt (Gustavas Fogtas) ir Emilien Tressemanes (Emilis Tresemanas). 1883 m. manufaktūroje buvo gaminami aukštos kokybės indai. Didžioji dalis produkcijos buvo eksportuojama į JAV. 1919 m. kompanija buvo nupirkta ir dabar jos pavadinimas „Martial Raynaud“ – pirmojo savininko vardas ir pavardė. Ji veikia iki šiol, o joje gaminami ir įdomesni bei vertingesni gaminiai nei šis puodelis. Nors kolekcininkui, besidominčiam „Tressemanes & Vogt“ dirbiniais, ir jis gali būti labai vertingas. Tam tikra prasme daikto vertė – visada sąlyginis dalykas. Ženklas – svarbus dalykas identifikuojant gaminio originalumą, gamintoją, tačiau jis toli gražu nėra vienintelis rodiklis, nes, kaip jau minėjau, ženklai irgi buvo padirbinėjami. Todėl labai svarbu išmanyti manufaktūros, meno istoriją, šalies raidą, stilių ir t. t. Tai – didelė patirtis.

Įvertinimas: 20–50 eurų. Porceliano gaminių įvertinimas visada tik apytikris, nes kainą lemia daug dalykų. Pirmiausia tai daikto kokybė (įskilimai, restauracijos žymės), retumas, kalbant apie statulėles – poros buvimas arba ne, indų kiekis servize (kuo daugiau, tuo geriau), daiktų sukūrimo vieta ir aplinkybės (pvz., istoriniai įvykiai), pardavimo šalis ir netgi ekonominė padėtis.
vintaziniu daiktu fotografija

Vintažo kryptimi

Jo nuotraukuose plevena praeitis. Savo spalvomis, siužetais, daiktais, pojūčiais, aplinka – viskuo. Dabartis tarsi kažkur išnyksta ar pasislepia – jos nelieka. O juk pro objektyvo akį pamatyti paprasčiausią daiktą taip, kad jis fotografijoje pradėtų pasakoti savo istoriją – talentas. Tiesa, gal ne patį paprasčiausią. Daiktą su amžiumi. O viskas, kas su amžiumi, turi savo kalbą. Raukšlėti veidai visada iškalbingesni už lygius, seni daiktai įdomesni nei nauji. Žinoma, jei tik mokame klausytis ir girdėti… senus batus, pačiūžas, lagaminus, paukščių narvelius, ratus, tepalines, spausdinimo mašinėles, net sudžiūvusių hortenzijų žiedus ar atkakliai tebešvytinčią nykstančio granato ugnį…

vintaziniu daiktu fotografija

Kelionė į Angliją - kelionė į fotografiją

Fotografas Rimantas PAŠKEVIČIUS to išmoko turbūt savaime, o gal net atsinešė ateidamas į šį gyvenimą. Šiaip ar taip, jo ėjimas į fotografiją greičiausiai buvo nulemtas ir tik laiko klausimas. Kaip ir jo fotografuojami objektai šiandien – seni daiktai. Reikėjo išlaukti, kol jie atsiras arba atrasti pačiam. Nes ne taip greitai viskas vyko, ne taip tiesiai ir sklandžiai eita pašaukimo link. Bet pamatas, ant kurio anksčiau ar vėliau kažkas privalėjo būti pastatyta, buvo nuo vaikystės. Buvo muzika, gebėjimas matyti grožį ir kitų talentą, meilė piešti. Visur, net ant sienų, pritrūkus popieriaus. Ir meilė toms senienoms, vėliau tapsiančiomis objektyvo taikiniu, kažkur šalia vis dėlto pleveno. Netgi gyvenant Lietuvoje, kur nei tų sendaikčių nebuvo daug, nei supratimo apie juos, nei bendraminčių.

Viską pakeitė Anglija ir kelionė į ją prieš 15 metų. Tikslas kaip ir visų – laimės ieškoti ir kąsnio skalsesnio uždirbti. Išvažiavo su šeima. Tikėjo, kad staliaus amatas ten gali pelnyti duoną. Dirbo ir egzistavo, dirbo ir gyveno, dirbo ir stojosi ant kojų – daug įvairių etapų, daug patirčių, išgyvenimų. O šalia – ir ieškojimai. Turėjo gi būti ir kažkokia kompensacija sielai toje šalyje, kurioje tiek visko daug. Taip rankose ir atsirado fotoaparatas. Iš pradžių jo objektyvas krypo labai tradiciškai į peizažus, vėliau – į interjerus ir žmones, kol galiausiai apsistojo ties senais, gerais, gražiais ir su istorijomis daiktais. Gal fotografas pamatė jų sielą, o gal užsibuvusio laiko ženklus, kurios panorėta įamžinti?

Paskui seno varpelio skambėjimą

Kada nusipirko pirmąjį sendaiktį – nepaklausiau, bet tai buvo bronzinis varpelis. Simboliškas pirkinys. Skambini ir prisišauki. Vis daugiau ir daugiau daiktų iš praeities pradėjo atsirasti Rimanto namuose, vis dažniau kelionių tikslas buvo sendaikčių mugės, turgeliai, privatūs kolekcininkai. Tai traukė kaip magija, kaip kažkokia lobių karalystė, kaip šventė, lydima atradimų džiaugsmo ir kolekcininko pasididžiavimo. Bet visko juk nesupirksi, ties kažkuo reikėjo apsistoti – ilgainiui išsigrynino pomėgiai. Šiandien savo pasirinkimų kryptį Rimantas įvardija kaip industrinį urbanistinį brutalųjį vintažą. Senoviniai įrankiai, agregatai, technika, industriniai baldai, grubios buities detalės – tai jo pirkiniai ir jo nuotraukų herojai. Šalia to – vinilinių plokštelių kolekcija, namų interjeras ne be antikvariato bei sendaikčių ir net aprangos stilius. Žodžiu, pirkiniai su praeitimi tarsi ėmė ir sudėliojo gyvenimo būdą. Tik tai nedidelė naujiena Anglijoje. Ši šalis turi neišsiamiamus antikvariato, sendaikčių, vintažo aruodus, ir, žinoma, visą armiją sendaikčių gerbėjų, antikvariato pirkėjų, prisiekusių vintažininkų. Vieniems šiandien tai verslas, kitiems hobis, bet namų be sendaikčių Anglijoje beveik ir nėra. Netgi jaunimas į savo būstus nebijo integruoti senų daiktų, randa jiems vietą net moderniausiuose interjeruose. Tai tarsi stiliaus ir gero skonio ženklas. O vintažiniai industriniai baldai, labiau nei visi kiti sužavėję Rimantą, Anglijoje jau seniai labai populiarūs ir vargu ar greitu laiku bus nemadingi. Konservatyvieji anglai juk madų nesivaiko, jie tiesiog žino, kad senas daiktas – geras daiktas. Priešingai nei mes Lietuvoje. Būti išskirtiniu vis dar nedrąsu, kurti kitokius namus – išsišokimas. Na, bet ir tai tik laiko klausimas – ledai juda. Tikimės – ir vintažo kryptimi.

Nuo pomėgio iki verslo

Rimanto pomėgis gal prieš kokius pusantrų metų irgi nužengė iki verslo. Šiandien vienaip ar kitaip sukaupti daiktai jau ne tik fotografuojami, bet ir parduodami. Ir tai vienas kitam netrukdo, o netgi priešingai – graži fotografija tik padeda greičiau rasti pirkėją. Dar daugiau – kartais užgimsta puikios vienetinės nuotraukos, kurios irgi iškeliauja į užsakovų namus. Užimti paveikslo vietą ant sienos – garbinga, sukurti vienetinį kūrinį – prasmiga. O štai daiktų savo nuotraukoms fotografas po šiai dienai specialiai neieško. Greičiau, jie jį atranda ir vos ne pirmą akimirką padiktuoja nuotraukos siužetą, apšvietimą, rekvizitą. Matyt dėl to, nuotraukose ir yra kažkas tokio, kas ne tik matosi, bet ir pakalbina kiekvieno „žiūrovo“ vaizduotę.
Šiandien Rimanto „parodų salės“ dvi: FB R – Vintage Salvage ir instagram PR Vintage Salvage. Ar fotografas svajoja apie „popierinę“ parodą, ar užtenka „laikų“ ir pagyrų virtualioje erdvėje? Sakė, o kodėl ne, bet ji nėra tikslas. Vieną dieną paroda gali tiesiog atsirasti kaip susikaupusių fotografijų pasekmė ir tiek. Tiesiog, kai pajus, kad yra ką parodyti ir norėsis pademonstruoti. Atgal į Lietuvą? Niekada nesakyk niekada. O kaipgi be sentimentų tėvynei, be draugų, be ryšių, pagaliau – be sodybos, kuri atvilioja vasaroti beveik kasmet. Bet kol kas „vintažinis“ gyvenimas kuriamas Anglijoje. Šalyje kur gerokai daugiau daiktų, besiprašančių į objektyvą, kur didesnis to poreikis ir kur daugiau bendraminčių. O su tuo, kas tapę meile, skirtis būtų sunku. Todėl kai kurie atsakymai palikti laikui, o kai kuriems klausimams tiesiog per anksti.

Visko dar daugiau FB R – Vintage Salvage ir Instagram R -Vintage Salvage. 

Rasa ŽEMAITIENĖ. Rimanto PAŠKEVIČIAUS archyvo fotografijos

lupa saukstas

Pažinkime daiktus su lupa

Praktiškai kiekvienuose namuose yra daiktų su sava istorija ir sava paslaptimi, o kartais intriguoja ir nauji pirkiniai, įsigyti sendaikčių turguose ar antikvariatuose. Mes visad stengiamės išsiaiškinti apie daiktus kuo daugiau ir Jums galime padėti.

Žavingosios statulėlės

„Šias statulėles pirkau kaip Meiseno porceliano gaminius, bet ir pats tuo labai abejojau. Kita vertus, daiktas gražus, o kainavo tik 50 eurų. Tad jei ir ne Meisono, nebus gaila. Vis dėlto būtų įdomu sužinoti, kas jų gamintojas?“ – teiraujasi Vytautas iš Kauno.

lupa

Porinės statulėlės. Johansеn Roth. XIX a. pabaiga.

Šios porinės statulėlės yra vienas iš tų gaminių, kurias nesąžiningi pardavėjai dažnai pateikia kaip seną ir retą Meisoną. Šiuo atveju nesąžiningų pardavėjų rankose dėl kai kurių žymėjimo ženklų panašumų statulėlės gali būti pateiktos ne tik kaip XVIII a. senas ir retas Meisonas, bet ir kaip Prancūzijos manufaktūros Marselyje „Joseph Gaspard Robert factory“ gaminys. Iš tiesų jos pagamintos XIX a. pabaigoje vokiečių kompanijos „Johanson Roth“. Ant figūrėlių matomas ženklas iš tiesų kopijuoja Meisono žymėjimą, bet su Meisonu neturi nieko bendro. Šiuo atveju figūrėlių gamintoją nustačiau pagal stilių, veidelių išraiškas, detales. Kai daiktas yra atributuojamas, žiūrima ne tik į ženklus, kurie visais laikais buvo padirbinėjami, bet ir į patį objektą. Dekoravimas, dažų atspalviai, detalių subtilumas, bendra stilistika ir daug kitų dalykų taip pat padeda nustatyti gaminio gamintoją.

Įvertinimas: tokius daiktus įkainoti gana sudėtinga todėl, kad kolekcininkui su stažu jų nereikės ir veltui, bet visada atsiras žmonių, pasiryžusių sumokėti 50 eurų ir daugiau. Mano patarimas toks: norėdami įsigyti panašių daiktų, visada pagalvokite, ar Jums jų reikia, ir stenkitės jų ieškotų blusų turguose už minimalią kainą.

Vintažinis komplektas

„Šis komplektas man liko kaip močiutės palikimas. Prisimenu jį dar iš vaikystės močiutės rankose per visas šventes, kuriose tik buvo tortas. Gaila, bet nepaklausiau jo atsiradimo  namuose istorijos, nežinau, ir kiek jam metų. Gal užpildytumėte šias mano žinių spragas, būtų labai įdomu“, teiraujasi Kristina Garmutė iš Vilniaus.

lupa

Stalo serviravimo komplektas. Didžioji Britanija. 1980-ieji.

Vintažinis dviejų įrankių rinkinys tortui serviruoti su porceliano rankenėlėmis yra pagamintas Didžiojoje Britanijoje 1980-aisiais. Ant daiktų matome žymėjimą „Prill Stainless Sheffield England“. Tai labai dailus rinkinys kasdieniam ir šventiniam naudojimui, visada verta tokį turėti, nes panašūs daiktai labai gražiai puošia stalo serviruotę.

Įvertinimas: jeigu šių įrankių rankenėlės yra idealios būklės, rinkinys vertas 2535 eurų, o jeigu jie dar turi ir savo originalią dėžutę, tai ir už 3550 eurų.

Šaukštas su išgraviravimu

„Antikvariatuose pradėjau pastebėti gražius įrankius. Šį tą ir nusiperku. Ir nors dabar siunčiu tris šaukštus, labiausiai mane domina vidurinysis – man jis dekoratyviausias. Mokėjau už jį 6 eurus. Gal būtų įmanoma apie jį sužinoti kažką išsamiau?“ – smalsu Danguolei Liepaitei iš Klaipėdos.

lupa

Šaukštas (viduryje). „John ir William Moir“ dirbtuvės. Niujorkas. 1844–1870 m.

Iš šių trijų šaukštų kolekcininkus labiausiai sudomintų lašo formos šaukštas, skirtas želei valgyti – jis rečiausias. Bet, skaitytojos pageidavimu, išsamiau stabtelėsime prie viduriniojo. Pradėkime nuo to, kad jeigu siunčiate kažkam įvertinti daiktą, tai suteikite apie jį tą informaciją, kuri ir jums pastebima. Kalbant apie įrankius, reikėtų parašyti jų dydį, nors šiuo atveju jis numanomas. Žinoma, svarbu nufotografuoti žymėjimus, defektus, prabas ir t. t. Taigi ženklas „w. moir sterling pattern“ byloja tai, kad šaukštas pagamintas „John ir William Moir“ dirbtuvėse Niujorke 1844–1870 m. Šaukštas sidabrinis, ką reiškia žodis „sterling“.

Juvelyras William Моir (1826–1896), kuris po mirties buvo tituluojamas kaip „vienas iš seniausių ir pačių žymiausių juvelyrų Niujorke“, gimė Aberdine, Škotijoje. 1840 m. visa Moirų šeima emigravo į Niujorką ir Viljamas tapo laikrodininko Aleksandro Martino mokiniu. Kiek vėliau jis jau dirbo juvelyro Emeto T. Pello pameistriu. 1844 m. Emetui Pellui nutarus baigti savo verslą, jį perpirko Viljamas su savo broliu. Per 25 metus kompanija vystėsi labai sėkmingai ir įėjo į JAV juvelyrikos namų istoriją.

Ant šaukšto mes matome ir išgraviruotą vardą žmogaus, kuris šį šaukštą gavo dovanų kažkokia proga. Vardų, inicialų ar datų graviravimas ant senų stalo įrankių, portsigarų, apyrankių ir kitų smulkmenų tuo metu buvo labai populiarus ir mėgstama dovanoti bet kokia pasitaikiusia proga: gimimo, krikštynų, mokslo baigimo, sužadėtuvių, vestuvių, prisiminti kelionei, tarnybai ir pan.

Įvertinimas. Nežiūrint garbaus šaukšto amžiaus, pats vienas jis nėra vertingas, o ypač su išgraviravimu – vargu ar jis domintų kolekcininkus. Taigi vertinti šį daiktą reikėtų tik pagal kainą už sidabro gramą. Bet kokiu atveju jis kainuoja daugiau nei 6 eurus. Šaukštą reikėtų pasverti ir padauginti iš kainos, šiuo metu mokamos už gramą sidabro.
neringa stoškutė

Neringa STOŠKUTĖ: „Muziejai taip pat keičiasi, tik galbūt šiek tiek lėčiau negu technologijos“

Ar kada susimąstėte, kiek daug netektume, jei mūsų pasaulyje neliktų muziejų. Neliktų praeities, sukauptų kolekcijų, įdomių pomėgių įprasminimo ir t. t. Reikia manyti, kad taip niekada neatsitiks, o štai gegužės 18–20 dienomis Lietuvoje bus proga muziejuose apsilankyti ir tiems, kurie ne itin pratę taip daryti. Tarptautinės muziejų dienos proga daug muziejų kvies nemokamai aplankyti ekspozicijas ir parodas, tai bus galima padaryti ir „Muziejų nakties“ renginiuose. Norėdami į Lietuvos muziejus pažvelgti šiuolaikinio žmogaus akimis ir platesniame kontekste, kalbiname Neringą STOŠKUTĘ, parodų kuratorę, baigusią magistrantūros studijas Kingstono universitete, bakalauro – Glazgou dailės mokykloje. Dabar ji Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros katedros doktorantė, kurios disertacijos tema „Muziejininkystės koncepcijos ir jų taikymas meno muziejuose Lietuvoje XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje“.

Kodėl Jus asmeniškai sudomino muziejai kaip tyrinėjimų objektas?

Iš pradžių, dar studijuodama bakalaurą, susidomėjau parodų kuravimu. Studijuodama Glazgou meno mokykloje, savanoriavau universiteto galerijoje – padėjau instaliuojant parodas, ruoštis jų atidarymui, vedžiau turus lankytojams. Renkantis magistro studijas orientavausi į kuratorystės programas. Studijuojant magistrą turėjau daug galimybių aplankyti įvairaus pobūdžio muziejus ir galerijas Londone, Paryžiuje, Niujorke ir kituose pasaulio miestuose, susitikti su jų darbuotojais. Muziejus man tapo ne tik laisvalaikio praleidimo, bet ir darbo vieta. Kadangi ilgą laiką gyvenau užsienyje, manau, kad mano požiūris į muziejų instituciją yra visiškai kitoks negu mano bendraamžių. Nesutinku, kai žmonės sako, kad muziejai yra nuobodūs ir pasenę, nes aš žinau, kad jie tokie nėra ir savo tyrimu bei įvairia veikla siekiu tą pakeisti. Turiu omenyje, pakeisti ne pačią muziejaus instituciją, o jos santykį su lankytojais ir lankytojų santykį su ja.

Muziejai labai įprastas mūsų gyvenimo reiškinys, bet kodėl jie atsirado, kam jų prireikė ir svarbiausia – kodėl jie gyvuoja iki šiol?

Galima sakyti, kad pirma atsirado ne muziejai, o kolekcijos. Viena pirmųjų kolekcijų istorijoje, III a. prieš mūsų erą, buvo sukaupta Ptolemajo I Sotero, kuri buvo saugoma Aleksandrijos bibliotekoje. Pirmieji oficialūs muziejai susikūrė XVII a. universitetuose ir dvaruose. Muziejų populiarumas išaugo kartu su Apšvietos amžiumi, kuomet atsirado poreikis modernizuoti ir šviesti visuomenę. Lietuvoje pirmųjų muziejų pagrindai susiformavo XVIII a., paskatinti Vakarų Europos švietėjų filosofijos ir kultūrinio judėjimo. Pirmieji muziejai buvo įsteigti Lietuvos švietimo centre – Vilniaus universitete ir vadinami mokslo kabinetais-muziejais. Jų pagrindinė funkcija buvo universitetų auditorijose dėstomą teoriją papildyti moksliniais eksponatais, tobulinti mokslo darbuotojų žinias. Taip pat didelė dalis pirmųjų Lietuvos muziejų susikūrė privačių kolekcijų pagrindu. Lietuvos inteligentijos atstovai, tokie kaip rašytojas ir kultūros veikėjas Dionizas Poška arba grafas ir kolekcininkas Vladislovas Tiškevičius, tyrinėjo šalies kultūrą bei istoriją kaupdami įvairius istorinės, kultūrinės ar meninės vertės objektus savo dvaruose. Šios kultūrinio paveldo kolekcijos buvo sudarytos iš retų ar neįprastų objektų, senienų, kultūros ir meno kūrinių, atspindinčių individualų kolekcininko pasaulio suvokimą. Toliau, kaip ir su kiekviena kolekcija, atsirado poreikis ją rodyti, vėliau atsirado tikslai – auklėti, šviesti, informuoti visuomenę ir lavinti jos skonį. Tuomet susikūrė pirmieji vieši muziejai, kurių funkcija ir vaidmuo bėgant laikui keitėsi.

O šiandien muziejai nėra pasenę taip pat, kaip ir vinilo plokštelės ar laidiniai telefonai? Ir jų lemtis tebūti praeities liudininkais, kurie įdomūs keistuoliams, gurmanams, siauram specialistų sluoksniui ir net negali konkuruoti dėl platesnio dėmesio?

Negalėčiau su tuo sutikti. Juk vinilo plokštelės pavirto audiokasetėmis, pastarosios – kompaktinėmis plokštelėmis, o šie perėjo į skaitmeninę erdvę. Panašiai ir laidiniai telefonai tapo mobilūs, o dabar jau ir išmanūs. Muziejai taip pat keičiasi, tik galbūt šiek tiek lėčiau negu technologijos. Žinoma, egzistuoja ir tokių muziejų, kurie yra įdomūs tik keistuoliams arba specialistams, bet juk tai nėra blogai. Mano nuomone, muziejai niekuomet nepasens ir neišnyks, jeigu jie mokės ir sugebės atrasti ryšį su savo lankytojų auditorija. Ji neturi būti labai didelė ar plati. Kai kuriems muziejams užsienyje užtenka pagrindo veikti, jeigu jie įtraukia vietos bendruomenę į įvairias muziejų veiklas, kaip, pavyzdžiui, parodų kūrimą, edukacinių užsiėmimų vedimą, įvairius kitus muziejinius projektus, ir mato savo darbo rezultatus pokyčiuose, kurie vyksta toje bendruomenėje. Tyrinėdama muziejus, jų funkciją ir vaidmenį visuomenėje supratau, kad kartu su įvairiais pokyčiais visuomenėje turi keistis ir pats muziejus. Muziejai turi ieškoti kaip pritraukti lankytojus, pasiūlyti jiems įdomias ir patrauklias paslaugas, ieškoti inovatyvių, originalių pasiūlymų laisvalaikiui praleisti.

Kada galima pasakyti – geras muziejus? O kada – skeptiškai numykti – žmonės stengėsi, bet…?

Nėra gerų muziejų, kaip ir nėra blogų muziejų. Visi muziejai turi sukaupę kolekcijas, parengę informacinį turinį, tik galbūt nemoka tinkamai ir patraukliai pateikti lankytojams, pasiūlyti užsiėmimus, kurie būtų įdomūs ir naudingi. Dažniausia gausiausiai lankomi muziejai yra traktuojami kaip geri muziejai. Pasaulyje jų yra labai daug, įskaitant Britų muziejų arba Tate Modern galeriją Londone, Luvrą Paryžiuje, Modernaus meno muziejų arba Metropoliteno muziejų Niujorke. Tačiau egzistuoja ir mažiau žinomų muziejų, kuriuos tikrai verta aplankyti, kaip, pavyzdžiui, Soane muziejus Londone arba Tenement muziejus Niujorke. Soane muziejus Londone yra išskirtinis tuo, kad iki šiol muziejaus lankytojų skaičius vienu metu yra ribojamas iki 90-ies asmenų, o kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį muziejų galima apžiūrėti žvakių šviesoje. Seras Johnas Soane’as buvo žymus britų architektas, o jo sukaupta įvairių senienų ir meno vertybių kolekcija tapo pagrindu įkurti muziejų jo namuose. Lietuvoje mes turime panašų muziejų Vilniuje. Tai –XX a. pab. išeivijos dailininko Kazio Varnelio namai-muziejus, kurį galima lankyti pagal individualiai sutartą laiką, o muziejaus ekspoziciją padėjo sukurti pats dailininkas. Kazio Varnelio namuose-muziejuje yra eksponuojamas dailininko sukauptas grafikos, skulptūros, įvairių dirbinių, renesansinių ir barokinių baldų, interjero detalių rinkinys bei paties Varnelio optinio meno kūrybos darbai.

Kitas mano minėtas Tenemenet muziejus Niujorke yra lankomas ekskursijomis. Šiame muziejuje galima pasirinkti iš kelių skirtingų ekskursijų ir visos jos vyksta skirtinguose pastato aukštuose, tad į šį muziejų galima sugrįžti ne vieną kartą! Tenemenet muziejuje yra išlikę keli autentiški interjerai, po kuriuos vaikščiojant ekskursijos gidas pasakoja imigrantų istorijas. Šiame muziejuje yra akcentuojami ne objektai, o socialinė istorija perteikiama per šiame pastate gyvenusių šeimų ir individų istorijas. Man teko klausytis pasakojimo apie jauną žydų šeimą, kuri atvyko iš Vokietijos į Niujorką XIX a. viduryje ir apie žmonos vargus stengiantis išlaikyti šeimą, be žinios dingus jos vyrui. Kita dalis pasakojimo buvo apie italų šeimą, kuri gyveno viename iš pastate esančių butų XX a. 4-ajame dešimtmetyje, Didžiosios ekonominės krizės metu. Šio buto interjeras liko nepakitęs, tačiau jis buvo be baldų, o kambario viduryje už stiklo buvo eksponuojami keli daiktai, kurie priklausė čia gyvenusiai šeimai. Nors interjere neliko baldų, tačiau to meto vaizdas iškilo prieš akis klausantis gido pasakojimo. Tai parodo, kad ne muziejaus objektuose, o jo santykyje su lankytojais yra kuriama jo vertė ir reikšmė.

Koks pats keisčiausias Jūsų aptiktas muziejus? Pats mieliausias? Įdomiausias?

Kaip minėjau, esu aplankiusi nemažai keistų ir įdomių muziejų, tačiau pats keisčiausias mano aptiktas muziejus yra Kaune. Tai – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys Velnių muziejus. Mane labai domina ir muziejaus susikūrimo istorija (jis, be to, irgi pradėtas nuo kolekcijos). XX a. pradžios lietuvių dailininkas Antanas Žmuidzinavičius turėjo ypatingą ryšį su skaičiumi 13 (velnio tuzinu). Jis taip pat buvo kolekcininkas, o viena iš jo originaliausių ir garsiausių rinkinių buvo velnių kolekcija. Jeigu gerai pamenu, pirmąjį velnią jam padovanojo kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kurį paėmė iš senos bažnyčios altoriaus. Tai – medinės skulptūros dalis, kurioje šventasis po kojomis prispaudęs laiko velnią. Deja, šventojo likusios tik kojos, nes skulptūros viršų kunigas nupjovė – taip buvo lengviau dailininkui atvežti dovaną. Pats įdomiausias mano aplankytas muziejus užsienyje tai – Museum of Broken Relationships Londone. Muziejus buvo įkurtas dviejų menininkų iniciatyva, o jo rinkinys yra apibūdinamas kaip kolektyvinės emocinės atminties projektas. Muziejaus tikslas – įamžinti buvusius, nutrūkusius žmonių santykius. Muziejaus steigėjai priima iš žmonių įvairius objektus, kurie jiems primena (arba galbūt nenori, kad jiems primintų) apie iširusius santykius. Kartu su muziejui dovanojamu objektu yra prašoma pateikti išsiskyrimo istoriją. Taigi jame eksponuojami objektai tampa aktualūs ir reikšmingi dėl jų emocinio turinio.

Ar galima įvardyti kelis objektyvius aspektus, nuo kurių priklauso muziejaus vertė? Ar daugiau subjektyvumo, pvz., vertė padidėja dėl talentingo ekspozicijos autoriaus, charizmatiškų ekskursijų vadovų?

Norėčiau pabrėžti, kad muziejaus vertė, reikšmė ir aktualumas priklauso nuo institucijos santykio su lankytojais. Mano nuomone, muziejus turi užsiimti savirefleksija – ar tai, ką daro muziejus, yra aktualu ir naudinga, daugiau bendrauti su savo auditorija – ko ji reikalauja, kokie jos poreikiai? Tarnavimas visuomenei turėtų būti pagrindinis bet kokios kultūros institucijos tikslas. Pavyzdžiui, tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nuostatuose muziejus yra apibrėžiamas kaip nesiekianti pelno, nuolat tarnaujanti visuomenei ir jos tobulėjimui, atvira publikai institucija, kuri įsigyja, konservuoja, tyrinėja, komunikuoja ir eksponuoja žmonijos ir ją supančios aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą švietimo, studijų ir malonumo tikslais. Labai gaila, tačiau Lietuvos muziejų įstatyme apie institucijos atvirumą, prieinamumą ar tarnavimą visuomenei nėra net užsimenama. Jame svarbiausia šios institucijos veikla – kaupti, saugoti, restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos objektus. Užsienyje jau kelis dešimtmečius muziejus yra vertinamas dėl sąveikos su lankytojais, o ne objektais. Deja, bet Lietuvoje dar taip nėra.

Net Lietuvoje muziejų sąrašas gana ilgas ar taip tik atrodo, kai nelyginame su kitomis šalimis? Kokių muziejų mūsų šalyje nėra, nors kitur jie populiarūs? Apskritai, kaip keičiasi vaizdas, kai atsiranda platesnis kontekstas?

Šiandien Lietuvoje yra per šimtas įvairių muziejų. Tai – istorijos, meno, mokslo, gamtos, technikos ir kito pobūdžio institucijos. Mūsų šalyje egzistuoja tokio pat tipo muziejai, kaip ir kitose šalyse: nacionaliniai, respublikiniai, savivaldybių, žinybiniai, privatūs ir kiti. 1995 m. buvo išleistas ir patvirtintas Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, 2003 m. sudaryta ir įsteigta Muziejų taryba, kuri sprendžia Lietuvos muziejų kultūros politikos formavimo ir veiklos klausimus. 2004 metais Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsirado daugiau galimybių paslaugų ir pramogų kultūros plėtrai, ypač kultūriniam turizmui, pradėti vykdyti muziejų modernizacijos ir strateginių krypčių plėtros projektai. Svarbu paminėti ir kylantį visuomenės poreikį mokytis visą gyvenimą, kuris daro didelę įtaką muziejų gyvenime. Muziejuose nuolat rengiamos laikinos parodos, pristatančios lietuvių ir užsienio menininkų kūrybą, daugėja edukacinių programų, skirtų įvairaus amžiaus ir poreikių lankytojų grupėms. Mano nuomone, Lietuvoje muziejai turi labai didelį potencialą, tik kartais jo tinkamai neišnaudoja. Bet turiu vilties, kad ateityje situacija keisis. Auga nauja muziejininkų, kuratorių ir lankytojų karta. Ji daug kritiškesnė muziejaus funkcijos ir veiklos atžvilgiu, tad laikui bėgant, norėdami išlikti aktualios kultūros institucijos, muziejai turės prisitaikyti prie visuomenės poreikių.

Lietuvoje muziejų eksponatai vis dar labai akylai saugomi nuo lankytojų – dažnai už stiklo, o jei ne, tai šiukštu – neliesti. Žinoma, dailės šedevrą ar istorinį dokumentą saugoti reikia, bet juk ekspozicijose dažnai būna iš atsparių medžiagų pagamintų daiktų, į kuriuos panašių daugybė dar yra fonduose ir gal niekuomet neišvys dienos šviesos. Ar teisinga iš muziejaus lankytojų atimti pojūčio galimybę? Ar visur taip yra?

Teisinga nuomonė, kad dauguma muziejų Lietuvoje yra orientuoti į objektų saugojimą. Galima teigti, kad Lietuvoje dauguma žmonių suvokia muziejų kaip vertybių kaupimo ir saugojimo instituciją. Sutinku, kad vienetinius ir unikalius meno kūrinius, istorinius dokumentus, originalus būtina saugoti, juos tinkamai prižiūrėti ir eksponuoti. Tačiau yra atvejų, kuomet eksponatus leidžiama liesti ir lankytojams. Užsienyje jau seniai veikia hands-on galerijos, kuriose visus eksponatus galima liesti. Dažniausiai tokiuose muziejuose yra naudojami originalių eksponatų antrininkai, objektai, kurie yra atkurti meistrų, atrodo kaip originalai, bet tokie nėra. Pastaruoju metu populiarėja tendencija leisti lankytojams prisiliesti prie originalių eksponatų. Pavyzdžiui, Britų muziejuje Londone kiekvieną dieną keliose galerijose savanoriams padedant galima apžiūrėti ir rankose palaikyti originalius objektus iš muziejaus kolekcijos, kurie, žinoma, yra mažiau vertingi nei už stiklo eksponuojamos vertybės. Dar vienas atvejis, kuomet muziejai skolina objektus iš savo rinkinio tam tikroms bendruomenėms ar ceremonijoms. Labai gerą pavyzdį turime čia, Lietuvoje, kai Bažnytinio paveldo muziejus ekspozicijoje esančius liturginius indus skolina šv. Mišioms, vykstančioms Vilniaus arkikatedroje. Ar leisti lankytojams liesti originalius eksponatus, manau, priklauso nuo muziejaus pobūdžio. Man asmeniškai būtų labai keista, jeigu, pavyzdžiui, žaislų muziejuje nebūtų galima žaisti su žaislais. Tai reiškia ne tik juos liesti, bet ir naudoti pagal paskirtį.

Ar gali būti, kad skaitmeninėje epochoje pojūčiai tapo nesvarbūs – tėra svarbus vaizdas? Gal ateities muziejai – tik virtualioje erdvėje?

Neabejoju, kad ateityje muziejai atras savo vietą ir virtualioje erdvėje, tačiau manau, kad skaitmeninėje epochoje pojūčiai, tarpusavio santykiai įgyja dar didesnę vertę. Kadangi gyvename greitos informacijos, besikeičiančių vaizdų, virtualios realybės amžiuje, prarandame žmogiškųjų ryšių teikiamą emocinį pasitenkinimą. Tokių emocijų kaip liūdesys, užuojauta, laimė ar džiaugsmas negali pakeisti virtualūs simboliai. Mano nuomone, skaitmeninių technologijų plėtra sukūrė dar didesnį muziejų ir jų teikiamų paslaugų poreikį, kad galėtume gyvai, o ne virtualioje erdvėje patirti ir pamatyti tikrus objektus. Juk šių laikų turistai dažnai sukuria nemažą kelią ne tam, kad pamatytų pirmą kartą, o tam, kad pamatytų tikrą objektą, jiems taip gerai pažįstamą iš skaitmeninių vaizdų pasaulio. Pamenu, kai Luvre gyvai pamačiau Leonardo da Vinčio „Mona Lizą“. Iš anksčiau matytų vaizdų maniau, kad paveikslas bus didelio formato, tačiau realybėje jis buvo gana mažo formato, kuris dar labiau išryškino tą intymią ir žavingą šypseną. Noriu pabrėžti, kad turbūt dauguma Luvro lankytojų būtent ir eina į šį muziejų, kad pasižiūrėtų, kaip atrodo ta paslaptinga „Monos Lizos“ šypsena.

Ačiū už įdomius atsakymus. Klausimus pateikė Liucija SABĖ. Interviu rengtas 2018m. gegužę. Luko MOTIEJŪNO nuotrauka

burbiškio dvaras

Burbiškio dvaras nužydėjus tulpėms

Kai Burbiškio dvare (Pakalniškių seniūnijoje, Radviliškio r.) įvyksta tulpių žydėjimo šventė, o galiausiai jos ir visai nužydi, toliau ramiai srovena dvaro kasdienybė. O joje jau be šventinio ir žydinčio šurmulio atsiveria šios nuostabios vietos istorija, interjero autentika, parkas, pilnas žydinčių saulučių ir paukščių ir gausybė romantiškų tiltelių, bylojančių apie čia plevenusią ir plevenančią meilę. Žinoma, už dvaro išpopuliarinimą turbūt reikėtų dėkoti tulpėms – šios šventės idėjos autoriaus, dvaro direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus dar 1999 m. sugalvota šventės misija įvykdyta – Burbiškio dvaras jau vadinamas tulpių dvaru, o šventė – vienas gražiausių renginių Lietuvoje, beje, vykusių praeitą šeštadienį, bet mes i bandysime dvaru pasigrožėti kur kas plačiau, nes tai vieta, kur verta užsukti visais metų laikais.

Burbiškio dvaras - sodyba kito ir plėtėsi

Vaikštant po Burbiškio dvarą visą laiką kirbėjo mintis, kad jį sukūrė du vyrai. Vienas prieš gerą šimtą metų, kai paveldėtame dvare įgyvendino visas savo svajones, ir tai buvo dvarininkas Mykolas Baženskis. Antras – ilgametis dvaro direktorius Egidijus Prascevičius, sugebėjęs pamatyti tai, ko greičiausiai niekas nebūtų pamatęs ir 1981 m. pradėjęs organizuoti pirmąsias parko tvarkymo talkas, kryptingai ir atkakliai šį dvarą kėlė naujam gyvenimui, drauge juo gyvendamas ir pats. Tačiau apie viską iš pradžių. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII a. – šio amžiaus pabaigoje Burbiškio dvaras atiteko Andriejui Drobišui, o 1692 m. iš jo dvarą nupirko Konstantas Drobišas. Tuo metu Burbiškio dvaras buvo smulki bajoriškos žemės valda. XVIII a. pirmoje pusėje dvarą valdė dvarininkai Tovianskiai, bet atsigavo jis tik XVIII a. viduryje, kai jį įsigijo dvarininkai Straševičiai. Būtent jie suremontavo ir išplėtė gyvenamąjį rūmą, pastatė naujų pastatų, pradėjo kasti tvenkinius.

burbiškio dvaras
burbiškio dvaras

Burbiškio dvaras – romantizmo, istorizmo ir neogotikos paveldo vertybė, jame stengiamasi aktualizuoti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas.

Pagaliau – Baženskiai

1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe ir valdant šiai šeimai dvaras dar labiau išaugo: buvo išplėsta dvaro sodyba, pastatyta naujų pastatų, pradėtas formuoti dvaro parkas. 1903 m. po tėvo Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis, pradėjęs vėl kitokį dvaro gyvenimo etapą. Naujasis dvaro valdytojas jaunystėje mokėsi Rygoje, studijavo agronomijos mokslus Leipcige, pasižymėjo romantiškomis aspiracijomis, dievino kompozitoriaus Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas. Garsaus ir mylimo poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi, senove. Dar mokydamasis M. Baženskis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno kūriniais, sukurti ypatingą vietą, tad, baigęs mokslus Vokietijoje, jis sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi aktyviai ir išmoningai tvarkyti ūkį.

Parko suklestėjimas

Mykolas Baženskis įkūrė didelį, puošnų parką, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė gausybe tiltelių – fantazijos netrūko. Tarp salų su romantiškais pavadinimas – kaštonų sala, eglių, orkestro – vingiavo Meilės alėja, prisėsti kvietė žavingi suoleliai, jauki altana. Gulbių namelyje, žinoma, rezidavo gulbės, o tuo metu tai buvo didelė retenybė. Šis parkas, galima sakyti, buvo viena iš vizitinių dvaro kortelių, bet ne vienintelė – dvarininkui netrūko ir daugiau originalių sumanymų. Pavyzdžiui, jis pastatė pelėdinę, nes norėjo, kad dvare būtų pelėdų, sodino daug augalų, patinkančių lakštingaloms, kad jos čiulbėtų, ir ta intencija turėjo keistą darbininkų priėmimo į darbą kriterijų: laikai katę – darbo dvare negausi. Pirmenybė čia buvo teikiama sparnuočiams ir jų koncertams.

Jau XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomas ir lankomas. Čia lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, lenkų rašytojas ir poetas Kornelijus Makušinskis, kuris buvo vedęs M. Baženskio seserį Emiliją Baženskytę, Petras Vileišis. Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkiniais, pasivaikščioti po parką, skaityti. Čia nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai, vaikų ekskursijos. Gamtos prieglobstyje pleveno meno dvasia ir intelektualūs pašnekesiai.

Burbiškio dvaras ir jauno skulptoriaus užduotys

Atskiro dėmesio nusipelno parko skulptūros. Gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo menininko, galinčio jo idėjas įgyvendinti. Toks jam pasirodė jaunas ir gabus skulptorius Kazimieras Ulianskis, mokęsis skulptūros Lenkijoje. 1910 m. dvarininkas su juo susipažino, o jau 1912 m. parko centrinę dalį papuošė K. Ulianskio kūrinys – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai, beje, pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje. Skulptorius sukūrė ir kitus paminklus bei skulptūras: poeto Adomo Mickevičiaus paminklą, skulptūrą „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, liūtų skulptūras Liūtų tiltui, Fauno skulptūrą – „velniuką“, Nimfos skulptūrą, Baženskių šeimos biustus ir herbus. Iki šių dienų ne visos skulptūros išliko, bet tai, ką buvo galima išsaugoti ir restauruoti, ir dabar puošia dvaro teritoriją ir byloja gražias jų išgyvenimo istorijas.

Po Burbiškio dvaro gaisro

Burbiškio dvaro sodybos istorija liūdnesnė nei parko, mat XX a. pr. dvaro sodybos medinis rūmas sudegė. Nauji rūmai nebuvo pradėti statyti, tad buvo rekonstruota ir pritaikyta gyventi akmenų mūro oficina, prie jos pristatyti priestatai, kurie ir suformavo didelį uždarą kiemą. Dvaro rūmai tapo panašūs į mažytę tvirtovę, o jų neogotikinė architektūra, palyginti su kitais dvarais Lietuvoje, buvo visiškai kitokia. XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaro pastatų kompleksą sudarė rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidės, svirnas, karietinė, balandinė, daržinė, klojimas, motorinis malūnas, bravoras, karvidė ir kalvė. Beje, agronomas Mykolas Baženskis pasirinko auginti raudonuosius sėklinius dobilus. Dabar dauguma šių pastatų atstatyti, o pagrindinio rūmų pastato interjeras vertas atskiro dėmesio ir prie jo dar grįšime. 

Didžioji dauguma kambarių yra išklijuoti sienų apmušalais. Sunku buvo nuspėti jų spalvas, o štai raštai matėsi kai kuriose išlikusiose fotografijose ir pagal jas buvo parinkti maksimaliai panašūs. Autentiška grindų danga yra išlikusi tik vienoje iš patalpų – visur kitur grindys naujos.

Nauja valdžia – nauja tvarka

1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta pasitraukti į Lenkiją. Koks absurdas: pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Praeities kultūros genocidas… Rūmų salių koklinės krosnys buvo išgriautos, salės performuotos į butus. Nugriauta dalis dvaro sodybos pastatų: pirtis, svečių korpusas, keturių aukštų bokštas, karietinė, gulbių namelis, oranžerija, guvernantės namas, sunaikintos Fauno ir Nimfos skulptūros, Liūtų tiltas. Naujos ideologijos kūrėjams grožio buvo per daug. Ilgainiui užžėlė ir nuostabusis parkas, be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai, apgriuvo tilteliai ir altanos. Tačiau parkas išlaikė pagrindinę planinę struktūrą, išliko nepažeista sudėtinga tvenkinių sistema. Per stebuklą liko stovėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, skulptūra „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, parko vartai, mūrinis arkinis tiltelis, liūtų figūros. Gyvenamosios dvaro sodybos sektoriuje išliko centrinė buvusių rūmų dalis, vaikų namas, ledainė, virtuvė. Ūkiniame sektoriuje – akmenų mūro karietinė, arklidės, svirnas, sodininko namas, mūrinė oranžerijos dalis, balandinė. Vis dėlto po kelių dešimtmečių dvaro vaizdas buvo tiesiog tragiškas, jo elegantiškos praeities ženklų nebuvo galima rasti nė su žiburiu.

Altruistiškas palikuonis

Tačiau atrodytų, kad tuomečiam rajono paminklosaugos vadovui Egidijui Prascevičiui taip neatrodė. Parkas ir dvaro likučiai, jo manymu, galėjo įgauti visai kitą vaizdą. Tokios mintys 1981 m. buvo drąsios, bet viskas nuo minčių ir prasideda. Pradėjęs organizuoti talkas parkui tvarkyti, direktorius neketino sustoti. Pamažu, bet vietovė akivaizdžiai keitėsi, kol 1991 m. E. Prascevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis ir Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių. Dvare imtasi didelių darbų. O direktorius susisiekė su Mykolo Baženskio sūnumi Adomu Baženskiu, gyvenančiu Lenkijoje – reikėjo spręsti dvaro nuosavybės klausimus. Išsisprendė viskas labai altruistiškai: 1992 m. A. Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio r. savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams, o pats ponas Adomas su šeima čia visada turės du kambarius ir galės paatostogauti, kai tik norės. Ponas Adomas dvarą paliko būdamas septyniolikos, jautė jam didelius sentimentus, jo pirmieji pasimatymai vyko tarp daugybės žavingų tiltelių, tad jo sąlyga buvo labai natūrali ir palyginti lengvai įvykdoma. Beje, dabar dvare yra įrengta keletas kambarių, kuriuos galima išsinuomoti ir dvare užsibūti kiek ilgiau nei porą valandų – parkas ir želdynai visada dovanoja savo spalvas, aplinka žavinga. Tarp kitko, paskutiniai gyventojai dvarą apleido irgi tik 2000-aisiais, kai buvo perkelti į kitus butus.

 Muziejuje nėra labai gausu baldų, bet jie antikvariniai, parinkti labai atsakingai ir sėkmingai kuria praeities nuotaiką. 

Restauracijos šuoliai

Išsprendus nuosavybės klausimus, darbai ėjo kur kas sparčiau ir linksmiau. Pagal senas nuotraukas, kurių, pasirodo, buvo labai daug ir kurias direktoriui pavyko surasti (kaip ir daugybę kitų eksponatų), dvaras kėlėsi naujam gyvenimui. Vienas po kito buvo atkurti tilteliai, restauruojama mažoji architektūra, sodinamos klombos ir želdynai. Iš Beinoravos ūkio 1995 m. muziejus įsigijo nedidelę Felikso Malčiausko surinktą ir puoselėtą tulpių kolekciją. Jos buvo susodintos į keletą lysvių Burbiškio dvaro parko gėlyne. Tulpės kasmet buvo dauginamos, kolekcija didėjo, plotas – irgi. Beje, dabar tulpių kolekcijoje yra jau per 460 rūšių ir veislių, o dvaro gėlininkė Vida Jonušienė su dideliu entuziazmu galėtų pasakoti apie žydinčius savo planus. Dvare iš tiesų puikūs želdynai, formuojamos naujų gėlių kolekcijos, vis daugiau žalių gyventojų sulaukia restauruota oranžerija. Šalia parko budo ir pastatai. Remiant Radviliškio r. savivaldybei ir Kultūros vertybių apsaugos departamentui buvo restauruotas centrinis dvaro rūmas, virtuvė, ledainė, galerija, vaikų namelis, atkurtas guvernantės namas, dvaro rūmų svečių korpusas. O 2007 –2008 m., gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, buvo restauruoti likę dvaro pastatai: karietinė, svirnas, arklidės, virtuvė, balandinė, sodininko namas ir ūkinis pastatas, atkurti tilteliai, o 2010 m. – ir keturių aukštų bokštas, pirtis, oranžerija, altana.

Šiandien dvare nuostabu visais metų laikais. Jį puošia 28 ha ploto peizažinis parkas, raižo darni tvenkinių ir kanalų sistema su penkiolika salų, daugybe pusiasalių ir sąsiaurių, sujungtų 21 tiltu ir tilteliu. Parkas bei romantiškų pastatų kompozicija ir jos akcentai sukuria ypatingą šios vietovės nuotaiką ir atspindi dvaro kūrėjų pasaulėjautą.

Įsiklausanti į praeitį Burbiškio dvaro šiandiena

Skoningai restauruotas ir Burbiškio dvaro rūmų vidus, antikvariato mėgėjai čia gali rasti išskirtinių ir gana retų baldų, pasigrožėti XX a. pradžios apdailos detalėmis, nes viską, ką buvo galima išsaugoti, yra išsaugota ir restauruota, ko ne – maksimaliai autentiškai ir protingai atkurta. Baltoji rūmų salė mena pokylių laiką, Žalioji – kasdienybę, įdomus ir visas rūmų išplanavimas, jo jungtys su visais kitais pastatais. Ypač graži dvare eksponuojamų nuotraukų kolekcija, kurioje – daug praėjusio dvarininkų gyvenimo ženklų. Žiūrėk, visa šeima prie prašmatnaus „Biuiko“, kitur – prie „Fordo“, dar kitur – ant motociklo „Harley Davidson“. Arba teniso aikštelėje, arba su gulbėmis, arba altanoje… Karietinėje vertėtų aplankyti senovinių karietų ir vežimų kolekciją, svirne pasidomėti žemės ūkio mašinomis, arklidės – gera erdvė šventėms ir konferencijoms. Eksponatų netrūksta, o jie, beje, per tulpių žydėjimo šventę būna užrakinti.

Burbiškio dvare labai sėkmingai XX a. pradžios atmosfera susilieja su šiandienos kultūrinėmis misijomis ir kuria natūralų gražių tradicijų tęstinumą. Paveldas čia pateikiamas moksliškai korektiškai, bet kartu nepamirštant užkabinti lankytojų vaizduotės bei puoselėti dvarų kultūros. Čia nuolat rengiami poezijos pavasario renginiai, kameriniai koncertai, parodos, vyksta mokslinės konferencijos ir seminarai. Čia verda gyvenimas net ir tada,.. kai nežydi tulpės.

Rasa ŽEMAITIENĖ. Už suteiktą medžiagą dėkojame dr. Laurai PRASCEVIČIŪTEI. Andriaus Dmuchovsko ir Lauros Prascevičiūtės nuotraukos

getsbis

Vakarėlis „A la DIDYSIS GETSBIS“

Amerikiečių rašytojas Frensis Skotas Ficdžeraldas yra pasakęs: „Rašytojas turi rašyti savo kartos jaunimui, ateinančios kartos kritikams ir tolesnių kartų mokytojams“. Pačiam rašytojui pasiekti šį tikslą bene geriausiai pavyko savo puikiuoju, didingu ir ypač amerikietišku romanu „Didysis Getsbis“. Pavyko net tose srityse, kur vargu ar pats tikėjosi. Vėlesnės kartos iš šio romano tebesimoko ne tik mylėti, bet ir švęsti bei puoštis. Stiliaus „a la Getsbis“ niekas ir niekada nepamiršo, niekada ir nepamirš. Juolab kad praėjusio šimtmečio 1920-1940 – ųjų mada, nežiūrint visų politinių sunkumų, buvo iš tiesų žavinga. Ypač – turtėjančioje Amerikoje, kuri kaip tik šiuo laikotarpiu ir buvo pavadinta svajonių šalimi.

Getsbio popietė Oklande

Kaip tik tokius vakarėlius jau 33 metus iš eilės rengia Kalifornijos ar deco bendruomenė Oklande ir tai sulaukia didelio susidomėjimo. Šiemet renginys  įvyko rugsėjo viduryje ir kvietė į dieninį pobūvį (gal todėl buvo mažiau spindintis). Organizatoriai savo interneto svetainėje kiekvienais metais nurodo vakarėlio ypatumus ir duoda gausybę patarimų, kaip rengtis, kaip dekoruoti stalą, ką valgyti ir pan. Mat viską reikia atsinešti patiems.Bilietas, atveriantis galimybę „persikelti“ į trečiąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį, asmeniui kainuoja 55 dolerius, vaikai iki 12 metų įleidžiami nemokamai. 1920-1940 – ųjų apranga privaloma be išlygų, todėl, jei ateini nepasiruošęs, išsinuomoti trūkstamus aksesuarus galima vietoje. Tačiau to mažai kam prireikia, nes praeities fanai ir fanės kruopščiai ruošiasi metų įvykiui ir norom nenorom lenktyniauja, kas įspūdingiau atrodys. Tam yra ir motyvas: kasmet renkamas stilingiausias džentelmenas ir ponia, prigalvojama ir įvairių kitų nominacijų. Svečiai netgi atvyksta to laikotarpio  automobiliais.

Piknike – tik pačių atsinešti indai bei stalo aksesuarai.

Piknike – tik pačių atsinešti indai bei stalo aksesuarai. Ir šiukštu jokio plastiko. Patiekalai taip pat turi būti „beveik kaip prieš 100 metų“: trikampiai sumuštinukai, bulvių salotos, vaisių bei sūrio lėkštė, obuolių pyragas. Čia leidžiamas alkoholis, tad dažniausiai geriamas šampanas. Kaip kitaip? Juk tai mėgstamiausias Getsbio gėrimas. Programa, kuria rūpinasi organizatoriai, irgi to laikotarpio stiliaus. Senos receptūros ledai pardavinėjami iš senoviško vežimaičio, ponai gėrisi įvairiomis senovinių  daiktų ekspozicijomis ir ramstosi į šimtamečius automobilius, damos nuo kaitrios Kalifornijos saulės dangstosi žavingais skėtukais ir vėsinasi vėduoklėmis. Margaspalvis piknikas, kuriame kasmet dalyvauja per 500 žmonių, įsikuria šalia įspūdingo balto dvaro, tarsi nužengusio iš „Didžiojo Getsbio“ ekranizacijų. Jokio karnavalo įspūdžio: visi stilingi, žavingi ir linksmi, tarsi tai būtų tikra  nepaprasto grožio kelionė po XX amžiaus pradžios Niujorką. Šampanas liejasi laisvai, ponios ir ponai įsisuka į šokio sūkurį…

1920-1940 – ųjų mados akcentai

Trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje moterys išsivaduoja iš korseto, o jų drabužiai demonstruote demonstruoja, kad ne liemuo svarbiausia. Priešingai: madinga siaurų klubų, plokščiakrūtė, trumpai apsikirpusi moteris, kurios šukuoseną dažnai dengia apvalaus varpelio formos kepuraitė. Jai tinka vos dengiančios kelius berankovės suknelėsprailgintu liemeniu.  Vakarinės – dažniausiai net svyrančios nuo karoliukų ir žvynelių gausos, dieninės – plazdančios šifonu, šilku ar satinu. Raštai geometriniai ir gėlių, bet jokių rėksmingų spalvų – valdo pasteliniai tonai. Ilgi karoliai, dažniausiai perlų – beveik privalomi.

Ketvirtajame dešimtmetyje moterys supranta, kad liemuo  – jų privilegija, todėl jį susiveržia diržu, taip pat išryškina pečių liniją bei krūtinę. Vakarėliuose jos tviska aptemptomis, blizgiomis suknelėmis iki pat žemės, puošiasi kailiais ir įvairiausiais prabangių audinių šaliais. Dienomis dėvi prigludusio silueto, kojų kauliukus beveik siekiančias ilgas sukneles ar sijonus, o vietoje drabužių rankovių plevena įvairaus ilgio raukinukai. Plonyčių dirželių nepamirštamaprie bet kokio drabužio, o beretės ar nedidukės skrybėlaitės privalomos kasdien. Europai tuo metu sunku, Amerikai lengviau, bet moterys visada nori būti gražios ir joms tai pavyksta.

teminis vakarėlis Getsbis

Autorė Jurga Paužaitė – Mažeikienė su vyru Tomu ir sūnumi Tomuku (dešinėje) bei drauge Dalia Wishard ir dukra Monika.

Pirmą kartą romanas „Didysis Getsbis“ buvo išleistas 1925 m., jo tiražas siekė 20 870 egzempliorių, knyga kainavo 2 dolerius. Geriausiomis romano „Didysis Getsbis“ ekranizacijomis laikomos dvi. Tai klasikinis auksinio Holivudo laikotarpio kino filmas, pasirodęs 1949 m., bei 1974 m. sukurta literatūrinio kūrinio vizija, kurią įkūnijo Robertu Redfordas. Filmas pelnė du Oskaro apdovanojimus. 2013 m. pasirodęs australų kilmės režisieriaus BazLuhrmann režisuotas filmas pranoko visus žiūrovų  lūkesčius savo vizualumu, tačiau kritikų buvo apkaltintas paviršutiniškumu, kurio nesugebėjo pridengti netgi genialiausių aktorių, tarp jų ir Leonardo di Caprio, talentas.  

Jurgita PAUŽAITĖ – MAŽEIKIENĖ Autorės nuotraukos Reportažas rengtas 2017 žurnalui „Vintažo ženklai“.

stalo dekoras

Vintažinis stalo dekoras tarp rojaus obelaičių žydėjimo

Gegužės saulė spigino lyg vidurvasarį, nuo paskutinius žiedus dovanojančių rojaus obelaičių gerokai per anksti skraidė žiedlapiai, sodas alsavo mieguistu popietės tinguliu… Oras, tikėjomės, bus kitoks, gaivesnis ir pavasariškesnis, bet… vestuvių stalo vintažinis dekoras vis tiek turėjo būti sukurtas. Kada jei ne dabar, pavasarį, kai savo skaitytojas norisi įkvėpti grožio paieškoms? Tos misijos ėmėsi „BB dizainas“ dekoratorės sesės Birutė ir Miglė BANYTĖS iš Kauno. Ne atsitiktinai kreipėmės į jas. Dešimtmetį perkopusioje šių dekoratorių kūryboje visada daug vintažo ženklų. O mums tai tinka, apie tai ir kalbėjomės, joms dėliojant žalio stiklo trapumą ir žalvario auksą po baltų žiedlapių skrydžiu.

Be dekoro – nė žingsnio

„Vintažas – tai romantika, sentimentalumas ir subtilumas, o per vestuves, taip pat ir kitas šventes dažniausiai to norima“, – sako Miglė ir priduria, kad kokios stilistikos vestuvės bebūtų, net jeigu modernios ar minimalistinės, vintažinės detalės visada praverčia. O jų dekoratorių rekvizito sandėlyje ypač daug. Stiklas, žalvaris, medis, keramika, porcelianas, tekstilė… Žaliavos įvairiausios, daiktai skirtingiausi, bet didžioji jų dalis iš praeities. Senoviniai daiktai apskritai gerai „limpa“ vienas prie kito, nėra pretenzingi, stilistiškai puikiai dera ir papildo vienas kitą. Dekoru juk nebandoma atkurti tam tikrą laikmetį, tiksliai derinant detales. Dekoro misija – sukurti grožį, jaukumą, džiaugsmą akiai. Ir dabar šventėse tam skiriama itin daug dėmesio. Tiesa, vieni šio darbo imasi patys, kiti kreipiasi į specialistus, bet reta šventė apsieina be dekoracijų.

vintazinis stalo dekoras
Pintas povo krėslas šiandien laikomas boho stiliaus simboliu ir yra itin pageidaujamas vestuvių fotosesijose.

Teminės vestuvės baigia išnykti

Kai nauji mados vėjai galbūt jau negrįžtamai nuo daugelio švenčių stalų nupūtė valgius, atsirado vietos grožiui ir to poreikis. Dekoruojami ne tik pagrindiniai vaišių stalai, bet ir desertų, alaus, dažnai kuriama graži vientisa visos erdvės atmosfera. O dekoratorės prisideda ne tik prie iškilmių vietos dekoro, bet ir prie jaunųjų įvaizdžio, mašinų, ceremonijos vietos puošybos. Jų rūpestis – gėlės ir daugybė kitų dalykų, kurie kartais labai glaudžiai persipina su vestuvių planuotojų pareigomis. Dirbti sudėtinga, bet labai įdomu, kūrybinių iššūkių – per akis. Tiesa, yra viena gera tendencija. Pastaruoju metu, anot dekoratorių, vis rečiau daromos teminės vestuvės, kas kartais keldavo net šypseną. Drugeliai, avataras, paplūdimys, mokykla, džiunglės…Tai praeityje. Dabar vis dažniau prisimenama, kad vestuvių tema yra viena – meilė. Kita vertus, ir meilės išraiškas visi mato skirtingas, todėl tarsi ir norima kažko savito, bet pro petį pasižvalgant į kitus – toks lietuvių bruožas. Todėl švenčių dekoravimo tendencijos visada egzistuos ir visada keisis. Kaip kitaip – tai mados ir kultūros dalis, o nei viena, nei kita nestovi vietoje.

Dekoracijomis gausus stalas – Jūsų įkvėpimui ir idėjų paieškoms. Kai ką juk galima pasidaryti ir patiems. Svarbiausia turėti drąsos ir žinoti, ko norime. Įdomūs indai – stalo dekoro sėkmė. Ne visada jie turi būti balti. Kartais kaip tik spalvoti šventei suteikia savitumo.

Stalo dekoro tendencija - Bohemiškasis boho

Koks stilius madingas šiandien, jei kalbėtume apie šventes, sietinas būtent su vintažo tema? „Boho, prabangus boho ir niekada nesenstanti klasika. Anksčiau daug kam labai patiko Provanso stilistika, tačiau dabar tai jau nėra „ant bangos“, iš šio stiliaus liko tik levandos, – juokiasi Birutė, – o štai boho – karaliauja. Žinoma, dar matome ir Getsbio epochos (1920–1940-ieji) ženklų, ir etnomotyvų. Žmonių norai apskritai labai skirtingi, kaip ir patys žmonės. Todėl dirbame ne tik dekoratorėmis – ir psichologėmis, nes tuos norus mums labai dažnai reikia nujausti, užčiuopti, atspėti.“

Kas būdinga boho stiliui? Pirmiausia tai gana individualus, laisvos dvasios, romantiškas stilius, savotiškai protestuojantis prieš tvarkingos klasikos taisykles. Ne veltui jo pavadinimas yra kilęs nuo žodžio bohema. Boho – tai žavinga seno ir naujo dermė, tai kažkas efemeriško, trapaus, neapčiuopiamo ir ypač romantiško. Šiandien interjere ir puošyboje boho stilių kuria makramė technika atliktos detalės, pinti baldai, mediniai stalai be staltiesių, dažnai daug augalų ir gėlių, paukščių iškamšos, netgi žvėrių kaukolės, o taip pat lengvai plevenančios sapnų gaudyklės, plunksnos. Prie boho ypač tinka etnodetalės, rankų darbo daiktai, stiklas ir žalvaris, apskritai natūralios medžiagos. Svarbu turėti akį, derinant daiktus iš skirtingų laikmečių ir sugebėti sukurti vientisą kompoziciją. „O užsakovams dar svarbiau turėti drąsos išlikti savitiems ir pasitikėti mumis“, – priduria Birutė, visada svajojanti apie klientą, visiškai pasitikintį jų skoniu.

Vintažinių drabužių deriniai gali būti ir labai drąsūs, ir labai stilingi. Tiesiog reikia išdrįsti ir pasikonsultuoti su specialistais.

Žmonės laisvėja ir drąsėja

Deja, žmonės Lietuvoje vis dar linkę vieni kitus kopijuoti, o dažnai savo skoniu ar matytu paveikslėliu pasitikėti labiau nei specialistais. Bet ir tai, pastebi dekoratorės, jau baigia išnykti. Žmonės laisvėja, drąsėja, jiems vis labiau norisi pasirodyti savitai, paieškoti savo šventei ypatingų spalvų, todėl dekoratorės vis dažniau gauna daug kūrybinės laisvės. Žinoma, tą laisvę labai įpareigoja pasirinkta šventės erdvė. Ir kartais ji būna tikras iššūkis. Dekoratorėms labai norėtųsi patarti įvairių sodybų šeimininkams interjerus daryti kuo lakoniškesnius, kad vėliau juose būtų galima daugiau improvizuoti. Deja, dažnoje sodyboje pati aplinka neleidžia kurti to, ko norėtųsi, arba tai visomis prasmėmis daug kainuoja. O štai dvaruose interjerai vintažo stilistikai dažniausiai palankūs, aplinka daugumos jų tiesiog įkvepianti – dirbti malonu, ypač jeigu užsakovas irgi mato visus tuos privalumus, nenori pakeisti to, ko nereikia keisti.

Dekoratorėms norėtųsi, kad nuotakos dažniau puoštųsi vintažiniais papuošalais, atkreiptų dėmesį į nuostabią rankinukų ir delninukių pasiūlą antikvariatuose.

Nuotakos vintažo prisibijo

Nedrąsios eksperimentuoti su savo įvaizdžiu ir Lietuvos nuotakos. Vintažinės suknelės nėra dažnas jų pasirinkimas. Nors, tiesą sakant, nėra Lietuvoje ir tokių suknelių pasiūlos. Galbūt salonuose atsiradus vertingų ženklų prekėms, atkreiptų į jas savo dėmesį ir pirkėjos. Juolab kad pasaulyje vintažinės vestuvių suknelės sulaukia vis didesnio dėmesio, o jų pasirinkimas laikomas gero tono ir skonio ženklu. Jau nekalbant apie papuošalus ir apskritai vestuvinio drabužio filosofiją. Štai neseniai įvykusiose princo Harry ir aktorės Meghan Markle vestuvėse taip pat buvo užsiminta apie pagarbą daiktams iš praeities ir tradicijų laikymąsi, kuriant garderobą. Nuotakos garderobe tradiciškai būtinai turi būti kažkas seno, kažkas naujo, kažkas skolinto ir kažkas mėlyno. Nuotakos galvą puošė ir įspūdinga 1932-aisiais sukurta karalienės Mary tiara. Šią tiarą M. Markle paskolino karalienės Mary anūkė Elizabeth II. Ne tik gražu – tai ir pagarbos ženklas šeimos, giminės relikvijoms. Mes neturime tiarų, bet galbūt turime kuklesnių savo senelių papuošalų, kurios tokią ypatingą dieną būtų gražu prisiminti. Kita vertus, viskam sava branda ir mados laikas.

„Bet kokiu atveju vintažo detalės visada bus geidžiamos gražiose ir romantiškose šventėse, tad mes ir toliau su pasimėgavimu jų ieškosime ir plėsime savo rekvizito, kurį, beje, ir nuomojame bei skoliname kitiems, kolekciją“, – šypsosi Birutė ir drauge su Migle prisipažįsta, kad jo paieškos antikvariatuose, sendaikčių turgeliuose ar internetiniuose aukcionuose yra pati nuostabiausia jų darbo dalis. Gal todėl kiekvienoje šventėje atsiranda vis kiti nuostabūs praėjusio laiko liudytojai. Kartoti pačioms save dekoratorėms tiesiog nepatinka.

Rasa KUNCAITĖ. Vitos TAMOLIŪNĖS nuotraukos. Už pozavimą su vintažine suknele dėkojame Austėjai Zaleckytei.