muziejus kaliningrade

Muziejus Kaliningrade lyg XXa. pradžios PIRKLIO NAMAI

Jei atsuktume laiką ir atsidurtume ant XIX ir XX amžių slenksčio, mus į šiuos namus Karaliaučiaus mieste pakviestų pirklys Gustavas Grosmanas. Tačiau šiandien laiko mašinos misijos ėmėsi Aleksandras ir Natalija BYČENKOS, kurie tuos pirklio namus sukūrė iš naujo ir pavertė interaktyviu muziejumi, per penkerius metus tapusiu vienu lankomiausių muziejų Karaliaučiaus srityje bei mieste. Pasisvečiuokime svetinguose pirklio namuose ir mes, pajuskime čia plevenančią rytprūsių dvasią, paieškokime įkvėpimo savo namams kurti ir būtinai užsukime į pirklio kavinę kavos, arbatos ar kakavos išgerti.

Natalija ir Aleksandras BYČENKOS savo muziejuje jau yra sulaukę daug garbių svečių, tarp kurių ir žymus mados istorikas Aleksandas Vasiljevas.

muziejus Kaliningrade

Pradžia - pomėgis

Viskas, kaip dažnai pasitaiko mūsų aprašomose istorijose, prasidėjo nuo pomėgio. Ekonomistė Natalija ir verslininkas Aleksandras sendaikčiais ir antikvariatu susidomėjo prieš gerus penkiolika metų. Jei pirko servizą, tai antikvarinį, jei baldus – tai su istorija. Taip atrodė prasmingiau. Seni ir gražūs daiktai ne tik puošė jų namus, jie ir naudojami buvo pagal paskirtį. Kol vieną sykį neįvyko įdomi, visai neplanuoto muziejaus atsiradimo priešistorė. Atėjo laikas šeimos namų remontui ir tuo metu tiesiog reikėjo kažkur pagyventi. Kadangi tuo metu šeima turėjo didelį šunį, nuomos klausimas tapo gana keblus: kas norės tokio nuomininko. Bet po kurio laiko viskas išsisprendė geriau nei tikėtasi. Buvo išsinuomotas butas, skoningai apstatytas antikvariniais baldais, laikantis XX a. pradžios stilistikos. Žinoma, kad gyventi tokioje aplinkoje pasirodė ne tik jauku, bet ir įdomu. Ne tik Natalijai ir Aleksandrui – ir jų svečiams, o po to ir svečių draugams. Visi norėjo prisiliesti prie elegantiškos, stilingos ir viliojančios praeities, pažvelgti į kitokią, tada dar Kionigsbergo pavadinimą turinčio Rytprūsių miesto gyventojo buitį, pasigrožėti interjero detalėmis, pasmalsauti jų istorijų, o gal paieškoti įkvėpimo savo namams kurti. Aleksandras tuo metu skaitė vis daugiau su tuo susijusios literatūros, pomėgis virto giliu susidomėjimu, kaupėsi žinios. Kodėl iš šio buto apskritai nepadarius muziejaus, jeigu jau dabar lankytojų užtenka? Deja, buto šeimininkas nenorėjo atsisveikinti su savo kruopščiai įrengtu butu ir savo idėjai įgyvendinti šeimai teko ieškoti naujos erdvės. Tai nebuvo paprasta, bet atsisakyti minties kurti muziejų nebuvo nė kalbų – per daug tai viliojo.

muziejus Kaliningrade

Eklektikos stilius atsirado XIX a. ir vyravo 1850–1890 metais skirtingose šalyse skirtingais pavadinimais. Tai įvairių stilių ir jų dalių mišinys, sujungiantis įvairių stilių visus geriausius bruožus ir detales į harmoningą visumą. Eklektika dažnai vadinama kelių stilių ir kultūrų dialogu.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

Naujos erdvės restauracijos ypatumai

Po paieškų buvo įsigytas trijų kambarių, 80 kv. m ploto butas pirmame vieno namo aukšte. Galima tik įsivaizduoti, kiek šeimininkų buvo matęs 1912 m. statyto namo komunalinis butas, kuriame net tuo metu gyveno trys šeimos. Tačiau namo vieta ir pats butas buvo kaip tik labai tinkami muziejui kurti ir didžiulis remontas Aleksandro neišgąsdino. Dar daugiau – viskas, ką galima buvo išsaugoti, buvo nepakeista, o kruopščiai restauruota. Bute atnaujintos senos pušinės grindys, langai, visos durys. Po keliais tapetų sluoksniais, kaip ir tikėtasi, buvo rastos dažytos sienos su ornamentika, tad jos irgi restauruotos.

Senos registracijos knygos padėjo nustatyti ir pirmąjį namo gyventoją bei savininką. Tai buvo pirklys Gustavas Grosmanas, name gyvenęs ir turėjęs maisto prekių parduotuvę. Gaila, bet išsamesnių žinių apie pirmąjį namo šeimininką, o juolab jo autentiškų daiktų gauti jau nebuvo iš kur – per daug laiko buvo praėję, nelikę jokių giminių. Tad buto interjerą ir apstatymą buvo stengtasi sukurti tiesiog pagal XX a. pradžios pasiturinčio miestelėno namų interjero stilių. Tuo metu, galima numanyti, interjeruose vis dar vyravo vadinamasis eklektikos stilius, kurio pradžia laikomas XIX a. vidurys ir kuris šiaip jau irgi ėjo į pabaigą.

Šiandien muziejuje nėra nė vieno tų laikų daikto padirbinio – visi autentiški, iš to laikmečio. Visus juos po kruopelę surinko Aleksandro ir Natalijos šeima, pirkdami tiek antikvariatuose, tiek sendaikčių turguose, tiek Vakarų Europos aukcionuose. „Stilizuotos tik naujos rozetės, nes reikėjo, kad šiuolaikinių prietaisų šakutės į jas tilptų. Visa kita – autentiška“, – pasakoja Aleksandras.

Interjero stilių taip pat sukūrė pats Aleksandras, nes jau kuris laikas gana išsamiai buvo domėjęsis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios namų interjerais. Be to, į pagalbą pasitelkė to meto fotografijas, interjero žurnalus ir knygas, daugybę medžiagos iš interneto. Tik dėl spalvinių sprendimų tarėsi su dizaineriu koloristu, nes, kaip žinome, ano meto fotografijos juodai baltos ir apsispręsti dėl spalvų buvo sudėtingiau. Dizaineriui padedant buvo atkurtas ir autentiškas dekoro piešinys ant sienų prie lubų, pagal kurį ir padarytas trafaretas sienoms dekoruoti.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

Pirštinaičių žnyplės Sunku netgi atrasti žodį šiam XIXa. pabaigos–XX a. pradžios „įrankiui“ įvardyti. Bet tuo metu damos dėvėjo itin plonos odos ar audinio pirštinaites, kurias užtempti ant pirštų buvo tikras iššūkis, o kuo glaudžiau jos apgaubdavo ranką, tuo elegantiškiau atrodė dama, todėl stengėsi visos. Paprastai gerų pirštinių dėžutėje būdavo ir pirštelių žnyplės, o tiksliau galbūt būtų „skėtiklis“. Prieš užmaunant pirštinę, juo piršteliai būdavo tarsi „išmankštinami“ ir lengviau bei nesuirę per siūles užslysdavo ant rankos. Tokie įrenginiai buvo gaminami iš medžio, metalo, o patys brangiausi ir prie prabangiausių pirštinių – iš kaulo.

Interaktyvi pažintinė kelionė

Šiandien šis muziejus nėra tik vieta, kurioje galima atsargiai ir virvučių nustatytu atstumu apžiūrėti eksponatus. Tai vieta, kurioje išgirsite seno Rytprūsių miesto istoriją, prisiliesite prie namo rajono praeities, o visus daiktus ne tik galėsite paliesti, bet ir sužinosite įdomių istorijų apie jų paskirtį. Svetainė, valgomasis, miegamasis, virtuvė, vonios kambarys ir koridorius visus svečius pasitinka tarsi tikri XX a. pradžios miestelėno namai ir dar su daugybe minklių iš praeities. Juk daiktai, kurie buvo kasdien naudojami prieš šimtą metų, šiandien gali būti tiesiog neatpažįstami. Vaikščioti po muziejų – tai lyg keliauti laiku ir spėlioti, kam praeityje ir buvo naudotas vienas ar kitas daiktas. „Štai ant rašomojo stalo stovi velenėlis. Kam jo reikėjo?“ – pavyzdį pateikia Aleksandras. Pasirodo, juo buvo drėkinami pašto ženklai, kad nereikėtų klijuoti seilėmis. Tokių minklių ypač daug virtuvėje ir būtent toks žaidimas dar labiau vilioja lankytojus. Muziejus nuo kitų ir skiriasi tuo, kad nėra skirtas konkrečiai istorinei asmenybei ar meno sričiai. Jame tiesiog galima pamatyti, kaip gyveno žmonės anksčiau, kas jiems buvo svarbu, kuo jie puošė savo namus. Muziejuje galima pasimatuoti pirklio cilindrus, apžiūrėti pypkių kolekciją, pasigrožėti pirklienės suknelėmis, prisėsti prie jos tualetinio stalelio, išgerti kavos iš šimtamečio puodelio ar net pravirkdyti senutėlį smuiką. Daug atrakcijų, bet svarbiausia – daug istorinių žinių, gražių daiktų ir gero skonio juos derinant tarpusavyje. Kodėl visų šių pamokų neparsinešus į savo buitį, arba bent kodėl visko, ką pamatėte neaptarus jaukioje pirklio Gustavo Grosmano kavinėje, įsikūrusioje, tiesa, ne itin populiarioje Krasnaja gatvėje? Bet tai juk muziejaus „filialas“ ir jį taip pat reikia aplankyti.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

XIX a. filtrai XIX a. viduryje daugybė žmonių nerimavo, kaip neužsikrėsti maru ar šiltine per nešvarų vandenį, nes tik nedidelė dalis galėjo naudoti garantuotai švarų vandenį – vandentiekio sistema buvo silpnai išvystyta. Fabrikas „Delphin Filter Company“ iš Guntramsdorfo miestelio, įsikūrusio netoli Vienos, XIX a. antroje pusėje pradėjo siūlyti didelį buitinių vandens filtrų asortimentą. Tai buvo smulkiaporiai įvairių dydžių ir formų dirbtinės anglies filtrai, kurie garantavo, kad vanduo bus švarus. Kompanija „Delphin Filter Company“ savo produkciją su angliškai parašyta naudojimo instrukcija eksportavo į daugelį Vakarų Europos ir pasaulio šalių, kuriose ji buvo plačiai naudojama. Žinoma, kad tokie filtrai neaplenkė ir rytprūsių miesto Kionigsbergo pasiturinčių gyventojų.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

Kavinė - muziejaus tęsinys

Kavinė duris atvėrė vos prieš du mėnesius ir jos šeimininkai Natalija ir Aleksandras jau džiaugiasi, kad turi nuolatinių klientų. Dar daugiau-jau įsiminė ir jų pomėgius, nes dažnai patys stovi už baro ir aptarnauja savo svečius. Jaunystės įgūdžiai vėl pravertė, mat abiems yra tekę padirbėti kavinėse. Kavinė įkurta taip pat preciziškai kaip ir muziejus. Jokių padirbinių ir jokių šio laikmečio daiktų. Netgi kavos gaminimo aparatą Aleksandras pasistengė surasti vintažinį, pagamintą 1961m. – Faema E61 Legend. Su juo ir prasidėjusi espreso kavos istorija. Tiesa, teko šį tą pataisyti ir išmokti su juo pačiam dirbti. „Pas mus dviejų rūšių kava: espreso ir amerikietiška. Iš pradžių late ir kapučinio nedarėme, nes nemokėjome, o dabar nedarome todėl, jog nusprendėme, kad Kionigsbergo laikas tokios kavos ir nebuvo“, – sako Aleksandras, visada pirmenybę teikiantis autentiškumui. Saldumynai gaminami irgi tik pagal senovinius receptus ir nors jų pasirinkimas ne itin didelis jie ypatingi.

Yra ir dar viena įdomi žinia. Anksčiau muziejus turėjo antikvarinių daiktų parduotuvytę, o dabar dauguma jų integruoti į kavinės interjerą. Tačiau tai nereiškia, kad jų negalima įsigyti. Viską šioje kavinėje galite pirkti: nuo puodelių iki senų iškabų. Tai dar viena žavinga šio nuostabaus Byčenkų šeimos kuriamo verslo pusė – daiktai migruoja, keičiasi, pasipildo. Verslo, kuriame tiek daug kultūros ir grožio. Ypač šiandieniniame Kaliningrade, kur laikas kartais sustoja ne ten, kur norėtųsi ar nusipelnė tas miestas.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

Rasa ŽEMAITIENĖ Nuotraukos iš muziejaus archyvo, tekstas 2018 vasara, papildymas apie kavinę 2019 ruduo,

šimtametis namas

ŠIMTAMEČIAME NAME – jaukumas be taisyklių

Už devynerių metų gyvavimo šimtmetį švęsiantis namas Kaune Žaliakalnyje, jei tik galėtų greičiausiai pasidžiaugtų savo likimu: jis išgyvena tikrą renesansą. Yra pamalonintas prie jo raudono mūro ir solidaus amžiaus derančiomis vario palangėmis, mediniais langais, nauja čerpių stogo danga, interjeru su praeities nuotaika, ir, kas svarbiausiai, jo garbų amžių gerbiančia čia įsikūrusia šeima. Gyvenimą jau treji metai jame kuria Inga ir Eimantas ŠVEDAI drauge su savo vaikais Benu, Jorile, Baliu ir Jurgiu.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Paklausta, ką patartų visiems kuriantiems namus, Inga sakė, kad svarbiausia susikurti savitą stilių, nebijoti įdomių jų derinių, tarpusavyje derinti skirtingus stilius ir gyventi tarp šeimai brangių daiktų. Plačiai atsivėrusiame pasaulyje tai nėra sudėtinga, o kaip tik labai smagu. Pačiai Ingai taip nutiko su 1900 m.pagaminta židinio apdaila iš raudonmedžio, kokios labai ilgai ieškojo. Galiausiai ji buvo įgyta „Ebay“ portale už 11 svarų. Atradimo džiaugsmas.

šimtametis namas
šimtametis namas

Pusmečio remontas

Kas turi nutikti, ir nutinka: atrodo, kad šis namas laukė kaip tik šios šeimos, o šeima jo. Tad ir remontas, kažkada ir kelių komunalinių butų istoriją išgyvenusiame 1926 metais teisininko pastatytame per 200 kvadratinių metrų užimančiame name, buvo atliktas gana greitai – per pusmetį. Dabar čia gyvena ne tik šeši žmonės, bet ir gražuoliai jų draugai – šunys Kuba ir Datulė. Pirmajame aukšte: holas su šalia patogiai įkurdinta drabužine, svetainė, bibliotekos ir televizoriaus kambariai, virtuvė ir vonios kambarys. Antrame – tėvų miegamasis, vaikų kambariai ir dar vienas vonios kambarys. Už langų – pakankamai erdvus kiemas.Didžiausiais remonto iššūkiais turbūt būtų galima pavadinti vėdinimo sistemos įrengimą ir…krosnies apdailą kokliais. Pastaroji užtruko tiek, kad Inga pagal užsakymą pagamintus koklius jau buvo pasiryžusi klijuoti pati. Vėdinimo sistemą sutvarkė irgi ne pirma čia apsilankiusi firma. Tačiau taip jau nutinka tuose namuose, kur stengiamasi dėl kiekvienos autentiškos architektūrinės detalės išsaugojimo ir kur naujas technologijas integruoti kur kas sunkiau.

Tikra poilsio oazė: biblioteka, pianinas, patogus krėslas, sofutė, koklinė krosnis ir jaukios romanetės. Biblioteka - ne tik namų puošmena, bet ir labai funkcionalus Nyderlandų firmos „Eichholtz“ kūrinys, įsigytas iš interjero studijos „Ornamentum“ asortimento. Tos pačios firmos knygų lentyna dar stovi ir svetainėje. Šeimai patinka šie mediniai, klasikinio stiliaus baldai. Romanetės iš prabangaus anglų firmos „Mulberry home“ audinio. Daug puošybos detalių, tekstilės ir tapetų į namus atkeliavo ir iš „Retroformos“ – interjero dizaino namų.

šimtametis namas
šimtametis namas

Vietoje taisyklių - grožio pajūtis

Namų interjerą su didele meile ir malonumu kūrė pati namų šeimininkė.  Noras gyventi ir kurti gražioje aplinkoje formavosi nuo vaikystės, gyvenant originaliuose ir stilinguose tėvų namuose.  Taigi naujai įgytame name realizuota daug gražių sumanymų. Šiandien savo namų stilių Inga apibūdina kaip miksą, kuriame įvairiausių stilių ženklai: pradedant skandinavišku minimalizmu ir baigiant klasikiniu stiliumi. Dekoro detalės irgi labai įvairios stilistikos:  yra labai modernių, yra ir  antikvarinių. Beje, visai šeimai patinka antikvariniai daiktai – jie turi ir savo, ir pirkimo istorijas, o tai visada įdomu. Tiesa, kai kurios namų kertės atrodo beveik muziejiškai, bet daiktai tarpusavyje taip harmoningai dera, kad galima tik stebėtis gebėjimu kurti tokią darną iš tokios gausybės detalių. Inga, prisipažįsta, mėgstanti įsigyti tai, kas gražu, nors daikto galbūt prireiks tik vėliau. Vis dėlto, didelių klaidų ir nereikalingų pirkinių dažniausiai išvengia, nes pirkdama jau turi viziją apie daikto pritaikymą. Dažnai tas pritaikymas – tiesiog puošti aplinką.

šimtametis namas

Dekoruojant virtuvę, neatsispirta pagundai išsirinkti prabangios anglų firmos „GP & J Baker“, įkurtos dar 1884 m.dviejų brolių, tekstilę romanetėms ir to paties ornamento tapetus. Šiuo metu to paties rašto audinio ir tapeto duetą siūlo daugybė interjero dekoro firmų.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Interjero dekoratore šiuo metu dirbanti Inga Švedienė turbūt nepamiršo vieno posakio: holas - namų vizitinė kortelė. Ir šių namų vizitinė kortelė iš tiesų įspūdinga. Žaismingu gobelenu pertrauktas foteliukas, lagaminų kolekcija, veidrodis prabangiame rėme, lengvas stalelis, prašmatnaus rašto ir spalvos tapetai „Cole & Son“ ir pagaliau puikios rankų darbo plytelės iš Vietnamo vos įžengus į namus sufleruoja, kad jie bus tikrai netradiciniai. Inga pasakoja plytelių istoriją. Vos keli jų, parvežtų iš Vietnamo, kvadratai atliko sodo dizainerei ir ji paskelbė, kad parduos juos tam, kad galės jas paimti tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Inga dabar juokiasi prisiminusi, kiek draugų buvo „įdarbinta“, kad misija būtų įvykdyta. Daugybė daiktų namuose turi keistas, mistiškas, linksmas ar paslaptingas atsiradimo istorijas.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Vonios patalpose – viskas apgalvota iki smulkmenų.

Tekstilė, šviestuvai ir paveikslai

Ypatingo jaukumo šiems namams teikia langų tekstilė ir šviestuvai. Bra, toršerai, stalinės lempos – jaukūs įvairios stilistikos šviesos šaltiniai atlieka ir dekoro funkciją. Bene įspūdingiausias svetainės šviestuvas, įgytas antikvariate „Jūratės salonas“ Kaune. Jis tarsi ašis, aplink  kurį viskas sukasi.

Tekstilė romanetėms, kurios visuose kambariuose skirtingos, pirkta irgi labai įvairiose vietose, netgi „Ebay“ portale. Inga pastebi, kad lietuviai vis dar bijo spalvų, o jau spalvota tekstilė – tai iš viso daugelio namuose tabu. Tuo tarpu žinomų firmų ar net vardiniai audiniai bei prie jų derinami tapetai Vakrų Europos interjeruose yra labai populiarūs ir turi didelę vertę. Žinoma, tai ir prabanga, nes kainos gana solidžios. Todėl radusi kokią vertingą atraižą parduodamą privačiai Inga visada atkreipia į ją dėmesį. Taip savo išvaizdą pakeitė ir foteliukas prieškambaryje – pasipuošė įspūdingu gobelenu iš anglų firmos „William Morris“.

Šeima neįsivaizduoja savo namų ir be paveikslų. Namus puošia dailininkės Miglės Kosinskaitės, Dovilės Norkutės, Kęstučio Kasperavičiaus, Virgio Rusecko  darbai. Galbūt šie autoriai labiausiai atitinka šių namų dvasią. Kaip ir vinilinių plokštelių ar pianino garsų skleidžiama muzika. Kaip kitaip. Juk bibliotekos kambaryje stovi puikus instrumentas – praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pagamintas August Forster pianinas. Kartais prie jo prisėda pati Inga, bet dažniau muzikuojantys vaikai – dukra Jorilė arba sūnus Balys.

Smagu, kad ir vaikams patinka namų, kuriame jie gyvena stilius ir su didele tėvų meile čia kuriama atmosfera. Gal todėl ir jų kambariai vieningai pratęsia stilistiką, kurios kitaip kaip antikvariato ar vintažo ženklais ir nepavadinsi.

 

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Miegamajame – šviesu, jauku ir pakankmai erdvu. „Colefax & Fowler“ firmos tekstilė čia irgi groja pačiu pirmuoju smuiku, tik spalvos kiek ramesnės nei pirmojo aukšto kambariuose. Tarp kitko "Sibyl Colefax & John Fowler" seniai turi Britanijos žinomiausios interjero dizaino įmonės reputaciją. Įmantri elegancija ir akies nerėžianti prabanga - tai šios įmonės prekės ženklas nuo pat jos įsteigimo ketvirtajame dešimtmetyje. Dabar, turėdami daugiau kaip 150 metų patirties, jos dekoratoriai gerbiami už pažangų modernumą ir nepavaldumą laikui įgyvendinant tradiciškesnius projektus.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Septyniolikmetės Jorilės kambario erdvę išplečia veidrodinė siena. Tačiau bene labiausiai mamos puoselėjamą stilistiką ir gyvenimo stilių galbūt bus linkęs pratęsti trylikametis Balys. Jam jau dabar įdomūs senoviniai daiktai, o taip pat viskas, kas susiję su grupe „Antis“.

Rasa ŽEMAITIENĖ (2017 birželis)

Rygos sendaikčių mugė

Rygos sendaikčių mugė: ko ieškosi – tą ir surasi

Antikvariato, vintažo ir sendaikčių mugės rudeniop vėl startuoja. Vasaros - rudens sandūros savaitgalį sendaikčių mylėtojus keliai vedė į Rygą, į kurią mugė persikėlė iš Ikškilės - miestelio nuo Rygos nutolusio apie 28 kilometrus ir išgarsėjusio kaip tik antikvariato mugėmis, kurios eilę metų vyko pirmąjį birželio ir pirmąjį rugsėjo savaitgalius. Bet keičiasi viskas, keičiasi ir mugių vietos. Šiemetė, pirmoji naujoje vietoje, nebuvo gausi pirkėjais, bet gana solidi pardavėjų skaičiumi. Tiesa, liko jų ir Ikškilėje, bet mes protestuotojų prieš naują vietą nepalaikėme ir Ikškilės nepasiekėme. Reikia manyti, kad nauja vieta taip pat užgyvens savo istoriją ir viskas įsivažiuos.

Rygos sendaikčių mugė

Kompanija nedidelė ir vieninga

Ar svarbiau kur važiuot, ar su kuo? „Vintažo ženklams“ pasisekė visapusiškai. Visiškai laimingo atsitiktinumo dėka į  mugę Latvijoje rado laiko išsiruošti Lietuvoje atostogaujanti mūsų autorė fotografė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto, iš Anglijos paviešėti senelių sodyboje atvažiavęs mūsų aprašytasis fotografas Rimantas Paškevičius, baldų atnaujintoja, niekada žurnalui patarimų negailinti Gintarė Jurgė ir aš – Rasa iš „VŽ“. Dar keliavo – nuodėmė būtų nepaminėti –  Ramunės nuostabioji Toska ir Gintarės Čipsas. Taigi pilnas komplektas, įskaitant šunis. Kelias iš Vilniaus į Rygą netrumpas, bet pokalbiai apie gyvenimą „čia ir ten“, meilę senienoms ir fotografijai, gimtinei ir gamtai, laiką gerokai sutrumpino ir štai mes Rygoje.

Nauja vieta - nauja istorija

Nelabai ir jaučiasi, kad jau kitoje valstybėje. Lietuvių ir tarp pardavėjų, ir tarp pirkėjų beveik tiek pat kiek ir latvių. Plotas didžiulis, esfaltuotas, visi prekes išsidėstę erdviai, bet nėra jokio stogo, tad jokios apsaugos nei nuo saulės, nei nuo lietaus. Laimei (į mugės pabaigą jau nelaimei) šviečia saulė. Mugė vyksta dvi savaitgalio dienas. Paprašyti ją palyginti su Kauno urme vykstančia irgi jau tradicine tampančia muge „Laiko ratu“ pardavėjai įvardina pagrindinį skirtumą: mokestį už plotą. Kaune sako už tris dienas tenka mokėti 140 eurų, o čia už dvi – 45. Visa kita labai panašu, nors šiemet čia nauja vieta ir mažai pirkėjų.

 

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė

Kai fotografavimo tikslas kuo daugiau aprėpti, išeina taip. Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos.

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė

Rygos mugės asortimentas

Sunku būtų įvardinti mugės prekių asortimentą. Ko ieškosi – tą ir rasi. Nuo senovinių etnografinių rykų iki numizmatikos, nuo senos technikos iki militaristinės atributikos, nuo visiško metalo laužo iki porceliano servizų.  Baldų nebuvo ypač daug, matomai orientuojamasi į smulkesnius daiktus. Didelis pasirinkimas indų, interjero detalių, papuošalų, statulėlių figūrėlių, paveikslų, dėžių ir lagaminų, šviestuvų ir t.t. ir pan. Parduodama tiesiog viskas ir visokio stovio. Tarybiniai kefyro buteliai – prašome, surūdiję mašinų duslintuvai, akėčios ir šalmai – yra, pašto ženklai, pinigai, knygos ir byrantys rankose žurnalai – kiek nori.

Štai Ramunė nusipirko du, nerealiai mane prajuokinusius, samčius gal po eurą ar du, kičinių paveikslėlių, medinių mokinio dėžučių pokario laikmečio ir džiaugėsi, kad pravers fotosesijose. Senut senutėlis Senis Šaltis iš vatos jai atsiėjo 8 eurus ir tai buvo pats brangiausias pirkinys. Trys žibalinės lempos po maksimaliai gerai pravestų derybų kainavo gal 14 eurų. Bet taip moka tik Ramunė.

Rimantas džiaugėsi įgijęs senutėlį sifoną ir fotoaparato trikojį. Iš pastarojo meistraus toršerą. Kainavo 30 eurų ir jis sakė, kad jam pasisekė, nes nupirko pigiai, Anglijoje tai kainuotų daug daugiau. Gintarė nepagailėjo 20 eurų už maišą žadintuvų, kurių pirkdama net nesuskaičiavo. „Antikvaro dvare“, kur skleidžiasi jos fantazija, galbūt netrukus išvysime instaliacijų parodą „Sustabdytas laikas“.  „Tik reiktų jų dar daugiau. Jei kas turite – laukiu“, – skelbia Gintarė. Mano sidabrinis žiedas su dirbtiniu perlu atsiėjo 5 eurus ir žurnalą „Vintažo ženklai“. Žiedas tikrai gražus. Kitam pagailėjau jau daug daugiau – ir dabar gailiuosi: buvo vertas.  

Žinoma, tai tik smagūs ir linksmi pirkinių žaidimai, inspiruoti kūrybinių sumanymų, bet ir jie baigėsi pilnutėle mašinos bagažine. Gero stovio ir solidaus amžiaus daiktai kainuoja kur kas daugiau. Dar brangesni kolekciniai daiktai. Tačiau visi ieško pagal poreikius, pomėgius ir kišenę. Bet kokiu atveju, tos paieškos įdomios. „Eičiau ir eičiau“, – konstatuoja Ramunė, vilkdama du nedidelius stalelius ir svarstydama, ar tilps tiek daiktų į mašiną.  O man tiesiog patinka visų keliaujančių azartas ir gera nuotaika.

Viskas brangsta

Kainos auga ir auga. Tą pripažino patys pardavėjai, tuo nesidžiaugia ir pirkėjai. Pardavėjai sako, kad daiktai brangsta visoje Vakarų Europoje, todėl brangsta ir pas mus. Be to, tokiose mugėse pardavėjai gerai išmano, ką parduoda, todėl pirkėjams sudėtinga rasti „lobį“ – gerą daiktą už mažą kainą. Latvijoje pigiau nei Lietuvoje neapsipirksi. Latviai turi gilesnes nei mes antikvariato tradicijas, daugiau daiktų, geriau apie juos išmano ir žino jų vertę. Vis dėlto, negali skųstis, kad niekas nieko neperka. Patys mugėje ne kartą patyrėme, kad geri daiktai ilgai neužsiguli: nenupirkai, grįžai, jau nupirkta. Žmonės jau išmoko rinktis, atskirti gerus daiktus nuo prastų ir nepraleisti progos jų įsigyti. Kita vertus, pardavėjai pripažino, kad mažėja azartiškų kolekcininkų, jaunoji karta tikrai nepakeis senosios su dideliu entuziazmu. Matyt todėl, kad dabar visko lengviau gauti ir ta azarto stoka jaunimo nemotyvuoja.

Man asmeniškai mugė Latvijoje patiko. Joje daugiau tikresnių ir senesnių daiktų nei Kaune, jie mažiau atskiesti šiuolaikiniais niekučiais. Žinoma, labai daug visiško „metalo ir stiklo laužo“ jei taip galima sakyti apie garbaus amžiaus daiktus, bet ir jie turi teisę vadintis sendaikčiais ir laukti savo pirkėjo – kas gi uždraus. Moralas paprastas: išmesti nieko negalima, galima viską parduoti, todėl nepersistenkite valydami ir tvarkydami senelių sodybas, kad nepražiūrėtumėte kokio lobio. Geriau viską į bagažinę ir į turgų. Rugsėjo pabaigoje laukia Kaunas.

Tekstas Rasos ŽEMAITIENĖS

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
fotelio restauracija

FOTELIO RESTAURACIJA: audinio triumfas

Kai draugei pradėjau pasakoti, kokio tipo foteliukus bandysime restauruoti šį kartą, ji iš karto paklausė: „Tai čia tokie kaip seriale „Petraičių šeimoje“? Patikrinau - tikrai tokie. Pavydėtinas pastabumas ir...atmintis. Taigi tokio stiliaus foteliukų amžių galima nustatyti ypač tiksliai: pirmosios Galinos Dauguvietytės sukurto ir režisuoto serialo „Petraičių šeimoje“ serijos buvo parodytos 1964 m., o paskutinės 1972m. Juokaujame, ir be to, tai nebūtų didelė problema, bet būtent minėtais metais, iš tiesų pusė Lietuvos miestiečių įsigijo svetainės komplektėlius su trikampiais staleliais ir itin lengvo dizaino minkštąja dalimi – žavingas modernas. Ir dabar tokio stiliaus fotelių ar kėdžių galima rasti baldų parduotuvėse, o tai rodo, kad jų forma iš tiesų labai vykusi. Tačiau kam ieškoti baldų parduotuvėse, jei galima rasti senelių palėpėse ar tėvų rūsiuose. Tik padirbėti, tai jau teks: pusė amžiaus veltui nepraeina ir palieka savo žymes. Beje, silpnoji šių komplektų dalis – staliukai, kurie dabar gana didelė retenybė, o ir sofutės, nes jų niekas neišlaikė dėl vietos stokos. Už tai foteliai tikrai galbūt kažkur dar dulka ir laukia naujo gyvenimo starto. Mes restauruosime du, bet su skirtingais audiniais. Vieną - raudonu audiniu, antrą - gėlėtu. Darbo eiga – tokia pati.

1970- ųjų stiliaus baldai, taigi ir svetainės komplektėliai iš šio laikmečio dabar vėl ant bangos, todėl pats laikas pasidomėti tų metų palikimu ir savo namuose įkurdinti senelių ar tėvų baldus.

fotelio restauracija

Moteriška restauracija ne be vyro rankų

Šių baldų restauraciją, nekreipdami dėmesio į lygias vyrų ir moterų teises, mes iš pradžių įvardijome kaip moterišką, nes medinių dalių be kojyčių iš išorės tai beveik nėra. Bet taip atrodė tol, kol foteliukus labai greitai, su moterišku užsidegimu išardėme. O kai išardėme, tai paaiškėjo, kad ne viskas taip jau paprasta. Į pagalbą vyrus vis dėlto teks kviestis. Pradedame.

  1. Pirmiausiai atskiriame pasėdo rėmą su minkštąja dalimi nuo atkaltės ir jo minkštosios dalies. Nesudėtinga, tereikia ištraukti keliolika vinių ir nukirpti virvutes, kuriomis labai tvirtai šios dalys sutvirtintos tarpusavyje, virvutes pririšant prie medvarščio.

Dėmesio: tvirta špagatinė virvutė yra įverta į odinį abiejų dalių apkantavimą, paliekant jos išsikišusius bent 20 cm galus. Siuvant apvilkimus, tai būtinai padarysime ir mes, nes tuomet bus kur kas lengviau įtempti ant pasėdo ir atkaltės audinius ir juos sujungti tarpusavyje.

  1. Ištraukiame dar keliolika vinių ir nuvelkame senus foteliukų audinius. Padarome tai tvarkingai, jų nesuplėšydami, nes tiksliai pagal juos turėsime pasisiūdinti naujus.

3. Maišinis audinys, dengiantis spyruokles irgi gerokai susidėvėjęs, taigi ir jį nukarpome ir nuimame. Ištraukiame vatiną iš po spyruoklių. Spyruoklės geros kokybės, jų keisti nereikia. Beje, tarp jų radome etiketę su meistro pavarde ir baldo numeriu – daug darbo prie šių baldų atlikta tiesiog rankomis.

4. Iš medinių baldų dalių ištraukiame visas vinis, paviršiuje esančius nešvarumus nušluostome šluotele, viską nuplauname ir nudžioviname. Spyruokles galime perbraukti mašinine alyva, o perteklių nušluostome minkštu audiniu.

5. Vinių skyles užglaistome tonuotu medžio dulkių glaistu. Viską nušlifuojame smulkiu šlifavimo popieriumi Nr.280, Nr.340, Nr.360 ir nulyginame džiutu, nors lyginti galima ir šlifavimo popieriaus išvirkščiąja puse.

6. Dažų ir lako nuėmikliu, naudodamiesi plieno vilna, pašaliname dažus nuo kojyčių. Po to medienos paviršių nuplauname acetonu. Jas nudažysime aliejiniais dažais.

7. Keičiame visą maišinį audinį, seną vatiną pakeičiame nauju minkštu sinteponu, o pagal pageidavimą dar galime uždėti ir porolono sluoksnį. Šiuo atveju jis nekenks, nes minkštumą teikia medžio drožlių sluoksnis, kurį paliekame taip kaip buvo. Jau praeitame numeryje minėjome, kad turime gerai įvertinti minkštinamąją medžiagą ir jeigu ji yra kokybiška (jūržolės, arklio ašutai), tai ją tik išvalome, bet neišmetame. Medžio drožlės mums irgi tinka.

8. Kol taip darbuojamės, pagal senus apvilkimų išmatavimus, siuvami analogiški nauji, iš pasirinktų audinių. Tai galime daryti patys, ar kreiptis į meistrą – svarbu, kad užvilkimai būtų pasiūti tiksliai tokie, kokie buvo ir būtinai su virvutėmis odinių kantelių viduje. Jų prireks, tvirtinant foteliuko sėdimąją dalį su atkalte bei įtempiant apvilkimus. Mes pasirinkome du audinius: vienspalvį ir gėlėtą – foteliukai stovės skirtingose erdvėse.

9. Pasiūtais apvilkimais „aprengiame“ abi fotelio dalis. Audinį galime prikalti vinimis kaip ir buvo, bet daug patogiau „prišaudyti“ kabėmis specialiu įrankiu. Atkaltės audinio apačią teks kas 3-4 cm šiek tiek įkirpti, kad ji gražiai priglustų.

10. Sujungiame atkaltę su sėdimąją dalimi, prisukdami medvarščiais, sutvirtiname įtemptomis virvutėmis. Tuomet užlenkiame atkaltės audinį po foteliuko apačia, pritvirtiname kabėmis arba vinukais ir taip paslepiame visus kitus sutvirtinimus. Atkaltės ir sėdimosios dalies kanteliai turi gražiai „susieiti“.

Šį fotelį „aprengėme“ vienspalvio oranžinio  audinio drabužiais su juodu kanteliu. Kojytes perdažėme irgi juodai. Vaizdas labai panašus į originalo.

Gėlėtas fotelis irgi atrodo puikiai. Jo oranžiniai kanteliai ir kojytės gerai dera prie gėlių, kuriais margintas audinys, spalvos. Fotelis tinka prie žaismingesnės aplinkos, galbūt vaikų kambaryje ar miegamajame.

Žakardinis audinys - restauruoti tinka labiausiai

Žakardinio audinio pavadinimas siejamas su specialią audimo techniką ir mechanines stakles 1801 metais išradusiu Liono miestiečiu prancūzu Josephu – Marie Jacquardu (Žozefu Mari Žakardu). Garsioji technika buvo tobulinama iki pat 1817 metų. Žakardiniu audiniu ypač taikliai imituojami net patys sudėtingiausi mezgimo raštai. Žakardinio audinio privalumai akivaizdūs. Dėl specifinio audimo būdo jis labai dekoratyvus, austas iš medvilnės – malonus liesti, tvirtas ir atsparus. Žakardiniai audiniai gražiai dera vienas prie kito, neatsižvelgiant į raštus. Lietuvoje gerai žinomi kadaise ant sienų mėgti kabinti dekoratyviniai žakardiniai kilimėliai, kuriuose vaizduoti tolimų egzotiškų kraštų peizažai, miestų gyvenimo scenos, kaimo vaizdai, didikų medžioklės. Laiko išblukinti, tačiau romantišką nuotaiką puikiai palaikantys dekoratyviniai žakardiniai kilimėliai dabar vėl mėgstami, nes įgavo ne tik puošybinę, bet ir kitokių prasmių – tai mūsų senelių namų atributas. Gražūs žakardiniai dekoratyviniai audiniai į Lietuvą atvežami iš Prancūzijos, bet puošti namus jais patarčiau apdairiai: jie nelaikomi tikrais meno kūriniais, nes gaminami pramoniniu būdu ir gausiai tiražuojami, bet galėtų būti tinkamas papildas pasirinktai puošybos temai pabrėžti.

Eugenijus Skerstonas. „Domicilium elegans. Elegantiški namai“

fotelio restauracija

Audinio galimybės

Baldus, kurie neturi ypatingos istorinės ar meninės vertės, bet yra restauruotini dėl taupumo, sentimentų ar patogumo, galime atnaujinti kiek kūrybiškiau – nebūtina atkurti jų pirminį vaizdą. Mūsų atveju tai buvo patogu padaryti, pasirenkant gražų naują audinį, o moderni fotelio forma leido improvizuoti visai laisvai. Taigi vienas foteliukas tapo vienspalviu oranžiniu, o kitas gėlėtu.

Išsirinkti audinį dažnai iš tiesų tikras iššūkis, nes dabar jų pasiūla tiesiog milžiniška. Todėl pirmiausiai reikėtų įvertinti savo namų stilių, dermę su kitais kambario audiniais ir spalvomis bei vietą, kur baldas stovės. Po to, pasidomėti audinio sudėtimi ir priežiūros ypatumais. Audiniai, skirti baldams dabar dažniausiai yra iš poliestero arba su dalimi viskozės, taigi puikiai valosi ir dėvisi. Lietuvą dažniausiai pasiekia belgiški, prancūziški, olandiški, rečiau – graikiški, ispaniški ar itališki įvairiausių raštų audiniai. Vienas populiariausių audinių baldams – žakardas.

 

VŽ projektas Konsultavo profesionali meistrė, I kategorijos meninių baldų restauratorė Laima Statkienė. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos