4

Šviestuvų istorija ir misija. ŠVIESTI ir PUOŠTI!

Šviesa – neatskiriama mūsų gyvenimo dalis,tad ir jos šaltiniai tiesiog būtini. Pageidaujama – gražūs. Šviestuvų esama įvairių tipų: tvirtinamų prie sienos - aplikė, bra; statomų ant stalelio - bujotė, žvakidės; ant grindų – toršerai; kabinamų palubėje, kelių šakų – sietynai. Be pagrindinės funkcijos šviesti, senuosiuose interjeruose pakabinami kelių šakų šviestuvai buvo svarbi interjero detalė ir atliko erdvės formavimo, jos užpildymo ir puošybos funkciją. Neabejotina, kad iki industrinės revoliucijos sietynai, kaip brangūs ir ištaigingi kūriniai, vieni pirmųjų atspindėdavo stilių ir mados pokyčius. Iškilmių progomis rūmų kambarius ir sales apšviesdavo pakabinami žvakidžių sietynai, kurių šviesa atsispindėdavo salių tarpulangių veidrodžiuose ir grindų parkete. Ne ką mažiau svarbūs šviestuvai ir mūsų interjeruose, tačiau tikrai ne tokie puošnūs kaip seniau. Į tą „seniau“ šį kartą ir žvalgysimės.

Korpusiniai ir karūniniai 

Sietynų būta įvairių formų – nuo prabangiai puošnių iki lakoniškos konstrukcijos ir saikingo dekoro (arba ir be jo, jei būdavo naudojami buitinėse patalpose). Per kelis šimtmečius susiformavo  dviejų pagrindinių formų sietynai – korpusiniai  ir žiedo ar karūnos tipo. Jie būdavo gaminami iš vario, žalvario, alavo, bronzos. Dalis detalių liejamos, dalis būdavo pagamintos metalą štampuojant.

Korpusiniai sietynai paplito Renesanso epochoje. Šio tipo sietynų centre- profiliuotas strypas, apačioje užsibaigiantis rutuliu. Prie strypo vienu ar keliais aukštais pritvirtintos lenktos ar įmantriau vingiuotos šakos, kurių galuose įmontuotos plokščios lėkštelės, apsaugančios nuo vaško lašėjimo ir taurelės – indeliai žvakėms įstatyti. Šakos ir taurelės dažnai būdavo puošiamos įvairiais, puošniais, augaliniais ornamentais. Vakarų Europos šalių karalių ir didikų rūmų salėse sietynai, kai reikėdavo pakeisti žvakes, buvo specialiais būdais nuleidžiami žemyn ar pakeliami. 

Karūniniai ar žiedo formos sietynai atrodė kitaip. Prie didelio skersmens žiedo – lanko formos pagrindinės sietyno detalės buvo tvirtinamos šakos ar rageliai su lizdais žvakėms įstatyti. Karūniniai sietynai dažniausiai  prie lubų buvo kabinami ant grandinių. Žvakių ar vėlesni – XX a. I p. elektriniai sietynai puošiami kaltais, lietais, štampuotais, karpyto metalo ažūriniais, įvairiais dekoro elementais ir puošniomis detalėmis.

XIX a. pab. – XX a. pr. moderno stiliaus sietynai pasižymi banguotomis linijomis, XX a. 2-3 dešimtmečiuose neoklasicizmo įtakoje išpopuliarėja karūniniai sietynai, kurių apačioje tvirtinamas plafonas – išgaubtas lėkštės formos matinio stiklo ar alebastro pagrindas, virš jo, ant karūnos lanko tvirtinamos į viršų ar žemyn nukreiptos lemputės su puošniais gaubtais. Tokių sietynų galima matyti išlikusiuose oficialių, valstybinių pastatų interjeruose – Vilniaus ir Kauno bankų patalpose.

 

Korpusinių šviestuvų galuose įmontuotos lėkštelės rodo, kad anksčiau šviestuvai buvo su žvakėmis.

Stiklinės ir krištolinės permainos

Visiškai naujas etapas sietynų istorijoje Vakarų Europoje prasideda XVII a.  Kalnų krištolo, stiklo, o vėliau ir švininio krištolo naudojimas gamyboje radikaliai pakeitė sietynų išvaizdą. Kalnų krištolas buvo retas, trapus ir brangus. Su šia medžiaga sunku dirbti, todėl krištolinių sietynų detalės buvo netaisyklingos ir nevienodos.

Veneciško stiklo sietynai buvo sudaryti iš daugybės vamzdelių ar narelių suformuotų šakų, puošti įvairiais kabučiais bei natūralistiniais daugiaspalviais peršviečiamais gėlių žiedais ir lapais. Tokio tipo sietynai vadinti specialiu terminu „chiocche” (gėlių puokštė). Jų pirmasis kūrėjas buvo Giuseppe Briati (1686- 1772) – vienas įdomiausių ir svarbiausių XVIII a. Murano stikladirbių. Grožiu garsėjo Venecijos stiklo sietynai su  peršviečiamomis spalvotomis gėlėmis. XVIII a. Marijos Teresės tipo sietynai (taip pavadinti Italijos karalienės garbei) buvo fontano formos. Jie priminė krentantį vandenį. To paties amžiaus viduryje atsirado krepšelinis – tarsi su krepšeliu apačioje – sietynas.

Negalima nepaminėti ir 1724 m. Parchen kaimelyje, Bohemijoje (dabar Čekija) Joseph Pallme įkurtų krištolinių sietynų dirbtuvių. Bohemijos sietynai pasižymėjo briaunota krištolo šlifavimo technika.

 

Bėgant šimtmečiams sietynai pasižymėjo be galo didele medžiagų, formų ir stilių įvairove. Galima tvirtinti,  jokia kita apšvietimo priemonė savo istorijoje neparodė tiek daug prabangių, kartais netgi švaistūniškai perkrautų formų ir stilių, kaip sietynai. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje atsiradusi elektros lemputė sietynų gamintojam suteikė dar didesnę laisvę kurti ir jie ja pasinaudojo, bet sietynai tapo vis dėlto mažiau puošnūs, arba…saikingi.

Palikimas Lietuvoje

Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime išlikusių labai ankstyvų istorinių sietynų pavyzdžių. Seniausi – datuojami  XVII a. Pastarieji ypatingi ir saviti savo dekoru – žalčio formos puošybos elementais, kaip manoma, galėjo būti pagaminti Lietuvoje.

Dar viena Lietuvos XVII-XVIII a. bronzinių ir žalvarinių sietynų grupė – korpusiniai voro formos sietynai, atitinkantys Anglijos, Nyderlandų bei Vokietijos regionuose Renesanso ir Baroko laikotarpiais vyravusias sietynų formas.

XV–XVII a. Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje įsivyravo netradicinio tipo sietynai –meliuzinos. Tai pakabinami šviestuvai, sukomponuoti  iš medžio šakų ar elnio ragų, puošti undinės ar sirenos, drakono skulptūrėlėmis, net elnio galva. Žvakės tvirtinamos ant ragų. Tokių sietynų būta vienuolynuose ir net bažnyčiose.

Stiklinių sietynų Lietuvoje yra išlikę vos keletas, tuo tarpu klasicizmo ir jo atmainų stiliaus sietynų išliko gana daug, jie buvo populiarūs sakraliniuose interjeruose. Nors Lietuvoje nėra išlikusių nei romaninių, nei gotikinių sietynų pavyzdžių, tačiau pastarųjų formos imituojamos XIX a. sukurtose apšvietimo priemonėse. Taip pat esama pavienių vertingų sietynų, kurie dėl savo išskirtinės formos nepatenka į jokias anksčiau minėtas grupes.

Nors sietynų paveldo Lietuvoje tyrimai dar nėra baigti, tačiau surinkta informacija apie muziejuose saugomus eksponatus bei kabančius sakraliniuose ir viešuosiuose interjeruose rodo, kad didžiausią dalį Lietuvoje išlikusių šių apšvietimo priemonių sudaro XIX-XX a. pavyzdžiai, o XVII ir XVIII a. sietynų išliko žymiai mažiau. Be to, matyti, kad Lietuvoje būta beveik visų Europoje vyravusių skirtingų medžiagų ir stilių sietynų, kurie buvo parsigabenami iš įvairių Europos kraštų.  

 

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

XIX a.antros pusės - XX a. pirmos pusės sietynų gamyba Vakarų Europoje ir Rusijoje

Nuo 1823 m. veikiančios sietynų ir veidrodžių kompanijos J.& L. Lobmeyr Vienoje savininkas Hansas Haraldas Rathas (1938-1968) mėgo sakyti, jog „sietynai yra dangaus baldai". Kaip puošnūs ir brangūs dirbiniai, jie jautriai atspindėdavo besikeičiančius stilius, o nuo XIX a. antros pusės - ir dizaino tendencijas. Tačiau pramoniniu būdu gaminami sietynai labai retai buvo ženklinami įmonių įkalais, šias apšvietimo priemones kiek dažniau žymėjo tik ypač garsios firmos, todėl dabar dažnai sunku pasakyti gamintojus.

Nuo 1823 m. veikiančios sietynų ir veidrodžių kompanijos J.& L. Lobmeyr Vienoje savininkas Hansas Haraldas Rathas (1938-1968) mėgo sakyti, jog „sietynai yra dangaus baldai”. Kaip puošnūs ir brangūs dirbiniai, jie jautriai atspindėdavo besikeičiančius stilius, o nuo XIX a. antros pusės – ir dizaino tendencijas. Tačiau pramoniniu būdu gaminami sietynai labai retai buvo ženklinami įmonių įkalais, šias apšvietimo priemones kiek dažniau žymėjo tik ypač garsios firmos, todėl dabar dažnai sunku pasakyti gamintojus.

XVIII a. septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje prasidėjusi pramonės revoliucija Europoje tęsėsi dar ir visą XIX a., o kai kur užtruko ir iki XX a. pradžios. Šis reiškinys, atnešęs milžiniškus pokyčius žmogaus kasdienybei, pasireiš­kė dideliais pasikeitimais ir gamyboje – nuo brangaus rankų darbo pereita prie daug pigesnio mašinų, taigi ir nuo manufaktūrų – prie fabrikų. Nors Lietuvoje ir būta tokių įmonių, kaip Petro Vileišio „Mekaniška dirbtuvė”, tarp daugelio kitų dirbinių gaminusi ir „žibintėlius”, ar A. Petronio dirbtuvės ir sankrova (veikė 1914 m. ir vėliau) Kaune, bei Mykolo Neviadomskio dirbtuvės (veikė 1888-1920 m. ir vėliau) Vilniuje, pramoniniu būdu ir kiekiais sietynų jos negamino. XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės pramoniniai sietynai Lietuvoje buvo vežami iš įvairių Europos šalių, dažniausiai – iš kaimyninės Lenkijos. Ten ypač aktyviai bronzos dirbinių įmonės ėmė kurtis XIX a. septintajame dešimtmetyje. Tarp tokių galima išskirti 1862 m. brolių Lopienskių įsteigtą bronzos ir sidabro dirbinių įmonę, 1867 m. – J. Serkovskio ir 1875 m. – G. Roškovskio bažnytinių bronzos reikmenų dirbtuves. Nuo 1888 m. pradėjo veikti brolių Eilsteinų, nuo 1894 m. – brolių Hempelų, nuo 1897 m. – M . Rapaporto  šviestuvų ir bronzos dirbinių fabrikai,  nuo 1900 m. – Stanislovo Moravskio bronzos liejybos dirbtuvės, nuo 1900 m. – J. F. Gieršos, 1901 m. Edvardo Krasnoselskio, bei V. Komorovskio  meno dirbinių iš bronzos  dirbtuvės, nuo 1910 m. – A . Marciniako elektrinių  šviestuvų fabrikas, maždaug nuo 1912 m. – elektrinių žirandolių fabrikas – “Specjalna Fabryka Żyrandoli  do Elektryczności” ir t. t. Galiausiai 1926 m., pagal  pramonės ir amatų surašymo rezultatus, išaiškėja, jog vien tik Varšuvoje būta 18 įmonių, gaminusių sietynus. Be abejonės, jos gamino savo produkciją ne tik vietiniams interjerams, bet ir eksportui į Rusiją (gal būt ir į XI X a. – X X a. pradžioje jai priklausiusią Lietuvą).

Elektros lemputės išradimas paskatino sietynų formų keitimąsi, ypač skirtų pasaulietiniams interjerams. Lengvas jos pritaikomumas (lemputės nereikė­jo laikyti statmenai, priešingai nei žvakės) apšvietimo priemonių kūrėjams suteikė begalinę laisvę fantazijai. O dėl ryškios šviesos sietynų šakos skaičiuojamos jau ne dešimtimis (kaip žvakiniuose sietynuose), bet vienetais, jos nusvarintos žemyn, bet neužriestos. Pradžioje (1880-1910 m.), kol naudotos ne tokios ryškios kaitrinės anglies lemputės bei esant didele naujove, jos šviestuvuose demonstruotos atvirai ir gaubtais nepridengtos. Vėliau, po 1910 m., patobulinus jas į ryškesnes volframines, lemputės pridengtos įvairiaformiais perregimais, baltais ar spalvotais gaubtais. Gaminti sietynai su plono vamzdelio korpusu užsibaigiantys dvejomis, trejomis art nouvo dekoruotomis šakomis. Gali būti, jog panašiai atrodė ir Varšuvos XX a. pradžioje įsikūrusių fabrikų elektriniai sietynai. Kiek vėlesniuose, po 1929 m. lenkų gamintojų išleistuose fabrikų kataloguose matyti itin modernių formų šviestuvai. Jie pasižymi aštriomis geometrinėmis formomis, puošti ypač išraiškingomis, tačiau minimalistinėmis art deco bruožų detalėmis. Apie 1930-uosius paplito šviestuvai su aptakiais baltais ar „marmurinio” stiklo gaubtais. Tokių sietynų ypač daug gamino brolių Borkovšų dirbtuvės. Nemažai sietynų Lietuvoje esama ir iš Vokietijos metalurgijos centro Berlyne, džiulio apšvietimo priemonių fabriko “Beleuchtungskörper GmbH”.

Priešingai nei Vakarų Europoje, XIX a. vidurys Rusijos dirbtuvėms buvo kupinas sunkumų – uždaryta daug fabrikų, parduotuvių. Bronzos gaminių paklausa atsigavo tik septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose, kai susiformavo tinkamą išsilavinimą įgijęs buržuazijos sluoksnis. Kiek žinoma, XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmame ketvirtyje apšvietimo priemonės buvo gaminamos K . F. Verfelio (veikė nuo 1842 m . iki apie 1910 m.), A . Moran o (1849-1918 m.), F. Šopeno (vėliau F. Šopeno ir K . Berto; 1860 m. – XI X a. pab.), A . G . Štangės  meninės bronzos fabrikuose Sankt Peterburge bei A . M . Postnikovo (1868-1917 m.), P- A . Ovčinikovo (1868-1917 m.), A . Krumbiugelio bronzos dirbinių firmose.

Aukščio reguliatoriai sietynams būdingi maždaug iki 1920 m.

Apšvietimo priemonių formas įtakojo ne vien vyravę stiliai ar atsiradusio dizaino tendencijos, bet ir skirtingų šviesos šaltinių (žvakių, elektros lemputės) panaudojimas. Vis labiau įsigalint pramoninei gamybai, sietynų individualumas ir išskirtinumas ne visada buvo pačiu svarbiausiu veiksniu – dirbtuvės dažnai gamino pana­šius ar net vienodus gaminius ir tik nedaugelis fabrikų siekė išsiskirti meniška dirbinių stilistika.

 

Parengta pagal menotyrininkės
Alantės VALTAITĖS publikaciją

Tekstas iliustruotas parduotuvės „SENOVĖS PRABANGA“ (www.senovesprabanga.lt) šviestuvų nuotraukomis.

4T4A0994

Fotografijos muziejuje – praeities ir dabarties sandūra

Pažintis su Fotografijos muziejumi Šiauliuose dėliojosi iš mažų dalelių, beveik akimirkų, kurias visais laikais žmonės norėjo įamžinti nuotraukose ir palikti jas ateičiai su užrašu: „ilgam prisiminimui“. Fotodarbų, įdomiame daugiafunkciniame fotografijos centre, apstu. Kaip ir kitų su fotografija, dar vadinama akimirkos, tylos menu, susijusių dalykų.

Įtinka visiems

Šiaulių „Aušros“ muziejui priklausantis Fotografijos muziejus  – vienintelis specializuotas fotografijos istorijos, meno ir technikos muziejus Lietuvoje, kuris saugo ir reprezentuoja reikšmingą beveik 150 000 eksponatų ir muziejinių vertybių Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų  rinkinį. Muziejus kviečia susipažinti su saugomais archyvais ir virtualioje erdvėje. Daugiau kaip 20 000 fotografijos srities muziejinių vertybių publikuojama nacionalinėse ir tarptautinėse duomenų bazėse.
2014 m. modernizuotame muziejuje organizuojamos šiuolaikinės ir istorinės Lietuvos ir užsienio fotografijos parodos, vyksta susitikimai su autoriais, fotografijos tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai bei kita įvairiapusė šiuolaikiška ir inovatyvi edukacinė ir pramoginė veikla. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Tatjanos Luckienės–Aldag trišaliu susitarimu 2014 m. muziejuje įkurtas Vito Luckaus fotografijos centras, kuris tyrinėja XX a. II pusės Lietuvos meninę fotografiją ir vieno konceptualiausių jos atstovų – Vito Luckaus kūrybą, rūpinasi jo archyvo išsaugojimu, kitų šio laikotarpio fotografijos kūrėjų archyvų globa, tyrimu ir sklaida.
Muziejaus galerijoje viena kitą nuolat keičia išskirtinės fotografijos parodos, lydimos renginių, ekskursijų, edukacinių užduočių. Gyva kūrybinių eksperimentų erdvė – edukacinė studija su fotolaboratorija ir mažąja parodų sale – kviečia į kūrybinius užsiėmimus vaikams, jaunimui ir suaugusiems, čia organizuojamos parodos, paskaitos, filmų peržiūros. Muziejaus įkūrėjo A. Dilio vardo skaitykloje bet kuris lankytojas, užsukęs į muziejų nemokamai gali pavartyti unikalios specializuotos fotografijos bibliotekos leidinius. Naujausių fotografijos albumų, žurnalų ir kitų leidinių, taip pat suvenyrų galima ir įsigyti šalia esančioje muziejaus parduotuvėlėje.
Nepamirštamus įspūdžius žada ypatinga galimybė įžengti į fotoaparato vidų, apsilankius muziejaus stogo terasoje įrengtoje „cameroje obscuroje“, o terasos monokliai leidžia pažvelgti į senųjų Šiaulių panoramas, kurias galima palyginti su iš aukšto atsiveriančiais įspūdingais šiuolaikinio miesto vaizdais. Rekonstruoto muziejaus pastato architektūra ir interjero įrangos estetika pabrėžia pastato istoriškumą, tarpukario modernizmo architektūros ypatumus ir atspindi pastato funkciją, atkartodama fotografijos simbolius bei kodus. Atvira ir originali muziejaus erdvė nuteikia aktyviai pažintinei ir kūrybinei veiklai.

Mitų griovėjai 

Muziejininkas – rinkinio saugotojas, edukatorius Žygimantas Ruškys, pristatydamas muziejaus veiklas, neslėpė, jog kartais susiduria su skeptišku lankytojų požiūriu. Neva, fotografija šiais laikais nebeaktuali – fotografais tapo kone kiekvienas, o apie akimirkos meną gali papasakoti net ir vaikas. Tačiau visuomenėje įsigalėjęs mitas muziejuje labai greitai sugriaunamas. „Apžiūrėję parodas, sudalyvavę edukacijose visi supranta: toli gražu ne kiekvienam lemta būti fotografu. Bet kas, net ir su geru fotoaparatu, gero kadro nesugaus ir išskirtinio momento neįamžins. Tuo tarpu gebėjimais apdovanotas fotografas, net ir su „muiline“ padaro gerų nuotraukų, – kalbėjo pašnekovas. – Fotoaparatas pats nefotografuoja. Mygtuką visuomet nuspaudžia žmogus“.

Žodis „fotografija“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „šviesos raštas“, „šviesoraštis“. Apibūdinimas atskleidžia ir pačią reiškinio prigimtį – tikrovės vaizdas nupiešiamas šviesa, kai ji pro mažutę skylutę patenka į visiškai tamsią erdvę (dėžutę) ir joje suprojektuoja apverstą tikrovės atvaizdą. Šis reiškinys žinomas jau 2,5 tūkstančio metų, o prietaisas, kuriame atsiranda fotografinis vaizdas – fotoaparato prototipas, vadinamas camera obscura – detaliai aprašytas XV a. garsiojo Leonardo da Vinči, tačiau tik XIX a. žmonija išrado būdą šitą fotografinę projekciją užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją. Daugiau kaip du tūkstantmečiai žinių nelaisvės metų – tiek fotografija buvo įkalinta cameroje obscuroje ir negalėjo įgauti materialios formos, tapti fotografija, kurią galėtume laikyti rankose ir išsaugoti atminčiai.

Per daugelį amžių pats fotografijos principas išliko nepakitęs, net ir šiuolaikiniame fotoaparate fotografinis vaizdas atsiranda taip pat, kaip ir kameroje obskuroje. Ištobulinta fotografijos technologija leidžia šį kažkada tamsų kambarį sutalpinti net į patį mažiausią objektą, tačiau pats šviesoraščio principas išlieka toks pats, keičiasi tik suprojektuoto vaizdo „užrašymo“ būdas.

Fotografijos muziejus gali didžiuotis, nes saugo didžiausią įvairios fototechnikos kolekciją Lietuvoje. Lyginant įvairių laikotarpių fotoaparatus, nesunku pastebėti, jog ilgainiui keitėsi jų techninės charakteristikos, dydis, forma, dizainas. Pirmieji fotoaparatai buvo gana masyvūs. Tačiau XIX amžiaus 8 dešimtmetyje fotografijos technologija supaprastėjo, šlapią kolodijų pakeitė sausa želatinos emulsija, netrukus prasidėjo ir pramoninė fotografinių medžiagų (sausų negatyvų plokštelių, fotopopieriaus) gamyba ir fotografija tapo lengviau prieinama ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams. Pasikeitė ir pati fototechnika – fotoaparatai tapo mažesni, lengvesni, juos galima buvo pasiimti su savimi keliaujant, iškylaujant, atsirado dar daugiau galimybių fotografuoti, fotografija įgavo dar daugiau laisvės.

Šiuos teiginius patvirtins bei iliustruos šiuo metu ruošiama nuolatinė ekspozicija. Muziejininkas – rinkinio saugotojas Gintaras Miltenis mums suteikė unikalią galimybę apžiūrėti kelis jos eksponatus.

Muziejaus veiklą pristatė muziejininkas Žygimantas Ruškys.

Fotografijos muziejuje patirsite daug įdomaus.

Gintaras Miltenis su kelioniniu fotoaparatu J. H. Dallmeyer.

Žvilgsnis į praeitį

Pirmiausia pristatytas kelioninis fotoaparatas su Dallmeyer Rapid Rectilinear objektyvu pasaulį išvydo  XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo korpusas medinis, beicuotas ruda spalva ir padengtas laku. Objektyvas pagamintas Anglijoje Johno Henrio Dallmeyerio, kuris buvo žymus anglų – vokiečių optikas, įėjęs į fotografijos istoriją kaip pirmasis Aplanat tipo Rapid Rectilinear objektyvo kūrėjas. Fotoaparatas yra sulankstomas, nešiojamas, dumplinis. Dumplės pagamintos iš odos ir nudažytos mėlynai. Tai plokštelinis fotoaparatas, išduodantis, kad juo buvo galima fotografuoti į stiklo plokštelės negatyvą (sausa želatinos emulsija dengtą stiklo plokštelę).

Ant fotoaparato galima matyti lentelę, pagamintą iš vario lydinio, su išgraviruotu Štefeno prekybos namų pavadinimu.  Iohimo Ivanovičiaus Štefeno prekybos namai veikė Sankt Peterburge nuo 1882 metų. Jiems priklausė ne tik parduotuvė, bet ir fototechnikos sandėliai, fototechnikos fabrikas. Negana to, firmos savininkas leido nedidelio formato žurnalą „Фотографические новости“ („Fotografijos naujienos“). Nuosavame fabrike – dirbtuvėse buvo surinkinėjami ir komplektuojami fotoaparatai, stovai ir kita fototechnika. Taip pat gaminti savadarbiai fotoaparatai su prekybos namų ženklu. Taigi, galima manyti, ir šis fotoaparatas komplektuotas ir surinktas Štefeno prekybos namams priklausančioje dirbtuvėje. Tokių prekybos namų ir dirbtuvių 19 amžiaus pabaigoje steigėsi įvairiose šalyse. Lietuvoje dirbę fotografai, carizmo laikotarpiu, fototechniką daugiausia užsakinėjo iš Rygoje, Peterburge ar Maskvoje įsikūrusių prekybos namų, rečiau siuntėsi iš užsienio – Vokietijos, Prancūzijos.

Objektyvas Hermagis Opt.n. Fab.t. Brevete S.G.D.G. Paris.

Kodak Eastman-rownie No.2. Model D.

Kodak Eastman Stereo Hawk-Eye No.3.

Ne mažiau įdomus objektyvas „Hermagis Breveté„. Prancūzijos kompanija „Hermagis“ objektyvus gamino nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio. Šis eksponatas – seniausias Fotografijos muziejuje esantis objektyvas. 1860–aisiais atsiradęs didelio formato portretinis objektyvas buvo skirtas paviljoninei fotokamerai. Objektyvo korpusas yra cilindro formos, pagamintas iš žalvario, tačiau objektyvą naudojęs fotografas kažkodėl nudažė jį juodos spalvos dažais, kurie dabar jau vietomis nusilupę ir leidžia matyti originalią objektyvo medžiagą. Ant korpuso puikuojasi išgraviruotas gamintojo pavadinimas bei serijos numeris, šalia – rankenėlė fokusavimui. Objektyvo tvirtinimui prie kameros padarytas bajonetas, šiame objektyve prikonstruotas ant juodais dažais nudažytos faneros lentelės.

Didžiulis lūžis, išlaisvinęs fotografiją iš technologijos nelaisvės, įvyko 1888 metais, kai JAV firma „Eastman Kodak“ laisvajam pasauliui paskelbė: „Jūs nuspaudžiate mygtuką, o mes padarome visa kita!“ Tuo metu Kodak  pagamino pirmąjį mėgėjišką fotoaparatą, dėžutės formos, su viduje susukta popierine fotojuosta, kurią išfotografavę žmonės turėjo siųsti fotoaparato gamintojams. Kodak juostą išryškindavo ir grąžindavo jau pagamintas fotografijas. Vėliau popierinė juosta pakeista į celiuloido. Fotografuoti pasidarė labai paprasta, todėl fotografija tapo prieinama ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams.

189 -aisiais kompanijos „Kodak Eastman“ įkūrėjas George Eastman užsakė suprojektuoti nebrangų, lengvai prieinamą ir paprastai naudojamą fotoaparatą, kuris paskatintų bei įkvėptų fotografuoti visus. Taip 1900 metais gimė pirmasis „Brownie“ fotoaparatas, kurio pavadinimas kilo iš tuo metu populiarių animacinių filmų „The Brownies“ personažų – išdykusių geraširdžių stebuklingų dvasių. Kartoninė dėžutė su paprastu objektyvu naudojo „Kodak“ juostas. Dėl paprasto naudojimo ir labai žemos, 1 JAV dolerio kainos, „Brownie“ fotoaparato pardavimai viršijo visus lūkesčius – per pirmuosius gamybos metus pagaminta daugiau nei 150 000 „Brownie“ fotoaparatų. „Brownie“ pirktas net vaikams, kas iki tol buvo neįsivaizduojama. „Brownie“ labai prisidėjo prie fotografijos populiarinimo – ji tapo masiniu reiškiniu.

Patobulintas modelis „Brownie Nr. 2“ pradėtas gaminti 1901 metais. Tai buvo pirmasis fotoaparatas, kuris naudojo 120 tipo juostas – jos naudojamos ligi šiol. Fotoaparatas „Brownie Nr. 2“ kainavo 2 JAV dolerius ir buvo itin populiarus, tad nieko keisto, kad gamyba tęsėsi iki 1935 metų. Per tokį ilgą laiko tarpą dienos šviesą išvydo šeši modeliai – nuo A iki F.  Ekspozicijoje bus galima matyti  D modelį, pagamintą apie 1914 – 1917 metus JAV. Korpusas: apvalintos keturkampės dėžutės formos, pagamintas iš storo kartono, nudažyto juodos spalvos dažais, išorinė dalis apklijuota juodos spalvos dirbtine medžiaga. Priekyje yra du ištraukiami metaliniai mechanizmai, vienas skirtas diafragmų keitimui, kitas – laiko nustatymui/ atidėjimui. Korpuso viršutinėje dalyje ir dešiniajame šone yra du vaizdo ieškikliai, skirti vertikalaus arba horizontalaus vaizdo fotografavimui. Fotoaparatas dėžutės tipo, juostinis, kadro dydis 6 x 9 cm. Įvairių modelių „Brownie gamyba tęsėsi iki pat 1986 metų, jų parduota milijonai.

Daugelis žmonių mano, kad stereo (erdvinė) arba 3D fotografija, techninės pažangos dėka, atsirado tik dabar. Tačiau stereo vaizdo principą jau XV amžiuje suprato Leonardo da Vinci. Manoma, kad būtent jis sukūrė pirmąjį trimatį kūrinį ir tai –  garsioji Mona Liza. Stereo vaizdo pagrindas iššifruotas jau 1611 metais, kuomet fizikas iš Vokietijos Johannes Kepler apibūdino stereoskopinio vaizdo suvokimo principus, vadinamus „dioptrija“. 1833 metais Charles Wheatstone išrado veidrodinį stereoskopą, su kuriuo buvo galima gauti trimatį vaizdą. Atsiradus fotografijai, netrukus buvo sugalvota jai pritaikyti stereo vaizdo principą. Stereoskopinė fotografija labai greitai išpopuliarėjo, kadangi leido perteikti ne plokščią, o erdvinį, dar realesnį pasaulio vaizdą.

Firmos „Kodak Eastman“ stereoskopinio fotoaparato modelis – „Stereo-Hawk-Eye No.3“   pagamintas apie 1907-1911 metus JAV, Ročesteryje. Fotoaparatas juostinis, su dvigubomis raudonos spalvos odinėmis dumplėmis. Korpusas horizontalios keturkampės dėžutės formos, pagamintas iš medžio, aptrauktas juodos spalvos oda. Korpuso dešiniajame šone yra odinė rankenėlė. Stereoskopinis fotoaparatas yra panašus į paprastą fotoaparatą, tik vietoj vieno objektyvo turi du, kurie fotografavimo metu iš karto sukuria dvi fotografijas to paties objekto, tik šiek kiek skirtingu kampu. Į šias fotografijas žiūrint specialiu prietaisu – stereoskopu, matomas erdvinis arba stereo vaizdas. Šio eksponato objektyvai, sumontuoti į kombinuotą užraktą. Vaizdo ieškiklis įtaisytas atverčiamoje korpuso dalyje, dešiniajame kampe, po dumplėmis. Kadro dydis 9 x 9 cm.

Stereoskopinėse nuotraukose dažniausiai buvo rodoma svečių kraštų egzotika, turistiniai objektai ir miestovaizdžiai, žmonių gyvenimo akimirkos. Stereo fotografija buvo madinga to laikmečio pramoga ir neatsiejamas kelionių suvenyras.

Universalus fotoaparatas - laboratorija.

Fotoaparatas "Naturfarbenkamera."

Universalus fotoaparatas-laboratorija/ 1-1-scale.

Firma „Bermpohl“ tapo pirmąja, 1902 metais pradėjusia gaminti neįprastus fotoaparatus, skirtus  spalvotajai fotografijai. Ekspozicijoje būsiantį fotoaparatą „Naturfarbenkamera“ „Bermpohl & Company“ pagamino 1929 metais, jis buvo laikomas vienu iš geriausių spalvotų fotoaparatų. „Bermpohl“ fotoaparatas sudėtingas ir pakankamai sunkus, sveria apie 13 kg, tad fotografuoti su juo reikia ne tik žinių, bet ir fizinės jėgos.,Šiuo fotoaparatu vaizdas vienu metu buvo nufotografuojamas į tris stiklo negatyvų plokšteles. Aparato viduje yra išdėlioti veidrodžiai, kad fotografuojant per objektyvą sklindanti šviesa iš karto apšviestų visas tris plokšteles. Priešais kiekvieną iš šių plokštelių buvo po vieną spalvotą filtrą – raudoną, žalią ir mėlyną. Fotografijoje jos yra pagrindinės spalvos. Laboratorijoje išryškintas vaizdas plokštelėse atrodydavo nespalvotas, bet spalvoti filtrai plokštelėse jau būdavo palikę savo pėdsaką, dėka kurio šias plokšteles sudėjus į specialų projektorių su tokiais pačiais filtrais, ir pašvietus, trijų plokštelių vaizdas susijungtų į vieną spalvotą vaizdą. Spalvotos nuotraukos iš šių plokštelių spausdinamos ant specialaus popieriaus, turinčio šviesai jautrų pagrindą iš trijų papildomų spalvų – žydros, purpurinės ir  Sgeltonos. Šios trys papildomos spalvos ir šiandien yra spalvoto fotopopieriaus pagrindas.palvotai fotografijai pagaminti iš „Bermpohl“ aparatu nufotografuotų plokštelių reikėdavo smarkiai paplušėti. Lyginant su nespalvota fotografija, čia reikėjo daugiau laiko, gilių cheminių įgūdžių ir labai didelio tikslumo.

Kiekviena iš „Bermpohl“ fotoaparatu nufotografuotų plokštelių buvo dedama virš fotopopieriaus ir šviečiama su tokia spalva, kokios spalvos filtras buvo priešais ją fotografuojant – plokštelė, fotografuota per raudoną filtrą, šviečiama raudona spalva, per žalią filtrą – žalia spalva, per mėlyną filtrą fotografuota plokštelė šviečiama mėlyna spalva. Taip į fotopopierių sluoksnis po sluoksnio „suguldavo“ visos spalvos ir vaizdas tapdavo spalvotas. Ne mažiau įdomus eksponatas – fotoaparatas su laboratorija jo viduje. Tokie fotoaparatai – laboratorijos buvo vadinami „greitaisias, momentiniais arba penkiaminutiniais“ fotoaparatais, o jais padarytos nuotraukos – „penkiaminutėmis”. Tai senoji momentinė fotografija, išpopuliarėjusi tarpukariu. Toks pavadinimas atsirado, nes nuotraukos būdavo padaromos labai greitai – per kelias minutes. Tikrai nereikėdavo laukti  dieną ar kelias dienas, kaip buvo įprasta to meto fotoateljė ar gaminant fotografijas fotolaboratorijoje patiems. Fotografuota į stiklinę negatyvo plokštelę, kuri vėliau buvo eksponuojama ant fotopopieriaus pačiame aparate, arba tiesiai į fotopopierių, kuris iš karto aparato viduje buvo ryškinamas ir gaunama vienetinė nuotrauka. Tokias nuotraukas dažniausiai darydavo keliaujantys fotografai, atvykdavę ten, kur susiburia daugiausia žmonių – turguje, renginių ar švenčių vietoje. Fotografavimas įtraukdavo praeivius. Jie sustingę pozuodavo, o vėliau stebėdavo nuotraukų ryškinimo procesą.

Eksponuojamas „penkiaminutinis“ aparatas yra savadarbis, pagamintas ne gamykloje, o paties fotografo ar užsakytas pas meistrą, XX a. I pusėje Rusijoje. Aparatui trūksta objektyvo. Fotoaparato – laboratorijos vidus padalintas į dvi dalis. Vienoje vyko fotografavimas, kitoje  – nuotraukos ryškinimas. Nufotografavus, fotografas per įrengtą medžiaginę rankovę įkišdavo rankas į aparato vidų, kuriame trys metalinės vonelės: ryškinimui, plovimui ir fiksavimui. Žiūrėdamas pro specialią angą, uždengtą raudonu stiklu, ryškindavo nuotrauką, prireikus – nuotraukų iš negatyvo padaugindavo daugiau. Ant fotoaparato šono yra įrengta stiklinė „reklaminė“ „vitrina“, joje buvo rodomos juo padarytos fotografijos.

Fotoaparatas „Leica IIIc K Heer / Wehrmacht grey“ pagamintas firmos „Ernst Leitz“ Vokietijoje apie 1943–1945 metus. Šį modelį naudojo vermachto armijos kariai per Antrąjį pasaulinį karą. Pilka spalva nudažytas korpusas buvo priderintas prie vokiečių kareivių uniformos. Skirtingos vokiečių kariuomenės pajėgos turėjo skirtingus fotoaparatus. Šio fotoaparato korpuse yra išgraviruotas užrašas „WH“ (vermachto armija). Jo odiniame dėkle įspaustas užrašas „Luftwaffeneigentum“  reiškia, kad fotoaparatą galėjo naudoti vermachto kariuomenės karinės oro pajėgos. Raidė „K“ (kaltefest) ant korpuso nurodo, kad fotoaparatas atsparus šalčiui, juo galima fotografuoti esant net labai žemai temperatūrai, kas buvo ypač aktualu Rytų fronte.

„Leica“ fotoaparatai – tai XX a. legenda, jais nufotografuota daugybė praėjusio šimtmečio įsimintiniausių dokumentinių fotografijų. Mechaninio fotoaparato paprastumas, kokybė ir patikimumas lėmė jam tapti garsiausiu ano laikotarpio fotografų palydovu. 1925 m. pradėta serijinė 35 mm juostinių „Leica“ fotoaparatų gamyba buvo žingsnis į naują fotografijos technikos amžių.

Fotoaparatas Leica IIIc K Heer/ Wehrmacht grey.

Jurga SAJENKIENĖ

Muziejaus archyvo nuotraukos (autorius Edvardas Tamošiūnas)

5R7A3974

Antikvariate „Senovės prabanga“ skamba laikrodžių paroda

Senovinių laikrodžių paroda „Sugrįžtantis laikas“ antikvariate „Senovės prabanga" Alytuje atsirado laikrodžių persukimo išvakarėse, iš noro, diskusijų apie laiką fone, visiems pasiūlyti daugiau gerų emocijų, dar daugiau–parodyti laikrodžių įvairovę, erdviai išeksponavus atskleisti jų grožį, pristatyti tuos, kurių lankytojai dar niekada nematė. Tiesa, parodoje atsidūrė toli gražu ne visi antikvariato laikrodžiai, o tik senesni, įdomesnio dizaino, retesni, labiau įkvepiantys į juos pažvelgti kultūriškai ir, be abejo, kaip į puikią interjero detalę.

Parodoje eksponuojama per 60 įvairių laikmečių ir rūšių laikrodžių.

Žvilgsnis atgal

Pirmasis mechaninis laikrodis buvo pagamintas Kinijoje 725 m. Dabartinę apvalią formą laikrodis įgavo XIV a. o terminą „laikrodis“ sukūrė Simonas Daukantas. Vakarų Europoje pirmieji mechaninai  laikrodžiai buvo montuojami bokštuose, kur buvo galima nesunkiai pastatyti jų mechanizmo svarmenų keltuvą. 1658 m. olandų mokslininkas Christian Huygens sukūrė pirmąjį praktišką laikrodį su minutine rodykle, varomą švytuoklės. Gerus tris šimtus metų tai buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas. Vėliau mechanizmo atradimai ir tobulinimai, jau nekalbant apie laikrodžių korpusų puošnumą, pylėsi kaip iš gausybės rago. Laikrodžiai valandas rodė vis tiksliau, o patys buvo kuriami kaip meno šedeverai. 1630 m. laikrodžio ciferblatas pirmą kartą uždengtas stiklu. XVII- XVIII šimtmečiai – tikras laikrodžių aukso amžius. Į kovą dėl laikrodžių gamybos pirmavimo tuo metu stojo Prancūzija ir Vokietija. Besivaržant gimė tikri meno šedevrai, kurių korpusai buvo gaminami iš tauriųjų metalų ir jų lydinių, puošiami brangakmeniais ir porceliano lipdiniais, ciferblatai dengiami šlifuotu stiklu. Prie laikrodžių dirbo ne tik tuo metu labai gerbiamos profesijos laikrodininkai, bet ir porceliano, stiklo, bronzos, aukso, emalio geriausi meistrai. Maždaug apie 1750 m. laikrodžių gamintojai vis dažniau pradėjo emaliuoti laikrodžių ciferblatus, kad jie būtų lengviau įskaitomi. O puošybos siužetų įkvėpimo šaltiniais tapo nuostabiausios senovės Graikijos, Egipto ir Romėnų istorijos.

Puošnūs laikrodžiai su dviem žvakidėmis iš šonų iki šių laikų statomi ant židinių, bet dera ir ant neaukštų baldų.

Skulptūriniai puošnūs laikrodžiai – klasikinio stiliaus detalė.

Laikrodžių rūšių įvairovė

Laikrodžiai kaip ir baldai visada turėjo savo stilistiką ir labai išreikštai atliepė laikmetį. Ypač puošnūs ir reti vienetiniai rokoko, klasicizmo ar ampyro stiliaus laikrodžių korpusai dabar jau yra tik muziejų ar privačių kolekcininkų rinkiniuose. XIX a. antros pusės laikrodžiai, pasižymėję eklektine stilistika ir taip pat gausiai išpuošti, jau gali pasiekti ir mūsų namus – jų vis dar yra ir antikvariatuose, ir aukcionuose. Šio amžiaus viduryje labai paplito ir gana puošnūs židinio laikrodžiai su dviem žvakidėm iš šonų, kurių formos, ilgainiui, kaip ir viso kitko namų interjero, paprastėjo ir lakoniškėjo. Parodoje – didelė židinių laikrodžių kolekcija iš marmuro, keli – labai puošnūs iš bronzos. Ar Nouveau arba modernas vėlgi turėjo savas madas,. Ryškiausiu moderno bruožu tapo griežtų linijų ir kampų atsisakymas, pirmenybę teikiant švelnioms lenktoms linijoms ir augalų motyvų ornamentikai – tokie buvo ir laikrodžiai. XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose  suskambėjo dabar iš naujo atrasta Art Deco  stilistika. Laikrodžių formos tapo dekoratyvios, geometrizuotos, konstruktyvios, ornamentiškai stilizuotos, jei su skulptūromis, tai labai dinamiškomis, taip pat aiškiai apibrėžtų formų.

Atskirai reikėtų kalbėti apie namų laikrodžių  rūšis: muzikaliai tiksintys ir skambantys sieniniai, beveik baldą atstojantys – ant grindų pastatomi švytuokliniai, labai įvairios stilistikos staliniai: nuo didžiulio skulptūriško rokokinio iki mažyčio žadintuvo, marmuriniai lakoniškų formų židinių laikrodžiai ir t.t..

Art Deco stilius išgyvena atgimimą, todėl ir šio stiliaus laikrodžiai greitai randa naujus namus.

Nutiksėję porą šimtmečių

Jau užsiminėme apie medžiagas iš kurių buvo gaminami laikrodžiai ir, taip, parodoje nėra auksinių laikrodžių puoštų brangakmeniai iš XVII a. – palikime juos muziejams ir privatiems pasaulio kolekcininkams. Tačiau korpusų medžiagų  įvairovė, apžiūrint per 60 parodoje eksponuojamų laikrodžių, matoma puikiai: mediniai, bronziniai, žalvariniai, emalio, stikliniai, marmuriniai, porcelianiniai, akmeniniai ar net plastiko. Seniausiam iš jų – pastatomam švytuokliniam laikrodžiui su išpieštu ciferblatu iš Belgijos jau geri 200 metų, kiti kiek jaunesni, bet 100 metų nutiksėję daugelis. Beje, 90 procentų laikrodžių, eksponuojamų parodoje, yra veikiantys.

Ant grindų pastatomas švytuoklinis laikrodis iš Belgijos - vienas seniausių parodos eksponatų, jam per 200 metų.

Senovinių laikrodžių švytuoklės dažnai buvo tikri meno kūriniai.

Vakarų Europa myli laikrodžius

Kaip sakė „Senovės prabangos“ direktorius Raimundas Pocius, Lietuvą dauguma šių laikrodžių pasiekė iš Vakarų Europos: Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos, kur jie tebėra gana populiari interjero detalė. Domina laikrodžiai ir lietuvius, tačiau visi ieško kažko išskirtinio, reto, originalaus. Paklausą turi Art Deco stiliaus laikrodžiai, lakoniškų formų moderno stiliaus laikrodžiai, klasikos mėgėjai renkasi skulptūriškus ir labai puošnius bronzos ar žalvario laikrodžius, vis dar mėgstama laikrodžiais puošti židinius. Pakabinami laikrodžiai dėžutėse domina sodybų pirkėjus, ieškančius jaukumo ir praeities stilistikos savo šiandienos namuose.

„Įrengiant interjerą, jeigu jame numatoma vieta ir didesniam laikrodžiui, būtina pagalvoti apie stilių, kuris neturėtų skirtis nuo baldų stiliaus. Paprastai svetainėje gražiai atrodo ant grindų statomi dideli švytuokilniai laikrodžiai“, – pataria klasikinio interjero specialistas Dr. Eugenijus Skerstonas.

O mes galime tik paantrinti: laikrodžių skambesys namams teikia jaukumo, gyvybės, kuria interjero pilnatvę, tad turėti namuose gražų, interjero stilistiką atitinkantį laikrodį – visada privalumas.

Indaujoje - įvairių laikmečių pastatomi staliniai lakrodžiai, puikiai demonstruojantys medžiagų, iš kurių gaminami korpusai įvairovę.

Visas laikas – mūsų

Šiandien, kai vis dažniau laiko žvalgomės į mobiliuosius telefonus, kai namuose kur kas mažiau tiksėjimo, senovinių laikrodžių paroda visomis prasmėmis suskamba dar įvairesniais ,,garsais“: istorijos, kultūros, akiračio plėtimo, grožio ir meistrystės supratimo. O atsisėdus į parodos prisiminimų kėdę galima tiesiog paklausyti laikrodžių rodyklių šnarėjimo ir prisiminti pačią gražiausią savo gyvenimo akimirką. Laikas daug ką atima, bet dar daugiau – dovanoja, o sugrįžtantis laikas visada dosnus prisiminimų. Ir, beje, grįžkime prie parodos įkvėpimo šaltinio – vasaros ir žiemos laiko dvikovos. Šiuo metu Europos Komisijai pasiūlius ES šalims pačioms apsispręsti, kuriuo laiku – vasaros ar žiemos – jos nori gyventi, diskusijos tęsiasi ir toliau ir nors žadama, kad greitu laiku laikrodžių nesuksime, kol kas niekas nesikeičia. Lieka būti filosofais: bet koks sprendimas mums laiko nei pridės, nei atims, o dar geriau – aplankyti parodą ir prisiliesti prie amžinos laiko tėkmės per nuostabią laikrodžių istoriją.

Kolekcininkams

„Laikrodžių mėgėjams ir antikvarinių laikrodžių kolekcininkams, ketinantiems įsigyti istorinių šedevrų, patarčiau prisiminti, kad mechanizmas ir korpusas galėjo būti (dažniausiai būdavo) pagaminti skirtingų meistrų. Ypač brangūs būdavo parduodami įdėti į specialius futliarus su įspaustais ar išgraviruotais gaminusių meistrų ir užsakovų – perpardavinėtojų arba tiesioginių naudotojų – vardais. Šios aplinkybės kartais apsunkina, o kartais palengvina teisingą dirbinio įvertinimą.

Laikrodžių pasaulyje beveik tobulų padirbinių ypač daug. Net ir patiems geriausiems specialistams, patyrusiems ekspertams dažnai kyla abejonių dėl autentiškumo. Neretai labai klaidina dviraidės vardų monogramos, iš kurių nustatoma daug netikėtų sutapimų, taip pat iš naujo sumontuoti, nors ir buvę seni, vertingi laikrodžiai – net pačios mažiausios prarastos detalės pakeitimas laikomas didele žala antikvarinei vertybei, o praradimų ir pakeitimų būta nemažai“.

Eugenijus SKERSTONAS, „Domiciulium elegans. Elegantiški namai“

Marmuriniai laikrodžių komplektai, skirti židiniui puošti.

Rasa Žemaitienė, Liudo Masio nuotraukos

Senovinių laikrodžių paroda „Sugrįžtantis laikas“ veiks iki lapkričio 30 d..

Antikvariatas „Senovės prabanga“,  Pievų 4, Alytus, tel. pasiteirauti +370 604 18688