M. Rubavičiūtė.Vidurnaktis_2020_asambliažas

Ką pasakoja paroda-instaliacija „Sienų dienoraščiai“?

Pastabi menininko akis pamato, ko gero, daugiau nei kiekvieno iš mūsų. Negana to, dažnai tokie matymai tampa įkvėpimo, apmąstymų ir naujų darbų šaltiniu. To įrodymas Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) gruodžio 2 d. 17.30 val. atidaroma ir iki gruodžio 23 d. veiksianti scenografės Marijos Rubavičiūtės ir juvelyro Tomo Rimeikos paroda-instaliacija „Sienų dienoraščiai“. Parodoje pristatomi menininkų asambliažų ciklai, kuriuose persipina fotografijos, tapybos, juvelyrinių objektų bei įvairių detalių kompozicijos.

Iš meilės Vilniui

Parodos temą menininkams padiktavo meilė Vilniaus miestui,  jo išskirtinei atmosferai bei neatsitiktinai mintyse sušmėžavusi senos namo sienos, tarsi knygos-dienoraščio, paralelė. Juk dažų sluoksniai, tarsi verčiami puslapiai,  o per metų metus kintančios faktūros, lyg ženklai – pats tikriausias ir gyvas laiko užrašytas dienoraštis miesto sienose.

Bekontempliuojant drauge, šiems kūrėjams gimė bendro darbų ciklo, skirto besikeičiantiems miesto fragmentams, idėja. Didelė kūrybinė inspiracija menininkams – tiesiog vaikščiojimas gatvėmis, kuomet akis fiksuoja laiko paliestus miesto fragmentus, suskilusias, apibyrėjusias sienas. Vis norisi stabtelti ir nieko nelaukiant užfiksuoti – juk rytoj bus viskas kitaip.

Juvelyras Tomas Rimeika po daugelio Klaipėdoje praleistų metų grįžęs į gimtą Vilniaus senamiestį, čia gyvena, kuria autorinę juvelyriką bei paveikslus, dalyvauja parodose.

Vilnietė scenografė Marija Rubavičiūtė (LDS narė) „Vintažo ženklų“ skaitytojams jau pažįstama iš mūsų viešnagės jos namuose Užupyje ir pokalbio apie jos asambliažų gimimą. Marija kuria scenografijas bei kostiumus spektakliams, paveikslus, instaliacijas, dalyvauja įvairiose parodose.

Efemeriškumo nuojauta

Parodoje taip pat eksponuojami ir pirminiai fotokadrai šių akį patraukusių fragmentų, kurie vėliau tapo jų sukurtų paveikslų siužetų pagrindu.  Autorių kūrybą sieja panašus estetikos pajautimas bei pastabumas detalėms. Savo skirtingais darbais, technika bei stiliumi, kiekvienas žvelgdamas savaip, šia paroda jie sujungia vieną mintį bei atmosferą.

  „Šiais darbais visų pirma tikiuosi suteikti žiūrovui estetinį pasitenkinimą, prisiliesti prie gyvenimo trapumo aliuzijos, efemeriškumo nuojautos. Išieškotais, praeitimi dvelkiančiais kūriniais tikiuosi paliesti kiekvieno atėjusio į parodą vidines stygas, palikdama vietos ir žiūrovo asmeninei interpretacijai“, – sako Marija Rubavičiūtė.

Menininkės kuriamuose paveiksluose atsispindi scenografiškas požiūris, savita siužeto-istorijos interpretacija, atmosferos paieškos, faktūriškumas. Kūrėją traukia santykis tarp tokių objektų kaip smulkiausios maketų detalės ir mūsų kasdienybę supantys daiktai, įkvepia ir jų skirtingų mastelių simbiozė.

Marija Rubavičiūtė/ Kadaise /asambliažas/ 2020

Laukimas/asambliažas /2020

Skambutis/asambliažas/ 2020

Rudens dama/ asambliažas/ 2020

Paplauja /asambliažas /2020

Pažadinti vaizduotę…

Menininkas Tomas Rimeika paveiksluose tarsi juvelyrikoje sujungia tokias kontrastingas medžiagas kaip sidabras, auksas, taurieji akmenys, gintaras, medis, stiklas, bei laiko nugludintos vinys, surūdijusios detalės. Šie autoriniai juvelyrikos inkliuzai sudaro darnią sintezę su Vilniaus architektūros fragmentais.

 „Tikiuosi pažadinti  vaizduotę tų, kuriems jauki seno medžio faktūra, daugiataučio miesto pasakojimai, kuriems svarbu kažką išsaugoti. Senos detalės, prikeltos naujam gyvenimui, atgimsta kaip kolekcija, naujai atgaivinanti į užmarštį keliaujančių langinių grožį, funkcionalumą ir tampanti tarsi šių dienų izoliacijos (užsivėrimo ir atsivėrimo) nuo pasaulio simboliu“, – sako T. Rimeika.

Tomas Rimeika. Jūros ošimas / asambliažas/ 2020

Langinių renesansas/ asambliažas/ 2020

Parengta pagal "Užupio meno inkubatoriaus" pateiktą informaciją.

Daugiau kūrybinio MARIJOS RUBAVIČIŪTĖS pasaulio galite rasti jos FB MariArt.

FI4A0038

Gyventi paveldo saugomame būste. Privilegija ar spąstai?

Į šį klausimą ir bandėme rasti atsakymą pokalbyje su architekte, paveldosaugininke, projekto FIXUS Mobilis| viena iš iniciatorių ir vykdytojų dr.Vilte JANUŠAUSKAITE.

Lyduokių dvaras

Ar vis dar gaji nuomonė, kad paveldui priklausančio būsto geriau nepirkti, nes susidursite su daug neįveikiamų apribojimų, jį remontuodami labiau mitas nei tikrovė?

Kad su apribojimais susidursite – faktas, bet kad jie įveikiami – irgi faktas. Ir visada yra ir bus žmonių, kurie tam ryšis. Paveldas ne visada patogus gyventi ir, lyginant su standartiniu būstu, visada bus brangesnis tiek jį išlaikant, tiek remontuojant. Tokiam būstui bus reikalingi tyrimai  ir  tvarkybos darbai, jeigu tie tyrimai kažką atras, tvarkybos darbų bus dar daugiau. Be to, šiuo atveju visada ilgiau tvarkomi dokumentai, taigi viskas užtrunka ilgiau. Visa tai reikėtų įvertinti. Todėl, jeigu būsto ieškantis žmogus neturi jokių išskirtinių norų, išskyrus, kad būstas būtų patogus gyventi, miegoti, leisti laiką, būtų funkcionalus ir nekeltų jokių didesnių problemų, tai su paveldu galbūt neverta prasidėti. Vis dėlto, dauguma architektų, tarp jų ir aš dirbti su paveldu nebijau, dar daugiau – beveik vien su juo ir dirbu. Esu tos nuomonės, kad iššūkiai visada  padiktuoja netradicinius ir įdomesnius sprendimus. Net ir projektuojant naujus statinius, dirbti smagiau, kai yra kažkokių apribojimų. Pavyzdžiui, projektuojant naują namą yra netradicinis sklypas, atsiranda vandens telkinys, medis ar kelias.

Ar Jūsų pastebėjimu, įsigiję paveldo saugomą būstą, žmonės jau būna pasidomėję apribojimais, kurių galbūt teks laikytis jį remontuojant, ar  patiria daug staigmenų?

Būna įvairiai, bet galiu pastebėti, kad pastaruoju metu susidomėjimas paveldu apskritai auga ir žmonės prieš įgydami tam tikrą turtą dažniausiai jau pasidomi patys, kokie apribojimai ir kokios galimybės jų laukia, ką čia reikės daryti. Tiesa, kartais, kai jau darbai būna baigti, žmonės prisipažįsta, kad nors ir daug kam buvo nusiteikę, nemažai žinojo, bet tikrai nesitikėjo, kad viskas taip ilgai užtruks. Laiko planavimo prasme nemalonių netikėtumų iš paveldo visada galima sulaukti. Mažiausiai apie paveldą žino tie, kurie iš seniau turi paveldo objektus, nelabai juos vertina, nes tai priima kaip savaime suprantamą savo ilgametę gyvenamą vietą. Arba tie žmonės, kurie tokį turtą paveldi. Jie sąmoningai neieško tų istorinių būstų, galbūt irgi nelabai juos vertina ir tuomet jų laukia daug žavių ir nežavių siurprizų, neišvengiamų susidūrus su paveldu.  

PAVELDAS. Vilniaus Užupyje.

Ar galėtumėte apibūdinti būsto, kuris saugomas paveldo, tipišką pirkėją?

Žmonės labai įvairūs, bet bendras bruožas tas, kad dauguma tokių žmonių vis dėlto yra paveldo entuziastai. Labai džiugu, kai pasitaiko žmonių, kryptingai ieškojusių paveldo objekto. Vadinasi, jie supras jo vertę ir norės tą plėtoti. Kartais pasitaiko žmonių, norinčių būsto geroje vietoje senamiestyje, o kartais norinčių  istorinio pastato, bet turinčių aiškų vaizdinį, kaip ta istorija atrodo. Iš profesionalo pusės žiūrint, kartais atrodo, kad tas vaizdinys netgi kičinis. Kai žmogus teigia žinantis, kaip turi atrodyti istorija, mes turime galimybę pakliūti į sudėtingas situacijas. Paveldas reikalauja pagarbos ir mūsų profesionalų nuomonė tokia, kad tai prie jo reikia derintis ir išryškinti jo vertes, bet neperkūrinėti jo taip radikaliai kaip tau norisi. Bet čia, ko gero, jau ankstesnė tendencija. Laukiniai 1990-ieji, kai žmonės nusipirkdavo senamiestyje butus, nudaužydavo visą tinką, polichromiją, o po kurio  laiko sakydavo, kad „gal ir nieko tie piešiniai, nupieškite man ką nors, kad senoviškai atrodytų“. Dabar žmonės sąmoningėja ir jeigu iš objekte jau nedaug kažko išlikę, tai iš paskutiniųjų ieško, kas primintų pastato istoriją ir bet kokius perliukus stengiasi išsaugoti. Taigi kuo objekto valdytojas labiau įsitraukęs, kuo labiau paveldo tema dega, tuo ir mums architektams smagiau dirbti. Juo labiau, kad tuomet kur kas labiau suderinami visi interesai: ir mūsų kaip paveldosaugininkų, ir žmogaus kaip naudotojo.

O būna atvejų, kai Jums pačiai atrodo, kad saugoti jau nėra ką, nėra dėl ko ir ima apmaudas, kad kažko negali padaryti ar perdaryti?

Būna, bet kompromisas visada atsiranda. Kai objektai  labai sunykę, ypač jei kalbėsime apie medinius objektus, kurie yra labai jautrūs laikui ir to medžiaginio autentiškumo kartais nelabai ir lieka, tai tada ir saugoti tenka mažiau. Jei objektas mažiau autentiškas, tai jam ir apribojimai sąlyginai mažesni. Nes, sakykim, jeigu yra išlikęs sienų dekoras, polichromija, tai aišku, kad jo negalima sunaikinti ir reikia saugoti, bet jeigu kažkokia pertvara labai blogos būklės, tai paprastai nesaugoma pati materija, o leidžiama išsaugoti tiktai tipą ir perdaryti naujai. Ir iš tikrųjų, jeigu yra sunykęs koks pertvarų tinklas, tai vidų galima persiplanuoti gana lanksčiai ir laisvumo dirbti atsiranda jau daugiau.

Paveldo apsaugos įstatyme yra tokia sąvoka kaip pritaikymas, kuri leidžia vertingąsias savybes minimaliai keisti, kad pastatas galėtų funkcionuoti. Juk paveldo objektas gyvas tik tada, kai jis yra naudojamas. O jeigu viską užkonservuosime, neleisime nieko daryti, tai ilgainiui viskas tiesiog sugrius, nes niekam nebus reikalinga. Be to, kiekvienam saugomam paveldo pastatui yra sudaromas jo vertinimo tarybos aktas, t.y. dokumentas, kuriame yra surašytos vertingosios savybės ir tai reiškia, kad yra iš anksto žinoma, kuriuos elementus ar elementų tipus reikia išsaugoti. Na, sakykime, yra nurodyta, kad turi išlikti medinės perdangos tipas. Vadinasi, pastate teks daryti medines perdangas, sijas, bet nebūtinai tam naudoti senus rąstus. Ir, žinoma, kad pastatų išorei visada yra daugiau apribojimų.

PAVELDAS.Tytuvėnų vienuolyno fragmentai.

Ar į problemas, su kurias susiduria žmonės, apsigyvenę paveldo būstuose ir norintys juose kažką keisti, šiandien žiūrima lanksčiai „čia ir vietoje“, ar tiesiog remiamasi taisyklėmis ir jokių diskusijų? Kaip vertintumėt paveldosaugininkų darbą?

Aš sakyčiau, kad paveldosaugininkams, dirbantiems prie projektų derinimo, yra sunku, nes pas juos vis dar ateinama su nuostata, kad jie nieko neleidžia ir paveldo objekte nieko negalima. Čia ir yra didžiausias mitas. Kaip jau sakiau, objektuose galima visai nemažai, ypač kalbant apie pritaikymą,  o saugoti labiausiai teks objekto akte nurodytas vertingąsias savybes. Paveldosaugininkai ir žiūri, kad tos savybės nebūtų pažeistos ar pažeistos minimaliai. Taigi atsakymas dviprasmiškas: taisyklių laikomasi, bet kompromisai visada įmanomi pagal individualų objektą. Gal ir būna per griežtų paveldosaugininkų, bet netrūksta ir ciniškų savininkų, kurie paveldą mato kaip sceną savo idėjoms įgyvendinti ir nelabai nori saugoti, kas jiems netinka. Todėl,  jei ruošiatės įsigyti paveldo saugomą būstą, tai Kultūros vertybių registre reikėtų susipažinti su to objekto apskaitos duomenimis, pasižiūrėti kokios tos vertingosios savybės ir pagalvoti, ar tai trukdys įgyvendinti turimas idėjas.  Jei pačiam sunku suprasti, kas ten parašyta ir kaip tai vertinti, dar geriau kreiptis į specialistą ir viską išsiaiškinti prieš perkant, negu nusivilti nusipirkus.

Ar yra valstybės remiamos kokios nors programos, padedančios privataus būsto savininkui lengviau įgyvendinti paveldo reikalavimus?

Jeigu objektas yra privatus ir jo statusas valstybės saugomas, galima gauti kompensaciją už tyrimus ir už tvarkybos darbus. Tai administruoja Kultūros paveldo departamentas, paraiškos teikiamos kiekvienais metais iki spalio 15d., galima jas teikti ir atgaline tvarka, po kelerių metų nuo darbų atlikimo, už jau padarytus darbus. Trūkumas gal tas, kad iš pradžių teks investuoti savo pinigus, o po metų jau galima tikėtis dalį jų atgauti. Čia mes kalbame apie restauravimo, o ne apie pritaikymo darbus. Pavyzdžiui, jeigu tvarkote sieninę tapybą, bus kompensacija, o jeigu norite įsirengti vonią, tai jau nebus. Kalbant apie tuos objektus, kurie yra registriniai, t.y. truputį žemesnio, pirminės apsaugos lygmens, jiems galimybių yra mažiau ir tai priklauso dar nuo to, ką taiko konkreti savivaldybė. Vilniuje, Kaune ir po tuputį Klaipėdoje yra gana rimtos programos, tiesa, labiau orientuotos į pastatų išorę. Bet skirtingai nuo Kultūros paveldo departamento, tos programos  yra truputį lankstesnės ir finansuoja tokius darbus, kurie netgi nėra tvarkyba. Pavyzdžiui, Kaune – ir pastatų prieinamumą žmonėms su negalia.

PAVELDAS.Džiuginėnų dvaro fragmentai (Telšių r.).

Paveldo išsaugojimas – tai tvaraus vartojimo kultūros dalis plačiąja prasme, kurią šiandien mes pradėjome ir vertinti, ir propaguoti, ir galbūt net daryti madinga. Kokią prasmę paveldui teikiate Jūs pati?

Esu vilnietė, užaugusi senamiestyje. Gimiau tarp paveldo, užaugau tarp paveldo, dirbu paveldui ir kaip mokslininkė irgi tyrinėju paveldą. Paveldas yra labai integrali ir labai svarbi mano gyvenimo dalis. Privilegija gyventi paveldo saugomame būste daugiau yra idėjinė: čia smagu, traukia, būstai įdomūs, skirtingi, bet tai vis emociniai aspektai. Jei kalbėsime iš praktiškos pusės – nepatogumų yra. Dviratį kaskart nešuosi į antrą aukštą – kieme nėra sąlygų jo laikyti. Šiandien dar daug tokių būstų nėra prieinami žmonėms su negalia, yra tų problemų ir daugiau.

O dažnai dirbdama su tokiais objektais, esate nudžiuginama ir nustebinama paveldo paslapčių?

Visada jų būna. Kai kurie Lietuvos paveldo objektai būna jau labai neblogai ištirti, bet net ir tuomet pasitaiko netikėtumų. Vienas iš įdomesnių objektų – tai Kurnėnų mokykla, prie kurios vidaus tvarkybos ir pritaikymo darbų teko dirbti. Tai tarpukariu statytas objektas, kurio išskirtinumas tas, kad beveik visos medžiagos buvo atplukdytos iš Amerikos. Objektas buvo neblogai ištyrinėtas, bet buvo labai įdomu dirbti, nes atsekėme medžiagų gamintojus, radome istorinius 1930-ųjų metų bukletus, reklamas. Vienoje iš patalpų radome ir gipso kartono plokštėmis apkaltas sienas, o tinkuojant buvo naudojami metaliniai kampučiai. Tuo metu! Arba štai buvusioje Smalininkų mokykloje radome, kad autentiškas mūras yra silikatinių plytų, o raudonų plytų užmūrijimas – jau sovietinis. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai silikatinių plytų mūras buvo autentiškas. Tokie atradimai praplečia paveldosauginio matymo ribas ir nors yra gana buitiški, bet kartu ir žaviausi, nes labai jau nelaukti – tikri atradimai. Kai kur nors randi gražų dekorą, irgi džiugina, bet atradimai minėtose mokyklose tiesiog apverčia tavo žinojimą.

Dėl ko šiandien Jums kaip paveldo specialistei labiausiai skauda širdį?

Labiausiai dėl praradimų, kurių buvo galima išvengti. Užtaisius prakiurusį lietvamzdį, nebūtų sudrėkę sienos, užlopius nedidelę skylutę stoge, nebūtų supuvę grindys, išrovus stoge medelį, jis nebūtų užaugęs ir pakenkęs dangai ir konstrukcijoms. Svarbios smulkmenos… Kai įvyksta stichinė nelaimė, negali nieko padaryti, o kai dėl aplaidumo, tampa apmaudu. Kitas momentas –  nekokybiškai atlikti darbai.  Tikrojo restauravimo Lietuvoje dar labai trūksta, per dažnai daroma pigiau ir greičiau, sunaikinant autentiškus sluoksnius. Bet labiausiai – elementari nepriežiūra. Kovoti su nepriežiūra ir su pražūtingoms to pasekmėmis buvo įkurtas mūsų projektas „FIXUS Mobilis“.

Ar galėtumėt keliais sakiniais pristatyti šį projektą? Ar jis įdomus tik paveldo bendruomenei, ar apie jį verta išgirsti ir plačiajai visuomenei?

FIXUS Mobilis skirtas paveldo prevencinei priežiūrai.  Projektas pradėtas 2019-aisiais metais ir iki kitų metų pabaigos aplankys 200 paveldo objektų, vėliau – dar daugiau. Projekto darbuotojai – trys komandos, sudarytos iš architekto, meistro ir specifinių sričių specialistų – lanko objektus mikroautobusais-mobiliosiomis dirbtuvėmis. Kiekvienas objektas apžiūrimas, įvertinama jo būklė, atliekami nedideli prevencinės priežiūros darbai, kurie užkerta kelią didelių ir brangių problemų atsiradimui ateityje – valomi užsikimšę lietvamdžiai, nuo stogų raunami medeliai… Galų gale valdytojui pateikiama ataskaita ir kalendorinis priežiūros planas, kuriame sužymėta, ką ir kaip dažnai valdytojas turėtų atlikti, kad pastato būklė neblogėtų. Siekiame padėti valdytojams patiems pasirūpinti savo pastatais. Projektas finansuojamas iš Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo kultūros programos 2014–2021 m. lėšų, todėl ši paslauga objektų valdytojams nieko nekainuoja.

O žmones, kurie nėra paveldo objektų savininkai, bet norėtų sužinoti daugiau apie paveldą arba apie statinių priežiūrą, periodiškai kviečiame į viešas konsultacijas ir praktinius mokymus-dirbtuves, kurie vyksta skirtinguose Lietuvos regionuose. Juk rūpintis savo pastatu reikia pradėti kitą dieną po statybų pabaaigos!  

Ačiū už pokalbį.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO ir Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

Augusto laiškas

Netikėtai surastas Žygimanto Augusto laiškas žmonai

Valdovų rūmų muziejuje beveik detektyvinė istorija: muziejaus rinkiniai pasipildė nauju eksponatu – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) laišku žmonai Kotrynai Habsburgaitei (1533–1572), rašytu 1566 m. balandžio 21 d. Liubline. Laišką galima pamatyti nuo lapkričio 15 d.

Laišką rado Graco antikvaras

Laiško atsiradimo istorija beveik detektyvinė. XVI a. valdovo, paskutiniojo Jogailaičio Lenkijos ir Lietuvos sostuose laišką vienas Austrijos Graco miesto antikvarų rado dėžėje kartu su istoriniais karybos daiktais. Antikvariato darbuotojai nusprendė, kad šis dokumentas galėtų būti įdomus Lietuvos ar Lenkijos kolekcininkams, bibliotekoms bei muziejams, ir paskelbė parduodą netikėtai atrastą Žygimanto Augusto laišką aukcione. Valdovų rūmų muziejus suskubo įsigyti šį laišką, nes muziejuje kaupiamas rūmų šeimininkų autografų rinkinys, be to, Žygimantas Augustas daug laiko praleido Vilniuje ir mėgo šį miestą. Jam valdant Vilnius buvo tapęs faktine ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos sostine, šio valdovo rūpesčiu buvo baigti renesanso stiliumi rekonstruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, juose sukauptos Europą stulbinusios brangenybių, meno, ginklų šarvų, retenybių kolekcijos, turtinga biblioteka.

Keli laiško šimtmečiai Austrijoje

Valdovų rūmų muziejaus specialistai svarsto, kad XVI a. antroje pusėje rašytas laiškas kelis šimtus metų galėjo būti saugomas Austrijoje, nes Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jį siuntė žmonai Kotrynai Habsburgaitei, kuri tuo metu keliavo iš Lenkijos į Austriją.

Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Kotrynos Habsburgaitės (1553–1572) portretas. Kopija pagal nežinomo dailininko po 1557 m. sukurtą portretą. Originalas saugomas Bavarijos valstybiniuose paveikslų rinkiniuose (Vokietija).

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1544/1548–1572) Kopija pagal nežinomo dailininko XVI a. portretą. Originalas saugomas Bavarijos valstybiniuose paveikslų rinkiniuose (Vokietija).

Iš teksto matyti, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovė kelionės metu su Žygimantu Augustu nuolat keitėsi laiškais. Valdovų rūmų muziejaus įsigytame laiške Žygimantas Augustas rašo, kad jį pasiekė žmonos Kotrynos laiškas, kuriame ji išreiškė viltį, kad Žygimantas Augustas yra sveikas ir sėkmingai grįžo į Lenkiją. Valdovas dėkoja už gerus palinkėjimus ir taip pat linki žmonai daugybės malonių įspūdžių. Valdovas prašo, kad Kotryna ir toliau praneštų laiškais ar kitais būdais, taip pat per Pėčo (laiške minimas sen. miesto pavadinimas – Quinqueecclesia) vyskupą, ar sėkmingai klostosi jos kelionė. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis rašo neprieštaraujantis, kad žmonos dvaro matrona būtų išsiųsta (taip žmonai leidžiama atsisakyti vienos iš dvaro damų). Tačiau, pasak valdovo, į jos vietą turi būti surasta kita matrona. Žygimantas Augustas laiške užsimena, kad dar vieno prašymo sprendimą atidedąs vėlesniam laikui. Taip pat pažada parašyti, kai pagerės jo sveikata.

Draugiški santykiai

Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė sako, kad tai itin vertingas ir retas eksponatas, nes tokių laiškų iš XVI a. su valdovo autografu Lietuvoje esama labai nedaug. Vertingas ir laiško turinys, iš kurio daugiau sužinoma apie Žygimanto Augusto ir jo žmonos Kotrynos Habsburgaitės tarpusavio santykius: matyti, kad, nepaisant to, jog sutuoktinių santykiai buvo sudėtingi ir stokojo tarpusavio šilumos, bendrauta mandagiai ir draugiškai. Toks bendravimas išliko netgi faktiškai išsiskyrus.

„Trečioji ir paskutinioji Žygimanto Augusto žmona Kotryna Habsburgaitė už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ištekėjo 1553 m. birželį, praėjus dvejiems metams po Barboros Radvilaitės mirties. Kotryna, kaip ir jos jaunesnioji sesuo – pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545), buvo Šventosios Romos imperatoriaus, Vengrijos ir Čekijos karaliaus, Austrijos arkikunigaikščio (erchercogo) Ferdinando I ir Onos Jogailaitės (1503-1547) dukra. Taigi Žygimantas Augustas buvo vedęs savo artimas giminaites – pusseserės dukteris, kurioms kartu buvo ir sutuoktinis, ir antros eilės dėdė.“

Devyneri Kotrynos Habsburgaitės metai Vilniuje

Kaip ir sesuo Elžbieta, gyvenusi, 1545 m. mirusi ir palaidota Vilniuje, Kotryna Habsburgaitė Lietuvos sostinėje praleido nemažai laiko. Pirmą kartą Vilnių ji pamatė 1554 m. gegužę. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad vietiniai ją sutiko labai šiltai, dvare visą vasarą vyko puotos ir vaišės. Su nedidelių išvykų pertraukomis Vilniuje valdovė gyveno net devynerius metus. Jai viešint Lietuvos sostinėje buvo pasklidusios džiaugsmingos kalbos apie Lenkijos ir Lietuvos valdovo sutuoktinės nėštumą, tačiau dėl nežinomų priežasčių vaikelio pora taip ir nesulaukė. Ši neišpildyta viltis pakenkė tiek Kotrynos įvaizdžiui, tiek sutuoktinių tarpusavio santykiams.

1562 m. Kotryna Habsburgaitė Vilniuje šventė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės vestuves su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza, vėlesniu Švedijos karaliumi. Tuoktuvės įvyko spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus dieną.

Vestuvės buvo labai iškilmingos, vyko žaidynės, turnyrai, grojo muzika, su mažomis pertraukomis puota truko visą savaitę. Žygimantas Augustas ir Kotryna Habsburgaitė dar pusę mylios už Vilniaus lydėjo jaunavedžius.

Kai Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas išvykdavo į Varšuvą, Kotryna Habsburgaitė ne kartą gyveno Vilniuje viena, sakydama, kad čia jai būti maloniau, o santykiai su vietos diduomene – šiltesni. Nuo 1556 m. kompaniją Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje jai palaikė Žygimanto Augusto seserys Ona ir Kotryna Jogailaitės. Šias tris moteris siejo draugiški santykiai. 1566 m. dėl nesėkmingai susiklosčiusių vedybinių santykių Žygimanto Augusto žmona išvyko iš šalies ir apsigyveno Lince, Austrijoje. 1572 m. vasarį ten mirė. Tų pačių metų liepą Knišine užgeso ir jos sutuoktinio, paskutiniojo Jogailaičio Žygimanto Augusto gyvybė.

Netikėtai surastą 1566 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laišką su autentišku valdovo autografu jau nuo lapkričio 15 d., bus galima išvysti Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje – Barokinėje valdovo bibliotekoje. Kaip žinoma, Žygimantas Augustas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje buvo sukaupęs vieną didžiausių ir turtingiausių to meto Europoje bibliotekų, kurioje būta per 4 tūkst. knygų. Valdovo laiškas, kaip naujai įsigyta unikali lituanistinė vertybė, bus rodomas kelis mėnesius, o vėliau perduotas į restauratorių rankas, kad būtų išsaugotas ilgiems šimtmečiams.

Valdovų rūmų muziejaus informacija.

jonas

PAS BUKINISTĄ: knyga tiek vertinga, kiek kažkam reikalinga

Bukinistika arba senų knygų supirkimas ir pardavinėjimas, turi senas tradicijas Vakarų Europoje ir ne tokias senas Lietuvoje. Vis dėlto, šis verslas gyvas iki šiol. Kiekvienoje sendaikčių mugėje galime rasti ir bukinistą, prekiaujantį senomis knygomis, plakatais, nuotraukomis, atvirukais ir kitais spaudiniais. Didmiesčių antikvariatai paprastai irgi turi vieną kitą lentyną įdomesnių ir retesnių knygų, laukiančių ir anksčiau ar vėliau sulaukiančių kolekcininkų. Jau geras dešimtmetis, kai miestuose vienas po kito kuriasi skaitytų knygų ir kitų spaudinių knygynėliai, skaitytojus viliojantys ir jaukumu, ir laisva atmosfera, ir katinais, ir kuo platesne pasiūla. Knygų mugėje Vilniuje keletą metų atskira erdvė taip pat buvo siūloma skaitytų knygų pardavėjams, deja, tradicija tai netapo, nors veiksmo ten buvo. Dėl bukinistų likimo Kauno Laisvės alėjoje vis dar verda ginčiai ir vis dar neaišku, ar jų staliukai po Laisvės alėjos remonto su senomis knygomis sugrįš, nors sugrįžtančių tikrai būtų. Tačiau, gyvenimui keičiantis, palyginus visai neseniai atsirado ir dar viena prekybos forma, kviečianti neaplenkti skaitytų knygų, o tuo pačiu į pasaulį žvelgti labiau tausojančiu žvilgsniu. Tai knygynai – kavinės, siūlančios ne tik išsirinkti knygą, bet ir paskaitinėti ją tame pačiame knygyne, siurbčiojant kavą, kakavą ar arbatą. Žodžiu, skaitytai knygai siūloma draugauti su kitomis prekėmis ir taip...išlikti? Knygyno-kavinės „Mint Vinetu“ Vilniuje vienas iš įkūrėjų Jonas VALONIS, ko gero, taip neteigtų, nes knygai, nepaisant visų technologijų, jis prognozuoja amžiną gyvenimą, o naujos prekybos formos, keičiantis gyvenimui tiesiog neišvengiamos dėl pirkėjų patogumo ir pasikeitusių poreikių.

Ar įkurti knygyną – kavinę paskatino išskirtinis domėjimasis knygomis, gal buvote sukaupęs didžiulę jų kolekciją?

Nei aš, nei mano kolegos, kurie su manimi įsteigė knygyną, nebuvo knygų kaupėjai ar bukinistai. Mes tiesiog ieškojome verslo idėjos, o kadangi knygos natūraliai visada buvo šalia, tai jos ir tapo paskata sukurti tokią tarsi jungtinę vietą, kokios prieš 12 metų tuometiniame Vilniuje dar nebuvo. Taip atsirado ši erdvė, kurioje žmonės gali laisvai knygomis keistis, jas siūlyti, perduoti kitiems ar parduoti mums. Mes esame visų šių veiksmų tarpininkai. Be skaitytų knygų dabar pas mus jau yra ir naujų knygų, kurias mes atsirenkame pagal klientų norus arba mūsų pačių norą vieną ar kitą knygą tiesiog išskirti.

Vis dėlto tai neeilinė veikla… Ar Jūsų verslas nepavirto gyvenimo būdu?

Aš čia, galima sakyti, gyvenu, tai net ne gyvenimo būdas, o tiesiog mano gyvenimas – viskas. Seniau iš viso dirbau  24 valandas per parą, o ir dabar, jei ir miegu, tai nereiškia, kad ilsiuosi – tiesiog galvoju, ką dar būtų galima  padaryti geriau. Kartais net ir sapnai padeda vystyti veiklą. Juk čia tikrai ne tas verslas, kad kažką už kažkiek pardavus jau galėtum  važiuoti ilsėtis. Tai darbas, kuris nuolatos reikalauja dėmesio ir jeigu tu jį užleisi, nestebėsi kažkokių tendencijų, ateinančių žmonių,  jų poreikių, norų, gerai nebus – čia viskas labai greitai keičiasi.

Kokios tendencijos yra šioje srityje?

Senų knygų srityje svarbiausia stebėti, kokios knygos iš praeities beldžiasi dažniausiai  ir suskubti jas surasti, taip pat svarbu sugebėti tarpininkauti tarp žmonių taip, kad jie rastų, ko ieško. Svarbi ir tinkama atranka. Seniau mes viską kaupdavome, o dabar jau darau labai didelę selekciją ir bet ko nekaupiu. Pavyzdžiui, klasikinių knygų rusų kalba pas mus yra vos keletas, nes jų skaitytojų pas mus užeina retai. Kituose knygynuose jos populiaresnės, nes ten visai kitokia publika. Bet knygų poreikių spektras labai didžiulis ir visko, ko žmonės ieško, turi turėti.  

O kokia Jūsų publika?

Yra trys segmentai: atvykstantys į Vilnių mokytis studentai, kurie ieško vietos prisėsti ir tuo pačiu literatūros, kuri reikalinga studijoms; vietiniai vyresni žmonės, kurie knygas kolekcionuoja arba turi interesą jas pirkti, ir tiek kaupti, tiek skaityti; turistai, kurie būdami naujame mieste, ieško kažkokios vietos, kur galėtų pabūti ir įsigyti kažką įdomaus. Labai dažnai žmonės ieško knygų iš savo vaikystės, kurias skaitė, kai buvo vaikai ir paaugliai ir nori jas pasiūlyti savo vaikams.

Neįsivaizduoju namų be knygų. Kai jų namuose nematau, nuliūstu. Šiais laikais didelė biblioteka su nuolat kaupiamais enciklopediniais ar mokslo populiarinimo leidiniais tikrai nebūtina, nes gausybė greitai besikeičiančios informacijos virste virsta iš interneto. Akivaizdu ir tai, kad interneto tinklas niekad netaps visaverčiu knygos pakaitalu. Neįmanoma palyginti kompiuterio pelės spragsėjimo su puslapių šnarėjimu, švelnių dramblio kaulo spalvų puslapių su šaltu ekranu, ką jau bekalbėti apie tikrų namų estetinį požiūrį - odiniai ar net ir nutriušę kartoniniai senų, retų leidinių viršeliai labai puošia namus.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

"Manau, kad knyga niekada nedings, nesvarbu, kiek atsiras technologijų. Geriau kalbėkime daugiau apie ugdymą. Jeigu šeima turi savo tradicijas ir vertybes, kurias sugeba perduoti savo vaikams, tai ir vaikai tai vertins", - sako Jonas Valonis.

Ar senos knygos domina jaunimą?

Pirmiausiai patikslinkime terminus ir vadinkime tas knygas tiesiog skaitytomis. Nes, kai skambina žmogus ir sako, kad turi antikvarinių knygų, o po to paaiškėja, kad tai sovietmečiu leistos knygos, tai aišku, kad terminuose mes nelabai gaudomės. Taigi skaityta knyga tinka visiems, ieškantiems sentimentų ir retenybių. Ji neturi amžiaus cenzo ir jokio išskirtinio pirkėjo. O antikvarinėmis knygomis laikomos tos, kurios išleistos iki 1800 m., bent taip jau rašoma kai kurioje literatūroje. Tokių knygų mes gauname mažai ir aš jų nerealizuoju. Kai kurias laikau knygyne dėl gražaus vaizdo, kai ką pasiimu sau, jei tema man įdomi ir noriu pasigilinti.  Jeigu kartais pasirodo, kad  knyga galėtų praturtinti muziejų, aš ją tam muziejui dovanoju arba parduodu. O šiaip manau, kad knyga niekada nedings, nesvarbu, kiek atsiras technologijų. Geriau kalbėkime daugiau apie ugdymą. Jeigu šeima turi savo tradicijas ir vertybes, kurias sugeba perduoti savo vaikams, tai ir vaikai tai vertins. Yra jaunų žmonių, kurie turi daugiau knygų nei 50-60 metų žmonės. Jie nėra kolekcininkai, o tiesiog žmonės su normaliu poreikiu skaityti ir manau, kad to visai užtenka knygai išlikti.

Ar į Jūsų knygyną patenka knygų, su kuriomis Jūs jau niekada nenorėtumėt skirtis?

Turbūt taip, bet tai knygos, kurių reikia man asmeniškai pagal interesų ratą. Tai ne tos knygos, kurios išskirtinai vertingos, ir kurias, sakykim, pardavęs pensijoje, aš praturtėsiu.  Knygyne mes turime knygų, kurios yra retos, bet galiausiai jos vis tiek bus parduotos. O kartais tokia knyga tiesiog laukia žmogaus, kuriam jos labai reikia. Juk yra retai pasirodančių knygų ir tu jas gali parduoti visada, bet aš esu tos nuomonės, kad geriau tokią knygą palaikyti tam žmogui, kuris ją įsigijęs apsiverks iš džiaugsmo, nei parduoti tam, kuris sakys „o, duokit man dar ir tą knygą“. Tai mūsų  knygyno politika: nudžiuginti. Juo labiau, kad per laiką pažįsti žmones, žinai jų poreikius ir gavęs knygą kartais ją palaikai tiems žmonėms. Kaip jau sakiau – nudžiuginti. Kita vertus, dažniausiai  žmonės domisi labai specifiniais dalykais ir ta knyga padėta į lentyną, tiesiog prapultų taip jam ir neatitekusi.

Kas apsprendžia skaitytų knygų vertę?

Čia jau reikėtų kalbėti apie gebėjimą parduoti daiktą. Kaina priklauso nuo kiekvieno pardavėjo požiūrio ir suvokimo. Ta pati knyga tikrai nekainuos visur vienodai. Be to, net toje pats vietoje ta pati knyga vieną dieną gali kainuoti 5 eurus, o kitą 10. Bet daugiau mažiau knygos kainą nustato toje vietoje besilankantys žmonės. Viename knygyne besilankantis kontingentas tiesiog nepriims brangesnių knygų ir kainas teks palaikyti tokias, kurios tiems žmonėms tinka, kitoje vietoje jas galima pardavinėti ir brangiau, nes renkasi mokesni pirkėjai. Galime pereiti per 5 knygynus ir pamatysime, kad ta pati knyga vis kitame knygyne skiriasi kas du eurus. Antikvarinių knygų vertė jau matuojama kitaip ir žmonių, kurie tai išmano.

Prieš 12 metų vieni pirmųjų knygai į draugiją pakvietėte kavą, lankytojui pasiūlėte Jūsų įkurtoje erdvėje ne tik įsigyti knygą, atnešti saviškę, keistis, parduoti, tiesiog čia pat kažką paskaityti. Ar galima sakyti, kad bukinistai tiesiog ieško naujų formų išlikti?

Reikia atskirti kultūras ir istorines aplinkybes, kurios susiklostė ir suprasti, kad Lietuva turi labai negilias bukinistų tradicijas. Mes elementariausiai neturėjome knygų. Juk pirmosios lietuviškos knygos – tai XIXa. pradžia. Tuo tarpu prancūzų bukinistai darbuojasi gal nuo XVIa., o gal  net nuo tada, kai  buvo pradėta rašytiprancūzų kalba. Taigi pasaulio kontekste mes esame labai jauni ir turime labai daug sovietmečiu leistų knygų, kurios sudaro gal 60 proc. ir yra absoliučiai visos išmetamos, nes morališkai pasenusios. Leidyba Lietuvoje irgi nėra labai didelė, tad bukinistų prekių laukas labai mažas. Lietuvos bukinistai niekaip negali lygintis nei su prancūzų bukinistais, pardavinėjančiais knygas prie Senos ir susikūrusias gilias tradicijas, nei su anglų bukinistais, dirbančiais po tiltais ir turinčiais ištisas knygynų gatves ir pan.  Tai visai kitas lygmuo. Tačiau ir tame pačiame užsienyje knygynai virsta pasisėdėjimo vietomis, kavinėmis, šalia knygų siūlomos ir kitos prekės – tai normalu. Mes irgi nuėjome šiuo keliu. Nors tuo metu, kai  mes atsidarėme, bukinistai turėjo dar visai kitą stilių, daugiau būdingą Rytų Europai, kai kaupiama viskas, kas pakliūna ir bandoma parduoti.

"Yra retai pasirodančių knygų ir jas gali parduoti visada, bet aš esu tos nuomonės, kad geriau tokią knygą palaikyti tam žmogui, kuris ją įsigijęs apsiverks iš džiaugsmo, nei parduoti tam, kuris sakys „o, duokit man dar ir tą knygą“, - su knygyno politika supažindina Jonas.

Minėjote, kad knygas ir superkate. Kokia literatūra šiuo metu populiariausia?

Mes priimame visas žmonių dovanojamas knygas ir iš karto atsiskaitome už tas, kurias jie nori parduoti, o mes pirkti. Labiausiai pageidaujama  užsienio autorių grožinė literatūra, vaikiškos ir istorinės knygos lietuvių kalba. Laikmetis nėra svarbu, gali būti priimta ir labai seniai leista knyga,  ir visai nauja knyga, perskaityta vos kartą. Kur kas svarbiau, kad ji ir vėl rastų naują skaitytoją.

Ačiū už pokalbį.

 

Spaudinių ir jų rinkinių (bibliotekų) funkcija dvejopa: mokomoji kultūrinė ir dekoratyvinė. Šen bei ten namuose išdėlioti spaudiniai suteikia namams gyvybingumo ir tam tikro žavesio. Senieji spaudiniai dar ir puiki investicija. (...) Mūsų laikais kompiuteris ir grožinės ar meno literatūros leidiniai šiuolaikiniame darbo kabinete „sugyvena“ puikiai.Viską lemia užsiėmimo pobūdis – dirbti su kompiuteriu ir skaityti reikia panašių sąlygų, nes abiem aplinkybėmis būtina susikaupti, vadinasi, aplink puošyba turi būti santūri, kita vertus, bibliotekoje tarp knygų lentynų, tikrai atsiras vietos ir kompiteriui.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

binary comment

Tarp Kalėdų eglutės žaisliukų – ir jaukūs vatinukai

Jeigu mums reikėtų rasti vatinių eglutės žaisliukų pagal senas technologijas gamintoją Rusijoje, turbūt nežinotume, kurį ir rinktis. Tačiau Lietuvoje tai tikra retenybė. Viena iš pirmųjų juos pradėjo gaminti Viktorija ZAUSAJEVA, gyvenanti Vilniuje. Prieš ketverius metus Viktorija susižavėjo šiais žaisliukais ir ryžosi pabandyti, o dabar jau rengia jų gaminimo pamokėles kitiems ir prisipažįsta, kad tai tapo didele jos aistra.

Atgalios besižvalgant

Vatinukų istorija labiausiai sietina su Rusija, kurioje jie buvo pradėti gaminti dar prieš revoliuciją, o po to atgaivinti apie 1930 – uosius, kai po visų perversmų ir vėl buvo leidžiama puošti eglutes. Tuomet netgi veikė tokių žaisliukų gaminimo artelės, kuriose būdavo pagaminama tūkstančiai žaisliukų. Paklausa buvo didelė, nes jie buvo įperkami net neturtingiausiems sluoksniams – lyginant su stikliniais žaislais, buvo labai pigūs. Etaloninius žaisliukus iš pradžių pagamindavo dailininkai, o po to, praėję cenzūrą – jeigu jau po 1930- ųjų – jie pasklisdavo po arteles ir būdavo gaminami masiškai, kaip fabrike pasidalijus procesus: vieni darė žaisliukų karkasus,  kiti suko vatą, treti spalvino,  klijavo drabužėlius.

Vėliau buvo sugalvoti net aparačiukai vatai susukti. Jų pagalba darydavo paprastesnės  formos žaisliukus, pavyzdžiui, obuolius ar kriaušes. Kartais cenzūros, dailininko pateiktas žaisliukas, dėl kažkokių priežasčių nepraeidavo ir jis artelių kaip etalonas nepasiekdavo. Tokių žaisliukų išlikdavo vos keli ir šiandien jie kainuoja milžiniškus pinigus. Reti žaisliukai Rusijoje kainuoja per 100 000 rublių, kokybiški, bet populiarūs anų laikų vatinukai kainuoja 7000-10 000 rublių. Beje, tokiu pat būdu buvo gaminami  ir didieji žaislai, statomi po eglute: Seniai Šalčiai ir Snieguolės, kurie šiandien taip pat medžiojami vintažo gerbėjų. Žaislų tematiką dažnai diktuodavo laikmečio aktualijos. Pavyzdžiui, po pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą, prasidėjo kosmonautų era, po olimpiadų – pasipildavo įvairių sportininkų figūrėlės. Tačiau ilgainiui vatinukai tap nepopuliarūs ir nemadingi  – stikliniai ir pastikiniai žaislai atpigo ir savo blizgesiu pirkėjus viliojo daug labiau.

Šiandien kolekcionuoti vatinukus labai populiaru, beje, kaip ir visus kitus senus eglutės žaisliukus – tai tikra manija. Ši manija gana gaji ir Vakarų Europoje. Ten taip pat nestinga senų žaisliukų kolekcininkų, o tarp jų ir tokių, kurie renka vatinukus. Ir nieko keisto, juk vatinukų istorija prasidėjo Vokietijoje, kuri viena iš pirmųjų dar XIXa. viduryje pradėjo puošti eglutes ir gaminti rankų darbo žaisliukus iš vatos ir vatino. Anot Viktorijos, jie buvo kiek kitokie, naudota daug kartono, įvairių dekoro elementų, bet tūriui padidinti – ir vatos. Kiek vėliau ėmė rastis vien vatiniai žaisliukai, kurie su eglutės puošimo tradicijomis atkeliavo į Rusiją ir labai joje išplito.

Vata – universali, bet kaprizinga medžiaga

Viktorija sako, kad  į šiuos be galo jaukius žaisliukus – tiek antikvarinius, tiek ir dabartinių meistrų – žiūrėjusi ilgai ir smalsiai, dabar internete jų daugybė ir jie jai labai patikę. Tačiau pradėti gaminti pati vis nesiryžo, kol vieną dieną sūnui į darželį neprireikė rankų darbo žaisliuko. Tada ir nusprendė, kad reikia pabandyti. Baigusi Vilniaus pedagoginiame universitete dailę ir dar turinti floristės bei apželdintojos specialybes, Viktorija visada draugavo su menais ir net su eglutės žaisliukais: nėrė angeliukus, miniatiūras, darbavosi su dekupažu. Žodžiu, rankdarbiai visada jai buvo artimi. Tada, prieš 4 metus, Viktorija padarė du pirmuosius savo žaisliukus –  Kalėdų senelį ir Snieguolę ir nunešė į darželį. Nėra ir kalbos, kad jie visiems labai patiko. Tačiau pirmą kartą ji darbavosi,  galima sakyti, beveik intuityviai, be didelių pamokų. Technika jai patiko, bet ne viskas pasirodė taip paprasta kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, todėl ir vėl įvyko stabtelėjimas. Nėrimas ir dekupažas, net baldų dekoravimas Viktorijai atrodė kur kas paprasčiau nei ta įnoringa vata sulipinta klijais iš krakmolo. Bet ramybė buvo prarasta ir moteris po kruopelytę pradėjo rinkti medžiagą apie šią technolgiją, kad darytų viską teisingai, o ne bet kaip.

Šiandien žaisliukų kūrėja jau gali iš patirties pasakyti, kad vata labai sudėtinga medžiaga ir pagauti jos esmę nėra paprasta. Nors atrodytų kas jau čia tokio: vielutės karkasas, vata, kleisteris iš krakmolo ir dažai.  Plonais sluoksneliais imi vatą, tepi ją klijais ir iš tų sluoksnelių formuoji norimą žaisliuką. Cha!

„Pavyko gal tik koks penktas žaisliukas, bet  aš daugiau su vatinukais nebesiskyriau. Nors galiu pasakyti, kad  pusantrų metų mane valdė vata – ką ji norėjo, tas iš jos gavosi,  bet jau vėliau ją visgi pradėjau valdyti aš – pagaliau išeidavo tos formos, kurių ir norėjau“, –  nepaprastą draugystės pradžią prisimena Viktorija.

Rezultatas beveik neprognozuojamas ir visuomet skirtingas

Tačiau ir dabar ji niekada neturi galutinės žaisliuko vizijos, o apie tai, kad padarys tokį patį ir kalbos nėra. Todėl klausydama užsakymų niekada nepažada, kad žaisliukas bus lygiai toks pats, kokį kažkur matė pirkėjas. Juk sluoksniukas vatos pasislinks ir figūra jau kita. Tiesa, išvardytos priemonės žaisliukui kurti nėra visos. Figūrėles dar reikia ir aprengti, nuspalvinti, išpuošti, dekoruoti detalėmis. Drabužėliai dažniausiai klijuojami iš tos pačios vatos „audinio“. Smulkios detalės kerpamos iš sauso, o didesnės – ir iš šlapio „audinio”. Kartais vata iš karto nudažoma tekstiliniais dažais ir tuomet figūrėlės jau nereikia dažyti. Taigi tenka būti ir drabužių dizainere ir dailininke, kad spalvos gražiai derėtų.  Jeigu figūrėlė daroma iš baltos vatos, teks pasidarbuoti teptuku su akriliniais, vandeniniais ar net aliejiniais dažais. Figūrėlių veideliai gimsta iš polimerinio, savaime džiūstančio ore, molio. Viktorijai jis labiausiai patinka dėl kiek grublėto, natūraliai atrodančio paviršiaus.  Pabaigtą žaisliuką galima lakuoti, bet Viktorija saviškius tiesiog dar kartą sutepa kleisteriu – jie būna kieti ir švelniai blizga. Tai patvarūs ir ilgaamžiai žaislai, ne veltui jų tiek daug yra išlikę iš praeitų šimtmečių, bet duoti žaisti vaikams – nepatartina: kokia nors detalė gali ir nulūžti.  

„ Vatos technika labai įdomi, unikali. Iš jos galima daryti skirtingas formas, faktūras, yra labai daug gražių ir įdomių darbo su ja niuansų. Labai tikiuosi, kad dar ne viską apie ją žinau, kasdien atrandu kažką naujo, todėl ir kurti dar nenusibodo“, – sako Viktorija.

Daugumą savo žaisliukų Viktorija daro eglutei, nors yra ir velykinių – kiaušinukų, dekoratyvinių figūrėlių. O kalėdiniai žaisliukai iš tiesų labai įvairūs. Seneliai Šalčiai, snieguolės, mergaitės, arkliukai, besmegeniai, angeliukai, žvėreliai, grybai ir daugybė kitokių figūrėlių. Viktorija sako, kad jos įkvėpimo šaltinis senoviniai XXa. pradžios atvirukai iš Vokietijos, Anglijos, rečiau – Rusijos. Kalėdiniai jų siužetai labai gražūs, jaukūs, su daug detalių – tikrai yra iš ko pasimokyti.   

Atėjo laikas pamokoms

Dabar Viktorija jau veda ir žaisliukų gaminimo pamokėles. Tiesa, šiuo metu dėl pandemijos tik individualias, su mažai žmonių, bet jos vis tiek vyksta ir norinčiųjų išmokti gaminti vatinukus netrūksta.

„Iš tų pirmųjų mokinių atsirado ir prasidėjo mano žaisliukų era. Dažniausiai šie žaisliukai yra perkami sau, o ne dovanoms. Vyresnės moterys perka su mintim, kad jie išliks ateities kartoms, tai savotiška  investicija į Kalėdų žaislą, keliausiantį iš kartos į kartą. Kartais žaislai ta pačia intencija dovanojami mažiems 2-3 metukų vaikams. Turiu pirkėjų ir užsienyje, bet kol kas nedaug. Kolekcininkai, renkantys retus antikvarinius žaislus, jau turi ir maniškių – juk juos gaminu pagal senovinę technologiją ir kažkada jie irgi taps antikvariniais“, – sako Viktorija.

Švenčių išvakarėse – žaisliukų gamybos darbymetis

O dabar pats žaisliukų gaminimo darbymetis. Drauge su užsakymais, pagaminama ir žaisliukų, skirtų parduoti, bet paversti tai tiesiog žaislų gamybos fabrikėliu – neįmanoma. Vienas žaisliukas gimsta per savaitę, nes jam pagaminti reikia 3-5 etapų. Žaislai džiūsta natūraliai, kartais – prieš saulę  ar šalia radiatoriaus. Žinoma, vienu  metu gaminama po keliolika žaislų. Kiekvienais metais Viktorijos gerbėjai sulaukia ir naujienų – pačiai kūrėjai smagu išbandyti kažką naujo. Jos šeima, vyras ir dukrytė su sūneliu, eglutę puošia tik mamos kurtais žaisliukais, tad namuose, žinoma, kad yra aukso fondas, kuris namų jau niekada nepaliks. Viktorija juokiasi, kad žaislus šiam fondui dažniausiai atrenka net ne ji, o jos vyras. O jai pačiai labiausiai patinka tie žaisliukai, kuriuose daug detalių ir dar prisiminė padariusi labai gražią gero veido raganą.  Šiandien Viktorijos gaminiai netrunka sulaukti pirkėjų. Žmonės pradėjo vertinti rankų darbą ir išskirtinius papuošalus. Visiems svarbu turėti kažką savito, išskirtinio ir su istorija. Pavyzdžiui, yra tokių, kurie ieško žaisliukų susijusių su gamta: grybų, paukščiukų, žvėrelių,  namelių ir sukuria fantastines, kaimiškos stilistikos eglutes. Yra renkančių tik Kalėdų Senelius ir snieguoles – rinkti serijas populiaru.

O gera žinia ir ta, kad Viktorijos kuriami žaisliukai yra tvarūs, ekologiški, neteršia aplinkos. Todėl švenčių išvakarėse Viktorija visiems tokių žaisliukų gerbėjams pasiūlo dar ir vatinukų gamybos pradžiamokslio rinkinius. Įsigijus jį, visa šeima ilgais žiemos vakarais gali sėsti prie stalo ir bandyti sukurti savo žaislą. Juk nieko nėra jaukiau nei drauge kurti, ir drauge džiaugtis rezultatu.

Jaukaus Kalėdų laukimo mums visiems!

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš FB Viktorija Zausajeva archyvo.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia