charset=Ascii

Antikvariato mugės – galimybė prisiliesti prie kitų šalių kultūros

Kauno prekybos miestelyje “Urmas” balandžio 23-25 dienomis vyko jau tradiciniu tapęs tarptautinis senturgis “Laiko ratu”. Tiesa, šiemet dėl pandemijos žodį “tarptautinis” reikėtų nubraukti, nes į mugę rinkosi tik prekybininkai iš Lietuvos ir užėmė kur kas mažesnį plotą nei ankstesniais kartais. Vis dėlto, visus džiugino, kad pirmoji mugė po pandemijos įvyko, sendaikčių, vintažo ir antikvariato pardavėjai turėjo kur parodyti savo prekes, o jų mėgėjai jas galėjo vėl apžiūrinėti gyvai ir, žinoma, pirkti. Kokios nuotaikos vyravo, kaip ramybės metai pakeitė antikvariato rinką ir kokios dar permainos nutiko? To ir teiravomės mugės dalyvių.

Pakeistos vietos – pradanginta mugių „dvasia“

Lietuva nelepina sendaikčių mėgėjų išskirtinio dydžio antikvariato turgais ir mugėmis. Vieni didžiausių du kartus per metus jau kurį laiką vyksta būtent Kauno „Urme“, neseniai jas pradėta organizuoti ir Vilniuje Gariūnų turgavietėje. Kiek ir kas vyks ateityje, dabar sunku pasakyti, bet jei išliks bent šios didžiųjų miestų iniciatyvos jau būtų gerai. Visa kita galima įvardinti nedideliais sendaikčių turgeliais, kuriuose ir pardavėjai tie patys, ir prekės panašios. Tokie savaitgaliais veikia net mažų miestelių turgavietėse ar tam tikrose gatvėse. Vilniečiai dar turi šeštadienio sendaikčių turgų prie „Compensa“ koncertų salės, bet kaip daugelis su giliu atodūsiu prisiminė: „Tai visai ne tas, kas kažkada vyko ant Tauro kalno“.

Ant Tauro kalno Vilniuje ilgus metus šeštadieniais iš tiesų vyko tikras antikvarininkų gyvenimas su ten užgyventa dvasia, kuriama ir pardavėjų, ir pirkėjų. Nebėra. Kažkas kažko nepasidalino ir gera idėja tiesiog subyrėjo.

Kauno „Urmas“ iš pradžių muges rengęs bazės prieigose, prie transporto žiedo, buvo visai puikiai beįsisiūbuojantis ir dalyvių gausa, ir bendrystės dvasia, bet prieš 2-3 metus vieta buvo pakeista, mugė nugrūsta į kitą bazės galą, šalia kioskelių, ten kur dabar vyksta bagažinių turgeliai, ir žmonės pradėjo painiotis: kaip staiga vieną savaitgalį taip pabrango bagažinių turinys? „O, čia mugė, kitokia mugė?“- atsitiktiniams atklydėliams ir pigių sendaikčių medžiotojams tai kėlė nuostabą ir nusivylimą. Prekybininkams irgi kėlė nusivylimą. Ne tik pakeista vieta, bet ir gana didelė suma už plotą ir tai, kad organizatoriai kuo toliau tuo mažiau tas muges reklamavo. Šiemet net negalėčiau pasakyti, ar reklama be paties bazės tinklapio kur nuskambėjo. Na, gal…

„Mes nedideli prekybininkai, bet visada važiuojame tik į šią mugę Kaune. Deja, susidaro įspūdis, kad ji baigia numirti. Kai mugė buvo anoje pusėje, atsirado toks bičiulių būrys, bendravome, pardavinėjome, žmonių buvo kur kas daugiau, dvasia puiki, nuotaika gera ir buvo kažkaip smagu. Persikėlus čia daug kas iš pažįstamų dingo ir tampa tiesiog nebeįdomu. Kalbant apie pirkinius, tai žmonės perka įvairius dalykus, bet kiekvieną mugę vis skirtingai, todėl labai sunku numatyti asortimentą ar orientuotis pagal praeitą mugę. Gali būti pardavęs 15 paveikslų, jų prisivežti labai daug, o parduoti 2.  Be to, jaučiasi, kad žmonių mažai, reklamos trūksta, mugės šurmulio nėra. O dar šalia tie kioskeliai, bagažinių turgus, žmonės pasižiūri ir sako, kad pas jus labai brangu. Į daiktus, atrodo, nelabai linkę ir gilintis.  Taigi šį kartą dar surizikavome, bet panašu, kad be reikalo“,- pastebėjimais dalijosi Tomas iš Kretingos, į Kauno mugę atvažiuojantis šeštus metus.

Per pandemiją – į internetą

Gal tokios nuotaikos tik pandemijos įtaka, kai niekas nieko visus metus  nepirko?

„O tikrai ne, kad pirko ir visai neblogai. Praeiti metai iki Naujųjų buvo labai geri – internetinė prekyba tikrai nestrigo. Sausis, vasaris – blogiau, bet taip juk yra visada. Dabar ir vėl jaučiasi pagyvėjimas“, – Mantas Stankus iš Klaipėdos džiaugėsi savo svetainės www.senakomoda.lt pardavimais.

Jis pastebėjo ir tai, kad žmonės vis dažniau ieško iškirtinių, originalių, istorinių ir vertingų baldų ir kitų daiktų.

„Tai, kas buvo vežta prieš 10 metų jau nieko nedomina, visi nori kažko išskirtinio. Pagaliau ir pačiam vežti tą patį per tą patį – neįdomu. Mes ir patys ieškome kažko įdomesnio. Tiesa, tokių daiktų kainos Vakarų Europoje gerokai padidėjusios, taigi  ir čia jas reikia didinti: brangiau perki – brangiau parduodi. Be to, ten masiškai užsidarinėja parduotuvės ir visi keliasi į internetinę erdvę. Iš pradžių gal ir nenorom, bet paaiškėja, kad ten atsidūrus, atsiranda visiškai kitos galimybės. Dabar siųsti savo baldus gali po visą pasaulį. Žinoma, kad tokie pokyčiai ateityje įtakos ir kainas, ir rinką, ir galimybes pildyti asortimentą“, – sakė Mantas.

Pandemijos laikotarpis, atrodo, nebus nuvylęs ir Roberto iš Šilutės. Pradėjęs dirbti internete jis pastebėjo, kad pardavimas vyko visai normaliai.

„Tiesa, žmonės galbūt nerizikavo pirkti brangių daiktų, bet veiksmas tikrai vyko, niekas nesustojo. Šiandien mugė gal ir kuklesnė, bet būtų sunku ko geriau po karantino tikėtis. Ką žmonės perka? Labai skirtingai. Atvažiavęs į turgų, niekada nežinosi, ką parduosi. Todėl turi turėti ir pigių daiktų, ir brangių. Bet viena taisyklė galioja visada: žmogui reikia gero daikto už gerą kainą,“ – nebuvo nusivylęs Robertas, tik sakė, kad labai laukia, kada vėl galės išvažiuoti į muges Latvijoje ir Lenkijoje.

Beje, paklausti, ar jaučiasi prisidedantys prie tvaraus naudojimo kultūros kūrimo, pašnekovai sutrikdavo: apie tai niekada negalvojo, bet tai… vyko savaime. Jei prekiauji senu daiktu, tai kažkas nenupirks naujo ir kažkam nereikės jo papildomai pagaminti. Viskas labai paprasta, o aš visada sakiau, kad tik tvariausiai gyvena sendaikčių gerbėjai.

Kolekcininkus rašysime į Raudonąją knygą

Iš Telšių į mugę atvažiavęs Alvydas Šalkauskis pagal asortimentą matėsi atstovaujantis ne tik prekybininkų, bet ir kolekcininkų gildiją. Retos knygos, ženkliukų, pinigų kolekcijos… Visa tai siūloma pirkėjui. Namuose, sakė, dar yra gausi žibalinių lempų kolekcija, didžiulė knygų kolekcija ir dar visko daug. Čia atvežė tai, ko pačiam jau nereikia ir su kuo negaila skirtis, nes yra dalykų kurių pašnekovas sakė niekada neparduos. Į muges Kaune Alvydas važinėja irgi jau šešti metai, bet tai ką pastebi jo nedžiugina.

„Galiu pasakyti, kad pirkėjų kasmet tik mažyn, perka irgi kur kas mažiau. Kolekcininkų iš viso labai  mažėja. Kas liūdniausia, kad jų beveik neatsiranda tarp jaunų žmonių. Pas mane į namus šio to ieškoti gal ir užeina vienas kitas, bet labai retai. Atrodo, kad kolekcionavimo mada nyksta. Mano karta viską medžiojo, visko reikėjo, mes viską gaudėme, viskuo džiaugėmės, o dabar viso to jau nebėra“, – sakė Alvydas, surengęs ne vieną savo kolekcijų parodą.

Čia iš karto reikia pasakyti, kad šioje mugėje galbūt labiausiai buvo nuvilti kolekcininkai, nes man pasirodė, kad kolekciniais dalykais prekiaujančių pardavėjų buvo kaip niekada mažai. Rimtų vyrų, sunkiai beišdaužiančių žodį ir nenuleidžainčių akių nuo savo eksponatų šį kartą man akivaizdžiai trūko. Prekių asortimente dominavo indai, įvairios skulptūrėlės, interjero dekoro gaminiai, šis tas iš žalvario, meno, baldų. Buvo knygų. Bet nedaug. Susidaro įspūdis, kad knygų kaip ir kolekcinių daiktų, ima reikėti vis mažiau.

Bukinistas Arūnas Samsonas, žinoma, norėtų su manimi nesutikti, bet pripažįsta, kad išgyvena tikrai ne pakilimo metą.

„Mugė rugsėjį po pandemijos dar buvo lyg ir gyvesnė, šiandien kol kas tik pirma mugės diena, bet nykoka. Kol kas savo knygų nesu perkėlęs į internetinę erdvę, tam reikia laiko, nelabai noriu tuo užsiimti, juolab, kad tuomet man labai stigtų gyvo bendravimo. Pinigai pinigais, bet kai nelieka bendravimo, tai jau didelis minusas. Juk čia antikvariatas, sendaikčiai, senos knygos… Apie tai norisi kalbėtis gyvai. Kita vertus: klientai beveik visad tie patys, naujų pasitaiko retai, jaunų – ypač retai. Žinoma, šio to ieško ir jie, bet vargu ar jie taps rimtais kolekcininkais. Kainos? Normos ribose aš jas didinu,  nes kitaip neišgyvensi, manau, kad jau geriau neparduoti nei veltui atiduoti. Taigi, atrodo, kad niekas nesikeičia ir vargiai ar keisis. Žmonių mažiau, pajamos mažėja, užsieniečiai grįžta, bet niekuo nesidomi. Augimo šioje srityje, deja, nesimato“, – konstatavo Arūnas.

Etnografija pamiršta nebus

Galima sakyti, kad ir etnografinių daiktų mugėje nebuvo labai daug. Bene, gausiausią jų asortimentą turėjo Romanas iš Panevėžio, kaip paaiškėjo kalbantis, taip pat kolekcininkas. Jo privačioje kolekcijoje šiai dienai sukaupta per 3000 etnografinių eksponatų, kurių Romanas, sakė, nelinkęs demonstruoti. 

„Mano kolekcija privati,  turėdamas retus daiktus, aš jais džiaugiuosi pats ir man nėra malonumo juos rodyti svetimiems žmonėms. Į muges vežu tai, kas manęs paties jau nebedomina. Gerus ir retus daiktus net neabejoju, kad nupirktų greitai, bet čia jų neatvežu. Tai mano hobis, aš važinėju, tų daiktų ieškau, pildau savo kolekciją, o tai ko nereikia – parduotu, toks hobis. Man pačiam labiausiai patinka drožyba, geri baldai: spintos, skrynios, patinka tapyba. Tačiau rasti tikrai seną etnografinę skulptūrėlę dabar beveik neįmanoma – jei randi vieną per metus, tai reiškia pasisekė. O žmonės perka labai įvairius daiktus ir įvairiems tikslams. Tiesa, geldų ir ratų mada jau praėjo, bet visumoje etnografinių daiktų žmonės visada ieškos ir norės įsigyti, jau nekalbu apie tai, kad jų visada reikės filmavimams, fotosesijoms ir panašiai“, – sakė Romanas.

Mano agitacija savo kolekciją pristatyti žmonėms, pasidžiaugti savo eksponatais ir darbu viešai, atsimušė į geležinių Romanų argumentų sieną: „Aš katinas, kuris mėgsta vaiščioti vienas, aš ne narcizas ir ne pamaiva“, – šypsojosi pašnekovas ir į jokius kompromisus nesileido. Interviu su Romanu apie jo kolekciją nebus 😊.

Ar būna mugėse daiktų, turinčių istorinę vertę? Ar galima jose ir per jas atrasti lašą Vakarų Europos kultūros, prisiliesti prie kitokio gyvenimo būdo? Būna ir galima, bet tuo reikia domėtis. Jei pagrindinis kriterijus „gražu – negražu“, o ne „įdomu – neįdomu“, vargu ar prisiliesime. Be to, tokius daiktus ir meno kūrinius į Lietuvą veža palyginus nedaug prekiautojų, nes jų kainos akivaizdžiai skiriasi ir pirkėjo gali tekti laukti ilgiau. Dar mažiau jų atsiduria mugėse. Vis dėlto, panorus į antikvariatą investuoti ar tiesiog turėti jį tikrą tikriausią sau, šį tą tikrai galima rasti. Ir ne vien pas tuos prekybininkus, kurie akivaizdžiai veža tik gerus, vertingus, antikvarinius daiktus, bet ir pas tuos, kurie prekiauja tiesiog sendaikčiais. Mugės tam ir yra, kad ieškotum ieškotum ir rastum savo lobį, kurį galbūt pražiūrėjo budri pardavėjo akis. Tiesa, pastaruoju metu tai pasitaiko ypatingai retai, žmonių išprusimas akivaizdžiai didesnis, bet visada galima bandyti ir tikėtis. Na, svarbu tik kad tų mugių būtų.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

MKT_03

Kiek mokslas „prakalbins“ – tiek paveikslai papasakos

Ar norėtumėte sužinoti, kokias paslaptis slepia kelių šimtmečių senumo paveikslai? Pavyzdžiui, pamatyti nematomą Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios didįjį altorių puošiančio Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“ pusę? Ar žinote, kaip prakalbinti meno kūrinius, kuriuos gaubia istorinės paslaptys? Tai jau bene dvidešimt metų daro fizikinių kultūros vertybių tyrimų srityje dirbantis aukščiausios kvalifikacijos kategorijos restauravimo technologijų specialistas Rapolas VEDRICKAS, kuriam teko prisiliesti ne tik prie pačių įspūdingiausių paveikslų Lietuvoje, bet ir prie tikrų meno šedevrų, kuriuos nutapė Leonardo da Vinci, Rafaello ar Caravaggio ir kurio paskaitų jau nuo šios savaitės visi norintys gali klausytis Meno istorijos mokykloje.

Kaip atsitiko, kad Jūs gyvenimą susiejote su paveikslų tyrimais, restauravimu? Kuo Jus patraukė ši magiška sritis?

Kai kurie dalykai gyvenime susiklosto nededant didelių pastangų: mano mama dirbo ir tebedirba Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, tad visą laiką supo tokia aplinka. Vėliau, dar studijų laikais, aš ir pats atėjau į tą centrą dirbti kaip laborantas ir taip sutapo, kad tuo metu mokslinių tyrimų laboratorijoje dirbęs ekspertas Arūnas Bėkšta išėjo kitur, o aš staiga turėjau viską labai greitai išmokti ir pradėti dirbti savarankiškai. Šiais laikais aukštosios mokyklos ruošia vertybių tyrėjus ir restauratorius, o anksčiau to nebuvo: paprastai tapybos restauratoriai baigdavo tapybą, tekstilės restauratoriai – tekstilės meną, technologai – chemiją ar fiziką ir pan. Specializacija vyko jau patekus į restauratorių pasaulį, pritaikant savo turimas žinias ir besimokant iš darbų vadovų.

Ko reikia norint tapti paveikslų tyrėju, restauratoriumi? Kiek tokią profesiją pasirinkęs žmogus turi būti „prie dailės“?

Tai labiau mokslininkų, negu menininkų profesija, kuriai reikalingas kruopštumas. Kūrybiniai gebėjimai ne visada reikalingi, nes tai nėra kūryba tiesiogine prasme – čia nuo savęs daug nepridėsi. Nors darbas susijęs su meno kūriniais, būtina vadovautis moksliniais sprendimais.Tai yra multidisciplininis laukas, kuriame susitinka istorija, meno istorija, biologija, gamtos mokslai, tokie kaip chemija ir fizika. Visas procesas dažniausiai yra komandos darbas, kuriame skirtingi specialistai atlieka savo darbą.

Ar profesionalių restauratorių, paveikslų tyrėjų Lietuvoje daug?

Žiūrint, su kuo palyginsi. Restauratorių yra daugiau ir dėl labai paprastos priežasties – jie turi skirtingas specializacijas ir jų atliekamas darbas užtrunka gerokai ilgiau nei tyrėjų, kurių kartais ir pritrūksta. Kadangi tyrimai susiję su įranga ir investicijomis, tai savarankiškai dirba vienetai, o ir ne visos restauracinės dirbtuvės turi nuosavus tyrėjus.

Per savo karjerą žengėte rimtą profesinį žingsnį: stažavotės viename iš pasaulyje lyderiaujančių Prancūzijos muziejų tyrimų ir restauravimo centre (C2RMF), įsikūrusiame Luvre, Paryžiuje. Kaip tai pavyko?

Tai buvo tam tikra sėkmės istorija. Kartą važiuodamas į Paryžių, pasiprašiau į ekskursiją po šio centro tyrimų laboratoriją, kuri garsėjo naujausiomis technologijomis, įranga, įvairiausiais metodais. Šio centro mokslininkai sutiko mane įsileisti, o sužinoję, kuo užsiimu, po šio susitikimo pasiūlė stažuotę. Žinoma, teko pačiam ieškotis stipendijos, gyvenamosios vietos ir susitvarkyti kitus dalykus, bet visos pastangos atsipirko. Tai buvo neįkainojama patirtis ir galimybė dirbti su pasaulinio garso meistrų darbais, išmokti paties darbo proceso. Ten įgijau labai vertingos patirties, kurią galėjau pritaikyti grįžęs į Lietuvą.

Ar galėtumėte palyginti įgytas patirtis Lietuvoje ir Prancūzijoje?

Tai sunkiai palyginama, esminiai skirtumai galbūt labiau organizaciniai, taip pat techninės įrangos galimybės ir ištekliai, finansiniai resursai. Tačiau iš esmės Lietuvos restauratoriai tarptautinėje plotmėje niekuo neatsilieka nuo užsienio kolegų. Galbūt kartais skiriasi tam tikros taikomos restauravimo metodikos, naudojamos skirtingos medžiagos, laikomasi kiek kitokių etinių ir estetinių normų. Tačiau šiais laikais informacija yra labai lengvai prieinama, ja nuolat dalijamasi, diskutuojama, išbandoma vis daugiau naujų priemonių ir ta praktika tampa vis globalesnė. Man pačiam, neslėpsiu, tikrai patinka susiklosčiusi Lietuvos restauravimo tradicija ir aukšti kokybės standartai.

Kas paskatino Jus įkurti savo mobiliąją laboratoriją ir kuo ji ypatinga?

Idėja užsimezgė, matyt, dar būnant Paryžiuje, nors tuomet aš jos nesureikšminau. Ten teko kartu su kuratoriumi važiuoti atlikti tyrimų į Chantilly pilį, kurioje pagal paveldėjimo sąlygas saugomi ir eksponuojami Rafaell‘o darbai negali būti jokiu atveju išgabenti iš pilies. Tada atėjo suvokimas, kad nėra būtina gabenti kūrinį į laboratoriją – kartais paprasčiau laboratoriją atvežti pas kūrinį.

Mobili laboratorija išsprendžia labai daug problemų, nes paprastai gabenti jautrius, prastos būklės kūrinius yra labai sudėtinga ir daug kainuoja, savininkui neramu, yra  grėsmė juos pažeisti. Be to, tokia prisitaikanti laboratorija sudaro galimybes tyrinėti ir tuos kūrinius, kurių neįmanoma kilnoti – jie yra labai didelio formato arba išvis fiziškai neįmanoma jų kažkur perkelti, kaip pavyzdžiui, sienų tapybos atveju.

 

Tai kaip gydytojas pas ligonius ir važinėjate?

Taip, iš tiesų ta paralelė tarp tyrimų, restauravimo ir medicinos yra labai iliustratyvi, nes principas yra labai panašus, tik pacientas – kitas (juokiasi – red.). Vienu atveju kalbama apie žmogaus sveikatą ir gyvybę, kitu – apie vertybės būklę ir išlikimą.

Kaip žinoti, kad paveikslui reikia tų tyrimų?

Bendrai tariant, – kai kyla klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, kuomet vien tik vizualaus menotyrinio vertinimo nepakanka. Dažniausiai jais siekiama patikslinti atribuciją, patikrinti įvairias hipotezes, įvertinti kūrinio būklę. Tai praverčia sudarant pirkimo-pardavimo sandorius ir, žinoma, visada, kai kūrinys yra restauruojamas.

Ar dažnai tenka susidurti su iššūkiais?

Iššūkių – didesnių ar mažesnių – pasitaiko nuolat, nes šioje srityje nėra vieno algoritmo, kuris padėtų viską padaryti vienodai gerai ir teisingai. Kiekvienas atvejis labai individualus ir tai yra pagrindinis iššūkis. Neretai procesą apsunkina ir techniniai dalykai, tam tikras iššūkis gali būti ir neįprastai didelis paveikslo formatas ar nepatogi lokacija, pavyzdžiui, sienų tapyba penkių metrų aukštyje. Tuomet reikia didesnio išankstinio pasiruošimo.Bet būna ir visokių kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, gauni tirti jau ištirtą tą patį kūrinį: paveikslas – tas pats, bet savininkas – kitas (šypsosi – red.). Tada tenka įsitikinti, ar tai tikrai tas pats darbas ir ar jame niekas nuo prieš tai buvusio tyrinėjimo nepasikeitė.

Kokius vertingiausius kūrinius tekę tirti?

Stažuojantis Paryžiuje tokių buvo daug – nuo Caravaggio, Rafaell‘o kūrinių iki Leonardo da Vinci „Mona Lizos“, kuri kaip tik tuo metu buvo tyrinėjama. Buvo ir tokių, kurie sulaukia daug dėmesio ir Lietuvoje: tai – Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 –1807) paveikslas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“, tarnaujantis kaip didysis altorius Vilniaus apaštalų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Beje, dėl šio paveikslo gabaritų ir buvimo vietos, jo tyrimas tapo ne tik iššūkiu, bet ir labai įsimintinu įvykiu: viską teko atlikti bažnyčios viduje, o kadangi reikėjo tamsos, tai vyko dar ir naktį.

Ar yra skirtumas tirti sakralų, vertingą paveikslą ir paprastą?

Skirtumas toks, kad kuo garsesnis, žymesnis kūrinys, tuo didesnė atsakomybės našta: juk tuomet tenka dirbti tarsi po padidinamuoju stiklu, jaučiamas visuomenės susidomėjimas, kartais ir žiniasklaidos dėmesys. Sakralių kūrinių atveju dar prisideda ir tikinčiųjų lūkesčiai, tačiau visa tai ir daro šį darbą tokiu įdomiu. O išskirtinių prietarų aš neturiu. Be to, kad neimti atlygio, kol darbas neatliktas iki galo, nes tada gali nesisekti (šypsosi – red.). Bet tai – labiau darbo principas, ne prietaras.

 

Ką apskritai gali ir ko dar negali šiuolaikiniai tyrimai?

Tai, ką gali šiuolaikiniai tyrimai, keičiasi kasdien, todėl labai svarbu domėtis ir stebėti informaciją apie naujus metodus ir technologijas. Pasaulyje jau yra sukurta ir nemažai vienetinių aparatų paveikslų tyrimams ir prie jų rikiuojasi ilga eilė. Tik reikia suprasti ir tai, kad ne kiekvienas meno kūrinys reikalauja vienodo dėmesio ir labai išsamių bei tikslių tyrimų – kiekvienas atvejis yra individualus, be to, yra su tuo susiję kaštai, kuriuos taip pat reikia įvertinti. Bet kuriuo atveju, technologinis progresas jaučiamas ir meno kūrinių tyrimų srityje. Kažkada galbūt išskirtinai tik karo pramonei ar medicinai kurta įranga šiandien puikiai tarnauja ir kultūros srityje, o tokie tyrimai jau nėra neprieinami.Kita vertus, tokių tyrimų metodų, kuriuos atlikę, pavyzdžiui, galėtume iškart pasakyti autoriaus pavardę, nėra ir kažin, ar bus. Bet šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia labai daug informacijos apie sukūrimo laikotarpį, būklę ir pažeidimus, medžiagiškumą, autentiškumą, skirtingus sluoksnius ir pan. Apie tai išsamiai ir pasakosiu Meno istorijos mokyklos paskaitų cikle.

Pats restauravimo procesas šiandien vykdomas taip, kad tai, kas dabar padaryta, prireikus galėtų būti nesunkiai pašalinama – nenaudojamos medžiagos ir procesai, kurie pakeistų kūrinį negrįžtamai.

Kaip gali pasikeisti ištirto, restauruoto paveikslo vertė?

Tyrimai visada susiję su tam tikros tiesos paieškomis. Akivaizdu, kad jei atlikus tyrimus paaiškėja, kad kūrinys – falsifikatas, be abejo, jo vertė kris, o jeigu patvirtinama, kad tai originalus kūrinys – jo vertė kyla. Tačiau bet kuriuo atveju, objektyviai moksliniais tyrimais patvirtinta kūrinio tapatybė turėtų kurti ir tam tikrą pridėtinę vertę. Be abejo, reikia įvertinti ir tokio galimo kūrinio vertės pokyčio ir tyrimų kainos santykį, juk gali pasitaikyti atvejų, kad tyrimų kaštai bus didesni nei paties kūrinio vertė.

O dėl restauruotų kūrinių vienareikšmiško atsakymo nėra: viena vertus, restauruotas kūrinys, be abejo, turėtų kainuoti daugiau nei iki restauravimo. Jis nebereikalauja papildomų investicijų, jo būklė stabili ir nebereikia tuo rūpintis. Kita vertus, kai kurie savininkai labiau linkę patys nuspręsti, kiek ir kaip restauruoti turimą darbą, todėl mieliau renkasi dar nerestauruotus kūrinius ir mėgsta patys rūpintis jo pridėtinės vertės kūrimu ar susitvarkyti nuosavybėn patekusius daiktus pagal savo poreikius ir skonį.

Ar restauratoriui gresia kas nors už prastai atliktą darbą, tarkim, jei jis sugadina paveikslą?

Man nelabai patinka žodžių derinys „restauratorius sugadina“, nes paprastai restauratoriai nesugadina – tai padaro nemokšos. Restauratorius prisiima didelę atsakomybę, sudėtingus darbus gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos restauratoriai, jie atsakingi už savo veiklą ir pirmiausia neša moralinę atsakomybę, netinkamai atlikus darbą rizikuoja savo profesine reputacija, kvalifikacijos netekimu, materialine atsakomybe.

Be to, kalbant apie paveldą ir ypač Kultūros vertybių registre esančius kūrinius, tai valstybė šią sritį reguliuoja ir prižiūri, kad jų nerestauruotų nekvalifikuoti specialistai, taip prevenciškai užtikrinama tinkama saugomų vertybių priežiūra. Pasaulyje plačiai nuskambėję netinkamo „restauravimo“ pavyzdžiai meta šešėlį ant garbingos bei sudėtingos restauratoriaus profesijos, tačiau tai išimtiniai atvejai ir jų tėra vienetai.

Kaip Jums atrodo, o kokius paveikslų tyrimus bus galima atlikti ateityje ir kaip keisis tyrimų, restauravimo kryptys? Apie ką dar prabils nematoma paveikslų pusė?

Prabils tiek, kiek mokslas sugebės prakalbinti. Tyrimų srityje nuolat kuriami ir testuojami nauji tyrimų metodai, skirti rasti atsakymus į konkrečius klausimus, pateikti kuo tikslesnius ar išsamesnius tyrimų rezultatus. Itin daug dėmesio skiriama neardantiems tyrimų metodams, įrangos mobilumui ir tikslumui; siekiama išgauti tą pačią informaciją iš kuo mažesnių mėginių, tobulinamos eksponatų priežiūros, saugojimo ir apskaitos sistemos muziejuose, skverbiasi išmaniosios technologijos.Restauravimo srityje diegiamos naujos restauravimo procesą palengvinančios technologijos, pavyzdžiui, išbandomos lazerinių technologijų teikiamos galimybės. Tikėtina, kad ir dirbtinio intelekto vis platesnis taikymas kitose srityse, tame tarpe ir medicinoje, ateis ir iki restauravimo laboratorijų. Esminiai pokyčiai meno rinkoje, ko gero, laukia skaitmeninėje erdvėje: atsiranda tokių meno kūrinių, kurie neturi fizinės išraiškos – tik skaitmeninį šifruotą failą. Atlikti jų ekspertizę ir juos „restauruoti“ jau galės tik informacinių technologijų specialistai. Galbūt tie patys skaitmeniniai technologinių tyrimų vaizdai kažkada taps virtualiais „meno kūriniais“ ir gyvens savo nepriklausomą gyvenimą.

 

To jiems ir palinkėkime. Ačiū už pokalbį.

Pokalbį ir nuotraukas pateikė Meno istorijos mokykla

Trumpai apie paskaitas

  • Paskaitų ciklas „Nematomos paveikslų patirtys: iš restauratoriaus ir meno kūrinių tyrėjo laboratorijos“ – jau 40-asis MIM paskaitų ciklas ir trečiasis, kuris organizuojamas tik nuotoliniu būdu, daugiau nei penkerius metus.
  • Rapolo VEDRICKO vedamą MIM paskaitų ciklą sudaro iš viso 8 paskaitos, kurios vyks iki gegužės 20 d. kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį 18.15 val. per „Zoom“ nuotolinio mokymo platformą.
  • Prisijungti bus paprasta: tereikės užsukti į MIM paskaitų tvarkaraštį skelbiančią skiltį tinklapyje, kurį galite rasti čia: menorinka.lt/mim
  • Išklausiusieji visą kursą gaus tai patvirtinančius pažymėjimus.

 

iazanga

Išsiilgusiems kelionių – ROTANGO ir KITOKIE PINTI BALDAI

Interjero specialistai teigia, kad rotango (ratano) ir kitokie pinti baldai praeitais metais Vakarų Europoje ir Amerikoje pasiekė savo populiarumo piką. Galbūt taip nutiko todėl, kad namuose užsidarę žmonės savo aplinkoje pasiilgo kažko lengvo, romantiško ir dvelkiančio atostogomis, o gal dėl to, kad jie tinka ne tik minimalistiniame interjere, bet ir prie vis dar užsienyje populiarių, o pas mus tik saikingai mylimų, interjero stilių: mid century modern, boho, vintažinio ar retro. Atostoginių vaizdų, matyt, trūksta ir mums, todėl ir dairomės ten, kur daug saulės, vandens, palmių ir kur prasideda rotango ir pintų baldų istorija.

Rotango baldai gaminami iš rotango žaliavos - augalo augančio tropinio ir subtropinio klimato miškuose.

Dažnai rotangas painiojamas su pintais baldais. Ir nors ir vieni, ir kiti yra panašios stilistikos, pagrindinis skirtumas tarp jų, kad rotango baldai kuriami tik iš rotango žaliavos, o jeigu juose ir pasitaiko pintų detalių, jos irgi iš rotango. Už tai jie ir vadinasi rotango. Tuo tarpu pinti baldai dažniausiai kuriami iš visai kitų žaliavų: nendrių stiebų, karklų vytelių, bambuko, kartais ir to paties rotango, jį derinant su kitomis vytelėmis. Lietuvoje baldai pinami dažniausiai iš karklų vytelių. Reikia turėti galvoje ir tai, kad pinti baldai ne tokie ilgaamžiai kaip rotango ir sunkiau prižiūrimi. Šiandien daugiau dėmesio skirsime rotango istorijai.

Pintiems baldams naudojamos nendrių, karklų vytelės, bambukas, tas pats rotangas.

Kas tas rotangas?

Rotangai (Calameae) – tai palmių triba (biologinis vienetas jungiantis artimų genčių grupę), kuriai priklauso apie 600 rūšių augalų, augančių   tropinio ir subtropinio klimato šalyse. Rotangai nuo kitų palmių skiriasi tuo, kad daugumos jų stiebas plonas (2-5 cm skersmens), lankstus, o augalai panašūs į vijoklius ir turi prikibimui prie kitų augalų naudojamus dyglius. Tik kelios rūšys yra nesivejantys, tvirtą stiebą turintys medžiai. Dvi trečiosios visų rotangų rūšių aptinkamos Indonezijoje. Likusios – kitose Pietryčių Azijos šalyse, Pusiaujo Afrikoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje.

Apie 20 % rotangų rūšių naudojamos komerciniais tikslais. Komercinės rūšys pradėtos auginti Filipinuose, Kinijoje, Tailande, introdukuotos Pietų Amerikoje. Didelė dalis rotangų surenkami iš miškų, tačiau užsiimama ir jų auginimu. Didžioji dalis eksportuojama iš Indonezijos į Europą, Šiaurės Ameriką, Japoniją.

Po šiai dienai, egzistuoja mitas, kad rotangas – tai tas pats tik kitos rūšies bambukas, bet tai netiesa. Bambukas visai kitas augalas. Rotangas už bambuką kur kas ilgaamžiškesnis, tvirtesnis ir lankstus. Greičiausiai šis mitas atsirado todėl, kad kartais rotango balduose karkasui naudojamas bambukas.

Tačiau rotangas kaip bet kuri natūrali žaliava irgi turi savo kainą gamtai. Pilnai subrendęs jis jau nebeatauga ir savaime nesidaugina, todėl buvo susirūpinta jo ištekliais ir imta ieškoti sintetinių pakaitalų.

www.wikipedia.lt

Rotango rinkoje karaliauja Indonezija

Rotango gimtine laikomi Indonezijos tropiniai miškai. Vėliau šis greitai augantis augalas buvo pradėtas auginti Kinijoje ir iš karto buvo  pradėtas naudoti baldams, pintinėms ir kitiems aksesuarams gaminti. Dar vėliau augalas tapo žinomas Japonijoje, o taip pat pradėtas kultivuoti Singapūre. Amerikoje augalas atsirado drauge su pirmaisiais kolonistais, į šalį atvežusiais pirmuosius rotango gaminius. Šiandien rotango rinkoje be Indonezijos dar yra svarbūs Filipinai, ypač daug gaminių eksportuojantys į Ameriką.

Kaip jau minėta, Indonezijoje rotango derlius nuimamas džiunglėse. Žaliavomis prekiaujama daugiausia Javos saloje, o netoli Džakartos esantis uostamiestis Čirebonas laikomas rotango prekybos centru. Iki 90-ųjų Indonezija visam pasauliui tiekė rotango žaliavą ir gatavus, palyginti paprasto dizaino rotango baldus. Tačiau 1987 m. Indonezijos vadovybė nusprendė sustabdyti rotango žaliavos eksportą ir šalyje pradėti gaminti itin aukštos kokybės pintus baldus. Tai davė didžiulį ekonominį proveržį baldų gamybos pramonėje  ne tik Čiberone, bet ir daugybėje kitų miestų. Vis dėlto, šiais laikais tik kelios gamyklos baldus kuria rankomis ir, reta kuri turi savo dizainerius. O didžiausia baldų tiekėja Indonezijoje laikoma Balio sala. Ir nors šioje saloje rotango baldai beveik negaminami, o suplaukia iš visų kitų aplinkinių vietovių, rotango ir pinti baldai vadinami bendru pavadinimu „Balio baldai“.

 

Rotango populiarumo bangos

Baldų istorijos tyrinėtojai teigia, kad pinti baldai gyvuoja nuo pat pirmųjų žmonijos istorijos dienų ir atsirado net pirmiau nei mediniai. Tačiau dokumentinio šio fakto patvirtinimo nėra. Už tai yra įrodymų, kad egiptiečiai dar prieš mūsų erą, darydami tvirtus savo baldus, nevengdavo gražių ir elegantiškų pinto dekoro elementų iš rotango ar kitų vytelių, mat taip dekoruotų baldų randama kapavietėse.

Per porą pastarųjų amžių Vakarų Europoje šios stilistikos baldai piką buvo pasiekę bent kelis kartus. Senajame žemyne pirmaisiai rotango baldais prekiavo Olandijos ir Anglijos pirkliai, mat šios šalys turėjo daug kolonijų Pietryčių Azijoje. Dažniausiai jie buvo pagaminti Malaizijoje, Indonezijoje ir Singapūre. Nepaisant to, kad rotangas pergalingai judėjo per Europos baldų rinką ir ypač juda dabar, pačios šalys nesiėmė gaminti didelių baldų kiekių, o pasitenkino ir pasitenkina ekportuojamais baldais.

Pirmą kartą Europoje rotango  populiarumas akivaizdžiai išaugo XIX a., Viktorijos epochoje, 1837–1901 m.  Pavyzdžiui, XIXa.  pabaigoje Anglija dievino visų formų pintus baldus – gyvenamosiose patalpose karaliavo lengvos lentynos, etažerės, elegantiškos lovos, kušetės, kanapos, foteliai, staliukai ir kiti baldai be kita ko išpinti ir augalų ornamentika, kad tik viskas atrodyti lengviau ir natūraliau.Praktiškiems anglams patiko, kad šie baldai kitaip nei gobeleniniai nekaupia dulkių, o  ir arbatos dėmių žymės nuo jų labai sėkmingai nusiplauna.

Vėliau rotango ir pinti baldai sužibėjo nuo 1930 iki 1940- ųjų, kai žmonės ir vėl pasiilgo kitos stilistikos, natūralumo ir paprastumo. Trečią kartą jie sugrįžo apie 1960- 1970- uosius, kai tapo svarbia hipių interjerų dalimi. Dabar rotango baldų reputacija pasaulyje vėl aukštumoje ir mėgaujasi dar vienu populiarumu.  Taip yra todėl, kad į dažnus namus Vakarų Europoje sugrįžta ir natūralumas, ir senieji stiliai, o drauge su jais ir jiems būdingi baldai. Kita vertus, lengvi ir šviesūs rotango ar iš kitų žalaivų pinti baldai labai dera ir dabar populiariame minimalistiniame ar skandinaviškame interjere. Ir, žinoma, kad tai jauku. Dalelė gamtos namuose – visada jauku.

 

Tikrieji rotango foteliai ir kėdės dažnai būna be didesnių pagražinimų, išskyrus šį puošnųjį "povo" krėslą.

Karas už rotangą JAV: Heivudas prieš Veikfildą

Beveik lygiagrečiai vėlyvajam Viktorijos laikmečiui (1850–1930 m.) JAV vyko karas tarp dviejų rotango gamintojų dinastijų – brolių Heivudų ir Veikfildų šeimų. Abi gamyklos XIX a. viduryje pradėjo tiekti į Amerikos namų ūkius pagal užsakymą pagamintas pintas kėdes ir širmas, ir nors tų užsakymų abiems netrūko, kovojo jie vienas su kitu iki išsekimo. Vieni mažino kainas, kiti reklamavosi laikraščiuose, vieni katalogus siuntė į pirkėjų namus, kiti baldus pardavinėjo išsimokėtinai. Varžybos baigėsi tik amžiaus pabaigoje, kai abiejų dinastijų palikuonys nusprendė susivienyti ir tapo bendrove pasivadinusia „Haywood-Wakefield Company“. Ši bendrovė karaliavo iki 30-ųjų vidurio, bet ir po šiai dienai daugelis dizainerių nedvejodami kartoja to meto baldininkų sukurtą kūrybišką pintų baldų stilių.

Bendrovės „Haywood-Wakefield Company“ gaminami baldai buvo išskirtinio dizaino.

Perversmą šio stiliaus baldų evoliucijoje būtų galima priskirti išradėjui Marshallui Burnsui Lloydui, kuris ne tik išrado dirbtinį rotango ir kitų pynimų žaliavų pakaitalą, bet ir pradėjo jį pinti specialiomis staklėmis. Pakaitalas buvo iš kraft popieriaus tampriai susukto aplink vielutę. Tokius popieriaus „siūlus“ įdėjęs į stakles išradėjas ir gavo savo firminį pynimą „Lloyd Loom“, vadinamą kompanijos vardu,  kurį užpatentavo 1917m. Tai, kas anksčiau užtrukdavo mėnesius ir kainavo gana brangiai, dabar buvo pagaminama per kelias valandas ir įgyti tai galėjo bet kuri namų šeimininkė. Žinoma, ypatingomis formomis ar pynimo vingrybėmis, tokie baldai nepasižymėjo, už tai buvo labai patraukliai pigūs. Nenuostabu, kad B. Lloydas , apie kurį mažai kas žino, tapo pintų kėdžių, sofų … ir kūdikių lopšių imperatoriumi. O jo išrastas pynimo būdas iki šių dienų niekur nedingo ir beveik nepakeitė pradinio vaizdo. Vėliau išradėjas pardavė savo išradimą anglų kompanijai „Lusty & Sons“ ir jau apie 1930- uosius „Lusty Lloyd Loom“ baldų buvo galima rasti viešbučiuose, restoranuose, kruiziniuose laivuose ir vandenynuose plaukiojančiuose laineriuose. „Lusty“ šeima sukūrė per tūkstantį baldų dizainų, o Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje iki 1940 metų buvo pagaminta daugiau nei dešimt milijonų „Lusty Lloyd Loom“ baldų vienetų. Dar vėliau belgų koorporacija “Vincent Sheppard” popierių pakeitė sintetinėmis žalavomis, atsirado daug dirbtinių pakaitalų,  bet ir natūralūs, ir sintetiniai niekada nepritrūko gerbėjų. Laimei, dabartinė baldų mada yra universali. Maišosi stiliai, drauge su jais ir medžiagos: vynmedžiai, lianos, karklai  ir nendrės sėkmingai derinami su aliuminiu, plastiku, stiklu ir medžiu. Tiesa, mados keičiasi, kartais madingiau viena, o kartais kitka, bet mums visiems tebereikia šių lengvų ir visai kitokių baldų.

 

Rotangą pakeitus popieriaus vytelėmis, pintų baldų istorijoje prasidėjo nauja era.

Lietuviai pintus baldus renkasi saikingai

Lietuvoje ir šiandien rotango ir pinti baldai naudojami atsargiai – dažniausiai terasose, verandose, balkonuose ar kitose lauko erdvėse, viduje – geriausiu atveju virtuvėse, prieškambariuose ir kartais valgomuosiuose. Miegamuosiuose galima pamatyti vieną kitą detalę, o į svetainę jų iš viso mes nelinkę įsileisti. Be reikalo – turime daug talentingų baldų pynėjų. Kitose šalyse, kur interjerai kuriami lengvesne ranka, dažniau keičiami ir kurioms dar lemta mėgautis šiltu klimatu, pinti baldai gana populiarūs bet kurioje namų erdvėje. Taip yra turbūt dėl to, kad šie baldai mūsuose laikomi tarsi lengvais poilsio baldais. Mūsų akimis jie greičiausiai dar neturi ir solidumo, be to, netinka prie bendro mūsų kolorito ir stilistikos. Atrodo, kad šiems baldams tiesiog per šalta. Tiesa, mes juos kultivuojame savaip – pintus baldus labai pamėgę švenčių ir ypač vestuvių dekoratoriai, patinka jie fotografams, boho stiliaus mylėtojai irgi paieško pintų baldų. Tuo tarpu su pintais baldais – nesvarbu rotango ar kitų žaliavų-  žmonės savo namuose galėtų sukurti natūralią, organišką ir estetišką aplinką. Dar daugiau: tai puiki priemonė kurti lengvam ir meniškam namų interjerui, kuris sakyte sako, kad taip, mums irgi norisi gyventi šviesiai, netradiciškai, meniškai ir bohemiškai. Mums norisi boho, retro ir vintažo!

Priežiūros niuansai

*Pinti ir rotango baldai turėtų būti laikomi atokiau nuo židinių, radiatorių ir atviros liepsnos. Dėl jų ilgaamžiškumo nekyla abejonių, tačiau tokių gaminių neturėtumėte laikyti dideliame šaltyje ar karštyje. Bet kokie baldai netoleruoja kraštutinių temperatūrų.

*Dulkes nuo jų reikia valyti drėgna ar sausa šluoste, galite naudoti dulkių siurblį. Norėdami nuvalyti geriau, naudokite muiluotą tirpalą. Sultis ir arbatas galima pašalinti 20% alkoholio tirpalu, o alaus dėmes – vandeniu praskiestu actu. Nenaudokite agresyvių cheminių ploviklių ir skysčių.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

charset=Ascii

Romantiškos istorijos iš ULONŲ GYVENIMO

Šiais laikinų asmenukių ir skaitmeninės fotografijos laikais, kai tiek daug fotografuojamės, o tiek mažai nuotraukų išsaugome, dažnų namų storuose albumuose saugiai priklijuotos guli šimtametės nuotraukos iš praeities ir saugo pačias gražiausias tų žmonių gyvenimo istorijas. Mes karts nuo karto nuo pamirštų albumų nupučiame dulkes, prisimename jų „gyventojus ir dabar perkeliame jų atminimą į interneto erdvę. Norite ir Jūs papasakaoti savo albumų istorijas? Atsiųskite jas drauge su senutėlio albumo nuotraukomis ir jos atsidurs www.vintazozenklai.lt.

Apie ištikimąjį žirgą....

Patys gražiausi puslapiai senuose albumuose man buvo su nuotraukomis, kuriose puikavosi uniformuoti vyriškiai. Na, moteriškos prigimties nepaslėpsi… Viena buvo tiesiog nuostabi: stotingas uniformuotas vyriškis ant žirgo. Žinojau, kas tose nuotraukose nuo mažiausių savo gyvenimo dienų. Tai buvo mamos tėvelis Juozas Kunca, kurį aš vadinau ne seneliu, o tėtuku, ir mamytės dėdė, mano močiutės Martos brolis Stasys Žvirblis. Jie abu tarnavo ulonų pulkuose, tad tos nuotraukos – iš trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio. Mamytė visada pabrėždavo, kad į ulonus kviesdavo tik gražius vyrus. Tas tiesa, vyrai tikrai buvo gražūs. Tėtukui teko tarnauti jau į Alytų perkeltame pulke, mamos dėdei – dar Kaune. Turbūt daug istorijų nutiko per jų tarnybą, bet du epizodai, pasakojami metai iš metų vos pasitaikius progai, man buvo patys įsimintiniausi.  Mano tėtukas Juozas tarnavo Alytuje, maždaug 30 kilometrų nuo savo gimtojo kaimo Premezio. Už gerą tarnybą gavo atostogų ir namo kelioms dienoms parjojo ant arklio, su kuriuo buvo tapęs gerais draugais. Tarsi ir nieko ypatingo, jei ne įvykis po gerų dvejų metų, kai tarnyba buvo seniai baigta. Vieną dieną visa šeima išgirdo kažką žvengiant kieme po langais. Visi strimgalviais išlėkė pažiūrėti, kas čia kelia triukšmą, ir pamatė mano tėtuko tarnybos draugą. Kažkaip ištrūkęs iš tos arkliui beveik amžinos tarnybos jis po dvejų metų atsekė kelią į savo – turbūt vertėtų teigti – mylimiausio šeimininko namus. Gal ne tik pasimatyti, bet ir pasilikti amžinai. Žinoma, kad toks arklio prieraišumas virto nemažu rūpesčiu. Maža, kaip ir kam visa tai galėjo pasirodyti. Tėtukui teko skubiai joti į Alytų ir su skaudama širdimi „priduoti“ atgal tokį ištikimą draugą. Buvo ko gailėti ir dėl ko nubraukti vyrišką ašarą.

Mano tėtukas, mamytės tėvelis Juozas KUNCA (antras iš dešinės), su tarnybos draugais Alytuje.

...ir eikliąją močiutę, mano prosenelę

Kita istorija, susijusi jau su mamos dėdės Stasio tarnyba Kauno ulonuose, buvo visai kitokia, bet irgi įspūdinga. Mamos močiutė, taigi Stasio mama, buvo, anų laikų žodžiais tariant, labai mikli ir pasiutusi moteriškė. Savo jaunėlį Stasiuką ji pagimdė būdama 50 metų, tad kai jis tarnavo ulonų pulke, jai buvo per septyniasdešimt.

Vieną rytą visai netikėtai ji atsikėlė saulei dar tik tekant ir garsiai visai šeimai pareiškė, kad labai pasiilgusi savo Stasiuko ir keliausianti jo aplankyti. Pėsčiomis, žinoma. Nuo Mackių kaimo (Prienų r.) iki Kauno buvo 50 kilometrų. Kol mamutė į drobeles vyniojo sūneliui varškę, sūrį, dešras ir duoną, dvi dukros, Stasiuko seserys, negalėjo atsidžiaugti: griežtoji mamutė iš namų  – pagaliau laisvė. Tokių dienų juk beveik nepasitaikydavo. Ir mamutė išėjo. Na negali sakyti, kad vien tik ėjo, pasitaikė dardančių vežimų ir ji buvo ne kartą pavežta, bet ir ėjimo dar užteko. Pasiekusi Kauno Aleksotą, mamutė sutiko kareivėlį, ilgai nesvarsčius pasakė sūnaus pavardę ir kaipmat buvo nuvesta pas sūnų. Išbučiavo jį visą taip pat abstulbusį, išglėbesčiavo, atidavė lauktuves, valandėlę pasėdėjo kažkur ant pievelės, po to dar nusimazgojo kojas ir susiruošė… atgal. Grįžo saulei leidžiantis, rado nuo laisvės galvas pametusias dukras, kurios dar buvo nepamelžusios karvių, davė visiems velnių ir nuėjo miegoti.

Per kiek dienų mano prosenelė įveiktų dabar taip populiarų šv. Jokūbo kelią Ispanijoje? Turbūt per kokias dešimt ir be jokios specialios avalynės J.

Mano mamytės dėdė iš mamos pusės Stasys ŽVIRBLIS, Ulonų pulke Kaune.

Istorijos skiltis

*Ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, atsiradusi XVIII amžiuje.

*Antrasis raitelių pulkas 1920 m. spalio 30 d. slaptu kariuomenės vado įsakymu iš Pirmojo raitelių pulko eskadrono pradėtas formuoti Kaune. Pulko vadu paskirtas buvęs Pirmojo raitelių pulko vadas karininkas Pranas Jackevičius.

*1920 m. pabaigoje pulke buvo 13 karininkų, 2 karo valdininkai, 486 kareiviai. Pulkas turėjo 484 arklius, 140 šautuvų, 5375 šovinius, 33 kardus, 8 telefono aparatus, 10 km telefono kabelio, 12 vežimų, 20 pakinktų, 216 balnų ir kt.

*Antrasis ulonų pulkas – Lietuvos kariuomenės karinis kavalerijos dalinys veikęs 1924–1940 m. ir dislokuotas Kaune. 1926 m. antrasis ulonų pulkas perkeltas į Alytų, jam suteiktas Lietuvos kunigaikštienės Birutės vardas.

*1935 m. gegužės mėn. atskyrus vieną pulko eskadroną, iš naujo suformuotas Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas.

*Ulonų pulko kariai išsiskyrė kepurėmis su baltu viršumi ir rožiniu lankeliu, baltais trikampiais antsiuvais ant apykaklės, paradinės uniformos etišketais su kutais. Žirgai buvo apdengti gūnia su kunigaikštienės Birutės monograma. Kelnės buvo su rožiniais ulonų 2,5 cm pločio lampasais. Karininkai, viršilos, vyresnieji ir jaunesnieji puskarininkiai antpečiuose turėjo balto metalo monogramas, o grandiniai ir eiliniai – dažytas baltais dažais.

Kauno ulonai - tarnybos draugų nuotrauka atminčiai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš šeimos albumo.