liepos 2019 - Page 4 of 7 - Vintažo Ženklai

Kaip aš pamilau Briuselio blusturgį

Nemėgstu sendaikčių, bet vieną sekmadienį dar nesinorėjo eiti namo, tad patraukiau į Briuselio blusturgį. Visi tiek daug apie jį pasakoja, kad panorau patikrinti, ar iš tiesų taip įdomu. Turbūt kiekviena veikla reikėtų užsiimti ilgokai, kad pajustum jos skonį ir, galiausiai, malonumą. Kad ištverčiau vaikščiojimą po sendaikčių turgų arba, apskritai, kad į jį įžengčiau, nutariau surasti tokių lėkščių, kokias buvau sudaužiusi. Taigi stengiausi apeiti visą turgų ir įdėmiai apžiūrėti kiekvieną indą, kurių buvo gausybė. O kaip kitaip, tik taip susismulkinus galima pelenuose rasti aukso.
Iš pradžių tik bukai užmušinėjau laiką ir net nežiūrėjau į žmones. Ausis neišvengiamai užpildė turbūt visų egzistuojančių kalbų garsai, susiliejantys į vientisą turgaus garso takelį. Vietos mažai, žmonių daug, visi poromis, grupelėmis, visi tarpusavyje aptarinėja ką mato, bet atrodo, kad ne tarpusavyje, o su visais ir visomis kalbomis.
Pardavėjai irgi ypatinga publika. Štai sėdi pagyvenęs vyriškis, lyg arabas, ryškiai raudonai nusidažęs barzdą, matyt dažė ir nepavyko. Dabar jam nesmagu, tai veidą vis prisidengia fanierine lentute. O man lyg tyčia vis knieti vėl pamatyti tą jo raudoną barzdą. Kitas be perstojo šaukia un euro, un euro, un euro. Trečias taip stengiasi įsiteikti pirkėjams, kad neriasi iš kailio prabilti jų kalba, kad ir kokia ji būtų. Štai moteriškė gargaliuoja žemu balsu, o toliau dvi merginos dainuoja. Būrelis žmonių stovi ir klausosi. Atokiau, prie drabužių kaugės, suklupusios gal keturios moteriškės su burkomis, vis rausiasi ir ieško ko nors tinkamo. Vienos iš jų atsivestas gal ketverių berniukas irgi randa ką veikti – išsitraukia gal F dydžio liemenėlę ir suka sau virš galvos kaip kokį propelerį. Tai pamačiusi motina išplėšia iš berniuko rankelių aiškiai jam neprideramą daiktą ir pamėtėja į kitos krūvos pusę. Mažius lieka nieko nesupratęs, bet iškart randa kitą užsiėmimą – griūna į skudurų krūvą, o keldamasis išsitraukia geltoną kepuraitę. O aš toliau tyrinėju lėkštes ir jau nesistebiu dėl neplautų indų: pirkėjams paliekamas malonumas spėlioti nuo kurių laikų puodeliuose priskretę kavos tirščiai ir kas galėjo prieš penkiasdešimt ar net visą šimtą metų ką nors srėbti iš tokių indų. Atrodo, kad prekių švara čia nieko nedomina.
Pajutau, kad man jau linksma ir įdomu. Pakliuvusi į tą karnavalą norėjau iki galo patirti viską. Ėmiau dairytis į Afrikietiškas kaukes ir medines skulptūrėles. Anksčiau, kai kas pasakojo, kad sendaikčių turguje buvo galima įsigyti labai vertingų daiktų iš Afrikos šalių, ypač iš Kongo, kadangi jis buvo asmeninė belgų karaliaus kolonija.
Besižvalgant gomurį ėmė kutenti čirškinamų svogūnų kvapas. Nusekusi ji įkandin nusipirkau didžiulį belgų liaudies sumuštinį su boudin blanc (neaišku ko prikimšta balta dešrelė), įsprausta į milžiniškos bagetės ketvirtį. Labai skanu, ir jaučiausi soti visą dieną.
Lėkščių neradau, bet nusipirkau papuošalų – sidabrinį žiedą už dešimt eurų ir sidabrinį vėrinį iš širdelių ir rožės už penkis. Parsinešusi nuploviau ir be jokių prietarų ar skrupulų pasipuošiau. Dabar manau, kad jeigu turėčiau Briuselyje tuščius namus, tai beveik viską nusipirkčiau iš turgaus. Labai patiko vazos – ir krištolinės, ir paprastesnės, bet gero dydžio, pavyzdžiui, tulpėms pamerkti. O jau šaukštų šaukštelių su šakutėms ir peiliais (žinoma, sidabrinių) gausų gausa. Dar nusipirkčiau kokią nors ypatingą skulptūrėlę namams papuošti, ir kokį stalelį su spintute. Na, gerai, gal dar ir kėdžių. Didelių baldų galima nusipirkti interjero krautuvėse, kurių itin gausu aplink šį turgų. Puiku tai, kad sendaikčių turgus ir visos parduotuvės aplink jį šurmuliuoja kiekvieną sekmadienį iki keturioliktos valandos, kai visos kitos parduotuvės Briuselyje uždarytos.

P.S. Jeigu ir Jūs pakeitėte savo požiūrį į sendaikčių turgus ir tapote jų gerbėju (-a), parašykite savo istoriją. Mums įdomūs tokie „atsivertimai“. Kaip ir istorijos apie kažkokius įdomius pirkinius, kuriuos mes vadiname lobiais.

Lina KUBERTA. Autorės nuotraukos

Kodėl mums patinka VINILAS?

Kiekvienas vyras yra šiek tiek maniakas, turintis hobi ar savo ritualą. Kažkas domisi ugniniu vandeniu,nuspalvinančiu kasdienybės pilką rutiną, kažkas gyvena tik dėl penktadieninio vakarėlio klube, kažkas spardo kamuolį futbolo aikštėje su vaikystės draugais, o dar kažkas sėdi prie Nemuno ar šiaip kokios balos, tikėdamas ištraukti bent jau pūgžlį. Yra dar ir taikūs medžiotojai, ne, ne tie su „muilinėm“, o tie, kurie ankstų, lietingą rytą budi Antakalny ar Kauno urmo bazėse ir laukia. Laukia vinilų. Laukia, kada laimikis pats ateis jiems į rankas. Paieška ir laukimas – labiausiai jaudinantis momentas šioje medžioklėje. Po kelių metų iš paprasto medžiotojo tampama jėgeriu.

Edisonas, Kro, Berlineris

Logiška, jog vinilinių plokštelių istorija neatsiejamai susijusi su garsą atkuriančios aparatūros vystymusi. 1877 m. jaunas mokslininkas Tomas Edisonas užpatentavo savo išradimą – fonografą, įrenginį, leidžiantį įrašyti ir atkurti garsą. Galima įsivaizduoti jo džiaugsmą, kai eksperimentas- įrašytiper ruporąskambantį balsąantaliuminio folijos – pavyko. Tada tai buvo iš tiesų fantastiškas atradimas. O juk jauną mokslininką į pažangą stūmė paprastas smalsumas! Dar dirbdamas telegrafe jis pastebėjo, kad nuskaitantys informaciją aparato kontaktai, slysdami per perforacinės juostos skylutes, skleidžia skirtingų aukščių garsus.

Tais pačiais metais šioje Didžiosios Balos pusėje prancūzų poetas ir išradėjas Šarlis Kro, padavė Prancūzijos Mokslų Akademijai paraišką savo išradimui, panašiam į tą,prie kurio tuo pačiu metu dirbo Edisonas. Tačiau į paraišką niekas neatkreipė dėmesio ir ji pragulėjo stalčiuje iki gruodžio, kai atėjo žinia apie Edisono atradimą. Nesigilinant į smulkmenas reikia pripažinti, kad Kro metodas buvo techniškai pažangesnis.

Praėjo dar dešimt metų, kol pagaliau amerikiečių išradėjas Emilis Berlineris, remdamasis jau žinomais Edisono ir Kro atradimais, pasiūlė naują įrašymo ir atkūrimo metodą ir užpatentavo rekorderį bei gramofoną. Būtent Berlineris pasiūlė garso informacijos nešėjui suteikti apvalią disko formą. Pirmi diskų pavyzdžiai buvo gaminami iš ebonito. Vėliau diskai buvo gaminami iš celiulioido, kaučiuko bei iš… vabzdžių-parazitų išskyrų.Ši reta medžiaga, vadinama šelaku, buvo naudojama plokštelių gamybojeXX a. pradžioje, bet dėl trapumo jos greitai atsisakyta.

Po Antrojo pasaulinio karo pasaulį pagaliauišvydo vinilinės plokštelės, liaudyje vadinamos „ilgaigrojančiomis“.Šių plokštelių skambėjimo trukmė buvo ilgesnė už jų pirmtakų. 1948 m. kompanija „Columbia“, užimanti lyderio vietą plokštelių gamyboje, panaudojo naują įrašymo technologiją ir taip padidino disko skambėjimo laiką iki 30 minučių. Nenorėdama atsilikti, konkuruojanti firma RCA išleido nedūžtančią plokštelę. Ją galėjai mėtyti į sieną, tik reikėjo staigiai pasitraukti, nes ji kaip bumerangas grįždavo atgalios… Šis produktas buvo 175 mm dydžio ir skriejo 78 apsisukimų per minutę greičiu. Tokios plokštelės buvo skirtos muzikiniams automatams „Jukebox“, labai išpopuliarėjusiems Amerikoje. Jų dar ir dabar galima aptikti Amerikos baruose ir Londono pabuose.

Be vinilinių diskų buvo galima įsigyti ir popierinių! Jei tais laikais turėjote draugų Lenkijoje, galėjote Kalėdų proga gauti atviruką su Bingo Krosbio dainos įrašu. O jei pasisekdavo, gaudavai net „The Beatles“ įrašą.Esu matęs „plokšteles“, įrašytas ant… rentgeno nuotraukų. Žmogaus kaulų rinkinys lengvai šokiruodavo, bet turėdavai galimybę išgirsti sovietinės cenzūros uždraustą Elvio Preslio arba Little Richard rokenrolą. Tokia muzika buvo uždrausta ir, savaime suprantama, nebuvo publikuojama ar įvežama. Tačiau per „geležinę uždangą“ ši produkcija nedideliais kiekiais prasiskverbdavo diplomatų, artistų ir jūreivių lagaminuose. Muzikos mėgėjui šios brangenybės kainavo tuometinio studento stipendiją arba pusę eilinio komunizmo statytojo algos.

Vinilai - juodasis auksas

Aš toks senas, kad prisimenu tuos laikus, kai visi aplinkui isteriškai pirko kasetinius „getoblasterius“ ir paprastesnius japonų CD-plejerius, be sąžinės graužimo išmesdami griozdiškas plokštelių kolekcijas į šiukšliadėžes. Blizgantys juodi diskai voliodavosi ant žemės, jais žaidė vaikai, ant jų pjaustydavo užkandą ir lašinius, auksarankiai darydavo iš jų įvairius daiktus. Mačiau iš Stasio Povilaičio plokštelės padarytądailų laikrodį.

Vakaruose, kaip paprastai, situacija buvo visiškai kitokia: žmonės pirko stereo sistemas, vinilai stovėjo lentynose (blogiausiu atveju, buvo ištremiami į rūsį) ir laukė savo valandos. Kartu su kas trečiu CD leidimu buvo išleidžiamas vinilas, DJ-ai ir toliau grojo muziką iš vinilinių plokštelių. Kai rinka susitraukė, vinilinių plokštelių industrija buvo palaikoma mažų entuziastų grupelių bei visiškai pamišusių ypatų, ieškančių pasakiškai raritetinių laimikių. Jie naršė atokiausius žemės rutulio kampelius, ieškodami ekstravagantiškų retenybių, apie kurias mažai kas girdėjo ir žinojo, nors jau buvo aišku, kad bastytis po svietą irieškoti plokštelių nėra prasmės – juodojo aukso ieškotojai jau spėjo išvežti visus originalius „firstpress“ albumų leidimus. Iš Mozambiko taip pat.

Hosanna! Vinilas prisikėlė!

Klausimas, ar šiandien susidomėjimas vinilinėmis plokštelėmis toks aktualus, yra daugiau abstraktaus pobūdžio. Jį reikėtų formuluoti kitaip: ar man pačiam domėjimasis vinilu reikalingas? Ir kam? Publiką, besidominčią vinilais ir juos perkančią, sunku apibūdinti kaip vieningą socialinę grupę. Mat meilė vinilui vienija labai skirtingus žmones. Juos galima būtų suskirstyti į dvigrupes. Pirmai grupei priskirčiaudidelį stažą turinčius ir nieko, išskyrus vinilą, nepriimančius kolekcionierius.Šių vinilo aistruoliųvertybių skalė susiformavo seniai ir visam laikui. Jie daug matė savo gyvenime. Tai nejauni vyrukai, panašūs į Dostojevskio personažus, ir bendrauti su jais baisoka. Jie turi savo supratimą apie muziką ir jos privalumus. Jie tiksliai žino, kuriais metais ir kokia firma išleido bet kurios grupės albumą. Juos galima pamatyti Lietuvoje, „blusaturgiuose“ arba ten, kur susirenka vinilinių plokštelių kolekcionieriai. Juos sutiksi Vokietijoje plokštelių biržose –„Plattenbörsen“, Londono „charity“ parduotuvėseir Amerikoje tose vietose, kur vyksta “garage sale”.

Kita grupė – žmonės,tik pradedantys klausytis vinilą, arba tie, kurie po ilgos pertraukos nusivylė CD formato diskais ir grįžo prie seno gero vinilo. Jie perka chaotiškai ir jiems nesvarbu, ką pirkti – norisi klausytis bet kokio stiliaus muzikos. Jie nieko nežino ir nenori žinoti apie retus diskus ir originalius leidimus. Jiems norisi paklausyti vinilinės plokštelės, ot šiaip, įdomumo dėlei. Yra ir visiškų naujokų: kartą man paskambino pažįstamas ir paprašė patarti, nuo ko jo anūkėliui pradėti rinkti vinilų kolekciją. Anūkas girdėjo senelio pasakojimą apie kadaise populiarias vinilines plokšteles. Patariau pradėti nuo klasikos – „The Beatles“. Po kiek laiko sužinojau, kad anūkas pradėjo taupyti pinigėlius kolekcijai rinkti. Tuomet supratau, kad vinilas nemirs.

Analoginiai narkotikai

Plokštelės visada turėjo savo kainą, ypač mūsų cenzūros nualintoje šalyje, inkorporuotoje į „broliškų tautų“ darinį. Tais laikais egzistavoliaudyje vadinamų „farcovščikų“ kasta. Pas juos už nerealią kainą, lygią paprasto inžinieriaus algai, galima buvo nusipirkti užsienietiškų vinilų. Šiandien šie žmonės„gyvena“ Internete ir prekiauja plokštelėmis per Amazon, eBay ir panašius taškus. Jų veikimo principas paprastas: pavyzdžiui, leidybinė kompanija ruošiasi išleisti naują „Pink Floyd“ muzikanto Rodžerio Voterso albumą. Paprastai prieš kelis mėnesius iki disko pasirodymo, jį pateikiaišankstinei prekybai, tad jūs ramia dūšia galite palikti paraišką ir užsakyti norimą kiekį sau. Jeigu jūs nespėjote paduoti paraiškos arba nusipirkti albumo per mėnesį nuo oficialios išleidimo datos, tai rizikuojate nebesuspėti jo nusipirkti už fiksuotą kainą. Paprastai vinilas išleidžiamas nedideliu tiražu ir sandėlis greitai ištuštėja. Taigi „nespėjau, bet labai norėjau“ atveju nusipirkti albumą bus problemiška ir piniginė dėl to kentės.

Lieka laukti papildomo tiražo, arba sulaukti naujo to paties albumo perleidimo po kelerių metų. Arba naršyti eBay, kur kainos dešimteriopai didesnės už pradinę. Supirkinėtojai puikiai išmano kainodarą ir seka visas naujienas, tadiškartužsako kelis albumo egzempliorius ir akimirksniu diskus pateikia parduoti. Dvigubai brangiau. Jeigu diskas neišpakuotas, autentiškoje pakuotėje, jo kaina kas mėnesį automatiškai auga.

Terminus, kuriais įvertinamas vinilas, reikia žinoti, tačiau šiandien mes apie juos nekalbėsim. Jeigu jūs norit sužinoti apie savo vinilą kuo daugiau (ir, žinoma, kainą), yra daug internetinių svetainių, kurios tuo užsiima. Žinant albumo išleidimo metus ir šalį, kurioje jis pagamintas, jūs lengvai galit sužinoti plokštelės istoriją. Jeigu savo kelyje sutiksite žmogų, kuris jums pradės ilgą pasakojimą apie „first press“, „originalus“ ir kt., būkit su juo atsargus. Tai pavojinga vinilofilų veislė. Jūs rizikuojate likti be vakarienės (geriausiu atveju).

Kas geriau?

Kaip skamba vinilas? Taip, jis skamba geriau už kompaktinį diską, bet ginčai apie tai nesibaigia ir šiandien. Šios kalbos kompaktų mėgėjų neįtikina. Beje, ne paslaptis, jog yra vinilų, kurie skamba visai neįdomiai – lėkštai ir blankiai. Tačiau daugeliu atvejų senos vinilinės plokštelės, pavyzdžiui, su 50-60-jų džiazo muzikos įrašais, šiuolaikinei išlavintai ausiai skamba tiesiog nuostabiai.

O kaip meniškai buvo apipavidalinami vinilinių plokštelių vokai! Geriausi fotografai, dailininkai ir dizaineriai su ypatinga meile ir kruopštumu kurdavo plokštelių vokus. Kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ir kiti albumai būtų praradę daug savo emocinio užtaiso. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“, populiarųtarp hipių. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas, davatkų prakeiktas ir cenzūros uždraustasDžimio Hendrikso „Electric Ladyland“ plokštelės viršelis? Kompaktinis diskas to neturi: ar įmanoma mažoje dėžutėje įgyvendinti rimto menininko idėjas? Buvo bandoma klausytoją sudominti vidiniais spalvingais bukletais. Na ir kas? Paimkit į rankas „Bitlų“ albumą „Magical Mystery Tour“ ir atsiverskit – visa knygelė su puikiom nuotraukom iš filmo ir net komiksu tikrai patrauks jūsų dėmesį. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti labai daug.

Coda

Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiųstas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim.

Tikras ar ne mano TONETAS?

Daugeliu atvejų tai visai paprastas klausimas – ar daiktas ir yra tas, ar tik juo apsimeta? Tačiau tikras Tonetas gali būti visai naujas ir net nepanašus į garsiąją Vienos kėdę. Dar daugiau – iš plastiko ir metalo.

Kėdės 150 metinėms buvo net sukurta vaikiška versija – su melsvai ir rausvai dažytomis sėdynėmis pagal garsiosios Nr. 14 modelį. Taigi klausimas šiuo atveju turėtų skambėti kitaip – kaip atpažinti tikrą seną šios firmos baldą, kurių pagaminta milijonai, nuo jau tuomet pasipylusių replikų. Pirmasis būdas – ieškoti „blogojoje“ kėdės pusėje etiketės ar bent jos likučių arba išdeginto, o dažnai ir dažais įspausto ženklo. Anksčiau firmos savo gaminius žymėdavo, tačiau tik žinovas gali atskirti, ar tas žymėjimas yra tikras. Vertėtų žinoti, kad 1880 metais specialiai Rusijos rinkai buvo sukurtos rusiškos etiketės ir reljefinis žymėjimas. Tad keistokai atrodantis užrašas gali būti būtent tikro seno toneto požymis. Situacijoje susigaudyti labai padeda Thoneto firmos senųjų gaminių katalogai, kurie palyginti neseniai išleisti pakartotinai. Juose pažymėti ir sunumeruoti visi modeliai, tad pagal nugarėlių dekorą, sėdynių medžiagą ir kojeles galima ieškoti sutapimų arba skirtumų. Dar vienas atpažinimo ženklas – varžtai. Vieno antikvariato darbuotojas rodė, kad senojo toneto varžtai tikrai išskirtiniai. Stambiomis galvutėmis, o didesniuose balduose dar ir kvadratinės formos. Ne veltui jais sutvirtinti baldai nors ir lengvi, bet labai patvarūs. Plačiau apie Toneto baldus ir jų istoriją skaitykite straipsnyje „Kėdė, išbandyta skrydžiu iš Eifelio bokšto“

„Vynuoginių“ žirklučių istorija

„Dailias žirklutes su vynuogėmis papuoštomis rankenėlėmis nusipirkau tiesiog dėl grožio sendaikčių turguje už eurą. Ant jų yra užrašas Sweden ir EXALPNS. Grįžusi puoliau ieškoti internete ir radau gausybę tokių žirklučių už įvairias kainas, o vienas net už 299 svarus. Supratau, kad jos gali būti ir antikvarinės iš sidabro, bet maniškės neturi jokių prabų, tad greičiausiai yra tik padirbinys. Vis dėlto, būtų įdomu išgirsti tokių žirklučių istoriją“, – rašo Dainora Gylienė iš Alytaus.

Žirklučių su tokios ornamentikos rankenėlėmis galima rasti labai įvairių laikmečių, labai įvairių gamintojų, daugiausiai iš Švedijos bei Danijos ir, žinoma, iš įvairaus metalo. Jūsų žirklutės senovinių žirklučių padirbinys – tai rodo tvarkingai įspausti užrašai ir fabrikinis varžtelis. Internete galima rasti lygiai tokių žirklučių štai tokį apibūdinimą „EXALPNS SWEDEN SUEDE pažymėtos žirklutės yra vintažinės (nuo 1950 m.) ir sidabruotos“. Deja, vargu ar jos sidabruotos, nes senieji sidabriniai dirbinai nuo XX a. pr. Švedijos metalo gamintojų galėjo būti įvairiai pakartojami, ypač stalo bei kitų įrankių gamyboje. Jei gaminyje būtų sidabro, tai rodytų praba, kurią žirklutės būtinai turėtų. Čia gera proga prisiminti nuo 1759 m. Švedijoje įvestą griežtą sidabro dirbinių prabavimo sistemą. Nuo 1759 iki 1782 m. gamybos metai žymimi iš eilės alfabeto tvarka didžiąja raide, pradedant nuo A – 1759 m. Nuo 1783 m. prie A raidės pridedamas skaičius 2, tad žymima A2. Taip žymima iki alfabeto pabaigos ir iki 1806 m. 1807 m. pradedama nuo A3 ir taip toliau. Didėja skaičiai prie raidžių. Taip pat įspaudžiamas miesto ženklas, valstybinis sidabro kokybę nurodantis kontrolės ženklas – širdies formos ovale trys karūnos – dvi viršuje ir viena apačioje, bei auksakalio inicialai. Vėlesniuose dirbiniuose, ypač nuo 1910 m., valstybinis ženklas griežtai reglamentuotas, vienodos formos. Rombe įkomponuota S didžioji raidė reiškė 830 sidabro prabos nuorodą, kai pagal visuotinai priimtą ir daugelyje šalių naudojamą metrinę sidabro prabų sistemą – 1000 g yra 830 g gryno sidabro. Kadangi grynas sidabras yra gana minkštas metalas, jis maišomas su kitais metalais. Švedijos, kaip ir kitų Skandinavijos šalių, sidabro ar sidabruoti dirbinai yra saikingai puošiami, didelis dėmesys skiriamas indo proporcijoms, dažnai stengiantis atskleisti sidabro grožį ir jo taurų spindesį.Intriguoja ir žirklučių dekoras. Gal jos buvo skirtos vynuogių šakelėms serviruojant stalą karpyti, bet čia tik prielaida. Žirklučių pirmtakės greičiausiai dar iš tų laikų, kai gaminant daiktą visada buvo galvojama ne tik apie jo funkciją, bet ir apie grožį.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Asmeniškas santykis su praeitimi

Linas Adomaitis „Vintažas šiandien vėl jaunas“

Dainininkas, kompozitorius, smuikininkas, muzikos prodiuseris, kartais pasipuošiantis retro stiliaus raitytais ūsais, neslepia, kad būtų visai smalsu pagyventi praeityje. Savo trečiajį solinį albumą jis pavadino „Laiko mašina“ ir išleido vinilo plokštelėje. Gal iš nostalgijos vaikystei, kai klausydavosi vinilinių džiazo plokštelių, o gal todėl, kad vinilas išsaugo raiškesnį garsą.

„Pagal britų skaičiavimus, šiais metais (2017m.), lyginant su praėjusiais, vinilų pardavimai pasaulyje padidėjo net 1500 procentų. Išleisti albumą vinilinėje plokštelėje šiandien yra prestižas. Ir tai ne vien mados klausimas – vinilas iki šiol laikomas ilgaamžiškiausia garso laikmena.Be to tai ne skaitmeninis, o analoginis, labai aukštos raiškos garsinis signalas. Tikri melomanai tai vertina, aš esu vienas jų, nes dėl muzikos ir garso išprotėjau dar vaikystėje. Mano pirmieji mėgstami įrašai buvo klausomi būtent iš vinilų“, – sako Linas.

Jis seniai svajojo apie savo vinilą ir pagaliau, grįžus vinilinės plokštelės madai, dar pernai trečiuoju tiražu perleido albumą „Laiko mašina“ dviguboje vinilinėje plokštelėje. Šis kolekcinis vinilas buvo išgraibstytas akimirksniu.

„Lietuviai iš viso pasaulio man rašė šiltus padėkos laiškus ir sveikinimus dėl šio leidinio. Gegužę pasirodęs mano antrasis vinilas „19“, įrašytas koncerto metu, taip pat skinasi kelią į melomanų namus ir širdis“, – pasidžiaugia sugrįžusia mada muzikas.

Linui Adomaičiui madoje,muzikoje ar filmuose retro ir klasika yra labai patrauklūs. „Labai vertinu vintažo kultūrą ir visas detales bei atributus, susijusius su ja. Mane tai beprotiškai žavi ir, tiesą sakant, nevalia to vadinti seniena. Retro šiandien ant aukštos bangos ir yra įgavęs naują kvėpavimą. Vintažas šiandien vėl jaunas“, – įsitikinęs Linas.

Linas sako, kad jo namuose senų daiktų nėra. Jis mano, kad visi seni antikvariniai daiktai turi savo auras, energetikas ir istorijas, kurių kilmės tu gali ir nežinoti. Tačiau kelionėse liesdamas indėnų actekų petroglifus, matydamas Italijos skulptorių ar dailininkų šedevrus, girdėdamas genialiausių pasaulio kompozitorių muziką, skaitydamas legendines knygas tu supranti, kad tam tikri talentų palikti kūriniai yra nemirtingi.

„Iš jų mes mokomės, skaitome praeities ir žmogaus dvasinio tobulėjimo raidą, vertiname istoriją.Tiesa, namuose yra senų, mano senelio, tautodailininko Antano Adomaičio, meninių drožinių ir paveikslų, kurie tarsi reliktas puošia namus. Pažvelgus į juos, prisimeni šviesios atminties artimus žmones, mintyse nusiunti Jiems nuoširdžius maldos žodžius. Taip pat turiu kelis senus mašinėlių modeliukus, kuriuos kadaise rinkau. Jie ir dabar puikuojasi pas mus namuose lentynoje“, – kur kas plačiau ir giliau į senus daiktus žvelgia Linas.

Jo paties rankose nuo vaikystės nuolat būta seno smuiko. Augant teko keisti smuikus vis į didesnį, kol pradėjo groti su taip vadinamu pilnu smuiku. „Taigi teko groti ir su labai senais, ir mažiau grotais smuikais, tačiau visi jie turėjo savo dievišką aurą ir savo nepakartojamą istoriją. Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją baigiau su maždaug 100 metų senumo smuiku. Turiu jį iki šių dienų ir dažnai vežuosi į tolimas keliones, pagroju ne tik garso įrašų studijoje, bet ir soliniuose koncertuose“, – sako Linas Adomaitis.

„Viktorija Streiča: „Geriausia, kai seni daiktai su savo istorijomis eina iš kartos į kartą“

Gali būti, kad jos veidas geriausiai pažįstamas iš TV ekranų, temperamentas – iš Karmen Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje, o tvirtą režisierės ranką įvertino pamatę lietuviškąją „Adamsų šeimynėlę“, kurioje ji dar ir Mirtišė. Aktorė, pjesių autorė ir vertėja Viktorija Streiča yra garsaus Latvijos aktoriaus ir režisieriaus Janio Streičos dukra, užaugusi Rygoje, į kurią dabar keliauja visi, panorę įsigyti antikvarinių prabangos prekių.

Mano vaikystėje centrinė namų figūra buvo tėčio rašomasis stalas. Didelis, tvirtas, tikro medžio ir vyresnis už jį patį. Tikiuosi, kad tas stalas kada nors bus mano. Manau, dėl to stalo jaučiu trauką dideliems tikro medžio stalams. Dabar ir pati tokį turiu – kartą, jau prieš 13–14 metų, užėjau į parduotuvę ir supratau – mano yra tas 1,5 m pločio ir 2,5 m ilgio baldas. Jis buvo jau ne naujas, bet tai manęs nesustabdė, nors tikiu, kad daiktai turi savo istorijas ir fluidus“, – sako aktorė.

Paauglystėje, remontuojant jos kambarį, jam taip pat buvo parinktas senovinis stilius, nes tai atrodė labiausiai tinkama namuose, kur tapetų beveik nebuvo matyti per geriausių Latvijos dailininkų paveikslus. „Į tėčio kambarį man vaikystėje ilgai buvo baugoka įeiti, nes ten buvo ne tik ikonos, bet ir bareljefinė Kristaus galva bei kelios žymių rašytojų pomirtinės kaukės. Pati labai norėjau turėti senovinę papuošalų dėžutę, bet neturėjau, nes abu tėvai kilę iš kaimo ir didelių turtų giminėse nebuvo. Žinoma, kai nuvažiuodavau pas senelius, visus stalčius atidarinėdavau ieškodama įdomių daiktų – kaip visi vaikai“, – prisimena Viktorija.

Dabar ji mano, kad geriausia, kai seni daiktai su savo istorijomis eina iš kartos į kartą, ji pati norėtų tas istorijas pradėti. Apmaudu, kad vieną tokią progą jau prarado. „Tėtis man iš Kijevo dovanų buvo atvežęs muzikinę dėžutę, kurią dabar galėčiau perduoti savo dukrai. Deja, tais kvailais studentiškais laikais, kai į Teatro akademiją gali išnešti visus namus, jei tik prireikia rekvizito spektakliui, ją praradau“, – sako V.Streiča.

Nomeda Marčėnaitė: „Seni daiktai, išradingai juos panaudojant, puikiai įsilieja į naują interjerą“

Keramikė, renginių ir televizijos laidų vedėja, trijų vaikų mama, kurianti knygas ir interjerus, nušvintanti plačia šypsena, sunkiai įsivaizduojama steriliame ir lakoniškame interjere. Gal todėl, kad į pasaulį žvelgia vaikiškai besistebinčiomis akimis, kuriose kartkartėmis galima pastebėti ir senelės Matildos žvilgsnį?

„Žinau, kad daug kas įtariai žiūri į senus daiktus, bet manau, kad jų bijoti yra tas pats, kaip bijoti gyvenimo. Senuose daiktuose, be blogos energijos, kaupiasi ir gera. Žinoma, man mieliausi šeimos daiktai, kurie liko po visų išbuožinimų. Dar mano gyvenimo filosofijai artimas senų daiktų panaudojimas, nes tai ekologiška, saugomekartą jau pagamintą daiktą ir taip suteikiame jam daugiau gyvenimų. Tai atsvara beprotiškam vartojimui“,– sako Nomeda.

Dabar ji ką tik persikėlė į naujus namus Vilniaus senamiestyje. Jie gana naujame pastate, tačiau senamiesčio dvasia tarsi įpareigoja kažką ypatingo turėti bent viduje – interjere. Kai kalbėjomės, ji kaip tik rengėsi, jos žodžiais tariant, iškilmingai atsigabenti seną Art Nouveau stiliaus staliuką.

„Seni daiktai, išradingai juos panaudojant, puikiai įsilieja į naują interjerą. Per gyvenimą su manimi keliaujantis rudas stalelis grakščiai lenktomis kojelėmis naujoje erdvėje labai gražiai išryškės. Net vis vengiu restauruoti vieną jo palūžusią kojelę, kuri labai gražiai apsukta dailia virvele. Toks jis buvo, kiek save atsimenu. Tiesiog K. Anderseno pasakos verta istorija. Jis, beje, mano nuomone, – pats geriausias vintažo užtarėjas“, – sako Nomeda.

Į naujus namus perkraustomo stalelio istorija ypatinga, nes jis priklausė abiejų jos tėvų mamoms. Pirmiausia stovėjo tėčio mamos Matildos namuose Gedimino prospekte. Po karo senelis, karininkas, buvo priverstas skubiai emigruoti, nes būtų laukęs Sibiras, jei ne blogiau. Žmona su sergančiu sūneliu, būsimuoju mamos tėčiu, tąsyk kartu negalėjo važiuoti. O vėliau jos nebeišleido ir šeima taip daugiau nebesusijungė. Rusų karininkai ją išmetė iš buto ir patys jame apsigyveno.

„Po kurio laiko ji nedrąsiai paprašė, gal gali jai kažką atiduoti – knygas ar baldus, iš didžiulės bibliotekos tegavo keletą vaikiškų knygelių, o iš baldų – du mažus staliukus, vieną secesinį stikliniu viršumi ir metalo kojelėmis, kuris dabar yra pas mano mamą, o kitą– jau minėtą medinį. Matilda ilgai slapstėsi, o prieš kelerius metus sužinojau, kad, atsidūrusi mažame miestelyje Klaipėdos krašte, tapo visų ten buvusių „nekokybiškų“, tų, kur neturėjo tėvų, vaikų globėja ir daugelio jų labai mylima krikšto mama. Mano dėdė sako, kad vizualiai esu į ją panaši, mat kartais žvelgiu Matildos žvilgsniu. Deja, ji mirė jauna, jaunesnė nei dabar aš esu. Tuomet jos daiktus paveldėjo kita mano močiutė Elena, kurios vyras irgi karininkas, žuvo pasipriešinimo kovose. Ji buvo labai stoiška, eidavo grakščia aristokratiška eisena ir niekas iš nugaros neatspėdavo, kad jai 70 metų. Ji, beje, mane ir užaugino, o staliuką labai mėgo“, – pasakoja Nomeda.

Tad vienas vienintelis daiktas jai dabar primena du jai brangius žmones ir pats yra tapęs ryškiu prisiminimu. Galbūt tų prisiminimų namuose labai daug ir nereikia. Nomeda pajuokauja, kad pavargsta ne nuo prisiminimų, ją slegia ant jų besikaupiančios dulkės.

Liucija SABĖ. Lido MASIO, Juozo KAMENSKO ir Kauno Muzikinio teatro archyvo nuotraukos.

Antikvaras Gediminas AKELIS: „Mes grožimės vaivorykšte, o namus dažome viena spalva ir jokių dekoracijų. Kodėl?“

Ieškodama antikvaro pokalbiui apie šiandieninę antikvariato padėtį Vakarų Europoje ir Lietuvoje ne atsitiktinai paskambinau vilniečiui antikvarui Gediminui AKELIUI – buvau kelis kartus bendravusi, patiko jo atviros, drąsios, kartais ironiškos mintys, kitoks požiūris ir, svarbiausia, šmaikštumas. „Kalbėkime, – pasakė ir šį kartą, – parinksime gražius auksinėmis galvutėmis vinis ir sukalsime jais visą kažkam mielą ar nemielą teisybę“.

Pirmiausia būtų įdomu sužinoti Jūsų antikvarinio verslo istoriją?

Šioje srityje pradėjau dirbti 2000 – aisiais. Pirmieji daiktai – tai, kas buvo vadinama lietuvišku antikvariatu: verpimo rateliai, geldos, girnos, puodai ir kt. Tuomet buvo didelė jų paklausa, visi norėjo lietuviško daikto, jį pirko, puošė namus, sodybas. Po to atsivėrė durys į Europos Sąjungą, radosi euras ir staiga skrynios ir geldos tapo nereikalingos ir pamirštos. Galbūt gaila, nes tai buvo natūralus procesas, o kartu ir šio verslo evoliucija. Vienas žinomas antikvaras tuomet pasakė, kad štai dar keleri metai ir šių lietuviškų rakandų niekam nereikės. Tai buvo pasakyta gražiame ir jaukiame antikvariato turgelyje ant Tauro kalno. Taip ir įvyko. Prasidėjo mano kelionės į Lenkiją, Vokietiją, o po to dar toliau. Pamačiau, kad Vakaruose yra protu nesuvokiama gausybė gražių daiktų, kurių mūsuose nebuvo. Vaizdingai tariant, prancūziškas vynas nukonkuravo visą lietuvišką alų ir kartu su vokišku šampanu užplūdo Lietuvą. Atsirado daug vežėjų, prasidėjo stiprus pakilimo laikotarpis. Už tai, kad mes į Lietuvą atvežėme tiek gražių daiktų, bent vieną mažytį medalį visi kartu iš Prezidentės galėtume gauti. Juk tai ne šiaip paprasti daiktai – karų, grobstymų ir okupacijos laikotarpio praradimus atstatėme su kaupu, savo kraštą praturtinome begale vertingų Vakarų Europoje sukurtų meno kūrinių – baldų, paveikslų, skulptūrų ir kt.

Galima numanyti, kad vežti buvo dėl ko – žmonės buvo pasiilgę gyventi kitaip, tie daiktai buvo paklausūs?

Taip, tai tiesa. Lietuviai jų labai norėjo, net reklamuotis nereikėjo. Tai buvo 2004-2005 metai, o pikas – 2007-aisiais. Daiktų kainos čia, Lietuvoje, buvo ženkliai didesnės… Krizė pakoregavo daug ką, tai pajutome visi, aš – ne išimtis. Rinka atsigavo tik nuo 2010 –ųjų. Daiktus jau norėjosi pirkti kuo gražesnius, kuo retesnius, kuo brangesnius, ir ši tendencija išliko iki šiol. Deja, vietinė rinka sąlygojo aiškias kainų lubas. Pašokti aukštai pavyko mažai kam ir vos kelis kartus. Šis tas nutiko ir su pirkėjais. Pirmieji labai norėję ir drąsiai pirkę, šių daiktų jau įsigijo užtektinai, o naujai besiformuojantis klientas yra gana atsargus, dvejojantis, nes jis mato didelę antikvarinių ar šiuolaikinių meno kūrinių pasiūlą, ir ne tik Lietuvoje. Rinka buvusi valgi, tapo ribota. Deja, kartais aš pagalvoju ir apie tai, kad mes, lietuviai, tų daiktų neturėjome, ir jie nebuvo mūsų kultūros dalis, galbūt todėl yra kai kam svetimi ir neatpažįstami.Taigi lygiuotis į didelius Vakarų Europos antikvariatus šiandien neturime galimybių, nes Briuselis, Paryžius ar Londonas net žemėlapyje nuo mūsų toli. Būtent ten antikvariato rinkoje vyksta didžiulis judėjimas su tendencingais kainų ir paklausos kitimais, ten labai daug dinamikos.

Išvardyti miestai – pagrindiniai antikvariato tiekėjai?

Minėtų didmiesčių sudaromas trikampis yra antikvariato meka, į kurią plūsta viso pasaulio antikvarai nuo Australijos iki Čilės ir Kanados. Patys prancūzai stebisi, kad jie turi vis dar labai daug daiktų. Galbūt dėl to, kad nemažai jų pasilieka toje pačioje rinkoje – niekur neiškeliauja. O štai tie, kurie išvažiuoja toliau, į Europą turbūt nesugrįš niekada. Juo labiau patekę į Rusiją, nes ten taikomi ypač griežti reikalavimai: įvežti antikvariatą sunku – reikia nuotraukų, leidimų ir kt., o išvežti iš viso neįmanoma – juk tai turtas. Kai kam tokios nuostatos atrodo teisingos, nors stipriai ribojančios asmens laisvę. Tuo tarpu švedai ar belgai šį judėjimą iš savo šalies palieka visiškai laisvą, jiems mažiau norisi turėti senų paveikslėlių ir komodėlių, kaip kad ir mums nebereikia verpimo ratelio svetainėje ar 1970 – ųjų metų močiutės baldų.

Jūsų parduodami baldai taip pat iš šio trikampio?

Mano antikvariatą „maitina“ Prancūzija ir Belgija, taip pat Nyderlandai. Pastarieji novatoriškiausi, eina visų priekyje, nuspėja, pralenkia, laimi. Jie visada pirmauja, tinkamai pasirinkdami meno kaip investicijos tendencijas. Griuvus Berlyno sienai, olandai pirmieji nuvažiavo į Rytų Vokietiją, supirko Meiseno porcelianą ir žinojo, kur ir kaip jį gerai parduoti. Jie puikūs prekybininkai turbūt dar nuo tų laikų, kai XV ir XVI a. išsivadavo iš ispanų priklausomybės.
Pirkimo procesas – įdomiausia verslo dalis, nors ir reikalaujanti daug jėgų, ištvermės nepasiklysti milžiniškoje pasiūloje ir atrinkti tai, kas iš tiesų labiausiai tinka. Keliauti man yra malonumas, darbas suteikia galimybę pamatyti daug nuostabių ir turtingų europietiškų kultūrų. Tik gaila, kad dažnai gražiausi daiktai, sužinojus jų kainą, pasilieka pas pardavėją. Perkami meno kūriniai ar baldai gali būti pagaminti nors ir prieš keliolika metų, bet jie turi atitikti gero skonio kriterijus: medžiagos ir atlikimo kokybę, retumą, funkcionalumą ir, be abejo, kainą. Amžius – nesvarbu. Jei tai gražu ir dar unikalu, vintažo šiandien galima parduoti ne mažiau nei antikvarinių daiktų. Mokiausi Vilniaus M.K. Čiurlionio meno mokykloje, tik ne dailininko specialybės, o smuikininko, po to ilgus metus norėjau būti architektu. Netapau, bet gavau likimo dovaną – architektę žmoną, kurios patarimai grožio ir estetikos klausimais man ypač svarbūs. O šis verslas – pirmiausiai prekyba, ir tai man labiausiai patinka. Galėčiau prekiauti daug kuo, tik čia įdomiau – nuolatinės „lobio“ paieškos ir kasdienis buvimas meno kūrinių apsuptyje. 2000-siais pradžia buvo labai sunki ir pajamos nestabilios. Dauguma patarė susirasti nuolatinį samdomą darbą, linkėjo darbo dienos nuo devynių iki penkių. Nuvyliau (juokiasi)… Bet kas yra verslininkas? Tai žmogus su ypač menku baimės jausmu arba jos nejaučiantis. Ne visada, bet kartais ir man tai būdinga.

O kaip su antikvariato paklausa šiandien, kai toks populiarus skandinaviškas minimalizmas, o daugybė dizainerių tiesiog įsimylėjo pilką spalvą?

Oi, nesakykit, be pilkos skandinaviškos spalvos, dizaineriai dar siūlo baltą skandinavišką ir klientas gali rinktis net iš dviejų spalvų. Svetainė „dekoruojama“ sėdmaišiais, vietoj šviestuvo pakabinama elektros lemputė – manyčiau, tuštoka. Jei rimtai, tai dažnai užsakovas interjero klausimais savo naujame būste yra nepakankamai išprusęs, ir tai natūralu, nes dizaino specialybė reikalauja daug metų patirties. Populiariuose žurnaluose žmogus mato beveik tuščius interjerus ir, nors už projektą gali sumokėti nemenką honorarą, pasiduoda ikea stiliaus dizainerių vilionėms. Siūlomas neva išbaigtas interjeras tėra tik bazė interjerui, nes jame nėra daiktų ir spalviškumo, išskyrus baltą TV komodėlę ir sofutę. Interjeras pasidaręs visai sterilus, negyvas, neįdomus, ir daiktų reikalaujama vis sterilesnių. Gal visa tai tik laikmečio mados, kurių ratas nuolatos sukasi? Atsiprašau už griežtą vertinimą, bet kartais dizaineriai po „madingu minimalizmu“ slepia savo kūrybinę krizę, klientai – finansinį nepajėgumą. Retai pasitaiko, kad kokybiškos ir brangios grindys dar būtų dekoruotos persišku kilimu, ar tobulai lygiai nudažytas sienas puoštų geri paveikslai, gobelenas ar šiuolaikinio meno instaliacijos. Kodėl? Pirma, dauguma dizainerių to net nesiūlo, antra – pritrūkstama pinigų. Daiktai, kurie kabinami, statomi ar tiesiami, į namus ateina paskutiniai. O mes jau esame susimokėję už statybą, interjero įrengimą ir tą stebuklingą virtuvę, kuri pagal kainą turėtų viską pagaminti pati, bet taip nėra. Puošybai tiesiog dažnai nelieka pinigų, nors iš tiesų tik ji ir matytųsi, kurtų namų atmosferą. Nei sienoms, luboms ar langams žvilgsnis neskirs tiek dėmesio, kiek daiktams. Visada pirmiausia matysite daiktus. Anot mano tėvelio, akis pripranta prie visko, pripranta ir prie to vizualinio skurdo. Gaila, kad gražiai prasidėjęs statybinis projektas tarsi lieka nebaigtas, nes dekoracijų pilkai interjero bazei praturtinti tiesiog nėra už ką pirkti. Tuo tarpu interjere gali būti labai daug spalvų. Kodėl, pasigrožėjus vaivorykšte danguje, reikia grįžti į tuščius ir bespalvius namus? Kodėl to, kas natūraliai gražu ir džiugina, neturėti namuose? Juk daiktai be namų – benamiai, o namas be daiktų – nykus. Beje, tikrasis minimalizmas, kaip architektūros ar interjero stilius, yra įdomus, novatoriškas, lengvas, ypač grynas. Ir įdomiausia, kad antikvariniai daiktai ar meno kūriniai (šiuolaikinio meno – taip pat) jame matosi ir atsiskleidžia geriausiai. Mes juk vis dar mokomės, augame ir tobulėjame interjero srityje. Vakarų Europos laisvės ir galimybių dirbti taip, kaip šiandien tai darome, iki tol neturėjome ištisus šimtmečius. Paklauskite, kiek metų lietuviškam šiuolaikiniam interjerui? Keli dešimtmečiai, ne daugiau, bet ir per tuos metus pasiekta ir padaryta labai daug. Esu labai dėkingas architektams ir dizaineriams, su kuriais dirbu visus tuos metus. Jie kūrybingi, nebijo naujų ir drąsių interjero sprendimų, nuoširdžiai myli tikrą klasiką ir padeda man pačiam augti.

Paagituosite, kad būtų kitaip?

Iš tikrųjų pati antikvariato rinka tam tikrais būdais turėtų pradėti vienytis ir skleisti apie save žinią. Gal nauda nebus greita, bet bandyti tikrai verta. Va, ir Jums norėčiau padėkoti už pirmą lietuvišką antikvariato žurnalą – labai svarbu populiarinti meną ir grožį kasdieniniame žmogaus gyvenime.
Pastebėjau, kad pamažu, bet vis dėlto pradeda keistis požiūris į daiktų unikalumą, vertę ir atlikimo meistrystę. Lietuviai jau puikiai „nugludino“ savo žvilgsnį į kokybę. Ir jei nutinka taip, kad į namus atkeliauja pirmas antikvarinis daiktas, kiti keliauja daug lengviau ir daug sparčiau. Ir tai, beje, vienakryptis judėjimas: nuo nekokybiškų daiktų perėjus prie antikvariato ar gero 1970-ųjų vintažo, kelio atgal nėra. Ir tai ne klaida, o pagaliau tikrasis aukštesnės vertės suvokimas. Beje, limituotai pagamintas autorinis, unikalus XX a. II pusės baldas yra dažnai daug brangesnis už XIX a. antikvarinį. Taigi kai pradedi įsigyti tokius daiktus, į naujus serijinius gaminius darosi nebeįdomu žiūrėti. Jie neturi nieko, tik naują klijų kvapą.

Ko trūksta, kad šis, pavyzdžiui, mums toks aiškus procesas taptų spartesnis? Galbūt antikvariatai vis dar siejami su dideliais pinigais: „Oi, čia ne man“?

Mums trūksta supratimo apie stilių, nors grožį tikrai gebame matyti. Mokykloje – chemija, fizika ir lietuvių kalba. Niekas juk nepasako, kad savo namuose praleisi bemaž pusę gyvenimo, nemoko kurti namų interjero, neįdiegia estetikos suvokimo… Bet visa tai ir yra dizainerio užduotis – sukurti jaukius namus. Antikvarinio daikto kaina ir požiūris į ją kinta, ypač dabar, kai antikvariatas klaidingai painiojamas su sendaikčiais ar naudotais daiktais. Argi brangu, kai Liudviko XV (neorokoko) stiliaus drožinėta ir auksuota kėdė kainuoja 200 eurų? Pasidomėkite internete garsesnių, brangesnių naujų daiktų gamintojų produkcija, palyginkite su antikvariato kaina ir pamatysite, kad jis nėra brangesnis, o dažnai – tik pigesnis.

Antikvariatuose visada daug meno kūrinių. Ar žmonės juos perka?

Perka, bet atsargiai, o be reikalo. Skulptūra, apskritai, yra atskira tema. Iš kubo marmuro ateityje greičiausiai jau niekas nesukurs žavingo angelo ar biusto, o jei ir sukurs su kokiomis užprogramuotomis staklėmis, tai irgi bus labai brangu, tik toks kūrinys nespinduliuos jokios šilumos. Į gražias antikvarines skulptūras verta investuoti. Beje, antikvariatas daugeliui asocijuojasi su kažkuo senu, tamsiu ir būtinai XIX a. Šį požiūrį reikėtų keisti. Jei daug meno kūrinių jūsų namuose, į juos visada norisi grįžti. Galbūt vyrai dažniau ir ilgiau bus su šeima, nei rinksis vakarą biliardinėje su draugais, jei namai bus gražūs, papuošti, šilti ir jaukūs. Jei jie nebus tiesiog tuščia erdvė su dideliais vitrinų langais, pro kuriuos matosi tik kaimyno tvora. Puošti namus įvairių laikotarpių, skirtingos stilistikos ir medžiagiškumo meno kūriniais yra labai sveikintina tendencija. Mix‘as – tai pats populiariausias interjero stilius šiandien visame pasaulyje, suteikiantis nuostabią galimybę būti apsuptam mėgstamų daiktų. Geras interjeras – tai visų pirma drąsus interjeras. Meno kūrinių ekspozicijos įvairovė visada rodo drąsą. Kitas momentas: baimė. Kurdami savo interjerus mes esame labai nedrąsūs, užduodame sau klausimus: ar taip galima daryti, ar derės, ar neatrodysiu juokingas, o to pasekmė – interjerinis skurdas. Gal todėl gyvenamosios erdvės dažnai nesiskiria nuo kokios kontoros ar įstaigos kabineto. Menas prasideda nuo 5 eurų – tai gali būti porcelianinė skulptūrėlė, nupirkta sendaikčių turgelyje ar krautuvėlėje. Nebūtina manyti, kad reikia išleisti dešimtis ar šimtus tūkstančių eurų, kad įsigytum ką nors mielo sau, nes madų bangos ir joms skirtos investicijos gali būti pavojingos. Manau, kad XX a. II pusės menas kartais yra pervertinamas, neretai sąlygojamas snobiškumo. Patriotizmas – nuostabi savybė, bet nepamirškim, kad be mylimos lietuviškos tapybos, dar yra ir Vakarų Europos dailė. Mes važinėjame vokiškais automobiliais, nešiojame šveicariškus laikrodžius ir naudojamės daniška santechnika, taigi turime galimybę ir tikrai galime daugiau dėmesio skirti ne tik Vakarų Europos, bet ir viso pasaulio įvairių laikmečių meno kūriniams.

Daugeliui žmonių antikvariniai baldai neatrodo funkcionalūs. Ką manote apie jų pritaikymą naujam gyvenimui?

Manau, kad muziejinės vertybės nėra liečiamos, o visa kita gali būti pritaikyta mūsų šiandieniniam gyvenimui. Sename stalelyje ar konsolėje nauja plautuvė – puiku. Svarbu tai padaryti skoningai. Buvę tamsiai rudi baldai perdažyti balta ar kita spalva? Tai madinga šiandien ir Vakarų Europoje. Net restauracijos mados keičiasi. Šiandien susiduriame su savotišku paradoksu: nerestauruotas – negražu, o restauruotas – kaip naujas. Ką rinktis? Dauguma renkasi „kaip naujas“. Rusijoje ši tendencija dar stipresnė: antikvariatas turi būti senas, bet atrodyti kaip naujas. Jei baldas labai patiks, jis tikrai suras vietą jūsų namuose, o funkcija visada atsiras. Leiskime sau mėgautis gražiais daiktais, jie padės sukurti unikalų ir nesenstantį jūsų namų interjerą.

Ačiū už pokalbį. Rasa ŽEMAITIENĖ. Liudo MASIO nuotrauka.

Senovinės šukutės ir jų sugrįžimas

Mada, kaip ir daug kas gyvenime, sukasi spirale ir kartojasi. Šiemet šlovės valanda vėl išmušė… dekoratyvinėms plaukų šukutėms. Ne toms, kuriomis šukuojamės, o toms, kuriomis prismeigiame plaukus ir puošiamės. Seniai jos bebuvo nutviekstos susidomėjimo šviesos, ir štai – sulaukė savo laiko. Plaukų stilistai šiandien ypač vertina Art Deco stiliaus šukutes, pasiekusias mus iš 1920–1940 laikmečio, o mes tiesiog pasižvalgykime po šio nuostabaus aksesuaro praeitį ir galbūt net susiruoškime aplankyti vieną kitą antikvariatą, butiką ar internetinį aukcioną, kad surastume kažką įdomaus, vertingo, stilingo ir originalaus vasaros šukuosenai. Mados reikia paisyti, ypač mums patinka, kai ji žvalgosi atgal.

Įvairiose šalyse skirtingais periodais šukutės buvo nešiojamos skirtingai. Štai 1830 – aisiais Ispanijoje ypač išpopuliarėja ir pasklinda po visą Vakarų Europą aukštos šukutės. Romantiško laimečio damoms tokia forma itin priimtina – visos nori kažko išskirtinio ir darosi šukuosenas aukštesnes viena už kitos.

Lyg meno kūriniai

Sunku nustatyti, kada atsirado dekoratyvinės šukutės, tačiau jos vienos seniausių archeologų rastų daiktų drauge su šukomis, skirtomis šukuoti. O seniausios rastos šukos buvo pagamintos prie 5 tūkst. metų Persijoje. Pirminė įsmeigiamų šukučių funkcija buvo ne tiek papuošti, kiek sutvirtinti šukuoseną. Vėliau, kai šukutės buvo gaminamos vis gražesnės, jomis pradėta šukuosenas tiesiog puošti. Visais laikais tokias šukutes labai mėgo ir mėgsta nuotakos – jų pasirinkimas didžiulis ir dabar. Tiesa, dažniausiai jos būna puoštos siuvinėjimu, kaspinais, karoliukais, perlais, žodžiu, yra savitos vestuvinės stilistikos.Šukutės prieš kelis šimtus metų dažniausiai buvo gaminamos iš kaulo, o taip pat iš medienos bei metalų, tarp kurių ir taurieji – auksas, o ypač dažnai – sidabras. Itin brangios šukutės buvo iš dramblio kaulo ar jūrų vėžlio kiauto, o jau ypatingosios – iš baltojo vėžlio kiauto. Moterys į plaukus jas įsmeigdavo tam tikru kampu ir tada ažūro grožis ypač atisiskleisdavo. Jų puošybai visada buvo naudojami brangieji ir pusbrangiai akmenys, stiklas, karoliukai. Nors dažniausiai be inkrustacijų jas puošė tiesiog ornamentai ar drožiniai. Nereikia nei sakyti, kad dauguma jų buvo rankų darbų, vienetiniai meno kūriniai. Ypač daug dėmesio šukučių dizainui buvo skiriama XIX a., o jau art nouveau laikmetis buvo pats ypatingiausias – juvelyrika klestėjo, meistrai pranoko patys save. Floros ir faunos motyvais puošiamos šukutės atrodė tiesiog pritrenkiančiai. Atsiradus plastikui, šukutės netruko supaprastėti iki šios žaliavos verto dizaino. Žinoma, visais laikais šukučių buvo įvairiausių, juolab kad jas mėgo ir prastuomenės moterys, ir turtingosios. Taigi pasiūla buvo įvairi, kaina – taip pat.

Art nouveau triumfas

XIX a. pabaigoje populiarėjantis art nouveau stilius šukutes pakylėja į dar aukštesnį lygmenį. Ponios puikuojasi plaukuose nutūpusiais laumžirgiais ir paukščiais, pražydusiomis gėlėmis. Plastiškiausios linijos demonstruoja begalinę romantiką, eleganciją, subtilumą ir puošnumą. Ir čia būtų negražu neprisiminti vieno iškiliausių to meto prancūzų juvelyrų René Lalique (1860-1945) (Rene Lelikue), kurio juvelyrikos, o ypač stiklo, darbai tiesiog atima žadą. Rene gabumai juvelyrikai išryškėjo dar vaikystėje – būdamas vos dvylikos metų jis pradėjo mokytis Paryžiuje, tuo pat metu jau dirbo pameistriu juvelyrinėje dirbtuvėje. Gavęs išsilavinimą, talentingasis juvelyras sukūrė išskirtinius darbus, papuošusius ne vieną aukštuomenės damą. LALIQUE namus René įkūrė 1885 metais ir iš karto pakerėjo visą pasaulį savo kūrinių lengvumu ir ypatingomis moteriškomis formomis. Nuostabu tai, kad ir po meistro mirties LALIQUE namai augo ir plėtėsi, o 1992 metais pristatė savo pirmuosius kvepalus, nors meistars visą gyvenimą kūrė kvepalų flakonus. Nuo kvepalų dauguma mūsų yra girdėję šį vardą.Taigi tarp Rene darbų galima rasti ir ypatingai žavingų šukyčių, tikrų meno kūrinių, šiandien eksponuojamų didžiausiuose pasaulio meno muziejuose. Aukcionuose pasirodantys jo darbai taip pat kainuoja milžiniškus pinigus, kaip, beje, ir kitų iškilių, kad ir mažiau žinomų to meto juvelyrų.

Prisiminus tai, kad dabar madingiausios art deco laikotarpio šukutės, turėtume atkreipti dėmesį į šio stiliaus ornamentiką, kuriai būdingas linijų griežtumas, simetrija, bet kartu ir puošnumas. Senelių skrynutėse ir antikariatuose jų dar galite rasti tikrai neprastų. Ir, būkite tikros, jos labai tiks prie Jūsų vasariškos gėlėtos ir plevenančios suknelės.

Milda VĖTRYTĖ

Rokiškio dvaras – meno, kultūros ir mokslo židinys

Grafų Tyzenhauzų ir Pšezdeckių giminų valdomas Rokiškio dvaras, pastatytas 1801 m. buvo didžiausias rytų ir šiaurės Lietuvoje. Jo savininkai buvo nepaprastai išsilavinę žmonės, mokslininkai, verslininkai, meno kolekcininkai, mecenatai. Šiandien dvaras didžiuojasi atkurtu autentišku valgomojo interjeru, dvarą puošia atstatyta didžioji dvaro menė su židiniu, balkonu ir žiemos sodu.

Paskutinis vyriškos linijos palikuonis

Rokiškio dvaro savininkas Reinoldas Tyzenhauzas galėjo gyventi be rūpesčių ir mėgautis prabanga, nes iš savo tėvo Konstantino gavo palikimą – vien tik Rokiškio grafystėje turėjo apie 20 tūkstančių hektarų žemės ir 9 tūkstančius baudžiauninkų. Baltarusijos žemėse jo dvarų žemės buvo dar keturis kartu didesnės. Palyginimui, Reinoldo Tyzenhauzo dvarų žemė buvo tokio dydžio, kiek dabartinio Vilniaus, Stokholmo, Paryžiaus, Amsterdamo ir Briuselio miestų plotai drauge sudėjus.

Tai buvo išties dideli turtai, bet pažangiai mąstęs R. Tyzenhauzas suprato, kad baudžiava ir lažas neturi perspektyvų. 1854 m. vietoje lažo jis įvedė metinį mokestį. Tai reiškė, kad valstiečiai iš anksto žinojo, kiek privalės susimokėti už savo žemę ir galėjo planuoti likusias pajamas. Kitaip tariant, valstiečiams atsirado noras dirbti ir užsidirbti. Dvaro valdytojo ataskaitoje 1860 m. rašoma, kad Tyzenhauzo valstiečiai po šios reformos atkunta: „Nuo to laiko, kai lažas buvo panaikintas ir tuo pačiu metu paplitus blaivybei, valstiečiai pasidarė gerokai uolesni ir sumanesni, labai padidėjo naminių gyvulių skaičius, laukus pradėta geriau tręšti ir įdirbti. Daugelio trobų iš dūminių pakeistos baltosiomis, jas perstatant dedami akmeniniai pamatai. Valstiečiai moko savo vaikus rašyti namie arba mokykloje, kuri įrengta Rokiškyje.“

Filosofas, ekonomistas, verslininkas Reinoldas Tyzenhauzas Rokiškiui svarbus tuo, kad centre pastatė šv. Mato bažnyčią. Tai paskutinis Tyzenhauzų giminės vyriškos linijos atstovas Rokiškyje, kuris nesukūrė šeimos, neturėjo vaikų. Jo sesuo Marija ištekėjo už žymaus lenkų istoriko, grafo Aleksandro Pšezdeckio. Taip dvaras atiteko Pšezdeckio giminei.

Vienas turtingiausių šiaurės ir rytų Lietuvoje

Rokiškio istorija yra sena ir įdomi. Dar XVI a. Rokiškyje buvo apsigyvenę Gediminaičių palikuoniai kunigaikščiai Krošinskiai, Čia iškilo labai graži rezidentinė, pusiau gotikinė pilaitė su gynybiniais bokštais. Krošinskių giminė baigėsi XVII a. pirmoje pusėje, kai paskutinis palikuonis Karolis Jurgis vedė Tyzenhauzaitę, pora vaikų neturėjo. Valdos perėjo žinomų didikų Tyzenhauzų giminei. Antanas Tyzenhauzas buvo žinomas LDK karališkųjų ekonomijų valdytojas, labai išsilavinęs ir turtingas žmogus. Jis įvedė daug naujovių. Čia gyveno pusbrolis Ignas Tyzenhauzas, kuris pradėjo auginti linus, tais laikais brangią kultūrą. Linų verslas sekėsi, pluoštą parduodavo Rygoje, Anglijoje, Olandijoje. Neatsitiktinai Rokiškyje buvo pasistatyti rezidentiniai rūmai. Tai buvo vienas iš turtingiausių dvarų šiaurės ir rytų Lietuvoje

Didinga menė su židiniu

Dvaras atiteko Jonui Pšezdeckiui, Marijos Tyzenhauzaitės anūkui. Jis vedė žinomą Lietuvoje ir Lenkijoje didikę Hermanciją Sapiegaitę. Kai Jonas su jauna žmona atvažiavo į Rokiškį, ėmėsi dvaro perstatymo darbų.

Hermancija atsivežė didelį kraitį, kuriame buvo kolekcinės staltiesės su Sapiegų herbais, servetėlės, stalo indai, sidabriniai stalo įrankiai, kiti sidabriniai daiktai. Valgomajame eksponuojamos lėkštės – tai pirmasis europietiškas porcelianas.

Dvare buvo saugoma ginklų, garsių meistrų muzikos instrumentų kolekcija. Didžiausia Lietuvoje liaudies meno kolekcija. Atvykdavo koncertuoti žinomas Europoje pianistas Ignotas Jonas Paderevskis, dainininkas Kipras Petrauskas. Rokiškyje įsikūrė viena pirmųjų muzikos mokyklų, moksleiviai koncertuodavo dvaro menėje. Joje iki pirmojo pasaulinio karo kabėjo garsių dailininkų darbai.

Tyzenhauzų anūkas Jonas Pšezdeckis nusprendęs restauruoti rūmus 1905 m., pastatą paaukštino ir pailgino. Buvo sujungtos dvi patalpos ir panaikintos perdangos tarp pirmo ir antro aukšto. Taip atsirado erdvė, didinga menė su moderno stiliaus židiniu, kurį puošia Tyzenhauzų giminės herbas.

Garsus mokslininkas ir kolekcininkas

Dvaro paveldėtojo Reinoldo Tyzenhauzo tėvas Konstantinas Tyzenhauzas buvo europinio lygio garsus mokslininkas, išleidęs tritomį apie paukščius. Jo surinkta paukščių kiaušinių kolekcija buvo geriausiai moksliškai aprašyta ir paskelbta Europoje. Konstantinas rūmuose turėjo milžinišką biblioteką ir meno kūrinių galeriją. Didžiojoje menėje (dabar rūmai perstatyti, bet išliko menė su židiniu) kabėjo garsiųjų dailininkų paveikslai: Ticiano, Karavadžo, Pasano, Rubenso ir kt. Nedidelė dalis tų kūrinių išliko, šiuo metu eksponuojami M. K. Čiurlionio ir Mykolo Žilinsko dailės galerijose.

Dvaro klestėjimą nuslopino karas

Prie menės įrengta veranda, vadinama žiemos sodu. Interjero apdailai pasirinktos brangios medžiagos – smiltainis, dažytas granitas, kalinėtas metalas. 1913 m. aptvertas rūmų parkas, pastatyti vartai. Tačiau rekonstrukcijos darbai liko nepabaigti, nes prasidėjo I-ojo pasaulinis karas. Dvaro klestėjimą prislopino ir 1922 m. žemės reforma, kuri drastiškai sumažino visų Lietuvos dvarininkų pajamas. 1940 m. sovietų sąjunga okupavo Lietuvą, valdžia nacionalizavo Rokiškio dvarą. II-ojo pasaulinio karo metais niokojo vokiečių ir rusų okupacinės kariuomenės. Daug vertybių išgrobstė aplinkiniai gyventojai. Pokario metais į dvarą buvo perkeltos kultūros įstaigos, didžiojo menėje įrengta scena. Neliko verandos ir virš jos buvusio balkonėlio. Arkinis langas – užmūrytas. Menė pasidarė tamsis ir niūri. Tik prabėgus dar 4 dešimtmečiams, didžioji menė atgavo pradinę išvaizdą. 1997 m. buvo baigta jos restauracija.

Rokiškio dvaro pasididžiavimas - valgomojo interjeras

Rokiškio krašto muziejaus pasididžiavimas – atkurtas dvaro valgomojo interjeras. Tai tipiškas Zakopanės stiliaus pavyzdys. Interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė.

Valgomajame buvo valgomi pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Taip pat ir pavakariai – arbata su bandelėmis. Grafų šeima puoselėjo gražią tradiciją, apie kurią papasakojo dvaro liokajus Petras Petrulis. Kviesdamas svečius vakarienės jis mušdavo į metalinį gongą.

Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose, kurių autorius grafas Aleksandras Pšezdeckis.

1940 m. rusams okupavus Lietuvą, grafai su šeima buvo priversti pasitraukti į Lenkiją. Jie nepajėgė išsivežti visų meno vertybių, todėl kai ką perdavė saugoti savo buvusiems tarnams – virėjui Augustui Kalpokui ir liokajui Petrui Petruliui, o taip pat vaikų auklei Julijai Kietytei. Šie žmonės ištisus dešimtmečius saugojo dvaro sidabrą, indus ir grafų drabužius, o vėliau padovanojo ar pardavė už simbolinį mokestį muziejui.

Buduaras - ponios kambarys

Dvare atkurtas paskutiniosios Rokiškio dvaro grafienės Hermancijos Pšezdeckienės miegamasis. Už miegamojo – grafienės buduaras. Terminas „buduaras“ prancūziškos kilmės, juo vadindavo elegantiškai apstatytą moters kambarį. Jame užsidarydavo namų šeimininkė, kai būdavo prastos nuotaikos ir norėdavo pabūti viena. Be šeimininkės ten koją įkeldavo tik tarnai ir kai kada sutuoktinis. Buduare dvaro šeimininkė skaitė, rašė laiškus, užsiiminėjo menais ar kitaip leisdavo šiokiadienius. Buduaras dekoruotas sienų apmušalais, kurių spalvos ir ornamentas primena autentišką interjerą. Išlikusios autentiškos medinės vidaus kambarių durys. Nuo XVIII a. atsidaro tradicija buduare priimti artimiausius pažįstamus. Taigi, buduaras – nedidelė moters svetainė. Buduaru šiandien vadinamas persirengimo kambarys ar net miegamasis.

Atkurtas grafienės salonėlio interjeras. Ant sienų XVIII a. Vakarų Europos dailininkų grafika.

Dvaro interjerą puošia neobaroko stiliaus indauja, kurioje XIX a. Rokiškio dvarų sidabriniai indai, papuošti Tyzenhauzų ir Pšezdeckių herbais bei monogramomis. Ant Tyhenzauzų herbo buvo pavaizduotas buivolas. Pšezdeckių– balta lelija su trimis juostelėmis apačioje.

Keliose dvaro patalpose išlikusios autentiškos plytelių grindys, kurios buvo sudėtos perstatant dvarą. Išsaugotos ir medinės vidaus langinės, kurios susilanksto ir įleidžiamos į nišas angokraštyje.

Gemų kolekcija

Šiuo metu dvare galima apžiūrėti daug įdomių eksponatų, menančių senus laikus. Ant rašomojo stalo, kurio stilius tipiškas tų metų dvarams, eksponuojama gemų kolekcija. Tai grafų Tyzenhauzų, o vėliau ir Pšezdeckių pasididžiavimas. Gemos – reljefinis rankų darbo kūrinys, išraižytas ant brangakmenio ar paprasto akmens. Terminas „gemos“ lotyniškos kilmės, išvertus reiškia „brangakmenis“. Gemos paplito antikinės Graikijos laikais, anuomet tai buvo populiarus prabangos atributas. Gemos papuošdavo brangenybių dėžutės, baldus, muzikos instrumentus, brangius namų apyvokos daiktus, papuošalus. Didesnę gemą iš brangesnio akmens meistras kurdavo ištisus mėnesius. Antikinės gemos dažniausiai vaizduodavo mitologijos personažus arba alegorijos siužetus. Renesanso epochos gemose madinga išraižyti amžininkų veidus. XIX a. gemas pradėjo gaminti fabrikai. Garsiausios gemos šiuo metu saugomos Metropoliteno muziejuje Niujorke, Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge, Pergamo muziejuje Berlyne ir kitur. Rokiškio dvare gemas naudojo kaip mokymo priemonę. Ant jų pavaizduoti garsūs antikos rašytojai, filosofai ir mokslininkai.

Margarita PUNDZIŪTĖ

Autorės ir Liudo Masio nuotraukos

DELFTO keramika – žydėjimas, čiulbėjimas ir malūnai

Delfto keramikos temą mums padiktavo…pavasaris. Juk net žurnale apie sendaikčius šiuo metų laiku, pagalvojome, turi būti žydėjimo. Mėlyni ir violetiniai hiacintai, šviečiantys visose floristikos parduotuvėlėse, taip ir prašėsi fotosesijos. Su kuo ir kaip? Aišku, su kažkuo mėlynu. O jeigu jau su mėlynu, tai geriau nei Delfto keramika iš Nyderlandų nerasi. Juolab kad mums nutiko ir dar vienas puikus dalykas. Knygų mugėje susipažinome su… Delfto keramikos mylėtoja, ji pakvietė į svečius, o mes su glėbiu hiacintų ir atvažiavome. Gal tradiciškai į Delfto vazas merkiamos tulpės neįsižeis…

Kolekcija – per ketverius metus

Kaunietė Regina Ratkevičienė kukliai užsiminė turinti keletą naujojo Delfto keramikos dirbinių. „Keletas“ buvo perdėtai kuklu. Kiekvienoje namų kertėje ir ant sienų mėlynavo Delftas. Nufotografavome tikrai ne viską – tai padaryti buvo neįmanoma. Dar labiau nustebome, kai sužinojome, kad antikvariniai daiktai ir sendaikčiai į šiuos namus pradėjo keliauti tik prieš ketverius metus. Mat iki tol Regina buvo įsitikusi, kad bute gražiems daiktams tiesiog ne vieta ir gyveno gana paprastai. Bet kai pamažu įsidrąsino, suprato, kad jau nesustos.

Dabar namuose ne tik daug Delfto keramikos, bet ir kitokių dekoro detalių: įvairių statulėlių, paveikslų, graviūrų, lėlių, indų, šviestuvų, netgi baldų. Žinoma, ir literatūros apie visa tai. Mat įsigijusi naują daiktą Regina visada apžiūri jo žymėjimus ir stengiasi apie daiktus kuo daugiau sužinoti internete ar paskaityti knygose. Nors prisipažino, kad pirkdama daiktą jo antikvarine verte pernelyg nesidomi, todėl ir perka labai skirtingose vietose: nuo sendaikčių turgelių iki rimtų antikvariatų. Renkasi tik tai, kas jai džiugina akį ir malonina širdį. „O juk Delfto dekoras toks gražus: gėlės, paukščiai, malūnai, peizažai – viskas tiesiog nepakartojama“, – sakė pozityvumu ir energija trykštanti Regina.

Didžioji dauguma jos Delfto kolekcijos eksponatų – XX a., nors yra ir XIXa. pabaigos. Vienas netgi turi sertifikatą, kurį Regina aptiko tik po kurio laiko, kai nusipirko urnos formos vazą. Ir vis dėlto ji nelaiko savęs rimta kolekcininke ir pernelyg nesureikšmina daiktų. Sako, kad šis, dar palyginti naujas jos pomėgis tiesiog padeda paįvairinti gyvenimą, suteikia jam malonių prieskonių ir kasdienybę daro įdomesnę. „Kodėl gi ne? Gyvenimas pernelyg trapus, kad atsisakytume malonumo ir gyventume vien pragmatiškai. Taip, aš prisipažįstu, kad rimtai įklimpau į „šią temą“, bet jei tik tokiomis ligomis sirgtume, gyvenimas būtų tik nuostabesnis“, – juokėsi pašnekovė

Delfto keramikos ištakos

Mėlynai balta keramika – fajansas ir molio dirbiniai, dengti alavo glazūra ir sudarantys porceliano įspūdį, buvo pradėti gaminti Nyderlanduose, Delfto mieste, XVII a. pradžioje. Ilgainiui visa tokia keramika įgavo bendrinį pavadinimą „Delfto mėlyna“ (nyderlandų kalba –Delfts blauw) ir jis dabar dažnai figūruoja gaminių ženklinime. Tiesa, verta paminėti ir tai, jog Delfte buvo gaminama ir polichrominė (spalvota) keramika, tiesa, ne tiek išpopuliarėjusi, kaip mėlynoji. Taigi 1611 m. susikūrė Šv. Luko dailininkų gildija, į kurią netrukus buvo įtraukti ir puodžiai. Tuometę keramikos (fajanso) gamybą skatino Delfto miesto geografinė padėtis – žemėje slūgsantys didžiuliai molio klodai ir mieste esanti įlanka –patogus susisiekimas jūros keliu. Indonezijoje susikūrusi Ost Indijos bendrovė atvėrė kelius Rytų šalių porceliano importui, turinčiam didžiulę paklausą Europoje. Susidariusios sąlygos darė įtaką fajanso gamybos plėtrai, kurioje pradėjo ryškėti dvi kryptys – nacionalinė ir rytietiška.XVII a. pirmąją pusę Delfto dirbiniai imitavo mėlynai baltą Rytų porcelianą, išrastą Kinijoje Yuan dinastijos (1279–1368) laikotarpiu. Imperatoriškose dirbtuvėse gamintas aukštos kokybės porcelianas klestėjo Ming dinastijos laikotarpiu. Dekoravimas intensyviu žibuoklės atspalvio kobalto oksidu, „musulmonų mėlyna“ tęsėsi 600 metų. XVII a. viduryje susiformavo individualus Delfto stilius, subrandintas nacionalinės aliejinės tapybos įtakos. Rytietiškas dekoras pasipildė olandų tapybos elementais. Meistrai labai stengėsi pagaminti keramiką, kuri prilygtų atvežamam Rytų šalių porcelianui. Dirbiniai buvo dekoruojami tik rankomis,tačiau atvežamam porcelianui vis tik neprilygo. Fajanso dirbinių ypatumas pasireiškė tapytais siužetais, vaizduojančiais kasdienį miestiečių ir valstiečių gyvenimą, gamtos peizažus, marinistiką, biblinius motyvus, rečiau – mitotogiją. Fantastiškai varijuota kinų ir japonų mėlynos spalvos tematika suformavo pagrindinį Delfto keramiką charakterizuojantį bruožą.

Delfto nameliai – mažytės Delfto miesto namelių kopijos – vienas iš kolekcionavimo objektų. Senovinės plytelės irgi geidžiamos jų kolekcininkų. .

Delfto keramikos aukso amžius

XVIII a. pr. Delfte veikė 33 komercinės pakraipos dirbtuvės, o jų gaminiai buvo vertinami visame pasaulyje. Delftas tapo populiarus, plačiai eksportuotas Europoje ir net pasiekė Kiniją bei Japoniją. Dar daugiau – kiniškos ir japoniškos porcelianinės Delfto versijos buvo eksportuojamos į Europą. Keraminių plytelių, vazų, indų, padėklų, statulėlių, dekoratyvinių lėkščių turėjo būti kiekvienuose turtingesniuose namuose visoje Europoje ir ne tik. Ištisus du šimtmečius pasiturinčios šeimos konkuravo savo Delfto kolekcijomis – tai buvo Delfto aukso amžius. Vis dėlto ilgainiui meninis gaminių lygis pradėjo smukti, o dėl sunkios politinės padėties amatininkystės apimtys pradėjo mažėti. XVIII a. pabaigoje įsibėgėjanti Europos šalių plonasienio fajanso gamyba pamažu pradėjo temdyti Delfto fajanso šlovę, o čia dar atsirado daug angliškų gaminių, kurie buvo puošti dekalkomanijos technika, išvadavusia nuo daug laiko reikalavusio dekoravimo rankomis.Šiandien antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse Delfo keramikos taip pat yra iš įvairaus laikmečio – kartais pasitaiko ir labai senų dirbinių. Tiesa, tikėtis rasti nebrangų daiktą iš pirmųjų dviejų šlovingųjų Delfto šimtmečių, pagamintą vienoje iš minėtų 33 manufaktūrų, yra beveik naivu, o jeigu kas tikins, kad jums pasisekė, netikėkite. Bet gražių XX a. gaminių yra pakankamai didelis asortimentas, o ir kainuoja jie palyginti nedaug.

Štai į tokias specifines vazas buvo merkiamos tulpės – kiekvienas žiedelis atskirai. Juk kažkada ir tulpių vertė buvo didžiulė.

Ilgaamžė manufaktūra

Iki mūsų dienų išliko viena iš buvusių 33 manufaktūrų, karališkoji Delfto keramikos gamykla „Royal Delft“ („Royal Dutch“), įkurta dar 1653m. „Koninklijke Porceleyne Fles“ pavadinimu. Tiesa, bendrovei jau bestovint ant bankroto slenksčio 1876 m. ją perpirko naujasis šeimininkas – fajanso meistras Joost Thooft (Džūstas Tūftas) ir pavertė garsia visame pasaulyje įmone. Šiandien ji įsikūrusi dviejose vietose – Amsterdame ir Delfte. Amsterdame esantis filialas nėra gamykla, tačiau jame verta apsilankyti, norint susipažinti su šios keramikos istorija. Delfte esančios gamyklos dirbiniai yra „brandesni“ nei Amsterdamo, dekoruojama – tapoma tik rankomis, puošyboje naudojamos neįprastai sudėtingos detalės. Čia iki šių dienų gimsta daug gaminių pagal senas Delfto keramikos gamybos tradicijas ir gaminių formas, o tai visam pasauliui iki šiol neleidžia pamiršti garsios Delfto keramikos praeities. Šios įmonės gaminiai, ypač senesni, irgi gana vertingi, nes yra dekoratyvūs ir kokybiški. Yra ir daugiau naujai susikūrusių fabrikėlių, kuriuose gaminiai iki šiol dekoruojami rankomis, bet tai tiesiog mieli ir jaukūs suvenyrai, prezentuojantys Nyderlandus, kurių vertė ir kaina neturi nieko bendro su senųjų manufaktūrų keramika. Kainų takoskyra tarp senojo ir naujojo Delfto didžiulė, bet jeigu nesate kolekcininkas, o mėgstate tą žavingą Nyderlandų mėlynumą, jūsų namus gali papuošti ir „naujasis“ Delftas.

„Dažnai mes labai pasitikime gaminių ženklais. Tačiau Delfto keramika dėl savo paklausos irgi neišvengė padirbinėjimo – ne tik gaminių, ir ženklų ant jų. Natūralu: yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Todėl šiandien, perkant daiktus, tarp jų ir Delfto keramikos dirbinius, galbūt labiau reikėtųpasitelkti savo asmeninį skonį ar pojūčius ir pasižiūrėti, kaip atliktas dekoras. Ar labai kruopščiai, ar jaučiasi skubotumas, ar spalvos dengtos tonaliai lygiai, ar išlaikytos proporcijos, ar dekoras tikslus,o gal šiek tiek nukrypęs ir t.t. Reikiamokytis ir išmokti pajusti meno dirbinį ar kūrinį. Šiandien dauguma mus pasiekiančių dirbinių vienaip ar kitaip yra seno atkartojimas. Tačiau tas atkartojimas gali būti kokybiškas arba ne. Tos kokybės pirmiausia ir ieškokime.Gražūs meno kūriniai visada traukia ir trauks akį. Jais ir puoškime savo namus bei interjerus“, – pataria dailininkė Rita Kišonienė.

Lėkštės „Keturi metų laikai“

Tai – vienas iš ženklų, įrodančių, kad dažniausiai mus pasiekia XX a. Delfto stilistikos gaminiai, dabar gaminami įvairiuose palyginti nesenuose fabrikuose. Šios lėkštės yra pagamintos Chemijos keramikos fabrike, kurio trumpinys yra Chemkefa. Fabrikas buvo įkurtas 1969 m. Leendert Zwikker, Mastrichte iš karto po to, kai buvo uždaryta Karališkoji Sphinx keramikos gamykla tame pačiame Mastrichte, kurioje jis dirbo. Chemkefa užsiima dekoratyvinių sieninių lėkščių gamyba. Dažniausiai naudoja labai tamsią mėlyną spalvą, tačiau nedekoruoja savo dirbinių rankomis, o naudoja perkeltinę mėlynai balto dekoro spaudą su tradicinėmis Nyderlandų scenomis.

Čia galite rasti Delfto keramikos ženklus

Didžiąją dalį savo kolekcijos eksponatų Regina Ratkevičienė yra įsigijusi antikvariate „Panemunės baldai“ Kaune.

Rasa KUNCAITĖ. Giedros BARTO nuotraukose Reginos Ratkevičienės Delfto keramikos kolekcijos eksponatai. Už istorinę medžiagą ir ženklų identifikavimą dėkojame dailininkei Ritai KIŠONIENEI.

Krištolas sugrįžta? Jis niekur nebuvo dingęs…

Bent taip tvirtina visi, kurie krištolu prekiauja ir jį labai vertina. O apie tai, kad krištolas tikrai turi būti vertinamas, byloja visa žėrinti jo praeities istorija ir, reikia tikėtis, ateitis. Krištolo pavadinimas kilęs iš heleniškojo žodžio „krustallos“. Šis žodis apibūdina krištolo švarą bei skaidrumą. Šios bespalvės, skaidrios, akinančios medžiagos iki šiol teberandama aukštai kalnuose, olose. Senovėje netgi buvo manoma, jog kalnų krištolas – tai suakmenėjęs ledas, taigi ir mistiškų pastebėjimų apie jį niekada netrūko. Senovės romėnai tikėjo, kad krištolas suteikia drąsos bei išminties, sergsti sutuoktinių poras bei skatina ištikimybę. Indėnai krištolą naudojo naujagimių apsaugai, o ir šiais laikais krištolas laikomas harmonijos, ramybės bei apsaugos simboliu. Juokaujama, kad, kaip bebūtų keista, krištolo gaminimo technologijas išrado lygumų žmonės, neturintys jokių šio mineralo išteklių.

Murano salos paslaptys

Pirmosios stiklo dirbtuvės archeologų buvo atrastos Tel el Amarnoje, Egipte. Ten iš neskaidraus spalvoto stiklo buvo gaminami karoliai, skulptūros, juvelyriniai dirbiniai, puošti emaliu bei auksu. Romėnai stiklo gamybos technologiją perėmė iš Egipto, o jau iš Romos stiklo gamyba išplito Vakarų Europos valstybėse bei Artimuosiuose Rytuose.

Tačiau tikroji krištolo istorija prasidėjo tuomet, kai stiklą pradėjo gaminti europiečiai, o Venecija laikoma jo gamybos pradininke Europoje. Ir dabar neįmanoma abejingai praeiti pro šiame mieste veikiančias dirbtuvėles, kuriose kaitinamas stiklas ir amatininkų rankose gimsta įdomaus dizaino kūriniai.

Pirmieji šios srities amatininkai čia persikėlė iš Osmanų imperijos užimto Konstantinopolio, o stiklo gamyba prasidėjo nuo butelių, skirtų vynui. Tačiau vienuolių benediktinųdirbtuvėse nuolat kildavo gaisrai, todėl stiklapūčiai buvo perkelti į Murano salą. Be to, buvo tikimasi, jog saloje lengviau pavyks išsaugoti stiklo pūtimo paslaptis. Nepaisant to, jog amatininkai Murano saloje turėjo daug privilegijų ir buvo žinomi visame pasaulyje, jiems buvo griežtai uždrausta išvykti iš salos, o už šio draudimo nepaisymą grėsė netgi mirties bausmė. Nuo XIII a. pradžios pradėjusi vystytis Venecijos stiklo pramonė bei stiklo dirbtuvės Murano saloje tapo pirmaujančiais stiklo gamybos centrais Europoje. Stiklo magai čia atrado naujų technologijų: jie tapo spalvotų plonų stiklo šiaudų įlydimo – filigraninio dekoro pradininkais. Taip pat jie gamino stiklinius veidrodžius ir neįtikėtino grožio prespapjė ( specialius sunkius uždėtus ant popieriaus lapų) su įvairiausiais vaizdais: peizažais, žymių žmonių portretais, spalvotomis gėlėmis bei ornamentais.

Čekų krištolo triumfas

Tačiau nepaisant didelių pastangų išsaugoti stiklo gaminimo paslaptis, Bohemijoje pradėtas gaminti stiklas, netruko tapti rimtu konkurentu venecijiečiams. Ar stiklo gamybos paslaptys nutekėjo iš Murano amatininkų, ar buvo išrastos ilgo ir kruopštaus darbo pastangomis, galima tik spėlioti. Tačiau žinoma, jog čekai taip pat domėjosi stiklo gamyba, o viduramžiais Čekijoje gamintu stiklu buvo prekiaujamas Vokietijos žemėse, Prancūzijoje ir Flandrijoje. Netrukus, tobulindami ne tik stiklo gaminimo technologijas, bet ir jo sudėtį, čekai padarė didžiulę pažangą ir perėmė venecijiečių stiklių šlovę. XVII a. čekai aplenkė ilgą laiką stiklo gamybos monopoliją turėjusią Veneciją. Trisdešimtmečio karo nusiaubta Italija visą dėmesį skyrė valstybės atkūrimui, o ne prekybinių ryšių plėtrai, tad Čekijos stiklas greitai užkariavo Europą ir tapo eksporto preke į Aziją bei Ameriką.

1683 m., panaudojus oksido junginius, čekiško krištolo tėvu vadinamam MichaeluiMuleriui pavyko išgauti nepaprasto skaidrumo, į kalnų krištolą panašią medžiagą. Išradus šią lengvai formuojamą ir plastišką naujovę, visos šalies gamyklėlės vos spėjo gaminti stiklo gaminius, kurie pasižymėjo kūrybiškomis dekoracijomis, šlifavimo, graviravimo, pjaustymo bei tapybos subtilumu ir buvo geidžiami visame pasaulyje.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje stiklas jau buvo lydomas XI-XIIIa.. O 1547 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Vilniuje steigti pirmąją stiklo manufaktūrą bei prekiauti stiklo dirbiniais. XIX a. didelis dėmesys buvo skiriamas stiklo gaminimo technologijoms plėsti, o po Pirmojo pasaulinio karo stiklas pradėtas gaminti masiškai.

Nepatartina krištolinių indų serviruoti drauge su stikliniais indais, kadangi krištolo draugijoje stiklas atrodys varganai. Taip pat jis nedera kartu su mediniais bei moliniais indais. Krištoliniai indai solidžiai atrodys kartu su porcelianiniais, metaliniais bei sidabriniais indais. Na o geriausiai krištolas dera kartu su… krištolu. Skaidrus ir spindintis, trapus, elegantiškas, ypatingai žavus jis ypač tinka iškilmingoms šventėms ir, žinoma, pasitinkant Naujuosius metus.

Krištolas ir jo magija

Krištolas – tai bespalvis stiklas, kuriame yra per 10 proc. metalų oksidų. Pagal pagrindinio metalo oksidą jis skirstomas į švino, bario, kalio ir cinko krištolą. Nuo krištolo sudėtyje esančių oksidų bei jų kiekio ir priklauso dirbinio žerėjimas, tyrumas bei trapumas. Europoje tikru krištolu yra vadinamas stiklas, kurio sudėtyje ne mažiau kaip 10 proc. švino. Tokią jo sudėtį 1676 m. atrado anglas George Ravenscroft. Šis krištolas plačiai paplitęs visame pasaulyje dėl savo išskirtinių savybių. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui.

Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia – išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.

Krištolo gaminimo procesas karštas ir įdomus. Pirmiausia meistrai paruošia stiklo masę, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra kvarcinis smėlis. Pastarasis išvalomas nuo metalų, kad būsimas krištolas neįgytų nepageidaujamo žalsvo atspalvio. Gaminimo procese krištolas pučiamas pasitelkus ilgą vamzdelį ir ugnį arba presuojamas – tai priklauso nuo gaminio formos. Po to krištolas kruopščiai tikrinamas, ar neturi defektų ir paprastai net 30 proc. produkcijos sudaužoma ir naudojama pakartotinei krištolo gamybai. Kokybiškas ir be defektų krištolas kruopščiai poliruojamas, kad padidėtų gaminio skaidrumas. Yra keli poliravimo būdai: rankinis, kai poliruojama lazdelėmis su agato bei hematito antgaliais, arba cheminis, kai poliravimo metu indai kelioms minutėms merkiami į skystį, kuriame ir įgyja briliantinį spindesį. Įdomiausioji dalis – meistrų rankomis indams suteikiamas reljefas. Juk krištolas ir raižiniai yra vienas nuo kitoneatskiriami komponentai. Tai juvelyrinis ir ilgiausiai užtrunkantis darbas, mat ornamentai raižomi milimetro tikslumu. Dažnai gaminius papuošia gėlių motyvai, simetriškos saulutės, nedideli rombai ar kitos geometrinės figūros. Krištolo gaminiai graviruojami įrankiais su specialiomis deimantinėmis galvutėmis. Reljefą įgiję indai taip puikiai atspindi šviesą, kad žiūrint tam tikru kampu jų raižiniuose galima įžvelgti visą vaivorykštės spalvų gamą. Krištolas reikalauja ypatingai jautraus ir kruopštaus darbo, o jo gaminiai neretai dar puošiami platina, sidabru ar 24 karatų auksu. Krištolas pasižymi ne tik žaismingu spindesiu – jis dar žavi ir nuostabiu, melodingu skambesiu. Pasak ekspertų, krištolas turi skambėti ne trumpiau kaip 12 sekundžių.

Stiklas ar krištolas?

Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas – 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą – staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.

Krištolo indai buvo skirti stalo serviravimui svarbiomis progomis, todėl jis turėjo nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus. Krištolo induose patariama netiekti karštų patiekalų ar gėrimų, kadangi nuo karščio šie indai paranda savo žėrėjimą.