BeFunky-collage (52)

Art Deco stiliaus tachtos restauravimas pagal senųjų meistrų technologiją

Šiandien mums labai pasisekė. Drauge su restauratore Julija ŠPAKOVAITE mokysimės restauruoti Art Deco stiliaus tachtos minkštąją dalį pagal senųjų meistrų technologiją. Julija savanoriauja Art Deco muziejuje, visai neseniai pradėjusiame veikti Kaune ( Gedimino g. 48-5) ir kaip tik ten galima pamatyti šį naujam gyvenimui prikeltą baldą. Dabar, kai Art Deco stilius tampa toks populiarus, o Kaunas gali vadintis jo sostine Lietuvoje, tai labai vertinga pamoka. Juo labiau, kad šio stiliaus baldų dar galima rasti kauniečių namuose, tiesa, tikrai ne džiuginančios būklės, ypač kalbant apie minkštuosius baldus. Tačiau, kaip paaiškės, ne viskas prarasta – reikia žinių, kantrybės, noro ir senas – naujas Art Deco baldas papuoš ir Jūsų namus. Dar daugiau - baldas bus išsaugotas ir mes žengsime dar vieną žingsnį tvarios kultūros link.

Tachta iš 1930-ųjų

Restauruojama  Art Deco stiliaus tachta sukurta apie 1930 – uosius metus, bet jos autorius nežinomas. Tuo metu buvo gaminama daug tokio stiliaus baldų ir kauniečiai mielai jais apstatinėjo savo Art Deco architektūros namus. Tai buvo gero skonio požymis ir reveransas to laikmečio madai. Natūralu, kad tokių baldų dabar Kaune ir išlikę daugiausiai.Restauruojamos tachtos minkštoji dalis labiausiai nukentėjusi:  praradusi formą, jaučiama lūžusi spyruoklė, neoriginalus gobelenas nusitrynęs ir skleidžia blogą kvapą.  Pradėjus ardyti tachtą buvo pastebėta, kad ji jau buvo restauruota – keistas gobelenas. Nuimant neoriginalų gobeleną buvo aptiktos senojo gobeleno vinutės, taip pat skiautė seno gobeleno.  Minkštoje dalyje atrasti arklio ašutai ir jūros žolė, lininės virvės, variuotos spyruoklės. Visa tai bus pasistengta išsaugoti, nekeičiant jokiomis kitomis medžiagomis.

Art Deco stiliaus terminas atsirado Paryžiuje 1925 m. kaip tarptautinės ten vykusios parodos trumpinys – „Exposition Internationale des Arts Decoratifs et Industriels Modernes“. Art Deco stiliuje įkūnyta mokslo pažanga (atsirado elektra), pasaulio pažinimas (stilius eklektiškas, jame vakarietiški kanonai papildomi azijietiškais bei afrikietiškais motyvais) ir žmonių potraukis grožiui (prabanga ir išskirtinumas, gausus dekoras). Tad interjero dizaine atsispindi skirtingų kultūrų tradicijos. Raštai geometriški: lenktos linijos, primenančios stilizuotus saulės spindulius, trapecijos, laiptuotumas, zigzagai. Funkcionalumas derinamas su pabrėžtina prabanga. Grafinai elementai – rėmeliai ir kontūrai karaliauja ne tik balduose, bet ir panaudojami grindų, sienų ir lubų apdailai. Šis stilius gyvavo XXa. 3-4 dešimtmečiuose.

Be darbų plano - nei žingsnio

Primename , kad šį kartą akcentuosime tik minkštosios dalies restauravimą, nors tachta buvo restauruota pilnai.  Darbų planą pravartu pasidaryti visada, net jeigu tai visiškai mėgėjiška restauracija. Jis padeda susikoncentruoti, planuoti reikiamų medžiagų įsigijimą, terminus. Šiuo atveju kreipsime dėmesį kaip naudoti tik autentiškas paminkštinimo ir visas kitas medžiagas – jokios sintetikos, jokių šiuolaikinių pakaitalų. Taigi šį kartą reikės: 

  1. Dalinai išardyti minkštą dalį;
  2. Sutvirtinti sėdimosios dalies rėmą;
  3. Šalinti nešvarumus, plauti jūros žolę bei ašutus;
  4. Pakeisti lūžusią spyruoklę, tvirtinančią vielą;
  5. Perrišti spyruokles;
  6. Apkalti spyruokles džiuto maišo medžiaga bei prisiūti kantą iš nendrių šiaudų;
  7. Formuoti kantą;
  8. Slėgti jūros žolę ir ašutus;
  9. Tvirtinti impilinę medžiagą ir gobeleną.
  10. Surinkti baldą į visumą.

Arklio ašutai

Arklio ašutų pluoštas – natūralus gyvūninės kilmės produktas, pagamintas iš arklio bei kitų galvijų uodegų plaukų mišinio. Pluoštas ekologiškas, jam ruošti nenaudojamos jokios cheminės priemonės ar sintetinės medžiagos. Ašutai yra sukaršiami ir termiškai apdorojami garais 120 °C karštyje bei džiovinami 100 °C temperatūroje specialiose džiovinimo krosnyse. Tokiu būdu pluoštas natūraliai dezinfekuojamas bei paruošiamas naudoti minkštų baldų bei čiužinių gamybai. Ašutų pluoštas pasižymi ne tik higieninėmis, bet ir higroskopinėmis savybėmis, t.y. pluoštas gali absorbuoti net iki 25 % savo svorio drėgmės nesušlapdamas. Tokia žaliava yra elastinga, lengva, pralaidi orui, ilgaamžė bei patvari užpildo medžiaga.

Jūros žolė

Sausa jūros  žolė nuo seno naudojama kaip minkštų baldų užpildas. Tai puiki alternatyva porolonui. Ji yra elastinga, higieniška, atspari drėgmei, gerai vėdinasi. Žolė naudojama kėdėms, sofoms, foteliams gaminti. Jis tinka senų antikvarinių baldų restauravimui. Tačiau dažniausiai baldų jūros žolė naudojama kaip ortopedinių čiužinių užpildas.

Nendrių šiaudai

Nendrių šiaudai – dar viena natūrali medžiaga, kuri buvo naudojama kantui sukurti.

Žingsnis po žingsnio

  1. Išardyta minkštoji dalis: čiužinys ir trys pagalvės. Čiužinys išardytas iki spyruoklių surišimo įvertinant, kad yra geros būklės, pašalinama lūžusi spyruoklė bei lūžusi tvirtinančioji viela. Pagalvės išardytos iki drobės su kantu, įvertinant, kad yra geros būklės. Ardant pagalvę, atrasti arklio ašutai, o ardant čiužinį – jūros žolė. Tai medžiagos, kurias visais atvejais verta išsaugoti, nors kartais atrodo, kad tai tiesiog neįmanoma. Reikalai pasitaiso viską tiesiog išplovus ir išdžiovinus.

2. Suklijuotas skilęs medinis čiužinio rėmas, užlopytos vinių padarytos skylės įklijuojant medinius pagaliukus į jų vietas.Išsiurbtos visos dulkės, o vietose kur neįmanoma prieiti – išpūsta oro kompresoriumi. Išplauta jūros žolė ir ašutai naudojant 5 % ūkiško muilo tirpalą. Išskalauta 2 kartus švariu 40o C temperatūroje vandeniu. Išdžiovinta pakėlus nuo žemės laikant savaitę laiko kambario temperatūroje.

3.Pakeista lūžusi spyruoklė, prisiūta prie pagrindo medžiagos. Pakeista tvirtinančioji viela, pririšta prie spyruoklių bloko. Spyruoklės perrištos 3 mm džiuto virve. Kiekviena spyruoklė surišta mažiausiai 8 mazgais, taip pat surištos tarpusavyje į bloką. Taip pat surištos tarp spyruoklių esančios virvės. Virve surišta ir tvirtinančioji viela.

4. Spyruoklių blokas uždengtas džiuto maišo medžiaga, ji prikalta prie medinio rėmo. Iš džiuto maišo medžiagos iškirptos ilgos juostos, jos prisiūtos prie viena linija prie išorinio spyruoklių ir tvirtinančios vielos krašto.  Iš nendrių šiaudų suformuotas volas ir prisiūtas prie išorinių spyruoklių ir tvirtinančios vielos krašto, uždengiant jį džiuto maišo ilgomis juostomis.Nendrių šiaudų kantas persiūtas taip formuojant vienodą aukštį ir storį, naudojant lininį trijų gijų siūlą ir lenktą adatą. Taip persiūtas visas perimetras 3 kartus.

5. Ant pasėsto ir pagalvių dėta jūros žolė ir sudrėkinta purškiant vandenį, tada paslėgta lygia plokšte ir svoriu. Po paros plokštė nuimta ir jūros žolė prisiūta naudojant lenktą adatą. Jūros žolė apkerpama pagal formą ir jos likučiai sudedami į nedideles duobutes.Toks pat procesas kartojamas su arklio ašutais.

6. Impilinė medžiaga uždėta ant čiužinio ir pagalvių, įtempiama, susmaigstoma smeigtukais ir prikalama, smeigtukai išimami. Ant įtemptos medžiagos uždėtas gobelenas, susmaigstomas smeigtukais ir prikalamas mažais vinukais, smeigtukai išimami.

 

Restauruodami minkštuosius baldus, ypač didelį dėmesį atkreipkite į audinius, nes tai didžioji dalis šių baldų grožio. Jeigu tik yra galimybė, rinkitės juos maksimaliai artimus originalui. Jeigu baldas buvo kelis kartus restauruotas ir pirminį audinį nustatyti sunku, atkreipkite dėmesį į laikmetį. Art Deco stiliui būdingi geometriniai ar augalinai raštai, kartais – natūralūs egzotiškų gyvūnų kailio ar odos raštai. Spalvinė gama nuo dramblio kaulo iki žalios ir mėlynos spalvų, o taip pat aukso bei sidabro blizgesys. Audiniai aksominiai, šilkiniai ar žakardiniai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Už restauracijos pamoką dėkojame restauratorei Julijai ŠPAKOVAITEI.

Kviečiame apsilankyti svetainėje https://www.artdecomuziejus.lt/ ir suplanuoti savo viešnagę į muziejų. 

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

BeFunky-collage (48)

Neblėstanti „Capodimontės“ porceliano šlovė

Porceliano žinovai puikiai žino šį vardą, dar daugiau jis tapo simboliu visko, ką geriausio porceliano srityje sukūrė Neapolio meistrai. Garsioji mėlyna karūnuota „N“ raidė - tai ženklas žymintis unikalią kokybę ir išskirtinį stilių, kurio pasaulyje daugiau nėra. Originalius gaminius kūrusi manufaktūra nustojo egzistuoti XIX a., tačiau jos tradicijos tęsiasi ir jas kruopščiai palaiko šiuolaikiniai gamintojai.

Florencijos skulptoriaus Giuseppe Gricci darbai turėjo savo stilistiką: buvo elegantiški, bet žaismingi.

Italų manufaktūra – karalienės iniciatyva 

„Capodimonte“ (kartais Capo di Monte) porceliano manufaktūrą 1743 m. įkūrė Ispanijos karalius Karolis III iš Burbonų dinastijos, iš karto po to, kai užkariavo Neapolį ir Siciliją. Idėją pasiūlė naujai iškepto valdovo žmona – Marija Amalia iš Saksonijos. Ši išsilavinusi moteris buvo subtilaus skonio, globojo amatų plėtrą, o polinkis į porcelianą buvo jos genuose. Mat karalienės senelis Augustas II Stiprusis Meisene buvo įkūręs garsią porceliano manufaktūrą, kuriai tuo metu nebuvo lygių Europoje. Marija Amalia svajojo, kad Italijos gamyklos gaminiai užtemdytų vokiško porceliano šlovę ir taip pat tartų savo svarų žodį keramikos gaminių gamyboje. Karolis III paklausė žmonos ir manufaktūra buvo įkurta. Nors tuo metu Itlijoje jau veikė dvi porcelaino manufaktūros Venecijoje ir Turine.

 

Nauji meistrai – nauja mišinio receptūra

 

Marija Amalia pasiūlė įmonei vadovauti belgų chemikui Livio Ottavio Scheppersui, kuris kartu su sūnumi Karlu ir ėmėsi žinomo kaolino mišinio sudėties tobulinimo. Gamyboje taip pat dalyvavo vietos menininkas Giovanni Caselli ir Florencijos skulptorius Giuseppe Gricci. Pastarasis menininkas ir sukūrė grupinių ir pavienių figūrėlių modelius, kurie vėliau tapo „Capodimonte“ skiriamuoju ženklu ir jį išgarsino toli už savo gimtojo Neapolio.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Iki 1755 m. manufaktūra dar buvo papildyta penkiais pagrindinių meistrų padėjėjais, kurie gamino liejimo formas. Tuo tarpu Marija Amalia siuntė žmones į kitus Italijos regionus ir užsienį ieškoti slaptų porceliano gaminimo receptų, o taip pat ieškoti kaolino, kuris būtų iš prigimties plastiškas ir pakeltų aukštą degimo temperatūrą. Dėl to iš esmės ir buvo sukurta nauja medžiaga, kuri nuo vokiečių ir kinų kolegų skyrėsi subtilia  struktūra, skaidrumu ir specialiu, šiltu atspalviu, kuris  atsirasdavo gaminius išdegus. Gaminiai atrodydavo tarsi padengti stiklu. Mišinys, kurį sudarė mažiau kaolino – keramikoje naudojamo baltojo molio ir didesnis procentas lauko špato, leido lengviau lipdyti smulkiausias detales, tačiau buvo kaprizingas jį išdegant. Vėliau jis gavo pavadinimą „minkštas porcelianas“. Būtent ši medžiaga šiandien naudojama kuriant elitinę brangią keramiką ir menines skulptūras.

„Capodimonte“ gamykloje, esančioje to paties pavadinimo kalvos viršūnėje šalia Karolio III vasaros rezidencijos, buvo gaminami stalo komplektai, figūrėlės ir net interjero detalės. O šalia to manufaktūroje dar buvo gaminamas ir kinų stiliumi dekoruotas porcelianas Marijos Amalijos salonui, kuris vėliau tapo nuostabiausia karališkųjų rūmų dalimi. Dabar pirmajame Karališkų  rūmų aukšte (1738m. – 1957m. statyba ir rekonstrukcija ) ir yra įsikūręs „Capodimontės“ porceliano muziejus. Karalienės salone, pažymėtame 52 numeriu, visos sienos padengtos porceliano panelėmis, yra eksponuojami 3000 porceliano darbų, pagamintų Burbonų dinastijos valdymo laikmečiu, jį puošia didžiulis porceliano šviestuvas, o lubos imituoja porcelianą.  Šis salonas buvo užbaigtas 1759m. Visi manufaktūros gaminiai pradžioje buvo pažymėti mėlyna arba auksine Burbonų dinastijos lelija.

Capodimonte porceliano žymėjimas. 1. 1743-1759, 2.1759-1771. 3.1771-1834. 4.Po 1920

Persikraustymas ir atsinaujinimas

 1759 m. Karolis III atsisakė Neapolio sosto ispanų naudai ir su šeima persikėlė į Madridą. Kartu su savim jis perkėlė porceliano gamybą, pasiimdamas visą mobilią gamyklos įrangą, per 5 tonas žaliavų, apie 40 neapoliečių darbininkų ir skulptorių Gricci. Įmonė gavo pavadinimą „Manufactura del Buen Retiro“, jos gaminiai niekuo nesiskyrė nuo itališkų modelių ir turėjo tą patį prekės ženklą. Tačiau nuo 1803 m. vietoj minkšto porceliano buvo pradėtas naudoti kietasis porcelianas, kuris kartu su populiarėjančia klasicizmo mada pakeitė gaminamų gaminių stilių ir dizainą. Kol gamykla Ispanijoje aktyviai plėtojosi, Neapolio įmonė, likusi be karališkos paramos, ėmė nykti. Nors liko krosnys ir daugybė formų skulptūroms ar stalo reikmenims išlieti, gaminti porceliano nebuvo kam, nebuvo ir suinteresuotųjų.

Tik po 15 metų fabriką atgaivino Karolio III sūnus Ferdinandas I. Jis buvo perkeltas į naują vietą Portiči, Neapolio priemiestyje. Kai kurie buvę darbuotojai taip pat ten persikėlė ir stengėsi kuo labiau išsaugoti motininės įmonės tradicijas ir unikalų stilių. Tačiau kai kurie pakeitimai įvyko.

Be ryškių glazūruotų daiktų, buvo pradėtos gaminti labai gražios, subtilios spalvos monochrominės figūrėlės iš biskvitinio porceliano, kurios būdavo išdegamos tik kartą ir neglazūruojamos. Sodrus rokokas su savo piemenėlių scenomis užleido vietą klasicizmui, piemenys ir piemenės užleido vietą senovės dievams ir herojams. Siužetuose atsirado senovės graikų ir egiptiečių motyvai. Tačiau neprilygstama produkto kokybė išliko ta pati. Tiesa, XVIII a. pabaigoje įmonė pradėjo naudoti naują prekės ženklą – tamsiai mėlyną didžiąją raidę „N“su  karūna virš jos. Šis ženklas išliko iki šių dienų.  

 

Biskvitinis porcelianas degamas tik kartą.

Napoleono Bonaparto era

Kai Napoleonas Bonapartas 1806 m. užėmė Neapolio karalystę, Ferdinandas I pabėgo į Siciliją saugodamasis joje dislokuoto britų laivyno. Tai buvo liūdnas įvykis ne tik visai valstybei, bet ir Europoje pirmaujančiai porceliano manufaktūrai. Įmonė vėl nyko, nors kurį laiką ir toliau dirbo ir netgi gamino statulėlių seriją, skirtą Napoleono valdžiai. Vis dėlto, 1819 m. manufaktūra buvo visiškai uždaryta, o turtas buvo parduotas iš varžytinių.

Kaip tik šiuo laikotarpiu prasideda pirmieji mažų vietinių gamyklų bandymai klastoti „Capodimonte“ gaminius, klastojant ir  jo prekės ženklą. Daugelio padirbinių kokybė tuo metu buvo prastesnė už originalo, tačiau šiuolaikiniuose aukcionuose jie dažnai parduodami kaip originalai ir tik specialistas gali atskirti tikrąjį „Capodimente“ gaminį – ne tokie jie buvo ir blogi. Nepaisant ekonominių sunkumų ir politinio nestabilumo XIX a. pradžioje Neapolyje porceliano gamyba  tęsėsi, nors ir kuklesniu mastu. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas praktiškiems indams, o ne meniniams darbam. Gamintojai kruopščiai  nukopijavo „Wedgwood“ pieno produktų indų rinkinius, padengtus permatoma švino glazūra, ir pradėjo gaminti saviškius. XIX a. antroje pusėje Neapolyje atidaryti pirmieji privatūs porceliano fabrikai: Majello, Mollica, Cacciapuoti, Visconti.Visi jie vienaip ar kitaip atkartojo „Capodimonte“ dizainą, o daugelis turėjo ir įmonės logotipą „N“ su karūna. Pamažu karališkosios manufaktūros pavadinimas pradeda žymėti ne konkrečią įmonę, o konkretų gamybos stilių ir būdą. Pavyzdžiui, Worčesterio gamykla Anglijoje gamino „Capo di Monte“ figūrėlių iš minkšto porceliano kolekcijas, kurios taip pat buvo išpildytos elegantiškai, kruopščiai ir atkreipiant dėmesį į detales. Ir nors jos buvo mažai panašios į neapolietišką prototipą, šis faktas liudijo aukštą gamyklos prestižą Europos gamintojų akyse.

Tačiau buvo ir nesąžiningų gamintojų, kurie bandė atsigriebti, naudodamiesi „Capodimonte“ šlove. Jų abejotinos kokybės gaminius irgi puošė garsus prekės ženklas ir tai vėliau kėlė sumaištį tarp  antikvarinių daiktų kolekcininkų. Dar daugiau sumaišties yra dabar, todėl karūnuota N raidė ant gaminio dar tikrai nieko nereiškia. Ir jeigu už daiktą prašoma labai daug, sakant, kad tai „Copodimonte“ originalas, reikėtų konsultuotis su specialistais.

 

Porcelianinės "Capodimontės" meistrų linksmybės.

Ikoniško porceliano ypatybės

Pirmoji „Capodimonte“ manufaktūra atsirado tuo metu, kai Europa kaip tik bandė išaiškinti šimtmečių senumo kiniško porceliano paslaptis. Saksonijos gamintojai atrado savo kaolino masės receptą, kuris leido jiems užimti lyderio pozicijas keramikos rinkoje. Nesunku atspėti, kad jie neskubėjo dalintis gamybos paslaptimis su galimais konkurentais. Neapoliečiai turėjo sugalvoti savo receptą praktiškai „nuo nulio“, atsižvelgdami į vietinio baltojo molio ir papildomų „priedų“, didinančių medžiagos plastiškumąir pakantumą karščiui, sudėties subtilybes. Originalių produktų gamybai buvo naudojami keli kaolino tipai iš pietinių Italijos regionų ir retas lauko špatas. Ir italams pavyko. Dėl unikalaus mišinio elastingumo buvo galima lipdyti smulkiausias detales: ažūrinius nėrinius, gėlių žiedlapius, daugiasluoksnius drabužius, paukščių plunksnas ir pan. Be to, porceliano biskvitas pasirodė esąs tankus, ant jo gerai lipo gražiausių ir subtiliausių atspalvių  dažai ir puikiai laikėsi glazūra, blizgėjusi taip kaip stiklas.

Produktai buvo degami dviem ir trimis etapais. Reikėjo maksimalios 1240° C temperatūros, kad glazūra visiškai ištirptų ir gaminys pasidengtų tolygiai. Skyrėsi ir spalvos, kurios buvo naudojamos skirtingais laikmečiais. Pavyzdžiui, klasikinio „Capodimonte“ porceliano spalvų gama yra blanki, vyrauja šilti atspalviai, kurie būdingi ir pačiam moliui. Kai kuriems darbams dar buvo naudojamas ir 24 karatų auksas. Daugybė moteriškų figūrėlių drabužių buvo dekoruoti puikiausiais nėriniais, kurie irgi turėjo savo paslaptį. Jiems pagaminti tikras ažūrinis audinys buvo panardinamas į kaolino masę ir paliekamas trumpam mirkti. Gaminį išdegant tekstiliniai nėriniai sudegdavo, o porceliano nėriniai virsdavo amžinais.

 

Prekių asortimentas skirtingais metais

*1743 – 1759m. populiariausi gaminiai buvo tabakinės, uostomojo tabako dėžutės, žvakidės, indų rinkiniai vakarienei,  gėlių vazos, rašalinės. Tai pat buvo gaminamos dekoratyvinės konsolės, veidrodžių rėmai, laikrodžiai, lempos. Rokoko stiliui atstovavo paprastų valstiečių figūrėlės, sąmoningai pagražintos ir ryškiai nudažytos.

 

*1771 – 1806m. gaminiai buvo kuriami pseudo antikvarine dvasia ir juose vyravo etruskų motyvai. Biskvitinės skulptūros, kopijavo graikų, romėnų ir renesanso laikų dizainą. Iš neglazūruoto porceliano buvo kuriamos purių gyvūnų figūrėlės, apdorojant jį  specialiu būdu.

 

*XIX a. tiek indai, tiek figūrėlės dekoruoti pagal anglišką tradiciją. Porceliano gėlių kompozicijos atsiranda krepšeliuose ar vazose, ažūriniuose induose ir padėkluose. Skulptūrinės grupės vaizduoja daugiausia aukštuosius visuomenės sluoksnius.  Herojai  rafinuoti, vyrauja XVIII a. puošnūs drabužiai.

 

Kiekvienu laikotarpiu "Capodimontės" porceliano žymėjimas skyrėsi, tačiau tai jo neapsaugojo nuo gausybės padirbinių. Tiesa, kai kurie iš jų buvo tokie geri, kad juos šiandien sunku nuo originalo atskirti net specialistams.

 

Šiuolaikinis prekės ženklas

1925 m. „Capodimonte“ gamykla buvo dar kartą atgaivinta. Įmonė atsidarė Milane, toli nuo Neapolio, Italijos šiaurės pietinėje pakrantėje. Laikydamasis laiko dvasios, gamintojas pradėjo kurti skulptūrinio žanro scenas pagal Volto Disnėjaus animaciją. Ne visi darbai  turėjo vienodą meninę vertę, tačiau atlikimo technika liko nepriekaištinga.

Šiuo metu kelios Italijos įmonės varžosi dėl teisės tęsti „Capodimonte“ tradicijas. Kai kurie iš jų siūlo Viktorijos laikų stiliaus porcelianą – patikrintą klasiką su sodriu, įvairių figūrų dekoru, kiti seka Milano keliu, specializuodamiesi linksmose, nuotaikingose kasdienio gyvenimo scenose. Šiap ar taip – tai jau ne antikvariatas, nors tikrai brangus ir kokybiškas porcelianas.

Artigiano Capodimonte

Neapolyje įsikūrusi įmonė yra tiesioginė karališkosios gamybos paveldėtoja. Jos gaminiai yra oficialiai firminiai, tai reiškia, kad jie gaminami pagal originalias XVIII a. technologijas ir visiškai atitinka aukštus keramikos standartus.

Asortimentas nedaug skiriasi nuo ankstesnio „Capodimonte“ asortimento, tačiau gamykla neužsiima staliniais indais, pirmenybę teikia išskirtinai dekoratyvinei krypčiai. Gaminamos gėlių ir vaisių kompozicijos, stalinių lempų ir žibintų šviestuvai, Velykų ir Kalėdų dekoras, paukščių skulptūros, įvairūs suvenyrai, sienų plokštės, porceliano papuošalai.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

BeFunky-collage (50)

Medienos vaškas baldams: ne tik atnaujinti – ir tausoti

Gyveni gyveni, kol vieną dieną apsidairai ir supranti, kad namai tapo nebegyvi – trūksta gaivumo, spindesio, šviežumo, o neseniai vykusi generalinė tvarka ne ką tepadėjo. Tačiau jeigu Jūsų namuose daug medinių paviršių, nesunkiai galima rasti išeitį ir padėtį pataisyti greičiau negu galima būtų tikėtis. Tiesiog į pagalbą turėtų ateiti MEDIENOS VAŠKAS - 100 proc. natūralus ir labai lengvai naudojams produktas.

Medienos vaškas, norintiems gyventi švariai ir tvariai

Gamintojai šį savo savo produktą vadina medienos vašku baldams, bet iš tiesų tai priemonė visiems mediniams paviršiams atgaivinti. Jis tinka ne tik antikvariniams, vintažiniams ar tiesiog seniems baldams atnaujinti, bet ir namų interjero aplinkai atgaivinti. Medienos vašku galima nupoliruoti seniai kokią nors priemonę bemačiusias medines duris, juo galima atgaivinti medinių laiptų ar jų turėklų spalvą, atnaujinti medines grindis. Svarbu, kad visi šie paviršiai nebūtų padengti laku, o ir prieš tai būtų buvę vaškuoti ar beicuoti. Gera žinia ir ta, kad ši priemonė nekeičia gaminio spalvos, o tik atgaivina senają ir paslepia laiko trūkumus: įbrėžimus, įtrūkimus, įdrėskimus. Žinoma, labiausiai ji pravers tiems, kas namuose turi ar neseniai įsigijo senovinių ar net antikvarinių baldų. Kas dėl antikvariato, tai vieni žmonės nori, kad jis atrodytų kaip naujas, o kiti laiko ženklų visiškai nesibaido, nors norisi, kad baldas būtų tiesiog gražus, švarus, estetiškas. Būtent šiai, antrajai kategorijai klientų, labiausiai ir gali praversti šis bičių produktas. Baldas įgis naujų spalvų, pasislėps nedideli jo defektai,  vaizdas bus kaip grįžus iš restauravimo dirbtuvės. Žinoma, nebus paslėpti dideli įtrūkimai, vinių skylutės ar kiti didesni defektai, bet baldas po procedūros su medienos vašku tikrai ypatingai suspindės.

VAŠKO GALITE ĮSIGYTI ČIA.

Jei rūpi ekologija namuose ir pasaulyje

Gamintojai šį savo produktą vadina revoliuciniu. Kodėl? Pirmiausiai turbūt dėl visiškai paprasto jo naudojimo. Atidarius vaško talpą, jo nereikia daugiau niekaip ypatingai ruošti: imi kempinėlę ar šluostę ir įtrini gaminį. Antra, turbūt dėlto, kad jis būdamas toks paprastas yra labai veiksmingas. Nupoliravus juo baldus ar kitus medinius paviršius, jie tikrai atsišviežina ir bet kokios mintys juos keisti naujais, lieka tiesiog praeityje. Taigi tai puiki priemonė visiems tiems, kurie pradėjo puoselėti tvaraus naudojimo kultūrą ir po pirmo nusidėvėjimo neskuba daikto išmesti. Iš tiesų norisi paagituoti saugoti medinius daiktus. Pirmiausiai dėl to, kad jie pastaruoju metu labai brangsta, o antra dėl to, kad taip mes saugome gamtą – žiūrėk, kokio ąžuoliuko jūsų poreikiams tenkinti jau ir nereikės kirsti. Dar vienas dalykas: domėkimės savo palikimu, tyrinėkime senų daiktų istorijas, gilinkimės į vertę. Išmesti – lengva, išsaugoti – sunku, bet kartais labai verta. Ypač, jei po ranka yra medienos vaško ir senut senutėlis baldelis jo pagalba gali tiesiog sušvytėti. Ir trečia, ši priemonė be jokios chemijos, t.y. draugiška gamta ir žmonėms. Tai, žinoma, aktualu – ekologinė tema šiuo metu per pasaulį tiesiasi raudona gija ir  jeigu prie jos savo darbais galime prisidėti kiekvienas iš mūsų – tai yra gerai. Kartais visi mūsų veiksmai veriasi į sunkiai plika akimi pastebimą grandinėlę. Juk įgydami medienos vaško, mes teturime vieną tikslą: atnaujinti kažkokį medinį paviršių. O iš tiesų tą veiksmą lydi visa filosofija, kurios pagrindas  ne išmesti, o naudoti toliau, vadinasi, gyventi, tvariai, ekologiškai ir mažiau prisidėti prie šiandienos perteklinio vartojimo. 

 

 

Medinys durys prieš ir po vaško naudojimo.

Pagal www.lektro.lt pateiktą medžiagą parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš www.lektro.lt archyvo

Geriau kartą pamatyti, nei daug kartų paskaityti, geriau kartą pabandyti, nei daug kartų pamatyti. Video-Jums.

IMG_8892 copy

Grūdai – duonai, šiaudai – namams

„Kas gali būti gražiau nei tokia ekologiška ir tvari filosofija? Nusikūlei javų lauką: turi duonos ir gali turėti namus“, - sako Šiaudinių namų statytojų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys, o aš jo klausydama jau žinau, kad vien šiaudinių namų statybos ypatumų aprašymu apsiriboti negaliu. Nes kol jie buvo pastatyti, pirmiausiai atsirado Daumanto ir dar kelių jo bendraminčių, galvose. Seniai, gal 1995-1996m., kai jis aktyvus žaliasis galop susirūpino, kaip savo ekologines idėjas įgilinti, įprasminti ir teoriją parsivesti namo.

Į tvarią kultūrą – su genais ir smalsumu

Ekologijos idėjos į Daumanto gyvenimą, galima sakyti, atkeliavo su genais. Prosenelis – veganas ir tolstojietis, tvaraus gyvenimo būdo ir ekologinių vertybių puoselėtojas, močiutei, tėvams – tokios vertybės irgi nebuvo svetimos. Žodžiu, kaimiečiui – kauniečiui viskas, kas susiję su gamta buvo artima, miela ir sava nuo pat vaikystės. Kai prasidėjo Sąjūdis, Domantas nėrė į Žaliųjų veiklą, tapo aktyviu „Atgajos“ klubo nariu, mitingai, protestai, kova už tą ar aną tapo jo kasdienybe, buvo stichija ir gyvenimo prasmė. Po to per menus, net teatrą, papuošalų kūrimą ir turbūt įgimtą žingeidumą  jis savarankiškai atsidūrė statybų aikštelėse ir tikrai ne vien į kitų darbą pažiūrėti.

„Statybos man buvo  labai įdomu, pradėjau giliau domėtis šia sritimi, po to pradėjau plėstis, įkūriau įmonę“, – atsiradimo šioje srityje pradžią mena Domantas.

Bet mintys apie ekologiją niekur nedingo, tad statybų parodose dairėsi ekologinių medžiagų ir veltui. Jų buvo tiek mažai ir jos buvo tokios neesminės, kad ekologine statyba net nekvepėjo. Tvari ir ekologinė statyba tuo metu neegzistavo, o ir paskutinę natūralią medžiagą – medį pradėjo aktyviai išstūminėti plastikas.

Lemtingas susitikimas Indijoje

„Šiaudas mane arba aš jį radome labai keistai – Indijoje. Indija mano meilė, bet aš dar nebuvau joje buvęs, todėl, kai brolis pasiūlė nuvažiuoti, mielai sutikau. Aplankėme ašramus, šventyklas ir vienoje iš jų aš sutikau architektą lietuvį Petrą Devižį, kuris man ir papasakojo apie šiaudinius namus. Jis Lietuvoje jau buvo pastatęs pirmą šiaudinį namą, buvo šiaudinio namo pradininkas, o man tai buvo didysis atradimas ir virsmas“, – prisiminė Domantas.

Tuo metu jau buvo internetas, šį tą buvo galima aptikti jo erdvėje, paaiškėjo, kad šiaudiniai namai joks ne stebuklas. Jau gerą šimtą metų jie stovi Amerikoje ir dar nesiruošia griūti, yra Vokietijoje ir kažkiek Skandinavijoje. Amerikoje juos statė neturtingi naujakuriai, o vėliau, kai atsirado kitkavimo aparatai, irgi mažiau turtingieji, bet tai ir buvo antra banga. Po to – pramoninė revoliuciją, cementas viską išstūmė ir šiaudas kaip statybinė medžiaga grįžo į Europą tik 1986-87 metais.

„Mes dešimtmečiu vėliau ir pakliuvome į tą antrą bangą. Bet statymo technologija buvo pakankamai žemo „pasidaryk pats“ lygio, niekas nesiėmė jos vystyti inžinieriškai ar technologiškai. Vėliau paaiškės, kad perversmą šioje srityje mes sugebėjome padaryti“, – tarsteli Domantas.

 

Šiaudo reikia gero, sauso ir visą jį suspėti susandeliuoti per rugiapjūtę, kad užtektų statybinės medžiagos visus metus. Geriausi šiaudai būtų rugių, bet tinka ir kiti žiemkenčiai - kviečiai ir kvietrugiai. Jų stiebai storesni, jie patys labiau apsisaugoję nuo kenkėjų.

Įkurta asociacija ir švietimo banga

Šiaudinių namų statytojų asociaciją įkūrė jau septyni nariai, tikintys, kad kažkada šiaudizmas – taip jie vadino šį statybos būdą – švęs pergalę. O tuo metu jie nėrė į šviečiamąja veiklą. Jie statė namus, ieškojo, eksperimentavo ir tuo pačiu rūpinosi idėjos sklaida. Nebuvo viskas paprasta, bet jeigu kažkuo tiki, tai ir labai sunku nebūna. Tema buvo visiškai nauja ir įdomi, asociacijos narė Edita Milutienė apie šiaudinius namus parašė knygą, buvo begalė seminarų, salės netalpino visų norinčių. Kalbos buvo ugningos, o štai praktikos ugnis ruseno lėčiau ir ne visada sėkmingai. Kelionėse į Vokietiją, Angliją ar Baltarusiją pas tokių namų statytojus ne visi atsakymai buvo rasti. Taigi idėjos pirmeiviams juos rasti teko patiems eksperimentiniais būdais.Vis dėlto, po visos švietimo bangos atsirado žmonių, kurie patikėjo šiaudiniais namais ir sakė, kad jiems reikia tokio dalyko. Asociacijos nariai patarimų negailėjo, važinėjo į statybvietes ir namukai vienas po kito kilo.

„Žinoma, man kaip statybininkui rūpėjo, kad šie namai būtų aukščiausios kokybės. Pirmiausiai prisišnekėję seminaruose savo  tiesą įrodinėjome sau ir kitiems praktiškai ir, reikia pripažinti, kad ne visada viskas pavykdavo. Viena ant kitos sudėtos kitkos –  tai dar  ne namas“, – juokiasi Domantas.

Nors, iš principo, kitkos, o tiksliau šiaudas yra viskas. Tai juo užpildomas karkasas, kuris ir virsta sienomis, o pastaruoju metu – jau ir grindimis bei lubomis.

Šiaudas – ideali statybinė medžiaga

„Man tada, o ir dabar atrodo, kad šiaudas tiek iš technologinės pusės, tiek iš medžiagiškumo, tiek iš filosofinės ir ekologinės pusių yra ideali statybinė medžiaga. Juk pamačius žydintį ar nokstantį javų lauką, geltoną ir auksinį, tai sukelia stiprius, turbūt kiekvieno lietuvio kraujyje esančius jausmus, energiją, emocijas, pojūčius.  Ir štai: javus nukūlėme, duoną suvalgėme, o šiaudas tapo tavo namais. Kas gi gali būti gražiau, tvariau, ekologiškiau, pasmingiau. Tas paprastas javas tenkina didžiausius žmogaus poreikius: pamaitina ir suteikia stogą. O toji suakumuliuota saulė ir iš žemės paimta energija niekur nedingsta. Būnant tokiame name jaučiasi visiškai kitokia aura ir energetika“, – tai Domanto tvaraus naudojimo filosofija.

Tenka grįžtį į javų lauką: kokie tinka, kokie ne, kokie geriausi? Pasirodo, kad net čia nebuvo viskas taip paprasta. Šiaudų reikia gerų, sausų ir visus juos suspėti susandeliuoti per rugiapjūtę, kad užtektų statybinės medžiagos visus metus. Tai – iššūkis. Ūkininkai per rugiapjūtę pametę galvas dėl grūdų ir niekam neturi laiko – problemų buvo daug. Geriausi šiaudai būtų rugio,  bet tinka ir kiti žiemkenčiai – kviečiai ir kvietrugiai. Jų stiebai storesni, jie patys labiau apsisaugoję nuo kenkėjų. Ir ne, jų neėda pelės. Pirmiausiai jos į stipriai supresuotą šiaudo kitką neįlenda, o jeigu ir įlystų, tai neėstų, nes to niekada nedaro. Bet problemos tam ir yra, kad būtų išspręstos, tad procesas juda ir šiaudizme. Idėjinių šiaudininkų bendruomenė pasistato sau namelius, bet tęstinumo lyg ir nėra. Už tai daug tokių, kurie nori, kad tuos namelius jiems pastatytų kas nors kitas.Tenkinti paklausos tampa neįmanoma, reikia daug rankų darbo, daug žmogiškojo faktoriaus ir tada ateina metas technologiją kelti į kitą lygmenį. Arba ateina metas antram etapui.

Skydinės technologijos sukūrimas tapo proveržiu šiaudinių namų statyboje.

Skydinės technologijos proveržis

„Man kilo mintis padaryti skydinę technologiją, kurios pasaulyje dar nebuvo. Padėjo vėl Indija, mat būtent ten išvažiavęs 2008m. supratau, kaip ją padaryti. Tai gamykliniu būdu jau po stogu surinkta tam tikrų matmenų konstrukcija, vadinamasis modulis iš karkaso su užpildytais šiaudais. Turint namo projektą, perki atitinkamą kiekį modulių, surenki juos statybų aikštelėje į krūvą ir per vieną dieną turi namo sienas. Ši technologija iš karto prilipo, žmonės mielai tai pirko, ji atvėrė kelius statyti tokius namus visiems tiems, kas neturi gabumų ir noro statytis patys. Virsmas buvo labai ryškus, gera pasiūla išaugino paklausą. O mes važinėjome po visas parodas, matėme, kad žmonės ieško ir neranda to, ką mes jau galime pasiūlyti. Su šia technologija mes buvome pasaulio eko inovacijų penketuke, mus kopijavo, šnipinėjo, pirko ir ardė skydus, bet kažkodėl niekam nepavyko. Tam tikri niuansai yra ir juos sunku suprasti. Taigi šiaudizmas gyvuoja, ekologinio namo idėja plinta, tvaraus naudojimo kultūroje – jau ir mūsų indėlis. Tokių namų Lietuvoje yra gal per 200, o užsienyje – per 300. Toliausias užsakymas buvo iš Vladivostoko. Šiuo metu tokiomis skydinėmis konstrukcijomis užsiima kelios įmonės, jos bendradarbiauja tarpusavyje, o aš iš savo firmos išėjau: kūryba ir laisvė man visada buvo patraukliai už verslą, nors pradžioje buvau investavęs labai daug lėšų. Tai buvo mano iššūkis ir jis įveiktas“, – trumpai ir aiškiai savo atradimo ir savo paties esmę išdėstė Domantas.

 

Šiaudiniai namai iš išorės nuo įprastų niekuo nesiskiria. Jie gali būti bet kokio dizaino ir stovėti visur: tiek kaimo vietovėje, tie ir mieste.

Šiaudinis namas – bet kokio dizaino ir bet kokioje vietovėje

Atrodo, kad idėja plėsti šiaudizmo, o kartu ekologinio gyvenimo būdo stilių Domantui pavyko.  Juolab, kad šiaudas neįtakoja dizaino, karkasinis šiaudų namas gali būti kad ir penkių aukštų ir stovėti bet kokioje vietovėje, juk aptinkuosi ir šiaudai iš sienų nestyros. Tad šiandien jo nori patys įvairiausi užsakovai. Vieni žmonės domisi sveiko gyvenimo būdu ir tvarumo kultūra ir jiems reikia gilesnio šios filosofijos pritaikymo realybėje lygmes.  Kiti skaičiuoja ekonominę naudai, nes šie namai labai šilti ir sveiki: šiaudas sulaiko šilumą, o molio tinkas reguliuoja namo mikroklimatą. Yra ir tokių, kurie tokiu statiniu nori išsiskirti. Tačiau beveik visi yra ekologinio gyvenimo šalininkai, besirūpinantys ir savimi, ir gamta.

Todėl įveikę pirmąjį statybų etapą, visi mąsto, kaip tos šiaudinės konstrukcijos neuteršti chemija, kaip ekologijos temą pratęsti apdailoje, balduose, o galiausiai visame gyvenimo būde. Dabar, anot Domanto, ir čia jokių sunkumų nelikę, viskas ištirta ir išspręsta, nors irgi ne iš karto.

Molio tinko galimybės irdekoratyvumas neriboti.

Šiaudinis namas – eko kryptis

„Jei žmogus renkasi šiaudinį namą, jis renkasi eko kryptį. Išimtys labai retos. Taigi ir mes pastatę šiaudų namą, kažkada susidūrėme su apdailos problema. Norėjosi jį tinkuoti moliu. Lietuvoje molio tradicijų nebuvo likę, bet mes jas radome Estijoje kartu su dar tebedirbančiais meistrais. Atsivežėme meistrus, padarėme seminarą, jie pamokė tinkuoti ir išvažiavo. Pačios molio receptūros mes neturėjome. Bet kai jau medžiagą pamatai, tai šį tą ir supranti. Šiandien mes turime geriau nei jie – molio receptūrą sukūriau pats. Pradėjome daryti atsparias kam tik nori molio aslas, spalvotus dekorus ir dabar lietuviškas molio tinkas nenusileidžia geriausiems Vokietijos ir Olandijos pavyzdžiams. Mes jau išradę visko daugiau“, – džiaugiasi Domantas ir čia pat prisipažįsta, kad dabar stato giminės namą, dar ant tėvelio, prieš trisdešimt metų išlietų pamatų.

Juokiasi, kad dabar tai jau žino viską ir namas turėtų išeiti puikus. Naudojami naujausios kartos skydai, iš kurių bus ir sienos, ir perdangos, ir lubos, ir net grindys. Statomas tarsi ant polių, jis atrodys kaip skrendantis ore. Žinoma, kad bus molio tinkas, asla ir greičiausiai Lietuvos baldininkų baldai, nors dėl to turbūt  teks šaukti ne vieną šeimos pasitarimą: namas bus trijų brolių, sesers ir mamos. 

Šiaudinių namų savininkai renkasi eko kryptį, todėl namų apdailai naudoja tik natūralias medžiagas.

Lietuvius traukia laisvi ir nepatirti dalykai

„Kalbant apie baldus, tai, žinoma, kad jie bus mediniai. Juolab, kad Lietuvoje baldžių kultūra labai stipri. Apskritai, kodėl lietuvis ir šiaudizmas Lietuvoje susidraugavo?  Latviai turi 5 namus, estai gal irgi 5, o mes jų turime 200. Aš manau todėl, kad lietuviai – novatoriški, inovacijoms imlūs žmonės.  Paimkime Darių ir Girėną,  prieškario aviaciją, tai kiek jau tokių žmonių yra pasaulyje? O oro balionai? 1990m. jie tik atsirado, o dabar mes jų turime daugiausiai pasaulyje. Laisvi dalykai visada traukė lietuvius. Šiaudizmas be klientų irgi nebūtų išplitęs. Taigi, Lietuvoje aš matau iš tiesų be galo daug kūrybiškų ir keistų žmonių geraja prasme. Toks mūsų identitetas, tapatybė. Ir aš pats turbūt vienas iš tų idėjinių. Jei būčiau žinojęs, kiek turėsiu įdėti pinigų, jėgų, laiko ir kiek per tai prarasiu, turbūt to nebūčiau daręs. Kita vertus, džiaugiuosi, kad tai įvyko“, – sako Domantas.

Atsakymai rasti, bet klausiančių visada bus

O šiaudininkų bendruomenė ir toliau egzistuoja. Kaip ir toliau egzistuoja eko bendruomenės, kurių nariai akyviai bendrauja ir net kartu stato šiaudų namus. Tas darbas kaip terapija, kaip laiko leidimo būdas, kaip bendruomenės jungtis, drauge kuriant tai, kas skleidžia gerą energiją ir aurą. Ir ne, tie namai nedega, nes net atvira liepsna kaitinamas šiaudų briketas neužsiliepsnojo, mat ten visai nėra deguonies, o aptinkuotas moliu praktiškai jis tampa visiškai nepavaldus ugniai. Ir ne, jie nepelyja, nes darant tyrimus greičiau apipelijo plastikas nei šiaudas ir, kaip jau minėta, jų neėda pelės ir kiti vabaliukai, nes tokia šiaudo prigimtis. Bet…šiaudai turi vieną priešą ir tai yra vanduo. Todėl namas turi būti statomas tik iš sausų šiaudų ir jokio lietaus statybų metu. Į tokius ir panašius klausimus ir toliau labai kantriai atsakinėja Domantas Surkys ir toliau propaguojantis šiaudizmą. Sako, kad dabar tai jau nėra jokia naujiena, bet jeigu žmonės ketina statyti tokį namą, jie visada turės klausimų. Panašu, kad visi atsakymai yra rasti ir visais jais dosniai dalijamasi.

Rasa Žemaitienė

Pašnekovo archyvo nuotraukos.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia