Natiurmortas (pranc. nature morte – negyvoji gamta) – dailės žanras; tapybos, kartais grafikos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojami negyvi daiktai, nuskinti vaisiai, gėlės, medžioklės ar kitokios žmogaus veiklos atributai. Kartais vaizduojami ir gyvi vabzdžiai, paukščiai, žvėrys bei žmonės. Jie papildo pagrindinį motyvą. Natiurmortuose dailininkas specialiai komponuoja daiktus, ryškina jų struktūrą, erdvinius tarpusavio santykius, siekia spalvų, tonų bei šviesų šešėlių darnumo. Dauguma, ypač senųjų natiurmortų, iš tiesų atrodo labai „skaniai“, tačiau kiek šiandien jie „skanūs“ mūsų interjeruose ir kokia gi jų istorija?
Natiurmorto istorija
Patyrę meno žinovai puikiai žino ir kitą, anglišką žanro pavadinimą – Still Life, kas reikštų nejudrų gyvenimą. Vyrauja tvirta nuomonė, kad būtent natiurmortuose ir peizažuose geriausiai atsiskleidžia menininko vidinis pasaulis. Puikūs meistrai priverčia žiūrovą žavėtis visu tuo, į ką paprastai kasdieniame gyvenime žmonės netgi nekreipia dėmesio.
Natiurmortas kaip atskiras tapybos žanras susiformavo tik XVII a., tačiau žmonės nuo seno paveiksluose ir netgi jau ant sienų vaizdavo juos supančius objektus iš negyvosios gamtos. Senovės Egipto šventyklose ir kapuose tarp dovanų dievams aukojimo siužetų galima pamatyti ir lengvai atpažįstamų negyvų objektų. Tiesa tuo metu nežinomi menininkai nesistengė jų pavaizduoti kuo tikroviškiau, o siekė aiškiai nurodyti kiekvieno tapyto objekto svarbą. Ant vėlesnių iki šių dienų išlikusių senovės meistrų sienų tapybos ir mozaikų darbų negyvi daiktai jau piešiami kiek įmanoma tiksliau ir detaliau. Senovės Graikijos ir Romos menininkai savo kūryboje išmoko meistriškai demonstruoti įvairius daiktų atspalvius, tačiau siužetai su jais turėjo išskirtinai dekoratyvinę vertę. Gėlių, vaisių ar gyvūnų atvaizdais tuo metu buvo puošiami individualūs namų interjero fragmentai (nišos, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų sienos).
XV-XVI a. natiurmortas menininkų dar nebuvo laikomas visaverčiu molbertinės tapybos žanru. Negyvi daiktai buvo tik dalis (be to, antraeilė) visose istorine ar religine tematika tapyto kūrinio kompozicijoje. O atskiri negyvų daiktų atvaizdai buvo naudojami tik dekoratyviniam namų apstatymo dekorui ar baldų dizainui.
Tačiau jau XVII a. natiurmortų tapyba tapo visaverčiu meno žanru. Tai atsitiko didžiausiame Šiaurės Europos prekybos centre – Nyderlanduose. O garsieji „mažieji olandai“ šiuo atveju suvaidino didžiulį vaidmenį. Dažniau nei kiti šį žanrą rinkosi šie molbertinės tapybos meistrai: P. Klasas, V. Heda, V. van Alstas, J. de Hemas, V. Kalfas, A. Boschartas, B. van der Astas, A. van Bejerenas). Gėlių natiurmortus XVIII a. pr. Olandijoje kūrė R. Reiš ir J. van Heisumas.
P. Klasas
B. van der Astas
Pagrindiniai natiurmorto porūšiai
Tuo metu Olandijos tapybos rinkoje vyko arši konkurencija. Menininkai stengėsi tobulinti savo įgūdžius iki idealo ir labai dažnai sąmoningai savo darbams rinkdavosi siauras temas. Tuo pačiu metu pasirodė pagrindiniai natiurmorto porūšiai.
Gėlės. Natiurmortai su jomis puikiai atspindėjo masinę olandų aistrą gėlininkystei.
Virtuvė. Daugelyje šio porūšio meistrų darbų, be negyvų objektų, buvo vaizduojamos žmonių kasdienio gyvenimo scenos.
Žuvys. Jas piešiantys tarsi atidavinėjo duoklę drąsiems jūreiviams ir žvejams iš Olandijos.
Toninis. Dauguma paveikslų nutapyti prislopintomis spalvomis, vyraujant pilkai ir rudai spalvoms.
Prabangus. Atspindėjo naujosios buržuazijos klasės troškimas turtų ir prabangos.
Medžioklė. Paveikslai, vaizduojantys žvėrieną ar tiesiog nušautus paukščius ir žvėris buvo populiarūs tarp vietinių turtingų burgerių medžiotojų.
Gėlių – vaisų. Šio porūšio populiarumo viršūnė – XVII a. antroji pusė. Drobėse buvo vaizduojami tradiciniai tautai skirti valgiai ir skanėstai.
Vanitas. Tai – simbolinis meno kūrinys, parodantis gyvenimo trumpalaikiškumą , malonumo beprasmiškumą ir mirties tikrumą. Tapant dažnai naudojami turtų ir trumpalaikiškumo bei mirties simboliai (kaukolės, žvakės, nuvytusios gėlės ar supuvę vaisiai).
Apgavystė. Dailininkai kūrė trimačio vaizdo iliuziją, kur buvo itin sunku atskirti tapytus objektus nuo tikrų.
Žuvys.
Vanitas.
Gėlių-vaisių.
Medžioklė.
Virtuvė.
Įžymūs natiurmorto meistrai
Paprastas visų menininkų, reikšmingai prisidėjusių prie natiurmorto žanro formavimo ir plėtros, sąrašas užimtų kelis puslapius. Tik tarp „mažųjų olandų“ galima rasti 2-3 dešimtis meistrų, gerai žinomų įvairiausiems meno žinovams. Šį kartą vos kelios pavardės:
Janas Breigelis vyresnysis – tai vienas iš šio žanro pradininkų. Didysis meistras ne kartą leidosi į 45 km kelionę iš Antverpeno į Briuselį, kad vietiniame botanikos sode surastų ir nusipieštų įvairias gėles savo būsimiems paveikslams.
Florisas van Dykas. Iki šių dienų išliko tik 4 autoriaus serviruoto stalo požanrio kūriniai. Centrinę vietą visuose paveiksluose užima sūrio gabalėlių piramidė, o fonas meistriškai ištirpsta migloje.
Abraomas van Bejerenas. Meno kritikų pripažintas geriausiu žuvies natiurmorto požanrio menininku. Natūralistiniai meistro paveikslai stebina tobulu detaliu žuvų žvynų piešiniu sidabro pilkumo paletėje.
Vincentas van Gogas ir jo paveikslai iš genialaus postimpresionistinio ciklo „Saulėgrąžos“ šiandien puošia geriausių pasaulio muziejų ekspozicijas.
Prie žanro plėtros prisidėjo ir didžiausias visų laikų siurrealistas Selvadoras Dali. Jo skulptūrinė kompozicija „Telefoninis omaras“ aiškiai simbolizuoja meistro protestą prieš žmonių susižavėjimą technologijomis, verčia susimąstyti apie paprastų žmonių santykių svarbą.
Pablas Pikasas – „brangiausias“ kubistas pasaulyje ne kartą įvairiuose etapuose lietė natiurmorto temą.
Andy Varholas ir jo 1962 m. nutapyta pasaulinio garso susilaukusi „Kampbello sriubos skardinė“ tapo ryškiu naujos meno krypties – popmeno – pristatymu visam pasauliui.
Abraomas van Bejerenas.
Janas Breigelis.
Florisas van Dykas.
Pablas Pikasas.
Per ilgus žmonijos istorijos metus natiurmortas ne kartą patyrė pakilimų ir nuosmukių. Šis žanras turi įspūdingą praeitį, šviesią dabartį ir vertą ateitį vaizduojamojo meno pasaulyje.Lietuvos dailėje natiurmorto elementų pasirodė XVIII a. pab.–XIX a. pr. figūrinėse kompozicijose (dailininkai P. Smuglevičius, K. Ruseckas, V. Neveravičius). XX a. I pusėje J. Vienožinskis, P. Kalpokas, V. Vizgirda, A. Gudaitis, A. Varnas, V. Kairiūkštis, V. Eidukevičius sukūrė natiurmortų, vaizduojančių gėles, indus, lietuvių liaudies skulptūrėles. Tarybiniais metais ryškaus kolorito, emocingų natiurmortų nutapė vyresniosios (E. Jurkūnienė, L. Katinas, B. Mingilaitė, A. Petrulis, A. Savickas) ir viduriniosios kartos (V. Bičiūnas, V. Kisarauskas, G. Petrova, L. Tuleikis).
Apie natiurmortą su Simona SKAISGIRYTE-MAKSELIENE, menotyrininke, meno kūrinių aukciono „Vilniaus aukcionas“ įkūrėja.
Ar natiurmortai dažnai būna pardavinėjami aukcionuose ir jei taip, tai kokių dailininkų, tarp jų gal pasitaikė ir lietuvių? Ar šio žanro paveikslai yra populiarūs tarp pirkėjų, ar jų kainos smarkiai išauga, ar pakankama pasiūla? Gal kas įdomaus nutikę su natiurmorto žanro paveikslais Jūsų darbo istorijoje?
Natiurmorto žanras lietuviškoje dailėje yra ženkliai, labai ryškiai mažiau populiarus nei, tarkim, peizažas. Apskritai, peizažo žanras turbūt būtų dominuojantis iki-modernistinės dailės, kuomet labiau įsigali abstrakcija, kontekste. Galima būtų ieškoti giluminių šio reiškinio priežasčių ir atsakymas, ko gero, būtų toks: tai atspindi faktą, kad lietuviškas mentalitetas yra ne miesto,bet kaimo žmogaus. Didžioji jo laiko, gyvenimo dalis praeina lauke, gamtoje, o ne namuose, kas labiau būdinga miestietiškos kultūros žmonėms. Prisiminkim, kur ir kada suklesti natiurmortas? Ogi XVII a. vadinamųjų „mažųjų olandų” tarpe, kurie būtent ir kuria tenkindami tuo metu prakutusios klasės – miesto biurgerių – poreikius.
Jeigu pažiūrėtumėme Vilniaus aukciono brangiausiai parduotų darbų šimtuką (https://www.menorinka.lt/topai) tai pamatytumėme, kad grynųjų natiurmortų – vos vienas kitas, užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tai liudija du dalykus: kad natiurmorto žanras nėra itin populiarus pirkėjų tarpe, ir kad apskritai natiurmortų santykinai sukuriama kur kas mažiau, nei kitų žanrų darbų. Nors turbūt kiekvienas dailininkas yra sukūręs ir natiurmortų, tačiau mes neturime tokio, vien tik natiurmorto žanrui atsidėjusio dailininko, kaip kad buvo, tarkim, Ivanas Chruckis. Natiurmorto žanrą mėgo Algirdas Petrulis, Vytautas Kasiulis, Augustinas Savickas, Marija Cvirkienė, Eugenijus Kulvietis, Adomas Galdikas. Vilniaus aukciono įrašai rodo, kad brangiausias parduotas natiurmortas yra Tymono Niesiolovskio “Natiurmortas su vaisiais”, parduotas už 11295 Eur
Keli klausimai Eglei MICKUTEI, Kaune įsikūrusios „Eglės galerijos“ šeimininkei.
Ar Jūsų akimis natiurmorto žanras tebėra populiarus tarp dailininkų? Ar dažnai natiurmortus renkasi pirkėjai, kokius reikalavimus jie natiurmorto paveikslams kelia, kas yra populiariausia? Kokie dailininkai šiandien Jums „tiekia” natiurmortus?
Natiurmorto žanrą naudoja šiuolaikiniai menininkai, tačiau tai nėra populiaru klasikine nature morte ( pranc. negyva gamta ) prasme. Dailininkai ieško originalių, netipiškų sprendimų, tad šiandien šis žanras labai išplėtė savo ribas. Pirkėjai ieško originalumo, vis rečiau sutiksi olandiško natiurmorto mėgėjus. Gaila, bet populiari minimalizmo tendencija šiuolaikiniuose interjeruose dažnai ir visiškai „pamiršta” meno kūrinius arba geriausiu atveju traktuoja juos kaip spalvinę dėmę. Namuose, kuriuose menas užima svarbią vietą ir kuria ypatingą nuotaiką, net ir valgomuosiuose ar virtuvės zonoje surasite įvairiausių žanrų ir turinio paveikslų. O natiurmortas puikiai gali derėti ir miegamajame ar vonios kambaryje. Vis dėlto mūsų galerijoje galima rasti natiurmortų. Tapytojos Dalios Skridailaitės natiurmortuose karaliauja floristinis motyvas, šviesi spalvų gama ir lengva nuotaika. Aurimas Eidukaitis originaliai ir su jumoru žvelgia į natiurmorto žanrą: tapybos darbas „Pietūs” kviečia prisėsti prie balto stalo ir pasivaišinti valgomų gėrybių jūra, kuri primena abstrakciją. Virgis Ruseckas pasaulį mato spalvomis. Paveikslas, kurio ryškiai geltoname fone klega raibų vištų pulkelis taip pat gali būti vadinamas natiurmortu. Tik čia natūra gyva, pulsuojanti energija.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, ragauti, užuosti, matyti“ remia
