baldų meistrai

Vardai virtę stiliumi: nuo „bulio“ iki „makintošo“

„Jums patinka toneto kėdės, česterfildo sofos, o gal ieškote kokio „buliuko“?“. Kai kurie baldų stiliai savo pavadinimus gavo nuo juos sukūrusių baldininkų, stalių ar tiesiog įžvalgių ir kūrybiškų aristokratų vardų. Ir taip jie vadinami iki šių dienų, dažnam antikvariato mylėtojui puikiai suprantant apie ką eina kalba. Prisiminkime iškiliausius.

André-Charles Boulle (1642–1732)

Andre Šarlio Bulio dirbtuvių tikraisiais gaminiais šiandien tegali pasigirti garsūs pasaulio muziejai ir kolekcininkai, kuriems itin pasisekė. Tai buvo reiškinys baldų istorijoje, tai buvo karalių baldų meistras, o jo baldai – meno kūriniai. Su šiandienos realybe – beveik nieko bendro. Šiuo metu tikrųjų šio menininko gaminių netgi neleidžiama išvežti iš Prancūzijos. O tai ką antikvarininkai meiliai vadinama “buliukais” tėra tik šio stiliaus dublikatai ar pasekėjų darbai. Todėl geriau niekada neklauskite “Ar tai tikras “bulis”, nes atsakymas, kad “taip, tikras” greičiausiai bus netiesa. Arba Jūs laimės kūdikis.

Dar A.Š.Buliui gyvam esant atsirado daugybė jo mėgdžiotojų bei išplito terminai „Bulio dekoras“, „Bulio interjeras“ – meistro vardas tapo pačiu tikriausiu prekės ženklu, su kuriuo sėkmingai prekiauta brangiausiais ir išskirtiniais baldais bei interjero detalėmis. Vėliau tai tapo bendriniu žodžiu, kuriuo nusakoma tam tikra stilistika, nebesiejama su A. Š. Bulio dirbtuvėmis ar kūrybos laikotarpiu.Jo baldai buvo gausai dekoruoti jo atrastomis medžiagomis, būdais ir drožiniais, jis atrado stalčius ir komodas, kūrė interjerus ir pats kolekcionavo meno kūrinius.

 

„Chesterfield“

Česterfildo pavadinimas turi savas šaknis. Iki šiol yra manoma, kad jos atsiradimą inspiravo garsus XVIII a. anglų rašytojas ir diplomatas Philipas Dormeris Stanhope’as , Česterfildo (Chesterfieldo) grafas, gyvenęs 1694–1773 m. Būtent jis ir nurodė savo baldų gamintojui sukurti odinę sofą, ant kurios sėdint turėjo nesusilamdyti ponų drabužiai ir kuri tuo pačiu turėjo būti labai patogi. Kad šis grafo pageidavimas būtų įvykdytas, sofa turėjo būti suprojektuota taip, kad nugaros ir porankių aukščiai būtų vienodi, o apvilkta ji būtų tam tikru specialiu būdu. Skiriamasis bruožas – baldo apvilkimas, dygsniuojant rombu ir sutvirtinant saga. Kai kurie šaltiniai teigia, kad pats grafas ir sukūrė šios sofos dizainą, išlikusį patraukliu iki šių dienų.

Beje, šiandien Česterfildu vadinamos jau ne tik sofos. Gaminami šio stiliaus foteliai, kėdės, pufai arba pilni svetainės komplektai.  Šiandien Česterfildo sofos gali būti aptraukiamos  jau ne tik oda, sofos nugaras pradėta daryti banguotas, porankius žeminti, kojytes aukštinti, pasikeitė parametrai, atsirado įvairesnės  apdailos – kartais su žalvariu ar kitais metalais. O kartais šiuolaikiniai gamintojai iš Česterfildo sofos pasiskolina tik kokią nors vieną idėją, visa kita padaro savaip.

 

Thomas Chippendale (1718-1779)

Anglų meistras T. Čipendeilas yra pirmasis baldų gamintojas dizaino istorijoje, kurio vardu buvo pavadintas stilius. Iki tol stiliai buvo vadinami monarchų vardais. „Chippendale“ prekės ženklas – persipynusios banguotos juostelės ir išlenktos baldų kojos, besibaigiančios paukščių ar gyvūnų letenų pavidalu. T. Čipendeilo kūriniai pasižymėjo beveik idealiomis proporcijomis, patvarumu, o nepaisant regimo lengvumo – ir ilgaamžiškumu. T. Čipendeilas laikomas vienu geriausių meistrų, gaminusių raudonmedžio baldus. Šis medis visai atsitiktinai Angliją pasiekė tik 1725 m. kaip laivo, plaukusio iš egzotiškų kraštų, balastas.

Pačiais geriausiais T. Čipendeilo rankų kūriniais laikomos kėdės, krėslai ir sofos. Kėdžių nugarėlių formos išsiskyrė didžiule dekoro įvairove, jų kontūruose dažnai galima pastebėti smuiko, aukštos elegantiškos vazos ar gotikinių langų arkų siluetus. Kojelės, kaip jau minėta, paprastai būdavo užbaigiamos rutilį laikančia  paukščio koja, o kartais – liūto letena.

1745 m. Čipendeilas išleido stalių vadovą su daugybe piešinių irbrėžinių, po kurių jo stilius greitai išplito Europoje ir Amerikoje. Jis leido save kopijuoti ir nepralošė, juolab, kad pats nemėga daryti tokių pačių baldų.

Michaelas Thonetas (1796-1871)

Odininko iš Vokietijos sūnus pradėjo savo karjerą kaip staliaus mokinys, o tapo  didžiausios baldų imperijos savininku. 1840-aisiais Michaelas Tonetas sugalvojo, kaip išlenkti medieną, prieš tai apdorotą garu arba išmirkytą vandenyje, tačiau dar viena jo idėja – vietoje medžio masyvo naudoti suklijuotą fanerą. Jis vienodo pločio juostelėmis supjaustytą fanerą klijuodavo, paskui virdavo ir sudėdavo į savo sugalvotus lenkimo šablonus, o paskui iš jos išpjaudavo vienodas detales. Kitaip tariant, jis pradėjo standartinių baldų serijinę gamybą ir jie gavo “Tonet” pavadinimą.

O tuomet teko sugalvoti ir patogesnę bei pigesnę logistiką – į kubo formos dėžę, kuri ant žemės teužimdavo vieną kvadratinį metrą, sugalvota sudėti net 36 kėdžių detales.Surinkti kėdes reikėjo jau vietoje, tad naudoti varžtai, nors anksčiau kėdes buvo priimta klijuoti. Visi išmatavimai buvo tokie tikslūs, kad prireikus buvo galima pakeisti bet kurią kėdės dalį nauja. Beje, Vienoje Tonetas gavo savo išradimo patentą, todėl pagal jo technologiją pagamintos kėdės dar vadinamos ir „Vienos“. Tėvo sukurtos baldų imperijos gyvenimą pratęsė jo vaikai – 1853 m. firma buvo pavadinta „Broliai Thonetai“.

 

George Hepplewhite (1727 –1786)

Anglų dailidė ir baldininkas Džordžas Heplvaitas išgarsėjo savo „Dailidžių ir baldų apmušėjų vadovu“, išleistu 1788 m. Šiame leidime buvo apie trys šimtai baldų gaminimo pavyzdžių. Žinoma, kad tokio vadovo be praktikos neišleisi,o jos šis meistras turėjo pakankamai. Šio baldininko kėdžių atlošai turi tik joms būdingą formą, vadinamą Heplvaito skydu, o  jo kėdžių ir komodų kojos yra tiesios ir siaurėjančios žemyn. Atrodo, kad Heplvaitas nesuko sau galvos dėl sofų: jos atrodo kaip eilė suklijuotų kėdžių su atlošais – „skydais“. Visa tai ir sudaro specifinį šio meistro stilių, o jį gretina su  tokiais XIXa. Anglijos baldininkais kaip Čipendeilas ir Šeratonas. Visi  jie tuo metu buvo svarbiausia trijulė baldų dizaine.

Thom Sheraton (1751–1806)

Šalia didžiojo Čipendeilo stovi kitas to meto anglų baldžius – savamokslis Tomas Šeratonas. Jis išgarsėjo išskirtiniais klasicizmo stiliaus baldais, kuriuos kūrė architekto Roberto Adomo projektams. Šeratono baldai pasižymėjo lengvomis, elegantiškomis formomis, nesudėtinga konstrukcija, tiesiomis profiliuotomis priekinėmis ir lenktomis užpakalinėmis kojomis, stačiakampėmis ažūrinėmis atkaltėmis. Dažniausiai jie buvo gaminami iš raudonmedžio arba faneruoti raudonmedžiu ir šviesia mediena, dekoruoti drožiniais, intarsija, lakuoti, tapyti, auksuoti. Dekore vyravo augaliniai ir geometriniai ornamentai, rozečių, girliandų, kriauklių motyvai. 1791 m. T. Šeratonas Londone išleido „Baldų apmušėjų ir baldininkų piešinių knygą“, kurioje buvo šimtai įvairių baldų piešinių. Išleidus knygą, jo įtaka dizaine tapo milžiniška: į madą atėjo griežtos struktūros tiesių linijų baldai iš meistriškai parinktų skirtingų tonų medienos rūšių – raudonos, atlasinės, rožinės. Atpažįstama detalė – tiesios, žemyn siaurėjančio baldų kojos.

 

Heinrich Gumbs (1765-1831)

Iš Vokietijos kilęs H. Gambsas, atvyko į Sankt Peterburgą kaip vienas iš talentingų garsaus baldų gamintojo Davido Riontgeno mokinių kartu su baldų siunta. Čia jis  nusprendė išlįsti iš po maestro šešėlio, suorganizavo dirbtuves ir tapo pagrindiniu imperijos rūmų ir turtingųjų užsakymų vykdytoju. Užsisakyti baldus pas Gamsą buvo prestižo reikalas, o jis saugojo savo reputaciją ir gamino nepriekaištingos kokybės baldus. Dauguma jų yra monumentalūs, pagaminti iš brangių medžio rūšių, dekoruoti piešiniais, dramblio kaulu, perlamutru ir paauksuoti. Puškino ir Turgenevo kūryboje minimos „kėdžių kėdės“, o mums Gambso kėdės geriausiai žinomos iš Ilfo ir Petrovo knygos “Dvylika kėdžių”, kur jos vaidina pagrindinį vaidmenį. Prie šio meistro mesdar būtinai grįšime: jo biografija turtinga, o darbai tikrai nuostabūs.

Charles Rennie Mackintosh (1868–1928)

Glazge gimusio britų Art Nouveau stiliaus pradininko žymaus architekto ir dailininko Čalzo Renė Makintošo baldų niekas nevadina kitaip kaip tik makintošas. Ir iš tiesų to įprastinio Art Nouveau dekoro su gėlių ornamentika čia nerasime. Jo kurtus baldus galima lengvai atpažinti iš griežtos geometrinės formos ir tiesių linijų. Daugumai dizainerio amžininkų jo kūrybos vaisiai netgi atrodė asketiški ir nuobodoki. Bet iki šių dienų makintošo kėdės su aukštu tarsi kopėčios atlošu tebėra populiarios. Tiesa, pasak antikvarinių, atlošas nebuvo niekada ir nėra labai tvirtas. Ir dar šiam kūrėjui labai nepatiko  medieną palikti neapdorotą. Todėl visi makintošai yra  beicuoti arba dažyti, dažniausiai baltais arba juodais matiniais dažais.

Šiandien šio menininko sukurti baldai yra retenybė: neseniai vykusiame „Sotheby‘s“ aukcione garsioji kėdė su aukštu, tarsi laiptai į dangų, atlošu kainavo 150 000 svarų. Rekordinė kaina! Kitaip ir būti negali, nes Č.R. Makintošo indėlis į pasaulio dizainą yra neįkainojamas, o jo XXa. pradžios baldai tikrai pralenkę laiką.

 

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Aidonas Valkiūnas

Lietuvos restauratorių asociacija – TIK RESTAURATORIAMS!

Praeitų metų vasaros pabaigoje buvo įkurta Lietuvos restauratorių asociacija, o jos pirmininku išrinktas Aidonas VALKIŪNAS. Laikas, kaip žinome, pasitaikė ne pats tinkamiausias intensyvioms veikloms, tačiau gana palankus kurti ateities planus, vizijas ir strategijas. Apie tai ir mūsų pašnekesys su naujos asociacijos pirmininku.

Pirmiausiai įdomu sužinoti, kodėl prireikė asociacijos, juk tris dešimtmečius žinome gyvuojant Restauratorių  sąjungą, ir kas jos įkūrimo iniciatoriai?

Pati acociacija atsirado bendraminčių draugų būryje, galvojant apie jos poreikį jau ne vienerius metus. Problemas žinome ne iš spaudos, dažniausiai patiriame savo kailiu, ir matyt ūgtelėjome tiek, kad norisi daryti visuomeninį darbą, formuoti restauravimo politiką ir kurti restauravimo mokyklą, apie kurią Lietuvoje iki šiandien niekas ir nešneka. Bet čia gal bendra švietimo problema, gal dar anksti kalbėti apie restauratorių mokytojus, kai trūksta fizikos ir matematikos – nežinau. O pagrindinis noras – konsoliduoti restauratorius, suburti juos į vieną būrį ir kartu spręsti iškylančias problemas. Taip, iš tiesų buvo (ir yra)  Restauratorių sąjunga, bet ji iš esmės yra tapusi paveldosaugininkų ir architektų sąjunga, restauratorių joje buvo mažuma ir joje profesiniai restauratorių klausimai nebuvo sprendžiami. Ten buvo  sprendžiami urbanistiniai reikalai, paveldo, visi kiti, bet tik ne restauratorių. Tuo pačiu noriu pasakyti, kad restauratoriaus profesija iki šių dienų yra labai archajiška.  Mes iki šiol naudojame priemones, kurios buvo naudojamos ir prieš šimtą ar du šimtus metų: mentelės, skalpeliai, teptukai, spaustukai, iš medžiagų: kazeinas, kalkės, smėlis, aliejus. Taigi ir mūsų profesijos problemos kitokios ir specifinės. Todėl ir atsirado poreikis spręsti mūsų profesijos reikalus, o į Lietuvos restauratorių asociaciją jungtis pirmiausiai profesiniu pagrindu. Mes nesiekiame kažkokių  konjuktūrinių tikslų, mes siekiame dalintis mums aktualia profesine informacija ir profesinėmis žiniomis savo rate.

Mūsų profesijos problemos kitokios ir specifinės. Todėl ir atsirado poreikis spręsti mūsų profesijos reikalus, o į Lietuvos restauratorių asociaciją jungtis pirmiausiai profesiniu pagrindu. Mes nesiekiame kažkokių konjuktūrinių tikslų, mes siekiame dalintis mums aktualia profesine informacija ir profesinėmis žiniomis savo rate.

Ar Lietuvos restauratorių asociacija vienys absoliučiai visų sričių restauratorius, ar yra kažkokių išimčių?

Trumpai tariant: taip, visų. Vienu metu mes buvome išskaidyti į kilnojamų kultūros vertybių restauratorius ir nekilnojamų kultūros vertybių restauratorius, bet tai yra grynai valdininkiškas skirstymas, nežinau kodėl pasirinktas.Gal pagal įstatymus, nes mes juos irgi turime du: kilnojamų ir nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymus. Bet tarpusavyje mes, restauratoriai, neturime jokio susiskirstymo, apart mūsų specializacijų. Vieni restauruoja molbertinę tapybą, kiti – sieninę; vieni – koklius, kiti – keramikos figūrėles; vieni – metalinius vartus, kiti – monetas. Bet restauracijos objektas  ir forma neturi jokios esminės įtakos, jei esi restauratorius. O tai, kad yra specializacijos,natūralu ir neišvengiama, nes įsigilinti į visas sritis vienam žmogui būtų neįmanoma. Todėl restauratoriai ir specializuojasi. Metalo, keramikos, tapybos, tekstilės, baldų, staliaus dirbinių, lipdinių, skulptūros, popieriaus, nuotraukų, auksuotės, fotografijos, knygų – yra begalė įdomių specializacijų.

Bet turbūt vieni restauratoriai dar turi ir mokslo baigimo diplomą, kiti galbūt yra savamoksliai, bet tikrai ne prasčiau išmanantys savo amatą. Ar išsilavinimas yra kriterijus tapti asociacijos nariu?

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos valdžia nesprendė lietuviškos restauravimo mokyklos klausimo, o kažkuriuo momentu vietoje to išdalijo daugybę atestatų savamoksliams gabiems žmonėms, kurie formaliai tapo restauratorais. Dalis jų profesijos paslapčių buvo išmokę iš senesnės kartos, studijavusios Peterburge ar Maskvoje; mūsų kartos restauratoriai jau buvo gavę žinių Italijoje, Vokietijoje ir kitur. Žinoma, dalis žmonių turėjo ir diplomus – kai kurių sričių restauratoriai buvo ruošiami Dailės akademijoje, kaip kuriose meno mokyklose, beje, ruošiami ir dabar. Norėtųsi paminėti netgi vieną iš programų rengėjų, sakyčiau, restauravimo mokyklos Lietuvoje pradininką Juozą Algirdą Pilipavičių. Daug studentų yra mokęsi pas jį ir toliau tą vėliavą neša patys. Bet yra daugybė specializacijų, kurios iki šiol neturi jokių rengimo programų. Iki šiol  niekas neruošia, pavyzdžiui, popieriaus restauratorių. Jie mokosi vienas iš kito, iš užsienio kolegų patirties, važinėja į seminarus, konferencijas, atsiveža iš ten gerosios praktikos, pagrįstos moksliniais tyrimais ir sėkmingai taiko Lietuvoje. Taip turbūt  susiformavo ir žinomiausias Lietuvoje Prano Gudyno restauravimo centras prie Lietuvos Nacionalinio muziejaus, taip atsirado kitų muziejų restauravimo centrai, nes šiandien beveik kiekvienas stiprus muziejus turi savo restauratorius, gebančius prižiūrėti fondus ir juos saugoti. Mūsų koncepcija labai nesudėtinga ir remiasi tuo, kad restauratorius privalo laikytis restauratoriaus kanonų, kurių pagrindinis: NEPAKENKTI. Panašiai kaip gydytojai savo Hipokrato priesaikoje prisiekia pirmiausiai nepakenkti, taip pirmiausiai turi nepakenkti ir restauratorius. AUTENTAS YRA AUKŠČIAU VISKO.

Mūsų koncepcija labai nesudėtinga ir remiasi tuo, kad restauratorius privalo laikytis restauratoriaus kanonų, kurių pagrindinis: NEPAKENKTI. Panašiai kaip gydytojai savo Hipokrato priesaikoje prisiekia pirmiausiai nepakenkti, taip pirmiausiai turi nepakenkti ir restauratorius. AUTENTAS YRA AUKŠČIAU VISKO.

Kokia veikla žada užsiimti Jūsų asociacija, kuo ji galėtų būti patraukli naujam nariui?

Siekio tapti didele organizacija neturime, bet labai norėtume kiek įmanoma daugiau suvienyti ir konsoliduoti Lietuvos restauratorius, arba žmones, kurie prie šios veiklos prisideda. Esame numatę septynias veiklos sritis. Tai švietėjiška veikla, pirmiausiai skirta edukacijai ir tos pačios nacionalinės mokyklos kūrimui. Kita sritis – teisinio reglamentavimo tobulinimas ir darbas su institucijom, kurios dirba šioje srityje, tai Kultūros paveldo departamentas bei Kultūros ministerijoje sudarytos įvairios komisijos, prižiūrinčios paveldo reikalus. Dar viena sritis glaudus bendradarbiavimas su užsienio kolegomis, kurių yra tikrai daug, turimus ryšius norisi išlaikyti ir gilinti. Turime draugų Italijoje,Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, kviečiamės vieni kitus į seminarus, konferencijas, organizuojame bendrus projektus, praktinius užsiėmimus ir pan.. Kita sritis įvairių metodikų rengimas ir technologinių konsultacijų teikimas tiek tarpusavyje sau, tiek užsienio kolegoms. Tai būtų jau daugiau ekspertinė veikla, mat žmonės ar įstaigos galėtų kreiptis dėl praktinių patarimų. Turime didžiausią skaičių eksperto kategoriją turinčių žmonių ir jie gali konsultuoti ir patarti įvairiais klausimais. Dar kita veikla – tai tarpusavio pagalba iškilus sunkumams, problemoms, reikalavimams daryti kažką neteisėtai ir pan.. Mūsų asociacijos nariai turės pakankamai tvirtą teisinį užnugarį, nes bendraujame su teisinėmis kompanijomis, kurios yra pasiruošusios mums padėti. Tai ilgalaikiai mūsų partnerai, su kuriais drauge mes esame pasiruošę savo narius ginti nuo visokių neteisėtų išpuolių, daromų spaudimų ir pan.

Lietuvos restauratorių asociacijos nariai turės pakankamai tvirtą teisinį užnugarį, nes bendraujame su teisinėmis kompanijomis, kurios yra pasiruošusios mums padėti. Tai ilgalaikiai mūsų partnerai, su kuriais drauge mes esame pasiruošę savo narius ginti nuo neteisėtų išpuolių, daromų spaudimų ir pan.

Kaip tapti Lietuvos restauratorių asociacijos nariu?

Žmogus turi pareikšti norą, pateikti motyvacinį raštą, kodėl nori tuo nariu būti, pateikti savo darbų pavyzdžių, gauti dviejų asociacijos narių rekomendacijos, taip vėliau užsitikrinant jų globą. Tas žmogus turi susipažinti su mūsų asociacijos vertybėmis ir joms pritarti. Vertybės yra ne tik mūsų, didžioji jų dalis yra perimta iš tarptautinės organizacijos ICOM – vienos garsiausių pasaulyje organizacijų, vienijančių kultūros paveldo žmones. Savo dydžiu ir įtaka ji beveik prilygsta JUNESCO. Taigi didžiąja dalimi mes vadovaujamės ICOM‘o chartijų nuostatomis, o viena kertinių iš jų Venecijos chartija, labai aiškiai nusakanti, kad restauravimas nėra rekonstrukcija, atnaujinimas, perstatymas, daikto pagražinimas ar pan. Restauracija –  visų pirma yra paveldo išsaugojimas be jokių išlygų.

Kiek šiuo metu yra Jūsų asociacijoje narių?

Kol kas per 50, o šiaip restauratorių Lietuvoje, skaičiuojant pagal išduotus atestatus, yra virš 200, irgi labai nedaug. Atskirų sričių turime vos 2-3.

Išgyvename laiką, kai žmonėms, ypač jauniems, pradėjo rūpėti ekologija, tvarus naudojimas, planetos ateitis. Ar  kinta žmonių požiūris į paveldą, ar keičiasi restauravimo sąvokos supratimas?

Manyčiau, kad šias tendencijas formuoja ir valstybė ir šiandien ji tai daro neblogai: sukurti departamentai, komisijos, dažniau kažko neleidžia nei leidžia, bet tai viena iš jos funkcijų ir to reikia. O visuomenė visais laikais ir visais amžiais nėra vienalytė. Viena jos dalis domisi menais, kita istorija, trečia pramogomis, o ketvirtoji – kasdienine duona. Priklausomai nuo poreikių, yra ir interesas. Tačiau jei kažkur apsilankęs žiūrovas sako, kad  jam yra gražu, to gana. Jei žmogus iš parodos, bažnyčios, muziejaus išeina pakylėtas, to irgi gana. Reikalauti iš jo suprasti subtilybes tikrai nereikia. O jei dar grįžęs namo, norės kažką gražaus ir pas save padaryti, tai bus ir visai puiku. Juk meno prasmė – pakylėti aukščiau. Juk kaip bebūtų, bet kažkur išvažiavę per atostogas, šalia pležo, dar einame ir į muziejų. Vadinasi, žmogui tebereikia autentiškų dalykų, kurie yra sukurti su meile, rankomis, žmogiška šiluma, turi savo istorijas ir legendas. Visa tai tą artefaktą daro patrauklų, įsijungia žmogaus vaizduotė, ir artefaktai padaro mūsų kelionę laiku daug įdomesnę ir lengvesnę. Blogai tai, kad  vienu metu buvo pradėta viską matuoti pinigais, taip pat ir kultūros teikiamą naudą. Kokią piniginę naudą duoda opera, simfonija ar paroda? Tai neįkainuojama. Todėl matuoti kultūros paveikumo pinigais neturėtume.

Visuomenė visais laikais ir visais amžiais nėra vienalytė. Viena jos dalis domisi menais, kita istorija, trečia pramogomis, o ketvirtoji – kasdienine duona. Priklausomai nuo poreikių, yra ir interesas. Tačiau, jei kažkur apsilankęs žiūrovas sako, kad jam yra gražu, to gana. Jei žmogus iš parodos, bažnyčios, muziejaus išeina pakylėtas, to irgi gana. Reikalauti iš kiekvieno suprasti subtilybes tikrai nereikia. O jei dar grįžęs namo, norės kažką gražaus ir pas save padaryti, tai bus ir visai puiku. Juk meno prasmė - pakylėti aukščiau.

Apibendrinkime pokalbį: kokią žinutę nauja Lietuvos restauratorių asociacija šiandien siunčia mūsų plačiajai visuomenei?

Visų pirma norėtume pasiųsti žinutę neabejingiems kultūros paveldui žmonėms. Visi jie tikrai nėra vieni, Lietuvos restauratorių bendruomenė „serga“ ne mažiau už juos visais paveldo klausimais. Kultūros paveldo valdytojams galime pasakyti, kad asociacija yra pasiruošusi padėti, konsultacijos ir patarimai nemokami. Na, o tiems institutams, kurie reguliuoja ir kuria įstatymus bei įvairius potvarkius, norėtume ir galime pasakyti, padėti numatyti, kaip visa tai veiks praktikoje. Iš savo patirties žinome, koks įstatymas veiks, o koks ne, kur likę vietos precedentui ar landa jį apeiti. O jūsų svetainės skaitytojams linkiu ir toliau norėti aplink save kurti grožį ir daryti tai remiantis ne populistinėmis, o mokslinėmis metodikomis. Jeigu kažkas kažko nežino, tai dabar yra pas ką paklausti. Asociacija – tai dar vienas šaltinis rasti atsakymus. Visi gali kreiptis ir patarimų, ir profesionalų žvilgsnio –  tam mes ir susijungėme.

Ačiū ir sėkmės veikloje.

Jūsų svetainės skaitytojams linkiu ir toliau norėti aplink save kurti grožį ir daryti tai remiantis ne populistinėmis, o mokslinėmis metodikomis. Jeigu kažkas kažko nežino, tai Lietuvos retauratorių asocaicija - dar vienas šaltinis rasti atsakymus. Mes susijungėme, kad patartume ir padėtume.

Aidonas Valkiūnas – Lietuvos resuratorių asociacijos pirmininkas. Restauravimo įmonės vadovas. Kaip sakė pats, įmonės specializacija – sieninė tapyba, tačiau miela dirbti visur, kur galima orientuotis į interjero dekorą. Kur daug grožio, tapybos, dekoro elementų, kur senos durys, grindys, langai, kur yra seno medžio ir metalo gaminių. Tai – bažnyčios, dvarai, didelės apimties apartamentai ir kiti statiniai.

Stabtelėjimas

Šito neturėjo čia būti, bet kaip nuostabu išgirsti ne tik teoriją, bet prisiliesti ir prie prakitikos. Portreto fotosesijos pasekmė – šios kelios nuotraukos. Galbūt daugelis skaitytojų atpažino, kad čia restauruojamos dailininko Antano Kmieliausko (1932-2019m.)  freskos Vilniaus universiteto (VU) knygyne „Littera“. Prisimenate jas? Po skrupulingo, ilgo ir kantraus restauratorių darbo, keliausime apžiūrėti jų atgijusių.

Kalbėjosi Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Liudo MASIO

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

BeFunky-collage (17)

PROVANSO STILIUS: kaimiškas paprastumas ir dvariška elegancija (II)

Ankstesniame straipsnyje apžvelgę bendrąsias Provanso stiliaus savybes, šiandien pasidairykime atskiruose kambariuose, stabtelkime prie šio stiliaus baldų ir pasvajokime apie savo būsto atnaujinimą. Kas žino, gal Jus suvilios kaip tik Provanso stilius.

Provanso stiliaus baldai

Pagaliau – apie baldus, kurie daugelio nuomone turi būti tik balti. Iš tiesų Provanso stiliaus baldai turi buti elegantiški ir funkcionalūs. Pagrindinis dėmesys skiriamas medžiagai, iš kurios baldai gaminami. Pirmenybė teikiama šviesios spalvos medienai: riešutui, kaštonui, uosiui, ąžuolui. Leidžiama naudoti pintus ir kaltinius baldus ar jų detales, o štai šiuolaikinių medžiagų geriau atsisakyti.

Komodos, indaujos su kojytėmis, kėdės su raižytais elementais ir įvairios spintelės su daugybe stalčiukų yra klasikiniai Provanso stiliaus baldai. Dažniausiai jie būna pilkos ir baltos spalvos su dirbtinio (jei natūralaus – dar geriau) sendinimo elementais: dažų nusitrynimais, įtrūkimais, kirvarpų skylutėmis. Baldų durelės gali būti ištapytos, lengvi drožiniai irgi pritinka šiam stiliui. Minkštų baldų (sofų, fotelių ir pufų) apmušalai taip pat pageidaujami švelnių atspalvių su prislopintų spalvų raštais. Tarp senovinių baldų galite sėkmingai integruoti pakankamai  modernius, bet šiam stiliui tinkamus baldus: paprastų formų, šviesaus medžio ar dažytus.

Provanso stiliaus baldai dažniausiai gaminami iš šviesių rūšių medžio arba dažomi.

Provanso stiliaus baldų galima įsigyti ir ČIA.

Provanso stiliaus virtuvės dizainas

Virtuvė Provanse yra namo širdis ir siela ir jos apdaila kardinaliai skiriasi nuo likusių kambarių. Jos sienų apdailai dažniausiai naudojamas natūralus akmuo, plytos ar įvairiaspalvė plytelų mozaika. Be to, šiam stiliui būdingas sienų dekoravimas lipdiniais, kuriant šakų ar vynmedžių pavidalo reljefinį piešinį, kuris vėliau dar ir nudažomas.Šiandien kai kurie elementai iš Provanso stiliaus virtuvių atrodo taip patraukliai, kad dažnai panaudojami ir tuomet, kai kuriama, sakykim, klasikinio stiliaus virtuvė. Dažnai jie leidžia sušvelninti  griežtas linijas, taip pat sukurti norimą atmosferą ir svetingų namų įspūdį. 

Provanso stiliui būdingas ypatingas dėmesys detalėms, todėl labai svarbu užpildyti šviesią virtuvę ryškiais akcentais:

dekoratyviai ištapytos lėkštės;

variniai, sendinto metalo ar emaliuoti virtuvės rykai;

moliniai gėlių vazonai; 

stikliniai indai su prieskoniais ir žolelėmis;

krepšeliai su levandų šakelėmis; seni pinti krepšiai;

puošnūs aliejaus buteliai; 

kulinarijos knygos ir kt.

Gaidžio figūrėlė kaip Prancūzijos simbolis suteiks ypatingo žavesio virtuvės dekorui;

 

Provanso stiliaus virtuvės dizainas išsiskiria ne tik grožiu ir patogumu, bet ir universalumu. Pavyzdžiui, atviros lentynos, atsižvelgiant į vietą, gali būti naudojamos dekoro elemantams sudtti, o gali būti virtuvės ir reikmenų laikymo vieta. Šiuolaikinės technologijos Provanso stiliaus namuose slepiasi už fasadų, juk mikrobangų krosnelė ir elektrinis virdulys kaimiškoje atmosferoje atrodys šiek tiek juokingai. O fasadai – tai tekstilinės užuolaidėlės, pakibusios po atviromis spintelėmis, baldai su ištapytomis durelėmis, žavingos pintos širmos.

Kas namuose kuria Provanso stiliaus interjerą, tas lauke augina levandas 🙂

Provansas miegamojo interjere

Provanso stiliaus miegamojo apdaila idealiai tinka romantikams, nes saulėta Viduržemio jūros, levandomis pakvipusi atmosfera slypi kiekvienoje detalėje. Dideliam miegamajam dekoruoti gausiai naudojami paveikslai, tekstilė, gėlių puokštės, vazoniniai augalai. Eleganciją suteiks pakabinamos lempos, patogumą – sieninės lemputės bra. Ir vienos ir kitos gali būti su tekstiliniais gaubtais. Tačiau gaubtai gali būti ir stikliniai, o jų forma priminti žibintą, gėlių žiedus ar lašus. Dažnai švietuvai įtaisomi ir paukščių narveliuose. Paukščio figūrėlės apskritai tinka Provanso stiliui. Miegamojo lovos  gali būti medinės, su pintu, kaltiniu ar ištapytu galvūgaliu, bet dažniausiai irgi šviesios spalvos. Tekstilė švelnių spalvų, nepersaldinta papuošimais, audiniai – tik natūralūs. Prie lovų patogu turėti nedidelius austinius kilimėlius, langų tekstilė lengva ir perregima. Miegamuosiuose dažniau naudoijami sienų apmušalai, nors labai tinka  tinka ir dažytos dailylentės.

 

Provanso stiliaus svetainė

Provanso stiliaus svetainė turėtų būti erdvi, saulėta ir turtinga dekoro elementais. Čia šiurkščios sienos ir laiko ženklais pažymėti baldai harmoningai dera su porceliano figūrėlėmis, skrynelėmis, paukščių narveliais ir rėmeliais su šeimos nuotraukomis. Kaimiškas skonis akcentuomas, naudojant seną virdulį, emaliuotus ąsočius kaip vazas, o kibirus kaip vazonus  kambariniams augalams auginti. Kalbant apie svetainės apšvietimą, labai svarbi lempų išvaizda. Šviestuvai ar toršerai, primenantys žvakides čia atrodys harmoningiausiai, nors puikiai dera ir antikvariniai krištoliniai sietynai, atstovaujantys dvarišką eleganciją, kurios nepavyko pamiršti iš miestų atsikėlusiems ir bandantiems kaimiškai gyventi aristokratams. LED žibintai ir taškų sistema yra Provanso stiliaus tabu. 

Lygiai taip kaip krištoliniai sietynai, svetainėse dera ir geri  rankų darbo kilimai, bet tik ne kiliminė danga.

Provanso stiliaus vonios kambarys

Provanso stilius vonios kambarys, kaip ir viso namo interjeras, reikalauja saulės  šviesos, todėl langas vonios kambaryje yra būtinas. Jis gali būti bet kokios formos ir dydžio. Visi vonios kambario baldai turėtų būti kaimiški. Tai gali būti medinės taburetės ir suoliukai, spintelės ir staliukai, bet dažyti ir gal jau su besilupančiais dažais. Medinės lentynos su pintais krepšeliais higienos reikmenims laikyti irgi idealus priedas.Vonios kambario baldų spalvų paletę sudaro balti, mėlyni ir alyvuogių atspalviai, o detalės yra metalinės bei amaliuotos. Plastikui ir nerūdijančiam metalui čia ne vieta. Tinkama santechnika padės sukurti išbaigtą vaizdą: vonia su liūto kojytėmis čia tinka, bronzinis ar varinis kriauklės dubuo su vario spalvos maišytuvais – irgi.

Kurdami klasikinį interjerą dizaineriai dažnai ieško įkvėpimo Provanso stiliuje ir jį randa. Todėl labai dažnai Pravanso stiliaus elementų galima rasti klasikiniame inerjere, vienas iš jų - dažyti baldai.

Prancūziškojo kantri koridorius

Provanso stilius idealiai tinka mažam buto prieškambariui, nes jam būdingos šviesios spalvos vizualiai išplečia erdvę. Ilgą koridorių Provanso stilius taip pat leidžia apipavidalinti labai įdomiai ir įvairiai, nes galite panaudoti daug dekoro detalių.

Minimalistinėje, kaimiškoje erdvėje pakanka drabužių lentynos, suolelio ir nedidelės spintelės. o neišvengiama detalė – veidrodis mediniame dažytame rėme. Jis, kaip ir bet kurioje kitoje namų erdvėje suteiks dar daugiau žavesio ir, žinoma, vykdys funkciją: atspindės jūsų avaizdą jūsų žavinguose namuose.

Norėtume, kad skaitydami šį tekstą jaustumėt levandų kvapą. Gražių permainų Jūsų namams:)

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Pirmoji teksto dalis yra ČIA.

BeFunky-collage (3)

PROVANSO STILIUS: kaimiškas paprastumas ir dvariška elegancija (I)

Provanso stilius daugumai žmonių pirmiausiai asocijuojasi su baltais baldais ir šviesiomis sienomis, tačiau tai tik šio stiliaus ypatumų ledkalnio viršūnė. Pasidomėkime daugelio pamėgtu Provanso stiliumi išsamiau ir galbūt jis ateis į Jūsų namus.

Provanso stiliaus atsiradimas

Provanso stilius – tai Prancūzijos provincijos stilius, priskiriamas prie lengvų pietietiškų stilių. Jame atspindi šimtametės Prancūzijos užmiesčių namų kūrimo  tradicijos ir neišdildomas Žydrosios pakrantės grožis. Provansas arba prancūziškasis kantri yra labai populiarus tarp žmonių, kurie siekia suteikti savo interjerui kaimiško žavesio, bet drauge nori  išlaikyti ir prancūziškų namų eleganciją.

Savo pavadinimą šis stilius gavo nuo Prancūzijos pietuose esančio Provanso regiono, garsėjančio vaizdingais jūros peizažais, svaiginančiai violetiniais levandų laukais, vyndarių ūkiais, ryškios saulės išbalintomis mažų miestelių gatvėmis ir išskirtinai skania bei subtilia virtuve. XVII a. buržuazijos atstovai, pavargę nuo prašmatnaus savo gyvenimo, perdėtai puošnių namų ir miesto šurmulio, pradėjo kurdintis atokioje provincijoje. Įkvėpti vietinio grožio ir žavingai paprasto, bet tikro kaimo gyvenimo, jie naujuosius namus kūrė paprastai, bet elegantiškai ir su ypatingu šarmu bei nuojauta, kurių ir sunkaiusia išmokti.

XIX a. Provanso stiliaus interjeras Europoje įgijo nepaprastą populiarumą. Jis viliojo kaimui būdingu paprastu, ramybės ir natūralumo atmosfera, o taip pat skoningumu. Iki šių dienų Prancūzijos kantri atmosfera vis dar užburia savo unikalia energija, skatinančia atsipalaiduoti ir pailsėti nuo kasdienio šurmulio. Jei ir jūs norite užpildyti savo erdvę lengvu Viduržemio jūros žavesiu, komfortu ir harmonija, Provanso stilius bus geriausias pasirinkimas tiek užmiesčio namui, tiek šiuolaikiškam miesto butui.

Išskirtiniai Provanso stiliaus bruožai buto ir namo interjere

Provanso stiliaus interjero dizaine daugeliu atvejų puikiai dera  kaimo stilius  pramaišiui su vos juntamu Prancūzijos dvaro rafinuotumu. Jame harmoningai atrodo nauji ir visiškai seni daiktai, vintažiniai, antikvariniai ar dirbtinai pasendinti.

Kas būdinga Provanso stiliui?

Šiltos pastelinės spalvos;

tinkuotos ir dažytos sienos;

natūralios apdailos medžiagos su maksimaliai išsaugota natūralia tekstūra;

antikvariniai, vintažiniai arba dirbtinai pasendinti baldai su natūraliu nusidėvėjimu, patina, puošti medžio drožiniais arba ištapyti;

gyvos gėlės ir herbariumų dekoras;

porceliano ir keramikos figūrėlės;

medinės lubų sijos;

kaltiniai dekoro ar baldų apdailos elementai;

rankų darbo tekstilė; gėlių raštai.

Provanso stilius šiuolaikiniame interjere pasižymi šviesių ir šiltų, natūralių atspalvių gausa ir jau seniai nebėra tik kaimo namų prerogatyva. Provansas tapo neatsiejama miesto būstų dalimi. Šio stiliaus atmosferą savo namuose gali sukurti visi ir norint tai padaryti, visiškai nebūtina organizuoti kapitalinio remonto ar būstą pertvarkyti iš esmės. Pakanka pridėti keletą išskirtinių šio interjero detalių ir sukurti jam būdingas asociacijas iš natūralių audinių bei natūralių  apdailos medžiagų. Visa tai turėtų būti šviesių spalvų gamos su keliais ryškesniais intarpais.

 

Prancūziškojo kantri spalvų gama

Provansas asocijuojasi su karštu, saulėtu ir kvepiančiu pajūriu. Pagal šį pojūtį dažniausiai naudojamos ramios, pastelinės tarsi saulėje išblukusios spalvos – švelnios ir jaukios. 

Populiariausios iš jų: balta, smėlinė,grietinėlės,prislopinta geltona, šviesiai mėlyna,šviesiai žalia, švelniai levandinė.

Degto molio atspalvis ir sodri vandens spalva taip pat nusipelno ypatingo dėmesio. Būtent tokių spalvų paletė turėtų dominuoti  tiek dažant sienas, tiek parenkant dekoro elementus ir tekstilę. Baldai turėtų išlikti šiek tiek ryškesni, bet harmoningai išsiskiriantys pastelinių spalvų sienų fone. O visi įbrėžimai, nelygumai ir dekoratyviniai įtrūkimai tik padės sukurti reikiamą senėjimo efektą bei pietų saulės išdegintų paviršių įspūdį, tad jų tikrai nereikėtų niekaip slėpti – nei balduose, nei apdailoje.

Sienų, grindų ir lubų dizainas

Sienos

Tinkavimas yra pagrindinis būdas dekoruoti Provanso stiliaus sienas. Siekiant maksimaliai priartėti prie Provanso stiliaus, tinkas tepamas netolygiai, faktūriškai, šiurkščiai. Dabar jau turime galimybę rinktis ir tekstūrinį tinką. Tekstūrinis tinkas gali padėti pasiekti bet kokio norimo efekto šiuolaikiniame bute ar name.

Gal kam bus naujiena, bet Provanso stiliui visiškai nebūdingi tapetai. Nepaisant to, jie gali būti naudojami dėl patogumo ir ypač, jei jų norisi namų šeimininkams. Tokiu atveju reiktų rinktis  tradicinius popierinius tapetus, imituojančius tinkuotą paviršių ir bandančius sukurti nelygiai dažytų sienų iliuziją. Be šio varianto lieka dar vienas – tai popieriniai tapetai su gėlių raštais. Pasirinkę kitokius tapetus, nuo Provanso stiliaus greičiau nutolsite nei priartėsite.

Gana dažnai sienų apdailai naudojamos ir dailylentės – panelės, kurios nudažomos dažniausiai balta spalva. Tai rodo aiškų skirtumą tarp Provanso stiliaus ir kitų šalies kantri stilių, kuriuose vyrauti paliekamas natūralaus medžio atspalvis.

Durys ir langų rėmai yra mediniai, padengti baltais dažais. Jie gali būti dirbtinai pasendinti arba dekoruoti gėlių piešiniais. Siekiant maksimaliai padidinti natūralios šviesos prasiskverbimą, vidinėse namų duryse dažnai yra stiklo intarpai. Prancūziški langai nuo grindų iki lubų irgi puikiai tinka šiam stiliui. Projektuojant butą, juos galima pakeisti langais su daugiasluoksniais rėmais.

Grindys ir lubos

Klasikinės Provanso stiliaus grindys dažniausiai yra iš plytelių ar medžio masyvo lentų. Paprastai naudojamos šviesiai rudos arba terakotos spalvos plytelės su lengvai suapvalintais kampais ir nelygiomis kraštinėmis. Kalbant apie lentų grindis, tai jos dažomos arba paliekamos natūralios. Dirbtinis sendinimas naudojamas ne tik sienoms ir baldams, bet ir grindims. Provanso stilius netoleruoja kiliminės dangos, parketo, linoleumo ar laminato. Provanso stiliaus lubos paprastai yra baltos arba dažytos šviesiomis spalvomis. Projektuojant kaimo namą ar butą su aukštomis lubomis, dažnai naudojamos dekoratyvinės lubų sijos. Paprastai jos yra padengiamos kontrastingais dažais. Žinoma, mažame miegamajame su žemomis lubomis toks sprendimas tikrai netiks – tai aukštų erdvių stiliaus kūrimo elementas.  

Tekstilė ir augalai

Užuolaidos, tekstilė ir gėlės – neatsiejami šio stiliaus elementai, atsakingi už komfortišką namų atmosferą. Langų puošyboje aiškiai matomas Provanso stiliui būdingas lengvumas ir paprastumas. Tradiciškai šio regiono namuose buvo nedideli langai su vaizdu į sodą ir naudoti užuolaidas nebuvo jokio poreikio. Tik kartais langai buvo dekoruojami dieninėmis užuolaidėlėmis, lengvai praleidžiančiomis orą ir šviesą. Laikantis šių tradicijų, namuose, kur kuriamas Provanso stilius, dekoruojant langus, geriau rinktis lengvą tiulį, liną, satiną su smulkiu gėlyčių raštu, ar žaismingus karoliukų vėrinius.

Kadangi prancūziškasis kantri yra kaimiškas stilius, tai interjere vyrauja natūralūs audiniai. Dažniausiai dekorui naudojama medvilnė, linas, muslinas ir vilna. Prireikus solidesnio ir prabangesnio audinio, galima rinktis taftą. Ryškia tekstile Provanso stilius nepiktnaudžiauja, o renkantis raštus, pirmenybę reiktų teikti gėlėtiems, dryžuotiems ir languotiems audiniams. Norint pabrėžti Viduržemio jūros Provanso stiliaus liniją, dizaine visai motyvuota naudoti kriaukles ir net žvejybos tinklus.

Siekiant priartėti prie gamtos, kuri yra viena iš šio stiliaus įkvėpėjų, namuose naudojama daug gėlių. Jos gali būti džiovintos ar gyvos, bet vaza su gėlėmis  interjerui neabejotinai suteiks gaivumo, prisotins jį margomis spalvomis ir sustiprins kaimo namų jausmą. Naudokite Provanso regione paplitusias gėles: vilkdalgius, aguonas, saulėgrąžas, levandas. Zonuodami namų erdves su kaltinėmis pertvaromis ir medinėmis lentynomis pramaišiui galite statyti ir vazonus su dideliais augalais – Provanso stiliui tai tinka. Be to, gėlių motyvai ir dideli žali augalų lapai puikiai atrodys ant užuolaidų, lovatiesių ir paveikslų.

 

Pastaruoju metu interjero parduotuvėse siūloma daug VINTAŽINIO STILIAUS dekoro detalių namams.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Kitame tekste Provanso stiliaus baldų ir atskirų kambarių dizaino ypatumai.