Anglijos porcelianas

Anglija vienintelė kaulinio porceliano masės gamintoja. (IV)

Tęsiant seniausių Vakarų Europos porceliano gamintojų istoriją ir užsukus į Angliją, pirmiausiai verta paminėti ir tai, kad Anglijoje buvo išrastas kaulinis porcelianas ir iki šių dienų Anglija yra vienintelė kaulinio porceliano masės gamintoja. O gamintojai, kurių vardai sietini su porceliano istorija šioje šalyje yra du.

„Royal Worcester“ ir porceliano gamybos paslaptis

„Royal Worcester“ – tai britų prekės ženklas, žinomas dėl savo istorijos, kilmės ir klasikinės anglų porceliano kolekcijos. JohnsWalls (Džonas Volas) ir Williams Davis (Viljamas Deivisas) sukūrė unikalų porceliano gamybos metodą ir 1751 m. įtikino 13-os verslininkų grupę investuoti į naują gamyklą. Porceliano gamybos paslaptis turėjo būti akylai saugoma, todėl kiekvienas jų pasirašė sutartį, kurioje buvo nurodyta 4000 svarų bauda už formulės išdavystę.

Porceliano gamykla „Worcester“ iki 1755 m. gamino geriausius Anglijoje mėlynos ir baltos spalvos indus arbatai. Džonas Volas ištobulino porceliano receptą, kad gaminys galėtų atlaikyti verdantį vandenį ir šis atradimas dar labiau išgarsino gamyklą. „Worcester” muziejus teigia turįs savo pastato planą, kuriame nurodytas slaptas receptų kambarys, kuriame ir buvo saugiai laikomas užrakintasreceptas.

„Worcester“suvaidino svarbų vaidmenį, plėtojant anglų porceliano tradicijas. Padidėjęs arbatos suvartojimas 1760-aisiais sukėlė didžiulę indų paklausą, todėl gamykla ištiesų klestėjo. 1789 m. „Worcester” suteiktas „Royal Worcester” vardas. Kelerius metus įmonė vis keitė pavadinimus ir jungė ar perėmė kitus gamintojus. Kartu su vardų pasikeitimais atsirasdavo ir skirtingi logotipai. Visgi ši gamykla išliko iki šių dienų ir vis dar gamina porcelianą ir pačiai jos Didenybei karalienei Elizabeth II.

Anglijos porcelianas

„Vedžvudo“ keramika

Vienas iš žinomiausių ir gerbiamiausių žmonių Anglijoje yra Josiah Wedgwoods. 1759 m. jis atidarė manufaktūrą, kurioje buvo dirbama pagal jo paties sukurtas technologijas, pagal kurias gamino baltą ir spalvotą keraminę masę. Iš jos buvo kurti dirbiniai su mėlynu arba žaliu fonu ir puošti baltais reljefais – stilius tarsi artimas senovės romėnų keramikos stiliui (nuotrauka prie įžangos). Ypač populiarus jis buvo klasicizmo laikotarpiu. Šis būdas išplito visoje Europoje, dirbiniai pavadinti „Vedžvudo” keramika. Šios įmonės logotipe taip pat naudojama jo paties pavardė. Žinoma, ne tik tokie gaminiai buvo gaminami šioje manufaktūroje, bet ir labai panašūs į visų kitų gamyklų. Ši gamykla gyvuoja iki šiol, o jos gaminams porcelianas vienas kokybiškiausių pasaulyje.

Angliškas porcelianas
Angliškas porcelianas
Angliškas porcelianas
Angliškas porcelianas

"Vedžvudo" porcelianas gaminamas iki šiol ir laikomas vienu kokybiškiausių visame pasaulyje.

Angliškas porcelianas

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

P.S. Visų žymiausių Europos porceliano manufaktūrų dirbinius galima apžiūrėti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio padalinyje.– M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12 Kaunas).

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.

Kur BOHO STILIUS, ten ir vintažiniai daiktai

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi. Jis gal ir nėra pats populiariausias, bet už tai vienas kūrybiškiausių, meniškiausių ir leidžiančių skleistis fantazijos sparnams.

Pats boho stiliaus pavadinimas kilęs nuo prancūziško žodžio „boheme“, reiškia bohemiškas ir jau tai sufleruoja šio stiliaus esmę. Tačiau tai ne tik laisve, meniškumu ir eklektika pasižymintis stilius. Jis dar ir išskirtinis, dažnai pakankamai brangus, aristokratiškas, apgalvotas, na ir, žinoma, lengvai beprotiškas. Boho interjere ekologiniai ir etno motyvai gali labai darniai susijungti Art Nouveau ir net kičo elementais, tačiau čia kičas turi būti subtilus ir pagrįstas. Žodžiu, bet kokių rėmų ignoravimas ir savotiška „beprotybė“ yra tai, kas privalo būti pasitelkta, kuriant boho stiliaus interjerą.

 

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.

Boho stiliaus ideologija

Kuriant boho stilių galima visiškai ignoruoti spalvų, tekstūrų, formų ir medžiagų naudojimo apribojimus. Tai būtų panašu į maksimalizmo ir eklektikos stilių, tačiau tarp jų yra reikšmingų skirtumų:• Maksimalizmas yra ne tiek visavertis stilius, kiek reiškinys, kurio užduotis yra užpildyti interjerą su kuo daugiau baldų ir dekoro. Bohemiškas stilius gali būti netgi gana minimalistinis ir pakankamai santūrus, tačiau jokiu būdu ne asketiškas.• Eklektika išskirtinė tuo, kad derina kelis stilius vienu metu, o boho derina atskirus elementus, kurie gali būti ir to paties ir dešimties kitų stilių atstovai. Svarbiausia, kad visa kompozicija turėtų turėti tam tikrą bendrą aurą – „papasakotų vieną istoriją“.

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.

Boho stiliaus namas ar butas pasižymi šiais skiriamaisiais bruožais:

• jis panašūs į aistringų keliautojų namus ir netgi tokių, kurie ir savo namuose nori justi dalelę gamtos. Pavyzdžiui, supdamiesi hamake ar pakabiname rotango krėsle, apsupti tarsi tikroje gamtoje daugybės didelių žalialapių augalų. Bet drauge jame gali būti juntame preciziška tvarka;

• jame vertinama praeitis ir daiktai su istorija ir istorijomis. Jų nenusipirksi niekur kitur, kaip antikvariniatuose ir vintažinių daiktų parduotuvėse, arba gausi palikimo;

•jis neignoruoja medžiotojo trofėjų: iškamšos, kaukolės, ragai ir kailiai čia irgi randa savo vietą;

• jis primena hipių gyvenimo būdą ar ​​poetų, aktorių ir kitų „laisvųjų menininkų“ susibūrimo vietas. Labai dažnai šiame interjere yra muzikos instrumentų, viilinių plokštelių, snovinių grotuvų ir senų afišų ant sienų;

• jis asocijuojasi su visapusišku komfortu, knygomis, muzika ir neskubriu laisvalaikiu;

• esant interjere brangioms interjero detalėms, jis nors ir atrodo daugiau ar mažiau prašmatniai, bet drauge ir pakankamai išaukiamai –  neatsitiktinai prancūzų žodis „boheme“ pažodžiui verčiamas kaip „čigonas“;

• visumoje boho interjeras yra patogus, nes bohemos atstovai visada yra truputį sibaritai, kuriems nesvetimas komforto ir patogumo poreikis bei puoselėjimas!

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
boho stilius
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.

Boho stiliaus interjerą galima sukurti 3 būdais:

• Pirmasis būdas yra lengviausias. Naudokite absoliučiai bet kokio stiliaus ir krypties baldus ir dekoracijas, rinkdamiesi juos ne pagal formą ar medžiagą, o pagal vieną spalvų gamą. Galbūt rezultatas bus ramesnis, nei tikėjotės, tačiau išvengsite pavojaus „persistengti“.

 • Antrasis kelias yra visiškai priešingas pirmajam. Šiuo atveju visi interjero daiktai parenkami vieno stiliaus, o boho gimsta iš visų spalvų, raštų ir tekstūrų derinių.  

• Trečiasis būdas sujungia pirmuosius du. Jis yra sudėtingas ir kaprizingas, o jam įgyvendinti prireiks nepriekaištingo meninio skonio ir proporcijų pojūčio. Jei visa tai turite, tuomet galite subtiliai derinti spalvas, formas, ornamentus ir medžiagas, sukurdami ypatingą  kūrybiško žmogaus erdvę. 

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.
Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.

Boho stiliaus veikėjai

Būdamas kūrybingų žmonių, mėgstančių rafinuotumą ir prabangą, stilius, boho daugeliu atžvilgių atrodo kaip pats gyvenimas – šiek tiek chaotiškas, bet ryškus ir įdomus. Kaip ir gyvenimo istorijose, boho stiliuje  yra ir pagrindiniai veikėjai. Pažintis su jais taip pat gali padėti sukurti bohemišką interjerą.

Įvairovė

Kurdami boho interjerą, pasiruoškite gauti tikrą „ skiautinių antklodę“, kurioje kartu bus susiūtas kailis ir mediena, lakas ir vaškas, varis ir šiaudas, šiuolaikinio meno objektas ir antikvarinė retenybė. Ir būtinai – augalai bei augalų motyvais dekoruoti daiktai.

Rankų darbo, etniniai daiktai

Viskas, kas daroma rankomis, pavyzdžiui, megztos servetėlės, makrame gėlių dėklai ar pano, plunksnomis puoštos sapnų gaudyklės, šiaudiniai ir rotango baldai bei kiti gaminiai puikiai tinka boho stiliui.

Prisiminimų daiktai

Boho stilių sunku įsivaizduoti be detalių su istorija. Močiutės komoda, afrikietiška figūra, atgabenta iš ilgos kelionės, kiniška dėžutė – viskas, kas artima ir brangu savo istorijomis savininkams, visada užims garbingą vietą bohemiškame interjere.

Brangūs ar neįprasti dalykai 

Tai gali būti menininkų skulptūros, dizainerių baldai, šviestuvai ir veidrodžiai, dailininkų paveikslai, meno albumai, parodų katalogai, vintažinės afišos ir kiti daiktai, pabrėžiantys, jog šiame interjere gyvena bohemiški žmonės. 

Rytietiški daiktai

Pagalvėlės ar kilimai su drambliais iš Indijos, bambukiniai ar rišti kilimai iš Indonezijos, ažūrinės širmos ir drožinėti baldai iš Kinijos, pinti pufai ir rotango stalai iš Skandinavijos, kaukės ir įvairios figūrėlės iš Azijos ar Afrikos – tai irgi neatskiriama boho stiliaus dalis. 

Patogumas ir vėl patogumas!

Čia yra vienas iš tikro sibarito šūkių. Tekstilės gausa, patogūs baldai, meniška netvarka, laisvė nuo bet kokių rėmų ir stereotipų: bohemiškas interjeras yra interjeras, kuriame jie gyvena, kuria ir mėgaujasi gyvenimu!

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi.

Nepaisant to, boho yra egzotiškas ir nelabai įprastas stilius. Dažniausiai ir praktiškiau naudoti tik jo elementus ir tik tam tikrose patalpose. Kas, beje, dažniausiai ir daroma praktikoje. O įkvėpimo jam kurti visada galima paieškoti sendaikčių parduotuvėse - ten daug antikvariato, vintažo ir tiesiog įdomių sendaikčių.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš overstock.com ir pexels.com

Aurimas Eidukaitis

Dailininko Aurimo Eidukaičio tapytos laiko istorijos

Aurimas Eidukaitis

Prisimenu pojūtį, kai pirmą kartą pamačiau dailininko Aurimo EIDUKAIČIO paveikslus: praeitis ir dabartis, realizmas ir siurrealizmas, senovė ir modernas. Praeities ženklai persipina su dabartimi, bloškia atgal ir grąžina į šiandien - visko daug, bet motyvuotai ir darniai. Burnoje pajuntu sausainių „Gaidelis“ skonį, o mėlynas duris taip ir norisi praverti, kad ir vėl galėčiau apkabinti medinį vaikystės arkliuką.

O kokie prisiminimai maitina Jūsų, Aurimai, kūrybą? Kaip susidėlioja paveikslų, kuriuose tiek daug detalių iš skirtingų laikmečių, tiek daug istorijų iš skirtingų pasakotojų lūpų, siužetai?

Dažniausia vaizdai pradeda formuotis pasąmonėje ir, be abejo, jie neatsiranda iš niekur. Kiekvienas pamatytas daiktas, objektas, aplinka, knygos, internetas, kitų dailininkų kūryba man, galbūt suprantant kitaip nei kitiems, dėliojasi į vaizdinius, kuriuos ir perkeliu į drobes. Aišku, prieš tapant visa tai dar reikia apdoroti ir galvoje, ir eskizuose. Pasitelkdamas savo meninę intuiciją, išsilavinimą, patirtį, apmąstydamas kiekvienos detalės paskirtį paveikslo siužete, bandau sudėlioti bendrą kūrinio visumą, kompoziciją ir spalvinę gamą. Prisiminimai mano darbuose taip pat gana svarbūs. Bet nėra taip, kad vos kažką prisiminęs, kad ir iš vaikystės, skubėčiau greitai perpiešti. Visa tai ateina ir nutinka savaime. Kartais tik po kurio laiko nutapęs paveikslą suprantu, kodėl pavaizdavau būtent vieną ar kitą daiktą.

Aurimas Eidukaitis

Žinutė nuo Rubenso.80x110

Aurimas Eidukaitis

Taksofonas. 60x90

Aurimas Eidukaitis

Desertas. 140x90

Aurimas Eidukaitis

Atstumas nuo vaikystės prisiminimų iki kitos durų pusės. 170x100

Ar pasitaiko savo sugalvotu siužetu nustebinti patį save?

Būna kartais, kai vaizdas ateina netikėtai ir netyčia susiformuoja kažkokia idomi idėja, nustembi ir apsidžaiugi tokia netikėta kūrybine sėkme. Bet po kurio laiko, tai jau nebeatrodo kažkas ypatingai įdomaus.

Ko Jūsų paveiksluose šiandien daugiau: praeities ar dabarties, realizmo ar siurrealizmo? Įvardykite savo stilių tiems, kurie negali apsispręsti?

Sunku būtų pasakyti, ko daugiau. Tiek praeitis, tiek dabartis persipina. Realizmas mano kūryboje – tai pagrindas, kuris leidžia mano pamatytus, sugalvotus vaizdus perkelti į drobę. Siurrealizmas tai labiau meninis judėjimas, kurio ankstesnėje mano kūryboje buvo tikrai nemažai. Dabar to siurrealizmo liko tik užuominos, minimalūs bruožai, šiek tiek yra ir simbolizmo. O koks būtent mano tapybos stilius, būtų sunku ir pasakyti. Be abejo, tai pirmiausia realizmas. Man svarbu, kad tai atspindėtų tik man vienam būdingą stilių, pagal kurį kiti atpažintų mano kūrybą.

Tikrai niekada negalvojau ir nesirinkau nei tapymo stiliaus, nei to, ką tapysiu. Viskas po truputį, man pačiam beaugant, besiformuojant kaip asmenybei, savaime susidėliojo į tai, kas esu ir kaip tapau. Ir dar vis keičiasi, tiek kalbant apie pačias paveikslų idėjas, tiek apie tapymo techniką, kuri vis dar išlieka realistinė.

 

Aurimas Eidukaitis

Senis ir jūra.100x160

Aurimas Eidukaitis

Vandens pardavėjas. 110x180

Aurimas Eidukaitis

Jūratė. 120x180

Aurimas Eidukaitis

Bachas svajoja. 110x180

Aurimas Eidukaitis

Odisėjas grįžta namo. 100x180

Aurimas Eidukaitis

Sudėtingas paprastumas. 140x200

Akivaizdu, kad Eidukaitis atitrūko nuo lietuviškos ekspresionistinės, abstrakčios mokyklos ir tapo retų kruopščiųjų šalininku.“ (citata) Modernizmas niekada neviliojo?

Tikriausiai realizmas mano darbuose yra per daug giliai įsišaknijęs. Tiek ekspresyvi, tiek abstrakti tapyba perteikiama labiau per dailininko jausmus, išreiškiant dabartinę būseną. Tokiais stiliais tikriausiai būtų neįmanoma perteikti mano idėjų. Mano kūryboje viskas sąmoningai apmąstoma, sudėliojama ir sulipdoma. Didžiąją darbo dalį sudaro net ne kūryba, o pats tapymas – toks mechaninis darbas, kuriuo perkeliu vaizdus į drobės plokštumą. Aišku, tai nereiškia, kad kiekvienas padėtas dažo taškelis yra apgalvotas. Dažus, pavyzdžiui, dažnai maišau intuityviai, atsiranda įvairūs atspalviai, kurių net pats nebesugebėčiau atkartoti. Yra ir kreivumo, ir murzinumo, ir šiokių tokių atsitiktinumų. Nesu prieš ir modernizmą. Šiek tiek jo atrasime ir mano drobėse, tik ir jis atliktas senuoju tapymo stiliumi. O tikram moderniam menui, kurį dažniausia tik pats autorius ir tesupranta, aš arba dar nesubrendau, arba jau per senas.

Kaip gyvenate pats: vakarykščia diena, rydiena, o gal tik šiandiena, kaip moko daugybė laimingo gyvenimo formulių – čia ir dabar?

Gyvenu dabar, bet ir prisimindamas, kas buvo anksčiau, pasvajodamas, kas bus ateityje. Tikrai sau netaikau jokių kitų sukurtų laimingo gyvenimo formulių. Taip pat ir kitų nemokau, kaip reikia gyventi. Tiesiog džiaugiuosi, kad turiu puikią šeimą, mėgstamą darbą, o visa kita ateis su laiku.

Tokie darbai kaip Jūsų, atrodo, turėtų pasiglemžti visas mintis. Ar lieka laiko gyventi ir buičiai, ar Jums įdomi kasdienybė, kas vyksta aplinkui?

Tiesą pasakius, ir pasiglemžia. Ir mintis, ir laiką, bent jau didžiąją dalį. Jei ne žmona ir vaikai, tikriausiai ir gyvenčiau savo susikurtame pasaulyje. Dabar tenka grįžti į realybę. Ir tuos pačius buities darbus tenka nudirbti, kurių, turbūt kaip ir daugelis, nemėgstu. Ir vaikus reikia prižiūrėti, kartu augti ir mokytis.

Aurimas Eidukaitis

Dažų imperatorius. 100x160

Aurimas Eidukaitis
Aurimas Eidukaitis

Kūrybinis kelias. 90x130

Aurimas Eidukaitis – laisvas jaunosios kartos tapytojas, Šiaulių universitete dailės studijas baigęs menininkas, kantriai ir atkakliai kuriantis savąją tapybos darbų kolekciją. Pirmoji autorinė jo darbų paroda buvo surengta 2014 m., nuo 2015 m. jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Aurimas Eidukaitis

Įėjimas į paprastumą. 60x90

Aurimas Eidukaitis

Arėjas sapnuoja.100x150

Aurimas Eidukaitis

Apolono šventykla. 100x170

Aurimas Eidukaitis

Kaukė. 60x90

Ar esate linkęs paspėlioti, kokiam žmogui tiktų Jūsų darbas, kai jį tapote? Jums svarbu, kur atsidurs Jūsų kūrinys?

Kai tapau, negalvoju, kokiam konkrečiam žmogui tai galėtų tikti ir patikti. Bet dažniausiai mano darbais domisi kitaip mąstantys ir norintys mąstyti. Tikiuosi, kad mano darbai priverčia žmones susimąstyti ir kurti savo istorijas. Juk kiekvienas vis kitaip interpretuoja ir mano paveikslus. Todėl aš pats nelabai mėgstu pasakoti savo sugalvotos minties. Dažnai kiti daugiau įžvelgia nei aš pats. O geriausia vieta paveikslui turbūt būtų koks muziejus, nes ten jį gali pamatyti didesnė visuomenės dalis.

Smalsus klausimas: kiek laiko tapote savo gana didelio formato kūrinius? Atrodo, jie imlūs laikui?

Laiko ir kantrybės mano darbams tikrai reikia. Pačio tapymo gal būtų apie 3–4 savaites kasdienio darbo nuo ryto iki vakaro. Bet dažniausia tapau ne vieną darbą iš karto, nes turi pradžiūti dažų sluoksniai. Todėl tas laikas dar pailgėja. To laiko, kurį praleidžiu galvodamas, piešdamas eskizus, dėliodamas detales, rinkdamas informaciją tiek internete, tiek knygose, net nebeskaičiuoju. Įvairius daiktus, detales, vaizdus, kurių gali prireikti tam kūriniui, tenka ir pafotografuoti. Visa tai užtrunka. O didesnius ir sudėtingesnius darbus, dar tenka nemažai ir pataisyti, ir pertapyti, kol išgaunu norimą rezultatą.

Ar labiau džiaugiatės pirmuoju potėpiu (pradžia – įdomu), ar paskutiniu (pabaiga – rezultatas)?

Pati paveikslo pradžia, pradedant nuo jo pradinio atsiradimo ir medžiagos apdorojimo, – tikrai įdomus momentas. Paskui eina tas vadinamasis ilgasis, kaip minėjau, daugiau mechaninis darbo procesas, kuris kiekvieną kartą išbando kantrybę. Aišku, besikeičiant vaizdui ir besiformuojant visumai malonu pačiam stebėti tuos pokyčius, matyti progresą, artinantį prie galutinio rezultato. O pats rezultatas turbūt ir yra pats svarbiausias. Nors gana dažnai jis nėra toks, kokį mačiau pradinėse vizijose. Kartais nusivili, kartais pradedi kaltinti savo gebėjimus, bet tas didelis noras toliau eiti ir tobulėti vėl stumia į tapybos pasaulį. Ir vėl iš naujo bandai, darai ir su kiekvienu nauju paveikslu, kad ir po truputį, lipi į kūrybinę viršūnę.

Ar jau nutapėte paveikslą, su kuriuo nenorite skirtis, jis bus neparduodamas?

Paveikslo, kurį norėčiau pasilikti sau ir kasdien į jį žiūrėti dar nenutapiau. Kartais atrodo, kad štai jau jis, o po savaitės norisi matyti kitą. Matyt neprisirišu prie savo darbų, o gal tokio dar nesukūriau. 

Ačiū.

Aurimas Eidukaitis

Meno sriuba.60x90

Arbatos pardavėjas. 90x130

Aurimas Eidukaitis

Belaukiant įkvėpimo.140x200

„A. Eidukaitis savo kūryba gvildena svarbiausias gyvenimo problemas: kalba apie laiko tėkmę, besikeičiantį pasaulį, nykstančias civilizacijas, socialinį skirtingumą. Dažnai šiuolaikinis siužetas patalpinamas praeities interjeruose, kuriuose gausu teatrinio rekvizito, įvairių epochų architektūrinių detalių. Šiandienos ir praeities sugretinimas, iracionalaus ir realaus prado priešprieša, sudėtingas komponavimas ir turtingas koloritas – toks nelengvas, bet įdomus šio dailininko tapybos kelias. Tai drąsi, savita ir intelektuali kūryba, nepaliekanti abejingų. Retai sutinkama, netikėta, todėl įdomi ir nenusibostanti.“

Menotyrininkė Eglė MICKUTĖ

Aurimas Eidukaitis

Puokštė.60x90

Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ

Aurimo EIDUKAIČIO archyvo nuotraukos

Sevres porcelianas

Porcelianas Europoje. Sevres iš Prancūzijos (III d.)

Apsilankę Vokietijoje ir Austrijoje, šiandien seniausiųjų porceliano manufaktūrų ieškosime Prancūzijoje. Žinoma, kad ši šalis taip pat neketino nusileisti savo kaimynėms ir pradėjo gaminti savąjį porcelianą. O madam de Pompadour buvo didžioji šios gamybos iniciatorė ir gaminių užsakovė.

Sevres porcelianas
Sevres porcelianas

Senasis Sevres porcelianas - garsiausių pasaulio aukcionų prekė ir kolekcininkų taikinys.

Sevres porcelianas

Prancūzijoje, Vensene, karaliaus Liudviko XV ir madam de Pompadour pastangomis, siekiant konkuruoti su Meiseno manufaktūra, 1745 m. buvo įkurta porceliano manufaktūra „Vincennes porcelain”. Pirmieji Venseno gaminiai tiek savo dekoru, tiek ir formomis primena ankstyvuosius Meiseno kūrinius. 1756 m. manufaktūrai persikėlus į Sevres miestelį, pastatytą madame de Pompadour iniciatyva, šalia jos bažnyčios, darbai buvo pradėti vadinti tiesiog Sevres darbais. Manufaktūra gamino labai įmantrius, gausiai dekoruotus, prabangą demonstruojančius servizus, skirtus karališkajai šeimai. Dominuojanti jų spalva tuo metu buvo rožinė, mat ją labai mėgo madam de Pompadour.

Tačiau 1800 m. gamyklos vadovu paskirtas Aleksandras Brongniartas reikšmingai pakeitė manufaktūros veiklą. Buvo patobulintos technologijos, porceliano ir dažų sudėtys, o senosios formos pakeistos naujomis, mat vykstanti revoliucija iš esmės skatino keisti dirbinių dizainą. Rokoko stiliui būdingus saldžius vaizdus pakeitė siužetai, iliustruojantys Napoleono laimėjimus ir šlovę. Susiformavo neoklasicizmo atmaina – ampyro stilius, kurio pavadinimas, beje, kilęs nuo žodžio imperija Prancūzų kalba.

Sevres logotipas

Sevres manufaktūros porceliano logotipas – tai tarpusavyje sujungti du L ženklai. Dažnai pridedama ir žyma, nurodanti dirbinio pagaminimo metus. Dekoruotojams buvo leista pridėti ir savo parašą, kad galėtų save identifikuoti. Taigi daugelis dailininkų ženklų yra sužymėti gamyklos įrašuose ir saugomi Sevre archyvuose. Esant reikalui jie gali būti atpažįstami. Tiesa, meistrų žinios dažnai buvo perduodamos iš kartos į kartą, todėl galima rasti kelis autorius ta pačia pavarde.

XIX a. logotipui uždėti pradėti naudoti trafaretai ir atspaudai. Tačiau net jei porcelianas pažymėtas Sevres logotipu, nebūtinai tai yra Sevres kūrinys. Kaip ir kitų manufaktūrų, taip ir Sevres dirbiniai buvo klastojami, beje, Sevres –ypač. Nemažai klastočių buvo pagaminta XIX a. Klastotę gali išduoti nekokybiškas piešinys, neryškios, permatomos spalvos ar per storas dekoro dažų sluoksnis.

Sevres porcelianas
Sevres porcelianas
Sevres porcelianas

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

rašomoji mašinėlė

Nauji rašomosios mašinėlės pavidalai

Senoviškos rašomosios mašinėlės turi tiek žavesio, kad pelnytai tapo vintažinio interjero detale. O atvirukas su ja užrašytais linkėjimais, tampa unikalia dovana. Arba įrodymu teisme. Dar sakoma, kad ji verčia kur kas geriau formuluoti mintį, juk ištaisyti nebebus kaip.

Prieštaringi poreikiai ir pasekmės

Sklinda žinia, kad tradicinės mechaninės rašomosios mašinėlės jau niekur pasaulyje nebegaminamos, tačiau yra ir kita – jomis vėl naudojasi slaptosios tarnybos. Ir jokie įsilaužėliai pačioms didžiausioms paslaptimis nebaisūs. Ką jau sakyti, kad jos tiražuotos kokiais 6 egzemplioriais, jei buvo spausdinama ant plonutėlio rūkomojo popieriaus.  Pačiupai tą pluoštelį slystantį nuo volelio ir – į seifą.

Tai dabar yra lengva pasidalyti bet kokia informacija, o anksčiau rašomoji mašinėlė padėdavo ją padauginti – vienu kartu užrašyti keletą egzempliorių – priklausomai nuo popieriaus storumo, juostelės naujumo ir pirštų smūgio stiprumo.

Štai kodėl elektrifikavus mechaninę spausdinimo mašinėlę tai buvo nemenkas progresas. Daugybė mašininkių visame pasaulyje buvo laimingos – jų darbas fiziškai palengvėjo, o sparta išaugo. Sunku įsivaizduoti, bet didesnėse įstaigose būdavo mašininkių  kambariai, pripildyti greito tuksenimo.

Tačiau geležinės uždangos šalyse rašomoji mašinėlė  tapo dar galingesniu ginklu. Tad visokių svarbių švenčių išvakarėse slaptųjų tarnybų agentai eidavo stebėti, kad įstaigose rašomosios mašinėlės nakčiai būtų patikimai užrakintos.

Rašomosios mašinėlės itin klestėjo 1970 metais. Tuomet jos karaliavo visur, kur reikėjo įskaitomų tekstų ar kelių identiškų egzempliorių. Po dešimties metų jos patobulintos ir jau turėjo atminties korteles. Tačiau plintant kompiuteriams, mašinėlių paklausa tiesiog nyko. Jie greitai atsirado ant kiekvieno specialisto stalo ir taip tiesiog nužudė mašininkės profesiją.  

Pasaulinis rekordas

Australijos gyventojas, netekęs darbingumo, o anksčiau dirbęs mašinraščio mokymo instruktoriumi policijoje, pasiekė rekordą, nutaręs rašomąja mašinėle atspausdinti žodžiais visus skaičius nuo vieneto iki milijono. Savo darbą jis pradėjo 1982 metais ir užbaigė 1998m. Jis „sunaudojo“ 7 mechanines mašinėles, 1000 spausdinimo juostelių ir 16 metų bei 7 mėnesius savo laiko.

rašomoji mašinėlė
rašomoji mašinėlė
rašomoji mašinėle

Naujas rašomosios mašinėlės kvėpavimas

Nežinia kaip rašomųjų mašinėlių likimas bus paveiktas šiuolaikinių kompiuterių įsilaužėlių, kai net prakutusiam paaugliui tampa prieinamos valstybės ar grožio klinikos paslaptys. Tačiau Naujajame Džersyje  kompanija „Swintec“ gamina kalėjimuose naudojamas permatomas mašinėles, kuriose kaliniai negali slėpti draudžiamų turėti daiktų.  Yra ne tik angliška, bet ir ispaniška versija. Gamina jie ir kitokias, tačiau jos visos – elektroninės. Skaidriosios, beje, žymiai brangesnės.

Britai nuėjo dar toliau. Juk jie pagarsėję savo konservatyvumu, tad kas suabejos, kad šiuolaikinė elektronika gali būti ne visiems priimtina, nors neabejotinai – patogi. Išeitis surasta. Pagaminta mašinėlė, į kurią vietoje popierius dedamas IPAD. Ją pagamino ir pirkėjams pateikė kompanija „ Spinning Hat“. Kur nors pasirodžius su tokiu įtaisu tikrai neliksi nepastebėtas.

Klaviatūra pagaminta kaip tradicinės 20 a. pradžios rašomoji mašinėlė. Raidės planšetinio kompiuterio ekrane liečiamos atsargiai. Tradicinėse mašinėlėse plaktukėlis smūgiuoja gan stipriai ir daro tai centre, paskui visas volelis slinkteli ir kita raidė vėl mušama centre. Planšetė nejuda, o plaktukėlis pats tiesiasi į reikiamą vietą ir lyti jutiklinį ekraną.   

Klastotės ir...rašomoji mašinėlė

Kartais teismuose ištraukiami kelių dešimtmečių senumo  dokumentai. Vienas tokių, kaip teigiama, buvo atspausdintas 1970 metais mašinėle. Tačiau teisėjui iškart kilo klausimas ar tai ne klastotė, nors šriftas buvo kaip mašinėlės. Mat tikra mašinėle, o ne kompiuteriu spausdintas tekstas neturi labai lygių eilučių. Raidės tarsi šokinėja, o ir spalva gali būti ne visai vienoda, mat priklauso nuo smūgio jėgos. Taip būna tais atvejais, kai rašoma mechanine mašinėle, jei rašyta elektrine, smūgių jėga jau nesiskiria, tad ir raidžių atspalviai vienodi. Kitas dalykas, kad minimais 1970 metais elektrinių mašinėlių buvo palyginti nedaug.

Dar vienas būdas patikrinti yra labai smarkiai padidinti vaizdą – jei rašyta mašinėle su juostele, galima įžvelgti audinio tekstūrą. Dar tam tikrų defektų galėjo turėti pačios raidės, o ir klaidų išvengti gan sunku, tai tam tikrose vietose gali būti pataisymų ar raidžių perbraukimTeisėjo įžvalgos pasitvirtino, dokumentas iš tiesų buvo atspausdintas kompiuteriu.

Parengė Liucija SABĖ

vienos porcelianas

Porcelianas Vakarų Europoje. Vienos porcelianas (II)

Tęsiame pažintį su Vakarų Europos porceliano gamintojais. Antroji porceliano manufaktūra Europoje buvo atidaryta 1718 m. Austrijoje, Vienoje, Porzellangasse gatvėje. Įmonės gaminiai buvo žinomi kaip „Vienos porcelianas“. Claudius Innocentius du Paquieris ėmėsi rizikingos misijos pargabenti porceliano gamybos paslaptį į Vieną ir dėl to imperatorius Karlas VI jam suteikė ypatingą privilegiją būti vieninteliu porceliano gamintoju.

Vienos porcelianas: penki manufaktūros periodai

Vienos porceliano manufaktūros istoriją galima suskirstyti į penkis periodus. Pirmuoju, Claudius Innocentius du Paquiero vadovavimo laikotarpiu, buvo gaminama daug pietų servizų, vazų ir laikrodžių.Tai laikotarpis iki1744 m. Antrasis, 1744 –1784 m. periodas buvo nulemtas rokoko gyvenimo būdo, tuo metu gamintos ypač aukštos kokybės gėlių miniatiūros ar porcelianinės skulptūros, kurių siužetai pasiskolinti iš garsių tapytojų darbų, kaip, pvz., iš Antoine Watteau ir kitų.

Tačiau aukso amžius manufaktūrą aplankė klasicizmo laikotarpiu, vadovaujant Conradui Sörgeliui von Sorgenthaliui. Tuo metu į dekorą grįžo tiesios linijos ir aukso spalva. Pavyzdiniu modeliu visai Europai tapo kobalto ir aukso derinys. Tamsiame mėlyno kobalto fone smulkus reljefinis aukso dekoras nepaliko abejingų. Vienos porcelianas tapo labai vertinamas daugelyje Vakarų Europos karališkųjų namų. 

Kur porceliano indai, ten geras skonis ir elegancija. Ieškokite čia.

Vienos porcelianas
Vienos porcelianas
Vienos porcelianas

Vienos porcelianas - rožė

 

Verta paminėti ir 1830–1864m. laikotarpiu išpopuliarėjusį dekorą pavadinimu „Viennese Rose” (Vienos rožė). Tai didelis rožinės spalvos rožės žiedas su koteliu ir trimis lapeliais. Gaminių dekoravimas gėlių motyvaisapskritai buvo būdingas būtent Vienos manufaktūrai.

1864 m. sparčiai didėjanti konkurencija galiausiai privertė garsią kompaniją užsidaryti, o kolekcijos buvo padovanotos Meno ir pramonės, dabar MAK muziejui Vienoje.

Ir tik praėjus 60 metų, 1923 m. Augarteno pilyje vėl buvo atidaryta porceliano manufaktūra nauju pavadinimu „Vienna Porcelain Manufactory Augarten“. Naujosios, iki šiol gyvuojančios manufaktūros tikslas – tęsti Vienos porceliano gamybos tradicijas ir tuo pat metu ieškoti naujų idėjų.

Šiandien ši įmonė bendradarbiauja su gerai žinomais meno kūrėjais ir,derindama tradicijas bei modernų stilių, toliau formuoja unikalią įmonės gaminių stilistiką.

Kokybiškų ir išskirtinio grožio kavos ir arbatos servizų galite rasti ir ČIA.

Vienos porceliano logotipas

Dar rokoko laikais buvo pradėtas naudoti logotipas – stilizuotas karališkosios Habsburgo šeimos herbas. Jam nupiešti buvo naudojama violetinė, raudona, juoda ar auksinė spalvos. Senųjų darbų apverstas logotipas primena bičių avilį, nesimetriškas. Vėliau prastesnės kokybės gaminiai buvo žymimi raudona ar žalia „A“ raide virš logotipo, o vienu metu įvestas ir metų žymėjimas. Dabar, gaminius išdegus pirmuoju degimu, naujai stilizuotas logotipas dengiamas mėlynu atspaudu, tad jis yra simetriškas. Po to gaminys dar ne kartą degamas, o gaminį užbaigus dar pažymimas dailininko autografu. Mat tarp porceliano dailininkų yra trys specialistų grupės: tapytojai, atliekantys gėlių dekorus, peizažų ir medžioklės temas; kraštų ir rankenų dailininkai bei figūrų dailininkai. Kiekvienas porceliano dailininkas turi savo unikalų numerį, kuris yra užrašomas kaip autografas ant bet kurio naujo porceliano gaminio, su kuriuo jie dirbo.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Tęsinyje - apie Sevres porcelianą.

dvarų tekstilė

Autentiška tekstilė Lietuvos dvaruose

Dvarai ir pilys buvo turtingi pačiais įvairiausiais meno kūriniai, tarp jų ir išskirtine tekstile. Tačiau juos suniokojus, niekas taip nenukentėjo kaip trapūs kūriniai iš audinio: gobelenai, meniniai audiniai, tekstiliniai sienų ir baldų apmušalai, garderobo detalės. Jie išsklido, susidėvėjo, buvo tiesiog sunaikinti ir labai retai dabar sugrįžta į atkuriamus dvarus. Vis dėlto, vienuose ar kituose dvaruose dar galime rasti dalelytę šių turtų. Mes prie šių meno kūrinių stabtelėjome trijuose Lietuvos dvaruose.

 

Meniniai audiniai – išskirtinė daiktiškosios ir intelektinės prabangos prekė, unikalūs taikomosios ir vaizduojamosios dailės objektai- kūriniai. Tai aukščiausios meistrystės manufaktūrinio – meninio prabangos sektoriaus gaminiai, audžiami mechaniniu būdu specialiomis audimo staklėmis, naudojant sudėtingą rankų darbą. Tai dažniausiai milžiniško formato reprezentaciniai, didingi, įspūdingos raiškos audiniai – unikalūs meno kūriniai, skirti karališkosioms bei valstybinėms iškilmėms, diplomatiniams priėmimams, karūnuotų asmenų sutikimams. Jie perteikia valdovų ir aukščiausiųjų luomų gyvensenos modelį, šlovina karo žygius ir pergales. Neretai jie vadinami karalių rūmų menu.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Užutrakio rūmuose - Gobelenų salė

Prisilietus prie šios temos, pradėti norėtųsi nuo to, kad Užutrakio dvaro rūmuose yra netgi Gobelenų salė. Taip ji pavadinta dėl to,  jog XIX a. pab.-XX a. I p. Užutrakio dvaro sodyboje gyvenant grafui Juozapui Tiškevičiui su šeima, salės sienas puošė Obiusono fabriko Prancūzijoje išausti gobelenai. Nors visi rūmai buvo dekoruoti vien Liudviko XVI stiliumi, kiekvienai salei būdinga skirtinga puošybos elementų tematika. Išskirtinis Gobelenų salės bruožas – gausioje augalinio ornamento puošyboje dominuojantys moterų satyrių atvaizdai bei saulės simbolis. Deja, salę puošusių gobelenų likimas šiandien visiškai neaiškus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie galėjo būti spėti išvežti į Vakarų Europą ir išgelbėti, o galėjo būti visai suniokoti. Yra išlikę tik keletas nuotraukų, kuriose matosi gobeleno ar dviejų fragmentas. Deja, iš jo sudėtinga nustatyti visą gobeleno piešinį ir sužinoti daugiau istorinės informacijos. Bet visa ši istorija rodo, kad Lietuvos dvarai neatsiliko nuo Vakarų Europos interjero madų ir taip pat puošė savo menes meniniais audiniais.  

dvarų tekstilė
dvarų tekstilė

Gobelenų salė iki restauracijos 2004m. ir po jos 2011m. Restauruotoje salėje matomas gobelenas yra šiuolaikinė istorinio prancūziško gobeleno kopija, tačiau ne to, kuris matomas istorinėse Užutrakio nuotraukose.

dvarų tekstilė
dvarų tekstilė

Istorinėse nuotraukose - grafienė Jadvyga Tiškevičienė, XX a. pr. Gobelenų salone.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvo nuotraukos. Už jas ir komentarą dėkojame Trakų istorinio nacionalinio parko Kultūros projektų valdymo skyriaus vadovei Leonai Jančiauskienei.

Meniniams audiniams būdingas laikmečio stilius, siejamas su kilmės šalimi, architektūriniais ar baldų stiliais. Gotikinį meninį audinį net ir nepatyręs ar mažai su menotyra susijęs žmogus lengvai atskirs nuo XVIII amžiaus audinio. Nuo XVI amžiaus ypač puošniuose meninių audinių apvaduose (bordiūruose) kartais būdavo išaudžiamos gamintojų, kartonų autorių signatūros, manufaktūrų ženklai. Vykdydami turtingų užsakovų reikalavimus amatininkai audė ne tik pavienius, akimis neaprėpiamo formato šedevrus, bet jų temines serijas, kuriose vaizduotas dievų ar pusdievių, karalių, princų, didikų ir bažnyčios hierarchų bei vienuolių gyvenimas, karinės pergalės, turnyrai, medžioklės scenos, ilgesingi peizažais su griuvėsiais, laisvalaikio pramogos. Daug įmantrių kompozicijų išausta pagal garsiausių pasaulio dailininkų paveikslus. Meniniai audiniai, kuriuose vaizduojama vešli miškų augalija, paukščiai ir žvėrys, vadinami verdiūromis (pranc. verdure – žaluma). Daugiausia išlikusių Obiusono (Aubusson) dirbtuvių audinių. Jų esama ir Lietuvoje.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rokiškio muziejuje - drabužių kolekcija ir gobelenas

Kalbant apie tekstilę, unikaliais eksponatais gali pasigirti Rokiškio dvare įsikūręs  krašto muziejus. Tai grafų drabužių kolekcija iš XIX–XX amžių sandūros ir didžiulis augalinių motyvų gobelenas. Dvarininko Jono Pšezdeckio šeima labai vertino šią kolekciją. Kai kurios puošniausios suknelės buvo perduodamos iš kartos į kartą kaip relikvijos. Stabtelkime prie kelių.

Balta, puošni suknelė skirta penktos valandos arbatai. Tradicija arbatą gerti būtent penktą valandą vakaro atsirado apie 1840 metais. Kadangi didikai vakarieniaudavo aštuntą valandą vakaro, tai į pavakarę gerokai praalkę ponai, užkrimsdavo gerokai anksčiau – penktą valandą. Pasakojama, kad dažniausiai būdavo patiekiami trys patiekalai – sumuštiniai, arbatinės bandelės, vaisius ar saldumynas.

Pačią puošniausią vakarinę juodą suknelę į Rokiškį atsivežė kunigaikštytė Hermancija Sapiegaitė, tekėdama už grafo Jono Pšezdeckio. Jau anuomet ši suknelė buvo skirta ne puoštis, bet papildyti meno kolekciją. Juodo šilkinio tiulio, dekoruota karoliukais, plokštelėmis ir spurgeliais, trijų sluoksnių sijonu su ilgu šleifu, suknia buvo itin moteriška ir elegantiška. Suknelę sovietinės okupacijos metais buvo paslėpusi, išsaugojo ir muziejui padovanojo A. Kalpoko šeima – A. Kalpokas buvo paskutinis Rokiškio dvaro virėjas.

Sudėtingo kirpimo moteriška palaidinė, pasiūta iš aštuonių rūšių audinių: šilko, aksomo, tiulio, aukso bei sidabro siūlais siuvinėto kašmyro, puošta nėriniais ir sidabru ataustomis juostelėmis su kutais taip pat įspūdingas kūrinys.

Dvare eksponuojamas ir barokinio stiliaus sieninis gobelenas, kurį audė garsioji Gardino manufaktūra. Ją įkūrė Lietuvos ekonomikos reformatorius, Rokiškio dvaro Ignoto Tyzenhauzo dėdė Antanas Tyzenhauzas. Šis didikas užėmė aukštas valstybines pareigas – buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės iždininkas ir valdovo dvarų nuomininkas, artimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Poniatovskio draugas. Svajojęs apie Lietuvos ekonominį savarankiškumą ir klestėjimą, grafas Antanas Tyzenhauzas savo dvaruose įkūrė dideles tekstilės, popieriaus, keramikos manufaktūras, rūpinosi kvalifikuota darbo jėga ir steigė mokyklas. Prie dvarų jis užveisė botanikos sodus, suformavo teatrų trupeles. Grafo dvarus puošė paveikslų galerijos, senienų muziejai. Neturėdamas tiesioginių palikuonių, visą savo turtą paliko brolio sūnui, Rokiškio dvaro savininkui Ignotui Tyzenhauzui. Vykdydamas dėdės valią ir rūpindamasis dvaro ekonomika, Ignotas toliau tęsė švietėjišką veiklą, daug dėmesio skyrė meno galerijai. Šioje galerijoje ypatingą vietą užėmė gobelenas, kurį, anot lenkų istoriko Romano Aftanazio, išaudė Tyzenhauzų manufaktūra. Rokiškio dvare jis buvo rūpestingai saugomas ir kaip šeimos relikvija perduodamas iš kartos į kartą. Įkuriant muziejų, šis gobelenas buvo rastas Pandėlio miestelyje ir tapo vienu gražiausių eksponatų.

dvarų tekstilė

Dvarininko Jono Pšezdeckio šeima labai vertino drabužių kolekciją. Kai kurios puošniausios suknelės buvo perduodamos iš kartos į kartą kaip relikvijos.

dvarų tekstilė
dvarų tekstilė

Iki šiol neapsisprendžiama, kaip tiksliai vadinti šio tipo tekstilės gaminius: įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai. Lietuvoje paplitusi bendrinė „gobeleno“ sąvoka man atrodo netinkama, nes siejama tik su vienintele audinių gamybps vieta – Gobelenų (pranc. Gobelins) manufaktūra (įsteigta 1601m. palaikant karaliui Herikui IV (Henri). Jeigu pavadinimas siejams su paskirtimi ir gamybos būdu, tai visiškai teisėta šiuos audinius vadinti sieniniais rankų darbo kilimais, o atsižvelgiant į vaizduojamąją funkciją dar jie galėtų būti vadinami austiniais paveikslais. Meninio audinio terminas atrodytų tinkamiausias, nes šis pavadinimas siejamas su puošybine paskirtimi ir išskirtine menine verte.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Tekstilės atradimai Biržų pilyje įsteigtame krašto muziejuje

O štai su kokiais puikiais Biržų pilies eksponatais ir jų istorijomis mus supažindino Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė: „Lankytojus džiugina  185 x 335 cm dydžio  XVIII amžiaus gobelenas, austas iš lino ir vilnos nežinomoje Lietuvos manufaktūroje. Biržų kraštotyros muziejus gobeleną perėmė 1971 m. iš Dilių koplyčios (Biržų raj,), pastatytos 1777 m. O koplyčiai gobeleną dovanojo jos statytojai Diliavos  dvaro savininkai Koplevskiai. Nėra žinoma,  ar šis gobelenas buvo specialiai nupirktas koplyčiai papuošti, ar buvo  padovanotas pakeitus namų interjerą, mat XVIII amžiuje  gobelenų populiarumas buvo pradėjęs blėsti ir neretai mažoms parapijoms būdavo dovanojama turtingųjų namuose nebereikalingi audiniai ar apranga, naudota puošybai ir liturginiams drabužiams siūti.

Šį gobeleną patyrę P. Gudyno restauravimo centro tekstilės specialistai restauravo apie 15 metų. Įvertinę jo būklę ir labiausiai laiko paveiktas vietas, svarstė, kad galbūt gobelenas galėjo dengti koplyčios altoriaus laiptus. Galima paspėlioti, kad ant šiuo gobelenu išklotų altoriaus laiptų  klūpojo 1808/1809–1812 m. Diliuose kunigavęs poetas Antanas Strazdas, tuo laikotarpiu parašęs poezijos rinkinio „Giesmės svietiškos ir šventos“ kūrinius.

Grakšti, lengva ir žaisminga gobeleno ornamentika būdinga rokoko stiliui. Iš pirmo žvilgsnio čia nematyti jokių religinių simbolių. Tačiau jų čia apstu: centrinėje kraitelėje daugybė krikščioniškos ikonografijos simbolių: granato žiedai ir granatmedžio vaisiai – Prisikėlimo simboliai, iriso (vilkdalgio) žiedai simbolizuoja būsimą Marijos skausmą ir Jėzaus nukryžiavimą, o rožių žiedai – Dievo motiną, vadintą „Dangiškąja rože“. Gobeleno bordiūras primena stilizuotus kutus.

Ir dar viena  įdomi gobeleno ypatybė – dešinėje pusėje skiriasi audinio spalva. Tai rodo, kad pritrūkus siūlų, dirbtuvėje augaliniais dažais buvo nudažyta dar viena partija verpalų, bet naudotas kitoks dažų kandikas. Pradžioje siūlų spalva nesiskyrė, bet metams bėgant vis dėlto pakito.

Toje pačioje koplyčioje buvo rastas labai sunykęs, bet restauratorių rankų atgaivintas dar vieno XVIII amžiaus  259 cm ilgio iš dviejų dalių susiūto gobeleno fragmentas, jo plotis 80 cm. Galimai tai buvęs didiko lovos baldakimo viršus.

Kalbant apie tekstilę, negalime nepaminėti ir XIX amžiaus arnoto su Potockiu herbu. Donatorė, tikėtina ir arnoto siuvinėtoja, Astravo dvaro didikė Marija Klementina Sanguškaitė-Potocka,  „Vilniaus liūte“  vadintos grafienės Klementinos Tiškevičienės motina. Arnoto kolonoje ant kanvos išsiuvinėtas rugių pėdas ir įrašas lotyniškai: INRI  / ANGELORUM  ECCE  PANIS (Jėzus Nazarietis žydų karalius / Tai angelų duona), apačioje – monograma MP (Maria Potocka) ir Potockių Pustrečio kryžiaus. Šoninės dalys pasiūtos iš raudono aksomo.

Jis buvo saugotas Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, o dabar eksponuojamas mūsų Biržų krašto muziejuje „Sėla““.

dvarų tekstilė
dvarų tekstilė
dvarų tekstilė

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ archyvo nuotraukos (Autoriai Remigijus Timukas ir Tatjana Niedvarienė).

Manoma, kad žmonės kilimus (žodis kilim arba kelim turkų kalba reiškia audinį arba audimą) pirmiausiai pradėjo naudoti praktiniais sumetimais – vėsesnio klimato kraštuose tiesdavo ant šaltų grindų, o šiltuose kraštuose – dažniausiai mečetėse ir stengdavosi smėliui neleisti patekti į patalpas. Tik gerokai vėliau kilimai tapo praktiška namų puošmena.Daugelyje šalių prabangūs, įmantriai raštuoti kilimai laikomi vienu iš socialinio statuso simbolių ir šeimos relikvija, paveldima iš kartos į kartą. Įvairiuose kraštuose kilimų struktūra ir puošybos motyvai skyrėsi.

***

Nuo XVII amžiaus meniniai audiniai austi ne tik dvarų rezidencijų ar pilių interjerams, bet ir prabangiems miestų būstams. Jie naudoti baldams, sienų paneliams puošti dekoratyvinėms ir naktinėms užuolaidoms siūti, kiliminėms dangoms. Pastaruoju metu Belgijos ir Prancūzijos elitas itin pamėgo puošti namus Obiusono dirbtuvėse rankomis nuaustais, kad ir labai brangiais, kilimais. Liudviko XIV valdymo laikais, nusilpus Flandrijos (Belgija) audimo dirbtuvėms, meninių audinių gamyba Prancūzijoje pasiekė tobulumo apogėjų.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos

Tekstas bus pildomas. Mieli, dvarų savininkai, muziejų vadovai, jei ir Jūsų dvare yra gražios tekstilės, parašykite mums ir mes papildysime tekstą Jūsų eksponatais.

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Meiseno porcelianas

Porcelianas Vakarų Europoje. MEISENO porcelianas (I)

Pradėję rašyti apie porcelianą ir išgvildenę jo ištakas jau užsiminėme, kad pirmoji porceliano manufaktūra Vakarų Europoje žinoma Meiseno pavadinimu ir veikia iki šiol. Tačiau po jos atsiradimo porceliano gamybos paslapčių, kad ir kaip jas saugant, neliko, ir pradėjo steigtis daug kitų porceliano gamyklų. Šiandien pradėsime svarbiausių Vakarų Europos manufaktūrų, įsteigtų iki XX a. ir pelniusių didžiausią šlovę. apžvalgą. Senųjų jų gaminių šiandien ieško kolekcininkai, pasirįžę sumokėti didžiausias sumas, o naujieji – tebebyloja kokybę ir gerą skonį.

meiseno porcelianas
meiseno porcelianas

Reikia labai gerai išmanyti porceliano istoriją ir specifiką, kad galėtum nustatyti jo amžių ir pasakyti, ar tai tikrai senosios Meiseno manufaktūros originalas.

Meiseno porcelianas tebesimėgauja šlove

Meiseno porcelianas, išsiskiriantis gausiu dekoru, yra žinomas dėl alegorinių figūrų, lėkščių, dekoruotų portretais, vazų su skulptūrinėmis gėlių ir gyvūnų detalėmis, laikrodžių rinkinių. Meiseno dirbinius charakterizuoja įvairiaspalvis, aukso, o ypač mėlynas dekoras. Porcelianas iki šiol vertinamas dėl karališkos elegancijos ir prabangos, bekompromisio jį gaminančių meistrų kokybės siekio.

Pradėjusi savo veiklą 1710 m. ir išlikusi iki šių dienų, Meiseno manufaktūra Vokietijoje kurį laiką dominavo rinkoje ir darė didelę įtaką Europos porceliano raidai. Juk iki porceliano atsiradimo žmonės naudojo medinius, molinius ar metalinius indus, nelygu jų finansinė padėtis. Augustas Stiprusis buvo pirmasis valdovas, kuris pakvietė savo svečius prie „Meissen” porcelianu serviruoto stalo. Porcelianas tapo jo galios ir turto simboliu. To meto politika buvo neatskiriama nuo diplomatinių dovanų, tad pasipylė didžiuliai porceliano užsakymai, jis buvo parduodamas svarbiausioms tuometėms Europos šeimoms. Pirmieji „Meissen” indai daugiausia buvo rytietiškų formų, dekoruoti Rytų motyvais, bottger chinoiserie arba kakiemon stiliumi. Tiesa, pirmieji indai buvo gana kuklūs, tačiau 1717 m. vienam iš manufaktūros meistrų sužinojus įvairiaspalvių dažų paslaptį, indai pradėti dekoruoti to meto olandų ir prancūzų žanrinės tapybos motyvais.

Meiseno porcelianas

Dar daugiau šlovės Meiseno porceliano manufaktūra susilaukė 1735–1763 m., pradėjusi gaminti neįtikėtino sudėtingumo skulptūrinius kūrinius. Porceliano statulėlės buvo gaminamos šventiniams stalams puošti, o ne tik laikyti lentynose, kaip madinga šiais laikais. Skulptūros galėjo vaizduoti įvairiausias scenas: mitologijos, gatvės prekybininkų, įsimylėjėlių. Dizainas buvo kuriamas atsižvelgiant į užsakovo, o po to jau statulėlės savininko statusą, charakterį ir netgi humoro jausmą.

Porcelianą tiesiog įsimylėjęs Augustas Stiprusis visuomet kėlė kartelę aukštyn ir meistrus privertė įgyvendinti dar vieną idėją – jie sukūrė didžiulius porcelianinius gyvūnus: nuo egzotiškų paukščių iki dramblių ir raganosių. Šie gyvūnai buvo pagaminti Japonų rūmams Drezdene. „Skulptūrinio” klestėjimo periodu manufaktūroje dirbo žinomas menininkas Johannas Joachimas Kändleris. Šis skulptorius pasižymėjo gabėjimu įkvėpti daiktams gyvybės, perteikti dinamiško judėjimo jausmą. Jo šedevrai išliko žinomi ir labai vertinami iki šių dienų.

Meiseno porcelianas
Meiseno porcelianas

Skulptūriniai, įspūdingo dydžio gaminiai, dabar saugomi muziejuose.

Klasikinis Meiseno porceliano dekoras - svogūnas

Verta prisiminti ir klasikinį Meiseno porceliano dekoro motyvą – vadinamąjį svogūną, Vokietijoje žinomą „Zwiebelmuster“ pavadinimu. Vėliau šį raštą naudojo ir kiti gamintojai. Išgauti mėlyną spalvą, svogūno dekorui atlikti, buvo naudojamas kobalto pigmentas. Tai vienintelis pigmentas, galintis atlaikyti labai aukštą degimo temperatūrą. Meiseno mėlynojo svogūno motyvas yra labai populiarus jau beveik tris šimtus metų ir gerai įgudusių meistrų rankomis juo vis dar dekoruojamas Meiseno porcelianas. Įdomu tai, kad Meiseno manufaktūros veikla niekuomet nebuvo sustabdyta, netgi ir sunkiausiais laikais, per Antrąjį pasaulinį karą, kai manufaktūrai trūko tam tikrų medžiagų, pvz.,pritrūkus aukso spalvos, dirbiniai buvo dekoruojami ruda spalva.

Šiuolaikinius Meiseno meistrus įkvepia įdomios praeities kelionės, istorija, paveldas ir tradicijos, tačiau nepamirštama įsiklausyti ir į šiuolaikinių žmonių poreikius. Taigi kuriami labai dekoratyvūs, originalūs ir kokybiški dirbiniai, kurie kažkada įgaus ir antikvariato statusą. Beje, šiandien šioje gamykloje galima užsisakyti indus su savo portretu ar šeimai svarbiais simboliais ir tai iš tiesų yra puiki investicija ir palikimas ateities kartoms.

Meiseno porcelianas

Svogūno raštas (ant lėkštutės viršuje) greičiausiai atsirado kopijuojant nematytą granato vaisių nuo rytietiškų porceliano gaminių.

Meiseno porcelianas

Dekoro piešiniai būdingi senajam Meiseno porcelianui.

Meiseno porceliano logotipas

Seniausiems Meiseno porceliano kūriniams žymėti naudota AR – Augusto II monograma. AR – tai specialus ženklas, skirtas objektams, kurie buvo naudojami karališkuosiuose rūmuose ir gaminti Augustui Stipriajam ar jo sūnui. Kartais šiuo ženklu būdavo žymimos dovanos, sukurtos karališkiems lankytojams. Ženklas visada buvo piešiamas rankomis mėlyna spalva. Kūriniai, pažymėti „AR“ monograma, buvo pagaminti labai ankstyvomis Meiseno gamyklos dienomis – iki 1720 m. Suprantama, kad išgyvenę iki šių dienų jie yra labai reti ir brangūs, o dažniausia juos galima pamatyti muziejuose – rinkoje jų beveik nėra. Darbai, sutinkami interneto aukcionuose ar mugėse, pažymėti AR logotipu, greičiausiai tėra imitacijos, pagamintos XIX a. antroje pusėje. Nuo 1722 m. logotipe atsirado du sukryžiuoti kardai, kartais jie papildomi kokiu taškeliu ar žvaigždute, bet būtent kardai – dabar visų žinomas Meiseno porceliano logotipo simbolis. Tačiau, dėmesio, neapsigaukite: indas su kardų simboliu dar nieko nereiškia. Padirbus jį, nesunku padirbti ir ženklinimą. O Meiseno porcelianas nuo to niekada nebuvo apsaugotas. 

 

Meiseno porcelianas

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Artimiausiu metu rašysime apie Austrijos Vienos porceliano fabriką.

Kretingos dvaro parkas

Dvaro parkas – neatsiejama dvaro sodybos dalis

Tarp mūsų temų, menančių praeitį, visada buvo ir Lietuvos dvarai. O gražiausia viešėti tuose, kurie dar skendi ir parkų žalumoje. Žinoma, tokius dvarus geriausiai lankyti vasarą, kai pasivaikščioti gamtoje tinkamiausias oras. Taigi, kurie Lietuvos dvarai Jūsų laukia apsigaubę žalia ir žydinčia skraiste, į kuriuos laikas planuoti vasaros kelionę?

Peizažinių dvarų parkų mažai

Jei kartais pasakytumėte, kad niekada nebuvote dvaro parke, tai greičiausiai būtų netiesa, nes jei buvote Palangos gintaro muziejuje, tai reiškia ėjote ir dvaro parku, dar vadinamu Birutės vardu. Kodėl nuo to pradedu? O gi todėl, kad dvarų parkai kartais būna tokie dideli ir natūraliai harmoningi su gamta, jog gali pasirodyti, kad dvarai įkurddinti tiesiog gražioje gamtos vietoje. Tiesa yra kita: taip atrodo peizažiniai parkai, kuriuos turi vos keliolika Lietuvos dvarai. Dar daugiau – keli jų yra vieno talentingo kraštovaizdžio architekto iš Prancūzijos Eduardo Fransua Andrė (Edouard Francois Andre), gyvenusio 1840-1911metais, kūriniai. Visi parkai, prie kurių prisidėjo šis kraštovaizdžio genijus, buvo pasodinti prie grafų Tiškevičių dvarų. Taip atsirado Palangos, Lentvario, Užutrakio ir Trakų Vokės peizažinio tipo parkai. Tokio tipo dvaro parkui būdingas natūralumas, dirbtinių elementų įntegravimas į natūralų reljefą, maksimalus visų gamtos dovanų – tvenkinių, kalnelių, riedulių – išnaudojimas, kuriant kuo natūralesnį kraštovaizdį. Augalai parenkami taip pat būdingi tam kraštui, bet dažnai neapsieita ir be ezgzotikos, kad būtų kuo išsiskirti ir dėl ko pasipuikuoti.

Profesorius, Paryžiaus želdinių skyriaus vyriausiasis sodininkas,Versalio nacionalinės sodininkystės mokyklos dėstytojas, pirmosios Prancūzijoje Kraštovaizdžio architektūros katedros dėstytojas E. Andrė įkūrė apie 100 parkų Prancūzijoje, Anglijoje, Danijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Belgijoje, Šiaurės Afrikoje, Šiaurės ir Lotynų Amerikoje ir, žinoma, Lietuvoje. Samdyti šį sodininką reiškė gerą skonį ir didelius užmojus, tačiau rezultatai pramokdavo lūkesčius. Deja, ne visi dvarininkai išgalėjo samdyti tokio lygmens profesionaluus, todėl dažnai, kuriant aplinką, pasitenkinta ir mažesniais užmojais: kuklesnėmis, bet dailiomis alėjomis, tvenkiniais, fontanais, tilteliais, kriokliukais, įspūdingais gėlynais, kurie vėliau taip nedovanotinai buvo išnaikinti, kad mes iki šiol neturime jokios gėlynų kultūros, jei neminėsime, etnografinių gėlių darželių.

Kaip jau minėta žinomiausias peizažinio parko pavyzdys yra Palangoje, dabar tai Palangos botanikos sodas, supantis dvaro rūmus – Gintaro muziejų. Jame tris vasaras darbavosi ne  Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė Eduardu, bet ir  ir belgų dendrologas Beisenas De Kulonas. Parke buvo pasodinta per 500 medžių ir krūmų atvežtų iš Vakarų Europos botanikos sodų.

 

Po Palangos vertėtų užsukti  į Kretingos dvaro parką, kuris tarsi atsvara nuostabiam dvaro rūmuose įkurtam žiemos sodui. Vienų vadinamas mišraus stiliaus parku, kitų peizažinio irgi yra savitas ir labai įspūdingas netgi po visų praradmų.  XIXa. viduryje įkurtas parkas ne kartą keitė savo veidą ir gražėjo, jame visko buvo daug: tvenkiniai, kriokliai, skulptūros, altanos, kaštonų alėjos, o Tiškevičiai jame augino netgi fazanus ir vynuogines sraiges.  Tačiau karai suniokojo šį tobulą gamtos ir žmogaus kūrinį, išliko tik dalis liepų ir kaštonų alėjų bei seną istoriją primenantys priešais dvaro rūmus stūksantys šimtamečiai ąžuolai (nuotrauka prie įžangos), kurių storiausiojo kamienas yra 1,9 metro skersmens. Tačiau, kai parko išgelbėjimu buvo ir vėl susirūpinta, idėjų netrūko. Dabar lankytojus vilioja  2002 m. parke pastatytas Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu, sukurta įdomi erdvinė kompozicija su 13 skulptūrų iš ąžuolo, akmens ir metalo, kurios žymi senąsias Baltų kultūros tradicijas. Tai iš tiesų puiki vieta pasivaikščioti. Lankydamiesi Palangoje, raskite laiko ir Kretingos dvaro parkui – nesigailėsite.

Kretingos dvaro parkas
Kretingos dvaro parkas
Kretingos dvaro parkas

Dabar lankytojus vilioja 2002 m. parke pastatytas Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu, sukurta įdomi erdvinė kompozicija su 13 skulptūrų iš ąžuolo, akmens ir metalo, kurios žymi senąsias Baltų kultūros tradicijas.

Kretingos dvaro parkas
Kretingos dvaro parkas
Kretingos dvaro parkas

Kretingos dvaro sodyboje daug gražių vietų ir šimtamečių augalų.

Tūkstantyje istorinių želdynų - įdomiausi atradimai

Bet šiandien Lietuvoje net sunku patikėti, kad yra priskaičiuota per 1000 istorinių želdynų, iš kurių didžioji dalis  buvusių dvarų ir didikų rezidencijų teritorijose. Želdynų, kurie turėtų atminti XVII-XVIII amžius iš viso yra per 300. Gaila, bet yra labai mažai žinių apie renesansinius ir barokinius želdinius, gausiai papildytus mažosios architektūros – pavėsinių, tiltelių, terasų. Sunyko jų struktūra, architektūra, viskas, kas sudarė gausiausią XVII a. pabaigos – XIX a. parkų paveldą.

Tačiau naujam gyvenimui besikeliantys dvarai, neleidžia nunykti ir parkams. Todėl dėl parkų verta aplankyti jau minėtosios Palangos, Užutrakio, Švėkšnos, Gelgaudiškio, Paežerių, Plungės, Taujėnų, Renavo, Biržų pilies, Raudondvario, Burbiškio (Ir Anykčių rajone, ir Radviliškio), Baisogalos, Šešuolėlių, Bistrampolio, Pakruojo dvarvietes ir dvarus.

Kaip Prienų krašto patriotė pakviesiu pasivaikščioti ir po Balbieriškio (Prienų r.) dvaro parką, paglostyti jo šimtametes liepas. Šis angliško stiliaus parkas įrengtas XIX a. pradžioje, užima 10 hektarų ir jame geriausiai išsilaikė grafų Tiškevičių sodininko suformuota amerikinių liepų alėja, taip pat totoriniai ir ginaliniai klevai, europiniai maumedžiai. Reti augalai visada buvo parkų išskirtinumo požymis.

Ir jeigu jau apie juos, tai sukime į Švėkšną, pasižiūrėti kaip skleidžiasi, o rudeniop plevena vaiskiu geltoniu apie 18m aukščio ir 70 cm skersmens reliktinis dviskiautis ginkmedis – pats stambiausias ir gražiausias šios rūšies egzempliorius Lietuvoje. Didžiulė parko teritorija šiandien žavi ne tik ne tik puikiai sutvarkytu kraštovaizdiu, bet ir svarbiais kultūros akcentais – saulės laikrodžiu, medžioklės deivės Dianos skulptūra bei išskirtinio grožio ampyro stiliaus vila „Genovaitė“, kurią grafas Adomas Broel Pliateris 1880 m. pastatė savo mylimai žmonai. Visas Švėkšnos dvaro ansamblis vienas romantiškiausių iš aplankytųjų, tad mes dar būtinai į jį grįšime.

O dabar visai kitame Lietuvos krašte Paežerių dvare prie Vilkaviškio apglėbkime 400 metų senumo ąžuolą, pasivaikčiokime jo kaštonų alėja ar pasėdėkime paežerėje prie trijų tvenkinių kaskados. Dvaro rūmai puikiai restauruoti, o belvederinis neogotikinio stiliaus bokštas iš raudonų plytų yra vienas iš geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje. Nuo Paežerių – pirmyn į Gelgaudiškį (Šakių r.). Juk šio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, kurio struktūra, beje,  gana sudėtinga, o istorija apipinta legendomis.  Spėliojama, kad čia senovėje galėjo būti alkas, nes pagonys šventais laikė tuos miškus, kuriuose augo ąžuolai, liepos ir pušys. Visi šie medžiai auga čia nuo senų laikų.  Parke įrengtas ir puikus pažintinis takas, kuriuo einant galima pasigrožėti ir retais medžiais: juodąja ir veimutine pušimis, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu. Sunku patikėti, kad vien didelių ąžuolų čia yra per keturis šimtus, kai kurie yra 26 m aukščio ir iki 1,5 m skersmens, o kur dar ketureilė sidabrinių klevų alėja?  Parke daug įdomių, legendomis apipintų objektų: Asesoriaus kapas, Velnio kalnas, Baronkapinės (baronų Koidelių kapai), Pakaruoklių kalnas, tyro vandens šaltinėlis. O  aikštelė „Žvaigždė“ – tai taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos. Pasakojama, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo ir tuo pačiu stebėdavo bėgančius žvėris.

"Genovaitės" vila Švėkšnos dvare ir netoli jos augantis ginkmedis.

dvaro parkas
dvaro parkas

Paežerių dvaras - tikras Suvalkijos perlas.

Paežerių dvaro parkas gali didžiuotis šimtamečiais ąžuolais ir vaizdinga ežero pakrante.

dvaro parkas

Legendomis apipintas Gelgaudiškio dvaro parkas vienas didžiausių ir įdomiausių Lietuvoje.

Apsilankę Burbiškio dvare (Anykščių r.)  įsikūrusiame  netoli Rubikių ežero turėjome progą pasigrožėti jo apylinkėmis pro drono akį.Vaizdingame Anykštos upės krante švyti iš stilingi rūmai – XIX a.  neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Šalia jų rudens spalvomis dažėsi ir parkas, kuriame šiandien išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos – Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni pukiausių Anykščių krašte, o visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą. 

O štai kitas tokio pat pavadinimo dvaras tik Radviliškio rajone išgarsėjo jau ne vienus metus rengiamomis tulpių šventėmis. Tačiau mes į dvarą siūlytume sukti pavasarį, bet ne per šventę – tuomet visas dvrao parkas iš tiesų atsiskleis visu grožiu. Jūs galėsite pasigrožėti jo centrinėje dalyje esančiu tvenkiniu su 15  salų, 11 tiltų ir tiltelių, stabtelti ties kanalais, įkvėpti eglėmis,  kazokiniais kadagiais ir europiniais maumedižiais kvepiančio oro. Parke iki dabar auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai ir gyvena apie 40 paukščių rūšių. Nuostabi vieta savitgalio išvykai, o be to, yra ir kur pernakvoti.

dvaro parkas

Burbiškio parku (Anykščių r.) grožėjomis rudenį.

dvaro parkas

Burbiškio dvaro parke (Radviliškio r.) gražu ne tik tuomet, kai žydi tulpės - rudeniop irgi.

dvarų parkai
dvarų parkai
dvarų parkai

O štai visai kitame Lietuvos krašte, Pakruojo dvare, kuriame pastaruoju metu tiek daug žydėjimo ir gražių projektų, jus pasitiks tiesiog milžiniškas parkas. Peizažinis dvaro parkas, kurio struktūra išlikusi iki šių dienų, buvo užveistas 1850 – 1860 m. Iš vienos pusės natūralią teritorijos ribą sudaro užtvenkta Kruoja, o iš kitos pusės teritorija aptverta lauko akmenų tvora. Parke auga apie 26 pavadinimų medžių, tarp jų dar prieš kelis šimtus metų pasodinti rečiausi augalai iš įvairių pasaulio kraštų. Priešais centrinius dvaro rūmus yra didelė veja, kurios pakraščiais einantys takai gale subėga į vieną, šiaurinės dvaro teritorijos dalies link vedantį taką, kuris baigiasi įspūdingais metalo vartais, skiriančiais dvi funkcines dvaro teritorijos dalis – pietinę ir šiaurinę. Augalinių ir heraldinių motyvų kaliniais puošti vartai, kuriais dvaro savininkas labai didžiavosi, buvo įsigyti Rygoje vykusioje parodoje. Šiemet šiame dvare ir vėl bus žydėjimo šventė, todėl kelionę čia planuokite vasarą.

Šiemet mes daug keliausime po dvarus ir būtinai aplankysime dvarų parkus, todėl ir šis straipsnis bus nuolatos pildomas, o jūs tyrinėkite savo savaitgalius ir planuokite  vasaros maršrutus į gražiausių Lietuvos dvarų parkus.

Pakruojo dvaras gali didžiuotis ne tik nuostabiais dvaro statiniais, bet ir parko dydžiu bei grožiu. Ne veltui pastaruoju metu čia gimsta tiek puikių su augalais susijusių projektų.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ (medžiaga bus nuolatos pildoma)

Nuotraukos iš "Vintažo ženklų" archyvo (autoriai Silvija Žemaitytė, Rasa Žemaitienė, Laura Prascevičiūtė, Reda Brazytė, Giedra Bartas)

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia