Gintaras Karosas

Gintaras KAROSAS: „Išsaugoti dvarai – didinga Lietuva“

Visus šiuos metus aktyviai keliausime po įvairius Lietuvos dvarus, domėsimės jų architektūros savitumu, rinksime medžiagą apie juose gyvenusių žmonių istorijas, paveldo vertybes, kalbėsime apie bendravimo su vietine bendruomene formas, tiesiog grožėsimės tuo, ką geriausio jie išlaikė ir visa tai perteiksime savo skaitytojams. Taigi šiuo interviu ir pradedame mūsų naują projektą „Iš dvarų VAKAR – į mūsų ŠIANDIEN“. Pašnekesys su Lietuvos pilių ir dvarų (LPDA) prezidentu Gintaru KAROSU turbūt pati geriausia įžanga šiai temai, bandant apskritai suvokti Lietuvos dvarų situaciją šiandien.

Galbūt pirmiausiai papasakokite, kaip tapote asociacijos prezidentu, kiek Jums pačiam artima ši tema?

Aš labai anksti pradėjau savarankišką kultūrinę veiklą, 19 metų pradėjau kurti ir įkūriau Europos parką, ten dabar stovi ne viena mano skulptūra. Beveik tuo metu netoliese Vilniaus apylinkėse radau ir mane sužavėjusį Liubavo dvarą, bet jam atstatyti turbūt buvau gerokai per jaunas. Kurti ir atkurti du skirtingi dalykai ir atkurti yra daug sudėtingiau, reikia daugybės žinių, supratimo, matymo, žinojimo, todėl į jį grįžau tik po 12 metų, kai jau buvau sukaupęs reikiamą patirtį. Taip pat esu ir Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narys, būdamas 40 gavau visus kilmės įrodymo dokumentus, tad viskas, kas susiję su Lietuvos dvarų kultūra man nesvetima.

Kas liečia prezidento postą, tai juo kažkaip specialiai nesiekiau būti, tai visuomeninės pareigos, asociacija jau kurį laiką veikė, bet užšsiimti šia veikla man ir įdomu, ir prasminga. Pradėjus man vadovauti, sudėliojome veiklos prioritetus, išaugo asociacijos narių skaičius, dabar asociacijos veikloje dalyvauja per 60 narių. Man norėjosi, kad mūsų organizacija turėtų stuburą ir kryptingą veiklą. Užimdamas šias pareigas siekiu formuoti žmonių požiūrį, kad Lietuvos dvarai nėturėtų būti kažkokiu pasipuikavimo ar turtų demonstravimo objektu, o greičiau niša, kurioje galime realiai realizuoti mūsų rūpestį kultūros paveldu, ko pasekoje žmonės juose pajustų praeities dvasią ir jos svarbą šiandienai, o Lietuva taptų didingesnė.

Pradėjęs vadovauti asociacijai stengiausi, kad visa jos veikla taptų kuo atviresnė žmonėms,  o dvarai – svarbia švietimo ir turizmo dalimi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką mes nuveikiame, kas pilyse ir dvaruose vyksta ir kuo jie svarbūs bei įdomūs. Kviečiame keliauti, lankytis, pažinti, matyti įvairius dvarų pjūvius. Juk vieni dvarai šiandien vertingi kaip architektūros ansambliai, kiti kaip iškilių asmenybių gyvenimo vietos, dar kiti kaip kaimiškų vietovių vieninteliai kultūros skleidimosi centrai.

Lietuvos dvarai

Lietuvos pilių ir dvaru asociacijos renginio Alantos dvare akimirkos.

Lietuvos dvarai

Projekto „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“ pradžios renginys Alantos dvare ir „Keliaujančio rakto“ įteikimas pirmiesiems keliautojams.

Lietuvos dvarai

Skulptūros skirtos A. Goštautui pristatymas Baltų vienybės dienos proga Liubavo dvare.

Lietuvos dvarai

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos sambūris Rokiškio dvare per Rokiškio miesto jubliejų.

Lietuvos dvarai

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos renginys Zyplių dvare.

Ar atstatomam dvarui labiau pasiseka, kai jis priklauso savivaldybei, ar kai yra privatus? Kokia Jūsų patirtis?

Man atrodo, kad pagal šį kriterijų takoskyros akcentuoti nereikėtų. Negalima teigti, kad dvaras priklausantis savivaldybei bus gerai prižiūrėtas, o dvaras priklausantis privačiam asmeniui – blogai, arba atvirkščiai. Tai ne taisyklė. Juolab, kad didžioji dauguma privačių dvarų yra tokie pat atviri ir turi ką parodyti, kaip ir savivaldybėms priklausantys dvarai. Lietuvos dvarai juk mūsų nacionalinė vertybė ir  dauguma saugomi valstybės obejektai, tad net jeigu jie privatūs, tai vis tiek privalo įsileisti lankytojus. Žinoma, gyvenantys dvare šeimininkai neturi laukti svečių kiekvieną minutę, bet susitarus, visada galima dvarus apžiūrėti, netgi tuos kur tik gyvenama. Dar daugiau – šeimininkai to dažniausiai nori, nes sutvarkius dvarą, yra ką papasakoti, kuo pasidalinti ir kuo pasidžiaugti – grįžtamasi ryšys svarbus ir jiems. Mūsų asociacijoje nėra tokių dvarų savininkų, kurie užsidarė ir nieko neįsileidžia, nors kartais tenka paskaityti žiniasklaidoje, kad štai atstatė, užsitvėrė ir jau nebepateksi. Bet tai daugiau išimtys. Kam gi malonu būti tokiu šeimininku ir tai apie save skaityti? Neseniai, švenčiant valstybių atkūrimo šimtmečius, Latvijos, Estijos ir mūsų asociacijos vykdė projektą „Pažinkime Baltijo dvarus“, buvo galima apžiūrėti  131 objektą, sukurta kviečianti keliauti bendra interneto svetainė. Džiaugiuosi, kad net trys mūsų asociacijos nariai priėmė turistus dvaruose nevykdydami jokios veiklos, o tik gyvendami, kitaip tariant, įsileido į savo namus.

Kokia mūsų dvarų situacija Baltijos dvarų kontekste?

Situacija skirtinga. Latvių dvarų stovis geresnis nei mūsų, jų asociacija skaitlingenė, ji siekia beveik 100 narių, nors mūsų šalyse dvarų kiekis istoriškai panašus. Tai rodo, kad jie jau veikė kryptingiau ir į savo veiklą nuo ankščiau siekė įtraukti tiek valstybius, tiek privačius dvarus. Latvijoje tarsi daugiau sąmoningumo šia tema, jie jau daug metų kvietė lankytis savo šalies pilyse ir dvaruose.  Dabar ir mes, manau, neatsiliekame, skleidžiame žinias apie Lietuvos  pilis ir dvarus, kviečiame žmones pažinti šį svarbų kultūros paveldą. Estijoje situacija dar kitokia. Ten daugumoje dvarų buvo įkurtos mokyklos, tad jie labiau išsaugoti, apšiltinti, mažiau sunykę. Dvarai Estijoje visada buvo suvokiami kaip švietimo židiniai ir tokiais liko. Taigi estai turi dvi asociacijas. Viena jungia dvarus-mokyklas, nes jos iki šių dienų jos veikia, o kita asociacija – visus likusius dvarus. Nors dvarų estai turėjo dvigubai mažiau nei mes ir latviai.

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad atsitiko keistas dalykas. Didžioji dalis ES lėšų per dalybas atiteko vis dėlto ne dvarų, o turizmo sodybų šeimininkams. Tuo metu turizmo sodybos buvo tarsi prioritetas, dabar dauguma jų visai nepopuliarios. Buvo pasirinktas, mano nuomone, lengviausias kelias, bet ne geriausias.

Kiek padėti atstatyti Lietuvos dvarus privatiems asmenims buvo ir yra šiandien suinteresuota valstybė, ar jai rūpi, kad atsirastų vis nauji kultūros židiniai, kad Lietuvą puoštų atgimstantys dvarai, o bendruomenių gyvenimą įvairintų juose vykdoma veikla?

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad atsitiko keistas dalykas. Didžioji dalis ES lėšų per dalybas atiteko vis dėlto ne dvarų, o turizmo sodybų šeimininkams. Tuo metu turizmo sodybos buvo tarsi prioritetas, dabar dauguma jų visai nepopuliarios. Buvo pasirinktas, mano nuomone, lengviausias kelias, bet ne geriausias. Kitas klausimas: kodėl net ir turėdami galimybę privačių dvarų savininkai parama pasinaudojo mažiau nei valstybinių?  Atsakymas čia labai pragmatiškas. Valstybinis sektorius turi kur kas didesnius intelektualinius gebėjimus rašyti projektus ir jis laimėjo prieš privatų. Be to, buvo numatytos ir skirtingos sąlygos, kurios atšiauresnės ne valstybiniam sektoriui, t. y. reikalaujama didesnio kofinansavimo. Dabar jau vėl galvojama apie paramos programas  ateinančiam laikotarpiui, kurios dar turėtų būti ir diferencijuotos. Skirtingi objektai, skirtingi poreikiai turėtų būti įvertinti skirtingai, pavyzdžiui, pažengusiems ir pradedantiesiems. Parama galėtų būti ir kaip kompensacinis mechanizmas. Bet privatūs dvarai turi savo privalumų, kalbant apie atstatymą: darbai gali ilgiau vykti, valdytojas gali būti tas pats žmogus metų metus – nėra kadencijų, lengviau vykdyti tęstinę veiklą. Taip pat būtų naudinga sukurti būtiniausių gelbėjimo priemonių programą, kurią sąlyginai galima būtų pavadinti „stogų“ programa, kadangi daugumos paveldo pastatų irimą galima išgelbėti uždengus jų stogą. Taip sutvarkyti stogai išgelbės autentiškas sienas, o turėdami tai, kažkada galėsime tvarkyti objektus toliau.

Lietuvos dvarai

Keliaukite ir domėkitės, nustebsite, kokie turtingi ir įdomūs Lietuvos dvarai.

O daug dar Lietuvoje dvarų, kurie neturi savo šeimininko, nors ir nėra galutinai sugriuvę, galėtų turėti perspektyvų papuošti Lietuvą, vykdyti kultūrinę misiją?

Vien Kultūros vertybių registre tokių objektų yra virš 500. Dauguma jų sunkiai pastebimi, nes yra kaimuose ir atokiose vietovėse, į kurias reikia važiuoti žvirkeliu, tad kartais susidaro įspūdis, kad viskuo, kas vertingiausia jau pasirūpinta. Iš tiesų tai sritis, kurioje galima ir reikia daug dirbti, o kad verta, tai nėra ko ir įrodinėti. Kaip atrodytų Lietuva, jei nebūtų pilių ir dvarų? Na, tiesiog nykiai. Jei bažnyčios kažkiek ir kompensuotų vaizdą, bet kraštovaizdis būtų neįdomus. Ir netgi jei dvaruose nieko nevyktų, tai jų egzistavimas vis tiek kelia pasidžiavimo jausmą, demonstruoja valstybės ir tautos stiprybę. Taigi, jei ši sritis žmogui yra įdomi, artima ir jis turi žinių ar nori gilintis, galima imtis tvarkyti dvarą. Tai be galo įdomus procesas, ir, paprastai, daug pasitenkinimo teikiantis, jei pavyksta, rezultatas. Prieš metus į asociaciją įstojo Čiulų dvaro prie Molėtų savininkas. Begriūvantį šveicariško tipo medinuką jis atstato be galo kruopščiai, preciziškai, daug dirba su tyrėjais, jokio atmestinumo. Tai milžiniškas darbas, bet kažkada, manau, bus pasiektas džiuginantis rezultatas ir atkurtas didelę vertę turintis objektas Lietuvai.

Ką daryti, kad Lietuvos dvarai ir jų kultūra skambėtų garsiau?

Informacijos gausa ir sklaida – svarbus faktorius. Kita vertus, kultūros paveldo pažinimas nėra paprastas dalykas, to reikia norėti, turėti kažkokį žinių pagrindą ir tuo žmogaus per prievartą sudominti negali. Bet skleisti žinią ir kelti visuomenės samoningumą, be kita ko, ir mūsų asociacijos pareiga. Beje, šiuo metu vykdome projektą „Pažinkime Lietuvos dvarus“. Rašome ir publikuojame straipsnius  apie mūsų šalies pilis ir dvarus, jų svarbą valstybei.   

Kodėl naudinga tapti asociacijos nariu?

Valdytojai ir savininkai jaučiasi stipresni, gali išsakyti savo pageidavimus – mes komunikacijos su valdžia ruporas ir kuo mūsų daugiau, tuo mes geriau girdimi. Be to, nariai gali komunikuoti tarpusavyje, keistis patirtimi, praktika, nes visų rūpesčiai panašūs. Darome ir įvairius renginius, kurie vyksta vis kitame dvare, o tai irgi plečia akiratį, skatina gražias intencijas, kviečia skleisti gėrį, formuoja bendrystės jausmą. Man pačiam visada labai skauda širdį dėl nykstančio kultūros paveldo. Juk kiek jo neišsaugosime – tiek didingos Lietuvos prarasime. O juk taip norisi, kad mūsų Lietuva būtų didinga.

Ačiū, to ir linkime.

Gintaras Karosas

Gintaras Karosas:

"Pradėjęs vadovauti asociacijai stengiausi, kad visa jos veikla taptų kuo atviresnė žmonėms, o Lietuvos dvarai – svarbia švietimo ir turizmo dalimi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką mes nuveikiame, kas pilyse ir dvaruose vyksta ir kuo jie svarbūs bei įdomūs. Kviečiame keliauti, lankytis, pažinti, matyti įvairius dvarų pjūvius".

Apie pašnekovą trumpai

*Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narys (kilęs iš bajoriškos šeimos),  herbas Uszacki.

*Skulptorius, pirmųjų Lietuvoje kraštovaizdžio dailės ir architektūros kūrinių autorius. Knygų ir fotografijų autorius.

* Europos parko muziejaus po atviru dangumi įkūrėjas ir  Europos parko 55 ha kraštovaizdžio autorius. 1991 metais pastatė pirmąją skulptūrą Europos parke – „Europos parko simbolį“. Be šio kūrinio, Europos parke stovi šio kūrėjo „LNK infomedis“, „Europos centro monumentas“, „Jūsų patogumui“, „Vieta“, „Pamatai/Langas“, „Nuo svajonės iki dabar“, „Besikeičiantys“, „Ženklas“, „Siena“, „Kultūra“, „Kristijonui Donelaičiui“ ir kiti. 20012006 m. Europos parke sukūrė skulptūrinės architektūros Edukacijos centrą.

*Liubavo muziejaus įkūrėjas, Liubavo dvaro paveldo ir kraštotyros tyrėjas. 2012 m. Europos kultūros paveldo kongrese už Liubavo malūno restauravimą ir pritaikymą muziejui Gintarui Karosui įteiktas Europos Sąjungos kultūros paveldo prizas ir „Europa Nostra“ apdovanojimas, vadinamas kultūros paveldo „Oskaru“.

*Nacionalinės pažangos premijos laureatas.

Gintaras Karosas

Skulptūrinės architektūtos Edukacijos centras Europos parke.

Liubavo dvaras

Liubavo dvaro malūnui suteiktas „Europa Nostra“ medalis.

Liubavo dvaras
Gintaras Karosas

Gintaras Karosas pagal senelės liniją yra kilęs iš bajoriškos giminės, kuriai už nuopelnus kare suteiktas Ušackių (Uszacki) herbas, Avinėlio (Junosza) herbo atmaina. Heraldikoje avinėlis simbolizuoja kantrybę, ištvermę, drąsą. Bajorystė gauta XVII a. viduryje per karus su Maskvos valstybe.

Rubriką "Iš dvarų VAKAR- į mūsų ŠIANDIEN" remia

Tiffany šviestuvai

Tiffany šviestuvai švies amžinai ir visame pasaulyje

Pakabinamas Tiffany šviestuvas, stalinė Tiffany lempa ar toršeras ir spalviškai derantis geras kokybiškas kilimas... Tai beveik ir viskas, ko reikėtų, kad kambarys taptų originalus, individualus ir savitas. Tad tegul jūsų namuose žaidžia spalvoti Tiffany vitražų zuikiai, tegul atsiranda spalvų - gyvenimas turi būti spalvotas. Mane tos mozaikinės, įvairiausiomis spalvomis švytinčios lempos, žavi jau labai seniai, todėl aš ir leidausi į spalvotą jų pažinimo kelionę. Kviečiu ir jus.

Svaiginanti Tiffany šviestuvų istorijos pradžia

Tiffany ir Tiffany stiliaus (kas yra ne tas pats) šviestuvai žinomi visame pasaulyje jau daugiau kaip šimtą metų. Speciali jų gamybos technologija jau XIX a. pabaigoje leido gaminti sudėtingiausių raštų vitražinius langus, lubas ar sukurti interjerinius spalvoto stiklo gaminius, kurių didžiają daugumą sudarė įvairiausi šviestuvai. Spalvotos vitražo lempos, toršerai ir lubiniai šviestuvai ir šiandien dažna prekė antikvariatuose bei sendaikčių parduotuvėse. Dažna, bet ar sena, dažna, bet ar vertinga? Apie viską iš pradžių.

Tiffany pavadinimą šie spalvoto stiklo gaminiai gavo nuo meistro, kuris sukūrė specialią darbo su stiklu techniką, vardo. Tai buvo amerikiečių menininkas Luisas Komfort Tiffany (1848 – 1933),  garsaus juvelyro Šarlio Tiffany (Amerikietiška Tiffany juvelyrikos kompanija egzistuoja iki šių dienų, red.past.) sūnus, laikomas vienu žymiausių savo laikmečio dizainerių ir  vitražo meistrų. Iki jo atradimo, tokios vitražo gaminimo technikos nebuvo. Jis studijavo Paryžiuje, rinkdamas informaciją apie stiklo ir darbo su juo galimybes, aplankė daugelį šalių, visada ieškojo kažko naujo ir neįprasto. Beje, nepermatomą drumstą stiklą, dar vadinamą opaliniu, išrado amerikietis dailininkas – monumentalistas Johanas La Fargas. Dirbdamas su juo, Tiffany susipažino su opalinio stiklo technologija bei daiktų iš jo gamyba. Grįžęs į tėvynę – JAV, jis netruko sukurti savo to paties studiją „Tiffany Glass Company“. Jis dirbo su turtingais klientais, padėjo kuriant privačius namus ir interjerus, taip pat biurus ir bažnyčias. Baltųjų rūmų priėmimo sales taip pat dekoravo Tiffany studija. Vėliau oficialiai buvo sudaryta sutartis, kad patys vitražai, šviestuvai ir opalinis stiklas bus vadinami Tiffany vardu, tačiau technologija nebuvo užpatentuota ir, užbėgant už akių visai istorijai, galima pasakyti, kad šiandien ją naudoti gali visi kas tik nori. Taigi ryškūs vitražai, kuriuos anksčiau buvo galima pamatyti tik bažnyčiose, rūmuose ir kituose viešuosiuose pastatuose, dabar galėjo atsirasti ir puošti kiekvienus namus. O kai savo stiklo gaminių pavyzdžius Tiffany pristatė Paryžiaus parodoje 1900 m., jis iš karto pelnė pasaulinę šlovę ir vitražą beveik akimirksniu  pavertė nauja meno forma.

Luisas Tiffany kūrė vitražus, bižuteriją ir lempų gaubtus, tačiau didžiausia jo aistra vis dėlto  buvo vitražai. Jis laikė juos ypatingu dalyku, tarsi dviejų pasaulių riba: prieš vitražą ir už jo. Vitražas skleidžia natūralią šviesą, tačiau slepia tai, kas yra už lango, o interjeras tuo pačiu nušvinta ryškiausiomis spalvomis. Jam tai atrodė tikra magija. Tikra magija ir buvo, tik sukurta talentingo meistro.

Tiffany šviestuvai
Tiffany šviestuvai

Tiffany merginų skyriuje - tik netekėjusios

Vis populiarėjant Tiffany lempoms, XIX a. pabaigoje Tiffany pradėjo samdyti darbininkus, daugiausiai, anot įvairių šaltinių, tik netekėjusias mergaites.  Kodėl netekėjusias? Tai galėjo prasidėti nuo vienos istorijos.  Pasirodo, kuriant Tiffany gaminių raštus daugiausiai prisidėjo menininkė Klara Driscoll. Tai yra, ne pats  Luisas sukūrė daugelį ornamentų, o skyriuje, neoficialiu pavadinimu „Tiffany Girls“, dirbusi Klara, sugalvojo didžiają dalį šviestuvų gėlių motyvų. Visterijos, narcizai ir Luiso mylimi bijūnai buvo jos fantazijos vaisius.  Gimusi 1861 m. Ohajo valstijoje, netoli Klivlendo ji domėjosi menu ir baigė dailės meno mokyklą Metropoliteno dailės muziejuje. Ten Tiffany ją pastebėjo ir 1888 m., kai Klarai buvo 27 metai, pasamdė. Pirmasis jos darbas buvo narcizai. Per savo karjerą Klara sukūrė 30 įvairių stiklo motyvų. Garsusis laumžirgis, kuris spindėjo parodoje Paryžiuje 1900 m., taip pat yra jos kūrinys. Klara pas Tiffany  dirbo 20 metų, o 1909 m. susituokė ir nutarė palikti kompaniją. Po to Luisas Tiffany greičiausiai  ir uždraudė darbuotojams tuoktis, nes tikėjo, kad asmeninis gyvenimas ir šeima trukdo kurti ir dirbti.

Tiffany šviestuvai

Klara Driscoll pas Tiffany dirbo 20 metų, ji sukūrė didžiają dalį šviestuvų gėlių motyvų. Visterijos, narcizai ir Luiso mylimi bijūnai buvo jos fantazijos vaisius, laumžirgis - irgi.

Tiffany šviestuvai
Tiffany šviestuvai

Pasaulyje yra išleista daugybė albumų su Tiffany darbų pavyzdžiais. Žiūrint originalų nuotraukas pradedi suvokti, kaip toli šiandienos kūriniams iki tų, ką prieš gerus šimtą metų kūrė meistas Tiffany. (Šviestuvų fotografijos iš albumo).

Tiffany šviestuvai

Blėstantis Tiffany šviestuvų populiarumas

Tačiau XXa. pradžioje Tiffany lempų populiarumas ėmė blėsti. Modernistai teigė, kad šių lempų stilius per daug įmantrus ir dekoruotas turtingiau, nei derėjo prie naujojo stiliaus. Tad 1930 m. „Tiffany Glass Company“ užvėrė duris, o po trijų metų mirė ir Luisas Tiffany. Daugiau nei 20 metų Tiffany lempos buvo užmarštyje, jų niekam nereikėjo.  Čia verta prisiminti vieną istoriją iš Amerikos istorijos muziejaus Niujorke. Šiam muziejui savo 132 Tiffany lempų kolekciją padovanojo vienas kolekcininkas. Paklaustas, kaip prasidėjo jo kolekcija, jis prisiminė, kad pirmają pačią tikriausią Tiffany lempą su žmona nusipirko dėvėtų daiktų parduotuvėje 1935 metais, už 12,5 dolerio. Ji jam taip patiko, kad jis pradėjo tas, tuo metu gerokai atpigusias, lempas supirkinėti. Iš viso kolekcijoje buvo surinkta per 200 gražiausių originalių egzempliorių. Štai kokia puiki tai buvo investicija, nes dabar Tiffany lempos aukcionuose kainuoja tūkstančius ir net milijonus dolerių.

Tiffany šviestuvai

Tiffany šviestuvai sugrįžo visiems laikams

Į madą šie meno kūriniai grįžo  50-ųjų viduryje ir su dideliu triumfu. Nuo tada Tiffany lempos jau niekada nepigo, o daugybė gamintojų ėmė gaminti naujas lempas, naudodamiesi Tiffany sukurta technologija. Kai kurie gamintojai naudojosi ir Tiffany fabrike sukurtais raštais, kai kurie interpretavo, o dar kiti kūrė savus. Tiffany technologija paplito po visą pasaulį, po visą pasaulį paplito ir lempos sukurtos pagal ją. Tačiau nepainiokime ir nevadinkime jų tikruoju Tiffany ar antikvariatu.

Kodėl Tiffany šviestuvai vėl tapo populiarūs? Atsakymas paprastas … kokybė, meistriškumas ir unikalumas. Pirmieji Tiffany šviestuvai visada buvo gaminami laikantis aukščiausių standartų. Kiekvienas stiklo elementas buvo nupjautas tiksliai suderinant su šalia esančiu, o rankinis visų elementų litavimas, apjungiant juos į visumą buvo ta technika, kurios dėka ir atsirasdavo puikus ir unikalus darbas, interjerą puošiantis ne tik kaip objektas, bet ir savo šešėliais, suteikiančiais paslapties ir unikalumo kiekvienoms luboms. Džiugu, kai kokybė rūpi ir šiuolaikiniams gamintojams, tačiau taip yra ne visada.

Tiffany stiliaus šviestuvai interjere

Floristinės temos buvo vienos mėgstamiausių Luiso Tiffany. Tai bylojo apie jo potraukį gamtai ir gėlėms. Sukurti tokius raštus buvo labai sudėtinga: reikėjo išpjaustyti ir paruošti daugybę nesimetriškų, sudėtingos formos atskirų  elementų, puikiai derančių tarpusavyje. O juk niekada nebuvo apsiribota viena gėle – buvo kuriamos turtingos kompozicijos su kabančių vynuogių, obuolių ir kriaušių vaisiais, gėlių puokštėmis. Pačiam Tiffany labiausiai patiko motyvai su bijūnais, bambukais, rytietiškomis aguonomis, narcizais, puansetijomis ir daugeliu kitų gėlių. Luiso Tiffany meniniai sugebėjimai ir meilė augalams bei detalėms buvo pagrindiniai veiksniai, nulėmę Art Nouveau stiliaus šviestuvų sėkmę XIX ir XX amžių sandūroje ir padarę juos populiariais iki šių dienų.

Kokybiški Tiffany stiliaus pakabinami šviestuvai, stalinės lempos ir toršerai yra meno kūriniai, originalūs interjero elementai, spinduliuojantys šilumą ir jaukumą. Kadangi spalvoto stiklo gaminiai yra ryškūs, neturėtumėte piktnaudžiauti lempų skaičiumi viename kambaryje. Kambaryje gali visiškai užtekti Tiffany kabančio šviestuvo ir stalinės lempos. Raštų motyvas galėtų būti tiek vienodas (iš vienos serijos), tiek ir skirtingas – čia jau skonio reikalas. Tiffany lempų spalvų paletė yra plati, todėl jums reikia pasirinkti lempą, derančią prie jūsų interjero spalvinės gamos, arba priešingai – kontrastas taip pat visada madingas. 

Tiffany šviestuvai
Tiffany šviestuvai

Apie Tiffany šviestuvų ir vitražų kūrimo techniką

Pirmoji Tiffany lempa buvo pagaminta iš stiklo gabalėlių, likusių nuo  pagamintų vitražų ir specialiai juos sulitavus. Galbūt tai buvo net atsitiktinis išradimas. Naudodamas savo įrangą ir įrankius, meistras suteikė stiklo gabaliukams norimą formą ir sudėliojo pirmąjį lempos eskizą. Kruopščiai išvalęs kiekvieną gabalėlį, ant jo kraštų užklijavo ploną vario juostelę (foliją) ir pamažu juos lituodamas tarpusavyje sukūrė bendrą lempos vaizdą. Galiausiai atsargiai išvalė lempą nuo litavimo likučių, pašalino dulkes ir juostos likučius, kad niekas netrukdytų šviesos šešėliams išpuošti visų lubų. Jei trumpai, tai vitražuose iki tol naudotą švininį profilį pakeitė varinė folija. Dirbti tapo paprasčiau, o galimybės atsivėrė platesnės. Tokia stiklo sujungimo technologija leido sukurti įmantrius ir sudėtingus ornamentus, o gaminiai tapo lengvesni. Tapo įmanoma išgauti tūrines figūras su lenkimais. Patyrę Tiffany meistrai kūrybiškai žaidžia ir su įvairiausio skaidrumo stiklais, vieni beveik nepermatomi, o kiti spalvoti, bet beveik skaidrūs – dėliojant ornamentą, šviesos žaismas taip pat labai svarbus. Paprastai Tiffany gaminių kūrėjai patys stiklo negamina, perka jį pas tiekėjus ir jau tada naudoja savo dirbiniuose. Amerikoje iki šiol egzistuoja įmonė gaminanti tokių spalvų ir skaidrumo stiklus, kokius savo manufaktūroje naudojo Tiffany. Tiffany taip pat išpopuliarino grublėto stiklo drapiruotę. Minkšta šildomo stiklo plokštė buvo deformuojama gamybos proceso metu, išgaunant reikiamas „raukšles“. Šis metodas dažnai buvo naudojamas, kuriant didelius vitražus su lapijos ir augalų motyvais. 

Senieji Tiffany studijos darbai buvo ženklinami įvairiais ženklais, kurie per dešitmečius kito. O Amerikoje tebegaminamos Tiffany naudoto stiklo kopijos.

Tiffany šviestuvai
Tiffany šviestuvai
Tiffany šviestuvai

Tiffany šviestuvai šiandien

Mūsų dienomis senoji kompanija „Tiffany Glass Company“, kurios senieji gaminiai yra patys vertingiausi ir medžiojami kolekcininkų, jau nebeegzistuoja. Į peripetijas kas, ką nupirko, užpatentavo ar tęsia, nedrįsime gilintis – kita tema. Tačiau įspūdingi stiklo darbai, dabar jau kaip meno kūriniai, iki šiol tebedaro įtaką dekoratyvinei dailei visame pasaulyje, daug gamintojų kuria Tiffany stiliaus gaminius ir tai daro puikiai. Turbūt kiekviena šalis turi meistrų, įvaldžiusių Tiffany tehnologiją ir kuriančių puikius darbus šiomis dienomis. DĖMESIO: tai, ką mes matome daugumoje antikvariatų turėtų vadintis ne Tiffany, o Tiffany stiliaus gaminiais. Beje, didžioji jų dalis yra pagaminti ne kur kitur, o Kinijoje. Žinoma, yra ir senesnių gaminių, kurių gimimo kilmę nustatyti sunku ir kurie gali būti pagaminti bet kurioje šalyje ir bet kurio gamintojo, kuris kuria TIFFANY STILIAUS gaminius. Geriausiu atveju tai gali būti pusšimčio metų vintažinės lempos. Ir vadintis vintažinėmis tik tada, jei yra pagamintos kokybiškai ir gerų meistrų. Todėl labai juokinga matyti, kai antikvariatas užrašo pardavinėjantis autentišką Tiffany lempą už 200 eurų. Klaidos čia yra dvi, nors dar neaišku, kas turėta galvoje rašant autentiška. Jei tai, kad tai senosios Tiffany manufaktūros gaminys, tai taip beveik negali būti, nes prilygtų stebuklui – Luiso Tiffany gaminti šviestuvai yra muziejų ir kolekcininkų taikinys, bet kokiame senturgyje sunkiai randamas. Kad autentika net nekvepia byloja kaina, nes jei jau pardavinėjamas originalas, tai tokia kaina būtų neišmanymo viršūnė. Bet kadangi ji yra tokia, tai greičiausiai pardavėjas tiesiog apgaudinėja JUS ir kalba bet ką, gal net tai, ką jūs norite girdėti.

tiffany šviestuvas
Tiffany šviestuvas
Tiffany šviestuvas

Kodėl Tiffany stiliaus šviestuvai brangūs?

Gerų gamintojų senesni ir net visai nauji Tiffany stiliaus gaminiai taip pat kainuoja daug – šimtus ir tūkstančius. O kodėl tiek daug mums paaiškino ir netgi praktiškai parodė Tiffany gaminių kūrėja Kira Bugajeva („Tiffany Art Vilnius“). Pasirodo iki šių dienų jie kuriami tik rankiniu būdu, o procesas, nors ir nesudėtingas, bet labai ilgas. Nediduką šviestuvėlį meistras kuria apie dvi savaites. 

Ką reiktų žinoti, norint įsigyti kokybišką Tiffany stiliaus darbąą? Vitražo lempos patrauklumą sukuria įspūdingi stiklo deriniai –  skaidrūs ir opaliniai, tekstūriniai ir lygūs, blizgūs ir matiniai, skirtingų spalvų, įdomių atspalvių … Stiklo detalių parinkimas yra pati įspūdingiausia, kūrybiškiausia ir sunkiausia darbo dalis. Su stiklo gabalėliais meistras žaidžia tarsi dailininkas su dažais, o tada lempa tampa meno kūriniu ir puošia jūsų namus tarsi paveikslas. Be to, ji turi būti graži ir dieną, ir uždegus šviesą – naktį. Išradingai ir meniškai sudėlioti spalvų schemą ypač svarbu lempoms su gėlių ir kitų augalų motyvais, garsiesiems laumžirgiams, žuvims ir voratinkliui. Rinkdamiesi lempą atkreipkite dėmesį į šį aspektą. Kitas momentas – naudojamo stiklo kaina. Tai priklauso nuo stiklo kokybės. Kira pademontravo nelygų, murziną stiklą iš Kinijos ir gražiai švytintį iš Nyderlandų. Nuostabus stiklas gaminamas JAV, kartais klientai prašo tiesiog įrėminti jo gabaliuką – jis pats kaip meno kūrinys. Geras stiklas kainuoja daug, kiniškas kur kas mažiau, tačiau kokybė nesulyginama.  

Dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį, tai rašto sudėtingumas ir detalių kiekis. Sukurti floristinių motyvų šviestuvą iš 1000 detalių sudėtingiau nei iš geometrinių detalių, kurių 200. Kuo stikliukai smulkesni, tuo kaina didesnė, nes juos surinkti ilgas ir sudėtingas procesas. Rinkdamiesi Tiffany stiliaus šviestuvą, pirkėjai turėtų atkreipti dėmesį ir į „siūlių“ kokybę. Kuo stikliukų sujungimai lygesni, siauresni, neužeinantys ant stiklo, tuo geriau. Sulydžius vario foliją, spalva lieka šviesi – lydmetalio. Todėl dažniausiai siūlės dengiamos patina. Ji būna juoda, ruda arba vario. Sendinimo efektas gražu ir dera prie šios stilistikos.Taip pat reikėtų įvertinti metalinių detalių kokybę. Stalinių lempų ir toršerų kotas gali būti kokybiškas arba ne, meniškas arba paprastas, o tai irgi įeina į gaminio kainą.Tiffany stiliaus šviestuvai nėra didelė retenybės, gamintojų daug, pasiūla irgi nemaža, bet rinktis juos reiktų labai atidžiai.

Tiffany šviestuvas

Tiffany stiliaus gaminio pamoka pas Kirą Bugajevą:

1.    Ant norimos plastiko formos išpiešiamas stikliukų eskizas ir sunumeruojamas.  

2.    Tas pats eskizas perkeliamas ant popieriaus, iškerpamos sunumeruotos popierinės detalės.

3. Kiekviena popierinė detalė dedama ant pageidaujamos spalvos stiklo ir apibrėžiama markeriu.

4. Kiekviena stiklo detalė išpjaunama pagal kontūrą ir sunumeruojama.

5.  Stikliuko kraštai šlifuojami  ir apvyniojami lipnia vario folija. Visi stikliukai lituojant jungiami į visumą.

Tiffany šviestuvai
namai Kaune

Namai Kaune, kurie saugo istorijas. Žmonių ir daiktų

Galbūt kai kam pasirodys, kad tai veikiau panašu į muziejų, o ne į namus, kuriuose gera gyventi. Tačiau kai užaugi tarp senovinių baldų, kai vitrinose laikomi kolekciniai indai prireikus atkeliauja ant valgomojo stalo, o pusryčiauji rankoje laikydamas šimtametį sidabrinį šaukštelį, kaip namie jautiesi ir atsidūręs kieno nors dvare. Būtent taip, pastebi tėvai, jaučiasi jau ketvirtoji šių namų gyventojų karta. O trečiosios atstovai su palengvėjimu atsidūsta – verta buvo visa tai išsaugoti vien dėl atžalų bruožo jaukiai jaustis bet kokioje aplinkoje. Tai Lilijos ir Stanislovo Šarūno namai Kaune, kuriuose „gyvena“ daug istorijų, prisiminimų ir daiktų.

namai Kaune
namai Kaune

Odontologijos pradininkas

Pirmojo šių namų savininko profesoriaus Stasio Čepulio skulptūrinis portretas tebepuošia jo buvusią biblioteką. Ji tokia, kad bet kuris rimtas bibliofilas netektų ramybės.  Stasys Čepulis gydytojams odontologams yra toks pats autoritetas kaip gamtininkams Tadas Ivanauskas, kuris, beje, taip pat buvo šių namų svečias.

Profesorius Stasys Čepulis yra legenda, žmogus, padėjęs Lietuvos odontologijos mokslo pamatus. Jis įkūrė Vilniaus universiteto Stomatologijos katedrą ir kliniką, nesustojo mokyti studentų net tuomet, kai Antrojo pasaulinio karo metais universitetas buvo uždarytas. Studentai susirinkdavo, o prasidėjus patalpų patikrinimui, išsiskirstydavo.

„Tuo metu profesorius su žmona dėl bombardavimo paliko savo butą Gedimino prospekte ir gyveno  Valakampiuose. Vertingiausi daiktai, pavyzdžiui, tarpukariu pirktas persiškas kilimas, buvo paslėpti slėptuvėse, įrengtose prie vieno skvero. Butą, palikdavo atrakintą, kaip ir visas jame esančias spinteles. Mat reikėjo, kad į jį, reikalui esant, t.y. fugasinei bombai pataikius į pastatą, greitai galėtų patekti namo sargienė, su kuria buvo sutarta, kad ji gesins prasidedantį gaisrą. Dėl to pilni namai buvo pristatyti indų su vandeniu. Karui baigiantis, ateidavo ir kareivių. Žinoma, kad užrakintas spintelių dureles išlauždavo – juk smalsu. Todėl profesoriaus žmona Elena, kuri jau tuo metu buvo antikvarinių daiktų kolekcininkė,  sumanė viską laikyti atvirą, o ant stalo dar palikdavo ir keletą butelių su alkoholiu“, – pasakoja Lilija Čepulienė.

Jai profesorius ir jo žmona buvo tarsi uošviai, nors iš tiesų jie jos vyro Stanislovo Šarūno seneliai. Tačiau jie anūką augino patys ir paskui  gyveno tame pat name su jauna pora bei jų vaikais. Tačiau tai buvo vėliau, kai profesoriaus šeima persikėlė į Kauną.

namai Kaune

Elena ir Stasys Čepuliai vestuvių dieną.

namai Kaune

Svečiuose pas Tadą Ivanauską Obelynėje.

namai Kaune

Neplanuotas persikėlimas

1944 m. Stasys Čepulis įkūrė Respublikinę centrinę medicinos biblioteką ir jai vadovavo iki 1946 metų. Taip pat toliau dirbo ir Vilniaus universiteto (tuo metu – Vilniaus valstybinio universiteto) Stomatologijos katedros ir klinikos vedėju. Tačiau 1950 m. buvo nutarta odontologų studijas perkelti į Kauną. Ten buvo perkelta ir profesūra. Čepuliams buvo paskirtas butas Maironio gatvėje.

Elena Čepulienė jau ne vienerius metus buvo rūpinusis išskirtiniais daiktais savo namams, todėl kai atsikėlė į naująjį butą, jai teliko apsiverkti. Niekas ten netilpo, tebuvo galima viską sandėliuoti ir laukti geresnių laikų.

„Elena buvo kilusi iš senos vilniečių Gudolaičių šeimos. Bernardinų kapinėse yra palaidotos penkios tos šeimos kartos. Elena ir jos sesuo Gertrūda anksti liko našlaitėmis, mat tėvai mirė prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių mergaitės  pateko į E. Vileišienės įsteigtą internatą, o vėliau giminaičio kunigo finansuojamos  išvyko mokytis į Lenkiją. Elena studijavo namų ūkio ekonomiją,  Gertrūda  – pedagogiką. Kadangi buvo našlaitės, visas atostogas ir šventes praleisdavo Lenkijos dvaruose, svečiuodamosis pas savo bendramoksles“, – pasakoja Lilija.

Tad gražūs daiktai iš visos Europos, prieš šimtmečius gaminti baldai, indai, šviestuvai ir tekstilė Elenos Čepulienės gyvenime atsirado anksti. Ir visam laikui tapo tuo, ką ji norėjo turėti ir galėjo atpažinti. Moteris, beje, kol neturėjo vaikų, nebuvo tipiška tarpukario laikų ponia – dirbo pagal įgytą specialybę, mokydama žmones visko, kas susiję su namų ūkiu – nuo gyvulio skerdienos ruošimo iki banketams tiekiamo maisto gaminimo ir vaikų skalbinių priežiūros. Namuose išsaugotos net jos ir sesers mokytojos senos vizitinės kortelės.

Namai Kaune su užmoju

Bet grįžkime į Kauną. Stasys Čepulis čia ne tik kūrė mokymo bazę ir klojo odontologijos pagrindus pokario Lietuvoje, bet buvo ir paklausus praktikuojantis odontologas. Taigi šeimai Kaune, Žaliakalnio šlaite, buvo skirtas sklypas namo statybai. Name iškart buvo įrengtas ir profesoriaus darbo kabinetas su atskiru įėjimu pacientams.  Verta paminėti, kad vėliau, Stasiui Čepuliui vadovaujant, Kauno klinikose pradėjo veikti eksperimentinė dantų implantacijos laboratorija – pirmasis toks centras visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

„Elena viską darė su užmoju. Ji svajojo apie savo namus, bet neįsivaizdavo jų kitaip, kaip imant lenkiškų dvarų pavyzdį. Turint omenyje sunkų metą,  buvo keblu, tačiau ji gavo tai, ką norėjo. Nors name tėra septyni kambariai, išlaikyta visa tipiška dvaro struktūra, įskaitant masyvius laiptus, vedančius tiesiai į rytietišką kambarį. Tokį egzotišką, skirtą kolekcijoms ir įdomiems daikčiukams, kadaise turėjo visi dvarai“, – pasakoja Lilija, ne vienerius metus gyvenusi šalia Elenos ir girdėjusi daugybę jos pasakojamų istorijų.  

Beje, iš gatvės pusės Čepulių namas neatrodo prabangus ar kuo nors itin išskirtinis. Visas jo grožis atsiskleidžia iš šlaito pusės. Apačioje  – žiemos sodas, o pirmajame ir antrajame aukštuose erdvios pusapvalės terasos – balkonai. Būtent jose buvo smagu vakaroti ir vaišinti draugus. Saugant tų pasisėdėjimų privatumą, vienoje terasų netgi buvo pakabintos užuolaidos. O ir kompanija rinkdavosi ne prasta. Kaimynystėje  gyveno žymus scenografas Liudas Truikys su gyvenimo drauge, operos soliste Marijona Rakauskaite, kuri net sovietmečiu teturėjo tik  JAV pilietės pasą. Kai profesoriaus šeima atsikraustė į Žaliakalnį, Liudas Truikys kaip tik buvo didelėje valdžios nemalonėje: visą dešimtmetį be oficialaus darbo, pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Bet tai netrukdė profesoriaus Stasio Čepulio ir menininko Liudo Truikio draugystei ir tiems pavakarojimams už užuolaidų. Tikra Kauno bohema.  , 

Pertvarkyta oranžerija ir svetainė

„Namo rūsyje buvo įrengta antra virtuvė, skirta atsargoms žiemai ruošti, tikra rūkykla, ledainė ir fotolaboratorija, mat vienas profesoriaus sūnų, šiuo metu garsus chirurgas  onkologas Vytautas Čepulis, tuo metu domėjosi fotografija. Žiemos sodas buvo su laistymo sistema ir augalai augo ne vazonuose, bet grunte. Net pati stebiuosi, kad tą sodą pertvarkiau, nors šiaip namus labai pagarbiai saugau tokius, kokie jie buvo“, – sako Lilija.

Moteris prisipažįsta nelabai tikėjusis tapsianti ir viso šio palikimo šeimininke, mat Elena Čepulienė visada skelbdavo, kad jos kolekcijos atiteks nebent M. K. Čiurlionio muziejui. Dar viena vieta, kurią taktiškai, bet pagal  šiuolaikinius poreikius pertvarkė Lilija, yra namų svetainė.  Joje išliko šviestuvas, kelios antikvarinės žvakidės ir vienetinės puošmenos. Pavyzdžiui, marmurinė kondoro skulptūrėlė. Šio paukščio  plunksnų pilki raštai  yra tiesiog natūralus akmens margumas.

Svetainėje stovi ir indauja su  senoviniais puodeliais, kabo seni paveikslai, tačiau minkštieji baldai nauji. Tai italų menininkės Danielos Lucato autorinis kūrinys, pritaikytas būtent šiai vietai ir priderintas prie šimtamečio persiško kilimo spalvų. Staliukas – italų firmos „Savio Firmino“. Šioje svetainėje filmuotas ne vienas filmas – Gyčio Lukšo  „Žalčio žvilgsnis“, Broniaus  Talačkos „Devyni nuopuolio ratai“, Samsono   Samsonovo  „Grynai angliška žmogžudystė“, kuriame vaidino legendinis  rusų aktorius Aleksejus Batalovas ir lietuvė Eugenija Pleškytė. Pasak Lilijos, rusų kino studijos už tokią natūrą, kuri tikdavo prabangiam užsieniui pavaizduoti, labai dosniai mokėdavo,

namai Kaune
namai Kaune

Svetainėje nėra daug dekoro detalių, tačiau visos jos puikiai dera tarpusavyje. Didžiausia svetainės puošmena šimtametis persiškas kilimas, kurį Elena Čepulienė įsigijo Vilniaus turguje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai prie jo italų menininkė Daniela Lucato derino svetainės baldų ir langų tekstilę bei dizainą. Dėmesį patraukia ir marmurinė kondoro skulptūra. Jos autorius Paul Zeiller, kurio darbai aukcionuose datuojami 1880 -1915 m. „Paukštis tikrai kondoras iš grifų giminės, bet per persikėlimus jam, kaip pasakojo močiutė, vienas "pavyduolis" numušė snapą . O mažasis anūkas Šarūnas iš sklulptūros apačios iškrapštė visus medalius laimėtus įvairiose parodose,“ – pasakoja Lilija Čepulienė. Už jo stovi, beje, ypač gražus senovinis krištolinis punšo indas ir dvi įspūdingos žvakidės.

namai Kaune

Rytietiškas kambarys

Name praktiškai nepakeistas išliko rytietiškas kambarys. Jo kolekcija buvo nemenkai papildyta tais laikais, kai lietuvių antikvariato neoficialūs pirkliai palaikė glaudžius santykius su Maskva ir Sankt Peterburgu, tuomečiu Leningradu.

„Buvo laikotarpis, kad iš ten atveždavo daugybę įdomių daiktų, tik, gaila, istorijos buvo dažnai nutylimos. Pavyzdžiui, didžiulė smilkalinė, pagal legendą ir fotografijas, tikėtina, gali būti net iš Stalinui skirtų dovanų nuo Mao Dzeduno. Japoniškus daiktus, norėdami papildomai užsidirbti, gabendavo Maskvos didžiojo teatro artistai, kurie bene vieninteliai daug gastroliavo užsienyje. Ir tai nebuvo itin brangu, kaip dauguma įsivaizduoja.  O štai po Maskvos olimpiados, apie 1980 metus,  antikvariatas labai pabrango“, – pastebi Lilija.

Beje, labai tikėtina, kad užsakant eksponatus rytietiškam kambariui, talkino ir Liudas Truikys, kurio namuose taip pat buvo nemenka rytietiškų meno kūrinių kolekcija. Rytietiškame kambaryje namiškių dažniau vadintame holu,  kabanti briedžio galvos iškamša buvo itin pamėgta profesoriaus Tado Ivanausko. Į namuose ruošiamus banketus garsusis gamtininkas visada atvykdavo pusvalandžiu anksčiau, kad su gero romo taurele galėtų pasėdėti ir pasigėrėti briedžio galva. Tarpukariu T.Ivanauskas buvo entuziastingas ir mėgstamas dailininkų, literatų ir bibliofilų salonų svečias.

namai Kaune

Rytietiškame kambaryje daug unikalių piešinių ant šilko, įrėmintų siuvinėjimo ir lankstinių rankdarbių. O štai ši įspūdingo dydžio smilkalinė manoma, kad galėtų būti Kinijos komunistų partijos lyderio Mao Dzeduno dovana Stalinui. Sunku įsivaizduoti, bet po Stalino po Maskvos antikvariatus pasklido daug jam dovanotų daiktų iš specialiųjų fondų ir juos galėjo įsigyti visi, kam tai tai rūpėjo.

namai Kaune
namai Kaune
namai Kaune

Daiktai negali būti svarbiausi

Visą gyvenimą turėjusi tarnaičių, kurias pagarbiai vadino ne kitaip kaip savo pagalbininkėmis, ponia Elena, stropiai kolekcionavusi antikvarines vertybes, nepavertė šių daiktų kultu.

„Man įstrigo keletas smagių scenų. Mindaugas, mūsų sūnus ir Elenos proanūkis, sėdi ant laiptų. Elena šluotos kotu suka senovinio laikrodžio rodykles, kad išlįstų ir užkukuotų namelyje besislepianti gegutė. Mat tai pradžiugintų mažą berniuką. Arba ramus jos balsas, tariantis, kad visi žymūs dailininkai pasirašydavo savo kūrinius. Mat vaikai „pasirašė“ ant senovinio 1842 metų prancūziško gobeleno“, – su šypsena prisimena Lilija Čepulienė, su pagarba ir atsakomybe sauganti bei tęsianti namo Žaliakalnio šlaite istoriją. 

namai Kaune
namai Kaune

Viena mėgstamiausių Lilijos Čepulienės spalvų mėlyna ir jos atspalviai, todėl be šios spalvos neapsieita ir namo interjere. Melsvos lubos puikiai tinka prie 1842 m. siuvinėto kilimo, o jų fone ypač išsiskiria lengvas, ažūrinis šviestuvas. Tiesa, jis jau šių laikų gaminys, bet puikiai derantis su senovišku kilimu tiek spalviškai, tiek savo faktūra. Sienos kilimas, dažniausiai šeimoje įvardijams kaip gobelenas iš tiesų yra ne austas, o siuvinėtas kryžiuku atskiromis dalimis, kaip manoma, viename iš Prancūzijos vienuolynų. Išsiuvinėtos atskiros dalys apjungtos į vieną visumą dekoratyviomis siūlėmis. Kambarys, kuriame jis kabo specialiai buvo paaukštintas, kad šis nuostabus darbas tilptų.

namai Kaune
namai Kaune
namai Kaune
namai Kaune

Liucija SABĖ (svečiuotasi 2017m.)

Ramunė Pigagaitė

FOTOGRAFĖS Ramunės PIGAGAITĖS medžioklė

Mylėti galima viską. Net daiktus ir net jų radimo istorijas. Frankfurte gyvenanti fotomenininkė, mums jau bent neakivaizdžiai gerai pažįstama Ramunė Pigagaitė apie kiekvieną iš savo įsigytų daiktų turi ką papasakoti. Ir pasakoja labai įdomiai. Romantiškos nuotraukos ir dar romantiški radybų pasakojimai juk įdomu visiems, kas irgi ieško daiktų iš praeities.

Ramunė Pigagaitė

Geros būklės tokio tipo lagaminai Vokietijoje kainuoja 50-80 eurų.

Svaiginanti lagamino karjera

Šį kokių 1940-50 m. gimimo amerikietišką užjūrio kelionėms skirtą lagaminą pirkau Frankfurto blusturgyje. Įdomu tai, kad visi tokie lagaminai yra su asmeniškais savininko inicialais, atspaustais drobėje. Šis priklausė ponui HMJ. Prisimenu, kad jį pardavinėjęs vaikinas teigė, jog tai jo senelio lagaminas, bet man uždengus inicialus, nežinojo savo senelio vardo.

Nežinau, kodėl, bet vos man jį įgijus ir paviešinus jo nuotrauką, jis tapo „žvaigžde“: iš pradžių juo susidomėjo viena televizijos studija, norėjusi jo įsigijimo ir fotografavimo istoriją pristatyti laidoje apie sendaikčius, o dar po kiek laiko sulaukiau skambučio iš vieno Frankfurto teatro ir sutariau šį milžinišką, šviesia drobe aptrauktą lagaminą, parduoti jiems kaip spektaklio rekvizitą.
Taip ir iškeliavo jis su teatro mašina į netolimą kelionę senamiestyje esančiame teatre. Gal scenoje jis ir vėl „plaukia“ per Atlantą? Nemačiau dar to spektaklio.

Indas su Kalėdų nuotaika

Žiūrėdama į šį indą, tiksliau į jo fotografiją, nes jis jau parduotas, visuomet prisimenu ypatingą jo įsigijimo istoriją. Praėjusių metų žiemą, prieš Kalėdas važiavau į Štutgartą aplankyti savo senos draugės. Žiema tais metais buvo labai aikštinga: pavasarines temperatūras staiga keisdavo pūgos.
Taip ir nutiko: belikus kokiai 50 km iki Štutgarto patekau į pūgą ir norėdama ją pralaukti, nusukau į kažkokį kaimelį, kurio pavadinimo iki šiol nežinau. Ir ką jūs manote: kaimelio aikštėje vyko blusturgis, deja, dėl blogo oro sparčiai mažėjantis. Už vieno stalelio kantriai stovėjo mažulytė senučiukė su raudonais kaip obuoliai skruostais. O jos prekės – tai vąšeliu nertos servetėlės, vilnonės kojinės, keletas žvakidžių ir šis nuostabus žalvarinis indas. Trumpai, bet maloniai paplepėjusi su močiute apie keistą šių metų orą bei artėjančias Kalėdas, įsigijau ji. Šiandien šis indas jau puošia puošia vieno lietuvio namus, o aš žiūrėdama į jo fotogafiją, galvoju apie sniegą, Kalėdas, nertas servetėles bei raudonus obuolius.

Tokio stiliaus indų sendaikčių turguose galima rasti už 10 – 30 eurų.

Ramunė Pigagaitė
Ramunė Pigagaitė

Tokie lūpdažiai nepigūs – jie kainuoja iki 120 eurų.

Sekreteras su sidabrine staigmena

Šio sidabrinio Art Deco stiliaus dizaino lūpdažio įsigijimo istorija išties ypatinga. Prieš keletą metų, įsirenginėdama dabartinius savo namus, ilgai ieškojau nedidelio, elegantiško rašomojo stalo, kuris būtų ne vien darbo stalas, bet ir elegantiškas baldas. Žodžiu, sekretero moteriai ( vok. Damensekretär). Mano paieškos ilgus mėnesius buvo bergždžios: jeigu atrasdavau kažką tinkamo, tai baldas būdavo arba neįkandamai brangus, arba toli važiuoti jo pasiimti. Žodžiu, nesisekė.

Mano dukra buvo ką tik išsilaikiusi vairavimo teises ir mes kiekvieną vakarą, garsiai klausydamos muzikos važinėdavom po vakarinį miestą. Jos vairavimo džiaugsmas trukdavo gerą valandą ir aš galėdavau daugiau ar mažiau atsipalaidavusi, žvalgytis pro langą į apšviestus ir be užuolaidų kambarius, vaikštinėjančias poreles ar tiesiog į šalikelę – ką labai mėgstu. O ten, tam tikromis dienomis išties būdavo į ką paspoksoti! Kartą į mėnesį žmonės iš namų išnešdavo nereikalingus baldus, kurie sekantį rytą būdavo surenkami pro šalį važiuojančios milžiniškos šiukšlių mašinos ir čia pat vietoje sutraiškomi toje mašinoje įrengtos sistemos. Kiek antikvarinių lobių yra taip skausmingai pabaigę savo gyvenimą baisu ir pagalvoti!

Taigi muzikai garsiai skambant aš ir pamačiau jį – senąjį senosios damos sekterą, liūdnai stovintį šalikelėje: stop!!! Suklykiau nesivaldydama ir galva trenkiausi į stiklą, nes dukra tiesiog pakėlė rankas ir kojas ir automobilis šoktelėjęs sustojo. Įsitikinusi, kad ji sveika, iššokau į gatvę ir pripuoliau prie savo baldo, kurio aš taip ilgai ieškojau. Bambėdama dukra padėjo man šį lobį įkelti į mašiną, bet jos nuotaika buvo galutinai sugadinta. Mano džiaugsmui, nes aš vos nusėdėjau vietoje, svajodama kuo greiciau šį seną baldą ramiai išglostyti, apžiūrėti ir ištepti medžio aliejais.
Susipažinimo procesas su nauju radiniu visuomet vyksta skambant klasikinei muzikai ( paskutiniu metu – vinilams!) ir aš, atidarinėdama ir vėl uždarinėdama stalčiukus bei dureles, valydama jas bei poliruodama, sekretero viduje atradau jį – šį nuostabų, sudabrinį, koralo akmenimis išpuoštą, viduje veidrodėliu pagražintą itališką lūpdažį! Ar gali būti žmogus laimingesnis nei aš buvau tą vakarą?! Senoji dama man perdavėme ne tik tik savo sekreterą, bet ir savo asmeninį palinkėjimą! Taip namuose ir atsiranda netikėti daiktai, o atmintyje nugula gražiausios prisiminimų istorijos.

Padėkliukas su komplimentu

Veidrodinis padėkliukas dviem mažiems rytinės kavos puodeliams į lovą. Jai ir jam. Arba dviem antikvariniams kvepalų buteliukams – jos ir jo. Paryžiuje, Strasburge ar kur nors Provanse. Kažkur Prancūzijoje, nes pirkau jį pas vieną Elzaso sendaikčių pardavėją. Linksmą, gyvybingą prancūzą, jau priešpiet laimingą po kelių taurių raudono vyno, o gal tiesiog įsijautusio į puikią sendaikčių turgaus atmosferą. Kiek norite už tą padėkliuką, klausiu, mintyse jau matydama save dar užsimiegojusią, bet jau apsikabinusią mažytį espreso puodelį. Jo atsakymas buvo ilgas prancūziškas sakinys, kurio aš, deja, nesupratau. „Je ne parle francais“, –  buvo mano atsakymas. Teatrališkai apsisukęs ant vienos kojos, dramatiškai pakeltu balsu jis kreipėsi į savo kolegą: „Tai mano svajonių moteris, bet ji nekalba prancūziškai!“ 

Keista, bet šį sakinį kažkodėl supratau, tik neparodžiau sau vidiniai šypsodamamasi. Pirkimo – pardavimo aktą sutvarkėme su jo šiek tiek vokiškai kalbančiu draugu.
Manau, kad tai buvo Art Deko stiliaus padėkliukas, vis tik greičiausiai nuo kvepalų buteliukų. Pasidžiaugusi juo kurį laiką pati, aš vėliau perleidau jį moteriai iš Lietuvos. Gal irgi kažkieno svajonių moteriai.

Ramunė Pigagaitė

Tekstas Ramunės PIGAGAITĖS, nuotraukos autorės