spalio 2019 - Vintažo Ženklai

Chiavari stiliaus kėdės lyg grakščiosios italės

Pažintis su chiavari stiliaus kėdėmis neįvyko be mūsų svetainės fotografės, o dažnai ir įdomių istorijų autorės Ramunės PIGAGAITĖS pagalbos, o tiksliau jos papasakotos istorijos, apie tai, kaip šios kėdės atsirado jos namuose. Taigi istorijos dvi: viena, Ramunės, o kita jau kėdžių. Ir iš karto pragmatiškas pastebėjimas: jei tokią žalvarinę kėdę įgysite turguje už 50 eurų, būsite laimėję, o jeigu už 120 eurų tiesiog įsigysite gerą daiktą.

Ramunė Pigagaitė: „Ačiū joms už tarnystę daugybėje fotosesijų“.

Su ponia Sommer, lietuviškai, beje, būtų ponia Vasara mes pažįstamos daugelį metų, nes dažnai tuo pat metu ir tuo pat keliu vedžiojame savo keturkojus augintinius. Tai labai elegantiška ir guvi šveicarė, turinti ypatingą ir mūsų rajone tikrai išskirtinį skonį. Kartas nuo karto ji savo namuose organizuoja blusturgius, kuriuos aš pavadinčiau iki vidurnakčio besitęsiančiomis šventėmis senienų mylėtojams. (Sektinas pavyzdys lietuviams. Red past.)
Taigi ji labai mėgsta žalvarį. Tai supratau iš karto, tik įėjusi į jos erdvią svetainę: apvalus marmurinis stalas, žalvarinėmis kojomis, o aplink jį išrikiuotos elegantiškos itališkos žalvarines Chiavari stiliaus kėdes. Iš viso keturios. Aksomas ne visų puikaus stovio, mat ant vienos prie lango ji pati labiausiai mėgdavo sėdėti, o kitas pasiūlydavo savo svečiams. Bet tą vakarą ponia Sommer jau buvo nutarusi su jomis atsisveikinti. Negalėjau atsispirti itališko dizaino grožiui ir pirmą valandą nakties, padedama įsilinksminusių pobūvio svečių, susikroviau visas keturias itales į savo džipuką.
Porą metų džiaugiausi jomis, išbarstytomis po savo namus: darbo kambaryje, virtuvėje ir net sodo namelyje. Ačiū joms už tarnystę daugybėje fotosesijų. Bet aš, kaip ir ponia Sommer, mėgstu pasikeitimus: taigi visos keturios kėdės, buvo parduotos Lietuvoje per internetinį aukcioną ir dabar puošia lietuvių namų interjerus.

"VŽ" inf.

Įžangoje - Ramunės Pigagaitės nuotraukos

Chiavari kaimelyje, prieš 200 metų...

Nuo Chiavari stiliaus kėdės atsiradimo praėjo per 200 metų, o ji vis dar tebežavi savo dizainu. Serijinė šių kėdžių gamyba Italijoje prasidėjo 1807m. o jų pirmtakė buvo sukurta Chiavari kaimelyje, netoli Genujos, kur 1767 m. ir gimė Giuseppe Gaetano Descalzi. Berniuko tėvas gamino vyno statines, tad nekeista, kad sūnui parūpo baldininkystė.1795 m. jaunasis meistras jau atidarė savo dirbtuves, o po metų Italijos ekonominės draugijos buvo įvertintas už baldų originalumą ir kokybę. Būtent ši draugija 1807m. kreipiasi į meistrą su prašymu sukurti pigią, patvarią ir tuo metu stilingą kėdę. Descalzi pasistengė ir sukūrė maksimaliai lengvą, bet patvarią kėdę. Apdovanojimai įvairiose baldų parodose pasipylė kaip iš gausybės rago, visos Europos monarchai troško ją įsigyti ir visų norai buvo patenkinti. Kai 1855 m. Džiuzepė mirė, jo fabrike dirbo per 600 žmonių ir tai buvo didžiausias to laikmečio baldų fabrikas. Po karo medines kėdės konstrukcijas pakeitė žalvarinės ir kėdės vaizdas tapo dar elegantiškesnis ir prašmatnesnis. Kėdė atrodo kiek trapi, tiek nepatvari, tačiau jos konkstrukcija tokia tobula, kad ji tikrai daug atlaiko, o dizainas tebevilioja ir XXI a. gamintojus, šią kėdę dabar gaminančius jau iš pačių įvairiausių šiuolaikinių medžiagų. Beje, tokio stiliaus kėdes savo svečiams per inauguraciją išrinko JAV prezidentas Barakas Obama ir ne be reikalo – jos išlieka skoningo stiliaus ir statuso simboliu.

Nuostabieji Drezdeno porceliano nėriniai

Porceliano dirbiniai mus žavi savo lengvumu, grakščiomis formomis, dažnai sudėtingu, puošniu dekoru. Tačiau dar nuostabiau atrodo nėrinių porcelianas. Jis sužavėjęs ir kaunietę Vidą Jakniūnienę todėl jos namuose jau daugelį metų vis „apsigyvena“ nauja porceliano nėriniuose paskendusi figūrėlė, atkeliavusi iš Vakarų Europos antikvariatų ar aukcionų. Apžiūrinėdami Vidos kolekciją, šiandien prisilieskime ir prie nėriniuotojo Drezdeno porceliano.

Nėrinių porcelianas – tai dažniausiai jaunų moterų, balerinų ar šokėjų, pasipuošusių ploniausių ažūrinių nėrinių drabužiais, figūrėlės. Rūbų puošnumą išryškina ir spalvos – ažūras dažniausiai dekoruotas rausvų ar melsvų spalvų tonais, suteikiančiais skulptūrėlėms lengvumo ir dekoratyvumo.

Šimtametė Drezdeno porceliano istorija

Kaip ir visi porceliano gaminiai, taip ir nėrinių porcelianas buvo išrastas Kinijoje. Europoje romantiškos nėrinių porceliano skulptūrėlės pradedamos gaminti Vokietijoje, Drezdene, XVIII a. pabaigoje. 1760 m. Georgas Henrikas Mecheludas (Macheleidt) įsteigia porceliano manufaktūrą ir joje bando gaminti pirmuosius nesudėtingus, iš atskirų detalių susidedančius nėrinių porceliano gaminius. 1858 m. gamykla perstatoma, jai vadovauti ima broliai Vaitai, bet eksperimentai su pretenzinguoju porcelianu nesustoja. Tačiau tik nuo 1880 m., manufaktūrai patekus į apsukraus verslininko Antuano Miulerio (Müller) rankas, nėrinių porcelianas pradedamas gaminti kur kas didesniais kiekiais. Nuo tada Miulerio vardas imtas sieti su pasaulyje žinomu ir itin vertinamu nėrinių porcelianu. Miulerio porceliano dirbinai, dar vadinami Drezdeno porcelianu, buvo labai populiarūs ir mėgstami to meto turtingųjų interjeruose, aukštai vertinami porceliano žinovų ir figūrinių kompozicijų mėgėjų. Iki XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos tai buvo viena iš geriausių ir garsiausių porceliano gamyklų ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Jos produkcija eksportuojama į daugelį pasaulio šalių. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje gamykla buvo visiškai sugriauta. Kad ir kaip būtų gaila, atkurti gamybos nepavyko. Paskutiniai dirbiniai firmos ženklu buvo pažymėti 1949 m. 1907-1949 m. firmos ženklas – melsvos spalvos karūna, po ja ištęstas, kiek banguotas rėmelis, kuriame įkomponuotos stilizuotos raidės MV . (Muler Volkstedt). Gali būti ir papildomi įrašai: Germany, Dresden dec.

Šiuo metu Vokietijoje veika 11 porceliano fabrikų, gaminančių pačią įvairiausią produkciją, dirbiniai daromi rankiniu būdu, dažai ruošiami pagal senovines instrukcijas, taip pat rankomis išrašomi fabriko ženklai.

Drezdeno sekėjai Airijoje

Nėrinių porceliano gamybos sekėjų yra ir mūsų dienomis. 1962 m. Airijoje, Korko grafystėje, Dromcoliherio mieste Oskaras ir Džoana Saar įsteigė porceliano fabriką, gaminantį tokias skulptūrėles. Po Oskaro mirties nuo 1968 m. fabrikui vadovauja Džoana su dukra Sabina. Jos sėkmingai tęsia šeimos tradiciją – aukštos meninės ir technologinės kokybės porceliano skulptūrėlių gamybą. Net ir mūsų dienomis tokių skulptūrėlių gamyba laikoma unikalia. Šios firmos dirbiniai iki šiol vadinami „Airiškuoju Drezdenu“ („Irish Dresden“). Firma naudoja Miulerio fabriko ženklą – banguotame, po karūna kiek ištęstame rėmelyje įkomponuotą inicialą MV, ir įrašą Irish Dresden. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko senesnių Vakarų Europos porceliano firmų meno dirbinių kopijuotojams, jie gerokai persistengia. Airiškasis Drezdeno porcelianas – ne išimtis. Jo skulptūrėlių damos tiesiog skęsta nėriniuose, kurie daugybe sudėtingų klosčių dengia merginų figūras.

Žinoma, taip išpopuliarėjus Drezdeno nėrinių porcelianui atsirado daugybė šios technologijos ir net pačios manufaktūros ženklų kopijuotojų, todėl ne visada lengva nustatyti, kur tikrasis Drezdeno porcelianas, o kur jo padirbinys. Tačiau bet kuri skulptūrėlė, pagaminta pagal senąsias nėrinių porceliano technologijas, šiandien itin vertingas, nes yra unikalus rankų darbo kūrinys.

Kodėl Drezdeno porcelianas toks brangus?

Nėrinių porceliano gamybos pradžioje buvo labai sudėtinga pasiekti tokiems dirbiniams būtiną aukštą degimo temperatūrą (maždaug 1300 C), tad jie buvo labai trapūs ir iš tų laikų – XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios – jų išliko labai mažai. Štai kodėl jie yra labai vertingi ir brangūs. Visame pasaulyje porceliano skulptūrėlės ypač vertinamos dar ir dėl ypatingos gaminimo technologijos. Pirmiausia ant figūrėlės rankomis formuojami medvilniniai nėriniai ar tiulis, po to merkiama į skystą porceliano masę ir išdegama. Audiniai sudega, o jų vietoje lieka panašus į audinį porcelianas. Tai itin sudėtingas ir ilgas procesas, prasidedantis dailininko ar skulptoriaus pirminiu eskizu ir pasibaigiantis nereikalingų medžiagų išdeginimu. Išdegtos figūrėlės tapomos rankomis, todėl jų vertė dar didesnė.

Ką byloja ženklai?

1. Šis ženklas žymi, kad tai Vokietijoje, Šandyzelyje (Sandizell), 1951 m. įsteigtame porceliano fabrike „Hoffneris ir Co“, apie 1960 m. pagaminta balerinos skulptūrėlė. Gaminta pagal senesnį XIX a. pabaigos pavyzdį, kas autorius, neaišku. Fabriko steigėjams rūpėjo pelnas, kurį garantavo tokių skulptūrėlių paklausa. Mažame miestelyje rasti kvalifikuotų darbuotojų nebuvo sunku, nes daugelis jų po 1949 m. Vokietijos demokratinės respublikos įkūrimo pasitraukė į Bavariją (VFR). Jie puikiai išmanė Drezdeno stilių, tiksliau, jo neorokoko atmainą – puošnių, prabangių skulptūrėlių gamybą. Firma stengėsi mėgdžioti antikvariatą, savo dirbinius signuodavo įvairiais ženklais, atrodančiais kaip senesnių firmų, ar suteikdavo senesnio ženklo įvaizdį, taigi dirbo ne visai sąžiningai. Daugelį savo gamybos skulptūrėlių jie žymėjo Italijos porceliano firmos „Kapo di Monte“ (Capodimonte), veikusios nuo 1771 metų, ženklu – karūna ir N raide po ja. Šią garsią Italijos porceliano manufaktūrą įsteigė karalius Karlas de Burbonas savo žmonai Marijai Amalijai iš Saksonijos. Manufaktūra veikė iki 1759-ųjų, po dvylikos metų, 1771 – aisiais, jos veiklą atgaivino Karlo sūnus Ferdinandas VI. Jis valdė Neapolį, todėl po karūna ir yra raidė N. Taigi, Hofnerio porceliano dirbiniai turėjo atrodyti kaip senos, žymios manufaktūros kūriniai. Nors šios firmos gaminiai nėra unikalūs, o tik senesnių Vokietijos porceliano dirbtuvių gaminių kopijos, technologiškai jie atlikti puikiai. Palyginti su kitomis XX amžiaus 7-9 dešimtmečio VFR firmomis, gaminusiomis panašią produkciją (jos dažniausia būdavo nedidelės, nes taip lanksčiau ir greičiau galėjo reaguoti į gaminių paklausą), „Hoffner ir Co“ buvo viena iš sėkmingai veikiančių firmų gal ir dėl to, kad nesiėmė jokių dizaino naujovių, o pasikliovė senaisiais pavyzdžiais, nors ir ne visai sąžiningai juos pasisavindama. Vėliau tai sukėlė problemų, dėl kurių šis porceliano fabrikas 2008 metų pradžioje nustojo veikti. Bet likimo ironija – kadangi firma jau neveikia ir daugiau nieko nepagamins, jos skulptūrėlių vertė auga, be to, ją didina ir technologiškai teisinga gamyba.

2.Tai aprašyto nėrinių porceliano pradininko „Müller & Co“ fabriko 1909 – 1949 m. ženklas. Skulptūrėlė vertinga, nes originali.

3. Nėrinių porceliano skulptūrėlėmis XX a. trečiame dešimtmetyje garsėjo ir Franco Ziberio (Franc Sieber) porceliano gamykla Rudolštate, Tiuringijoje. Po Antrojo pasaulinio karo, 1949 metais, gamyklą buvo numatyta nacionalizuoti (ši Vokietijos dalis tapo socialistine). Francas Ziberis pasitraukė į Federatyvinės Vokietijos respubliką ir ten Bavarijoje, Kiupse, su bendrasavininke Gizela Keilhauer vadovavo skulptūrėlių gamybai. Nuo 1950 m. šią nedidelę gamyklą perėmė Karlas-Haincas Klettas, jo porceliano dirbiniai žymimi karūna su raide D.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Indrės BAGDONĖS nuotraukos

Senovinių stalo įrankių pirkti – tik su lupa

Antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse ar turguose vis dar galima aptikti senovinių stalo įrankių. Ir tai ne tik įprasti akiai šakutės, peiliai, šaukštai, šaukšteliai, bet ir įvairūs kitokie stalo įrankiai bei reikmenys. Pastaruosius aptarsime kitą kartą. Parduodami po vieną, poromis ar komplektais stalo įrankiai kainuoja labai skirtingai. Bet ar kaina tikrai visada atspindi tikrąją šių daiktų vertę? Pardavėjai, argumentuodami sumos dydį, neretai teigia, kad įrankiai yra arba pasidabruoti, arba netgi sidabriniai, o jų įmantri forma savaime pirkėjui turėtų sufleruoti, jog tai ne vėlesnio nei XVIII a. gaminys. Tad ką iš tiesų vertėtų žinoti ir ką įmanoma pamatyti plika, o dar geriau - lupa ginkluota akimi, kad į namus parkeliautų jei ir ne tikras lobis, tai bent daiktas vertas pinigų, kuriuos sumokėjome?

Nuodėmingoji šakutė

„Dievo duotas maistas turi būti valgomas Dievo duotomis rankomis!“ – šis bažnyčios teiginys ilgokai stabdė europiečių norą valgyti šakute. Todėl žmonės valgė naudodamiesi šaukštu, peiliu ir sutvėrėjo duotais pirštais.

Vis dėlto, šakutės kaip ir visos nuodėmės, ėmė pamažėl plisti, tad kurį laiką buvo gaminamos tarsi juvelyriniai dirbiniai ir savininkų nešiojamos su savimi specialiuose futliaruose.Pirmą kartą rašytinuose šaltiniuose šakutė minima IX a.. Nedidelės tridantės šakutės atsirado Artimuosiuose Rytuose, Bizantijoje, iš kur per dinastines monarchų vedybas kaip prabangaus kraičio dalis pateko į Italiją. Tačiau Vakarų Europoje jos ilgai negalėjo įsitvirtinti dėl jau minėto draudimo.Šakutės kaip valgymo įrankis plačiau minimos XIV a. istorinėse kronikose. Šakučių naudojimo momentų jau galima pamatyti ir XV a. dailininkų darbuose.Viduramžiais šakutė buvo gana retai aptinkama net ir žymiausių to meto monarchų rūmuose, kuriuose prabangios naujovės paprastai plisdavo sparčiausiai. Tad Prancūzijos karaliaus Liudviko X (1289-1316) žingsnis vienai iš dviejų savo sutuoktinių padovanoti šakutę tuo metu buvo tikras iššūkis.

Į Lietuvą atkeliavo anksti

Vakarų Europoje šakutė tapo populiari Renesanso epochos įtakoje XVI a. antroje pusėje. Tuo metu draugiškas bendravimas prie stalo labai dažnai peraugdavo į ilgesnius intelektualius pokalbius. Didesnis dėmesys imamas kreipti ir į patiekalų pateikimo bei valgymo estetiką. Tad praėjus maždaug šimtmečiui nuo pirmosios servetėlės pasirodymo, apie 1550 m. pamažu pradėjo populiarėti ir šakutė. Italijoje šakutės XVII a. tampa privalomu stalo įrankiu ne tik aukštuomenėje, bet ir tarp miestiečių. Tačiau kitur šiai „itališkai madai“ buvo priešinamasi. Ypač germanų gyvenamose žemėse, kur nuo seno buvo manoma, jog patogiau valgyti ranka ir buvo visiškai įprasta taip daryti.

Lietuvą šakutė pasiekė gan anksti, nes jas išpopuliarino už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1518 m. ištekėjusi italė Bona Sforca (1494 – 1557).Kilusi iš senos ir garsios giminės, ji buvo renesanso kultūros, papročių, etiketo skleidėja ir globėja mūsų kraštuose.

Svarbiausia - senovinių įrankių grožis

Nežinia, kiek laiko nuodėmingoji šakutė dar būtų neišpopuliarėjusi, jei ne praktiškas dalykas. Į madą atėjus didelėms, baltoms gofruotoms apykaklėms, rankomis tapo tiesiog neįmanoma paimti maisto, nesutepant tokio prabangaus drabužio atributo. Todėl mėsai ir kitiems patiekalams valgyti reikėjo šakutės, o sriuboms – šaukšto ilgesniu kotu.

Iš senovinių vaišių aprašymų akivaizdu, kad dažnai ant prabangiai padengtų stalų šalia indų ir lėkščių būdavo dedami tik šaukštai. Svečiai turėdavo patys į vaišes atsinešti savo peilius ir šakutes. Lietuvos ir Lenkijos bajorai nešiojosi su savimi visus valgymo įrankius: šaukštus, peilius ir šakutes. Tam, kad įrankiai visuomet būtų šeimininkui po ranka, juos laikydavo ir veždavosi specialiuose odiniuose futliaruose, išklotuose aksomu. Įrankiams draugiją sudarydavo ir taurelė bei druskinėlė.

Dažnai šie įrankiai buvo žymių auksakalių darbo, puošti raštais ar reljefiniu ornamentu, paauksuoti, su giminių herbais ar šeimininko monograma.

Šakučių metamorfozės

Senovėje šakutės labai skyrėsi savo forma nuo dabartinių – ją sudarė du ilgi, aštrūs plieniniai danteliai, o kotelis buvo trumpas, pagamintas iš medžio, kaulo, rago, sidabro, koralo ar pusbrangių akmenų. Priklausomai nuo šakutes gaminusių meistrų nagingumo, koteliai galėjo būti raižyti ir prabangiai inkrustuoti.

XVII a. pabaigoje šakučių formą imta tobulinti. tad XVIII a. pradžioje jos jau gamintos su trimis trumpesniais, kiek išlenktais danteliais. Danteliai ir kotelis sudarė jau vientisą įrankį, dažniausiai pagamintą iš sidabro, nes tai dar tebebuvo prabangos atributas.

Net ir plonas sidabro sluoksnis apsaugo metalinį gaminį nuo rūdijimo, sumažina trintį, suteikia blizgesio, padidina jo savybę atspindėti šviesą nuo šviestuvų ar židinio ugnies. Todėl kuo daugiau reikėjo šakučių, tuo didesnė pagunda buvo jas gaminti tokias pat spindinčias, bet iš pigesnio metalo.

Pasigrožėkime XVI- XIX a. įrankių meistrų darbais.

Sidabro ir kitų lydinių PRABOS

Nuo pačių seniausių laikų žinota, kad vanduo ilgiau išsilaiko šviežias pasidabruotame inde. Vėliau pastebėta, kad galima gauti tą patį efektą įdėjus į paprastą ąsotį su vandeniu sidabrinį šaukštelį. Antikos laikais Europoje sidabras buvo išgaunamas Ispanijos ir Graikijos rūdynuose. Viduramžiais sidabro gamybos centrai buvo Vokietijoje – Saksonijoje ir Bohemijoje.Atradus Ameriką, svarbiausias sidabro gamybos regionais tapo Meksika ir Peru, o vėliau – JAV ir Kanada. Netgi mūsų laikais daugiausia sidabro pasaulyje sunaudojama papuošalų bei indų ir stalo įrankių gamybai.

Tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų – prabos ženklo (lot. probe – „bandau, įvertinu“).

Tauriųjų metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis, o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro – auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide.

Dirbiniams iš sidabro lydinių – stalo įrankiams ir indams naudojamos tokios prabos: metrinėje sistemoje - 750, 800, 875, 916, 925, 960; zolotnikinėje sistemoje – 875 – 84, 916 – 88; karatinėje sistemoje – 875 – 21; 916 – 88. Ant įrankių radus tokius skaičius, galima manyti, kad jie iš tiesų vertingi.

Kam reikia LUPOS?

Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose – dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje.Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą. Tai papildoma informacija, padedanti nustatyti daikto vertę apskritai arba jo vertę konkrečiai kolekcijai.Tad šįkart pateikiame daug konkrečios informacijos ir rekomenduojame apsiginkluoti didinamuoju stiklu. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje. Prabos ženklais nežymimi tik ordinai, medaliai ir monetos, tačiau jų lydinių praba taip pat griežtai reglamentuota ir kontroliuojama. Taip pat nežymimi labai vertingi senovės meno kūriniai, laboratoriniai indai ir prietaisai. Daugelio pasaulio šalių brangiųjų metalų gaminių prabos skaičius nurodo, kiek dalių (promilių) brangiojo metalo yra 1000 – yje lydinio dalių. Tai – vadinamoji metrinė sistema.

Carinėje Rusijoje veikė zolotnikinė prabų sistema, kurios pagrindu buvo 96 zolotnikai (zolotnikas – senas Rusijos svorio vienetas – 4.266 g) viename rusiškame svare ligatūros. Prabos skaičius reiškė tauriojo metalo zolotnikų kiekį, esantį viename lydinio svare.

JAV, Anglijoje ir Šveicarijoje naudojama karatinė prabų sistema, kurioje tūkstantinė metrinė praba prilygsta 24 sąlyginiams vienetams – karatams. (Nereikia supainioti su karatu – brangakmenių svorio vienetu, kuris lygus 0,2 g.). Brangiojo metalo kiekis ligatūriniame lydinyje nustatomas cheminiais ir pirometalurginiais metodais. Jie yra gana tikslūs.

Dirbiniams iš sidabro lydinių – stalo įrankiams ir indams naudojamos tokios prabos: metrinėje sistemoje – 750, 800, 875, 916, 925, 960; zolotnikinėje sistemoje – 875 – 84, 916 – 88; karatinėje sistemoje – 875 – 21; 916 – 88. Ant įrankių radus tokius skaičius, galima manyti, kad jie iš tiesų vertingi.

Tarpukario Lietuvos žymėjimai

Lietuvos antikvariatuose dar galima aptikti unikalių dirbinių – tarpukario Lietuvos sidabro meistrų pagamintų stalo įrankių. Dažniausiai tai šaukštai ar šaukšteliai, bet galima rasti ir šakučių bei peilių.

1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis 1922 m. kovo 15 d. pasirašė Steigiamojo seimo priimtą „Prabavimo rūmų “ įstatymą. Dokumentas buvo labai trumpas ir neišsamus. Be to, veiklai plėtoti trūko lėšų, specialistų, įrengimų, patirties. Vėliau buvo stengtasi įstatymą papildyti, buvo pradėtas ruošti naujo įstatymo projektas, tačiau jo taip ir nesuskubta priimti.

Labai svarbus buvo 1922 m. birželio mėn. 8 d. priimtas kitas įstatymas, kuriuo remiantis įvesti lietuviški prabavimo ženklai: aukso dirbiniams – 980, 960, 855, 750, 585; sidabro – 990, 950, 925, 900, 875, 800.

Dokumente taip pat nurodoma, kad auksinių ir sidabrinių dirbinių gamintojai ir pirkliai, kurie turi teisę nustatyti dirbinio prabą, turi įspausti savo inicialus ar monogramą, įregistruotą Prabavimo rūmuose ir paskelbti juos gamintojo ar prekiautojo lėšomis “Vyriausybės žiniose” ir “Lietuvos Aide”.Gamintojams ar prekeiviams likvidavus savo įmonę, jų monogramos buvo naikinamos.Įstatyme nurodomi ir valstybiniai Lietuvos prabos ženklai: auksui – saulutė, trumpais banguotais spinduliais, sidabrui – žvaigždutė ilgais tiesiais spinduliais.Už neteisingą ar nesąžiningą prabavimą buvo numatytos piniginės baudos.Vis dėlto tikslus grafinis žymės vaizdas nebuvo paskelbtas ir patvirtintas (ne taip, kaip Vakarų Europos šalyse ar SSSR), todėl ant brangiųjų metalų dirbinių jis buvo įvairiai ir vaizduojamas: pradžioje – žvaigždutės galėjo būti su skirtingu spindulių skaičiumi, vėliau nusistovi šešių spindulių ženklas, sidabro praba žymima tai 0800, tai 800, meistrų monogramos ne visuomet aiškios ir tikslios, kartais kelių meistrų jos yra tokios pačios.

Maždaug nuo 1938 m. monogramos jau nekinta, nusistovi vienodesnis jų vaizdavimas. Šiuos reikalus buvo stengiamasi sugriežtinti, reglamentuoti. Tuo metu laikinoji sostinė Kaunas sparčiai plėtėsi, didėjo gyventojų skaičius bei jų poreikiai. Todėl auksakaliai stengėsi specializuotis tam tikros rūšies dirbinių gamyboje.

Kauno auksakaliai

M G Grinšteinas Mozė. Sidabrinių daiktų dirbtuvė Kaune, Jonavos g. 13. Gamino sidabrinius stalo įrankius (šaukštus, šaukštelius, peilius, indus).

K F Kenigsbergas Faivušas ir jo brolis Kenigsbergas Borisas. Nuo 1933 m. akcinė bendrovė „Šalina“ (Šveicarijos laikrodžių namai) Kaune, Ukmergės pl. 1. Veikti pradėjo dar iki 1922 m. Turėjo dirbtuvę, gamino šaukštus, šakutes, peilius. Prekiavo aukso, sidabro, nikelio dirbiniais, laikrodžiais bei kitų Kauno auksakalių pagamintais stalo įrankiais.

S L Leibovičius Sijelis. Juvelyrinė dirbtuvė Kaune, Seimo g. 7. Veikė 1934 – 1940 metais. Gamino šaukštus, šaukštelius, peilius, šakutes. 1939 m. gamybai sunaudojo 120 kg sidabro.

H L Lipkovičius Hercas. Auksakalio dirbtuvė Kaune, Nemuno g. 19 (ten ir gyveno). Gamino šaukštus, šaukštelius, šakutes. Veikė 1934 – 1940 metais.

V S Skiras Vulfas Sidabro dirbinių ir galvanotechnikos dirbtuvė Kaune, Miško g. 8.Gamino šaukštus, šaukštelius, peilius ir kt. Veikė 1937 04 26 – 1941 05 12. Dirbinius pardavinėjo firmai „Šalina“.

J Z Zaičikas Jokūbas. Juvelyrinė dirbtuvė Kaune, užregistruota 1923 02 23. Veikė iki 1938 m. Gamino šaukštus, šaukštelius, šakutes.

Z Z Zrelmanas Zimelis . Sidabro dirbinių ir juvelyrinė dirbtuvė ir parduotuvė Kaune, Laisvės al. 15. Veikė 1922 – 1940 metais. Gamino sidabro šaukštus, portsigarus, cukrines, aukso žiedus, auskarus.

Vienintelis sidabro gaminių fabrikas Klaipėdoje

Klaipėdoje nuo 1922 m. veikė vienintelis Lietuvoje sidabro dirbinių fabrikas, garsėjęs ne tik produkcijos kiekiais, bet ir aukšta dirbinių menine kokybe. Jo savininkas Samuelis (Zelmanas) Edelšteinas drauge su kompanionu Maksu Schhatzu, 1939 m. kovą vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, persikėlė į Kauną. Vilijampolėje, Tilžės g., įsigijo buvusio dešrų fabriko patalpas ir su jam būdingu užmoju ėmėsi gamybos.

Fabriko produkcija labai įvairi: stalo įrankių komplektai, įvairūs kitokie stalo reikmenys (peiliai sūriui, samčiai, šakutes konservams, žnyplės gabaliniam cukrui, taurelės kiaušiniams, žiedai servetėlėms, peilių kotai ir kt.). Taip pat didelės, puošnios vazos vaisiams ir saldumynams, sporto prizai, žvakidės, pudrinės, bloknotų viršeliai, originalaus dizaino rankinukai. Juos štampuodavo ir liedavo. Formose ir dekore vyravo akivaizdus vokiškojo sidabro neorokoko ir istorizmo stilių pamėgdžiojimas.

Turėdamas stiprią techninę bazę – 22 įvairius metalo apdirbimo įrenginius, stakles, samdydamas 18 nuolatinių darbininkų, galėjo gaminti kur kas aukštesnio meninio lygio, sudėtingesnių plastinių sprendimų sidabro dirbinius nei dauguma šios srities smulkiųjų amatininkų. Be to, buvo ir daugiau smulkesnių dirbtuvių, kurių savininkai specializavosi stalo įrankių gamyboje.

Žymiausi Europos fabrikų gaminiai

Su sidabro dirbiniais jau nuo XIX a. pirmos pusės ima sėkmingai konkuruoti Vakarų Europoje steigiamos metalo dirbinių įmonės. Jos pradėjo gaminti kur kas pigesnę, tuo pačiu ir paklausesnę produkciją – indus ir stalo įrankius iš vario, žalvario. Gaminius galvanaoplastikos būdu sidabruodavo – paviršių padengdavo sidabro sluoksniu, taip suteikdami jiems tauresnę ir prabangesnę išvaizdą. Į Lietuvą patekdavo dažniausiai kaimyninių šalių – Lenkijos ir Vokietjos garsiausių firmų dirbiniai.

Ir dabar galima matyti antikvariatuose metalo dirbinius ir stalo įrankius su įštampuotais ženklais – FRAGET ar Br. Hanneberg, Vokietijos –WMF, WELLNER. FRAGET (visas pavadinimas Jozef Fraget) – sidabruotų dirbinių fabrikas, įsteigtas 1824 m. Varšuvoje Alfonso ir Jozefo Fraže. Iki 1939 m. gamino stalo įrankius ir indus. Firmos klestėjimo laikai prasideda, kai jai vadovauti imasi Jozefas Frageras (1797 – 1867). Gimęs Prancūzijoje, jis mokėsi Paryžiaus Politechnikos mokykloje, vėliau Vokietijoje. Steigdamas naują fabriką, siekė dirbinių gamyboje pritaikyti naujausias technologijas, mokslo išradimus. Tokių tikslų vedinas 1847 m. keliavo po Europą, aplankydamas naujausias įmones. Paryžiuje jis susipažino su naujausiais Roulto ir Elkingtono galvanoplastikos išradimais ir jų pritaikymu metalinių dirbinių gamyboje, Christoph ir Comp firmoje. J. Fraže nusipirko patentą, kurį pritaikė savo fabrike Varšuvoje. Pradžioje naująjį išradimą pritaikė tik stalo įrankių gamyboje, o vėliau jau ir gaminant indus.

Vienas žymiausių metalo dirbinių fabrikų Lenkijoje – Volės mieste nuo 1857 m. brolių HANNEBERGŲ įsteigta įmonė. Po II Pasaulinio karo žinoma jau Hefra – pavadinimu, kilusiu iš dviejų naujųjų savininkų – Liudviko Hannebergo ir Julijono Frageto. Firmos pavadinimas, kilęs iš jos steigėjų pavardžių, tapo aukšto lygio dirbinių, skirtų iš pradžių vietinei, o paskui ir pasaulinei rinkoms, standartu.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Džiazuojanti ART DECO geometrija KAUNE

Prieš dvidešimt vienerius metus Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kartu su kolegomis iš dabartinio Lietuvos kultūros tyrimų instituto ėmėsi didelio darbo ir svarbios misijos – pristatyti ir įtvirtinti Lietuvos dailės istorijos puslapiuose Art Deco stilių. Parodą lydėjo didžiulė susidomėjimo banga tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Prieš kelerius metus kiek kiti europiniai vėjai atpūtė ir dar vieną pasididžiavimo tarpukario architektūra, domėjimosi tuo laikotarpiu ir to meto gyvensena, bangą. Ir visa tai - Kaune.

Žinia apie ketinimą Kauno modernizmo architektūrą įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą tik dar stipriau pagyvino Art Deco stiliaus ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio mylėtojų dėmesį ir entuziazmą. O viena kitą sekančios Art Deco parodos Kaune tik įrodo, kad entuziazmą lydi ir darbai – parodų rengėjai rimtai imasi šį stilių priminti visuomenei ir tokiu būdu galbūt net agituoja grąžinti į kauniečių būstus, ypač tuos, kurie įsikūrę Art Deco architektūros namuose. Tokią agitacijos giją buvo galima apčiuopti pirmojoje parodoje „Kaunas. Art Deco nostalgija ir spindesys“, vykusioje „Lapėno name“, tokia pati plevena ir parodoje „Kasdienybės geometrija“, surengtoje M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pirmojo direktoriaus Pauliaus Galaunės ir jo žmonos operos solistės Adelės Galaunienės gyvenamajame name, kurį modernizmo estetikos dvasia suprojektavo inžinierius architektas Arnas Funkas. Namas, pastatytas prieš 86-erius metus, išgyvenęs nepalankią nacionalizaciją, vis dėlto, išsaugojo veik nepakitusią eksterjero ir vidaus erdvių autentiką, tad geresnės vietos taip vaizdingai pademonstruoti Art Deco interjerą ir nesurasi. Paroda vyksta iki šiol.

Antano Tamošaičio rištas kilimas. Antanas Tamošaitis ( 1906 – 2005) ir jo žmona Anastazija (1910-1991) buvo vieninteliai profesionalūs nepriklausomos Lietuvos tekstilininkai, kūrę kilimus bei dekoratyvinius audinius ir Kaune surengę vieninteles kilimų parodas (1935, 1937, 1938). Aukščiausiais apdovanojimais A. Tamošaičio kilimai ir A. Tamošaitienės sukurti tautiniai drabužiai įvertinti pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939), tarptautinėje amatų parodoje Berlyne (1938). Su šios iškilios šeimos veikla ir darbais Jūs galite išsamiau susipažinti galerijoje „Židinys“ (Dominikonų g. 15, Vilnius). Ją ir įkūrė Antanas Tamošaitis - Lietuvos tekstilės patriarchas, tautodailės rinkėjas ir propaguotojas. Galerijoje saugomi A. Tamošaičio XX a. 3–4 deš. surinkti XIX–XX a. I p. lietuvių liaudies audinių, juostų ir drabužių rinkiniai, pačių dailininkų sukurti kilimai, gobelenai, tapybos ir grafikos darbai.

Parodoje demonstruojami išskirtinai kauniečių interjeruose naudoti baldai, puošybos detalės ir reikmenys, charakteringi Art Deco stilistikai ir bylojantys apie tarpukario interjerų madas. Parodos lankytojai gali išvysti ir restauruotą baldų komplektą, priklausiusį skulptoriams ir grafikams Jadvygai Mozūraitei-Klemkienei ir jos vyrui Vytautui Klemkai, pasigrožėti Antano Tamošaičio XX a. 4 deš. austu rištiniu kilimu, įvertinti charakteringų formų baldų komplektus, tarpukariu gamintus Kauno baldininkų. Tiesiog neįtikėtina, kad iki mūsų dienų yra puikiai išsilaikę tuo metu mėgti sodrių spalvų baldų pliušo gobelenai ar austi gobelenai su tam laikotarpiui būdinga liaudies ornamentika. Beje, sodriai mėlynas, žalias ir jūros bangų spalvas, kurias matome parodoje, interjero dizaineriai kaip tik šiemet skelbia kaip pačiomis madingiausias, jau nekalbant apie tai, kad neperkrautos Art Deco stiliaus baldų formos turėtų patraukti minimalistinio interjero gerbėjų akį.

Parodoje gausiai pristatomi ir taikomosios dailės dirbiniai, bei indai naudoti miestiečių buityje. Dauguma jų kažkada buvo importuoti iš Čekoslovakijos, Vokietijos, Latvijos bei Lenkijos. Kartu su šiais iš Europos valstybių į Lietuvą įvežtais daiktais atkeliavo ir laužytų, kampuotų, stipriai geometrizuotų formų mados.

Restauruotas baldų komplektas, priklausęs skulptoriams ir grafikams Jadvygai Mozūraitei-Klemkienei ir jos vyrui Vytautui Klemkai manoma, kad buvo pagamintas žymaus baldininko Jono Prapuolenio (1900 m. – 1980 m.), tačiau problema, ta, kad Lietuvos meistrai, kaip pasebėjo antikvaras Gintatas Mekionis, labai retai pažymėdavo savo kūrinius, o jiems nesant, visada lieka daug vietos prielaidoms ir spėlionėms.

Viktoras Palys. Sėdinti moteris. 1939 m. Molis, glazūra. Privati nuosavybė. Viktoras Palys (1907–1987) buvo vienintelis tarpukario Lietuvos skulptorius, profesionaliai mokęsis granito kalybos. Jis sukūrė daug įvairios tematikos kūrinių, tačiau itin mėgo sėdinčių nuogalių atvaizdus. Ketvirtajame dešimtmetyje iškalė jų iš granito, marmuro ir medžio; po karo, dirbdamas „Dailės“ kombinate, lipdė iš molio ir degė, padengdamas blizgiomis glazūromis.

ART DECO išskirtinumai

Art deco stilius atpažįstamas dėl savo raštų bei spalvų įvairovės, jų derinių ir gana subtilių kontrastų. Šios interjero krypties pagrindą sudaro gausūs geometriniai bei augaliniai motyvai, kuriems sukurti įkvėpimo semtasi net iš Senovės Graikijos ar Egipto piešinių. Interjere naudojami įvairūs medžiagų deriniai, atrandamos neįprastos formos, originalus paviršiaus dekoras. Sienų dekorui buvo pasirenkamos arba itin ryškios (kas dabar ir vėl madinga), arba atvirkščiai – pastelinės spalvos. Baldžiai naudojo rečiausią ir prabangiausią medieną. Blizgesio baldams teikė ir lakuoti paviršiai. Plito inkrustacija, baldų raižymas, dekoravimas. Baldų spalvų deriniai gana kontrastingi – nuo juodos ar metalo spalvos iki tamsių jūros spalvų – žalios bei mėlynos. Taip pat buvo madingi natūralūs egzotiškų gyvūnų kailio ar odos raštai, dramblio kaulo spalva, aukso bei sidabro blizgesys.Lietuviški art deco baldai, lyginanat su kurtais Vakarų Europoje, reikia pripažinti, atrodo kukliai, tačiau vis tik yra vertingi ir išskirtiniai.

Rasa ŽEMAITIENĖ Giedros BARTAS nuotraukos

Planuojama, kad paroda „Kasdienybės geometrija“ veiks iki šių metų pabaigos. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namai Vydūno al.2, Kaunas.

Daiktų pasaulyje su menotyrininke OLGA PROKOFEVA

Visai atsitiktinai į mūsų rankas patekusi (2017m.) vienoje Maskvos leidyklų išleista knyga "Мир забытых вещей" („Pamirštų daiktų pasaulis“) mus suintrigavo ir įdomiomis pamirštų daiktų istorijomis, ir informatyvumu bei reta informacija. Nustebome, kad jos autorė Olga PPROKOFEVA prieš metus tapo Vilniaus gyventoja ir netgi skaito paskaitas mums artimomis temomis. Taigi pats metas išsamesnei pažinčiai, juolab kad Olga, 13 metų gyvenusi Didžiojoje Britanijoje, yra kolekcininkė, studijavo ne tik Plimuto universitete, bet ir išklausė meno istorijos kursą “Sotheby's” meno institute.

Gerbiamoji Olga, jau vos iš kelių Jūsų biografijos štrichų galima numanyti, kad mūsų žurnalas (o dabar ir svetainė) apie tai, kas domina ir Jus. Vadinasi, Jūsų asmenybė įdomi visiems mūsų skaitytojams. Gimėte Rusijoje, trylika metų praleidote Londone, dabar gyvenate Lietuvoje. Kodėl Lietuvoje, juk čia tiek mažai antikvariatų ?

Šeima, darbas, savirealizacija ir tiesiog mėgavimasis pačiu gyvenimu – štai iš ko susideda mano kasdienybė. O kolekcijas galima papildyti internetu arba keliaujant. Beje, ir Lietuvoje esu radusi įdomių bei retų daiktų, nors turiu sutikti, kad čia „blusų turgeliai“ ne tokie įdomūs kaip didelėse Europos šalyse.

Kokį pastebėjote šalių, kuriose teko gyventi, gyventojų santykį su antikvariatu, senoviniais, vintažiniais daiktais apskritai? Kokie „nacionaliniai“ ypatumai šiais klausimais?

Blusų turgeliai, senienų krautuvėlės, antikvariato parduotuvės išoriškai gana panašūs, bet tuo pat metu įvairiose šalyse turi savo veidą, unikalumą. Juos, mano manymu, diktuoja vietinė kultūra, mentalitetas, buities ypatybės ir, žinoma, šalies ekonomika bei istorija. Esu pastebėjusi, kad būtent pagal „blusų turgelius“ galima įvertinti ekonominę šalies situaciją. Pavyzdžiui, stabilumo laikotarpiu galima dažniau pamatyti senovinių vertingų dalykų ir net juvelyrinių dirbinių, o infliacijos laikotarpiais, ar kai aiškiai krenta gyventojų ekonominė gerovė, dažniau aptikti dėvėtų drabužių, senų vaikiškų daiktų, viso to, ko neįmanoma užstatyti lombarde ar nunešti į aukcioną.

Jei kalbame apie Didžiosios Britanijos „car boot sale” ar antikvariato „blusų turgelius“, tai visų pirma turime vertinti kaip bendravimo ir laisvalaikio formą bei galimybę atsikratyti nebereikalingų, metų metais kauptų ar paveldėtų daiktų. Didelis pelnas šiuo atveju nėra pagrindinis tikslas, nors ekonominis aspektas visada išlieka – žmonės nori parduoti kuo daugiau ir išvažiuoti namo su kuo mažiau daiktų. Pirkėjai ateina ieškoti savų „brangenybių“ ir perka jas už priimtiną tiek sau, tiek pardavėjui kainą. Tad pirkiniai dažniausiai spontaniški, niekada nežinai, ką ten pardavinės ir ką galiausiai nusipirksi. Į akis krenta kad tuose „blusturgiuose“ dalyvauja vaikai – vieni parduoda, kiti perka. Sandėrių sumos nedidelės, bet taip vaikai gauna naudingos ekonominės patirties.

Pastebėjome, kad antikvarininkai gana paslaptingi žmonės. Ar tokie jie visame pasaulyje? Kur dideli pinigai, ten didelės paslaptys?

Aš to nepastebėjau, nors ir girdėjau, kad yra „tylenių“ ir ganėtinai uždarų žmonių. Man asmeniškai įvairiose šalyse – Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Italijoje, JAV ir Lietuvoje – sekasi sutikti kitokio tipo kolekcininkus ir muziejų darbuotojus. Tai labai atviri ir daug žinantys žmonės, kurie pasirengę savo žiniomis dalytis ir pasakoti apie savo kolekcijas. Manyčiau, kad rimti kolekcininkai ir muziejai suinteresuoti moksliniu darbu ir informacijos sklaida. Jie supranta, kad maža turėti kolekciją, labai svarbu, kad ji būtų kam nors įdomi bei naudinga. Būtent dėl to reikalingi informacijos mainai.

Antikvariatas bei vintažas – tai ne tik patys daiktai, tai nuolatinė savišvieta, naujos žinios ir atradimai. Būtent žinioms tenka pagrindinis vaidmuo. Juk žinoti viską apie viską tiesiog neįmanoma, todėl tarpusavio mainai yra neišvengiami, jie svarbūs ir vertingi. Svarbu, kad tai suprastų ir vertintų visi tokio bendravimo dalyviai. Asmeniškai aš labai dėkinga tokiems žmonėms už pastabas ir profesinę kritiką.

Nesistengiu ką nors idealizuoti, yra ir pavyduolių, ir nesąžiningų, tačiau juos greitai pajunti ir nustoji bendrauti. Yra žmonių, kurių akyse tik piniginiai ženklai ir dėl jų jie pasirengę daug kam, nuo apgaulės iki nusikaltimo. Deja, taip buvo, yra ir bus. Laimė, yra ir kitokių žmonių. Pastariesiems svarbi ne tik rinkos vertė, todėl jie daiktus tyrinėja, restauruoja, ir išsaugo savo kolekcijose ateities kartoms.

Esate ne tik teoretikė, bet ir kolekcininkė. Papasakokite apie savo kolekcijas. Kodėl būtent šie daiktai Jus suviliojo? Pavyzdžiui, lėlių nameliai…

Bet kuri kolekcija prasideda nuo susidomėjimo ir tyrinėjimo, asmeninio skonio bei turimų žinių. Man kolekcionavimas tai visų pirma kūryba ir galimybė panaudoti savo gebėjimus. Yra keletas man ypač įdomių krypčių. Nors stengiausi savo interesų ratą susiaurinti, man nepavyko. Mėgstu visa, kas miniatiūriška, grakštu, meniška, patinka porcelianas ir senovės buities reikmenys. Taip mano gyvenime atsirado lėlių nameliai, senovinis porcelianas ir, žinoma, pamiršti buities reikmenys – mįslės.

Vakarų Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, lėlių nameliai yra gan populiarus kolekcionavimo objektas. Neatsilieka ir JAV bei Kanada. Ten rengiamos parodos, parodos-pardavimai, leidžiamos knygos bei katalogai. Lėlių namelių tema – labai įdomi ir plati, o jų istorija net kelių tūkstančių metų senumo. Patys seniausi – pastatų modeliai iš Senovės Egipto laikų.

Europoje lėlių nameliai atsirado XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Tai buvo statuso objektai. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą – meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių matmenų. Tie daiktai kainavo brangiai ir laikyti tikrais meno kūriniais. Nameliai, beje, nebuvo skirti žaisti vaikams, kaip dažnai manoma dabar. Tik XIX a. pradėti gaminti specialūs vaikams skirti lėlių nameliai. Tačiau ir su jais dėl didelės kainos ir medžiagų trapumo būdavo leidžiama žaisti tik suaugusiesiems prižiūrint. Dabar yra nameliai tiek vaikams, tiek suaugusiems kolekcininkams.

Europoje lėlių nameliai atsirado XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Tai buvo statuso objektai. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą - meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių matmenų.

Puodelis karštam šokoladui su medžioklės scenomis. Berlyno karališkoji manufaktūra. 1790-1800m., porcelianas, rankų darbo dekoras, auksavimas.

Puodelis ūsuotam vyrui. Vokietija, XIX a. pabaiga - XXa. pradžia. Porcelianas dekoruotas dekolio technika, paauksuotas.

Kaip atsitiko, kad kolekcija paskatino parašyti knygą?

Senovinės buities reikmenimis ėmiau domėtis dar vaikystėje. Man buvo labai įdomu, kaip žmonės gyveno, ką valgė, kaip rengėsi, kokius daiktus naudojo buityje. Šis smalsumas vėliau peraugo į profesinį interesą. Antikvariato prekyvietėse ir aukcionuose vis dažniau pradėjau pastebėti tokių daiktų. Pirmieji pirkiniai suaugus ir neužgesęs vaikystės smalsumas suaktyvino tyrinėtojos instinktą. Tai tokia įdomi „chemija“, kuri užverda galvoje, kai ką nors randi, tau beprotiškai įdomu ir kyla klausimai – „o kas tai?“, „o kam tai?“, „o kodėl tai kažkas sugalvojo?“. Informacija kaupėsi, kilo idėja ja pasidalyti. Iš pradžių internete, paskui specializuotame jo forume, o paskui straipsniuose rusų kalba leidžiamame, bet Didžiojoje Britanijoje ypač populiariame laikraštyje. Tuo pat metu rašiau knygą, kurią pradėjau 2010 m., ir štai pagaliau šių metų liepą ji išleista.

O kuris knygoje aprašytas daikčiukas Jums buvo tapęs didžiausia mįsle, nors joje beveik vienos mįslės?

Tikriausiai tai būtų „cтавец“ ( Deja, neradome šio senovinio rusų kalbos žodžio „stavec“ lietuviško vertimo. Red. past.). Jis iki šiol yra bene mįslingiausias Senovės Rusios indas. Metraščiuose jis nuolat minimas, yra likusių patarlių, bet iki šiol nežinoma, kam konkrečiai jį naudojo.

Kur papildote savo asmenines kolekcijas ir kaip suradote knygos „herojus“ – neatpažintus daiktus? Juk tai ilgas darbas…

Kolekcijoms daiktų randu aukcionuose ir sendaikčių turguose. Pasitaiko, kad gaunu dovanų, kas labai malonu ir itin džiugina.

Koks Jūsų požiūris į sendaikčių turgelius? Ar mėgstate juose lankytis? Ar juose dar galima rasti kažką tikrai vertingo?

Blusų turgelius kur kas labiau mėgstu kituose Europos miestuose, negu Vilniuje. Lietuviškuose blusų turgeliuose ir senienų parduotuvėlėse dažnai labai nusiviliu ir išeinu tuščiomis. Dažniausiai pardavėjai mažai ką žino apie daiktą, tačiau vien dėl to, kad jis senovinis, taip pakelia kainą, kad jį pigiau įsigyti Europos aukcionuose, sumokėjus visus jų mokesčius. Vietiniai pardavėjai geriau sudaužys daiktus, juos daugybę kartų vežiodami iš turgaus į turgų, negu parduos už realią adekvačią kainą tam, kuris išsaugos juos ateities kartoms. Be to, Lietuvos sendaiktynuose daug daiktų, kuriems reikia rimtos brangios restauracijos, arba tiesiog padirbinių. Tad dar toloka iki europinių turgų ir antikvariato prekyviečių, nors pagal kainas pastarąsias net pralenkia. Už tokią sumą, kuri prašoma už abejotinos vertės daiktą, kitur galima įsigyti išties įdomių dalykų. Galbūt tai klaidingas įspūdis, nes neturėjau pakankamai laiko pasinerti į lietuviškų sendaikčių pasaulį.

„Stavcy“

Šie indai Senovės Rusioje buvo gana paplitę ir minimi keliais vardais – „stavcy“, „stavčiki“, „stavy“. Pirmieji du buvo individualūs pietų indai, o trečiasis pavadinimas naudotas įvardyti didesniam indui, kuriame, tikėtina, buvo laikoma duona. „Stavcy“ – nedidelės taurės su dangteliu arba dvi vienodo dydžio taurės, kurių viena tapdavo dangteliu antrajai. Šie indai buvo gaminami iš medienos, metalo, sidabro ir aukso. Žinoma, patys prabangiausi indai būdavo skirti aukštuomenei – pagaminti iš aukso ar sidabro, puošiami pajuodinimais, raižiniais, graviūromis. Medinius indus naudojo paprasti žmonės ir vienuoliai. Patikimų žinių apie tai, koks maistas buvo dedamas į būtent šiuos indus, nėra, tačiau minimi įvairiausi – vaisiai, medus, ikrai, barščiai, žuvienė, kompoto senovinis atitikmuo („vzvar“). Aprašant 1610-1613 m. caro stalo valgius, prie indo pavadinimo buvo minima grietinėlė, grybai ir kiti valgiai. Šiais indais nustota naudotis XVIII a. pirmajame ketvirtyje.

1686 m. Meistro Ivano Jakovlevo 15 cm aukščio gaminys iš sidabro, aukso, smaragdo, puoštas raižiniais, graviūra, auksinimu, pajuodinimu. Iš parodos „Romanovai. Dinastijos pradžia“ Maskvos valstybiniame istorijos muziejuje.

Caro Petro I „stavec“, iš Kremliaus muziejaus rinkinių, datuojamas 1691-1670 m. , pagamintas iš sidabro, puoštas juodinimu, raižiniais ir „čekanka“.

Gal esate radusi daiktą, gerokai vertingesnį nei sumokėjote? Kitaip sakant, ar pasisekė kada nors sendaikčių turgaus loterijoje?

Šie turgūs tikrai lyg loterija. Išsirengusi į jį, nežinai, ką aptiksi. Jei kalbame apie Lietuvą, galiu pasakyti, kad taip, bet ne tiek kainos, kiek retumo prasme. Prieš kelerius metus Klaipėdos blusturgyje pirkau XVIII a. blakių gaudyklę. Pardavėjas nežinojo daikto paskirties, bet susidomėjęs išklausė jo istoriją ir net nuleido kainą, suprasdamas, kad man šis daiktas įdomus tyrinėti ir publikuoti. Iš jo sužinojau, kad tas daiktas į Lietuvą pateko iš Švedijos. Būna ir stebėtinų įvykių: Vilniuje senutėlę įdomią šakutę pardavėjas man padovanojo nors iki tol buvome visai nepažįstami. Iki šiol tą žmogų prisimenu su dėkingumu. Šiuos du įvykius tikriausiai prisiminsiu visą gyvenimą, nes Lietuvoje jie nedažni. Kitur tokių įdomių daiktų atsiradimo istorijų mano kolekcijoje yra pasitaikę daug dažniau.

Ne už kalnų Kalėdos – taigi dovanų pirkimo metas. Ar antikvariatiuose, sendaikčių parduotuvėlėse etiketas leidžia pirkti dovanas? Kokiu atveju tai daryti galima, kokiu geriau nereikėtų?

Etiketo taisyklėse nerasite nieko apie dovanas iš antikvariatų ar sendaikčių turgelių. Vertėtų vadovautis visuotinai žinomomis dovanų parinkimo taisyklėmis. Pirmiausia reikia žinoti, ar senovinis daiktas yra apskritai pageidaujamas ir koks konkrečiai pradžiugintų tą žmogų. Jei asmuo, kuriam norite dovanoti, mėgsta vintažinius ar antikvarinius daiktus, o jūs turite pakankamai žinių ir sugebėsite tokį parinkti, galite drąsiai žygiuoti į blusturgį ieškoti dovanos. Damoms puikiai tinka vazos, puodeliai arbatai ir kavai, vintažiniai papuošalai, ypač sagės. Vyrams – senovinės lazdos, jei, žinoma, tokias tas vyras naudoja gyvenime, vyriški papuošalai, senoviniai rūkymo ir rašymo reikmenys. Be abejonės, daiktai turi būti idealiai išsaugoti, neapdaužyti, nesulūžę ir kiek tik įmanoma mažiau nukentėję nuo laiko.

Jeigu Kalėdų Senelis Jums leistų išsirinkti kokį nors antikvarinį daiktą dovanų, kur važiuotumėte jo ieškoti, o gal jis kažkur jau stovi kaip svajonė?

О! Tokiu atveju aš leisčiausi į ilgą neskubrią kelionę, aplankyčiau visus man žinomus ir nežinomus blusų turgelius ir antikvariato aukcionus. Svarbiausia, kad Senelis padovanotų man užtektinai laiko, sėkmės ir lėšų J

Ačiū už pokalbį.

Liucija SABĖ Interviu rengtas 2017 gruodį

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės archyvo

Knygoje "Pamirštų daiktų pasaulis" galima rasti daug įdomių daiktų istorijų. Šiuo metu Olga Prokofeva jau rengia antrąją knygą, šios knygos tęsinį, kuri irgi nudžiugins antikvariato ir vintažo mylėtojus.

Apie Maltos duris, belstukus, balkonus ir smėlio pasteles

Norėti grįžti į Maltą galima dėl daugelio dalykų. Aš noriu dėl jos balkonų, durų, belstukų ir to smėlio kolorito, kuris yra visur išskyrus vandenį ir dangų. Ir būtinai su fotoaparatu ir, žinoma, su draugėmis. Jos kantriai ištvėrė mano susižavėjimą belstukais įkaitintose Sliemos gatvelėse, nors buvo momentas, kai galvojau suks savo keliais, o aš fotografuosiu tą belstukų gausybę kol sutems, arba kol paklysiu ir suprasiu, kad draugystė svarbiau nei senos durys:).

Tarp architektūros ir gamtos

Bet pradžioje vis tiek būtini keli sakiniai apie Maltos grožį. Mane ji pribloškė savo turtinga architektūra, vaizdingomis įlankų panoramomis su besisūpuojančiais spalvingais laiveliais ir didingomis jachtomis, romatiškais miestelių senamiesčiais ir kažkokia iš praeities užsilikusia didybe su dangun šaunančiais bažnyčių bokštais ir tvirtovių gausybe. Tiesa, kai kuriuose miesteliuose susidarė įspūdis, kad jie tuoj sprogs nuo statybų, nuo vienas ant kito lipinamų namų, kurie atrodo taip chaotiškai ir jau tikrai perdėm sugrūstai. Bet Malta pajutusi turizmo naudą, atrodo, žada nepraleisti progos iš to uždirbti ir stato stato stato. Todėl…Todėl Maltoje tikrai reikėtų padalinti atostogas į dvi dalis: saloje, kur yra sostinė Valeta, besigrūdant turistų šurmulyje, pasisemti kultūros žinių ir architektūros grožio, o Gozo saloje pasigrožėti gamta ir pagulinėti paplūdimiuose. Nors yra tvirtinančių, kad Goze nėra ką veikti, būtent ten aš įkvėpiau gaivaus Maltos jūrų oro ir pasijutau atostogaujanti. Tam labai tinka prie mažutės įlankos įsikūrės Kslendi miesčiukas – rojaus pėdutė žemėje. Tarp šių didesnių Maltos salų dar pūpso ir mažylė Komino salelė, kurioje laivai stabteli dėl nuostabaus Žydrosios lagūnos grožio. Balto smėlio paplūdimys ir turkio spalvos vanduo tikrai palieka neišdildomą įspūdį.

Maltos sala - tarsi didelis miestas

Na, o didžioji sala – tai tarsi ištisas didelis miestas – taip arti vienas kito yra visi miesteliai pajūryje. Nors man vis tiek gražiausia buvo pati Valeta. Apjuosta įtvirtinimais pastatytais dar XVI a., su didinga aikšte, fontanu ir ilga pėščiųjų gatve ne veltui ji buvo viena pirmųjų įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Joje daugybė bažnyčių ir keli puikūs parkai. O nuo vieno pagrindinės gatvės krašto, besibaigiančio didele atvira terasa, tarsi ant delno atsiveria Maltos įlankos ir kiti miesteliai, visi kaip vienas tos pačios spalvos – pilkai geltono kalkakmenio, iš kurio ten viskas ir statoma. Todėl nors Maltoje ir daug pastatų, jie harmoningai dera tarpusavyję, o naujiesiems visai nesunku apsimesti senais, nes jie net ir tik ką pastatyti atrodo stovi visą amžinybę.

Mažyčius Maltos miestelius įdomu aplankyti atplaukus laiveliais ar tiesiog atvažiavus autobusu, kurių Maltoje zuja devynios galybės. Užtenka nusipirkti 21 eurą kainuojančią pravažiavimo kortelę ir gali važinėtis visą savaitę visoje Maltoje. O štai važiuoti automobiliu gali būti keblu. Eismas labai intensyvus, tad didelė tikimybė patekti į miestų kamščius ir dar kaire kelio puse.

Be Valetos būtinai verta aplankyti Mdiną, – senąją Maltos sostinę, kurią ilgainiui pasišauta paversti miestu – muziejumi po atviru dangumi, nes ten gyventojų butai, šiems mirus, jau niekam neparduodami, juos įsigyja valstybė. Juokaujama, kad ir dabar ten gyvena vos 400 gyventojų, įskaitant kates. Ten iš tiesų yra kur atsigauti akiai, ir sielai – tikri viduramžiai su caksinčiomis arklių, traukiančių pilnas turistų karietas, pasagomis į senut senutėlį grindinį. Smėlio spalvos pastelės nudažiusios visą miestą – saulėje jis švyti kaip senas gelsvas perlas. Visai netoli Mdinos – Rabatas. Ten verda gyvenimas ir verslas, bet svetur įdomu ir tai. Archeologijos mėgėjams: urvai, katakombos ir megalito šventyklų griuvėsiai. Maltoje to gausu kaip ir gausų gražios gamtos vietelių: įlankų, įlankėlių ir visokiausio lygio paplūdimių. Ne, ten tikrai reikės grįžti.

O štai į Marsašloko miestelį verta keliauti dėl jo sekmadieninio žuvų turgaus ir aplink išsidėsčiusių žuvies restoranėlių, o taip pat dėl pakrantės vaizdo jūroje, kur sūpuojasi dešimtys spalvingų laivelių – luzzu, išsiskiriančių tuo, jog ant jų pirmagalio nupiešta Ozyrio akis. Tikima, kad ši akis žvejus apsaugo nuo pavojų. Ramu, romantiška ir gražu. Važiuojant į salos gilumą tos ramybės galima rasti ne tiek jau mažai, tačiau mus traukia jūra ir jos pakrantė. Todėl vieną dieną atsiduriame žavingoje kurortinėje Sliemoje, kur mane ir pasiglemžia jos senamiestis su visais balkonais, durimis ir belstukais.

Iš gynybine siena apsuptos Valetos nesunku laiveliais ir keltais pasiekti kitus miestelius, kurių nedidelius uostus puošia jachtos.

Maltoje gausu miestelių su vaizdingomis įlankomis. Vienas iš jų Kslendi Gozo saloje. O štai Marsašlokas vilioja turistus spalvingų laivelių egzotika.

Belstukų simbolika

Eini senamiesčiu, kiekvienos durys kitokios, ant kiekvienų pritvirtintas skirtingas belstukas, o virš galvų kabo nerealiausiai išdrožinėti ir nudažyti arba jau nenudažyti balkonėliai. Ne, tikrai visko neįmanoma nufotografuoti, bet bandai net jei turi tik telefoną. Belstukai atrodo tarsi iš viduramžių, nors tikrai nėra taip. Dauguma jų ir dabar gaminami tokio vintažinio, ar net antikvarinio stiliaus. Na, žodžiu, jie tik apsimeta senukais, bet yra šių dienų gaminiai. Tai įrodo belstukų skyriai statybinių prekių parduotuvėse, kur dauguma belstukų a la „senoviniai“. Tačiau…Kuo senesnės durys, tuo senesnis ir belstukas, tad pasitaiko ir tikrai su amžiumi. O kas įdomiausia, kad dauguma belstukų – tikri meno kūriniai, arba meno kūrinių iš praeities kopijos – žavingi, įspūdingi ir kūrybiški meistrų darbai.

Kada atsirado belstukai sunku pasakyti, tačiau tai nutiko seniai ir Graikijoje. Graikai paisė etiketo ir ateiti į namus nepasibeldus buvo didelis nemandagumas. Žiedo formos belstukai ilgą laiką dominavo dėl to, jog kartu atstojo ir rankeną. Renesanso laikais kalviai suprato, kad paprastas žiedas gali tapti meno kūriniu ir iš to galima gerai uždirbti, jei tik nepaves fantazija ir belstukai pradėjo virsti menais.

Dar vėliau atsirado belstukų simbolika ir pirkėjas turėjo gerai pagalvoti, ką jam verta kabinti ant savo durų ir ko ne. Štai vienas populiariausių belstukų motyvų buvo liūtas. Jis simbolizavo drąsą, jėgą ir kilnumą.Vėliau atsirado bilstukai su ranka. Jie namus, neva, turėjo saugoti nuo viso pikto. Dauguma Maltos belstukų puošti Maltos kryžiumi – pagrindiniu valstybės simboliu, juk Maltos ordinas tebegyvas iki šių dienų, riteriai tiesiog „persirengė“; o taip pat su žuvimis ar delfinais – salos ženklai. Įdomiausia tai, kad dauguma senovinių belstukų formų kopijuojama iki šių dienų, todėl jie ir atrodo tarsi senoviniai.

Atsiradus elektrai ir elektriniams skambučiams belstukai buvo beveik išnykę. Už tai pastaruoju metu jie išgyvena renesansą ir jų vėl gausu. Tiesa, Maltoje, belstukų elektra turbūt nebuvo išstūmusi, todėl jie ir liko gražiu šios salos simboliu iki šių dienų. Belstukų grožis ir patvarumas anksčiau labai atspindėjo ir šeimininkų piniginę padėtį, sufleravo apie jų pomėgius, dabar greičiausiai rodytų estetinį skonį. Tačiau belstukai iš tiesų tebėra žavinga ir pakankami senovinė durų detalė, kuri vilioja ją tyrinėti, grožėtis ir galbūt…įsigyti savo durims. Maltiečiai belstuko kultūrą tikrai linkę puoselėti.

Balkonai, balkonėliai...

Juokaujama, kad jeigu maltiečiai tik galėtų, tai namą pradėtų statyti nuo balkono ir juo užbaigtų – štai koks jis jiems svarbus, nors tai tėra mažytėlaitis plotelis dažnai dar ir įstiklintas. Taigi nėra Maltoje namų be balkono. Nėra ir nesvarbu kokio amžiaus jie būtų. Todėl net moderniausi viešbučiai Maltoje išsiskiria savo balkonais. Jie įdomiau suprojektuoti, išskirti, pabrėžti. Ką jau kalbėti apie senus namus, kurie nutūpti įvairiausių spalvų balkonų tarsi tai būtų kokie kregždučių lizdai. Jei ne laidų raizgalynė Maltos senamiesčiai su balkonais atrodytų dar fantastiškiau, nors ir dabar jiems netrūksta egzotiško vaizdo. sakoma, kad balkonų miestas yra Valeta, aš juos fotografavau išskirtinai Sliemoje, kur jų taip pat nestinga. Spalvos, ornamentika, amžius – žaidžia viskas ir kuria begalinį romantikos įspūdį. O štai Mdinoje pirmu smuiku groja ne balkonai, o durų rankenos ir belstukai. Kartais jos tokios didelės kaip keptuvės ir tokios meniškos, kad sunku ir pavadinti rankenomis. Atskirai būtų galima kalbėti ir apie Maltos duris, ir apie durų rankenas. Bet tai reikia tiesiog pamatyti. Vienas namas ir dešimtys skirtingų durų. Sakytum, begalinis chaosas, jei nematytum jų harmonijos, praeities ženklų ir galbūt Maltos išskirtinumo. Dar ir tuo.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

Visų laikų brangiausieji baldai visame pasaulyje

Tik nedaugelis gali įsigyti brangiausių pasauliniuose aukcionuose siūlomų baldų. Tačiau susipažinti su jais ir jų kainomis pravartu vien dėl to, kad praplėstume savo akiratį ir galbūt išsiaiškintume, kas sudaro antikvarinių baldų vertę. Juk žymiųjų Sotheby’s ir Cristie’s aukcionų pirkėjai, pastarąjį dešimtmetį sumokėję milijonus už savo pirkinius, ko gero, išmano, už ką verta tiek mokėti. Bendrus vertinimo principus išvardyti paprasta. Visų pirma tai–gerbtinas amžius, geriausios baldininkų dirbtuvės, talentingiausi meistrai, unikalumas, kurį pakartoti būtų nelengva net su šiuolaikinėmis techninėmis galimybėmis, ir svarbiausia – meniškumas.

10 vieta

Tualetinis William Savery (Viljamo Seiveri) stalelis už 4,48 mln. JAV dolerių.

Tai vienas geriausių XVIII a. amerikiečių baldininko Viljamo Seiveri pagamintų baldų pavyzdžių, o be to, puikios būklės. Už tokią sumą jis parduotas 2009 m. Sotheby’s aukcione. Stalelis ilgai priklausė Džono Džeksono šeimai, kuri pirmoji jį ir įsigijo. Pirmąsyk parduotas tik 1930 m. per didžiąją depresiją.

9 vieta

Liudviko XV epochos sekreteras už 5,1 mln. JAV dolerių.

Nyderlandų kilmės prancūzų baldininko Bernard II van Risamburgh (Bernardo II van Rizamburgo) vardas aukcionuose visuomet sukelia ažiotažą. Jo kūriniai tarsi brangakmeniai puošia muziejų ir privačias kolekcijas.

1756–1757 m. kurdamas šį sekreterą, meistras naudojo japonišką piešinio ant medienos techniką. Tuomet ji buvo laikoma itin sudėtinga ir buvo labai brangi. Svarbu, kad buvo panaudotos autentiškos medžiagos, įskaitant ir japonišką laką, kurio dėl šalies uždarumo tuo laikotarpiu buvo beveik neįmanoma gauti.

Sekreteras buvo inkrustuotas paauksuota bronza. Tikėtina, kad pirmoji baldo šeimininkė buvo madam de Pompadur. Už minimą sumą parduotas 2012 m. Londone, Cristie’s aukcione.

Išmatavimai 130 х 105,5 х 45 сm.

8 vieta

Reginal M. Lewis (Redžinaldo Liuiso) pufas už 5,2 mln. JAV dolerių.

Šio 1750 m. sukurto pufo vertė sąlygota jo retumo. Žinoma, kad išliko vos 5 vienetai šių Naujojoje Anglijoje (JAV, Pensilvanija) sukurtų pufų. Vienas jų, labai panašus, eksponuojamas Metropoliteno muziejuje. Aukcionui pateiktas pufas ypač geros būklės, ekspertai manė, kad jis nebuvo nė karto restauruotas.

Jis parduotas Sotheby’s aukcione Niujorke 2008 m. rudenį. Prieš tai toks eksponatas parduoti buvo pateiktas XX a. viduryje ir už jį pasiūlyta tik 10 tūkstančių JAV dolerių. Štai kiek kainuoja retenybių savininkų kantrybė.

7 vieta

Angliška Jurgio III epochos komoda už 5,98 mln. JAV dolerių.

Tai Thomas Chippendale (Tomo Čipendeilo) (1718–1779 ) – žymaus rokoko ir ankstyvojo klasicizmo epochos meistro, darbas. Kiekvienas jo kurtas baldas XVIII a. D.Britanijoje dabar yra tiesiog medžiojamas kolekcininkų. Ši auksintu metalu puošta komoda parduota 2010 m. Sotheby’s aukcione Londone.

Išmatavimai 89 х 140 х 65 cm.

6 vieta

Spinta-kabinetas, pagamintas Domenico Cucci (Domeniko Kuči) už 7,33 mln. JAV dolerių.

Italų meistras Domeniko Kuči darbavosi Prancūzijoje, pakviestas į Liudviko XIV, dar vadinamo karaliumi Saule, sukurtas menininkų dirbtuves. Šis baldas – vienas iš trijų išlikusių šio meistro tokio tipo gaminių. Kiti du priklauso privačiai aristokrato kolekcijai, o šį anonimiškai irgi įsigijo privatus asmuo.

Baldas puoštas daugybe pano, kurių siužetas – Orfėjas savo dainavimu priviliojantis laukinius žvėris – kupranugarį, arklį, raganosį, elnią. Be to, dekore persipynę įvairių tautų mitologiniai siužetai. Apatinę dalį sudaro mistinių iš granito pagamintų ir paauksuotų Atlantų skulptūros. Tai tikras baroko šedevras. Jis priklausė Švedijos karaliui ir vėliau jo našlei, apie ką liudija galinėje sienelėje pritvirtinta lentelė.

5 vieta

Džon Godard (Džono Godardo) gamybos arbatos stalelis už 8,416 mln. JAV dolerių.

Tokių stalelių pasaulyje tėra du. Vienas jų muziejuje JAV, o kitas parduotas 2005 m. Niujorke Sotheby’s aukcione. Stalelį net 250 metų saugojo viena šeima, o pirmasis jo savininkas – pats baldo kūrėjas. Apie tai liudija užrašas „Property of RHI Goddard“.

4 vieta

Kinų imperatoriaus sostas už 11,07 mln. JAV dolerių. (nuotraukos nėra)

1711–1799 m. sostas priklausė Cin dinastijos imperatoriui. Puikiai išlaikytas privačiam asmeniui jis atiteko po 1911 m. revoliucijos. Plati sėdimoji dalis surinkta iš šešių lentų, o nugarėlė puošta drožiniais su virš bangų sklendžiančiu drakonu, kūnu apsivijusiu perlą.

3 vieta

Džono Godardo gamybos pietų stalas iš raudonmedžio už 12,1 mln. JAV dolerių.

Ant baldo esanti graviruotė nurodo, kad šį raudonmedžio pietų staliuką anglų meistras sukūrė savo dukrai Ketrin 1760 m. Tikslios jo kopijos šiuolaikiniams meistrams nepavyko pagaminti net ir naudojantis naujosiomis technologijomis. Šis stalas už didžiulę sumą parduotas 1989 m.Cristie’s aukcione Niujorke.

2 vieta

Eileen Gray (Elen Grei) krėslas su drakonais už 28,24 mln. JAV dolerių.

Šis krėslas ilgai buvo mados guru Ivo Sen Lorano (Yves Saint Laurent) privačioje kolekcijoje. Pasakojama, kad būtent sėdėdamas jame jis sukūrė savo geriausias drabužių kolekcijas. Tai ir moderniosios krypties airių kilmės architektės bei baldų dizainerės, kūrusios Paryžiuje, meno viršūnė. Parduotas aukcione Paryžiuje 2009 metais. Krėslo autorė tapo klasike dar būdama gyva ir pasižymėjo ekscentrišku elgesiu. Kolekcininkai tiesiog tykodavo jos kūrinių. Krėslą menininkė kūrė dvejus metus –1917–1919 m. Jo nugarėlėje pavaizduoti tamsiai rudos odos žiedlapiais apsupti, tarp debesų sklendžiantys drakonai. Tiesiog neįtikėtinos jų akys– baltos juodame fone. Medinės dalys padengtos laku pagal senovinę japonų technologiją.

1 vieta

Kabinetas-biuras „Badmintonas“ – visų laikų brangiausias baldas. Paskutinė kaina 36,8 mln. JAV dolerių.

Sukurtas XVIII a. pagal tuomet vos devyniolikos sulaukusio hercogo Bodforto trečiojo užsakymą jo valdoms Badmintone, Didžiojoje Britanijoje. Tik daugiau nei po šimto metų hercogo palikuonis iš kelionės po Indiją parsiveš žaidimą, kuris taps šiuolaikinio badmintono pradžia. Baldo aukštis – 3,8 m, plotis 2,28 m. Dabar jis yra Lichenšteino muziejuje.

Tačiau sugrįžkime prie hercogo, užsisakiusio prabangų baldą savo kelionės po Italiją ir Prancūziją metu. Baldas užsakytas Florencijoje, Toskanos hercogui priklausiusiose dirbtuvėse, užbaigtas 1732 m. Šis baldas – tikras šedevras, pagamintas iš juodmedžio, papuoštas Bodforto hercogo herbu, paauksuotas bronzos elementais, architektūrinėmis detalėmis, skulptūrinėmis kompozicijomis ir tapyba.

Sunku patikėti, kad įmanomas toks harmoningas ir tuo pačiu nepaprastai prabangus kūrinys. Keturios figūros viršutiniuose kampuose simbolizuoja metų laikus, o 10 kedro medienos stalčių papuošti paukščių, lapų ir gėlių atvaizdais, plokštėmis iš kvarco ir ametisto, reljefinėmis juostomis iš raudonos ir žalios sicilietiškos jašmos, lazurito, paauksintos bronzos gėlių girliandomis, liūto galva iš chalcedono.

Pirmąsyk šis baldas Cristie‘s aukcione buvo išstatytas 1990 metais ir tapo sensacija. Tuomet jis buvo parduotas irgi už rekordinę sumą– 15 178 020 JAV dolerių. 2004 metų gruodį jo kaina jau buvo per 19 mln. JAV dolerių. Už gerokai didesnę sumą jis parduotas dėl to, kad dėl jo slapta varžėsi Vienoje esantis Lichtenšteino muziejus su Metropoliteno muziejumi Niujorke. Laimėjo Lichtenšteinas.

Parengė Liucija SABĖ

PAEŽERIŲ DVARAS tarsi Mažasis Paryžius

Paežerių dvaras pavasario saulėje švyti kaip perlas. Niekas nestelbia jo grožio – žalumos dar nėra. Tokio pat pavadinimo ežeras ramus, o 16 hektarų parkas irgi tebelaukia šiltesnių dienų, kad galėtų išskleisti savo žalią apdarą. Ąžuolas – parko ir dvaro puošmena – į dangų tiesia savo nuogas šimtametes šakas, o kiek tų šimtų, niekas gerai ir nežino. Pavasarinio sprogimo dar tik laukiama. O štai veiklos proveržis čia įsikūrusiame Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje jau įvykęs – ne pirmus metus čia vyksta daug gražių kultūrinių renginių, o dar geresnė žinia ta, kad 2017 m. duris lankytojams atvėrė ir puikiai restauruoti dvaro rūmai. Kultūros centro- muziejaus direktorė Jurgita Morozaitė galėtų daug pasakoti apie šiandien čia vykdomą veiklą, o vyr. fondų saugotoja Elena Rupeikienė kviečia ir į ekskursiją po dvarą. Juolab kad mus labiausiai domina tai, kas Paežeriuose dabar gražiausia – belvederio bokštas ir restauruoti rūmai.

Iki šiol tebesiginčijama, kiek metų Paežerių dvaro ąžuolui. Vieni sako, kad jis buvo pasodintas pradėjus statyti rūmus, o mūsų gidei Elenai Rupeikienei atrodytų, kad jis gerokai senesnis ir augo dar tuomet, kai čia vilnijo ištisi miškų plotai. Gali būti, kad jis skaičiuoja net aštuntą šimtmetį.

Rūmų holas su grakščiais laiptais žada žavingą reginį ir neapgauna – rūmai nuostabūs.

Keitėsi laikai – keitėsi šeimininkai

Paežerių architektūros ansamblį sudaro rūmai, oficina, belvederio bokštas, ledainė, ūkinis pastatas (kiaulidė) ir parkas. Dar kelių objektų, priklausiusių dvarui, likimas sprendžiamas ir galbūt ateityje objektų dar padaugės.

Pirmosios žinios apie Paežerių dvarą siekia XVI–XVII amžius. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui, vėlesni valdytojai nežinomi, o nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios Paežeriai priklausė Raudondvario Zabieloms. Dar vėliau jie atiteko dvarininkų Gavronskių giminei. Tiesa, dvare Gavronskiai nuolat negyvendavo. Čia jie atvažiuodavo iš Varšuvos tik vasaros metu, dažniausia liepos mėnesį. Tačiau rūmais buvo rūpinamasi –jie buvo puošiami garsių dailininkų paveikslais, puikiais Liudviko XVI a. epochos baldais – viskuo, kas buvo būdinga Europos dvarams.

Po Pirmojo pasaulinio karo Paežerių dvare apsigyveno Ona Komaraitė-Gavronskienė, kuri 1938m. dvarą pardavė bankininkui, Nepriklausomybės aktosignatarui Jonui Vailokaičiui. Jo iniciatyva buvo rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, labai šiandien gaila, bet nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių, atlikta daug kitų darbų, bylojančių, kad buvo ruoštasi čia gyventi ilgai ir laimingai. Deja, 1940-aisiais prasidėjus sovietinei okupacijai, svajonės sudužo į šipulius – naujam dvaro šeimininkui teko trauktis į užsienį.

Vokiečių okupacijos metais Paežerių dvaras buvo tapęs generalinio komisaro Lietuvos sričiai Teodoro Adriano von Rentelno rezidencija. Šio pono įsakymu dvaras vėl buvo pradėtas tvarkyti, rūmus remontavo iš pačios Olandijos atvykę meistrai ir greičiausiai pastatas būtų dar labiau suspindėjęs, tačiau neramus laikmetis viską pakoregavo savaip. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant Raudonajai armijai, T.A. von Rentelnui, žinoma, teko bėgti. Dvaras jo įsakymu buvo nusiaubtas, viską, ką buvo įmanoma paimti, vokiečių komisaras išsigabeno į Vokietiją.

Pokario metais rūmams teko bene liūdniausia dalia – pirmajame jų aukšte apsigyveno šeimos ir netgi buvo laikomos vištos. Tuo laiku buvo itin sugadinti pastato puošyba, valgomojo kambario parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros. Rūmų išorė buvo itin apgadinta ant pastato uždėjus pilką grūdėtą tinką. Tuo pat metu skausmingai apleistas išpuoselėtas parkas – jis buvo paverstas paprasčiausia ganykla.

Laimė, ši niokojimo akcija nesitęsė pernelyg ilgai. Jau 1952m. rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdyba ir rūmų ateitis tapo šviesesnė. Porą kartų jie buvo rimtai remontuoti, o 1979–1981 m. netgi restauruoti. Sutvarkytas ir parkas: iškirsti nudžiūvę medžiai, saloje įrengta šokių aikštelė, išvalyti tvenkiniai, vietoje nudžiūvusių medžių pasodinti nauji. Melioratoriai pasirūpino, kad rūmai išliktų ateities kartoms geros būklės, palyginti su kitais Lietuvos dvarais. 1995 m. dvaras buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui ir jame įsikūrė Suvalkijos dailės galerija.

Rūmų puošmena – dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštasgrakščiomis šokėjų figūromis irvešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį.

Paežerių dvaro kultūrinė šiandiena

Šiandien Paežeriuose vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, kultūros centre-muziejuje vykdoma daug edukacinių programų, rengiami susitikimai, seminarai, vienas parodas keičia kitos, pažymimos valstybinės šventės, žymių žmonių jubiliejai. Kūrybiškai parengtos edukacinės programos pristato protėvių gyvenimą, moko senovinių darbų (edukacinės programos „Piemenėlių darbai ir rūpesčiai“, „Lino pasaka“, „Kelias nuo grūdo iki duonos riekės“, „To sviestelio gardumas“, „Taip gyveno senoliai“, „Apsirengsiu, apsirėdysiu“, „Matai ir matavimas senovėje“ ir kt.), kviečia neužmiršti istorinės praeities.

Tačiau labiausiai Paežeriai gali didžiuotis Paežerių dvaro festivaliu. Prieš kelerius metus įsiveržęs į Lietuvoje vykstančių profesionaliosios muzikos vasaros festivalių būrį, Paežerių dvaro festivalis iš karto pelnė ne tik muzikos mylėtojų, bet ir muzikos kritikų simpatijas ir teigiamus įvertinimus. Pabrėžiama, kad festivalis visuomet turi koncepciją, pateikia klausytojams įdomias kamerinės muzikos programas bei menų sintezės projektus, suburia aukšto meistriškumo atlikėjus, puoselėja profesionalumą.O štai sutvarkyta ežero pakrantė ir parkas tapo patrauklia vieta ilsėtis ir pramogauti lankytojams ir miestelio bendruomenei.

Puošnūs ir elegantiški Paežerių dvaro rūmai

Dvaro rūmai pastatyti apie 1795–1799 m., o jų interjeras įrengtas 1800–1808 m. XIX a. viso ansamblio pastatai perstatyti ir papildyti. Rūmų pastatas yra klasicizmo formų, persipinančių su gausiais baroko elementais. Keturių stambių jonėninių kolonų portikas su žemu frontonu pastatui teikia didingumo, o virš langų įkomponuotos bareljefinės plokštės su žmonių ir gyvūnų figūromis byloja klasicizmo romantikos ženklus. Rūmai lyg ir nedideli, bet kartu didingi ir elegantiški. Turbūt dėl šių rūmų elegancijos kartais visas dvaras pavadinamas mažuoju Paryžiumi.

Atvėrus rūmų duris, pirmiausia sužavi laiptai, vedantys į antrą aukštą. Neįtikėtinai grakštūs ir plastiški jie pranašauja žavingą reginį akiai. Rūmai iš tiesų puošnūs. Jų interjere itin gausu figūrinių ir ornamentinių gipso lipdinių, buazerijų ir medinių apvadų. Rūmų puošmena – dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštasgrakščiomis šokėjų figūromis irvešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį. Atrodo, kad trūksta tik muzikantų ir besisukančių porų ir pasijustume lyg XIXa.

Po šia sale ne mažiau įspūdinga biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima nufotografuoti ir žiūrėti nenusibostų – vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas. Kambariuose sūpuojasi žavingi sietynai, patalpoms suteikiantys išskirtinės prabangos.

Išskirtinio dėmesio vertas ir ponios miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovos vietą. Rūmai dar neperkrauti baldais ar dekoro detalėmis, tačiau po jų restauracijos praėjo vos dveji metai, tad reikia manyti, kad ilgainiui jaukiai apstatytų vietų dar atsiras, rūmai praturtės tiek baldais, tiek meno kūriniais. Kol kas jų sienas puošia keičiamos parodos, tad lankydamiesi dvare visada galite išvysti ir kažką naujo.

Įspūdinga ir biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima išfotografuot ir žiūrėti nenusibostų – vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas.

Išskirtinio dėmesio vertas ir ponios miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovos vietą.

Belvederinis bokštas Paežerių dvaro sodyboje pastatytas XIX a. antroje pusėje. Bokštas neogotikinio stiliaus, statytas iš raudonų plytų, jo diametras – 3,76 m. Bokštas suskaidytas į 6 tarpsnius, užbaigtas kreneliažiniu parapetu. Verta įveikti jo laiptelius ir pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis.

Oficinoje gausi ekspozicija skirta muziejaus mecenatei, Vilkaviškio rajono garbės pilietei, dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei ir jos šeimai. Jame matome ne tik puikius dailininkės įvairiomis technikomis kurtus paveikslus, bet ir muziejui dovanotus baldus, drabužius, kuriuos ji irgi modeliavo, papuošalų kolekciją, kitus asmeninius daiktus.

Oficinoje – Vilkaviškio krašto istoriją saugantis muziejus

Oficinoje įrengtose krašto istorijos ekspozicijose eksponatų netrūksta. Oficina buvo pastatyta XIX a. viduryje, belvederinis bokštas – XIX a. antroje pusėje. Iš pradžių oficinoje buvo virtuvė, skalbykla, čia gyveno tarnai, o nuo 1922 m. mokytojo J. Greimo iniciatyva dviejuose kambariuose buvo įrengta pradžios mokykla (1922–1961) ir butas mokytojui.

Muziejaus fonduose per 55 gyvavimo metus sukaupta gausi ir vertinga istorinė medžiaga (daugiau nei 215 tūkstančių vienetų), liudijanti įdomią ir sudėtingą krašto istoriją. Muziejuje saugoma labai įvairi medžiaga – meno ir tautodailės kūriniai, daiktai, nuotraukos, knygos, numizmatika, filatelija ir filokartija, kurie atspindi įvairius istorijos laikmečius, svarbiausius įvykius, primena čia gyvenusius žmones. Eksponatai naudojami ekspozicijose, parodose ir edukacinėse programose. Jau tampa tradicinėmis ir Sūduvių amatų šventės, kurios dvaro kiemelyje rengiamos kasmet, į jas sukviečiami visi senųjų amatų žinovai. Oficinoje įrengtos nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos su vertingais, retais ir net juokingais eksponatais, o taip pat tarpukario laikotarpio darbo kabinetas ir valgomasis.

Parengtos ekspozicijos, skirtos muziejaus mecenatei, Vilkaviškio rajono garbės pilietei, dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei (1925–2017) ir jos šeimai. ŠiosAmerikoje gyvenusios meno mecenatės ir didelės Lietuvos patriotės palikimas muziejui tiesiog neįkainojamas. Jame matome ne tik puikius dailininkės įvairiomis technikomis kurtus paveikslus, bet ir muziejui dovanotus baldus, lėlių kolekciją, drabužius, kuriuos ji irgi modeliavo, papuošalų kolekciją, kitus asmeninius daiktus.

Muziejaus ekspozicijoje daug eksponatų, susijusių su šio krašto šviesuoliais. Vilkaviškio rajone gimė Atgimimo šaukliai P. Kriaučiūnas, P. Arminas-Trupinėlis, V. Kudirka, Tautos patriarchas dr. J. Basanavičius, knygnešys J. Rimša, dirbo K. Grinius. Lankeliškiuose gimęs nepriklausomos valstybės vienas iš ekonomikos pagrindų rengėjų A. Rimka, Būgnų k. – teisinės sistemos kūrėjas A. Kriščiukaitis-Aišbė. Iš Vilkaviškio krašto kilę daug talentingų plunksnos brolių: pirmojo istorinio romano autorius V. Pietaris,poetai K. Bradūnas, S. Nėris, J. Tysliava, S.Šemerys, P.Keidošius, rašytojai A. Vaičiulaitis, P. Orintaitė, architektai Nasvyčiai ir kt. Tokiu šviesuolių būriu retas kraštas gali pasigirti, o retas muziejus turi tiek rūpestingai sukauptų šių iškilių asmenybių daiktų, apipintų dar ir prasmingomis jų gyvenimo istorijomis.

Taigi keliaukime į Paežerius – šimtamečio dvaro pažiūrėti ir šimtamečio ąžuolo apglėbti – savo Tėvynę pažinti svarbiau nei svetimus kraštus.

Ramunė Pigagaitė: „Ačiū joms už tarnystę daugybėje fotosesijų“.

"VŽ" inf.

Įžangoje - Ramunės Pigagaitės nuotraukos

Chiavari kaimelyje, prieš 200 metų...

Šimtametė Drezdeno porceliano istorija

Drezdeno sekėjai Airijoje

Kodėl Drezdeno porcelianas toks brangus?

Ką byloja ženklai?

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Indrės BAGDONĖS nuotraukos

Nuodėmingoji šakutė

Į Lietuvą atkeliavo anksti

Svarbiausia - senovinių įrankių grožis

Šakučių metamorfozės

Pasigrožėkime XVI- XIX a. įrankių meistrų darbais.

Sidabro ir kitų lydinių PRABOS

Kam reikia LUPOS?

Tarpukario Lietuvos žymėjimai

Kauno auksakaliai

Vienintelis sidabro gaminių fabrikas Klaipėdoje

Žymiausi Europos fabrikų gaminiai

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

ART DECO išskirtinumai

Rasa ŽEMAITIENĖ Giedros BARTAS nuotraukos

Planuojama, kad paroda „Kasdienybės geometrija“ veiks iki šių metų pabaigos. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namai Vydūno al.2, Kaunas.

Puodelis karštam šokoladui su medžioklės scenomis. Berlyno karališkoji manufaktūra. 1790-1800m., porcelianas, rankų darbo dekoras, auksavimas.

Puodelis ūsuotam vyrui. Vokietija, XIX a. pabaiga - XXa. pradžia. Porcelianas dekoruotas dekolio technika, paauksuotas.

„Stavcy“

1686 m. Meistro Ivano Jakovlevo 15 cm aukščio gaminys iš sidabro, aukso, smaragdo, puoštas raižiniais, graviūra, auksinimu, pajuodinimu. Iš parodos „Romanovai. Dinastijos pradžia“ Maskvos valstybiniame istorijos muziejuje.

Caro Petro I „stavec“, iš Kremliaus muziejaus rinkinių, datuojamas 1691-1670 m. , pagamintas iš sidabro, puoštas juodinimu, raižiniais ir „čekanka“.

Liucija SABĖ Interviu rengtas 2017 gruodį

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės archyvo

Tarp architektūros ir gamtos

Maltos sala - tarsi didelis miestas

Iš gynybine siena apsuptos Valetos nesunku laiveliais ir keltais pasiekti kitus miestelius, kurių nedidelius uostus puošia jachtos.

Maltoje gausu miestelių su vaizdingomis įlankomis. Vienas iš jų Kslendi Gozo saloje. O štai Marsašlokas vilioja turistus spalvingų laivelių egzotika.

Belstukų simbolika

Balkonai, balkonėliai...

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

10 vieta

Tualetinis William Savery (Viljamo Seiveri) stalelis už 4,48 mln. JAV dolerių.

9 vieta

Liudviko XV epochos sekreteras už 5,1 mln. JAV dolerių.

8 vieta

Reginal M. Lewis (Redžinaldo Liuiso) pufas už 5,2 mln. JAV dolerių.

7 vieta

Angliška Jurgio III epochos komoda už 5,98 mln. JAV dolerių.

6 vieta

Spinta-kabinetas, pagamintas Domenico Cucci (Domeniko Kuči) už 7,33 mln. JAV dolerių.

5 vieta

Džon Godard (Džono Godardo) gamybos arbatos stalelis už 8,416 mln. JAV dolerių.

4 vieta

Kinų imperatoriaus sostas už 11,07 mln. JAV dolerių. (nuotraukos nėra)

3 vieta

Džono Godardo gamybos pietų stalas iš raudonmedžio už 12,1 mln. JAV dolerių.

2 vieta

Eileen Gray (Elen Grei) krėslas su drakonais už 28,24 mln. JAV dolerių.

1 vieta

Kabinetas-biuras „Badmintonas“ – visų laikų brangiausias baldas. Paskutinė kaina 36,8 mln. JAV dolerių.

Parengė Liucija SABĖ

Rūmų holas su grakščiais laiptais žada žavingą reginį ir neapgauna – rūmai nuostabūs.

Keitėsi laikai – keitėsi šeimininkai

Paežerių dvaro kultūrinė šiandiena

Puošnūs ir elegantiški Paežerių dvaro rūmai

Įspūdinga ir biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima išfotografuot ir žiūrėti nenusibostų – vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas.

Išskirtinio dėmesio vertas ir ponios miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovos vietą.

Oficinoje – Vilkaviškio krašto istoriją saugantis muziejus

Jono Basanavičiaus skrybėlė.

Salomėjos Nėries krosnelė.

Vinco Kudirkos smuikas.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Redos BRAZYTĖS nuotraukos