Veidrodžių namuose dabar būna vos ne kiekvienoje patalpoje, o kadaise tekdavo tenkintis vienu nediduku – tokie jie buvo brangūs. Veidrodis senoviniais rėmais interjerui suteikia dramatiškumo ar intrigos. Dažnam kyla pagunda pasikabinti tokį prieškambaryje ar svetainėje, vietose, kur jis tikrai patrauks dėmesį. Yra ir abejojančių bei būgštaujančių – o kas per šimtmečius galėjo susikaupti tame paslaptingame amalgamos žvilgesyje?
Dizaino elementas
Dabar veidrodžiai namuose atlieka ne tik tiesioginę savo funkciją – parodyti, kokie mes esame. Vis dažniau dizaineriai juos panaudoja norėdami išplėsti erdvę, atspindėti šviesą, paslėpti patalpų išplanavimo trūkumus. Veidrodžiai puikiai susidoroja su visoms šiomis užduotimis.Tinkamai sukabinti ar sudėlioti, jie gali net sukurti begalybės iliuziją. Mano akyse iškart iškyla seno filmo apie grafą Kaliostro epizodas – žavi grafo padėjėja veidrodžių koridoriumi žingsniuoja nešina padėklu su kalnu ką tik iš publikos surinktų brangenybių – ir tik tuomet visi aikteli supratę, kad ji nuėjo „į ateitį“ ir liko sėdėti savo vietose tarsi užburti. Veidrodis senoviniais rėmais dar galingesnis – jis įspūdingas, o ir atsidūręs net gana šiuolaikiškame interjere suteikia jam intrigos, psichologinio „gylio“, istorijos. Pastaruoju metu tuo tikslu naujus veidrodžius tapo ir sendina. Praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje itin populiarūs buvo ovalūs ir apskriti veidrodžiai, kuriuos pakeitė stačiakampiai. Amžiaus viduryje išpopuliarėjo netaisyklingos formos, o nuo aštuntojo dešimtmečio madingi tapo „senoviniai“ stilizuoti veidrodžiai. Dabar antikvariatuose galima rasti tikrai įspūdingai įrėmintų veidrodžių ir į juos vertėtų atkreipti dėmesį. Gražūs jų rėmai gali tapti pagrindiniu dekoro elementu jūsų namuose, net jeigu interjeras minimalistinis. Didelio formato veidrodžiai triumo ypač tinka ant židinių atbrailų, pastatomi, dažnai dar ir su konsole – holuose, valgomuosiuose, itin puošniai atrodantys herbo skydo formos papuoš svetainę ar bet kurią kitą erdvę, kurioje reikia gražaus akcento. Tualetiniai staleliai ar spintos – miegamojo baldai – irgi turi veidrodžius ir jų antikvariatuose irgi yra labai dailių. Veidrodžius kartais matome integruotus į komodas, bufetus, o kartais net į sofų viršutinę dalį. Baldininkai juos mėgo dėl dekoro funkcijos. Taigi kurdami savo interjerus nepatingėkite paieškoti gražaus seno veidrodžio – namai įgis daug žavesio.
Veidrodis ir mistika - neatsiejami
Majai ir actekai neabejojo, kad veidrodžiai yra ryšio su dievais ir anapusiniu pasauliu portalas. Vaizdą atspindinčios plokštės iš pradžių buvo gaminamos iš metalo, pirito, o kinai juos nuo labai seno gamino iš bronzos. Galime teigti, kad veidrodžio galios yra siejamos ne tiek su medžiagomis, iš kurių pagamintas, o su galimybe atspindėti ir tarsi padauginti tai, kas yra. Tomis stebuklingomis galiomis tikima jau 8 tūkstančius metų.Viduramžiais stikliniai veidrodžiai išvis išnyko, nes kone visos religinės konfesijos paskelbė, kad iš kitos veidrodžio pusės į pasaulį žvelgia velnias. Moterims vėl teko tenkintis ne tokį ryškų ir aiškų atspindį turinčiais poliruoto metalo veidrodžiais ar net dubenėliais su vandeniu. To laikotarpio teismo raštuose tarp raganos maginių reikmenų yra įvardyta ir veidrodžio šukė.
Mūsų laikais veidrodžiai irgi nėra tokie patys kaip kiti daiktai, jų galimos galios dar tebekelia daug spėlionių. Išsirenki seną veidrodį, o kas, jei kartu su juo parsineši ir daugybės žmonių patirtus išgyvenimus? Bent jau antikvarinių parduotuvių darbuotojai yra prisiklausę tokių būgštavimų.
Kai ką dėl tų galimų išgyvenimų atspėti yra lengva – šimtus kartų žmonės į bet kurį konkretų veidrodį žiūrėjo savimi grožėdamiesi arba gražindamiesi. Kur kas rečiau – nusivylę, liūdni ar su ašaromis akyse. Prisiminkite patys, kad, esant tokiai nuotaikai, į veidrodį žiūrėti norisi mažiausiai.
Kartais į tą veidrodį nuotakos mesdavo paskutinį žvilgsnį prieš išeidamos iš tėvų namų, o gal pirmąjį – pradėdamos naują gyvenimą naujoje vietoje. Senais laikais veidrodyje dažnai atsispindėdavo žvakės ant vakarienės stalo. Visais laikais beveik niekada veidrodžiai neatspindėdavo atsisveikinimo ritualų žvakių liepsnelių, nes kam nors mirus būdavo priimta veidrodžius uždengti.
Galime būti tikri, senuose veidrodžiuose, jei apskritai esame linkę tikėti, kad daiktuose kas nors kaupiasi, yra tiek gero, tiek blogo. Žinoma, kaip ir visada, daug ramiau, kai seni daiktai, o ypač veidrodžiai paveldėti iš mylimos senelės arba žinome laimingas ankstesniųjų savininkų gyvenimo istorijas. Bėda tik, kad pastarieji šimtmečiai niekam nebuvo labai paprasti ar ramūs – karai, sukilimai, revoliucijos.
Tikėdami, kaip kai kas tiki, kad veidrodis yra magiškas ir įsimena visą informaciją, dėl savo pačių ramybės galime pasiimti tik senovinius rėmus, o patį veidrodį tinkamai sunaikinti. Tikras senienų gerbėjas šitaip nesielgs, juk naujas stiklas sename rėme yra tikrai ne tas pats, kaip tikras senas veidrodis.
Kaip atpažinti blogas ar geras veidrodis?
Veidrodžiai nuo seno yra naudojami įvairiuose maginiuose ritualuose, mat tikėta, kad jie yra savotiškas perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. Pažvelgus į veidrodį per tam tikrus ritualus, tikimasi gauti informacijos iš mirusiųjų pasaulio arba ateities. Dabar manoma, kad veidrodis veikia ne tik žmogaus aurą, bet ir visą patalpą, kurioje yra. Būtent tie veidrodžiai, kurie naudoti kokiuose nors magijos ritualuose, kas anksčiau buvo gan populiaru, kelia daugiausia nuogąstavimų.
Manoma, kad blogieji veidrodžiai pasižymi ypatingu šaltumu, jie nesušyla net palaikius ant jo ranką, visi junta, kad veidrodis tarsi slegia. Būna, kad tiesiog nemalonu į jį žiūrėti ar net iš tolo matyti kaip interjero detalę. Tokiais atvejais galima atlikti eksperimentą – prieš jį palaikyti uždegtą bažnyčioje šventintą žvakę. Šiek tiek padeda ir paprasta žvakė, tačiau jos liepsną reikia laikyti prie pat veidrodžio stiklo ir net ja pavedžioti per visą plokštumą.
Savo energetiką turi visi daiktai, veidrodis čia ne išimtis, todėl įsigijus seną veidrodį, jį galima nuvalyti savo jėgomis – nuplauti šaltu vandeniu. Sakoma, kad tai padeda ir po nepageidaujamų žmonių vizitų ar barnių šeimoje. Tai rekomenduojama daryti ne tik seniems, bet ir šiuolaikiniams veidrodžiams.
Dar vienas būdas pakeisti veidrodžio energetiką – žiūrėti į jį ir šypsotis, o kitą kartą veidrodis tą šypseną grąžins. Lengva veidrodį ir sugadinti – prieš jį pykti, peikti savo išvaizdą, ilgai žiūrėti į veidrodį susirgus arba laikyti veidrodį sunkiai sergančio žmogaus kambaryje. Beje, yra teigiama, kad veidrodis, kuris rodo negražius žmonių atvaizdus, taip pat turi blogą energetiką.
Veidrodžio istorija
*Pats pirmasis veidrodis, kuriame žmogus gėrėjosi savo atvaizdu, buvo paprasčiausias skaidrus vanduo. Ne veltui senovės graikai sukūrė mitą apie narcizu pavirtusį jaunuolį. Turtingi graikai poliruoto plieno ir bronzos veidrodžiais naudojosi jau prieš 5000 metų.
*Kinijoje veidrodžius gamindavo iš alavo ir vario lydinio, kurį vadindavo veidrodiniu metalu ir paskui puikiai nupoliruodavo. Tuo pat tikslu naudota ir bronza bei brangesnių metalų lydiniai, tad veidrodžiai buvo didelės prabangos dalykas. Metalo veidrodžius reikėdavo kruopščiai prižiūrėti – valyti ir blizginti, kitaip jų paviršius oksiduodavosi ir patamsėdavo, o ir nublizginus ne visuomet gerai matydavosi detalės ir spalvos.
*Egiptiečiai 4000 metų iki mūsų eros veidrodžiams naudojo obsidianą ir selenitą, todėl kai kur literatūroje minimas faktas, kad veidrodžiai buvo gaminami ir iš akmens, ką dabar itin sunku įsivaizduoti. Beje, obsidiano veidrodžiai aptikti ir archeologiniuose kasinėjimuose Turkijos teritorijoje.
*Gaminys, panašus į šiuolaikinį veidrodį, buvo išrastas 1279 m., kai vienam vienuoliui kilo mintis stiklą padengti plonutėliu švino sluoksneliu. Išlydytas metalas buvo pilamas į didelę kolbą, o kai ataušdavo, ją skaldydavo į mažesnes dalis, todėl tuo metu visi veidrodžiai būdavo įlenkti.
* Kiek vėliau veidrodžius pradėjo gaminti Venecijoje. Meistrai veidrodžių gamyboje naudodavo alavo foliją, gyvsidabrį ir popierių. Tarp dviejų popieriaus lapų padėdavo alavo foliją, padengtą gyvsidabriu, ant viršaus dėdavo stiklą ir tvarkingai ištraukdavo popierių. Venecijiečiai ilgai ir stropiai saugojo veidrodžių gamybos paslaptį, todėl iš šio amato šalis turtėjo. 1454 metais net buvo išleistas nurodymas veidrodžių meistrams drausti palikti šalį. Jei kuris meistrų išdrįsdavo išvykti, iš paskos būdavo siunčiami žudikai. Veidrodžiai tuo metu, palyginti su šiuolaikiniais, buvo labai blausūs, tačiau net 300 metų buvo itin brangūs. Yra išlikę duomenų, kad didelis Venecijoje pagamintas veidrodis kainavo tiek, kiek didelis karo laivas.
*XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV užsidegė sumanymu Versalyje sukurti veidrodžių galeriją. Vienas jo ministrų pinigais ir pažadais sugundė tris venecijiečius meistrus ir atsigabeno juos į Prancūziją. Šioje šalyje buvo patobulinta veidrodžių gamybos technologija – stiklas pradėtas ne pūsti, o kočioti ir atsirado galimybė pagaminti kur kas didesnius veidrodžius. Veidrodžių galerija žmones žavėjo, nes visi joje esantys daiktai atsispindėjo daugybę kartų, viskas susiliedavo ir žėrėdavo.
*Jau po šimto metų veidrodžiai atpigo, tapo prienami kone visiems paryžiečiams. XVIII a. jau du trečdaliai paryžiečių turėjo veidrodžius, o damos nešiodavosi juos prie diržo pritvirtintus grandinėle.
*Prancūziškasis veidrodžių gamybos būdas praktiškai nepakitęs išliko iki 1835 metų, kai Vokietijoje profesorius Justus fon Libich (Liebig, Justus) pastebėjo, kad sidabro danga padeda gauti švaresnį atvaizdą. Veidrodžių plitimas visame pasaulyje privertė žmones skirti daugiau dėmesio savo išvaizdai.
