lapkričio 2019 - Vintažo Ženklai

Toneto konkurentai – baldininkai KONAI

Mes jau rašėme apie Vienos baldus, dažnai pagal jų gamybos pradininko pavardę dar vadinamus bendriniu toneto vardu, tačiau lenktų formų serijinius baldus, neprarandančius savo populiarumo ir šiandien, o ir gana vertingus, gamino ir kiti meistrai. Verta juos žinoti, kad, antikvariate radus dailią lenktų formų kėdę ir neaptikus toneto užrašo, labai nenusiviltume. Šiandien – apie baldininkus Konus (Kohn). Savo gaminius jie žymėjo „Jacob Josef&Kohn“ arba „Я. I. Конъ“ ženklais ir buvo baldininkų Tonetų pagrindiniai konkurentai. Baldų su „Jacob&Josef Kohn“ ženklu dabar įvairiuose aukcionuose ir antikvariatuose yra daugybė. Tikėtina, kad jų galima aptikti ir senienų parduotuvėse, jei atidžiai apžiūrėsite žymėjimus.

1849 m. Jakobas Konas įkūrė savo baldų gamybos įmonę tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tuomet tai buvo didžiulė teritorija, nors kai kurie šaltiniai užsimena apie jo kilmę iš Moravijos.

Tarsi žirgų lenktynėse

Paradoksas, bet baldininkystės istorijoje gerokai menkiau už Tonetą žinomi tėvas ir sūnus Konai buko medienai sulenkti tesugaišdavo penkias minutes, kai Tonetų fabrikuose šis procesas užtrukdavo apie dvi valandas. Jei šių dviejų firmų konkurenciją įsivaizduotume kaip žirgų lenktynes, dažnai atrodytų, kad atotrūkis yra vos įžiūrimas, o abu lenktynių favoritai kartkartėmis pasikeičia vietomis.

Tonetai ir Konai konkuravo visur – technologijose ir rinkose: Europos, Amerikos, Afrikos ir net Indijos. 1878 m. pasaulinėje baldų parodoje Paryžiuje abi firmos laimėjo po aukso medalį.

Vis dėlto, Konų įmonės istorija ir jos darbai specialistų yra studijuoti bei aprašyti žymiau menkiau nei Tonetų. Veikiausiai todėl, kad Tonetų įmonė gyvuoja iki šiol, o Konų savo veiklą baigė prieš Antrąjį pasaulinį karą. Plačiau apie juos pavyktų pasiskaityti vokiečių kalba.

Praktiškumas prieš polėkį

Labai panašūs buvo ir abiejų firmų reklaminiai bei rinkodaros triukai. Konai savo kėdės tvirtumą demonstravo išmesdami iš antrojo pastato aukšto Kijeve, kas buvo panašu į buityje įmanomą situaciją. Tonetai metė ją iš Eifelio bokšto, nors daugiau tokių aukštų statinių nebuvo, tad aplinkybės, regis, visiškai neturėjo praktinės reikšmės.

Tai gana gerai iliustruoja šių dviejų gamintojų skirtumą – Konų vėlesnis technologinis pirmavimas ir praktiškumas prieš Tonetų polėkį ir gebėjimą prisišlieti prie to, apie ką kalba visas pasaulis. Žodžiu, jie abu kovojo už vietą po saule, nors, iš šalies žiūrint, jos tikrai pakako – palyginti pigūs ir dailūs baldai buvo geidžami visų.

Naujasis stilius
XIX a. pabaiga paskatino naujo stiliaus atsiradimą. Įvairiose šalyse jis vadintas skirtingai ir turėjo savų bruožų. Belgijoje ir Prancūzijoje tai buvo Art Nouveau, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose – modernas, Austrijoje – secesija, o Vokietijoje – jugendas. Naujasis stilius buvo prieš eklektiką architektūroje ir dailėje, prieš miesčionišką realizmą ir akademizmą. Secesijai didžiausią įtaką padarė Viena. Krypties gaires propagavo žurnalas „Ver Sacrum“, o stilius pavadintas pagal Vienos „Sezession“ grupę. Europoje naujasis stilius įsitvirtino 1880 m. Secesija reiškėsi architektūroje, interjeruose, tapyboje, stiklo dirbiniuose, papuošaluose. Menininkai pamėgo gėlių ir augalų formas imituojančius ornamentus, lanksčias linijas. Augaliniai motyvai buvo taip stilizuoti, kad net sunku pažinti augalą. Tarp jų dažnokai įsiterpia gracingos moterų figūros, sparnuotos fėjos ir paukščiai.

Laiku įvertinti

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad labai svarbu tinkamu metu suprasti savo laimėjimų bei atradimų vertę. M.Tonetas turėjo gebėjimą žvelgti toli į ateitį –dar 1840 m. panoro patentuoti lenktos medienos panaudojimą baldų gamyboje. Į patentą jis įtraukė ir visų savo sūnų vardus. Ir nesvarbu, kad vėliau kažkas išmoko tai daryti greičiau ar efektyviau, o 1867 m. Konas net mėgino nuginčyti jų patentą.

Konai laiku suvokė, kokios naudos galėtų turėti bendradarbiaudami su žymiais to meto architektais ir menininkais. Josefas Hoffmannas, Kolomanas Moseris, Adolfas Loosas, Gustavas Siegelis sukūrė baldininkams meninę vertę turinčių gaminių, kurie, patekę į muziejus, padėjo išsaugoti ir gamintojų vardą. Tad Konų pavardė dabar įvairiuose šaltiniuose siejamas su secesija ar modernizmu.

Tėvai, sūnūs ir konkurentai

1849 m. Jakobas Konas įkūrė savo baldų gamybos įmonę tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tuomet tai buvo didžiulė teritorija, nors kai kurie šaltiniai užsimena apie jo kilmę iš Moravijos.

1878 m. Konų akcinė bendrovė jau vadinama ir sūnaus vardu –„Jacob&Josef Kohn“. Pagrindinis Kono konkurentas M.Tonetas į verslą pritraukė savo sūnus anksčiau – jau 1853 m. pabaigoje jo firma vadinasi „Broliai Tonetai“ (Gebrüder Thonet).

Konai su Tonetais varžėsi ir asortimentu – yra išlikę duomenų, kad Konai į įvairias šalis eksportavo 1500 pavadinimų gaminius, o Tonetų katalogas turėjo 1200 pozicijų. Įdomu būtų atidžiau palyginti jų pasiūlymus konkrečiais laikotarpiais, nes sunku patikėti, kad kuri nors šeima kitai būtų nusileidusi bent kiek ilgesnį laiką.

Oficialiai žinoma, kad bent jau dešimtmetį – 1870–1880 m. – Konai kartojo sėkmingiausius Tonetų modelius ir net žymėjo juos tais pačiais numeriais. Taip pat žinoma, kad Konų fabrikuose kasdien būdavo pagaminama per 5 tūkstančius vienetų baldų.

1899 m. Konų įmonės dizaino departamentui pradėjo vadovauti Gustavas Siegelis ir tikėtina, kad būtent jis sukūrė daugelio baldų, pagamintų tarp 1899 ir 1914 m., dizainą. 1907 m. „J & J Kohn“ gamyklose dirbo apie 6000 darbuotojų.

Kad ir kaip ten būtų, abiejų šeimų baldai, kurie tuomet gaminti kaip gana„demokratiški“, dabar eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose. Konų gaminių tikrai galima pamatyti Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje ir Orsė muziejuje Paryžiuje. Žinoma, šių baldų galima rasti ir kitur, nes jų pagaminta iš tiesų daug. Galbūt net ir jūsų namuose. Lenktos formos ir ornamentuota mediena turėtų pažadinti jūsų smalsumą ir paskatinti ant turimų baldų paieškoti gamintojų ženklų. Tonetų ar Konų.

Tarp kitko

*Straipsnyje minimi baldininkai gyveno tuo laikotarpiu, kai istorijoje reikšminga tapo Austrijos-Vengrijos imperija. Jos sostinė Viena, turėjusi 2 milijonus gyventojų, buvo didinga iki 1914-ųjų. Visa Europos aukštuomenė mėgdavo leisti laiką jos kavinėse su krištolo vitrinomis. Tas miestas buvo tikras rojus ir intelektualams, ir avangardo menininkams.

*Pati imperija buvo sudėtingas darinys. 50 mln. jos gyventojų kalbėjo net keliolika kalbų. Ji atsirado po Šventosios Romos imperijos panaikinimo 1806 m. Tuomet Habsburgų dinastijos valdytos žemės tapo Austrijos imperija, kuri 1867 m. buvo pervadinta į Austrijos-Vengrijos imperiją, egzistavusią iki 1918 m.

*Įdomu tai, kad per paskutinį imperijos gyventojų surašymą 1910 m., joje gyveno apie 12 mln. vokiečių, 10 mln. vengrų, 3 mln. rumunų, apie 6,44 mln. čekų, 5 mln. lenkų, o kur dar slovakai, slovėnai, kroatai, serbai. Neverta stebėtis, kad šalyje nuolat kildavo tautiniai neramumai.

Parengė Liucija SABĖ

Gerbiant praeitį, neignoruojant dabarties…

Architektas Audrius TAMULIONIS Vokietijoje, Hamburge, gyvena jau 27-erius metus. Išvažiavo dar studijų laikais atlikti praktikos ir pasiliko. Per tuos metus pakeitė ne vieną būstą ir nėra tikras, ar namas, kuriame dabar gyvena, tikrai paskutinis: remontai ir kraustymasis jo niekada nebaugino, greičiau – įkvėpė. Bet kol kas gyventi šiame 1903-aisiais statytame name patinka, jį pritaikė savo poreikiams ir sukūrė pagal savo skonį. Kaip, beje, ir visus namus, kuriuose gyveno. „Bet rašinys gi ne apie mane, o mano namus?“ – duoda suprasti prioritetus Audrius, vėliau pajuokavęs, kad turbūt jau persisėmė hamburgiečių santūrumu ir kuklumu.

Hamburgo žmonės nelinkę girtis turtais ir nedemonstruoja spindesio, gal todėl jų namai santūresni, nei, sakykime, kokiame Leipcige. Audriui patinka toks mentalitetas, toks gyvenimo būdas ir galbūt todėl jokie darbiniai pasiūlymai į kitus miestus, kurių būta ne vienas, jo taip ir nesuviliojo.

Šį namą, kuris tebuvo 104 kv. m, šeima pirko, kaip sakoma, iš pirmų rankų. Moteris pardavė savo tėvo statytą namą, kurio vertė praeito šimtmečio pradžioje buvo 3400 auksinių markių. Ir tada tai buvo didelė suma. Šimtamečio namo būklė buvo tokia, kad kitas būtų greičiau nugriovęs ir pastatęs naują. Bet ne architektas ir ne griauti jis buvo pirktas. Atstatyti, renovuoti, kurti, restauruoti namus – Audriaus kasdienybė. Taigi po kiek laiko prie jo atsirado priestatas ir namas padidėjo iki 220 kv. m. To užteko patenkinti šeimos poreikius, mat dėl priestato namuose atsirado didelė svetainė, sujungta su valgomuoju ir dar – virtuvės patalpa. Už namo pasislėpęs priestatas, kurio ir neįtarsi esant, žiūrint iš fasadinės namo pusės, baigiasi didžiuliais langais, žvelgiančiais į sodelį. Tobulos praeities ir dabarties jungtuvės, visai neskausmingos aplinkai.

Namo viduje, nepaisant didelių permainų ir kapitalinio remonto, buvo išsaugota viskas, ką reikliai įvertino ne tik architekto, bet ir patyrusio restauratoriaus akis. Taip viename kambaryje išliko originalūs ir, beje, labai gražūs gipso lipdiniai. Niekaip neatnaujinti, o tik nuplauti jie atrodo senoviškai ir labai dekoratyviai. Kitame, dabar darbo kambaryje, gipso lipdiniai buvo perdažyti, bet irgi tik originaliomis spalvomis. Išėjo kiek ryškesni, bet su šia paklaida susitvarkys laikas.

„Anksčiau apskritai gipsas dažniausia buvo dažomas, kaip, beje, ir visa kita. Baltos spalvos vengta ne dėl to, kad ji buvo negraži, o praktiniais sumetimais. Namai juk buvo kūrenami krosnimis, suodžių neišvengsi, tad balta spalva buvo tiesiog nepraktiška“, – aiškina Audrius.

Dabar ši problema neegzistuoja, todėl gipso dirbiniai interjere dažniausia būna balti. Kaip ir šiuose namuose. Jų, beje, gausu, jie tarsi sujungia namus į bendrą visumą, o ir namo stilistikos nedarko. Štai svetainėje lengvas augalinių motyvų gipso dekoras puošia beveik visas lubas, puikiai dera su krištolo sietynu, lengvais baldais ir vitrininiais langais. Tai sukuria nuostabų elegancijos pojūtį, gražią vidaus ir kiemo jungtį.

Parketui svetainėje irgi ne viena dešimtis metų. Jis parkeliavęs iš Leipcigo, nugriauti skirto namo. Naujai sudėtas, sugalvota ornamentika, bet mediena sena. Didžioji dauguma šių namų daiktų turi savo nepaprastas atsiradimo istorijas, visų jų nepapasakosi, o šeimininkas to ir nelinkęs sureikšminti, juolab kad tiesioginis architekto ir restauratoriaus darbas visada teikė galimybę prisiliesti prie pačių nuostabiausių ir rečiausių daiktų.

„Teks prisipažinti, kad jaunystėje pirkau kur kas daugiau, daiktai labiau viliojo, nebuvo reiklumo, žinojimo, ko reikia. Dabar daug ko esu ir atsisakęs, į šį namą atvažiavome gerokai mažiau apsikrovę, nors daugeliui galbūt taip ir neatrodys. Su antikvariatu taip jau yra – jis vilioja, visko reikia, viskas gražu“, – nusijuokia pašnekovas.

Kitas namų akcentas, traukte traukiantis akį – krosnys. Ar jos irgi buvo sename name? Pasirodo, ne, bet visos turi savas istorijas ir nė viena iš trijų nėra nauja. Baltoji krosnis yra iš seno Hamburgo pastato, maždaug XX a. pradžios, gana santūri, kaip ir būdinga Hamburgo stiliui; žalia gerokai senesnė – 1885–1890 m., atkeliavusi iš puošniojo Leipcigo, melsva yra iš Halės miesto, jos amžius maždaug 1910 m. Krosnys ir dar senoviniai ornamentuoti radiatoriai namams teikia ypatingo jaukumo, o drauge pabrėžia paties namo amžių.

Klausiu, kiek Audriui apskritai svarbi daikto vertė? Pašnekovas prisipažįsta, kad jam svarbi estetika, kurią galima su daiktais sukurti aplink save ir gyventi taip, kaip norisi; o kai daiktai gražūs, kurti estetiką lengviau; be to, gražūs daiktai paprastai ir vertingi. Tokia filosofiška grandinė. Bet prie daiktų, prisipažįsta, neprisiriša, o ypatingą vertę turi tik tie, kurie – senelių palikimas. Dėl to paties estetikos poreikio visi daiktai namuose naudojami pagal funkciją ir jau tikrai nepadėti bet kaip ir bet kur.

„Daug žmonių apskritai tiesiog nemoka pateikti to, ką turi, ir tuomet tie daiktai negali nei puošti, nei būti pastebėti. Kartais tinkamai pateikus visišką menkniekį jis gali visai kitaip suskambėti. Man netgi Karo muziejaus Kaune be galo gaila – kaip netinkamai ten viskas eksponuojama… Net draugai kartais iš manęs draugiškai pasišaipo: „Atvažiuok, sutvarkysi ir mūsų kolekcijas“, – juokiasi Audrius.

Jo paties kolekcija darbo kambaryje tiesiog preciziškai sudėliota. Nelaikantis savęs labai rimtu kolekcininku, Audrius vis dėlto pripažįsta turintis labai vertingų istorine prasme eksponatų, ką jau kalbėti apie jų pateikimą. Nedidelėje erdvėje tarpusavyje puikiai dera paveikslai, įrėminti medaliai, dokumentai, nuotraukos, skulptūros. Juos vienija bendra Lietuvos istorijos tema. Ši tema pašnekovui artima ir tai atsispindi jo administruojame FB grupėje Narsumo Atspindžiai.

Nedidelėje erdvėje, bet puikiai sutvarkytoje kolekcijoje, tarpusavyje dera paveikslai, įrėminti medaliai, dokumentai, nuotraukos, skulptūros. Juos vienija bendra Lietuvos istorijos tema.

Tačiau toks perfekcionizmas architektui netrukdo tiek savo namus, tiek ir kitus projektus kurti kaip tik visai neplaningai, o gana spontaniškai. Jis prisipažįsta, kad užsakovui jam gana sunku pateikti užbaigtą projektą, nes daugybė idėjų kyla akimirksniu, spontaniškai, jis daug ką gali sugalvoti tiesiog čia ir dabar. Kuriant savus namus, tos kūrybinės laisvės apskritai niekas neriboja – nebent žmona pataria – todėl viskas atsiranda ar įvyksta be didesnio plano ir niekada nestovi vietoje.

Paprašytas pakomentuoti šiandienos interjerų tendencijas Vokietijoje, Audrius sako pastebėjęs, kad tiek senesnė karta, tiek jauni žmonės yra linkę išsaugoti senelių palikimą, o įsigiję senos statybos namus išsaugo tokius architektūrinius elementus kaip langai ar durys. Visa kita tiesiog priklauso nuo žmonių norų – galimybių dabar begalės, tad ir pasirinkimai patys įvairiausi.

Retuose namuose galima pamatyti tokią santechniką kaip šiuose. Tai tikri meno kūriniai iš praeities. Klozetas ir praustuvas skirtingų laikmečių ir gamintojų, bet puikiai dera tarpusavyje. Praustuvas 1910-ųjų, pagamintas Vokietijoje, klozetas 1880–1885-ųjų, pagamintas Nyderlanduose, Delfto keramikos kūrinys. Pastarasis įgytas aukcione Miunchene palyginti nebrangiai, nes vasarą nebuvo daug dalyvių. Vėliau jį norėjo perpirkti Hamburgo dailės muziejus, bet kol kas jis vis dar šiuose namuose.

Rasa ŽEMAITIENĖ Audriaus TAMULIONIO archyvo nuotraukos

Prancūziška centimetro juostelės pradžia

Kiekvienas šiandien naudojamas daiktas kažkada pradėjo „rašyti“ savo istoriją ir visos tos istorijos, kaip jau pastebėjome, ne tokios ir jaunos. Siuvėjų simbolis - centimetras - ne išimtis. Jis baigia suskaičiuoti savo 200 metus ir turi savo gražią evoliuciją.

Alexis Lavigne jis buvo ne tik genialus modeliuotojas, bet ir išradėjas. 1841m. jis atidarė pirmąją Mados mokyklą Guerre-Lavigne, po kelių metų pasivadinusią „Esmod“ vardu, o 1847m. išrado minkštą matavimo juostelę. Dar daugiau, 1849 m. jis drabužių kūrėjų pasauliui pristatė biustą - manekeną skirtą primatavimams ir sukūrė dydžių lentelę.

Prancūzų ir anglų ginčas

Kažkas panašaus į mums įprastą centimetro juostelę siauros odinės juostytės pavidalu buvo žinoma dar Senovės Romoje. Tačiau mums įprasto vaizdo centimetras palyginti nesenas išradimas. Jį, vienais duomenimis 1810 m, o kitais 1847 m., išrado prancūzų siuvėjas Alexis Lavigne, puošęs pačią Prancūzijos imperatorę Eugeniją, Napoleono III žmoną. Šiai moteriai jis siuvo originaliausias ir gražiausias to laikmečio sukneles.

Tiesa, anglai nežada nusileisti ir nurodo savą centimetro išradėją. Neva yra išlikę dokumentai, įrodantys, kad 1838 m. jaunas anglas Čarlzas Vaitas atsivežė į Australiją „matavimo juostelę“ susuktą metaliniame futliare ir ištraukimą už medinio žiedelio, pritvirtinto juostos gale. Dar daugiau – Pietų Londone jau nuo 1830 m. gyvavo Edvardo Dino firma, gaminusi siuvėjų centimetrus ir sulankstomus metrus. 1864 m. gruodį Amerikoje Viljamsas X. Bangsas užpatentavo siuvėjų centimetrą ruletėje su „grąžinimo mechanizmu“, o 1868m. Avlina Dž. Felou irgi užpatentavo analogišką mechanizmą.

Muziejuose, kolekcininkų ir antikvarų svetainėse galima rasti centimetrų pavyzdžių, kurie datuoti netgi 1800-1830 metais. Todėl, kai kalba eina apie centimetro juostelės išradimą ar užpatentavimą, tai greičiau galbūt galima kalbėti apie medžiagų jo gamybai patentavimą. Ir, beje, kodėl centimetrai buvo gaminami futliaruose? Atsakymas paprastas. Jie dažnai buvo tekstliniai, kartais net šilkiniai, su užrašais, parašytais rašalu, labai dažnai netgi ranka, todėl futliaro ir reikėjo visam tam saugoti. O kad centimetrai visiems parūpo būtent XIXa. paaiškinti galima prisiminus mados istoriją. Taigi nors datų, susijusių su centimetro istorijos pradžia yra įvairių, tačiau kelias į jo atsiradimą buvo vienas ir bendras: mados istorijos kelias. Ekskursas į mados istoriją tiesiog neišvengiamas.

Mados traukinys įgauna pagreitį

Senovėje, Viduramžių Europoje drabužiai buvo siuvami kuo ekonomiškiau ir labai paprastai. Tai įtakojo tik du dalykai: žmogaus kūno matmenys (kuriuos patogu matuoti po ranka esančiomis priemonėmis) ir, žinoma, turėto audinio dydis. Šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius, drabužiai beveik nekito. Japonų kimono – vienas iš ryškiausių to pavyzdžių, tačiau taip pat galima prisiminti romiečių togas ir tunikas, gyvavusias nuo Romos imperijos įsikūrimo iki žlugimo, o taip pat senovės egiptiečių kostiumus, kurių formos irgi nekito tūkstantmečius bei daug kitų pavyzdžių. Jei ir būdavo kokių pokyčių, tai dažniausiai jie buvo dekoratyvinio pobūdžio ir nelietė kostiumo sukirpimo subtilybių – nauji siluetai ir formos atsirasdavo labai retai.

Ilgą laiką drabužiai buvo tokie paprasti, kad apie kokią nors madą ar jos pokyčius nebuvo prasmės ir kalbėti. Tačiau XIV a. Vakarų Europos teritorijoje atsiranda naujo tipo vyrų ir moterų kostiumai, kurie tarpusavyje kardinaliai skiriasi. Vyriškas kostiumas tampa siauras, apgludęs ir trumpas, o moteriškas išlieka ilgas ir krintantis iki žemės. Bet tai jau ne viduaramžių „balachonas“, slepiantis kūną, o subtilaus silueto suknelė, pabrėžianti visas kūno formas. Nuo to laiko pokyčiai kostiume tampa neatsiejama visuomenės gyvavimo dalimi. Tuo pradedama domėtis, tai vertinti ir visi su drabužiais susiję sprendimai, ilgainiui įgauna vis didesnį drąsos pagreitį. Tačiau svarbiausiai, jog baigiama išsivaduoti iš tradicijų ir praeities suvaržymų – pirmenybė teikiama naujienoms. Iš mados vis dar bandoma juoktis, šaipytis ir ją teisti, tačiau kartu ja žavimasi ir sustabdyti jos įsibėgėjančio traukinio jau neįmanoma. Viskas, kas senoviška tampa tiesiog neprestižiška.

XIV a. Vakarų Europoje vyriškas kostiumas tampa siauras, apgludęs ir trumpas, o moteriškas išlieka ilgas ir krintantis iki žemės. Bet tai jau ne viduaramžių „balachonas“, slepiantis kūną, o subtilaus silueto suknelė, pabrėžianti visas kūno formas.

XIX a. mados proveržis ir centimetro poreikis

XIX a. mada susiformuoja galutinai kaip sistema ir socialinis institutas, kurį mes turime iki šiol. Prasidėjus masinei drabužių gamybai ji apima visus visuomenės sluoksnius ir tampa visiems prieinama. Į praeitį grimsta pasenusios amatų cechų taisyklės. Dar XVIII a. pabaigoje siuvėjai ir modistės iki šiol buvę tik bevardžiais kūrėjais, išsikovoja savo vietą po saule ir pradeda savarankiškai dirbti. XIXa. pradžioje modeliuotojo, siuvėjo ir modistės vaidmenys tampa dar svarbesni, nes šie žmonės tampa kūrėjais, išrandančiais naujas siluetų linijas ir formas.

Ir štai čia vėl metas grįžti prie Alexis Lavigne vardo. Taigi jis buvo ne tik genialus modeliuotojas, bet ir išradėjas. 1841m. jis atidarė pirmąją Mados mokyklą Guerre-Lavigne, po kelių metų pasivadinusią „Esmod“ vardu, o 1847m. išrado minkštą matavimo juostelę. Dar daugiau, 1849 m. jis drabužių kūrėjų pasauliui pristatė biustą – manekeną skirtą primatavimams ir sukūrė dydžių lentelę. Taigi dar ir dėl to jo Mados mokykla sulaukė didelio įvertinimo ir pasaulinio populiarumo. Ir jeigu anksčiau siuvėjai savo amato subtilybes saugojo paslaptyje, o sugauti žinias apie naujausias madas buvo tikras iššūkis, tai XIXa, jos tapo pasiekiamos visiems. Tuo pat metu daugėjo mados žurnalų, atsirado pirmosios popierinės siuvimo iškarpos, žurnaluose mirgėjo daugybė patarimų kaip pasiūti vieną ar kitą drabužį ir kaip susidoroti su jo apdaila, siuvant namuose. Audiniai ir galanterinės prekės tapo visiems prieinamos, o mada ir jos naujienos – visų laukiamos.

Elegantiškas, dailiai įpakuotas centimetras tapo modeliuotojų ir siuvėjų profesijos simboliu ir nepakeičiamu pagalbininku tiek mėgėjams, tiek profesionalams. Gamintojai stengėi jį kurti kuo patrauklesnį. Ir jeigu su juostele nelabai ką sugalvosi, tai futliarai kaip reikalas įsiūbuodavo fantaziją. Jie buvo daromi įvairiausių formų, iš įvariausių medžiagų ir kartais tapdavo tikrais meno kūrinukais. Juk tai buvo tie laikai, kai visi vertino ne tik funkcionalumą, bet ir grožį. Net jeigu tai ir buvo tik centimetro juostelė.

P. S. Straipsnis skiriamas visiems dizaineriams, siuvėjoms ir mėgėjams siūti :).

Parengė Rasa KUNCAITĖ

Ramunės PIGAGAITĖS nuotrauka.

Kolekcionuoti galima viską.NET KOKLIUS

Taip jau nutiko, kad mažytis kokliukas ar plytelė (kaip pavadinsi – taip nepagadinsi), į mūsų puslapius atskrido tikrąja šio žodžio prasme net iš Amerikos. Tiesiog kaip privačios kalėdinės dovanos akcentas.Sužinoję, kad tai buvo ne atsitiktinis amerikiečio Marko Garšteino pirkinys, o jo keramikos kolekcijos eksponatas, nepraleidome progos užduoti jam ir vieną kitą klausimą. Kodėl gi ne? Visi mūsų svetainėje matomi daiktai ir jų šeimininkai turi savas istorijas ir visai nesvarbu, kokioje šalyje jos prasidėjo, ir kur gyvena jų herojai.

Kodėl Jus sudomino, be kita ko, ir toks įdomus kolekcionavimo objektas kaip kokliai ir plytelės?

Antikvariniais daiktais domėjausi visą gyvenimą, o mano draugė ypač domėjosi amerikietiška keramika, tad šiuo jos pomėgiu užsikrėčiau ir aš. Kartą antikvariate netikėtai pamačiau ir įsigijau kelias plyteles su portretais. Nuo jų ir prasidėjo mano kolekcija, o aš pradėjau dažniau lankytis tose vietose, kuriose jos buvo parduodamos, nevengdavau tokiose parduotuvėse apsilankyti ir keliaudamas. Taip pat pradėjau ieškoti jų „Ebay“ portale. Kadangi didžioji dalis senosios keramikos yra įkvėpta Japonijos, o populiariausios plytelės yra europietiškos, nusprendžiau, jog vis dėlto norėčiau išskirtinių kūrinių kolekcijos. Taip pasirinkau būtent retesnę amerikietišką keramiką – joje galima rasti ir itin prabangių kūrėjų darbų, ir paprastų, funkcionalių daiktų, pavyzdžiui, puodų ar vazų.

Ar koklius ir plyteles visada renkatės tik su portretais?

Turiu nemažai ir be portretų, tačiau būtent su jais man patinka labiausiai. Ant kai kurių plytelių vaizduojami Šekspyro personažai, ant kitų – bibliniai veikėjai, yra ir namų, kuriuose kažkada tos plytelės buvo naudotos, savininkų vaikų veidelių.

Vis dėlto plytelių yra labai daug. Koks Jūsų atsirinkimo kriterijus? Dydis, grožis, senumas?

Pirmiausia atkreipiu dėmesį į grožį, tada renkuosi pagal gamintoją. Mano mėgstamiausia plytelių gamintoja – „J. & J.G. Low“. Gaminti plyteles jie pradėjo 1884 metais ir aš turiu dvi originalias būtent tais metais jų pagamintas plyteles. Jų dydis man nesvarbus, kai kurie mano kolekcijos kūriniai yra ovalūs, vos kelių centimetrų skersmens, kai kurių kraštinė siekia net 45 cm. Žinoma, visada svarbi ir plytelės būklė, kokybė bei kaina. Šioje srityje, kaip ir visur, yra daug pardavėjų, bandančių pardavinėti plyteles milžiniškomis kainomis, tačiau yra ir žmonių, norinčių tiesiog greičiau parduoti prekę. Visada buvau linkęs ieškoti gero sadėrio, derėtis, jeigu yra galimybė, kartais netgi mainytis.

Kokia išliekamoji tokio daikto vertė?

Plytelės vertė priklauso nuo ją perkančio žmogaus. Kolekcininkas gali būti pasiryžęs mokėti daugiau už tai, ko jis nori, bet neturi. Vertingi ir geri mano kolekcijos vienetai yra verti apie 150–500 dolerių. Kai kurios plytelės dabar pardavinėjamos įrėmintos, nors buvo sukurtos kaip kokliai. Tokie daiktai visada bus vertingi ir juos verta išlaikyti kuo ilgiau. Su 20 iš jų tikrai nenorėčiau skirtis niekada.

Kolekcijoje yra apie 40–50 išties vertingų plytelių ir dar 50 kiek paprastesnių. Plytelės vertė (gerumas) priklauso nuo retumo, grožio ir būklės. Daugelis yra 1884–1920 metų, keletas – 1930.

Rasa KUNCAITĖ Pašnekovo archyvo nuotraukos

O štai kaip dar galima panaudoti seną gražų koklių

Visai kitokia sagė: kamėja iš kokliaus