20210512-DSC02302

Interjero su antikvariatu kūrimas tarsi nesibaigianti kelionė

Kai interjero dizainerė Kristina LUKAUSKIENĖ pasidalino savo naujausio projekto nuotraukomis, supratau, kad atsirado dar vieni „mūsų“ stilistikos namai, į kuriuos būtinai reikia patekti. Kauniečiai Laima ir Algirdas KAZONAI maloniai sutiko praverti savo namų, dar beveik kvepiančių dažais, duris, ir nuo pat slenksčio mus apgaubė ypatinga, tik su antikvariniais daiktais sukuriama, nuotaika.

Su svajone apie dvarelį – naujų namų ieškoti

Šiandien dar patiems šeimininkams reikia priprasti prie savo naujo būsto – negyvenama nei metų ir šiek tiek kitaip, nei bent jau pastaruosius 12 metų, kai šeima gyveno erdviame 250 kvadratinių metrų name su 13 arų sklypu. Parduoti namą ir ieškoti kiek mažesnės erdvės Laima ir Algirdas sugalvojo tuomet, kai iš namų išėjo abu vaikai. „Tarsi juokais priėmėme beveik spontanišką sprendimą, kad tokių didelių namų mums dabar nereikia, išgėrėme šampano ir per dvi savaites to mūsų pačių statyto namo nebeliko. Pradėjome ieškoti naujų ir mažesnių namų. Per 35 – erius mūsų bendro gyvenimo metus tai turėjo būti vienuoliktieji mūsų namai. Kadangi labai mėgstu senovines pilis, dvarus, viską, kas sena ir apgriuvę, tai leidau sau ir apie mažą dvariuką pasvajoti, nes remontai mums niekada nebuvo baisūs, tačiau dvariukas nepasitaikė, o svajonė dar tebesklando kažkur greta; po to dar praradome ir tokį nusižiūrėtą namuką, tad galiausiai mus suviliojo šis butas, o gal tiesiog aukštos jo lubos ir tai, kad jis sename name“, – pasakojimą pradeda Laima.

Su nostalgija levandoms

Trijų kambarių, virš 70 kvadratinių metrų butas yra sename, dar šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje statytame pastate, kur kažkada veikė mokykla. Tačiau pastatas neatpažįstamai ir labai kokybiškai rekonstruotas ir dabar čia įrengti patogūs butai su dideliais langais ir terasėlėmis. Šalia yra erdvi aikštelė mašinoms, vidinis kiemelis su fontanu, prie kurio apželdinimo jau prisideda ir Laima su Algirdu. Nedidukė terasa ir kambariniai augalai akivaizdžiai nepatenkina šeimininkės poreikių „draugauti“ su žeme ir jos stipraus saviraiškos poreikio, kurį teikdavo sodininkavimas. Nieko keisto. Prie parduoto namo liko nuostabioji Laimos levandų kolekcija ir daugybė kitų dekoratyvinių augalų. Jau nekalbant apie tai, kad pastačius namą aplinkui buvo pasodinti 252 kadagiai. Tiesa, pastaraisiais metais, jiems kažkas netiko, greičiausiai buvo per riebi žemė ir kadagiai ėmė nykti. Vis dėlto, savo sodininkavimo patirtis ir džiaugsmą šiandien Laima prisimena su nostalgija ir, galima įtarti, net liūdesiu, todėl labai tikėtina, kad šis butas dar tikrai ne paskutinė poros stotelė. Juolab, kad pati prisipažįsta, jog abu su vyru yra veiklos žmonės, anot jos nieko nėra nuostabiau, kaip sugalvoti, padaryti ir eiti toliau – stovėti vietoje ne šios šeimos stilius.

Buto šeimininkė labai mėgsta gamtą, todėl namų vazose dažnai žydi pačios gamtos dovanoti žiedai.

Meilė antikvariatui nepagydoma

Bet nuo meilės gamtai, kurios šeimininkės širdyje labai daug, laikas grįžti prie meilės antikvariatui. Laima ir Algirdas ją atsinešė ne iš savo vaikystės namų. Priešingai, ankstesnieji  jų būstai daiktais su praeities istorijomis net nedvelkė. Tai nutiko gal prieš kokius penkiolika metų šeimininko pusbrolio namuose Melnragėje, kur tokių daiktų jau buvo ne vienas. Tačiau net tuomet jie neliko labai susižavėję, bet kažkokia antikvariato sėkla į širdį vis dėlto įkrito ir, matyt, buvo daigi. Šeima net nepajuto kaip pradėjo varstyti antikvariatų duris, lankytis mugėse, o į namus pradėjo plaukti antikvariniai daiktai.  Laima juokiasi, kad tas jų atsivertimas beveik iš minimalizmo į antikvariatą jiems su vyru iki šiol yra paslaptis.

Daiktų rinkimosi kriterijus? „Pirmiausiai grožis, – sako Laima, – jei daiktas mums patikdavo mes jį įsigydavome nesigilindami nei į jo istoriškumą, nei į vertę. Kita vertus, tai daiktai, kuriuos gali glostyti, jais grožėtis, kartais galbūt perdaryti, kažką pakeisti, bet jie kažką turi ir man smagu būti toje teritorijoje kur jų yra. Kartais iš viso keista: aš pajuntu, kad tą daiktą  tarsi būčiau mačiusi, šalia jo gyvenusi – pažįstamas. Jaukus ir mielas jausmas. Beje, meile gražiems ir mieliems daiktams esame užkrėtę savo sūnų gyvenantį Anglijoje, o štai dukra nepasiduoda – jai patinka modernus minimalistinis stilius“.

Žodžiu, kai šeima antikvariato „liga susirgo“, tai pernelyg ilgai laukti simptomų ir nereikėjo: namas netruko prisikaupti antikvariato. Ir ne tik interjero detalių,bet ir gana masyvių baldų – vietos užteko, tad kiekviena jo kertelė buvo kuriama kaip mizancena: čia staliukas, čia kėdė, čia tinka ir vazytė; čia paveikslas, čia lempa, čia derės skulptūra. Erdvė fantazijai skleistis, atrodė, kad yra begalinė.

Klausimas „Kam būti, o kam nebūti?“ iškilo tuomet, kai 250 namo  kvadratų teko pakeisti į 70 naujame bute. Su sukauptais lobiais reikėjo kažką daryti, juolab, kad kilo minčių butą įrenginėti visai kitaip. „Na, gal ir ne minimalistinio stiliaus, bet moderniai. Todėl daug ką suskubome parduoti, o ir nupirkti. Taip šiame bute atsirado naujų daiktų. Vienus pritaikėme, kitų vėliau teko atsisakyti, nes pamatėme, kad atsisveikinimas su antikvariatu greičiausiai bus per skausmingas ir nusprendėme nauja suderinti su sena“, – pasakoja šeimininkė.

Paveikslų kolekcija prasidėjo nuo šio, nežinomo autoriaus paveikslo.

Iššūkis dizainerei – sutalpinti ir suderinti

Užduotis buvo ne iš lengvųjų  ir jau tuomet, paaiškėjo, kad reikia profesionalo pagalbos. Ta pagalba ir buvo dizainerė Kristina Lukauskienė, mielai besiimanti tų projektų, kuriuose mato galėsianti prisiliesti prie daiktų iš praeities. „Nemoku kurti minimalistinio ir modernaus interjero, man visuose juose trūksta jaukumo ir yra nuobodu. Todėl pastaruoju metu klientų visada klausiu, koks jų požiūris į sendaikčius, ar sutiktų namus sušildyti bent viena kita senovine detale. Jei sako, kad ne, aš atsisakau – man irgi neįdomu. Šiuo atveju tai buvo mano svajonių projektas“, – sako Kristina.

Tiesa, net ir svajonių projektai nebūna be iššūkių, bet šis Kristinai buvo beveik malonus: sutalpinti ir tarpusavyje suderinti tuos daiktus, kuriuos šeimininkai norėjo turėti ir bute. Pasakyti, kad jų buvo „nemažai“, tai nieko nepasakyti – jų buvo daug, o ypač paveikslų.  Beje, paklausus, kas bute labiausiai džiugina patį šeimininką jis atsakė, kad būtent paveikslai. Jų radybos, derinimas, vietos ieškojimas ir namų kitimas, atsiradus naujam meno kūriniui.  Paveikslai, galima sakyti, šių namų vizitinė kortelė ir visą interjerą tarpusavyje apjungianti detalė. Jų daug, bet sumaniai sugrupuoti ir skoningai sukabinti, jie džiugina akį ir pernelyg neapsunkina interjero, nors dauguma jų gana tamsaus kolorito, su išraiškingais auksuotais rėmais. Galbūt taip yra todėl, kad interjere, nėra sunkių, masyvių ir pretenzingo dizaino baldų. Juos atstoja klasikinio stiliaus spintos ir vitrinos, gamintos pagal Kristinos projektus  iš MDF dažytos plokštės. Vienos jų skirtos drabužiams, kitos knygoms, trečios – interjero detalėms ir indams eksponuoti. Bet būdamos vienos stilistikos ir nudažytos viena spalva jos nedominuoja, o vykdo savo funkciją ir išryškina tai, ką reikia išryškinti – antikvarines interjero datales. Naujiems pirkiniams atstovauja ir pagrindiniai šviestuvai. Būdami pakankamai modernūs ir geometriški, tačiau pagaminti iš žalvario jie puikiai dera prie antikvariato, grakščiai sūpuojasi aukštai palubėje aplinkai teikdami lengvumo ir saugodami nuo perdėto barokinio vaizdo. Taigi kalbant apie seno ir naujo balansą, tai jis išlaikytas labai sumaniai ir skoningai.

Miegamajame pasirinkti gana intensyvios spalvos ir rašto prancūziški tapetai. XIXa. baldai puošnūs, bet lengvi.

Pagal klasikinio interjero kanonus

O visas interjeras kurtas, prisilaikant klasikinio interjero kūrimo taisyklių. Grindys – sendinto ąžuolo eglute kloto parketo, sienų apdailai naudoti kokybiški, pakankamai ryškūs, bet klasikinių raštų bei siužetų tapetai. Draugiškai sutardami su šiuolaikiniais šviestuvais, lubas puošia gipso apvadai – moldingai. Tai stipri ir puošni klasikinio interjero detalė. Jos dėka sukuriamas individualus lubų reljefas, atsiranda galimybė papildomiems apšvietimo sprendimams, kas ir yra padaryta svetainėje. Šeimininkė sakė, kad būtent jie labiausiai ją džiugina šiandieniniame interjere, o gipso elementų ji netgi norėjusi daugiau.

Dar vienas klasikinio interjero akcentas – tekstilė. Kad tai namai, kuriuose ji labai  mylima, išduoda jau holas, kuriame net dvi drapiruotos užuolaidos iš storo prabangaus gobeleninio audinio, puošto kutais. Šeimininkė prasitarė, jog jei būtų įmanoma galėtų gyventi ir visai be durų – puošnios, erdves skiriančios draperijos jai ypač gražu.

Virtuvės erdvėje ir vonioje – ta pati puošni stilistika

Atskiro dėmesio nusipelno su svetaine sujunga ir tik sala atskirta virtuvė. Vietoje įprastinių kabančių spintelių eilės, ją puošia veidrodis masyviuose auksuotuose rėmuose ir senovinių paveikslų – portretų eilė. Šeimininkė juos žaismingai pristato, kaip šios mokyklos mokytojus. Juokaujame, kad tai būtų nuostabu, bet tuomet mokykai tektų būti statytai bent jau XIXa., o gal ir anksčiau. Iš tiesų, tai portretai šiandien beveik drąsus pasirinkimas. Žmonės, antikvarų pastebėjimu, drąsiau renkasi peizažus ar natiurmortus, portretų kažkodėl linkę privengti. Šių namų šeimininkus, atrodo, tai kaip tik žavi. Laima stabteli prie pirmojo savo pirkinio koridoriuje –  dviejų senolių portretas  iš tiesų skleidžia ypatingą energiją – tiesiog švyti.  O štai svetainėje  dar ir lengvumu dvelkianti graviūrų kolekcija – lengva atsvara tapybai. Taigi taip „nevirtuviškai“ dekoruota maisto gaminimo erdvė yra visiškai identiška visam namų stiliui ir įrodo tai, kad norint viską įmanoma suderinti. Šitą pačią mintį norėtųsi pakartoti ir vonios kambaryje, kuriame taip pat netrūksta antikvarinių detalių, šviestuvų ir tekstilės jaukumo. Besidairydama joje, aš pagalvoju, kad tai galima sukurti tik iš didelės meilės. Šeimininkė nusišypso: „Galbūt ir truputį dėl to, kad mes su vyru mėgstame „žaisti namus“.

 

Vonios kambarys puošnumu nenusileidžia visiems namams.

Šalia specialisto – lengviau ir drąsiau

„Su šeimininkais lengvai radome bendrą kalbą, nes mums patinka tie patys dalykai. Nebuvo jokių didesnių ginčų, be to, jie dažnai patys gerai žinojo, ko nori, turi puikų daiktų komponavimo pojūtį, todėl ir jų pačių indėlis į interjero kūrimą labai didžiulis. Kai žmonės myli namų kūrimo procesą ir jiems ne tas pats kaip jie gyvens, dirbti būna visada labai įdomu: kažką patari, atmeti ar priimi ir rezultatas nudžiugina. Ir dabar retsykiais čia užsukdama dėl kai ko pasitarti, matau, kaip migruoja paveikslai, kaip kažkas vis patobulina ir suskamba naujai“, – sakė Kristina.

„O man buvo ramu todėl, kad su Kristina galėjau pasitikrinti visus savo sprendimus ir gavau daugybę jos patarimų bei idėjų. Kartais ir pats gali kažką sugalvoti, bet nebūdamas specialistas imi abejoti dėl sprendimo, todėl Kristina buvo ta žvitri akis, kuri neleido mums klysti, pernelyg ilgai ir neracionaliai kažko ieškoti ar ginčytis“, – sakė buto šeimininkė.

Panašu, kad šių pasitarimų dar bus ne vienas. Antikvariniai interjerai tuo ir yra žavūs, kad negali stovėti vietoje ir yra amžinoje kitimo kelionėje. Juk jų šeimininkai, vienaip ar kitaip įkūrę savo namus, antikvariatų durų po to niekada neuždaro ir būtinai kažką už jų  randa. Šie namai taip pat dar laukia savo kilimų, keleto šviestuvų, turėtų atsirasti ir dar vienas klasikinio interjero elementas –  židinys. Bet tai jau suplanuoti paskutinieji pirkiniai, o šalia jų Laima ir Algirdas greičiausiai irgi nesustos ir namų „ekspozicija“ visada keisis. Dar daugiau, aš pajutau užuominą, kad gali keistis ir pačių namų vieta: bent jau kol kas šeimininkė niekaip negali pamiršti savo levandų, o šeimininkui, susidaro įspūdis, kad vis dar nekelia problemų keisti namus ir juos kurti iš naujo. Kas žino, gal taip ir atsitiks, gal mes būsime pakviesti į dar vienų namų įkurtuves, o kol kas pasimėgaukime šiais – iš tiesų ypatingais.

Nedidukas darbo kambarys - mylima šeimininkų bendravimo vieta.

Rasa ŽEMAITIENĖ

charset=Ascii

Nuostabioji Kretos kvapų kolekcija

Iš kelionių galima parsivežti daug ko. O tarp visko ir...KVAPĄ, būdingą tik tai kelionei. Tai antras pojūtis po regėjimo ir turbūt dėl to, kad jis man toks svarbus, aš visada noriu grįžti ten, kur kvepia. Ir Kretą, mano mylimą salą – irgi. Noriu parsivežti dar vieną jos kvapą savo kvapų kolekcijai. Bet kol kas teks mėgautis praeities prisiminimais.

Iš oro uosto pakeliui į viešbutį, stabteliu pakelėje. Būtinai turiu sustoti, nes čia gausiu pirmą salos kvapo gūsį. Senutėlė ūsuota graikė siūlo apelsinus ir medų. Tie jų apelsinai kvepia ne tik apelsinais, kvepia truputį žole, truputį dulkėm, truputį saule. Saulė kvepia? Kretoje – taip. Gal net ir Lietuvoje galima užuosti saulę, kai būna alsinančiai karšta. Dulkėti apelsinai, tokie, sakykim, ne kondiciniai sultingi be proto. Sako, kad graikai nepasidavė ES direktyvoms ir senųjų veislių apelsinmedžių nepakeitė sodinukais, vedančiais vaisius  su mažesniu sėklų kiekiu. Na, bet čia nepatikrintais duomenimis… Medus, aišku, kvepia gėlėmis. Ir to, ir to reikia nusipirkti. Puiku – išvėsusiame mašinos salone jau atsiranda kvapas. Kalnų žolynų  ir vaisių.

Kelių serpantinai veda toliau, atverdami gražias įlankas, kalnų masyvus, dangų paskendusį jūrose. Pagaliau – Balis. Miestelis, kuriame yra mano mėgstamiausias viešbutis. Ant paties kalno, virš jo jau nieko – tik dangus. Būta ir geresnių, bet būtent šio viešbučio kiemas – ypatingas. Pilnas kažkaip natūraliai susodintų augalų ir nuostabaus aromato. Gegužės pabaigoje šis kiemas dvelkia salsvais sausmedžiais ir mano mylimiausių rožių saldybe. Sako, jei moteriai nepatinka rožių aromatas, ji nelabai ir moteris… Šio testo įžvalgomis aš labai patenkinta, disktriminacijos vyrų neįželgiu. Nebent norėtųsi pridurti, kad jeigu vyrui nepatinka rožėmis kvepianti moteris, jis nelabai ir vyras. Juokauju, matyt, šiandienos aktualijų pasekmė. Viešbučio kiemelyje, perbraukus ranka, nepasibrangina kvapus skleisti bazilikai, savo natą įneša sumedėjusių pelargonijų žiedai, o storalapiai sukulentai didelėse molio amforose iš viso kvepia ypatingai – man tas keistas kvapas ypač patinka.  Iš kažkur, gal net iš kito kiemo atplevena levandų aromatai, ir iš kažkur dvelkia jazminaičiais. Atskiriu jų kvapą, bet nematau paties augalo. Gal jis pasislėpęs tarp bugenvilijų. Šių pažiedės „tyli“, už tai moja begaliniai drąsia ryškiai rožine spalva.  Aplinkui vanduo, tolumoje – kalnai. Geriu frapė, apelsinų sultis ir valgau graikiškas salotas. Tik čia jos tokios ypatingos, nes pagrindinis ingredientas – Kreta. Alyvuogių rūgštelė kutena nosį, fetos kvapas irgi vos rūgšteli, už tai raudonėliai plaikstosi visa savo kvapų palete. Vakare, leidžiantis saulei ir  čirpiant cikadoms, šio kiemo kvapas dar labiau sustiprės. Nesinori niekur važiuoti. Leidžiuos prie jūros. Mėgstu tik jūrą ir…vonią. Jokių kitų vandens telkinių gali ir nebūti.

 

Sunku pasakyti, kuo kvepia jūra. Druska, gaiva, vėju? O gal daug magiškiau –  vidine laisve ir …atostogomis?  Kreta – tai nuostabūs paplūdimiai. Kartais akmenuoti, bet labai dažnai smėlėti. Reiktų nuvažiuot į Elafonisi paplūdimį salos pietvakariuose ir pasigrožėti rožinio smėlio juostomis jūros pakrantėje. Reikėtų nuplaukti į Balos lagūna ir pasideginti Gramvusos saloje visą dieną. Vieną kartą turėjau drąsos į Balos važiuoti mašina. Užkyli, o prie vandens jau nusileidi pėščiomis. Ypatingas žvirkelis. Taip, jis tai jau tikrai kvepėjo dulkėmis. Mašina liko be spalvos, tiksliau geltonai raudona nuo to sudžiuvusio molžemio dulkių. Pasitiko ožkos, apsupo ratu, norėjo savo duonos kriaukšlės, o negavusios apsisuko ir vėl sulipo ant seno traktoriaus. Bet kaip tik ten man pati gražiausia vieta prie jūros.ė

Balos lagūna ir Gramvusos sala Jus nokautuos savo grožiu.

O gražiausia vieta be jūros – Samarijos tarpeklis.  Labai skirtingą jo atstumą rodo įvairūs šaltiniai, bet bent 14 kilometrų jis turėtų turėti. Nusileidi maždaug pusantro kilometro žemyn laipteliais kalnu ir pirmyn iki jūros siaurėjančiu tarpekliu. Greta – upės vaga, kartais susiaurėjanti, kartais paplatėjanti, vandens joje gegužės pabaigoje dar yra. bet nedaug – nelygu metai sako.. Eini visą laiką žemyn, nesunku, bet yra įtampėlė – reikia spėti į laivą, antraip teks nakvoti nedideliame miesteliukyje gal net už nemažus pinigus. Kitą dieną skauda visus raumenis, net tuos, kurių nemanei turinti. Kvapas Samarijoje kitoks nei kalnuose.  Iki kelių metrų susiaurėjęs tarpeklis gaudo drėgmę ir sausas kalnų oras čia yra tarsi su lašu vandens. Pelėsiu to nepavadinsi, bet kažkokia keista nata įsimeta. Taigi kelionė gana nesudėtinga ir net vėsi. O štai kalnai Kretoje kvepia ypatingai. Kai tik pamatau, kad ant jų atsirado daug augmenijos, tokių rutulinių dygliuotų ar kad ir lapuotų pagalvėlių, visada sustoju įkvėpti nepaprasto kalnų aromato. Na, negaliu apsieiti be pasikartojimo – kalnai kvepia saule ir sausra. Paskui čiobreliais ir kažkuo neatpažįstamu. Tai susilieja į kažkokį kvapų medų, galėčiau taip stovėti pusę paros. Bet karšta, pakenčiamai, bet karšta. Lieka pakvėpuoti oleandrų aromatu. Jie prasiskleidžia gegužės viduryje ir žydi vos ne visą vasarą. Pakelėse, kur jų prisodinta labai daug, aromatą įveikia išmetamosios dujos, už tai kur nors kalnuose jie gali labai svaigiai palepinti nosį.

Samarijos tarpeklis žavi vaizdais, kvapais ir palyginus lengva kelione.

Norite senovės kvapo? Griuvėsių Kretoje netrūksta. Galima važiuoti į Knosą, kur ir važiuoja visi. Prieš keturis tūkstančius metų čia buvo Mino civilizacijos sostinė, kuri susikūrė ir tapo europinės civilizacijos lopšiu. Pasak legendos, Knose gyveno mitologinė būtybė Minotauras. Jis buvo pusiau žmogus, pusiau jautis. Daug kas ten restauruota, išblizginta, kvepia sausra, kai kur lyg dažais ar laku, senove – nelabai. Galima keliauti į  Festą.  Tai garsus Mino civilizacijos prekybos ir religijos centras. Jame yra rūmų kompleksas, čia buvo rastas Festo diskas ir atlikta daugybė istorinių, ir archeologinių tyrinėjimų. Čia – primiršta senovė. Atsisėdi sau ant griuvėsio kampo ir žvelgi toli toli, gal net į Dievų ir mitų pasaulį. Sutirpęs laikas ir fantazijos niekuo nekvepia. Nostalgija kažkam didingam, kažkam išgalvotam, kažkam iš kito pasaulio irgi bekvapė. Tai ilgai ten ir neužsibūnu – faktus paskaitau įvairiuose žinynuose. Dar verta užsukti  į Matalos urvus. Maždaug septintajame praeito šimtmečio dešimtmetyje čia apsigyveno spontaniškai susibūrusi hipių bendruomenė. Urvai jiems tapo stogu, bet vietinių susižavėjimo hipiai nesukėlė. Teko skirstytis. Hipių kalnas dabar vilioja turistus, o jo urveliai dvelkia šalčiu ir drėgme. Už tai prie to kalno nuostabus paplūdimys. Ne, ne smėlio, bet gražiausi akmenėliai lauktuvių visada buvo rasti čia, ir bangos čia dažniausiai didelės – Egėjo jūra siautėja. Visada noriu aplankyti Matalą ir vis ką nusiperku iš užsilikusių hipių, į tolį žvelgiančių padūmavusiomis akimis, turbūt pavargusiomis nuo karoliukų vėrimo…. Ir Dzeuso urve man patinka. Prisilietimas prie mitų magijos. Klausai jų ir galvoji, kad tai taip tikroviška, kad negalėjo nebūti… Urvo kvapas šaltas, drėgnas, kažkiek pelėsiuotas. Tekšt – tekšt, tekšt – tekšt – krinta laiko lašai nuo stalaktitų ir norom nenorom pasuki prie išėjimo šviesos. O tada ten, kur kvapas iš tiesų ypatingas.

Knosas ir Festas.

Matalos urvų fragmentas.

Arkadijaus vienuolynas - vienas žymiausių Kretoje.

Nedidukėje XIIIa. bažnytėlėje nuostabios freskos - bizantiškos kultūros palikimas.

Mat labiausiai man kvepia vienuolynai, bažnyčios ir  cerkvės. Visokios. Ir mažytės kalnuose ir didelės miestuose. Jų kvapas beveik vienodas: deginamų žvakučių kvapas susilieja su aromatingais aliejais, smilkalais, senų pastatų dvelksmu ir vėsa. Jose galėčiau sėdėti ilgai: ikonos arba senutėlės freskos mane veikia magiškai. Traukia būti ir apie nieką negalvoti. Nemėgstu prašyti, tad tiesiog mėgaujuosiu. Bet mėgstu dėkoti. Todėl išeidama iš maldos namų visada pasakau ačiū. Kažkodėl. Maldos namų Kretoje daug. Visokių amžių. Yra net iš trylikotojo su nuostabių freskų likučiais. Arba štai kad ir Keros vienuolynas, pakeliui į Dzeuso urvą. Jame gali užsidėti grandines ir pasimeldusi sugalvoti norą. Nežinia ar veikia, bet ritualus mes mėgstam. Jo kiemas kvepia rožėmis, ant šulinio stovi šventintos duonos gabalėliai. Dar vertėtų aplankyti Preveli vienuolyną. Sunkėliau privažiuojamas, bet verta. Arkadijaus vienuolynas irgi gražuolis. Visų ir neišvardinsi… Bet ypač jauku kalnų bažnytėlėse. Ramybė ir smilkalų kvapas. Išėjus – saulė ir vėjas, rožės ir levandos. Šį kartą neužsuksiu į keturis pagrindinius Kretos miestus…Be kita ko, jie vis labiau kvepia komercija, o  aš nežinau kaip apibūdinti jos kvapą.  Tiesa, pamiršau pasakyti, kuo kvepia Kretos žmonės. Man – nuoširdumu. Gal ir todėl ten norisi grįžti.

Keros vienuolynas - pakeliui į Dzeuso olą kvepia rožėmis.

Meno ženklai - maldos namuose.

P.S. Rašinys – pirmu asmeniu tik dėl stiliaus patogumo. Į Kretą visada keliavau ne viena. Ačiū visiems, keliavusiems drauge. Tai - nepamirštama.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Keletą nuotraukų maloniai paskolino turbūt taip pat ne kartą Kretoje lankęsis mano kurso bičiulisVilius REKEVIČIUS. Ačiū, Viliau 😊

BeFunky-collage (39)

Tvari kūryba: EGLĖ GILĖ ir jos „ANTRAS ŠANSAS“

Nors per pasaulį besiritanti tvaraus vartojimo banga pagaliau skalauja ir Lietuvos krantus, jai dar tikrai teks nemažai pakovoti už savo erdvę plėstis ir ošti. Prie šios bangos prisideda ir menininkė Eglė GILĖ, kurianti papuošalus iš sudužusių porceliano indų, atnaujinanti ar persiuvanti tai, kas ją įkvepia ir netgi įkūrusi FB grupę „Antras šansas“, vienijančią tuos, kurie lengva ranka neišmeta pirmąjį gyvenimą atgyvenusio daikto. „Kurti, atnaujinti ir restauruoti dalijantis su bendraminčiais tiesiog yra smagiau“, - sako Eglė ir atrodo, kad jos veikla tikrai turi galimybių įgauti didelį pagreitį: tvarus naudojimas domina vis daugiau žmonių.

Tekstilinių atliekų pikas jau pasiektas

Nenuostabu, kad taip, nes vien pagalvojus apie kalnus padėvėtų drabužių, kuriuos dabar matome „antrų rankų“ parduotuvėse ar turguose, plaukai šiaušiasi ant galvos – pasiektas tekstilinių atliekų pikas. Žinoma, ne be greitosios mados įdirbio, ne be dizainerių raginimų kas sezoną atsinaujinti, ir ne be mūsų įpročio pirkti, kad pirktume. Sakysite, kad „antrų rankų“ parduotuvės visame šiame kontekste beveik gelbėjimosi ratas, nes vietoje naujų naudojami seni drabužiai? Aš manyčiau, kad, deja, šis gelbėjimo ratas ir skęsta, ir skandina. Nes ir šios parduotuvės be galo krašto didina neapdairų vartojimą, nemoko žmonių taupyti ir vertinti daikto. Prisipažinkite sau, kada kažką lopėte, susiuvote, užadėte, dekoravote? Kam!? „Antrų rankų“ parduotuvėse dažnai būna tokie išpardavimai, kad labiau ištepus daiktą net skalbti jo neapsimoka. Taip, spintos užsigrūda nereikalingu, dažnai net nepranešiotu balastu, kuris po kurio laiko patenka į konteinerius ir ne visada tekstilinių atliekų.

Bet yra ir kitas momentas – toks visiškai atvirkštinis. Štai stovi prie kokio nors kryželiu siuvinėto paveikslo, ar ploniausiu siūliuku apnertos staltiesės už kelis eurus sendaikčių mugėje ir supranti, kad šių daiktų greičiausiai niekas ir niekada nenupirks. Rankų darbo namų tekstilė išeina iš mados, rankdarbiai nebemadingi, nors paradokas, nauji rankdarbiai be proto brangūs. Tad didelė tikimybė, kad anūkės, pamėgusios minimalizmą ir pilką spalvą, išmes močiučių skrynių turtus su visomis jų istorijomis, o spintas su begalinio ilgio slankiojančiomis durimis prigrūs  „sezoninių madų“. Bet gali atsitikti ir visai kitaip, jei tokių iniciatyvų kaip Eglės bus daugiau, o jų sekėjų dar ir dar daugiau. Tuomet mes mažiau vaikščiosime į parduotuves, o dažniau užsiimsime kūryba. Taip, taip, atnaujinti daiktą – tai išsaugoti daiktą, pakeisti jo paskirti – tai irgi išsaugoti daiktą. O visa tai dar reiškia ir kurti.

Tvari kultūra – nuo papuošalų iš šukių

Eglė užsiimti tvaria kūryba, galima sakyti, pradėjo nuo papuošalų iš indų šukių. Pirmiausiai panašius pamatė interneto platybėse, o po to ir pati pagalvojo: kodėl ne? Šeima smagiai pasišaipė, kai iš jos rankų išsprūdo ir pažiro šukėmis lėkštutė. Sakė, matyt taip norėjusi tuos papuošalus kurti, kad net lėkštutę sudaužiusi. Tai nebuvo tiesa, bet gal ir ne melas – kas supaisys tuos pasąmonės užkaborius. Pirmas blynas iš tos lėštutės gal kiek ir svilstelėjo, bet paskui kūryba įsisiūbavo. Taip atsirado ne vieni „gėlėti“ auskarai, po to kaklo papuošalai, o po to, kai pažįstami pradėjo atidavinėti savo šukes ir net sendaikčių parduotuvytė aprūpinti žaliava  – papuošalų  radosi vis daugiau. Vieni buvo padovanoti, kiti nupirkti, treti nugulė į dėžutes, bet Eglė jau turėjo naują užsiėmimą. Na, gal ne visai naują, mat baigusi ne tik geografiją, bet ir dailę, su menais visada draugavo ir visada šį tą sukrapštydavo savo džiaugsmui. Beje, sako, kad ir mokykloje jai dirbti patikę, tačiau vėliau nutiko taip, kad teko  prisiliesti prie įvairių veiklų, o štai dabar save mato perdirbimo srityje. Šiandien Eglė dažna viešnia ir džinsų panaudojimo studijoje „Denim Diares” kur drauge su jos šeimininke Milda Paukšte ir kuria, ir savęs ieško, ir tvaraus vartojimo filosofiją propaguoja.

Pirštinės iš seno susitraukusio megstuko – puikus „antro šanso“ pavyzdys.

Antras šansas – kūrybingų moterų tvirtovė

Šalia savo kūrybinių veiklų šiandien Eglė Gilė dar administruoja ir bendraminčių grupę „Antras šansas“ FB, kurią pati ir buria. Nes paaiškėjo, kad auksarankių moterų Lietuvoje nei kada nors trūko, nei dabar trūksta, o dalintis pasiekimais ir kūryba visada smagu. Kaip ir smagu jausti palaikymą. Eglę gi ši veikla džiugina tuo, kad ji skleidžia žinią apie gamtos saugojimą ir nors kaip pati sako, visos planetos mąsteliu – tai tik lašas jūroje, bet lašas prie lašo… Taigi dabar čia buriasi visi tie, kurie nenori išmesti, nori kurti, o grupėje už tai gauna premijų: idėjų, pagyrų, pažinčių ir t.t. „ Žodžiu, viskas teisinga, prasminga ir žmonės teisingi“, – tarsteli Eglė.

Grupėje šiandien dominuoja moterys, vyrų yra gal 10 ir kol kas jie atlieka tik komentatorių vaidmenį. Kita vertus ir už tai dėkui – įneša gyvybės į grupės veiklą. Kol kas grupės dalyvės labiausiai dalijasi tekstilės atnaujimo idėjomis. Tai natūralu: tekstilės žaliavų kiekvienuose namuose turbūt  yra daugiausiai. Todėl ir darbai iš jos atsiranda patys įvairiausi: daromi kilimai, takai, pledai, skiautiniai, gyvūnų gultai, drabužiai ir net siūlai, iš kurių kažkas bus numegzta, ir pan. Yra ir baldų atnaujintojų, įvairių interjero detalių taisytojų, bet tuo, lyginant su tekstile, užsiima mažuma. Galbūt taip yra todėl, kad baldininkai turi savas grupes. Eglė dar išskyrė laikraščių perdirbėjas, gaminančias tokius puikius gaminius, jog atrodo, kad jie sukurti iš vytelių. Tokie gaminiai dažomi, lakuojami, sunku ir beatskirti nuo gaminio iš vytelių. Iš buteliukų ir stiklainių labai netikėtais būdais atsiranda žvakidės ir vazos, o iš vienkartinių maišelių gaminami kilimai. Moterų fantazija iš tiesų yra beribė.

Paprašyta apibūdinti savo grupės dalyves, Eglė sako, kad tai vidutinio amžiaus 40 + moterys, mėgstančios rankdarbius, nors paskutiniu metu galima pastebėti, kad ateina ir jaunesnių.

„Aš buvau įsitikinus, kad visos moterys, pavyzdžiui, moka megzti, bet pasirodo, kad ne. Taigi iš pradžių, grupę užplūdo  viską mokančiųjų banga, o dabar jau tų, kurios nori išmokti ir kurioms pradėjo rūpėti tausoti ir neišmesti. Taip yra turbūt todėl, kad vyresnėms moterims savaime suprantama, kad daug ko negalima išmesti ir reikia pataisyti, o jauni žmonės to ilgai nedarė ir dabar jiems kyla du klausimai: kodėl reiktų neišmesti ir kaip atnaujinti? Taip iš tiesų formuojasi nauja tvaraus naudojimo karta ir jos skleidžiama kultūra. Jei mūsų tėvai tausojo daiktus tiesiog iš taupumo, tai dabar jauni žmonės ta pasirįžę daryti dėl gamtos išsaugojimo“, – sakė Eglė.

Kilimėlius iš tekstilinių žaliavų Eglė kuria naudodama įvairiausias technikas: siuvinėjimą, aplikaciją, mezgimą, nėrimą.

Pirkti – tai ieškoti ramybės, kurti – tai ramybę rasti

Įdomi jos nuomonė ir apie tai, kodėl žmonės pastaruoju metu tiek daug visko perka.

„ Žmonės neramūs, jie išmušti iš komforto būsenos, jiems nuolatos reikia kažką įsigyti ir pajausti staigų malonumą.Tai daug gilesni dalykai nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai psichologiniai dalykai. Bet tokiam žmogui tiesiog reiktų parodyti malonumo alternatyvas:  gal jam lygiai taip pat gerai būtų miške, kuriame jis nebuvo, ar kurti tai, ko jis niekada nebandė? Sakykim, kaip aš pati jaučiuosi laiminga? Aš kažką padarau, matau tą objektą, žinau iš ko jis padarytas (o gi iš nieko!) ir man smagu. Manau, kad šiandien žmonėms tiesiog trūksta galimybių pasijausti gerai. Kūryba viena iš jų, dažno net nebandyta. Rankdarbiai – tai meditacija, buvimas su savimi ir visų džiaugsmas. Pabandykite ir galbūt ta kūryba, šiuo atveju dar persipynusi su tvariu naudojimu, jus atves į ramybės būseną. O kai žmogus ramus, jam nereikia kažko ieškoti, rasti ir pirkti“, – sakė ir agitavo Eglė.

Šiandien ji ir pati nestovi „Antro šanso“ grupiokų veiklos nuošalyje. Nuolatos šį tą kuria, taiso, atranda ir džiaugiasi. Dar daugiau – labai tikisi, kad perdirbimo sritis taps svarbia jos gyvenimo dalimi, kurioje daug ir įvairių iniciatyvų lašiukų kažkada susilies į nemažą jūrą, gelbstinčią gamtą, pasaulį ir ramybę, o gal net save kažkur pametusį žmogų.

Su Egle Gile mes susitikome Džinsų panaudojimo studijoje "Denim Diares", kurioje šeimininkauja Milda Paukštė, tiek savo kūryba, tiek idėjomis taip pat palaikanti tvaraus naudojimo kultūrą. Ankstesniame straipsnyje mums ji pasakojo apie daiktų dovanojimo stotelių „Dėk‘ui“ veiklą, o dabar dar grožėjomės ir jos bei Eglės perdirbto džinso darbais. Kūrybinėmis partnerėmis save laikančios bičiulės, šiandien dažnai kuria drauge, ieško kaip realizuoti bendras idėjas ir sukurtus gaminius, dega tuo pačiu reikalu. Padaryta jau labai nemažai, tačiau abi menininkės įsitikinusios, kad tai tik didelių darbų ir didžiulės tvaraus naudojimo bangos pradžia.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos autorės ir Mildos PAUKŠTĖS.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai remia"

FI4A7942+

Paroda „HERITAS“: iš meilės paveldui ir noro dalintis

Pokalbiui su Jumis įkvėpė svetainė heritas.lt , akivaizdžiai vykdanti misiją su paveldo temomis „eiti į visuomenę“. Ne veltui, juk pats žodis „heritas” lotynų kalboje reiškia paveldėtojas. t.y. mes visi. Vis dėlto, pradėkime nuo parodos „Heritas“ atsiradimo,  manau, kad esate idėjinė jos vadė?

Paroda „Heritas“ – tai mūsų visos pilietiškai nusiteikusios komandos darbo rezultatas. Kalbant apie jos atsiradimą, tai idėja surengti parodą paveldo tema ore sklandė jau kurį laiką, tereikėjo tik ryžtis ją įgyvendinti ir sugalvoti, kokia ji turėtų būti. Kadangi turiu patirties dar ir iš kitų renginių organizavimo, nes dirbau su dizaino ir mados renginiais, pastebėjau, kad žmonėms būna įdomiausias pats procesas, kaip atrodo vieno ar kito specialisto darbas, pati meistro „virtuvė. O nutinka dažnai priešingai: meistrai uždaro savo virtuvių duris ir receptų niekam nerodo, o jeigu rodo, tai labai siaurai auditorijai. Mums norėjosi tą paveldo virtuvę atverti ir kuo platesnei auditorijai parodyti, kaip atrodo paveldo išsaugojimas – tarsi iš vidaus. Kultūros paveldo centre pristačiau tokią paveldo temos sklaidos idėją kolegoms ir net nemirktelėjus susibūrė komanda, su kuria įgyvendinome pirmąją parodą ir su kuria iki dabar esame aktyvūs bei dirbame drauge. „Heritas“ yra pilietinė, savanoriška iniciatyva, kaip mes sakom – „iš apačios“, gimusi iš noro padėti pažinti paveldą ir pristatyti jį kitaip:  ne tik siauram specialistų ratui, bet ir plačiajai visuomenei. Mūsų tikslas  išlieka nepakitęs: mes buriame žmones, kurie domisi kultūros paveldu bei jo išlikimu, kuriame saugią erdvę, kurioje susibūrusi bendruomenė gali semtis patirties, dalintis ir praktiškai prisiliesti prie paveldo išsaugojimo temų. Ir nesvarbu, ar dirbi šioje srityje, ar visiškai kitoje, nes tik kartu rūpindamiesi galime išsaugoti paveldą ateities kartoms.

„Heritas“ yra pilietinė, savanoriška iniciatyva, kaip mes sakom – „iš apačios“, gimusi iš noro padėti pažinti paveldą ir pristatyti jį kitaip: ne tik siauram specialistų ratui, bet ir plačiajai visuomenei. Mūsų komanda nuo pradžių iki dabar dirba drauge", - sakė Erika KIELĖ.

Akimirkos iš "Heritas" festivalio 2020m.

Vis dėlto, kad imtis tokios misijos reikia labai mylėti paveldą. Ar Jums asmeniškai tai iš meilės?

Ir iš meilės, ir iš patirties, ir iš saviraiškos poreikio. Mokykloje man sekėsi chemija, tačiau labai patiko menas ir kultūra. Todėl, kai atsirado konservavimo ir restauravimo chemijos specialybė, aš labai apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad tai puiki galimybė prisiliesti prie meno, tik iš kitos – medžiagiškumo pusės. Tad ją ir pasirinkau. Su kultūros paveldu dirbu jau daugiau nei 12 metų. Nemažai laiko praleista laboratorijoje, prie mikroskopo, atlikinėjant nekilnojamo kultūros paveldo objektų tyrimus. Bet dirbant laboratorijoje man trūko saviraiškos. Nesijaučiau, kad tokiu būdu galiu padėti žmonėms pažinti paveldą giliau, o to labai norėjosi, nes ši sritis – labai svarbi ir įdomi! O mano darbe viskas buvo labai apibrėžta: nuo specialisto – specialistui, visuomenė neliečiama, ji kažkur toli. Man rūpėjo į veiklą įtraukti žmones, kuriems paveldas rūpi, nes aplink save mačiau daug paveldo entuziastų, kurie neturi kur gauti informacijos į jiems rūpimus klausimus. Dabar daugiausiai dirbu su paveldo projektais, esu projektų vadovė.

Suorganizavote tris milžiniškas parodas, su gausybe meistrų dirbtuvių, įvairiausiomis paskaitomis, specialistų diskusijomis ir staiga … gresia stabtelėjimas. Ar tai paskatino daryti pažintinę svetainę heritas.lt?

Mes nuo pat 2018 m. turėjome internetinę svetainę, bet ji buvo visai kitokia nei dabar. Per tris metus sukaupėme labai didelį žinių ir turinio bagažą. Turėjome nusifilmavę diskusijas, kurios vyko renginių metu, pradėjome dalintis meistrų patarimais, pastebėjome augantį susidomėjimą. Tad reaguodami į tai, kas visuomenei įdomu, kas rūpi ir norėdami, kad „Heritas“ būtų pasiekiams ne tik renginių metu, bet ištisus metus, parašėme projektą Lietuvos kultūros tarybai ir gavome finansavimą „Heritas“ turinio skaitmenizavimui. Ši svetainė gimė iš didelio noro dalintis tuo, kas įdomu, kas gali praturtinti ir kas leidžia pažinti paveldą kiek kitokiu kampu. Šiandien ši svetainė – tokia vieta, kurioje galima rasti ir įvairių edukacijų sąrašus, nuorodas į kitų institucijų kuriamus produktus, meistrų patarimus objektų valdytojams, ekskursijas ir net edukacijas vaikams bei visai šeimai. Be to, svetainėje sukūrėme nemokamą specialistų kontaktų katalogą, kuriame gali registruotis visi, kurie dirba paveldo srityje, o besidomintiems ir ieškantiems specialistų – atrasti juos vienoje vietoje. Visos „Heritas“ veiklos yra nemokamos.

Mokykloje man sekėsi chemija, tačiau labai patiko menas ir kultūra. Todėl, kai atsirado konservavimo ir restauravimo chemijos specialybė, aš labai apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad tai puiki galimybė prisiliesti prie meno, tik iš kitos – medžiagiškumo pusės. Tad ją ir pasirinkau. Su kultūros paveldu dirbu jau daugiau nei 12 metų, bet dirbant laboratorijoje man trūko saviraiškos. Nesijaučiau, kad tokiu būdu galiu padėti žmonėms pažinti paveldą giliau, o to labai norėjosi, nes ši sritis – labai svarbi ir įdomi!

Vis dėlto, pripažinkime, paveldo temos dar nėra labai artimos, o ir suprantamos visuomenei. Ar Jūsų nuomonė dabar jau kita?

Prisikviesti žmones ateiti ir pažinti paveldą iš vidaus nėra paprasta. Išgirdę, kad tai Kultūros paveldo festivalis, dažnai žmonės nelabai supranta apie ką yra pats renginys, koks jo formatas ir mano, kad čia skirta specialistams arba bus neįdomu. O yra visiškai atvirkščiai! Mes ir susirenkame tam, kad parodytume „savo virtuvę“, dalintumėmės patirtimi ir parodytume – kiek daug įdomybių čia slepiasi! Tad susidomėjimas renginiu auga, džiaugiamės, kad labai domisi šeimos, nes edukacijų paveldo tema vaikams trūksta, tad mūsų renginyje mažųjų dirbtuvės būna gausiai lankomos. Pastebėjome, kad paroda labai domina ir kultūros paveldo valdytojus, o dabar jų dar ir amžius labai jaunėja. Jauni žmonės nori išsaugoti savo protėvių šaknis, juos domina praeitis, įsigiję senus objektus, jie stengiasi juos atgaivinti, įveiklinti, įkurti patrauklius muziejus, organizuoti edukacines veiklas ir pan.

Dabar per pasaulį ritasi tvaraus naudojimo banga. Ar Jūs savo misiją šioje srityje matote?

Tikrai taip, kultūros paveldo festivalio metu mes orientuojamės ir į seno pritaikymą naujam. Ar tai būtų močiutės palikta kėdė, ar paveikslas, ar nuotrauka, ar brangus juvelyrikos kūrinys – daiktai, kurie mums svarbūs, gali įgauti net ir visai kitokį praktinį pritaikymą. Paveldas yra labai plati sąvoka. Juk daiktas nebūtinai turi būti įtrauktas į kultūros paveldo registrą, kad mums būtų svarbus, mums svarbus ir mūsų asmenimis, šeimos paveldas. Mes turime suprasti, kad paveldo išsaugojimas – tai mūsų galimybė kitai kartai palikti ankstesnės kartos ženklus ir tai kiekvieno iš mūsų pareiga, ne tik tų, kurie dirba paveldosaugos srityje. Paveldas ir tvarumas labai artimai persipina, eina greta. Pastaruoju metu tendencija seną pritaikyti naujam – baldus, butą, namą – o ne pirkti naują, klesti vis labiau. Juk saugodami praeitį – tausojame mūsų ateitį. Juo labiau, kad tie seni daiktai tikrai yra kitokie nei nauji – jie turi savo dvasią, dažnai yra ir daug patvaresni. Ir šiandien man labai džiugu dėl to, kad visa ši populiarėjanti tvarumo linija labai padeda vertinti paveldą ir praeities ženklus.

 

Kultūros paveldo festivalio metu mes orientuojamės ir į seno pritaikymą naujam. Ar tai būtų močiutės palikta kėdė, ar paveikslas, ar nuotrauka, ar brangus juvelyrikos kūrinys – daiktai, kurie mums svarbūs, gali įgauti net ir visai kitokį praktinį pritaikymą. Juk daiktas nebūtinai turi būti įtrauktas į kultūros paveldo registrą, kad mums būtų svarbus, mums svarbus ir mūsų asmenimis, šeimos paveldas.

Tvarumo banga jauną žmogų tarsi atveda  prie paveldo temų. Ar galima sakyti, kad jauniems žmonėms tai gal net labiau įdomu nei vyresniems?

Kalbant apie mūsų internetinę platformą, tai matome, kad kiekviena sritis turi savo žiūrovą, klausytoją ir dalyvį. Manau, kad tai nepriklauso nuo amžiaus. Net ir mūsų kūrybinėse dirbtuvėse renginių metu dalyvauja įvairaus amžiaus dalyviai. Į tas pačias kūrybines dirbtuves ateina ir vaikas, ir senjoras, ir jiems abiems ta veikla yra įdomi. Galbūt kiek kitokiu kampu, bet padeda atrasti paveldo išsaugojimo subtilybes. Kita vertus, viskas priklauso nuo informacijos pateikimo. Žmonės kartais nesidomi ir todėl, kad jos yra per daug, ji per plati, per sudėtingai pateikiama. Tad mes stengiamės viską pateikti kiek įmanoma paprasčiau ir koncentruotai.

Ar paveldo specialistų bendruomenė vieningai palaiko Jūsų iniciatyvą organizuoti „Heritas“ festivalį, dabar dar kurti ir svetainę?

Kai pradėjome „Heritas“ organizuoti, galvojome, kad sulauksime daug skeptizicmo, jo ir neišvengėme, bet tuo pačiu nuo pirmų metų gavome ir labai daug palaikymo. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija mums suteikė patronažą, dauguma institucijų, kurios dirba kultūros paveldo išsaugojimo srityje, irgi vienaip ar kitaip prisideda prie „Heritas“ turinio kūrimo ar padeda viešinant festivalį. Tiesa, kad veiklą galėtume vykdyti nenutrūkstamai, vis dar labai trūksta finansavimo. Tačiau nenukabiname nosies, nes buriame bendruomenę, kurioje vieni kitiems padedame ir augame kartu. Dalyviai – įmonės ir institucijos, meistrai prisideda turiniu, mes suteikiame erdvę, lankytojai ateina, domisi ir randa atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Nuo individualizmo mes sėkmingai judame į bendruomenes ir džiaugiamės pastebėdami, kad dabar žmonės labiau linkę burtis į interesų grupes ir rūpintis paveldu bendruomeniškai. Juk drauge siekti užsibrėžtų tikslų yra žymiai lengviau. „Heritas“ stengiasi padėti pažinti mus supančią aplinką, surasti specialistus, kurių reikia vieniems ar kitiems sprendimams, susijusiems su kultūros paveldo išsaugojimu.

Labiausiai demotyvuoja atsimušimas į uždarytas duris. Būna momentų, kai atrodo niekas negali ar nenori tau padėti ir tuomet tu su savo idėjinėmis veiklomis atsiduri ant išlikimo ribos... O džiugu dėl to, kad prie mūsų prisijungia vis daug žmonių, kurie negailėdami laiko ir resursų, mato šios veiklos prasmę ir padeda mums augti.

 

Dabar turite jau tarsi dvi paveldo sklaidos patirtis: gyvas parodas ir virtualią svetainę. Kur įdomiau dirbti pačiai: virtualioje erdvėje ar gyvai?

Tiek gyvas bendravimas, tiek bendravimas virtualiai turi savų pliusų ir minusų šiandieninėje situacijoje. Tačiau, kai galima savomis rankomis praktiškai prisiliesti prie istorijos, kūrybinių dirbtuvių metu išmokti vienos ar kitos technikos, pabandyti sumūryti skliautą ar susipažinti ir gyvai pabendrauti su meistru, muziejaus darbuotoju bei viską išgirsti „iš pirmų lūpų“ yra žymiai įdomiau ir informacija užsilieka ilgiau. Kita vertus, virtualus bendravimas mums visiems įrodė, kad galima gausybę veiklų vykdyti ir virtualiai. Kartais net patogiau, nei vykti į tolimą susitikimą.

O kas Jus liūdina?

Gal ne tiek liūdina, kiek labiausiai demotyvuoja. Tai atsimušimas į uždarytas duris. Būna momentų, kai atrodo niekas negali ar nenori tau padėti ir tuomet tu su savo idėjinėmis veiklomis atsiduri ant išlikimo ribos… O džiugu dėl to, kad prie mūsų prisijungia vis daug žmonių, kurie negailėdami laiko ir resursų, mato šios veiklos prasmę ir padeda mums augti.Paveldas yra kontraversiška sritis, todėl pasikartosiu, kad „Heritas“ atsirado iš didelio noro dalintis iššūkiais, su kuriais susiduriame dirbdami šioje srityje. Tuo metu nebuvo erdvės, kurioje būtų galima drąsiai, atvirai ir garsiai kalbėti apie paveldo problemas, drauge su kolegomis dalintis kas yra blogai ir kaip tai galėtume visi kartu išspręsti. Mes dažnai esame užsidarę savo burbuliukuose ir sprendžiame problemas po vieną, bet ne strategiškai ir mažai įtraukdami visuomenę. Taigi mūsų tikslas yra tokią erdvę kurti, ar tai būtų internetinis puslapis, ar tai būtų renginys. Ir dabar jau galima sakyti, kad situacija šiek tiek kitokia, visi tampame vis atviresni, stengiamės pristatyti kultūros paveldą kitaip. Kalbant apie „Heritas“ komandą, tai daugelis iš jos dabar dirba įvairiose institucijose ir ženkliai prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo visose srityse. Festivalio savanoriai irgi dažnai pamato, kad yra sričių, kur galima save atskleisti ir realizuoti. Žodžiu, pokyčiai matomi ir padėtis taisosi. O mes tikimės dar vieno „Heritas“ festivalio rugsėjį. Kol kas neatskleisiu, kokioje Vilniaus erdvėje ją planuojame, bet bus tikrai įdomu! Kviečiu institucijas, įmones, dalyvius registruotis, dalyvauti ir drauge kurti „Heritas turinį. REGISTRUOTIS  SUSKUBKITE  ČIA.  

Ačiū už pokalbį, labai to tikimės bei linkime ir mes.

Kalbėjosi Rasa ŽEMAITIENĖ

Akimirkos iš festivalio "Heritas" 2020m.

Erikos Kielės nuotraukos Liudo MASIO.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia