Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Per Velykas piligrimai traukia į Bragą

Tiksliau į Bom Jesus do Monte (Gerojo Jėzaus ant kalno) bažnyčią, iškilusią virš Bragos miesto. Mat geriausias laikas aplankyti Gerojo Jėzaus šventyklą ir būtų Velykos arba Sekminės, mat tuo metu čia vyksta atlaidai ir suvažiuoja piligrimai iš įvairių pasaulio šalių, tačiau šiemet tokią kelionę teks atidėti ir pasimėgauti ankstesnių metų prisiminimais. Ne veltui sakoma, kad iš žmogaus galima atimti viską, bet tik ne prisiminimus. Geras laikas pagalvoti, kiek mes turtingi, geras laikas planuoti naują gyvenimo kryptį. Bet šiandien ne apie tai.
Atsigęžkime į tą dieną, kai liepos saulė virš išdžiūvusios Portugalijos plieskė kaip pašėlusi, kelionė žadėjo būti nuostabi, stabtelėjimo taškų per dvi savaites buvo suplanuotas ne vienas, opirmasis iš jų buvo Braga ir virš jos įsikūrusi Gerojo Jėzaus ant kalno šventykla. Neeilinė Portugalijos šventovė, piligrimų numylėta vieta, architektūrinis kompleksas, kurio papėdėje plytėjo didelis Bragos miestas.

Pakeliui į gražiąją Gerojo Jėzaus šventovę mėlyniau už patį dangų žydėjo hortenzijos ir agapantai, siūbavo laukinėmis gebenėmis apaugę medžiai, o prieš akis atsivėręs reginys su nuostabiais želdynais tiesiog pribloškė savo didybe ir…pilko apsamanojusio betono jaukumu. Bažnyčia pastatyta ant aukštos kalvos, į kurią nuo Bragos pusės veda įspūdingi, zigzaginiai 116 metrų į viršų kylantys dvipusiai baroko stiliaus laiptai, o apskritai bažnyčia stovi 400 metrų virš jūros lygio. Taigi ją galima pasiekti nuo apačios ir kilti link jos laiptais ar funikulieriumi, o galima privažiuoti prie bažnyčios iš viršaus, gėrėtis Bragos miestu ir leistis apačion tiesiog pasivaikščioti.

Kelionė laiptais pirmyn ir atgal, nepaisant pradžios taško, būtina ir įspūdinga, nes tai ne tik laiptai. Laiptus dalina net 14 aikštelių, dekoruotų simboliniais fontanais ir baroko stiliaus skulptūromis katalikybės temomis. Žemutiniuose laiptuose yra šešios koplyčios, simbolizuojančios Jėzaus kelią iki nukryžiavimo, „Penkių pojūčių“ laiptuose stovi fontanai, kuriuose vanduo bėga iš skulptūrų ausų, akių, nosies ir burnos, o „Trijų dorybių“ laiptų aikštelės puoštos koplyčiomis ir fontanais, simbolizuojančiais tikėjimą, viltį ir malonę. Tokios istorijos kelionę atrodo nesibaigiančiais laiptais paverčia tiesiog maloniu ir smalsiu pasivaikščiojimu. Juolab, kad aplinkui akį džiugina daugybė puikiai suformuotų augalų, o fontanėlių vanduo, sako, netgi gydo tas vietas, iš kurių tas vanduo teka, tad negi nepasinaudosi jo magiškomis ar mistiškomis galiomis ir nenusiprausi.

Kalvos viršūnę, kaip jau minėta, puošia XVIII a. neoklasikinė bažnyčia, harmoningai deranti prie viso romantiško šiaurinės Portugalijos kraštovaizdžio. Šventykla pastatyta iš tamsaus granito ir papuošta šviesiu fasadu, taip išsiskirianti kaip baroko ir klasikinio stiliaus pėdsakas šiandienėje Portugalijoje. Visai šalia bažnyčios žydi didžiulis klasikinis gėlynas, o vandens čiurlenimą skleidžia jauki dirbtinai sukurta grota, kurios fontano baseinėlyje plaukioja žuvytės, šildosi vėžliukai, o aplinkui linguoja mėlynos agapantų galvos. Kas valandą girdint skambančius varpus, žavingas įspūdis dar sustiprėja.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai ant kalno esančią koplyčią mini dar 1373m. Vėliau rašoma, kad ji XV- XVI a. buvo atstatyta, o 1629 m. jau buvo pastatyta bažnyčia su šešiomis koplyčiomis, skirtomis Jėzui Kristui ir jo kančioms. Naujos ir jau dabartinės bažnyčios gimimo data 1773-1827m. ir ji buvo viena iš pirmųjų neoklasikinių bažnyčių Portugalijoje. XIX a. teritorija aplink bažnyčią buvo paversta parku, o 1882 m. , siekiant palengvinti prieigą prie šventovės, pastatomas vandens balanso funikulierius, susiejantis Braga miestą su kalva. Tai buvo pirmasis funikulierius, pastatytas Iberijos pusiasalyje ir naudojamas iki šiol. Tai ne tik architektūros mylėtojams graži vieta, tai stipri vieta energetiškai. Čia norisi tiesiog atsisėsti, skaičiuoti varpų dūžius, žiūrėti į karštyje paskendusios Bragos kontūrus ir ilgokai niekur nejudėti. Bet kelionė yra kelionė. Joje daug planų ir daug norų. Šiandien jau pradedi galvoti, kad gal per daug, bet tada dar buvo kitaip.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

Rusijos porceliano istorija ir… šiandiena (I dalis)

XIXa. vidurio rokoko stiliaus vaza su skulptūrinėmis gėlėmis.

Rusijos porceliano istorija prasidėjo dėl Petro I smalsumo. Imperatorius, kaip žinome, daug keliavo, mėgo prabangą ir, kaip ir visas tuometis elitas, buvo užsidegęs „baltojo aukso“ manija. Jo tikslas buvo parodyti, kad Rusija gali puikuotis ne tik karinėmis pergalėmis, tačiau yra stipri ir nuolat žengianti tik pirmyn ir kultūriniame gyvenime. Taigi natūralu, kad vienas iš jo prioritetų buvo įminti porceliano paslaptį.

Lėkštė iš žymiojo "Medžioklės servizo". Dalį jo gamino Meiseno meistrai, dalį - imperatoriškasis porceliano fabrikas.

Šnipinėjimas nepadėjo

Atrodė, jog „baltojo aukso“ gamybos formulės paslaptis sklando kažkur čia pat ore, tačiau vis nepavykdavo jos pagauti. Rusija glaudžiai bendradarbiavo su Kinija, o 1689 m. pasirašyta Rusijos ir Kinijos Nerčino sutartis nustatė dar naudingesnius abipusius prekybinius santykius. Taigi prekyba tarp Kinijos ir Rusijos po truputį vystėsi, o dar labiau sistemišką pobūdį įgavo 1727 m., kai buvo pasirašyta Kiachtos sutartis. Iš Kinijos į Rusiją ir atgal keliaudavo didžiuliai karavanai su prekėmis, o kartu ir šnipais, kurių užduotis buvo sužinoti įvairias kinų ekonomikos ir pramonės paslaptis. Porceliano formulė buvo vienas iš tų taikinių. Tačiau nei šis kelias, nei bandymai išgauti porceliano paslaptis iš Saksonijos kunigaikščio, Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II porceliano meistrų sėkmės neatnešė. Teko darbuotis patiems.

Porceliano indai kiekvienų namų šeimininkų gero skonio išraiška. Ieškokite ČIA

D.I. Vinogradovo indėlis

Šiandien yra teigiama, kad porceliano formulė buvo iš naujo išrasta ir Rusijoje. O 1744 m. Sankt Peterburge Petro I dukra imperatorė Jelizaveta Petrovna įkūrė Imperatoriškąją porceliano manufaktūrą. Tai buvo pirmoji Rusijoje ir trečioji porceliano manufaktūra Vakarų Europoje. Itin svarbų indelį į Rusijos porceliano istoriją įnešė Dmitrijus Ivanovičius Vinogradovas. Jis buvo pirmasis autorius, keramikos istorijoje moksliškai aprašęs porceliano gamybos eigą. D. I. Vinogradovo sukurto porceliano, pagaminto iš vietinių žaliavų, kokybė beveik nenusileido Saksonijos porceliano (Meiseno manufaktūros) kokybei ir artėjo prie kiniškojo porceliano. Pirmuosius dešimtmečius manufaktūroje buvo atliekami įvairūs bandymai, buvo ieškoma naujų gamybos būdų, formų ir technologijų, gaminti nedideli indų kiekiai, aksesuarai, daugiausia šokolado dėžutes, skirti Jelizavetos diplomatinėms dovanoms. Nuo1765 m. manufaktūra buvo pradėta vadinti Imperatoriškuoju porceliano fabriku. Chemikas D. I. Vinogradovas ištobulino porceliano gamybos metodus, išdirbo didelės krosnies konstrukciją ir, kai 1756 m. krosnis pradėjo veikti, atsirado galimybės gaminti didelius porcelianinius kūrinius. Dar tais pačiais metais Jelizavetai Petrovnai didis meistras sukūrė porcelianinį servizą, skirtą penkiasdešimčiai asmenų. Servizas buvo išgražintas spalvotomis skulptūrinėmis gėlėmis ir dekoruotas tinkleliu. (Beje, šio servizo istorija nesibaigė su Jelizavetos epocha. Nikolajaus I laikotarpiu buvo užsakyti papildymai šiam servizui. Šio servizo originalas šiuo metu yra saugomas Ermitaže ir valstybiniame Rusijos muziejuje.) (Nuotrauka įžangoje)D. I. Vinogradovas laikomas rusiškojo porceliano išradėju. Išsilavinęs, intelektualus mokslininkas mirė jaunas (38 m.) nuo priklausomybės alkoholiui.

Porceliano servizai ir kasdienybę gali paversti švente. Ieškokite ČIA.

Europos meistrų indėlis

Į sostą atėjus Jekaterinai II buvo reikalaujama gamykloje padidinti porceliano gamybos mastus. Imperatorės užsakymu sukurtuose servizų rinkiniuose būdavo net iki tūkstančio dirbinių. Didėjant porceliano paklausai Rusijoje steigėsi ir kitos porceliano gamyklos. 1764 m. buvo įsteigta Gardnerio porceliano manufaktūra, gaminusi paprastesnius indus, skirtus platesniems visuomenės sluoksniams. Vėliau ji buvo nupirkta Kuznecovų šeimos ir Kuznecovo porcelianas iki šiol turi gerą vardą.

Europoje tuo metu vyravo vėlyvuoju klasicizmo etapu susiformavęs ampyro stilius. Tam, kad induose būtų geriau atspindėta ši stilistika, į Rusiją padirbėti buvo kviečiami geriausi Sevro, Meiseno ir Vienos dailininkai, o tai ir lėmė tuometį fabriko pakilimą. Mat meistrai atvykėliai pakeitė vietinius meistrus, o būsimi porceliano darbuotojai buvo atrenkami nuo mažens, ieškant talentų tarp vaikų.

Pirmasis puodelis, pagamintas iš rusiškojo porceliano.

Lengvas ir elegantiškas D.J. Vinogradovo dizaino puodelis.

Ampyro stilius

Porceliano kūriniai buvo išties didingi, prabangūs, atlikti sudėtingomis technologijomis. Tokia produkcija puošė imperatoriaus rūmus ir aristokratijos interjerus. Tiesa, ampyro stilius Rusijoje skyrėsi nuo, pavyzdžiui, Sevre porceliano, bet visgi turėjo gilų poveikį Rusijos menui. Šiam stiliui būdingos klasikinės formos ir proporcijos, dekoratyviniai karo pergalių ir didvyriškumo motyvai– trofėjai, šarvai ir laurų vainikai. Tapyboje dominavo peizažai ir mūšio scenos. Ampyro dekoras porceliano dirbiniuose buvo išreikštas kontrastu tarp svarbiausios foninės spalvos – purpurinės, tamsiai žalios, tamsiai mėlynos – ir aukso, kuri Rusijoje buvo populiariausia dekoravimo spalva per pirmus XIX šimtmečio dešimtmečius. Aukso dažai, vieni pagrindinių porceliano dekoravimo spalvų, buvo išgaunami iš lydytų auksinių monetų.

Menotyrininkė Viktorija Radionova

P.S. Tęsinys kituose tekstuose.

Paslaptinga ir mistiška ARPO VEIDRODŽIO istorija

„Prekiautojai antikvariatu kreipiasi į senovinių baldų mylėtojus: šiukštu nepirkite neseniai iš policijos sandėlio pradingusio veidrodžio, ant kurio rėmų yra užrašas: „Louisas Arpo, 1743 metai“. Šis veidrodis, keliaudamas iš vieno savininko pas kitus, tapo mažiausiai 38 žmonių mirties priežastimi.“ Skelbimas Paryžiaus laikraščiuose. 1997m.

Meistras – juodasis magas

Apie veidrodžių gamintoją Louisą Arpo yra labai mažai patikimos informacijos. Žinoma tik tai, kad jis buvo alchemikas ir juodasis magas. Nuo inkvizicijos laužo jį išgelbėjo tik artimas ryšys su galingąja markize de Pompadour – karaliaus Liudviko XV favorite, faktiškai valdžiusia karalių ir visą Prancūziją. Ką ir kokiu tikslu „įdėjo“ meistras į šį savo veidrodį, iki šiol yra paslaptis, bet šis jo gaminys pasižymi žudikiška galia.Dauguma šio veidrodžio savininkų mirdavo nuo insulto arba… be pėdsakų pradingdavo. Pats veidrodis mažai kuo skiriasi nuo kitų tos epochos daiktų. Veidrodinis stiklas įdėtas į masyvius raižytus baroko stiliaus rėmus, pagamintus iš paauksuoto raudonmedžio. Viršutinėje rėmų dalyje pavaizduoti du angelai, pučiantys triūbas. Apatinėje jų dalyje išgraviruotas užrašas: „Louisas Arpo, 1743 metai“.

Dingusieji

Pirmąja veidrodžio auka tapo armėnų kilmės Paryžiaus bankininkas KirakosasGandzakeci, įsigijęs veidrodį parodoje. Kelerius metus veidrodis nerodė savo velniškos galios, o 1769 m. mesjė Gandzakeci veidrodį nusprendė padovanoti seseriai gimtadienio proga. Sesuo taip ir nesulaukė į svečius atvykstančio brolio. Bankininkas dingo… Tik po kelių paieškos dienų miške, netoli jo namų, buvo rasta tuščia karieta, kuria jis vyko į svečius. Brangi karieta, bankininko daiktai, net jo piniginė buvo nepaliesti. Sveikas išliko ir minėtasis veidrodis. Dingo tik bankininkas ir jo vežėjas.

Kur buvo saugomas L. Arpo veidrodis 100 metų po pirmojo „nužudymo“, nežinoma. Žinių apie jį randama 1853 m., kai Laura Noel gavo jį dovanų savo 23 m. sukakties proga. Atidengusi dovaną, Laura žvilgtelėjo į veidrodį ir išbalusi krito žemėn negyva daugybės svečių akivaizdoje. Mirties priežastis – kraujo išsiliejimas į smegenis. Veidrodis ir toliau tęsė savo mirtinus darbus, kol 1910 m. žandarmerija neužrakino jo policijos sandėlyje.

Prapuolusi markizė

Kitos aukos šis veidrodis pareikalavo 1943 m. rugsėjo 10 d., kai italų markizo Fornaroli viloje buvo daugybė žmonių. Markizas, noriai bendradarbiavęs su hitleriniais okupantais ir iš to susikrovęs nemažai turtų, surengė prašmatnų priėmimą vyriausiems vermachto ir SS karininkams.

Prieš nuaidint fejerverkams, markizas pastebėjo, kad nėra žmonos. Liokajus užsiminė, kad ji savo miegamajame. Fornaroli nuskubėjo žmonos paraginti paskubėti, bet miegamajame jos nebuvo. Dvi kambarinės patvirtino, kad markizė ką tik užėjo į miegamąjį ir uždarė duris. Markizas kreipėsi pagalbos ir po kelių minučių viloje pasirodė gestapo agentai. Kruopščios paieškos rezultatų nedavė.

Markizės miegamojo apžiūra parodė, kad moteris tikrai sėdėjo priešais veidrodį, nes ant spintelės gulėjo pradėta naudoti kosmetika. Kėdė, ant kurios sėdėjo markizė, buvo apversta, o ant grindų gulėjo perlų vėrinys ir vienas butelis. Ant poliruotos spintelės paviršiaus buvo nagų palikti įbrėžimai, tarsi markizė iš visų jėgų bandė susilaikyti, o kažkokia jėga traukė ją atgal. Bet miegamojo langai buvo aklinai uždaryti!

Paaiškėjo, kad 1935 m. tame pačiame kambaryje be pėdsakų dingo ankstesnio namo šeimininko dukra. Jos kūnas taip ir nebuvo rastas.

Praėjus mėnesiui po tragedijos pas markizą atvažiavo „Anenerbės“ – slaptosios Trečiojo reicho tarnybos – darbuotojas. Ši tarnyba užsiiminėjo paranormalių reiškinių tyrimu. Kai tyrėjas Schubachas išvydo veidrodį, pabalo ir įsakė jį uždengti audiniu. Dar po pusvalandžio šis veidrodis buvo įdėtas į medinę dėžę ir išvežtas nežinoma kryptimi. O markizas iš šios tarnybos specialisto sužinojo, kad žmonos daugiau nebeišvys. Kaltininkas – liūdnai pagarsėjęs L. Arpo veidrodis, jau pražudęs dešimtis žmonių.

Žudikas laisvėje

Po karo šis veidrodis dar padidino aukų skaičių, o 1990 m. atsidūrė „už grotų“, bet štai ir vėl – vagystė. Po vagystės veidrodžio vieta nežinoma. Todėl niekas negali jaustis saugus, kol L. Arpo veidrodis egzistuoja.

Parengė Liucija SABĖ

Anglija vienintelė kaulinio porceliano masės gamintoja. (IV)

Tęsiant seniausių Vakarų Europos porceliano gamintojų istoriją ir užsukus į Angliją, pirmiausiai verta paminėti ir tai, kad Anglijoje buvo išrastas kaulinis porcelianas ir iki šių dienų Anglija yra vienintelė kaulinio porceliano masės gamintoja. O gamintojai, kurių vardai sietini su porceliano istorija šioje šalyje yra du.

„Royal Worcester“ ir porceliano gamybos paslaptis

„Royal Worcester“ – tai britų prekės ženklas, žinomas dėl savo istorijos, kilmės ir klasikinės anglų porceliano kolekcijos. JohnsWalls (Džonas Volas) ir Williams Davis (Viljamas Deivisas) sukūrė unikalų porceliano gamybos metodą ir 1751 m. įtikino 13-os verslininkų grupę investuoti į naują gamyklą. Porceliano gamybos paslaptis turėjo būti akylai saugoma, todėl kiekvienas jų pasirašė sutartį, kurioje buvo nurodyta 4000 svarų bauda už formulės išdavystę.

Porceliano gamykla „Worcester“ iki 1755 m. gamino geriausius Anglijoje mėlynos ir baltos spalvos indus arbatai. Džonas Volas ištobulino porceliano receptą, kad gaminys galėtų atlaikyti verdantį vandenį ir šis atradimas dar labiau išgarsino gamyklą. „Worcester” muziejus teigia turįs savo pastato planą, kuriame nurodytas slaptas receptų kambarys, kuriame ir buvo saugiai laikomas užrakintasreceptas.

„Worcester“suvaidino svarbų vaidmenį, plėtojant anglų porceliano tradicijas. Padidėjęs arbatos suvartojimas 1760-aisiais sukėlė didžiulę indų paklausą, todėl gamykla ištiesų klestėjo. 1789 m. „Worcester” suteiktas „Royal Worcester” vardas. Kelerius metus įmonė vis keitė pavadinimus ir jungė ar perėmė kitus gamintojus. Kartu su vardų pasikeitimais atsirasdavo ir skirtingi logotipai. Visgi ši gamykla išliko iki šių dienų ir vis dar gamina porcelianą ir pačiai jos Didenybei karalienei Elizabeth II.

Porceliano indai – stalo puošmena. Rinkitės šventėms ir kasdienai. ČIA.

„Vedžvudo“ keramika

Vienas iš žinomiausių ir gerbiamiausių žmonių Anglijoje yra Josiah Wedgwoods. 1759 m. jis atidarė manufaktūrą, kurioje buvo dirbama pagal jo paties sukurtas technologijas, pagal kurias gamino baltą ir spalvotą keraminę masę. Iš jos buvo kurti dirbiniai su mėlynu arba žaliu fonu ir puošti baltais reljefais – stilius tarsi artimas senovės romėnų keramikos stiliui (nuotrauka prie įžangos). Ypač populiarus jis buvo klasicizmo laikotarpiu. Šis būdas išplito visoje Europoje, dirbiniai pavadinti „Vedžvudo” keramika. Šios įmonės logotipe taip pat naudojama jo paties pavardė. Žinoma, ne tik tokie gaminiai buvo gaminami šioje manufaktūroje, bet ir labai panašūs į visų kitų gamyklų. Ši gamykla gyvuoja iki šiol, o jos gaminams porcelianas vienas kokybiškiausių pasaulyje.

"Vedžvudo" porcelianas gaminamas iki šiol ir laikomas vienu kokybiškiausių visame pasaulyje.

Pavasaris su jaukiais porceliano indais bus gražesnis. Ieškokite ČIA.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

P.S. Visų žymiausių Europos porceliano manufaktūrų dirbinius galima apžiūrėti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio padalinyje.– M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12 Kaunas).

Kur BOHO STILIUS, ten ir vintažiniai daiktai

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi. Jis gal ir nėra pats populiariausias, bet už tai vienas kūrybiškiausių, meniškiausių ir leidžiančių skleistis fantazijos sparnams.

Pats boho stiliaus pavadinimas kilęs nuo prancūziško žodžio „boheme“, reiškia bohemiškas ir jau tai sufleruoja šio stiliaus esmę. Tačiau tai ne tik laisve, meniškumu ir eklektika pasižymintis stilius. Jis dar ir išskirtinis, dažnai pakankamai brangus, aristokratiškas, apgalvotas, na ir, žinoma, lengvai beprotiškas. Boho interjere ekologiniai ir etno motyvai gali labai darniai susijungti Art Nouveau ir net kičo elementais, tačiau čia kičas turi būti subtilus ir pagrįstas. Žodžiu, bet kokių rėmų ignoravimas ir savotiška „beprotybė“ yra tai, kas privalo būti pasitelkta, kuriant boho stiliaus interjerą.

Boho stiliaus ideologija

Kuriant boho stilių galima visiškai ignoruoti spalvų, tekstūrų, formų ir medžiagų naudojimo apribojimus. Tai būtų panašu į maksimalizmo ir eklektikos stilių, tačiau tarp jų yra reikšmingų skirtumų:• Maksimalizmas yra ne tiek visavertis stilius, kiek reiškinys, kurio užduotis yra užpildyti interjerą su kuo daugiau baldų ir dekoro. Bohemiškas stilius gali būti netgi gana minimalistinis ir pakankamai santūrus, tačiau jokiu būdu ne asketiškas.• Eklektika išskirtinė tuo, kad derina kelis stilius vienu metu, o boho derina atskirus elementus, kurie gali būti ir to paties ir dešimties kitų stilių atstovai. Svarbiausia, kad visa kompozicija turėtų turėti tam tikrą bendrą aurą – „papasakotų vieną istoriją“.

Boho stiliaus namas ar butas pasižymi šiais skiriamaisiais bruožais:

• jis panašūs į aistringų keliautojų namus ir netgi tokių, kurie ir savo namuose nori justi dalelę gamtos. Pavyzdžiui, supdamiesi hamake ar pakabiname rotango krėsle, apsupti tarsi tikroje gamtoje daugybės didelių žalialapių augalų. Bet drauge jame gali būti juntame preciziška tvarka;

• jame vertinama praeitis ir daiktai su istorija ir istorijomis. Jų nenusipirksi niekur kitur, kaip antikvariniatuose ir vintažinių daiktų parduotuvėse, arba gausi palikimo;

•jis neignoruoja medžiotojo trofėjų: iškamšos, kaukolės, ragai ir kailiai čia irgi randa savo vietą;

• jis primena hipių gyvenimo būdą ar poetų, aktorių ir kitų „laisvųjų menininkų“ susibūrimo vietas. Labai dažnai šiame interjere yra muzikos instrumentų, viilinių plokštelių, snovinių grotuvų ir senų afišų ant sienų;

• jis asocijuojasi su visapusišku komfortu, knygomis, muzika ir neskubriu laisvalaikiu;

• esant interjere brangioms interjero detalėms, jis nors ir atrodo daugiau ar mažiau prašmatniai, bet drauge ir pakankamai išaukiamai – neatsitiktinai prancūzų žodis „boheme“ pažodžiui verčiamas kaip „čigonas“;

• visumoje boho interjeras yra patogus, nes bohemos atstovai visada yra truputį sibaritai, kuriems nesvetimas komforto ir patogumo poreikis bei puoselėjimas!

Boho stiliaus interjerą galima sukurti 3 būdais:

• Pirmasis būdas yra lengviausias. Naudokite absoliučiai bet kokio stiliaus ir krypties baldus ir dekoracijas, rinkdamiesi juos ne pagal formą ar medžiagą, o pagal vieną spalvų gamą. Galbūt rezultatas bus ramesnis, nei tikėjotės, tačiau išvengsite pavojaus „persistengti“.

• Antrasis kelias yra visiškai priešingas pirmajam. Šiuo atveju visi interjero daiktai parenkami vieno stiliaus, o boho gimsta iš visų spalvų, raštų ir tekstūrų derinių.

• Trečiasis būdas sujungia pirmuosius du. Jis yra sudėtingas ir kaprizingas, o jam įgyvendinti prireiks nepriekaištingo meninio skonio ir proporcijų pojūčio. Jei visa tai turite, tuomet galite subtiliai derinti spalvas, formas, ornamentus ir medžiagas, sukurdami ypatingą kūrybiško žmogaus erdvę.

Boho stiliaus veikėjai

Būdamas kūrybingų žmonių, mėgstančių rafinuotumą ir prabangą, stilius, boho daugeliu atžvilgių atrodo kaip pats gyvenimas – šiek tiek chaotiškas, bet ryškus ir įdomus. Kaip ir gyvenimo istorijose, boho stiliuje yra ir pagrindiniai veikėjai. Pažintis su jais taip pat gali padėti sukurti bohemišką interjerą.

Įvairovė

Kurdami boho interjerą, pasiruoškite gauti tikrą „ skiautinių antklodę“, kurioje kartu bus susiūtas kailis ir mediena, lakas ir vaškas, varis ir šiaudas, šiuolaikinio meno objektas ir antikvarinė retenybė. Ir būtinai – augalai bei augalų motyvais dekoruoti daiktai.

Rankų darbo, etniniai daiktai

Viskas, kas daroma rankomis, pavyzdžiui, megztos servetėlės, makrame gėlių dėklai ar pano, plunksnomis puoštos sapnų gaudyklės, šiaudiniai ir rotango baldai bei kiti gaminiai puikiai tinka boho stiliui.

Prisiminimų daiktai

Boho stilių sunku įsivaizduoti be detalių su istorija. Močiutės komoda, afrikietiška figūra, atgabenta iš ilgos kelionės, kiniška dėžutė – viskas, kas artima ir brangu savo istorijomis savininkams, visada užims garbingą vietą bohemiškame interjere.

Brangūs ar neįprasti dalykai

Tai gali būti menininkų skulptūros, dizainerių baldai, šviestuvai ir veidrodžiai, dailininkų paveikslai, meno albumai, parodų katalogai, vintažinės afišos ir kiti daiktai, pabrėžiantys, jog šiame interjere gyvena bohemiški žmonės.

Rytietiški daiktai

Pagalvėlės ar kilimai su drambliais iš Indijos, bambukiniai ar rišti kilimai iš Indonezijos, ažūrinės širmos ir drožinėti baldai iš Kinijos, pinti pufai ir rotango stalai iš Skandinavijos, kaukės ir įvairios figūrėlės iš Azijos ar Afrikos – tai irgi neatskiriama boho stiliaus dalis.

Patogumas ir vėl patogumas!

Čia yra vienas iš tikro sibarito šūkių. Tekstilės gausa, patogūs baldai, meniška netvarka, laisvė nuo bet kokių rėmų ir stereotipų: bohemiškas interjeras yra interjeras, kuriame jie gyvena, kuria ir mėgaujasi gyvenimu!

Nepaisant to, boho yra egzotiškas ir nelabai įprastas stilius. Dažniausiai ir praktiškiau naudoti tik jo elementus ir tik tam tikrose patalpose. Kas, beje, dažniausiai ir daroma praktikoje. O įkvėpimo jam kurti visada galima paieškoti sendaikčių parduotuvėse - ten daug antikvariato, vintažo ir tiesiog įdomių sendaikčių.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš overstock.com ir pexels.com

Dailininko Aurimo Eidukaičio tapytos laiko istorijos

Prisimenu pojūtį, kai pirmą kartą pamačiau dailininko Aurimo EIDUKAIČIO paveikslus: praeitis ir dabartis, realizmas ir siurrealizmas, senovė ir modernas. Praeities ženklai persipina su dabartimi, bloškia atgal ir grąžina į šiandien - visko daug, bet motyvuotai ir darniai. Burnoje pajuntu sausainių „Gaidelis“ skonį, o mėlynas duris taip ir norisi praverti, kad ir vėl galėčiau apkabinti medinį vaikystės arkliuką.

O kokie prisiminimai maitina Jūsų, Aurimai, kūrybą? Kaip susidėlioja paveikslų, kuriuose tiek daug detalių iš skirtingų laikmečių, tiek daug istorijų iš skirtingų pasakotojų lūpų, siužetai?

Dažniausia vaizdai pradeda formuotis pasąmonėje ir, be abejo, jie neatsiranda iš niekur. Kiekvienas pamatytas daiktas, objektas, aplinka, knygos, internetas, kitų dailininkų kūryba man, galbūt suprantant kitaip nei kitiems, dėliojasi į vaizdinius, kuriuos ir perkeliu į drobes. Aišku, prieš tapant visa tai dar reikia apdoroti ir galvoje, ir eskizuose. Pasitelkdamas savo meninę intuiciją, išsilavinimą, patirtį, apmąstydamas kiekvienos detalės paskirtį paveikslo siužete, bandau sudėlioti bendrą kūrinio visumą, kompoziciją ir spalvinę gamą. Prisiminimai mano darbuose taip pat gana svarbūs. Bet nėra taip, kad vos kažką prisiminęs, kad ir iš vaikystės, skubėčiau greitai perpiešti. Visa tai ateina ir nutinka savaime. Kartais tik po kurio laiko nutapęs paveikslą suprantu, kodėl pavaizdavau būtent vieną ar kitą daiktą.

Žinutė nuo Rubenso.80x110

Taksofonas. 60x90

Desertas. 140x90

Atstumas nuo vaikystės prisiminimų iki kitos durų pusės. 170x100

Ar pasitaiko savo sugalvotu siužetu nustebinti patį save?

Būna kartais, kai vaizdas ateina netikėtai ir netyčia susiformuoja kažkokia idomi idėja, nustembi ir apsidžaiugi tokia netikėta kūrybine sėkme. Bet po kurio laiko, tai jau nebeatrodo kažkas ypatingai įdomaus.

Ko Jūsų paveiksluose šiandien daugiau: praeities ar dabarties, realizmo ar siurrealizmo? Įvardykite savo stilių tiems, kurie negali apsispręsti?

Sunku būtų pasakyti, ko daugiau. Tiek praeitis, tiek dabartis persipina. Realizmas mano kūryboje – tai pagrindas, kuris leidžia mano pamatytus, sugalvotus vaizdus perkelti į drobę. Siurrealizmas tai labiau meninis judėjimas, kurio ankstesnėje mano kūryboje buvo tikrai nemažai. Dabar to siurrealizmo liko tik užuominos, minimalūs bruožai, šiek tiek yra ir simbolizmo. O koks būtent mano tapybos stilius, būtų sunku ir pasakyti. Be abejo, tai pirmiausia realizmas. Man svarbu, kad tai atspindėtų tik man vienam būdingą stilių, pagal kurį kiti atpažintų mano kūrybą.

Tikrai niekada negalvojau ir nesirinkau nei tapymo stiliaus, nei to, ką tapysiu. Viskas po truputį, man pačiam beaugant, besiformuojant kaip asmenybei, savaime susidėliojo į tai, kas esu ir kaip tapau. Ir dar vis keičiasi, tiek kalbant apie pačias paveikslų idėjas, tiek apie tapymo techniką, kuri vis dar išlieka realistinė.

Senis ir jūra.100x160

Vandens pardavėjas. 110x180

Jūratė. 120x180

Bachas svajoja. 110x180

Odisėjas grįžta namo. 100x180

Sudėtingas paprastumas. 140x200

„Akivaizdu, kad Eidukaitis atitrūko nuo lietuviškos ekspresionistinės, abstrakčios mokyklos ir tapo retų kruopščiųjų šalininku.“ (citata) Modernizmas niekada neviliojo?

Tikriausiai realizmas mano darbuose yra per daug giliai įsišaknijęs. Tiek ekspresyvi, tiek abstrakti tapyba perteikiama labiau per dailininko jausmus, išreiškiant dabartinę būseną. Tokiais stiliais tikriausiai būtų neįmanoma perteikti mano idėjų. Mano kūryboje viskas sąmoningai apmąstoma, sudėliojama ir sulipdoma. Didžiąją darbo dalį sudaro net ne kūryba, o pats tapymas – toks mechaninis darbas, kuriuo perkeliu vaizdus į drobės plokštumą. Aišku, tai nereiškia, kad kiekvienas padėtas dažo taškelis yra apgalvotas. Dažus, pavyzdžiui, dažnai maišau intuityviai, atsiranda įvairūs atspalviai, kurių net pats nebesugebėčiau atkartoti. Yra ir kreivumo, ir murzinumo, ir šiokių tokių atsitiktinumų. Nesu prieš ir modernizmą. Šiek tiek jo atrasime ir mano drobėse, tik ir jis atliktas senuoju tapymo stiliumi. O tikram moderniam menui, kurį dažniausia tik pats autorius ir tesupranta, aš arba dar nesubrendau, arba jau per senas.

Kaip gyvenate pats: vakarykščia diena, rydiena, o gal tik šiandiena, kaip moko daugybė laimingo gyvenimo formulių – čia ir dabar?

Gyvenu dabar, bet ir prisimindamas, kas buvo anksčiau, pasvajodamas, kas bus ateityje. Tikrai sau netaikau jokių kitų sukurtų laimingo gyvenimo formulių. Taip pat ir kitų nemokau, kaip reikia gyventi. Tiesiog džiaugiuosi, kad turiu puikią šeimą, mėgstamą darbą, o visa kita ateis su laiku.

Tokie darbai kaip Jūsų, atrodo, turėtų pasiglemžti visas mintis. Ar lieka laiko gyventi ir buičiai, ar Jums įdomi kasdienybė, kas vyksta aplinkui?

Tiesą pasakius, ir pasiglemžia. Ir mintis, ir laiką, bent jau didžiąją dalį. Jei ne žmona ir vaikai, tikriausiai ir gyvenčiau savo susikurtame pasaulyje. Dabar tenka grįžti į realybę. Ir tuos pačius buities darbus tenka nudirbti, kurių, turbūt kaip ir daugelis, nemėgstu. Ir vaikus reikia prižiūrėti, kartu augti ir mokytis.

Dažų imperatorius. 100x160

Kūrybinis kelias. 90x130

Aurimas Eidukaitis – laisvas jaunosios kartos tapytojas, Šiaulių universitete dailės studijas baigęs menininkas, kantriai ir atkakliai kuriantis savąją tapybos darbų kolekciją. Pirmoji autorinė jo darbų paroda buvo surengta 2014 m., nuo 2015 m. jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Įėjimas į paprastumą. 60x90

Arėjas sapnuoja.100x150

Apolono šventykla. 100x170

Kaukė. 60x90

Ar esate linkęs paspėlioti, kokiam žmogui tiktų Jūsų darbas, kai jį tapote? Jums svarbu, kur atsidurs Jūsų kūrinys?

Kai tapau, negalvoju, kokiam konkrečiam žmogui tai galėtų tikti ir patikti. Bet dažniausiai mano darbais domisi kitaip mąstantys ir norintys mąstyti. Tikiuosi, kad mano darbai priverčia žmones susimąstyti ir kurti savo istorijas. Juk kiekvienas vis kitaip interpretuoja ir mano paveikslus. Todėl aš pats nelabai mėgstu pasakoti savo sugalvotos minties. Dažnai kiti daugiau įžvelgia nei aš pats. O geriausia vieta paveikslui turbūt būtų koks muziejus, nes ten jį gali pamatyti didesnė visuomenės dalis.

Smalsus klausimas: kiek laiko tapote savo gana didelio formato kūrinius? Atrodo, jie imlūs laikui?

Laiko ir kantrybės mano darbams tikrai reikia. Pačio tapymo gal būtų apie 3–4 savaites kasdienio darbo nuo ryto iki vakaro. Bet dažniausia tapau ne vieną darbą iš karto, nes turi pradžiūti dažų sluoksniai. Todėl tas laikas dar pailgėja. To laiko, kurį praleidžiu galvodamas, piešdamas eskizus, dėliodamas detales, rinkdamas informaciją tiek internete, tiek knygose, net nebeskaičiuoju. Įvairius daiktus, detales, vaizdus, kurių gali prireikti tam kūriniui, tenka ir pafotografuoti. Visa tai užtrunka. O didesnius ir sudėtingesnius darbus, dar tenka nemažai ir pataisyti, ir pertapyti, kol išgaunu norimą rezultatą.

Ar labiau džiaugiatės pirmuoju potėpiu (pradžia – įdomu), ar paskutiniu (pabaiga – rezultatas)?

Pati paveikslo pradžia, pradedant nuo jo pradinio atsiradimo ir medžiagos apdorojimo, – tikrai įdomus momentas. Paskui eina tas vadinamasis ilgasis, kaip minėjau, daugiau mechaninis darbo procesas, kuris kiekvieną kartą išbando kantrybę. Aišku, besikeičiant vaizdui ir besiformuojant visumai malonu pačiam stebėti tuos pokyčius, matyti progresą, artinantį prie galutinio rezultato. O pats rezultatas turbūt ir yra pats svarbiausias. Nors gana dažnai jis nėra toks, kokį mačiau pradinėse vizijose. Kartais nusivili, kartais pradedi kaltinti savo gebėjimus, bet tas didelis noras toliau eiti ir tobulėti vėl stumia į tapybos pasaulį. Ir vėl iš naujo bandai, darai ir su kiekvienu nauju paveikslu, kad ir po truputį, lipi į kūrybinę viršūnę.

Ar jau nutapėte paveikslą, su kuriuo nenorite skirtis, jis bus neparduodamas?

Paveikslo, kurį norėčiau pasilikti sau ir kasdien į jį žiūrėti dar nenutapiau. Kartais atrodo, kad štai jau jis, o po savaitės norisi matyti kitą. Matyt neprisirišu prie savo darbų, o gal tokio dar nesukūriau.

Ačiū.

Meno sriuba.60x90

Arbatos pardavėjas. 90x130

Belaukiant įkvėpimo.140x200

„A. Eidukaitis savo kūryba gvildena svarbiausias gyvenimo problemas: kalba apie laiko tėkmę, besikeičiantį pasaulį, nykstančias civilizacijas, socialinį skirtingumą. Dažnai šiuolaikinis siužetas patalpinamas praeities interjeruose, kuriuose gausu teatrinio rekvizito, įvairių epochų architektūrinių detalių. Šiandienos ir praeities sugretinimas, iracionalaus ir realaus prado priešprieša, sudėtingas komponavimas ir turtingas koloritas – toks nelengvas, bet įdomus šio dailininko tapybos kelias. Tai drąsi, savita ir intelektuali kūryba, nepaliekanti abejingų. Retai sutinkama, netikėta, todėl įdomi ir nenusibostanti.“

Menotyrininkė Eglė MICKUTĖ

Puokštė.60x90

Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ

Aurimo EIDUKAIČIO archyvo nuotraukos

Porcelianas Europoje. Sevres iš Prancūzijos (III d.)

Apsilankę Vokietijoje ir Austrijoje, šiandien seniausiųjų porceliano manufaktūrų ieškosime Prancūzijoje. Žinoma, kad ši šalis taip pat neketino nusileisti savo kaimynėms ir pradėjo gaminti savąjį porcelianą. O madam de Pompadour buvo didžioji šios gamybos iniciatorė ir gaminių užsakovė.

Senasis Sevres porcelianas - garsiausių pasaulio aukcionų prekė ir kolekcininkų taikinys.

Prancūzijoje, Vensene, karaliaus Liudviko XV ir madam de Pompadour pastangomis, siekiant konkuruoti su Meiseno manufaktūra, 1745 m. buvo įkurta porceliano manufaktūra „Vincennes porcelain”. Pirmieji Venseno gaminiai tiek savo dekoru, tiek ir formomis primena ankstyvuosius Meiseno kūrinius. 1756 m. manufaktūrai persikėlus į Sevres miestelį, pastatytą madame de Pompadour iniciatyva, šalia jos bažnyčios, darbai buvo pradėti vadinti tiesiog Sevres darbais. Manufaktūra gamino labai įmantrius, gausiai dekoruotus, prabangą demonstruojančius servizus, skirtus karališkajai šeimai. Dominuojanti jų spalva tuo metu buvo rožinė, mat ją labai mėgo madam de Pompadour.

Tačiau 1800 m. gamyklos vadovu paskirtas Aleksandras Brongniartas reikšmingai pakeitė manufaktūros veiklą. Buvo patobulintos technologijos, porceliano ir dažų sudėtys, o senosios formos pakeistos naujomis, mat vykstanti revoliucija iš esmės skatino keisti dirbinių dizainą. Rokoko stiliui būdingus saldžius vaizdus pakeitė siužetai, iliustruojantys Napoleono laimėjimus ir šlovę. Susiformavo neoklasicizmo atmaina – ampyro stilius, kurio pavadinimas, beje, kilęs nuo žodžio imperija Prancūzų kalba.

Nuostabius pietų servizus savo šventėms ir elegantiškai kasdienybei galite RASTI ČIA.

Sevres logotipas

Sevres manufaktūros porceliano logotipas – tai tarpusavyje sujungti du L ženklai. Dažnai pridedama ir žyma, nurodanti dirbinio pagaminimo metus. Dekoruotojams buvo leista pridėti ir savo parašą, kad galėtų save identifikuoti. Taigi daugelis dailininkų ženklų yra sužymėti gamyklos įrašuose ir saugomi Sevre archyvuose. Esant reikalui jie gali būti atpažįstami. Tiesa, meistrų žinios dažnai buvo perduodamos iš kartos į kartą, todėl galima rasti kelis autorius ta pačia pavarde.

XIX a. logotipui uždėti pradėti naudoti trafaretai ir atspaudai. Tačiau net jei porcelianas pažymėtas Sevres logotipu, nebūtinai tai yra Sevres kūrinys. Kaip ir kitų manufaktūrų, taip ir Sevres dirbiniai buvo klastojami, beje, Sevres –ypač. Nemažai klastočių buvo pagaminta XIX a. Klastotę gali išduoti nekokybiškas piešinys, neryškios, permatomos spalvos ar per storas dekoro dažų sluoksnis.

Arbata ir kava iš gražių porceliano indų skanesnė. IEŠKOKITE ČIA.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Nauji rašomosios mašinėlės pavidalai

Senoviškos rašomosios mašinėlės turi tiek žavesio, kad pelnytai tapo vintažinio interjero detale. O atvirukas su ja užrašytais linkėjimais, tampa unikalia dovana. Arba įrodymu teisme. Dar sakoma, kad ji verčia kur kas geriau formuluoti mintį, juk ištaisyti nebebus kaip.

Prieštaringi poreikiai ir pasekmės

Sklinda žinia, kad tradicinės mechaninės rašomosios mašinėlės jau niekur pasaulyje nebegaminamos, tačiau yra ir kita – jomis vėl naudojasi slaptosios tarnybos. Ir jokie įsilaužėliai pačioms didžiausioms paslaptimis nebaisūs. Ką jau sakyti, kad jos tiražuotos kokiais 6 egzemplioriais, jei buvo spausdinama ant plonutėlio rūkomojo popieriaus. Pačiupai tą pluoštelį slystantį nuo volelio ir – į seifą.

Tai dabar yra lengva pasidalyti bet kokia informacija, o anksčiau rašomoji mašinėlė padėdavo ją padauginti – vienu kartu užrašyti keletą egzempliorių – priklausomai nuo popieriaus storumo, juostelės naujumo ir pirštų smūgio stiprumo.

Štai kodėl elektrifikavus mechaninę spausdinimo mašinėlę tai buvo nemenkas progresas. Daugybė mašininkių visame pasaulyje buvo laimingos – jų darbas fiziškai palengvėjo, o sparta išaugo. Sunku įsivaizduoti, bet didesnėse įstaigose būdavo mašininkių kambariai, pripildyti greito tuksenimo.

Tačiau geležinės uždangos šalyse rašomoji mašinėlė tapo dar galingesniu ginklu. Tad visokių svarbių švenčių išvakarėse slaptųjų tarnybų agentai eidavo stebėti, kad įstaigose rašomosios mašinėlės nakčiai būtų patikimai užrakintos.

Rašomosios mašinėlės itin klestėjo 1970 metais. Tuomet jos karaliavo visur, kur reikėjo įskaitomų tekstų ar kelių identiškų egzempliorių. Po dešimties metų jos patobulintos ir jau turėjo atminties korteles. Tačiau plintant kompiuteriams, mašinėlių paklausa tiesiog nyko. Jie greitai atsirado ant kiekvieno specialisto stalo ir taip tiesiog nužudė mašininkės profesiją.

Pasaulinis rekordas

Australijos gyventojas, netekęs darbingumo, o anksčiau dirbęs mašinraščio mokymo instruktoriumi policijoje, pasiekė rekordą, nutaręs rašomąja mašinėle atspausdinti žodžiais visus skaičius nuo vieneto iki milijono. Savo darbą jis pradėjo 1982 metais ir užbaigė 1998m. Jis „sunaudojo“ 7 mechanines mašinėles, 1000 spausdinimo juostelių ir 16 metų bei 7 mėnesius savo laiko.

Naujas rašomosios mašinėlės kvėpavimas

Nežinia kaip rašomųjų mašinėlių likimas bus paveiktas šiuolaikinių kompiuterių įsilaužėlių, kai net prakutusiam paaugliui tampa prieinamos valstybės ar grožio klinikos paslaptys. Tačiau Naujajame Džersyje kompanija „Swintec“ gamina kalėjimuose naudojamas permatomas mašinėles, kuriose kaliniai negali slėpti draudžiamų turėti daiktų. Yra ne tik angliška, bet ir ispaniška versija. Gamina jie ir kitokias, tačiau jos visos – elektroninės. Skaidriosios, beje, žymiai brangesnės.

Britai nuėjo dar toliau. Juk jie pagarsėję savo konservatyvumu, tad kas suabejos, kad šiuolaikinė elektronika gali būti ne visiems priimtina, nors neabejotinai – patogi. Išeitis surasta. Pagaminta mašinėlė, į kurią vietoje popierius dedamas IPAD. Ją pagamino ir pirkėjams pateikė kompanija „ Spinning Hat“. Kur nors pasirodžius su tokiu įtaisu tikrai neliksi nepastebėtas.

Klaviatūra pagaminta kaip tradicinės 20 a. pradžios rašomoji mašinėlė. Raidės planšetinio kompiuterio ekrane liečiamos atsargiai. Tradicinėse mašinėlėse plaktukėlis smūgiuoja gan stipriai ir daro tai centre, paskui visas volelis slinkteli ir kita raidė vėl mušama centre. Planšetė nejuda, o plaktukėlis pats tiesiasi į reikiamą vietą ir lyti jutiklinį ekraną.

Klastotės ir...rašomoji mašinėlė

Kartais teismuose ištraukiami kelių dešimtmečių senumo dokumentai. Vienas tokių, kaip teigiama, buvo atspausdintas 1970 metais mašinėle. Tačiau teisėjui iškart kilo klausimas ar tai ne klastotė, nors šriftas buvo kaip mašinėlės. Mat tikra mašinėle, o ne kompiuteriu spausdintas tekstas neturi labai lygių eilučių. Raidės tarsi šokinėja, o ir spalva gali būti ne visai vienoda, mat priklauso nuo smūgio jėgos. Taip būna tais atvejais, kai rašoma mechanine mašinėle, jei rašyta elektrine, smūgių jėga jau nesiskiria, tad ir raidžių atspalviai vienodi. Kitas dalykas, kad minimais 1970 metais elektrinių mašinėlių buvo palyginti nedaug.

Dar vienas būdas patikrinti yra labai smarkiai padidinti vaizdą – jei rašyta mašinėle su juostele, galima įžvelgti audinio tekstūrą. Dar tam tikrų defektų galėjo turėti pačios raidės, o ir klaidų išvengti gan sunku, tai tam tikrose vietose gali būti pataisymų ar raidžių perbraukimTeisėjo įžvalgos pasitvirtino, dokumentas iš tiesų buvo atspausdintas kompiuteriu.

Parengė Liucija SABĖ

VIKTORINA. Lietuvos dvarai: ar gerai juos pažįstate?

Porcelianas Vakarų Europoje. Vienos porcelianas (II)

Tęsiame pažintį su Vakarų Europos porceliano gamintojais. Antroji porceliano manufaktūra Europoje buvo atidaryta 1718 m. Austrijoje, Vienoje, Porzellangasse gatvėje. Įmonės gaminiai buvo žinomi kaip „Vienos porcelianas“. Claudius Innocentius du Paquieris ėmėsi rizikingos misijos pargabenti porceliano gamybos paslaptį į Vieną ir dėl to imperatorius Karlas VI jam suteikė ypatingą privilegiją būti vieninteliu porceliano gamintoju.

Vienos porcelianas: penki manufaktūros periodai

Vienos porceliano manufaktūros istoriją galima suskirstyti į penkis periodus. Pirmuoju, Claudius Innocentius du Paquiero vadovavimo laikotarpiu, buvo gaminama daug pietų servizų, vazų ir laikrodžių.Tai laikotarpis iki1744 m. Antrasis, 1744 –1784 m. periodas buvo nulemtas rokoko gyvenimo būdo, tuo metu gamintos ypač aukštos kokybės gėlių miniatiūros ar porcelianinės skulptūros, kurių siužetai pasiskolinti iš garsių tapytojų darbų, kaip, pvz., iš Antoine Watteau ir kitų.

Tačiau aukso amžius manufaktūrą aplankė klasicizmo laikotarpiu, vadovaujant Conradui Sörgeliui von Sorgenthaliui. Tuo metu į dekorą grįžo tiesios linijos ir aukso spalva. Pavyzdiniu modeliu visai Europai tapo kobalto ir aukso derinys. Tamsiame mėlyno kobalto fone smulkus reljefinis aukso dekoras nepaliko abejingų. Vienos porcelianas tapo labai vertinamas daugelyje Vakarų Europos karališkųjų namų.

Kur porceliano indai, ten geras skonis ir elegancija. Ieškokite čia.

Vienos porcelianas - rožė

Verta paminėti ir 1830–1864m. laikotarpiu išpopuliarėjusį dekorą pavadinimu „Viennese Rose” (Vienos rožė). Tai didelis rožinės spalvos rožės žiedas su koteliu ir trimis lapeliais. Gaminių dekoravimas gėlių motyvaisapskritai buvo būdingas būtent Vienos manufaktūrai.

1864 m. sparčiai didėjanti konkurencija galiausiai privertė garsią kompaniją užsidaryti, o kolekcijos buvo padovanotos Meno ir pramonės, dabar MAK muziejui Vienoje.

Ir tik praėjus 60 metų, 1923 m. Augarteno pilyje vėl buvo atidaryta porceliano manufaktūra nauju pavadinimu „Vienna Porcelain Manufactory Augarten“. Naujosios, iki šiol gyvuojančios manufaktūros tikslas – tęsti Vienos porceliano gamybos tradicijas ir tuo pat metu ieškoti naujų idėjų.

Šiandien ši įmonė bendradarbiauja su gerai žinomais meno kūrėjais ir,derindama tradicijas bei modernų stilių, toliau formuoja unikalią įmonės gaminių stilistiką.

Kokybiškų ir išskirtinio grožio kavos ir arbatos servizų galite rasti ir ČIA.

Vienos porceliano logotipas

Dar rokoko laikais buvo pradėtas naudoti logotipas – stilizuotas karališkosios Habsburgo šeimos herbas. Jam nupiešti buvo naudojama violetinė, raudona, juoda ar auksinė spalvos. Senųjų darbų apverstas logotipas primena bičių avilį, nesimetriškas. Vėliau prastesnės kokybės gaminiai buvo žymimi raudona ar žalia „A“ raide virš logotipo, o vienu metu įvestas ir metų žymėjimas. Dabar, gaminius išdegus pirmuoju degimu, naujai stilizuotas logotipas dengiamas mėlynu atspaudu, tad jis yra simetriškas. Po to gaminys dar ne kartą degamas, o gaminį užbaigus dar pažymimas dailininko autografu. Mat tarp porceliano dailininkų yra trys specialistų grupės: tapytojai, atliekantys gėlių dekorus, peizažų ir medžioklės temas; kraštų ir rankenų dailininkai bei figūrų dailininkai. Kiekvienas porceliano dailininkas turi savo unikalų numerį, kuris yra užrašomas kaip autografas ant bet kurio naujo porceliano gaminio, su kuriuo jie dirbo.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

XIXa. vidurio rokoko stiliaus vaza su skulptūrinėmis gėlėmis.

Lėkštė iš žymiojo "Medžioklės servizo". Dalį jo gamino Meiseno meistrai, dalį - imperatoriškasis porceliano fabrikas.

Šnipinėjimas nepadėjo

D.I. Vinogradovo indėlis

Europos meistrų indėlis

Pirmasis puodelis, pagamintas iš rusiškojo porceliano.

Lengvas ir elegantiškas D.J. Vinogradovo dizaino puodelis.

Ampyro stilius

Menotyrininkė Viktorija Radionova

P.S. Tęsinys kituose tekstuose.

Parengė Liucija SABĖ

„Royal Worcester“ ir porceliano gamybos paslaptis

„Vedžvudo“ keramika

"Vedžvudo" porcelianas gaminamas iki šiol ir laikomas vienu kokybiškiausių visame pasaulyje.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

P.S. Visų žymiausių Europos porceliano manufaktūrų dirbinius galima apžiūrėti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio padalinyje.– M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12 Kaunas).

Agituojant už antikvarinių ir vintažinių baldų grįžimą į mūsų namus, vertėtų stabtelėti ir ties vadinamuoju boho stiliumi. Jis gal ir nėra pats populiariausias, bet už tai vienas kūrybiškiausių, meniškiausių ir leidžiančių skleistis fantazijos sparnams.

Boho stiliaus ideologija

Boho stiliaus namas ar butas pasižymi šiais skiriamaisiais bruožais:

Boho stiliaus interjerą galima sukurti 3 būdais:

Boho stiliaus veikėjai

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Žinutė nuo Rubenso.80x110

Taksofonas. 60x90

Desertas. 140x90

Atstumas nuo vaikystės prisiminimų iki kitos durų pusės. 170x100

Senis ir jūra.100x160

Vandens pardavėjas. 110x180

Jūratė. 120x180

Bachas svajoja. 110x180

Odisėjas grįžta namo. 100x180

Sudėtingas paprastumas. 140x200

Dažų imperatorius. 100x160

Kūrybinis kelias. 90x130

Įėjimas į paprastumą. 60x90

Arėjas sapnuoja.100x150

Apolono šventykla. 100x170

Kaukė. 60x90

Meno sriuba.60x90

Arbatos pardavėjas. 90x130

Belaukiant įkvėpimo.140x200

Menotyrininkė Eglė MICKUTĖ

Puokštė.60x90

Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ

Aurimo EIDUKAIČIO archyvo nuotraukos

Senasis Sevres porcelianas - garsiausių pasaulio aukcionų prekė ir kolekcininkų taikinys.

Sevres logotipas

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Senoviškos rašomosios mašinėlės turi tiek žavesio, kad pelnytai tapo vintažinio interjero detale. O atvirukas su ja užrašytais linkėjimais, tampa unikalia dovana. Arba įrodymu teisme. Dar sakoma, kad ji verčia kur kas geriau formuluoti mintį, juk ištaisyti nebebus kaip.

Prieštaringi poreikiai ir pasekmės

Pasaulinis rekordas

Naujas rašomosios mašinėlės kvėpavimas

Klastotės ir...rašomoji mašinėlė

Parengė Liucija SABĖ

Vienos porcelianas: penki manufaktūros periodai

Vienos porcelianas - rožė

Vienos porceliano logotipas

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Tęsinyje - apie Sevres porcelianą.