sumano

Šumano lėkštės

„Šios dvi lėkštės ažūriniais kraštais mūsų namuose buvo turbūt pirmieji senoviniai daiktai, dar vaikystėje mane sužavėję. Suaugusi ne kartą kažką panašaus įsigijau.Tačiau būtų įdomu apie šiuos indus iš vaikystės kažką sužinoti ir iš profesionalų lūpų“, – rašo Vijolė Mereckienė.

Ženklas ant šių dailių lėkščių su vaisių dekoru rodo, kad jos pagamintos maždaug 1918-1924m. Vokietijoje, Bavarijoje, Arzbrge Cristian Heinrich SCHUMANN įsteigtame porceliano fabrike. Šis fabrikas veikė nuo 1881m. ir iki 1994m. priklausė Šumanų giminei. 1892m. – 1923m. jis vadinosi „Porzellan fabrik Carl Schumann GmbH&Co. KG“, o 1923m.-1994m. „Porzellan fabrik Carl Schumann AG“. Tai vienas iš daugelio Vokietijos porceliano fabrikų, kurie sekė ir mėgdžiojo garsiojo Meiseno porceliano fabriko (įkurto 1710 m. pirmojo porceliano fabriko Europoje) lėkščių kraštų dekorą. Tai ažūras, padabintas aukso spalvos ornamentėliais ir labai mėgstamas Vokietijos taikomajame mene neorokoko laikotarpiu. Lėkštės tikriausiai buvo skirtos desertui – spalvingos, vaisiai ir uogos pavaizduoti „kaip tikri“ dekalkomanijos technika, apie kurią plačiau rašėme praeitame žurnalo numeryje. Šis dekoro būdas būdingas masinei indų gamybai, pigesnis, bet savotiškai įspūdingas. Tokių lėkščių yra Lietuvos muziejų fonduose, taip pat ir M.K. Čiurlionio muziejuje. Schumanno porceliano fabrikas gamino įvairias lėkštes, puodelius kavai su lėkštelėmis, dubenėlius, vazeles, servizus kavai. Juos puošė spalvingomis gėlių puokštėmis, uogų ir vaisių bei daržovių, kačiukų ir šunelių realistiniais atvaizdais. Tokia produkcija XX a. I p. buvo labai mėgstama miestiečių ir turtingesnių valstiečių ir tai liudija dekoro spalvingumas bei turtingumas. Vėliau, maždaug nuo XXa. vidurio, fabrikas perėmė modernų dizainą, indai pradėti puošti saikingai. Lėkštės savotiškai įdomios, nes gana senos, pagal amžių jau net antikvarinės, tačiau kolekcine prasme jos nėra labai vertingos ir įvairiose interneto svetainėse gali kainuotis kelias dešimtis eurų.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Facebook
Twitter
Google-plus
indelis

PASLAPTINGAS INDELIS iš Artūro Krupo fabriko

„Šį indelį gavome dovanų ir nelabai žinodami jo paskirties, naudojame kaip saldaininę. Indo ,,kojelės” dugne yra įspaustas stovinčios meškos ženklas su užrašu – ,,A-KRUPP BERNDORF” ir skaičiai 210 cl. Labai norėtume sužinoti bent dalelę mūsų taip pamėgtos saldaininės kilmės istorijos, tkraja jos paskirtį bei vertę, – įdomu Sezanovų šeimai.

krupo fabrikas

Indas pagamintas Artūro Krupo metalo dirbinių fabrike, tarp  1939-1945 m., Vokietijoje, Berndorfe (fabrikas įsteigtas 1843 m.). Šis fabrikas vadinosi „Berndorf Metall waaren fabrik Artur Krupp“, sutrumpintai – BMF. Firma buvo garsi įvairiais buitiniais metalo dirbiniais – stalo įrankiais ir jų komplektais, metaliniais servizais arbatai ar kavai. Mūsų indas greičiausiai yra iš neozilberio – naujojo sidabro, tiksliau – vario, nikelio ir cinko lydinio, nesidabruotas, nes nėra jokios sidabro prabos, o Vokietijoje prabavimo taisyklių buvo griežtai laikomasi. Ką reiškia skaičiai, sunku pasakyti, bet greičiausiai tai metrinis tūrio matas, nes cl – centilitro santrumpa. Cl lygu vienai šimtajai litro,  taigi 210 cl yra 210.00 ml. Indas labai gražios, ampyro stiliaus (XIX a. pr.), kuris  dar vadinamas neoklasicizmo stiliumi (Napaleono epocha), formos. Išlenktos ir itin akcentuotos ilgesnės indo ąselės kaip tik būdingos šiam stiliui. Dangtelį puošia spurgelis-rankenėlė. Deja, didelės antikvarinės vertės šis indas neturi, o naudoti kaip saldaininę labai tinka.Beje, Hitleriui atėjus į valdžią, ši firma naudojo ženklus ir su hitlerinės Vokietijos atributika, kurių dabar pasitaiko rečiau ir jie medžiojami kolekcionierių.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Facebook
Twitter
Google-plus
paroda heritas

Paroda „Heritas“ – šventė visiems, kam rūpi paveldas

Pernai startavusi tarptautinė kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų paroda „Heritas“, praėjusį savaitgalį (gegužės 3 – 4d.) ir vėl užpildė visas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios ir Europos humanitarinio universiteto erdves (Vilnius), pasiūlydama be galo platų žinių, praktinių pamokų bei reginių meniu paveldo gurmanams. O ir kaip kitaip, juk parodos pavadinimas „Heritas“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia paveldėtojas, tad ir paroda orientuota į paveldėtojus – mus visus. Organizatorių misija – priartinti paveldo temas prie visuomenės, sugriauti stereotipus, kad tai kažkas tolimo, o kartais net blogo. Idėjos autorė ir parodos iniciatorė, renginių organizatorė ir Kultūros paveldo centro projektų vadovė Erika KIELĖ, pokalbio metu ne kartą dėkojusi visiems savanoriams, bendraminčiams ir rėmėjams, džiaugėsi nauja šiemetinės parodos kokybe, dar didesne renginių ir veiklų gausa ir sakė neabejojanti dėl šio puikaus renginio tęstinumo.

paroda heritas

Erika Kielė (sėdi viduryje) su kūrybiška, išradinga ir paveldą mylinčia komanda.

Erika, kuo šiemetinis „Heritas“ skyrėsi nuo praeitų metų?

Per metus mes paaugome, pasimokėme iš klaidų ir daug galvojome, kaip viską padaryti dar įdomiau. Šiemet buvo daugiau ir įvairesnių temų seminarų, įvairiapusiškesnių, lankytojų taip mėgstamų, kūrybinių dirbtuvių, įdomių ir modernių, bet vienaip ar kitaip su paveldu susijusių instaliacijų ir pan. Viena iš populiaresnių, tik šiemet atsiradusių erdvių – konsultacijų erdvė paveldo savininkams. Apie 10 specialistų, dirbančių paveldo apsaugos srityje ir praktiškai susiduriančių su kultūros paveldu, konsultavo gyventojus, kurie registravosi iš anksto ir siuntė klausimus su savo problemomis. Manau, kad žmonės sulaukė konsultantų atsakymų, arba bent jau tolimesnių nurodymų, kur kreiptis dėl jų problemų. Konsultacijos vyko ir Polocko g. 52 numeriu pažymėtame name, kuriame įsikurs medinio paveldo muziejus. Ten buvo konsultuojami medinių statinių savininkai. Taipogi, renginys pasipildė naujais dalyviais ir veiklomis. Štai priešgaisrinė tarnyba pasakojo, kaip apsaugoti savo turtą nuo gaisro, rūsyje buvo įrengtas restauruotų filmų kino teatras, vyko elektroninių sutartinių interaktyvi instaliacija, kur kiekvienas lankytojas – instaliacijos dalis ir kūrėjas, išsiplėtė vaikų bei jaunimo edukacijos erdvė, siūlanti gausybę užsiėmimų visai šeimai, naujos ekskursijos ir gausybė kitų dalykų, kurie vos tilpo programoje! Bendrai, tai „Heritas“ tiesiog paaugo, nes visa komanda daug dirbo visus metus, kad visos veiklos taptų kuo įdomesnės ir kuo patrauklesnės. Žmonės juk dar labai dažnai nežino, kaip atrodo paveldo išsaugojimo procesai, nes viskas vyksta už uždarų durų, tad mes bandome praverti kuo daugiau pažinimo durų ir tai padaryti per kūrybines dirbtuves, specialiai į parodą pakviestus meistrus ir jų pamokas. Be to, šiemet mes sumaišėme kūrybines dirbtuves su dalyviais, pristatančiais savo veiklą tiesiog stenduose. Tikimės, kad kuo toliau, tuo daugiau dalyvių savo veiklą pristatys interaktyviai, įdomiai, patraukiai. Tuomet ir įstaigos, dirbančios su paveldu, ir meistrai, ir savinikai po vienu stogu galės kolegoms ir visuomenei pristatyti savo darbą per patirtį. Tokiu būdu ir žinosime daugiau, ir suprasime, kaip gi iš tiesų atrodo paveldo išsaugojimas. Tad ateityje labai tikimės dar daugiau dalyvių, dirbančių su paveldo išsaugojimu plačiąja prasme: muziejų, laisvai samdomų specialistų, viešųjų, biudžetinių įstaigų ir visų visų, kuriems rūpi paveldo išsaugojimas. Šiemet džiaugiamės ir puikiu „Heritas“ leidiniu – stora informacine knyga, kurios leidybos projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba – lankytojai žinią apie „Heritas“ namo parsineš ilgam ir informaciją visuomet turės po ranka.

paroda heritas
paroda heritas

Koks „Heritas“ parodos lankytojas?

Lankytojų segmentas labai platus. Visų pirma – tai paveldo srityje dirbančių profesionalų susiburimas, nes „Heritas“ – tai šventė, į kurią mes susirenkame kartą per metus pabendrauti, pasidalinti patirtimi ir padiskutuoti kaip gi sekasi šioje srityje dirbti, kas naujo nutiko per metus. Tokių didelių ir atvirų paveldo išsaugojimo tematikos renginių daugiau kaip ir nėra. Juolab, kad „Heritas“ nėra formalus renginys, o greičiau erdvė, kurioje atmosfera draugiška ir atvira, kurioje daug dialogo tarp specialistų ir visuomenės. O vaikus, žinoma, vilioja kūrybinės dirbtuvės, tad ir jų parodoje labai daug. Žinoma, mūsų lankytojus jungia domėjimosi paveldu tema. Ir nebūtinai tai žmonės, turintys nekilnojamo turto – ateina norintys išsaugoti knygas, nuotraukas ar tiesiog daugiau sužinoti.

paroda heritas
paroda heritas
paroda heritas
paroda heritas
paroda heritas
paroda heritas

Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į paveldą? Koks jis, apskritai, yra?

Kartais atrodo, kad žmonėms, praeiviams, paveldas – nė motais. Kad tai lyg kažkoks baubas, kuris jų neliečia, yra neapčiuopamas. Tačiau praėjusiais metais savo apklausoje teiravomės žmonių, kaip jie reaguotų, jei vietoje bažnyčios pastatytume prekybos centrą? Ir, pasirodo, kad kiekvienam žmogui tai rūpi: „Ne, ką jūs kalbat?!“ Iš tiesų, tai paveldas yra visur ir visas jis mūsų. Tai kalba, papročiai, tradicijos, gatvės, kurios mus supa, namai. „Heritas“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia paveldėtojas. Taigi kiekvienas iš mūsų esame tam tikrų dalykų paveldėtojai ir tik nuo mūsų visų priklauso, ką mes perduosime ateities kartoms. Reikia tiesiog žinoti, kaip elgtis su paveldo objektais, nes kai nežinome – bijome ir tai natūralu. O juk kartais tereikia labai nedidelių veiksmų, kad jį išsaugotume. Pavyzdžiui, nusipirkome butą senamiestyje ir atradome sieninę tapybą. Pagalvokime ne kaip ją uždažyti, o kaip palikti, nebijokime su paveldu susijusių dalykų, o prisijaukinkime juos ir palikime ateities kartoms – juk tai mūsų visų istorija!

paroda heritas
paroda heritas
paroda heritas

O kodėl vis dar tokia komplikuota žmonių nuomonė apie paveldą?

Manyčiau, jog labai prastą nuomonę apie paveldą formuoja ir pati žiniasklaida. Jei jau rašome apie paveldą, tai tik minėdami kažkokį skandalą, konfliktą, nepagrįstus reikalavimus ir žmonėms pradeda atrodyti, kad tai labai komplikuota, su jų interesais nesuderinama sritis. „Heritas“ misija paveldą pateikti per kitą prizmę: supraskime, pažinkime ir nebijokime to, ką turime ir ką galime išsaugoti. Juk jei viešintume daugiau gerų patirčių, tai ir nuomonė formuotųsi visai kitokia. Bijome to, ko nepažįstame, o pažinsime – ir nebijosime. Toks ir vienas iš „Heritas“ uždavinių.

Ačiū ir sėkmės!

Kūrybinių „Herito“ dirbtuvių idėjos

Parodoje buvo galima mokytis surinkti tradicinį rąstinį namą, galąsti įrankius, retušuoti paveikslus, paklausyti ką „kalba“ senasis popierius, išgirsti senų knygų SOS, domėtis japoniškojo knygų įrišimo ypatumais ar aplankyti knygų restauravimo dirbtuves, apsilankyti gipso liejimo dirbtuvėse, mokytis rišti tradicinius šiaudų sodus, aplankyti sieninės tapybos ir polichromijos konservavimo dirbtuves, domėtis kalkių galimybėmis ir kazeininių dažų gamyba, o taip pat tradicinių tinkų ir dažų ypatumais, bandyti išspręsti senųjų durų detektyvą, domėtis krosnių, židinių ir dūmtraukių įrengimo subtilybėmis, pasižiūrėti, kaip atgimsta restauruojami baldai ir netgi keraminis puodelis, nusifotografuoti senosios fotografijos dirbtuvėse, pasidaryti mėlyną saulės atviruką ir pasidairyti virtualaus paveldo dirbtuvėse 3D.

Seminarų temų įvairovė Herite

Šalia reginių, šurmuliavo žinių auditorija, kurioje keitėsi mokslininkai ir specialistai, skaitantys paskaitas ir vedantys diskusijas įvairiausiomis temomis.„Nuo amato prie restauravimo: dokumentų ir jų įrIšų išsaugojimo problemos“, „Tradicinis rankų darbo stiklo pūtimas – vis dar gyvas“, „Senųjų fotografinių procesų klasifikacija ir identifikavimas“, „Naujas žvilgsnis į paveldo teoriją: nuo daikto link bendruomenės“, „Gedimino kalno tyrinėjimaI; 10 radinių – 10 istorijų“, „ XIX – XXa. dekoratyvinių grindų mados“, „Aukcionai kaip kultūros paveldo apsaugos premonė“, „Sietynai su žalčio/gyvatės formos šakomis nuo Nyderlandų iki Lietuvos“, „Kultūra, pilietinė visuomenė ir paveldo“, „Bendruomenės tarp betono: nuo genties iki miesto“, “ Gyvenimas nesuvoktame pavelde: Lazdynų ir Žirmūnų atvejis“. Tai tik dalis temų, kuriomis buvo dalijamasi parodoje ir kurios sulaukė nemažo lankytojų susidomėjimo.

paroda heritas
paroda heritas
heritas
paroda heritas
Garso ir vaizdo instaliacijos, skaitymai, elektroninių sutartinių performansai, kino erdvė ir kiti netikėti atradimai bažnyčios erdvėse, dalyvių laukė instaliacijų rūsyje.

Pas archeologus

Archeologija – viena romantiškiausių ir paslaptingiausių mokslo šakų. Lietuvos archeologijos draugija parodoje kvietė kuo įvairiapusiškiau pažinti šį mokslą. Čia buvo įsikūrusi archeologinių radinių pažinimo erdvė, vyko edukaciniai užsiėmimai, kurių metu visi norintieji galėjo atlikti laboratorines užduotis, mokytis senovėje gyvavusių amatų ar archeologų klausti visko, kas tiktai rūpi. Šioje ardvėje abi parodos dienas netrūko šurmulio.

paroda heritas

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Facebook
Twitter
Google-plus
copodimonte

KAPODIMONTĖS LĖKŠTĖ – graži namų dekoracija

„Gavau dovanų labai gražią, ant sienos pakabinamą lėkštę. Ant kitos jos pusės yra toks spalvotas ženkliukas, užrašas Capodimonte ir dar visokių tarsi ranka rašytų skaičiukų. Gal galėčiau apie ją sužinoti ką nors daugiau?“ – teiraujasi Danguolė Valaitytė iš Panevėžio r.

Pirmiausiai, tai visada žinokite, kad tas ženkliukas ir yra svarbiausias, nustatant daikto vertę, tad labai gaila, kad jo nenufotografavote, todėl mums belieka tiesiog papasakoti apie fabriką, kuriame ši lėkštė pagaminta.

Porceliano fabrikas, pavadintas Kapodimontės (Capodimonte) vardu, yra vienas žymiausių Vakarų Europos porceliano fabrikų. Deja, ši įmonė išgyveno ne vieną pakilimą bei nuosmukį.

Pirmasis šlovės laikotarpis tetruko 16 metų. Jo preliudija tapo tai, kad 1734 m.  Neapolio ir Sicilijos karaliumi karūnuotą Karlą III iš Burbonų dinastijos, į tą kraštą atlydėjo menininkų, meistrų ir patarėjų svita.  Jaunasis karalius į Neapolį atsivežė ir turtingą savo motinos Elžbietos, paskutiniosios iš Farnezių dinastijos, meno kolekciją, kurioje buvo per tūkstantį paveikslų.  Kolekcijai saugoti ir buvo pastatyti Kopadimontės rūmai. Gana greitai, 1743 m., rūmų parke atsirado ir dirbtuvės, kuriose per mėnesį buvo pagaminama apie 2000 porceliano tabokinių, taurių, arbatos bei kavos servizų. Kiek vėliau ten pradėtos gaminti ir statulėlės pagal religinius ir mitologinius siužetus bei muzikantų, valstiečių ar žvejų atvaizdai. Kasmet plėtėsi asortimentas ir gamybos apimtys, buvo sukuriama unikalių meno dirbinių. Tačiau 1759 m. Karlas III žengė į Ispanijos sostą ir turėjo atsisakyti Neapolio bei Sicilijos karūnos. Iškeliaudamas jis įsakė sunaikinti viską, kas galėjo atskleisti garsiosios manufaktūros paslaptis.

Naujasis Kapodimontės šlovės etapas prasidėjo tik po 21 metų. 1780 m. Neapolio karališkajai manufaktūrai vadovauti ėmėsi Karlo III sūnus, Ferdinandas IV. Tuo laikotarpiu buvo įsisavinta matinio porceliano, kitaip dar vadinamo biskvitu,  gamyba, o visi porceliano gaminiai pradėti žymėti manufaktūros ženklu –  „N“ raide ir karūna.

Prancūzijos revoliucija ir Napoleono valdymo laikotarpis fabriką sparčiai atvedė prie visiško nuopuolio. Jo palikimas buvo beveik sunykęs ir tik daugiau nei po šimtmečio, 1925 m. prie Milano buvo įkurtas naujas  porceliano fabrikas. Jame žymiausi to meto skulptoriai, įkvėpti  senųjų meistrų darbų bei išlikusių senovinių gaminių pavyzdžių, nutarė atkurti porceliano tradicijas ir taip pradėjo naująją Kapodimontės istoriją.

Aišku, kad patys vertingiausi, nes rečiausi yra gaminiai iš paties pirmojo fabriko gyvavimo laikotarpio. Tačiau šį lėkštė greičiausiai yra iš praeito šimtmečio vidurio. Irgi – vertinga, nes Kapodimontės porcelianas visada buvo kokybiškas ir turėjo vertę.

VŽ inf.

Facebook
Twitter
Google-plus
Simona Makselienė

Aukcionų užkulisiuose su Simona Skaisgiryte – Makseliene

Praėjusių metų gruodžio 1-ąją (interviu rengtas 2018 m.) įvyko jubiliejinis, jau 50-asis Vilniaus aukcionas, o pirmasis buvo surengtas prieš dešimtį metų. Dvigubas jubiliejus – puikus pretekstas pakalbinti meno kūrinių aukciono vadovę dr. Simoną SKAISGIRYTĘ – MAKSELIENĘ ir drauge su ja praverti daugeliui mažai žinomo pasaulio duris.

Justinas Vienožinskis. Parko tvenkinys su gulbėmis Dačiūnų apylinkėje. 1921, drb., al., 71 x 61.  Pradinė kaina 17087 E, pardavimo – 33306 E.

Jonas Čeponis. Prie jūros.1968, kart., al., 120,7 x 95. Pradinė kaina 12900 E, pardavimo – 20900 E.

– Metų pabaigoje įvyko Jūsų organizuotas 50 – tasis Vilniaus aukcionas. Jubiliejaus proga gražu prisimini pradžią 2007 – aisiais. Kokie įspūdžiai ir nuotaikos iki šių dienų išlikę iš pirmojo aukciono?

-Pirmasis aukcionas įvyko 2007 m. rugsėjo 14 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenale). Nors nebuvome spėję plačiai išviešinti šio renginio, aukcionas turėjo platų atgarsį tarp kolekcininkų ir kitų meno rinkos dalyvių. Rengdami antrąjį  aukcioną, persikėlėme į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Jame aukcionai tebevyksta iki šiol (išskyrus vasaros aukcionus Palangoje, kurie vyksta Antano Mončio namuose – muziejuje). Pirmuosius du aukcionus pakvietėme vesti p. Algimantą Čekuolį, ir man iki šiol miela prisiminti jo palaikymą.

 

– Tiems, kam ši tema visai nežinoma, prašome praverti aukciono organizavimo virtuvės duris. Kaip viskas vyksta iki tol, kol renginio dalyviai susėda salėje?

– Kiekvienam aukcionui renkamas atskiras rinkinys, išleidžiamas katalogas (popierinė ir elektroninė versijos). Darbai kontraktuojami 3 – 4 mėn. iki aukciono, tuomet jie aprašomi, esant reikalui – restauruojami, perrėminami. Aukcionų rinkinius peržiūri Kultūros paveldo departamentas, taip pat LATGA, tad tenka bendrauti ir su šioms institucijomis. Vėliau, jau pasirodžius katalogui, siunčiame jį kolekcininkams, ieškome potencialių klientų. Likus kelioms dienoms iki renginio įrengiama aukciono ekspozicija. Tuomet jau tiesiogiai bendraujame su būsimaisiais pirkėjais, pristatome kūrinius, suteikiame visą reikalingą informaciją. Pats aukcionas, kaip renginys, yra trijų mėnesių darbo apvainikavimas. Po aukciono per porą savaičių atsiskaitome su parduotų kūrinių savininkais ir iškart pradedame dirbti, renkdamiesi naujam aukcionui. Taip ir sukasi šis ratas. Kovo mėnesį vyks jau 51 – asis Vilniaus aukcionas.

– Kur gaunate darbų, kuriuos siūlote pirkėjams? Ar atneša patys žmonės? Kokie atrankos kriterijai?

– Darbus ir atneša patys žmonės – esame atviri visiems pasiūlymams. Bet taip pat tenka jų ir paieškoti, pavažinėti, kartais – kantriai laukti, kol savininkas nuspręs atsisveikinti su turimu kūriniu. Apskritai dauguma žmonių užmezga su turimais meno kūriniais savotišką emocinį ryšį: dažniausiai – prisirišimo, nostalgijos, bet kartais – ir negatyvų, jei, tarkime, primena žmogų ar aplinkybes, kurių nebesinori prisiminti.

Kartais juokaujama, kad žmonės parduoda meno kūrinius dėl “trijų D” (debts, death, divorce – skolos, mirtis, skyrybos). Bet iš tiesų kur kas dažniau meno kūriniai patenka į aukcioną būtent dėl to, kad formuojant ir gryninant kolekciją nuo jos atskiriami balastiniai tos kolekcijos atžvilgiu meno kūriniai.

Tai labai sveikas apsivalymas, reiškiantis, kad judama teisinga kryptimi, kad kolekcininko akis yra „nušlifuota”, pasikeitęs skonis, iškristalizuota kolekcijos koncepcija.  Na, o mūsų taikomi pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis kontraktuojame kūrinius aukcionui arba ne, yra keli: autorius, meninė vertė, retumas, pasiektas kainos ir kokybės santykis.

– Gal prisimintumėt kokią nors ypatingą, įdomią darbo suradimo istoriją?

– Įdomių istorijų būta ne vienos ir ne dviejų, bet galbūt didžiausią malonumą suteikia tie atvejai, kuomet kūrinys atkeliauja pas mus kaip nežinomo autoriaus, o mums pavyksta jį atributuoti, reabilituoti vertę ir pelningai parduoti. Tokiu atveju tikrai jaučiame, kad per tą trumpą laiką, kurį meno kūrinys praleidžia mūsų aukciono namuose, sukūrėme pridėtinę vertę. Na, tarkime, XXXIX Vilniaus aukciono titulinis darbas (t.y. tas, kurį dedame ant katalogo viršelio) buvo atneštas kaip nežinomo autoriaus. Pavyko nustatyti, kad tai Boleslovo Balzukevičiaus pastelė. Kūrinys buvo parduotas už 2200 eurų.

– Ar galima teigti, kad, jei darbas pateko į aukcioną, jis jau vertingas menine prasme, o kartu yra ir gera investicija?

– Meno rinkoje cirkuliuoja ne daugiau kaip 10 proc. tikrai investicinių kūrinių. Dar 20 proc. sudarytų kolekciniai kūriniai (su galimu, bet neprivalomu investicinės grąžos potencialu). Taigi labai apibendrintai galima teigti, kad  trečdalis rinkos kūrinių yra įdomūs kolekciniu arba investiciniu požiūriu. Kitas trečdalis būtų įvairūs interjeriniai kūriniai. Nieko prieš juos neturiu, tiesiog mes su interjeriniais kūriniais nelabai dirbame. Ir, galiausiai, trečią rinkos trečdalį sudaro tai, ką tiktų vadinti nebe meno kūriniais, bet “produkcija” – įvairių darbščių meno darbininkų sukurta meninių bruožų turinčiais gaminiais. Jie irgi gali gyvuoti ir turi savo klientūrą, bet tokių aukcione neišstatome.

– Norėtųsi klausti, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio, bet ar šiuo atveju apskritai įmanomas koks nors patarimas?

– Stebuklingo recepto, deja, nėra, išskyrus patarimą, kurį nuolat kartoja Ernestas Parulskis knygoje “Menas ir pinigai”: šlifuoti akį. Man atrodo, kad tik labai nedaug žmonių turi prigimtinį tikrai rafinuotą meninį skonį. Apskritai tai yra kultūrinis, auklėjimą ir išsilavinimą atspindintis dalykas. Geroji žinia ta, kad skonis, gebėjimas skirti gerą meną nuo prasto, yra toks dalykas, kuris sparčiai lavėja ir kristalizuojasi, jei žmogus įdeda bent kiek noro ir sąmoningumo. Lengvinanti aplinkybė yra tėvai, šeima, meno kūrinių prisotinta aplinka namuose, kuriuose žmogus augo, brendo ir formavosi. Net jei žmogus to neturėjo, bet aktyviai lankosi gero meno vietose – muziejuose, parodose, galerijose, bienalėse, mugėse, paskaitose, jei jis “įsimerkia” į meno aplinką, jo akis stulbinančiu greičiu “šlifuojasi”, o skonis lavėja. Beje, mes irgi manome, kad prie to prisidedame. Esame įsteigę Meno istorijos mokyklą (MIM), kuri veikia jau ketvirti metai (paskaitų archyvas: https://www.menorinka.lt/page/mim_archive; einamosios paskaitos: https://www.menorinka.lt/page/mim ). Įdomu tai, kad idėja įsteigti vietą, kur suaugę žmonės galėtų ateiti gilinti meno istorijos žinių, gimė mūsų klientams kolekcininkams. Ne vienas jų ir ne kartą yra teiravęsis apie tokias tobulinimosi galimybes. Kadangi nežinojome vietos, kur juos nukreipti, patys ir įsteigėme mokyklą.

– Aukcionas daug kam asocijuojasi su antikvariatu. Ar į aukcioną patenka šiuolaikinių menininkų darbų? Jei taip, tai kaip tai vyksta? Menininkai kviečiami, ar jie siūlosi?

– Tradiciškai aukcionai dirba su kolekcininkais, kitaip tariant, su antrine rinka, t.y. su meno kūriniais, kurie jau buvo pirkti bei parduoti. Pardavinėti meno kūrinius pirmą kartą autoriaus vardu bei įgaliojimu – galerijų duona. Todėl natūralu, kad aukcione didžiąją dalį sudaro ankstesnių laikotarpių meno kūriniai. Tiesa, Damienas Hirstas 2008 m. pabandė sulaužyti šią nusistovėjusią schemą, drauge su Sotheby’s aukcionu surengdamas savo paties darbų aukcioną. Mes irgi kartais dirbame tiesiogiai su menininkais, tačiau tai sudaro, ko gero, ne daugiau kaip 10 proc. bendrosios aukcioninės pasiūlos apimties. Tam tikslui įkūrėme atskirą prekinį ženklą – galeriją “Kunstkamerą”, kuri gali daugiau dėmesio skirti tiesioginiam bendradarbiavimui su menininkais. “Kunstkamera” veikia jau aštuntus metus, kasmet surengia po 5 – 6 parodas.

– Stereotipiškai dar daug žmonių mano, kad aukcionuose kainos dirbtinai „užauginamos“ ir pirkti brangu. Bet pastebėjau kitką: galerijose ar net internetinėse svetainėse galima rasti ir kur kas brangesnių darbų už parduotus aukcione. Taip buvo visada, ar tai pastarojo laikotarpio reiškinys?

-Žmonės įsimena tuos atvejus, kai kaina augo ir žiūri į galutinius rezultatus. Bet nemažai darbų yra parduodami ir už pradines kainas. Apskritai geru pardavimu, matyt, galima laikyti tokį, kurio eigoje abi pusės jaučiasi laimėjusios: pardavėjas – kad gerai pardavė, pirkėjas – kad gerai pirko. Tokiam rezultatui pasiekti reikalinga sėkminga įvairių faktorių visuma.

 

Antanas Žmuidzinavičius. Dzūkų kaimelis. 1910, drb., al., 97,3 x 128,5. Pradinė kaina 25776 E,  pardavimo – 53579 E.

Antanas Žmuidzinavičius. Grybautojos saulėje. 1932, drb., al., 58,5 x 74,3. Pradinė kaina – 12800 E, pardavimo – 32000 E.

Petras Kalpokas. Upelis pavasarį.1907, drb., al., 61 x 80,2. Pradinė kaina  11750 E, pardavimo – 36500 E.

– Kaip per dešimt Jūsų veiklos metų pasikeitė meno rinka ir pirkėjų poreikiai?

– Pirkėjų poreikiai, kalbant apskritai, yra universalūs ir nekintantys: gauti gerą kainos ir kokybės santykį. Kalbant dar paprasčiau: už gerą kainą nupirkti dar geresnį darbą. O rinka pasikeitė. Man regis, ji stabilizuojasi. Per 10 metų ir 50 aukcionų daugumai autorių sukaupėme nemažas pardavimų duomenų bazes. Visi pardavimų rezultatai, autorių pardavimų istorijos yra viešai skelbiami mūsų tinklapyje, ir, kiek žinau, įvairūs meno rinkos dalyviai šia baze remiasi nustatinėdami kūrinių kainas. Tad dabar meno kūrinių kainų nustatymas yra tikrai lengvesnis procesas nei tai buvo prieš dešimtmetį, kuomet dažnai kaina buvo tiesiog sugalvojama.

– Koks yra aukciono dalyvis šiandien, ko jis ieško, tikisi, kam teikia prioritetus, beje, kokio jis amžiaus? Jis dažniau kolekcininkas, investuojantis į meno rinką ar tiesiog žmogus, ieškantis gero pavienio darbo namams papuošti?

– Visus išvardintus žmones pamatytumėte mūsų aukcionuose. Žmonės įvairūs ir turintys įvairiausių poreikių. Ir, beje, taip, jau užaugo nauja, jauna kolekcininkų karta. Mes tikrai galime kalbėti apie kartų kaitą šioje srityje. Sovietmečio kolekcininkai kolekcionavo gana sudėtingomis sąlygomis, dažnai pusiau slaptai, konfidencialiai, nes kolekcinė veikla Sovietų Sąjungoje iš dalies buvo kriminalizuota. Dabartinei kartai visas pasaulis po kojomis, reikia tik supratimo ir šiek tiek lėšų.

– Kiek populiaru Lietuvoje investuoti į meną ir kiek tai saugi investicija? Ar įvardintumėte autorius, į kuriuos būtų drąsu investuoti?

– Man regis, reikia mažiau kalbėti apie investavimą, o daugiau – apie kolekcionavimą, priduriant, kad investicinė grąža ateis kaip malonus atlygis nuosekliam ir strategiškai veikiančiam kolekcininkui. Man sunku patikėti, kad asmuo, nepraėjęs bent kažkokio savo, kaip menu besidominčio žmogaus, kaip kolekcininko raidos etapo, galėtų iškart startuoti kaip sėkmingas investuotojas į meną. Nebent turėtų kompetentingus ir nešališkus, pabrėžiu – nešališkus – patarėjus. Investicija į meną gali būti labai ir labai pelninga. Tą įrodė ne viena istorija, pradedant nuo Eustachijaus Tiškevičiaus, baigiant (tikiuosi, nesupyks už paminėjimą) Edmundu Armoška. Vis dėlto aplinkui matau ir ne tokių sėkmingų pavyzdžių.

-O kokius Lietuvos menininkų vardus šiandien apskritai privalu žinoti kiekvienam save gerbiančiam lietuviui?

-Sunku išvardinti, nes tokių vardų yra tikrai labai daug. Pabuvojusi daugybėje įvairiausių pasaulio muziejų galiu pasakyti, kad nesu nusivylusi lietuvių daile. Man atrodo, kad Lietuvos dailė, nors ir būdama lokali, uždara, dažnai vėluojanti atliepti pasaulinėms tendencijoms, yra vis dėlto kokybiška ir aukšto lygio. Gal turime kokį genialumo geną tautos genome?

– Pastaruoju metu internetinė prekyba daro didelę įtaką visai rinkai, o ar ji kiša koją aukcionų rengėjams?

– Taip, įtaką daro, bet to nevadinčiau “kojos kišimu”. Tiesiog tapo viešos daugelio pardavimų, bent jau aukcioninių, kainos, tad tenka dirbti tokioje situacijoje, kuomet ankstesnės kūrinio pardavimo kainos yra žinomos būsimam pirkėjui. O šiaip internetas palengvina aukcionų darbą, nes pirkėjui nebūtina fiziškai dalyvauti aukciono renginyje.

-Kada laikote, kad aukcionas pasisekė?

-Yra daug sėkmės komponentų: suformuoti gerą kolekciją, sukurti pridėtinę vertę, apie kurią jau kalbėjau, gerai ir didelę dalį parduoti. Pasiekti, kad būtų patenkinti tiek pirkėjai, tiek pardavėjai. Galų gale, po kiekvieno aukciono mūsų kolektyvas mėgsta išgerti taurę vyno ir aptarti renginį, ir man smagu kolegų veiduose matyti šypsenas bei gerą nuotaiką.

-Ačiū ir sėkmės ateityje.

Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ. Vilniaus aukciono archyvo nuotraukos

Facebook
Twitter
Google-plus
geles-vintaziniuose-induose.

Žiedai mamai – ne vien vazose

Su netikėtu karščio gūsiu, su ilgai lauktu lietumi ir pavasario žydėjime besismaginančiu vėju, atėjo MAMOS sekmadienis… Šia proga mes išsakysime nuoširdžiausius žodžius, nuskinsime visas gėles ir pamerksime jas į pačias gražiausias vazas. Arba… tiesiog kitaip nei įprasta. Toks bus sekmadienis. Su lengvu prisilietimu prie praeities, prisiminimų dalybomis, į dienos šviesą ištrauktais seniai nenaudotais pamirštais daiktais, pyrago skoniu ir… meile brangiausiam žmogui pasaulyje.

Bet kaip be įkvėpimo? Mes indų MAMOS žiedams pamerkti ir Jūsų fantazijai įsiūbuoti radome Kauno antikvariate „Panemunės baldai“. Rinkome įdomesnius ir tikrai skirtus ne vien gėlėms. Todėl tarp vazų vazelių čia atsidūrė sriubinė, ledų kibirėlis, saldaininės, cukrinė. Seniai esame pastebėję, jog labai dažnai seni daiktai tiesiog praranda savo funkciją ir mes juos užmirštame indaujų ar bufetų užkaboriuose, tuo tapu gėlės žydėti gali tikrai ne vien vazose. Ir ne vien į vazas, galvojant apie gėles, vertėtų dairytis antikvariato, vintažo ir sendaikčių parduotuvėse. Jose pasitaiko labai įdomių, dekoratyvių ir vertingų daiktų, kurie galėtų papuošti bet kuriuos namus ir suteikti jiems originalumo bei savitumo. Ir jau į beveik visus juos tinka merkti gėles. Tą ir įrodėme drauge su floriste Asta Šlekiene (gėlių salonas „Nerine“, Kaunas) improvizuodamos žydėjimo tema.

geles vintaziniuose induose.

Fajansinė sriubinė – tipiškas indas iš Angijos yra XIX a. pirmosios pusės, greičiausiai 1830-1840 metų. Visi laiko ženklai ją tik puošia, o su gėlių žiedais ji atrodo dar įspūdingiau. Argi nevertas toks daiktas mūsų namų?

geles vintaziniuose induose

Vario, žalvario ar kito metalo indai visada atrodo labai dekoratyviai. Šis šampano ledų kibirėlis prašyte prašėsi smulkiažiedės orchidėjos draugijos. Geresnį spalvų derinį sunku būtų rasti.

geles vintaziniuose induose

Trapi, mėlynomis gėlytėmis puošta saldaininė pagaminta maždaug 1910 m., Vokietijoje porceliano manufaktūroje „Plaue Schierholz“. Plokšti negilūs indai labai tinka pietų stalui dekoruoti, o ir gėlių tereikia vos vieno kito žiedelio.

Stiklinė sausaininė ant kojytės ir cukrinė arba saldainių indas nėra labai seni, greičiausiai kokių 50 metų amžiaus. Sunku nustatyti ir jų kilmės šalį – stiklas neturi jokių žymėjimų. Tačiau būtent tokio stiliaus daiktai gali būti puikiai pritaikyti gėlėms merkti ir stalui dekoruoti. Kad ir rožių žiedais…

Nereikia ir sakyti, kad kiekvienuose namuose bent keletas vazų privalo būti. Dar geriau, jei jos kokybiškos, originalios, stilingos, gerų gamintojų. Šios pagamintos Vokietijoje, manufaktūroje Kaiser- Porzellanmanufaktur Staffelstein K.G., XX a. antrojoje pusėje. Abi skirtingos, bet tiesiog nuostabios ir labai dekoratyvios.

Vazą keičia ir gėlės. Visada stenkimės paieškoti paties geriausio varianto. Derinkime tarpusavyje ne tik dydį, bet ir spalvas, ir net dekorą. Ryškios gėlės visada užgoš vazos grožį, todėl joms parinkite vienspalves ar tiesiog permatomo stiklo vazas, o į subtiliai dekoruotas vazas merkite subtilius žiedus.

geles vintaziniuose induose

Labai jaukiai ir žavingai dėl gražių savo formų visuomet atrodo kavinukai ir arbatinukai. Taigi į šį taip pat norėjome pamerkti gėlių, bet jis buvo toks „savarankiškas“, kad taip niekas ir nepritapo. Subtiliai dekoruotam Vokietijos porceliano firmos „Rosenthal“ arbatinukui, pagamintam XXa. antroje pusėje, palikome įprastinę arbatinuko misiją. Pastebime, kad kavinukai ir arbatinukai taip pat pamažu grįžta ant mūsų stalų – gal pagaliau ir vėl pasiilgstame elegancijos ir jaukumo.

Už pagalbą identifikuojant indų kilmę ir amžių dėkojame menotyrininkei ir antikvariato ekspertei Olgai PROKOFIEVAI

Rasa KUNCAITĖ. Indrės BAGDONĖS nuotraukos

Facebook
Twitter
Google-plus
kobalto

Dubuo iš „Kobalto servizo“

„Šį indą įsigijau viename iš ne itin svarbių Anglijos aukcionų už palyginti nedidelę kainą. Norėčiau apie jį sužinoti kuo daugiau informacijos“, – rašo neprisistatęs „VŽ“ skaitytojas.

kobalto

Dubuo iš „Kobalto servizo“

Tai labai retas, sakyčiau, rečiausias daiktas. Ir tai atvejis, kai jį atributuojant aukcione įvyko klaida. Indas buvo pateiktas kaip XVIII a. „Sevro stiliaus“ (THE SEVRES STYLE, 18th CENTURY) dubuo. O iš tiesų tai dubuo iš žymiojo „Kobalto servizo“. Indas didelis, 35 cm skersmens, dekoruotas auksiniu ažūrinį ornamentą imituojančiu tinkleliu „cailloute“ (pranc.) kobalto fone su puokštelėmis polichrominių gėlių, apipavidalintų auksiniu rėmeliu. Indas su senovinės restauracijos ženklais – metalinėmis sutvirtinimo kabėmis kitoje pusėje. Anksčiau porcelianas buvo vertintas labiau nei dabar, todėl senoviniai daiktai, o ypač vertingieji, buvo kruopščiai restauruojami. Toks jų sutvirtino būdas buvo taikytinas gelbstint itin senus meno dirbinius.

„Kobalto servizas“ buvo sukurtas Vienos manufaktūroje Austrijos imperatoriaus Josifo II įsakymu kaip dovana didžiajam kunigaikščiui Pavelui Petrovičiui ir didžiajai kunigaikštienei Marijai Fiodorovnai, kai jie slapta apsilankė Europoje kaip grafas ir grafienė Severnijė. Šis servizas buvo pagamintas pagal Sevro manufaktūroje sukurtą servizą, kurį Prancūzijos karalius Liudvikas XV padovanojo Danijos karaliui Kristianui VII 1768 m.

Pavelas Petrovičius servizą taip vertino, kad išvykdamas į karą su Švedija (1788–1790 m.) jį paminėjo savo testamente. Vėliau, valdant jo sūnui Nikolajui, servizas buvo laikomas Gatčinoje, Priorato rūmuose, ir buvo papildytas indais, pagamintais Imperatoriškajame porceliano fabrike, iš kur yra ir šis dubuo. Valdant Aleksandrui II tame pat fabrike buvo pagaminta dar keletas trūkstamų servizo indų. 1890 m. visi originalūs servizo indai, pagaminti Vienos manufaktūroje, buvo išsiųsti į Žiemos rūmus, o Gatčinoje liko tik tie, kurie buvo pagaminti Imperatoriškojo porceliano fabrike. Ermitaže šiuo metu yra saugomi 73 indai su Vienos manufaktūros ženklu, naudotu 1785–1786 m.

Įvertinimas: tai atvejis, kai pirkėjas už daiktą sumokėjo daug mažiau (90 svarų sterlingų ir 25 proc. aukciono komisiniai) nei iš tiesų jis vertas. Jei aukcione indas butų teisingai atributuotas, kaina būtų buvusi kelis kartus didesnė.

Menotyrininkė, antikvariato ekspertė Olga PROKOFIEVA ( FB – olgaprokofeva.com)

Facebook
Twitter
Google-plus
sena nuotrauka svente

Ne vien kulinariniai prisiminimai

Istorija bus apie mano močiutę Jadvygą Kriūnienę, bet pradėsiu ją nuo to, kad man labai patinka skaniai valgyti. Ir gaminti. Malonumas prasideda vien pagalvojus, ko aš norėčiau. Sultingos, minkštutėlės jautienos, troškintos su džiovintomis slyvomis, apskrudusios anties gabalėlio su keptu obuoliu, o gal džiovintų baravykų sriubos? O gal… puraus per visą „petelnią“ blyno, kurio skonį jaučiu ir šiandien? Niekas daugiau tokių blynų gyvenime man ir neiškepė, o ir aš pati ilgai nesupratau, kaip juos pagaminti. Tiesa, dabar jau žinau jų paslaptį. Taigi tą skanųjį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti ir vistiek jame būtų tik dalis valgių, kuriuos gamino mano močiutė Jadzė. Gryna kaunietė.

Varlės kojelių iššūkis

Močiutė nemokėjo nei siūti, nei adyti, nei megzti, bet maisto gaminimas buvo jos stichija. Matyt, turėjo tam Dievo dovaną, nes kaip kitaip paaiškinti tai, kad, nemokėdama rašyti, 1937 ar 1938 m. išlaikė egzaminą Karininkų ramovės Kaune restorano „Trys milžinai“ virėjos vietai gauti. Ten šefe ji dirbo visus metus, kol veikė restoranas. Be abejo, tai nebuvo atsitiktinumas, nes močiutė nuo 14 metų,kaip pati sakė, tarnavo pas ponus dvaruose ir dirbo virtuvėse. Minėjo, kad daug sužinodavo iš jaunų ponaičių, kurie, parvykę iš užsienių, pasakodavo, ką ten valgė. Be to, močiutė buvo smalsi ir drąsi, nebijojo jokių iššūkių ir eksperimentų. O darbdaviai tada labiau žiūrėjo ne į popierių, o į tai, ką moki. Taigi būdama 27-erių ji nužygiavo į egzaminą, kuriame reikėjo išvirti sultinį consome, išsukti majonezą ir iškepti… varlės kojeles! Sultinys ir majonezas buvo vieni niekai, bet varlės kojelės – rimtas iššūkis!„Pabarsčiau jas druska, tik šmurkt kelioms minutėms į įkaitintą sviestą – ir gatava!” – pasakodavo močiutė. Egzaminą ji išlaikė puikiai.

Ir tokių iššūkių buvo ne vienas. Pvz., Prezidento salėje jos rankomis buvo suruošta paskutinė vakarienė Antanui Smetonai prieš jam pasitraukiant į Vakarus. Deja, nežinau vakarienės meniu ir …nebepaklausiu. Prisimenu ir jos pastebėjimą, kad Lietuvos prezidentai ir karininkai mėgo rūgpienį su bulvėmis. Toks patiekalas buvo įtrauktas į restorano valgiaraštį šalia prancūziškų, vokiškų ar austriškų valgių.

Tautinių skonių ypatumai

O štai vokiečiai močiutę nustebino prišaudę juodvarnių. „Sunešė juos į virtuvę ir liepė paruošti. Ką daryti – nupešėme su mergaitėmis plunksnas ir iškepėme“, – girdžiu ją pasakojant.Vokiečiams patikdavo močiutės bufetai (dabar šia reikšme labiau vartojamas žodis furšetas).

„Vaikeli, kai ruošdavau bufetus vokiečiams, jie visada ateidavo po vakarienės padėkoti ir atnešdavo skardinę medaus, šokolado ir konjako Bisquit dubouche. Namuose stovėjo pilnas kampas“, – sakydavo močiutė.

Rusai nieko neatnešdavo ir bufetų jiems niekas neruošė. „Kaip man gaila jų buvo – tokie sulysę, pavargę, ateidavo į valgyklą alkani, neturėjo supratimo, kur kas. Pas mus ant stalų stovėdamo druska, pipirai ir garstyčios. Prisimenu, kaip vienas, pamatęs indelį su garstyčiomis, puolė draugui džiaugtis: „Smotry, smotry – miod! Davai, davai namazyvai na chleb!“* Užsitepė storai ant duonos ir susigrūdo visą į burną. Mes net už galvų susiėmėme. Po to rėkdamas ir ašarodamas išlėkė lauk, o mums buvo daug juoko“, – ne kartą prisimindavo močiutė.

O kad jie be duonos ir bulvių nelabai ką buvo matę, liudija dar vienas močiutės prisiminimas: „Apgyvendino pas mus su Karoliu (mano senelis) rusų karininko žmoną. Nelabai tada ką galėjai nusipirkti, bet aš turguje gavau lašinių, išviriau barščių ir pavaišinau karininkienę. Ji labai dėkojo ir paklausė, kaip tokią sriubą išvirti. Aš ir papasakojau apie tuos lašinius. Grįžtu kitą dieną iš darbo, randu karininkienę verkiančią ir pro ašaras pasakojančią: „Pošla na bazar, kupila salo, položila v kastriuliu, zalila vodoj i postavila varit. Vernulasposmotret– a salo v kastriule net! Okoško bylo otkryto – možet koška staščila?“** Pažiūrėjau į puodą, kuriame nebuvo jokios mėsos, tik kažkoks riebus skystis, paklausiau,kaip atrodė tas jos pirktas „salo“ ir supratau, kad moteris išvirė sviesto gabalą. Gal ūkininkas turėjo ir „salo“ ir „maslo“, o ponia susipainiojo, ko reikia sriubai?“

Močiutė Jadvyga Avlasevičiūtė ir senelis Karolis Kriūnas susituokė 1939-ųjų vasario 16-ąją Kaune. Močiutei nepatiko kirpėjos padaryta šukuosena (pirmoji foto), todėl ji ją išsiardė ir nepatingėjo dar kartą nusifotografuoti susišukavusi taip, kaip nori pati.

Gelbėjimo operacija, galėjusi baigtis mirtimi

Ne vieną istoriją būtų galima parašyti ir apie močiutės draugystę su žydais, bet šį kartą prisiminsiu tik nubarstytą duonos trupinėliais. Taigi karas – baisus metas visiems, o jau žydams – ypač. Juos varė į getus, vežė į Vokietiją, laikė uždarytus. Suvaryti ir saugomi jie buvo ir netoli Soboro. Močiutė visus trupinius, duonos kriaukšleles nurinkdavo nuo stalų ir sudžiovindavo. Tada supildavo į popierinius maišus ir su virtuvės mergaitėmis įsiūbavusios įmesdavo belaisviams, ir– į kojas!Sargybiniai nematydavo, kas tai padarė, o belaisviai bemat išsidalydavo kriaukšlius. Pavyko net sviesto sergančiam perduoti. Bet vienas kartas nemelavo – sargybiniai jas pastebėjo. Visos išsilakstė į skirtingas puses – močiutė įlėkė į vieną Laivės alėjos namą ir bėgdama laiptais į viršų beldė į duris – gal kas įsileis. Bet niekas neatidarė. Tada ji pamatė didelę metalinę statinę, ją atkėlė ir palindo (močiutė buvo nedidukė, smulki). Netrukus išgirdo vokiečių balsus ir triukšmą – jie irgi beldė į duris. Kai vokiečiai išėjo, močiutė nusprendė išlįsti iš savo slėptuvės, bet niekaip negalėjo pajudinti statinės. Pradėjo trūkti oro. Gerai, kad mergaitės matė, kur ji įbėgo, ir atėjo jos ieškoti. Trise šiaip ne taip atkėlė tą starinę ir ištraukė močiutę. Jei ne mergaitės, močiutė būtų uždususi.

Kiaulė – senamiesčio bute

Valgyti močiutė turėjo visada. Net per karą. Ir ne kaime, o mieste! Jei parduotuvės uždarytos ar išgrobstytos, o mėsos vis tiek norisi, kiaulę galima užsiauginti ir pačiame miesto senamiestyje, 3 kambarių bute! Kiaulė gyveno paskutiniajame iš pereinamų kambarių. Naktimis jai leisdavo pabėgioti, labai slėpė nuo kaimynų, kad kas neįskųstų, neatimtų, nenubaustų… Kai atėjo Kalėdų metas, senelis turėjo papjauti augintinę, bet nesugebėjo to padaryti. Užtamsino langus, užkaišė visus plyšelius, kad kaimynai negirdėtų žviegimo – ir ką? Kiaulę paskerdė smulki ir maža močiutė. Kiek žinau, visiems kaimynams teko skerstuvių.

Verta paminėti ir senelio žvejybą Nemune. Nauda iš senelio žvejonių buvo tik ta, kad žiemą senelis atnešdavo ledo, ant kurio močiutė sukdavo grietininius ir kiaušininius ledus. Vėliau, jau po karo, ji turėjo ledų vežimėlį ir tuos naminius ledus parduodavo prie „Dainos“ kino teatro.

Už skanėstus – geidžiama mėsytė

Kai prasidėjo tarybiniai laikai ir vėl norėjosi mėsos, kurios nusipirkti mieste galėjai tik turguje ar „iš po skverno“, močiutė dienomis dirbo „Pirmūne“ (gamino emaliuotus indus), o naktį kepdavo „francūzkas“ bulkas ir 5 ryto jas parduodavo senamiesčio turguje, o 6 jau važiuodavo į rytinę pamainą.

Kai atsirado elektrinės vaflinės ir plakikliai, ji buvo viena pirmųjų pirkėjų. Per dieną ji iškepdavo po 200 vafliukų, įdarydavo juos sviestiniu kremu ir „moment“ parduodavo turguje. Ji visada norėjo mėsos, o kiti–jos gardumynų skanumynų. Taigi parduodavo vafliukus, o pirkdavo rūkytą „palendvicą“. 1981-aisiais ja vaišinau vieną Vilniaus ponią, pas kurią nuomavausi studijuodama kambarį, ir kaip šiandien menu – ji negalėjo patikėti, kad tokių dalykų galima nusipirkti Kaune!Močiutė niekada nesiskundė, kad jai ko nors trūksta – labai mėgo savo darbą ir visą gyvenimą jį dirbo be paliovos.

Dabar tuos vafliuku stoje pačioje vaflinėje kepu aš, su anūku suku per mašinėlę sausainius, verdu šaltieną, gaminu befstrogeną, primenantį močiutės, ir mokausi gaminti tai, ką močiutė prieš 80 metų gamino „Trijų milžinų restorane“.Būtų smagu atsivertus vieno ar kito restorano valgiaraštį pamatyti įrašytą eskalopą, „File Wellington“ ar keptą žąsį. Prieš 80 metų tai buvo galima rasti!

*Žiūrėk, žiūrėk – medus! Tepkim ant duonos.

**Nuėjau į turgų, nusipirkau lašinių, įdėjau į puodą, užpyliau vandeniu ir pastačiau virti. Po kiek laiko žiūriu – lašinių puode nėra! Langelisbuvopraviras, gal katėnusitempė?”

Daiva VASILIAUSKAITĖ – DMUCHOVSKA. Kaunas

spausdinimo mašinėlė

Spausdinimo mašinėlė: estetams ir romantikams

Spausdinimo mašinėles iš mūsų praktiško gyvenimo stumte išstūmė kompiuteriai, bet ar galima jas tiesiog imti ir išstumti iš savo atminties? Prienietis Mindaugas Kundrotas įsitikinęs, kad ne ir taip manyti jis turi pagrindo. Mat jau ne pirmi metai kartu su draugais, dabar Australijoje gyvenančiu Deividu Paplausku ir Nyderlanduose gyvenančiu Egidijumi Šeškumi, yra įkūręs klubą „SENASIS HEMINGVĖJUS“. Pradėję domėtis kaip gražiu kolekciniu objektu, bičiuliai netruko suprasti, kad šis daiktas gali turėti ir savo pirkėją. „Vieni mašinėles perka savo namams dekoruoti, o kiti ieško dar ir veikiančių – žmonių poreikiai labai skirtingi, bet mašinėlės tikrai dar daug kam reikalingos“, – sakė Mindaugas dar tada, kai mes leidome pirmąjį „Vintažo ženklų“ numerį ir rodė su draugais sukauptas mašinėles, kurių tada turėjo gal per dvidešimt. Dabar trijų draugų kolekcija vėl dienos šviesoje – ji demonstruojama Prienų J. Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje. Paroda veiks iki gegužės 17d.

mindaugas kundrotas

Kuo įdomesnė istorija – tuo vertingesnė spausdinimo mašinėlė

Šiandien spausdinimo mašinėlės Mindaugo namus Prienuose pasiekia dažniausia iš užsienio, kur gyvena jo draugai ir nepraleidžia progos įgyti įdomesnių ir vertingesnių rašomųjų mašinėlių. Kas gi sudaro jų vertę? „Amžius, tiražas, t.y. kiek tokio modelio mašinėlių buvo pagaminta ir, žinoma, tai, kas ja dirbo. Nebūtinai tai gali būti žinoma asmenybė, nors tai pats geriausias variantas, vertę kelia ir žinomos firmos, kurioje galbūt ta mašinėle buvo dirba, vardas. Ypatingą vertę turi spausdinimo mašinėlės pabūvojusios fronte, kartais pagal jų numerius netgi būtų galima nustatyti, kokiam karo korespendentui ji galėjo priklausyti. Apskritai, kuo daugiau sužinai apie mašinėlę ją įsigydamas, tuo daugiau galėsi papasakoti apie ją pirkėjui ir tuo didesnė bus jos vertė. Juk drauge su senoviniais daiktai žmonės perka ir jų istorijas. Kita vertus, vieni žmonės ieško kuo retesnių ir įdomiau atrodančių mašinėlių, nes nori jomis dekoruoti savo namus, kiti dar nori jomis ir rašyti, tad jiems vertingiausia veikianti spausdinimo mašinėlė“, – pastebėjimais dalijosi Mindaugas.

Pasikeitusi spausdinimo mašinėlių paskirtis

Spausdinimo mašinėlių pirkėjai, kaip ir jų pasirinkimai, irgi labai skirtingi. Dažnai jos perkamos ne tik sau, bet ir dovanų. „O tai visai gera investicija, juk senovinė mašinėlė jau niekada neatpigs, o tik brangs, nes rinkoje jų irgi mažės. Vertingiausios pagal laikmetį yra iki Antrojo pasaulinio karo pagamintos mašinėlės. Po to jos tampa vis patogesnės naudoti, lengvėja, bet tas antikvarinis grožis nyksta. Kol galiausiai atsiranda plastikas, o po 1956-ųjų – jos tampa dar ir elektroninėmis. Tokių spausdinimo mašinėlių dabar jau niekas neįvardija kaip antikvariato, o greičiau kaip vintažą. Pastarosios mašinėlės irgi turi savo pirkėjų, bet mažiau“, – pasakoja Mindaugas.
Šiandien mašinėles įsigyja ne tik privatūs asmenys. Jos domina muziejininkus, televizininkus, teatro darbuotojus – visiems reikia rekvizito, alsuojančio praeities dvasia. Kolekcininkų, kokiu, pavyzdžiui, yra aktorius Tomas Hanksas, Mindaugui pavyko sutikti ir Lietuvoje. Vienas pirkėjas sakė turįs per 70 senovinių mašinėlių. Taigi mašinėlėmis domimasi ir kaip kolekciniais objektais. Žurnalo, skirto senų spausdinimo mašinėlių kolekcininkams, leidėjas Chuckas Diltsas mano, kad JAV yra apie 600 rimtai šių prietaisų rinkimu užsiimančių žmonių. Bet jie išrankūs, turi savus kriterijus ir dažniausiai ieško modelių, pagamintų iki 1920 m., kol spausdinimo mašinėlės dar nebuvo standartizuotos. Pats leidėjas su partneriu turi ir rašomųjų mašinėlių muziejų su 800 įvairiausių modelių. Taigi rašomosios mašinėlės gal ir prarado savo funkcinę vertę, bet kaip grožio objektas, galintis bet kuriam interjerui suteikti savotiško žavesio, elegancijos ir romantikos išliks amžinai.

spausdinimo mašinėlė

Rašomoji mašinėlė buvo patentuota 1868 m., o pirmą kartą išleista į apyvartą ir parduota 1874 m. ginklų kompanijos „Remington“. Ši firma pirmoji vėliau panaudojo ir QWERTY raidžių sistemą, kuri iki šių dienų išlikusi ir mūsų kompiuterių klaviatūroje. Mašinėle, kurią matote nuotraukoje, dirbo žymus Nyderlandų žurnalistas

Taškinė mašinėlė MIGNON pagaminta Vokietijoje 1912 m. Ji tikra retenybė, nes šio modelio mašinėlių buvo pagaminta tik 3000. Palyginus su 2 milijonų tiražais, tai lašas jūroje. Mašinėlės gamintojai siekė didesnio rašymo greičio ir siūlė ją naudoti biuruose. Vis dėlto, dirbti su tokia mašinėle reikėjo visai kitokių įgūdžių ir ji, nors ir greitesnė, taip ir neprigijo tarp vartotojų.

spausdinimo mašinėlė

ROYAL gamintojai savo veiklą pradėjo 1904 m.JAV, Niujorke. Šio modelio mašinėlę pasauliui pristatė su trenksmu. Išmetė ją iš lėktuvo ir įrodė, kad ji itin patvari. Šis modelis gamintas nuo 1914m. ir išsiskyrė tuo, kad buvo su stiklinėmis sienelėmis šonuose.

OLIVER buvo pradėta gaminti 1915 m. Amerikoje, bet firma turėjo filialą ir Anglijoje. Ji buvo laikoma geriausiai rašančia to laikmečio mašinėle, bet dėl savo svorio ir kainos nepritapo ir jos buvo pagaminta tik per 50 tūkst. Tai palyginti labai nedaug. Kolekcininkai nori turėti šią mašinėlę tarp savo eksponatų vien dėl jo keisto ir išskirtinio vaizdo – mašinėlė tarsi su sparnais, bet tikrai per sunki „skristi“.

Šis SMITH PREMIER modelis pagamintas 1908 m. JAV, Niujorke. Mašinėlė dar turi 6 eiles raidžių klavišų, atskirus klavišus mažosioms ir didžiosioms raidėms, o kai kurie iš jų dar ir mediniai. Tai buvo paskutinė mašinėlė pagaminta su 6 eilėm klavišų, bei paskutinė pagaminta „Smith Premier Typwriter“ kompanijos inžinierių. Reta, sena ir dekoratyvi, bet sunkiai atkeliama, tad vietą iš karto geriau išrinkti nuolatinę.

Vokietijoje gaminamos mašinėlės OLYMPIA Europoje buvo bene populiariausios ir gamintos iki 1990 m.. Ši pagaminta 1934m. Beje, mašinėlių amžių nustatyti gana nesudėtinga, nes labai dažnai jos turi serijinį numerį, o internete galima rasti serijinių numerių bazę anglų kalba.

spausdinimo masinele

MERCEDES SELEKTA modelis pagamintas 1934m. išsiskiria iš kitų to meto mašinėlių savo dailiu dizainu. Šios mašinėlės gamintojai buvo tolimais ryšiais susiję su gerai žinomo automobilio „Mercedes“ gamintojais ir net vaidijosi teismuose dėl to paties vardo panaudojimo. Bet svarbiausia, kad šis vardas pagrįstai žymi kokybę iki šių laikų – ir mašinėlės, ir automobilio.

Jei turite savo mėgstamą rašytoją ir norite sužinoti, kokia mašinėle jis rašė savo kūrinius, užsukite į svetainę MyTypewriter ir joje rasite beveik šešiasdešimties autorių mėgstamiausias spausdinimo mašinėles. Pavyzdžiui, rašytojas Ernestas Hemingvėjus (1899-1961) savo talentinguosius kūrinius parašė su Corona No. 3 & No.4, Underwood Noiseless Portable, Royal portables, Halda portable.

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos.

Facebook
Twitter
Google-plus
vintažiniai namai svetainė

Vintažiniai namai: pomėgiai ir stilius

Iš Kauno į Ameriką prieš penkiolika metų atvykusi Eglė MENDOZA savo namus San Mateo mieste netoli San Francisko apibūdina kaip klasikinius tradicinius, tačiau su gana gausiomis antikvariato, retro ir vintažo detalėmis, be kurių ji jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Maždaug 100 kv.m dviejų aukštų kotedže su dviem miegamaisiais vietos nedidelei šeimai visiškai pakanka, juolab kad yra ir terasa, ir jaukus kiemelis, kuriame galima čirškinti kepsnius, valgyti saulėtus pusryčius ar tiesiog pasimėgauti vaiskia žaluma. Išskirtinis namų akcentas – natūralus židinys, o tai vis rečiau pasitaiko šilumos nestokojančioje Kalifornijoje.

Įkvepianti darbo aplinka

Lietuvaitė Eglė gyventi į JAV atvyko 2003 m., o netrukus sukūrė ir šeimą. Reikėjo savų namų ir nors 2005-ieji buvo palankesni nekilnojamojo turto pardavėjams nei pirkėjams, po ilgų paieškų pavyko rasti būstą, kuriame iki šiol ir gyvenama. Kotedžas nuo jo statybos 1970-aisiais buvo tik kosmetiškai paremontuotas, tad įsikėlus darbuotis teko iš esmės.„Keitėme sienų spalvą, pirmame aukšte dėjome grindis vietoje kiliminės dangos, kuri čia labai populiari, galvojome kaip patobulinti erdvės suskirstymą. Tiesa, šių namų bendruomenės įstatuose reikalaujama, kad kiliminė danga būtų antrame aukšte – dėl triukšmo, tad teko paklusti“, – įkurtuvių pradžią prisimena Eglė. Tų pačių metų rudenį ji pradėjo dirbti San Francisko meno muziejuje (Fine Arts Museums of San Francisco, de Young and Legion of Honor), kuriame dirba iki šiol. Pastaruosius penkerius metus ji dirba su meno kolekcijomis ir yra atsakinga uz parodų rengimą. Taigi menas supa Eglę nuolat ir įkvepia jo ieškoti ir kasdienybėje.

vintažiniai namai Eglė Mendoza
vintažiniai namai stalas

Erdvė ir žurnalai

Šiuose namuose šeima planavo gyventi penkerius metus, bet 2008 m. nekilnojamojo turto krizė vėl pakoregavo planus ir investuoti buvo nuspręsta kitur. „Taip čia iki šiol ir gyvename, namus nuolat tobulindami. O tobulinti vis yra ką, juo labiau kad labai mėgstu keisti savo aplinką. Tiesa, ir naujo būsto idėja dar nėra numirusi, bet, kaip seksis, parodys tik laikas“, – sako Eglė.

Šiandienį namų stilių padiktavo ne tik šeimininkų norai, bet ir vidaus sienų konstrukcija, kurią drastiškai keisti irgi draudžia bendruomenės taisyklės. Todėl vienintelis konstrukcinis pokytis įvyko virtuvėje, kai paaiškėjo, kad užsakytos spintelės, nepaaukštinus virtuvės lubų, kabos nepatogiai žemai. Taigi namų stilių iš esmės ir suformavo tos nepajudinamos sienos ir vos ne kasdien Eglės uoliai vartomi interjero žurnalai. Dar – prigimtinė meilė senoviniams daiktams.

vintažiniai namai
vintažiniai namai

Meilė senienoms – iš vaikystės

„Kiek save prisimenu, mane visada žavėjo senienos, gal dėl to ir pasirinkta profesija – darbas muziejuje. Iki atvykstant į Ameriką dirbau M. K. Čiurlionio Nacionaliniame dailės muziejuje. Gyvendama pas tėvus Kaune, turėjau šiokių tokių mielų senų daikčiukų, bet kaupti daugiau pradėjau tik Amerikoje. Turiu pripažinti, kad antikvarinių ar vintažinių senienų rinkimas, pardavimas ir pirkimas bei derinimas namų interjere čia yra labai populiaru. Ta tematika kuriamos ir TV laidos. Ne veltui jau kuris laikas pastebiu, kad pamažu didėja ir tokių daiktelių kainos. Save galėčiau laikyti nuolatine antikvarinių parduotuvėlių kliente. Lankydamasi Nevados valstijoje, Reno mieste, turiu kelias vietas, kurios yra mano įkvėpimo šaltiniai ir kuriose aš daugiausia ir pagausinu savo asmeninį senų daiktų fondą – nuo paprastų buitiškų iki dekoratyvių, labiau rafinuotų. Kiek rečiau apsilankau Alamida miesto, įsikūrusio rytineje San Francisko įlankos dalyje, sendaikčių turguje, kuris vyksta kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Problema, kad reikia anksti keltis ir rasti patogią vietą automobiliui, bet malonumas patiriamas vaikštinėjan nuo prekeivio prie prekeivio – tai atperka. Neseniai atradau dar vieną sendaikčių krautuvėlę netoli savo namų.Nežinau, blogai tai ar gerai, bet manau, kad ten praleisiu nemažai laiko“, – šypsosi Eglė.

Ir netrunka prisipažinti esanti dar ir grafikos mylėtoja. Matyt, tam turėjo įtakos darbas su grafikos fondu muziejuje, kuris yra ypatingai gausus ir turtingas savo kolekcija. Pagal finansines galimybes ji nepraleidžia progos įsigyti senų raižinių, litografijų, o ypač džiaugiasi radusi grafikos darbų su botaniniais motyvais. Galiausiai užsimena turinti ir šiokią tokią idėją verslui, susijusią su šiuo jos pomėgiu. Tačiau kalbėti apie tai dar anksti, tad geriau pasidairykime ir paieškokime įkvėpimo Eglės namuose.

vintažiniai namai

Skulptūrėlė iš Šveicarijos. „Daiktus atsirenku pagal jų formas, medžiagas, stilių ar pagal įdomią tematiką. Štai darbo reikalais nuvažiavusi į Šveicariją, Winterthur miestą, ir turėdama labai mažai laiko pirmiausia užsukau į mažytę antikvariato parduotuvėlę. Mane suviliojo vitrinoje stovėjusi maža bronzinė skulptūrėlė, nors įėjus vidun akys apraibo nuo gausybės daiktų. Prisipažinsiu, jei būčiau čia atvykusi nuosava mašina, mano bagažas būtų gerokai pakrautas. Dabar teko tenkintis skulptūrėle. Bandau išsiaiškinti, kieno darbas tai galėtų būti“, – viešnagę Šveicarijoje prisimena Eglė.

vintažiniai namai

Majų skulptūrėlė.Namuose yra du daiktai, kuriuos būtų galima priskirti tikrojo antikvariato kategorijai. Vienas iš jų – tai majų (meksikietiška) skulptūrėlė, kurią už 900 dolerių šeima įsigijo vienoje parodoje-pardavime San Franciske. Mat figūrėlė vaizdavo sėdintį ir ranka pasirėmusį žmogų, šiek tiek primenantį skulptoriaus Rodeno „Mąstytoją”. Būtent tokioje pozoje tą vasarą šeimai buvo gimęs sūnus, tad skulptūrėlės įsigijimo proga labai prasminga.  Kitas daiktas – tai priešistorinio laikotarpio krokodilo iltys, išsilaikiusios suakmenėjusiame grunte. Šį objektą Eglė įsigijo vietiniame antikvariate ir padovanojo vyrui gimtadienio proga. Jis tuomet buvo įnikęs į įvairias laidas apie panašius kasinėjimus ir susidomėjęs šiomis temomis.

Vintažiniuose namuose - kėdžių kolekcija

Kėdė su mėlynu gobelenu su auksiniais ornamentais – vienas pirmųjų Eglės pirkinių antikvariate. Tiesa, teko keisti originalų gobeleną, nes senasis buvo gerokai nušiuręs, be to, spalva neatitiko kedės formos – matyt buvo keistas anksčiau. XIXa. pabaigos – XX a. pradžios kėdė su geltonu gobelenu, kaip Eglei paaiškino antikvariate, damų buvo naudojama maunantis ir segantis kojines. Dėl to ji žemesnė nei įprasta. Kėdes metalinėmis kojoms Eglė pamatė viename Reno miesto antikvariate. Nenusipirko, bet nepamiršo. Jai patiko 70-ųjų moderno stilius, metalo rėmai, net ir pablukusi gobeleno spalva. Tuo metu ji jau labai domėjosi įvairių stilių kėdėmis ir kaip matome jau turėjo keletą įsigijusi. Vieną išmestą parsitempė tiesiog iš gatvės. Po kurio laiko atsidūrusi tame pat antikvariate kėdžių nepamiršo. Tiesa, jų etiketės nieko ypatingo nesakė, bet Eglė kažkodėl nusprendė, kad greičiausiai jos buvo naudotos kazino. Per naktį dar pagalvojusi, ryte nusipirko. Pamatęs kėdes, prie daugybės keistų Eglės pirkinių pratęs vyras, nežinojo ką ir sakyti: į mašiną jos tilpo sunkiai. Dabar kėdės stovi miegamajame. Buvo minčių keisti jų gobeleną, bet galiausiai prie jų priderino miegamojo interjerą. Vintažo įtaka ir magija nenuspėjama. „Budos ranka” – šiuolaiknis medžio kūrinys, kuris Eglei tiesiog patiko ir taip pat papildė kolekciją.

Žemėlapių kolekcija

„Mano žemėlapių kolekcija nėra gausi, bet man ji miela. Iš pradžių žemėlapis mane žavėjo kaip tam tikras galbūt net meno objektas. Vartydama interjero dizaino žurnalus pastebėdavau, kad juos, įrėmintus kaip meno kūrinius, labai gražiai pritaiko ir interjeruose. Atsitiktinai užtikau vieną interneto puslapį, kuriame nuolat būna pristatomi ir parduodami įvairūs grafikos darbai, tarp jų ir žemėlapiai. Pradėjau labiau jais domėtis, o netrukus aptikau ir tokių, kuriuose minimas ir Lietuvos vardas. Mane tai labai sudomino, tuo labiau kad dauguma jų iš XVII–XVIII a. Taip ir prasidėjo žemėlapių „medžioklė”. Ne itin agresyvi, bet nuolatinė. Dabar, aptikusi seną žemėlapį, kuriame yra minimas Lietuvos vardas, stengiuosi jį įsigyti. Pasitaiko tai retai, bet jau turiu keletą retesnių žemėlapių, susijusių su Lietuvos vardu: Gordon 1744 m., Emanuel Bowen 1756 m., Le Rouge 1748 m. žemėlapiuose yra Lietuva, Georgo Brauno (1541-1622) Gardino vedutos (miesto vaizdas) raižinys. Keletą iš jų reikės patikėti restauratoriui. Dabar, gyvenant toli nuo Lietuvos, šie žemėlapiai įgijo kur kas gilesnę prasmę, o be to, labai įdomu juose analizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ribų kaitą“, – savo kolekciją pristatė Eglė.

Dekoro detalės, kurias Eglė renkasi labai kruopščiai ir apgalvotai, namams suteikia savitumo ir orginalumo, kuria jų stilių ir dvasią, pripildo jaukumo  ir demonstruoja šeimininkų pomėgius.

Rasa KUNCAITĖ.

Jurgitos MAŽEIKOS nuotraukos

Facebook
Twitter
Google-plus