Monthly Archives: liepos 2019

Nėra gerų muziejų, kaip ir nėra blogų muziejų. Visi muziejai turi sukaupę kolekcijas, parengę informacinį turinį, tik galbūt nemoka tinkamai ir patraukliai pateikti lankytojams, pasiūlyti užsiėmimus, kurie būtų įdomūs ir naudingi. Dažniausia gausiausiai lankomi muziejai yra traktuojami kaip geri muziejai. Pasaulyje jų yra labai daug, įskaitant Britų muziejų arba Tate Modern galeriją Londone, Luvrą Paryžiuje, Modernaus meno muziejų arba Metropoliteno muziejų Niujorke. Tačiau egzistuoja ir mažiau žinomų muziejų, kuriuos tikrai verta aplankyti, kaip, pavyzdžiui, Soane muziejus Londone arba Tenement muziejus Niujorke. Soane muziejus Londone yra išskirtinis tuo, kad iki šiol muziejaus lankytojų skaičius vienu metu yra ribojamas iki 90-ies asmenų, o kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį muziejų galima apžiūrėti žvakių šviesoje. Seras Johnas Soane’as buvo žymus britų architektas, o jo sukaupta įvairių senienų ir meno vertybių kolekcija tapo pagrindu įkurti muziejų jo namuose. Lietuvoje mes turime panašų muziejų Vilniuje. Tai –XX a. pab. išeivijos dailininko Kazio Varnelio namai-muziejus, kurį galima lankyti pagal individualiai sutartą laiką, o muziejaus ekspoziciją padėjo sukurti pats dailininkas. Kazio Varnelio namuose-muziejuje yra eksponuojamas dailininko sukauptas grafikos, skulptūros, įvairių dirbinių, renesansinių ir barokinių baldų, interjero detalių rinkinys bei paties Varnelio optinio meno kūrybos darbai.

Kitas mano minėtas Tenemenet muziejus Niujorke yra lankomas ekskursijomis. Šiame muziejuje galima pasirinkti iš kelių skirtingų ekskursijų ir visos jos vyksta skirtinguose pastato aukštuose, tad į šį muziejų galima sugrįžti ne vieną kartą! Tenemenet muziejuje yra išlikę keli autentiški interjerai, po kuriuos vaikščiojant ekskursijos gidas pasakoja imigrantų istorijas. Šiame muziejuje yra akcentuojami ne objektai, o socialinė istorija perteikiama per šiame pastate gyvenusių šeimų ir individų istorijas. Man teko klausytis pasakojimo apie jauną žydų šeimą, kuri atvyko iš Vokietijos į Niujorką XIX a. viduryje ir apie žmonos vargus stengiantis išlaikyti šeimą, be žinios dingus jos vyrui. Kita dalis pasakojimo buvo apie italų šeimą, kuri gyveno viename iš pastate esančių butų XX a. 4-ajame dešimtmetyje, Didžiosios ekonominės krizės metu. Šio buto interjeras liko nepakitęs, tačiau jis buvo be baldų, o kambario viduryje už stiklo buvo eksponuojami keli daiktai, kurie priklausė čia gyvenusiai šeimai. Nors interjere neliko baldų, tačiau to meto vaizdas iškilo prieš akis klausantis gido pasakojimo. Tai parodo, kad ne muziejaus objektuose, o jo santykyje su lankytojais yra kuriama jo vertė ir reikšmė.