Galbūt kai kam pasirodys, kad tai veikiau panašu į muziejų, o ne į namus, kuriuose gera gyventi. Tačiau kai užaugi tarp senovinių baldų, kai vitrinose laikomi kolekciniai indai prireikus atkeliauja ant valgomojo stalo, o pusryčiauji rankoje laikydamas šimtametį sidabrinį šaukštelį, kaip namie jautiesi ir atsidūręs kieno nors dvare. Būtent taip, pastebi tėvai, jaučiasi jau ketvirtoji šių namų gyventojų karta. O trečiosios atstovai su palengvėjimu atsidūsta – verta buvo visa tai išsaugoti vien dėl atžalų bruožo jaukiai jaustis bet kokioje aplinkoje. Tai Lilijos ir Stanislovo Šarūno namai Kaune, kuriuose „gyvena“ daug istorijų, prisiminimų ir daiktų.
Odontologijos pradininkas
Pirmojo šių namų savininko profesoriaus Stasio Čepulio skulptūrinis portretas tebepuošia jo buvusią biblioteką. Ji tokia, kad bet kuris rimtas bibliofilas netektų ramybės. Stasys Čepulis gydytojams odontologams yra toks pats autoritetas kaip gamtininkams Tadas Ivanauskas, kuris, beje, taip pat buvo šių namų svečias.
Profesorius Stasys Čepulis yra legenda, žmogus, padėjęs Lietuvos odontologijos mokslo pamatus. Jis įkūrė Vilniaus universiteto Stomatologijos katedrą ir kliniką, nesustojo mokyti studentų net tuomet, kai Antrojo pasaulinio karo metais universitetas buvo uždarytas. Studentai susirinkdavo, o prasidėjus patalpų patikrinimui, išsiskirstydavo.
„Tuo metu profesorius su žmona dėl bombardavimo paliko savo butą Gedimino prospekte ir gyveno Valakampiuose. Vertingiausi daiktai, pavyzdžiui, tarpukariu pirktas persiškas kilimas, buvo paslėpti slėptuvėse, įrengtose prie vieno skvero. Butą, palikdavo atrakintą, kaip ir visas jame esančias spinteles. Mat reikėjo, kad į jį, reikalui esant, t.y. fugasinei bombai pataikius į pastatą, greitai galėtų patekti namo sargienė, su kuria buvo sutarta, kad ji gesins prasidedantį gaisrą. Dėl to pilni namai buvo pristatyti indų su vandeniu. Karui baigiantis, ateidavo ir kareivių. Žinoma, kad užrakintas spintelių dureles išlauždavo – juk smalsu. Todėl profesoriaus žmona Elena, kuri jau tuo metu buvo antikvarinių daiktų kolekcininkė, sumanė viską laikyti atvirą, o ant stalo dar palikdavo ir keletą butelių su alkoholiu“, – pasakoja Lilija Čepulienė.
Jai profesorius ir jo žmona buvo tarsi uošviai, nors iš tiesų jie jos vyro Stanislovo Šarūno seneliai. Tačiau jie anūką augino patys ir paskui gyveno tame pat name su jauna pora bei jų vaikais. Tačiau tai buvo vėliau, kai profesoriaus šeima persikėlė į Kauną.
Elena ir Stasys Čepuliai vestuvių dieną.
Svečiuose pas Tadą Ivanauską Obelynėje.
Neplanuotas persikėlimas
1944 m. Stasys Čepulis įkūrė Respublikinę centrinę medicinos biblioteką ir jai vadovavo iki 1946 metų. Taip pat toliau dirbo ir Vilniaus universiteto (tuo metu – Vilniaus valstybinio universiteto) Stomatologijos katedros ir klinikos vedėju. Tačiau 1950 m. buvo nutarta odontologų studijas perkelti į Kauną. Ten buvo perkelta ir profesūra. Čepuliams buvo paskirtas butas Maironio gatvėje.
Elena Čepulienė jau ne vienerius metus buvo rūpinusis išskirtiniais daiktais savo namams, todėl kai atsikėlė į naująjį butą, jai teliko apsiverkti. Niekas ten netilpo, tebuvo galima viską sandėliuoti ir laukti geresnių laikų.
„Elena buvo kilusi iš senos vilniečių Gudolaičių šeimos. Bernardinų kapinėse yra palaidotos penkios tos šeimos kartos. Elena ir jos sesuo Gertrūda anksti liko našlaitėmis, mat tėvai mirė prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių mergaitės pateko į E. Vileišienės įsteigtą internatą, o vėliau giminaičio kunigo finansuojamos išvyko mokytis į Lenkiją. Elena studijavo namų ūkio ekonomiją, Gertrūda – pedagogiką. Kadangi buvo našlaitės, visas atostogas ir šventes praleisdavo Lenkijos dvaruose, svečiuodamosis pas savo bendramoksles“, – pasakoja Lilija.
Tad gražūs daiktai iš visos Europos, prieš šimtmečius gaminti baldai, indai, šviestuvai ir tekstilė Elenos Čepulienės gyvenime atsirado anksti. Ir visam laikui tapo tuo, ką ji norėjo turėti ir galėjo atpažinti. Moteris, beje, kol neturėjo vaikų, nebuvo tipiška tarpukario laikų ponia – dirbo pagal įgytą specialybę, mokydama žmones visko, kas susiję su namų ūkiu – nuo gyvulio skerdienos ruošimo iki banketams tiekiamo maisto gaminimo ir vaikų skalbinių priežiūros. Namuose išsaugotos net jos ir sesers mokytojos senos vizitinės kortelės.
Namai Kaune su užmoju
Bet grįžkime į Kauną. Stasys Čepulis čia ne tik kūrė mokymo bazę ir klojo odontologijos pagrindus pokario Lietuvoje, bet buvo ir paklausus praktikuojantis odontologas. Taigi šeimai Kaune, Žaliakalnio šlaite, buvo skirtas sklypas namo statybai. Name iškart buvo įrengtas ir profesoriaus darbo kabinetas su atskiru įėjimu pacientams. Verta paminėti, kad vėliau, Stasiui Čepuliui vadovaujant, Kauno klinikose pradėjo veikti eksperimentinė dantų implantacijos laboratorija – pirmasis toks centras visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
„Elena viską darė su užmoju. Ji svajojo apie savo namus, bet neįsivaizdavo jų kitaip, kaip imant lenkiškų dvarų pavyzdį. Turint omenyje sunkų metą, buvo keblu, tačiau ji gavo tai, ką norėjo. Nors name tėra septyni kambariai, išlaikyta visa tipiška dvaro struktūra, įskaitant masyvius laiptus, vedančius tiesiai į rytietišką kambarį. Tokį egzotišką, skirtą kolekcijoms ir įdomiems daikčiukams, kadaise turėjo visi dvarai“, – pasakoja Lilija, ne vienerius metus gyvenusi šalia Elenos ir girdėjusi daugybę jos pasakojamų istorijų.
Beje, iš gatvės pusės Čepulių namas neatrodo prabangus ar kuo nors itin išskirtinis. Visas jo grožis atsiskleidžia iš šlaito pusės. Apačioje – žiemos sodas, o pirmajame ir antrajame aukštuose erdvios pusapvalės terasos – balkonai. Būtent jose buvo smagu vakaroti ir vaišinti draugus. Saugant tų pasisėdėjimų privatumą, vienoje terasų netgi buvo pakabintos užuolaidos. O ir kompanija rinkdavosi ne prasta. Kaimynystėje gyveno žymus scenografas Liudas Truikys su gyvenimo drauge, operos soliste Marijona Rakauskaite, kuri net sovietmečiu teturėjo tik JAV pilietės pasą. Kai profesoriaus šeima atsikraustė į Žaliakalnį, Liudas Truikys kaip tik buvo didelėje valdžios nemalonėje: visą dešimtmetį be oficialaus darbo, pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Bet tai netrukdė profesoriaus Stasio Čepulio ir menininko Liudo Truikio draugystei ir tiems pavakarojimams už užuolaidų. Tikra Kauno bohema. ,
Pertvarkyta oranžerija ir svetainė
„Namo rūsyje buvo įrengta antra virtuvė, skirta atsargoms žiemai ruošti, tikra rūkykla, ledainė ir fotolaboratorija, mat vienas profesoriaus sūnų, šiuo metu garsus chirurgas onkologas Vytautas Čepulis, tuo metu domėjosi fotografija. Žiemos sodas buvo su laistymo sistema ir augalai augo ne vazonuose, bet grunte. Net pati stebiuosi, kad tą sodą pertvarkiau, nors šiaip namus labai pagarbiai saugau tokius, kokie jie buvo“, – sako Lilija.
Moteris prisipažįsta nelabai tikėjusis tapsianti ir viso šio palikimo šeimininke, mat Elena Čepulienė visada skelbdavo, kad jos kolekcijos atiteks nebent M. K. Čiurlionio muziejui. Dar viena vieta, kurią taktiškai, bet pagal šiuolaikinius poreikius pertvarkė Lilija, yra namų svetainė. Joje išliko šviestuvas, kelios antikvarinės žvakidės ir vienetinės puošmenos. Pavyzdžiui, marmurinė kondoro skulptūrėlė. Šio paukščio plunksnų pilki raštai yra tiesiog natūralus akmens margumas.
Svetainėje stovi ir indauja su senoviniais puodeliais, kabo seni paveikslai, tačiau minkštieji baldai nauji. Tai italų menininkės Danielos Lucato autorinis kūrinys, pritaikytas būtent šiai vietai ir priderintas prie šimtamečio persiško kilimo spalvų. Staliukas – italų firmos „Savio Firmino“. Šioje svetainėje filmuotas ne vienas filmas – Gyčio Lukšo „Žalčio žvilgsnis“, Broniaus Talačkos „Devyni nuopuolio ratai“, Samsono Samsonovo „Grynai angliška žmogžudystė“, kuriame vaidino legendinis rusų aktorius Aleksejus Batalovas ir lietuvė Eugenija Pleškytė. Pasak Lilijos, rusų kino studijos už tokią natūrą, kuri tikdavo prabangiam užsieniui pavaizduoti, labai dosniai mokėdavo,
Svetainėje nėra daug dekoro detalių, tačiau visos jos puikiai dera tarpusavyje. Didžiausia svetainės puošmena šimtametis persiškas kilimas, kurį Elena Čepulienė įsigijo Vilniaus turguje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai prie jo italų menininkė Daniela Lucato derino svetainės baldų ir langų tekstilę bei dizainą. Dėmesį patraukia ir marmurinė kondoro skulptūra. Jos autorius Paul Zeiller, kurio darbai aukcionuose datuojami 1880 -1915 m. „Paukštis tikrai kondoras iš grifų giminės, bet per persikėlimus jam, kaip pasakojo močiutė, vienas "pavyduolis" numušė snapą . O mažasis anūkas Šarūnas iš sklulptūros apačios iškrapštė visus medalius laimėtus įvairiose parodose,“ – pasakoja Lilija Čepulienė. Už jo stovi, beje, ypač gražus senovinis krištolinis punšo indas ir dvi įspūdingos žvakidės.
Rytietiškas kambarys
Name praktiškai nepakeistas išliko rytietiškas kambarys. Jo kolekcija buvo nemenkai papildyta tais laikais, kai lietuvių antikvariato neoficialūs pirkliai palaikė glaudžius santykius su Maskva ir Sankt Peterburgu, tuomečiu Leningradu.
„Buvo laikotarpis, kad iš ten atveždavo daugybę įdomių daiktų, tik, gaila, istorijos buvo dažnai nutylimos. Pavyzdžiui, didžiulė smilkalinė, pagal legendą ir fotografijas, tikėtina, gali būti net iš Stalinui skirtų dovanų nuo Mao Dzeduno. Japoniškus daiktus, norėdami papildomai užsidirbti, gabendavo Maskvos didžiojo teatro artistai, kurie bene vieninteliai daug gastroliavo užsienyje. Ir tai nebuvo itin brangu, kaip dauguma įsivaizduoja. O štai po Maskvos olimpiados, apie 1980 metus, antikvariatas labai pabrango“, – pastebi Lilija.
Beje, labai tikėtina, kad užsakant eksponatus rytietiškam kambariui, talkino ir Liudas Truikys, kurio namuose taip pat buvo nemenka rytietiškų meno kūrinių kolekcija. Rytietiškame kambaryje namiškių dažniau vadintame holu, kabanti briedžio galvos iškamša buvo itin pamėgta profesoriaus Tado Ivanausko. Į namuose ruošiamus banketus garsusis gamtininkas visada atvykdavo pusvalandžiu anksčiau, kad su gero romo taurele galėtų pasėdėti ir pasigėrėti briedžio galva. Tarpukariu T.Ivanauskas buvo entuziastingas ir mėgstamas dailininkų, literatų ir bibliofilų salonų svečias.
Rytietiškame kambaryje daug unikalių piešinių ant šilko, įrėmintų siuvinėjimo ir lankstinių rankdarbių. O štai ši įspūdingo dydžio smilkalinė manoma, kad galėtų būti Kinijos komunistų partijos lyderio Mao Dzeduno dovana Stalinui. Sunku įsivaizduoti, bet po Stalino po Maskvos antikvariatus pasklido daug jam dovanotų daiktų iš specialiųjų fondų ir juos galėjo įsigyti visi, kam tai tai rūpėjo.
Daiktai negali būti svarbiausi
Visą gyvenimą turėjusi tarnaičių, kurias pagarbiai vadino ne kitaip kaip savo pagalbininkėmis, ponia Elena, stropiai kolekcionavusi antikvarines vertybes, nepavertė šių daiktų kultu.
„Man įstrigo keletas smagių scenų. Mindaugas, mūsų sūnus ir Elenos proanūkis, sėdi ant laiptų. Elena šluotos kotu suka senovinio laikrodžio rodykles, kad išlįstų ir užkukuotų namelyje besislepianti gegutė. Mat tai pradžiugintų mažą berniuką. Arba ramus jos balsas, tariantis, kad visi žymūs dailininkai pasirašydavo savo kūrinius. Mat vaikai „pasirašė“ ant senovinio 1842 metų prancūziško gobeleno“, – su šypsena prisimena Lilija Čepulienė, su pagarba ir atsakomybe sauganti bei tęsianti namo Žaliakalnio šlaite istoriją.
Viena mėgstamiausių Lilijos Čepulienės spalvų mėlyna ir jos atspalviai, todėl be šios spalvos neapsieita ir namo interjere. Melsvos lubos puikiai tinka prie 1842 m. siuvinėto kilimo, o jų fone ypač išsiskiria lengvas, ažūrinis šviestuvas. Tiesa, jis jau šių laikų gaminys, bet puikiai derantis su senovišku kilimu tiek spalviškai, tiek savo faktūra. Sienos kilimas, dažniausiai šeimoje įvardijams kaip gobelenas iš tiesų yra ne austas, o siuvinėtas kryžiuku atskiromis dalimis, kaip manoma, viename iš Prancūzijos vienuolynų. Išsiuvinėtos atskiros dalys apjungtos į vieną visumą dekoratyviomis siūlėmis. Kambarys, kuriame jis kabo specialiai buvo paaukštintas, kad šis nuostabus darbas tilptų.
