liepos 2020 - Vintažo Ženklai

Industrinio stiliaus interjere – pramoninis vintažas

Pastaruoju metu Lietuvoje netrūksta sendaikčių mugių, o jose ir įvairiausio asortimento prekių, tarp kurių ir tokie daiktai, kurie nesunkiai galėtų rasti vietą industrinio stiliaus, dažniausiai įsivaizduojamo loftų tipo namuose, interjere. Tačiau tokius daiktus reikia mokėti matyti, įsivaizduoti kaip jie atrodys atnaujinti ir mokėti priderinti savo erdvėje.

Visas šias pamokas, atrodo, yra puikiai išmokęs mūsų svetainėje jau viešėjęs fotografas iš Norfolko (Anglija) Rimantas Paškevičius. Žiūrėdama jo nuotraukas, aš visada imu galvoti, ką galima būtų parašyti, kad jas pamatytų ir daugiau žmonių Lietuvoje, o taip pat mokausi matyti tokio tipo daiktų grožį ir vertę pati. Šį kartą Rimanto nuotraukų objektai ir siužetai padiktavo kaip tik industrinio stiliaus temą, kurios išpildymas neįmanomas be vintažinių daiktų iš praeities.

Kas gi yra industrinis stilius? Pirmiausiai tai stlius, neigiantis įprastus namų kūrimo stereotipus ir pramoninių pastatų dvasią perkeliantis į namų aplinką. Betonas, metalas, stiklas, medis – būtent šio medžiagos karaliauja industriniame interjere. Dar daugiau: jos dažnai grubios, neapdirbtos, todėl faktūriškos ir natūralios. Betono grindys nedažytos, metalo vamzdžiai nedengti, metalo šviestuvai lakoniškų formų. Atrodytų, kad visa tai turėtų sunkiai derėti su vintažu. Bet juk vintažiniai daiktai irgi nevienodi. Jie gali būti iš gamyklų, iš žemės ūkio srities, iš pramoninių pastatų.

Dažniausiai tokios detalės būna metalinės, medinės ar iš stiklo, savo pirmąjį gyvenimą nugyvenusios pramonėje ar kokioje nors žemės ūkio mašinoje. Turguose jos dažnai pirkėjų laukia apdulkėjusios, surūdijusios, apsilupusios, išteptos ir namų aplinkoje sunkiai įsivaizduojamos. Jas tikrai reikia sugebėti pamatyti.

Tačiau tik ne įgudusiai Rimanto akiai, ieškančiai ir interjero detalių, ir fotografavimo objektų. Ir viena, ir kita Rimantą jau seniai domina, todėl tarp jo pirkinių – senos detalės, senovinė technika, industrinės lempos, pramoniniai baldai, seni buteliai, dėžės, indai, spauda ir t.t. Kuo daugiau aprūdijęs, atrodo, tuo geriau, kuo daugiau nudėvėtas tuo gražiau. Laiko ženklų estetika šiuo atveju groja pirmu smuiku, o po to jau galima sugalvoti, kokią naują funciją daiktui suteikti, kur jį naujoje erdvėje pritaikyti, šalia ko derinti.

Industrinio stiliaus gerbėjų pastaruoju metu pasaulyje, ir toje pačioje Anglijoje yra nemažai. Rimantas sako, kad tokie daiktai anksčiau ar vėliau sulaukia savo pirkėjo, mat įdomios detalės labai vertinamos šio stiliaus gerbėjų. O tokio stiliaus interjeras tarsi suteikia galimybę gyventi industrinėje miesto aplinkoje, kartu neatsisakant nei natūralumo, nei istorijos – tikros medžiagos teikia viena, seni daiktai – antra. Todėl tvarkydami rūsius ir palėpes, būkime akyli ir „junkime vaizduotę“: viskas, kas buvo reikalinga praeityje, gali praversti ir dabartyje

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rimanto Paškevičiaus nuotraukos

Daugiau R-Vintage Salvage

Raudonų plytų architektūra LYDUOKIŲ DVARE

Į Lyduokių dvaro sodybą (Ukmergės r.) mane atveda meilė... raudonų plytų pastatams. Ir aš neapsirinku: kaime išlikęs ne vienas tokių plytų pastatas, o gražiausias iš jų buvusios Lyduokių dvaro arklidės. Dabartinis jų savininkas Audrius Vareikis jų erdvėse norėtų matyti suklestėjusius menus ir besidarbuojančius menininkus, mus pasitikusi jo žmona Julija sako, kad jai labiausiai patiktų, jei čia ir vėl žvengtų žirgai. Kaip bus iš tiesų niekas kol kas negali pasakyti, bet faktas lieka faktu: Audrius Vareikis nuo mažens norėjo dvaro ir dabar jį turi. Julijos Vareikienės svajonėse tai nefigūravo, bet dabar turi ir ji, kaip ir prievolę, o gal malonumą laikas nuo laiko priimti žinių ištroškusius ir į Lyduokius užsukusius turistus. Panašius į mus.

Išlikusiame rūmų bokštelio skliaute tarp senų balkių šiandien gyvena pelėda.

Dvaras vienas - šeimininkai keli

„Taip, galima skambinti, tartis ir aš pravesiu ekskursiją. Atvažiavus ekspromtu, galima viską apžiūrėti ir patiems, nes viduje kol kas nėra kuo puikuotis“, – tarsteli Julija, prieš pradėdama savo vaizdingą ir žaviai lengvą pasakojimą. Lyduokių dvaras iš tiesų prabanga nepasitinka, o dvaro pastatai, išsibarstę po visą kaimą, priklauso net keliems šeimininkams. Buvusių rūmų bokštelis, senoji dvaro virtuvė, prie kurios tarybiniais laikais buvo pristatyta kontora, ir tos įspūdingosios arklidės – Vareikių šeimos nuosavybė, taigi tai ir bus mūsų pokalbio objektas. Visi kiti pastatai: oficina, kalvė, o tarp jų ir gana gražus svirnas, prie kurio taip pat stabtelsime su viena istorija, turi kitus šeimininkus.

Beprasmiškiausia dvaro žūtis

Iš gražuolio dvaro liko vienut vienas bokštelis, su besisūpuojančia ant jo vėjarode ir paskutine dvaro rūmų atsatymo data – 1881m. Bokštelio viršuje iki šių dienų išlikę balkiai tarp kurių dabar reziduoja pelėda net neketinanti apsigyventi jai įrengtame inkile medyje. Pasitiko ji ir mus, tik smarkiai sunerimo, o paskui ją besiblaškančią bokšto skliaute, sunerimome ir mes – sprukę iš pelėdos rezidencijos kuo greičiau ir juokaudami, kad gal tai persikūnijęs grafas Kosakovskis? Nežinia ko galima iš jo laukti – juk buvo didžiausias dvaro ekcentrikas ir šių rūmų siela, bokštelio taip vadinamame prabangos kambaryje priiminėjęs savo svečius bajorus ir net kitų šalių didikus. Pasitarti, o kartais gal ir palėbauti. Beje, į tą prabangos kambarį, nepateko net tie, kurie ilgą laiką gyveno dvare – toks jis buvo paslaptingas.

Prie senos virtuvės buvo pristatytas priestatas ir čia įkurdinta kolūkio kontora.

Nauji laikai - nauji statiniai

Bet Julija jau veda mus prie laiptų, atkastų tiesiog iš po metro žemių ir vedančių iš pagrindinių rūmų į dvaro parką. Anot Julijos, laiptai yra tokių patogių pakopėlių, kad tik jomis galima damoms „leistis“, o ne lipti „lop-lop- lop“ kaip vėlesnių laikų laiptais. Senesni gyventojai pasakoja, kad po rūmais buvę ir rūsiai. Ir iš tiesų, pakasus žemę, ima rastis raudonos plytos – taigi uoliau pasidarbavus galbūt atsivertų ir kokie daug bylojantys požemiai, bet tai ateityje. Visą dvarą juosė plati akmenų tvora, vėrėsi didžiuliai vartai. Tvora sugriuvo, o vartai kaip koks praeities ir dabarties simbolis dar tebestovi. Taigi iš rūmų ir liko tik bokštelis, kuriame tarybiniais laikais buvo lyg ir kokia kolūkio salytė, o po to dar ir malūnas. Klausimas: kas toliau, kol kas be atsakymo. Bet net vienas bokštelis, apsuptas žalumos atrodo gražiai. Prieš jį stovi kitas pastatas, kurį iš pirmo žvilgsnio galėtum laikyti rūmais, bet tai būtų didelė klaida. Iš tiesų tai išlikusi dvaro virtuvė, kurios pirmame aukšte buvo gaminami valgiai, o antrame gyveno virėjas ir sodininkas. Su rūmais ji buvo sujungta netgi uždaru koridoriumi, kad nešiojami patiekalai neatvėstų. Tarybiniais laikais visai neaišku kam šovė į galvą prie jos prijungti priestatą ir jame įkurdinti kolūkio kontorą. Dar daugiau – pastatas buvo papuoštas „beveidėmis“ kolonomis ir turėjo viduje židinį. Kaip ten bebūtų Lyduokiuose vyko atvirkštinis prosesas nei didumoje Lietuvos. Jei kitur dvarai buvo griaunami, tai čia iškilo pastatas su pretenzija į rūmų vaizdą. „Tiesiog kosmosas koks nesusipratimas, – gūžteli pačiais Julija ir priduria, – bet kadangi čia jokios autentikos, tai suremontavus bus galima kelti vestuves. Autentiškame dvare aš to nenorėčiau“.

Sako, kad šioje ledainėje ledai išsilaikydavo nuo žiemos iki liepos mėnesio.

Nuo sodų iki žvaigždžių

Už tai šalia tarybinių „rūmų“ visai autentiška ledainė. „Pastatėlis dviejų aukštų, apatiniame – rūsys gilesnis už mane rankas iškėlusią. Ten žiemomis priveždavo ledų iš aplinkinių tvenkinių, apdėdavo juos pjuvenomis ir laikydavo produktus. Sako, kad ledai išsilaikydavo iki liepos“, – pasakoja Julija, o prieš mus jau veriasi liepų alėja.

Alėja tiesi, o liepos kreivos. Pasirodo, toks buvo užmanymas – liepos buvo formuojamos tarsi kokie bonsai ir augo kreivos. Alėjos pabaigoje liepos buvo susodintos ratu ir ponios po jomis eidavo gerti arbatos. XIX a. prancūziško stiliaus parką kūrė sodininkas iš Prancūzijos Olivje, buvo iškasti keturi tvenkiniai, kuriuos jungė tilteliai, kanalai ir puošė krioklai, parke buvo žvėrinčius – ponai laikė stirnas. Įdomu ir tai, kad dvare – ūkyje buvo ir sodas su 4000 vaismedžių, besipuikuojantis veislių įvairove. Grafui Stanislovui Mykolui Kosakovskiui rūpėjo naujovės ir pažanga, į ūkį buvo vežama to meto moderni žemės ūkio technika.

„Sklando dar ir tokios žinios, kad ponai turėjo šildomą šiltnamį, kuriame augino ananasus ir figas. Kad ir nuostabu, bet įmanoma – tuo laiku ne vienas dvarininkas norėjo puikuotis egzotiškais augalais, o jau dvarininkas Kosakovskis, kuriam ir taip netrūko keistumo, tikrai galėjo auginti šiuos vaisius“, – sako Julija.

Dar daugiau – jis norėjo pažinti ir žvaigždes, todėl svirno pastate buvo įrengtas iki šiol besisukantis medinis bokštelis, kuris grafui atstojo observatoriją ir kuriame jis per teleskopą dairėsi į žvaigždynus. Kaip ten bebūtų, jis buvo ir apsišvietęs žmogus: dvaras garsėjo įspūdinga biblioteka, jam rūpėjo menai, pats fotografavo ir dėjo pastangas, kad kaimo vaikai mokytųsi rašto

Lyduokių dvaro savininkas Mykolas Stanislovas Kosakovskis (kairėje) su tėvu ir vyresniuoju broliu XIXa. pabaigoje.
Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka.

Seno svirno medinis bokštelis iki šių dienų sukasi nors ir labai nenoriai. Jame ekcentriškas, bet daug kuo besidomintis grafas mėgo stebėti žvaigždes pro teleskopą.

Lyduokių dvaro arklidės - plytų stiliaus architektūra

Na, o gražiosios, jau minėtos raudonų plytų arklidės, buvo pastatytos 1882m. ir sakoma, kad analogiškas statinys yra tik Žagarės žirgynas. Tai iš tiesų unikalus architektūros statinys, su vidiniu kiemu ir savita puošyba, atstovaujantis taip vadinamam plytų stiliui*. Į arklides be dviejų šoninių įėjimų vedė pagrindinis įėjimas su labai gražiais bromo skliautais, kurių dešinėje gyveno arklininkas. Pas save jis galėjo patekti tik pro vidurinį bromą. Arklidės puoštos arklių galvų bareljefais, puikiai išsilaikiusiais iki šių dienų. Labai panašios architektūros buvo ir karvidės, puoštos karvių galvomis, bet kolūkiečiai jas išardė ir išsinešiojo po plytą. Apskritai raudoni statiniai Lyduokių bažnytkaimiui teikia ir žavesio, ir išskirtinumo, ir romantikos. Būtų tikrai prasminga, jei juose kažkada atgytų gyvenimas ir didžiulių pastatų savininkai atrastų jiems naujas XXIa. funkcijas.

Arklių galvų bareljefai iki šiol tebepuošia Lyduokių dvaro arklides.

*Plytų stilius - tai XIX a. pabaigos - XXa . pradžios architektūros pakraipa, plėtota Rusijoje ir gretimuose regionuose; Vakarų Europos šalyse ši pakraipa vadinama medžiagų stiliumi (Materialstil) ir priskiriama eklektikai.Skiriamasis bruožas – netinkuoti, atviro plytų mūro, kartais dengti patvariomis plytelėmis, glazūruota keramika fasadai. Derinama kelių spalvų paprastos ir profilinės plytos, akmens intarpai. Dekore modifikuojama rusų stiliaus, gotikos, romanikos, renesanso motyvai. Fasadai dažniausia būdavo dengiami gausiais ir sudėtingais plytų ornamentais, o kartais paliekami visai paprasti. Plytų stiliaus architektūra laikyta racionalesne ir ekonomiškesne už tinkuotą (fasadų nereikėdavo perdažyti). Taikyta pramoninėje, masinėje gyvenamojoje statyboje, statyta geležinkelio stotys, ligoninės, mokyklos. 20 a. pradžioje plytų stilius susiliejo su racionalistine moderno srove. Lietuvoje yra suprojektuota daug plytų stiliaus pastatų, iš kurių galėtume paminėti buvusią Chemijos technikos mokyklą Vilniuje, turgaus halę Vilniuje, Saulės gimnaziją Kaune, arklides Trakų Vokėje, sinagogą Krekenavoje, geležinkelio stoties rūmus, karalienės Luizės gimnaziją ir pašto rūmus Klaipėdoje.

Ekcentriškoji Kosakovskių pora

Tiesa, verta prisiminti, kad paskutiniuosius rūmus pastatė karo inžinerijos generolas Henrikas Voinickis, kurį žmonės vadino tiesiog generolu ir kuris prieš tai vedė Karolio Bistrampo dukterį, o šis jam užrašė dvarą. Julija juokiasi, kad jis mažai kam įdomus, mat buvo protingas ir tvarkingas, statė mokyklą, senelių prieglaudą, perstatė bažnyčią ir rūpinosi gyventojų raštingumu. Tuo tarpu pasiutėlio Kosakovskio ekcentriška asmenybė iki šiol kelia smalsumą. Visiems tebėra įdomu, ar jis tikrai viename iš arklidžių kambarių laikė mešką, kuri pririšta ant grandinės tris kampus pasiekti galėjo, o ketvirto ne. Taigi tame ketvirtame kampe ir buvo įmetamas koks nors prasižengėlis grafui. Istorija šiurpoka, bet įmanoma, juolab, kad sklando legendos, jog grafas buvo taip visiems įsipykęs, jog jo karieta net 4 kartus buvo apšaudyta. Kurgi ne? Grafas pasikviečia svečių, o kai šie nori važiuoti namo, supjausto jų karietų ratus ir pralaiko juos dvi savaites savo viešnagėje. Tiesiog dėl savo linksmumo. Grafienė verta sutuoktinio. Susilaužo koją, negali eiti į bažnyčią, tai sėdėdama antrame rūmų aukšte liepia iškirsti dalį medžių, kad matytų bažnyčią. Arba įsigiję mašiną, grafai ja niekam nesigiria, o vieną vakarą tiesiog išdumia pasivažinėti po apylinkes. Piemenukai sukritę į griovį meldžiasi, mat neseniai kunigas pranašavo pasaulio pabaigą ir velnio Matijošiaus atvykimą ant krosnies. Visi mano, kad velnias jau atvyko, o grafui tai didžiausias smagumas ir juokas. 1934 m. dvarą įsigyja Reisonas, o pabaiga kaip ir visų – jis nacionalizuojamas ir ateina pasakotoji era: kareiviai ir kolūkis.

Ar kvepės čia erškėčiai?

Toks tad mūsų šiandien prisilietimas prie Lyduokių dvaro istorijos. Julija apsižvalgo ir priduria, kad užrašas „Piktas šuo“ prie keliuko tiesiog dėl tvarkos ir sudrausminimo – jis nepiktas, snaudžia savo aptvare ir tiek. Dar sykį paklausta apie ateities vizijas, nusišypso. Sako, kad jai čia norėtųsi daug erškėčių, tokio pusiau laukinio apželdinimo ir žirgų, norėtųsi tikrumo ir autentikos, istorijos ženklų ir praeities išsaugojimo. Ar kvepės kažkada dvaras erškėčiais pasakyti sunku, bet viskas juk prasideda nuo vizijų. Net tuomet kai jos atrodo tokios tolimos nuo tikrovės. Juk Lyduokiuose ir toliau stovi raudonų plytų pastatai, byloja šio krašto didingą praeitį, kuria istorinę dvasią ir galbūt tikisi tokios pat didingos ateities.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR -į mūsų ŠIANDIEN" remia

Hugo ŠOJAUS dvaras šviečia žinių ir kultūros šviesa

Šilutės Hugo Šojaus dvaras - muziejus priešingai nei daugybė dvarų Lietuvoje, įsikūrusių užmiesčiuose, stovi Šilutės miesto pradžioje ir, žinoma, kad puošia miestą. Tai irgi galima laikyti jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus nuopelnu, nes vos tik besiplečiantis miestas pradėjo trauktis nuo tuometinio dvaro, jis suskubo imtis priemonių, kad taip nenutiktų, mat buvo sumanus, toliaregiškas ir savo miesto patriotas. Hugo Šojus savo išpuoselėtame dvare turėtų kuo pasidžiaugti ir šiandien: čia vystoma didžiulė pažintinė veikla, čia klesti kultūra, žinios ir menai. Visa tai dar XIXa. pabaigoje labai rūpėjo ir H. Šojui, čia sukūrusiam stiprų dvarą bei klestintį ūkį ir įkurusiam pirmąjį Klaipėdos krašte muziejų. Tačiau apie viską iš pradžių, keliaujant iš salės į sale su mus lydėjusia, puikia dvaro istorijos pasakotoja, muziejaus bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Roma ŠUKIENE.

Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos - šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena.

Dvaras gali didžiuotis autentiškais laiptais, kai kur išlikusiomis grindų plytelėmis, bandytas atkurti ir sienų dekoras.

Iš dvaro istorijos

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą – buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą. Tačiau kuomet atvažiuodavo į senąją Šilutės turgaus aikštę, visuomet grožėdavosi dvaru ir vėliau savo prisiminimuose jis parašys: „Aš niekada netikėjau, kad tapsiu šio dvaro savininku, norėjau tapti bent jo prievaizdu“.

Tuo tarpu dvaro istorija siejama su 1721 m., kuomet Rytų Prūsijoje buvo vykdomos reformos ir jų metu įsteigiami valstybiniai dvarai. Vėliau būdavo skelbiami konkursai ir skiriami tokių dvarų generaliniai nuomininkai. Jei nuomininkas pareigas eidavo prastai, valstybė jį nuimdavo ir skirdavo kitą valdytoją. Dvaras turėjo bent penkis valdytojus, o paskutinis iš jų buvo Vilhelmas Radkė, kuris, panaikinus baudžiavą, tą dvarą ir įsigijo. Vėliau jį paveldėjo jo sūnus Eduardas Radkė, bet dvaru beveik nesipūpino. Jam rūpėjo jo sveikata ir su ja susijusios kelionės. O jos buvo tokios prašmatnios ir brangios, kad dvaras netruko visiškai nuskursti. Taigi, kai Hugo Šojus įsigijo dvarą, jo skolos sudarė tiek, kiek tuometinis Šilutės ir Klaipėdos dviejų metų biudžetas kartu paėmus.

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą - buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą.

Permainos atnešė Hugo Šojaus dvaro klestėjimą

Tačiau Hugo Šojus, matyt, žinojo ką daro, skolos jo neišgasdino ir jis ėmėsi permainų. Dvaras turėjo 1500 hektarų žemės, kurių – jis supranta – vienas apdirbti negalės, nes darbininkai noriau eina į pramonę, todėl dalį žemės jis pasilieka savo reikmėms; 8 geriausius sklypus atiduoda valstybiniams pastatams statyti, nes mato, kad miestas kuriasi tolėliau nuo dvaro; trečią dalį žemės jis suskirsto nedideliais sklypais po 15-20 morgenų ir lengvatinėmis sąlygomis parduoda naujakuriams. Būdamas sumanus, numato, kad statydama pastatus ant jo sklypų, valdžia pirks iš jo plytinės plytas ir jis gaus pajamų. Šitaip per metus Hugo Šojus atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu ūkiu. Ūkiu dar ir todėl, kad Mažojoje Lietuvoje dvarai tuo metu buvo ne tiek prabangaus gyvenimo ir pasipuikavimo vietos kaip kad Didžiojoje Lietuvoje, bet ir ūkiai, keliantis savo krašto ekonominį gerbūvį. Beje, XX a. pradžioje po kilusio gaisro kai kuriuos pastatus tenka perstatyti, netrukus įrengiamas ir parkas su trimis tvenkiniais, o prie Šyšos upės vadinamame Varnamiškyje pasodinama beržų promenada. Savo 80 – ojo jubiliejaus proga, parką jis padovanoja miestui.

Dvare netrūksta garbių svečių: ne kartą lankosi Vokietijos kronprincas Johimas, Lietuvos prezidentai, kultūros ir politikos elitas. O nuostabiausiai tai, kad dvare įkuriamas privatus muziejus, mat dvarininką domina ir tautosaka, ir entografija, ir botanika, ir kelionės, ir dar daugybė kitų dalykų. Dvaro muziejuje kaupiama etnografinių baldų, rūbų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte ir, džiugu, kad gana daug jo eksponatų išliko iki šių dienų. Be to, Hugo – ne vienos draugijos narys, netgi apskrities valdytojas, jam rūpi miesto ekonominė plėtra ir kultūrinis gyvenimas. Užbėgdami pasakojimui už akių pasakysime, kad retai kuriame dvare buvo taip, kad dvarininkui mirus, žmonės verkė. Šilutėje visi gailėjo gero ir protingo pono, pagrįstai laikomo šio miesto mecenatu.

Hugo Šojaus archeolologinėje kolekcijoje ir jo paties surinkti vabzdžiai, bei drugeliai, o taip pat augalų herbariumai. Jis buvo sukaupęs apie1500 herbariumų. Martyno Toleikio dukra pasakojo įvykį, kai į dvarą po karo padirbėti su herbariumas atvyko Tadas Ivanauskas. Staiga jis išbėga iš dvaro ir šoka su drabužiais į tvenkinį. Pasirodo herbariumuose pilna blusų, kurios ir užpuolė mokslininką.

Dvarininko kelionių ekspozicijoje egiptietiška lova, nors manoma, kad ji nėra iš Egipto, mat tuo metu tokios lovos buvo populiarios visoje Vakarų Europoje ir gaminamos ne vienoje iš Europos šalių. Kaljano staliukas, puoštas iš vienos kupros kupranugario kaulų, o ne dramblio kaip kad buvo manyta anksčiau.

Anksčiau žmonės miegojo beveik atsisėdę, neva, grabe tiesus gulėsi, todėl lovos ir buvo trumpos.

Etnografijai dvarininkas skiria ypač daug dėmesio ir surenka turtingą buities daiktų kolekciją.

Mergvakario sietynai buvo ypatingi ir skolinami kaimo kaimui, giminės giminei. Padarius skersvėjį, jų skambaliukai turėdavo skambėti kuo garsiau, nes buvo manoma, kad kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau gyvenime laimės.

Iki šių laikų išlikę dalmonai- lietuvių moterų puošni kišenė tik Mažojoje Lietuvoje, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens.

Tuometinės merginų "SMS žinutės" draugams buvo išaudžiamos.

Muziejaus pasididžiavimas - perdrobuliai. Tai - puošni šalio dalis. Lietuvoje jų išlikę tik 7 ir 4 iš jų šiame muziejuje.

Hugo Šojaus šeimos likimas

Šeimyninis Hugo gyvenimas, deja, nesiklosto taip sėkmingai, nors pradžia nepranašauja jokių nelaimių. Grįžęs iš Berlyno į Klaipėdą, Hugo susipažįsta su kitos Klaipėdos laivininkystės kontoros savinko dukra Meri Džein Šulc, ją pamilsta ir veda. Už pasogą jauna šeima nusiperka Lėbartų dvarą ir ten gimsta jų trys vaikai: vyriausias sūnus Erikas, dukra Elen ir jauniasias sūnus Hugo. Tačiau praėjus vos keletui parų po trečio gimdymo, žmona miršta ir Hugo lieka vienas su trimis vaikais. Pats patyręs našlaičio dalią, antrą sykį jis vesti nesirįžta ir vaikus augina vienas. Palikuonių susilaukia tik iš pirmojo sūnaus, kuris turi tris sūnus: Vernerį, Giunterį ir Hugo.

Įdomu tai, kad 2001m. į dvarą tiesiog su ekskursija atvyko Hugo Šojaus proanūkis Ralfas Šojus. Lyg ir buvome sunerimę, kas bus su dvaru, bet jis tiesiog norėjo aplankyti protėvių gimtinę ir vėliau muziejų dar praturtino kai kurais eksponatais. Jokių pretenzijų atsiimti turtą nepareiškė. Daugiau dvaro paveldėjų neatsirado“, – savo pirmąja pasakojimo dalį baigia Roma Šukienė.

XIXa. termosas kaip patogi rankinė.

Hugo Šojaus dvaro griūtis

Tačiau dvaro aukso amžiaus pabaiga neišvengiama. Ir didžiausias dvaro naikinimas prasidėjo 1944m., kai čia apsistojo Radonosios armijos kareiviai. Dvaras turėjo labai daug pūkinių pagalvių ir antklodžių, tad kareiviai jas plėšė, darėsi iš impilų autkojus, o dvare esančias knygas kūreno, kad būtų tiesiog šilčiau. Tai pamatęs garsus bibliotekininkas Levas Vladimirovas, mokęsis su Šojaus anūkais, atvyko su sunkvežimiu ir dalį knygų išgelbėjo: išvežė į Mokslų akademijos bei Mažvydo bibliotkas, kur knygų archyvas ir saugomas iki dabar. Po karo dvaro rūmuose įsteigiamas žemės ūkio technikumas, ruošiami agronomai ir zootechnikai, vėliau tik zootecnikai. Kai kas išsaugoma, kai kas sugriaunama. Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos – šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena. Tokių atradimų dvaras dovanoja ne vieną ir su istorija dirbama atsakingai iki šių dienų.

Dvaro renesansas

Po Nepriklausomybės atkūrimo dvaras perduodamas savivaldybei ir čia nuspręsta įkurti muziejų. Įkurtuvių juostelė perkerpama 2015m. gegužės 30d. Šiandien yra išlikę 11 pastatų iš buvusių 17, muziejui priklauso 4. Buvusioje karvidėje dabar įsikūręs amatų centras, ten dirba restauratoriai ir vedamos edukacinės pamokos, kaip, beje, ir nedideliame tarnų namelyje. Kitame pastate yra įsikūrusi ūkinė dvaro dalis. Buvusiose arklidės išnuomotos privačiam verslui. Šiame pastate įsikūręs konferencijų centras. Dvaras gyvas ir atviras žmonėms kaip niekada. Prie čia vykdomų edukacijų dar grįšime, nes jų tikrai ne viena ir visos be galo įdomios.

Tačiau labiausiai stebina tai, kad dvare gausu autentiškų eksponatų. Kai dauguma Lietuvos dvarų tegali pasigirti vos vienu kitu išsaugotu baldelių ar interjero detale, Hugo Šojaus dvare – muziejuje jų išlikę stebėtinai daug.

„Po karo dvarui prižiūrėti buvo paskirtas preparatorius Martynas Toleikis. Jam ir buvo pavesta išsaugoti tai, kas liko dvare. Būdamas istorijos mylėtojas ir kraštotyrininkas, šis žmogus dirbo nuoširdžiai. Jo dukra pasakojo, kad tėtis viską buvo sukėlęs į trečią aukštą, į palėpę ir ten buvo griežtai uždrausta bet kam eiti. Palėpėje išgyveno daug autentiškų šio meto muziejaus eksponatų. Nors, pavyzdžiui, trys rokoko stiliaus spintelės buvo atsidūrusios partijos komiteto raudonajame kampelyje, o po to grąžintos. Minkštas komplektas buvo atsidūręs Naumiestyje, ir dabar pakeistas tik jo gobelenas – ieškota su paukščiukais kaip ir buvo. Paveikslai išliko autentiški ir nors portretų akys tų pačių kareivių buvo išbadytos, o paveikslai supjaustyti, visus pavyko restauruoti, ir dabar turime gražią salę“, – pasakoja Roma Šukienė stabtelėjusi ir prie konkrečių paveikslų istorijų, kurias dar prisiminsime kituose straipsniuose.

Dvaro eksponatų kolekcija turtinga ir dėl to, kad pats dvarininkas buvo kolekcinikas ir, kaip jau buvo minėta, daug kuo domėjosi. Jis rinko savo krašto dainas, pasakas ir jas užrašinėdavo, o 1912 Heidelberge išeina jo pasakos apie paukščius ir už tai jam suteikiamas Karaliaučiaus universiteto filosofijos mokslų daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

„Tarp kitko, kalbėti lietuviškai jis išmoksta per tris mėnesius rinkdamas su kitais lietuvininkais (kaip vadina savo samdinius) akmenis. O kai 1890 m. į Tauralaukį atvyksta kaizeris Vilhelemas II, Šojus susodina su juo tautiškai papuoštas merginas ant žirgų ir daro nuotrauką. Jam labai patinka šio krašto merginos: jis sako, kad jos labai energingos ir dar dainuoja graudžiai virpulingas dainas. Viską mato, pastebi ir turi labai daug idėjų. „Aš miegu per parą 4 valandas, nes galvoju, kaip viską reikia suspėti padaryti“, – sako Šojus“ ,- šypteli Roma Šukienė ir veda vis į kitą salę ir kitą salę.

Šiandien muziejuje eksponuojama A. Vasiljevo kolekcijos drabužių paroda „Gamta ir mada“, kuri veiks iki rugsėjo 6d. Drabužių ir kitų garderobo detalių dekoravimas floristiniais motyvais prasidėjo nuo Žozefinos, kuriai vis trūko vaisių ir daržovių. Taigi Napoleonas liepė visko prikurti su vaisiais ir daržovėmis, kad tik mylimoji būtų patenkinta. Netruko atsirasti sekėjų visoje Europoje.

Edukacijos įvairiausiomis temomis

Tačiau šiandien žmones čia vilioja ne tik turtinga muziejaus ekspozicija, bet ir daugybė įdomių edukacijų, teikiančių dvarui ypatingos gyvybės ir reikšmės. Rinktis tikrai yra iš ko. Galima domėtis dvaro etiketu ir vaišintis palaunagės patiekalais – tantės pyragu ir kafija. Galima domėtis knygos istorija, pasigaminti popieriaus ar rašyti ant įvairių lentelių. Galima sužinoti senovinių žaislų gamybos paslaptis, užsisakyti senovinius žaidimus. Edukacija „Rytų Prūsijos muitinė“ apskritai nukels į praeitį, o orientacinis žaidimas „Pažink senąjį Šilutės dvarą“ galbūt paskatins domėtis istorija, kaip ir žaidmas „Paslaptingoji Šilokarčema“. „Rytų Prūsijos pašto kelio“ edukacija kviečia rašyti atvirlaiškį, spaudžia senovinį antspaudą ir dalina istorines žinias apie paštą… Labai įdomi edukacija „Arbatos gėrimo tradicijos Azijoje ir Europoje“. Jos metu ir paaiškės, kuo skiriasi arbatos gėrimo ceremonija Kinijoje, Japonijoje, Turkijoje, Rusijoje ir Anglijoje… Ir tai dar ne pabaiga. https://www.silutesmuziejus.lt/home/edukacijos/

Žodžiu, šiandien dvaras laukia smalsių, žingeidžių ir norinčių dar daugiau žinoti lankytojų, o jo erdvės kvepia ne tik Mažosios Lietuvos praeitim ir istorija, bet ir kafija bei tantės pyragu. Ak, irgi istorija. Tik šiandienos kontekste.

Medicinos ekspozicija pradėta eksponuoti 2013m. Iš dvaro laikų eksponatų labai mažai, visa kita sunešta žmonių, surinkta muziejaus darbuotojų ir nuolatos pildoma.

Tarybinių laikų buities eksponatai jau beveik vintažas ir labai domina muziejaus lankytojus. Matyt žmonėms smagu atrasti dalelę savo praeities, o gal net dabarties.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia

Vėjuota Neringos vėtrungių istorija

Nida pasitinka saule, kopomis, mariomis ir jūra. Kol ji atvira, ne taip liūdna dėl priverto pasaulio. O ji ir atvira, ir išsipuošusi. Gėlynais, savo architektūra ir...vėtrungėmis. Čia galima atrasti daug istorinių temų, bet šį kartą suvilioja vėtrungės. Spalvotos, grakščios, pilnos užkoduotų simbolių jos stiebiasi į dangų ir šnabžda vėjui istorijas iš praeities.

Kurėnai su vėtrungėmis iki II pasaulinio karo

Žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuojama beveik iki pat XX amžiaus. Tačiau žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, gana anksti imtasi žvejybos priežiūros. Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu ir ypač žuvis naikinančiais padargais. Tačiau, kai netoliese nesimatydavo žvejybos prižiūrėtojo, taisyklių reikalavimų dažnai būdavo nepaisoma 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso. Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kiekvienas žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat kaip ir skardinio ženklo. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną – pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas).

Kurėnai su vėtrungėm Pilkopoje

Žvejams labai nepatiko ši naujovė, nes liko vis mažiau galimybių nesąžiningam verslui. Ilgainiui žvejai ėmėsi ant stiebų iškeltų „herbų“ tobulinimo. Plokščia lentele ar skarda viršuje atrodė tuščia ir negraži. Ilgai plaukiojant mariomis mėgstamiausias žvejų užsiėmimas laikui sutrumpinti buvo medžių drožinėjimas. Taip ir atsirado ant „herbo“ rėmelio puošnios ažūrinės kompozicijos – unikalios Kuršmarių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių valtyje prisisunkusiame vandenyje. Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu. Ypač puošnias, net kutais padabintas vėtrunges naudojo rytinio Kuršmarių kranto žvejai. Kartais apatinė uodegėlės dalis būdavo apsiuvama ir mediniais rutuliukais. Įsigalėjus naujai susikūrusius Vokietijos imperijos valdžiai, būdavo naudojami atskiri valdžios ženklai religiniams atstovams, karaliaus pavaldiniams. Vėliau pradėta kitaip ženklinti ir brigadininkų, miesto merų, gamtos apsaugos laivus. Galų gale ir kiekvienas miestas įgijo savitą ženklą.

Vėtrungių simbolių paslaptys

Tiksliai paaiškinti kiekvieną vėtrungės simbolio reikšmę labai sunku. Tai buvo žvejo fantazijos kūrinys ir dažnai tik jam vienam buvo žinoma jo reikšmė, todėl galima išskirti tik bendrus jų dėsningumus. Kiekviena vėtrungė būdavo suskirstoma į keletą dalių, kuriose vaizduojami tikėjimo, šeimos, turto, darbo simboliai. Apačioje esanti siaurų lentelių eilutė kalba apie pasisekimą žūklėje ir didelius laimikius. Kuo daugiau tokių lentelių – tuo didesnis laimikis. Vėlesnėse vėtrungėse simboliką keičia romantika. Atsiranda mažiau stilizuotų elementų, konkretesnių namų, bažnyčių, žvėrių, laivų, žmonių siluetų. Vėtrungės viršūnė – kreipimasis į aukštesnes gamtos jėgas, prašymas geresnio laimikio, palankaus vėjo. Kartais buvo drožiamas savotiškas šeimos herbas su šeimos nariais, paukščiais, laivais. Priešvėjinėje vėtrungės dalyje vaizduojama metų, paros kaita, taip pat žemiškų svajonių, pasididžiavimo išraiška. Jei žvejys turėjo gerą ir didelį laivą ar namą, tai būtinai juos vaizduodavo vėtrungės priekyje. Jei namas buvo vaizduojamas labai puošnus ir didelis, su daugybe langų ir kambarių, tai dar nereiškia, kad žvejys tokiame ir gyveno. Greičiausiai jis tik svajojo tokį turėti. Pavėjinėje dalyje – kaimo vaizdai. Drožinių siluetuose žmonės norėjo regėti gimtojo kaimo vaizdus. Tad bažnyčia ir malūnas puošdavo laivus tik tų kaimų, kuriuose tie pastatai iš tikrųjų buvo. Briedis reiškė miškingą vietovę, todėl jų tiek daug Nerijos vėtrungėse. Trimituojantis raitelis – pašto kelias. Manoma, kad pagal šių ženklų išdėstymo tvarką buvo galima tiksliai pasakyti, kur gyveno laivo savininkas. Sunkiau, jei žvejys nesutardavo su kaimynu ir neišdroždavo jo namo.

Neringos gyvenviečių vėtrungės Nidoje

Per vasarą saulė beveik visai išblukindavo spalvas, todėl vėtrunges reikėdavo nuolat perdažyti ir taisyti. Pačios pirmosios vėtrungės nebuvo spalvinamos, o tik nutepamos dervos sluoksniu, kad būtų atsparesnės lietui ir šalčiui. Jau nuo XIX a. pabaigos, žvejai, pajutę žmonių antplūdį į Kuršių neriją, netruko tuo pasinaudoti – ėmė gabenti keleivius. Tuomet vėtrungės ir buvo pradėtos spalvinti. Kadangi vėtrungės buvo savitas, individualus žvejo kūrinys, spalvos būdavo parenkamos pagal galimybes, skonį ir supratimą. Pamario žmonės patys mokėdavo pasigaminti ryškiai mėlynus aliejinius dažus, naudotus buityje. Šiuos dažus gamindavosi iš mariose išplaunamo mėlyno dumblo. Jį išdžiovindavo, sutrindavo, maišydavo su žuvų taukais ir taip gaudavo dažus, kuriais dažydavo vėjalentes ir vėtrunges. Individualus spalvinis sprendimas ypač buvo būdingas Pervalkos irPreilos žvejams. Kartą pasirinkto ir išdailinto spalvų derinio ankstyvieji vėtrungių gamintojai nekeisdavo – vėtrungės buvo tarsi jų herbas. Žvejybos sezono pradžioje, nuleidžiant burvaltę į marias, ant stiebų būdavo iškeliamos naujos arba naujai nudažytos vėtrungės. Tai tapo savotiškomis lenktynėmis – kuri vėtrungė gražesnė. XIX a. pabaigoje žvejybos prižiūrėtojai bandė uždrausti tokią vėtrungių puošybą, nes būdavo sunku įžiūrėti vietovės ženklą. Tačiau žvejai nepakluso. Naujoji tradicija tvirtai įsišaknijo. Vis dėlto nuo 1877 m. Kuršmarėse buvo įvestas papildomas žvejų burvalčių žymėjimas. Ant kiekvienos burvaltės bortų privalėjo būti užrašytos trys pirmosios laivo savininko gyvenamosios vietos pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris. Negana to, taip turėjo būti ženklinamos ir valčių burės. Ilgainiui naujasis ženklinimas tapo pagrindiniu, o ženklai stiebų vėtrungėse praranda savo reikšmę žvejybos priežiūrai, jie kurį laiką išliko tik dėl žvejybos tradicijos.>Panašiausios į lietuvių vėtrunges valčių ženklinimui buvo naudojamos Venecijoje. Tačiau ten jos buvo vertikalios ir žymėjo krantinę, prie kurios laivelis švartuodavosi. Jas naudoti pradėta, kai buvo nutarta, kad visos valtys turi būti juodos. Anot jo, laivus ženklino ir kinai, tik šie simboliai nurodydavo, kuriame ežere tas laivas galėdavo plaukioti.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Išlikusiame rūmų bokštelio skliaute tarp senų balkių šiandien gyvena pelėda.

Dvaras vienas - šeimininkai keli

Beprasmiškiausia dvaro žūtis

Prie senos virtuvės buvo pristatytas priestatas ir čia įkurdinta kolūkio kontora.

Nauji laikai - nauji statiniai

Sako, kad šioje ledainėje ledai išsilaikydavo nuo žiemos iki liepos mėnesio.

Nuo sodų iki žvaigždžių

Lyduokių dvaro savininkas Mykolas Stanislovas Kosakovskis (kairėje) su tėvu ir vyresniuoju broliu XIXa. pabaigoje. Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka.

Seno svirno medinis bokštelis iki šių dienų sukasi nors ir labai nenoriai. Jame ekcentriškas, bet daug kuo besidomintis grafas mėgo stebėti žvaigždes pro teleskopą.

Lyduokių dvaro arklidės - plytų stiliaus architektūra

Arklių galvų bareljefai iki šiol tebepuošia Lyduokių dvaro arklides.

Ekcentriškoji Kosakovskių pora

Ar kvepės čia erškėčiai?

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos - šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena.

Dvaras gali didžiuotis autentiškais laiptais, kai kur išlikusiomis grindų plytelėmis, bandytas atkurti ir sienų dekoras.

Iš dvaro istorijos

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą - buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą.

Permainos atnešė Hugo Šojaus dvaro klestėjimą

Anksčiau žmonės miegojo beveik atsisėdę, neva, grabe tiesus gulėsi, todėl lovos ir buvo trumpos.

Etnografijai dvarininkas skiria ypač daug dėmesio ir surenka turtingą buities daiktų kolekciją.

Mergvakario sietynai buvo ypatingi ir skolinami kaimo kaimui, giminės giminei. Padarius skersvėjį, jų skambaliukai turėdavo skambėti kuo garsiau, nes buvo manoma, kad kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau gyvenime laimės.

Iki šių laikų išlikę dalmonai- lietuvių moterų puošni kišenė tik Mažojoje Lietuvoje, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens.

Tuometinės merginų "SMS žinutės" draugams buvo išaudžiamos.

Muziejaus pasididžiavimas - perdrobuliai. Tai - puošni šalio dalis. Lietuvoje jų išlikę tik 7 ir 4 iš jų šiame muziejuje.

Hugo Šojaus šeimos likimas

XIXa. termosas kaip patogi rankinė.

Hugo Šojaus dvaro griūtis

Dvaro renesansas

Edukacijos įvairiausiomis temomis

Medicinos ekspozicija pradėta eksponuoti 2013m. Iš dvaro laikų eksponatų labai mažai, visa kita sunešta žmonių, surinkta muziejaus darbuotojų ir nuolatos pildoma.

Tarybinių laikų buities eksponatai jau beveik vintažas ir labai domina muziejaus lankytojus. Matyt žmonėms smagu atrasti dalelę savo praeities, o gal net dabarties.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia

Kurėnai su vėtrungėmis iki II pasaulinio karo

Kurėnai su vėtrungėm Pilkopoje

Vėtrungių simbolių paslaptys

Neringos gyvenviečių vėtrungės Nidoje

Nuotraukos Rasos ŽEMAITIENĖS

Lyduokių dvaro savininkas Mykolas Stanislovas Kosakovskis (kairėje) su tėvu ir vyresniuoju broliu XIXa. pabaigoje.
Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka.