Viename iš Frankfurto priemiesčių mes radome kuo tikriausius Lėlių namus. Taip, ten gyvena ir žmonės, bet įvardinti tai žmonių namais būtų sudėtinga. Doris ir Jurgen ten atrodo kaip svečiai, kuriuos būriai draugiškų lėlių ir kitų žaislų tiesiog priėmė gyventi. Tačiau pora tokia kaimynyste nesiskundžia, nes jeigu jau rimtai - tai jų aistra ir gyvenimo prasmė. „Čia - mes atradome save. Ir dar tai garantas, kad mes ilgai išliksime jauni ir ilgai gyvensime, nes kai žmogus aistringai gyvena, jis ilgai nesensta“, - sako Doris, drauge su vyru jau perkopusi per 70, bet vis dar deganti dideliu noru pildyti savo keistą kolekciją, kurioje daug lėlių, gėlių, inkilų, minkštų žaislų, lėlių namelių ir vežimėlių, paukščių narvelių, laikrodžių, manekenų ir t.t., ir pan. Antraip, anot jų, tiesiog baigtųsi gyvenimas.
Į lėlių namus - su vaikystės prisiminimais
Bet pasakojimą pradėsime nuo prisipažinimo, kad Lėlių namus atradome ne mes, o mūsų bendraautorė ir fotografė Ramunė Pigagaitė. O jau ją čia atvedė aistra sendaikčiams ir daiktų mainai. O kaip gi be jų? Todėl ir Doris su Jurgen prisipažįsta, kad jų namuose yra daiktų judėjimas: vieni atsiranda, kiti išparduodami ar iškeičiami, todėl dekoracijos keičiasi. Nesikeičia tik dviejų suaugusių žmonių noras kurti Lėlių namus. Ir labai sunku suprasti, kada jis užsimezgė pirmiausiai Doris širdyje, o po to ir jos vyro Jurgen. Gal, kai ji penkiametė mergytė matuodavosi močiutės batelius, rankinukus ir kepures, o močiutė be galo krašto ją žavėjosi; gal, kai ji būdama dvylikmetė žiūrėjo į fanatiškai namus blizginančią ir senus daiktus mėtančią mamą ir prisiekė sau niekada nebūti pedante; o gal kai ji išgelbėjo močiutės senutę pupelių pjaustymo mašinėlę, kurią mamą, buvo pasiruošusi išmesti. O gal visa tai dėliojosi į skirtingų minčių lentynėles, kad kažkada pavirstų daug kam keistu pomėgiu. Ir jis atrodo dar keistesnis, kai sužinai, jog Doris visą laiką buvo advokato sekretorė, o Jurgen dirbo logistikos srityje. Kita vertus, gal tai ir buvo atsvara konkretiems ir apibrėžtiems darbams – tarsi balansas.
Europoje lėlių nameliai atsirado XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą užsakydavo meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių išmatavimų. Tad daiktai kainavo brangiai ir laikyti tikrais meno kūriniais. Nameliai, beje, nebuvo skirti žaisti vaikams, kaip dažnai manoma dabar. Tik XIX a. pradėti gaminti specialūs vaikams skirti lėlių nameliai. Tačiau ir su jais, dėl didelės kainos ir medžiagų trapumo, būdavo leidžiama žaisti tik suaugusiesiems prižiūrint. Dabar yra nameliai tiek vaikams, tiek suaugusiems kolekcininkams.
Menotyrininkė Olga Prokofjeva
Namuose ne tik daug lėlių namelių, bet ir daug lėlių kambarių, sukomponuotų įsigijus atskirus daiktelius. Kad jie atrodytų gražiai, meistrauti pradeda Jurgen.
Pomėgis persidavė ir anūkei
Vis dėlto, pirmas tikras sendaiktis poros namuose atsirado tuomet, kai jų dukrai prasidėjo alergija ir kažkas patarė vietoje naujos lovos ją guldyti į senovišką. Taip namuose atsirado viengulė medinė lova, o vėliau ir kiti senoviniai baldai, kad neliktų jokių plokščių ir jokių cheminių klijų. O štai pirmas lėlių namelis namuose apsigyveno 1994 metais, jau gimus anūkėlei. Paskui viskas klostėsi sniego gniūžtės principu. Visko daugėjo, visko labai reikėjo, nei iš vieno sendaikčių turgaus pora negrįždavo tuščiomis. Doris čia pat pasidžiaugia, kad jos anūkė irgi įsimylėjo sendaikčius ir nors ji dabar jau suaugusi moteris, nuo močiutės gaus senovinį medinį traukinuką su saldumynais ir tai šiemet bus jos adventinis kalendorius. Iš anūkės vaikystės Doris prisiminė ir dar vieną gražų epizodą. Jos anūkė nuolat žaisdavo pas močiutę su savo drauge Klara, kol vieną kartą į duris kažkas netikėtai pasibeldė. Už durų stovėjo Klara su lagaminais ir apreiškė, kad ji nuo šiol gyvens čia. Reikėjo daug pastangų jai įrodyti, kad jos namučiai su tėveliais. Šį gražų momentą Doris dabar primena užrašas ant vieno iš lėlių namelių su daug kambarių. Ten užrašyta „Villa Clarchen“ – „Klaros Vila“.
Prekyba net TV laidoje
Tačiau turbūt ne visi norėtų gyventi tokiuose namuose. Čia apsilankiusi Ramunė prisipažino, kad namai iš tiesų savotiški, bet jie jos nenustebino taip labai, kaip netikėtai iškviesto santechniko. Tas tik pasitikslino ar čia gyvena ir žmonės ir puolė darbuotis daugiau nieko nekomentuodamas. Ramunei šie namai pasirodė kad ir apkrauti, bet neslegiantys, o daiktai juose pakankamai gražiai sukomponuoti. „Aš greičiau jaučiausi kaip maža mergaitė, kaip Alisa stebuklų šalyje ir tikrai ten galėčiau praleisti kelias dienas visiškai be žmonių. O galbūt taip yra ir dėl to, kad šeimininkai yra absoliučiai pozityvūs žmonės, tiesiog pasirinkę tokį gyvenimo būdą. Taip, tokių žmonių ir tokių namų nedaug, bet tai juos daro ir išskirtiniais, ir matomais“, – pasakojo Ramunė.
Apsipirkti su Stradivarijaus violončele
Dėl savo išskirtinumo, pozityvumo ir gan reto daiktų asortimento, Doris jau ne pirmą kartą šiemet gruodžio 28d. dalyvaus SR Rundfunk televizijos laidoje „Flohmarkt“, kur tiesioginio eterio metu pardavinės savo daiktus. Sakė, kad tai labai įdomi patirtis, po laidos susiranda ją ir daugiau pirkėjų, domisi daiktais, perka ir siūlo savų. Kaip vieną įdomiausių savo pirkėjų, ji prisiminė labai garsų muzikantą, kuris paprašė leisti į vidų įsinešti ir instrumentą. „Pasirodo, jog tai buvo Stradivarijaus kurta ir muzikantui išnuomota violončelė, kainuojanti 4 milijonus dolerių. Kol muzikantas rinkosi daiktus, ji gulėjo mūsų senovinėje lovoje,“ – juokiasi Doris. Žinoma, daiktų paieškos ir mainai – tai dar viena žavioji šio gyvenimo pusė, kurios sunku atsisakyti net tuomet, kai jau atrodo, jog mažiausiam daikteliui nėra vietos. Bet tik ne šioje šeimoje. Abu prisipažįsta, kad tada, kai nustos vaikščioti į sendaikčių turgus, jie nustos ir gyventi. Ir čia pat nepamiršta visiems rekomenduoti apsilankyti Viesbaden mieste balandžio mėnesį kasmet vykstančiame turguje „Barenmesse“. Išvertus tai reikštų Meškų mugę. Joje pirkti ir parduoti antikvarinių ir vintažinių žaislų susirenka visa Europa. Apsilankyti šioje mugėje progos nepraleidžia ir mūsų pašnekovai.
Interjero dizainerės amplua
Beje, verta pridurti, kad dauguma sukauptų daiktų yra išskirtinai vintažiniai ir antikvariniai. Tik kartais pritrūkus jiems vietos, rankoves raitojasi šeimininkas ir padaro dar vieną lėlių kambarį, pavyzdžiui, sename radijo aparate, arba židinyje. Kitas įdomus momentas, kad Doris ir Jurgenas prisimena absoliučiai visas daiktų įgijimo istorijas ir galėtų jas pasakoti nuo ryto iki vakaro, kaip ir tvarkytis savo namučiuose. Tačiau kartai pasitaiko ir visai kitokių darbų. Pavyzdžiui, Doris nebuvo labai nustebusi, kai viena draugė pasiūlė jai sukurti jos namų interjerą. Toje beveik lofto erdvėje Doris pasirodė, kad pirmiausiai turėtų atsirasti medis, o aplink jį ji išdėliojo daug įvairių kėdžių, kurių dažna buvo su pakabos atkalte. Per įkurtuvių vakarėlį, visi klausinėjo kokios tai dizainerės darbas – žmonėms patiko. „Anos močiutės“, – juokėsi draugė. Linksmai tarp savo mažyčių eksponatų gyvena ir Doris su Jurgenu. Gal dėl to, kad jų, jau brandžių žmonių gyvenime, vis dar labai daug vaikystės pasakų ir kad jie turi vienas kitą?