xr:d:DAFReMX2wrY:28,j:1072162625,t:22122813

Kas sukuria ir kas užaugina PAVEIKSLO vertę?

Klausimas lyg ir paprastas, bet atsakymas be galo sudėtingas. Mums, eiliniams mirtingiesiems, kartais iš tiesų sudėtinga suprasti, kodėl vienos drobės aukcionuose parduodamos už milijonus, o į kitas iš viso niekas nežiūri.

ŠLIFUOTI AKĮ

Paklausta, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio Vilniaus meno kūrinių aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė – Makselienė atsakė taip: „Stebuklingo recepto, deja, nėra, išskyrus patarimą, kurį nuolat kartoja Ernestas Parulskis knygoje „Menas ir pinigai”: šlifuoti akį. Man atrodo, kad tik labai nedaug žmonių turi prigimtinį tikrai rafinuotą meninį skonį. Apskritai tai yra kultūrinis, auklėjimą ir išsilavinimą atspindintis dalykas. Geroji žinia ta, kad skonis, gebėjimas skirti gerą meną nuo prasto, yra toks dalykas, kuris sparčiai lavėja ir kristalizuojasi, jei žmogus įdeda bent kiek noro ir sąmoningumo. Lengvinanti aplinkybė yra tėvai, šeima, meno kūrinių prisotinta aplinka namuose, kuriuose žmogus augo, brendo ir formavosi. Net jei žmogus to neturėjo, bet aktyviai lankosi gero meno vietose – muziejuose, parodose, galerijose, bienalėse, mugėse, paskaitose, jei jis „įsimerkia” į meno aplinką, jo akis stulbinančiu greičiu „šlifuojasi”, o skonis lavėja. Beje, mes irgi manome, kad prie to prisidedame. Esame įsteigę Meno istorijos mokyklą (MIM). Įdomu tai, kad idėja įsteigti vietą, kur suaugę žmonės galėtų ateiti gilinti meno istorijos žinių, gimė mūsų klientams kolekcininkams. Ne vienas jų ir ne kartą yra teiravęsis apie tokias tobulinimosi galimybes. Kadangi nežinojome vietos, kur juos nukreipti, patys ir įsteigėme mokyklą“.

Vis dėlto, keletą patarimų, besidomintiems tapyba, ekspertai turi, ypač kalbant apie senąją tapybą.

NUSTATYKIME PAVEIKSLO AMŽIŲ

Jei ant drobės yra data ir ją pasirašo menininkas, tai labai supaprastina užduotį jį vertinant. Paveikslas, tapytas XVIII–XIX a., greičiausiai bus vertinamas labiau nei XX a., bet tai tikrai ne taisyklė. Galutinė kaina priklauso nuo daugybės kitų detalių, kurias toliau ir aptarsime. Jei paveiksle nėra jokios datos, tuomet ekspertai žiūri į tapybos techniką, drobės ypatumus, įvertina dažų ir grunto būklę. Dažnai tam naudojama speciali įranga. Skirtingų epochų menininkai naudojo skirtingas technikas tiek kurdami dažus, tiek tapydami drobes. Ši informacija padeda teisingai nustatyti paveikslo datą. Ką daryti, jei neturite reikiamų žinių ir įrangos, o štai mugėje norite įgyti seną paveikslą? Na, pirmiausiai tai bloga vieta pirkti, nėra jokio realaus kainos atspirties taško ir tenka kliautis pardavėju. Bet į keletą momentų galima atkreipti dėmesį. Pirmiausiai apžiūrėkite antrąją drobės pusę. Tamsi spalva byloja solidų paveikslo amžių, šviesi, kad kūrinio amžius – ne daugiau 30 metų. Atkreipkite dėmesį ir į rėmo spalvą. Su amžiumi jis tamsėja, o tai gali būti dar vienas senovinio paveikslo požymis. Kita vertus, tie, kas padirbinėja paveikslus, šiuos dalykus taip pat išmano ir pasirūpina „tinkamu“ atrodymu. Todėl, jei paveikslas Jums tiesiog patiko ir nėra brangus, tai sukti galvą dėl jo amžiaus visai ir neverta – puoškite juo savo namus. Jei Jums patikęs darbas, brangus, geriau kreiptis į ekspertą.

PASIDOMĖKIME PAVEIKSLO ISTORIJA

Jei paveikslą paveldėjote, pasikalbėkite su savo artimaisiais apie drobės kilmę. Prisiminkite viską, ką esate apie jį girdėję. Šiuo atveju svarbios visos detalės. Kam jis priklausė anksčiau? Galbūt buvo laikomas kokiuose muziejuose? Kokiomis sąlygomis pirktas? Tai yra labai svarbu. Visada yra brangiau vertinami paveikslai, puošę kilmingų ir iškilių asmenų interjerą, buvę dvaruose ar muziejuose. Visa tai prognozuoja jų didesnę vertę. Apžiūrėkite kitą drobės pusę. Bet kokie anspaudai ar kiti ženklai gali pasitarnauti kaip užuominos. Didelė tikimybė rasti kažką informatyvaus egzistuoja tuo atveju, kai paveikslas buvo eksponuotas muziejuje. 

ĮVERTINKIME DROBĖS ir DAŽŲ KOKYBĘ

Labai pažeistas dažų sluoksnis, suskilinėjusi ar kitaip pažeista drobė labai sumažina paveikslo meninę vertę. Todėl, sakykime, XIX a. pradžioje nutapytas  garsaus dailininko kūrinys su labai pastebimais drobės ar tapybos defektais gali būti kelis kartus pigesnis, nei mažiau žinomo autoriaus nepažeistas paveikslas. Juk kaip ten bebūtų, paveikslą su trūkumais greičiausiai teks restauruoti, o tai nėra pigus darbas ir paveikslo kaina labai išaugs. Bet jei į Jūsų rankas pakliuvo žinomo dailininko paveikslas, turintis vos pastebimą įtrūkimų tinkliuką ar smulkius įbrėžimus, rimtai juo susidomėkite – tokį paveikslą yra tikimybė parduoti gana brangiai. 

PASIDOMĖKIME AUTORIAIS

Čia galioja paprasta taisyklė: žinomų tapytojų darbai vertinami labiau. Bet kiek gi mes jų žinome? Pripažinkime, nedaug, o ypač jeigu darbai mus pasiekia iš užsienio.Tačiau bet kokiu atveju, pirkti paveikslą, žinant autorių kur kas geriau nei jo nežinoti. Jeigu įsigijote paveikslą ir menininko vardas jums nieko nesako, tai dar tikrai ne viskas prarasta. Visada verta paieškoti informacijos apie autoriaus biogafiją, personalines parodas, kritikų atsiliepimus, rasti jo kitus paveikslus ir jų kainas. Surinkus visą medžiaga, kartais galima nustebti, kokį lobį įgijote.

ĮVERTINKITE PAVEIKSLO MENIŠKUMĄ

Tai yra: pasidomėkite paveikslo tapybos stiliumi, tema, spalviškumu, tapybos technikos kokybe ir kompozicija. Be tinkamos patirties visus šiuos kiriterijus suprasti, o juo labiau įvertinti, sunku, bet pabandyti visada verta, juk tik per patirtį jaukinamės supratimą.

Realizmas, siurrealizmas, kubizmas, impresionizmas – kiekvienas iš šių stilių turi savo bruožus. Tikslus, tikroviškas interjero ar aplinkos vaizdavimas byloja realistinį stilių. Juo nutapyta didžioji dauguma antikvarinių paveikslų, taip dirbo visame pasaulyje garsūs olandų tapytojai. Platūs, šiek tiek neatsargūs potėpiai rodo, kad paveikslą nutapė impresionistas. Kubizmas nesunkiai identifikuojamas pagal jam būdingas geometrines formas figūrose. Apie tai reikėtų atskiro teksto.

Nustačius paveikslo tapybos stilių, vertėtų išsiaiškinti jo temą. Retos ir unikalios temos paveikslas visada turi didesnę vertę. Tapybos technika taip pat labai svarbus gero paveikslo požymis. Daugelis menininkų turijiems būdingą tapymo techniką, dėl kurios jų darbai yra unikalūs ir geidžiami kolekcininkų. Kitas svarbus dalykas – tapymo kokybė. Pradedančiojo menininko nutapytą paveikslą iš karto atskirs profesionalas. Dažniausiai tai išduoda:

*proporcijų nesilaikymas;

*harmonijos ir perspektyvos trūkumas, kuris nesuteikia darbui apimties;

*nešvarūs atspalviai, kurie gaunami netinkamai maišant spalvas ir naudojant prastos kokybės medžiagas;

*nesuprantamų dėmių, kurios neatitinka kūrinio stiliaus ir kompozicijos, buvimas;

*neryškios linijos, akivaizdus potėpių neužtikrintumas.

 Nors ir čia yra išimčių. Žmogus, nesuprantantis tapybos, Marko Rothko „Violetinę, žalią ir raudoną“ gali priskirti prie mėgėjiškų, nors ji laikoma viena brangiausių pasaulyje. 

 

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: „Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti“.

„Negalėčiau teigti kategoriškai, kad vaizduojamosios dailės kūriniai šiandien namuose pamirštami. Galbūt ne visi jaučia poreikį savo namuose gėrėtis meno kūriniais, taip pat ne visi gali sau leisti juos įsigyti, jeigu kalbame ne apie tariamus, o tikrus meno kūrinius ir suprasti jų tikrąją paskirtį arba, kaip mėgstama sakyti mūsų laikais, misiją. Jeigu namų puošybai apsisprendžiama pasirinkti paveikslus (sakykime, tapybos darbus, reprodukcines graviūras), tai, visų pirma, pasikliaujama savaja menine nuojauta arba nuovoka. Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti. Vaizduojamosios dailės kūrinių eksponavimas namuose pastaruosius tarsi personifikuoja, jiems suteikia unikalumo, perteikia namų savininkų meninių aspiracijų turinį, suteikia intelektinio solidumo. Taigi paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis. Sakykime, kolekcininkai (daugelis jų – profesionalūs meno žinovai) arba menotyrininkai be mano minėto ir įprasto pasirinkimo kriterijaus – gėrėjimosi – atkreitų dėmesį į kūrinių vertę rinkoje (tai sudėtingas klausimas ypač tada, kai ta rinka neapčiuopiama), kuriai poveikį daro kūrinio amžius, įrodyta autorystė, autoriaus žinomumo geografinė aprėptis, signatūra (parašas), žinoma, tema, kilmės ir buvusių kūrinio savininkų istorija. Iš esmės kitaip reikėtų vertinti šiuolaikinių, dar aktyviai dirbančių, autorių darbus. Beje, apie investavimą į meno kūrinius esu ne kartą skelbęs straipsnių, aptarinėjęs viešose paskaitose.  Jeigu namai puošiami paveikslais tik todėl, kad taip daro kiti, sakykime, draugai, pažįstami, taip pat todėl, kad „reikia“, jeigu nenori atrodyti visiškai abejingas meno sričiai ar jos neišmanėlis (tokiais atvejais įžiūrėčiau snobiškumo apraiškas), tai geriau jų atsisakyti, nes kitaip paveikslai taps erzelio pretekstu.        

Pagal ką turėtume pasirinkiti savo namams paveikslą? Kriterijų yra ne vienas ir ne du – jų daug; keletą jų jau paminėjau. Pratęsdamas galėčiau išvardyti dar keletą svarbių: paveikslų visuma (jų skaičius), atsižvelgiant į jų atlikimo technikas (sakykime, tapybos darbų iškabinti šalia grafikos darbų – nereikėtų, tai būtų didelė klaida), eksponavimo ant sienų kompozicija, atsižvelgiant į atstumus, paveikslų formatą (mažesnio formato – apačioje, didesnio – viršuje; mažesni juk geriau apžiūrimi iš arti…) ir t.t. Kalbant apie meninį skonį, tai jokio „teisėjo“ lyg ir nėra. Kiekvienas iš mūsų tai, ką matome suvokiame skirtingai, taigi ir gėrimės skirtingai. Asmeniui ji gali būti priimtina arba ne, o požiūris į per ilgą laiką susiklosčiusias „taisykles“ gali būti vertinamas kaip dogmatiškas, taigi neatmestina, kad gali kilti noras jam priešintis“.   

Rasa ŽEMAITIENĖ

Straipsnis iliustruotas paveikslų iš www.senovesprabanga.lt nuotraukomis.

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

IMG_20221221_140243_1

Eglutės žaislų istorija: nuo faktų iki sentimentų

Nuo vaikystės be galo krašto mėgstu puošti eglutę ir vis dar tebemėgstu pirkti kalėdinius žaislus. Taigi kiekvienais metais aš suplanuodavau parašyti apie eglutės žaisliukų istoriją ir vis kažkas sutrukdydavo. O dar paaiškėdavo, kad žaisliukų kolekcininkų bendruomenė irgi ne pati atviriausia (tarsi aukso monetas rinktų), nelabai radau su kuo šia tema pabendrauti ir žaisliukų tema kėlėsi vis kėlėsi, kol pasiekė šiuos metus. O kai jau pasiekė, aš supratau, kad taip kaip prieš metus jau neparašysiu. Ir kad „Vintažo ženklų“ bičiulė Ramunė Pigagaitė jau niekada nepasakys taip kaip pasakė iš manęs dovanų gavusi tarybinių laikų aptriušusį agurką: „Na bet kooooks puikus agurkas!“. Tame balse tada buvo tiek susižavėjimo, džiaugsmo ir patoso, kad mes prapliupome juoktis iki nukritimo. Ir mums iš tiesų tas agurkas buvo tobulas. O štai šiemet pasikalbėjome ir supratome , kad kažkur išgaravo tas žavėjimasis. Tiesiog išgaravo. Taip, vaikystės žaisliukai visada kels sentimentus, dėžė su jais bus turtas, bet agurkas iš mugės jau bus nieko vertas. Apsilupęs milijoniniais tiražais pagamintas agurkas ir tiek, dėl kurio tikrai neverta dūsauti iki dangaus. Karas Ukrainoje mūsų vertybių skalę labai pakoregavo, pakoregavo tiesiog iki smulkmenų ir kartais galbūt net pasąmoniniu lygiu. Bet...kiekvienam savo. O kadangi pažadas parašyti žaislų istoriją bent jau sau duotas, tai bus ir išpildytas.

Vokiška maždaug 1960-ųjų viršūnė.

Čekiški, XX a. pirma pusė (1940-1950 m.).

Vokiški, reti 1916 -1918m. žaislai.

Pirmieji žaislai – valgomi ir simboliniai

Tradicija puošti eglutę vis dar gaji ir mes visi turime, kuo ją padabinti. Tačiau juk ne visada buvo taip. Žaisliukai kaip ir bet koks šiandienos daiktas turi savo šimtametę istoriją ir ji kaip bet kuri kita istorija taip pat įdomi.Taigi  kai kurios tautos senovėje tikėjo, kad medžių viduje gyvenančios dvasios yra atsakingos už žmonių gyvybes, jų sveikatą ir sėkmę naujaisiais metais. Kad jos būtų apramintos, prie naujametinės eglutės buvo sunešami visi vertingiausi daiktai  ir maisto atsargos. Tokios buvo gyvos eglutės puošimo šaknys.

Oficialiai paprotys Naujiesiems metams puošti gyvą eglutę Europoje susiformavo VII a. viduryje. Kalėdinės dekoracijos tuo metu buvo glaudžiai su religiniais simboliais susiję daiktai. Ant eglučių buvo pakabinami džiovinti obuoliai, simbolizuojantys vaisius iš Rojaus sodo, meduoliai ir sausainiai, simbolizuojantys bendrystės apeigų duoną, o eglutės viršūnę būtinai puošė kelrodė „Betliejaus“ žvaigždė. Būtent obuoliai kiek vėliau ir įkvėpė stiklo pūtikus pagaminti pirmuosius kalėdinius burbulus.

Tuo, ką galima valgyti, eglutės buvo puošiamos iki VIII a. vidurio. Tik vėliau valgomas dekoracijas pakeitė žaislai iš medžio, šiaudų ir kriauklių, atsirado popierinių gėlių, sidabrinių žvaigždžių ir žalvarinių figūrėlių – angelų, kareivių, fėjų.Tuo metu  tikros kalėdinės dekoracijos buvo labai brangios, todėl jais puošti eglutę galėjo tik pasiturinčios šeimos.

Vokietija, 1920-1930 m.

Dauguma vokiški, XX a. pradžia. Paukštis pirktas iš jį nuo Smetonos laikų išsaugojusių kauniečių.

Stiklo burbulai – Vokietijoje

Pirmieji kalėdiniai burbulai buvo pagaminti Vokietijoje, Lauscha mieste iki dabar garsėjančiame stiklo gaminiais. Jie buvo pagaminti iš storo stiklo ir daug sunkesni nei tie, prie kurių esame įpratę dabar. Iš vidaus burbulai buvo padengti švino sluoksniu (vėliau žalingą šviną pakeitė sidabras), o iš išorės – įvairiaspalviais blizgučiais. Persilaužimas įvyko 1857 m. tame pačiame Lauscha mieste atidarius dujų gamyklą, kurioje stiklo pūtikai jau pūtė lengvus burbulus plonomis sienelėmis ir ne tik burbulus, bet ir visokias sudėtingas formas: vaisius, gyvūnus, pasakų personažus. Šie žaislai buvo žinomi visoje Europoje ir ilgą laiką Lauscha meistrai buvo nepralenkiami stiklinių eglučių dekoracijų gamybos lyderiai. Tik vėliau juos pradėjo gaminti ir kitos šalys.

Drezdeno kartonas

O štai  XIX a. pabaigoje itin populiarus buvo vadinamasis kartonas – figūrėlės iš išgaubto kartono. Geriausi produktai buvo gaminami Europoje, Drezdeno mieste, todėl technologija buvo pavadinta „Dresden Cartonage“. Po pasaulį jie keliavo didelių lakštų pavidalu, iš kurių reikėjo patiems iškirpti figūrėles ir suklijuoti tam tikra technologija. Vėliau juos imta daryti tūrinius, o iki XX a. pradžios – porcelianinius. Drezdenas ir Leipcigas išgarsėjo ir tuo, kad įvedė techno stiliaus kalėdinių dekoracijų madą – traukinius, lėktuvus, dirižablius ir gyvūnų – vėžlių, dramblių, meškų – pavidalo figūrėles.

 

Modernus, labai sunkus porceliano žaislas., Vokietija.

1970-ųjų stiklinė musmirė iš Vokietijos.

Porceliano kareivėlis su judančia galva. 1916-1918 m.,Vokietija.

Žaisliukai – turtingųjų privilegija 

Paprotį švęsti Naujuosius Rusijoje patvirtino Petras Didysis, tačiau visa tradicija puošti Naujųjų metų eglutę, uždegti žvakes ir dovanoti dovanas buvo perkelta į Rusiją vėliau, valdant Nikolajui I. Pirmosios Naujųjų metų dekoracijos Rusijoje buvo pagamintos iš medžio, vatos, audinio, papjė mašė. Tarp turtingų šeimų kartoninės medžiagos irgi buvo labai populiarios, jos buvo užsakomos iš Europos, kaip ir pirmieji stikliniai žaislai. Vėliau meistrai išmoko kopijuoti užsienietiškus gaminius ir gamino savo produkciją. Dauguma žaisliukų buvo rankų darbo, skirtingų meistrų, nedidelių tiražų, todėl ir vertingi kaip kolekcionavimo objektas iki šių dienų, nors išliko jų dėl nepatvarių medžiagų labai nedaug.

Tuo tarpu smetoninėje Lietuvoje dažnuose namuose naujametė eglutė dažnai būdavo puošiama valgomomis dekoracijomis – sausainiais, meduoliais, riešutais, taip pat karpiniais iš popieriaus bei folijos ir iš šiaudelių rištais žaisliukais. Turtingesnius  miestelėnų namus  pasiekdavo ir pirktiniai žaisliukai iš Vakarų Europos, bet tai buvo prabanga.

Rusijoje gi kalėdinės dekoracijos visais laikais fiksavo svarbius istorinius įvykius ir buvo to laiko atspindys. Buvo žaislų ir su to meto politikų atvaizdais, tačiau trumpai. Stikliniai trapūs burbulai dažnai dūždavo, o mesti politinius lyderius į šiukšlių dėžę buvo nepriimta. 1927–1935 m. Naujieji metai Sovietų Sąjungoje iš viso buvo uždrausti kaip religinės orientacijos šventė, kelianti grėsmę sovietinei ideologijai. Laikinai sustabdyta ir eglučių dekoracijų gamybos plėtra.

 

Papjė mašė žaisliukai iš Ukrainos, 1960-1970m.

Kartoniniai žaisliukai buvo gaminami gana ilgai, jų pasiūla dabar dar vis nemaža.

Žaisliukai – gyvenimo atspindys

Antrojo pasaulinio karo metais žaislų buvo gaminama labai mažai, tačiau naujametinių dekoracijų gamyba nebuvo visiškai nutraukta. Tais metais ant eglučių vyravo karinė-patriotinė tema: kareivėliai, tankai, kulkosvaidžiai.

1950-aisiais kalėdinis dekoras ir vėl atspindėjo dabar jau sąjungos žmonių gyvenimą. Ant eglučių pasirodė maži stikliniai ledo ritulininkai ir kitos sportinės figūrėlės. Žymūs filmai ir animaciniai filmai taip pat prisidėjo prie eglutės dekoracijų. Labai populiarūs buvo laikrodžio formos žaislai – tai grandiozinės filmo „Karnavalo naktis“ sėkmės atgarsiai. Tokie žaislai sklido po visą plačią sąjungą ir ką gi be jų galėjai nupirkti…

60-aisiais, po pirmųjų sėkmingų palydovų paleidimo ir pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą, buvo gaminamos kalėdinės dekoracijos astronautų ir raketų pavidalu, o štai žaislai kukurūzų, agurkų ar kviečių varpų pavidalu jau yra agrarinės reformos aidas. Tuo pačiu metu  Vakarų Europoje į madą atėjo stiklo karoliukai. Ypač daug tokių girliandų buvo pagaminama tuometinėje Čekoslovakijoje.

70–80-aisiais eglutės papuošalai, kurie dabar dažniausiai ir siūlomi sendaikčių mugėse, nebuvo nei labai įdomūs, nei orginalūs, nei įvairūs, nei rankų darbo, o jų tiražai buvo milijoniniai. Taigi  nei vertinga, nei įspūdinga, kad jais užkrautume savo namus, bet kiekvienas žmogus renkasi pats ką jam kolekcionuoti.  Visi šie žaisliukai prieš Naujuosius vaidino ir kitą, gal net svarbesnę, misiją – jais buvo kompensuojamas  prekių trūkumas, vis šiokios tokios spalvos vitrinose visiško prekių deficito fone švenčių išvakarėse.

Tuo tarpu Vakarų Europoje, iš kurios mus tuo metu žaislai pasiekia ne taip ir dažnai, klesti stikliniai žaislai, ne taip smarkiai atspindintys gyvenimo aktualijas, bet už tai ypatingai gražūs, meniški ir sklindantys po visą laisvą pasaulį. Tame pačiame Vokietijos mieste Lauscha žaislų pramonė dirba iki dabar.

Stiklinės girlaindos - kolekcininkų medžiojamas objektas.

Nauji laikai – naujos mados

Dešimtajame dešimtmetyje, atsivėrus sienoms, į Lietuvą plūsteli žaisliukai iš Lenkijos ir Vokietijos. Dažniausiai tai stikliniai vienos spalvos burbulai, kuriais tampa labai madinga puošti eglutes ir jie iš tiesų labai gražūs. Be to, gyventojai pasiduoda horoskopų manijai.  Šia intencija atsiranda daug žaislų, vaizduojančių metų simbolį pagal kinų kalendorių, pasakiškų gyvūnų ir neįprastų būtybių. Kaip tik tuo metu daug senų žaisliukų iškeliauja į šiukšliadėžes – mainosi rūbas margo svieto. Žmonėms būna jau pabodęs tas apšiuręs kartoninės dėžės turinys. 

Tarybinių žaisliukų kolekcininkų visada buvo ir yra ypač Rusijoje, o  prieš gerą dešimetį ir Lietuvoje tai virsta beveik nauja manija – visiems reikia senų žaisliukų, ne visi žino kodėl. Mugėse jie pardavinėjami visai nepigiai., kas sugalvoja kainas ir kiek jos adekvačios sunku ir pasakyti. Nurašykime tai madai ir nostalgijai.

Dabar turime kalėdinių dekoracijų kiekvienam skoniui. Galime įsigyti tiek dizainerių ir menininkų sukurtų rankų darbo žaislų, tiek pagamintų gamyklose. Atsiranda žaisliukų amatininkų: gaminančių žaislus iš vatos pagal senas technologijas, liejančių žaisliukus iš vaško, veriančių iš šiaudelių. Visi jie turi savo gerbėjų ir pirkėjų. Kažkada ant eglučių pakibę vienspalviai burbulai dabar visiškai nemadingi, o dar blogesnis variantas – plastikas. Sugrįžta stikliniai žaisliukai, sugrįžta porcelianas ir galima rasti tikrai labai meniškų ir skoningų naujos kartos žaisliukų. Tiesa, jų kainos irgi gana įspūdingos.  

Yra gamintojų, kopijuojančių ir tarybinius pasakų herojus, bet kopija ir bus kopija – jau nebeįdomu, o ir kažkas netikro. Juk 1970 – ųjų agurkas vertas tik tiek, kad jam 50 metų, o ko vertas nukopijuotas ir  vakar pagamintas agurkas? Kiekvienas laikmetis turi savas technologijas, madas ir žavesys tas, kad visa tai skiriasi. Todėl kopijuoti niekada ir nieko neverta.

Bet galbūt verta pradėti naujų gražių žaislų kolekciją? Aš kasmet per išpardavimus nusiperku po du žaislus jau kitiems metams. Galiu pasakyti, kad dabartiniai kokybiški stiklo burbulai tikrai pranoksta praeities žaislus tiek savo kokybe, tiek dizainu ir atrodo labai įspūdingai. Gal kažkada ir jie taps medžiojamu kolekcininkų objektu? O jei netaps, tai bus gražus palikimas šeimoje.

Puikius vatinius žaisliukus pagal senąsias technologijas šiuo metu kuria vilnietė Viktorija Zausajeva.

Iš dailininkės Erikos Tumienės dovanų gautas antinas dabar visada puošia mano eglutę. Ji juos kuria iš kankorėžių.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės ir privačių kolekcininkų žaisliukų nuotraukos, už kurias labai dėkojame.

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

IMG-3ab7b9f87c01f1e7aa8f2304d999c5ce-V

SKULPTŪRA NAMUOSE. Geriau viena vertinga, nei daug beverčių

Tiek stebint interjerus, demonstruojamus viešoje erdvėje, tiek žvalgantis aplinkoje, galima pastebėti, kad namų puošimas meno dirbiniais išgyvena ne pačius geriausius laikus. Į paveikslus dažnai žiūrima kaip į spalvines interjero dėmes, kurių trūksta arba ne, o skulptūra, atrodo, apskritai apleidžia interjerus. Tačiau toks įspūdis greičiausiai susidaro todėl, kad mes retai matome prabangesnius nei viduriniosios klasės interjerus ir dar rečiau grožimės klasikiniais namais. Tą tarsi patvirtino ir mūsų pešnekovas šia tema, antikvaras Gediminas AKELIS, jau 20 metų dirbantis su antikvariatu ir 4 metus kviečiantis į savo antikvariato galeriją „Gaza“ Vilniuje, kurios asortimente nemažai ir įvairių skulptūrų.

Tai, kad Jūsų galerijoje vis dėlto daug dėmesio skiriama skulptūrai, ko gero, byloja tai, kad ir pirkėjas šiai prekei yra. Kokie būtų Jūsų pastebėjimai tiek kalbant apie Vakarų Europą, tiek ir apie Lietuvą?

Gerų meistrų ir iš gerų medžiagų pagamintų antikvarinių skulptūrų pastaruoju metu Vakarų Europoje mažėja, tad ir Lietuvą jų pasiekia mažiau. Prastų, pagamintų iš nekokybiškų medžiagų ir nesvarbu, kad pigiai, niekur nereikia: nei Lietuvoje, nei Europoje, nei Amerikoje, nei Kinijoje, tai jų yra kiek tik norite. Todėl paagituočiau visus, kurie gali sau  leisti – o 1000 eurų už gerą bronzinę ar marmurinę skulptūrą nėra dideli pinigai – į skulptūrą ir investuoti, ir namus pasipuošti. Tokių skulptūrų paprastai pagaminamas ribotas tiražas, tai unikalūs daiktai, kurie niekada nepigs. Apskritai, kas liečia marmurą, akmenį ar alebastrą, tai vienetiniai daiktai, kurie kiekvieną kartą gimsta iš naujo. Ir galiu pasakyti, kad paklausa gerai skulptūrai šiandien tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje yra, nes yra daug protingų ir uždirbančių žmonių, kurie namus nori puošti vertingais daiktais. Gal kam pasirodys keista, bet mano pastebėjimais, Lietuvoje brangų ir išskirtinį, vertingesnį daiktą yra didesnė galimybė parduoti sėkmingiau nei vidutinės ar second hand klasės daiktą. Žinoma, įgydamas skulptūrą, visada vertinu kainą – nesame Niujorkas, tai kainų žirklės turi būti protingos.

Skulptūrų siužetai gali būti patys įvairiausi: nuo vienišo biusto, gyvūnų kompozicijų, biblinių ir antikinių siužetų, mitologijos.

„Bronza – tai vario ir alavo lydinys, kurio sudėtyje esama ir kitų metalų: sidabro, cinko ar švino. Nuo vario ir alavo santykio priklauso bronzos tvirtumas – ji net tris kartus atsparesnė už varį ir ypač tinka liejiniams, nes beveik akimirksniu sustingsta. Būtent todėl bronza dažniausiai liejama. Šio labai populiaraus lydinio spalvą lemia vario kiekis –kuo jo daugiau, tuo lydinys rausvesnis. Bronziniai juosvos ar žalsvai gelsvos (patinuoti) meninia itaikomosios dailės kūriniai iki šiol labai vertinami, jais nepaliaujama grožėtis. Pradedantiesiems kolekcininkams patarčiau visada naudotis palyginamuoju antikvarinių meno kūrinių vertinimo būdu, o perkant daiktą atidžiau jį apžiūrėti bent jau per didinamąjį stiklą. Ypač svarbu origialų nesupainioti su galvanoplastikos „šedevrais“: padirbiniai, be cheminės sudėties analizės ir neskaičius specialios literatūros, „iš akies“ ypač sunkiai nustatomi. Svarbu nusimanyti apie stilius, nors minimaliai pasidomėti garsiausiais menininkais ir liejikais. Autoriniai darbai pasirašomi, įbrėžiama data, bet nereikėtų pamiršti, kad būtent signatūra ir data – padirbinėoijų desertas: siekdami daugiau uždirbti parduodant meno kūrinį, jie šitaip jį pasendina. Žinoma, nemažai vien tik padirbinius gaminančių manufaktūrų, kurių produkcija taip pat vertinga, bet pradedančiam kolekcininkui dera kreiptis pagalbos į patyrusį asmenį“. Dr. Eugenijus SKERSTONAS

O kas labiausiai domisi skulptūra: aistringas meno medžiotojas, atsitiktinis pirkėjas, kolekcininkas, dizaineris?

Visi išvardytieji. Kartais pasitaiko, kad net netyčia užėjęs žmogus gali nusipirkti skulptūrą, nes skulptūra yra universalesnė nei, sakykim, paveikslas interjere, jos nereikia taip preciziškai derinti – ji graži iš visų pusių. O paveikslui reikia labiau išieškotos vietos ir jis jau negali taip bet kur keliauti po namus. Ypač jei paveikslas senovinis, spalvingas, teminis.

Norite pasakyti, kad šiandien žmonės skulptūrą perka lengvesne ranka nei paveikslą?

Šiandien taip. Ir aš užtikrintai galiu teigti, kad šiandien skulptūra labai drąsiai skinasi kelią į interjerą, ir netgi į šiuolaikinį interjerą. Kaip jau minėjau, ji  mažiau dominuoja, jos spalvų gama nėra plati, ji labiau prie visko dera. Štai skulptūra iš  marmuro ar bronzos, praktiškai bus vienos spalvos paletės. O tapyba, ypač senovinė, jau yra daugiaspalvė, įmantri, stiprai detalizuota ir derinama kur kas sunkiau.

Kokius kriterijus kelia pirkėjai, rinkdamiesi skulptūrą?

Kriterijus pagrindinis ir vienas: gražu ir patinka. Pirmoji emocija labai stipri, o jau mano uždavinys parvežti tą gražią ir patinkančią į Lietuvą, kad ji keltų kuo mažiau pirminių dvejonių. Jau tik po to eina klausimai apie autorių, kilmės šalį, amžių ir pan. Vizualinis vaizdas yra numeris vienas.

O tas „patinka“ kažkaip sietinas su medžiaga, iš kurios skulptūra pagaminta?

Taip, galima sakyti, kad taip. Kas nori akmens skulptūros, pirmenybę teikia marmurui. Tai  brangesnė  medžiaga, sunkiau apdirbama nei minkštesni akmenys ir ja kažkaip labiau pasitikima. Man asmeniškai dar labai patinka alebastras. Gal iš nežinojimo, bet pirkėjai šį akmenį priima atsargiau. Aš jo skulptūrų turiu nemažai, parduodu jas lėčiau, bet laikau visiškai saugia investicija. Na, ir žinoma, bronza jau yra klasikos klasika. Juo labiau, kad senieji broinzos gaminiai turi labai gražią kelių spalvų patiną, nuo žalsvos iki samaninės, kas ir yra jos pardavimų sėkmės arkliukas. Naujos skulptūros tokios patinos niekada neturės dėl savo naujų ir pigesnių technologijų.

 

Kokie yra skulptūros kolekcininkai Lietuvoje?

Tas kolekcionavimas yra gana atsargus ir silpnas. Sakyčiau, kad tai yra daugiau puošmenų rinkinys namams. Temomis Lietuvoje renkama labai retai, priešingai nei užsienyje. Todėl kartais iš Vakarų Europos parvežta skulptūra išvažiuoja atgal. Mane džiugina, kad aš turiu didesnę rinką, bet liūdina, kad jos nelieka Lietuvoje, nors ją ji jau buvo pasiekusi. Esame nedidelė šalis, kiek kitos kultūros, kitaip gyvenome ir daugeliui mūsų akių šie daiktai yra svetimi. O ir kaina, nors pardavėjo akimis ir žiniomis pagrįsta, bet daug kam atrodo nemaža. Vis dėlto tautiečiai dar dažnai renkasi kitas parduotuves, o ne mano galeriją. Ten pardavinėjamas plastikas, gipsas, kaina kur kas mažesnė ir gali atrodyti, o kuo tai skiriasi? Bet tai nėra nei puošmena, nei investicija, nei menas akimis tų, kurie nusimano. Nuoširdžiai siūlau atlenkti pirštus ir turėti namuose galbūt vieną puošybos daiktą, bet gerą.

Rizikuojate vežti brangias skulptūras?

Rizika ir yra šio mano verslo pagrindinis variklis: rizikuoti ir provokuoti. Nes tik šitaip augame ir tik šitaip auginame. Išsikelti metro aukščio kartelę yra savotiška mirtis ir letargo miegas. Be to, visada yra įdomu menu praturtinti ir šalį. Štai visai neseniai galeriją pasiekė XX a. pab. įspūdingo dydžio dinamiška ir emocinga patinuota bronzinė skulptūra pagal žymaus XVI a. skulptoriaus Giambologna kūrinį „Sabinės pagrobimas”. Originalas iš marmuro stovi Florencijoje. Dabar skulptūra laukia pirkėjo. Ji gali puošti ir vidaus erdves, ir aplinką, galbūt privačią erdvę, o gal miesto skverą ar fontaną. Kiek ji lauks pirkėjo, pasakyti sunku, bet jei liks Lietuvoje – bus puiku. Beje, visas skulptūras išrenku tik aš pats. 

Galima numanyti, kad patirtis ir išprusimas Jums leidžia nesuklysti, vertinant daikto vertę ir mokant už jį tam tikrą kainą. O kaip antikvariato vandenyne susivokti pirkėjui? Pasitikėti antikvariato reputacija?

Ši rinka, apskritai, yra pasitikėjimo rinka. Ir iš tiesų, kainų diapazonas už tą patį objektą yra milžiniškas ir jeigu tu tame nedalyvauji, tai tada tos ribos tau bus tikrai neaiškios. Tuomet žmogus ir pakliūna į tas duobes, kai išsirenka mažą kainą, o kartu ir prastą daiktą. Nors, žinoma, visko galima bandyti ieškoti pačiam ir bandyti nesuklysti – pasiūla šiandien vis dar yra ir ji įdomi. Tačiau užsukus į patikimą antikvariatą, yra tikimybė įsigyti gerą daiktą už adekvačią kainą. Galiu sakyti, jog šiandien esu pelnęs gerą reputaciją ir ketvirti metai funkcionuoja graži galerija. Man tai labai svarbu. Tačiau, jei lankytojas klausia, ar tikrai bronza ir ar tikrai marmuras ir kai tu tikini, kad tikrai, o jis netiki, tai čia jau niekas nepadės. Nepasitikėti juk galima bet kuo. Gaila, bet turtas ir intelektas dar vis susijungia retai. Suprantantys meną dažnai neturi pinigų, o turintys pinigų nelabai gaudosi mene. Deja, jei daiktą norima turėti, tai  galimybės šiuo atveju svarbiau už žinias.

Ačiū už pokalbį.

Rasa ŽEMAITIENĖ
Nuotraukos iš www.gaza.lt archyvo

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, ragauti, užuosti, matyti" remia

xr:d:DAFReMX2wrY:23,j:43847130504,t:22121814

VARGONŲ PAVELDO CENTRAS: žinoti istoriją, kurti ateitį

Lietuvoje yra daug įdomių dalykų, kuriuos net neįtartum esant, jei nepradėtum domėtis specialiai. Prie tokių įstaigų priskirčiau ir VARGONŲ PAVELDO CENTRĄ, kurio įkūrėjas dr. Girėnas PAVILIONIS. Pasižvalgyti ir pasikalbėti vargonų tema į centrą, įsikūrusį 26 kilometrai nuo Vilniaus Daučionių kaime, važiavome visai neseniai, dantukus šiepiant baltai žiemai, taigi erdvius pastatus, dar kvepiančius mediena, o kaip vėliau paaiškės – ir dideliu entuziazmu, pasiekėme apsnigtais keliais keliukais, o mus pasitiko centro įkūrėjas Girenas ir nauja jo gyventoja – pusnyje rasta katytė. Ekskursija po centrą buvo iš tiesų įspūdinga, čia pamažu formuojasi istorinių vargonų, fisharmonijų, klavesinų muziejus, visu pajėgumi dirba vargonų gamybos ir restauravimo dirbtuvės, planuose – įvarios edukacijos ir, apskritai, visapusiško vargonų istorijos ir šiandienos centro Lietuvoje sukūrimas.

Pradėjus ieškoti informacijos vargonų tema, ji pasirodė neatsiejama nuo Jūsų asmenybės. Vilniaus dailės akademijoje esate apsigynęs menotyros mokslų daktaro disertaciją „Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla“, išleidote knygą, parašyta daug straipsnių, įvykdyta nemažai gražių iniciatyvų, siekiant propaguoti vargonų muziką. O dabar štai veikia ir Jūsų įkurtas bei vadovaujamas Vargonų paveldo centras. Kaip Jūs pats pasukote šios temos keliu?

Vargonais domiuosi nuo 15 metų, o nuo 16 metų, 1992m., kai Klaipėdoje Eduardo Balsio menų gimnazijoje pastatė vargonus, aš jais pradėjau ir groti. Šalia muzikavimo, man visada buvo įdomu, kaip ir kodėl vargonai skamba, koks viso šio instrumento mechanizmas. Kai 1994m. į stojau į Muzikos akademiją, pradėjau lankytis vargonų dirbtuvėje Vilniuje, bendravau su meistrais. Knygų tuo metu beveik nebuvo, o kas buvo, tai mano buvo skaityta ir perskaityta. Šalia to visada domėjausi, kokie vargonai yra pas mus Lietuvoje. Taigi žiūriu į šį instrumentą visais įmanomais tyrinėjimo rakursais, juk tik taip įmanoma tapti ir geru meistru, ir gerų muzikantu.  Manau, kad kiekvienas vargonininkas turi žinoti, kaip veikia vargonai ir mokėti juos susiderinti. Dar geriau, jei žino ir istoriją. Ilgainiui domėjimasis restauravimu nusvėrė vargonavimą. Juo labiau, kad išsipildė mano svajonė  ir pavyko išvažiuoti į tas Vakarų Europos šalis, kurios turi gilias vargonų gamybos tradicijas, kur iš kartos į kartą meistrai perduoda savo sukauptą informaciją. Teko būti metus Prancūzijoje, pasimokyti pas vargonų meistrus Švedijoje, buvau stažuotėse Vokietijoje. Šiandien galiu pasakyti, kad tai nėra nei amatas, nei profesija, tai  visas gyvenimo būdas. 

Įkurdamas šį centrą tokį gyvenimo būdą ir pasirinkote?

Supratau, kad viskas, kas susiję su vargonais, iš tiesų mano kelias, o norint juo eiti, be patalpų nieko neišeis, todėl su žmona, beje, irgi muzike, pianiste, muzikologe nusprendėme viską parduoti ir kurtis kaime. Taip atsirado mūsų gyvenamasis namas, o šalia – ir šis nemažas centras. Juk restauravimo ir vargonų gaminimo darbams patalpų reikia erdvių. Juo labiau, kad štai dabar planuose jau ir muziejus, ir edukacijos ir, apskritai, viskas, kas susiję su vargonais Lietuvoje. Dabar mes čia  jau 5,5 metų. Šis centras vainikavo visą mano domėjimąsi vargonais. Ir taip, tai ne vien mano darbas, tai mano gyvenimo būdas – galiu užsibūti čia iki išnaktų.  Žinoma, tai ne vieno mano darbas, tai komandinis darbas. Nes ko gi tik nėra vargonuose: medis, metalas, dailė, tapyba, oda, kartais porcelianas, popierius. Tokių tad restauratorių mums ir reikia. Kitas momentas, mes čia ne vien kolegos, mes čia draugai ir dirbame taip, kad vienas kito nepaaestume. Aš labai džiaugiuosi, jei pavykta rasti žmogų, kuris nori ne tik dirbti, kuris nori kurti. Nes be meilės ir įkvėpimo, kuris baigtis 17 val. tiesiog negali, geri instrumentai gimti tiesiog negali.  

Katile lydomas alavo, švino ir kitų metalo mišinys, o iš jo liejama skarda taikant tokią pat technologiją, kaip ir prieš 200-300 metų.

Ar įkūręs šį centrą jaučiate, kad jo reikia Lietuvai? Ar yra pakankamai restauruotinų vargonų, užsakymų, susidomėjimo?

Situacija dviprasmiška. Poreikis restauruoti ir tvarkyti yra, pinigų – nėra. Pats ieškaisi lėšų, kažką darai neatlygintinai, skaitai pranešimus, tada žmonės užsikabina ir, galima tikėtis, kad kažkas vyks. Vargonai mistiškas dalykas, fasado vamzdeliai – tai tik 3-5 procentai skambančio instrumento, o jo viduje gal dar 1500 detalių, kuriančių visumą. Tai labai sudėtingas mechanizmas ir nėra sudėtingesnio instrumento nei vargonai.

Bet iš mūsų neišprusimo dažnai jie tarsi nuvertinami: bažnyčių instrumentas…

Vargonai į bažnyčią pateko, joje liko, bet iš jos ir išėjo… jau kitokie. Pateko kaip kelių vamzdelių instrumentas, bažnyčioje užaugo,  tapo didžiuliu instrumentu, o  į visuomenę už bažnyčios ribų išėjo kaip orkestras. Iš jų išsivystė lempiniai vargonai, sintezatorius. Tačiau vargonų muzika žmones Lietuvoje iš tiesų dar reikia sudominti. Todėl dabar dažnai po vargonų koncertų bažnyčioje, vargoninkai pakviečia žmones užliipti pasidomėti ir vargonais, rodo kaip jie veikia, pasakoja istoriją. Štai mes restauravome vargonus Aušros vartų galerijai. Jie skirti groti per atlaidus, tuomet atsidaro langai ir kai gatvėje skamba vargonų muzika kuriama labai graži atmosfera. Bet norėtųsi, kad ji skambėtų dažniau. Pavyzdžiui, kai temperatūra lauke ir viduje tampa vienoda, jie galėtų skambėti tam tikrą nustatytą valandą nuolatos ir taip reprezentuoti Vilnių. Turėti miestui savo tradiciją ar net ir kelias labai puiku. Kitas momentas, dėl kurio vargonų muzika sunkiai skinasi kelią yra tas, kad provincijoje dažnai nebūna gerų vargonininkų, jie paminko klavišus, pagieda ir viskas. Todėl, kai atvažiuoja koks solistas pagroti, patys žmonės nustemba, kad jie turi tokius puikius vargonus.Vargonai labai spalvingas instrumentas ir mokėti jį atskleisti taip pat menas.

FAKTAI Seniausias rašytinis vargonų paminėjimas Lietuvos istorijoje – 1408 m. balandžio 11 d. Marienburgo kryžiuočių pilies iždininko knygoje įrašyta žinia apie tai, kad Didysis (Vokiečių) ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai išsiuntė dovanas – klavikordą ir portatyvą, kainavusius šešias markes.Iki mūsų dienų Lietuvoje išlikę daug autentiškų, istorinių vargonų instrumentų, kurie pripažinti unikaliais Europos kontekste. Internetinis tinklalapis www.vargonai.com – tai virtualus katalogas Lietuvos vargondirbystės meno istorijos tema. Jame šiuo metu pristatoma daugiau kaip 70 vargonų meistrų (XVI–XIX a.), sukataloguoti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje statyti neišlikę ir/arba archyviniuose dokumentuose minimi vargonai, išlikę barokiniai-klasicistiniai (XVII–XIX a. pr.) bei keletas romantinių (XIX–XX a.) instrumentų (viso ~170).

Sovietmečių jų paveldas, ko gero, nebuvo labai ir prižiūrimas. Vis dėlto, bažnyčiose…

Taip, 50 metų viskas buvo užleista, o meistrai neturėjo nei žinių, nei galimybių, kad jie būtų tvarkomi. Jei ir  buvo restaruojami, tai tik muziejuose, o rūpintis vargonais bažnyčiose buvo tabu. Muzikos akademijoje buvo grasinama, kad jei nors vienas nueis vargonaut į bažnyčią, specialybė bus uždaryta. Mano tikslas Lietuvai viską padaryti savo lėšomis. Nesinori, kad tai būtų 3-5 žmonių įmonė, kur aš vienas nieko nespėju. Noriu turėti mokinių. Planuojamos edukacijos, kad būtų galima turėti mokymo programą neformaliam ugdymui. Čia yra kuriama nauja mokykla, kuri pakeis Vilniaus vargonų dirbtuvę. Tikimės, kad mums pasiseks. Mus jau įvertino Vakarų Europos ekspertai, mes esame gerai dirbantys, antraip mums nebūtų patikėta restauruoti Vilniaus šv. Dvasios bažnyčios vargonus, kurie laikomi  vertingiausia nacionaline vertybe. Jie ilgus metus stovėjo išrinkti detalėmis ir galbūt laukė mūsų centro restauratorių (juokiasi).

Turbūt esate apvažiavęs daug Lietuvos ir kaip niekas kitas žinote vargonų Lietuvoje paveldą. Ar jis turingas?

Šiandien galiu pasakyti, kad mums reikia kitaip pažiūrėti į savo paveldą. Mes negalime lyginti viename lygmenyje Vilniaus baroko bažnyčių su su kaimo bažnytėlėmis, bet ir tos ir tos vertingos ir įdomios. Taip ir su vargonais. Priklauso, kokie meistras dirbo, kiek  jie turėjo suvokimo, kiek meilės, ar turtingas didikas pasikvietė meistrus iš Vakarų Europos  ar darė vietinis meistras. Maži vargonėliai niekada negros kaip Katedros vargonai, bet savo lygyje galbūt jie irgi geri ir puikūs. Turime nemažai įdomių nedidelių vargonų.

Bet ar yra Lietuvoje pasaulyje žinomų meistrų gamintų vargonų?

Vieni iš tų, kuriuos mes dabar restauruojame, yra atvežti iš Karaliaučiaus, juos dominikonai nupirko 1775 m. Tai istoriškai labai vertingi vargonai.  Apskritai, vargonai yra vertingi tuomet, kai daromi konkrečiai bažnyčiai. Jei vargonai perkeliami, jie jau bus antrarūšiai ir gerai neskambės. Po 1990-ųjų pas mus tokių buvo atvežta iš Anglijos, Vokietijos, Švedijos. Tai nėra gera praktika, tų antrarūšių vargonų atvežimas dar kartą žlugdo vietinius amatininkaus ir darbas nuvertėja.

Kokius vargonus norėtumėt paminėti tarp svarbių savo restauruotų darbų ir ar Jūsų centre užtektų žinių ir meistrų pagaminti visiškai naujiems vargonams?

Esame restauravą vargonus Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai, Telšių kaderai, Pivašiūnų bažnyčiai, Aušros vartų galerijai. Džiugu, kad pas mus dirba meistai, kuriems įdomu tai, ką jie daro. Nes jeigu nėra susidomėjimo, tai vargonai neskamba. Yra dirbtuvių, kurių vargonus  mes vadiname eurovargonais – baldai be šarmo. „Nuo-iki“ vargonų nesame padarę, bet galimybes turime, tereikia sulaukti užsakymo (juokiasi). Dideliems vargonams pagaminti reikia kelių milijonų. Mažesni bus pigiau, bet visumoje tai brangus instrumentas. Štai, pavyzdžiui, vien kilogramas alavo kainuoja virš 50 eurų. O jį reikia išlieti, apdirbti ir vamzdelį padaryti. O kur visa kita? Žinoma, būtų puiku pagaminti nacionalinius vargonus, juo labiau, kad tokio užsakymo sulaukti iš kitų šalių praktiškai irgi neįmanoma – kiekviena šalis turi savo tradicijas ir visi nori pasigaminti nacionalinius vargonus. Bet net ne užsakymai svarbiausia, mes tiesiog norime šį amatą kuo plačiau skleisti ir kuo plačiau dirbti. Mano siekis, kad dirbtų 10 žmonių, nes tik didelė komanda gali daug nuveikti. Labai ilgai daryti vienus vargonus blogai ne tik ir finansiškai, bet ir nuobodu – ima slėgti psichologiškai. Todėl 2-4 metai yra tas laikas, per kurį turėti atsirasti nauji vargonai. Tikiu, kad kada nors jie atsiras.

 

FAKTAI Vargonų statybos tendencijas mūsų krašte nuo XVI a. ėmė formuoti vokiškosios vargondirbystės tradicijos. Išlikusios archyvinės žinios apie XVI–XVII a. laikotarpį daugiausia susijusios su Vilniuje ir jo apylinkėse dirbusiais svetimšaliais vargonų meistrais; Gdansko ir Karaliaučiaus meistrai buvo kviečiami didesniems užsakymams Vilniuje, Kaune, Kretingoje, Gardine ir kituose LDK centruose. Vėliau Vilnius tapo centru, kuriame vargonų meistrai apsistodavo ilgesniam laikui ar apsigyvendavo. XVIII a. antroje pusėje Vilniuje susiformavo meistrų branduolys – Gerhardtas Arendtas Zelle bei jo sūnūs Paulas ir Michaelis, Joachimas Friedrichas Scheelis ir jo sūnus Johannas Friedrichas, Nicolausas Jantzonas ir jo sūnus Friedrichas Samuelis, meistras Ludwikas Jozefas Klimowiczius ir kiti, kurių vargonams būdingas stilistinis bendrumas, panašūs konstrukciniai, muzikinės dalies sprendiniai, o jų vargonų statybos meno tendencijas vėliau perėmė mokiniai, vietos vargondirbiai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos. Faktai iš www.vargonai.com

Rubriką „Kultūros pojūčių anatomija: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

318763313_813892306710295_657389165733872113_n

Daiktams iš praeities – švenčių sceną!

Turbūt dažnuose namuose yra daiktų, kurių istorija ar praeitis spalvingesnė nei ši diena. Bet nors gražūs bei dekoratyvūs, dažnai jie būna pamiršti, nefunkcionalūs ir štai klausimas: KUR JUOS PANAUDOTI? Artėjančios šventės – geras laikas šiems daiktams dar kartą suspindėti. O kad Jus įkvėptume, sendaikčių paieškojome Alytaus antikvariato, vintažo ir sendaikčių parduotuvėje „Senovės prabanga“, o floristė Jolanta Žilvienė (gėlių parduotuvė „Jolantos gėlės“ Prienuose) pavertė juos šventiniais namų dekoro akcentais.

Šventinė kepurė – žvakidės kojytei

Tiksliai sunku ir pasakyti, kokio daikto dalis buvo ši žalvario koja su plokščiu apvaliu pagrindu dailiu ažūriniu pakraštėliu. Gal žvakidės, o gal kokio indo, bet tai iš tiesų tik daikto dalis. Ant jo ir nutūpė pusė putoplasto rutulio, apklijuoto klevų, kaip išsireiškė floristė Jolanta, „nosiukais“. Viršuje dar įsitaisė samanų eglutė, papuošta auksiniais kankorėžiukais ir grakščia blizgia viršūne, padabinta puošniu kutu. Tikra kepurė visiems namams.

Senoje padažinėje – hortenzijų eglutė

Senos padažinės pasižymi ypač dailiomis ir grakščiomis formomis. Jų dažnai pasitaiko pirkti sendaikčių parduotuvėse, yra užsilikusių ir namuose nuo išsidaužiusių servizų. Ši dramblio kaulo spalvos padažinė pasirodė ypač dailių formų, kurias norėjosi ne užgožti, o pabrėžti, kaip, beje, ir jos spalvą. Todėl oazėje iš vielutės buvo sumontuotas eglutės formos karkasėlis ir floristiniais karštais klijais apklijuotas sudžiūvusiais hortenzijų žiedeliais. Lakoniškas ir stilingas  švenčių stalo akcentas, ypač derantis prie balto porceliano servizo.

Puodeli, virk! Ne sriubą – šventę

Aliuminio puodas, o gal net katiliukas su lankeliu patiko dėl savo formos ir jaukumo – toks dailus. Beje, jei grybštelsime lašą istorijos, tai jau nuo senų laikų tinkamai pagamintas alavo indas mažai skyrėsi nuo sidabro, tad ir buvo naudojamas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač tuo metu, kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kurių toli gražu ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Kartais alavo indai buvo sidabruojami, nes sidabras puikiai lipo prie alavo, ko nepasakysi apie auksą. Bet šį kartą jis buvo praturtintas kitaip. Iš graikinių riešutų kalnelio (kevalai suklijuoti ant putoplasto rutulio) išdygo miniatiūrinė eglutė. Ir jos, kaip žalio akcento ir amžinumo simbolio, visai gana, laukiant Kalėdų.  

Gramofono ruporas virto varpeliu

Senovinio gramofono rupore ( o jis labai gražus) įsikūrė kėnių šakos su žaisliukais ir nors šį kartą gramofonas tyli, už tai puošia ir šventes kviečia.

Vainiko guolis senam arbatinukui

Gražiam arbatinukui! Todėl nusipelniusiam matomos vietos nors per šventes. Šį kartą jis šildosi kėnių vainiko glėbyje, kurį puošia raudonos žvaigždutės, karoliukai ir…sniegenos. Trys laibos žvakutės tarp kankorėžių arbatinuko viršuje – spalvinis išbaigtumo akcentas.

Indais, kuriuose gali būti kuriamos kalėdinės kompozicijos gali būti ne tik tai, ką šiandien parodome. Tam tinka senos taurės, sriubinės, gražūs dubenys, o ir visa kita, kas gali įsiūbuoti Jūsų fantaziją. Dar daugiau – ištraukite iš indaujų ir spintų savo indų kolekcijas, gražiai sukompnuokite, išpuoškite jas šakomis, žaisliukais ir turėsite kur kas šventiškesnį namų vaizdą.

Rasa Žemaitienė, autorės nuotraukos

xr:d:DAFT-ol1pdU:2,j:43230236528,t:22120610

Aristavėlės dvaras nesustoja KELIAUTI

Aristavėlės dvaro rūmai – vieni iš nedaugelio išlikusių baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdžių. Dvaras keliskart perstatytas, išorė ir vidus rekonstruoti. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. I pusėje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Iš seniausio baroko laikotarpio išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais.

Anksti prasidėjusi žiema baltu patalu užklojo ir Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse sodybas. Nuošaliau įkurdintas Aristavėlės dvaras, apsuptas šimtamečių ąžuolų, atrodo, irgi ilsisi po visų savo kelionių, tarsi koks kalėdų senelis pasipuošęs baltu stogu. Žodį „ilsisi“ pasirinkau ne atsitiktinai. Jis iš tiesų ilsisi. Po labai ilgos savo kelionės, kai 1987 m. pajudėjo iš Kėdainių rajono į šią vietą ir iki 2016 m., kai galiausiai buvo pastatytas, vėl įgavo buvusį pavidalą ir pravėrė savo duris lankytojams jau čia. Nuo šiemet dvaras vėl kelyje. Tiesa, jau perkeltine prasme, nes keliauja ne pats dvaras, o žinia apie jį. Projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ pirmą kartą save pristatė Kaišiadoryse, o kitais metais jo laukia devyni Lietuvos ir du Norvegijos miestai. Taigi dvaro kelionė, kad ir simboliškai, bet tęsiasi ir visiems neša žinią apie dvarų kultūrą. Apie dvaro istoriją ir jį garsinantį projektą sutiko papasakoti muziejaus kultūros paveldo specialistė, architektė Dr. Rasa Bertašiūtė ir rinkodaros skyriaus vedėja Rasma Noreikytė.

Visas dvaras buvo apšildomas iš didžiųjų kaminų. Dauguma stogo ir sienų konstrukcijų sijų yra autentiškos, jungtims naudoti mediniai kaiščiai.

Iš kolūkio – į muziejų

„Šio dvaro kelionės pas mus istorija mena sovietų laikus. Kai 1983 m. aš atvažiavau dirbti į muziejų, mes su kolega Eligijumi Morkūnu daug važinėjome po visus dvarelius, ypač medinius ir tos kelionės buvo iš tiesų labai įdomios, bet gaila, kad šiandien daugelio iš tų dvarelių jau nebėra – niekeno nesaugomi sugriuvo ir nukeliavo užmarštin. Aristavėlės dvaras buvo labai įdomus, didelis ir labai tiko parsigabenti mums į muziejų. Nes planas muziejaus teritorijoje turėti dvarą buvo visada, tik sovietmečiu, kai dvarai patys savaime buvo blogis, tam negalėjo būti skirta daug pastangų. Dvaras buvo apleistas, susmegęs, jame jau niekas negyveno ir tuometinis Kėdainių r. „Sniečkaus“ kolūkio pirmininkas, pasirašė dvaro perdavimo muziejui sutartį. Tiesa, po savaitės persigalvojo, bet šaukštai buvo jau po pietų“, – buvusi prie dvaro kelionės ištakų pasakoja Rasa Bertašiūtė.

Pirmą kartą Aristavėlės dvaras (Arvistos, Arvistavos, Orvistavos ) minimas kryžiuočių – Vartbergės kronikoje 1371 m. kaip bajoro Algimanto (Algemino) dvaras. Tai buvo regioninis – administracinis centras Upytės žemėje. XVI-XVII a. Aristavos dvarą valdė Šiukštų giminė, kuri vėliau jį pardavė Zabieloms. Dvaro rūmai statyti apie 1700 metus, o jų statytoju laikomas tuometinis dvaro valdytojas Mykolas Zabiela (miręs 1734 m.). XVIII a. pabaigoje dvarą paveldėjo Medekšų giminė, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. Medekšos valdė dvarą iki II-ojo pasaulinio karo. Paskutinis savininkas Stefanas Medeška pasitraukė į Vakarus, mirė Londone 1962m. 1940 m. Aristavėlės dvaras buvo konfiskuotas. Pokario metais dvaro rūmai patyrė didžiausias permainas, čia įsikūrė kolūkis, įrengti butai, buvo perstatytos krosnys, salės ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, vėliau viename rūmų gale netgi laikytos kiaulės.*

Įsigytam dvarui buvo užsakyti istoriniai, polichrominiai ir archeologiniai tyrimai ir juos atlikus buvo pasiruošta perkėlimo darbams. Ant kiekvieno rąsto, kiekvienos detalės buvo kalami numeriukai ir kartu pažymimi brėžinyje. Taip ant žemės stovėjęs dvaras, virto krūvomis sužymėtų detalių ir 1987 m. rudenį išvyko Rumšiškių kryptimi. Rasa Bertašiūtė visą tą procesą prisimena ne šviesiausiomis spalvomis. Darbai vyko sudėtingai, galbūt ne visada su didžiausia atsakomybe, restauratoriai, kurių didžioji dalis buvo iš Kauno, nevengė padaryti gramuką, darbo drausmė, švelniai tariant, buvo šiaip sau.

„Buvo galima tikrai žymai geriau, dirbome su trenksmais, keiksmais, bet tokie buvo laikai ir papročiai.  Tad dvaro ardymas nebuvo malonus, bet dar blogesnis įspūdis liko, kai aš visai neseniai užsukau į dvaro vietą pasižiūrėti, kas ir kaip ten atrodo dabar. Atrodo baisiai: šiukšlynas, griūvanti daržinė, kažkokie garažai, kažkokios mašinos…Sovietmečiu nepasirūpinta dvaru, o šiais laikais nepatausota ir dvaro vieta.  O ji juk nuostabi. Saugi, graži, dviejų upelių santakoje, Nevėžio upių baseine, apskritai, buvo daug dvarų, bet Aristavėlės – vienas didžiausių. Teritoriškai jis nebuvo labai didelis, jam priklausė keli nedideli kaimai,bet politiškai svarbus, – pasakojo Rasa Bertašiūtė. 

Patalpoms, kur buvo manoma buvo pono darbo kambarys, buvo parinkti baldai su liūto galvos drožiniais.

Įkurtuvių laukta trisdešimt metų

 

Beveik istorinių įvykių išvakarėse, 1987 m. atsivežtas išardytas dvaras muziejuje savo atgimimo pralaukė beveik trisdešimt metų. Iš pradžių planuota jį statyti ties muziejaus įėjimu, bet ten buvo mažai vietos ir ieškota alternatyvios tinkamesnės vietos. Juo abiau, kad muziejaus kūrimo principas –  sodybinė ekspozicija, kuriai reikia daug erdvės. Atkūrus Nepriklausomybę, Algirdo Brazausko vyriausybė muziejui skyrė papildomus 20 ha sklypas su ąžuolynu ir tokiu stebuklingu būdu atsirado puiki vieta dvarui. Kažkada, beje, čia irgi yra buvusi sodyba, tad vieta labai tiko.  

„O po to kaip tik atsirado Norvegijos fondai, mes laimėjome projektą ir pradėti dvaro rūmų atkūrimo darbai. Įvykių seka dėliojosi kaip koks stebuklas, kurio dėka dvarui matyt lemta gyventi“, – išsipildžiusiu planu džiaugiasi architektė Rasa Bertašiūtė.

Dvaro statyba kaip koks lego detalių konstravimas vyko nuo 2010 m. Projekto vykdymo trukmė buvo netrumpa, bet daug laiko sugaišta dokumentams tvarkyti ir statybos darbams liko labai nedaug laiko ir tas pats žiemos metu.  Statybininkai buvo sumanūs: atskirai buvo daromi pamatai, statomos sienos ir daroma stogo konstrukcija, o po to liko tik viską sujungti – viskas suspėta. Per kitą Norvegijos fondo projekto etapą restauracijos darbai vykdyti 2014-2016m, o po jų dvaras pakvietė į įkurtuves.

Dvare eksponuojama Marijos Matušakaitės muziejui padovanota tekstilės gaminių kolekcija iš Vareikonių dvaro.

2022 m. ir vėl į kelionę!

Simboliška, bet dabar dvaras ir vėl kelyje. Tiesa, jo kelionė dabar jau kitokia, kitokie tikslai ir kitokie „bendrakeleiviai“. Anot Rasos Bertašiūtės šiandien visas šis keliaujantis projektas nėra tik dvaro išvežimas, tai drauge ir susitikimai su atėjusiais dvaro pažiūrėti. Juk šiandien labai svarbu rasti bendrą kalbą, susitarti, matyti, išgirsti vieniems kitus.

„Projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ sugalvotas dvarui viešinti. Kartu jis pagrįstas ir labai simboliškas. Iš Kėdainių rajono dvaras atkeliavo pas mus, o dabar tą žinią jau vežiojame po Lietuvą. Projektas remiasi penkiais pojūčiais, per kuriuos ir norime atskleisti dvarą:  rega, klausa, skonis, lytėjimas ir uoslė. Kaip tai vyksta? Mes turime palapinę, netgi ne vieną: didelę ir dvi mažas, kurioje viskas ir vyksta. Regai pamaloninti yra sukurta ekspozicija apie dvarą, taip pat turime fotoveidrodį, prie kurio žmogus priėjęs gali pasimatuoti XVIII – XIX a. drabužius ir net pasidaryti savo taip pasipuošusio nuotrauką. Puikus filmukas demonstruoja kaip dvaras kūrėsi, kaip dėliojosi visa jo struktūra. Visa tai, per pirmąjį mūsų išvykimą į Kaišiadoris sulaukė labai daug dėmesio. Palapinėje taip pat vykdomos edukacinės veikos. Polichromijos edukacijoje galima tapyti, palapinės viduje atspausdinti eskizai, kaip buvo ištapytos dvaro sienos ir lubos ir visi gali tai atkartoti. Turime pagaminę ir puzlius, kas suteikia galimybę susirinkusiems varžytis tarpusavyje – juk labiausiai laukiame jaunų, iki 29 metų žmonių.  Taip pat turime puikų dvaro maketą ir mažyti maketuką, telpantį į rankas prastai regintiems arba visai neregintiems žmonėms. Po maketu yra stalas su stalčiais, o ten sudėti įvairūs įrankai ir statybiniai elementai, per kuriuos galima papasakoti daug ką apie statybas ir tvarų gyvenimą“, – apie projektą pasakoja Rasma.

„Kartais aš galvoju, kaip mums reikėtų gyventi, netekus regėjimo. Juk dabar visas pažinimas vyksta tik per jį, ir žiūrime ne kur kitur, o tik į ekranus. O štai anksčiau daug dėmesio skiriama buvo lytėjimo pojūčiams patenkinti. Baldai glotnūs, jaukūs, aptraukti minkštais audiniais, ovalių ar apvalių formų. Architektūroje taip pat vengta aštrios geometrijos, kampai būdavo apvalinami, linijos minkštos, lenktos, jaukios liesti. Kažką kuriant vis pasižvalgyta į gamtą ir iš jos į gyvenimą atsinešamos natūralios žmogui malonios formos. Dabar mūsų aplinkoje, pradedant baldais, baigiant erdvėmis begalė stačiakampių dalykų, o mes patys tampam mechaniški, panašūs į robotus“, – pastebi Rasa Bertašiūtė.

„Tarp pojūčių – ir uoslė. Dvaro kvapai – tai žolelės ir prieskoniai, bet dvaras kvepėjo daug kuo: ir degutu, ir šienu, ir dūmais. Skonių pojūčius projekto metu  tenkina pažintis su prieskonių pasauliu. Tiesa, dar yra kelionių skrynia, per kurią pasakojama, ką keliaudamas dvarininkas imdavo su savimi, taip pat turime stendą su dalimi dvaro istorijos. Pristatome XVIII a. pabaigą – XIXa. pradžią. Puikus tai laikas, daug pokyčių, įvykių, mados nuolatos keičiasi“, – pasakoja Rasma.

 

Klasicizmo laikotarpiu buvo pakeista planinė dvaro struktūra ir apšildymo sistema. Vidaus erdvėse randama nemažao klasicizmo laikotarpio tapybos pavyzdžių, čia išpieštos sienos ir lubos, persipinančiais Liudviko XV epochos stiliaus ornamentais ir liaudiškais motyvais. Kol kas tapyba atkurta viename kambaryje.

Polichromija yra architektūros, skulptūros, taikomosios dailės kūrinio daugiaspalviškumas. Bet ji nėra tik pagražintoja, o gana savarankiškas interjero kūrimo būdas, naudojantis per amžius sukauptą patirtį ir išreiškiantis ją spalvomis. Polichromijos pagalba būdavo kuriamas išraiškingas interjeras ir net tuščia patalpa turėjo aukštą meninę vertę.

Sename dvare – naujas gyvenimas

Vis dėlto, ko gero įdomiausia, būtų atvykti į patį dvarą. Paglostyti jo prieigose ąžuolus, pasigrožėti erdvėmis, kuriose kažkada galbūt įsikurs dar daugiau pastatų,  o po to pro didžiules vestibiulio duris įeiti vidun ir harmoningu ratu apkeliauti visas jo patalpas, kasdien vis labiau apgyvendinamas baldais, parodomis ir šurmuliuojančias renginiais.

„Iki baroko dvarai statomi pakelti, ant gana aukštų pamatų kaip tvirtovės, o baroko laikotarpiu nusileidžia ant žemės – ponai jau turi matyti savo parką, jiems turi būti graž ir, patogu. Šio dvaro stogas irgi laužytas, stogą juosiantys karnizai puošnūs barokiniai. Kaip tuomet atrodė patalpos žinių neturima, nors šiuo laikotarpiu buvo dekoruojamos audiniais. Klasicizmo laikotarpiu dvaras pertvarkomas jau pagal klasicizmo madas, nors pati forma lieka barokinė.  Klasicizmas kampuotesnis, sienos tinkuojamos ir tapomos. Kruopštūs ir ilgi polichrominiai tyrimai nudžiugino tapybos gausa. Neturėjome galimybės atkurti polichromijos visur, brangus tai darbas, bet mūsų projektas tęstinis ir iš antrojo projekto pavyko atkurti vieno kambario polichromiją. Ten galbūt buvęs muzikantų ar muzikavimo kambarys, nes ant lubų nutapyti muzikos instrumentai. Vėliau, tikimės, kad atsiras kur kas daugiau polichromijos, nes medžiagos tam yra.

Kai vyko tapybos darbai buvo žavu žiūrėti kaip keičiasi erdvė, kaip stačiakampė paprasta balta dėžutė suskamba, atsiranda gyvas kambarys. Polichromija visuose kambariuose skiriasi, bet visur augaliniai motyvai ir viskas labai gamtiška. Žmonės turėjo norą ir sugebėjo gyventi jaukiai. Erdvės taip pat išdėstytos ratu, kas duoda bendrystės jausmą“, – pasakojo Rasa Bertašiūtė, vedžiodama po dvaro erdves, kurios šiandien ir vėl gyvos, o jeigu ir keičiasi, tai dabar jau tik į gerąją pusę.

Šiuo metu rūmuose įrengta ekspozicija, įkurtas medinės architektūros tyrimų ir mokymų skyrius. Jame rengiami seminarai, praktiniai ir teoriniai kursai, teikiamos profesionalų konsultacijos. Plėtojant tyrimų skyriaus veiklą, orientuojamasi į medinių pastatų priežiūros ir tvarkybos temas, aktualias paveldotvarkos specialistams, tradicinių amatų meistrams, pastatų savininkams ir valdytojams. Centro darbuotojai atlieka istorinius menotyrinius, architektūrinius, technologinius ir konstrukcinius medinių pastatų tyrimus.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti" remia