hugo sojus

Kokias istorijas pasakoja dvarų paveikslai?

Paveikslų tema užkabino būnant Burbiškio dvare (Radviliškio r.) ir klausant vienos paveikslo radybų istorijos. Tada naiviai pagalvojome, kad pilni dvarai romantiškų pasakojimų apie tai, kaip dvarų šeimininkai randa antikvariatuose senus paveikslus ir jie po ilgų išlikimo kelionių grįžta į savo namus. Tačiau, lankant dvarus paaiškėjo, kad tokių stebuklingų istorijų nėra daug. O jeigu ir yra pavykę kažkaip išsaugoti viename ar kitame dvare buvusius paveikslus, tai dažniausiai jie sugrįžta ne į dvarą, o į paveikslų galerijas, ar bent jau to krašto muziejus. Vis dėlto, keletą istorijų iš savo vasarinių kelionių parsivežėme, o temos taškus ant „i“ sudėjome drauge su dr. Eugenijumi SKERSTONU. Kelių išsamių leidinių apie madą ir interjerą autorius maloniai sutiko atsakyti į kelis su paveikslų tema susijusius klausimus. Bet – pirmiausiai istorijos.

Į Burbiškį sugrižęs šeimininkas

Burbiškio dvarą (Radviliškio r.), šiandien garsų Tulpių šventėmis, nemažą laiko tarpą valdė Baženskiai. Galima sakyti, kad nuo jų valdymo pradžios dvaro sodyba įgavo visai kitokį veidą. Prie to daug prisidėjo Mykolas Baženskis, ypač daug dėmesio skyręs parko atnaujinimui. Jis iškasė keletą tvenkinių, suformavo salas, sujungė jas tilteliais ir pavadino jas romantiškais vardais. XXa. pradžioje Burbiškio  dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomi, čia lankėsi Jonas Basanavičius, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė,  Petras Vileišis. Gamtos prieglobstyje pleveno meno dvasia ir intelektualūs pašnekesiai. Mykolo Baženskio portretą viename iš antikvariatų Vilniuje dideliam savo diaugsmui rado dvaro direktorius  ir siela Egidijus Prascevičius. Jis buvo nupirktas, sugrįžo į dvarą ir puošia jo interjerą. Beje, šis dvaras, be kita ko, turi ir labai gausią nuotraukų kolekciją, kuri pradžiugintų ne tik mėgėjų, bet ir fotografijos profesionalų akis.

Du – viename. Ką rinktis?

Beveik mistiška istorija nutiko su Hugo Šojaus dvare (Šilutėje) eksponuojamu paveikslu „Šv. Pranciškus  Ksaveras“, kuris 2010 m. buvo atiduotas restauruoti į Lietuvos dailės muziejų, P. Gudyno restauravimo centrą. Prieš restauraciją buvo atlikti paveikslo tyrimai ir rentgeno, ir ultravioletiniais spinduliais. Ir čia paaiškėjo netikėtas dalykas: tyrimai parodė, kad ant vienos drobės yra du paveikslasi – matosi dvi figūros. Pirmoji figūra užtapyta ir tai yra puošniai apsirengusi moteris, rankoje laikanti gėle, o antroji – matomas šventasis. Kilo dilema, kuris paveikslas turi likti, juk vertingesnis galbūt tas pirmas senesnis? Vis dėlto, buvo pasirinktas Šv. Pranciškus Ksaveras, nes jis ir anksčiau kabėjo dvare. 

Laivas dukros garbei Hugo Šojaus dvare

Paskutinis Šilutės dvaro šeimininkas Hugo Šojus pakeitė visą to krašto gyvenimą, tačiau jam pačiam asmeninis gyvenima ne itin nusisekė. Hugo Šojus vedė šeimos draugų dukrą Mari Džein, kuri gimdydama trečią poros vaiką mirė. Jos tėvas, kaip ir Hugo Šojaus tėvas, buvo laivų statytojas ir vieną laivą buvo pavadinęs dukros garbei  „Mari Džein“. Ant laivo vėliavėlių matomi MD iniacilaiai. Ta proga buvo užsakyta nutapyti ir du paveikslus: vieną – laivo užsakovui, kitą – laivo kapitonui. Vienas iš jų dvare – muziejuje išlieka iki šių dienų ir byloja graudžią ir romantišką jo atsiradimo istoriją.

„Keturi evengelistai“ – Kretingos dvaro turtas

Paveikslą „Keturi evengelistai“ pamatėme puikioje Kretingos dvaro Baltojoje salėje ir prie  jo stabtelėjome dėl jo vertingumo. XVII a. nutapytas paveikslas „Keturi evangelistai“ buvo retauruotas1957 m. Jame vaizduojami keturi evangelistai (iš kairės į dešinę: Morkus, Matas, Jonas, Lukas) su savo ikonografiniais simboliais.  Tai tapytojo Valentin de Boulugne kūrinys ir tai byloja užrašas ant paveikslo:  „Le Valentin. 1601–1634“.  Yra žinoma, kad tapytojas Valentin de Boulogne (1594-1634) nutapė apie 75 paveikslus, kurie saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose ir privačiose kolekcijose ir yra labai vertingi. Sunku tiksliai pasakyti kaip jis pateko į Kretingos dvarą, tačiau remiantis istoriniais šaltiniais galima daryti prielaidą, kad paveikslas priklausė Vladislovo Tiškevičiaus itališkajai meno kolekcijai. Vis dėlto, nuostabu, kai tokio lygio menininkų darbai “išgyvena” iki mūsų dienų dvaruose ir muziejuose, kurie patys buvo ant išlikimo ribos.

Eugenijus SKERSTONAS: "Paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis".

Žmonės skiria didelį dėmesį remontui, po to baldams ir labai dažnai pamirštami interjere meno kūriniai, tarp jų ir paveikslai. Ar Jūsų nuomonė būtų kitokia, kokie Jūsų pastebėjimai?

E.S. Negalėčiau teigti kategoriškai, kad vaizduojamosios dailės kūriniai pamirštami. Savo įžvalgas pradėčiau pasamprotavimu, kad ne visi jaučia poreikį savo namuose gėrėtis meno kūriniais, taip pat ne visi gali sau leisti juos įsigyti, jeigu kalbame ne apie tariamus, o tikrus meno kūrinius ir suprasti jų tikrąją paskirtį arba, kaip mėgstama sakyti mūsų laikais, misiją. Jeigu namų puošybai apsisprendžiama pasirinkti paveikslus (sakykime, tapybos darbus, reprodukcines graviūras), tai, visų pirma, pasikliaujama savaja menine nuojauta arba nuovoka. Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti. Vaizduojamosios dailės kūrinių eksponavimas namuose pastaruosius tarsi personifikuoja, jiems suteikia unikalumo, perteikia namų savininkų meninių aspiracijų turinį, suteikia intelektinio solidumo. Taigi paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis. Sakykime, kolekcininkai (daugelis jų – profesionalūs meno žinovai) arba menotyrininkai be mano minėto ir įprasto pasirinkimo kriterijaus – gėrėjimosi – atkreitų dėmesį į kūrinių vertę rinkoje (tai sudėtingas klausimas ypač tada, kai ta rinka neapčiuopiama), kuriai poveikį daro kūrinio amžius, įrodyta autorystė, autoriaus žinomumo geografinė aprėptis, signatūra (parašas), žinoma, tema, kilmės ir buvusių kūrinio savininkų istorija. Iš esmės kitaip reikėtų vertinti šiuolaikinių, dar aktyviai dirbančių, autorių darbus. Beje, apie investavimą į meno kūrinius esu ne kartą skelbęs straipsnių, aptarinėjęs viešose paskaitose.  Jeigu namai puošiami paveikslais tik todėl, kad taip daro kiti, sakykime, draugai, pažįstami, taip pat todėl, kad „reikia“, jeigu nenori atrodyti visiškai abejingas meno sričiai ar jos neišmanėlis (tokiais atvejais įžiūrėčiau snobiškumo apraiškas), tai geriau jų atsisakyti, nes kitaip paveikslai taps erzelio pretekstu.        

Dr. Eugenijus Skerstonas primena, kad paveikslai tas pirkinys, į kurį verta investuoti.
(Vido Černiausko nuotrauka).

Pagal ką turėtume pasirinkiti savo namams paveikslą? Ar egzistuoja, kalbant šia tema, kokie nors kriterijai, geras skonis, apskritai?

E.S. Kriterijų yra ne vienas ir ne du – jų daug; keletą jų paminėjau atsakydamas į ankstesnį klausimą. Pratęsdamas jį, galėčiau išvardyti dar keletą svarbių: paveikslų visuma (jų skaičius), atsižvelgiant į jų atlikimo technikas (sakykime, tapybos darbų iškabinti šalia grafikos darbų – nereikėtų, tai būtų didelė klaida), eksponavimo ant sienų kompozicija, atsižvelgiant į atstumus, paveikslų formatą (mažesnio formato – apačioje, didesnio – viršuje; mažesni juk geriau apžiūrimi iš arti…) ir t.t. Kalbant apie meninį skonį, tai jokio „teisėjo“ lyg ir nėra. Kiekvienas iš mūsų tai, ką matome suvokiame skirtingai, taigi ir gėrimės skirtingai. Asmeniui ji gali būti priimtina arba ne, o požiūris į per ilgą laiką susiklosčiusias „taisykles“ gali būti vertinamas kaip dogmatiškas, taigi neatmestina, kad gali kilti noras jam priešintis.   

Ar yra taisyklė, apsprendžianti paveikslų kiekį ant sienos, vienoje erdvėje ir pan.?

E.S. Vienintelės taisyklės atrasti lyg ir nepavyktų – skirtingais istorijos etapais, skirtingose kultūrose, įskaitant religijas, vaizduojamosios dailės kūrinių, taigi ir paveikslų skaičius, o tai pat jų eksponavimo kompozicijų būdų, būta neapsakoma įvairovė. Nežiūrint į tai, galėtume išskirti tam tikras tendencijas, kurios galėtų būti laikomos komponavimo taisyklėmis ar principais. Paminėčiau geometrinį paveikslų grupavimo principą įprastai galiojantį mažo formato darbams. Simetrinį arba klasikinį, kuris labiausiai priimtinas man pačiam, kai paveikslų centras esti akių lygyje. O jam priešingas yra  asimetrinis grupavimas, kuris žvilgsniui nepatrauklus, tačiau daugelis mano, kad „įdomesnis“ už simetrinį. Taip pat paminėtini horizontalus ir vertikalus principai. Tapybos ir grafikos darbai dažniausiai grupuojami pagal temas, ikonografinio lauko (vaizdo) – pagal turinį. Neatmestinas grupavimas pagal atlikimo technikas, sakykime grupė pastelės, akvarelės ar guašo technika atliktų darbų.   

Kur įsigyti paveikslą šiandien: galerijoje, aukcione, antikvariate?

E.S. Kur tik pageidaujate, nes visos išvardytos meno kūrinių pardavimo vietos lygiavertės ir, sakyčiau, vienodai patikimos. Daug lemia jūsų apsisprendimas matant kūrinį ir įsiklausant į specialisto komentarus. Turiu minty, kad būtina juos ne tik išgirsti, bet ir suprasti, o tam būtinas pirkėjo, juolab ketinančio įsigyti meno, išsilavinimas. Jo siekdamas pirkėjas turėtų pasidomėti meno istorija, pasigilinti į meniškumo ypatumus, vietinės meno rinkos ir užsienio meno rinkų gyvavimo principus, dailininkų (preities ir šiuolaikinių) veiklą, jų deklaruotas arba deklaruojamas vertybes, susipažinti su plačiai išgarsėjusiomis klastočių ir jų iniciatorių istorijomis. Beje, nusprendusiems investuoti į vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, visuomet patarčiau, nes nepakenktų, kad ir labai pasitikint savimi, kreiptis į meno srities profesionalus, įskaitant, žinoma, muziejininkus, galerininkus, antikvarus ir aukcionų specialistus.  

Paveikslas kaip investicija: verta pamąstyti?

E.S. Išties verta…, bet pamąstyti, įvertinant daug aplinkybių, kurias, net esmines, sunku užtikrintai numatyti. Investavimas – rizikos „įgyvendinimo“ procesas. Esu ne kartą viešai minėjęs, kad investavimas į meno kūrinius – intelektualų veikla, nors labai patraukli snobams ir tai nėra blogai. Meno kūrinio atributavimas (priskyrimas konkrečiam autoriui-kūrėjui) ir autentiškumo nustatymas – itin svarbūs veiksniai, investicijai suteikiantys užtikrintumo. Jeigu kalbėtume apie pirmąjį investavimo aktą, tai jo metu įgyjami menininkų darbai į namus „keliauja“ sukeldami daugybę jausmų, nuojautų ir vilčių. Per daugelį metų ne be pagrindo susiformavo nuomonė, kurią galėtume vadinti ir taisykle: teisingai nustatyta tikrų meno kūrinių vertė, laikui bėgant, nekrinta, bent jau išlieka nepakitusi. Taigi, atsižvelgiant į šią, sakyčiau, istorinę „taisyklę“, investuoti– vert

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

restauracija Frenchis izanga

Kalėdų laukiant – teptukui šokant

Atrodo, kad pagaliau galime atrasti laiko ilgai atidėliotiems darbams ir nors to priežastys nedžiugina, tai nors darbais pasidžiaukime. Kadangi ne už kalnų Kalėdos, tai istoriją norėjome pradėti nuo minties atnaujinti senutėles pačiūžas ir paversti jas kalėdiniu namų dekoro akcentu. Tačiau klaipėdietė Marina BLAŽKO, į kurią kreipėmės patarimo, pasiūlė dar kelias idėjas, kurioms niekaip nepajėgėme atsispirti ir kurios galbūt įkvėps naujoms paieškoms ir jus. Nors dar ir dar kartą primename, kad prieš perdažydami baldus, įvertinkite juos ir dažykite tik tada, kai įsitikinsite, kad ne sugadinate, o pataisote.

Komoda „Baltoji svajonė“

Marina dirba su puikiais „Frenchic Furniture Paint“ dažais, taigi ir mes jokių kitų neieškojome. Juolab kad dirbti su jais tikrai smagu ir svarbiausiai – saugu. Dažai natūralūs, kreidiniai mineraliniai, taigi bekvapiai, greitai džiūsta, prieš naudojimą nereikia nei maišyti, nei skiesti, nei kitaip paruošti. Be to, tinka įvairiems paviršiams.  Savo pamoką Marina pradėjo nuo didžiausio daikto – komodos. Tokio stiliaus naudoti baldai paprastai mus pasiekia iš Vakarų Europos, dažniausiai – iš Nyderlandų. Jie yra gana kokybiški, patvarūs, dažniausiai būna faneruoti kokia nors mediena. Pastaruoju metu tokie baldai pinga, nes nėra itin madingi ar įdomūs tikrojo antikvariato mėgėjams.  Taigi pats tas objektas eksperimentams – istorijai nebūsime prasikaltę. Juolab kad šviesi spalva tikrai gerai dera su jų stilistika, jei tik neįsivaizduosime, kad kuriame Provanso stilių. 

Jei ir Jums reikia tokių dažų, ieškokite jų ČIA.

Komodai restauruoti prireiks šių „Frenchic“ produktų:

„Wolf Whistle” spalvos dažų. pilko vaško.  lako, „Fren Sheen” pudros.

Taip pat pasirūpinkite papildomomis medžiagomis ir įrankiais:

Įvairaus šiurkštumo šlifavimo popieriumi, virtuvine kempinėle, teptuku  (naudojant „ Frenchic“ teptuką dažų sąnaudos būna mažesnės), vaško teptuku, voleliu, keliomis medvilninės medžiagos skiautelėmis.

Dažyti rinkitės baldus, kurie neturi istorinės vertės.

Žingsnis po žingsnio

  1. Pasiruošimas darbui. Pirmiausia nuo komodos nusukame rankenėles, kad jos netrukdytų dirbti, po to nuimame dureles, ištraukiame stalčius. Kad dažai geriau susigertų, visą komodos paviršių nušveičiame šiurkščiu šlifavimo popieriumi, nuvalome dulkes ir baldą nuriebaliname. Paviršius turi būti labai švarus, kad dažai dengtųsi lygiai.  
  2. Dažymas. Komodą dažome voleliu 2-3 kartus. Nudažę palaukiame, kad dažai išdžiūtų( maždaug apie valandą). Norėdami, kad paviršius būtų glotnesnis ir tolygesnis, kiekvieną išdžiūvusį sluoksnį lengvai patriname smulkiu šlifavimo popieriumi. Galiausiai, kai 3 dažų sluoksniai nugula ant komodos, paliekame ją džiūti parą.
  3. Dengimas vašku. Pasirenkame pilką vaško spalvą. Norėdami paryškinti paviršiaus faktūrą ir išgauti sendinimo efektą tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, aplink dureles ar stalčius, paviršių teptuku nuvaškuojame plonu sluoksniu. Vaško perteklių pašaliname švaria medvilnės skiautele ir leidžiame jam džiūti parą.
  4. Dengimas laku. Jei komoda bus intensyviai naudojama, neapsieisime be lako. Jis apsaugos dažus nuo mechaninių pažeidimų. Laką dengiame švelnia kempinėle tris kartus. Sluoksnis išdžiūsta per valandą.

 

  1. Rankenėlių dažymas. Rankenėlėms dažyti sumaišome „Frenchic“ laką ir bronzos spalvos pudrą. Dažome teptuku 2-3 sluoksnius ir paliekame džiūti valandai.

Dar daugiau praktinių patarimų ir darbų pavyzdžių, pamatysite ČIA.

Švytinti banketė

Nedidukė banketė irgi iš sendaikčių parduotuvės. Ją Marina įsigijo jau žinodama, kad baldas stovės toje pačioje erdvėje kaip ir komoda - koridoriuje, taigi ir atnaujinti ją nutarė labai panašiai. Kėdutė medinė, patvari, tik su kiek susidėvėjusiu gobelenu. Darbuokimės drauge, o priemones naudokime tokias pat kaip ir komodai atnaujinti.

  1. Pirmiausia nuo kėdės nuimamame sėdimąją dalį, o nuo jos – seną gobeleną.
  2.  Šiurkščia kempinėlė negailėdami jėgų braukiame per medinę kėdutės dalį ir taip pašaliname dulkes bei įvairius kitus užsilikusius nešvarumus ant medienos paviršiaus. Nuriebaliname, kad būtume tikri, jog paviršius idealiai švarus ir sausas.
  3. Apverčiame kėdutę aukštyn kojomis ir trimis plonais sluoksniais tepame dažus. Sluoksnis, kaip minėta, džiūsta apie valandą.
  4. Imamės minkštosios dalies atnaujinimo. Pirmiausia iškerpame ir uždedame sluoksnį porolono, kad kėdutė būtų minkštesnė ir labiau „pasipūtusi“, ant jos dedame atraižą dailaus  naujo gobeleno ir „prišaudome“ specialiu baldiniu pistoletu metalinėmis kabėmis.
  5. Kėdutės medinę dalį dar dengiame baltu vašku, taip išgaudami lengvą „žiemiškumo“ įspūdį, o drauge ir sendinimo efektą. Vašką patogu dengti specialiu teptuku arba medvilninės medžiagos atraižėle. Vaškuoti reikia ten, kur norisi lengvo sendinimo efekto. Jei norime, galime ir nulakuoti – dažai geriau laikysis.

Pagal paskirtį kėdutę naudojame jau kitą dieną, jei tik negaila – juk pavyko nuostabiai.

Kai pačiūžos pavargsta

...jos tampa Kalėdų dekoracija. O juk nuo jų viskas ir prasidėjo. Ačiū Marina, puikiai išpildžiusiai mūsų prašymą „atgaivinti“ senas pačiūžas. Šventiškuose namuose joms bus tikrai smagiau nei rūsyje.

  1. Pačiūžas kaip ir ankstesnius baldus labai gerai nuvalome, nuriebaliname ir nudžiovinę padengiame dviem dažų sluoksniais. „Frenchic“ dažai tinka gobelenui, stiklui, tad ir odinėms pačiūžoms puikiai tiko. Spalva šiuo atveju –„Hornblower“.
  2. Nudažytas pačiūžas dviem sluoksniais padengiame lako ir bronzos spalvos pudros mišiniu. Dažų beveik nesimato, vien spindesys, bet to ir siekta laukiant švenčių.
  3. Taip dekoruotomis pačiūžomis galime puošti kiemo vartus, namų duris, arb kabintyi ten kur norisi – juk taip gražu ir žiemiška, net tuomet, kai žiemos nėra.

Dar daugiau gražių dekoro idėjų ieškokite ČIA.

Nuotraukos iš asmeninio Marinos BLAŽKO archyvo.

Patiko? www.blamarin.lt laukia Jūsų.

Renavo dvaras2

Biblioteka – Renavo dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas

Į Renavo dvarą Mažeikių rajone, kuriame buvo 13 dvarų, važiavome gan vėjuotą ir darganotą spalio dieną, tačiau subjuręs oras jo žavesio nesumažino. Ant srauniosios Varduvos kranto stovintis mūrinis dvaras, apsuptas didingo angliško stiliaus parko ir ūkinių pastatų komplekso, išties įspūdingas. Tai vienas įdomiausių ir geriausiai išsilaikiusių dvarų ansamblių Žemaitijoje. 1999 metais Renavo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau mus čia atvedė jo išskirtinumas – kažkada dvare buvusi didžiulė biblioteka savo gyvenimą čia tęsia ir toliau. Tiesa, kur kas mažesnė, bet ji vis tiek yra.

Po Renavo dvaro rūmų istoriją pasižvalgius

Ankstesnis Renavo vardas buvo Gaurė arba Gaurai, dažnai minimas ir  Gaurelių vardas. Seniausias dokumentas, kuriame paminėtas Gaurelių dvaras, yra datuotas 1589 m. gruodžio 26 d. Tuomet dvaro pastatas buvęs medinis, šiaudiniu stogu. XVII a. pabaigoje dvarą įsigijo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys – Vokietijoje, Brėmene.  Lietuvoje ji buvo žinoma jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo. Labiausiai jis suklestėjo vokiškos kilmės baronams Rönne, pavertus dvarą savo centrine valda (1753 m.). Renavo vardu dvarą pradėta vadinti tik nuo 1780 m. pagal Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriaus Renė pavardę. Tačiau abu pavadinimai (Gaurai ir Renavas) išliko iki XX a., tik Gaurai virto pagrindinio Renavo dvaro dalimi (palivarku). XIX a. viduryje Gaurai dar buvo vadinami Antapoliu, manoma, kad nuo dvaro savininko Antano Renė vardo.

Baronas Mikalojus Antanas Renė (1795–1877) dvarą valdyti pradėjo XVIII a. viduryje. Jis buvo Vilniaus universitete apsigynęs filosofijos magistro laispnį, todėl labai vertino mokslą ir meną. Renavo dvaras visą Renė giminės valdymo laikotarpį būdavo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Po Mikalojaus Antano mirties dvarą paveldėjo jo brolio Felikso Rene (1797-1857) sūnus  Eugenijus Renė (1830-1895), kuris pats kūrė eiles. 1878 m. jis Vilniuje išleido knygą “Poezye i prace dramatyczne”, pagal save pertvarkė giminės kolekcijos, biblioteką. 1895 m. mirus Eugenijui, Renavas atiteko jo giminaičiams grafams Melžinskiams. 1895 m. čia apsigyvena grafas Feliksas Mielžinskis (1871-1910).  Felikso našlė Stanislava (1869-1958) ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska  buvo paskutinės Renavo valdų savininkės.

Paminklas broliams Stanislovui ir Gabrieliui Narutavičiams. Baronas Antanas Renė pasižymėjo filantropizmu: jis globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos 2 sūnus – Stanislovą bei Gabrielių. Jos vaikams mokyti Antanas Renė nusamdė pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtos, praeities ir kalbos tyrinėtoją Lauryną Ivinskį (1810–1881). Galbūt tai turėjo įtakos, jog auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862–1932) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Beje, prieš mirtį Antanas Renė našlei ir jos vaikams užrašė kapitalą, garantuojantį kuklų pragyvenimą.

Renavo dvaras Antano Renė valdymo laikotarpiu...

Baronas Antanas Renė buvo Telšių pavieto maršalka, mokyklų globėjas, nuo 1850 m. ėjo Telšių pavieto bajorų vado pareigas, garsėjo pomėgiu sodininkauti. Tad dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai. Antanas Renė Vilniaus universitete buvo apsigynęs filosofijos magistro laispnį, taip pat studijavo Tartu universitete, todėl labai vertino mokslą, ypač gamtos,  ir meną.  Antanui Renė labai rūpėjo dvaro reikalai, todėl 1830–1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – čia  ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai. Renavo dvaras siejamas ir su 1863 m. sukilimu. Dvare buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis.

...ir dvaro paveldėtoju tapus Eugenijui Renė

1877 m. dvaro paveldėtojas Antano Renė brolio Felikso sūnus Eugenijus Renė  rekonstravo rūmus. Metalinį prieangį, tikriausiai, pristatė Eugenijus šimtmečio  proga, kai vietovei buvo suteikta giminės pavardė (1880 m.). 1890 m. Renavo dvaro inventoriuje minimi mūriniai pastatai: rūmai, svirnas, arklidė, kluonas, oranžerija, vandens malūnas, karčema; mediniai pastatai – administracinis pastatas, tarnų namas, skalbykla, paukštidė, ledainė ir kiti.

Iki 1895 m. dvare gyvenęs Eugenijus Renė (1830–1895) mėgo keliauti, domėjosi menu, pats rašė eilėraščius (lenkiškai). 1878-aisiais Vilniuje jis net išleido 400 puslapių knygą “Poezye i prace dramatyczne”. Eugenijus Renė Renavo dvare pagal save pertvarkė giminės kolekcijas, biblioteką. E. Renė mirė 1895 m. gruodžio 25 d. Berlyne ir buvo palaidotas jo tėvo statytos Gargždų bažnyčios šventoriaus baltos koplyčios rūsyje.

Dvaras naujų spalvų įgavo šeimininkaujant Feliksui Melžinskiui

Po Eugenijaus Renė Renavo dvarą valdė Felikso Renė anūkas Feliksas Melžinskis (1871-1910). Tais laikais priekinėje rūmų portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. baltojo marmuro židinys, holo dešinėje buvo įrengta puotų salė su židiniu. Rūmų daržo pusėje įrengtas didelis salonas: čia taip pat stovėjo marmuro židinys, kabėjo krištolinis sietynas. Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo, raudonmedžio bei kitų vertingų medžių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas.

Savo unikalumu garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1 000 tomų knygų (dauguma jų gražiai įrištos, vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. II pusės lotyniški leidiniai. Bet į ją mes sugrįšime dar vėliau.

Mielžinskio valdymo laikotarpiu Renavas garsėjo ne tik sodu, bet ir šiltnamiais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį. Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės. Deja, 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, jo archyvas iškeltas į Telšius, kur pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sudegė. Štai kodėl Renavo dvaro istorijai pažinti yra labai maža medžiagos.

Renavo dvaro sodyba mūsų laikais

Po karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. Pirmąkart Renavo rūmai buvo restauruoti 1985 metais. 2012 m. restauruotos dvaro rūmų patalpos: sutvarkytas fasadas, stogas, vandentiekio ir nuotekų tinklai, vidaus elektros tinklai, priešgaisrinė ir apsauginė signalizacijos, pakeisti langai, atnaujintos durys, laiptai, grindys, įrengta vaizdo stebėjimo sistema. Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose, kaip ir anksčiau, veikia atnaujinta nuolatinė Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra. Antrasis aukštas tapo meno galerija, kurioje eksponuojamos įvairios menininkų parodos, vyksta plenerai, susitikimai.

Pastaraisiais metais Renavo dvarą labai išgarsino čia filmuota dalis didelio populiarumo sulaukusio meninio filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ scenų. Anot filmo kūrėjų, šis dvaras iš daugelio pasirinktas, nes sužavėjo jo grožis ir autentika.

Jei teks viešėti Renavo dvare, būtinai pavaikštinėkite po parką, išsiskiriantį medžių ir krūmų rūšių bei jų formų įvairove. Čia auga storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo krūtinės aukštyje siekia per 1,20 m. Parko aplinkoje ryškiai išsiskiria Veimutinė pušis, kanadinė cūga, geltonžiedis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma.

Viena iš dvaro kultūros dalių – biblioteka

Dvaras be bibliotekos turbūt sunkiai įsivaizduojamas, kaip dvaras – be dvaro pastato ar parko. Deja, šiandien retas kuris dvaras gali pasigirti išlikusiomis knygomis, o štai Renave visas  įdomus dvaro bibliotekos kambarys. Knygos į biblioteką pateko nuo XIX a. pradžios iki A. Renne mirties – 1877 metų. Spintos knygoms, kurių čia buvo apie tūkstantis, išsidėsčiusios per du aukštus. Renavo dvaro bibliotekos knygos, kaip ir kitų asmeninių bibliotekų knygos, buvo skirtos tenkinti vieno asmens, vienos šeimos poreikiams ir retai iškeliaudavo iš dvaro. Dauguma šios bibliotekos knygų buvo išleistos 19 a., nemažai 18 a. antroje pusėje. Vietiniai gyventojai dar prisimena, kaip rusų kareiviai iš brangių odinių knygų viršelių darydavosi batų padus, o retomis knygomis pasikurdavo krosnis. Tik stebėtis reikia, kad vis dėlto nemažai  Renavo dvaro bibliotekos knygų išliko. Keletas jų yra saugoma žemaičių muziejuje „Alka”, bei dauguma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Renavo dvaro biblioteką kaupė ir tvarkė rūmų savininkas, vienuoliktosios kartos Renne giminės atstovas A. Renne. Knygų jau turėjo ir jo tėvas Feliksas Renne, turtingas ir išsilavinęs žmogus, masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys.  A. Renne domėjosi gamtos mokslais, studijavo Tartu ir Vilniaus universitetuose, todėl ir jo biblioteką galima būtų pavadinti gamtamoksline, nors tarp jų būta filosofinių, istorinių, mokslo populiarinimo – fizikos, chemijos ir apie astronomiją pasakojančių leidinių, įvairių mokslo šakų žinynų, enciklopedijų, kelionių aprašymų, vadovėlių kalboms mokytis ir itin mažai grožinės literatūros.

XIX a. viduryje biblioteką papildė Žemaičių vyskupo nominato Jono Krizostomo Gintilos bibliotekos knygos – rasta 105 pavadinimų knygų, kurios sudarė bemaž pusę Renavo bibliotekos ir taip čia atsirado atsirado teologinės literatūros. Renavo dvaro bibliotekoje daugiausia knygų buvo prancūzų kalba, kadangi šios kalbos vyravimas XIX amžiaus dvarų kultūroje buvo labai ryškus. Yra leidinių vokiečių, lotynų, šiek tiek – lenkų, anglų, italų kalbomis.

Kai kurios knygos ypač kokybiškos poligrafijos, puikiai išsilaikiusios spalvotos iliustracijos. Dauguma knygų buvo įrištos – vertingiausios turėjo itin gražius, prabangius viršelius, yra ir prastesnės poligrafijos leidinių, net  plonais viršeliais ir primenančių šiuolaikines brošiūras. Ant itin vertingų, brangių knygų jų savininkas A. Renne palikdavo savo autografą, knygų nuosavybės ženklus – lipdes. Ant stačiakampio rėmelio viduje įrašas „A.B.RÖNNE“. Lipdės buvo išspausdintos ant geltono, žalio, balto, violetinio ir mėlyno popieriaus – spalva priklausė nuo to, kokios tematikos knyga. Ant daugelio knygų jau užklijuotos baltos lipdės su Evaldo Renne užrašu. Po jomis dar matyti kiek didesnės įvairių spalvų lipdės. Evaldas buvo A. Renne brolio, gyvenusio Gargžduose, sūnus: po dėdės mirties paveldėjo jo biblioteką. Koks buvo bibliotekos dydis – nežinoma, leidiniai nebuvo sunumeruoti, katalogo nebuvo.

Ši vertinga knygų kolekcija sovietmečiu buvo išvežta: knygos buvo saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, daug jų pateko į privačias rankas. Tačiau neseniai Į Renavo dvaro rūmų biblioteką sugrįžo apie 100 čia buvusių jos savininko A. Renne knygų. Iš viso pavyko rasti 245 pavadinimų knygų. Kitų A. Renne bibliotekos knygų likimas neaiškus, o grįžusiųjų dar laukia kruopštus  tyrinėjimas, jų registracija, katalogo sudarymas.

KNYGOS ŠIANDIEN

Neįsivaizduoju namų be knygų. Kai jų namuose nematau, nuliūstu. Šiaip laikais didelė biblioteka su nuolat kaupiamais enciklopediniais ar mokslo populiaruinimo leidniais tikrai nebūtina, nes gausybė greitai besikeičiančios informacijos virste virsta iš interneto. Akivaizdu ir tai, kad interneto tinklas niekada netaps visaverčiu knygos pakaitalu. Neįmanoma palyginti kompiuterio pelės spragsėjimo su puslapių šnarėjimu, švelnių dramblio kaulo spalvų puslapio su šaltu ekranu,ką jau kalbėti apie tikrų namų estetų požiūrį- odiniai ar net nutriušę kartoniniai senų, retų leidinių viršeliai labai puošia namus. Senų leidinių kolekcionavimas, laimei, populiarumo ir didelio susidomėjimo neprarado. Mūsų laikais kompiuteris ir grožinės ar meno literatūros leidiniai šiuolaikiniame darbo kabinete puikiai „sugyvena“. Tokį sumanymą įgyvendinti visada lengva, nes viską lemia užsiėmimo pobūdis- dirbti su komiuteriu ir skaityti reikia panašių sąlygų, nes abiem aplinkybėmis būtina susikaupti, vadinasi, aplinkos puošyba turi būti santūri. Kita vertus, bibliotekoje tarp knygų tikrai atsirs vietos ir kompiuteriui. Iš patvirtintų praktinių patarimų galėčiau paminėti vieną patį svarbiausią – bibliotekoje reikėtų vengti knygas dėlioti dviem eilėmis.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Jurga SAJENKIENĖ Rasa ŽEMAITIENĖ Jurgos SAJENKIENĖS nuotraukos

Rubriką "Įš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

BeFunky Collage

Emilis GALE: didysis stiklo reformatorius

Nors XIX a. antros pusės prancūzų menininkas Emilis Gale (Emile Galle) pirmiausiai tapatinamas su stiklo meistryste, bet jis ir nepakartojamas baldų kūrėjas, nekalbant jau apie tai, kad yra vienas žinomiausių Prancūzijos Art Nouveau stiliaus atstovų. Bet prasidėjo viskas iš tiesų nuo stiklo.

Kitokiu žvilgsniu į stiklą

XIX amžius galutinai neišsiskyrė nė su vienu iš prieš tai buvusių stilių, jame buvo  pakankamai spalvingas jų mišinys, tačiau visuomenė laukė kažko naujo, troško emocijų sprogimo ir ilgėjosi dar vienos filosofijos. Laimingo atsitiktinumo dėka XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijoje gyveno ir dirbo meistras, kurio meniniai siekiai, drauge dar su keliolika bendraminčių, padėjo pagrindą naujai krypčiai Art Nouveau, apjungiančiai Rytų filosofiją, subtilią Vakarų Europos estetiką ir naujų technologijų galimybes. Meistro vardas buvo Emilis Gale (18460805 – 19040923). Būdamas vos 28-erių jis tapo vieninteliu tėvo dirbtuvių, kurių specializacija buvo stiklo ir keramikos gamyba, vadovu. Nepaisant stabilių pajamų iš tuo metu gamintų produktų pardavimo, jaunasis Emilis matė, kad stiklo gaminiai gali būti ne tik utilitariniai. Stiklo medžiagos plastiškumas ir kartu kietumas jo manymu galėjo atverti kur kas daugiau galimybių eksperimentams. Dėl tokio savo matymo ir kūrybinių bandymų, kurių netruko imtis, jis tapo vienu iš naujo meninio stiliaus pradininkų ir novatoriumi dekoratyvinio stiklo srityje.

Emilis Gale
Emilis Gale

Nauji produktai – meno kūriniai

Emilis Gale gimė ir baigė savo gyvenimą mažame Prancūzijos  Nansi mieste, o jį apsupusi gamta, tapo didžiąją jo mūza. Jo darbuose matomi modifikuoti gamtos motyvai: virš rytinio upės rūko švyti sidabriniai žiogų sparneliai, žydi išskirtinės orchidėjos, karališkos rožės, rafinuoto violeto lelijos, skraido vabzdžiai iš fantastinio pasaulio. Ir visa tai žavingojo Art Nouveau stiliaus ženklai stiklo trapume.

Pavyzdžiui, vaza pavadinimu „Prancūzijos rožė“ tarsi atspindi visą vidinį menininko pasaulį ir jo suvokimą apie tėvynę. iš kurios jis semiasi įkvėpimo. „Dubuo su laumžirgiu“ atrodė panašus į siurrealistinį ne šio pasaulio svečią smaragdo akimis, plaukiantį žiūrovo link. Vabzdys toks grakštus, jo sparneliai tokie lengvi, kad atrodo akimirka ir laumžirgis paliks vanilės-šokolado spalvos vazą ir leisis į tikrą kelionę.

Neįtikėtinas gaminių plastiškumas, grakščios formos, gėlių motyvai, neįprasta stiklui spalvų paletė, tūrinės dekoro figūros kiekvieną kūrinį pavertusios išskirtiniu, sukrėtė pasaulinę parodą Paryžiuje 1878 m. ir per naktį meistrą padarė žvaigžde – jo darbai buvo išgraibstyti neįtikėtinai greitai.

Neįprasti dekoro siužetai ir detalės

Autoriaus naudojama „clair-de-lune“ („mėnulio šviesos“) technika leido pagaminti daugiasluoksnį stiklą, o apdorojus darbą rūgštimi, dažais bei dekoravus raižiniais ir turinėmis figūromis, kiekvienas kūrinys tapo tiesiog išskirtiniu. Juolab, kad ir dekoro temos dažnai būdavo labai neįprastos. Pavyzdžiui, sraigės formos vaza, arba vaza su vynuogėmis dekoruota sraigutėmis, arba vaza su šiknosparniais, arba dėžutė su aštunkoju. Dirbdamas su stiklu meistras naudojo ofortą, drožybą, martelio techniką, kai ant paviršiaus padaromos išpjovos, kurios sudaro ažūrinį foną.

Vėliau Emilis Gale įsiliejo į kitų meninininkų draugiją, bet ir toliau užsiėmė stiklo gaminių propagavimu, sparčiai plėsdamas ir savo gaminių asortimentą. XIXa. pabaigoje jis kūrė nuostabius stiklo ąsočius, dekoratyvines dėžutes, stalo lempas ir kvepalų flakonėlius. Išskirtinio dėmesio nusipelno šio meistro lempos – gracingi, žavingi ir romantiški kūriniai, skleidžiantys ypatingą šilumą nors pagaminti iš gana šaltų medžiagų: bronzos ir stiklo.

Pačiam meistrui visada buvo svarbus ne tiek gaminio siužetas, kiek pats daikto gamybos procesas, stiklo, spalvos, tekstūros derinys. Jis nuolat eksperimentavo, apsunkindamas techniką, todėl vėlesni darbai, daug turtingesni, techniškesni ir kupini papildomų elementų.

Emilio Gale dirbtuvėse buvo gaminami produktai plačiajai visuomenei, tačiau gavęs karališkosios šeimos, garsių rašytojų ar turtingų žmonių užsakymą, meistras darbą atlikdavo pats ir pradėdavo jį nuo eskizo. Jo eskizai tokie gražūs švelnūs ir estetiškai puikūs, taip subtiliai perteikiantys piešinio nuotaiką ir charakterį, kad jau juos galima laikyti meno kūriniais.



Emilis Gale
Emilis Gale

Baldų muzika

Nepaprastai mylėjęs stiklą, Emilis Gale vis dėlto buvo universalus menininkas. Jis puikiai išmanė mena, grafiką, tapybą ir kūrė kasdienius dalykus, bet…ne kasdieniškus. 1895 m. Nansi mieste buvo atidaryta parduotuvė „La Maison de l’Art Nouveau“, kurioje buvo eksponuojami šiuolaikinio stiliaus interjero daiktai, kurių dauguma buvo sukurti novatoriškų dizainerių Emilio Gale ir Luiso Majorelio (Louisas Majorelle), taip pat baldininko, taip pat Art Nouveau stiliaus pradininko.

XIX amžiaus pabaigoje pagal Emilio Gale eskizus sukurti baldai, išsiskiria grakščia forma ir turtingais dekoratyviniais elementais. Menininkui buvo svarbu viskas: patogumas, plastiškos formos, medžiagų pasirinkimas ir apdaila. Nepaisant to, kad Gale gamykloje jau buvo įrengtos mechaninės mašinos, dauguma baldų detalių buvo gaminamos rankomis. Baldai buvo padengti medžio faneruote, dekoruoti paauksuotomis detalėmis ir intarpais. Floristika ir drugeliai išliko mėgstamiausiais meistro dekoro motyvais ir balduose.  Papuošti raižiniais,inkrustuoti įvairių rūšių mediena, stiklu ir brangakmeniais, jie tapo bet kokio interjero puošmena. Labai dažnai baldai buvo iš raudonmedžio, mat jis buvo populiarus dėl įvairių spalvų: nuo rausvai šviesiai rudos iki sodrios plytos ir net šokolado, tamsių violetinio atspalvio medienos raštų. Ši mediena labai kieta, todėl iš jos pagaminti produktai yra puikiai išsaugoti iki šių dienų.

Pagrindinė Art Nouveau stiliaus E. Gale išraiškos priemonė buvo ornamentas, kuris vienu metu ir dekoravo, ir kompociziškai formavo gaminio struktūrą. Beje, poezijos mylėtojas Emilis sukūrė „kalbančius“ kūrinius, mat ant vazų ir baldų labai mėgdavo užrašyti garsių autorių citatas, poetų posmus. Tai buvo be galo romantiška asmenybė ir tą byloja jo kūryba.

Emilis Gale mirė nuo leukemijos Nansyje 1904 m., būdamas populiarumo viršūnėje. Nuo to laiko, keturių dukterų pastangomis dirbtuvės bandė egzistuoti iki 1936 m.. Buvo gaminami nedideli stiklo gaminiai ir kai kurių baldų partijos pagal išlikusius eskizus. Tačiau niekam nebuvo lemta pakartoti Gale darbų. Nepaisant visų pastangų, šeimos fabriko turtas buvo parduotas aukcione, o šiandien tik laimingieji gali pasigirti daiktais, kuriuos sukūrėė meno ir amatų genijus – Emilis Gale, nes didžioji jų dauguma puošia pasaulinio garso muziejus.

Emilio Gale darbų skiriamieji ženklai

Emilis Gale sugebėjo pajusti meno filosofiją ir visada didžiavosi savo darbais. Kiekvieną iš jų meistras visada pasirašydavo, tarsi bučiuodamas prieš leidžiant į didįjį gyvenimą. Emilis Gale buvo originalus ne tik meniniais sprendimais, jo prekės ženklas irgi unikalus.

Ant vazų parašas dažniausiai būdavo apačioje ir harmoningai derėdavo prie gaminio spalvų gamos. Štai ant vazos su peizažu tas parašas panašus į trapią valtį, plaukiančią ežeru, o ant medinės dėžės jis labiau pimena dekoratyvinį augalą, derantį prie pagrindinio piešinio. Ant vazos su begonijų žiedais ir lapais, antspaudas išgraviruotas auksu: sukūrimo metai – 1900 m. – labai subtiliai, įmantriai, neįprastai.

Parašus turėjo ir baldai. Štai sieninė spinta, pagaminta 1900 m. ir dekoruota šakų motyvais, puošniomiss aguonomiss su pumpurais intarsijos technika dešiniajame kampe turi autoriaus parašą, kuris tarsi išlenkta liana.

Po Emilio Gale mirties fabrikas gyvavo kelis dešimtmečius, gaminiai atitiko įkūrėjo stilių, tačiau prekės ženklas pasikeitė. Dvejus metus, pradedant nuo 1904 – ųjų metų prie pirmosios pavardės raidės buvo pritvirtinta žvaigždutė. O kūriniai nuo 1906 iki 1936 m. buvo pažymėti tipiniu antspaudu.

Tačiau unikalūs eksponatai, saugomi viso pasaulio muziejuose, pasirašyti Emilio Gale ranka, yra idealūs, gražūs, nepakartojami net po daugelio metų ir, žinoma, patys vertingiausi.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Švėkšnos dvaras45

Švėkšnos dvaras ir Genovaitės vilos barokas

„Genovaitės“ vila Švėkšnoje stovi tarsi iš dangaus nuleisti miniatiūriniai rūmai viduryje romantiško parko, kuriame dar žaliuoja ir senutėlis ginkmedis. Tačiau vilos, į kurią mus atviliojo gipso lipdinių ir sieninės tapybos tema, istoriją pradėsime nuo visos Švėkšnos dvaro istorijos, kurios dalį išgirdome ir iš dabartinio vilos valdytojo Kęstučio Paulausko.

Dvaras įsikūręs pačiame Švėkšnos miestelio centre, prie neogotikinės Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios. Bažnyčią ir dvarą jungia unikalus dviejų arkų tiltas, o tiesus kaip styga takas ir atveda į „Genovaitės“vilą. Ši bažnyčia buvo pastatyta 1905m., po to, kai Švėkšnos ir Vilkėno dvarų savininkai grafai Adomas Pliateris ir Aleksandras Konstantinas Mykolas Pliateris bažnyčios statybai skyrė 50 000 rublių ir davė visą statybinę miško medžiagą, o jų plytinėse nemokamai buvo išdegintos statybai reikalingos plytos ir čerpės.

Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški liepteliai.

Besikeičiantys šeimininkai

Švėkšnos dvaras, priklausęs Žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a., o miestelis – nuo 1509 m. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 metų, kol vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, kuriam, kaip žmonos kraitis, ir atiteko Švėkšnos dvaras. Zavišos Švėkšnoje šeimininkavo iki 1624 metų, o jau po to šeimininkai ne kartą keitėsi, kol galiausiai 1766 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Šios giminės rankose dvaras išbuvo iki 1944 m. ir didžioji dalis dvaro istorijos kaip tik ir sietina su Pliaterių gimine. Verta prisiminti ir tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kai iš dvaro Pliateriai pasitraukė, jį užvaldė vokiečių karininkai, suniokojo pastatus ir išnaikino garsųjį dvaro „žvėryną“. O1918 m., Lietuvos Nepriklausomybės laikais, iš Rusijos į Švėkšną sugrįžęs Jurgis Pliateris gyveno čia iki pat sovietizacijos pradžios, po to buvo ištremtas, ten mirė ir buvo palaidotas nežinomame kape. 1940-aisiais smarkiai nukentėjo ir dvaras. Sovietų aktyvistai parke sudegino visą senąjį Švėkšnos dvaro archyvą, bibliotekos knygas, sunaikino daug vertingų meno kūrinių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Švėkšnos parkas prie Švėkšnalės upelio ir jam priklausę pastatai grąžinti Jurgio sūnui Aleksandrui Pliateriui ir jo žmonai Laimei Felicijai Pliaterienei, kuri ir ėmėsi dvarą atstatyti. Miestelis tuomet ne juokais sunerimo, ar neliks be parko, tačiau užbėgant pasakojimui už akių, reikia pasakyti, kad ponia Laimė tvoromis neapsitvėrė, jai labiau rūpėjo vilos likimas, tad  ir ją restauruojant ji buvo dažna viešnia viloje. Tačiau jau penkeri metai, kai ponios Laimės nebėra, o kiti paveldėtojai ne tokie greiti kažką nuspręsti ir vilos ateitis pakibusi nežinomybėje. Bet apie viską iš eilės.

„Genovaitės“ vila – moters užgaida

Taigi pagrindiniai Švėkšnos dvaro rūmai ilgus metus buvo mediniai, tiesa, palopomi, padailinami, bet tikrai niekuo neišskirtiniai ir nugriautas tas senas didelis pastatas buvo tik 1952 metais. Dabar iš pagrindinių rūmų likę tik pamatai, o iš ūkinės dalies – svirnas, arklidės ir kalvė. O štai  išskirtinio grožio 1880 metais pastatyta ampyro stiliaus vila, buvo moters užgaida, kurią įgyvendino Adomas Pliateris ir pavadino ją žmonos garbei – „Genovefa“. Ji buvo tarsi vasaros rezidencija, skirta svečių priėmimui ir pokyliams. Ir tų svečių čia tikrai netrūko. Sako, kad viloje yra viešėjęs netgi garsusis žemės reformos iniciatorius Piotras Stolypinas.

Vėliau, jau tarybiniais metais, viloje buvo įsikūrę kultūros namai, biblioteka, buvo butai, užkalus langus rodė kiną ir pan., bet tai nebuvo pats blogiausias variantas, tad ir daugybė vilos vidaus puošmenų išliko iki pat restauracijos.

Parko žavesys

2004 m. dvaro pastatai ir įvairių augalų gausus parkas prie Švėkšnalės upelio paveldėtojos Laimės Felicijos Pliaterienės rūpesčiu pradedami tvarkyti. Rezultatas stulbinantis: dabar 9,5 ha plote žaliuojantis Švėkšnos dvaro parkas – vienas gražiausių Lietuvoje. Parke yra kuo pasigėrėti, pradedant centriniais vartais su tvoros segmentais, sodo vartais su akmenų tvoros liekanomis ir, senovės romėnų medžioklės deivės Dianos statula tvenkinio saloje. Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški  liepteliai.

Prie vilos mus pasitinka  dabartinis vilos valdytojas Kęstutis Paulauskas. Vilą jis yra išsinuomojęs iš dabartinių paveldėtojų, ją tvarko, prižiūri ir pats bando iš šio objekto išgyventi. Šiandien vilos teritorijoje galima ne tik pasivaikščioti, bet ir pasivažinėti karieta, viloje rengiamos fotosesijos, furšetai, santuokos ceremonijos, vyksta kultūriniai renginiai. Tiesa, pandemija šiemet, ko gero, bus sugriovusi visus viloje planuotos renginius, tad tiesiog reikės išgyventi. Tai nėra paprasta, nes mirus poniai Laimei, vilą paveldėjo Laimės seserų vaikai ir dabar niekaip nesusitariama, kaip ją toliau išlaikyti, o laikas bėga ir pradeda reikėti didesnių investicijų.

„Kažkada mažas, kaip ir dauguma kitų Švėkšnos vaikų bėgiojau po parko krūmynus, klausiau pasakojimų apie paskendusį grafienės šunelį, o vėliau teko atstatinėti ir vilą, ir net atkurti paminkliuką tam šuneliui“, – tarsteli Kęstutis rakindamas puošniosios vilos duris.

Tarp kitko

Seniau savo būstų lubas ir sienas žmonės mėgdavo puošti lipdiniais, imituodami rūmų ir didelių dvarų rezidencijų puošybą. Daug tokių puošmenų praradome vaikydamiesi tariamo gero stonio ir mados, o dabar mokame nemažus pinigus, kad jie būtų atkurti iš ...poliuretano putos. Vis dėlto, pastaruoju metu nemažai būstų savininkų stengiasi išlikusią autentiką išsaugoti ar net atkurti ir nenusikalsti praėjusių laikų dvasiai. Jeigu įsikėlėte gyventi į seną namą ar butą, ir jus skatinu išlaikyti kuo autentiškesnį jo išplanavimą ir puošybą jeigu tik randama jos pėdsakų.Sumaniai panaudoję naujas statybines ir puošybines medžiagas, ilgus metus galėsite džiaugtis patys ir kitus džiuginti nepakartojama savita ir originalia, gyvybe alsuojančia namų aplinka. Dr. Eugenijus SKERSTONAS

„Genovaitės“ vilos interjeras – pagal Peterburgo madas

„Genovaitės“ vilos interjeras, puoštas gipso lipdiniais ir tapyba iš tiesų įspūdingas, nors Kęstutis sako, kad anksčiau čia iš viso nebuvo nei vieno lipdinio be aukso potėpio. Matyt tam įtakos turėjo dažnas Pliaterių svečiavimasis Peterburge, kur prabangos viršūne buvo laikomi ir gipso lipdiniai, ir auksavimas. Bene puošniausiai atrodo centrinė pobūvių salė su keturiomis marmuro imitacijos kolonomis, sijas tarp jų ir palubės frizą puošia 30 skulptūrinių moterų galvučių. Lubų centre skrieja ištapyta antikinės deivės Floros figūra, o šoniniuose plafonuose – skraido amūrai, barstantys gėles, tiesiantys girliandas ir žaidžiantys su balandžiais.

„Kai mes išsinuomojom vilą, kilo mintis padaryti Pliaterių šakos muziejuką, tad viena salė jam ir paskirta“, – pasakoja Kęstutis, o nuo sienų į mus žvelgia mąslūs Pliaterių giminės veidai.  

Pastatas iš tiesų yra labai jaukus, subtilus, kompaktiškai suplanuotas, sakytume, tikrai moteriškas. Jau nekalbant apie visą romantišką jo puošybą. Antrame jo aukšte šiuo metu yra įrengti miegamieji, o prieš penkerius metus, čia apsistodavo ir ponia Laimė.

„Vilą savo žmonai pastatęs Adomas Pliateris buvo bajorų maršalka, Ūkio banko prezidentas, taigi žmogus prie pinigo. Jis sudomino turtingą lenkaitę Genovefą Puslovską ir jie susituokė.  Jaunavedžiai parvažiavo čia, ir jaunoji ponia labai nusivylė tuo, ką pamatė. Mediniai dvaro rūmai jai turbūt visai nebuvo panašūs į rūmus. Adomui neliko nieko kito kaip susiimti ir jos garbei pastatyti šiuos tarsi svečių namus. Pastatas buvo puošnus ir pilnas meno kūrinių. Į Telšių Alkos muziejų iš čia iškeliavo 48 meno kūriniai, o kiek dar jų pražuvo… Taigi nuo Adomo prasideda dvaro atsinaujinimas, o jo sūnus Jurgis jau vėliau išpuošia parką.  Būdamas Rusijos karo etašė Paryžiuje pavaduotojas, jis veža iš ten skulptūrų formas, ovietiniai meistrai jam gamina darbus. Taip atsiranda Dianos skulptūra, vaza, saulės laikrodis – visa mažoji ir dabar atnaujinta parko architektūra“, – pasakoja Kęstutis.

Jis prisiminė ir 1964 m. metų bylą, kuri buvo iškelta už statybinių medžiagų vagystes, restauruojant vilą. Tuo metu tai buvo rezonansinis įvykis, mat vagystės buvo tokio mąsto, jog užglaistyti visko tyliai tapo tiesiog neįmanoma net tarybiniais laikais..

„Kai 2004m. vilą pradėjome restauruoti mes, paaiškėjo, kad kiekviena gipso gėlytė turi po brūkšnelį aukso, kuris buvo tiesiog užteptas dažais. Salė kažkada turėjo atrodyti auksinė, atstatyti to buvo neįmanoma. O štai lipdiniai ir tapyba išliko autentiški iki šių dienų, jei neskaičiuosime tų nuostolių, kurie buvo patirti sovietų nomenklatūrininkams čia geriant šampaną ir šaudant kamščiais į gipso lipdinius. Tačiau darbo vis dėlto buvo labai daug, tokia restauracija imli laikui. Vila buvo baigta restauruoti 2008 m. Čia prasidėjo koncertai, įvairūs kultūriniai renginiai, salę pradėjome nuomoti pobūviams. Antrame aukšte gyveno Laimė, bet labai spartietiškai, kukliai, viską skyrė knygoms, mūsų lietuvišku supratimu ji buvo tiesiog skūpi. Tačiau dvarui jai nieko nebuvo gaila, ji skubėjo kuo daugiau padaryti ir labai daug spėjo. Gaila, bet kai grafienė mirė, mes ir pakibome. Paveldėtojai nepriima sprendimų dėl investicijų, pastatas neturi šildymo, žiemą apšerkšnija sienos, o tai pastatui labai ne į naudą. Kažkada jame buvo krosnys, yra likę ortakiai, bet kaip jos nunyko, sunku ir pasakyti“, – sakė Kęstutis Paulauskas, savo laiku padėjęs daug pastangų, kad pastatas virstų tokiu koks buvo, o dabar bandantis padėti jam ir sau išgyventi. Reikia tikėtis, kad pasiseks.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia