FI4A8863

JAKIŠKIŲ DVARAS: ką gali Meilė ir meilė

Mano išsvajotas Jakiškių dvaras (Joniškio r.) aplankytas ir su jo šeimininkais Meile ZALECKIENE bei jos draugu Jordanu BIELSKIU susipažinta, o aš žiūriu ir žiūriu tas dvaro nuotraukas, kuriose tiek praeities romantikos, kad apie šiandienos realybę kalbėti prasminga tik tiek, kad parodytum, ką gali meilė. MEILĖ ir meilė. Ak, kaip gerai čia viskas suskamba, susipina ir dera dvaro menėse po krištolo sietynais, atkakliai gaudančiais saulės zuikius lengvai rudenėjančios dienos blyksniuose.

„Pasisekė mums su tais šviestuvais, gavome iš vienos prabangios sovietmečio salės. Krištoliniai, geri, puošia ir džiugina“, – tarsteli Meilė, kai mes, lydimi jos istorijos, einame iš kambario į kambarį, retsykiais nuglostydami praeitį – ne tik žvilgniais – ir delnais.

Visa jos pasakojama istorija liejasi lyg skaidrus čiurlenantis upeliukas – lengvai ir paprastai, retsykiais skambiai nusijuokiant. Cha! Kokia dvarininkė? Svajotoja. Jakiškių dvarą  Meilei prieš 17 metų parodo draugas, o duris atrakina kaimynė ir rodo rodo jai šio dvaro lobius: ir čia autentikos dar likę, ir ten, ir kitur. Meilę užburia girgždančios senos langinės, išsiskleidžiančios tarsi vėduoklės, apsilupusios sunkios durys, aukštos lubos, kažkokia mistika, magija ir ji jau žino, kad jį myli, kad nori turėti ir nori leistis tais nuostabiais jo laiptais su aukštakulniais ir ilga suknele. Būti ponia nori, nes jau tiek dirbta, tiek dirbta, kad tam turi būti pabaiga. Ar reiktų pamokymo, kad kiekviena pabaiga tik kažko kito nauja pradžia? Tą ji sužinos pati ir greitai.

O kol kas jos svajonių dvare kvepia grūdais. Subirus kolūkiui,  28 žmonės šį dvarą pasidaliję už pajus, čia laiko grūdus. „Gerai grūdai, – vėliau pasakys viena architektė, – jie sugeria drėgmę, todėl nesupuvo grindys“. Dokumentai irgi netvarkyti, yra ką veikti. Bet Meilė žino, kad tai įveikiama. Ji per metus įteisina tų žmonių nuosavybę, pakloja savo santaupas, uždirbtas per 7 metus koldūnų fabrikėlyje, kuriame įsidarbino metusi dirbti darželyje auklėtoja, ir nuperka dvarą. Tiesiog. Kaip tai, ką įsimylėjo, kaip nekilnojama turtą, kaip svajonę gyventi kitaip. Dabar tai – JOS. Kaip ir nuo ko pradėti – nežino, ką kurti – irgi. Prieš tai čia buvo verslų cechas, Šiaulių fabrikui „Rūta“ kaltos dėžutės, buvo mechanizacijos mokyka, čia tiesiog gyveno žmonės, buvo senelių namai, kolūkio valgykla, darželis, vaikų vasaros stovyklos… Oi, ko tik čia nebuvo. 1898 metais dvarą pastatę baronai Koškoliai – iš Latvijos atėjusi giminė – tikrai negalėjo net įsivaizduoti tokių dvaro gyventojų, bet toks jau tas gyvenimas – margas. Dabar čia atvažiuoja jų palikuonys, fotografuoja, džiaugiasi, dėkoja, kad dvaras gyvas, saugomas, neturi jokių pretenzijų tapti jo šeimininkais, bet galbūt jaučia savo protėvių dvasią, tad sako, kad čia jiems gera.

Kad dvarą reikia suskubti saugoti, jį įsigijusi supranta ir Meilė, o saugoti, tai reiškia pirmiausiai uždengti stogą. Čerpių stogą, kaip geruose dvaruose! Ir jokių kalbų apie seno šiferio lopymą. Kad tai, kas dar likę – išliktų. Meilė parduoda žemę ir imasi šio darbo. Senas stogas toks supuvęs, kad tai pamačius ji negali neverkti: Dieve, kiek čia darbo… „Ko dabar bliauni, ar nematei, ką perki“, – paguodžia draugė.  Paguodžia? Matė, šluostosi ašaras, ir dar mato, kad vėl reikės dirbti ir dirbti nuo ryto iki vakaro, kad suknelė ta, su kuria leisis laiptais, palauks, vėl palauks geresnių laikų. Tačiau…stop! Stop remontui. Visi, kas čia apsilanko, tiesiog pritrenkti. Taip, ir apsilupę, ir apibyrėję, ir aplužę, bet kaip gražu, kaip tapybiška, kaip fotogeniška, kaip tikra. „Tai – Shabby Chic stilius“, – atsidus grožio ir autentikos priblokšti  interjero dizaineriai. Šiam stiliui būdingos švelnios pastelinės spalvos, antikvariniai ir vintažiniai baldai, šiek tiek atsilupę paviršiai. Visa tai dvelkia romantišku Prancūzijos kaimu, iš kur šis stilius ir kilęs. „Shabby“ reiškia apdriskęs, nuskustas, milteliai, o „chic“ – prašmatnus, elegancija, malonė. Du priešingi žodžiai, apibūdina ir prieštaringą stilių. Iš tiesų žavingą!

Ir krosnis tu turi, Meile, kaip tau pasisekė“, – tarsteli į svečius atvažiavęs Babtyno dvaro šeimininkas  Mindaugas Šventoraitis su baltu pavydu balse. Ir tuomet ji jau žino, kad kažkuria prasme yra labiau laimėjusi nei galvojo, kad krosnys, karūnuotos ir nukarūnuotos, pasirodo, didelis turtas, kad sienų gal ir nereikės nuglaistyti iki stiklo lygumo, ir kad tereikia mokėti matyti ir suprasti šio dvaro turtus.  Pati kelis kartus prisipažįsta iš pradžių tikrai ne ką tesupratusi, todėl visų buvo linkusi ir klausti, ir klausyti, ir taip kaip kas nors protingas patarė – daryti. Be jokio žeminimosi, tiesiog smalsiai ir dėl to, kad nepridarytų klaidų. Tokių kaip atsitinka darant euroremontus, užuot išvalius, lengvai pataisius ir padažius. Ir konsultacijų būta įvairiausių, dirbo polichromistai, restauratoriai, architektai – kur praeitis, ten be žinių niekaip. Bet pinigais nelijo, tad darbuose su savo draugu, bičiuliu ir gyvenimo puse Jordanu niekur neskubėjo: „Europinių lėšų neieškojome, labai nenorėjome būti skolingi ir dėkingi valstybei“.  Tvarkėsi abu patys žingsnis po žingsnelio, pasiginčydami ir pasitardami. Čia pat abu prisipažįsta, kad kai kur jų požiūriai, oi, kaip nesutampa. Jis perfekcionistas, jei daryti – tai daryti gerai, ji linkusi paskubėti ir pataupyti… Jis, sako, mėgsta šviesą ir lengvumą, net tokius paveikslus – sklaidrius, jai patinka, kai tamsu ir paveikslai juodais rėmais visai nebaugina. Toks jo ir jos jaukumas. Bet tokie skirtingi skoniai ne kliūtis eiti vienu keliu ir kurti kitokį dvarą. Tiksliau, maksimaliai išsaugoti jį tokį, koks jiems atiteko.

„Jei ne jis čia nieko nebūtų. Jo rankos auksinės, aš niekas be jo“, – paglosto Jordano petį Meilė. „Jei ne jos mokėjimas mylėti žmones ir su jais bendrauti, čia niekam nereikėtų mano nupjautos žolės ir nugremžytų sienų“, –  į komplimentą atsako Jordanas. Ir taip, man pasirodė, kad jie bendrauja kasdien – meiliai besiginčydami.

Bet grįžkime į istoriją. Taigi kai dvaras galiausiai kiek nušvito ir grūdų kvapas prasisklaidė, jį ir atrado tie, kam pasirodė, jog tai gera vieta jų veikloms. Menininkai dvarą pamatė, kaip puikią plenerų vietą, muzikantai kaip koncertų erdvę, kinematografininkai kaip filmavimo aikštelę, o po to patiko ji ir vestuvininkams. Daugybei vestuvininkų, niekada neturėjusių jokių nusiskundimų: čia daug erdvės ir daug romantikos. Taip, beveik nieko neorganizuojant, viskas užsisuko, įsibėgėjo ir dvare apsigyveno…gyvenimas. Toks nepaprastras, galima pasakyti, meniškas ir lengvai bohemiškas. Kambariai pamažu prisipildė pirktų ir dovanotų baldų. „Ačiū kaimynams Briedžiams, Narušaičiams, Žemėnams už vertingus baldus gautus dovanų, ačiū dailininkams už paveikslus, o vestuvininkams už kitokį gražų rekvizito palikimą, ačiū sendaikčių parduotuvytei Joniškyje, kur randame tiek lobių, kad lobsta ir mūsų dvaras“, – vardija Meilė, nuglostydama žvilgniu savo naujus turtus, dovanas ir viską, kas užpildo dvarą. Šiandien jau tikai ne tuščią.

Ant nuskustų, aliejuotų grindų, nelygu kambario paskirtis, pažirę kilimai ir takeliai; daugybė jaukių detalių iš sendaiktynų ir antikvariatų papuošė baldų lentynas, stalus, staliukus, nišas ir visus dvaro kampelius;  palangės žaliuoja romantiškaus gėlių vazonais, o kambarių kertės skleidžia jaukų praėjusių švenčių liudininkių – sudžiūvusių gėlių kvapą.  Myliu purias hortenzijų galvas! Paskui užlipę tais laiptais, kurie vis dar laukia Meilės su ilga suknele, mes randame tas neišgriautas krosnis, laukiančias keramiko Mindaugo Karaliaus rankų ir dar daugiau praeities. Romantiškai žavingame baltame jaunųjų miegamajame nėriniuotos pagalvės tarsi laukia dar vienos įsimylėjėlių poros, o pono ir ponios miegamuosiuose daugybė senovinių lovų su jaukiai minkštais patalais, apvilktais senovinio satino margų raštelių patalyne –  visų kitų dvaro svečių. Meilė praveria naujai įdėtus medinius langus: „Nuostabų aukasarankį stalių turime, šie langai – nepakartojami. Palikome ir seną elektros instaliaciją, o čia virštinkinė jau nauja – itališka, nuo senos beveik nesiskiria“.  Dvaro palėpėje tai, kas dar tik bus restauruota, suvarkyta ir papuoš dvarą. Dvaro palėpėje – daug planų.

Ir  Meilė prisipažįsta, kad visas šis gyvenimas dabar yra jos prasmė, kad nei dienos nesigailėjo, jog įsimylėjo dvarą iš pirmo žvilgsnio, kad dabar niekur neišvažiuoja, nes čia nuolatos turi darbo. Kurti ir bendrauti, rasti ir ieškoti, sugalvoti ir suplanuoti. Žinomiausi žmonės: dainininkai, aktoriai, dailininkai jų dvare! Kas galėjo pagalvoti? Ji pati tikrai ne. Tik taip, ji ilgos suknelės dar nenusipirko ir joks dailininkas jos dar nenutapė, nors – kvatojasi – ketino. Ir per vasarą iš vestuvių uždirbtus pinigus ji vis dar turi kur padėti, nes darbai čia niekada nesibaigs. Ir nebūtinai jie bus tokie dideli kaip planuojami šį rudenį – valymo įrengimai, bet jų bus ir bus. Jordanas jau dabar vardija, ką per šią žiemą  reikės nuskusti, padailinti, restauruoti, pakeisti ir kiek lovų dar perdaryti. Jie juokiasi, kad jų savaitgaliai suplanuoti iki pensijos. O aš klausau, matau ir žinau, kaip jie klysta: jų savaitgaliai čia suplanuoti visam gyvenimui.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Liudo MASIO nuotraukos

Ir Jūs norėtumėte dvaro ženklų savo namuose? Ieškokite jų ir ČIA.

įažnga

Art Deco muziejus Kaune: ŠVIESTI ir ĮKVĖPTI

Kol Kaunas laukia, ar 2022m. bus patenkinta Kauno modernizmo nominacinė paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“ pateikta Pasaulio paveldo centrui, siekiant jau penktąją Lietuvos vertybę įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, viena po kitos atsiranda privačios iniciatyvos, puoselėjančios Art Deco meno kryptį, kuri susiformavo XX a. 3-4 dešimtmečiuose ir sutapo su Kauno suklestėjimo laikotarpiu, (1918-1940 m. Kaunas buvo Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinė). Tarp tokių gražių iniciatyvų ir šią vasarą oficialiai duris pravėręs Art Deco muziejus, kurį įkūrė du šio stiliaus gerbėjai ir mylėtojai Karolis BANYS ir Petras GAIDAMAVIČIUS.

Art Deco kūriniai – pastatai, baldai, papuošalai – priklauso vienam iš išskirtiniausių ir patraukliausių XX a. meno stilių, perteikiančių ypatingą nuotaiką ir gyvenimo būdą, kuris Vakaruose, o pirmiausiai Prancūzijoje atsirado po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos. Jo gimimo data laikoma 1925 m., kai Paryžiuje buvo surengta grandiozinė tarptautinė dekoratyviojo meno ir pramonės gaminių paroda. Po jos buvo išleista dvylika naujų dekoratyviojo meno kūrinių enciklopedijos tomų – ir ten atsirado Art Deco terminas. Tai sąmoningai brangus ir solidus stilius, skirtas „vidurinei klasei“, todėl sovietiniais laikais žmonės vengė apie jį netgi kalbėti, juo labiau, kad Art Deco nekūrė ir naujo bei teisingo ateities pasaulio. Klestėjimo laikais „Art Deco“ atstovavo prabangai, žavesiui, gausai ir tikėjimui socialine bei technologine pažanga.

Paieškos - iš smalsumo

Naujo ART DEKO muziejaus adresas – Gedimino 48. Vienas žymiausių to meto architektų Edmundas Frykas pastatą suprojektavo 1929 m. kaip daugiabutį namą, įkūnijantį progresyvų mąstymą, miestietišką gyvenimą ir estetiką. Ir nors Kaunas šiandien skaičiuoja gausybę Art Deco objektų ir britų leidinyje „The Guardian“ Kauno Art Deco stilius pateko į Europos miestų 10-tuką, kuriame geriausiai atsiskleidžia tarpukario Art Deco stilistika ir jį aplenkė tik Paryžius, tokių pastatų kaip šis yra nedaug. Namo fasadas kaip iš chrestomatinių teorijų apie Art Deco: „Šio stiliaus pastatų fasadai įprastai atkartoja taisyklingų geometrinių figūrų formas, puošyboje naudojami tautiniai ornamentai, būdingos sluoksniuotos ir simetriškos formos“. Šis – su granitinio tinko apdaila, puoštas kaukėmis ir ornamentais, kurių atkartojimą irgi galima rasti interjero apdailoje. Geresnės vietos muziejui, atrodo, ir negalėtų būti.
Negalėjo apie ją svajoti ir Karolis ir Petru, kai įsimylėję Kauno Art Deco stiliaus architektūrą ir išstudijavę ją iš išorės, pradėjo svajoti, kaip patekti į autentišką vidų. Pateko elementariai – per skelbimus, bet greitai iš tiesų tapo tokio buto medžiotojais. Pašnekovus tiesiog nokautavo jų pamatytas pirmas butas Vytauto gatvėje, vadinamajame Daugirdų name, kai už murzinos laiptinės durų, atsivėrė butas tarsi iš filmų apie Niujorko prabangą. Apleistas ir nugyventas jis tebeturėjo dvivėres ir sulankstomas duris, o kambariai ir platus koridorius nesunkiai galėjo transformuotis į pokylių sales – autentiško išplanavimo per dešimtmečius niekas nebuvo sudarkęs. Tai buvo nepakartoja, netikėta, tai maloniai nustebino ir tą butą nupirko…greitesni pirkėjai. Bet Karolis ir Petras jau žinojo, ko galima tikėtis autentiškuose Art Deco stiliaus butuose. Grožio ir stiliaus, patogumo ir funkcijos, Didžiojo Getsbio laikmečio nuotaikos ir praeities magijos!
Netikėtai prasidėjusios tokios stilistikos buto paieškos baigėsi Gedimino gatvėje 2016m. Pokalbio metu Karolis pasakys, kad pastaruoju metu tokių butų rinkoje nėra daug, šiandien jie vis labiau vertinami, o rasti Art Deco stiliaus butą su autentišku išplanavimu beveik sėkmė. Tokiam butui irgi reikia sėkmės ir ji ištinka tuomet, kai butas patenka į Art Deco mylėtojo rankas, nes kitais atvejais jam gali grėsti dalybos į kelis butus ir “euroremontas” be jokių reveransų paveldui ir tvariai kultūrai. Gaila…

Baldais ir aksesuarais muziejaus erdvės pildomos nuolatos

Tačiau grįžkime į ekskursiją, kurią veda Karolis, kviesdamas iš kambario į kambarį, stabtelėdamas prie įdomesnių muziejaus baldų ar kitų eksponatų. Valgomasis, svetainė, darbo kambarys, miegamasis, virtuvė, vonia, tualetas, prieškambaris – viskas sukasi patogiu ratu, yra skrupulingai architekto apgalvota, dabar dar ir preciziškai restauruota.

„Lietuvoje Art Deco ir modernizmas tarsi persipina su tautiniais ženklais: lietuviška ornamentika, tautiniais simboliais, baldai paprastesnių formų ir grubesni nei Vakarų Europoje, bet jų dekorui skiriama irgi daug dėmesio. Lietuviai tarpukaryje norėjo sukurti savitą stilių, kad išsiskirtų iš Vakarų Europos konteksto.Tautinio dekoro elementus matome ir šio namo fasade, yra jų ir viduje. Atlikę polichrominius tyrimus kiekviename kambaryje radome autentiškas sienų dekoro juostas. Kai kurių geometrinių formų ornamente įkomponuota ir mūsų tautinė tulpytė. Beje, sienų spalvos tuo laikmečiu buvo gana intensyvios, jos visos dabar atkurtos, nors kiekviename kambaryje polichromistė rasdavo nuo 8 iki 12 sluoksnių dažų,“ – pasakoja Karolis ir iš valgomojo kviečia į svetainę.

 

2016 m. įgytas bufetas dengtas riešutmedžio lukšto dėlione ir turi išskirtinai gražų savo motyvą, kas baldui teikia dar didesnės prabangos. Art Deco stiliui dekoravimas – vienas iš  pagrindinių dalykų. Jeigu, pavyzdžiui, Art Nouveau menininkai ir architektai savo kūriniams stengdavosi suteikti sudėtingą vidinę simboliką, tai Art Deco kūrėjai iš esmės ieškojo išorinio efekto. Baldų meistrai Vakarų Europoje dažnai naudojo tik rečiausias ir brangiausias medžiagas, tokias juodmedis, raudonmedis, polisandras  ir kitą egzotišką medieną, dekoruotą dramblio kaulo, vėžlio kiauto, perlamutrinių kriauklių intarpais.  Stalčius dažnai puošdavo mažos šilko spurgelės. Lietuvos baldžių gaminiai kuklesni nei vakariečių, bet fanieravimui naudota irgi prabangi mediena, o intarsijose iš kito medžio – ir tautinių motyvų ornementika.

Drąsi svetainė - galimybių pamoka

Svetainė atsiveria už autentiškų suveriamų durų su išlikusiais stiklais. Po kojomis – restauruotas ąžuolo parketas. Patalpa erdvi ir šviesi. Jei būtų šventadienio vakaras, čia derėtų išgerti krupniko, o gal pirmiau šampano. Anksčiau apdairiai buvo pradedama nuo brangiausių gėrimų. Muziejaus svetainėje pirmu smuiku groja minkštųjų baldų komplektas, įgytas Būgos gatvėje Kaune. Komplektas pervilktas netikėtai drąsiu orientalistinės tematikos gobelenu ir lankytojai dažnai užduoda klausimą „kodėl“.

„Muziejuje norėjosi įvairovės, parodyti platesnius stiliaus ypatumus. Juk lietuviai, kaip ir visa Vakarų Europa tarpukariu labai domėjosi Egiptu, Pietų Amerikos ir Rytų civilizacijomis, todėl baldų gobelenas galėjo būti ir toks. Drąsesnis nei įprasta, bet įdomus“, – sako Karolis.

 

Neįprastas svetainės komplekto gobelenas tikrai neatsitiktinis, nors ir drąsus pasirinkimas. Savo laiku Vakarų Europos Art Deco sujungė viską, kas patiko jo autoriams – rytietišką egzotiką, istorines temas, naujas technikas, brangias medžiagas ir šiuolaikinį meną, ypač kubizmą. Art Nouveau, pavyzdžiui, dažnai buvo naudojami gėlių ir, apskritai, augalų motyvai, o Art Deco labiau mylėjo gyvūnus, tad puošėsi jų kailių raštais ir spalvomis. Susižavėjimas egzotiškais motyvais atkeliavo iš actekų, majų ir senovės egiptiečių kultūrų pažinimo ir ypač padidėjo po to, kai buvo atrasti senoviniai miestai Meksikos miškuose, o 1922 m. dar ir Tutanchamono kapas. Domėtis šiomis temomis tapo labai madinga, jos buvo įkvėpimo šaltinis. Taigi muziejaus kūrėjai tokiu sprendimu tarsi išplečia Art Deco mylėtojų pasirinkimo diapazoną ir suteikia drąsos, restauruojant baldus savo namų aplinkai.

O mes dairomės toliau. Muziejaus įkūrėjas Karolis ypač džiaugiasi 1932 m. pagamintu radijo imtuvu ir beveik mistiška jo radybų istorija: „Čia radijo išradėjo Guglielmo Marconi prekės ženklo radijas. Tokie prabangūs radijo imtuvai dabar eksponuojami JAV ir Didžiosios Britanijos technikos muziejuose, smagi detalė: jis yra ir pas komedijos „Simsonai“ personažą turtingą magnatą Degėlą. Tokiais radijo imtuvais tarpukariu buvo prekiauta Šulcės muzikos namuose Laisvės al. 25  ir tai reklamuota 1933m. Lietuvos telefonų knygoje.  Vartome telefonų knygą, matome reklamą, žinoma, svajojame apie tokį imtuvą, o kitą dieną kažkas iš Radviliškio tą radijo imtuvą pardavinėja. Puolame važiuoti, randame šimtus imtuvų turintį kolekcininką ir, žinoma, perkame. Jis identiškas reklamuojamam, o mes džiūgaujame, kad Visata su mumis“.

Tokių istorijų lankytojai gali išgirsti ne vieną. Mat daug techninių remonto sprendimų derinę su aukščiausio lygio specialistais, muziejaus apstatymą pašnekovai pasiliko savo malonumui. Daiktų ieško patys antikvariatuose, mugėse, skelbimų portaluose ir natūralu, kad juos lydi įvairiausi pasakojimai bei nuotykiai. Žinoma, ne visada pirminis rezultatas tenkina, todėl jau ne kartą buvo keisti šviestuvai, tebesiaiškinama, kokios turėtų būti užuolaidos, ieškoma tinkamiausių paveikslų, niekada nebus pabaigos interjero detalių ar indų paieškai,  bet tai, panašu, muziejaus įkūrėjams net ne darbas – greičiau malonumas ir gyvenimo būdas.

Svetainės barą Panevėžyje rado ir restauravo Julija Špakovaitė ir Tadas Baukus. Transformatyvus baras stebina savo patogumu ir demonstruoja Art Deco stilistikos ypatumus. Art Deko stiliui būdinga tarsi nutrūkusi linija, meilė daugiakampiams, pakopiniai galai, keisti, tarsi „išsipūtę“ vingiai. Be to, Art Deco kūrėjams akivaizdu, kad patiko naujausių technologijų – automobilių ar lėktuvų – vaizdai ir intensyvios spalvos: balta su juoda, aukso ir aukso ruda, o taip pat  ryškiai raudonos, žalios ar mėlynos dėmės interjere švytinčios tarsi brangakmeniai. Dar Art Deco pasižymi blizgančio plieno ir žalvario detalėmis, tamsia mediena su intarsijomis, išskirtinai retų rūšių akmens ar medžio tekstūromis.

Svetainėje labai garbingai ant pakylos ekspnuojama ir tarpukario baldininko Jono Prapuolenio sukurta kėdė, kuri 1937m. vykusioje baldų parodoje Paryžiuje jam atnešė aukso medalį. Greičiausiai buvo įvertinta baldininko skleidžiama filosofija, idėja ir naujovė Vakarų Europos kontekste, mat kėdė buvo pagaminta ne iš prabangios medienos, o iš kriaušės su slyvmedžio intarsijomis.  Tai vienintelis tokio lygio apdovanojimas, pasiekęs Lietuvą, tačiau iškilių vardų sietinų su Art Deco stiliumi tuo metu netrūko. Tarp baldų kūrėjų iškiliausi Kostas Petrikas, Jonas Vainauskas, Antanas Gudaitis,  Vytautas Jonynas, Gerardas Bagdonavičius, žinoma, Jonas Prapuolenis. Kalbant apie architektus paminėtini Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis, šio namo autorius Edmundas Frykas ir daugelis kitų. 

Už uždarų durų – privatesnis gyvenimas

Išėjus iš svetainės į nedidelį koridoriuką, gali patekti į kiek privatesnes patalpas: darbo ir miegamąjį kambarius, vonią ir tualetą. Miegamajame akį džiugina miegamojo baldų komplektas, į muziejų atkeliavęs iš Miško g. Kaune. Beje, Art Deco miegamojo komplektai, kaip ir virtuvės baldai, šiandien kur kas retesni nei, sakykime, svetainių – žmonės juos mažiau saugojo, jie greičiau dėvėjosi. Riešutmedžio apdaila čia ženkliai ramesnė ir paprastesnė, puošyba – taip pat. Bet jaukumo kambariui teikia to laiko augalai: palmė ir araukarija.

„Fasado ir interjero puošyboje dažna figūra – rombas, o čia sienų dekoro juostų ornamento apvaliame susijungiame matome stilizuotą apynio žiedą. Seniai žinoma, kad apynys turi migdomųjų savybių, tad tas, kas kūrė interjerą labai viską apgalvojo. Lietuvoje yra per 40 apynių veislių, o mes dabar juokaujame, kad  čia 41 – oji – Art Deco. Visa puošyba  atkurta profesionalų dailininkų restauratorių Linos ir Mariaus Pčalinų. Pirmiausiai tokią juostą  reikėjo atrasti, o po to su trafaretų pagalba atkurti“, – pasakoja Karolis.

Darbo kambaryje taip pat yra kuo pasidžiaugti. Be spintų ir tachtos, kurios restauravimo procesą kiek anksčiau išsamiai mums pateikė restauratorė Julija Špakovaitė, dar stovi ir prabangus rašomasis stalas, pagamintas Kaune, Kosto Petriko baldų fabrike. Tai labai retas, muziejaus vertas eksponatas, pagamintas iki 1935m. ir tai buvo nustatyta pagal keturženklį ant jo esančio telefono numerį. Vėliau numeriai tapo jau penkiaženkliais. Darbo kambaryje – ir 1930 m. gamybos „Continental“ rašomoji mašinėlė. Dekoro elementų ir smulkmenų muziejuje jau gana daug, jie suteikia išbaigtumo, jaukumo, namų įspūdį, tačiau jų paieškai niekada nebus pabaigos, be to, vieni daiktai keis kitus – tai amžinas vyksmas muziejuje.Nustatyti daiktų amžių visada įdomu, tiesa, ne visada pavyksta, bet metodų tam yra pačių netikėčiausių. Karolis su Petru džiaugiasi, kai savo pasakojimus apie daiktus gali pailiustruoti to meto spauda, reklamomis, ar kitais laikmečio konteksto  liudininkais.
„Mums labai svarbu, kad baldas į muziejų atkeliautų su istorija ir mes galėtume papasakoti ją savo lankytojams. Štai, pavyzdžiui, Telšiuose buvo pardavinėjama jau mirusios odontologės spinta… su viso stomatologinio kabineto įranga, net grąžtu. Įrankiai pagaminti JAV, Vokietijoje, Švedijoje, yra ir tarybinių – galėtume steigi ekspoziciją.  O štai labai lakonišką – modernios stilistikos spintą puošia riešutmedžio šaknies lukštas. Tai rašytojo Jono Šimkaus spinta, kurią mums pardavė jo dukterėčia“, – pasakoja Karolis.

 

Darbo kambaryje – ir 1930 m. gamybos „Continental“ rašomoji mašinėlė. 

Prabangi fanieruotė dažnai sudaro didžiąja dalį  baldo grožio. Čia – riešutmedžio šaknis.

Art Deco beieškant

Virtuvės iššūkiai ir atradimai

Vis dėlto, didžiausias muziejaus įkūrėjų iššūkis buvo įrengti virtuvę. Art Deco stiliaus virtuvinių komplektų tiesiog neišlikę. Vienui vieną tinkamą šiai erdvei bufetą jiems pavyko rasti Panevėžyje. Ir kas toliau?

„Ir tada mums likimas atsiuntė jau minėtus nuostabius restauratorius Juliją ir Tadą, kurie sūkūrė likusius virtuvės baldus, remdamiesi nuostabia filosofija: čia nėra panaudotas nei vienas naujo medžio gabaliukas, visur 90 ir 100 metų mediena ir naudoti tik tie seni baldai, kurie jau visiškai sugadinti ir nerestauruotini. Savo rūsyje radome seną spintą su suirusia apatine dalimi, panaudojome ją, pridėjome dar kitų baldų dalių ir išėjo puikus, su daug funkcijų komplektas.  Be galo jaukus ąžuolinis jo stalviršis iš senų šimtamečių lovų kraštų… Taigi  nei vienas medis nenukirstas, o baldai įspūdingi ir savo stilistika derantys prie Art Deco laikmečio“, –  pasakojo Petras, varstydamas begales stalčiukų ir durelių už kurių slėpiasi vis koks nors naudingas senovinis daiktas.

Toks kūrybiškas požiūris į atgyvenusius, bet pagamintus iš kokybiškos žaliavos baldus, iš tiesų gali daugelį įkvėpti apsidairyti savo aplinkoje ir sukurti kažką gražaus savo buičiai. Tai patys tikriausi tvarios kultūros ženklai, kurių mes vis dar nesugebame pastebėti, įvertinti ir išsaugoti.

Tačiau muziejaus įkūrėjai jau pastebi, kad jų pasakojimai ir įžvalgos skatina žmonės panašių daiktų ieškoti savo aplinkoje ir integruoti savo namuose. Žinoma, didžiausią dozę įkvėpimo čia gali gauti tie kauniečiai ar miesto svečiai, kuriems likimas lėmė gyventi Art Deco architektūros namuose – juk nėra nieko gražiau kaip harmoninga išorės ir vidaus vienovė.

Karolis ir Petras tą vienovę šiandien jau yra sukūrę, o kas šios erdvės laukia ateityje galima tik spėlioti: juk žavingasis ART DECO laikmetis po šimto metų gali suskambėti pačia netikėčiausia muzika ir būti nuspalvintais visais povo pluksnų spalvų atspalviais. Juk tai grožio ir džiaugsmo stilius, kūrybiškumo ir fantazijos stilius, praeities šiandienoje stilius.

Senovinį virtuvės bufetą galima pavadinti net sekreteru  – tiek daug jame slaptų stalčiukų ir kitokių sunkiai numanomų vietelių daiktams padėti. O daugelis virtuvės rykų irgi turi savo istorijas. Ir gyvenimo, ir pirkimo. 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

128548873_10224790570657194_1745370937232182129_n

STIMPANKO ambasadoriai Vilniuje – Greta ir Donatas

Vilniaus mieste jūs galite pamatyti pačių įvairiausių dalykų, kurių vargu ar pavyks sutikti kitur. Jei pasiseks, galbūt pamatysite ir labai impozantiškai atrodantį dviratininką (sakytum džentelmeną iš XIXa.) ant tikrai neeilinio dviračio su labai dideliu priekiniu ratu. Tiesą sakant, važiuoti tokiu dviračiu Vilniaus senamiesčio gatvėmis tikras iššūkis, bet ko nepadarai dėl savo norų. Smalsumo vedini pasekę tą džentelmeną, galbūt atsidursite prie baro keistu pavadinimu „Garinis Angelas“, o svečiai, linksmai besišnekučiuojantys prie vieno iš pasieniui besiglaudžiančių staliukų, irgi bus pasipuošę mums gana neįprastai – trumpai tariant padvelks retro. Jei labai labai pasiseks, iš to baro išeis dama ir pabučiavus dviratininką į skruostą nuplasnos senamiesčio gatvėmis savo reikalais. Sunku prognozuoti, kaip ji atrodys tą vakarą: gal kaip Tvigi, gal kaip Garbo, o gal kaip Karmen. Bet tikrai kitaip. Damų nuotaikas nuspėti visada sunku. O mes dar užeisime ir į baro vidų, visai kitokį vidų nei daugumos barų pasikalbėti baro šeimininku džentelmenu nuo dviračio Donatu DUBAUSKU ir jo žmona, išskirtinai besirengiančia dama, Greta DUBAUSKE. Pora, kuri ir atrodo, ir gyvena visai kitaip nei diktuoja mūsų visuomenės standartai. Gerai pagalvojus, žodis „standartai“ tiesiog baisus, kalbant apie žmogaus gyvenimą, todėl jo ir nėra šioje šeimoje.

Stimpankas: Viktorijos laikų kostiumai ir fantastiška kūryba

Baro viduje daug keistų daiktų, kurių vienos detalės iš praeities, kitos beveik iš ateities, bet, kad tai vieta, kur suteikiama laisvė žmogaus fantazijai – akivaizdu. O prieš mane pašnekovai, kurie myli retro, vintažą ir antikvariatą, o dar labiau visą Viktorijos epochą (1837-1901), kas sufleruoja tai, jog ši pora savo įvaizdžiu ir gyvenimo būdu atstovauja STIMPANKO subkultūrai.

Štai ką aš būnu perskaičiusi internete jau anksčiau: „Plačiaja prasme stimpankas yra „retrofuturistinė“ mokslinės bei maginės fantastikos atmaina, kurios išskirtiniai bruožai – anachronistinės technologijos ir nežabotos fantazijos pagimdyti išradimai. Stimpankas – tai mokslinė fantastika mokslininkams. Stimpanko subkultūra atsirado apie 1980 -uosius“. Prisipažinsiu – sudėtinga. Todėl noras pažinti šią, iš meilės praeičiai ir fantastiniams išradimams atsiradusią subkultūrą plačiau, ir yra mūsų susitikimo priežastis. Juk įdomu, kaip nutinka tai, kad žmonės susidomi tokiais išskirtiniais dalykais, dar daugiau – padaro tai savo gyvenimo būdu?

„Prieš 10-15 metų aš rekonstravau 1920-ųjų metų miesto indėno aprangą ir netyčia užtikau, kad yra tokia stilistika kaip stimpankas. Jei kalbėtume apie įvaizdį, tai jis remiasi Viktorijos laikų kostiumų mada, jei apie ideologiją – tai ji sukasi aplink fantastiškiausius XIXa. pabaigos išradimus: dirižablius, garo mašinas, tų laikų mechaninių technologijų proveržį, mus žavintį ir įkvepiantį iki šių dienų. Žiulis Vernas yra vienas iš šios krypties ideologų. Todėl stimpanko propaguotojai šiandien ne tik įdomiai rengiasi, bet visada kažką kuria – kas iš odos, kas iš metalo, kas iš dar kažko, bet visi gaminiai tarsi fantastiniai, mechanika su menu eina šalia, juos puošia daugybė detalių, kurios tarsi ir nereikalingos, bet kuria magijos įspūdį ir grožį. Trumpai tariant, tai chuliganiškai žavi ir estetiška kultūra, kuria aš ir susidomėjau“, – apie pačią pradžią pasakoja Donatas.

„Norėčiau akcentuoti, kad stimpankas nėra tik apranga kaip kad daugeliui gali pasirodyti. Tai gyvenimo būdas ir tam tikra pasaulėžiūra. Mes stengiamės gyventi taip, kad kiekviena diena būtų kaip šventė, būtume gražūs mes ir mūsų aplinka, kad tai, kas geriausia iš praeities atsirastų mūsų dabartyje, kasdienybėje ir būtų pritaikyta naujam gyvenimo būdui.  Dabar dar labai smagu ir dėl to, kad šio gyvenimo ideologija propaguoja ekologiją: nieko nereikia išmesti, viską galima panaudoti naujiems daiktams sukurti“, – papildo Donatą Greta.

Kai indėniškas įvaizdis tapo našta

Donato noro gyventi kitaip nei visi, šaknų reikėtų ieškoti, ko gero, daug anksčiau. Gal net tada, kai jis visai vaikas, drauge su mama eidavo į jos vedamas pamokas vakarinėje mokykloje, ir apžiūrinėdavo mokinius – ūsuotus ilgais plaukais vaikinus dangaus žydrumo platėjančiais džinsais, margais marškiniais  su plačiomis apykaklėmis. Tai paliko tokį stiprų įspūdį, kad jam iki šiandien nėra nieko gražiau už platėjančias kelnes, išskyrus tuos atvejus, kai jis dėvi blauzdines. Beje, dabar jau savo siūtas, dažnai – iš odos. Bet nedarykime didelių šuolių. Norint paaiškinti jo meilę kitoniškumui, neišvengiamai teks stabtelti prie Donato indėniškojo įvaizdžio, kuris ėmė ir kažkaip susikūrė tarsi savaime.   

„Taip, buvo ir indėniškas įvaizdis, natūrali mano domėjimosi indėnais, pasekmė. Ilgi plaukai, kartais kasa, drabužiai, žiniasklaidos dėmesys jį sukūrė tokį stiprų, kad aš pradėjau tapti tikresniu indėnu nei tikrieji. Aplinkinams atrodė, kad aš ir šamanas, ir karys, ir viskas, ko jiems prireikdavo. Būdami prie mirties, žmonės kreipdavosi pagalbos, o aš jaučiau, kad ir atsisakyti jau nepatogu – kurioziškiausi atvejai (juokiasi). Galiausiai visos tos legendos ir 20 metų  egzistavęs indėno įvaizdis pradėjo kliudyti mano kūrybai. Visiems atrodė, kad ką aš bekurčiau – o kūriau gaminius iš odos –  bus tik indėniškos stilistikos. Reikėjo kažką su tuo daryti. Ir štai stimpankas…Subkultūra, kurios viena iš dalių – kūryba. Tai atvėrė kur kas didesnes galimybes mano kūrybai ir pamažu tapo mano kryptimi. Juk labai smagu, kai iš penkių neveikiančių vintažinių daiktų gali padaryti vieną veikiantį, kuris atliks šiuolaikinę funkciją, bet atrodys kaip iš XIXa. pabaigos – XXa. pradžios. Sujungi penkis senus dviračius ant vienos ašies ir štai ratu jau važiuoja ir bendrauja penki žmonės. Nereikia nieko išmesti, jei gali padaryti kažką gražaus. Ne veltui ŠMC užrašyta: „Visi žmonės yra menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Taigi šiandien mano kūrybos takas yra daug platesnis nei indėniškas takelis“, – džiaugiasi Donatas.

Be kūrybos – nei žingsnio

Kūryba jį lydi nuo jaunystės. Todėl, kai mamos paragintas pasirinko mokslus  Lengvosios pramonės technikume, mokėsi tik tol, kol pateko pirmosios praktikos į „Audėjo“ fabriką. Pamatęs, kad ten joks darbas be mašinų taisymo nelaukia, pareiškimą išeiti parašė tuoj pat. Po armijos įgijo staliaus dailidės specialybę, įsidarbino Profsąjungų rūmuose, po kurio laiko tapo scenos vadovu, vėliau dirbo „Lėlės teatre“  butaforu, o kriterijų darbinantis turėjo vieną, bet svarbų: jo darbe turėjo būti dirbtuvės, nes jam visada reikėjo erdvės kažkam kurti.

„Kažkaip sekėsi, kad šalia valdiškų veiklų visada „įdarbindavau“ savo kūrybą ir tai nešė man pelną. Uždirbdavau tarsi ir labai daug nedarydamas. Kūryba visada buvo šalia manęs. Nuo vaikystės norėjau gerai atrodyti, todėl gana anksti supratau, kas yra adata ir siūlas, kad kelnes galima susisiaurinti arba pasiplatinti. Mano mamą senelė nukreipė į chemiją, nors ji tapė, buvo meniškos prigimties ir dar sportavo: kažkada žaidė moterų krepšinio komandoje  „Kibirkštis“, po to badmintoną poromis. Mamos aplinkoje buvo vien sportininkai ir menininkai. Vis dėlto, mane ji visa kame palaikė, matė, kad sūnus ne šiaip debesis stumdo, o stengiasi kažką sukurti, sugalvoti, išgyventi. Gal tik kiek apmaudu, kad mama netikėjo, kad iš to meno galima pragyventi ir nenukreipė į Dailės akademiją“, – prisiminimais dalijosi Donatas.

Be vidinio komforto – filosofija neįmanoma

Šiandien stimpanko subkultūra iš tiesų leidžia skleistis Donato kūrybai į  valias, nes, kaip jau minėta, kiekvienas save gerbiantis stimpankeris kažką „kūrybina“, negana to, labai dažnai kuria savo garderobą, nes tokių drabužių, kokių reikia pirkti tiesiog nėra. 

„Man tikrai labai gaila, kad šiandien vyrų garderobas labai skurdus. Nepelnytai pamirštos liemenės, skrybėlės, kažkur drauge išgaravus vyrų elegancija. Juk dėvint tokius drabužius, tu atrodai labai gerai, vyriškai, tuo pačiu ryškiai ir kas svarbiausia ne kvailai. Kita vertus, taip rengiuosi ne tam, kad išsiskirčiau, o tam, kad gerai jausčiausi. Šiandien mano gyvenimas natūralus ir  harmoningas su tokia mano apranga, po kurio laiko – gal bus su kitokia. Visada kuriu ne įvaizdį, o gyvenimą, nenoriu išorėje būti tuo, kuo nesu viduje“, – sako Donatas.

Su savo vidiniu „aš“ nelinkusi pyktis ir Greta, mėgstanti ir iššūkius, ir vidinį komfortą. Ir nors ji pripažįsta, kad pažintis su Donatu jai padėjo atrasti stimpanką ir drąsesnį įvaizdį, ji ir anksčiau buvo ryški. Dabar savo stilistiką mato galbūt dar įvairesnę, originalesnę, apimančią skirtingus laikmečius. Jai patinka ir XIXa. mados, ir 1920- ųjų, ir 1950 – ųjų. Priklauso nuo nuotaikos, kaip ji pasipuoš ir kas išeis į gatvę: Tvigi, Ditrich, Frida, Garbo ar Karmen.

„O gali išeiti tiesiog Greta su visai paprasta suknele, jei labai neturi nuotaikos. Donatas to sau niekada neleidžia. Jo visi drabužiai gražūs, stilingi, o ūsai visada bus sušukuoti“, – juokiasi pašnekovė, su savo vyru susipažinusi, beje, per jo kūrybą.

Gal manote, kad tai kokio nors teminio vakarėlio dalyviai? Tikrai ne. Į barą "Garinis Angelas" renkasi vyrai, kuriems svarbu, kaip jie atrado, bet dar svarbiau nepritrūkti įdomių pokalbio temų. Beje, stilingai apsirengusios renkasi ir moterys. Taip ir gimsta nauja bohema...

„Save vadinu senovine jaunuole“

Gretos, šiandien grojančios Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“, voltornai reikėjo dėklo ir ji pamačiusi Donato darbus, dėl to į jį ir kreipėsi. Taip ir susipažino.

„Apie šią subkultūrą aš nieko nežinojau, bet nuo vaikystės buvau kūrybiška, mane mama leido į visus galimus būrelius, išskyrus muziką. Mama su močiute išmokė  ir visų moteriškų amatų. Kai kažko garderobe pritrūkdavau, susikurdavau pati – stygius duoda kūrybiškumą ir tai nėra blogai. Taigi visada buvau ryški ir noriu būti dar ryškesnė. Iš vienos pusės tai tarsi šiuolaikškumo ženklas, bet iš kitos – tai meilės praeičiai išraiška – mano ryškumas su retro ženklais, aš seku istorinių asmenybių įvaizdžiu. Juokais save vadinu senovine jaunuole – man labai patinka džentelmenų kultūra, man patinka, kai vyrai asistuoja. Tikrai pritariu daugybei feminizmo idėjų, bet džentelmeniško elgesio etiketas imponuoja. Būkime lygūs, bet gauti ir duoti dėmesio yra smagu. Taip pat pripažįstu, kad susipažinusi su Donatu, tarsi radau kryptį, nustojau blaškytis, pradėjau kryptingiau ir giliau viskuo domėtis. Vestuvinę suknelę pasisiuvau, beje, irgi pati. Šis gyvenimo būdas man patinka dar ir todėl, kad yra tarsi žaidimas. Tai aktyvina kūrybiškumą ir praplečia mano kaip menininkės galimybes. Juk negali tik groti: yra ir tapyba, drabužių dizainas, dainavimas, poezija. Manau, kad tikras menininkas turi būti įvairiapusis“, – svarstė Greta.

Subkultūros paprastai vienija dideles grupes žmonių. Vis dėlto, stimpankerių Lietuvoje nėra daug, o jau tokių, kurie šią ideologiją patvirtintų ne tik apranga, bet ir gyvenimo būdu, pora iš viso nepažįsta. Sako, kad yra pažįstamų, kurie jais žavisi ir kartais apsirengia drąsiau patys, bet tai nėra jų kasdienybė, nes kol kas tie žmonės taip pasipuošę nesijaučia nei drąsiai, nei komfortiškai. Donatas juokauja, kad iš pradžių reiktų užsidėti tamsius akinius, o po to galima ir išdrąsėti. Vis dėlto aišku ir tai, kad užbėgti gražiais drabužiais vidiniam pasirinkimui už akių – nėra tikras reikalas ir komfortą patirti bus sunku. O ir kam reikia? Tačiau pora pripažįsta, kad abu savimi diktuoja madą, kurią gali atkartoti visi kas nori, kad ir paaugliai. Donatas mano, kad misiją skleisti drąsą ir laisvę jis vis dėlto turi:  „Kai turi pavyzdį, tau lengviau kažkuo tapti. Kai žinai, kad niekas nesišaipo iš to, kas tau patinka, tu drasiau tai renkiesi“.

Gretos ir Donato vestuvių akimirkos. Tarp svarbiausių svečių - Donato mama.

Dviratis – įvaizdžiui sustiprinti

Įvaizdžiui sustiprinti atsirado ir dviratis: einantį mato daug žmonių, bet važiuojantį toookiu dviračiu – labai daug.

„Dviratis mano kūrinys. Atėjo laikas, kai norėjau turėti tokią transporto priemonę kurios neturi kiti. Iš Angijos užsakiau maksimaliai didelį ratą – 92 cm skersmens. Galima pagaminti ir didesnį Lenkijoje, bet ant Vilniaus grindinio bus skaudu kristi. Gavau ratą ir toliau viską padariau pats. Rėmas ir pora šakių, sėdynė su vairu, antras mažesnis ratas – nesudėtinga. Dviratis ne tinginiams: kiek mini, tiek važiuoji, bet man nereikia su niekuo lenktyniauti. Važiuoji sau lėtai, o visi grožisi. Tokių esu sukūręs ne vieną ir dabar dar  turiu užsakymą iš Švedijos – veikti yra ką.

Veikti porai tikrai yra ką, nes jie, kaip jau minėta, ir baro „Garinis Angelas“ šeimininkai. Nepaklausiau, tad galiu tik paspėlioti, kad žodis „garinis“ turbūt iš pagarbos jų puoselėjamai stimpanko subkultūrai,  nes žodis „steam“ anglų kalboje reiškia garas arba rūkas, „punk“, beje – protestas arba konfliktas. Dar daugiau – jau šį penktadienį, t.y. rugpjūčio 6d. atidaromas antrasis baras „Garinis Angelas Ladies“, kuris lauks retro stilistikai prijaučiančių moterų, nors, kaip abu juokiasi, neignoruos ir vyrų.

Barų verslas - kūrybinėms idėjoms finansuoti

Barų verslas Donato gyvenime atsirado palyginus neseniai, bet jam jis patinka keliais aspektais.

„Kai aš  kažkada nusprendžiau, kad nenoriu dirbti kažkam, kad nieko negali būti nei virš manęs, nei po manim – savo darbuose mes lygūs, pragyvenimo šaltiniu tapo kūryba. Bet…kažką pasiuvi ir lauki, o kada nupirks nežinai. Bare – kitaip, baras – greitesni pinigai. Ir jis tikrai nebuvo svajonė, bet jis turėjo finansuoti kitas mano idėjas ir tapo nauju mano projektu pinigams uždirbti. Baro interjerą sukūriau per pusantro mėnesio iš daiktų, kurių jau niekam nereikia – daikto potencialą pamatau labai greitai. Kiekvieną baldą galima perdaryti, iš kiekvieno mechanizmo galima išimti detales ir jas panaudoti  dekorui  – stimpankui tai būdinga. Pasitenkinimo daug – vėl kūryba. Dabar ateina žmonės ir sako, kad jiems čia jauku kaip namie. Na taip, ne baltas ofisas su minimalistiais baldais ir ne baras su paletėmis – yra spalvų, detalių, meno objektų, fantazijos, paslapčių. Be to, baras suformavo tam tikrą lankytojų kontingentą. Nemažai vyrų persirengė. Padovanoji liemenę, skrybėlę, prireikia kažko daugiau, patinka ir prašome – naujas įvaizdis, kuris limpa. Arba štai sėdi penki vyrai ir veda diskusiją apie kvepalus ir batus. Stereotipiškai manoma, kad vyrai apie tai nesikalba, o iš tiesų tai kalba. Ir apie tai kalba stalius, santechnikas, televizininkas, alpinistas ir žurnalistas… Be to, čia šokama. Saugome šios vietos prestižą, norime kad ji būtu išskirtinė tiek savo lankytojais, tiek kultūra“, –  sako Donatas.

Baro "Garinis Angelas" interjerą kūrė Donatas. Atmosfera - magiška ir mistiška.

Bohemos sugrąžinimas

„Labai neįkyrėdami, tarsi savaime mes subūrėme tikrai savitą baro bendruomenę, kuriai įdomu čia  užsukti ir pabendrauti. Dar jie žino, kad niekas čia nesistebės bet kokia jų apranga, kad čia bendraujama intelektualiai, o ne liežuvaujama apie kitus. Juk kažkada klestėjusią bohemą vienijo bendra idėja prieštarauti, kovoti, maištauti… Kai to neliko, bohema paskendo alkoholyje ir galiausiai nunyko. Mes stengiamės bohemą sugrąžinti kaip gražų reiškinį. O gėrimai tegul lieka tik priedu prie pokalbių… Todėl mūsų bare daug nealkoholinių, arba silpnų gėrimų, vyno. Be to, vyksta koncerai, parodos, poezijos skaitymai. Kartais pakviečiame ne tik į meno, bet ir į daiktų parodas, pavyzdžiui, šviestuvų. Juk kur daugiau 11 valandą vakaro galėtum apžiūrėti parodą?  Man pačiai dar labai rūpi ir moterų problemos. Todėl šią erdvę stengiuosi pasiūlyti moterų susibūrimams, kurių tikslai gali labai skirtis: vienos bando po kažkokių problemų rasti save, kitos tiesiog atsitiesti, trečioms rūpi  dar kažkas. Labai tikimės, kad naujas mūsų baras „Garinis Angelas Ladies“ suburs įdomių moterų bendruomenę ir kad ten tikrai pradės pleventi retro dvasia. Visą interjerą kuria Donatas, taigi užteks ir fantastikos ženklų kasdienybės įkvėpimui“, – mintimis dalijosi Greta.

Stiliaus paieškos - poros kasdienybė ir džiaugsmas.

Duoklė – Vilniaus menui ir kultūrai

Tuo tarpu Donatui įdomus ir jo indėlis į Vilniaus kultūrą. Būdamas vienu iš „Užupio respublikos“ ambasadorių, jis nori save įprasminti ir kaip menininkas. Įsibridusi į Vilnelę jau stovi jo iniciatyva pastatyta stimpanko subkultūrą simbolizuojanti dviračio skulptūra, o dabar  savo mylimam Užupiui pats Donatas kuria grojančią skulptūrą. Tai bus metalinis tvirtas gramofonas su daug papuošimų ant graikiškos kolonos, o muziką išgaus žmonės savo rankomis, sukdami į ją įmontuotą rylos mechanizmą. Skulptūra pati save ir apšvies.

Taigi šiandien Donatą ir Gretą maitina jų barai, džiugina jų kūryba ir muzika, o įkvėpimo teikia įvaizdis ir žinojimas, kad gyvenimas yra šventė. Tokia ta stimpanko filosofija. Kad taip būtų ir toliau tereikia labai nedaug ir kartu labai daug: sugebėti tos šventės, atėjusios galbūt dar iš XIXa., nenuskandinti nuovargyje ir neišvengiamose XXIa. kasdienybės įtampose. Valio šypsenai!

Dėmesio! Naujo baro “Garinis Angelas Ladies” atidarymas rugpjūčio 6d, 18 val, Aušros vartų 3. Ateikite ten puošnūs ir su šypsena veide.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Pašnekovų archyvo nuotraukos.