rugsėjo 2020 - Vintažo Ženklai

Pakruojo dvaras: odė meilei, žydėjimui ir džiaugsmui

Pakruojo dvaro prieigose pirmiausiai mus pasitinka žąsys. Tarsi dvi kažkur susiruošusios poniutės greta ir greitai jos krypuoja pačiu šaligatvio viduriu ir beveik nekreipia dėmesio į jas stebinčius žmones. Akivaizdu - turi svarbesnių reikalų. Mes irgi turime svarbių reikalų ir už minutės kitos panyrame į Pakruojo dvaro šurmulį. Tarp šimtų ir tūkstančių gėlių žiedų pilna žmonių klegesio, bėgiojančių vaikų, muzikos, aktorių improvizacijų, parko alėjoje - tarsi iš dangaus sklindančios Šekspyro poezijos. Pilna gyvybės ir džiaugsmo, o vėliau pastebėsime - ir meilės, arba jos ženklų. Kitaip ir būti negali. Juk visą vasarą čia vyksta gėlių festivalis „Vasarvidžio nakties sapnas“, o juk ten, kur Šekspyras, ten romantika ir meilė. Dvi temos labiausiai ir pritinkančios dvarui visais laikais. Mus pasitikęs Vadim Ovčinko dvariškai pasipuošęs ir dvariškai prisistato: dvaro Hoff maršalas. Dvarišką ir šventišką atmosferą čia kuria visi darbuotojai ir, atrodo, kad šis užmanymas tikrai puikus.

Ilgamečiai šeimininkai - fon Roppai

Dvaro istorijoje labai išsamiai nenardysime, bet pasakyti, kad Pakruojo dvaras pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1531 m., tiesiog privalu. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis šeimininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, o vėliau savininkai ne kartą keitėsi. Tačiau, kai grafaitė Aleksandra Minsterytė 1786 m. ištekėjo už Vilhelmo fon Roppo, dvaras kaip kraitis tapo Roppų giminės nuosavybe iki pat jo nacionalizavimo. Paskutinis jo šeimininkas Julius fon Roppas iš dvaro, kuriame tuo metu buvo įsikūręs vokiečių repatriacijos štabas, buvo išgintas 1944 m. kaip stovi ir jau pakeliui į Vakarų Europą dingo be pėdsako.

Įdomu tai, kad labiausiai rūmai nukentėjo ne sovietmečiu, kai čia veikė tarybinis ūkis, žemė ūkio technikumas ar kvalifikacijos kėlimo mokykla, o tuomet, kai bet koks gyvenimas čia pasibaigė ir maždaug apie 1982-uosius metus dvaras buvo užrakintas ir tarsi užkonservuotas. Štai tuomet iš jo išnyko parketai ir visa kita, ką buvo galima išsinešti, net kai kurios antrojo rūmų aukšto perdangos.

Gaisras inspiravo pokyčius

Tiesa, 1992 m. atsirado fon Roppų giminės, teisėti dvaro paveldėtojai, išsaugoję titulus, bet ne turtus, tad ir finansinių galimybių perimti šį dvarą jie neturėjo. Nuo 1990 m. iki 2008 m. dvarą valdė ir tvarkė pati valstybė. Bet tik, kai 2001 m. sudegė pagrindinių rūmų ir priešingoje upės pusėje stovėjusio malūnininko namo stogas, savivaldybei atsirado poreikis pradėti rimtesnę rūmų rekonstrukciją. Europinių pinigų pagalba visoje dvaro teritorijoje buvo pakeisti visų pastatų stogai, tačiau darbo liko be galo – krašto, kiekvienas pastatas prašėsi rankų ir naujo savo vaidmens, reikėjo kažko imtis. Tuomet ir buvo pradėta ieškoti taip vadinamojo dvaro operatoriaus. Juo tapo Giedrius Klimkevičius, išsinuomojęs dvarą 99 metams. Iš pradžių jam teko tik pastatai už tvoros, o po to ir didžioji likusių pastatų dalis. Nuo to laiko dvaras pradėjo naują gyvenimo etapą, su naujais užmojais, tikslais ir koncepcija. Čia buvo sumanyta sukurti XIX a. dvarišką atmosferą ir nesibaigiančią šventę kiekvienam jo svečiui.

Kuliamoji vis dar tebeveikia.

Pakruojo dvaro rūmams - apie 200 metų

Patys rūmai, kurie dabar iškilmingai stovi žiedų apsuptyje, nėra tokie seni kaip dvaro istorija. Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai, tik 1817-1840 m. pastatytas mūrinis dvaro ansamblis ir iš karto po to užveistas angliško stiliaus parkas. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. ir šiandien gali didžiuotis tuo, kad Lietuvoje yra pirmas pagal pastatų, išlikusių iki šių dienų skaičių – jų yra 42. Ne visi jie dvaro, apsupto tvora, teritorijoje, juk daug ūkinių pastatų buvo gerokai toliau nuo rūmų, už vadinamos reprezentacinės zonos. Bet visi pastatai, kuriuos šiandien matome pastatytus iš lauko riedulių, anksčiau priklausė dvaro sodybai.

Žinoma, dvaro pasididžiavimas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Šalia dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlys, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobėsiai. Kalvę, smuklę ir vėjo malūną nuo centrinių dvaro rūmų irgi skyrė parkas. Ir dabar tebestovi Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas bei vandens malūnas prie Kruojos užtvankos, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.Visi šie pastatai šiandien atnaujinti ir turi savo misijas.

Įkvepianti Pakruojo dvaro praeitis

Šiandien gyvenimas dvare kuriamas paraleliai su restauracija, darbų čia niekada netrūksta, užmojų propaguoti dvarišką kultūrą – taip pat. Juolab, kad ir praeitis įkvepianti. Pakruojo dvare buvo labai daug meno, savininkai fon Roppai turėjo tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcijas, dar daugiau – prekyba meno darbais, buvo dvarininkų pragyvenimo šaltinis. Šalia to Pakruojo dvaras buvo vienas didžiausių ūkių Lietuvoje. Jame veikė bravoras, spirito gamykla, vandens malūnas, aptieka ir netgi buvo įsteigta ligoninė. Jau nuo barono fon Vilhelmo Roppo laikų dvaras plėtojo prekinį ūkį, kuris duodavo daug pajamų ir netgi po Pirmojo pasaulinio karo garsėjo pramonine gyvulininkyste.

„Tačiau šiandien vykdyti rekonstrukcijas sudėtinga, nes didžioji dauguma dokumentų yra prarasta, remiamasi ir tuo, kas gaunama iš baronų fon Roppų šeimos archyvo, kuris yra Vokietijoje. Viskas vyksta pamažu, žingsnis po žingsnio. Be to, rūmai – architektūrinis paveldas ir reikia laikytis tam tikrų rekonstravimo reikalavimų. Štai, pavyzdžiui, šis kambarys autentiškas, čia buvo pono mažasis valgomasis ir jo net neketinama tvarkyti, norima palikti autentišką sienų dekorą, o visa kita tvarkoma, kad atrodytų kultūringai“, – kasdienybės aktualijas pasakojo Vadimas.

Tačiau čia atvykę svečiai kasdienybės darbų nežino, čia jie kviečiami į šventę, kviečiami patirti XIX a. dvarų kultūrą, panirti į kitokį gyvenimą ir atrodo, kad dvaro šeimininkams įgyvendinti šią viziją sekasi – 2018 m. jie buvo vieni iš 18, patekusių tarp patraukliausių kultūrinio turizmo vietų visoje ES, o pernai tokia vieta Pakruojo dvarą išrinko patys Lietuvos žmonės.

Dvarišką atmosferą kuria į savo vaidmenis įsijautę aktoriai, o ir visi kiti darbuotojai.

Du milijonai gėlių

Ar galėtų būti kitaip dvare, kuriame šiemet pasodinta daugiau nei 2 milijonai gėlių?

„Planuose buvo 5 milijonai, bet tiek Lietuvoje tiesiog negavome ir ne visi planai buvo įvykdyti. Už tai turime palmių ir alyvmedžių, atkeliavusių iš Ispanijos. Buvo sugalvota kurti atostogų nuotaiką tiesiog čia, mūsų dvare, kad būtų linksmiau tiems, kurie šiemet neišvyko atostogauti į šiltus kraštus“, – šypsosi Vadimas, o aukštai vėjyje iš tiesų plaikstosi palmių vėduoklės.

Kad visą šią žydėjimo fiestą dar vainikavo ir 20 vestuvinių arkų konkursas, kuriame dalyvavo žymiausi floristai-dekoratoriai, mes sužinojome jau vėliau. Gėlių jūros, kompozicijos, žaliuojantys gyvūnai dvaro parke iš tiesų kuria nepakartojamą atmosferą, juolab, kad visas šis žydėjimas dar pilnas ir veiksmo. Aktoriai kviečia dvaro lankytojus vaidinti, pranašauja likimus, groja, kalbina, linksmina, pokštauja, kviečia suptis karuselėje ir sugrįžti į vaikystę. Savaitgaliai dvare pilni koncertų ar spektaklių, netrūksta ir švenčiamų asmeninių švenčių – tam pritaikytos įvairios dvaro erdvės. Galima pasiplaukioti valtimis, pajodinėti žirgais, pasivažinėti karietomis ar tiesiog apžiūrėti daugybę senųjų dvaro pastatų ir įvairių kolekcijų ekspozicijų. Kiek per dieną čia padaroma nuotraukų ir asmenukių, sunku ir įsivaizduoti.

Todėl norom nenorom imi dairytis, kaip čia dar labiau tapti tuo dvaro gyventoju – tuomet pats laikas užsukti į kostiuminę, o tuo pačiu sudalyvauti ir dvare vykstančiose edukacinėse programose, dėl kurių šis dvaras mus labiausiai ir sudomino.

Po vienu stogu - daug amatininkų ir edukacijų

„Pats dvaras išskirtinis tuo, kad čia galima rasti daugybę amatininkų, dirbančių po vienu stogu. Čia įkurdinta vilnos manufaktūra ir vėlėjos, bitininkė, kostiumininkė ir net siuvėja, parfumerė ir keramikė. Čia yra alaus bravoras, spirito varykla, aptieka. Kiekvienas iš šių amatininkų turi savo edukacijas, kurias galima užsisakyti netgi didesnėms kompanijoms ir maloniai leisti laiką. Pas parfumerę galima pasigaminti savo eterinių aliejų mišinį; pas keramikę nusilipinti ir pageidaujant net išdegti savo molio kūrinuką; pas vilnos vėlėją galima nusivelti įmonės herbą ar kitą kokį nors simbolį; bitininkė pamokys, kaip lieti ar susisukti iš vaško lakšto žvakes. Tačiau pirmiausiai reiktų užsukti pas kostiumininkę ir persirengti dvaro kostiumu. Dar daugiau – siuvėja gali pasiūti jį pagal jūsų pageidavimą. O jau pasipuošus galima aplankyti bravorą ar karčiamą. „Gėrimų degustacijose sužinosite visą mūsų gaminamų trauktinių kelią. Beje, turime likerį, pripažintą pačiu geriausiu pasaulyje ir tai yra „Čiobrelinė“. Su čiobreliu, medumi ir šafranu. Dar gaminama alaus degtinė, nes tai populiaru Vokietijoje, o dvaro istoriniai savininkai – vokiškų šaknų“, – su edukacine veikla supažindina Vadimas, o mums lieka tik apeiti daugybę jaukiai ir stilingai įrengtų amatų dirbtuvėlių, maloniai pakalbant su savo amatų meistrais.

Panašu, kad dvare sklando ne tik daug puikių idėjų, bet dirba ir daug atsidavusių, darbščių, jas įgyvendinančių žmonių.

Beje, natūralu, kad šiemet dėl pandemijos vokiečių turistų atvyko mažiau, kaip ir turistų apskritai, ypač iš Vakarų Europos. Už tai lietuviai vis aktyviau atranda Lietuvą, daugiau domisi tiek pačiu dvaru, tiek ir lietuviškais amatais.

Rūmuose – XIX a. dvaro gyvenimo atmesfera

Visai kitokia pačių rūmų ekspozicija ir interjeras. Čia patenki į ganėtinai prabangų XIX amžių ir susidaro įspūdis, jog rūmuose netgi gyvenama: baldų ir interjero detalių čia tikrai jau pakankamai. Vadimas paaiškina, kad šis pojūtis – tai šių dienų dvaro šeimininkų nuopelnas.

„Giedrius Klimkevičius labai domisi antikvariatu ir istorija, todėl į Pakruojo dvarą atkeliauja Vakarų Europos aukcionuose įsigytų senovinių daiktų, baldų. Pasitaiko, kad kai kurie pirkiniai būna ne pačios geriausios būklės, tad dvaro meistrai juos sutvarko ir prikelia naujam gyvenimui. Galima sakyti, kad pačiam tikriausiam gyvenimui, nes ir rūmuose – ne tik atokiau stovinčiame dvaro viešbutyje – galima pernakvoti ir net pusryčiauti ar vakarieniauti Barono valgomajame žvakių šviesoje. Taigi viskas, ką matome rūmuose čia atsirado per pastarąjį dešimtmetį, jokio palikimo nebuvo. Autentiški tik kai kurie interjero akcentai – koklių pečiai, lubų apdaila, vienur kitur – parketas, bet daugiau atkurtas nei išlikęs“, – pasakojo Vadimas.

Dvare lankytojams gali būti įdomi ir Giedriaus senovinės technikos bei automobilių kolekcija, bet tai būtų jau kito rašinio tema.

Iš tiesų, apžiūrėti visą Pakruojo dvarą, juo pasimėgaujant, o ne bėgant su spragsinčiu telefonu, reikia mažiausiai trijų valandų, o dar geriau – skirti visą dieną. Dar nuostabiau atvažiuoti čia su nakvyne, ryte pabusti, pusryčiauti ir pasimėgauti spalvingu žydėjimu be žmonių šurmulio.

„Tuomet čia tylu, ramu ir daug paukščių čiulbėjimo. Turbūt rytais čia daugiausiai ir romantikos“, – sako ir kviečia Vadimas.

MĮSLĖ. Kam skirtas ir kaip vadinasi šis prietaisas? Atsakymą rašyti į Vintažo ženklų FB profilio mesindžerį. Iš visų teisingai atsakiusiu atsitiktiniu būdu išrinksime laimėtoją, kuriam atiteks DU KVIETIMAI Į PAKRUOJO DVARO SAVAITGALIO RENGINIUS. Netingėkite, domėkitės ir dalyvaukite.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Anglų porcelianas „Johnson Bros“- kasdienai ir kolekcijai

1883 metais prasidėjusi firmos "Johnson Brothers" istorija baigėsi, bet jos kurtų indų gyvenimas tęsiasi kolekcijose ir norinčių gražiai gyventi žmonių kasdienybėje.

Turbūt visi esame matę panašiai kaip šie dekoruotų indų iš Anglijos. Man asmeniškai jie labai patinka dėl spalvų sodrumo, piešinių įvairovės ir, be abejo, kokybės - dar nesu nei vieno sudaužiusi, nors iš rankų yra išslydusių. Ne veltui mūsų laikus yra pasiekę puikiai išsilaikę, toli gražu, netgi ne tik indaujose laikyti XIXa. gaminiai. Gal todėl, kai pamačiau dar vieną anglų firmos „Johnson Brothers“ mėlynų indų servizą, priklausantį serijai „Senosios Britanijos pilys“ kruopčiai surinktą po kelis egzempliorius (skiriasi tiek indų kiekiai, tiek ir ženklinimas), o ne nupirktą visą iš karto (kas retai Lietuvoje ir pasitaiko), panorau vėl panardyti šių indų istorijoje.

Johnson Bros - Stafordšyro keramikos dalis

Firma „Johnson Brothers“ („Johnson Bros“) , įkurta 1883m., yra tarp tų gamintojų, kurie gamino vadinamąją „Stafordšyro keramiką“, apimančią labai plačios kategorijos terminą, kalbant apie indus. Tai Anglijos istorinė ir geografinė vietovė, kurioje XVII a. pr. atsiradusios pavienės dirbtuvės vėliau tapo didelės industrinės bazės dalimi. Ši teritorija apėmė šešias šiaurės Stafordšyro vietoves Burslemą, Fentona, Hanley, Longtoną, Stoką ir Tunstalį, kurios 1910 m. apsijungė į Stoko prie Trento miestą. XVIII a. pirmi stambesni keramikos gamybos centrai įsikūrė ir Vedžvude, Spode ir Mintone.

Pagrindinis įvykis „Stafordšyro keramikoje“ buvo XVIII a. pr. vietinių puodžių pastebėjimas, kad pridedant pašildytus grūsto titnago miltelius į vietinio molio masę, gaunamas gražus, kur kas baltesnis, kreminio atspalvio gaminys. Vėliau, apie 1900 m. tai buvo pakeista grūstais kaulų milteliais ir Anglijos keramika, dažnai pavadinama dar ir „pusiau porcelianu“ tapo geidžiama viso pasaulio preke.

XIX a. keramikos gamintojai aktyviai telkėsi Aynslyje, Burleigtone, Doultone, Dudsone, Mintone, Murcrofte, Tvyforde, Vedžvude, Spode, o atsiradęs geležinkelis, paskatino kurtis naujas gamyklas Londone. Taigi buvo gaminama daugybė panašios keramikos su skirtingais gamintojų ženklais. Dekoras galėjo atspindėti kažkokį metų įvykį, žymėjo svarbią datą, nors pats gaminys galėjo būti pagamintas ir vėliau. Todėl šiandien ant indo pamačius įspūdingai seną datą, nereikėtų manyti, kad tiek metų ir jūsų pirkiniui. galbūt tai gamuklos įkūrimo, o gal to įvykio data.O štai nespausdintas, bet tapytas ranka ženklas, gali sufleruoti, kad dirbinys galbūt ir senesnis, ir vertingesnis.

Servizas tinka ir pietų, ir pusryčių serviruotei.

Amerika - buvo viena didžiausių firmos "„Johnson Brothers“ indų importuotojų ir jaibuvo skurta indų serija "Istorinė Amerika".

Keturių brolių firma

Bendrovėje „Johnson Brothers“ didžiąją jos gyvavimo dalį dirbo keturi broliai. 1883 m. trečiosios kartos keramikos profesionalai Alfredas ir Frederikas Johnsonai nusipirko bankrutuojančią įmonėlę Henley miestelyje, kuris vėliau tapo Stoke-on-Trent miesto dalimi ir pradėjo gaminti keramiką. Iš pradžių įmonė specializavosi patvarių molinių indų, dėl tvirtumo vadinamų netgi „baltuoju granitu“, gamyboje ir užsitarnavo labai gerą vardą. Broliams dirbo akcentuodami ilgaamžiškumą ir patikimumą, tad įmonė plėtėsi ir klestėjo. 1888 m. prie jų prisijungė trečias brolis kunigas Henry, o dar po dešimties metų – ketvirtasis brolis Robertas. Vis dėlto, susikūrusi tvirtą baltos keramikos gamintojų reputaciją ir tapusi netgi vonios įrangos gamintoja, įmonė neatsilaikė ir pradėjo gaminti taip vadinamą „pusiau porcelianinę“ spalvotą keramiką, nors dažnai ji vadinama tiesiog anglišku porcelianu. Ir štai pirmoje dvidešimtojo amžiaus pusėje „Johnson Brothers“ tampa viena iš pirmaujančių indų gamybos įmonių Anglijoje. „Johnson Brothers“ dirbtuvėse sukuriami nuostabūs porceliano indai, dekoruoti puikiais geriausių meistrų sukurtais spalvotais piešiniais. 1918 m. jie pristato labai populiarią indų liniją „Aušra“, 1930 m. buvo pradėti gaminti indai pavadinimu „Senosios Britanijos pilys“, o 1938 pristatyta „Istorinė Amerika“. Indų eksportas į Ameriką buvo tiesiog milžiniškas ir nešė įmonei didžiulius pelnus. Keturių brolių kompanija sėkmingai gyvavo ir visą pirmąją XXa. pusę. Bendrovės sėkmę iš dalies lėmė jos sugebėjimas nustatyti ir sekti mados tendencijas, kurios buvo patrauklios jos klientams Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir iš dalies aukštos kokybės dizainas. Tačiau Antrasis pasaulinis karas beveik sustabdė gamybą, JAV poreikiai tapo minimalūs ir reikėjo pasukti galvą dėl išlikimo.

Stilingi ir išskirtiniai KAVOS ir ARBATOS SERVIZAI Jūsų laukia ČIA.

Išlikimo pokyčiai

Išaugus konkurencijai ir gamybos sąnaudoms „Johnson Brothers“ 1968 m. prisijungė prie „Wedgwood Group“ ir pradėjo gaminti visai kitokius, gėlėtus gaminius, liniją pavadinę „Summer fields” ( „Vasaros laukai“) . 1981 m. „Johnson Brothers“ pristatė garsųjį „Heritage“ („Paveldo“) asortimentą, įskaitant visų laikų populiariausią gaminį – servizą „Eternal Beau“ („Amžinasis gražuolis:) ir atrodė, kad viskas eina į gerą. Tačiau 1995 m. „Hanley“ keramika užsidarė ir netrukus buvo nugriauti net gamyklos pastatai. Tuo pačiu metu, buvo vėl peržiūrėtos tradicinės „Johnson Brothers“ indų linijos, racionalizuotas ir sumažintas sukurtų modelių skaičius. O 2003 m. „Johnson Brothers“ produktų gamyba Didžiojoje Britanijoje iš buvo nutraukta ir perkelta į Kiniją. Pasak „Waterford Wedgwood“ bendrovės, gamyba Kinijoje kainavo 70 proc. pigiau nei gamyba Didžiojoje Britanijoje. Bet ir to nepakako. 2015 m. „Waterford Wedgwood“ grupę įsigijo Suomijos bendrovė „Fiskars“, kuri toliau dirba su „Waterford“ ir „Wedgwood“ prekių ženklais, tačiau „Johnson Brothers“ indų gamybą ji nutraukė.

O Jūs sau tinkamiausią ir gražiausią PIETŲ SERVIZĄ galbūt rasite ČIA?

Indai iš linijos "Eternal Beau" taip pat domina kolekcininkus.

O šie servizai gaminti jau būnant „Wedgwood Group“ sudėtyje.

Istorijos pabaiga - kolekcijų pradžia

Taigi „Johnson Brothers“ indai jau nekuriami, teks tenkintis tuo, kas yra, o yra dar nemažai. Šiandien šios firmos įvairaus laikmečio indai iš tikrųjų įkūnija senąją gerąją Angliją, o unikalios kolekcijos, kruopščiai saugo praeities žavesį ir iki šių dienų yra neįtikėtinos paklausos tarp tikrų angliškojo porceliano žinovų.

Bene įdomiausios kolekcininkams yra tokios linijos kaip, pavyzdžiui, „Eternal Beau”, „Dawn”, „Old Britain Castles” and „Historic America“. Jos visada buvo populiarios ir kolekcininkų renkamos iki šiol. Viena iš tokių kolekcijų pasidomėti įmonės „Johnson Brothers“ istorija paskatino ir mane. Įvairūs šios kolekcijos gaminiai pažymėti skirtingais ženklais, kurių visi priklauso „Johnson Bros“ kompanijai ir tai rodo, kad servizas surinktas dalimis. Dar daugiau – daiktai yra skirtingo laikmečio, bet tai nesumažina rinkinio vertės, juolab, kad indai yra vienos spalvos ir vieno rašto. Mėlynoji kolekcija „Senosios Britanijos pilys“ nuo to tampa tik dar įdomesnė ir romantiškesnė. Gal metas savo kolekciją pradėti rinkti ir Jums? Kelionės į sendaikčių muges ar krautuves taps ir prasmingesnės, ir azartiškesnės.

Kolekcijoje apie kurią rašau, radau net kelis skirtingus indų žymėjimus, rodančius, kad jie nėra vieno amžiaus. Seniausi - XXa. vidurio, jauniausi galbūt net XXa. pradžios.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Ilzenbergo dvaro iššūkis: natūralios žemdirbystės ūkis

Visi dvarai anksčiau buvo ūkiai. Turtingi ir mažiau pasiturintys, prašmatnūs ir kuklesni, skambantys garsiai ir tyliau, bet visi jie buvo išlaikomi šalia esančių ūkių. Kitaip būtų neturėję jokių galimybių nei pramogoms, nei kultūrai. Šiandien daugumos Lietuvos dvarų misija - kurti ir skleisti kultūrinį gyvenimą, burti aplink save vietos bendruomenę, mokyti ir šviesti, o ūkinė veikla atkurtuose dvaruose beveik nevystoma. Tačiau Ilzenbergo dvare (Rokiškio r.), panašu, kad šis iššūkis įveiktas: atkurtoje dvaro sodyboje visai kaip senovėje klesti ir ūkis, ir kultūra. „Ne, su dalgiais pievų nešienaujame, arklais laukų neariame, bet technikos pažanga netrukdo kurti čia ekologinį ūkį ir kiek kitokį gyvenimą nei daugumoje dvarų“, - ekskursiją po dvarą pradeda jo vietininkas Laurynas MIŠANOVAS ir pirmiausiai vis tiek žygiuojeme į centrinius rūmus. Po jų stogu dvariška istorija skamba tiesiog vaizdingiau, nors šie rūmai kur kas jaunesni už dvaro istorijos pradžią.

Dvaro teritoriją puošia 9 latvių ir lietuvių menininkų skulptūros, skirtos Lietuvos 100 - ečiui.

Neįgyvendinti buvusių šeimininkų lūkesčiai

Šio dvaro istoriją pradėjo „rašyti“ baronas Berntas fon Kersenbrokas 1515 m., kai ant kalvos viršūnės, virš dviejų ežerų – Ilgės ir Apvalaso – įkūrė dvarą. Dvaro vieta padiktavo ir jo pavadinimą, kilusį iš vokiškų žodžių „Ilsen berg“, kas reiškia Ilzės kalnas, nors versijų dėl pavadinimo yra ir daugiau. Po to dvaras pakeitė ne vieną šeimininką, kol galiausiai 1863 m. jį nusipirko vokiečių kilmės Carinės Rusijos inžinierius N. N. Fuchsas. Su užmoju ir entuziazmu jis perstatė Ilzenbergo dvaro rūmus, kurie išliko iš esmės nepakitę iki mūsų dienų. Greičiausiai Fuchas turėjo ir rūmų vidaus viziją, bet jai įgyvendinti jam pritrūko laiko, o gal noro ar pinigų. Šiaip ar taip 1896 m. naujuoju dvaro savininku tapo LDK bajoras Eugenijus Dimša kartu su žmona Livija Majoresku – garsaus Rumunijos veikėjo, buvusio šios šalies ministro pirmininko Tito Livijaus Majoresku dukra. Dimša užbaigė vokiečių valdymo erą Ilzenberge. Dvarui įsigyti jis ėmė didelę paskolą, bet interjerui įrengti pinigų vis tiek pritrūko ir rūmai antrą kartą liko be interjero.

„Sienos lieka plikos, baldų mažai ir rūmai niekada neįgauna dviejų vyrų išsvajotojo vaizdo. Naujasis rūmų savininkas Vaidas Barakauskas gali tik spėlioti, kaip tie rūmai būtų atrodę, tad pradėjus juos atstatyti, viduje nėra nei ką atkurti, nei ką saugoti. Rūmai atkurdinėjami tiesiog tyrinėjant XXa. pradžios vėlyvojo klasicizmo stilių, gilinantis į analogiškų pastatų interjerus Vakarų Europoje, domintis tuo metu naudotomis medžiagomis – norisi bent jau to laikmečio autentikos. Tačiau šiandien rūmų vidus visiškai naujas, autentiški tik išvalyti rūsiai ir kai kurios išsaugotos stogo sijos. Deja, jau niekada nesužinosime, ar šie rūmai dabar atrodo taip, kaip galbūt norėjo jų šeimininkai prieš beveik 150 metų.“, – sako Laurynas, kai mes pradedame savo ekskursiją.

Dvaro vietininkas Laurynas Mišanovas prisipažino, kad diena prabėga akimirksniu - reikalų visada daug.

Dvaro šimtmečius mena seni rūsiai ir lubų sijos.

Ilzenbergo dvaras didžiaja dalimi atstatytas tik iš privataus kapitalo.

Interjeras kurtas negailint nei laiko, nei lėšų

Rūmų vidaus interjeras iš tiesų sukurtas nepriekaištingai. Dizaineriams nereikėjo saugoti aliejiniais dažais išdažytų sienų ir grindų, likusių nuo tarybinių laikų, tad darbuotasi tiesiog kūrybiškai ir siekant deramo rūmų išorei vidaus rezultato. Kaip ir dera to laikmečio dvaruose, visos patalpos skirtingai dekoruotos, niekur nesikartoja jokie apdailos elementai, medžiagos kokybiškos ir ilgaamžės, dauguma jų atvežtos iš Italijos. Įspūdinga grindų marmuro mozaika, mozaikinis parketas su medžio dekoro intarsijomis, dekoratyvios salių sienos su tekstilės ar šilko tapetais, auksuotas lubų gipso dekoras. Dalies sienų apdaila atlikta „venecijietiško“ glaisto technika, kai kur suformuotos kesoninės lubos. Greičiausiai šiandien pakeista ir patalpų paskirtis, juolab, kad galvota kaip dvaro rūmus pritaikyti ir šiandienos reikmėms.

„Tačiau ten kur tik įmanoma, saugomi praeities ženklai ir simboliai. Štai paskutinio šeimininko Eugenijaus Dimšos žmona Livija Mojeresku Dimšienė labai gražiai skambino pianinu, todėl vienoje iš salių stovi puikus 120 metų senumo fortepijonas atvežtas iš Vokietijos, ir yra tradicija dvare kasmet surengti rumuno ar išeivio iš Rumunijos koncertą“, – pasakoja Laurynas, pasivaikščiojant po ištaigingus rūmus, kurie turbūt jau baigia pamirši tą vargingą laikmetį, kai dvariškas gyvenimas, kad ir koks buvęs kuklus, juose iš viso baigėsi.

Baldai ir interjero detalės atvežti iš Italijos. Visi jie yra nauji, pagaminti pagal XIXa.pabaigos - XXa. pradžios klasicizmo rūmuose dominavusį stilių.

Vytauto Landzbergio vardo ir jo knygų bibliotekoje šiandien yra 130 iš 137 jo išleistų leidinių. Ir čia dar nuostabiai kvepia mediena - visi baldai iš ąžuolo.

Likęs be šeimininkų dvaras sunyko

Mat po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba netruko atitekti „Aušros“, po to Onuškio kolūkiui, o 1960 m. rūmus perėmė Panevėžio „Ekranas“ ir pasidarė čia poilsinę bazę. Paskutiniai šeimininkai buvo Panevėžio elektros tinklų valstybinė įmonė.1992 dvaras perėjo į Valstybinio turto fondą ir kaip tik tuo metu buvo labiausiai nuskriaustas.

„Viskas čia lieka be priežiūros ir išnešama, jei tik įmanoma pakelti – net akmenys. Teritorija apauga krūmynais ir bruzgynais, pastatai griūva, lieka tik griuvėsiai. 2009m. man teko būti dvaro teritorijoje, tai tiesiog atrodė, kad viduryje miško stovi kokia nors apleista mokykla“, – prisiminimais dalijasi dvaro vietininkas, mums stabtelėjus prie Angelų fontano, puošiančio centrinį rūmų įėjimą.

Tačiau naujasis dvaro savininkas Vaidas Barakauskas, žvelgdmas į nevaldomą gamtos triumfą prieš pastatus ir išgrobstytus dvaro likučius, mato turbūt daugiau, o aplink besidriekiantys laukai ir pievos galbūt taip pat įtakoja dvaro su ūkiu atstatymo viziją. Šiaip ar taip, sodyba 2003m. metais tampa jo nuosavybe.

Darbai neprasideda iš karto. Praeina 8 metai, kol gaunami visi leidimai, surenkama istorija ir susiguli pirminė dvaro atkūrimo koncepcija.

„Vieną dieną aš supratau, kad Ilzenbergo dvaras niekaip negali sietis su kieno nors asmeniniais norais ar nenorais, pageidavimais ar planais. Gal ir skambiai pasakysiu, bet manau, kad dvaras turi atlikti misiją ir pabandyti atkurti tuos santykius, tą bendruomeniškumą, tokį gyvenimą, koks buvo iki 1940 metų ir anksčiau. Tai man pasirodė prasminga, nes būtent to trūksta šiandienos Lietuvai. Tuomet viskas stojo į savo vietas, atsirado dar didesnė motyvacija dirbti“, – prisimena Vaidas Barakauskas (citata iš knygos „Lietuvos istorijos ženklai: Ilzenbergo dvaras 1515-2015“).

Dvaro svečius pasitinka 500 metų senumo ąžuolas.

Ilzenbergo dvarą kliudė 1655 m. prasidėjęs karas tarp Švedijos ir Rusijos. Apie tai byloja faktas, jog dvare būta trijų XVII a. patrankų, kurias 1926 m. Ilzenbergo dvaro savininkė Livija Emilija Dimšaitė padovanojo Kauno karo muziejui. Dabar jų kopijos įkurdintos dvaro parke ir pasirinkus ekskursiją po dvarą, ekskursantus pasveikina patrankos šūvis.

Atstatyti ir kiti Ilzenbergo dvaro pastatai

Šiandien, atkartojant autentiško mūro techniką, dvare atstatyti visi istoriniai-muziejiniai akmens mūro statiniai, kurie ir dvaro pasididžiavimas ir vieni didžiausių šio dvaro paminklosauginių vertybių. Oficina, amatų namas, pirtis, arklidės, tvartas, svirnas, rūkykla kuria darnią ir gražią aplinkos visumą, emocijomis sėkmingai grąžina dvaro lankytoją į senus laikus, nors dauguma pastatų atstatyti tiesiog nuo pamatų. Romantikos pojūtį teikia ir tai, kad pastatai nestovi viename kieme, jie išsimėtę po visą 14 hektarų angliško tipo parką, kuris vienoje pusėje galiausiai sėkmingai susilieja su natūralios gamtos dalimi ir užsibaigia prie Ilgės ežero. Dvaro pasididžiavimas ir nuostabi Meilės sala, už kurios jau gyvena mūsų kaimynai latviai. Pakeliui į salą apžiūrime žymių Lietuvos ir Latvijos skulptorių darbus, skirtus Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Trys ideologiniai Vaido Barakausko žodžiai „Meilė Harmonija Dvariškumas“ vis labiau tampa suvokiami, pastebimi ir prasmingi. Ne veltui šeimininkas yra pasakęs, kad dvaruose reikia ieškoti ne vaiduoklių, o meilės…Tiek sau, tiek gamtai, tiek aplinkiniams. Čia iš tiesų daug jos ženklų.

1863 m. sukilimą menanti pirtis, atstatyta nuo pamatų.

Seni laiptai veda į Meilės salą Ilgės ežere.

Pakeliui į Meilės salą

„O natūralią gamtą saugome tiesiog sąmoningai, nes turime du labai retus, į Raudonąją knygą įrašytus faunos atstovus. Pas mus atvykstantys ir šių gyvūnų ieškantys gamtininkai labai nusimintų, jeigu mums atpvarkius šį natūralų gamtos lopinėlį, nieko nerastų, nes būtų sugriauti jų namai. Tai niūraspalvis auksavabalis ir skiauterėtasis tritonas. Yra čia ir daugiau gyvybės: daug garnių, gervių, daug ir romantikos, nes šiuo tilteliu, besigrožint trykštančiu fontanu, galima pasiekti Meilės salą ir po kelių šimtų metų Ilzės ąžuolu prisiekti amžinąją meilę“, – šypsosi Laurynas, o po kojomis siūbuoja pantoninis tiltas, vedantis galbūt į tokią pat meilę, kokia buvo tarp Ilzės ir Jono. Dvarų be legendų juk nebūna.

Už Meilės salos, kurioje taip romantiška pabūti - jau Latvija.

Ar ne ąžuolams dėkui, kad taip gera būti Ilzenbergo parke? Šis - Meilės saloje vadinasi Ilzės ir įsimylėjėliai po juo prisiekinėja amžinąją meilę.

Ilzenbergo dvare išskirtinė vieta tenka meninės kalvystės darbams: vartai akmenų tvoroje, istorinių patrankų kopijos, apžvalgos aikštelių ir rūmų tvorelės, rūmų laiptinės turėklai ir šviestuvas - tai vis kalvių darbai.

Parke pamatysite tikslią Stelmužės ąžuolo kamieno kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo.

Tarp šimtamečių ąžuolų Ilzenbergo dvaro gyvenimas persirito į II-ąją tūkstantmečio pusę ir tęsiasi puoselėjant visas praeities tradicijas.

Stelmužės kamieno kopija ir dvaro ąžuolai

Beje, Ilzės ąžuolas nėra seniausias šio kalvoto parko gyventojas. Prie centrinių dvaro vartų stovi jo 500 metų giminaitis, o dar kitoje vietoje įdomi Stelmužės ąžuolo kamieno tiksli kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo. Iš abiejų skulptūros pusių iš Stelmužės ąžuolo gilių pasodinti jo vaikai. Stelmužės ąžuolas – seniausias Europoje Lietuvos istorijos metraštininkas tokiam kūriniui įkvėpė skulptorių Liutaurą Griežę ir ši žavi idėja čia labai tiko – parke daug ąžuolų.

„Mūsų dvare ir sklando, ir jau įgyvendinta daug puikių idėjų. Šia prasme dvaro misija irgi tęsiama. Juk dvarai visada buvo progreso, naujovių, idėjų iš užsienio, madų, naujų muzikos stiliai propaguotojai. O panirus į niūrius sovietinius laikus, viskas buvo tik niokojama. Dabar Ilzenberge ir vėl viskas atgimsta. Čia vyksta koncertai, vaikų vasaros stovyklos, skalikų parodos, maisto degustacijos, vedamos ekskursijos, čia kuria menininkai, čia visko iš tiesų labai daug. Tiesa, šie metai kitokie, pandemija pristabdė šurmulį, koncertus, įvairias veiklas, bet žmonės vis tiek važiuoja, domisi, nori pasivaikščioti, išgirsti, pamatyti. Gyvenimas nesustojo“, – pasakoja Laurynas, mums besidairant po parką.

Natūralios žemdirbystės principais kuriamas Ilzenbergo dvaro ūkis

Kai galiausiai, priešingoje pusėje nei ežaras, parkas baigiasi, prasideda ūkiškoji dvaro dalis, dėl kurios dvaras ir išsiskiria iš viso Lietuvos dvarų konteksto. Prabėgus 500 metų, dvaras visapusiškai sugrįžo prie savo istorinių šaknų ir veiklų. Prižiūrima daugiau kaip 550 ha nuosavos dirbamos žemės ir pievų. Ir tai vienintelis dvaras Baltijos šalyse bei vienas iš nedaugelio Europoje atgimęs ir ūkininkaujantis natūralios žemdirbystės principais. Augalai tręšiami natūraliomis organinėmis trąšomis, galvijai ir paukščiai šeriami pašaru užaugintu ir pagamintu ūkyje, laukai apsodinami taikant sėjomainą ir taip natūraliai išauginamas geras derlius. Pasaulio gamtos fondas 2019 m. ūkį pripažino nacionalinio konkurso nugalėtoju – Baltiją tausojančiu ūkiu. Ūkyje vystoma augalininkystė, sodininkystė, gyvulininkystė yra įvertinta tarptautiniu ekologinio ūkio (EKO) sertifikatu.

Čia auginamos grūdinės kultūros: grikiai, kviečiai, rugiai, avižos, ankštinės – žirniai. Istoriniame sode auga jaunos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, o taip pat šilauogės, serbentai, agrastai. 2019 m. įveistas ir vienas didžiausių Lietuvos vynuogynų.

„Šiai dienai dvare dirba apie 40 žmonių, ūkis visiškai veikia, gaminama per 100 produktų iš pieno, mėsos, daržovių, kuriems visos žaliavos užaugintos ūkyje. Mes turime savo firminę parduotuvėlę, bet produktai pasiekia ir įvairiausius prekybos centrus“, – sako dvaro vietininkas, o mūsų akis jau ganosi žaliuose toliuose, kur pūpso ir bičių aviliai.

Mat dvaras turi ir savo medų, ir net savo vandenį. Visai netoli nuo dvaro centrinių rūmų rikiuojasi šiltnamiai, apsupti nuolankiai saulę ganančių salėgrąžų galvų, kitoje pusėje dar visai jaunas, bet jau su vynuogėmis vynuogynas, bylojantis, kad greitai čia bus ir vyno.

Pernai dvare buvo pasodinta 1200 vynmedžių. Vieni nokins dvi mėlynų uogų veisles: Marquette, Frontenac, kiti — net keturias veisles žalsvų, gelsvų uogų: Frontenac blanc, St.Pepin, La Crescent, Adalmina. Čia augančios veislės tinka Lietuvos gamtinėms sąlygoms ir gali atlaikyti net iki 35 laipsnių šaltį. Jos atsparios miltligei, o tai labai aktualu ekologinio ūkininkavimo principais besivadovaujančiam Ilzenbergo dvaro ūkiui. Taigi netrukus Ilzenberge tekės ne tik šaltinio vanduo, bet ir vyno upės.

Daržai ir sodai driekiasi dar toliau. Kiemas pilnas žemės ūkio technikos. Pakeliui pakalbiname triušius, o kleketuojančios vištos pakalbina mus. Karvių banda dar ganosi – pagal senovinius standartus atstatytos karvidės kol kas tuščios – gyventojos sugrįš sulaukę prastesnių orų. Trys ar keturios taksytės loja garsiai, bet aplink kojas pinasi draugiškai – dvaro sargės. Mes neiname į maisto gamybos patalpas sąmoningai – šiuo metų kuo mažiau kontaktų, tuo geriau, juolab, kad parduotuvėlėje – visas ūkio asortimentas kaip ant delno.

„O štai pirmasis renginys šiame dvare įvyko 2017m. ūkis veikia jau nuo seniau, bet mūsų veiklos dar tik įsisiūbuoja. Taigi esame atviri visoms iniaciatyvos, turime erdvių bet kokioms veikloms, tad kviečiame visus, kam būtų įdomu tapti mūsų partneriais, draugais, čia kurti, rodyti savo meną, vesti edukacijas ar įgyvendinti pačias keisčiausias iniciatyvas. Dvaras – dirba žmonėms, todėl tik tuomet, kai jų čia bus pilna, gyvenimas dvare įgaus visišką pilnatvę“, – sakė dvaro vietininkas Laurynas Mišanovas ir to labai norisi palinkėti Ilzenbergui.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos.

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Šlovinga SALŲ DVARO praeitis ir stabtelėjusi šiandiena

Pats rugpjūčio vidurys. Laukuose, nuglostytos saulės spindulių, švyti šiaudų ritės, kur ne kur pro miškelių proskynas sublizga ežerų vanduo. Kelias į Salų miestelį (Rokiškio r.), įsikūrusį Dviragio ežero glėbyje, ypač vaizdingas, aplink išsimėčiusios sodybėlės jaukios ir sutvarkytos. Bet dar ypatingesnės pačios Salos, o tiksliau 74 hektarų sala - juk jos kontūrai labai primena visos Lietuvos kontūrą. Į šį nuostabų gamtos kampelį galima patekti tiltu, arba specialiai supiltu pylimu, o iki Salų dvaro, kurio šiandiena ir istorija čia mus ir atvilioja, galima atplaukti ir plaustais iš poros turizmo sodybų. O kad būtent čia dar buvo filmuotas ir vienas mano pačios mylimiausių lietuviškų filmų „Širdys“, aš sužinosiu jau vėliau. Iš vaizdingo ir įdomaus VšĮ „Savas Rokiškis“ vadovės Audronės BALTUŠKAITĖS pasakojimo, kuris prasideda, nuo senos Salų istorijos.

Didingi ir kilmingi šeimininkai

Salos Strijkovskio „Kronikoje“ paminėtos jau 1450 m., kai dar priklausė didikams Kęsgailoms. Greičiausiai šie Žemaitijos bajorai jas gavo dovanų iš Vytauto Didžiojo. Kiek vėliau, bet sunku pasakyti, kuriuo tiksliai metu, jos atiteko Radviloms, kurie čia ir pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus. Tiesa, patys čia nerezidavo, atvažiuodavo tik medžioti, mat aplinkiniuose miškuose buvo daug žvėrių ir netgi gyveno meškos, kurios, anot pasakojimų, dar saugojo ir dvarą. Dabar meškų nėra, bet salą pamėgę žalčiai, o jos tylą kartas nuo karto sutrikdo ypatingai baubiantis paukštis baublys. Kas jį girdėjo, žino, kad giesme ar čiulbėjimu tai pavadinti būtų tikrai sunku.

„Kaip dvaras atitenka Marikoniams yra dvi istorijos, – pasakojimą tęsia Audronė, – Viena siejama su Bonos Sforcos, kunigaikštytės iš Milano, santuoka su Žygimantu Senuoju, kuriam tuo metu buvo jau 51- eri. Taigi, kai Bona Sforca Lenkiją nusprendė pasiekti laivais, o ne karietomis, sakydama, kad tai stipraus midaus ir miškų kraštas, į jos renkamą palydos svitą pateko ir Marikoniai. Nieko keisto: į Milaną atvykę Marikoniai labai susidraugavo su Sforcų gimine ir netgi gavo grafų titulus. O štai Bonai atvykus į Lietuvą, prie jos jau gretinasi Radvilos. Jie įvertina, kad tai moteris gimusi valdyti vyrus ir dar turinti didelę įtaką Lenkijoje, kurioje Radvilų įtaka menka. Taigi visi draugauja tarsi turėdami interesų, o drauge atvykusiems Marikoniams, čia neturėjusiems jokių turtų, irgi reikia kažką daryti. Vienas jų veda Barborą Radvilaitę ir gauna šį dvarą dovanų. Kita istorija kitokia ir ji byloja tai, kad 1661m. Fredianas Marikonis šį dvarą tiesiog nusiperka, o vėliau jis atitenka Kristupui Marikoniui. Po to šeimininkai keičiasi, bet Marikoniai tarp šeimininkų būna tris kartus. Paskutinis Marikonis Marcijonas su savo žmona Aleksandra Tyzenhauzaite turi du sūnus Benediktą ir Ignotą. Benediktas išeina užkuriais į Taujėnų dvarą, veda Radvilų dukrą M. Radvilaitę, o Ignotas lieka Salose. 1806m. medinis dvaras griaunamas, ir įdomu tai, kad abu broliai pasikviečia tą patį architektą iš Italijos Piero de Rosso, kuris jiems ir suprojektuoja naujus dvaro rūmus. Todėl šie rūmai yra gana panašūs, tik Salų mažesni“.

Ignotas Marikonis, Salose gyvenančių žmonių pasakojimuose, prisimenamas kaip labai geras savo valstiečiams ponas, kuris netgi krikštijo jų vaikus. Salose jis atidarė pirmąją muzikos mokyklą, buvo įsteigęs felčerinį punktą, vaistinę ir mokyklėlę vaikams. Aleksandravėlėje jis pastatė šv. Serapino bažnyčią, o prieš mirtį nurašė valstiečiams visas skolas.

„Keista, bet sau ir žmonai jis buvo labai skūpus, kostiumus sunešiodavo iki skylių, o žmoną apsipirkti į Vilnių leisdavo kartą metuose. Kai bevaikis Ignotas mirė, dvaras atiteko kažkokiam Peterburgo komitetui, vėliau jį paveldėjo 1863m. sukilime dalyvavęs Liucijonas Marikonis. Bet dvaro jau niekas neprižiūrėjo ir jis buvo parduotas Reinoldui Tyzenhauzui“, – pasakoja Audronė.

Ir štai tuomet čia prasideda tikras dvaro atgimimas. Rengiami baliai, vyksta dvariškas gyvenimas, vieši dvarininkai iš visos Lietuvos. Salos skamba garsiai ir linksmai, deja, palyginus trumpai. Kai dvaras atitenka Reinoldo seserei Marijai Tyzenhauzaitei Pšezdzieckienei, ji nerodo menkiausio susidomėjimo šiuo turtu ir dvaro gyvenimas vėl apmiršta. Tačiau Marija padaro kitą gerą darbą Saloms – gavusi leidimą iš Vyskūpo Antano Baranausko, 1888m. visai šalia dvaro rūmų ji pastato bažnyčią. Medinis gotikos perlas, suprojektuotas austrų architekto Georgo Vernerio iki šiol džiugina tikinčiuosius. Tęsiant kilmingųjų savininkų sarašą, reikia paminėti jos anūką Reinoldą, kuris taip pat paveldi dvarą. Bet yra keistokas, nesidomi nei moterimis, nei dvaru ir miršta nuo Salų toli – Paryžiuje.

XX amžius dvarui nėra mielaširdingas. Tarpukaryje dvarą nacionalizavus čia įkuriama mergaičių ūkio mokykla, vėliau agronomijos čia mokosi ir berniukai, Salų dvaras šiuo metu dar garsėja ir pienine. Per Antrąjį pasaulinį karą čia įkuriama ligoninė, po jo ir iki 1979m. – Žemės ūkio technikumas. Paskutinė įstaiga – mokykla, kuri užsidaro 2003 metais, nelikus vaikų. Atrodo, kad gyvybė dvare tiesiog nyksta, bet ne viskas taip blogai.

Po 1977 m. Herbų salės restauracijos herbuose neliko Vyčio. Atidengtas jau Nepriklausomybės laikais.

Salų dvaro rūmuose - autentikos ženklai

Šiandien aplinkui dvarą išsidėstę 7 ūkio pastatai yra privatizuoti skirtingų šeimininkų, iš kurių vieni bando kažką daryti, o kiti net nesirodo. Tai ne pati geriausia žinia, nes atstatyti vieningą dvaro sodybą būtų jau neįmanoma. Dvaro rūmai priklauso Rokiškio savivaldybei, juos prižiūri Kamajų seniūnija.

Prie veiklų, teikiančių rūmams gyvybės mes dar grįšime, o dabar einame vidun, į rūmus, kurie nuo ežero pusės yra dviaukščiai, o iš priešingos – vieno aukšto. Neoklasicistinius rūmus puošia dorėninės kolonos, bet, keista, be rievių. Portikas kažkada puoštas keistuoju Marikonių herbu, dabar likęs jau be jo.

Audronė veda iš salės į salę, iš kambario į kambarį. Rūmai suprojektuoti ant senųjų rūsių, kurie išlikę iki šių dienų. Vienoje pusėje koridorinė sistema, o kitoje -kambariai pereinami. Nežinia, ar iš Marikonių laikų čia išlikę keli šviestuvai, bet jie iš tiesų prašmatnūs ir panašu, kad kažkada juose degė ne lemputės, o žvakės. Po šiai dienai gana įspūdingai atrodo Herbų salė, kuri galbūt buvo didikų valgomasis. Ji buvo restauruota 1977 m., kai čia dar veikė Žemė ūkio technikumas ir buvo kiti laikai, todėl Vyčių neliko niekur ir tik vėliau paaiškėjo, kad čia būta ir jų. Vienoje iš patalpų galima pasigrožėti išlikusiais lipdiniais ir barokinėmis nišomis, kurios šiandien kol kas tuščios. Čia maišosi daug architektūrinių stilių ir jų detalių. Durys išlikusios senos, nors ir dažytos, ir tvarkytos. Vienoje iš patalpų buvo dvaro biblioteka, ta paskiris buvo išsaugota ir technikume. Visus laikus išgyvenusios koklių krosnies niekas nekūreno jau ir tarpukaryje, šalta ji ir dabar – juk sunku numatyti, kiek patikima būtų senų ortakių sistema.

Buvusi dvaro koplyčia, su be galo gera akustika, kuri nežinia kiek pravertė vėliau čia įsikūrusiam technikumo direktoriui, dar toliau – patalpos, kuriose dar nuo lituanistų stovyklų stovi lovos, o kas buvo dvaro laikmečiu, galima tik spėlioti.

„O čia kambarys, kur buvo pralošiami dvarai – ovalinis kortavimo kambarys. Man šis kambarys yra pats gražiausiais, – sako Audronė, mums besižvalgant į kolonomis išpuoštą dailią menytę“.

Salietės iniciatyva - tarptautinės kalbininkų stovyklos

Atsiradus rimtoms investicijoms, šie rūmai galėtų suspindėti gražiausiomis praeities spalvomis, juolab, kad ir autentikos ženklų čia dar galima rasti. Tačiau lėšų nėra, aiškios rūmų likimo konsepcijos nėra, pasitvarkyti seniūnijai ar bendruomenei tiesiog taip kaip būtų pajėgu, negalima – paveldas. Laimėjus kokį nors atsitiktinį projektą, kažkas padaroma, o po to ir vėl – stop. Keista, bet šie rūmai niekada nebuvo siūlyti privatiems investuotojams, o juk gerai pagalvojus, čia būtų galima sukurti nuostabų kultūrinį gyvenimą. Pastatas palyginus nėra didelis, aplinkui parkas, šalia tyvuliuoja ežaras – visos sąlygoms pačioms įdomiausioms veikloms.

Tą, atrodo, įžvelgė ir Salose gimusi bei užaugusi kalbininkė Gina Kavaliūnaitė-Holvoet. Su savo belgu vyru, lingvistikos profesoriumi Akseliu Holvoet, dar 2004m. ji pradėjo rengti tarptautines kalbotyros vasaros mokyklas ir kviesti į jas mokslininkus iš daugybės.

Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje vietos gyventojau jau laukia ypatingų svečių: kalbininkų, meno kūrėjų, žymių muzikų ir net dvasininkų. Tuo pat metu vyksta ir Salų muzikos festivalis, džiuginantis ir svečius, ir vietinius. Sunku būtų išvardinti visus čia koncertavusius atlikėjus, beje, visada atrandančius laiko pabendrauti ir su vietos gyventojais. Miestelis tuo metu gauna dozę aukščiausios prabos kultūros. Tiesa, šiemet dėl pandemijos, svečių sulaukta mažiau, muzika pritilo, tačiau tradicija nenutrūko. Atrodo, kad kultūros žmonėms patinka autentiškas dvaro grožis ir ypatinga aura, kuri galbūt kurti filmą „Širdys“ čia atviliojo ir režisierių rokiškėną Justiną Krisiūną. Žiūrėdama tą filmą, visada norėjau sužinoti, kur jis buvo nufilmuotas – keista atrodė vieta, pasiklydusi laikmečiuose. Nenuglaistytas dvaro grožis čia traukia ir pavienius turistus, ir net jaunavedžių poras fotosesijoms. Nors kalbat apie tarptautines kalbininkų stovyklas, tai Rokiškio savivaldybės vadovams jau turėtų pradėti darytis gėda, kad turint tokią puikią inicaityvą, gyvenimo sąlygos dvare, švelniai tariant, baigia prasilenkti su elemantariais civilizuoto gyvenimo poreikiais.

Edukacijose netrūksta vaikų

Nuo XVIa. išlikusiuose rūsiuose kažkada buvo valgykla ir virtuvė, vėliau aludė, dar vėliau vienos salietės iniciatyva įrengtas Žvelybos muziejus, o dabar dalis patalpų yra išnuomuotos Rokiškio turizmo informacijos centrui ir jose įrengtas Salų amatų dirbtuvės, kuriose vyksta įvairios edukacijos. Palinkę prie medinių figūrėlių uoliai jas spalvino vaikučiai ir mums lankantis. Augenija Ruželienė vaikų grupių laukia su keramikos, vėlimo, piešimo ir kitomis edukacijomis, jos vyras Sigitas Ruželė yra vienintelis dvaro darbuotojas ir praveda medžio dirbinių edukacijas.

„O vienais metais kaimo bendruomenė, vadovaujama jos pirmininkės Irinos Kalnietienės su režisiere Neringa Daniene pastatė spektaklį „Katės namai“. Vaidino vietiniai žmonės, buvo išnautota visa dvaro aplinka, apjungtos kartos, tai buvo kažkas nuostabaus. Gaila, kad tik vieną kartą“, – prisiminė pašnekovė.

Visa tokia veikla ir šiandien teikia dvarui gyvybės ir prasmės, tačiau jo galimybės tikrai kur kas didesnės. Juo labiau, kad ir aplinka yra puiki. Laimėti projektai pasitarnavo tvarkant dvaro parką, mat iš 74 salos hektarų visa dvaro teritorija užima 12, o salos perimetras – 3,5 km. Salų dvarą labai romantiška pasiekti plaustais, kas labai patinka vaikų grupėms. Gaila tik, kad užtvenkus Ilgio upelį, buvo apsemta parko dalis ir supuvo baltosios 200 metų senumo tuopos. Jų nykstantys 6 metrų skersmens kamienai dar ir dabar stebina parko lankytojus. Begalinio žavesio aplinkai teikia ir antras pagal dydį Dviragio ežeras, pagal formą primenantis ragus ir turintis savo legendą. Ten, kur dvarai, visada legendos, bet dar nuostabiau, jei juose jos sugebamos kurti ir šiandien. Salų dvarui norisi palinkėti naujų legendų ir gražaus pilnaverčio gyvenimo.

Pagal legendą Dviragio ežeras atsirado tuomet, kai jautuką ganiusi ir lietaus nesulaukusi mergaitė ištarė: „Einam, Dviragėli, namo“. Prasidėjo lietus ir aplink pasidarė ežeras.

Vintažo Ženklai

Ilgamečiai šeimininkai - fon Roppai

Gaisras inspiravo pokyčius

Kuliamoji vis dar tebeveikia.

Pakruojo dvaro rūmams - apie 200 metų

Įkvepianti Pakruojo dvaro praeitis

Dvarišką atmosferą kuria į savo vaidmenis įsijautę aktoriai, o ir visi kiti darbuotojai.

Du milijonai gėlių

Po vienu stogu - daug amatininkų ir edukacijų

Rūmuose – XIX a. dvaro gyvenimo atmesfera

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

1883 metais prasidėjusi firmos "Johnson Brothers" istorija baigėsi, bet jos kurtų indų gyvenimas tęsiasi kolekcijose ir norinčių gražiai gyventi žmonių kasdienybėje.

Johnson Bros - Stafordšyro keramikos dalis

Servizas tinka ir pietų, ir pusryčių serviruotei.

Amerika - buvo viena didžiausių firmos "„Johnson Brothers“ indų importuotojų ir jaibuvo skurta indų serija "Istorinė Amerika".

Keturių brolių firma

Išlikimo pokyčiai

Indai iš linijos "Eternal Beau" taip pat domina kolekcininkus.

O šie servizai gaminti jau būnant „Wedgwood Group“ sudėtyje.

Istorijos pabaiga - kolekcijų pradžia

Kolekcijoje apie kurią rašau, radau net kelis skirtingus indų žymėjimus, rodančius, kad jie nėra vieno amžiaus. Seniausi - XXa. vidurio, jauniausi galbūt net XXa. pradžios.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Dvaro teritoriją puošia 9 latvių ir lietuvių menininkų skulptūros, skirtos Lietuvos 100 - ečiui.

Neįgyvendinti buvusių šeimininkų lūkesčiai

Dvaro vietininkas Laurynas Mišanovas prisipažino, kad diena prabėga akimirksniu - reikalų visada daug.

Dvaro šimtmečius mena seni rūsiai ir lubų sijos.

Ilzenbergo dvaras didžiaja dalimi atstatytas tik iš privataus kapitalo.

Interjeras kurtas negailint nei laiko, nei lėšų

Baldai ir interjero detalės atvežti iš Italijos. Visi jie yra nauji, pagaminti pagal XIXa.pabaigos - XXa. pradžios klasicizmo rūmuose dominavusį stilių.

Vytauto Landzbergio vardo ir jo knygų bibliotekoje šiandien yra 130 iš 137 jo išleistų leidinių. Ir čia dar nuostabiai kvepia mediena - visi baldai iš ąžuolo.

Likęs be šeimininkų dvaras sunyko

Dvaro svečius pasitinka 500 metų senumo ąžuolas.

Atstatyti ir kiti Ilzenbergo dvaro pastatai

1863 m. sukilimą menanti pirtis, atstatyta nuo pamatų.

Seni laiptai veda į Meilės salą Ilgės ežere.

Pakeliui į Meilės salą

Už Meilės salos, kurioje taip romantiška pabūti - jau Latvija.

Ar ne ąžuolams dėkui, kad taip gera būti Ilzenbergo parke? Šis - Meilės saloje vadinasi Ilzės ir įsimylėjėliai po juo prisiekinėja amžinąją meilę.

Ilzenbergo dvare išskirtinė vieta tenka meninės kalvystės darbams: vartai akmenų tvoroje, istorinių patrankų kopijos, apžvalgos aikštelių ir rūmų tvorelės, rūmų laiptinės turėklai ir šviestuvas - tai vis kalvių darbai.

Parke pamatysite tikslią Stelmužės ąžuolo kamieno kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo.

Tarp šimtamečių ąžuolų Ilzenbergo dvaro gyvenimas persirito į II-ąją tūkstantmečio pusę ir tęsiasi puoselėjant visas praeities tradicijas.

Stelmužės kamieno kopija ir dvaro ąžuolai

Natūralios žemdirbystės principais kuriamas Ilzenbergo dvaro ūkis

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos.

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Didingi ir kilmingi šeimininkai

Po 1977 m. Herbų salės restauracijos herbuose neliko Vyčio. Atidengtas jau Nepriklausomybės laikais.

Salų dvaro rūmuose - autentikos ženklai

Salietės iniciatyva - tarptautinės kalbininkų stovyklos

Edukacijose netrūksta vaikų

Pagal legendą Dviragio ežeras atsirado tuomet, kai jautuką ganiusi ir lietaus nesulaukusi mergaitė ištarė: „Einam, Dviragėli, namo“. Prasidėjo lietus ir aplink pasidarė ežeras.

Kažkada čia buvo kurta graži aplinka, nors sunkaus gyvenimo netrūko. Kumetynas ir tas papuoštas kolonomis.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia