komoda

„Jade” stiliaus KOMODOS atnaujinimo pamoka

Profesionali meistrė, meninių baldų restauratorė Laima BIELSKĖ šiandien vėl mus įsileidžia į savo dirbtuvę, kurioje puikuojasi jau restauruota XX a. vidurio komoda. Ant jos nugarinės sienelės esanti etiketė byloja, kad komoda pagaminta Ispanijoje „Jade“ stiliumi, kuris buvo išplėtotas Kinijoje. Komoda itin elegantiška ir puošni, pagaminta bei dekoruota profesionalių meistrų rankomis. „Komodos paviršius dekoruotas labai sudėtingai, daugiau kaip septyniais sluoksniais – nuo tamsiai juodo pagrindo iki skaidraus lako, todėl ji tokia daili. Didžioji dalis tokių baldų yra vienetiniai meno kūriniai, kurie visada tampa puošniu interjero akcentu, todėl restauruoti juos geriau patikėti meistrui, tačiau visada pravartu šį tą žinoti ir pačiam šeimininkui“, – teigia baldų restauratorė ir pasakoja apie visą darbo eigą – gal kažkam tokios žinios bus naudingos.

komodos restauracija

Komoda grakščios formos, pagaminta iš medienos tašų ir faneros, korpusinės konstrukcijos su keturiais stalčiais, komodos šonai S formos – lenktų linijų konstrukcijos. Apdailos paviršius juodos spalvos ir gausiai puoštas tapytomis gėlių kompozicijomis ir perlamutro inkrustacija, pakraščiai paauksuoti plokštelėmis ir dekoruoti geometrinėmis kompozicijomis bei stilizuotais augaliniais elementais antikinio aukso spalvomis. Komodos paviršius blizgus ir padengtas plonu, skaidriu laku. Kampuose – stilizuoti ramunių žiedai, apatinis pakraštys puoštas graikišku juostiniu ornamentu. Tačiau ir defektų būta pačių įvairiausių: nuo aptrupėjusių dažų iki deformuotų rankenėlių. Komodos paviršiuje buvo matyti ankstesnių restauravimo žymių. Atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kokiais lakais ir dažais bei keliais sluoksniais komoda buvo dažyta ir lakuota.

Komodos restauravimo pamoka

Prieš restauravimą komoda buvo iš dalies išardyta: išimti stalčiai, išmontuotos bronzinės rankenėlės. Kiekviena rankenėlė pažymėta, kuriam stalčiui priklauso. Komodos korpuso vidus ir išorė išvalyta. Plyšiuose ir kampuose susikaupę birūs nešvarumai nusiurbti ir pašalinti minkštu šepetėliu. Korpusas ir stalčiai dezinfekuoti. Komodos paviršius valytas vatos gniužulėliais suvilgytais antiseptiniame tirpinyje – 1,5 proc. Pᴈ-triquart etanolyje. Stalčių vidus valytas tirpalu iš etanolio, vandens ir pineno (1:1:1).

Apdailos paviršiuje buitinių baltų dažų dėmelės pašalintos skalpeliu. Paviršiuje atsiradusios matinės lako dėmės regeneruotos etanolio garais. Buvo atlikti profilinio apvado uždažymų bronzos spalvos šalinimo mėginiai.

Naudoti tirpiniai:

1) tirpalas (etanolis, vanduo, pinenas 1:2:2) – tirpdo silpnai, reikia daug kartų vilgyti ir trinti;

2) tirpalas (etanolis, vanduo, pinenas 1:1:1) – tirpdo nepakankamai;

3) nitroacetonas – tirpdo pakankamai, tačiau labai rizikinga, nes acetonas greitai tirpdo lako sluoksnį ir matina paviršių.

Atlikus bandymus nuspręsta, kad galima šalinti uždažymus, tačiau siektinas rezultatas ne itin geras, nes bronzos spalvos dažai tvirtai įkibę į autentišką apdailos paviršių. Dažus minkštinant ir valant tirpalais, kaskart paviršius yra trinamas, nes iš pirmo karto nesivalo. Galiausiai pašalinus zondo vietoje bronzinius dažus neišvengiamai pažeidžiamas autentiškas lakštelinio auksavimo sluoksnis. Šalinant uždažymą taip pat pastebima, kad grunto sukibimas su pagrindu yra labai silpnas ir trapus – ilgiau valant dažus ima byrėti gruntas. Kad ir kaip jautriai ir atsargiai valytume, vis tik prarandama apie 40 proc. autentiško paauksavimo sluoksnio. Taigi atlikus bandinius nuspręsta viršutinio apvado briaunoje bronzos spalvos uždažymų nešalinti. Dėl esamos bronzos spalvos aktyvumo ant viršaus atlikta lesiruotė antikinio aukso spalva „Lefrac&Bourgeois“. Po to ant viršaus padengta tonuotu „Rubino“ spalvos 10 proc. šelaku.

Komodos juodo apdailinio paviršiaus sluoksnio ištrupėjimo vietose įterptas restauracinis gruntas. Grunto sudėtyje yra 7 proc. žuvų klijų, užpildas – kreida. Ant viršaus dengtas plonas juodos spalvos glaisto sluoksnis. Glaisto sudėtyje yra nigrosino miltelių, šelako pudros ir rubino spalvos 10 proc. šelako. Užpildui išdžiūvus paviršius sulygintas iki autentiško paviršiaus sluoksnio. Šlifavuojant naudotas šlifavimo skystis ir smulkaus rupumo šlifavimo popierius. Po to paviršius poliruotas juodos spalvos šelako politūra, kol įgavo blizgesį.

Visas komodos paviršius atnaujintas skaidriu plonu šelako sluoksniu „Rubinol Nevotex“. Atnaujinant šelako politūrą pastebėta, kad lakas sunkiai dengia tas vietas, kur liko įsigėręs ir stipriai įkibęs neoriginalus restauracinis lako sluoksnis.

Rankenėlės valytos etanoliu ir acetonu. Paviršius atnaujintas padengiant plonu sluoksniu antikinio aukso dažais „Dufa Gold“ su bronziniu pigmentu.

Didžiojo stalčiaus dešinio šono įskilimas suklijuotas žuvų klijais ir medžio miltų mišiniu. Stalčių šonuose nutrynimai tonuoti kieta juodos spalvos pasta „Nigrosin X 51“ .

Atnaujintos komodos rankenėlės įmontuotos į stalčius. Komodoje stalčius kreipiantieji tašeliai ir stalčių apatinės briaunos padengtos vašku „Renaissance“. Restauruota komoda surinkta į visumą.

Kaip prižiūrėti?

„Restauruota komoda atrodo puikiai. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad tokios apdailos paviršius labai jautrus, o grunto sąryšis su medienos pagrindu silpnas, nuo mažiausio trinktelėjimo gali greitai atsirasti nauji grunto ir dažų ištrupėjimai. Paviršių reikėtų labai saugoti nuo mechaninio trynimo ir valyti tik sausu būdu su natūralaus pluošto švelniu paviršiumi. Šluostė gali būti panaši į aksomą arba valyti reikėtų minkštu teptuku. Jokiu būdu nenaudokite šiuolaikinių baldams rekomenduojamų poliravimo ir valymo priemonių. Atminkite, netinkamai eksploatuojami ar restauruojami baldai greitai prarandą savo grožį ir antikvarinę vertę.

Tokie baldai kaip ši komoda turėtų būti saugomi taip, kad jų nesiektų tiesioginiai saulės spinduliai ir stiprūs dirbtiniai šviesos šaltiniai. Lako paviršius, ilgai apšviestas UV spinduliais, praranda blizgesį ir darosi matinis, išblunka spalvos. Nestatykite tokios apdailos baldų arti šildymo ar kondicionavimo įrenginių. Rekomenduojama santykinė drėgmė – 50 proc., temperatūra +18–20 °C. Venkite staigių drėgmės ir temperatūros svyravimų. Drėgmės svyravimai neturėtų viršyti 5 proc per parą. Būkite dėmesingi vertingiems daiktams, džiaukitės ir grožėkitės tuo, ką turite“, – patarė restauratorė Laima BIELSKĖ.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Restauratorės Laimos BIELSKĖS archyvo nuotraukos

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

IMGL1020 (1)

Smalsi kelionė dvarų kultūros šimtmečiais

Pakalbinti dr. Marių DARAŠKEVIČIŲ - architektą, architektūros istoriką, Vilniaus dailės akademijos lektorių, ir tiesiog žmogų – turėjau įtarimą - apkeliavusį daugelį reikšmingiausių dvarų, ruošiausi jau senokai, nuo pernai metų, kai vos ne kiekviename aplankytame dvare viename ar kitame kontekste girdėjau šią pavardę ir tapo tiesiog smalsu. Bet laikas bėgo, interviu vis nesutariau, kol galiausiai tiesiog užlijo naujienomis – Marius pradėjo dirbti Panemunės pilies direktoriumi, apsigynė disertaciją „Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“ ir prie visų titulų tapo Menotyros mokslų daktaru, o galiausiai... galiausiai dar išleido savo pirmąja knygą „Magiškiausias kambarys arba dvaro vaistinėlė“. Daugiau laukti būtų buvę tiesiog nedovanotina – Lietuvoje nėra žmonių pertekliaus, kuriems įdomu tai, kas ir „Vintažo ženklams“, o tarp temų – ir dvarai.

Dvarų tema pastaruoju metu iš tiesų populiarėja, bet Jūsų susidomėjimas jais turbūt aplenkęs laiką.  Kas Jus atvedė į dvarų pasaulį?

Nuo tada, kai pradėjau galvoti, kuo norėčiau būti užaugęs, domėjausi architektūra, senąja architektūra, jos istorija. Įdomu galbūt tai, kad mane mažiau domino bažnytinis paveldas, o daugiau pasaulietinis, o iš jo ne miesto statiniai, o kaimiški namai. Didelę įtaką padarė ir tuo metu išleistos trys „Lietuvos architektūros istorijos“ dalys. Tai buvo mano biblijos, iš kurių aš sėmiausi įkvėpimo ir žinių. Jau tada man pasirodė, kad miestų architektūra paini ir sudėtinga, o dvaro sodybos struktūra žavėjo gebėjimu visą norimą pasaulį sutalpinti į nedidelę erdvę. Juk dvare būdavo viskas ko reikia, kartais net bažnyčia ar koplyčia. Štai tada ir tapo įdomu, kokia buvo ten gyvenusių žmonių kasdienybė, koks buvo statinių vidus, interjerai, patalpų paskirtys. Vis dėlto, po mokyklos,  pirmiausiai Vilniaus Dailės Akademijoje įgijau Menų bakalauro laipsnį, po jų  baigiau Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas ir galvojau, kad dirbsiu paveldo srityje. Bet gi ne, apsisprendžiau gilintis į baigiamojo darbo  įvaizdžio temą ir ilgai bei sėkmingai darbavausi šioje srityje – kūriau organizacijų vizualųjį identitetą. Po kurio laiko supratau, kad gailėsiuosi, jei nebaigsiu architektūros ir įstojau į antrą bakalaurą studijuoti architektūros. Išpildžiau svajonę nors, prisipažinsiu, kad pradėti studijas nuo nulio, gal trisdešimties išvakarėse nebuvo lengva. Po studijų prisijungiau prie architektų biuro, pradėjau kurti interjerus, visgi labiau mėgau dirbti su verslo klientais, tačiau įvaizdžio kūrimas išliko mano pagrindinė duona ir dariau tai 10 metų. Dar ir dabar turiu objektų, tarp jų ir labai įdomų Čiulų dvarą, kuris tikiuosi bus labai gražus, nes šeimininkas labai ambicingas, perfekcionistas, o tai dera su paveldo išsaugojimu.

Taigi meilė dvarams per visus savęs  ieškojimus, suprantu, niekur nedingo.  To liudijimas ir disertacija, kurios tema labai įdomi –„Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“. Kaip išgryninote temą ir kokie nenuspėjami  iššūkiai laukė, pradėjus ją rašyti?

Darbai sekėsi gerai, pinigų jau kažkiek uždirbau, atsirado laisvo laiko ir pasidarė nuobodu – reikėjo kažkokio iššūkio. Taigi grįžau į dvarus – laisvalaikiu tyrinėjau senus dokumentus, leidau laiką archyvuose ir bibliotekose, savaitgaliais lankiausi ir dvaruose. Kol viena mano studijų draugė iš Bajorų sajungos pasiūlė paskaityti  paskaitą apie tai, kuo aš dabar domiuosi – dvarų stalo kultūrą. Aš sutikau, o ji priėmė tai labai rimtai ir suorganizavo grandiozinį renginį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Aš tuo metu dar visai niekam nežinomas, bet žmonių kažkodėl susirinko trimis aukštais. Gerai, kad buvau labai gerai pasiruošęs, į paskaitą sudėjau visą širdį ir visiems labai patiko. Tas geras įvertinimas mane ir įkvėpė disertacijos temai, susidedančiai tarsi iš trijų man artimų dalių: architektūros, paveldo ir stalo kultūros. Mat apie disertaciją kartais pagalvodavau, bet temos vis nebuvau atradęs. O juk tai penkių metų įsipareigojimas, tarsi santuoka, tad norėjosi, kad būtų įdomu ir kažko verta pačiam sau. O kai dar suradau ir gerą vadovą – architektūros istorikę, docentę daktarę Rasą Butvilaitę, tai supratau, kad jau du koziriai mano rankose ir reikia bandyti. Į doktorantūrą įstojau iš pirmo karto – taip beveik netyčia. Tada ir prasidėjo mano kelionė – ilga kelionė. Man niekas nepasakė, kaip daryti interjero tyrimą, kur ieškoti to valgomojo ir nuo ko pradėti  – visus dviračius turėjau išrasti pats, dėliodamas šukę prie šukės, faktą prie fakto ir kurdamas tą vaizdą, kurio reikia. O kur dar įvairūs kiti klausimai? Kaip apsibrėžti, kas yra XIX a. Lietuvos bajoras? Kaip neįžeisti baltarsusių ar lenkų, kad rašau apie dvarus esančius dabar jau jų valstybėse? O juk nerašyti apie Baltarusiją negali, nes už jos sienos buvo bene svarbiausias Lietuvos didikų dvaras – Radvilų Nesvyžius. Didžiulis, progresyvus, modernus dvaras… Jie buvo pirmi, kurie  XVI a. pastatė barokinę bažnyčią, bei XVIII a.  įsirengė valgomąjį. Taigi reikėjo susikurti valgomojo prakalbinimo metodologiją: keliauti po pačius dvarus, skaityti istorinius dokumentus, žiūrėti, ką anksčiau padarė restauratoriai, nes kai kurie dvarai, pavyzdžiui, Raudonės ar Panemunės,– tiriami ir restauruojami jau nuo XX a. 6 dešimtmečio. Be galo įdomu buvo apsilankyti Varšuvos, o ypač Minsko archyvuose, kuriuose  sugebėta sutelkti į vieną vietą nemenką dalį restauratorių XX a. II pusės brėžinių, foto fiksacijų.


Tada ir prasidėjo mano kelionė – ilga kelionė. Kaip daryti interjero tyrimą, kur ieškoti to valgomojo ir nuo ko pradėti, man niekas nepasakė – visus dviračius turėjau išrasti pats, dėliodamas šukę prie šukės, faktą prie fakto ir kurdamas tą vaizdą, kurio reikia. O kur dar įvairūs kiti klausimai? Kaip apsibrėžti, kas yra XIX a. Lietuvos bajoras? Kaip neįžeisti baltarsusių ar lenkų, kad rašau apie dvarus esančius dabar jaų jų valstybėse?

O tema skamba labai žaismingai, lengvai. Atrodytų, kad užteks pavarstyti indaujų duris su prabangių indų istorijomis – ir disertacija?

Tikrai nesitikėjau, kad teks spręsti tiek istorinių klausimų, bet čia labai pasitarnavo jau atliktos istorikų studijos. O iliuzijos dėl indų atkrito jau per pirmąjį pusmetį – tad galbūt ateityje atskiras tyrimas. Taigi liko valgomojo kambarys ir kelios aplink jį esančios ir susijusios patalpos. Pirmiausia reikėjo atsakyti klausimą kada atsirado ir kur šios patalpos dvare buvo įrengtos; tuomet kaip atrodė valgomojo interjeras – durys, lubos, grindys, sienos bei puošyba. Beje, ši dalis, kuri keičiantis laikams kito dažniausiai, daugeliui skaičiusių disertaciją labiausiai ir patiko. Juk įdomu, kokiame vizualiniame lauke buvo valgantieji, kas buvo aplink puotaujančius bajorus.  Nes kuomet viską pradedi matyti ir įsivaizduoti – tampa kur kas  įdomiau. Pasirodo, pravėrę Lietuvos didiko dvaro rūmų valgomojo duris puotaujantys galėjo patekti į senovės Egiptą, Olimpo dievų puotą Parnaso kalne, ar tarp savo protėvių, kurių valgomuosiuose būdavo ištisos jų portretų galerijos. Kadangi Lietuvos bajorų namai – riterių namai, tai ir aplinka tai atspindėjo. Protėvių ar šeimos narių portretų galerija, karalių galerija, religiniai paveikslai gal rečiau, bet irgi būdavo, palubėje – herbai ir, žinoma, trofėjai parsivežti iš karų ar iš medžioklių. Žodžiu, riterių salės tema Lietuvos bajorų valgomuosiuose dominavo.

Aplankėte daugybę dvarų. Ar šiandien Lietuvoje daug dvarų, kurie gali puikuotis autentiškai atkurtu valgomuoju? 

Deja, pilnai išlikusį valgomąjį Lietuvoje turime vos vieną, o visų kitų tik fragmentai ar net apskritai nežinoma, kur jis buvo rūmuose. Idealus valgomasis išlikęs Rokiškio dvare. Tiesa, teko atkurti dingusias kėdes, taip pat trūksta šviestuvų, o visa kita kaip buvo – neįtikėtinas pojūtis, tarsi pakliūtum į laiko mašiną. Šis valgomasis ne tik  atsidūrė mano disertacijoje – netrukus apie jį pasirodys ir knyga „Rokiškio dvaro valgomojo raida: nuo Egipto iki Zakopanės“. Knygos leidimą iniciavo Rokiškio muziejus, mat šiemet Rokiškio mūriniams rūmams 220 metų. Iš pradžių klasicistiniuose rūmuose šis valgomasis buvo Egipto stiliaus, o vėliau, perstačius rūmus, virto tokia rafinuota kaimo troba – Zakopanės stiliaus. Tarybiniais laikais čia buvo koncertinės salės užkulisiai, tad dingo  kėdės ir stalas, kuris vėliau buvo surastas ir restauruotas. Visi kiti baldai, įskaitant ir kredensą (indauja) bei šoninius servantus buvo integruoti ir sėkmingai išliko iki šių dienų.

Bendrą valgomojo vaizdą galima suvokti ir privačiame Plinkšių dvare, tiesa, reikia pasistengti, nes rūmų valgomajame išlikusi tik lubų lipdyba, durys ir dvi neorenesansinės krosnys. O dalis buazerijų (medinė, dažnai dekoratyvi, sienų vidų dengianti plokštė), kredensas ir kėdės saugomos „Alkos“ muziejuje Telšiuose. Tačiau sudėliojus šią dėlionę galima pamatyti puikų neorenesansinio stiliaus XIX a. pabaigos valgomąjį. Beje, būtent renesansinis stilius, kartu su neogotikiniu, XIX a. valgomajame buvo labiausiai paplitęs. Tai puikiai atliepė riterių salės koncepciją – santūrus, viduramžiškas ir tamsus.    

Tačiau būta ir lengvų bei žaismingų valgomųjų. Antai Burbiškio dvare Anykčių rajone atkurtas spėjamas valgomasis. Dekoro tema labai neįprasta – kiniška. Ji papildo kitas retas ir egzotiškas – japonišką ar egiptietišką – puošybos temą valgomuosiuose. Kas inspiravo kinišką temą galima tik spėlioti. Gal monarchų dvarų pavyzdžiai, nes, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija turėjo valgomąjį kiniška tema. Anglija XIX a. darė didelę įtaką dvarų interjerų puošybai, todėl gal ir čia dėl to atsirado tapetai su kiniškais siužetais bei prie jų priderinta lubų tapyba. O gal apdaila buvo priderinta prie kiniško porceliano kolekcijos, tačiau apie ją žinių šiuo metu neturime. Bet taip kaip šis valgomasis restauruotas, man labai patinka. Gal tik stalas kiek siaurokas, juk anksčiau visi mėgo plačius patogius stalus. Beje, labai gaila, kad pastaruoju metu juos šventėse pakeitė apvalūs – nematau tame jokios prasmės. Keista, kuomet nedidelėse šeimos šventėse, vos 24 žmonės susėda prie 4 atskirų stalų.

Puikiai išsilaikęs Rokiškio valgomasis ne tik atsidūrė dr. Mariaus Daraškevičiaus disertacijoje – apie jį Marius parašė knygą „Rokiškio dvaro valgomojo raida: nuo Egipto iki Zakopanės“. (VŽ archyvo nuotraukos, autorius - Liudas Masys).

Burbiškio dvare Anykščių rajone atkurtas spėjamas valgomasis. Dekoro tema reta Lietuvos dvaruose – kiniška. Galbūt tai buvo derinama su kiniško porceliano kolekcija. (VŽ archyvo nuotraukos, autorė - Giedrė Retas).

Ar tarp aplankytų dvarų turite savo favoritų?

Tikrai turiu. Grįžtant į Baltarusiją – tai Žiličiai: įspūdingo dydžio rūmai, turintys 200 kvadratinių metrų valgomąjį su orkestro lože, kuri buvo sujungta su šokių sale, tad muzikantai, reikalui esant, galėjo pereiti nepastebėti. Lietuvoje – Paežerių dvaras Vilkaviškio rajone, tobulas, miniatiūrinis, turintis viską, ko reikia puikiems XVIII a. rūmams ir dar su išlikusia lipdyta interjero puošyba. Pradėjęs dirbti Panemunės pilyje, atradau ir šį objektą, tai geriausiai išlikusi rezidencinė renesansinė pilis su išsaugotu nepakitusiu XVIII a. reprezenatcinių patalpų planavimu ir sienų tapyba.

Dauguma kitų dvarų yra jau XIX amžiaus ir man mažiau patinka – ten per daug patogu (juokiasi). Nors labai įspūdingas Užutrakis, fantastiškas Rokiškis, labai įdomūs ir Palangos rūmai. Visi šie dvarai unikalūs. Bet visgi didžioji dalis  Lietuvos dvarų buvo mediniai 1–2 aukštų 200–400 kvadratų, kai kurie įrengti itin puošniai ir nesiskyrė nuo mūrinių interjerų, o kiti buvo visai paprasti: baltintos sienos, balkinės lubos, medinių lentų grindys. Man jie irgi patiktų, bet jų labai mažai išlikę. Čia galime prisiminti barono Rozeno puikiai restauruotą Gačionių dvarą. Tačiau šiemet dvaras buvo parduotas ir ar svetingumo tradicija bus tęsiama – pamatysime. Didelį potencialą turi Aristavėlės dvaras, bet jo atgimimas  su programa „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ dar tik prasideda. Bus keliaujama po Lietuvą ir pasakojama apie sienų tapybą – įdomi tema. Unikalus ir medinis Biržuvėnų dvaras. Yra labai įdomių palivarkų, kuriuos susigražino  bajorų palikuonys ir gyvena juose savo gyvenimą. Tai nedideli ūkiniai dvareliai su senelių portretais, geneologiniais medžiais, ragais ant sienų. Kartais tenka juose svečiuotis, tai žiūri ir galvoji, kad senoji dar Lietuva egzistuoja ir Česlovas Milošas nebuvo paskutinis LDK pilietis, kaip kad kartais  save  pavadindavo.

Vis dėlto apie atgimstančią dvarų kultūrą, ko gero, nėra prasmės arba labai anksti kalbėti, bet tikrai yra ką pasakyti  apie kultūrinę veiklą dvaruose?

Užmiestyje dvarai dažnai iš tiesų perima buvusių kultūros centrų vaidmenį. Ten vyksta parodos, koncertai, kartais yra įkurtos bibliotekos, pasirašomi svarbūs verslo susitarimai, vyksta netgi savivaldybių renginiai. Dvaras šiandien tampa buvusios ir šiuolaikinės kultūros centru ir dėl to labai džiugu. Savivaldybių leidžiamuose bukletuose dažnai vos ne pirmoje nuotraukoje būna to rajono dvaras. Vadinasi, jie svarbūs, gražūs, visapusiškai praturtinantys mūsų aplinką.


Lietuvoje yra labai įdomių palivarkų, kuriuos susigražino bajorų palikuonys ir gyvena savo gyvenimą. Tai nedideli ūkiniai dvareliai su senelių portretais, geneologiniais medžiais, ragais ant sienų. Kartais tenka juose svečiuotis, tai žiūri ir galvoji, kad senoji dar Lietuva egzistuoja ir Česlovas Milošas nebuvo paskutinis LDK pilietis, kaip kad kartais save pavadindavo.

Bet dar daug dvarų šandien neturi šeimininkų, nyksta, dvarai klampi vieta kalbėti apie tvarią kultūrą, kuriai šiandien skiriame tiek daug dėmesio. Ar paveldosauginiai reikalavimai iš tiesų tokie neįveikiami?

Yra keletas priežasčių, tarp jų ir paveldosauginiai reiklavimai. Ir ne be pagrindo, nes norint dvarą atkurti autentiškai, neišsiversime be specialistų pagalbos, o specialistų yra nedaug ir jų paslaugos brangesnės nei, pavyzdžiui,  nekvalifikuotų darbuotojų. Bet reikia žinoti, kad yra sukurtas  pagalbos mechanizmas ir valstybė 100 proc. gali kompensuoti įvairius tyrimus. Kodėl nepasinaudoti ta galimybe ir apie savo dvarą nesurinkti kuo daugiau informacijos? Juk atlikus tyrimus dažnai paaiškėja  tikroji tam tikrų dalykų vertė, o niekuo nesidomint, galima daug ką tiesiog sugadinti ir nepalikti ateities kartoms. Pavyzdžiui, gal po dažų sluoksniais yra puiki sienų tapyba, o jūs nieko neištyrę tas sienas tiesiog išgriovėte… Taigi valstybė stengiasi ir tuo reikia nebijoti naudotis. Taip, tai yra sunkiau, reikia turėti laiko, noro, ambicijų. 

Kita vertus, gal ir per daug dvarų yra įtraukta į paveldo registrą, gal reikėtų palikti tik pačius vertingiausius ir nuostabiausius, o kitus leisti restauruoti kaip žmonės išmano užuot leidus jiems visiškai išnykti – bus nors objekto prisiminimas. Ir čia labai reikėtų pamąstyti apie medinius dvarus, kurie kaip investicija atrodo nepatraukliai, nyksta greitai, tad ir jų likimą reikėtų spręsti lanksčiau.

Kita problema, kuri stabdo investicijas ta, kad supirkti dvaro sodybą iš skirtingų savininkų, o dažniausiai jų daug – labai sudėtinga. Net valstybei. Štai Užutrakyje supirkti visus dvaro pastatus užtruko 20 metų ir tai dar vienas nenupirktas. Panemunės pilies pašonėje yra ūkinis sektorius, turintis daug šeimininkų… Ir taip visoje Lietuvoje: dvarų sodybų pastatuose įkurti butai, buteliai, garažėliai, sandėliukai ir  šiuose pastatuose kelinta karta gyvenantys žmonės nenori niekur eiti. Dabar tai jų namai.

Mes pradėjome pokalbį apie Jūsų savęs paieškas, tuomet dar tik teoriniame lygmenyje. Šiandien be visų savo veiklų esate ir Panemunės pilies direktorius, turite galimybę prie visko tiesiogiai prisiliesti. Turbūt labai įdomu ten dirbti?

Panemunės pilies veiklos vizija suformuota prieš man ateinant, aš dalyvavau darbo grupės veikloje, o po to ir buvo pasiūlyta tapti direktoriumi. Taip, tai  labai įdomu.  Kai kažką  tyrinėji, pavyzdžiui, bibliotekoje – jautiesi vienaip, o kai tai darai pilyje – tai  jautiesi visai kitaip. Dabar kartais pilyje tenka net ir nakvoti – ramu, nesivaidena! Šiemet po ilgos 190 metų pertraukos pilis vėl atsiveria ir vėl tampa rezidencija. Tik ne didikų Gelgaudų, o Vilniaus Dailės akademijos rezidencija, kur galės  reziduoti ir eksponuoti savo kūrinius menininkai, kur bus laukiama svečių pažiūrėti šiuolaikinio meno istorinėje aplinkoje. Kaip minėjau, tai autentiškiausia renesansinė pilis Lietuvoje, kur taip puikiai išlikusi senovinė renesansinė architektūra ir visas interjeras suformuotas dar XVIII amžiuje. Krosnių, tiesa, nėra, bet sieninė tapyba išlikusi nuo  prieškambario iki  galerijos ir miegamojo. Ir kiekviena patalpa atspindi jos funkciją, temą – fantastika. Galima pajuokauti, kad geriausias paveldo draugas – neturtas. Kai sakvestravo (Rusijos valstybė paėmė į laikinąją „globą“) pilį iš Gelgaudų, tai ji iki šiol vis buvo tvarkoma. Kadangi pinigų vis stokojama, tai ir išliko daug autentikos – ne kažką sukūrė, bet nieko nesugadino. Todėl šiandien ir matome taip pauikiai išlikusią XVIII a. Lietuvos didiko rezidenciją. Paežeriuose džiaugiamės išlikusia XVIII a. pabaigos lipdyba,  o čia – tapyba.

Panemunės pilis-tai geriausiai išlikusi rezidencinė renesansinė pilis su išsaugotu nepakitusiu XVIII a. reprezenatcinių patalpų planavimu ir sienų tapyba. (Nuotraukos Linos Fisheye).

Smalsu paklausti  ir apie dar vieną Jūsų kūrinį: visai neseniai leidykla „Lapas“ senosios kultūros gerbėjus nudžiugino pirmąja Jūsų knyga „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“. Kaip ji atsirado?

Tai – disertacijos trupinukas. Rašydamas apie valgomąjį atradau, kad prie visų valgomųjų yra atskiras kambariukas – vadinamoji aptiečka. Kažkokia „mažoji vaistinė“, vaistinėlė, kurioje stovėjo vaistai, trauktinės, užpiltinės ir kurioje dažniausai tvarkėsi pati ponia, dukra, motina ar kokia dažnaiusiai netekėjusi giminaitė. Pasigilinęs labiau, supratau, kad tai buvo itin svarbi bajorų kasdienybės kultūros dalis. Po to dar skaičiau konferencijoje apie tai pranešimą, tada gimė mokslinis straipsnis, temos populiarumas vis augo, medžiagos vis daugėjo, ji lipinosi į vis didesnį pasakojimą ir reikėjo su tuo kažką daryti. Paskaitų apie vaistinėlę paskaičiau per tuos penkis metus tiek, kad galėčiau dabar ją skaityti iš miegų prikeltas – susidomėjimu ši tema pranoko valgomojo temą (juokiasi). Taip su gausybe iliustracijų iš įvairių archyvų ir susidėliojo knyga, nes disertacijai tiek medžiagos tikrai nereikėjo. Ir dabar mes visi per ją dar kartą galime prisiliesti prie dvarų kultūros ir sužinoti daug įdomių dalykų. Kviečiu skaityti ir būtinai atrasti dvarų pasaulį.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės.

 

Akimirkos iš knygos "Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė" pristatymo skaitytojams. (Nuotraukos iš leidyklos "Lapas" archyvo, autorė Gintarė Grigėnaitė).

Rasa ŽEMAITIENĖ

Pašnekovo portretai iš asmeninio archyvo (autorė - Lina Fisheye)

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

įžanga

Ar HUMANA gelbsti tik žmogų ar ir pasaulį?

Prekyba dėvėtais drabužiais pasaulyje turi turbūt labai gilias tradicijas ir istoriją. Lietuvoje vyresnei kartai pirmiausiai tai asocijuojasi su komisų parduotuvėmis, kurios buvo jau tarybiniais laikas ir kurių duris ne vienas esame varstę. Pirkėjai jose dažnai lankydavosi tikrai ne iš skurdo, o iš noro atrasti kažką originalesnio. Vėliau, atgavus nepriklausomybę, atsirado daugybė „antrų rankų“ parduotuvių, kurios nestabilios ekonomikos laikmečiu labai padėjo įvairių sluoksnių žmonėms tiesiog išgyventi, o ir džiugino – deficitų laikus dar visi prisiminė. Dar vėliau – drabužių „komisas“ persikėlė į internetą ir parduoti ar pirkti dėvėtus drabužius tapo dar patogiau. Bet tik pastaraisiais metais prabilta apie tai, kad ši prekyba gelbsti ne tik žmogų, bet ir pasaulį. Tekstilės atliekų skaičiuojama daugiausiai, vartojimas tiesiog beprotiškas, tad prekyba dėvėtais drabužiais jei ir neišsprendžia visų problemų, tai bent kažkiek kiek pristabdo tekstilės pramonės karuselę. Vienas didžiausių dėvėtų drabužių parduotuvių tinklų Lietuvoje – HUMANA, šiandien taip pat akcentuoja tvaraus vartojimo svarbą,o mums šis tinklas pasirodė patrauklus dar ir dėl vintažinio asortimento. Į visus klausimus sutiko atsakyti įmonės teisės ir bendrųjų reikalų direktorė Gitana MITRULEVIČIŪTĖ.

Intensyviai kalbėti apie tvarų naudojimą Lietuvoje pradėta vos prieš kelis metus. HUMANA Lietuvoje gyvuoja jau per 20 metų, kiek tvarumo idėja iš pat pradžių buvo svarbi, o gal tiesiog norėta prekiauti dėvėtais rūbais, o tvarumo filosofija susiformavo bedirbant?

Pirmoji HUMANA parduotuvė Lietuvoje buvo atidaryta Vilniuje 1998 metų gegužę. Tų pačių metų rudenį pradėjo veikti ir dėvėtų drabužių bei tekstilės gaminių Rūšiavimo centras. Įmonės komercinėje veikloje gautas pelnas nuo pat veiklos pradžios skiriamas darnaus vystymosi projektams Lietuvoje, Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Nors įmonės sukūrimą paskatino siekis rinkti lėšas ir remti neturtingų pasaulio šalių gyventojų pastangas susikurti geresnį gyvenimą, vartojimo mažinimas nuo pat įmonės įkūrimo buvo labai svarbus veiklos tikslas. Stabiliai augdama HUMANA tapo viena iš didžiausių dėvėtų drabužių pardavėjų bei mokesčių mokėtojų Lietuvoje. Šiandien HUMANA prekybos tinklas yra tvarios mados lyderis Lietuvoje, suteikiantis klientams galimybę ne tik įsigyti geros kokybės drabužių, bet ir asmeniškai prisidėti prie tekstilės pramonės poveikio aplinkai mažinimo bei gamtos išteklių tausojimo.

Šiandien tai iš tiesų labai aktualu, nes tekstilinių atliekų kiekvienuose namuose kur kas daugiau nei kitų. Kaip Jūsų pastebėjimu keičiasi pirkėjų požiūris į tvarumą. Ar jiems tai irgi svarbu, ar kur kas svarbiau pigiai pirkti ir gerai atrodyti?

Pastaraisiais metais žmonės vis daugiau kalba apie tvarumo svarbą. Instagram platformoje @humanalithuania subūrėme tvirtą bendruomenę, kurioje matome vis daugiau susidomėjusių bei pasisakančių tvarumo klausimais žmonių. Požiūris į tvarumą išties labai sparčiai keičiasi, nes vis daugiau žmonių sąmoningai renkasi gyventi ekologiškiau, atkreipti dėmesį į tai, kur ir ką perka bei kokią įtaką jų pasirinkimai turi aplinkai. Nuostabu ir tai, jog vis daugiau žmonių skatina tvariai gyventi ir kitus, dalindamiesi patarimais ar tiesiog savo kasdieniu gyvenimo būdu.

Dalis žmonių tiesiog nori gerai atrodyti neišleisdami daug pinigų. Nepaisant to, tvarumo idėjos sparčiai pasiekia vis platesnę auditoriją, tad kai kurie HUMANA klientai labai džiaugiasi sužinoję, jog jų pasirinkimas puikiai atrodyti neišleidžiant daug pinigų yra suderinamas su tvariu gyvenimo būdu. Ekologiškumas ir tvarumas dažnai asocijuojamas su    brangesnėmis prekėmis, tad mes labai džiaugiamės, jog esame išimtis ir turime galimybę pasiūlyti tvarų pasirinkimą už žemą kainą.

HUMANA iš kitų parduotuvių tinklų išsiskiria tuo, kad prekiauja vintažiniais drabužiais, šioms prekėms skiria ypač didelė dėmesį. Ar taip buvo nuo pat pradžių, ar idėją padiktavo paklausa, vartotojai? 

Vienas iš svarbiausių HUMANA mažmeninės prekybos tinklo bruožų — tai gebėjimas patenkinti skirtingų klientų lūkesčius. Didėjant masinės gamybos drabužių pasirinkimui prabangos parduotuvėse, mūsų klientai vis labiau vertina drabužio unikalumą. Norėdami sukurti savo individualų stilių, klientai mielai renkasi HUMANA vintažines parduotuves. Vintažinių prekių skyrių turėjome beveik nuo pat veiklos pradžios, tuo metu veikusioje parduotuvėje Gedimino prospekte. Vėliau HUMANA parduotuvėje, esančioje Trakų g. 16, Vilniuje, vintažinėms prekėms skyrėme vieną aukštą. Augant paklausai, atidarėme ir pirmąją tik vintažinėmis prekėmis prekiaujančią parduotuvę. Šiuo metu Lietuvoje veikia trys vintažinių prekių parduotuvės: Trakų g. 16 ir Didžioji g. 18/2, Vilniuje, o taip pat Daukšos g. 25, Kaune.

Labai įdomu, kaip suformuojamas vintažinis asortimentas?

Mūsų komandoje dirba vintažo ekspertai. Tai žmonės, kurie itin gerai žino  mados istoriją bei tendencijas. Būtent jie atrenka bei apmoko kitus komandos narius atpažinti ir įvertinti vintažinius drabužius, avalynę bei aksesuarus.

Ar pirkėjai labiau linkę ieškoti žinomų prekių ženklų, ar tiesiog sau patinkančių drabužių?

Ne paslaptis, jog žinomų prekinių ženklų prekės dažnai greičiau patraukia akį. Pastebėjome, jog dalis žmonių neabejotinai ieško vien garsių prekinių ženklų drabužių, aksesuarų bei avalynės, kai kuriems tai labai svarbu. Nepaisant to, didžioji dalis mūsų klientų perka tai, kas jiems patinka ir per daug nesuka galvos dėl to, kas parašyta etiketėje. Daugelis vintažinių drabužių yra itin kokybiški bei pagaminti iš natūralaus pluošto: odos, vilnos, šilko, kašmyro ir t.t. Tad dauguma žmonių kreipia daugiau dėmesio į kokybę, mados tendencijas ir, žinoma, audinio sudėtį.

Ar šiandien vintažiniai drabužiai jau turi nuolatinį savo pirkėją, jei reikėtų jį apibūdinti, koks jis būtų? 

Tai veiklus ir stilingas miesto žmogus, kuris turi savitą stilių bei į savo aprangą  puikiai įpina vintažinius drabužius, aksesuarus bei avalynę. Mūsų pirkėjas aktyvus socialinių tinklų platformose – savo radinius mėgsta įamžinti nuotraukose ar vaizdo įrašuose ir taip savo radiniais pasidalinti su kitais. Jis tikrai žino, kada HUMANA  vintažinėse parduotuvėse pasirodo naujas prekių asortimentas, jam artimos tvarumo idėjos ir jis puikiai išmano apie stilių, kokybę bei ilgaamžiškumą.

Vintažiniais drabužiais jau prekiaujate ir internetinėje parduotuvėje ir atrodo pačiu laiku, turint galvoje pandemiją. Fizinės ar internetinė parduotuvė sulaukia šiandien daugiau dėmesio, ar skiriasi pirkėjas?

Internetinė parduotuvė www.e-vintage.humana.lt tapo itin sėkminga. Atsidarius fizinėms parduotuvėms internetinės parduotuvės klientų srautas kiek  sumažėjo, tačiau abiejų tipų parduotuvės yra populiarios. Vieniems eiti į parduotuvę – lyg terapija leidžianti prasiblaškyti ir pasimatuoti drabužius, kiti vis  dėlto renkasi patogumą ir apsiperka nepalikdami namų.

Itin ryškių skirtumų tarp klientų fizinėse ir internetinėje parduotuvėse nepastebėjome. Šiuo metu vintažines HUMANA parduotuves turime tik Vilniuje ir Kaune, tad internetinė parduotuvė suteikia galimybę apsipirkti žmonėms, kurie mėgsta vintažą, tačiau neturi vintažinės parduotuvės savo mieste. Taip pat, turime  nemažai naujų klientų iš užsienio, siunčiame drabužius į Estiją bei Latviją. Jau šį rudenį planuojame atidaryti naują internetinę parduotuvę www.think2.eu ir siųsti prekes ne tik Europoje, bet ir Azijoje.

Jūsų internetinėje parduotuvėje randu gražią iniciatyvą – bendradarbiavimą su fizinę negalią turinčiais modeliais iš agentūros „Hero Talents“. Kodėl pasirinkta ši  agentūra? Spręsti dar daugiau socialinių problemų, atkreipti dėmesį?

Kai pirmą kartą sužinojome apie „Hero Talents“ agentūrą, iškart supratome, jog šios agentūros tikslas bei idėja mums labai artimi. Tikime, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo fizinių galių, turėtų būti matomas kaip pilnavertis visuomenės narys. Pasirinkome šią agentūrą, nes norime palaikyti jų idėją. Esame dėkingi „Hero Talents“ už bendradarbiavimą ir viliamės, jog kartu sudalyvausime ir daugiau projektų bei iniciatyvų socialinės intergracijos temomis ateityje. Dalinimasis savo patirtimi, užsispyrimu ir įkvėpiančiomis istorijomis gali įnešti  teigiamų pokyčių bet kur – mokyklose, darbovietėse ar draugų rate. 

Visais laikais žmonės sakė, kad dėvėti drabužiai labai gelbsti mažesnes pajamas turinčiam žmogui, šiandien turbūt šis pirkėjo įvaizdis kinta? Apsiperka ieškantys kažko įvairesnio, vintažinio, nematyto ir nebūtinai vargingesni? Kokie būtų Jūsų pastebėjimai?

Kaip jau minėjau, vienas iš svarbiausių HUMANA mažmeninės prekybos tinklo bruožų — tai gebėjimas patenkinti skirtingų klientų lūkesčius. Nuo pat įmonės įkūrimo, turėjome tikslą patenkinti ir didesnes, ir mažesnes pajamas gaunančių pirkėjų poreikius. Šiam tikslui pasiekti sukūrėme savo unikalų verslo modelį. HUMANA parduotuvėse lankosi žmonės, vertinantys kokybę ir unikalumą, norintys sukurti savo individualų stilių ir tuo pačiu sutaupyti. Daugelį pirkėjų, besirenkančių dėvėtus rūbus, skatina noras gyventi tvariau, žengiant žingsnį žiedinės ekonomikos kryptimi. Dėl visų šių priežasčių šiuo metu stebime didelį susidomėjimą dėvėtais drabužiais visame pasaulyje, ypač jaunimo tarpe.

Perki sendaiktį – prisidedi prie tvaraus naudojimo. Perki dėvėtą drabužį – irgi?

Tikrai taip! Kasmet augančios drabužių ir tekstilės pramonės poveikis aplinkai didėja. Mados pramonė „pagamina“ 10 proc.  pasaulinio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, 20 proc. pramoninės vandens taršos atsiranda dėl drabužių apdorojimo cheminėmis medžiagomis. Mados pramonė dažnai išnaudoja darbuotojus, įskaitant mažamečius vaikus, mažiau išsivysčiusiose šalyse, o taip pat menkai apmokamus ilgų tiekimo grandinių darbuotojus. Taigi, pirkdami tai, kas jau yra rinkoje, pratęsiame to daikto ar drabužio gyvenimą, taip mažiname ne tik atliekų kiekį, bet ir poreikį gaminti naujus daiktus  ar drabužius. Lygiai taip pat, kaip ir sendaikčiams, suteiktas antras šansas drabužiams juos taisant, perdirbant ar keičiantis tarpusavyje – tvaraus gyvenimo požymis. Tai ne tik mažina gamtos išteklių naudojimą, aplinkos užterštumą bei kitas svarbias problemas.

Ačiū už atsakymus. 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš HUMANA archyvų,

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia