xr:d:DAFT-ol1pdU:2,j:43230236528,t:22120610

Aristavėlės dvaras nesustoja KELIAUTI

Aristavėlės dvaro rūmai – vieni iš nedaugelio išlikusių baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdžių. Dvaras keliskart perstatytas, išorė ir vidus rekonstruoti. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. I pusėje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Iš seniausio baroko laikotarpio išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais.

Anksti prasidėjusi žiema baltu patalu užklojo ir Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse sodybas. Nuošaliau įkurdintas Aristavėlės dvaras, apsuptas šimtamečių ąžuolų, atrodo, irgi ilsisi po visų savo kelionių, tarsi koks kalėdų senelis pasipuošęs baltu stogu. Žodį „ilsisi“ pasirinkau ne atsitiktinai. Jis iš tiesų ilsisi. Po labai ilgos savo kelionės, kai 1987 m. pajudėjo iš Kėdainių rajono į šią vietą ir iki 2016 m., kai galiausiai buvo pastatytas, vėl įgavo buvusį pavidalą ir pravėrė savo duris lankytojams jau čia. Nuo šiemet dvaras vėl kelyje. Tiesa, jau perkeltine prasme, nes keliauja ne pats dvaras, o žinia apie jį. Projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ pirmą kartą save pristatė Kaišiadoryse, o kitais metais jo laukia devyni Lietuvos ir du Norvegijos miestai. Taigi dvaro kelionė, kad ir simboliškai, bet tęsiasi ir visiems neša žinią apie dvarų kultūrą. Apie dvaro istoriją ir jį garsinantį projektą sutiko papasakoti muziejaus kultūros paveldo specialistė, architektė Dr. Rasa Bertašiūtė ir rinkodaros skyriaus vedėja Rasma Noreikytė.

Visas dvaras buvo apšildomas iš didžiųjų kaminų. Dauguma stogo ir sienų konstrukcijų sijų yra autentiškos, jungtims naudoti mediniai kaiščiai.

Iš kolūkio – į muziejų

„Šio dvaro kelionės pas mus istorija mena sovietų laikus. Kai 1983 m. aš atvažiavau dirbti į muziejų, mes su kolega Eligijumi Morkūnu daug važinėjome po visus dvarelius, ypač medinius ir tos kelionės buvo iš tiesų labai įdomios, bet gaila, kad šiandien daugelio iš tų dvarelių jau nebėra – niekeno nesaugomi sugriuvo ir nukeliavo užmarštin. Aristavėlės dvaras buvo labai įdomus, didelis ir labai tiko parsigabenti mums į muziejų. Nes planas muziejaus teritorijoje turėti dvarą buvo visada, tik sovietmečiu, kai dvarai patys savaime buvo blogis, tam negalėjo būti skirta daug pastangų. Dvaras buvo apleistas, susmegęs, jame jau niekas negyveno ir tuometinis Kėdainių r. „Sniečkaus“ kolūkio pirmininkas, pasirašė dvaro perdavimo muziejui sutartį. Tiesa, po savaitės persigalvojo, bet šaukštai buvo jau po pietų“, – buvusi prie dvaro kelionės ištakų pasakoja Rasa Bertašiūtė.

Pirmą kartą Aristavėlės dvaras (Arvistos, Arvistavos, Orvistavos ) minimas kryžiuočių – Vartbergės kronikoje 1371 m. kaip bajoro Algimanto (Algemino) dvaras. Tai buvo regioninis – administracinis centras Upytės žemėje. XVI-XVII a. Aristavos dvarą valdė Šiukštų giminė, kuri vėliau jį pardavė Zabieloms. Dvaro rūmai statyti apie 1700 metus, o jų statytoju laikomas tuometinis dvaro valdytojas Mykolas Zabiela (miręs 1734 m.). XVIII a. pabaigoje dvarą paveldėjo Medekšų giminė, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. Medekšos valdė dvarą iki II-ojo pasaulinio karo. Paskutinis savininkas Stefanas Medeška pasitraukė į Vakarus, mirė Londone 1962m. 1940 m. Aristavėlės dvaras buvo konfiskuotas. Pokario metais dvaro rūmai patyrė didžiausias permainas, čia įsikūrė kolūkis, įrengti butai, buvo perstatytos krosnys, salės ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, vėliau viename rūmų gale netgi laikytos kiaulės.*

Įsigytam dvarui buvo užsakyti istoriniai, polichrominiai ir archeologiniai tyrimai ir juos atlikus buvo pasiruošta perkėlimo darbams. Ant kiekvieno rąsto, kiekvienos detalės buvo kalami numeriukai ir kartu pažymimi brėžinyje. Taip ant žemės stovėjęs dvaras, virto krūvomis sužymėtų detalių ir 1987 m. rudenį išvyko Rumšiškių kryptimi. Rasa Bertašiūtė visą tą procesą prisimena ne šviesiausiomis spalvomis. Darbai vyko sudėtingai, galbūt ne visada su didžiausia atsakomybe, restauratoriai, kurių didžioji dalis buvo iš Kauno, nevengė padaryti gramuką, darbo drausmė, švelniai tariant, buvo šiaip sau.

„Buvo galima tikrai žymai geriau, dirbome su trenksmais, keiksmais, bet tokie buvo laikai ir papročiai.  Tad dvaro ardymas nebuvo malonus, bet dar blogesnis įspūdis liko, kai aš visai neseniai užsukau į dvaro vietą pasižiūrėti, kas ir kaip ten atrodo dabar. Atrodo baisiai: šiukšlynas, griūvanti daržinė, kažkokie garažai, kažkokios mašinos…Sovietmečiu nepasirūpinta dvaru, o šiais laikais nepatausota ir dvaro vieta.  O ji juk nuostabi. Saugi, graži, dviejų upelių santakoje, Nevėžio upių baseine, apskritai, buvo daug dvarų, bet Aristavėlės – vienas didžiausių. Teritoriškai jis nebuvo labai didelis, jam priklausė keli nedideli kaimai,bet politiškai svarbus, – pasakojo Rasa Bertašiūtė. 

Patalpoms, kur buvo manoma buvo pono darbo kambarys, buvo parinkti baldai su liūto galvos drožiniais.

Įkurtuvių laukta trisdešimt metų

 

Beveik istorinių įvykių išvakarėse, 1987 m. atsivežtas išardytas dvaras muziejuje savo atgimimo pralaukė beveik trisdešimt metų. Iš pradžių planuota jį statyti ties muziejaus įėjimu, bet ten buvo mažai vietos ir ieškota alternatyvios tinkamesnės vietos. Juo abiau, kad muziejaus kūrimo principas –  sodybinė ekspozicija, kuriai reikia daug erdvės. Atkūrus Nepriklausomybę, Algirdo Brazausko vyriausybė muziejui skyrė papildomus 20 ha sklypas su ąžuolynu ir tokiu stebuklingu būdu atsirado puiki vieta dvarui. Kažkada, beje, čia irgi yra buvusi sodyba, tad vieta labai tiko.  

„O po to kaip tik atsirado Norvegijos fondai, mes laimėjome projektą ir pradėti dvaro rūmų atkūrimo darbai. Įvykių seka dėliojosi kaip koks stebuklas, kurio dėka dvarui matyt lemta gyventi“, – išsipildžiusiu planu džiaugiasi architektė Rasa Bertašiūtė.

Dvaro statyba kaip koks lego detalių konstravimas vyko nuo 2010 m. Projekto vykdymo trukmė buvo netrumpa, bet daug laiko sugaišta dokumentams tvarkyti ir statybos darbams liko labai nedaug laiko ir tas pats žiemos metu.  Statybininkai buvo sumanūs: atskirai buvo daromi pamatai, statomos sienos ir daroma stogo konstrukcija, o po to liko tik viską sujungti – viskas suspėta. Per kitą Norvegijos fondo projekto etapą restauracijos darbai vykdyti 2014-2016m, o po jų dvaras pakvietė į įkurtuves.

Dvare eksponuojama Marijos Matušakaitės muziejui padovanota tekstilės gaminių kolekcija iš Vareikonių dvaro.

2022 m. ir vėl į kelionę!

Simboliška, bet dabar dvaras ir vėl kelyje. Tiesa, jo kelionė dabar jau kitokia, kitokie tikslai ir kitokie „bendrakeleiviai“. Anot Rasos Bertašiūtės šiandien visas šis keliaujantis projektas nėra tik dvaro išvežimas, tai drauge ir susitikimai su atėjusiais dvaro pažiūrėti. Juk šiandien labai svarbu rasti bendrą kalbą, susitarti, matyti, išgirsti vieniems kitus.

„Projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ sugalvotas dvarui viešinti. Kartu jis pagrįstas ir labai simboliškas. Iš Kėdainių rajono dvaras atkeliavo pas mus, o dabar tą žinią jau vežiojame po Lietuvą. Projektas remiasi penkiais pojūčiais, per kuriuos ir norime atskleisti dvarą:  rega, klausa, skonis, lytėjimas ir uoslė. Kaip tai vyksta? Mes turime palapinę, netgi ne vieną: didelę ir dvi mažas, kurioje viskas ir vyksta. Regai pamaloninti yra sukurta ekspozicija apie dvarą, taip pat turime fotoveidrodį, prie kurio žmogus priėjęs gali pasimatuoti XVIII – XIX a. drabužius ir net pasidaryti savo taip pasipuošusio nuotrauką. Puikus filmukas demonstruoja kaip dvaras kūrėsi, kaip dėliojosi visa jo struktūra. Visa tai, per pirmąjį mūsų išvykimą į Kaišiadoris sulaukė labai daug dėmesio. Palapinėje taip pat vykdomos edukacinės veikos. Polichromijos edukacijoje galima tapyti, palapinės viduje atspausdinti eskizai, kaip buvo ištapytos dvaro sienos ir lubos ir visi gali tai atkartoti. Turime pagaminę ir puzlius, kas suteikia galimybę susirinkusiems varžytis tarpusavyje – juk labiausiai laukiame jaunų, iki 29 metų žmonių.  Taip pat turime puikų dvaro maketą ir mažyti maketuką, telpantį į rankas prastai regintiems arba visai neregintiems žmonėms. Po maketu yra stalas su stalčiais, o ten sudėti įvairūs įrankai ir statybiniai elementai, per kuriuos galima papasakoti daug ką apie statybas ir tvarų gyvenimą“, – apie projektą pasakoja Rasma.

„Kartais aš galvoju, kaip mums reikėtų gyventi, netekus regėjimo. Juk dabar visas pažinimas vyksta tik per jį, ir žiūrime ne kur kitur, o tik į ekranus. O štai anksčiau daug dėmesio skiriama buvo lytėjimo pojūčiams patenkinti. Baldai glotnūs, jaukūs, aptraukti minkštais audiniais, ovalių ar apvalių formų. Architektūroje taip pat vengta aštrios geometrijos, kampai būdavo apvalinami, linijos minkštos, lenktos, jaukios liesti. Kažką kuriant vis pasižvalgyta į gamtą ir iš jos į gyvenimą atsinešamos natūralios žmogui malonios formos. Dabar mūsų aplinkoje, pradedant baldais, baigiant erdvėmis begalė stačiakampių dalykų, o mes patys tampam mechaniški, panašūs į robotus“, – pastebi Rasa Bertašiūtė.

„Tarp pojūčių – ir uoslė. Dvaro kvapai – tai žolelės ir prieskoniai, bet dvaras kvepėjo daug kuo: ir degutu, ir šienu, ir dūmais. Skonių pojūčius projekto metu  tenkina pažintis su prieskonių pasauliu. Tiesa, dar yra kelionių skrynia, per kurią pasakojama, ką keliaudamas dvarininkas imdavo su savimi, taip pat turime stendą su dalimi dvaro istorijos. Pristatome XVIII a. pabaigą – XIXa. pradžią. Puikus tai laikas, daug pokyčių, įvykių, mados nuolatos keičiasi“, – pasakoja Rasma.

 

Klasicizmo laikotarpiu buvo pakeista planinė dvaro struktūra ir apšildymo sistema. Vidaus erdvėse randama nemažao klasicizmo laikotarpio tapybos pavyzdžių, čia išpieštos sienos ir lubos, persipinančiais Liudviko XV epochos stiliaus ornamentais ir liaudiškais motyvais. Kol kas tapyba atkurta viename kambaryje.

Polichromija yra architektūros, skulptūros, taikomosios dailės kūrinio daugiaspalviškumas. Bet ji nėra tik pagražintoja, o gana savarankiškas interjero kūrimo būdas, naudojantis per amžius sukauptą patirtį ir išreiškiantis ją spalvomis. Polichromijos pagalba būdavo kuriamas išraiškingas interjeras ir net tuščia patalpa turėjo aukštą meninę vertę.

Sename dvare – naujas gyvenimas

Vis dėlto, ko gero įdomiausia, būtų atvykti į patį dvarą. Paglostyti jo prieigose ąžuolus, pasigrožėti erdvėmis, kuriose kažkada galbūt įsikurs dar daugiau pastatų,  o po to pro didžiules vestibiulio duris įeiti vidun ir harmoningu ratu apkeliauti visas jo patalpas, kasdien vis labiau apgyvendinamas baldais, parodomis ir šurmuliuojančias renginiais.

„Iki baroko dvarai statomi pakelti, ant gana aukštų pamatų kaip tvirtovės, o baroko laikotarpiu nusileidžia ant žemės – ponai jau turi matyti savo parką, jiems turi būti graž ir, patogu. Šio dvaro stogas irgi laužytas, stogą juosiantys karnizai puošnūs barokiniai. Kaip tuomet atrodė patalpos žinių neturima, nors šiuo laikotarpiu buvo dekoruojamos audiniais. Klasicizmo laikotarpiu dvaras pertvarkomas jau pagal klasicizmo madas, nors pati forma lieka barokinė.  Klasicizmas kampuotesnis, sienos tinkuojamos ir tapomos. Kruopštūs ir ilgi polichrominiai tyrimai nudžiugino tapybos gausa. Neturėjome galimybės atkurti polichromijos visur, brangus tai darbas, bet mūsų projektas tęstinis ir iš antrojo projekto pavyko atkurti vieno kambario polichromiją. Ten galbūt buvęs muzikantų ar muzikavimo kambarys, nes ant lubų nutapyti muzikos instrumentai. Vėliau, tikimės, kad atsiras kur kas daugiau polichromijos, nes medžiagos tam yra.

Kai vyko tapybos darbai buvo žavu žiūrėti kaip keičiasi erdvė, kaip stačiakampė paprasta balta dėžutė suskamba, atsiranda gyvas kambarys. Polichromija visuose kambariuose skiriasi, bet visur augaliniai motyvai ir viskas labai gamtiška. Žmonės turėjo norą ir sugebėjo gyventi jaukiai. Erdvės taip pat išdėstytos ratu, kas duoda bendrystės jausmą“, – pasakojo Rasa Bertašiūtė, vedžiodama po dvaro erdves, kurios šiandien ir vėl gyvos, o jeigu ir keičiasi, tai dabar jau tik į gerąją pusę.

Šiuo metu rūmuose įrengta ekspozicija, įkurtas medinės architektūros tyrimų ir mokymų skyrius. Jame rengiami seminarai, praktiniai ir teoriniai kursai, teikiamos profesionalų konsultacijos. Plėtojant tyrimų skyriaus veiklą, orientuojamasi į medinių pastatų priežiūros ir tvarkybos temas, aktualias paveldotvarkos specialistams, tradicinių amatų meistrams, pastatų savininkams ir valdytojams. Centro darbuotojai atlieka istorinius menotyrinius, architektūrinius, technologinius ir konstrukcinius medinių pastatų tyrimus.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti" remia

4

Šviestuvų istorija ir misija. ŠVIESTI ir PUOŠTI!

Šviesa – neatskiriama mūsų gyvenimo dalis,tad ir jos šaltiniai tiesiog būtini. Pageidaujama – gražūs. Šviestuvų esama įvairių tipų: tvirtinamų prie sienos - aplikė, bra; statomų ant stalelio - bujotė, žvakidės; ant grindų – toršerai; kabinamų palubėje, kelių šakų – sietynai. Be pagrindinės funkcijos šviesti, senuosiuose interjeruose pakabinami kelių šakų šviestuvai buvo svarbi interjero detalė ir atliko erdvės formavimo, jos užpildymo ir puošybos funkciją. Neabejotina, kad iki industrinės revoliucijos sietynai, kaip brangūs ir ištaigingi kūriniai, vieni pirmųjų atspindėdavo stilių ir mados pokyčius. Iškilmių progomis rūmų kambarius ir sales apšviesdavo pakabinami žvakidžių sietynai, kurių šviesa atsispindėdavo salių tarpulangių veidrodžiuose ir grindų parkete. Ne ką mažiau svarbūs šviestuvai ir mūsų interjeruose, tačiau tikrai ne tokie puošnūs kaip seniau. Į tą „seniau“ šį kartą ir žvalgysimės.

Korpusiniai ir karūniniai 

Sietynų būta įvairių formų – nuo prabangiai puošnių iki lakoniškos konstrukcijos ir saikingo dekoro (arba ir be jo, jei būdavo naudojami buitinėse patalpose). Per kelis šimtmečius susiformavo  dviejų pagrindinių formų sietynai – korpusiniai  ir žiedo ar karūnos tipo. Jie būdavo gaminami iš vario, žalvario, alavo, bronzos. Dalis detalių liejamos, dalis būdavo pagamintos metalą štampuojant.

Korpusiniai sietynai paplito Renesanso epochoje. Šio tipo sietynų centre- profiliuotas strypas, apačioje užsibaigiantis rutuliu. Prie strypo vienu ar keliais aukštais pritvirtintos lenktos ar įmantriau vingiuotos šakos, kurių galuose įmontuotos plokščios lėkštelės, apsaugančios nuo vaško lašėjimo ir taurelės – indeliai žvakėms įstatyti. Šakos ir taurelės dažnai būdavo puošiamos įvairiais, puošniais, augaliniais ornamentais. Vakarų Europos šalių karalių ir didikų rūmų salėse sietynai, kai reikėdavo pakeisti žvakes, buvo specialiais būdais nuleidžiami žemyn ar pakeliami. 

Karūniniai ar žiedo formos sietynai atrodė kitaip. Prie didelio skersmens žiedo – lanko formos pagrindinės sietyno detalės buvo tvirtinamos šakos ar rageliai su lizdais žvakėms įstatyti. Karūniniai sietynai dažniausiai  prie lubų buvo kabinami ant grandinių. Žvakių ar vėlesni – XX a. I p. elektriniai sietynai puošiami kaltais, lietais, štampuotais, karpyto metalo ažūriniais, įvairiais dekoro elementais ir puošniomis detalėmis.

XIX a. pab. – XX a. pr. moderno stiliaus sietynai pasižymi banguotomis linijomis, XX a. 2-3 dešimtmečiuose neoklasicizmo įtakoje išpopuliarėja karūniniai sietynai, kurių apačioje tvirtinamas plafonas – išgaubtas lėkštės formos matinio stiklo ar alebastro pagrindas, virš jo, ant karūnos lanko tvirtinamos į viršų ar žemyn nukreiptos lemputės su puošniais gaubtais. Tokių sietynų galima matyti išlikusiuose oficialių, valstybinių pastatų interjeruose – Vilniaus ir Kauno bankų patalpose.

 

Korpusinių šviestuvų galuose įmontuotos lėkštelės rodo, kad anksčiau šviestuvai buvo su žvakėmis.

Stiklinės ir krištolinės permainos

Visiškai naujas etapas sietynų istorijoje Vakarų Europoje prasideda XVII a.  Kalnų krištolo, stiklo, o vėliau ir švininio krištolo naudojimas gamyboje radikaliai pakeitė sietynų išvaizdą. Kalnų krištolas buvo retas, trapus ir brangus. Su šia medžiaga sunku dirbti, todėl krištolinių sietynų detalės buvo netaisyklingos ir nevienodos.

Veneciško stiklo sietynai buvo sudaryti iš daugybės vamzdelių ar narelių suformuotų šakų, puošti įvairiais kabučiais bei natūralistiniais daugiaspalviais peršviečiamais gėlių žiedais ir lapais. Tokio tipo sietynai vadinti specialiu terminu „chiocche” (gėlių puokštė). Jų pirmasis kūrėjas buvo Giuseppe Briati (1686- 1772) – vienas įdomiausių ir svarbiausių XVIII a. Murano stikladirbių. Grožiu garsėjo Venecijos stiklo sietynai su  peršviečiamomis spalvotomis gėlėmis. XVIII a. Marijos Teresės tipo sietynai (taip pavadinti Italijos karalienės garbei) buvo fontano formos. Jie priminė krentantį vandenį. To paties amžiaus viduryje atsirado krepšelinis – tarsi su krepšeliu apačioje – sietynas.

Negalima nepaminėti ir 1724 m. Parchen kaimelyje, Bohemijoje (dabar Čekija) Joseph Pallme įkurtų krištolinių sietynų dirbtuvių. Bohemijos sietynai pasižymėjo briaunota krištolo šlifavimo technika.

 

Bėgant šimtmečiams sietynai pasižymėjo be galo didele medžiagų, formų ir stilių įvairove. Galima tvirtinti,  jokia kita apšvietimo priemonė savo istorijoje neparodė tiek daug prabangių, kartais netgi švaistūniškai perkrautų formų ir stilių, kaip sietynai. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje atsiradusi elektros lemputė sietynų gamintojam suteikė dar didesnę laisvę kurti ir jie ja pasinaudojo, bet sietynai tapo vis dėlto mažiau puošnūs, arba…saikingi.

Palikimas Lietuvoje

Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime išlikusių labai ankstyvų istorinių sietynų pavyzdžių. Seniausi – datuojami  XVII a. Pastarieji ypatingi ir saviti savo dekoru – žalčio formos puošybos elementais, kaip manoma, galėjo būti pagaminti Lietuvoje.

Dar viena Lietuvos XVII-XVIII a. bronzinių ir žalvarinių sietynų grupė – korpusiniai voro formos sietynai, atitinkantys Anglijos, Nyderlandų bei Vokietijos regionuose Renesanso ir Baroko laikotarpiais vyravusias sietynų formas.

XV–XVII a. Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje įsivyravo netradicinio tipo sietynai –meliuzinos. Tai pakabinami šviestuvai, sukomponuoti  iš medžio šakų ar elnio ragų, puošti undinės ar sirenos, drakono skulptūrėlėmis, net elnio galva. Žvakės tvirtinamos ant ragų. Tokių sietynų būta vienuolynuose ir net bažnyčiose.

Stiklinių sietynų Lietuvoje yra išlikę vos keletas, tuo tarpu klasicizmo ir jo atmainų stiliaus sietynų išliko gana daug, jie buvo populiarūs sakraliniuose interjeruose. Nors Lietuvoje nėra išlikusių nei romaninių, nei gotikinių sietynų pavyzdžių, tačiau pastarųjų formos imituojamos XIX a. sukurtose apšvietimo priemonėse. Taip pat esama pavienių vertingų sietynų, kurie dėl savo išskirtinės formos nepatenka į jokias anksčiau minėtas grupes.

Nors sietynų paveldo Lietuvoje tyrimai dar nėra baigti, tačiau surinkta informacija apie muziejuose saugomus eksponatus bei kabančius sakraliniuose ir viešuosiuose interjeruose rodo, kad didžiausią dalį Lietuvoje išlikusių šių apšvietimo priemonių sudaro XIX-XX a. pavyzdžiai, o XVII ir XVIII a. sietynų išliko žymiai mažiau. Be to, matyti, kad Lietuvoje būta beveik visų Europoje vyravusių skirtingų medžiagų ir stilių sietynų, kurie buvo parsigabenami iš įvairių Europos kraštų.  

 

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

XIX a.antros pusės - XX a. pirmos pusės sietynų gamyba Vakarų Europoje ir Rusijoje

Nuo 1823 m. veikiančios sietynų ir veidrodžių kompanijos J.& L. Lobmeyr Vienoje savininkas Hansas Haraldas Rathas (1938-1968) mėgo sakyti, jog „sietynai yra dangaus baldai". Kaip puošnūs ir brangūs dirbiniai, jie jautriai atspindėdavo besikeičiančius stilius, o nuo XIX a. antros pusės - ir dizaino tendencijas. Tačiau pramoniniu būdu gaminami sietynai labai retai buvo ženklinami įmonių įkalais, šias apšvietimo priemones kiek dažniau žymėjo tik ypač garsios firmos, todėl dabar dažnai sunku pasakyti gamintojus.

Nuo 1823 m. veikiančios sietynų ir veidrodžių kompanijos J.& L. Lobmeyr Vienoje savininkas Hansas Haraldas Rathas (1938-1968) mėgo sakyti, jog „sietynai yra dangaus baldai”. Kaip puošnūs ir brangūs dirbiniai, jie jautriai atspindėdavo besikeičiančius stilius, o nuo XIX a. antros pusės – ir dizaino tendencijas. Tačiau pramoniniu būdu gaminami sietynai labai retai buvo ženklinami įmonių įkalais, šias apšvietimo priemones kiek dažniau žymėjo tik ypač garsios firmos, todėl dabar dažnai sunku pasakyti gamintojus.

XVIII a. septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje prasidėjusi pramonės revoliucija Europoje tęsėsi dar ir visą XIX a., o kai kur užtruko ir iki XX a. pradžios. Šis reiškinys, atnešęs milžiniškus pokyčius žmogaus kasdienybei, pasireiš­kė dideliais pasikeitimais ir gamyboje – nuo brangaus rankų darbo pereita prie daug pigesnio mašinų, taigi ir nuo manufaktūrų – prie fabrikų. Nors Lietuvoje ir būta tokių įmonių, kaip Petro Vileišio „Mekaniška dirbtuvė”, tarp daugelio kitų dirbinių gaminusi ir „žibintėlius”, ar A. Petronio dirbtuvės ir sankrova (veikė 1914 m. ir vėliau) Kaune, bei Mykolo Neviadomskio dirbtuvės (veikė 1888-1920 m. ir vėliau) Vilniuje, pramoniniu būdu ir kiekiais sietynų jos negamino. XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės pramoniniai sietynai Lietuvoje buvo vežami iš įvairių Europos šalių, dažniausiai – iš kaimyninės Lenkijos. Ten ypač aktyviai bronzos dirbinių įmonės ėmė kurtis XIX a. septintajame dešimtmetyje. Tarp tokių galima išskirti 1862 m. brolių Lopienskių įsteigtą bronzos ir sidabro dirbinių įmonę, 1867 m. – J. Serkovskio ir 1875 m. – G. Roškovskio bažnytinių bronzos reikmenų dirbtuves. Nuo 1888 m. pradėjo veikti brolių Eilsteinų, nuo 1894 m. – brolių Hempelų, nuo 1897 m. – M . Rapaporto  šviestuvų ir bronzos dirbinių fabrikai,  nuo 1900 m. – Stanislovo Moravskio bronzos liejybos dirbtuvės, nuo 1900 m. – J. F. Gieršos, 1901 m. Edvardo Krasnoselskio, bei V. Komorovskio  meno dirbinių iš bronzos  dirbtuvės, nuo 1910 m. – A . Marciniako elektrinių  šviestuvų fabrikas, maždaug nuo 1912 m. – elektrinių žirandolių fabrikas – “Specjalna Fabryka Żyrandoli  do Elektryczności” ir t. t. Galiausiai 1926 m., pagal  pramonės ir amatų surašymo rezultatus, išaiškėja, jog vien tik Varšuvoje būta 18 įmonių, gaminusių sietynus. Be abejonės, jos gamino savo produkciją ne tik vietiniams interjerams, bet ir eksportui į Rusiją (gal būt ir į XI X a. – X X a. pradžioje jai priklausiusią Lietuvą).

Elektros lemputės išradimas paskatino sietynų formų keitimąsi, ypač skirtų pasaulietiniams interjerams. Lengvas jos pritaikomumas (lemputės nereikė­jo laikyti statmenai, priešingai nei žvakės) apšvietimo priemonių kūrėjams suteikė begalinę laisvę fantazijai. O dėl ryškios šviesos sietynų šakos skaičiuojamos jau ne dešimtimis (kaip žvakiniuose sietynuose), bet vienetais, jos nusvarintos žemyn, bet neužriestos. Pradžioje (1880-1910 m.), kol naudotos ne tokios ryškios kaitrinės anglies lemputės bei esant didele naujove, jos šviestuvuose demonstruotos atvirai ir gaubtais nepridengtos. Vėliau, po 1910 m., patobulinus jas į ryškesnes volframines, lemputės pridengtos įvairiaformiais perregimais, baltais ar spalvotais gaubtais. Gaminti sietynai su plono vamzdelio korpusu užsibaigiantys dvejomis, trejomis art nouvo dekoruotomis šakomis. Gali būti, jog panašiai atrodė ir Varšuvos XX a. pradžioje įsikūrusių fabrikų elektriniai sietynai. Kiek vėlesniuose, po 1929 m. lenkų gamintojų išleistuose fabrikų kataloguose matyti itin modernių formų šviestuvai. Jie pasižymi aštriomis geometrinėmis formomis, puošti ypač išraiškingomis, tačiau minimalistinėmis art deco bruožų detalėmis. Apie 1930-uosius paplito šviestuvai su aptakiais baltais ar „marmurinio” stiklo gaubtais. Tokių sietynų ypač daug gamino brolių Borkovšų dirbtuvės. Nemažai sietynų Lietuvoje esama ir iš Vokietijos metalurgijos centro Berlyne, džiulio apšvietimo priemonių fabriko “Beleuchtungskörper GmbH”.

Priešingai nei Vakarų Europoje, XIX a. vidurys Rusijos dirbtuvėms buvo kupinas sunkumų – uždaryta daug fabrikų, parduotuvių. Bronzos gaminių paklausa atsigavo tik septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose, kai susiformavo tinkamą išsilavinimą įgijęs buržuazijos sluoksnis. Kiek žinoma, XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmame ketvirtyje apšvietimo priemonės buvo gaminamos K . F. Verfelio (veikė nuo 1842 m . iki apie 1910 m.), A . Moran o (1849-1918 m.), F. Šopeno (vėliau F. Šopeno ir K . Berto; 1860 m. – XI X a. pab.), A . G . Štangės  meninės bronzos fabrikuose Sankt Peterburge bei A . M . Postnikovo (1868-1917 m.), P- A . Ovčinikovo (1868-1917 m.), A . Krumbiugelio bronzos dirbinių firmose.

Aukščio reguliatoriai sietynams būdingi maždaug iki 1920 m.

Apšvietimo priemonių formas įtakojo ne vien vyravę stiliai ar atsiradusio dizaino tendencijos, bet ir skirtingų šviesos šaltinių (žvakių, elektros lemputės) panaudojimas. Vis labiau įsigalint pramoninei gamybai, sietynų individualumas ir išskirtinumas ne visada buvo pačiu svarbiausiu veiksniu – dirbtuvės dažnai gamino pana­šius ar net vienodus gaminius ir tik nedaugelis fabrikų siekė išsiskirti meniška dirbinių stilistika.

 

Parengta pagal menotyrininkės
Alantės VALTAITĖS publikaciją

Tekstas iliustruotas parduotuvės „SENOVĖS PRABANGA“ (www.senovesprabanga.lt) šviestuvų nuotraukomis.

4T4A0994

Fotografijos muziejuje – praeities ir dabarties sandūra

Pažintis su Fotografijos muziejumi Šiauliuose dėliojosi iš mažų dalelių, beveik akimirkų, kurias visais laikais žmonės norėjo įamžinti nuotraukose ir palikti jas ateičiai su užrašu: „ilgam prisiminimui“. Fotodarbų, įdomiame daugiafunkciniame fotografijos centre, apstu. Kaip ir kitų su fotografija, dar vadinama akimirkos, tylos menu, susijusių dalykų.

Įtinka visiems

Šiaulių „Aušros“ muziejui priklausantis Fotografijos muziejus  – vienintelis specializuotas fotografijos istorijos, meno ir technikos muziejus Lietuvoje, kuris saugo ir reprezentuoja reikšmingą beveik 150 000 eksponatų ir muziejinių vertybių Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų  rinkinį. Muziejus kviečia susipažinti su saugomais archyvais ir virtualioje erdvėje. Daugiau kaip 20 000 fotografijos srities muziejinių vertybių publikuojama nacionalinėse ir tarptautinėse duomenų bazėse.
2014 m. modernizuotame muziejuje organizuojamos šiuolaikinės ir istorinės Lietuvos ir užsienio fotografijos parodos, vyksta susitikimai su autoriais, fotografijos tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai bei kita įvairiapusė šiuolaikiška ir inovatyvi edukacinė ir pramoginė veikla. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Tatjanos Luckienės–Aldag trišaliu susitarimu 2014 m. muziejuje įkurtas Vito Luckaus fotografijos centras, kuris tyrinėja XX a. II pusės Lietuvos meninę fotografiją ir vieno konceptualiausių jos atstovų – Vito Luckaus kūrybą, rūpinasi jo archyvo išsaugojimu, kitų šio laikotarpio fotografijos kūrėjų archyvų globa, tyrimu ir sklaida.
Muziejaus galerijoje viena kitą nuolat keičia išskirtinės fotografijos parodos, lydimos renginių, ekskursijų, edukacinių užduočių. Gyva kūrybinių eksperimentų erdvė – edukacinė studija su fotolaboratorija ir mažąja parodų sale – kviečia į kūrybinius užsiėmimus vaikams, jaunimui ir suaugusiems, čia organizuojamos parodos, paskaitos, filmų peržiūros. Muziejaus įkūrėjo A. Dilio vardo skaitykloje bet kuris lankytojas, užsukęs į muziejų nemokamai gali pavartyti unikalios specializuotos fotografijos bibliotekos leidinius. Naujausių fotografijos albumų, žurnalų ir kitų leidinių, taip pat suvenyrų galima ir įsigyti šalia esančioje muziejaus parduotuvėlėje.
Nepamirštamus įspūdžius žada ypatinga galimybė įžengti į fotoaparato vidų, apsilankius muziejaus stogo terasoje įrengtoje „cameroje obscuroje“, o terasos monokliai leidžia pažvelgti į senųjų Šiaulių panoramas, kurias galima palyginti su iš aukšto atsiveriančiais įspūdingais šiuolaikinio miesto vaizdais. Rekonstruoto muziejaus pastato architektūra ir interjero įrangos estetika pabrėžia pastato istoriškumą, tarpukario modernizmo architektūros ypatumus ir atspindi pastato funkciją, atkartodama fotografijos simbolius bei kodus. Atvira ir originali muziejaus erdvė nuteikia aktyviai pažintinei ir kūrybinei veiklai.

Mitų griovėjai 

Muziejininkas – rinkinio saugotojas, edukatorius Žygimantas Ruškys, pristatydamas muziejaus veiklas, neslėpė, jog kartais susiduria su skeptišku lankytojų požiūriu. Neva, fotografija šiais laikais nebeaktuali – fotografais tapo kone kiekvienas, o apie akimirkos meną gali papasakoti net ir vaikas. Tačiau visuomenėje įsigalėjęs mitas muziejuje labai greitai sugriaunamas. „Apžiūrėję parodas, sudalyvavę edukacijose visi supranta: toli gražu ne kiekvienam lemta būti fotografu. Bet kas, net ir su geru fotoaparatu, gero kadro nesugaus ir išskirtinio momento neįamžins. Tuo tarpu gebėjimais apdovanotas fotografas, net ir su „muiline“ padaro gerų nuotraukų, – kalbėjo pašnekovas. – Fotoaparatas pats nefotografuoja. Mygtuką visuomet nuspaudžia žmogus“.

Žodis „fotografija“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „šviesos raštas“, „šviesoraštis“. Apibūdinimas atskleidžia ir pačią reiškinio prigimtį – tikrovės vaizdas nupiešiamas šviesa, kai ji pro mažutę skylutę patenka į visiškai tamsią erdvę (dėžutę) ir joje suprojektuoja apverstą tikrovės atvaizdą. Šis reiškinys žinomas jau 2,5 tūkstančio metų, o prietaisas, kuriame atsiranda fotografinis vaizdas – fotoaparato prototipas, vadinamas camera obscura – detaliai aprašytas XV a. garsiojo Leonardo da Vinči, tačiau tik XIX a. žmonija išrado būdą šitą fotografinę projekciją užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją. Daugiau kaip du tūkstantmečiai žinių nelaisvės metų – tiek fotografija buvo įkalinta cameroje obscuroje ir negalėjo įgauti materialios formos, tapti fotografija, kurią galėtume laikyti rankose ir išsaugoti atminčiai.

Per daugelį amžių pats fotografijos principas išliko nepakitęs, net ir šiuolaikiniame fotoaparate fotografinis vaizdas atsiranda taip pat, kaip ir kameroje obskuroje. Ištobulinta fotografijos technologija leidžia šį kažkada tamsų kambarį sutalpinti net į patį mažiausią objektą, tačiau pats šviesoraščio principas išlieka toks pats, keičiasi tik suprojektuoto vaizdo „užrašymo“ būdas.

Fotografijos muziejus gali didžiuotis, nes saugo didžiausią įvairios fototechnikos kolekciją Lietuvoje. Lyginant įvairių laikotarpių fotoaparatus, nesunku pastebėti, jog ilgainiui keitėsi jų techninės charakteristikos, dydis, forma, dizainas. Pirmieji fotoaparatai buvo gana masyvūs. Tačiau XIX amžiaus 8 dešimtmetyje fotografijos technologija supaprastėjo, šlapią kolodijų pakeitė sausa želatinos emulsija, netrukus prasidėjo ir pramoninė fotografinių medžiagų (sausų negatyvų plokštelių, fotopopieriaus) gamyba ir fotografija tapo lengviau prieinama ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams. Pasikeitė ir pati fototechnika – fotoaparatai tapo mažesni, lengvesni, juos galima buvo pasiimti su savimi keliaujant, iškylaujant, atsirado dar daugiau galimybių fotografuoti, fotografija įgavo dar daugiau laisvės.

Šiuos teiginius patvirtins bei iliustruos šiuo metu ruošiama nuolatinė ekspozicija. Muziejininkas – rinkinio saugotojas Gintaras Miltenis mums suteikė unikalią galimybę apžiūrėti kelis jos eksponatus.

Muziejaus veiklą pristatė muziejininkas Žygimantas Ruškys.

Fotografijos muziejuje patirsite daug įdomaus.

Gintaras Miltenis su kelioniniu fotoaparatu J. H. Dallmeyer.

Žvilgsnis į praeitį

Pirmiausia pristatytas kelioninis fotoaparatas su Dallmeyer Rapid Rectilinear objektyvu pasaulį išvydo  XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo korpusas medinis, beicuotas ruda spalva ir padengtas laku. Objektyvas pagamintas Anglijoje Johno Henrio Dallmeyerio, kuris buvo žymus anglų – vokiečių optikas, įėjęs į fotografijos istoriją kaip pirmasis Aplanat tipo Rapid Rectilinear objektyvo kūrėjas. Fotoaparatas yra sulankstomas, nešiojamas, dumplinis. Dumplės pagamintos iš odos ir nudažytos mėlynai. Tai plokštelinis fotoaparatas, išduodantis, kad juo buvo galima fotografuoti į stiklo plokštelės negatyvą (sausa želatinos emulsija dengtą stiklo plokštelę).

Ant fotoaparato galima matyti lentelę, pagamintą iš vario lydinio, su išgraviruotu Štefeno prekybos namų pavadinimu.  Iohimo Ivanovičiaus Štefeno prekybos namai veikė Sankt Peterburge nuo 1882 metų. Jiems priklausė ne tik parduotuvė, bet ir fototechnikos sandėliai, fototechnikos fabrikas. Negana to, firmos savininkas leido nedidelio formato žurnalą „Фотографические новости“ („Fotografijos naujienos“). Nuosavame fabrike – dirbtuvėse buvo surinkinėjami ir komplektuojami fotoaparatai, stovai ir kita fototechnika. Taip pat gaminti savadarbiai fotoaparatai su prekybos namų ženklu. Taigi, galima manyti, ir šis fotoaparatas komplektuotas ir surinktas Štefeno prekybos namams priklausančioje dirbtuvėje. Tokių prekybos namų ir dirbtuvių 19 amžiaus pabaigoje steigėsi įvairiose šalyse. Lietuvoje dirbę fotografai, carizmo laikotarpiu, fototechniką daugiausia užsakinėjo iš Rygoje, Peterburge ar Maskvoje įsikūrusių prekybos namų, rečiau siuntėsi iš užsienio – Vokietijos, Prancūzijos.

Objektyvas Hermagis Opt.n. Fab.t. Brevete S.G.D.G. Paris.

Kodak Eastman-rownie No.2. Model D.

Kodak Eastman Stereo Hawk-Eye No.3.

Ne mažiau įdomus objektyvas „Hermagis Breveté„. Prancūzijos kompanija „Hermagis“ objektyvus gamino nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio. Šis eksponatas – seniausias Fotografijos muziejuje esantis objektyvas. 1860–aisiais atsiradęs didelio formato portretinis objektyvas buvo skirtas paviljoninei fotokamerai. Objektyvo korpusas yra cilindro formos, pagamintas iš žalvario, tačiau objektyvą naudojęs fotografas kažkodėl nudažė jį juodos spalvos dažais, kurie dabar jau vietomis nusilupę ir leidžia matyti originalią objektyvo medžiagą. Ant korpuso puikuojasi išgraviruotas gamintojo pavadinimas bei serijos numeris, šalia – rankenėlė fokusavimui. Objektyvo tvirtinimui prie kameros padarytas bajonetas, šiame objektyve prikonstruotas ant juodais dažais nudažytos faneros lentelės.

Didžiulis lūžis, išlaisvinęs fotografiją iš technologijos nelaisvės, įvyko 1888 metais, kai JAV firma „Eastman Kodak“ laisvajam pasauliui paskelbė: „Jūs nuspaudžiate mygtuką, o mes padarome visa kita!“ Tuo metu Kodak  pagamino pirmąjį mėgėjišką fotoaparatą, dėžutės formos, su viduje susukta popierine fotojuosta, kurią išfotografavę žmonės turėjo siųsti fotoaparato gamintojams. Kodak juostą išryškindavo ir grąžindavo jau pagamintas fotografijas. Vėliau popierinė juosta pakeista į celiuloido. Fotografuoti pasidarė labai paprasta, todėl fotografija tapo prieinama ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams.

189 -aisiais kompanijos „Kodak Eastman“ įkūrėjas George Eastman užsakė suprojektuoti nebrangų, lengvai prieinamą ir paprastai naudojamą fotoaparatą, kuris paskatintų bei įkvėptų fotografuoti visus. Taip 1900 metais gimė pirmasis „Brownie“ fotoaparatas, kurio pavadinimas kilo iš tuo metu populiarių animacinių filmų „The Brownies“ personažų – išdykusių geraširdžių stebuklingų dvasių. Kartoninė dėžutė su paprastu objektyvu naudojo „Kodak“ juostas. Dėl paprasto naudojimo ir labai žemos, 1 JAV dolerio kainos, „Brownie“ fotoaparato pardavimai viršijo visus lūkesčius – per pirmuosius gamybos metus pagaminta daugiau nei 150 000 „Brownie“ fotoaparatų. „Brownie“ pirktas net vaikams, kas iki tol buvo neįsivaizduojama. „Brownie“ labai prisidėjo prie fotografijos populiarinimo – ji tapo masiniu reiškiniu.

Patobulintas modelis „Brownie Nr. 2“ pradėtas gaminti 1901 metais. Tai buvo pirmasis fotoaparatas, kuris naudojo 120 tipo juostas – jos naudojamos ligi šiol. Fotoaparatas „Brownie Nr. 2“ kainavo 2 JAV dolerius ir buvo itin populiarus, tad nieko keisto, kad gamyba tęsėsi iki 1935 metų. Per tokį ilgą laiko tarpą dienos šviesą išvydo šeši modeliai – nuo A iki F.  Ekspozicijoje bus galima matyti  D modelį, pagamintą apie 1914 – 1917 metus JAV. Korpusas: apvalintos keturkampės dėžutės formos, pagamintas iš storo kartono, nudažyto juodos spalvos dažais, išorinė dalis apklijuota juodos spalvos dirbtine medžiaga. Priekyje yra du ištraukiami metaliniai mechanizmai, vienas skirtas diafragmų keitimui, kitas – laiko nustatymui/ atidėjimui. Korpuso viršutinėje dalyje ir dešiniajame šone yra du vaizdo ieškikliai, skirti vertikalaus arba horizontalaus vaizdo fotografavimui. Fotoaparatas dėžutės tipo, juostinis, kadro dydis 6 x 9 cm. Įvairių modelių „Brownie gamyba tęsėsi iki pat 1986 metų, jų parduota milijonai.

Daugelis žmonių mano, kad stereo (erdvinė) arba 3D fotografija, techninės pažangos dėka, atsirado tik dabar. Tačiau stereo vaizdo principą jau XV amžiuje suprato Leonardo da Vinci. Manoma, kad būtent jis sukūrė pirmąjį trimatį kūrinį ir tai –  garsioji Mona Liza. Stereo vaizdo pagrindas iššifruotas jau 1611 metais, kuomet fizikas iš Vokietijos Johannes Kepler apibūdino stereoskopinio vaizdo suvokimo principus, vadinamus „dioptrija“. 1833 metais Charles Wheatstone išrado veidrodinį stereoskopą, su kuriuo buvo galima gauti trimatį vaizdą. Atsiradus fotografijai, netrukus buvo sugalvota jai pritaikyti stereo vaizdo principą. Stereoskopinė fotografija labai greitai išpopuliarėjo, kadangi leido perteikti ne plokščią, o erdvinį, dar realesnį pasaulio vaizdą.

Firmos „Kodak Eastman“ stereoskopinio fotoaparato modelis – „Stereo-Hawk-Eye No.3“   pagamintas apie 1907-1911 metus JAV, Ročesteryje. Fotoaparatas juostinis, su dvigubomis raudonos spalvos odinėmis dumplėmis. Korpusas horizontalios keturkampės dėžutės formos, pagamintas iš medžio, aptrauktas juodos spalvos oda. Korpuso dešiniajame šone yra odinė rankenėlė. Stereoskopinis fotoaparatas yra panašus į paprastą fotoaparatą, tik vietoj vieno objektyvo turi du, kurie fotografavimo metu iš karto sukuria dvi fotografijas to paties objekto, tik šiek kiek skirtingu kampu. Į šias fotografijas žiūrint specialiu prietaisu – stereoskopu, matomas erdvinis arba stereo vaizdas. Šio eksponato objektyvai, sumontuoti į kombinuotą užraktą. Vaizdo ieškiklis įtaisytas atverčiamoje korpuso dalyje, dešiniajame kampe, po dumplėmis. Kadro dydis 9 x 9 cm.

Stereoskopinėse nuotraukose dažniausiai buvo rodoma svečių kraštų egzotika, turistiniai objektai ir miestovaizdžiai, žmonių gyvenimo akimirkos. Stereo fotografija buvo madinga to laikmečio pramoga ir neatsiejamas kelionių suvenyras.

Universalus fotoaparatas - laboratorija.

Fotoaparatas "Naturfarbenkamera."

Universalus fotoaparatas-laboratorija/ 1-1-scale.

Firma „Bermpohl“ tapo pirmąja, 1902 metais pradėjusia gaminti neįprastus fotoaparatus, skirtus  spalvotajai fotografijai. Ekspozicijoje būsiantį fotoaparatą „Naturfarbenkamera“ „Bermpohl & Company“ pagamino 1929 metais, jis buvo laikomas vienu iš geriausių spalvotų fotoaparatų. „Bermpohl“ fotoaparatas sudėtingas ir pakankamai sunkus, sveria apie 13 kg, tad fotografuoti su juo reikia ne tik žinių, bet ir fizinės jėgos.,Šiuo fotoaparatu vaizdas vienu metu buvo nufotografuojamas į tris stiklo negatyvų plokšteles. Aparato viduje yra išdėlioti veidrodžiai, kad fotografuojant per objektyvą sklindanti šviesa iš karto apšviestų visas tris plokšteles. Priešais kiekvieną iš šių plokštelių buvo po vieną spalvotą filtrą – raudoną, žalią ir mėlyną. Fotografijoje jos yra pagrindinės spalvos. Laboratorijoje išryškintas vaizdas plokštelėse atrodydavo nespalvotas, bet spalvoti filtrai plokštelėse jau būdavo palikę savo pėdsaką, dėka kurio šias plokšteles sudėjus į specialų projektorių su tokiais pačiais filtrais, ir pašvietus, trijų plokštelių vaizdas susijungtų į vieną spalvotą vaizdą. Spalvotos nuotraukos iš šių plokštelių spausdinamos ant specialaus popieriaus, turinčio šviesai jautrų pagrindą iš trijų papildomų spalvų – žydros, purpurinės ir  Sgeltonos. Šios trys papildomos spalvos ir šiandien yra spalvoto fotopopieriaus pagrindas.palvotai fotografijai pagaminti iš „Bermpohl“ aparatu nufotografuotų plokštelių reikėdavo smarkiai paplušėti. Lyginant su nespalvota fotografija, čia reikėjo daugiau laiko, gilių cheminių įgūdžių ir labai didelio tikslumo.

Kiekviena iš „Bermpohl“ fotoaparatu nufotografuotų plokštelių buvo dedama virš fotopopieriaus ir šviečiama su tokia spalva, kokios spalvos filtras buvo priešais ją fotografuojant – plokštelė, fotografuota per raudoną filtrą, šviečiama raudona spalva, per žalią filtrą – žalia spalva, per mėlyną filtrą fotografuota plokštelė šviečiama mėlyna spalva. Taip į fotopopierių sluoksnis po sluoksnio „suguldavo“ visos spalvos ir vaizdas tapdavo spalvotas. Ne mažiau įdomus eksponatas – fotoaparatas su laboratorija jo viduje. Tokie fotoaparatai – laboratorijos buvo vadinami „greitaisias, momentiniais arba penkiaminutiniais“ fotoaparatais, o jais padarytos nuotraukos – „penkiaminutėmis”. Tai senoji momentinė fotografija, išpopuliarėjusi tarpukariu. Toks pavadinimas atsirado, nes nuotraukos būdavo padaromos labai greitai – per kelias minutes. Tikrai nereikėdavo laukti  dieną ar kelias dienas, kaip buvo įprasta to meto fotoateljė ar gaminant fotografijas fotolaboratorijoje patiems. Fotografuota į stiklinę negatyvo plokštelę, kuri vėliau buvo eksponuojama ant fotopopieriaus pačiame aparate, arba tiesiai į fotopopierių, kuris iš karto aparato viduje buvo ryškinamas ir gaunama vienetinė nuotrauka. Tokias nuotraukas dažniausiai darydavo keliaujantys fotografai, atvykdavę ten, kur susiburia daugiausia žmonių – turguje, renginių ar švenčių vietoje. Fotografavimas įtraukdavo praeivius. Jie sustingę pozuodavo, o vėliau stebėdavo nuotraukų ryškinimo procesą.

Eksponuojamas „penkiaminutinis“ aparatas yra savadarbis, pagamintas ne gamykloje, o paties fotografo ar užsakytas pas meistrą, XX a. I pusėje Rusijoje. Aparatui trūksta objektyvo. Fotoaparato – laboratorijos vidus padalintas į dvi dalis. Vienoje vyko fotografavimas, kitoje  – nuotraukos ryškinimas. Nufotografavus, fotografas per įrengtą medžiaginę rankovę įkišdavo rankas į aparato vidų, kuriame trys metalinės vonelės: ryškinimui, plovimui ir fiksavimui. Žiūrėdamas pro specialią angą, uždengtą raudonu stiklu, ryškindavo nuotrauką, prireikus – nuotraukų iš negatyvo padaugindavo daugiau. Ant fotoaparato šono yra įrengta stiklinė „reklaminė“ „vitrina“, joje buvo rodomos juo padarytos fotografijos.

Fotoaparatas „Leica IIIc K Heer / Wehrmacht grey“ pagamintas firmos „Ernst Leitz“ Vokietijoje apie 1943–1945 metus. Šį modelį naudojo vermachto armijos kariai per Antrąjį pasaulinį karą. Pilka spalva nudažytas korpusas buvo priderintas prie vokiečių kareivių uniformos. Skirtingos vokiečių kariuomenės pajėgos turėjo skirtingus fotoaparatus. Šio fotoaparato korpuse yra išgraviruotas užrašas „WH“ (vermachto armija). Jo odiniame dėkle įspaustas užrašas „Luftwaffeneigentum“  reiškia, kad fotoaparatą galėjo naudoti vermachto kariuomenės karinės oro pajėgos. Raidė „K“ (kaltefest) ant korpuso nurodo, kad fotoaparatas atsparus šalčiui, juo galima fotografuoti esant net labai žemai temperatūrai, kas buvo ypač aktualu Rytų fronte.

„Leica“ fotoaparatai – tai XX a. legenda, jais nufotografuota daugybė praėjusio šimtmečio įsimintiniausių dokumentinių fotografijų. Mechaninio fotoaparato paprastumas, kokybė ir patikimumas lėmė jam tapti garsiausiu ano laikotarpio fotografų palydovu. 1925 m. pradėta serijinė 35 mm juostinių „Leica“ fotoaparatų gamyba buvo žingsnis į naują fotografijos technikos amžių.

Fotoaparatas Leica IIIc K Heer/ Wehrmacht grey.

Jurga SAJENKIENĖ

Muziejaus archyvo nuotraukos (autorius Edvardas Tamošiūnas)

5R7A3974

Antikvariate „Senovės prabanga“ skamba laikrodžių paroda

Senovinių laikrodžių paroda „Sugrįžtantis laikas“ antikvariate „Senovės prabanga" Alytuje atsirado laikrodžių persukimo išvakarėse, iš noro, diskusijų apie laiką fone, visiems pasiūlyti daugiau gerų emocijų, dar daugiau–parodyti laikrodžių įvairovę, erdviai išeksponavus atskleisti jų grožį, pristatyti tuos, kurių lankytojai dar niekada nematė. Tiesa, parodoje atsidūrė toli gražu ne visi antikvariato laikrodžiai, o tik senesni, įdomesnio dizaino, retesni, labiau įkvepiantys į juos pažvelgti kultūriškai ir, be abejo, kaip į puikią interjero detalę.

Parodoje eksponuojama per 60 įvairių laikmečių ir rūšių laikrodžių.

Žvilgsnis atgal

Pirmasis mechaninis laikrodis buvo pagamintas Kinijoje 725 m. Dabartinę apvalią formą laikrodis įgavo XIV a. o terminą „laikrodis“ sukūrė Simonas Daukantas. Vakarų Europoje pirmieji mechaninai  laikrodžiai buvo montuojami bokštuose, kur buvo galima nesunkiai pastatyti jų mechanizmo svarmenų keltuvą. 1658 m. olandų mokslininkas Christian Huygens sukūrė pirmąjį praktišką laikrodį su minutine rodykle, varomą švytuoklės. Gerus tris šimtus metų tai buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas. Vėliau mechanizmo atradimai ir tobulinimai, jau nekalbant apie laikrodžių korpusų puošnumą, pylėsi kaip iš gausybės rago. Laikrodžiai valandas rodė vis tiksliau, o patys buvo kuriami kaip meno šedeverai. 1630 m. laikrodžio ciferblatas pirmą kartą uždengtas stiklu. XVII- XVIII šimtmečiai – tikras laikrodžių aukso amžius. Į kovą dėl laikrodžių gamybos pirmavimo tuo metu stojo Prancūzija ir Vokietija. Besivaržant gimė tikri meno šedevrai, kurių korpusai buvo gaminami iš tauriųjų metalų ir jų lydinių, puošiami brangakmeniais ir porceliano lipdiniais, ciferblatai dengiami šlifuotu stiklu. Prie laikrodžių dirbo ne tik tuo metu labai gerbiamos profesijos laikrodininkai, bet ir porceliano, stiklo, bronzos, aukso, emalio geriausi meistrai. Maždaug apie 1750 m. laikrodžių gamintojai vis dažniau pradėjo emaliuoti laikrodžių ciferblatus, kad jie būtų lengviau įskaitomi. O puošybos siužetų įkvėpimo šaltiniais tapo nuostabiausios senovės Graikijos, Egipto ir Romėnų istorijos.

Puošnūs laikrodžiai su dviem žvakidėmis iš šonų iki šių laikų statomi ant židinių, bet dera ir ant neaukštų baldų.

Skulptūriniai puošnūs laikrodžiai – klasikinio stiliaus detalė.

Laikrodžių rūšių įvairovė

Laikrodžiai kaip ir baldai visada turėjo savo stilistiką ir labai išreikštai atliepė laikmetį. Ypač puošnūs ir reti vienetiniai rokoko, klasicizmo ar ampyro stiliaus laikrodžių korpusai dabar jau yra tik muziejų ar privačių kolekcininkų rinkiniuose. XIX a. antros pusės laikrodžiai, pasižymėję eklektine stilistika ir taip pat gausiai išpuošti, jau gali pasiekti ir mūsų namus – jų vis dar yra ir antikvariatuose, ir aukcionuose. Šio amžiaus viduryje labai paplito ir gana puošnūs židinio laikrodžiai su dviem žvakidėm iš šonų, kurių formos, ilgainiui, kaip ir viso kitko namų interjero, paprastėjo ir lakoniškėjo. Parodoje – didelė židinių laikrodžių kolekcija iš marmuro, keli – labai puošnūs iš bronzos. Ar Nouveau arba modernas vėlgi turėjo savas madas,. Ryškiausiu moderno bruožu tapo griežtų linijų ir kampų atsisakymas, pirmenybę teikiant švelnioms lenktoms linijoms ir augalų motyvų ornamentikai – tokie buvo ir laikrodžiai. XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose  suskambėjo dabar iš naujo atrasta Art Deco  stilistika. Laikrodžių formos tapo dekoratyvios, geometrizuotos, konstruktyvios, ornamentiškai stilizuotos, jei su skulptūromis, tai labai dinamiškomis, taip pat aiškiai apibrėžtų formų.

Atskirai reikėtų kalbėti apie namų laikrodžių  rūšis: muzikaliai tiksintys ir skambantys sieniniai, beveik baldą atstojantys – ant grindų pastatomi švytuokliniai, labai įvairios stilistikos staliniai: nuo didžiulio skulptūriško rokokinio iki mažyčio žadintuvo, marmuriniai lakoniškų formų židinių laikrodžiai ir t.t..

Art Deco stilius išgyvena atgimimą, todėl ir šio stiliaus laikrodžiai greitai randa naujus namus.

Nutiksėję porą šimtmečių

Jau užsiminėme apie medžiagas iš kurių buvo gaminami laikrodžiai ir, taip, parodoje nėra auksinių laikrodžių puoštų brangakmeniai iš XVII a. – palikime juos muziejams ir privatiems pasaulio kolekcininkams. Tačiau korpusų medžiagų  įvairovė, apžiūrint per 60 parodoje eksponuojamų laikrodžių, matoma puikiai: mediniai, bronziniai, žalvariniai, emalio, stikliniai, marmuriniai, porcelianiniai, akmeniniai ar net plastiko. Seniausiam iš jų – pastatomam švytuokliniam laikrodžiui su išpieštu ciferblatu iš Belgijos jau geri 200 metų, kiti kiek jaunesni, bet 100 metų nutiksėję daugelis. Beje, 90 procentų laikrodžių, eksponuojamų parodoje, yra veikiantys.

Ant grindų pastatomas švytuoklinis laikrodis iš Belgijos - vienas seniausių parodos eksponatų, jam per 200 metų.

Senovinių laikrodžių švytuoklės dažnai buvo tikri meno kūriniai.

Vakarų Europa myli laikrodžius

Kaip sakė „Senovės prabangos“ direktorius Raimundas Pocius, Lietuvą dauguma šių laikrodžių pasiekė iš Vakarų Europos: Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos, kur jie tebėra gana populiari interjero detalė. Domina laikrodžiai ir lietuvius, tačiau visi ieško kažko išskirtinio, reto, originalaus. Paklausą turi Art Deco stiliaus laikrodžiai, lakoniškų formų moderno stiliaus laikrodžiai, klasikos mėgėjai renkasi skulptūriškus ir labai puošnius bronzos ar žalvario laikrodžius, vis dar mėgstama laikrodžiais puošti židinius. Pakabinami laikrodžiai dėžutėse domina sodybų pirkėjus, ieškančius jaukumo ir praeities stilistikos savo šiandienos namuose.

„Įrengiant interjerą, jeigu jame numatoma vieta ir didesniam laikrodžiui, būtina pagalvoti apie stilių, kuris neturėtų skirtis nuo baldų stiliaus. Paprastai svetainėje gražiai atrodo ant grindų statomi dideli švytuokilniai laikrodžiai“, – pataria klasikinio interjero specialistas Dr. Eugenijus Skerstonas.

O mes galime tik paantrinti: laikrodžių skambesys namams teikia jaukumo, gyvybės, kuria interjero pilnatvę, tad turėti namuose gražų, interjero stilistiką atitinkantį laikrodį – visada privalumas.

Indaujoje - įvairių laikmečių pastatomi staliniai lakrodžiai, puikiai demonstruojantys medžiagų, iš kurių gaminami korpusai įvairovę.

Visas laikas – mūsų

Šiandien, kai vis dažniau laiko žvalgomės į mobiliuosius telefonus, kai namuose kur kas mažiau tiksėjimo, senovinių laikrodžių paroda visomis prasmėmis suskamba dar įvairesniais ,,garsais“: istorijos, kultūros, akiračio plėtimo, grožio ir meistrystės supratimo. O atsisėdus į parodos prisiminimų kėdę galima tiesiog paklausyti laikrodžių rodyklių šnarėjimo ir prisiminti pačią gražiausią savo gyvenimo akimirką. Laikas daug ką atima, bet dar daugiau – dovanoja, o sugrįžtantis laikas visada dosnus prisiminimų. Ir, beje, grįžkime prie parodos įkvėpimo šaltinio – vasaros ir žiemos laiko dvikovos. Šiuo metu Europos Komisijai pasiūlius ES šalims pačioms apsispręsti, kuriuo laiku – vasaros ar žiemos – jos nori gyventi, diskusijos tęsiasi ir toliau ir nors žadama, kad greitu laiku laikrodžių nesuksime, kol kas niekas nesikeičia. Lieka būti filosofais: bet koks sprendimas mums laiko nei pridės, nei atims, o dar geriau – aplankyti parodą ir prisiliesti prie amžinos laiko tėkmės per nuostabią laikrodžių istoriją.

Kolekcininkams

„Laikrodžių mėgėjams ir antikvarinių laikrodžių kolekcininkams, ketinantiems įsigyti istorinių šedevrų, patarčiau prisiminti, kad mechanizmas ir korpusas galėjo būti (dažniausiai būdavo) pagaminti skirtingų meistrų. Ypač brangūs būdavo parduodami įdėti į specialius futliarus su įspaustais ar išgraviruotais gaminusių meistrų ir užsakovų – perpardavinėtojų arba tiesioginių naudotojų – vardais. Šios aplinkybės kartais apsunkina, o kartais palengvina teisingą dirbinio įvertinimą.

Laikrodžių pasaulyje beveik tobulų padirbinių ypač daug. Net ir patiems geriausiems specialistams, patyrusiems ekspertams dažnai kyla abejonių dėl autentiškumo. Neretai labai klaidina dviraidės vardų monogramos, iš kurių nustatoma daug netikėtų sutapimų, taip pat iš naujo sumontuoti, nors ir buvę seni, vertingi laikrodžiai – net pačios mažiausios prarastos detalės pakeitimas laikomas didele žala antikvarinei vertybei, o praradimų ir pakeitimų būta nemažai“.

Eugenijus SKERSTONAS, „Domiciulium elegans. Elegantiški namai“

Marmuriniai laikrodžių komplektai, skirti židiniui puošti.

Rasa Žemaitienė, Liudo Masio nuotraukos

Senovinių laikrodžių paroda „Sugrįžtantis laikas“ veiks iki lapkričio 30 d..

Antikvariatas „Senovės prabanga“,  Pievų 4, Alytus, tel. pasiteirauti +370 604 18688

Apie vaikų netektis ir gedulą – Valdovų rūmų muziejaus parodoje M. Kaminsko nuotr.

Vėlinių išvakarėse apie tai, kodėl LDK vaikai laidoti ir su vienuolių abitais

Artėjant Vėlinėms supažindiname, kokios buvo laidojimo, gedulo tradicijos, kai šeimos netekdavo vaikų. O tų netekčių būta daug – trečdalis nesulaukdavo nė metų. Prieš kelis šimtus metų vaiko gimimas suteikdavo ne tik džiaugsmo – tėvai nerimaudavo, ar naujagimis išgyvens. Mirties tema Valdovų rūmų muziejuje veikiančioje parodoje „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ – svarbi ekspozicijos dalis, nes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pilnametystės sulaukdavo toli gražu ne visi vaikai. O ieškodami pagalbos silpnam, sergančiam vaikui tėvai imdavosi ir netikėtų sprendimų.

„Lai tik būna sveikas, o vėliau jau reikia rūpintis, kad nebūtų kvailas“, – taip 1667 m. savo laiške žmonai Marijai Kazimierai (Maria Kazimiera, 1641–1716) rašė Lenkijos didikas ir karo vadas, būsimas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1629–1696, valdė 1674–1696).

Parodos kuratorė Rita Lelekauskaitė-Karlienė sako: „Tais laikais vaisingos moterys gimdydavo kasmet, nesvarbu, ar jos kilmingos ar varguolės. Deja, mirtis buvo įprastas, bet nuo to ne mažiau skausmingas gyvenimo įvykis, o kilmingoms šeimoms – ir kupinas sielvarto dėl neišsipildžiusių vilčių sulaukti įpėdinio.“

Vaiko gyvybės trapumui skirta parodos dalis atspindi tėvų bandymus apsaugoti naujagimius nuo negandų. Kaip pavyzdį galima pateikti nežinomo dailininko apie 1700 m. nutapytą vaiko su vienuolio abitu paveikslą. Tai pomirtinis portretas. Pasak istorikės dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo tikima, kad susirgusį vaiką aprengus vienuolio abitu, prašant šventųjų užtarimo, jis greičiau pasveiks. Ir tai buvo ne tik drabužis – tėvai iš tiesų vaikelį „paaukodavo“ pasirinktai vienuolijai. Jei vaikelis vis dėlto mirdavo, dažniausiai jį ir laidodavo su abitu.

Anksčiausia statistika apie mirtingumą mus pasiekia iš XVIII a. – trečdalis gimusių vaikų neišgyvendavo nė metų. Dalis jų mirdavo ir vėliau: lemdavo paveldėtos ligos ar paprasčiausias peršalimas, nes nei skiepų, nei antibiotikų ar kitų vaistų dar nebuvo.

„Vaikas su abitu“, nežinomas dailininkas, apie 1700. Varšuvos nacionalinio muziejaus nuosavybė.

Vienuolės apdaru palaidota ir Marija Ona Teresė Vazaitė (1650–1651) – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672, valdė 1648–1668) ir Liudvikos Marijos Gonzagos iš Nevero (Ludwika Maria Gonzaga de Nevers, 1611–1667) duktė. Parodos kuratorė teigia: „Yra išlikęs pasakojimas, kad mamos Liudvikos Marijos Gonzagos gimdymas buvo labai sunkus. Motina prisiekė, jog dukterį, kad tik jį būtų sveika, paves Viešpaties malonei, karmeličių globai. Jau kelių mėnesių kūdikis buvo rengiamas vienuolių abitu. Remiantis išlikusiais liudijimais, Dievo globa galėjo apsaugoti jos gyvybę nuo gaisro, kilusio užsidegus lovytės uždangalui, vėliau nuniokojusio dar tris kambarius. Tačiau vis dėlto vos metukų sulaukusi Marija Ona Teresė Vazaitė mirė.“ Dailininko Danielio Šulco (Daniel Schultz, apie 1615–1683) po mirties nutapytame pomirtiniame Marijos Onos Teresės Vazaitės paveiksle ji vaizduojama kaip 5–7 metų mergaitė, nors ji mirė nesulaukusi nė metų. Portretas nutapytas pagal abiejų tėvų veido bruožus. Buvo įprasta, kad mirę vaikai paveiksluose „sendinami“.

Vaiko gyvybės trapumą atspindintys eksponatai – tik nedidelė Valdovų rūmų muziejuje vykstančios parodos apie vaikystę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dalis. Šį sekmadienį lankytojai su ekspozicija galės susipažinti nemokamai. Čia iš šešių valstybių atvežta 300 objektų: portretų, vaikiškų drabužių ir aksesuarų, piešinių, rankraščių, vadovėlių, archeologinių radinių, baldų, žaislų ir vaikiškų ginklų bei kitų su vaikyste susijusių istorinių artefaktų.

Valdovų rūmų muziejaus inf.

M, Kaminsko nuotraukos

Marijos Onos Teresės Vazaitės portretas, aut. Danielis Šulcas, apie 1651. Vizitiečių vienuolyno nuosavybė.

xr:d:DAFOkv_dMp8:50,j:37717667660,t:22101116

Senoviniai kojų ir lovų šildytuvai. Gal pravers?

Nešiojami šildytuvai – senas žmonijos išradimas. Vienose šalyse jiems įkaitinti buvo naudotos karštos plytos, akmenys, anglys, kitose – verdantis vanduo ar aliejus, trečiose – net geležies luitai, sudėti į atitinkamus indus, kurie buvo gaminami iš keramikos, metalo, medienos ar bronzos. Šių dienų antikvariatus ar sendaikčių parduotuves taip pat yra pasiekę senoviniai šildytuvai. Ne kelių amžių, bet kai kurie galbūt net ir XIX a. pabaigos. Tiesa, atspėti, kad tai senovinis šildytuvas ne iš karto ir lemta – daiktai nematyti. Bet – pajuokaukime – šilumai brangstant, pats metas su jais susipažinti.

SENOVINIAI KOJŲ ŠILDYTUVAI

 

XVII a. olandų menininkų paveiksluose, vaizduojančiuose buitį, dažnai galima pamatyti mažą medinę dėžutę kartais tiesiog stovinčią kažkur kambaryje, o kartais tiesiogiai bylojančią jos paskirtį, mat paveikslų herojai ant jų yra uždėję kojas. Tai yra šildyklė, kurią tais laikais buvo galima pamatyti beveik visuose namuose. XVI–XVII a. žiemos Nyderlanduose, o ir kitose Vakarų Europos šalyse, buvo tokios šaltos, kad net keli namų židiniai nepajėgdavo sušildyti kambarių ir olandai sugalvojo kojas šildytis specialiomis krosnelėmis, kurių viduje buvo patalpintas konteineris su karštomis anglių žarijomis ar aliejumi: padedi kojas ant tokio kaitinimo paviršiaus ir jau kur kas šilčiau.  

Tuo metu tokių nešiojamų kojų krosnelių gamybai buvo naudojama mediena, skarda ar žalvaris, o kartais šios visos medžiagos derinamos tarpusavyje. Dažniausiai į medinį rėmą buvo įmontuota perforuotos skardos dėžė su durelėmis, pro kurias tilpdavo įdėti skardinį indą, naudotą karštoms anglims laikyti. Skardinės dėžutės durelės ir šonai buvo dekoruoti  širdelių, žvaigždžių, apskritimų ir kitų įmantrių liaudies meno pavyzdžių piešiniais. Turtingesnieji netgi turėjo sidabrinius kojų šildytuvus, išpuoštus iškalinėtais ar išdrožinėtais ornamentais, tad laikui bėgant šie maži šildytuvai tapo ne tik naudingu daiktu, bet ir interjero puošmena. Pavyzdžiui, kai XVIII a. dėžutės pasirodė JAV, jos buvo pradėtos puošti širdelėmis ir dovanojamos vestuvių proga.

Janas Steenas (1626–1679), „Serganti mergina“.

Amerikiečiams buvo įprasta į bažnyčią neštis tokias šildykles, kad žiemą per ilgas pamaldas nesušaltų kojos. Bažnyčios netgi turėjo specialias patalpas, kuriose parapijiečiai per pertrauką galėjo ne tik papietauti, bet ir savo dėžutes papildyti karšomis anglimis.

Nelaimingų nutikimų iš pradžių nebuvo, bet 1744 m. kojų šildytuvai sukėlė pirmąjį gaisrą Roksberio bažnyčioje ir buvo pradėti naudoti šiek tiek rečiau. Vis dėlto visur kitur jie tarnavo dar ilgai. Žiemomis žmonės juos nešdavosi su savimi į roges, o išradus traukinį – į vagonus. Vėliau kojų šildytuvus išmoko net įmontuoti į traukinio kupė, o paskui ir į automobilio grindis. Apie juos pradėta pamiršti tik atsiradus keraminėms šildymo trinkelėmis ir patobulinus šildymo sistemas. Europoje tai įvyko XIX a., o JAV – XX a. pradžioje.

Greičiausiai kaip tik iš šio laikmečio medinės ar metalinės dėžutės-krosnelės-šildyklės iš Vakarų Europos šiandien pasiekia ir mūsų antikvariatus. Kaip taisyklė jos neturi vidinės dalies, kuri dažniausiai būdavo išdegusi, todėl nuspėti, kad tai šildymo įrenginys labai sunku. O nuperkamos Lietuvoje jos irgi jau dėl visiškai kitų dalykų. Kūrybiškų moterų rankose jos tampa dekupažo objektais, gėlių staleliais, terasų ar balkonų žvakidėmis. Panaudojimo galimybių galima atrasti, juo labiau, kad šie daiktai nėra brangūs, o dažnai dar būna ir dekoratyvūs – su medyje raižytais ornamentais, ne tik kvadratinių, bet ir apvalių ar ovalių formų, kartais net su marmuro ar akmens paviršiais.

SENOVINIAI LOVŲ ŠILDYTUVAI

Galima sakyti, kad antikvariatuose jie yra dviejų rūšių. Vieni buvo šildomi žarijomis, o kiti karštu vandeniu, bet ir vieni, ir kiti keliaudavo šildyti patalų. Taigi pirmiausiai apie ilgakotes „keptuves“. Tikrai panašu, tik šios su dangčiu ir dažniausiai skylėtu, kad šildytų efektyviau ir ilgiau neblėstų žarijos. Įspūdingus daiktus, užsienyje pardavinėjamus, nelygu pagaminimo laikas ir kilmės šalis, už didelius pinigus, galima rasti ir Lietuvoje. Dabar jie tarsi ir praradę savo funkciją, bet tokie dailių pažiūrėti, kad nors puošk interjerą arba nešk į pirtį, garink kvapiuosius aliejus ar smilkink žolių smilkalus.

Tokios lovų šildyklės labiausiai Vakarų Europoje išpopuliarėjo XVII – XIXa., kai šildymas dar buvo didelė aktualija. Dauguma jų yra iš žalvario ir vario. Beje, įdomu tai, kad varis, apskritai, buvo  vienas iš pirmųjų žmogaus išgautų ir pagamintų metalų, o seniausiais istorijos laikais buvo pats svarbiausias, nes jo buvo galima gauti dideliais kiekiais ir iš pradžių beveik žemės paviršiuje. Pirmieji vario darbai buvo padaryti pjaustant, lenkiant ir kalant akmeniniu plaktuku ant akmeninio priekalo.

Senoviniai šildytuvai–dažna detalė to laikmečio paveiksluose.

Bet to meto kalviai netruko padaryti svarbų atradimą: šis metalas kietėja ilgai kalant, bet kaitinant gali atgauti pradinį plastiškumą ir nepakeisti formos. Tad saugelis senovinių objektų buvo gaminami taikant pakaitinius kalimo ir kaitinimo ciklus. Galima konstatuoti, kad per visą žmonijos istoriją varis buvo dažniausiai naudojamas metalas namų apyvokos rykams gaminti.Taigi iš vario dažniausiai buvo gaminamos ir lovų šildyklės. Jų skersmuo ir dekoravimas – jau buvo meistro reikalas. Būta ir visai paprastų, skirtų nepasiturintiems pirkėjams, būta ir tikrų meno kūrinių, šiandien savo gyvavimą tęsiačių muziejuose ar pas privačius kolekcininkus.  Šios šildyklės principas pats paprasčiausias. Į vidų – žarijų ir į lovą. Ilgas kotas dėl patogumo: kad tarnai nesigrabinėtų po ponų patalus, o patogiai šildyklę „pašautų“ ten, kur reikia.  

Be šių šildytuvų, į lovas Europoje prieš kelis dešimtmečius keliavo ir tokios visiškai paprastos ovalios metalinės šildyklės, pripiltos karšto vadens. Įdėtos į medžiaginius maišelius jos irgi puikiai gelbėjo nuo šalčio. Forma beveik nesiskyrė, bet buvo gaminamos iš skirtingų metalų, o daugiau ar mažiau puošni buvo tik rankenėlė. Tokios šildyklės, jei neturėtume dabartinių elektrinių šildyklių, puikiai praverstų ir dabar – nuo amžiaus jos beveik nenukentėjo. O viename žurnale teko matyti padėtas darže tarp daigų – matyt taip buvo ginamasi nuo šalnų.Taigi šie įdomūs daiktai ir dabar galėtų mums pasitarnauti, jeigu mums būtų įdomu savo namuose turėti ne tik šildykles, bet ir istorijos bei laiko ženklus.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Šildyklių nuotraukos autorės.

Fotografuota parduotuvėje „Senovės prabanga“ (www.senovesprabanga.lt)

5R7A6480+

Iniciatyva PASKUI NOSĮ kviečia pažinti ir kvepėti

Prieš keletą metų jau esame kalbėję su Egle BERTAŠIENE, Kvepalų dienos „PASKUI NOSĮ“ sumanytoja, parfumerijos istorijos tyrinėtoja, blog‘o www.paskuinosi.lt autore. Tuomet buvo įvykęs trečiasis Eglės sugalvotas renginys ir buvo visiškai neaišku, ar tai išsirutulios į kasmetinę tradiciją. Tačiau per kelis metus pati parfumerijos entuziastė tik dar labiau „įklimpo“ į magišką ir beribį kvapų pasaulį, surengė Vilniuje ne vieną Kvepalų dieną, praturtino kvepalų turgų paskaitomis, diskusijomis ir viskas rieda net smagiau nei buvo galima tikėtis mažytėje Lietuvoje.

Egle, esate profesionali muzikologė, o štai po Lietuvą skleidžiate kvepalų istoriją ir jau kelintą kartą kviečiate į Kvepalų dieną „Paskui nosį“. Kvapai Jūsų gyvenime bus nukonkuravę garsus?

Muzika – mano profesija, kvepalai – hobis, panašu, jau peraugęs hobio ribas ir abi šios sritys mano gyvenime eina visiškai lygiagrečiai. Pusiau juokais sakau, kad čia kaltas mano zodiako ženklas – Svarstyklės: vienu metu ant vienos lėkštelės visko daugiau, kitu – ant kitos, bet galutinis balansas irgi geras. Juk aš ir muzikoje nuo šešerių metukų, tad būtų keista, jei ji taptų nebesvarbi. Kai pagalvoju: mano gyvenime vien tik menas, kultūra, istorija, knygos ir visa tai, kas yra gražu apskritai.

Prie Jūsų sugalvoto renginio „Paskui nosį“ dar sugrįšime, bet iš pradžių papasakokite, ar pati esate kvepalų kolekcininkė?

Mano požiūriu bet kokią kolekciją – automobilių, meno, kvepalų ar kitą – privalu rinkti su tam tikra koncepcija, ją turi vienyti bendra tema, idėja, laikmetis, autorius ir pan.  Kai norima įsigyti kuo daugiau kažkokios srities daiktų, nes turima atliekamų pinigų, bet idėja neišgryninta, tai, mano manymu, atsiranda tiesiog rinkinys. Tokias kolekcijas-rinkinius turi labai daug kas ir tai nėra blogai. Rinkinys paprastai džiugina jo savininką, yra puikus laisvalaikio leidimo būdas, galimybė susirasti daug bendraminčių, draugų ir užsiimti nuostabia veikla. Bet kaip tik dėl šios savo teorijos aš ir nelaikau savęs kolekcininke, nes mano intencijos yra dar kitokios. Aš perku tuos kvepalus, kurie man gali padėti, tyrinėjant kvepalų istoriją. Aš domiuosi ne tiek pačiais buteliukais, kiek parfumerijos istorija, pradedant nuo seniausių laikų. Man rūpi jos kaita, transformacijos, tendencijos, mados, pokyčiai. Todėl kiekvieną kartą, kai skaitydama istorinius tekstus, domėdamasi šiandienos aktualijomis susiduriu su įdomiu parfumerijos reiškiniu, aš noriu tą kvapą užuosti. Mano teorijai tarsi prireikia praktiškosios dalies ir tada aš skubiai pradedu jo ieškoti, kad įsigyčiau ir išbandyčiau. Žodžiu, visi tie istoriniai kismai, virsmai ir persversmai inspiravo mane surinkti kvapus, teikiančius galimybę realiai pajausti tai, ką aš tyrinėju. Taip susiformavo ir nuolatos didėja mano rinkinys, nes mane ir toliau domina parfumerijos istorija, kuri yra tiesiog begalinė.

Papasakokite, kaip gimė Kvepalų dienos „Paskui nosį“ idėja, kokie jos tikslai, Jūsų pačios lūkesčiai?

Nors Lietuva maža, o kvepalų tema, jei kalbėsime apie jų kolekcionavimą, gana nišinė, bet būtent todėl man ir gimė idėja rengti Kvepalų dieną. Žiojėjo niša, kurią panorau ir mačiau prasmę užpildyti. Ne tik kviesdama į Kvepalų dieną, bet ir rašydama švietėjiško pobūdžio tekstus savo tinklapyje, kalbėdama įvairiose laidose, kviesdama žmones į paskaitas. Tiesa, iš pradžių labai bijojau, kad parfumerijos mėgėjams nebus įdomu tokios rimtesnės istorinio pažinimo paskaitos, bet paskutinėje Kvepalų dienoje, vykusioje birželį, kur skaičiau paskaitą apie XIX- XX a. sandūros parfumeriją Lietuvoje, buvo daug susidomėjusių. Žmonės klausėsi, klausinėjo, o gavę pauostyti vieną ar kitą kvapą iš to laikmečio buvo tiesiog pakerėti.  

Ko Kvepalų dienoje tikėtis žmogui, kuris dar nei karto joje nesilankė?

Pirmoji ir visų labai laukiama dalis yra kvepalų turgus. Ateina kolekcininkai ar tiesiog parfumerijos mylėtojai ir prekiauja bei perka tai, kas jiems patiems įdomu. Antroji dalis atsirado iš mano supratimo ir noro skleisti apie parfumeriją, jos istoriją žinias. Šviesti, edukuoti, informuoti ir supažindinti platesnes mases su nuostabiu ir plačiu kvepalų pasauliu. Juk kvepalai nėra tik higienos priemonė, tai mūsų kasdienybės istorija, visuomenės ir sociokultūrinis atspindys. Tai yra toks gilus sluoksnis, kad tik padaryk pirmą žingsnį ir prieš tave atsivers atskiras, neaprėpiamas ir puikus pasaulis, kurį galėsi nagrinėti per bet kurią pasirinktą prizmę: laikmetį, gamintoją, dizainą, ingredientus ir t. t. Tokią žinią aš ir noriu skleisti.

Akimirka iš Kvepalų dienos (Roko Grigaliūno nuotrauka).

Kokie žmonės ateina į Kvepalų dieną ir ko jie labiausiai ieško?

Sunku ir įtarti, bet kvepalų mylėtojų bendruomenė milžiniška, o  žmonės labai įvairūs. Nuo mokytojų iki teisininkų, nuo nekilnojamojo turto brokerių iki menininkų. Jų negalima būtų apibrėžti kažkokia dominuojančia profesija – juos vienija ir jungia dėmesys grožiui, žingeidumas, smalsumas. Poreikiai irgi labai įvairūs, individualūs – taisyklių nėra. Vienam rūpi surasti savo jaunystės kvepalus, kitam savo mamos jaunystės kvapą, trečiam prisiminti, kuo jis kvepėjo studentavimo laikais, ketvirtas ieško tiesiog retų buteliukų. Štai į paskutinę Kvepalų dieną atėjo mano mama ir atrado savo jaunystės laikų kvepalus Yves Rocher „Ispahan“. Mačiau, kad tai buvo viena laimingiausių jos dienų, ji jais pasikvėpino ir veidas nušvito taip, tarsi sugrįžus į jaunystės dienas. Kvapas iš tiesų labai galingas dalykas, ypač kalbant apie prisiminimus.

Kiek šiandien kainuoja vintažiniai kvepalai, kokios kainų tendencijos Kvepalų dienoje?

Kainų spektras „nuo-iki“. Kartais galima kvepalų įsigyti ir visai pigiai, nes visada būna žmonių, kurie nelabai nutuokia, ką parduoda. Abejoju, ar Kvepalų dienoje yra tokių nesusipratusių pardavėjų, bet galiu užtikrinti, kad pirkėjai čia ras kur kas geresnes kainas nei galima nusipirkti kažkur internete ar pagal skelbimus. Kai daiktą pardavinėji internete, tau ne taip svarbu, kad jį nupirktų per kelias valandas, o štai iš visos Lietuvos atvykę į renginį su sunkiomis dėžėmis, prekeiviai vis dėlto nori jas greičiau ištuštinti ir todėl kainos iš tiesų būna geros.

Berdoues „Violettes de Toulouse“ buteliukas iš 1960-ųjų. Nuo 1936 m. iki pat šių dienų gaminamas kvapiųjų našlaičių aromatas, tapęs Tulūzos miesto simboliu.

Lanvin „Arpege“ (1927m. ) buteliukas iš 7-ojo dešimtmečio. Prancūzų rašytoja Louise de Vilmorin apie šį aromatą rašė: „Arpege“ yra muzikalūs kvepalai, šnabždantys laimės dainą".

Germaine Cellier, vienos iš pirmųjų parfumerių-moterų kurti aromatai Pierre'o Balmaino mados namams. Didžioji prancūzų klasika.

Populiarioji JAV kosmetikos firma „Avon" flakoną „California“ išleido 1976 m., firmos įkūrimo 90-mečio progai pažymėti.

Lenkiški „Byc Moze“ - vieni populiariausių kvepalų 1970-80 -aisiais. Dėl ryškaus kvapo ir itin patogaus rankinėje nešiotis flakonėlio, juos turėjo kone visos ano meto madistės.

Tarybinių laikų moterų džiaugsmas, o dabar vertingi vintažo eksponatai: „Pikovaya dama“, „Byc Moze“ ir „Krasnaja Moskva“.

„Chanel No.19“– sodria pavasario žaluma dvelkiantys kvepalai, žymintys Gabrielle Chanel gimimo dienos skaičių ir paskutinieji, sukurti jai gyvai esant. Šis flakonas iš 1990-ųjų.

Ar pati randate ką įsigyti savo inicijuotoje Kvepalų dienoje? Kur apskritai perkate retus kvepalus?

Savo renginio metu paprastai rūpinuosi organizaciniais dalykais, galva būna prigrūsta daugybe svarbių smulkmenų, tad pasiūlą peržvelgiu labai greitai ir paviršutiniškai. Bet netgi tokiomis aplinkybėmis visada randu, kuo papildyti savo kvepalų lentynas. Be to, nėra buvę renginio, per kurį nebūčiau gavusi dovanų! Esu labai dėkinga savo ištikimiems Kvepalų dienos dalyviams. O kalbant apskritai, Lietuvoje nusipirkti retų kvepalų nelabai yra kur, išskyrus iš kolekcininkų, jeigu jie nusprendžia kažką parduoti. Dažniausiai perku internete.  Paskutinius vintažinius kvepalus įsigijau Milane, birželio mėnesį. Ten miesto centre, visai atsitiktinai užtikau sendaikčių turgelį, kuriame viena senjorų pora buvo išsidėliojusi krūvą puikiausių retų kvepalų – labai puikiai apsiprekinau. Jei viską pirkti aklai, tai kvepalų rinkimas brangus hobis, bet aš labai reikli ir lėta pirkėja, kuri niekada neperka pagauta impulso. Visada darau rimtą rinkos tyrimą, lyginu, laukiu ir būna, kad po to labai gailiuosi, nes patiriu praradimų.

Ar žvelgiant į kvepalų evoliuciją, yra laikmetis kuris Jums patinka labiausiai?

Aš išskirčiau galbūt laikotarpį nuo  XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo, kada kvepalų gamyba nebuvo tokia įprasta kaip šiandien, kai pirkėjui kasmet yra pristatoma tūkstančiai naujų kvapų ir tai sumažiną kvepalų išskirtinumą apskritai. Anksčiau naujo kvapo atsiradimas rinkoje buvo didelė naujiena, ypatingas įvykis, tai buvo svarbu, todėl vertinga. Tuomet ir medžiagos buvo kitos – dažnai retos, rinktinės. Apskritai, kuo senesnis buteliukas, tuo brangesnės medžiagos, kuo arčiau mūsų dienų, tuo daugiau bandymų viską atpiginti, kad būtų labiau prieinama masėms. Be to, didelė dalis anksčiau naudotų natūralių medžiagų dabar jau uždraustos dėl ES galiojančių suvaržymų, kad nebūtų kenkiama žmogui ar gamtai. Pavyzdžiui, pilkoji ambra yra išgaunama iš kašalotų skrandžio pasišalinančių liekanų, kurios natūraliai plūduriuoja jūroje ir yra išmetamos ant kranto. Todėl sunku suprasti, kaip pakenksime gyvūnui, jeigu jis jų tiesiog atsikrato. Visgi prieš kelis dešimtmečius kašalotai išties buvo žudomi ir iš jų vidurių buvo išplėšiama nors ir daug prastesnės kokybės ir kiek pigesnė, tačiau ne mažiau reta taip vadinamoji juodoji ambra. Taigi šiandien masinėje gamyboje uždrausta ir ta, ir ta. Dėl šių priežasčių, dėl gamybos atpiginimo ir neprognozuojamo derliaus, daug natūralių medžiagų šiandien yra pakeistos sintetinėmis. Sudėtinga kasmet prognozuoti, kiek ir kokios kokybės užaugs tuberozų ar jazminaičių žiedų ir kaip kvepės iš jų išgautos kvapiosios esencijos. Visa tai išties komplikuoja gamybos procesą. Pakeitus šias medžiagas sintetika, viskas tampa kur kas paprasčiau. Žinoma, kad šiame kontekste netrūksta ir spekuliacijų. Dažnai net ir masiškiausi kvepalų gamintojai skelbiasi naudoją itin brangias ir retas natūralias medžiagas, tačiau pasigilinus gali paaiškėti ne itin patogi tiesa, jog to natūralaus ir neįkainojamo ingrediento kvepalų formulėje tėra apgailėtinas 0,001 proc. Tiesa, pastaruoju metu, su aukštosios parfumerijos atsiradimu, mes ir vėl galime matyti neeilinės prabangos sugrįžimą, kai išskirtiniai kvepalai pilstomi į ypatingai retus ir brangius flakonus, kurie gali kainuoti net kelis ar keliolika tūkstančių eurų.

Kaip renkatės kvepalus kiekvieną dieną?
Vintažinių savo kvepalų paprastai neliečiu, kad kuo saugiau juos išlaikyčiau nekintamoje vėsioje temperatūroje ir tamsoje. Tad kasdienybei turiu „budintį“ komodos stalčių koridoriuje, kuris visada lengvai prieinamas. O kvepalus renkuosi pagal orą, garderobą, nuotaiką, ir kadangi mintinai juos žinau, tai ranka  ima ir pati intuityviai išsitiesia prie tos dienos kvepalų. Išskirti kažkokio pavadinimo, kvapo ar ingrediento tikrai negalėčiau. Mano atveju tai tiesiog neįmanoma – per daug visko esu išbandžiusi ir per daug viskas patinka (juokiasi).

Dior „Diorella“ – Eglės mylimiausi. Genialusis parfumeris Edmondas Roudnistka apie juos rašė, kad tai yra geriausia, ką jam kada nors pavyko sukurti. Kvepalai iš 1970-ųjų, spinduliuojantys jaunystės džiaugsmą.

Gal esate dalyvavusi ir kvepalų kūrimo pamokose?

Ne, manęs visiškai netraukia praktinė amatininkystė. Mane domina žinios, teoriniai ir istoriniai dalykai. Beje, rengdama Kvepalų dieną didžiausia problema laikau tai, kad nelabai turime kalbėtojų šia tema. Visi, kas galėjo, jau yra sudalyvavę šiame renginyje (juokiasi). O pasikviesti lektoriams iš užsienio reikėtų didelių papildomų lėšų. Užsienyje yra kvepalų asociacijos, draugijos ir tuomet iš per metus sukaupto nario mokesčio daromas renginys. Svarstau ir vis dar nežinau, ar tai būtų įmanoma Lietuvoje, bet gal prie to priaugsime.

Kada planuojate kitą Kvepalų dieną, kada ruoštis tam kvapniam renginiui kvepalų ir jų istorijos gerbėjams?

Greičiausiai jau kitais metais, nes paskutinysis renginys įvyko birželio pradžioje. Konkreti data paaiškėja tuomet, kai mano skaitytojai, sekėjai, draugai pradeda klausinėti ir raginti ją kuo greičiau daryti – tuomet ir įvyksta (juokiasi). Lengviausias būdas nepamesti informacijos, tai sekti naujienas „Paskui nosį“  Facebooke ar Instagrame.

Ačiū už pokalbį ir už dalelę pademonstruoto savo vintažinių kvepalų rinkinio.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO (Masys fotografija) nuotraukos

 

xr:d:DAE7tgYM4l0:47,j:36442459493,t:22092714

Botaniniai piešiniai: nuo VU herbariumo iki Vakarų Europos porceliano

Mūsų trečiasis ketvirtis skirtas kvapnioms temoms. O kas gali labiau kvepėti nei augalai. Tačiau šį kartą augalų ir kvapų ieškosime ne gėlių darželiuose, o dviejuose skirtingose ir gana netikėtose vietose. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose domėsimės viskuo, kas būtų susiję su botaniniais piešiniais ant porceliano, nes jie piešiami iki šių dienų ir tebeturi ištikimų gerbėjų dėl savo tikslumo, grožio ir reikšmės mokslui. O taip pat lankysimės VU Gyvybės mokslų centro herbariume, kur domėsimės Vilniaus botanikos sodo inspektoriaus ir mokslininko Konstantino Prošinskio (Proszyńskio) botaniniais piešiniais, kurie iki šių dienų neprarado savo mokslinės vertės, o mūsų akimis dar turi ir savotiško antikvarinio žavesio ir dėl retumo, ir dėl amžiaus. Juk neatsitiktinai botaninių piešinių reprodukcijomis iš įvairaus laikmečio iki šiol puošiami tiek klasikiniai, tiek modernūs interjerai. Jau nekalbant apie tai, kad tokie piešiniai puiki gamtos pažinimo priemonė ir žavi galimybė prisiliesti prie istorijos.

Botaniniai piešiniai atsiranda Kinijoje

Porceliano su botaniniais piešiniais XVIII a. nėra daug ir jų nereikėtų painioti su floristiniais motyvais. Pastarieji yra estetizuoti ir romantizuoti, o štai botaniniai piešiniai yra tiksliai atkartojantys augalus, proporcijas, jų detales ir spalvas. Todėl jais dekoruotas porcelianas dar turi ir švietėjišką misiją. Be to, tokius motyvus labiau už floristinius mėgsta porceliano žinovai, kolekcininkai ir praprusę mėgėjai, todėl jie labai vertinami. Pati idėja piešti botaninius piešinius ant porceliano atsirado dar Kinijoje. Čia dar II a. prieš mūsų erą atsiranda didelis susidomėjimas augalais, o netrukus pasipila ir jų piešiniai. Botaninės iliustracijos savo Aukso amžių išgyvena X-XII a., o netrukus to jau mokosi ir Vakarų Europa. Pirmieji tokių iliustracijų grožį pamato švedai ir užsako pas kinus servizą dovanų botanikui Karlui Linėjui pagal jo paties piešinius ir iliustracijas. Ir nors didžioji dalis Linėjų pasiekusio servizo buvo sudaužyta transportuojant, o po to bandyta atkartoti, tai tapo šių piešinių ant porceliano mados pradžia, kuri pasklido po visus Vakarų Europos porceliano fabrikus.

Karlui Linėjui skirtas puodelis, pagamintas 1755 m. Kinijoje, saugomas Rytų Azijos muziejuje Stoholme.

Nuostabioji „Flora Danica“ enciklopedijos…

Apšvietos amžiuje (XVII- XVIIIa.) klesti kultūra ir švietimas, daug dėmesio pradedama skirti gamtos reiškiniams ir pažinimui. Danijos karalius Frederikas V įpareigoja suburti komandą ir sukurti  Danijos laukinės gamtos augalų atlasą, kad ilgainiui juos būtų galima ištirti ir šiuos gamtos turtus panaudoti. Koordinuoti šią veiklą 1752 m. pavedama botanikui Georgui Kristianui Ėderiui. Po 9 metų 1761m. jis pateikia pirmąjį augalų atlaso tomą. Vėliau koordinatoriai ne kartą keičiasi ir per 122 metus kolekcija išauga į įspūdingą 3240 gėlių ir augalų kolekciją, sudėtą į 51tomą (ir dar 3 papildomus) pavadinimu „Flora Danica“ ir baigiama 1883 m.

…ir servizo istorija

1788-1790 m. Rusija kariauja su Švedija. Danija tuo metu Rusijos gynybos sąjungininkė, tačiau lemiamu momentu Danija Rusijos armijos nepalaiko. Susiklosčius tokiai nepatogiai situacijai, Danijos karalius Kristijonas VII turi sugalvoti susitaikymo dovaną tuometinei Rusijos valdovei imperatorei Jakaterinai II. Žinodamas šios damos meilę porcelianui, karalius 1790 m. Kopenhagos karališkajai porceliano manufaktūrai užsako pagaminti tokio grožio porcelianinį servizą, kuris apakintų ne tik imperatorę, bet ir visą pasaulį. Be to, šis gaminys turi demonstruoti Danijos meno ir techninę pažangą. Kieno idėja servizą dekoruoti piešiniais, atkartotais iš žymiosios enciklopedijos graviūrų, iki šiol tebesiginčijama. Vieni istorikai teigia, kad to norėjusi pati Jakaterina II, kiti, kad dailininkas Johanas Kristophas Bayeris, nes jis buvo prisidėjęs ir prie enciklopedijos piešinių, treti laurus priskiria tuometiniam manufaktūros komercijos direktoriui Teodorui Holsmskioldui. Tačiau nusprendus servizą tapyti botaniniais enciklopedijos piešiniais jis iš karto gauna tokį patį „Flora Danica“ vardą. „Flora Danica“ darbų  atlikimo kokybė – aukščiausias pilotažas.  Beje, visos servizo dalys skirstomos į tris grupes. Pirmajai priklauso indai, ant kurių piešiniai iš graviūrų perpiešti ypač tiksliai, preciziškai, o tam reikia didelių įgūdžių. Tačiau spalvos vaidina antraeilį vaidmenį. Indai spalvinami tarsi nepilnai ir nėra ryškūs, jie imituoja tik vos paspalvintą graviūrą. Antrai grupei priklauso ryškiomis natūralios gamtos spalvomis nuspalvinti gaminiai, kurių kiekvienas piešinys dar paryškintas ir raudonu kontūru. Ši grupė bene dekoratyviausia.Trečiai grupei priklauso indai, kurie ištapyti palyginus neatidžiai ir negali pretenduoti į aukštą vertinimą. Piešinio kontūrai dažnai nelygūs, spalvos vienatonės, augalų žiedai tarsi išsilieję. Taip nutiko dėl to, kad išpiešiant servizą buvo pagaminta dar tik 1260 graviūrų, o servizas turėjo jau 1800 dalių, todėl piešiniai pradėjo kartotis, kai kur buvo sumažinti ir atlikti ne taip kokybiškai. Nukentėjo ir pirminė idėja piešti tik tokio dydžio piešinius, kokie buvo graviūroje, tačiau servize buvo ir mažų daikčiukų, tad piešinius teko pamažinti ir pirminės idėjos teko atsisakyti. Vėliau istorija klostėsi ne visai taip kaip planuota, į Rusiją taip ir neišvažiuoja – lieka Danijoje, bet esmė ta, kad be nuostabaus mokslinio botanikos kūrinio nebūtų buvę ir jokio „Flora Danica“ porceliano. Botaninės iliustracijos padarė didžiausią įtaką ir Danijos porceliano istorijai. Laikantis senųjų technologijų šio servizo labai kokybiškos rankų darbo kopijos iki šiol gaminamos  senojoje, dar 1775 m. įsteigtoje Kopenhagos karališkoje porceliano manufaktūroje („Royal Copenhagen“)  ir iki šiol yra labai brangios. Beje, botaniniai piešiniai išliko populiarūs iki XIXa. Tačiau „Flora Danica“ servizo piešinių iki šiol niekas nepralenkė tikslumu ir jis tebelaikomas vieninteliu Europoje servizu, kurį būtų galima pavadinti augalų enciklopedija ant porceliano. Kiek po pasaulį pasklido ir tebesklinda įvairaus laikmečio ir įvairiuose fabrikuose pagamintų šio servizo kopijų jau niekas ir nesuskaičiuos. Vėliau botaniniai piešiniai jeigu labai ir neišpopuliarėjo, tai niekada visiškai ir nepradingo. Antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse visada galima rasti skirtingų gamintojų ir laikmečių  porceliano su botaniniais piešiniais ir jie iki šių dienų atrodo labai patraukliai. Didžiausias porceliano gamintojas Lietuvoje „Jiesia“ botaninių piešinių temos savo gaminių dekore, kiek teko domėtis, plačiau neišnaudojo.

„Flora Danica“ servizo piešinių iki šiol niekas nepralenkė tikslumu ir jis tebelaikomas vieninteliu Europoje servizu, kurį būtų galima pavadinti augalų enciklopedija ant porceliano.

Botaniniai piešiniai VU herbariume

O ar galima rasti botaninių piešinių originalų pas mus, Lietuvoje? Atsakyti į šį klausimą tapo irgi gana smalsu ir atsakymas buvo rastas. Vilniaus universitete, Gyvybės mokslų centro herbariumo fonduose iš tiesų galima pasigrožėti puikiais botaniniais piešiniai, kurių didžiąją dalį (112) yra nupiešęs Konstantinas Prošinskis, beje, labiausiai domėjęsis grybų pasauliu ir juos taip pat piešęs. Dar daugiau – šiame centre yra muziejus, kurį, iš anksto susitarus, gali aplankyti visi norintieji. Jame kaupiamos, saugomos, tyrinėjamos ir visuomenei pristatomos botanikos mokslo vertybės. Muziejus taip pat rengia ekspozicijas, skirtas botanikos mokslo raidai universitete, populiarina botanikos mokslo žinias, supažindina visuomenę su augalų, samanų, dumblių ir grybų įvairove Lietuvoje.

Herbariumo vadovas dr. Mindaugas Rasimavičius maloniai pademontravo ir mums rūpimus originalius Konstantino Prošinskio, botanikos sode dirbusio 1919-1936 m. inspektoriumi, piešinius, nors muziejuje yra saugoma ir keletas XIXa. pabaigos piešinių, kurių autoriai nežinomi. Gerai išsilaikę beveik šimtamečiai piešiniai, atrodo, plačiajai visuomenei buvo demonstruojami parodoje tik kartą, tad tokią parodą norėtų palinkėti pakartoti. Ką žinai, kam ir ką ji gali įkvėpti ir kas naujo gali būti sukurta, besižvalgant į taip tiksliai atkartotą gamtos pasaulį. Juk mūsų papasakota „Flora Danica“ istorija byloja apie tikrai kartais neįtikėtinas mokslo ir meno sąsajas. Šį kartą į vienį sujungtas nuostabaus ir kvepiančio augalų pasaulio ir mokslininkų bei dailininkų teptukų.

VU Gyvybės mokslų centro herbariumo muziejaus eksponatai, tarp kurių ir Konstantino Prošinskio piešti augalai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukose Konstantino Prošinskio piešiniai

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, ragauti, užuosti, matyti" remia

Romulas perduoda Amulio galvą Numitorui, nuotr. V. Abramausko

Dar keturi gobelenai papuoš VALDOVŲ RŪMUS

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose rugsėjo 22 dieną atidaryta paroda „Briuselio gobelenų meistrystė. Naujos muziejaus vertybės“. Joje pristatomas naujai įsigytų Renesanso gobelenų rinkinys. Šie gobelenai papildė Valdovų rūmų muziejaus istorinių audinių kolekciją. Istoriniuose šaltiniuose randama paminėjimų, kad gobelenai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje puošė tiek XVI, tiek XVII a. Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rezidavimo laikais.

Gobelenai iš senųjų Briuselio manufaktūrų 

Parodoje eksponuojami keturi 2020–2021 m. įsigyti gobelenai. Pirmasis – Briuselio audyklų gobelenas, vaizduojantis pergolę su amforomis, priklauso vadinamajam „pergolių tipui“ ir yra išaustas apie 1600 metus. Audinyje vaizduojamo peizažo fone matoma puošnių kolonų remiama, vynuogėmis apaugusi pavėsinė su amforomis ir gėlių puokštėmis. Tokie audiniai XVI a. viduryje paplito Flandrijos audyklose ir buvo populiarūs kone visą šimtmetį– rūmuose jie dažnai iš dalies atstodavo žiemos sodus.Kiti du nauji audiniai – poriniai gobelenai iš serijos „Sodas su Ovidijaus figūromis“, vaizduojantys sodus su Ovidijaus „Metamorfozių“ personažais. Vienas jų – „Sodas su Venera ir Adoniu“, antrasis – „Sodas su Tesėju ir Ariadne“. Serija išausta apie 1610 m. Kornelio Matenso (Cornelis Mattens, 1576/1577–1640) audimo dirbtuvėse Briuselyje. Dar vienas parodoje pristatomas gobelenas „Romulas perduoda Amulijaus galvą Numitorui“ (įžanginė nuotrauka) yra išaustas žymiose Franso Gebelso (Frans Geubels, kūrė XVI a. vid. – 1595 m.) dirbtuvėse Briuselyje tarp 1550 ir 1575 m., jis priklauso „Romulo ir Remo“ audinių serijai. Ši tema buvo populiari Flandrijoje nuo XVI a. vidurio iki XVII a. pirmos pusės, kai Renesanso laikais atgijo susidomėjimas Antika ir jos mitais.  Parodoje pristatomus įsigytus gobelenus galima išvysti iki lapkričio 20 d., vėliau jie laikinai papuoš Lietuvos prezidentūros rūmų reprezentacines erdves.

 

Gobelenas su pergole ir vazomis. Nuotrauka V. Abramausko.

Sodas su Venera ir Adoniu. Nuotrauka V. Abramausko.

Sodas su Tesėju ir Ariadne. Nuotrauka V. Abramausko.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų gobelenų istorija 

Istoriniuose šaltiniuose randama paminėjimų, kad gobelenai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje puošė tiek XVI, tiek XVII a. Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rezidavimo laikais. Vilniaus rūmuose dažniausiai lankėsi bei labiausiai juos puoselėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1544/1548–1572). Neabejojama, kad Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija puošė vilnietišką jo rezidenciją, čia buvo užsakyti ir ankstyviausieji heraldiniai bei bibliniai gobelenai, o už juos sumokėta iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo.

Gobelenų tradicijos

Nauja XVI–XVII a. Gotikos, Renesanso, Manierizmo ir ankstyvojo Baroko stilistiką atspindinčių istorinių gobelenų kolekcija, skirta Vilniuje atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų interjerams, pradėta formuoti 2004 metais. Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Nyderlandų, JAV ir kitų šalių antikvariatuose, aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo ieškoma audinių, menine stilistika, tematika, chronologija ir geografine kilme susijusių su istorine Lietuvos valdovų kolekcija.

2004–2012 m., iki Valdovų rūmų ekspozicijų atvėrimo lankytojams, buvo įsigyti 25 gobelenai. Iš jų istoriškai vertingiausias yra herbinis gobelenas su jungtiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto herbu, išaustas 1544–1548 m. Flandrijoje. Herbinių ženklų kompozicija šiame gobelene liudija, kad šis meninis audinys buvo užsakytas Žygimanto Augusto, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, ir turėjo puošti Vilniaus rezidenciją. 

Nuo 2013 m. Valdovų rūmų muziejaus gobelenų kolekciją papildė dar dešimt istorinių audinių, ir šiandien tai yra gausiausia XVI–XVII a. gobelenų kolekcija Baltijos šalyse, kelianti ir tarptautinės mokslinės bendruomenės susidomėjimą. Ankstyviausi Valdovų rūmų muziejuje saugomi gobelenai datuojami XVI a. pradžia. Šis gobelenų rinkinys simboliškai grąžina Vilniaus rūmams buvusią jų reprezentacinę funkciją, o istorinių rinkinių vertė muziejui pelno svarbaus istorinių meninių audinių centro vardą.

 

 

Valdovų rūmų muziejaus informacija

xr:d:DAE7tgYM4l0:41,j:35812176669,t:22092010

Nuostabiųjų flakonų – kvepalų namų – istorija

Kvepalų buteliuko istorija prasidėjo kartu su pirmųjų aromatinių kompozicijų atsiradimu. Iš pradžių tokių kompozicijų indai buvo paprasti ir nepretenzingi moliniai puodai. Kiek vėliau Senovės Egipte ir Senovės Rytuose kvepalų indeliai buvo pradėti gaminti iš tauriųjų metalų ir brangakmenių, bet buteliukų forma dar vis buvo pati primityviausia – ovali. Laikui bėgant amatininkai išmoko pasigaminti įvairių formų buteliukus, o vėliau ėmė juos puošti puošniais piešiniais ir ornamentais – vėlgi iš brangakmenių. Kvepalų flakonai tapo tikrais meno kūriniais.

Pirmiausia buvo stiklas

Stiklas yra puiki neutrali medžiaga, o jo tobulas skaidrumas kartais net kelia abejonių dėl jo medžiagiškumo. Stiklo grožį labai vertino senovės romėnai. Tais laikais buvo laikoma prabanga laikyti aromatinius tepalus murros – labai panašios į stiklą  medžiagos – buteliukuose. Stiklo indų pūtimo būdą prieš pat mūsų eros pradžią išrado sirai ir jis iš karto paplito. Tada pradėjo atsirasti pirmosios stiklo dirbtuvės. Aromatinėms medžiagoms laikyti pirmenybė buvo teikiama mažoms kolboms, o ne dideliems moliniams ir keraminiams indams. Stiklas buvo laikomas idealiausia kvepalų saugojimo medžiaga.

Pažymėtina, kad Romos imperijos žlugimas gerokai pristabdė parfumerijos ir stiklo gamybos plėtrą. Ir tik XIII a. Murano saloje prie Venecijos buvo ir vėl atidarytos kelios stiklo dirbtuvės. Netrukus jose pagaminti stiklo pūtėjų meistrų gaminiai įgijo aukštos kokybės prekių reputaciją. Stiklo pūtėjų paslaptys buvo saugomos griežčiausiai ir buvo perduodamos tik jų sūnams. Druskų ir natrio junginių naudojimas gaminant natrio stiklą, kurio vienas iš komponentų buvo dumblių pelenai, buvo didžiausia paslaptis.

Venecijos stiklapūčių didybė išliko nepajudinama iki XVII a., kol pagaliau Anglijoje ir Bohemijoje buvo atrastas naujas stiklo pūtimo būdas – iš krištolo. Pridėjus švino ir kalio kristalas tapo skaidresnis, sunkesnis ir lengviau graviruojamas.Tačiau Venecijos stiklas vis tiek buvo žinomas plačiausiai: mažoje Murano saloje Italijoje, kur buvo daugybė stiklo dirbtuvių, buvo pučiamos vazos, suvenyrai, papuošalai, lempų komponentai ir, žinoma, kvepalų buteliukai.

 

Įžanginės nuotraukos iš http://museudelperfum.com/

Murano stiklapūčių buteliukai.

Prancūzija nenusileidžia

 

Tačiau Prancūzija nutaria nenusileisti. Ji deda visas pastangas, kad stiklo gaminių importas iš Anglijos ir Bohemijos būtų apribotas ir sparčiai  kuria savo stiklo gamybos bazę.Aktyviausiai stiklo dirbtuvės pradeda steigtis ir kurtis Lotaringijoje, kur Anžu kunigaikštis Renė I pakviečia amatininkus iš Murano ir Bohemijos. Produkcijos kokybei ypač palankūs buvo Lotaringijos smėlio dirvožemiai, taip pat druskos ir kalio junginiai, gaunami iš paparčio pelenų. Taip susikūrė dvi garsiausios stiklo gamyklos: „Baccarat“ ir „Saint-Louis“. Pirmoji užsiėmė stiklų ir langų stiklo gamyba, o antroji tapo krištolo gaminių tiekėja karališkiesiems dvarams. Šiose gamyklose buvo laikomasi griežto paslapties režimo: pagal įstatymą darbuotojams buvo uždrausta judėti daugiau nei už mylios nuo įmonių.

XVIII a. pabaigoje amatininkai jau mokėjo gaminti spalvotą stiklą. Beje, išlikęs sidabrinis to meto butelis, povo pavidalo formos, kurio uodega iš spalvoto stiklo. Tai nuostabiai sumanaus Apšvietos amžiaus meistrų darbo pavyzdys. Beje, aukštuomenės damos mieliau laikydavo kvepalus sidabriniuose buteliukuose gyvulių pavidalu: dailiosios lyties atstovės su ypatingu pagarba saugodavo katės ar šuns pavidalo kvepalų indus, vėl ir vėl užpildydamos juos brangiu skysčiu. Ponios butelius naudojo ne tik pagal paskirtį, bet ir kaip buduaro puošmeną. Juo labiau, kad po Prancūzijos revoliucijos, stiklo kaip ir kitų prabangos prekių, gamyba smarkiai sumažėjo.

Naujas pakilimas

 

Tik XIX a. pradžioje „Saint-Louis“ ir „Baccarat“ vėl pradėjo atsigauti. O XIX a. pirmoje pusėje stiklo pūtėjai išmoko savo gaminius šlifuoti tarsi deimantus. Išradus naują stiklo gamybos technologiją, gavusią garsųjį „deimanto pjūvio“ pavadinimą, stiklo dirbtuvės pradėjo masiškai gaminti kvepalų buteliukus. 1837 m. pradėjus naudoti filigraną ir 1844 m. dažus, stiklo pūtimo meistrai pradėjo gaminti opalinį krištolą. 1848–1850 m. kūriniai buvo laikomi pačiais neįprasčiausiais ir originaliausiais. Tuo pačiu metu buvo madingas spalvotas stiklas: raudonas, mėlynas ir žalias, primenantis rubiną, safyrą ir smaragdą.

Pulvizatorius, pasirodęs 1870 m., laikomas irgi puikiu išradimu. Iš pradžių jį buvo nepatogu naudoti: prie dangtelio buvo pritvirtintas ir ištrauktas elastingas vamzdelis, o jo gale įtaisyta purškimo kriaušė. Bet su metais purškimo įrenginys buvo patobulintas ir šiandien jis yra labai kompaktiškas.

XIX a. 70-ųjų pradžioje „Saint-Louis“ gamykla pradėjo puošti buteliukus auksu. Nuo 1925 m. jis tapo tiekėju tokioms žinomoms įmonėms kaip Coty, L.T. Piver, Bourjois, Jean Patou ir kt. Po Antrojo pasaulinio karo prie jų prisijungė Christianas Dioras ir Balmainas.

XX a. atsirado matinis stiklas, pradėtas vadinti „šilku“, o kvepalų talpyklas dabar puošė peizažų ar augalų vaizdai. Tuo metu atsiradusi nauja mados tendencija – plokšti kraštai – aktuali ir šiandien. Kartu su stikliniais buteliukais tuo metu išlieka populiarūs buteliukai iš pusbrangių akmenų, tokių kaip nefritas ar malachitas.

„Baccarat“ stiklo pūtimo meistrai tuo metu jau dirba su Hubigant, Guerlain, Pol Puare, Jean Patou ir Elizabeth Arden. 1945 m. gamykla pagamino butelį „Le Roy Soleil“, kuris pagal menininko Salvadoro Dali eskizą įėjo į parfumerijos istoriją. Po to seka visa virtinė Christian Dior, Paco Rabanne ir Giani Versace kūrinių. Tarp kvepalų buteliukų gamintojų negalima nepaminėti Rene Lalique, sukūrusio buteliukus Coty, Roger, Gale, Ubigan, d’Orsay, Worth, Nina Ricci ir kitiems parfumeriams, kurie iš esmės nulėmė jų sėkmę. 

 

„Saint-Louis“ buteliukai.

Aistra buteliukams

Jei dar visai neseniai tik keli kvepalų mylėtojai rinko kvepalų buteliukus, tai mūsų laikais tai nieko nestebina. Daug įdomiau yra tai, kad Paryžiuje kasmet vyksta teminiai senovinių buteliukų pardavimo aukcionai, o kai kurių kaina kartais pasiekia pasakiškas aukštumas. Neretai tokiais aukcionais domisi amerikiečių kolekcininkai ar didieji kvepalų prekių ženklai, siekdami savo tikslų – pasiskolinti originalų buteliuko dizainą arba iš dalies nukopijuoti kvepalus, kurių pėdsakai galėjo būti išsaugoti buteliuke. Šiuo metu rečiausi egzemplioriai yra stiklo ir plastiko indai, kurie pasirodė XX a. 60-aisiais. Tarp jų kūrėjų yra tokie meistrai kaip Rene Lalique, Andre Jolivet, Julien Viard, Baccarat, Saint-Louis ir kt. Buteliuko vertės kriterijai yra meistro parašas, įmonės prekės ženklas, išdavimo data ir, galiausiai, modelio originalumas. Pavyzdžiui, daug kolekcionierių pavydi gyvūnų formos indų, taip pat barokinių ar istorinių flakonų, skirtų konkrečiam įvykiui. Etiketė ant butelio ir originalios pakuotės dar labiau padidina partijos kainą aukcione. Iki šių dienų Lalique prekės ženklo kvepalų flakonai laikomi vienu įdomiausių pavyzdžių, vertų papuošti bet kurią kolekciją.

Iki šių dienų Rene Lalique kurti kvepalų flakonai laikomi vienais įdomiausių pavyzdžių, vertų papuošti bet kurią kolekciją.

Šiuolaikiniai flakonai

Šiandien žinomi parfumeriai dažnai išleidžia savo gaminius, ypač kolekcijas ribotais kiekiais, krištoliniuose induose. Jie pučiami senoviniu būdu, tai yra „rankomis“, ir kiekvienas iš jų pasirodo išskirtinis. Garsūs stiklo pūtėjai savo gaminius visada pažymi autoriniu ženklu.Buteliuko dangtelis irgi  labai svarbi dalis, kuri nusipelno ypatingo dėmesio. Jei dangtelis yra metalinis arba plastikinis, tada jo viduje tikrai yra siūlas. Jei dangtelis yra stiklinis, kamštis yra padengtas plastikiniu apvalkalu, kad būtų tvirtai prigludęs. Dėl ypatingo sandarumo, dažniausiai elitinėje parfumerijoje, kepurėlės vidus padengtas plona, vandenyje išmirkyta jaučio oda, kuri neleidžia išgaruoti vertingam skysčiui. Šiandien išskirtinius kvepalų buteliukus kuriančių dizainerių darbas tebėra paklausus ir dosniai apmokamas. Atsižvelgiant į tai, kad gyvename spartaus technologijų vystymosi eroje, galima daryti prielaidą, kad artimiausiu metu sulauksime daugybės kūrybinių idėjų įgyvendinimo kvepalų buteliukų gamyboje ir dizaine. Tačiau tikri meno kūriniai , kaip, pavyzdžiui, genialaus juvelyro Rene Lalique, visada bus rankų darbo.

Guerlain Le Paradis „Interdit“ kvepaluai, kuriuos Guerlain namai išleido ribotu tiražu Guerlain namų jubiliejaus proga. Buteliukas pagamintas krištolinės bitės pavidalo.

Vertė Rasa ŽEMAITIENĖ