Liubavo malūnas

Liubavo dvaro istoriją šiandien pasakoja atgimęs malūnas

Gintaras Karosas

Visai netoli nuo Vilniaus nutolusiame Liubavo dvare pavasario, atrodo, daugiau nei kur kitur. Galbūt taip yra todėl, kad aplinkui vanduo, o krisdamas nuo malūno užtvankos jis dar skleidžia ir gyvybingą pavasarišką garsą, čiurlena.
„Taip, senieji Lietuvos dvarai turėjo privilegiją išsirinkti gražiausias vietas. O kai vandens tiek daug kaip čia, tai nestatyti malūno buvo tiesiog neįmanoma“, - sako Liubavo dvaro ir jo vandens malūno tyrinėtojas ir atstatytojas Gintaras KAROSAS, rakindamas senutėles išsaugotas vandens malūno duris, ir kviesdamas vidun. Čia visu 100 procentų restauruotos ir atkurtos visos malūno technologijos, net keliolika procesų – gali miltus malti ir... net pasigaminti ekologiškos elektros.

Liubavo dvaras – vienas seniausių Lietuvos dvarų

Dvaro istorija mena dar XVI a., o pirmaisais žinomais jo savininkais buvo LDK politinio veikėjo I Lietuvos statuto autoriaus grafo Alberto Goštauto šeima. Pasibaigus Goštautų giminei, visi jų dvarai pateko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo nuosavybėn, o Liubavas vėliau atiteko jo sūnui Žygimantui Augustui, vedusiam Alberto Goštauto sūnaus Stanislovo našlę Barborą Radvilaitę.

Dvaro apylinkės jau tuo metu garsėjo gausiais medienos ir ypač žuvies ištekliais – natūralu, čia buvo daug vandens. Pats Liubavas buvo įsikūręs šalia vaizdingos Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa, gražaus išraiškingo reljefo apylinkėse. Beje, kalbant apie malūną, tai jau 1546 metai Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto dvaro iždo knygoje detaliai aprašomi tuo metu remontuoti Liubavo tvenkiniai. Galbūt jais taip rūpinamasi dėl žuvivaisos, o gal kur nors jau stovėjo ir vandens malūnas.

XVI a. antroje pusėje Žygimantas Augustas Liubavo dvarą  išsikeitė į Rokantiškių pilaitę su Radvilaitės broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju. Rokantiškių pilaitė ir Liubavo dvaras tuo metu buvo tos pačios vertės. „Kaip žinome, Mikalojus Radvila Rudasis nakvodavo tik savo namuose, todėl pakeliui ir tėvonijos Dubingių į Vilnių, jam Liubavo dvaras greičiausiai buvo tinkama vieta nakvynei. Pro Liubavą ėjo ir senasis plentas“, – tarsteli Gintaras Karosas, pasakodomas apie didingus šio dvaro savininkus.

Vėliau tie savininkai ne kartą keitėsi, tarp jų net du kartus Liubavo dvaras buvo atitekęs Tiškevičių giminei, kol XIX a. viduryje  tapo Slizienių giminės nuosavybe. Šiiai šeimai, iš kurios pirmasis buvo talentingas skulptorius ir architektas Rapolas Slizienis, valdant dvarą, Liubave buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas ir senojo vietoje pastatytas modernus vandens malūnas. Rapolo Slizienio ir jo žmonos Kamilės Tiškevičiūtės vaikai Rita,Valdemaras, bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas, turintys ypatingų gabumų, dvarą toliau kūrė su meile ir rūpesčiu, čia tarpo gyvas kultūros židinys. Po 1940 m. dvaro likimas kaip ir visų kitų: buvo nacionalizuotas ir prasidėjo jo nuosmūkis.

Kai Liubavo malūne-muziejuje sustojame prie dvaro maketo, net sunku patikėti, kokią didelę teritoriją sodyba užėmė – daugiau nei viso kaimo. Dabar tarp jo 17 senųjų pastatų yra įsiterpę ir vėlesnio laikmečio namų, todėl dedamos didelės pastangos pirminiam vaizdui atkurti. Tačiau, atrodo, kad Gintarui Karosui užtenka kantrybės  nuosekliai gilintis į kultūros paveldo specifiką, projektuoti ir vadovauti restauracijai. Jo siekis, kad  Liubavo dvaro sodybos ansamblis, suviliojęs jį dar jaunystėje, atgimtų su savo ypatinga aura, istorija, atmintimi apie čia gyvenusių žmonių asmenybes, o  tikslas sukurti Liubavo dvaro sodybą – muziejų, kurioje kiekvienas objektas pasakotų savo istoriją, o kiekvieną erdvė tarsi nukeltų į praeitį.    

Liubavo malūnas

Tarp vandens telkinių išsimėtę dvaro pastatai kažkada sudarė vieningą net dviejų rūmų ansamblį ir aplink jį įsikūrusį ūkį. O malūnas prieš restauraciją atrodė taip.

Liubavo malūnas
Liubavo malūnas

Jaunystė - kurti, branda - atkurti

Pagal profesiją skulptorius ir Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas Liubavo dvarą atrado vos perkopęs per savo dvidešimt metų. Tačiau, nors ir labai patiko atrasta vieta, tuomet jis suabejojo savo galimybėmis jį atgaivinti: suprato, kad reikėtų daug patirties, žinių ir kantrybės. O juk jaunystė  tokia nekantri.Taip ir pasirinko laisvesnį kūrėjo kelią, iš miško pradėjo kurti pasaulio meno muziejų, po atviru dangumi įsteigė Europos parką, o jame sukūrė ne vieną skulptūrą. Tačiau Liubavo dvaro nepamiršo ir sugrįžo tuomet, kai suprato, kad po dvidešimt metų jau galės save įprasminti kultūros paveldo srityje. Ambicijos buvo išties didelės: restauruoti ne tik malūno pastatą, bet ir restauruoti visą malūno įrangą, atkurti veikimo technologiją.

„Liubavo dvaro sodyba – vandeninga vieta. Čia išlikę terasiniai tvenkiniai, maitinami net trijų atskirų šaltinių: upės, neužšąlančio laukų ir kalno šaltinių. Taigi, mes turime unikalų gamtinį karkasą, unilaus baroko ansamblio dalį, kuri išliko iki šių dienų. O malūnas, tai dabartiniais terminais kalbant yra pramonės įmonė, turinti savo specifiką ir charakterį, kurioje gyvendavo malūnininkas. Beje, Liubavo malūno pastato statyba labai įdomi, nes anot architektūrologo Vytauto Levandausko, šio malūno statybos technologija yra pasiekusi aukščiausią tašką: akmens luitai apdoroti virtuoziškai, skiediniu užpildytų siūlių nėra, kadangi nesimato rišamosios medžiagos tikra architektūrinių linijų ir meistrystės tobulybė. Būtų buvę labai gaila to netekti. Kitas dalykas – malūnas turi veikti, jo esmė – atliekami procesai – nuo malimo iki elektros gamybos.  Be technologijinės įrangos malūnas būtų tik gražus tuščias pastatas. Gana daug yra malūnų, kurie prarado savo vertę, kai buvo pritaikyti nesusijusioms paslaugoms teikti. Man norėjosi atgaivinti autentiką, užpildyti sienas prasmingu gyvenimu. Laikui bėgant, tokie objektai tampa vis svarbesniais, kartais ir vieninteliais pažinimo šaltinais. Kartu – tai ir muziejaus, ir mano, kaip piliečio indėlis į Lietuvos valstybę, kadangi noriu, kad Lietuvoje būtų objektai, įpatingos vietos, kuriomis galėtume didžiuotis“, – savo motyvus išdėstė Gintaras Karosas

Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas

Iššūkis be kelio atgal

Žinoma, kad tai buvo iššūkis, prasidėjės nuo to, kad malūną tiesiog reikėjo atkasti, nuo sovietmečiu statant fermą sustumdyto grunto, tvenkinį iš naujo išvalyti ir net užregistruoti, o kiek dirbta su konkrečių mechanizmų atsatymais sunku ir nupasakoti.

„Pradžiamokslį gavau iš  Eligijaus Juvencijaus Morkūno, žmogaus apie malūnus išmančio viską, ir ėmiau galvoti, kad greičiausiai niekada iki galo nesuprasiu visų  procesų.  Bet, kai turi pusantrų metų savo iššūkiui, giliniesi, mokaisi  ir stumiesi į priekį. Tiesa, kai kas dar buvo gana geros buklės, daug autentiškų detalių. Pavyzdžiui, išlikusi malūno hidroturbina, kurią reikėjo restauruoti, t.y. iš naujo iš naujo gamintis formas ir iš ketaus lieti sukorodavusias dalis. Juk dvaro laikais ir sovietmečiu iki 1975 m. malūnas gamino elektrą. Kol elektros Liubavo apylinkėse nebuvo, malūne rodydavo net filmus, veikė kaip kultūros centras. Čia netoliese gyveno malūninko šeima, daug ką prižiūrėjusi“, – pradžią prisiminė Gintaras Karosas.

Gintarą džiugino ir tai, kad iš tiesų malūno pastatas slėpė aukščiausio kalibro inžinierių ir architektų  darbą, sukūrusį ir reikiamą estetiką, ir užtikrinusį našų malūno veikimą. Tiesiog reikėjo tai atrasti, suprasti ir žinias paversti veikiančia technologija.

„Sakoma, kad šį malūną statė užsienio meistrai, akmentašiai, sugebėdami sukurti vaizdą, kad sienos be skiedinio, akmuo tiesiog ant akmens. Galbūt tai yra tiesa, nes Lietuvoje dvarai užsienio meistrus tikrai kviesdavo. O čia viskas atlikta profesionaliai – viskam yra priežastis, motyvas. Beje, šio malūno vietoje, seniau dar stovėjo ir kitas, medinis, statytas netgi  XVIII a. pradžioje.  Užakusiame upelyje buvo rasta labai sena girnapusė su kuria naudoti dar mediniai velenai. Naikinimo buvo daug, ypač pokaryje: kanalą užpylė tonos stalinecų stumdomo grunto, tuomet trūko elementaraus supratimo, o ką kalbėti apie estetiką.. Teko tiesiog viską atkasti ir taip grįžti į pirminį reljefo aukštį“, – restauravimo darbų detalėmis dalijosi pašnekovas.

O štai paklaustas, ar ne smagiau būtų kokius dailius baroko rūmus atstatyti sakė, kad pirmiausia privalu pasirūpinti esamais išlikusiais kitais ansamblio pastatais, kol jie dar nesunyko.

Liubavo dvaras

Gintaro Karoso darbas 2012m. buvo vainikuotas svarbiu įvertinimu - Liubavo malūnas tapo Europos Sąjungos kultūros paveldo prizo ir Europa Nostra apdovanojimo lauretu. Šis apdovanijimas vadinamas kultūros paveldo Oskaru. 200 narių komisija iš įvairių pasaulio šalių vertina pateiktus objektus ir skiria šį svarbų apdovanojimą.

Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas

Laikas - į Liubavo malūną

Šiandien apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje – unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo audinio ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina, kuri šiandien mala…ne ne, miltus, o šimtamečio dvaro ir malūno istoriją. Kad visi ja džiaugtųsi,ją puoselėtų ir nepamirštų. Galbūt taip pat kaip iš miltų iškeptą duoną. 

Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Liubavo malūnas
Gintaras Karosas

„Prasmingą darbą daryti visada įdomu. Kartais būna, kad tu tampi vieninteliu žmogumi, pastebėjusiu akmenėlį, be kurio vėliau negalėtum surasti teisingo atsakymo ar pirminio sprendimo. Kartais iš pažiūros nereikšmingos smulkmenos daug pasako apie istoriją. Todėl kai rūpiniesi kultūros paveldu, nieko nėra nereikšmingo“, - sakė Gintaras Karosas.

Liubavo malūnas

Šiandien Liubavo dvaro sodybos teritorijoje lankytojai gali apalankyti vandens malūną-muziejų, pasigrožėti baroko architektūros buvusia oficina (o galbūt lobynu), taip pat seniausia Lietuvoje oranžerija, kurioje yra išlikusi šildanti siena su ortakių tinklu, pasimelsti buvusios bažnytėlės vietoje prie angelo paminklo skulptūros, ar tiesiog romantiškai pasivaikščioti gražiame gamtos prieglobstyje, kuriame tiek daug vandens ir turbūt meilės, ką ir reiškia šio dvaro pavadinimas (žodis „liubas“, verčiant iš prūsų kalbos reiškia „meilė“, „santuoka).

Liubavo malūnas

Meistrų plaktukai tebekaukšti ir toliau – ant senų pamatų atstatomas dvaro paviljonas, sunykęs prieš daugiau kaip 70 metų. Anksčiau dvaro šeimininkams jis tarnavo kaip vasaros rūmas. Dvaro paviljonas buvo pastatytas XIX a. pradžioje, jo architektūra – romantizmo, neogotikinio stiliaus. „Panašių pastatų Lietuvoje nėra išlikę išvis, – sako Gintaras Karosas, – todėl svarbu dvaro paviljoną atkurti, kaip pažinimo šaltinį ateinančioms kartoms“.

Liubavo malūnas

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR-į mūsų ŠIADIEN" remia

Paliesiaus dvaras

PALIESIAUS DVARAS: vintažinės emocijos keliu



Kiekvieną kartą, važiuodama į dvarą, bandau sudėlioti jo viziją iš to, kas jau skaityta, matyta, girdėta ir beveik visada suklystu. Paliesiaus dvaras (Ignalinos r.) netapo išimtimi. Dar daugiau - jis nustebino ir užbūrė, o jo atkūrėjo Juliaus PTAŠEKO mintys įkvėpė: „Viskas iš vintažinės emocijos. Ne pats daiktas ir ne pats dvaras buvo pagrindinis postūmis įgyvendinti šį didžiulį projektą. Tik emocija“.
Tokiais žodžiais prasidėjo pažintis su dvaru, kelionė jo istorijos laiku ir pažintis su dvaro atstatytojo filosofija.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Šioje vietoje archeologai rado net XVI a. koklių, bylojančių, kad dvaro istorija labai sena. Dabar ant senų pamatų pastatytas visiškai naujas akmeninis pastatas pagal seną technologiją. Šiuo metu čia įsikūrusi kepyklėlė.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Gamta ir senos architektūros estetika

„Taigi, kai esi vedinas kažkokios emocijos ir randi tai, kas ją gali tiesiog dar labiau sustiprinti, tu tiesiog negali praeiti pro šalį. Todėl, kai pirmą kartą pamačiau šią vietą, supratau, kad čia yra tai, ko ieškota, tai buvo emocija, kuri mane galutinai  užvaldė. Taip, konctrukciškai ši vieta buvo labai pažeista, bet seną gerą energiją ji vis dėlto nešė – pozityvi energija skliste sklido. Be to, tai labai švari vieta, neužteršta jokiais garažais, sandėliais, parduotuvėm ir t.t. Nes pasitaiko, kad kol nuvažiuoji į dvarą, tai nelabai jo jau ir reikia. O čia tik gamta ir senos architektūros estetika. Netruko atsirasti minčių, kad čia reikia sustoti, jau žinojau, kas čia turės būti“, – savo pradžią prisimena Julius Ptašekas.

Ir tai turėjo būti tikrai visai kas kita nei buvo. Vėliau Julius pasakys, kad tuščią buvusio dvaro kevalą reikėjo užpildyti visiškai naujai, XXI a. gyvenimu, bet prasmingai ir maksimaliai išsaugant tai, kas rasta. O rasta nebuvo labai daug. Laikas ir žmonės suniokojo dvaro pastatus, buvusią infrastruktūrą ir grožį, sena ir kai kuriais laikais pakankamai didi jo istorija susigūžusi dairėsi tarp griuvėsių, nedrįsdama apie save net priminti, nors turėjo kuo didžiuotis. Juk prasidėjo dar XVII a., pirmieji dvaro savininkai Tyzenhauzai istoriniuose dokumentuose minimi 1671 m., o  čia pakviesti archeologai rado koklių ir kitų laiko liudytojų net iš XVI a. 

Dvaro pavadinimo kilmę, beje, aš supratau irgi tik būdama dvare: Paliesius – „prie miškelio“.  Gamta čia iš tiesų puiki, o ramybė tiesiog stebinanti. Tai inspiravo Julių Ptašeką, pagal profesiją gydytoją, įkurti Holistinės medicinos centrą, juolab, kad gydytojų čia būta ir anksčiau – tarsi šios vietos likimas.  XIXa. pradžioje čia įkurtoje Kublickių klinikoje dirbo jaunas dailininkas ir gydytojas Vincentas Smakauskas. Tai jis  nutapė žymujį paveikslą „Steponas Batoras steigia Vilniaus universitetą“, o Mielagėnų bažnyčią iki šiol puošia jo tapyti didingi paveikslai. Bet mes užbėgame laikui už akių.

Labiau ūkis nei prabangus dvaras

Paliesiaus dvaro Aukso amžiumi laikoma  XIX a. pati pradžia. Nuo 1736m. dvaras priklausė Livonijos valdžios pareigūnų Kublickių šeimai, kuriems valdant  XIX a. pr. buvo pastatytas gyvenamasis namas su arklidėmis, dabar vadinamas Prižiūrėtojo (Ekonomo) namu, greta atsirado nebūdingos pusapvalės formos tvartas, uždaru kiemu sujungtas su gyvenamuoju namu ir tik vėliau iškilo neįmantrus plytinis tinkuotas gyvenamasis pastatas – rūmai, į kurį persikraustė savininkai. Prie šio pastato stovėjo koplyčia, ledainė, buvo įrengtas reprezentacinis kiemas – parkas. Ūkiui buvo skiriamas kur kas didesnis dėmesys nei gyvenimo prabangai, tačiau architekto čia padirbėta su polėkiu ir fantazija. Deja, jis nežinomas. 

1779m. Kublickiai fundavo Mielagėnų bažnyčios statybą, bet  Paliesiaus dvaras buvo svarbesnis už Mielagėnų miestelį ir kaip tik tuo metu buvo suformuotas visas Paliesiaus dvaro ansamblis. Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831m.sukilimo Užnerio apskrityje organizatoriai ir dalyviai, po sukilimo priversti pasitraukti į Prūsiją. Tai jų seserį pamilo tas pats dailininkas V. Smakauskas, bet brolių palaiminimo ją vesti negavo, mat be visų savo talentų buvo bedalis. Koks dvaras be meilės istorijų?

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Atliktų darbų apimtį Paliesiaus dvare galima įsivaizduoti tik žiūrint dokumentines istorines nuotraukas.

Naujas gyvenimas - po senu ąžuolu

Savo veiklą dvaras pradėjo 2014, o atstatymo darbai po senu šimtamečiu 25 metrų aukščio ąžuolu, lydimi visokių ženklų, prasidėjo  2010m..  Keistoje vietoje ant kalvelės tarsi nudžiugęs dėl dvaro atgimimo ištryško fontanas, lyg atkeliavusi iš praeities kačių kolonijos  apsigyveno katė, artimiausiame upelyje ėmėsi darbo bebras ir nelygi kova su jo darbštumu vyksta iki šiol.  Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika iškilo ant senų pamatų; aplink dvaro teritoriją miškeliais ir parkais nusidriekė sveikatingumo takai; atsirado jaukus SPA – juk holistinės medicinos esmė, kad pagrindinis gydymo metodas – pats organizmas. Vėliau per porą metų atsirado įspūdinga akmenų tvora, be jokios rišamosios medžiagos, bet tvirta  – kaip senovėje. „Akmuo turi kažkokią šilumą, jaukumą ir organiškai atrodo Lietuvoje. Man visada patiko akmeniniai statiniai, bet kokie“, – tarsteli Julius. 

Ekonomo namas, arba buvusi vežiminė, kuri buvo išsilaikiusi geriausiai, nes po karo čia buvo įrengti du butai, tapo jaukiu viešbutuku, o jo palėpėje Julius Ptašekas įsirengė savo darbo kambarį. „Mano kabineto vietoje buvo ventiliacinė. Jokių ventiliacinių pasakiau ir taip atsirado mano kambarys su gražiausiu vaizdu per langelį – matosi augalais apželdintas Pasagos stogas – jaukiai atrodo. Man patiko šis dvaras dar ir tuo, jog jis nėra didelis – buvo galima viską suvaldyti ir daryti kokybiškai. Labai dažnai dvarų atstatytojus pražudo gigantomanija. Dvarai dideli, pinigų reikia milžiniškų, pradedama taupyti, kenčia kokybė ir viskas išeina kitaip nei pradiniuose planuose“, – pastebėjimais dalinosi pašnekovas.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Sijų ir laiptų geometrija pekeliui į šeimininko palėpę. Nauja ir sena visai greta.

Paliesiaus dvaras

Nuo koncepcijos - iki smulkmenų

Kokybės stygiumi tiek kalbant apie medžiagas, tiek apie darbus Paliesiaus daro neapkaltinsi – viskas padaryta preciziškai, kiek įmanoma saugant praeities likučius, maksimaliai prie jų derinantis. Pavyzdžiui, klinikai naudoti rąstai iš Suomijos, grindims rupios akmens plytelės iš Indijos, ketaus radiatoriai iš Anglijos. Kambariai su krosnelėmis. „Gyva ugnis daug duoda“ – pastebi Julius. Itin preciziškai atsatytas seniausias ir visai sugriautas dvaro pastatas, kuriame dabar įrengta kepyklėlė. Tašytų akmenų pastatas galėtų būti geru pavyzdžiu visiems, norintiems prisiminti akmeninę architektūrą ir net pasimokyti, kaip teisingai ją atsatyti. Šiandienos meistrams tai tikras iššūkis, bet galima rasti ir gerų specialistų.

Tačiau žavingiausia tai, kad dvaro šeimininkui lygiai taip kaip koncepcija rūpi ir smulkmenos, o  jo daiktų filosofija beveik romantizuota: „Lovas viešbutyje užsakėmė labai tvirtas, čužinius patogius – svečias turi gerai pailsėti. O štai su visa kita aplinka leidžiame sau žaisti ir šviesti, todėl visuose kambariuose yra sendaikčių, antikvarinių ar vintažinių daiktų: spintos, kėdės, staliukai, šviestuvai, sakyčiau, džiugina akį ir galbūt skleidžia tą mano jau minėtą vintažinę emociją: „O, gražu, gal reiktų ir namuose tai turėti?“ Kai mes savo restorane pradėjome svečius vaišinti iš vintažinių puodelių, Ilgnalinos sendaikčių parduotuvėje neliko gražesnių daiktų – žmonės viską išperka. Bet dėl to tik džiugu, reiškia jie pastebiir vertina grožį. Arba atvažiuoja pas mus jaunimas, glosto seną medinį stalą ir galbūt kažkada supras, kad su tokiais daikais galima sukurti individualius namus. Tą pažinimo grūdą reikia sėti, nes jei žmogus su tuo nesusidurs, tai to niekada nesupras. O daiktai iš praeities man dar labai imponuoja ir todėl, kad jie visada turi idėją, žmogaus rankų šilumą ir – jokio štampavimo. Aš pats labai mėgstu antikvariatus, lankau juos užsienyje, kai randu kažką išskirtinio, perku ir vežu į dvarą: puošti, propaguoti, šviesti“, – kalbėjo Julius Ptašekas.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliwiesius
Paliesiaus dvaras

Šiaudinės lubos. Štai kokios lubos, tiksliau toks lubų apšiltinimas iš susuktų šiaudų buvo atrastas po tinku dabartiniame viešbutyje. Jos yra 250 metų senumo, atsivėrė nuskutus storą tinko sluoksnį, o dabar tiesiog eksponuojamos kaip istorijos dalelė.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Neužšąlantis fontanas. Gavęs iš gamtos dovanų neužšąlantį fontaną, Julius Ptašekas pasirūpino jo skulptūra, o kadangi, kaip pats sakė, mėgsta visur matyti prasmę ir turėti idėją, tai skulptūrą paskyrė savo mokytojui, mentoriui ir draugui gydytojui prancūzui Xavier Bonnefoy, kuris labai mėgo... graužikus. Taip fontano viduryje įsitaisė didžiausias graužikas pasaulyje kapibara, o ant jos nugaros nutūpė ir paukštelis (Ptašekas). Ant kapibarų kažkodėl tikrai mėgsta nutūpti paukščiai. Taip Julius Ptašekas įamžino 25 metų draugystę. Skulptūros autorius - garsus suomių skulptorius Jari Mannisto, su kuriuo taip pat suvedė likimas ir draugai. „Idėja visada viską įprasmina. O žmogus turi kuo ilgiau išlikti vaiku ir norėti žaisti - taip gyventi daug įdomiau“, - samprotavo pašnekovas.

Paliesiaus dvaras

Po stiklo gaubtu - Pasagos koncertų salė

Šio dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas –  unikali ir ypatinga koncertų salė. Šalia dabartinio pagrindinio pastato – stovi didelis stiklo kubas. Debesys puošia stiklo sienas savo atspindžais, o jo viduje pasitinka kitas pastatas iš plytų ir akmenų – senas. Viduje – šilta ir minkštai tylu. Klausom istorijos.

„Tai – du pastatai viename. Čia buvo pasagos formos ratinė, vienintelė Lietuvoje, turėjusi  7 vartus. Pastatas buvo gerokai apgriuvęs, bet geresnės buklės nei kiti.  Su architektais amerikiečiu Džimu Fergiusonu  (Jim Fergusson)ir jo žmona  Diana, žinoma lietuvių architekte, svarstėme ką daryti su šia įdomia pasaga. Ir tuomet Džimas, pasakęs, kad Amerikoje tokių gražių   griuvėsių niekas nebando atstatyti, pasiūlė ir čia juos uždengti stiklu. Pasagos sienos buvo kapitaliai sutvirtintos armatūromis ir betonu iš vidaus, kruopščiai išvalytos, o projektas tapo ne tik gražus pats iš savęs, bet ir pagimdė labai specialią akustinę erdvę. Taip tiesiog atsitiko, mes  gavome labai netikėtų dovanų. Netrukus ta puiki akustinė erdvė ir pagimdė visą kultūrinį muzikinį veiksmą Paliesiaus dvare, apie kurį nebuvo ir svajota. Čia pradėjo atvažinėti garsiausi atlikėjai, o mums teko apsirūpinti dar ir jų vertais instrumentais“, – tokią koncertų salės  „Pasaga“ atsiradimo istoriją papasakojo Julius.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Pasaga ir žvaigždės
Paliesiaus dvare skambanti klasikinė muzika dabar jau tapo dvaro vizitine kortele, o PASAGOJE koncertavusių atlikėjų sąrašasįspūdingas – visus žavėjo legendinis džiazo atlikėjas norvegas Tord Gustavsen, vienas geriausių pasaulio F. Chopin kūrinių atlikėjų prancūzas pianistas J. M. Luisada, Amerikoje dabar gyvenantis charizmatiškasis Andrius Žlabys, vienas garsiausių Lenkijos pianistų Jan Krzysztof Broja, klasikinės muzikos virtuozai, tarptautinis „Potsdamo trio” ansamblis, kuriam vadovauja Kanadoje gyvenantis mūsų tautietis smuikininkas Atis Bankas, žavingoji pianistė, dabar Vokietijoje gyvenanti Guoda Gedvilaitė, violončelininkas A. Ramm iš Rusijos ir daugybė kitų pasaulinio garso atlikėjų. PASAGOS koncerto salės scenoje koncertavo ir maestro V. Noreika, ir pianistai P. Geniušas, G. Alekna, H. Papadopoulos…

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Plytos su nakties svečių ženklais. Pusapvalės plytos pasagos formos ratinei statyti buvo gamintos pačiame dvare. Džiūstančias per naktį, jas aplankydavo patys įvairiausi gyvūnai ir šiandien mes turime jų istorinius įspaudus.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Tai iš tiesų puiki 500 kv. m. erdvė, padalinta į kelias mažesnes sales, tačiau bendros erdvės pojūtis išlieka, o už langų ją supa pieva ir vaizdas į pagrindinį pastatą. Salės puošmena – antikvarinis fortepijonas „Steinway Grand“, priklausęs Prūsijos princui Georgui Fridrichui (Georg Friedrich Prinz von Preussen) ir stovėjęs karaliaus rūmų centrinėje administracijoje. Šis kolekcinis instrumentas – tai vienas iš geriausių čipendeilo rokoko stiliaus meistriškumo pavyzdžių su garsiomis „Ball&Claw” stiliaus kojomis, visu savo grakštumu ir dizaino išskirtinumu pagamintas 1964m. Kitas fotepijonas atkeliavęs iš Danijos, Kopenhagos centrinės koncertų salės. Atlikėjai visada labai džiaugiasi, kai gali rinktis iš dviejų instrumentų, todėl visai nenuostabu, kad jiems pamilus Paliesių atsirado ir Paliesiaus dvaro įrašų projektas ir netgi įrašų studija. 

„Išgauti natūralią tylą labai sudėtinga, bet ji teikia kitą skambesį ir čia pas mus  atlikėjai tokią tylą turi, gali repetuoti, gyventi ir įrašinėti. Be to, čia kamerinė salė, o tai specialus reiškinys: žiūrovai šalia orkestro, viskas per 2 metrus, džiaugiasi nuo didelių salių pavargę atlikėjai,  patenkinti žiūrovai, jie čia atvažiuoja  tikrai geros muzikos ir tai gauna. O po koncerto vakarieniauja, lieka nakvoti, bendrauja su atlikėjais. Taip Paliesius tampa tam tikru reiškiniu, o realybė emocine prasme pranoko pradinius mūsų lūkesčius“, – apibendrino pašnekovas ne kartą paminėjęs ir garsiausius dvare apsilankiusius atlikėjus.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Iš rūmų liko tik rūsiai

O štai iš buvusių dvaro savininkų ponų Kublickių rūmų liko tik rūsiai. Ir čia  gera vieta prisiminti dar vienam istorijos gabaleliui.  Reikia pasakyti, kad XIX a. vid. – XX a. vid. dvaras išgyveno nuopuolį, keitė šeimininkus,  o po numalšinto sukilimo atiteko generolui majorui fon Eksei, kuriam mirus, našlė Marija Dmitrijevna fon Eksė išpardavė dvaro žemes, nusigyveno ir 1921 m. dvaro savininku tapo dvaro prižiūrėtojas Romualdas Bržezinskis. Po 1940 m. nacionalizacijos dvaras atiteko kolūkiui. Pamažu sunyko vandens malūnas ir kiti dvaro pastatai, turtas buvo išgrobstytas. Iki 1956 m. dvaro rūmai, nors ir prastos būklės, bet dar stovėjo, o štai  vėliau vietiniai gyventojai plyta po plytos išnešiojo rūmų pastato sienas ir namas galutinai sugriautas buvo 1974-aisiais. Juliui Ptašekui teko pabandrauti su paskutinio dvaro savininko Romualdo Bržezinskio, ištrempto į Sibirą ir sugrįžusio į Lenkiją  sūnumi Raimundu – jis buvo atvykęs su sūnumi, gyvenančiu  Paryžiuje.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Natūrali tyla inspiravo garsų įrašų studijos dvare atsiradimą. Ji buvo įkurta senuosiuose rūsiuose. Su studijos veiklos rezultatais galima susipažinti https://studioresidence.lt/

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Šaldytuvas iš Amerikos. XIX a. pabaigos šaldytuvas iš Amerikos, buvo gautas dovanų. Į jį būdavo dedamas ledas, kuris bėgdavo sienomis ir aušindavo šaldytuvo turinį. Gana retas pas mus daiktas.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Meniniai žaidimai. Juliaus Ptašeko sūnėnas dailininkas ir pianistas Viktoras Paukštelis žavingais piešiniais ištapė vieno iš rūsių koridoriukų sienas, suteikdamas patalpai savotiško žavesio ir praeities dvelksmo - jautiesi tarsi apžiūrinėtum senas freskas.

Paliesius

SPA - po arkų skliautais. Ekonomo namas, kelių lygių, įdomiai suprojektuotas, sunku susigaudyti jo aukštuose. O šios cokoliniame aukšte esančios arkos buvo išlikusios neblogos buklės ir čia dabar įsikūręs SPA.

Paliesiaus dvaras

Restauruojant Paliesiaus dvarą niekada nebuvo pamiršta, kad jo šiandiena įdomi tiek, kiek persipina su vakar diena, todėl visur kur įmanoma rodomi praeities ženklai.

Dabar po namu likę rūsiai uždengti, virš jų atsirado lauko terasa, o jų patalpos atranda naujas savo funkcijas. Akustinės muzikos garso įrašų studija https://studioresidence.lt/ jau išbandyta, joje savo muzikinį kūrinį įrašinėjo garsusis smuikininkas Gidon Kremer, itin palankiai atsiliepęs apie gerą salės akustiką ir Paliesiaus dvaro ramybę, leidžiančią susikaupti kūrybiškiems darbams. Rūsiuose taip pat sukurta keletas jaukių pasisėdėjimo vietų, ateityje planuojamas vyno restoranėlis. Kur veda po rūsiais besišakojantys vandens kanalai dar paslaptis, kaip ir tai, kas buvo paslėpta dvigubos sienos slėptuvėje. Taigi dvaras tebesaugo savo paslaptis, o žmonės visada bando jas įminti – istorijos ir dabarties dialogas niekada nesibaigia, nes rasti visus atsakymus tiesiog neįmanoma.

„Atstatytas dvaras, o ir nauji planai, žinoma, negali nedžiuginti, bet daugiausiai pasitenkinimo teikia tai,  kad žmonės nori su mumis dirbti, o tie, kurie atvyksta pas mus į koncertus niekaip negali išvažiuoti. Didelis malonumas matyti, kad energija ir aplinka žmogų sulaiko – mes tampame tokia lyg ir pabėgimo vieta. Jei mes kažko daugiau ir negalėsime padaryti, tai per tuos metus, kuriuos mums pavyko atlaikyti,  jau gauta nemažai grąžos ir aš dėl to ramesnis“, – emocijomis dalijosi Julius Ptašekas, beje, dvaro atkūrimo istoriją mums papasakojęs labai šiltai, atvirai ir aistringai. Turbūt tik tokie žmonės ir padaro tokius projektus.

„Man šis dvaras labiau vieta, kuri iš esmė reikalinga kitiems, aplinkinei bendtuomenei, nei galėtų būti namai man. Iš tiesų tai medicinos, meno ir muzikos namai - ne mano. Niekada neketinau čia gyventi. Dvarus žmonės, apskritai, linkę vertinti nepamatuotai. Iš esmės šiandien dvarai yra tušti kevalai, kuriuos reikia užpildyti šiandien prasminga gyvybe. Todėl mes jau nebepretenduojame į gyvenimą, kuris čia buvo prieš 150 metų - tai buvo visai kitos aplinkybės, tai buvo kita ekonomika. Mes gi turime tuščią kevalą užpildyti šiandienos gyvenimu, vietą vėl padaryti gyva. Tai ir yra didžioji viso šio darbo prasmė. Taip, tai mano gyvenimo projektas, kurio antrą sykį jau tikrai nedaryčiau“, - sakė Paliesiaus dvaro atstatytojas Julius Ptašekas.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Parduotuvėlė - ledainėje. Dvaro vyr. administratorė Birutė Jaškūnienė pakvietė ir į dvaro parduotuvėlę, kurios asortimente surinkti ypatingi, gražūs, ekologiški ir išskirtiniai daiktai, tarp kurių ir švedų kompanijos Ewai Walla drabužiai, labai derantys prie dvaro atmosferos: natūralūs audiniai, švedų tautinio kostiumo detalių panaudojimas, rankų darbas ir - išskirtinis rezultatas.

Paliesiaus dvaras
Paliesiaus dvaras

Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia

stalo peilis

Gegužės 13 – oji – stalo peilio gimtadienis

Galvojate, kad stalo peilis, tai jau neturi gimtadienio? O štai ir ne. Ta diena yra ir net užfiksuota. Pasirodo tai gegužės 13- oji diena, o štai dėl metų - diskutuojama. Žodžiu, jo istorija prasidėjo XVI a. pradžioje.

stalo peilis

Apskritai, peilį galima vadinti seniausiu įrankiu, tačiau kaip stalo įrankis, jis yra jaunesnis nei šaukštas ir šakutė.  Istorinėse 1560 metų  knygose buvo pažymėta, kad „Italai peilius skiria visiems puotos dalyviams, vokiečiai naudoja bendrą peilį, prancūzai ant didžiulio stalo naudoja 2–3 bendrus peilius“.  Todėl svečiai į puotas, nepriklausomai nuo rango ir statuso, dažnai atsinešdavo savo peilius, kurie buvo aštrūs ir viskam tinkami: ir mėsai prie stalo atsipjauti ir, vyno padauginus, kokiam nedraugui papjauti. Žodžiu, iki XVII amžiaus peiliai buvo aštrūs ir prireikus tarnavo kaip ginklai. Beje, svečiai galėjo netgi laikyti asmeninius stalo įrankius pas namų šeimininką, jei tik dažnai pas jį lankydavosi.

Peilis ilgai trukdė  vakarų Europoje pritapti ir šakutei, nors ji jau ir buvo pasirodžiusi turtinguose aristokratų namuose. Jis juk atliko visas funkcijas: pjaustė maistą ir nešė jį į burną. Kam ta šakutė?  Įdomu ir tai, kad peilis buvo labai populiari jaunikio dovana nuotakai. Jį gavusi laiminga mergina nešiojo jį ant diržo kaip  statuso simbolį ir naudojo savo nuožiūra.

O jau mums pažįstama peilio suapvalintu galu istorija, galbūt ir jūsų jau skaitytąa  amžinai bus siejama su Prancūzijos kardinolo Rišeljė vardu. Užėmęs aukštas pareigas ir būdamas labai protingas žmogus, jis negalėjo būti abejingas situacijai, kuri klostėsi dėl nuolat vykstančių ir nesibaigiančių smulkmenų, kivirčų, dvikovų ir muštynių, o pagaliau ir dėl to, kad peilis buvo naudojamas dar ir vietoje dantų krapštuko, todėl įsakė prie stalo naudoti tik suapvalintus peilius – koks nemandagumas. Jo kantrybė trūko 1637 m. gegužės 13 d. , arba kitais šaltiniais remiantis  1610 m., bet irgi  gegužės 13 d. Ši diena ir tapo stalo peilio gimtadieniu.  Beje, vėlyvesnę datą stalo etiketo istorikai linkę  laikyti tinkamesne, nes 1610 m. Rišelje dar neturėjo tokios galios, jis buvo vyskupas Luaros slėnyje ir tik 1622 m. tapo kardinolu. Tiesa, negalima sakyti, kad suapvalinti peiliai iki tol neegzistavo ir kardinolas sugalvojo kažką visiškai naujo. Ne, bet jis padarė tai taisykle ir norma – jokių aštrių peilių prie stalo.  Galutinai aštrių peilių išgyvendinimu užstalėse pasirūpino Prancūzijos karalius Liudvikas  XIV 1699 m. ir jų pietaujančiųjų rankose tiesiog neliko. Netruko tuo pasekti ir kitos Vakarų Eruropos šalys – visiems buvo nusibodusios puotos su kraujo praliejimu jų pabaigoje ir bukas stalo peilis sėkmingai atkeliavo iki mūsų dienų.

 

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Babtyno dvaras

Svečiuose pas BABTYNO DVARĄ ir jo kamerdinerį

Vargu ar pati būčiau drįsusi Babtyno dvaro šeimininką Mindaugą ŠVENTORAITĮ pavadinti kamerdineriu, bet kad jau pats save taip vadina, tai kodėl ne. Susitikome plieskant vaiskiai gegužės saulei ir be proto žydint gamtai. Pokšėjo skaldomos malkos, paukščiai traukė savo giesmes, tingiai amsėjo du žmogaus draugai sargai. Babtyno dvare nebuvo jokios pandemijos ir jokių kaukių, tarsi čia būtų sustojęs laikas. Gėriau kavą jaukioje virtuvėje, grojo muzika, klausiau Mindaugo filosofijos ir žiūrėjau į stropiai išsaugotus sienų freskų likučius: kaip fantastiška gyventi tarp praeities ženklų, kurių laikas neįveikė. Laikas tikrai ne visagalis, jei jam nepadeda žmogus. Su šiuo dvaru, beje, būta visaip ir tikrai ne visais laikais čia buvo nusilenkta paveldui, tačiau paskutinis jo šeimininkas, atrodo, tik tokį tikslą tik ir turėjo: IŠSAUGOTI.

Babtyno dvaras

Čia Babtyno dvaras - jokio Žemaitkiemio

„Ne, aš nesu iš jokių aristokratų giminės, aš greičiau iš valstiečių, arba toks pats sau, – prisipažino Mindaugas, – Kas gi yra tėvai? Tėvų dėka mes tiesiog atsirandame šioje žemėje ir gyvename savo gyvenimus, dažnai visai kitokius  –  toks ir aš, kitoks nei artimieji“.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Taip prasideda mūsų pokalbis apie BABTYNO dvarą, kuris savo amžių skaičiuoja nuo XVI a., kai jį įkūrė Šiukštos. Paskui šeimininkai keitėsi, bet tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730 m., kai prasidėjo mūrinių statinių epocha,  Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai tada tapo kur kas didingesni, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo pat metu pastatytas ir lobyno pastatėlis. 1797 m. Babtynas su Sitkūnų kaimu parduotas Burhardui fon Korfui, o netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai  Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m. Dvarui tuos du šimtmečius priklausė  200-300 hektarų žemės.
Tais laikais kaimo niekas nevadino Žemaitkiemiu, o tik Babcinà, Babcýna, Babtinė, Babtynė, Babtiniai ir Babtynas. Mindaugas irgi kategoriškai prieš tą antrajį grobuoniškai atsiradusį pavadinimą: „Žemaičiai ėjo per Lietuvą, kariavo ir užkariautus kaimus pavadindavo Žemaitkiemio vardu, už tai dabar Lietuvoje 9 Žemaitkiemiai, sakyčiau, toks valdžios neįgalumas, arba visiškas nesirūpinimas istorija, bet man čia visad bus tik  Babtynas“, – pasakoja Mindaugas.

Babtyno dvarui  Žemaitkiemio pavadinimą grąžino paskutinis dvaro šeimininkas – generolas Vladas Nagevičius  čia gyvenęs 1922 – 1944 metais, kuris kaip ir dauguma kitų dvarų naujakurių su senais dvarininkais konfliktavo. Jis buvo gavęs 20 ha žemės už Lietuvos kariuomenės kūrimą o vėliau nusipirko jos dar daugiau, dvare tvarkėsi savaip, bet ne prastai. Prieš jį dvaro šeimininkais po Giedraičių  buvo  grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai. Jie trečiajame amžiaus ketvirtyje pastatė eklektinius rūmus, tad  XIX a. II pusėje dvarvietėje stovėjo 16 pastatų. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Kolekcininko genas - be paaiškinimo

 „Aš nuo mažens mačiau daug nykstančių dvarų ir mane visada jie viliojo. Žinoma, vaiko supratimas kitas, tačiau tai buvo vietos, kuriose man buvo įdomu. Lygiai taip pat dar vaikystėje atsirado motociklai, kiek vėliau – muzika ir filmai. Man kažkaip visada visko reikėjo daug“, – pasakys Mindaugas, kai mes kiek vėliau apžiūrinėsime jo 97 senovinių motociklų kolekciją ir stabtelsime prie  „Viktorijos“ – motociklo, kurį jis gavo dovanų būdamas dešimties, kuris po to sugedo, buvo užkastas į žemė, o atkastas prieš 20 metų. Galima sakyti, kad nuo jo ir prasidėjo kolekcija, ilgainiui išaugusi ir į gana vertingą, ir net retą. Tačiau dvare tai toli gražu ne vienintelė kolekcija: yra daug senovinės žemės ūkio technikos, mašinų, audio tekchnikos, muzikos instrumentų, etnografinių daiktų – viską išvardinti sudėtinga. „O namuose dar ir kasečių bei vinilų“, – priduria pašnekovas, nelabai ir pats supratęs, iš kur jame tas kolekcininko genas.

Bet grįžkime Babtyno dvaro rūmus, kurie  prieš dvidešimt metų tapo Mindaugo namais. Negali sakyti, kad tai buvo spontaniškas pirkinys, tačiau pats pašnekovas  sako, kad be Dievo, Viešpaties ar visatos  įsikišimo – čia jau kaip kas pavadins – tiesiog nebūtų įvykę tai, kas įvyko: dvaro sandoris. Nualinto, nukarūnuoto ir suniokoto dvaro, kuriame dar nuo pokario laikų  buvo kolūkio apylinkės kontora ir daugiabutis namas ir vos ne iki pačių rūmų durų driekėsi daržovių lysvės ir bulvių vagos, o kažkuriame iš rūmų kambarių tiesiog ruošė ėdalą gyvuliams – šlovinga dvaro istorija buvo paskandinta skurdžioje tuomečio gyvenimo buityje.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Svirne eksponuojamoje motociklų kolekcijoje 97 egzemplioriai, savo metus skaičiuojantys nuo 1920 iki 2000. O kadangi dar trys yra pas sūnų, tai iš viso jau ir visas 100. Pirmasis motociklas "Viktorija" įkurdintas pagarbiai ant sienos, nes nuo jo prasidėjo visos šios kolekcijos pradžia, arba bent jau dešimtmečio berniuko meilė šiai susisiekimo priemonei. Mindaugas motociklus ne tik kolekcionuoja, bet yra ir aistringas keliautojas. Sukarti kelis šimtus kilometrų, stabčiojant gražiose Lietuvos vietose, ir būtinai, dvaruose vienas iš jo pomėgių. Kaip ir lankytis ten, kur parduodami sendaikčiai ir antikvariatas - juk kolekcijos yra nuolatos pildomos.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Nematomo pasaulio pagalba

Kai Mindaugas Šventoraitis 1999m. aukcione įsigijo šį dvarą, kaip pats sakė dėl geros lokacijos, netoli Kauno ir  20 kilometrų jei tiesiai nuo gimtinės, tik kitam upės krante, pats išsigando, nuo ko reikės pradėti čia kurti dvaro ir savo gyvenimą. Tačiau šiandien jis jau žino, kad kai turi misiją ir tikslą, o gal tiesiog intenciją padaryti kažką gero ir beveik neįveikiamo, tau į pagalbą ateina vėlgi tas nematomas pasaulis.

„ Mano verslas klestėte suklestėjo, man sekėsi viskas, ko tik imdavausi, pinigai tekėjo kaip upe. Aš ėmiausi dvaro atsatymo su rimta komanda ir labai atsakingai. Nenorėjau nieko sugadinti, norėjau tik išsaugoti. Sekėsi tiesiog puikiai. O kai padariau visus didžiuosius  planuotus darbus ir pinigai kažkaip tolo – nutolo. Atrodo, kad man jų buvo skirta šiam projektui įgyvendinti. Iš viršaus, iš dangaus, nežinau iš kur, bet man nereikėjo pas nieką ir nieko prašyti, į jokius fondus kreiptis, mano fondas buvo iš aukščiau. Įsitikinau ir negaliu šiandien netikėti, kad nuo žmogaus mažai kas priklauso. Juk mes linkę visur vadovautis protu, o mūsų protas tai mūsų patirtis, o tos patirties  palyginus su viso nematomo pasaulio išmintimi, tiesiog žiupsnelis. Bet to nematomo pasaulio niekas nesupranta ir visi bijo, dar daugiau – netiki,  o kai pasigilini,  tai vieną dieną supranti, kad tas pasaulis tau gali be galo padėti. Todėl aš dabar jau tikiu: kas turi įvykti, tas įvyks“, – nusijuokia.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Įvyko per tuos metus dvare visko daug. Jis buvo rūpestingai ir protingai atstatytas, dvaro rūmais padalinti tarsi į dvi dalis: šeimininkui gyventi ir renginiams vesti, atsirado žavingi tų kambarių interjerai, pilni tikrų senų daiktų ir meno; aplinka buvo sutvarkyta, erdvės užgyventos čia buvusių renginių ženklais; kolekcijos stojo į joms skirtas vietas; dvaro klojime suskambo koncertai; apylinkėse – pakilo į dangų aitvarai; į pagalbą gamtai – atėjo „Land Art“ menininkai su savo idėjomis;  seminarai ir konferencijos vijo vieni kitus, čia buvo filmuojami filmai ir fotografuojamos vestuvės – tai tapo be galo gražia ir daugybei iniciatyvų atvira vieta. Tačiau čia niekas nesublizgo žvilgesiu, kurio galbūt kažkada dvare ir netrūko, bet tik ne dabar; čia niekas neišlygino sienų iki vandens paviršiaus lygumo; nepaslėpė senutėlių lubų balkių; čia niekam niekada nepasirodė, kad reikėtų daugiau „povo plunksnų“, nes čia dvaras. Mindaugas čia tiesiog susikūrė jaukią savo buitį,  o visas dvaras tapo absoliučiai visiems atvira ir lankytina vieta…be bilietų.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Kažkokia panaši dvasia Babtyno dvare sklandė ir Nagevičiaus laikais. Generolas buvo didelis intelektualas, mokėjo daug užsienio kalbų, todėl mėgo bendrauti. Pavyzdinis dvaro ūkis garsėjo erdviomis arklidėmis, kuriose buvo laikomi veisliniai žirgai. Ūkio reikalus tvarkė ūkvedys, nors ne prasčiau visus reikalus išmaniusi ir generolo žmona Veronika Nagevičienė. Šeimininkai propagavo gražias liaudies tradicijas. Mėgstamiausia jų šventė – Joninės, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai. O ir šiaip savaitgaliais, nusamdęs garlaiviuką, jis Nevėžiu atsigabendavo svečių iš Kauno – aktorių, dailininkų, muzikų, poetų. Čia vykdavo banketai valstybės pareigūnų ir užsienio svečių garbei.  1933 m.liepos 19d., atvežus lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno kūnus, Babtų valsčiaus organizacijoms nusprendus , (joms vadovavo generolas V.Nagevičius) nutarta pagerbti lakūnų atminimą, atstatant sugriuvusį paminklą – kryžių ant Stabaunyčios kalno netoli Babtyno dvaro, kitame Nevėžio upės krante. Beveik tris mėnesius jis buvo restauruojamas. Per iškilmes atskrido trys lėktuvai. Žemai skrisdami, jie padabino paminklą gėlėmis ir vainikais. Ši graži tradicija per dideles šventes tęsiama ir dabar.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Išblizginta istorija - sugadinta istorija

„Visada galvojau, kaip maksimaliai išsaugoti dvaro autentiką ir neturėjau jokių egoistinių lūkesčių. Sakiau ir sakysiu, kad  esu šio nuostabaus  dvaro patarnautojas ir sargas, – sako Mindaugas, kai prispiriu rasti atsakymą, kodėl jo dvaras „nenulakuotas“.

 „Esu apvažiavęs daug dvarų, yra dvarų, kuriuos lankau kasmet: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra nei ką žiūrėti, objekto neliko. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų istoriją. Todėl visada klausiu: kam gadinti gražius senus daiktus juos  blizginant iki naujumo, kai yra prigaminta tiek daug  naujų daiktų ir mes juos galime pirkti kada tik norime. O aš pats visada buvau tos nuomonės, jog istoriniame objekte turi matytis istorija, o jeigu jos nesimato, tai objektas tampa tiesiog nieko vertas. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Taip mąstantys žmonės geriau nusipirktų sklypą, pastatytų gražų namą ir pradėtų kurti savo istoriją. Taip va atsirastų kokio Antano istorijos pradžia, ja džiaugtųsi vaikai ir anūkai. Žinoma, dar geriau būtų, jei tas namas nesugadintų kokio miesto architektūros, kaip kad nutiko per pastaruosius dešimtmečius, kai buvo pristatyta daugybė neskoningų namų.  Tik visai neseniai turtingesniuose kvartaluose daugiausiai prie Vilniaus, pradėjo atsirasti skoningi namai. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda:  du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu daba visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu“, – paveldo išsaugojimo filosofija pasidalino Mindaugas Šventoraitis.

Ta pačia filosofija jis vadovaujasi ir saugodamas savo techninio paveldo kolekcijas.  Jo motociklų ir kitos technikos kolekcija taip pat neblizga, bet kai kurie kelių dešimtmečių objektai dar puikiai veikia ir pasitarnauja netgi dvaro buityje.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Gera aura - Babtyno dvaro dovana

Tokio pagarbaus praeičiai požiūrio grąža ta, kad  Babtyno dvaras neprarado savo geros dvasios ir čia labai jauku gyventi. Aštuoni jo kambariai  skirti šeimininko patogumui. Juose netrūksta jaukumo, gero skonio, asmeninių prisiminimų ženklų, meno ir visur kur plevenančios romantikos. Jokio kičo, jokių padirbinių – nieko netikro. Iš tiesų yra kur paganyti akį – sakytum muziejus. Ši vieta atvira daugybei Mindaugo bičiulių, bendraminčių, čia gimusi ne viena kūrybiška mintis. „Planuoji per vasarą vieną koncertą, o įvyksta septyni. Man tai patinka, mane tai žavi“, – juokiasi Mindaugas.

„Gal todėl, kai prieš tris metus, įvykus gyvenimo pokyčiams, susiruošiau Kanaruose kilometro aukštyje pirkti namą  su dviem vynuogynais, šis sandoris visgi neįvyko – nežinau gaila šiandien dėl to ar ne. Bet dvaras manęs nepaleido. Aš dvarui reikalingas, nes neįsivaizduoju, kas jį geriau prižiūrėtų. Pajaučiau, kad neturiu jėgų ir negaliu jo palikti – per daug čia investuota gyvenimo, per daug visko sukurta. Visi žino, kad kol esu čia, jokie remontai  nebus daromi, o kai jau išeisiu,  labiau tikiuosi, kad jį prižiūrės mano sūnūs. Vienam tai labai patinka, kitam – mažiau, bet vertybės mūsų visų panašios. Pasakiau jiems kad parko kampe, kur yra toks tarsi panteonas, mane užkasat, o namai kol aš gyvas turi išlikti tokie: jei tu matai istoriją, tai jos uždažyti neturi teisės“, – sakė Mindaugas, prieš penkerius metus pardavęs verslą ir dabar besijaučiantis visiškai laisvu žmogumi.

Dabar Babtyno dvarui priklauso 40 hektarų žemės, yra išlikę 5 pastatai, kiemas erdvus, o jau žvilgsnis tai iš viso gali tolti tolių toliais.  Pavasaris siaučia visa savo galybe. Smaragdu žvilga nupjauta žolė, Mindaugas paleidžia naujai rengiamą fontaną prieš rūmus, į dangų kyla drąsios vandens čiurkšlės, pro praviras kluono duris nuo didžiulio ant sienos pakabinto aitvaro žvelgia Kunigunda Giedraitytė, kažkur Varšuvoje palaidota šio dvaro kunigaikštytė – istorija ir šiandiena visai šalia.  Mes stovime prie Nevėžio senvagės, prieš akis jauki kalvelė, apsupta vandens,  su ant jos įrengta pasisėdėjimų vieta – viena iš daugelio. Šeimininkas prisimena kaip kažkada čia pakilo vanduo ir išplaukė  visos žuvys. „Gaila“, – atsidūsta. Visada gaila kažką prarasti ir kažko netekti. Tačiau, kai tiek daug lieka, ir laimės lieka daug.

Babtyno dvaras

„Taip, aš laimingas. Kažkada net negalėjau pagalvoti, kad taip gyvensiu. Kad turėsiu viską, ko noriu, keliausiu kur noriu, bendrausiu su kuo noriu ir dar… nereikės eiti į darbą.“, – nusijuoka garsiai Mindaugas Šventoraitis ir sunku tuo nepatikėti. 

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Babtyno dvaro pagrindiniai rūmai po rekonstrukcijos pritaikyti gyvenimui. Įrengta 15 kambarių, 4 vonios, 2 virtuvės, pokylių - koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys - šachmatinė, biblioteka. Visi kambariai, kaip, beje, ir prieš šimtmešius, turi pavadinimus. Vieni pakrikštyti turi istorinisu pavadinimus, kaip pvz. avių, kiti pavadinti draugų arba savininkų vaikų vardais. Kluonas įrengtas kaip vasaros koncertų salė, jame telpa 1000 žmonių, taip pat jame yra senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija. Tvartas beveik sugriuvęs ir laukia savo atstatymo eilės.

Rasa Žemaitienė Silvijos Žemaitytės nuotraukos Istorinė medžiaga iš www.senasdvaras.lt

kasos aparato istorija

Kasos aparatas – apgaudinėjamo verslininko išradimas

Dabar kasos aparatai nieko nestebina, tačiau buvo laikas, kai jų nebuvo, o po to jie atsirado ir kaip visi daiktai iš tolimesnių nei XXa. dar buvo ir labai įspūdingos išvaizdos. Kasos aparato istorija prasidėjo Deitone, Ohajo valstijoje, JAV, kai vienam verslininkui vis nepasisekė ir nepasisekė išsiaiškinti, kodėl jo verslas neduoda pelno.

Kasos aparato idėja gimė laivo mašinų skyriuje

Beje, jei dėl kasos aparato išradėjų Džeimso ir Džono Ritty asmenybių nekyla jokių abejonių, tai štai dėl to, kuo užsiėmė šio išradimo iniciatorius Džeimsas neaišku. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad jis įkūrė grožio saloną damoms, kituose – kavinukę, kuri vėliau išaugo į didžiulį barų tinklą. Manykime, kad pastaroji versija ir yra teisinga, apie ją kalbama kur kas daugiau. Tačiau kaip ten bebūtų, esmė ta, jog verslininkas pastebėjo, kad nors  kavinėje ir netrūksta klientų, jo kišenės tebėra tuščios. Vagia darbuotojai? Tai buvo galima numanyti, bet nebuvo galima įrodyti. Sprendimas atsirado vieno kruizo į Europą metu 1878 m., mat Džeimsas Ritty buvo aistringas keliautojas. Taigi plaukdamas garlaiviu į Europą ir neturėdamas kuo užsiimti Džeimsas užsuko į mašinų skyrių ir, be kita ko, pamatė, kaip specialus mechanizmas automatiškai fiksuoja kiekvieną veleno apsisukimą. Jam iš karto kilo mintis, kad  galbūt galima padaryti ką nors panašaus ir užfiksuoti grynųjų pinigų operacijas. Iš mašinų skyriaus  Dž. Ritty išėjo su idėja, kuri smarkiai pakeitė jo tolimesnį gyvenimą ir jį, paprastą verslininką pastatė greta tokių asmenybių kaip broliai Lumiere (filmo išradėjai) ar R. Diesel (dyzelinio variklio išradėjas) ir, kuri apvertė visą prekybos sistemą.

kasos aparato istorija
kasos aparato istorija
kasos aparato istorija
kasos aparato istorija
kasos aparato istorija

Idėjos įgyvendinimas neužtruko

Grįžęs namo į Deitoną, Džeimsas su broliu Džonu ėmėsi savo plano ir pradėjo kurti tokį prietaisą. Jie dirbo prie kelių versijų, kol pagaliau trečioji jų  buvo sėkminga. Pirmiausiai broliai sukūrė darbinę mechaninio kasos aparato versiją, skirtą naudoti Džeimso salone Deitone, Ohajo valstijoje.  Kurį laiką tokioje kasoje netgi nebuvo grynųjų pinigų stalčiaus, buvo ir kitų nepatogumų, tačiau tai buvo tik laiko klausimas. Prietaisą nuolatos tobulinant, broliai Ritty galiausiai sukūrė visiškai tobulą ir gana patogų automatinį mechanizmą. Tai netgi neužtruko ilgai:  1879 m. lapkričio 11 d. Džeimsas Ritty gavo patentą už savo puikų išradimą ir ši data ir laikoma kasos aparatų gimtadieniu.

Beveik iki pat dvidešimtojo amžiaus pabaigos visose pasaulio parduotuvėse (ir ne tik jose) veikė automatinės kasos, kurios iš esmės nesiskyrė nuo galutinės „Ritty“ versijos. Tiesa, pirmųjų kasos aparatų išvaizda buvo visai kitokia nei esame įpratę matyti šiandien. Tai buvo stambios metalo konstrukcijos, labiau primenančios dideles spausdinimo mašinėles. Neretai jos buvo puošiamos išraižymais ar kitomis dekoro priemonėmis, naudojami įvairių spalvų metalai ir atrodė jos gana įspūdingai. Šiandien tokie kasos aparatai gali būti prekybinių erdvių interjero puošybos akcentai, o ir originaliuose namuose rasti vietą. 

kasos aparato istorija

1879 m. lapkričio 11 d. Džeimsas Ritty gavo patentą už savo puikų kasos aparato išradimą ir ši data ir laikoma kasos aparatų gimtadieniu.

Kasos aparato patentas buvo parduotas

O broliai tuo metu ne tik tobulino „Ritty nenugalimą kasą“, kaip ji buvo pravardžiuojama, bet ir  atidarė nedidelę gamyklą Deitone, kad galėtų šiuos kasos aparatus gaminti – juk kitų kavinių ir parduotuvių savininkai išradimą įvertino iš karto ir norinčiųjų nusipirkti kasą netrūko. Tačiau gana greitai išradėjai suprato, kad negali susidoroti su kasų gamybos verslo apimtimis. 1882 m. jie pardavė patentą ir verslą gaminti automatinius kasos aparatus už 6500 Džonui H. Pattersonui, supratusiam kad su tokiu sandoriu prašauti neįmanoma. Savo įmonę po kurio laiko jis pavadino „National Cash Register Company“, o šiandien ji žinoma kaip „NCR Corporation“ – pasaulinė kasos aparatų ir automatizuotų sprendimų mažmeninei prekybai gamybos milžinė. Broliai Ritty niekada nesigailėjo dėl to, kad iš savo rankų paleido Aukso paukštę ir visada palaikė draugiškus santykius su Dž. H. Pattersonu, o pastarasis taip pat niekada nepamiršo išradėjų – jie būdavo kviečiami į visus NCR renginius. Džeimsas Ritty pasitraukė iš savo taip pat sėkmingu tapusio barų verslo 1895 m. Jis mirė nuo širdies nepakankamumo, būdamas 81 metų Daitone, Ohajo valstijoje.

Kitas svarbus kasų vystymosi etapas buvo 1906-ieji, kai Ch. F. Kettering išrado elektros energija varomą kasos aparatą, bet tai tegul lieka kitai istorijai.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

kasos aparato istorija
klasikinis interjeras

Klasikinio interjero kūrimo ypatumai pagal KRISTINĄ

Kristina Lukauskienė

Susikurti jaukų interjerą galima patiems, o galima kreiptis ir į specialistus. Čia, galima sakyti, kad yra netgi dvi žmonių kategorijos: pirmieji šia tema žino viską, antrieji ieško žinančių ir nerizikuoja. Interjero dizainerės Kristinos LUKAUSKIENĖS iš Kauno ieško tie, kurie patys imtis atsakomybės už savo namų vaizdą nedrįsta ir dar tie, kuriems patinka klasika ir praeities ženklai šiandienos interjere. Tai patinka ir Kristinai. Todėl tai ir tapo jos kaip kūrėjos stiliumi: klasika, retro, galbūt net mid- century modern ar boho. Žodžiu viskas, kur reikia daug jaukumo ir šilumos. Viso to siekiama keliomis priemonėmis, kurias aš pavadinu Kristinos dizaino arkliukais. „Galbūt galima ir taip“, - sutinka kūrėja ir mes drauge juos įvardijame. Tapetai, plytelės, senas mūras, laiptai ir židiniai, antikvariniai ar vintažiniai baldai.

Tapetai

Retas Kristinos kuriamas klasikinis interjeras apsieina be sienų apmušalų, nes jie ir yra viena pagrindinių šio stiliaus apdailos priemonių. Tačiau įdomu tai, kad savo klientams dizainerė dažniausiai siūlo tik itin aukštos kokybės tapetus. Daugumos jų kūrimo istorija yra prasidėjusi prieš kokius 200 metų senosiose Vakarų Europos manufaktūrose. Tokie tapetai brangūs, bet daro tiesiog stebuklus: bet kurią erdvę paverčia itin individulia ir labai jaukia. Intensyvių raštų tapetus Kristina dažniausiai naudoja tik daliai kambario sienų dekoruoti ir kaip taisyklė jie labai pageidaujami miegamuosiuose. Nors įsileidžiami ir į svetaines, prieškambarius, o kartais net virtuves. Vienoje  erdvėje  Kristina siūlo derinti kelias tapetų faktūras, žaisti jų spalvomis. Kartais šalia jų ji panaudoja ir dekoratyvinį tinką. Bet pagrindinė taisyklė, kurios nevalia pamiršti, ta, jog tapetai visada bus ta dekoro dalis, prie kurios teks derinti visa kita. Todėl visada pradėkite nuo tapeto ir bent vienai sienai išsirinkite jį patį ypatingiausią.

klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras

Tapetai derinami su dekoratyviniu tinku sukuria labai gražų sendinimo efektą, paįvairina faktūrą, o kartais tinko prireikia ir tuomet, kai pritrūksta tapetų. Tačiau Kristina įspėja, kad padaryti gražų tinką geriau patikėti specialistams - ne viskas taip paprasta.

klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras

Išskirtinių tapetų kainos kartais yra ta priežastis, dėl kurios jų atsisakoma, tačiau papuošti nors vieną sieną originalaus rašto tapetais vis dėlto verta. Ypač jie tinka miegamuosiuose, nes iš karto suminkština visą erdvę ir suteikia jai papildomo jaukumo. Prie tapetų dažniausiai yra derinama kambario tekstilė: pagalvėlės, lovų užtiesalai, kilimai, užuolaidos.

Plytelės

Sienų ar grindų plytelės vonios kambaryje ar virtuvėje taip pat yra tas spalvų blyksnis, aplink kurį turės sukti visa kita. Savo klientams Kristina siūlo paieškoti ypatingų plytelių. Dabar jų pasiūla labai didelė ir galima rasti pačių įdomiausių variantų, tiesiog nereikėtų apsiriboti vien didžiųjų prekybos centrų asortimentu. Kuriant klaskinį stilių dažnai ieškoma tarsi pasendintos faktūros, su sutrūkinėjusia glazūra, grublėtų plytelių, žemės spalvų, arba kaip tik labai aiškių klasikinių ornamentų. Plytelėmis kaip ir tapetais galima žaisti pačius įvairiausius kūrybinius žaidimus ir jas taip pat derinti su kitomis medžiagomis. Bet taisyklė ta pati: išsirinkite ypatingas plyteles, pagalvokite, kur jų labiausiai reikia, o visur kitur galite ir pataupyti. Ypač gerai pagalvokite apie vonios kambario spalvas: jos turi atpalaiduoti, o ne erzinti.

klasikinis interjeras

Renkantis plyteles virtuvės ar vonios apdailai visada verta paieškoti įdomesnių jų kolekcijų, spalvų, raštų, faktūrų.

klasikinis interjeras

Senas mūras

Senos statybos namuose senamiesčiuose vis dar yra namų, kur galima atrasti senų plytų sienas. Dekoratyviausiai atrodo ir labiausiai džiaugiamasi raudonomis plytomis. Kristina visada išnaudoja šių plytų teikiamas galimybes ir pasistengia bent dalį tokių sienų ar jų dalių palikti atviromis. Tam nesipriešina ir užsakovai. Ypač jeigu mūras autentiškas, dažnai derantis netgi su namo fasadu. Tačiau kartais raudonos plytos ar tiesiog jų imitacija naudojamos ir visai naujos statybos būstuose kaip gera ir jauki apdailios priemonė. Ypač kai kalba eina apie židinius. Vis dėlto, plytų apdailą Kristina labiau siūlo sodybose ar senamiesčių butuose, kur jų atsiradimas yra labiau organiškas ir motyvuotas. Primename, kad dabar senos plytos turi gerų ir kokybiškų imitacijų, kurias tiesiog reikia mokėti išsirinkti. Ir tuomet labai retas kuris jas askirs nuo senos raudonos plytos.

klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras

Židiniai ir laiptai

Raudonos plytos „veda“ tiesiai prie židinių – dar vieno klasikinio interjero akcento, kuriam Kristina visada skiria taip pat daug dėmesio. Iš tiesų tai gali tapti erdvės, kuriame yra židinys, ašimi. Dizainerė pastebi, kad jos klientai židinių apdailai labiausiai linkę rinktis natūralų akmenį, o štai ji kartais pasiūlo ir „lengvesnių“ variantų, kad ir iš tų pačių raudonų plytų.  Svarbiausiai neužmiršti, kad kas bebūtų pasirinkta, viskas labai įtakos kitų apdailos priemonių pasrinkimą, nes židinys matomas interjero akcentas.

Tokia pat taisyklė galioja laiptams ir jų turėklams. Be to, kad visada svarbu išspręsti problemą dėl laiptų užiamamos vietos, dar svarbu ir jų dizainas. Kristinas patinka kaltiniai laiptų turėklai ir ji mielai juos siūlo savo užsakovams, kaip pati sako dėl jų lengvumo ir grakštumo. Tiesa, visada lengviau atrodys baltais dažyti turėkalai, jie bus tarsi tokie „provansiški“  o štai juodi kurs jau visai kitokią stilistiką – galbūt griežtą klasikinę.

klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras

Kalto metalo laiptų turėklai atrodys kur kas lengviau jei bus nudažyti balta spalva. Juodo metalo laiptų turėklai kuria visiškai kitokią stilistiką.

Antikvariatas

Kaip jau buvo minėta, Kristinos užsakovai ne tik klasikos, bet ir antikvariato gerbėjai. Dažno jų namuose yra baldų su istorijomis, perduotų iš kartos į kartą. Vieni nori tuos baldus išsaugoti maksmaliai  autentiškus, kiti  – restauruoti, tačiau dažnai jie užduoda visa namų interjero stiliaus toną. Kartais jų „įtakai“ sustiprinti antikvariato parduotuvėse dar paieškoma kitų baldų ar tiesiog prie jų derančių interjero detalių: žvakidžių, paveikslų ar jų rėmų, šviestuvų, veidrodžių, kilimų, indų, tekstilės ir pan. Pasitaiko užsakovų, kurie nori keisti daikto funkciją ar spalvą. Pavyzdžiui, seną spintelė pastatyti vonioje po praustuvu, perdažyti stalą ar kėdes vis dar mėgstama balta spalva. Esant reikalui Kristina papasakoja apie daikto, kuri ketinama kardinaliai keisti vertę, bet pasirinkimas vistiek užsakovo. Jai pačiai integuoti senovinius baldaus į naujais kuriamą interjerą labai patinka ir dažnai yra tiesiog smagus kūrybinis iššūkis, o užtai, kad namuose būtų sendaikčių ji balsuoja visada. Tai istorija ir jaukumas.

klasikinis interjeras
klasikinis interjeras

Kartais antikvariniai ar seni baldai gali būti panaudojami ir labai kūrybiškai, ir ne visai pagal savo pirminę paskirtį.

klasikinis interjeras

Parinkdama antikvarinius baldus, skirtus perdažyti dabar mėgstama balta spalva, Kristina visada pasistengia užsakovui paaiškinti, kiek taip atnaujintas baldas praras ir kiek jo vertė nukentės. Tačiau jei klientas pageidauja, baldas yra atnaujinamas pagal jo norą.

klasikinis interjeras
klasikinis interjeras
klasikinis interjeras