sausio 2020 - Vintažo Ženklai

VINTAŽINIS STILIUS pagal Lindą

Mes – JAV, Kalifornijoje, Santa Rosa mieste, centriniame, istoriniame ir pačiame brangiausiame McDonald rajone. Dauguma namų čia statyti XX a. išvakarėse, bet tebestovi iki šiol ir kainuoja kur kas brangiau nei kitose miesto vietose. Buvusi nekilnojamojo turto agentė Linda A. LOCKE svetingai atveria savo nediduko, žalumoje paskendusio Viktorijos epochos namelio, statyto 1900 m., duris ir kviečia užeiti į jos jaukius namus, kuriuose karaliauja vintažo filosofija. Ji čia gyvena nuo 1985 m. Gyvena kitaip nei dauguma ir niekam nesistengia patikti. Dar daugiau - jos gyvenimo būdas tikrai ypatingas. Gal vintažinis net bendrąja prasme.

Nuo tapybos iki fechtavimosi

Linda galėtų nusipirkti daug gražių ir modernių daiktų, nes turi pakankamai lėšų, tačiau jos gyvenimo filosofija ir prioritetai kiek kitokie. Visą gyvenimą ji ne tik dirbo tiesioginį darbą, augino vaikus, bet ir vis kažko mokėsi ir net neblogai išmokdavo. Jos namus šiandien puošia tik jos pačios tapyti paveikslai, ji puikiai groja klavišiniais, lanko smuiko pamokas ir, nepatikėsite, bet moka net fechtuotis. Dar viena moters aistra – kelionės. Vos suranda laiko, išsirengia pasidairyti po pasaulį. Štai ir dabar laukia kelionė į Angliją, kur ji žada pasivaikščioti piestiesiems skirtais ilgų maršrutų takais. Paklausta, ar vienai nebus nuobodu, Linda atsako, kad vienai kaip tik geriausia: nei prie ko derintis, nei ko laukti. Juk kelionės tikslas – kuo daugiau pamatyti.

Į namų buitį moteris investuoja minimaliai, ir taip buvo visada. Sako, kad ją tenkina visi daiktai iš praeities. Dar daugiau, ji visiškai įsitikusi, kad būtent seni daiktai yra kur kas geresnės kokybės ir tikrai verta juos saugoti. Ji taip ir elgiasi: kaskart daiktus atnaujina, vis prižiūrėti ir derina tarpusavyje. Kai kurie daiktai yra dar iš jos tėvelių namų, kai kurie pirkti per vadinamuosius „garažų išpardavimus“, kur žmonės tiesiog parduoda savo daiktus, kai kurie sendaikčių turguose ar antikvariatuose, o yra tiesiog padovanotų draugų. Sunku įvardinti Lindos namų stilių, bet žodis „vintažiniai“ puikiai juos apibūdina. Juk dauguma daiktų yra 1920 – 1940 . ir gana stilingi. Pačiai Lindai irgi nesvetima ši sąvoka.

Du kambariai – viena erdvė

Pagrindinė namo erdvė, kažkada buvusi su stikline pertvara, dabar sujungta į vieną, bet išlaikiusi tarsi dviejų kambarių funkcijas. Pirmosios dalies centras yra židinys – tai poilsio zona, antrojoje dalyje – svarbiausia vieta skirta stalui su kėdėmis, kas byloja apie valgomojo funkciją. Linda šypsosi, kad prie stalo dabar valgoma retai, už tai dažnai lošiama kortomis su kaimynais.

Kambaryje daug patogių ir įvairaus stiliaus fotelių, anot Lindos, nežinai, juk kur norėsis atsisėsti, gausu ir spintelių bei komodėlių. Tačiau labiausiai jai patinka sofa, kurios gobeleną ji neseniai atnaujino. Sako, kad tikrai būtų galėjusi nusipirkti naują baldą, bet kelių dešimtmečių senumo sofa labai patogi ir puikiai tinka jos erdvėje. O be to, buvo labai smagu pasirinkti norimą audinį. Šiuo atveju – ryškiai raudoną su gėlėmis. Sofa dar labiau pagyvino ir taip jau neliūdną namų erdvę.

Palubėse besisūpuojantys šviestuvai yra dar iš tų laikų, kai kambarys turėjo pertvarą, taigi nėra labai suderinti, bet jie abu labai patinka šeimininkei, ir ji nežada jų keisti. Vienas atiteko drauge su namu, o krištolinis senovinis – dovana iš Ispanijos. Linda džiaugiasi, kad visada drįso gyventi kaip nori, nebuvo nei madų, nei standartų įkaitė. Už norą kažkam patikti ar kažką atitikti jai visada buvo svarbiau originalumas ir individualumas.

Skrudintos duonos komplektėlių kolekcija

Turi Linda kuo numalšinti ir kolekcininkės aistrą. Senovinė indauja pilna skrudintos duonos laikiklių komplektėlių. Iš tiesų šie daikčiukai labai populiarūs arbatos šalyje Anglijoje. Į komplektą dažniausiai įeina arbatinukas, arbatos puodelis, grietinėlės indelis ir skrudintos duonos laikiklis, nors būna jų ir pavienių. Lindai jie pasirodė tiesiog įdomūs bei dekoratyvūs, ir ji jau daug metų neatsispiria pagundai savo kolekciją papildyti vis naujais eksponatais. Kiek jų yra šiandien, niekas neskaičiavo, bet nuo gausos ir spalvų tiesiog raibsta akys.

Vintažinis stilius dera su skiautiniais

Kita moters aistra – skiautiniai. Jų galima aptikti visur: svetainėje, vonioje, tačiau labiausiai jie pastebimi miegamuosiuose. Lindai tai lyg savotiški meno kūriniai. Nusipirkusi skiautinių lovatiesę už 20 dolerių, ji sako, jog jaučiasi tarsi kažką apvogusi: juk kiek darbo reikėjo šiems rankdarbiams. Miegamasis irgi moteriškai spalvingas. Lindai patinka jame vyraujanti rožinė spalva, tad prieš fotosesiją ant spintos ji dar pakabina ir rausvą suknelę. Čia iš tiesų daug rausvos spalvos, o tapetai tikri vintažiniai – su gėlėmis. Linda šypsosi, kad antrų tokių niekur neranda, tai ir nekeičianti, nes šie jai be galo gražūs.

Kambarėlis – nuomai

Vieną iš savo kambarių Linda nuomoja portalo www.airbnb.com keliautojams. Jaukiame kambarėlyje, kuriame daiktų labai minimaliai, lova užtiesta skiautinių lovatiese. Lindai netrukdo nuolat jos namuose besikeičiantys žmonės. Priešingai, ji mėgsta bendrauti, pasišnekučiuoti, papasakoti apie savo miestą, nes ji ir pati yra prisiekusi keliautoja.

Apie vintažinio stiliaus vonią ir prastuvą

Visai nedideliame Lindos namelyje yra du vonios kambariai. Vienas skirtas svečiams ar nuomininkams, jame įrengta patogi vonia, o antrajame, įkurdintame šalia miegamojo, yra dušo kabina ir praustuvas. Bene įspūdingiausias namų baldas ir yra spintelė po praustuvu. Be galo fotogeniškas baldas tikrai patekęs tarsi iš Viktorijos laikų labai tinka jam skirtoje nišoje. Iš tiesų – tai buvusi spintelė, kuriai Linda pritaikė naują stalviršį, praustuvą ir viskas labai dailiai sulipo. Gražią kompoziciją dar papildo ir jaukus vitražinis langelis. Moteris prisipažino, kad kartais jai patinka keisti daiktų funkciją ir dažniausiai tas jai puikiai pavyksta. Svarbu tik nesugadinti vertingo daikto, o šiaip daiktų kultas jai nebūdingas, tad eksperimentų imasi drąsiai, o kai tik kyla kokia nors idėja, būtinai ją įgyvendina.

Rasa KUNCAITĖ

Jurgitos PAUŽAITĖS - MAŽEIKOS nuotraukos

Apie skiautinius

Labiausiai skiautiniai suklestėjo Amerikoje. Naujųjų gyventojų – kolonistų žmonos (daugiausia britės ir olandės) atsivežė ne tik būtiniausių apyvokos daiktų, bet ir supratimą, kaip siūti skiautes. Sunkiomis kolonistų gyvenimo sąlygomis ši siuvimo technologija įgalino iš senų drabužių pasisiūti šiltus apdarus, o pasitelkus fantaziją, sukurti visai naują, buičiai reikalingą daiktą. Amerikoje ir dabar skiaučių menas yra populiaresnis negu Europoje: vos ne kiekviename mieste veikia moterų susibūrimai – skiautininkių gildijos, organizuojamos pasaulinės meno parodos, kursai visoms norinčioms išmokti šio meno paslapčių. Europoje skiautiniai išpopuliarėjo tik per pastarąjį dešimtmetį. Norvegija, Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija – tai šalys, kuriose ši meno šaka labiausiai klesti.

Skiautinių menas atėjo iš gilios senovės. Istoriniai šaltiniai teigia, kad net kai kurios Egipto faraonų skulptūrėlės, išdrožtos iš dramblio kaulo, pavaizduotos su skiautinių apsiaustais. Apie skiautinius žinojo kinai, o kryžiuočiai, traukdami į kovas į Rytus ar Vakarus, po sunkiais šarvais užsivilkdavo kimštus ir dygsniuotus drabužius.

Skiautinių pėdsakai veda ir į Senovės Persiją, Graikiją, Romą. Viduramžiais, atsiradus margintoms medžiagoms, iš jų skiautelių pradėti komponuoti raštai, susiūti iš įvairiausių geometrinių formų. Anglijoje, prieš ištekėdama, mergina turėdavo pasiūti vienuolika lovos antklodžių, o dvyliktąją, kimštinę, pati gaudavo dovanų iš jaunikio šeimos. Skiaučių antklodėje būdavo sudėliojami būsimos šeimos simboliai: jūreivio, mokytojo ar žemdirbio.

Skiautiniai nebuvo vien prasčiokų užsiėmimas: žinoma, kad Škotijos karalienė Marija Stiuart, valdovė, įkalinta kovoje dėl sosto, kalėjime siuvo skiautines lovatieses. XV-XVI a. skiautinių technika išplito Indijoje, ypač gaminant visame pasaulyje žinomus Kašmiro šalius. Atskirai išausti įvairių formų audinių gabaliukai buvo sujungiami į vieną gaminį.

Anksčiau ir dažnoje lietuvio sodyboje būdavo ne tik austinių, bet ir iš skiautinių pasiūtų užtiesalų, užvalkalų. Deja, tai liko praeityje, dabar šių senųjų darbų galima aptikti tik muziejuose. Lietuvoje skiautiniai žinomi jau kelis šimtus metų. Etnografiniame muziejuje saugomi du XX a. pradžios skiautininiai kilimėliai.

Tiesa, šiuo metu skiaučių menas atgimsta ir Lietuvoje, nors skiautiniai pas mus dar nėra tokie populiarūs, kaip Vakarų Europoje ar Amerikoje. Lietuvoje tik pavienių darbštuolių pastangomis ugdomos naujos tradicijos ir steigiami klubai, kuriuose moterys dalijasi vienos su kitomis savo patyrimu ir sukauptomis žiniomis.

Napoleono baldų tiekėjai – Žakobų dinastija

Garsi prancūzų baldininkų Žoržų Žakobų (Georges Jacob) dinastija gyvavo 1765 - 1847 metais. Tėvas, du sūnūs ir anūkas kūrė visokius tuo metu madingus baldus ir tuo pačiu turėjo savo išskirtinį stilių. Jis buvo amžininkų mėgdžiojamas, o vėliau net pavadintas „Žakob stiliumi“. Originaliais šių meistrų baldais buvo apstatytos karališkos menės ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Po Prancūzijos revoliucijos jais susižavėjo Napoleonas ir Žozefina, kurios miegamajam ir buvo sukurtas vienas prabangiausių, brangakmeniais dekoruotų baldų.

Iš vynuogyno- į Paryžių

Žakobų šeimos dirbtuvės, kuriose vienu metu dirbo apie 300 meistrų, buvo įkurtos jų pradininko , o ne paveldėtos, gautos per vedybas su ankstesnio meistro dukra, arba iš jo išpirktos, kaip buvo įprasta tuo laikmečiu. Tai dar viena sėkmingo stiprios asmenybės pradėto verslo istorija baldininkystės aukso amžiuje, kai kiekvienas gaminys buvo gaminamas kaip vienetinis.

Istorija prasidėjo nuo paauglio našlaičio, kurio šeimos likimas galėjo susiklostyti visai kitaip. Žoržo Žakobo vyresniojo, baldininkų dinastijos pradininko, tėvas Burgundijoje augino vynuoges. Jei ne jo mirtis, 15 metų vaikinukui nebūtų didelio reikalo iškeliauti į Paryžių. Tačiau taip susiklostė, kad po tėvo mirties našlaitis nukako į sostinę, kad taptų tolimesnio giminaičio Žano Batisto Leružu (J.-B. Lerouge) mokiniu jo dirbtuvėse. Jose, pagal griežtas tuo metu gyvavusių amatininkų cechų taisykles, buvo gaminamos lovos ir sėdėti skirti baldai.

Žoržas Žakobas susipažino su ten dirbusiu pameistriu Lui Delanua (L. Delannois), kuris jam padarė didžiulę įtaką. Būtent į draugo, tapusio meistru, atidarytas baldų dirbtuves dirbti pameistriu išėjo ir Žoržas Žakobas. 1765 m., būdamas 26 -erių, lygiai po 11 metų mokymosi, jis įgijo meistro vardą ir kiek vėliau įkūrė savo dirbtuves. Pradėjo nuo garsiojo Šarlio Bulio darbų pamėgdžiojimo, o vėliau sukūrė savitą stilių.

Trys Žakobų kartos

Žoržo Žakobo (Georges Jacob, 1739–1814) verslą pratęsė du jo sūnūs Žoržas Žakobas jaunesnysys (Georges II Jacob, 1768–1803) ir Fransua Onorė Žoržas Žakobas, prie kurio vardo dar prijungtas ir šeimos valdų pavadinimas Demaltje (François-Honoré-Georges Jacob dit Jacob-Desmalter, 1770–1841).Trečioji karta – Žoržas Alfonsas Žakobas Demaltje (Georges-Alphonse Jacob-Desmalter, 1799–1870).

Specialiai pateikiame gan painiai skambančius pilnus vardus, norėdami parodyti tuometinę jų parinkimo manierą, bei tikslius gyvenimo metus – akivaizdu, kad tik vienas iš jų gyveno trumpai, kiti sėkmingai perkopė į aštuntą dešimtį. Reikėtų turėti omenyje, kad tuo metu žmonių vidutinis amžius buvo daug trumpesnis nei dabar.

1780 m., tuomet jau 40 metų amžiaus, baldininkų dinastijos pradininkas Žoržas Žakobas tapo oficialiu Prancūzijos karaliaus brolio tiekėju. Išlikę dokumentai rodo, kad per 5 metus jis vien iš to princo gavo 140 tūkst. livrų užmokesčio, nors tuomet turėjo teisę gaminti tik lovas ir baldus sėdėti. Jo darbo auksuoti krėslai, dekoruoti neįprastais medžio drožiniais, buvo populiarūs ir tarp kitų karališkosios šeimos atstovų.

Prancūzijos revoliucija vos nepavertė visko niekais. Keletą sykių karališkų šeimų baldų meistrą net kvietė pasiaiškinti į revoliucinį komitetą. Laimė, jį užstojo komitete ryšių turėjęs dailininkas, pagal kurio eskizus meistras dažnai kurdavo baldus.

Prasidėjo naujas sėkmės etapas, nes, panaikinus cechus su jų griežtomis taisyklėmis, Žoržas Žakobas galėjo gaminti jau ne tik lovas ir baldus sėdėti. Jis pasižymėjo dar ir tuo, kad pats buvo medžio skulptorius ir galėjo išskirtinai dekoruoti savo gaminius. Jo sukurti baldai papuošė Anglijos karaliaus Jurgio IV ir Švedijos karaliaus Gustavo III rūmus, daugelio Saksonijos bei Prūsijos kunigaikščių bei daugybės kitų aristokratų buveines.

Žakobų baldų stilius

1796 m. verslo įkūrėjas perdavė dirbtuves savo sūnums ir įmonė veikė jau kaip „Brolai Žakobai“ (Jacob Frères). 1803 m. mirė vienas sūnų ir teko įmonę reorganizuoti. Ji toliau veikė jau kaip „Jacob-Desmalter“ ir tiekė baldus į visą Europą.

Įmonė pagarsėjo ampyro stiliaus baldais Napoleono Bonaparto rūmams, o „žakobo“ stiliaus skiriamuoju bruožu nuo XIX a. pradžios tapo tamsus raudonmedis, dekoruotas auksuota bronza.

1809 m. Žakobas Demeltje, pagrindinis imperatoriaus baldų tiekėjas, pristatė patį brangiausią baldą, dekoruotą brangakmeniais – spintą, skirtą imperatorienės Žozefinos miegamajam.

Jo sūnus Žoržas Alfonsas Žakobas liko ištikimas ampyrui, tačiau jo gaminami baldai tapo demokratiškesni, skirti ne tik elitui, bet ir viduriniajai klasei. Raudonmedžio masyvo detalių balduose buvo vis mažiau, iš buko ar kitos medienos pagamintų ir faneruotų raudonmedžiu – vis daugiau. Auksuotas bronzos detales pakeitė žalvaris, štampavimo būdu dekoruotos juostos ir iš plonos skardos pagamintos rozetės.

Meninis baldų efektas buvo išgaunamas iš medžio tekstūros ir metalo juostų, pabrėžiančių konstrukcijos geometrines formas. Jau tuomet atsirado daugybė kitų baldininkų dirbančių „Žakobo stiliumi“.

Vis dažniau buvo siekiama puošti baldus stiklo intarpais, naudojant specialią „eglomize“ arba kitaip – „Glomize“ puošybos techniką. Šis terminas paplito tarp prancūzų antikvarų dar XVIII a. antrojoje pusėje ir kilo iš menininko Žano Batisto Glomi (Jan Baptiste Glomi) pavardės.

Ši iš apatinės pusės tapyto stiklo technika naudota ne tik baldamas dekoruoti, bet ir veidrodžių bei paveikslų rėmams. Nuo tapybos ant stiklo ji skiriasi tuo, kad pirmiausia nutapomos ar auksuojamos visos detalės, o tik paskui fonas. Tapoma pradedant nuo pirmojo plano gilyn, pirmiausia šviesos mirgėjimas ir ryškiausios spalvos bei giliausi šešėliai, o jau paskui vidutiniai tonai. Taip tapyti labai sudėtinga, ber rezultatas – įspūdingas.

Meistrų rengimo sistema

Antroje XVIII a. pusėje Prancūzijoje veikė gan griežta amatininkų cechų sistema. Norint tapti pripažintu meistru, kuris gali dirbti savo vardu, tekdavo pasistengti. Jaunas vaikinas turėdavo 6 metus būti meistro mokiniu, paskui dar 3 metus – pameistriu. Po 9 metų mokymosi, jis turėdavo sukurti darbą ir pateikti jį įvertinti cecho meistrams. Jie tuo tikslu susirinkdavo keturis kartus per metus. Suteikus statusą, buvo galima darbuotis savarankiškai ir samdyti kitus darbuotojus. Žakobas vyresnysis meistro vardą įgijo būtent tokiu keliu. Vėliau jis net darė karjerą baldininkų ceche, buvo pasiekęs jo valdytojo padėjėjo postą, tačiau po 1789 revoliucijos ši karjera nutrūko, nes pakriko visa cechų sistema.

Napoleonas ir Žozefina

Mari Žozefina Roz gimė Martinikoje prancūzų žemvaldžio šeimoje 1763 m. birželio 23d. Šešiolikos ji buvo ištekėjo už vikonto, su kuriuo pragyveno apie 5 metus ir susilaukė dviejų vaikų. Tuomet vikontas šeimą paliko, o Žozefina dar kelerius merus puikiai vertėsi, kol nusigyveno dėl didžiulio potraukio brangenybėms.

Bonapartas gimė Korsikos saloje 1769 m. rugpjūčio 15 d. ir niekas nebūtų atspėjęs jo likimo ir būsimos šlovės.

Jie susitiko pokylyje 1796 m. ir iškart pajuto abipusį interesą. Jau po kelių mėnesių Napoleonas pasipiršo ir tuomet kilo didžiulis skandalas. Napoleono giminaičiai vedyboms sutartinai pasipriešino, mat laikė Žozefiną lengvabūde avantiūriste, ji už jaunikį buvo 6 metais vyresnė ir turėjo 2 vaikus.

Tačiau įsimylėjėliai nekreipė į nieką dėmesio ir susituokė, o Žozefina kaip meilės simbolį gavo žiedą su stambiais safyrais, kurio vidinėje pusėje buvo išgraviruota „Tai likimas“.

Jų medaus mėnuo truko vos 2 dienas, nes Napoleonas jau buvo valdžios viršūnėje ir privalėjo leistis į žygį. Jis kasdien parašydavo žmonai po laišką, nesvarbu, kur būtų buvęs, siuntė įspūdingas dovanas iš egzotiškiausių kraštų. Iš Egipto atkeliavo kašmyro šalis, iš kitur aukštakulniai ir salų gyventojų pamėgti sandalai. Visa tai tapo labai madinga Paryžiuje. Būtent Žozefina „išrado“ moterišką rankinį laikrodį. Iki tol jie būdavo įtaisomi į vėduokles, pakabučius, pudrines, o Žozefina užsakė juvelyrui įtaisyti laikrodį į apyrankę. Iki pat gyvenimo pabaigos ši moteris buvo aistringa juvelyriškos kolekcionierė.

Parengė Liucija SABĖ

Mova – dailus aksesuaras iki rankinių eros

Žiemos vis dar nėra, bet jos aksesuarai garderobe niekur nedingo. Nors... Movų istorija kiek kitokia. Iki šiol turbūt taip ir nėra aišku, kuri movos paskirtis svarbesnė – puošti šeimininkus ar šildyti jų rankas? Mat buvo metas, kai movą prie savo aprangos derino ne tik moterys, tuomet dar neturėjusios dabar įprastų rankinių su rankenėlėmis, bet ir vyrai.

Šiltojo krašto išradimas

Mova, kaip atskira aprangos detalė, XVI a. atsiradoVenecijoje. Taigi įvairių šaltinių teigimu, pirmieji ją sugalvojo italai. Kaip aksesuaras mova buvo labai populiari net 200 m. ir, nelygu mados vėjai, vis atgimdavo iš naujo kiek kitokiu pavidalu.

Senovėje netgi diplomatai, besilankydami svečiose šalyse, grįžę namo pranešdavo, kokios movos tuo metu madingos užsienyje. Pavyzdžiui, Italijos pasiuntinys Anglijoje, 1768 m. nuvykęs į Paryžių, rašo: „Movas ten nešiojasi, nes patogu ir elegantiška, dabar madoje mažos, puoštos juodu arba pilku atlasu ir pūkais“.

Bene pirmasis movą paminėjo ČezarėVečelio, didžiojo tapytojo Ticiano pusbrolis, knygos apie Venecijos damų kostiumą, autorius. Jis teigė, kad damos žiemą nešiojasi movą iš aukštos kokybės kailio su šilko arba aksomo pamušalu. Knyga parašyta seniai, XVI a. pabaigoje, tačiau akivaizdu, kad koketiškos italės jau tuometu puošė movas gulbės pūkų apvadais ir auksinėmis sagutėmis, o kartais pritvirtindavo šilko kaspiną, kad aksesuarą būtų patogu pasikabinti ant kaklo.

Damos movose kartais slėpdavo netgi mažučius savošunelius, nors kiti šaltiniai teigia, kad pastarasis įprotis išpopuliarėjo tik XVIII a.

Anglų dailininkas portretistas Džonas Federikas Loidas Strevensas (John Frederick Loyd Strevens) (1902-1990) savo paveikslais šlovinęs moters grožį ir eleganciją, ne kartą yra nutapęs ir moterį su mova. Beje, mova, kaip kostiumo detalė dažnai vaizduojama XVIII –XX a. dailininkų darbuose.

Vyrams irgi patiko

Nors neretai ir kildavo diskusijų, ar tikram vyrui dera mova – juk vyro rankos turi būti laisvos špagai ar žirgui valdyti, stipriosios lyties atstovai movas kadaise taip pat mėgo. Dabar įsivaizduot tokią vyriško kostiumo detalę, tikėtina, sunkoka, tačiau vyrų kostiumai tuometu gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių ir savo spalvingumu bei dekoru konkuravo su puošnia moteriška apranga. Movos ypač išpopuliarėjo Prancūzijoje, kur jos tapo neatsiejama vyriškos aprangos dalimi. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, teigiama, dievinęs iš kailio pasiūtą movą.

Movas buvo leidžiama nešioti tik aukštesniajam luomui, tad žmogus su šiuo aksesuaru jau iš tolo „signalizuodavo“ apie savo kilmę. Gal todėl movomis puoštasi ne tik lauke, bet ir patalpose. Prastuomenei nešiotis movą buvo uždrausta, net jei žmogus ir būtų išgalėjęs ją įsigyti. Tik moterišku aksesuaru mova tapo po Prancūzijos revoliucijos XVIII a. pabaigoje.

Mova paplito žaibiškai

Iš Italijos movos labai greitai nukeliavo ir į kitas šalis. 1570 m. pabaigoje mova minima aprašant Anglijos karalienės Elžbietos I garderobą. Karalienės mova buvo pasiūta iš sidabro „parčios“, gausiai siuvinėta auksu, sidabru, šilku ir smulkiais perlais. Minima, kad ji buvo išsiuvinėta medžių, žvėrių ir paukščių motyvais, su įsiūtu raudono pliušo pamušalu ir penkiomis perlų sagomis.

Mova praversdavo ne tik žiemą. Pavasarį ir rudenį joje taip pat būdavo malonu paslėpti rankas. Movoje įsiūtos kišenėlės tarnaudavo svarbiausiems daiktams susidėti – veidrodėliui, kvepalų buteliukui, nosinaitei, pinigams.

Patogi maloniam aromatui skleisti

Gana greitai buvo sugalvota movas kvėpinti – kvepalai užgoždavo prastus gatvės kvapus ir paskui damą palikdavo gaivaus aromato šleifą. Tradicija kvėpinti movas išliko labai ilgai. XIX a.rašytoja ir feministė Žorž Sand, turėjusi romanus su Ferencu Listu ir Frederiku Šopenu, savo prisiminimuose rašo, kad išeidamos pasivaikščioti su mama jos nešdavosi prikvėpintas movas, o praeiviai atsisukdavo, palydėdami juodvisavožvilgsniais. Reikia pastebėti, kad tikrasis Ž. Sand vardas buvo Ameandyn Auror Liusyl Diupean, vėliau baronienė Diudvan, tad movą ji galėjo nešiotis visiškai teisėtai.

Movos dermė su apranga

Movos buvo kruopščiai derinamos prie aprangos. Štai kas rašoma 1885 m. Paryžiuje išleistoje knygoje apie Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laikų madas: „Moteris dryžuota suknele ir liemene ilgais skvernais rankose laikė didelę movą iš gulbės pūkų, o ant galvos turėjo skrybėlaitę, puoštą drugeliais“.

Marija Antuanetė ir jos damų svita movas pavertė tikrais meno kūriniais. Įmantrios formos, prabangiausių audinių ir gausiai dekoruotos movos tapo būtina dvaro aprangos detale.

To meto leidinyje patariama movą derinti ne tik prie drabužių, bet ir prie gyvenimo būdo bei išvaizdos. Pavyzdžiui, stambioms damoms patariama vengti didelių movų, ypač iš vidutinio ilgio kailio, taip pat baltų ar spalvotų. Geriausia esą rinktis iš audinės kailio, nedidelio kvadrato formos.

Prašmatnias kailines movas šias laikas keičia megztos iš siūlų, siūtos iš audinio arba odos. Tačiau kadangi tai dažniausiai dizainerių darbai, tai jų kaina artima kailinėms. Tiesa, movą visai nesunku pasisiūti ir patiems iš senos apykaklės ar sudėvėtų kailinių, tačiau kiek ji bus pritaikoma praktiškai, jau kiekvieno reikalas.

Prieš ir po

Tol, kol damos ir kavalieriai dėvėjo apsiaustus ilgomis ir plačiomis rankovėmis, movų jiems nereikėjo – pakako į rankoves susikišti sulenktų rankų plaštakas. Kartais rankovės būdavo puoštos kailiu, tad, tikėtina, kažkam ir toptelėjo mintis šiuoskailinius rankogalius dėvėti skyrium nuo apsiausto.

XX a. mova atgimė kaip rankinė, prie jos išorėje prisiuvus keletą kišenėlių. Šis gaminys buvo pavadintas „Таschenmuff“. Tai – mova ir rankinė viename – plokščia, stačiakampė, primenanti voką, kai nereikia šildyti rankų, ją galima pasikišti po pažastimi.

Vėliau movos buvo beveik pamirštos, mat moterims prireikė laisvų rankų pasilaikyti važiuojant viešuoju transportu bei nešioti krepšiams su produktais.

Šiais, mobiliųjų telefonų laikais, kasdieniame gyvenime movas apskritai sunku įsivaizduoti. Nors išradingos mamytės pasigamina savotiškas movas, maunamas ant vaikiškų vežimėlių rankenų. Susikiša į jas rankas ne iš galų, o padaro angas priekyje. Šiltas audinys ar kailiukas iš apačios ir viršaus, o prireikus galima greičiau ištraukti ranką nei iš pirštinės. Kita vertus, nuo mados podiumų movos niekada nebuvo nužengusios. Patys prabangiausi mados namai šį aksesuarą prisimena tada, kai norima atsigręžti į aristrokratišką praeitį ar paskleisti elegancijos pojūtį. Todėl žiemos kolekcijose jos palyginti dažnos. Ypač jos populiarios tarp rusų dizainerių, nes movas nuo seno mėgo rusų aristokratai ir ilgainiui jos tapo neatsiejama prašmatnios aprangos dalimi.