Antikvariato pasaulis kaip vandenynas. Galvoje tema prasidėjo nuo rusiškų stiklinių laikiklių, o nuplukdė iki Kremliaus lobių ir atvėrė naujus pažinimo horizontus beveik iki Egipto. Taigi jau penkis tūkstančius metų meistrai visame pasaulyje kuria filigraną - nuostabiausius ažūro nėrinius iš metalinės - daugiausiai sidabro, melchioro, o kartais ir aukso - vielutės. Rusijos teritorijoje, apie kurią šiandien daugiausiai ir kalbėsime, ši senovinė juvelyrikos technika populiari iki šiol, o per visą savo istoriją išgyveno daug pakilimų ir ne vieną nuosmukį. Tiesa, reikia pridurti, kad ir Vakarų Europos šalyse filigrano meistrų niekada netrūko, yra ir dabar.
Nors filigranijos gaminių asortimentas labai įvairus, daugelis labiausiai įsidėmėjęs rusišką stiklinės laikiklį.
Siūlai+grūdai
Nuo senų senovės žmones traukė taurieji metalai: sidabro ir aukso dirbinių blizgesys jų savininkams teikė ypatingą statusą kitų akyse. Juolab, kad minkštieji metalai buvo gana lengvai apdorojami ir jau trečiajame tūkstantmetyje pr. m.e. juvelyrikos meistrai išmoko kurti papuošalus iš aukso bei sidabro ir puošė juos graviruodami arba filigranu – piešiniu ar ornamentu, sukurtu iš ploniausios metalinės vielutės, kurią prilydydavo ant gaminio paviršiaus. Ši technika buvo populiari Senovės Egipte ir Mesopotamijoje, o itin sudėtingus filigranijos darbus yra sukūrę senovės graikai, skitai ir etruskai. Juvelyrai Indijoje ir Amerikoje taip pat buvo susipažinę su filigranu. Viduriniuose Rytuose ši technika vadinama „telkari“, Indijoje – „tarakaši“, o Rusijoje – „skan“. Tačiau dažniausiai metaliniai nėriniai vadinami lotynišku žodžiu „filigree“ (iš „filum“ – siūlai ir „granum“ – grūdai). Šiandien žodis „filigraninis“ apibūdina ir itin kruopštų, precizišką, daug kantrybės reikalaujantį darbą.
Viduramžių Rusijos filigranija
Rusijoje filigranija buvo žinoma nuo IX amžiaus. Pavadinimas „skan“ kilęs iš senosios rusų kalbos veiksmažodžio „skat“, reiškiančio „susisukti“. Norėdami sukurti kokį nors gaminį, juvelyrai supindavo du metalinius siūlus, kurie jų kūriniui suteikdavo itin įspūdingą vaizdą. Keliuose to laikmečio lobiuose, atrastuose Senovės Rusijos teritorijoje, buvo rasta šia technika pagamintų papuošalų ir indų. Ypač vertingi daiktai buvo rasti Senosios Riazanės teritorijos lobyje 1822 m.. Moterų galvos apdangalų papuošimai, vyriška mantija ir kiti daiktai buvo dekoruoti tiesiog permatomais, filigraniniais kelių sluoksnių nėriniais. Auksinės vielutės siūlų ornamentai buvo nusagstyti mažyčiais metaliniais rutuliukais ir teikė dar didesnį įspūdį. Šių daiktų grožis bylooa apie aukščiausius Rusijos juvelyrų įgūdžius iki Mongolų epochos.
Filigranijos gaminių skiriamasis bruožas visais laikais - ornamentas iš vielutės.
Kaip senovėje buvo kuriama filigranija
Pirmiausia juvelyrai pasiruošdavo reikalingą ornamentui metalinį ruošinį ir jį perleisdavo per specialiai paruoštas skylutes lentose.Skylutės buvo skirtingo skersmens, todėl meistras gaudavo norimo ir skirtingo storio vielutę. Norėdami, kad metaliniai siūlai būtų ploni ir lankstūs, jie naudojo minkštuosius metalus – auksą ir aukšto lygio sidabrą. Iš gatavos vielutės buvo kuriamos būsimo ornamento detalės, tada klojamos ant metalinio pagrindo, jungiant į bendrą piešinį ir lituojamos, apibarsčius jas smulkiausiomis sidabro ar aukso drožlių dulkėmis, dažnai sumaišytomis ir su variu. Taip buvo puošiami ikonų rėmai, brangūs indai, auskarai, karoliai ir moteriškų galvos apdangalų detalės. Garsiąją karališkąją Monomacho karūną taip pat dengia ploni filigraniniai aukso nėriniai.
Filigrano ir emalio sąjunga
Rūsčiojo Ivano laikais filigranijos ornamentai buvo pradėti puošti dar ir emale. Iš vielutės sukurto piešinio ar ornamento detalės buvo užpildomos įvairių spalvų stiklo mase, o po to viskas lydoma. Ryški įvairiaspalvė emalė modeliams suteikdavo ypatingos elegancijos ir grožio, pabrėždavo filigranijos grožį ir ornamentų sudėtingumą. Dažnai tokie spalvingi darbai atrodydavo tarsi pribarstyti laukinių gėlių. Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose galima pamatyti auksinius ikonų rėmus, papuoštus filigranijos gėlių raštais ir brangakmeniais, indus, o taip pat XVI – XVII a. papuošalus. Senovėje šie daiktai buvo laikomi karaliaus ižde ir keldavo begalinę svečių iš užsienio nuostabą dėl savo išskirtinio ir neregėto grožio.
Ažūrinis filigranas
XVIII a. pradžioje dėl susižavėjimo Vakarų Europos kultūra filigranas prarado savo populiarumą. Į madą atėjo kiti juvelyrikos būdai, tarp kurių tarsi ir neliko vietos ploniems filigraniškiems nėriniams. Net bažnyčios dirbiniai buvo puošiami jau kitaip, prislaikant naujų madų.Tačiau amžiaus pabaigoje juvelyrai rado naują būdą, kaip panaudoti filigranijos nėrinius be fono. Metalinis ornamentas buvo pradėtas klijuoti ant plono popieriaus, kuris litavimo metu sudegdavo, o plūduriuoti ore likdavo tik lengvas, permatomas, ažūriškas ornamentas. Taigi filigranija atgimė ir šiuo būdu buvo pradėti gaminti netgi tūriniai daiktai: dekoratyvinės dėžutės, indai, vazos, be abejo, papuošalai ir net ažūrinės sagos.
Rusijos filigranija užkariauja Vakarų Europą
Pergalė 1812 m. Tėvynės kare ir XI–XII a. lobių su filigrano darbais atradimai prisidėjo prie to, kad XIX a. Rusijos visuomenėje vėl atgijo susidomėjimas savo istorija ir viduramžių menu. Nuostabūs Senosios Rusijos juvelyrų sugebėjimai nustebino industrinės revoliucijos amžininkus, senovės meistrų filigranijos darbai buvo tyrinėjami, kopijuojami ir tapo nauju įkvėpimo šaltiniu.
Didelės „Sazikovo“, „Ovčinikovo“, „Postnikovo“ ir „Faberge“ kompanijos sutelkė savo rankose juvelyrinių dirbinių gamybą, filigranijos būdu gamino tūkstančius produktų, skirtų kiekvienam skoniui ir piniginei. Meistrai naudojo visus jau išrastus būdus: paprastą filigraniją su pagrindu kaip ant Senovės Rusijos meistrų darbai, filigraniją su emale – kaip Ivano Rūsčiojo laikais, ažūrinę filigraniją – XVIII amžiaus juvelyrų išradimą ir naują būdą – emalę ant ažūrinio filigrano, tarsi būtų kuriamas vitražas. Šia technika pagaminti gaminiai atrodė labai įspūdingai ir iš tiesų priminė vitražo langą: tarpeliai tarp vielutės ornamentų buvo užpildomu stiklo mase. Rusijos juvelyrų darbai keliavo po pasaulines parodas ir pelnė ne vieną apdovanojimą.
Stiklinių laikikliai Rusijoje, turinčioje stiprias arbatos gėrimo tradicijas, kuriami ir po šiai dienai, todėl jų įvairovė labai didelė. Dabar jie dažniausiai gaminami iš vario ir sidabruojami, o anksčiau - iš sidabro ir melchioro.
Sovietmečiu - juvelyrika į kaimus
Po Spalio revoliucijos papuošalams atėjo sunkūs laikai. Stambios pramonės šakos buvo uždarytos, auksakalystės tradicijos buvo išsaugotos tik tarp provincijos meistrų – tuo užsiėmė kaimo amatininkai. Įdomu tai, kad juvelyrinių dirbinių gamyba tarp valstiečių nekėlė naujosios vyriausybės nepasitienkinimo, priešingai, ji buvo palaikoma ir skatinama visais įmanomais būdais. Tad viena po kitos radosi ir šių meistrų artelės, iš kurių reikų paminėti 1920-ųjų pabaigoje pasirodžiusią metalo amatų artelę Kazakovo kaime Nižnij Novgorodo srityje. Ji ir šiandien žinoma kaip vieno iš sovietinio gyvenimo simbolių – filigraninio stiklinės laikiklio – gamintoja.
Dabar Kazakovo meno dirbinių įmonėje dirba apie 100 darbuotojų, jos produktai žinomi toli už regiono ribų. Kaip ir senais laikais, juvelyrai dirba rankomis: susuka filigranijos vielutes, uždeda jas ant piešinio, lituoja ir surenka gaminį iš dalių. Kadangi darbas labai kruopštus, per dieną meistras gali sukurti ne daugiau kaip šešis puodelių laikiklius, o didelių ir sudėtingų gaminių surinkimas užtrunka net keletą mėnesių.
Kazakovo meistrai iki šiol nepamiršta šimtmetės filigranijos gamybos patirties ir panaudoja ją kurdami šiandienos gaminius. Produkcijos asortimentas apima daugiau nei 100 daiktų pavadinimų. Be garsiųjų stiklinių laikiklių, čia galima įsigyti dekoratyvinių stalo įrankių, indų, papuošalų, laikrodžių, bažnytinių indų. Tačiau šiandien Kazakovo dirbiniai dažniausiai yra tik pasidabruoti, gaminami iš vario ir didesnės išliekamosios vertės neturi.
Sendaikčių mugėse ar antikvariatuose dažniausiai mes ir matome šia technika pagamintus rusiškus stiklinių laikiklius. Dažnai už juos prašoma visai nemaža suma, tačiau gundytis nevertėtų: tai nei antikvariatas, nei vintažas, nei taurieji metalai. Tai tiesiog dabar gaminami daiktai, kurie Rusijoje parduodami gana nebrangiai. Visai kas kita, jei esate šios technikos gerbėjas, o kaina yra adekvati – juk ir šiuolaikiniai darbai gražūs. Žinoma, kas kita rasti XVIII ar XIX a. filigranijos darbą, kad ir su ta pačia emale: papuošalą ar indą. Tai būtų ir vertingas, ir nepigus daiktas, bet to vertas. Ir, aišku, kad tai būtų lobis, nes tokie daiktai reti, jie domina kolekcininkus ir parduodami arba prabangiuose antikvariatuose, arba aukcionuose.
Perkantiems filigrano gaminius menotyrininkė ir antikvariato žinovė Olga PROKOFEVA pataria, kas turi rūpėti:
*Išorinis gaminio vaizdas. Stilius, technika, forma ir kiti išorės požymiai turi atitikti šio daikto pagaminimo laikmetį.
*Žymėjimas. Sidabro ir aukso dirbiniai visada turi būti žymimi praba. Įdėmiau apžiūrėkite skaičius ir kitus žymėjimus. Jie turi būti aiškūs, lygūs, be kažkokių papildomų litavimo žymių ir atitikti gaminio pagaminimo laikmečio taisykles. Jeigu perkate papuošalą, įsitikinkite, kad daiktas yra iš brangiųjų metalų. Atminkite, kad filigraniniai gaminiai būna ne tik iš aukso ir sidabro, bet ir, pavyzdžiui, iš pasidabruoto vario.
*Gaminio kokybė. Anksčiau filigrano meistrai ypatingą dėmesį skirdavo daikto kokybei, todėl dažnai gaminiai buvo kuriami labai preciziškai, kruopščiai, kiekviena detalė kuriama atsakingai ir atidžiai pritaikoma. Klastotėse ir suvenyruose nedidelių elementų dažniausiai nėra arba jie padidinti ir labai supaprastinti. Labai svarbi ir elementų sujungimo kokybė juos lituojant. Senuosiuose darbuose sulitavimo ženklų visiškai nematyti – tai vienas svarbiausių filigrano antikvariato skyrimo požymių.
*Gaminio išsilaikymas. Gerai apžiūrėkite perkamą dirbinį. Ar jis nesusilankstęs, ar neiškritusios vielutės, ar nenubyrėję metalo grūdeliai ir kitos smulkios detalės.
