Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Autentiška tekstilė Lietuvos dvaruose

Dvarai ir pilys buvo turtingi pačiais įvairiausiais meno kūriniai, tarp jų ir išskirtine tekstile. Tačiau juos suniokojus, niekas taip nenukentėjo kaip trapūs kūriniai iš audinio: gobelenai, meniniai audiniai, tekstiliniai sienų ir baldų apmušalai, garderobo detalės. Jie išsklido, susidėvėjo, buvo tiesiog sunaikinti ir labai retai dabar sugrįžta į atkuriamus dvarus. Vis dėlto, vienuose ar kituose dvaruose dar galime rasti dalelytę šių turtų. Mes prie šių meno kūrinių stabtelėjome trijuose Lietuvos dvaruose.

Meniniai audiniai – išskirtinė daiktiškosios ir intelektinės prabangos prekė, unikalūs taikomosios ir vaizduojamosios dailės objektai- kūriniai. Tai aukščiausios meistrystės manufaktūrinio – meninio prabangos sektoriaus gaminiai, audžiami mechaniniu būdu specialiomis audimo staklėmis, naudojant sudėtingą rankų darbą. Tai dažniausiai milžiniško formato reprezentaciniai, didingi, įspūdingos raiškos audiniai – unikalūs meno kūriniai, skirti karališkosioms bei valstybinėms iškilmėms, diplomatiniams priėmimams, karūnuotų asmenų sutikimams. Jie perteikia valdovų ir aukščiausiųjų luomų gyvensenos modelį, šlovina karo žygius ir pergales. Neretai jie vadinami karalių rūmų menu.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Užutrakio rūmuose - Gobelenų salė

Prisilietus prie šios temos, pradėti norėtųsi nuo to, kad Užutrakio dvaro rūmuose yra netgi Gobelenų salė. Taip ji pavadinta dėl to, jog XIX a. pab.-XX a. I p. Užutrakio dvaro sodyboje gyvenant grafui Juozapui Tiškevičiui su šeima, salės sienas puošė Obiusono fabriko Prancūzijoje išausti gobelenai. Nors visi rūmai buvo dekoruoti vien Liudviko XVI stiliumi, kiekvienai salei būdinga skirtinga puošybos elementų tematika. Išskirtinis Gobelenų salės bruožas – gausioje augalinio ornamento puošyboje dominuojantys moterų satyrių atvaizdai bei saulės simbolis. Deja, salę puošusių gobelenų likimas šiandien visiškai neaiškus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie galėjo būti spėti išvežti į Vakarų Europą ir išgelbėti, o galėjo būti visai suniokoti. Yra išlikę tik keletas nuotraukų, kuriose matosi gobeleno ar dviejų fragmentas. Deja, iš jo sudėtinga nustatyti visą gobeleno piešinį ir sužinoti daugiau istorinės informacijos. Bet visa ši istorija rodo, kad Lietuvos dvarai neatsiliko nuo Vakarų Europos interjero madų ir taip pat puošė savo menes meniniais audiniais.

Gobelenų salė iki restauracijos 2004m. ir po jos 2011m. Restauruotoje salėje matomas gobelenas yra šiuolaikinė istorinio prancūziško gobeleno kopija, tačiau ne to, kuris matomas istorinėse Užutrakio nuotraukose.

Istorinėse nuotraukose - grafienė Jadvyga Tiškevičienė, XX a. pr. Gobelenų salone.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvo nuotraukos. Už jas ir komentarą dėkojame Trakų istorinio nacionalinio parko Kultūros projektų valdymo skyriaus vadovei Leonai Jančiauskienei.

Meniniams audiniams būdingas laikmečio stilius, siejamas su kilmės šalimi, architektūriniais ar baldų stiliais. Gotikinį meninį audinį net ir nepatyręs ar mažai su menotyra susijęs žmogus lengvai atskirs nuo XVIII amžiaus audinio. Nuo XVI amžiaus ypač puošniuose meninių audinių apvaduose (bordiūruose) kartais būdavo išaudžiamos gamintojų, kartonų autorių signatūros, manufaktūrų ženklai. Vykdydami turtingų užsakovų reikalavimus amatininkai audė ne tik pavienius, akimis neaprėpiamo formato šedevrus, bet jų temines serijas, kuriose vaizduotas dievų ar pusdievių, karalių, princų, didikų ir bažnyčios hierarchų bei vienuolių gyvenimas, karinės pergalės, turnyrai, medžioklės scenos, ilgesingi peizažais su griuvėsiais, laisvalaikio pramogos. Daug įmantrių kompozicijų išausta pagal garsiausių pasaulio dailininkų paveikslus. Meniniai audiniai, kuriuose vaizduojama vešli miškų augalija, paukščiai ir žvėrys, vadinami verdiūromis (pranc. verdure – žaluma). Daugiausia išlikusių Obiusono (Aubusson) dirbtuvių audinių. Jų esama ir Lietuvoje.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rokiškio muziejuje - drabužių kolekcija ir gobelenas

Kalbant apie tekstilę, unikaliais eksponatais gali pasigirti Rokiškio dvare įsikūręs krašto muziejus. Tai grafų drabužių kolekcija iš XIX–XX amžių sandūros ir didžiulis augalinių motyvų gobelenas. Dvarininko Jono Pšezdeckio šeima labai vertino šią kolekciją. Kai kurios puošniausios suknelės buvo perduodamos iš kartos į kartą kaip relikvijos. Stabtelkime prie kelių.

Balta, puošni suknelė skirta penktos valandos arbatai. Tradicija arbatą gerti būtent penktą valandą vakaro atsirado apie 1840 metais. Kadangi didikai vakarieniaudavo aštuntą valandą vakaro, tai į pavakarę gerokai praalkę ponai, užkrimsdavo gerokai anksčiau – penktą valandą. Pasakojama, kad dažniausiai būdavo patiekiami trys patiekalai – sumuštiniai, arbatinės bandelės, vaisius ar saldumynas.

Pačią puošniausią vakarinę juodą suknelę į Rokiškį atsivežė kunigaikštytė Hermancija Sapiegaitė, tekėdama už grafo Jono Pšezdeckio. Jau anuomet ši suknelė buvo skirta ne puoštis, bet papildyti meno kolekciją. Juodo šilkinio tiulio, dekoruota karoliukais, plokštelėmis ir spurgeliais, trijų sluoksnių sijonu su ilgu šleifu, suknia buvo itin moteriška ir elegantiška. Suknelę sovietinės okupacijos metais buvo paslėpusi, išsaugojo ir muziejui padovanojo A. Kalpoko šeima – A. Kalpokas buvo paskutinis Rokiškio dvaro virėjas.

Sudėtingo kirpimo moteriška palaidinė, pasiūta iš aštuonių rūšių audinių: šilko, aksomo, tiulio, aukso bei sidabro siūlais siuvinėto kašmyro, puošta nėriniais ir sidabru ataustomis juostelėmis su kutais taip pat įspūdingas kūrinys.

Dvare eksponuojamas ir barokinio stiliaus sieninis gobelenas, kurį audė garsioji Gardino manufaktūra. Ją įkūrė Lietuvos ekonomikos reformatorius, Rokiškio dvaro Ignoto Tyzenhauzo dėdė Antanas Tyzenhauzas. Šis didikas užėmė aukštas valstybines pareigas – buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės iždininkas ir valdovo dvarų nuomininkas, artimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Poniatovskio draugas. Svajojęs apie Lietuvos ekonominį savarankiškumą ir klestėjimą, grafas Antanas Tyzenhauzas savo dvaruose įkūrė dideles tekstilės, popieriaus, keramikos manufaktūras, rūpinosi kvalifikuota darbo jėga ir steigė mokyklas. Prie dvarų jis užveisė botanikos sodus, suformavo teatrų trupeles. Grafo dvarus puošė paveikslų galerijos, senienų muziejai. Neturėdamas tiesioginių palikuonių, visą savo turtą paliko brolio sūnui, Rokiškio dvaro savininkui Ignotui Tyzenhauzui. Vykdydamas dėdės valią ir rūpindamasis dvaro ekonomika, Ignotas toliau tęsė švietėjišką veiklą, daug dėmesio skyrė meno galerijai. Šioje galerijoje ypatingą vietą užėmė gobelenas, kurį, anot lenkų istoriko Romano Aftanazio, išaudė Tyzenhauzų manufaktūra. Rokiškio dvare jis buvo rūpestingai saugomas ir kaip šeimos relikvija perduodamas iš kartos į kartą. Įkuriant muziejų, šis gobelenas buvo rastas Pandėlio miestelyje ir tapo vienu gražiausių eksponatų.

Dvarininko Jono Pšezdeckio šeima labai vertino drabužių kolekciją. Kai kurios puošniausios suknelės buvo perduodamos iš kartos į kartą kaip relikvijos.

Iki šiol neapsisprendžiama, kaip tiksliai vadinti šio tipo tekstilės gaminius: įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai. Lietuvoje paplitusi bendrinė „gobeleno“ sąvoka man atrodo netinkama, nes siejama tik su vienintele audinių gamybps vieta – Gobelenų (pranc. Gobelins) manufaktūra (įsteigta 1601m. palaikant karaliui Herikui IV (Henri). Jeigu pavadinimas siejams su paskirtimi ir gamybos būdu, tai visiškai teisėta šiuos audinius vadinti sieniniais rankų darbo kilimais, o atsižvelgiant į vaizduojamąją funkciją dar jie galėtų būti vadinami austiniais paveikslais. Meninio audinio terminas atrodytų tinkamiausias, nes šis pavadinimas siejamas su puošybine paskirtimi ir išskirtine menine verte.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Tekstilės atradimai Biržų pilyje įsteigtame krašto muziejuje

O štai su kokiais puikiais Biržų pilies eksponatais ir jų istorijomis mus supažindino Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė: „Lankytojus džiugina 185 x 335 cm dydžio XVIII amžiaus gobelenas, austas iš lino ir vilnos nežinomoje Lietuvos manufaktūroje. Biržų kraštotyros muziejus gobeleną perėmė 1971 m. iš Dilių koplyčios (Biržų raj,), pastatytos 1777 m. O koplyčiai gobeleną dovanojo jos statytojai Diliavos dvaro savininkai Koplevskiai. Nėra žinoma, ar šis gobelenas buvo specialiai nupirktas koplyčiai papuošti, ar buvo padovanotas pakeitus namų interjerą, mat XVIII amžiuje gobelenų populiarumas buvo pradėjęs blėsti ir neretai mažoms parapijoms būdavo dovanojama turtingųjų namuose nebereikalingi audiniai ar apranga, naudota puošybai ir liturginiams drabužiams siūti.

Šį gobeleną patyrę P. Gudyno restauravimo centro tekstilės specialistai restauravo apie 15 metų. Įvertinę jo būklę ir labiausiai laiko paveiktas vietas, svarstė, kad galbūt gobelenas galėjo dengti koplyčios altoriaus laiptus. Galima paspėlioti, kad ant šiuo gobelenu išklotų altoriaus laiptų klūpojo 1808/1809–1812 m. Diliuose kunigavęs poetas Antanas Strazdas, tuo laikotarpiu parašęs poezijos rinkinio „Giesmės svietiškos ir šventos“ kūrinius.

Grakšti, lengva ir žaisminga gobeleno ornamentika būdinga rokoko stiliui. Iš pirmo žvilgsnio čia nematyti jokių religinių simbolių. Tačiau jų čia apstu: centrinėje kraitelėje daugybė krikščioniškos ikonografijos simbolių: granato žiedai ir granatmedžio vaisiai – Prisikėlimo simboliai, iriso (vilkdalgio) žiedai simbolizuoja būsimą Marijos skausmą ir Jėzaus nukryžiavimą, o rožių žiedai – Dievo motiną, vadintą „Dangiškąja rože“. Gobeleno bordiūras primena stilizuotus kutus.

Ir dar viena įdomi gobeleno ypatybė – dešinėje pusėje skiriasi audinio spalva. Tai rodo, kad pritrūkus siūlų, dirbtuvėje augaliniais dažais buvo nudažyta dar viena partija verpalų, bet naudotas kitoks dažų kandikas. Pradžioje siūlų spalva nesiskyrė, bet metams bėgant vis dėlto pakito.

Toje pačioje koplyčioje buvo rastas labai sunykęs, bet restauratorių rankų atgaivintas dar vieno XVIII amžiaus 259 cm ilgio iš dviejų dalių susiūto gobeleno fragmentas, jo plotis 80 cm. Galimai tai buvęs didiko lovos baldakimo viršus.

Kalbant apie tekstilę, negalime nepaminėti ir XIX amžiaus arnoto su Potockiu herbu. Donatorė, tikėtina ir arnoto siuvinėtoja, Astravo dvaro didikė Marija Klementina Sanguškaitė-Potocka, „Vilniaus liūte“ vadintos grafienės Klementinos Tiškevičienės motina. Arnoto kolonoje ant kanvos išsiuvinėtas rugių pėdas ir įrašas lotyniškai: INRI / ANGELORUM ECCE PANIS (Jėzus Nazarietis žydų karalius / Tai angelų duona), apačioje – monograma MP (Maria Potocka) ir Potockių Pustrečio kryžiaus. Šoninės dalys pasiūtos iš raudono aksomo.

Jis buvo saugotas Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, o dabar eksponuojamas mūsų Biržų krašto muziejuje „Sėla””.

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ archyvo nuotraukos (Autoriai Remigijus Timukas ir Tatjana Niedvarienė).

Manoma, kad žmonės kilimus (žodis kilim arba kelim turkų kalba reiškia audinį arba audimą) pirmiausiai pradėjo naudoti praktiniais sumetimais – vėsesnio klimato kraštuose tiesdavo ant šaltų grindų, o šiltuose kraštuose – dažniausiai mečetėse ir stengdavosi smėliui neleisti patekti į patalpas. Tik gerokai vėliau kilimai tapo praktiška namų puošmena.Daugelyje šalių prabangūs, įmantriai raštuoti kilimai laikomi vienu iš socialinio statuso simbolių ir šeimos relikvija, paveldima iš kartos į kartą. Įvairiuose kraštuose kilimų struktūra ir puošybos motyvai skyrėsi.

***

Nuo XVII amžiaus meniniai audiniai austi ne tik dvarų rezidencijų ar pilių interjerams, bet ir prabangiems miestų būstams. Jie naudoti baldams, sienų paneliams puošti dekoratyvinėms ir naktinėms užuolaidoms siūti, kiliminėms dangoms. Pastaruoju metu Belgijos ir Prancūzijos elitas itin pamėgo puošti namus Obiusono dirbtuvėse rankomis nuaustais, kad ir labai brangiais, kilimais. Liudviko XIV valdymo laikais, nusilpus Flandrijos (Belgija) audimo dirbtuvėms, meninių audinių gamyba Prancūzijoje pasiekė tobulumo apogėjų.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos

Tekstas bus pildomas. Mieli, dvarų savininkai, muziejų vadovai, jei ir Jūsų dvare yra gražios tekstilės, parašykite mums ir mes papildysime tekstą Jūsų eksponatais.

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Porcelianas Vakarų Europoje. MEISENO porcelianas (I)

Pradėję rašyti apie porcelianą ir išgvildenę jo ištakas jau užsiminėme, kad pirmoji porceliano manufaktūra Vakarų Europoje žinoma Meiseno pavadinimu ir veikia iki šiol. Tačiau po jos atsiradimo porceliano gamybos paslapčių, kad ir kaip jas saugant, neliko, ir pradėjo steigtis daug kitų porceliano gamyklų. Šiandien pradėsime svarbiausių Vakarų Europos manufaktūrų, įsteigtų iki XX a. ir pelniusių didžiausią šlovę. apžvalgą. Senųjų jų gaminių šiandien ieško kolekcininkai, pasirįžę sumokėti didžiausias sumas, o naujieji – tebebyloja kokybę ir gerą skonį.

Reikia labai gerai išmanyti porceliano istoriją ir specifiką, kad galėtum nustatyti jo amžių ir pasakyti, ar tai tikrai senosios Meiseno manufaktūros originalas.

Meiseno porcelianas tebesimėgauja šlove

Meiseno porcelianas, išsiskiriantis gausiu dekoru, yra žinomas dėl alegorinių figūrų, lėkščių, dekoruotų portretais, vazų su skulptūrinėmis gėlių ir gyvūnų detalėmis, laikrodžių rinkinių. Meiseno dirbinius charakterizuoja įvairiaspalvis, aukso, o ypač mėlynas dekoras. Porcelianas iki šiol vertinamas dėl karališkos elegancijos ir prabangos, bekompromisio jį gaminančių meistrų kokybės siekio.

Pradėjusi savo veiklą 1710 m. ir išlikusi iki šių dienų, Meiseno manufaktūra Vokietijoje kurį laiką dominavo rinkoje ir darė didelę įtaką Europos porceliano raidai. Juk iki porceliano atsiradimo žmonės naudojo medinius, molinius ar metalinius indus, nelygu jų finansinė padėtis. Augustas Stiprusis buvo pirmasis valdovas, kuris pakvietė savo svečius prie „Meissen” porcelianu serviruoto stalo. Porcelianas tapo jo galios ir turto simboliu. To meto politika buvo neatskiriama nuo diplomatinių dovanų, tad pasipylė didžiuliai porceliano užsakymai, jis buvo parduodamas svarbiausioms tuometėms Europos šeimoms. Pirmieji „Meissen” indai daugiausia buvo rytietiškų formų, dekoruoti Rytų motyvais, bottger chinoiserie arba kakiemon stiliumi. Tiesa, pirmieji indai buvo gana kuklūs, tačiau 1717 m. vienam iš manufaktūros meistrų sužinojus įvairiaspalvių dažų paslaptį, indai pradėti dekoruoti to meto olandų ir prancūzų žanrinės tapybos motyvais.

Dar daugiau šlovės Meiseno porceliano manufaktūra susilaukė 1735–1763 m., pradėjusi gaminti neįtikėtino sudėtingumo skulptūrinius kūrinius. Porceliano statulėlės buvo gaminamos šventiniams stalams puošti, o ne tik laikyti lentynose, kaip madinga šiais laikais. Skulptūros galėjo vaizduoti įvairiausias scenas: mitologijos, gatvės prekybininkų, įsimylėjėlių. Dizainas buvo kuriamas atsižvelgiant į užsakovo, o po to jau statulėlės savininko statusą, charakterį ir netgi humoro jausmą.

Porcelianą tiesiog įsimylėjęs Augustas Stiprusis visuomet kėlė kartelę aukštyn ir meistrus privertė įgyvendinti dar vieną idėją – jie sukūrė didžiulius porcelianinius gyvūnus: nuo egzotiškų paukščių iki dramblių ir raganosių. Šie gyvūnai buvo pagaminti Japonų rūmams Drezdene. „Skulptūrinio” klestėjimo periodu manufaktūroje dirbo žinomas menininkas Johannas Joachimas Kändleris. Šis skulptorius pasižymėjo gabėjimu įkvėpti daiktams gyvybės, perteikti dinamiško judėjimo jausmą. Jo šedevrai išliko žinomi ir labai vertinami iki šių dienų.

Gražūs porceliano gaminiai ir patrauklios kainų nuolaidos šiuo metu. Ieškokite ir ČIA

Skulptūriniai, įspūdingo dydžio gaminiai, dabar saugomi muziejuose.

Klasikinis Meiseno porceliano dekoras - svogūnas

Verta prisiminti ir klasikinį Meiseno porceliano dekoro motyvą – vadinamąjį svogūną, Vokietijoje žinomą „Zwiebelmuster“ pavadinimu. Vėliau šį raštą naudojo ir kiti gamintojai. Išgauti mėlyną spalvą, svogūno dekorui atlikti, buvo naudojamas kobalto pigmentas. Tai vienintelis pigmentas, galintis atlaikyti labai aukštą degimo temperatūrą. Meiseno mėlynojo svogūno motyvas yra labai populiarus jau beveik tris šimtus metų ir gerai įgudusių meistrų rankomis juo vis dar dekoruojamas Meiseno porcelianas. Įdomu tai, kad Meiseno manufaktūros veikla niekuomet nebuvo sustabdyta, netgi ir sunkiausiais laikais, per Antrąjį pasaulinį karą, kai manufaktūrai trūko tam tikrų medžiagų, pvz.,pritrūkus aukso spalvos, dirbiniai buvo dekoruojami ruda spalva.

Šiuolaikinius Meiseno meistrus įkvepia įdomios praeities kelionės, istorija, paveldas ir tradicijos, tačiau nepamirštama įsiklausyti ir į šiuolaikinių žmonių poreikius. Taigi kuriami labai dekoratyvūs, originalūs ir kokybiški dirbiniai, kurie kažkada įgaus ir antikvariato statusą. Beje, šiandien šioje gamykloje galima užsisakyti indus su savo portretu ar šeimai svarbiais simboliais ir tai iš tiesų yra puiki investicija ir palikimas ateities kartoms.

Svogūno raštas (ant lėkštutės viršuje) greičiausiai atsirado kopijuojant nematytą granato vaisių nuo rytietiškų porceliano gaminių.

Dekoro piešiniai būdingi senajam Meiseno porcelianui.

Meiseno porceliano logotipas

Seniausiems Meiseno porceliano kūriniams žymėti naudota AR – Augusto II monograma. AR – tai specialus ženklas, skirtas objektams, kurie buvo naudojami karališkuosiuose rūmuose ir gaminti Augustui Stipriajam ar jo sūnui. Kartais šiuo ženklu būdavo žymimos dovanos, sukurtos karališkiems lankytojams. Ženklas visada buvo piešiamas rankomis mėlyna spalva. Kūriniai, pažymėti „AR“ monograma, buvo pagaminti labai ankstyvomis Meiseno gamyklos dienomis – iki 1720 m. Suprantama, kad išgyvenę iki šių dienų jie yra labai reti ir brangūs, o dažniausia juos galima pamatyti muziejuose – rinkoje jų beveik nėra. Darbai, sutinkami interneto aukcionuose ar mugėse, pažymėti AR logotipu, greičiausiai tėra imitacijos, pagamintos XIX a. antroje pusėje. Nuo 1722 m. logotipe atsirado du sukryžiuoti kardai, kartais jie papildomi kokiu taškeliu ar žvaigždute, bet būtent kardai – dabar visų žinomas Meiseno porceliano logotipo simbolis. Tačiau, dėmesio, neapsigaukite: indas su kardų simboliu dar nieko nereiškia. Padirbus jį, nesunku padirbti ir ženklinimą. O Meiseno porcelianas nuo to niekada nebuvo apsaugotas.

Kokybiškas ir išskirtinis pietų servizas turi būti kiekvienuose namuose. SPAUSKITE ČIA

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Artimiausiu metu rašysime apie Austrijos Vienos porceliano fabriką.

Dvaro parkas – neatsiejama dvaro sodybos dalis

Tarp mūsų temų, menančių praeitį, visada buvo ir Lietuvos dvarai. O gražiausia viešėti tuose, kurie dar skendi ir parkų žalumoje. Žinoma, tokius dvarus geriausiai lankyti vasarą, kai pasivaikščioti gamtoje tinkamiausias oras. Taigi, kurie Lietuvos dvarai Jūsų laukia apsigaubę žalia ir žydinčia skraiste, į kuriuos laikas planuoti vasaros kelionę?

Peizažinių dvarų parkų mažai

Jei kartais pasakytumėte, kad niekada nebuvote dvaro parke, tai greičiausiai būtų netiesa, nes jei buvote Palangos gintaro muziejuje, tai reiškia ėjote ir dvaro parku, dar vadinamu Birutės vardu. Kodėl nuo to pradedu? O gi todėl, kad dvarų parkai kartais būna tokie dideli ir natūraliai harmoningi su gamta, jog gali pasirodyti, kad dvarai įkurddinti tiesiog gražioje gamtos vietoje. Tiesa yra kita: taip atrodo peizažiniai parkai, kuriuos turi vos keliolika Lietuvos dvarai. Dar daugiau – keli jų yra vieno talentingo kraštovaizdžio architekto iš Prancūzijos Eduardo Fransua Andrė (Edouard Francois Andre), gyvenusio 1840-1911metais, kūriniai. Visi parkai, prie kurių prisidėjo šis kraštovaizdžio genijus, buvo pasodinti prie grafų Tiškevičių dvarų. Taip atsirado Palangos, Lentvario, Užutrakio ir Trakų Vokės peizažinio tipo parkai. Tokio tipo dvaro parkui būdingas natūralumas, dirbtinių elementų įntegravimas į natūralų reljefą, maksimalus visų gamtos dovanų – tvenkinių, kalnelių, riedulių – išnaudojimas, kuriant kuo natūralesnį kraštovaizdį. Augalai parenkami taip pat būdingi tam kraštui, bet dažnai neapsieita ir be ezgzotikos, kad būtų kuo išsiskirti ir dėl ko pasipuikuoti.

Profesorius, Paryžiaus želdinių skyriaus vyriausiasis sodininkas,Versalio nacionalinės sodininkystės mokyklos dėstytojas, pirmosios Prancūzijoje Kraštovaizdžio architektūros katedros dėstytojas E. Andrė įkūrė apie 100 parkų Prancūzijoje, Anglijoje, Danijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Belgijoje, Šiaurės Afrikoje, Šiaurės ir Lotynų Amerikoje ir, žinoma, Lietuvoje. Samdyti šį sodininką reiškė gerą skonį ir didelius užmojus, tačiau rezultatai pramokdavo lūkesčius. Deja, ne visi dvarininkai išgalėjo samdyti tokio lygmens profesionaluus, todėl dažnai, kuriant aplinką, pasitenkinta ir mažesniais užmojais: kuklesnėmis, bet dailiomis alėjomis, tvenkiniais, fontanais, tilteliais, kriokliukais, įspūdingais gėlynais, kurie vėliau taip nedovanotinai buvo išnaikinti, kad mes iki šiol neturime jokios gėlynų kultūros, jei neminėsime, etnografinių gėlių darželių.

Kaip jau minėta žinomiausias peizažinio parko pavyzdys yra Palangoje, dabar tai Palangos botanikos sodas, supantis dvaro rūmus – Gintaro muziejų. Jame tris vasaras darbavosi ne Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė Eduardu, bet ir ir belgų dendrologas Beisenas De Kulonas. Parke buvo pasodinta per 500 medžių ir krūmų atvežtų iš Vakarų Europos botanikos sodų.

Palangos Gintaro muziejaus pastatą supa peizažinis parkas ir puošia geometriniai gėlynai. (www.gintarokelionė.lt nuotraukos, autorius Mindaugas Surblys)

Po Palangos vertėtų užsukti į Kretingos dvaro parką, kuris tarsi atsvara nuostabiam dvaro rūmuose įkurtam žiemos sodui. Vienų vadinamas mišraus stiliaus parku, kitų peizažinio irgi yra savitas ir labai įspūdingas netgi po visų praradmų. XIXa. viduryje įkurtas parkas ne kartą keitė savo veidą ir gražėjo, jame visko buvo daug: tvenkiniai, kriokliai, skulptūros, altanos, kaštonų alėjos, o Tiškevičiai jame augino netgi fazanus ir vynuogines sraiges. Tačiau karai suniokojo šį tobulą gamtos ir žmogaus kūrinį, išliko tik dalis liepų ir kaštonų alėjų bei seną istoriją primenantys priešais dvaro rūmus stūksantys šimtamečiai ąžuolai (nuotrauka prie įžangos), kurių storiausiojo kamienas yra 1,9 metro skersmens. Tačiau, kai parko išgelbėjimu buvo ir vėl susirūpinta, idėjų netrūko. Dabar lankytojus vilioja 2002 m. parke pastatytas Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu, sukurta įdomi erdvinė kompozicija su 13 skulptūrų iš ąžuolo, akmens ir metalo, kurios žymi senąsias Baltų kultūros tradicijas. Tai iš tiesų puiki vieta pasivaikščioti. Lankydamiesi Palangoje, raskite laiko ir Kretingos dvaro parkui – nesigailėsite.

Dabar lankytojus vilioja 2002 m. parke pastatytas Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu, sukurta įdomi erdvinė kompozicija su 13 skulptūrų iš ąžuolo, akmens ir metalo, kurios žymi senąsias Baltų kultūros tradicijas.

Kretingos dvaro sodyboje daug gražių vietų ir šimtamečių augalų.

( http://www.kretingosmuziejus.lt/ nuotraukos, autorė Jolanta Klietkutė ).

Tūkstantyje istorinių želdynų - įdomiausi atradimai

Bet šiandien Lietuvoje net sunku patikėti, kad yra priskaičiuota per 1000 istorinių želdynų, iš kurių didžioji dalis buvusių dvarų ir didikų rezidencijų teritorijose. Želdynų, kurie turėtų atminti XVII-XVIII amžius iš viso yra per 300. Gaila, bet yra labai mažai žinių apie renesansinius ir barokinius želdinius, gausiai papildytus mažosios architektūros – pavėsinių, tiltelių, terasų. Sunyko jų struktūra, architektūra, viskas, kas sudarė gausiausią XVII a. pabaigos – XIX a. parkų paveldą.

Tačiau naujam gyvenimui besikeliantys dvarai, neleidžia nunykti ir parkams. Todėl dėl parkų verta aplankyti jau minėtosios Palangos, Užutrakio, Švėkšnos, Gelgaudiškio, Paežerių, Plungės, Taujėnų, Renavo, Biržų pilies, Raudondvario, Burbiškio (Ir Anykčių rajone, ir Radviliškio), Baisogalos, Šešuolėlių, Bistrampolio, Pakruojo dvarvietes ir dvarus.

Kaip Prienų krašto patriotė pakviesiu pasivaikščioti ir po Balbieriškio (Prienų r.) dvaro parką, paglostyti jo šimtametes liepas. Šis angliško stiliaus parkas įrengtas XIX a. pradžioje, užima 10 hektarų ir jame geriausiai išsilaikė grafų Tiškevičių sodininko suformuota amerikinių liepų alėja, taip pat totoriniai ir ginaliniai klevai, europiniai maumedžiai. Reti augalai visada buvo parkų išskirtinumo požymis.

Ir jeigu jau apie juos, tai sukime į Švėkšną, pasižiūrėti kaip skleidžiasi, o rudeniop plevena vaiskiu geltoniu apie 18m aukščio ir 70 cm skersmens reliktinis dviskiautis ginkmedis – pats stambiausias ir gražiausias šios rūšies egzempliorius Lietuvoje. Didžiulė parko teritorija šiandien žavi ne tik ne tik puikiai sutvarkytu kraštovaizdiu, bet ir svarbiais kultūros akcentais – saulės laikrodžiu, medžioklės deivės Dianos skulptūra bei išskirtinio grožio ampyro stiliaus vila „Genovaitė“, kurią grafas Adomas Broel Pliateris 1880 m. pastatė savo mylimai žmonai. Visas Švėkšnos dvaro ansamblis vienas romantiškiausių iš aplankytųjų, tad mes dar būtinai į jį grįšime.

O dabar visai kitame Lietuvos krašte Paežerių dvare prie Vilkaviškio apglėbkime 400 metų senumo ąžuolą, pasivaikčiokime jo kaštonų alėja ar pasėdėkime paežerėje prie trijų tvenkinių kaskados. Dvaro rūmai puikiai restauruoti, o belvederinis neogotikinio stiliaus bokštas iš raudonų plytų yra vienas iš geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje. Nuo Paežerių – pirmyn į Gelgaudiškį (Šakių r.). Juk šio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, kurio struktūra, beje, gana sudėtinga, o istorija apipinta legendomis. Spėliojama, kad čia senovėje galėjo būti alkas, nes pagonys šventais laikė tuos miškus, kuriuose augo ąžuolai, liepos ir pušys. Visi šie medžiai auga čia nuo senų laikų. Parke įrengtas ir puikus pažintinis takas, kuriuo einant galima pasigrožėti ir retais medžiais: juodąja ir veimutine pušimis, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu. Sunku patikėti, kad vien didelių ąžuolų čia yra per keturis šimtus, kai kurie yra 26 m aukščio ir iki 1,5 m skersmens, o kur dar ketureilė sidabrinių klevų alėja? Parke daug įdomių, legendomis apipintų objektų: Asesoriaus kapas, Velnio kalnas, Baronkapinės (baronų Koidelių kapai), Pakaruoklių kalnas, tyro vandens šaltinėlis. O aikštelė „Žvaigždė“ – tai taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos. Pasakojama, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo ir tuo pačiu stebėdavo bėgančius žvėris.

"Genovaitės" vila Švėkšnos dvare ir netoli jos augantis ginkmedis.

Paežerių dvaras - tikras Suvalkijos perlas.

Paežerių dvaro parkas gali didžiuotis šimtamečiais ąžuolais ir vaizdinga ežero pakrante.

Legendomis apipintas Gelgaudiškio dvaro parkas vienas didžiausių ir įdomiausių Lietuvoje.

Apsilankę Burbiškio dvare (Anykščių r.) įsikūrusiame netoli Rubikių ežero turėjome progą pasigrožėti jo apylinkėmis pro drono akį.Vaizdingame Anykštos upės krante švyti iš stilingi rūmai – XIX a. neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Šalia jų rudens spalvomis dažėsi ir parkas, kuriame šiandien išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos – Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni pukiausių Anykščių krašte, o visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.

O štai kitas tokio pat pavadinimo dvaras tik Radviliškio rajone išgarsėjo jau ne vienus metus rengiamomis tulpių šventėmis. Tačiau mes į dvarą siūlytume sukti pavasarį, bet ne per šventę – tuomet visas dvrao parkas iš tiesų atsiskleis visu grožiu. Jūs galėsite pasigrožėti jo centrinėje dalyje esančiu tvenkiniu su 15 salų, 11 tiltų ir tiltelių, stabtelti ties kanalais, įkvėpti eglėmis, kazokiniais kadagiais ir europiniais maumedižiais kvepiančio oro. Parke iki dabar auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai ir gyvena apie 40 paukščių rūšių. Nuostabi vieta savitgalio išvykai, o be to, yra ir kur pernakvoti.

Burbiškio parku (Anykščių r.) grožėjomis rudenį.

Burbiškio dvaro parke (Radviliškio r.) gražu ne tik tuomet, kai žydi tulpės - rudeniop irgi.

O štai visai kitame Lietuvos krašte, Pakruojo dvare, kuriame pastaruoju metu tiek daug žydėjimo ir gražių projektų, jus pasitiks tiesiog milžiniškas parkas. Peizažinis dvaro parkas, kurio struktūra išlikusi iki šių dienų, buvo užveistas 1850 – 1860 m. Iš vienos pusės natūralią teritorijos ribą sudaro užtvenkta Kruoja, o iš kitos pusės teritorija aptverta lauko akmenų tvora. Parke auga apie 26 pavadinimų medžių, tarp jų dar prieš kelis šimtus metų pasodinti rečiausi augalai iš įvairių pasaulio kraštų. Priešais centrinius dvaro rūmus yra didelė veja, kurios pakraščiais einantys takai gale subėga į vieną, šiaurinės dvaro teritorijos dalies link vedantį taką, kuris baigiasi įspūdingais metalo vartais, skiriančiais dvi funkcines dvaro teritorijos dalis – pietinę ir šiaurinę. Augalinių ir heraldinių motyvų kaliniais puošti vartai, kuriais dvaro savininkas labai didžiavosi, buvo įsigyti Rygoje vykusioje parodoje. Šiemet šiame dvare ir vėl bus žydėjimo šventė, todėl kelionę čia planuokite vasarą.

Šiemet mes daug keliausime po dvarus ir būtinai aplankysime dvarų parkus, todėl ir šis straipsnis bus nuolatos pildomas, o jūs tyrinėkite savo savaitgalius ir planuokite vasaros maršrutus į gražiausių Lietuvos dvarų parkus.

Pakruojo dvaras gali didžiuotis ne tik nuostabiais dvaro statiniais, bet ir parko dydžiu bei grožiu. Ne veltui pastaruoju metu čia gimsta tiek puikių su augalais susijusių projektų.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ (medžiaga bus nuolatos pildoma)

Nuotraukos iš "Vintažo ženklų" archyvo (autoriai Silvija Žemaitytė, Rasa Žemaitienė, Laura Prascevičiūtė, Reda Brazytė, Giedra Bartas)

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Gintaras KAROSAS: „Išsaugoti dvarai – didinga Lietuva“

Visus šiuos metus aktyviai keliausime po įvairius Lietuvos dvarus, domėsimės jų architektūros savitumu, rinksime medžiagą apie juose gyvenusių žmonių istorijas, paveldo vertybes, kalbėsime apie bendravimo su vietine bendruomene formas, tiesiog grožėsimės tuo, ką geriausio jie išlaikė ir visa tai perteiksime savo skaitytojams. Taigi šiuo interviu ir pradedame mūsų naują projektą „Iš dvarų VAKAR – į mūsų ŠIANDIEN“. Pašnekesys su Lietuvos pilių ir dvarų (LPDA) prezidentu Gintaru KAROSU turbūt pati geriausia įžanga šiai temai, bandant apskritai suvokti Lietuvos dvarų situaciją šiandien.

Galbūt pirmiausiai papasakokite, kaip tapote asociacijos prezidentu, kiek Jums pačiam artima ši tema?

Aš labai anksti pradėjau savarankišką kultūrinę veiklą, 19 metų pradėjau kurti ir įkūriau Europos parką, ten dabar stovi ne viena mano skulptūra. Beveik tuo metu netoliese Vilniaus apylinkėse radau ir mane sužavėjusį Liubavo dvarą, bet jam atstatyti turbūt buvau gerokai per jaunas. Kurti ir atkurti du skirtingi dalykai ir atkurti yra daug sudėtingiau, reikia daugybės žinių, supratimo, matymo, žinojimo, todėl į jį grįžau tik po 12 metų, kai jau buvau sukaupęs reikiamą patirtį. Taip pat esu ir Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narys, būdamas 40 gavau visus kilmės įrodymo dokumentus, tad viskas, kas susiję su Lietuvos dvarų kultūra man nesvetima.

Kas liečia prezidento postą, tai juo kažkaip specialiai nesiekiau būti, tai visuomeninės pareigos, asociacija jau kurį laiką veikė, bet užšsiimti šia veikla man ir įdomu, ir prasminga. Pradėjus man vadovauti, sudėliojome veiklos prioritetus, išaugo asociacijos narių skaičius, dabar asociacijos veikloje dalyvauja per 60 narių. Man norėjosi, kad mūsų organizacija turėtų stuburą ir kryptingą veiklą. Užimdamas šias pareigas siekiu formuoti žmonių požiūrį, kad Lietuvos dvarai nėturėtų būti kažkokiu pasipuikavimo ar turtų demonstravimo objektu, o greičiau niša, kurioje galime realiai realizuoti mūsų rūpestį kultūros paveldu, ko pasekoje žmonės juose pajustų praeities dvasią ir jos svarbą šiandienai, o Lietuva taptų didingesnė.

Pradėjęs vadovauti asociacijai stengiausi, kad visa jos veikla taptų kuo atviresnė žmonėms, o dvarai – svarbia švietimo ir turizmo dalimi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką mes nuveikiame, kas pilyse ir dvaruose vyksta ir kuo jie svarbūs bei įdomūs. Kviečiame keliauti, lankytis, pažinti, matyti įvairius dvarų pjūvius. Juk vieni dvarai šiandien vertingi kaip architektūros ansambliai, kiti kaip iškilių asmenybių gyvenimo vietos, dar kiti kaip kaimiškų vietovių vieninteliai kultūros skleidimosi centrai.

Lietuvos pilių ir dvaru asociacijos renginio Alantos dvare akimirkos.

Projekto „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“ pradžios renginys Alantos dvare ir „Keliaujančio rakto“ įteikimas pirmiesiems keliautojams.

Skulptūros skirtos A. Goštautui pristatymas Baltų vienybės dienos proga Liubavo dvare.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos sambūris Rokiškio dvare per Rokiškio miesto jubliejų.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos renginys Zyplių dvare.

Ar atstatomam dvarui labiau pasiseka, kai jis priklauso savivaldybei, ar kai yra privatus? Kokia Jūsų patirtis?

Man atrodo, kad pagal šį kriterijų takoskyros akcentuoti nereikėtų. Negalima teigti, kad dvaras priklausantis savivaldybei bus gerai prižiūrėtas, o dvaras priklausantis privačiam asmeniui – blogai, arba atvirkščiai. Tai ne taisyklė. Juolab, kad didžioji dauguma privačių dvarų yra tokie pat atviri ir turi ką parodyti, kaip ir savivaldybėms priklausantys dvarai. Lietuvos dvarai juk mūsų nacionalinė vertybė ir dauguma saugomi valstybės obejektai, tad net jeigu jie privatūs, tai vis tiek privalo įsileisti lankytojus. Žinoma, gyvenantys dvare šeimininkai neturi laukti svečių kiekvieną minutę, bet susitarus, visada galima dvarus apžiūrėti, netgi tuos kur tik gyvenama. Dar daugiau – šeimininkai to dažniausiai nori, nes sutvarkius dvarą, yra ką papasakoti, kuo pasidalinti ir kuo pasidžiaugti – grįžtamasi ryšys svarbus ir jiems. Mūsų asociacijoje nėra tokių dvarų savininkų, kurie užsidarė ir nieko neįsileidžia, nors kartais tenka paskaityti žiniasklaidoje, kad štai atstatė, užsitvėrė ir jau nebepateksi. Bet tai daugiau išimtys. Kam gi malonu būti tokiu šeimininku ir tai apie save skaityti? Neseniai, švenčiant valstybių atkūrimo šimtmečius, Latvijos, Estijos ir mūsų asociacijos vykdė projektą „Pažinkime Baltijo dvarus“, buvo galima apžiūrėti 131 objektą, sukurta kviečianti keliauti bendra interneto svetainė. Džiaugiuosi, kad net trys mūsų asociacijos nariai priėmė turistus dvaruose nevykdydami jokios veiklos, o tik gyvendami, kitaip tariant, įsileido į savo namus.

Kokia mūsų dvarų situacija Baltijos dvarų kontekste?

Situacija skirtinga. Latvių dvarų stovis geresnis nei mūsų, jų asociacija skaitlingenė, ji siekia beveik 100 narių, nors mūsų šalyse dvarų kiekis istoriškai panašus. Tai rodo, kad jie jau veikė kryptingiau ir į savo veiklą nuo ankščiau siekė įtraukti tiek valstybius, tiek privačius dvarus. Latvijoje tarsi daugiau sąmoningumo šia tema, jie jau daug metų kvietė lankytis savo šalies pilyse ir dvaruose. Dabar ir mes, manau, neatsiliekame, skleidžiame žinias apie Lietuvos pilis ir dvarus, kviečiame žmones pažinti šį svarbų kultūros paveldą. Estijoje situacija dar kitokia. Ten daugumoje dvarų buvo įkurtos mokyklos, tad jie labiau išsaugoti, apšiltinti, mažiau sunykę. Dvarai Estijoje visada buvo suvokiami kaip švietimo židiniai ir tokiais liko. Taigi estai turi dvi asociacijas. Viena jungia dvarus-mokyklas, nes jos iki šių dienų jos veikia, o kita asociacija – visus likusius dvarus. Nors dvarų estai turėjo dvigubai mažiau nei mes ir latviai.

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad atsitiko keistas dalykas. Didžioji dalis ES lėšų per dalybas atiteko vis dėlto ne dvarų, o turizmo sodybų šeimininkams. Tuo metu turizmo sodybos buvo tarsi prioritetas, dabar dauguma jų visai nepopuliarios. Buvo pasirinktas, mano nuomone, lengviausias kelias, bet ne geriausias.

Kiek padėti atstatyti Lietuvos dvarus privatiems asmenims buvo ir yra šiandien suinteresuota valstybė, ar jai rūpi, kad atsirastų vis nauji kultūros židiniai, kad Lietuvą puoštų atgimstantys dvarai, o bendruomenių gyvenimą įvairintų juose vykdoma veikla?

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad atsitiko keistas dalykas. Didžioji dalis ES lėšų per dalybas atiteko vis dėlto ne dvarų, o turizmo sodybų šeimininkams. Tuo metu turizmo sodybos buvo tarsi prioritetas, dabar dauguma jų visai nepopuliarios. Buvo pasirinktas, mano nuomone, lengviausias kelias, bet ne geriausias. Kitas klausimas: kodėl net ir turėdami galimybę privačių dvarų savininkai parama pasinaudojo mažiau nei valstybinių? Atsakymas čia labai pragmatiškas. Valstybinis sektorius turi kur kas didesnius intelektualinius gebėjimus rašyti projektus ir jis laimėjo prieš privatų. Be to, buvo numatytos ir skirtingos sąlygos, kurios atšiauresnės ne valstybiniam sektoriui, t. y. reikalaujama didesnio kofinansavimo. Dabar jau vėl galvojama apie paramos programas ateinančiam laikotarpiui, kurios dar turėtų būti ir diferencijuotos. Skirtingi objektai, skirtingi poreikiai turėtų būti įvertinti skirtingai, pavyzdžiui, pažengusiems ir pradedantiesiems. Parama galėtų būti ir kaip kompensacinis mechanizmas. Bet privatūs dvarai turi savo privalumų, kalbant apie atstatymą: darbai gali ilgiau vykti, valdytojas gali būti tas pats žmogus metų metus – nėra kadencijų, lengviau vykdyti tęstinę veiklą. Taip pat būtų naudinga sukurti būtiniausių gelbėjimo priemonių programą, kurią sąlyginai galima būtų pavadinti „stogų“ programa, kadangi daugumos paveldo pastatų irimą galima išgelbėti uždengus jų stogą. Taip sutvarkyti stogai išgelbės autentiškas sienas, o turėdami tai, kažkada galėsime tvarkyti objektus toliau.

Keliaukite ir domėkitės, nustebsite, kokie turtingi ir įdomūs Lietuvos dvarai.

O daug dar Lietuvoje dvarų, kurie neturi savo šeimininko, nors ir nėra galutinai sugriuvę, galėtų turėti perspektyvų papuošti Lietuvą, vykdyti kultūrinę misiją?

Vien Kultūros vertybių registre tokių objektų yra virš 500. Dauguma jų sunkiai pastebimi, nes yra kaimuose ir atokiose vietovėse, į kurias reikia važiuoti žvirkeliu, tad kartais susidaro įspūdis, kad viskuo, kas vertingiausia jau pasirūpinta. Iš tiesų tai sritis, kurioje galima ir reikia daug dirbti, o kad verta, tai nėra ko ir įrodinėti. Kaip atrodytų Lietuva, jei nebūtų pilių ir dvarų? Na, tiesiog nykiai. Jei bažnyčios kažkiek ir kompensuotų vaizdą, bet kraštovaizdis būtų neįdomus. Ir netgi jei dvaruose nieko nevyktų, tai jų egzistavimas vis tiek kelia pasidžiavimo jausmą, demonstruoja valstybės ir tautos stiprybę. Taigi, jei ši sritis žmogui yra įdomi, artima ir jis turi žinių ar nori gilintis, galima imtis tvarkyti dvarą. Tai be galo įdomus procesas, ir, paprastai, daug pasitenkinimo teikiantis, jei pavyksta, rezultatas. Prieš metus į asociaciją įstojo Čiulų dvaro prie Molėtų savininkas. Begriūvantį šveicariško tipo medinuką jis atstato be galo kruopščiai, preciziškai, daug dirba su tyrėjais, jokio atmestinumo. Tai milžiniškas darbas, bet kažkada, manau, bus pasiektas džiuginantis rezultatas ir atkurtas didelę vertę turintis objektas Lietuvai.

Ką daryti, kad Lietuvos dvarai ir jų kultūra skambėtų garsiau?

Informacijos gausa ir sklaida – svarbus faktorius. Kita vertus, kultūros paveldo pažinimas nėra paprastas dalykas, to reikia norėti, turėti kažkokį žinių pagrindą ir tuo žmogaus per prievartą sudominti negali. Bet skleisti žinią ir kelti visuomenės samoningumą, be kita ko, ir mūsų asociacijos pareiga. Beje, šiuo metu vykdome projektą „Pažinkime Lietuvos dvarus“. Rašome ir publikuojame straipsnius apie mūsų šalies pilis ir dvarus, jų svarbą valstybei.

Kodėl naudinga tapti asociacijos nariu?

Valdytojai ir savininkai jaučiasi stipresni, gali išsakyti savo pageidavimus – mes komunikacijos su valdžia ruporas ir kuo mūsų daugiau, tuo mes geriau girdimi. Be to, nariai gali komunikuoti tarpusavyje, keistis patirtimi, praktika, nes visų rūpesčiai panašūs. Darome ir įvairius renginius, kurie vyksta vis kitame dvare, o tai irgi plečia akiratį, skatina gražias intencijas, kviečia skleisti gėrį, formuoja bendrystės jausmą. Man pačiam visada labai skauda širdį dėl nykstančio kultūros paveldo. Juk kiek jo neišsaugosime – tiek didingos Lietuvos prarasime. O juk taip norisi, kad mūsų Lietuva būtų didinga.

Ačiū, to ir linkime.

Gintaras Karosas:

"Pradėjęs vadovauti asociacijai stengiausi, kad visa jos veikla taptų kuo atviresnė žmonėms, o Lietuvos dvarai – svarbia švietimo ir turizmo dalimi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką mes nuveikiame, kas pilyse ir dvaruose vyksta ir kuo jie svarbūs bei įdomūs. Kviečiame keliauti, lankytis, pažinti, matyti įvairius dvarų pjūvius".

Apie pašnekovą trumpai

*Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narys (kilęs iš bajoriškos šeimos), herbas Uszacki.

*Skulptorius, pirmųjų Lietuvoje kraštovaizdžio dailės ir architektūros kūrinių autorius. Knygų ir fotografijų autorius.

* Europos parko muziejaus po atviru dangumi įkūrėjas ir Europos parko 55 ha kraštovaizdžio autorius. 1991 metais pastatė pirmąją skulptūrą Europos parke – „Europos parko simbolį“. Be šio kūrinio, Europos parke stovi šio kūrėjo „LNK infomedis“, „Europos centro monumentas“, „Jūsų patogumui“, „Vieta“, „Pamatai/Langas“, „Nuo svajonės iki dabar“, „Besikeičiantys“, „Ženklas“, „Siena“, „Kultūra“, „Kristijonui Donelaičiui“ ir kiti. 2001–2006 m. Europos parke sukūrė skulptūrinės architektūros Edukacijos centrą.

*Liubavo muziejaus įkūrėjas, Liubavo dvaro paveldo ir kraštotyros tyrėjas. 2012 m. Europos kultūros paveldo kongrese už Liubavo malūno restauravimą ir pritaikymą muziejui Gintarui Karosui įteiktas Europos Sąjungos kultūros paveldo prizas ir „Europa Nostra“ apdovanojimas, vadinamas kultūros paveldo „Oskaru“.

*Nacionalinės pažangos premijos laureatas.

Skulptūrinės architektūtos Edukacijos centras Europos parke.

Liubavo dvaro malūnui suteiktas „Europa Nostra“ medalis.

Gintaras Karosas pagal senelės liniją yra kilęs iš bajoriškos giminės, kuriai už nuopelnus kare suteiktas Ušackių (Uszacki) herbas, Avinėlio (Junosza) herbo atmaina. Heraldikoje avinėlis simbolizuoja kantrybę, ištvermę, drąsą. Bajorystė gauta XVII a. viduryje per karus su Maskvos valstybe.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Liudo Masio, pašnekovo ir "Vintažo ženklų" archyvo.

Rubriką "Iš dvarų VAKAR- į mūsų ŠIANDIEN" remia

Tiffany šviestuvai švies amžinai ir visame pasaulyje

Pakabinamas Tiffany šviestuvas, stalinė Tiffany lempa ar toršeras ir spalviškai derantis geras kokybiškas kilimas... Tai beveik ir viskas, ko reikėtų, kad kambarys taptų originalus, individualus ir savitas. Tad tegul jūsų namuose žaidžia spalvoti Tiffany vitražų zuikiai, tegul atsiranda spalvų - gyvenimas turi būti spalvotas. Mane tos mozaikinės, įvairiausiomis spalvomis švytinčios lempos, žavi jau labai seniai, todėl aš ir leidausi į spalvotą jų pažinimo kelionę. Kviečiu ir jus.

Svaiginanti Tiffany šviestuvų istorijos pradžia

Tiffany ir Tiffany stiliaus (kas yra ne tas pats) šviestuvai žinomi visame pasaulyje jau daugiau kaip šimtą metų. Speciali jų gamybos technologija jau XIX a. pabaigoje leido gaminti sudėtingiausių raštų vitražinius langus, lubas ar sukurti interjerinius spalvoto stiklo gaminius, kurių didžiają daugumą sudarė įvairiausi šviestuvai. Spalvotos vitražo lempos, toršerai ir lubiniai šviestuvai ir šiandien dažna prekė antikvariatuose bei sendaikčių parduotuvėse. Dažna, bet ar sena, dažna, bet ar vertinga? Apie viską iš pradžių.

Tiffany pavadinimą šie spalvoto stiklo gaminiai gavo nuo meistro, kuris sukūrė specialią darbo su stiklu techniką, vardo. Tai buvo amerikiečių menininkas Luisas Komfort Tiffany (1848 – 1933), garsaus juvelyro Šarlio Tiffany (Amerikietiška Tiffany juvelyrikos kompanija egzistuoja iki šių dienų, red.past.) sūnus, laikomas vienu žymiausių savo laikmečio dizainerių ir vitražo meistrų. Iki jo atradimo, tokios vitražo gaminimo technikos nebuvo. Jis studijavo Paryžiuje, rinkdamas informaciją apie stiklo ir darbo su juo galimybes, aplankė daugelį šalių, visada ieškojo kažko naujo ir neįprasto. Beje, nepermatomą drumstą stiklą, dar vadinamą opaliniu, išrado amerikietis dailininkas – monumentalistas Johanas La Fargas. Dirbdamas su juo, Tiffany susipažino su opalinio stiklo technologija bei daiktų iš jo gamyba. Grįžęs į tėvynę – JAV, jis netruko sukurti savo to paties studiją „Tiffany Glass Company”. Jis dirbo su turtingais klientais, padėjo kuriant privačius namus ir interjerus, taip pat biurus ir bažnyčias. Baltųjų rūmų priėmimo sales taip pat dekoravo Tiffany studija. Vėliau oficialiai buvo sudaryta sutartis, kad patys vitražai, šviestuvai ir opalinis stiklas bus vadinami Tiffany vardu, tačiau technologija nebuvo užpatentuota ir, užbėgant už akių visai istorijai, galima pasakyti, kad šiandien ją naudoti gali visi kas tik nori. Taigi ryškūs vitražai, kuriuos anksčiau buvo galima pamatyti tik bažnyčiose, rūmuose ir kituose viešuosiuose pastatuose, dabar galėjo atsirasti ir puošti kiekvienus namus. O kai savo stiklo gaminių pavyzdžius Tiffany pristatė Paryžiaus parodoje 1900 m., jis iš karto pelnė pasaulinę šlovę ir vitražą beveik akimirksniu pavertė nauja meno forma.

Luisas Tiffany kūrė vitražus, bižuteriją ir lempų gaubtus, tačiau didžiausia jo aistra vis dėlto buvo vitražai. Jis laikė juos ypatingu dalyku, tarsi dviejų pasaulių riba: prieš vitražą ir už jo. Vitražas skleidžia natūralią šviesą, tačiau slepia tai, kas yra už lango, o interjeras tuo pačiu nušvinta ryškiausiomis spalvomis. Jam tai atrodė tikra magija. Tikra magija ir buvo, tik sukurta talentingo meistro.

Tiffany merginų skyriuje - tik netekėjusios

Vis populiarėjant Tiffany lempoms, XIX a. pabaigoje Tiffany pradėjo samdyti darbininkus, daugiausiai, anot įvairių šaltinių, tik netekėjusias mergaites. Kodėl netekėjusias? Tai galėjo prasidėti nuo vienos istorijos. Pasirodo, kuriant Tiffany gaminių raštus daugiausiai prisidėjo menininkė Klara Driscoll. Tai yra, ne pats Luisas sukūrė daugelį ornamentų, o skyriuje, neoficialiu pavadinimu „Tiffany Girls“, dirbusi Klara, sugalvojo didžiają dalį šviestuvų gėlių motyvų. Visterijos, narcizai ir Luiso mylimi bijūnai buvo jos fantazijos vaisius. Gimusi 1861 m. Ohajo valstijoje, netoli Klivlendo ji domėjosi menu ir baigė dailės meno mokyklą Metropoliteno dailės muziejuje. Ten Tiffany ją pastebėjo ir 1888 m., kai Klarai buvo 27 metai, pasamdė. Pirmasis jos darbas buvo narcizai. Per savo karjerą Klara sukūrė 30 įvairių stiklo motyvų. Garsusis laumžirgis, kuris spindėjo parodoje Paryžiuje 1900 m., taip pat yra jos kūrinys. Klara pas Tiffany dirbo 20 metų, o 1909 m. susituokė ir nutarė palikti kompaniją. Po to Luisas Tiffany greičiausiai ir uždraudė darbuotojams tuoktis, nes tikėjo, kad asmeninis gyvenimas ir šeima trukdo kurti ir dirbti.

Klara Driscoll pas Tiffany dirbo 20 metų, ji sukūrė didžiają dalį šviestuvų gėlių motyvų. Visterijos, narcizai ir Luiso mylimi bijūnai buvo jos fantazijos vaisius, laumžirgis - irgi.

Pasaulyje yra išleista daugybė albumų su Tiffany darbų pavyzdžiais. Žiūrint originalų nuotraukas pradedi suvokti, kaip toli šiandienos kūriniams iki tų, ką prieš gerus šimtą metų kūrė meistas Tiffany. (Šviestuvų fotografijos iš albumo).

Blėstantis Tiffany šviestuvų populiarumas

Tačiau XXa. pradžioje Tiffany lempų populiarumas ėmė blėsti. Modernistai teigė, kad šių lempų stilius per daug įmantrus ir dekoruotas turtingiau, nei derėjo prie naujojo stiliaus. Tad 1930 m. „Tiffany Glass Company” užvėrė duris, o po trijų metų mirė ir Luisas Tiffany. Daugiau nei 20 metų Tiffany lempos buvo užmarštyje, jų niekam nereikėjo. Čia verta prisiminti vieną istoriją iš Amerikos istorijos muziejaus Niujorke. Šiam muziejui savo 132 Tiffany lempų kolekciją padovanojo vienas kolekcininkas. Paklaustas, kaip prasidėjo jo kolekcija, jis prisiminė, kad pirmają pačią tikriausią Tiffany lempą su žmona nusipirko dėvėtų daiktų parduotuvėje 1935 metais, už 12,5 dolerio. Ji jam taip patiko, kad jis pradėjo tas, tuo metu gerokai atpigusias, lempas supirkinėti. Iš viso kolekcijoje buvo surinkta per 200 gražiausių originalių egzempliorių. Štai kokia puiki tai buvo investicija, nes dabar Tiffany lempos aukcionuose kainuoja tūkstančius ir net milijonus dolerių.

Tiffany šviestuvai sugrįžo visiems laikams

Į madą šie meno kūriniai grįžo 50-ųjų viduryje ir su dideliu triumfu. Nuo tada Tiffany lempos jau niekada nepigo, o daugybė gamintojų ėmė gaminti naujas lempas, naudodamiesi Tiffany sukurta technologija. Kai kurie gamintojai naudojosi ir Tiffany fabrike sukurtais raštais, kai kurie interpretavo, o dar kiti kūrė savus. Tiffany technologija paplito po visą pasaulį, po visą pasaulį paplito ir lempos sukurtos pagal ją. Tačiau nepainiokime ir nevadinkime jų tikruoju Tiffany ar antikvariatu.

Kodėl Tiffany šviestuvai vėl tapo populiarūs? Atsakymas paprastas … kokybė, meistriškumas ir unikalumas. Pirmieji Tiffany šviestuvai visada buvo gaminami laikantis aukščiausių standartų. Kiekvienas stiklo elementas buvo nupjautas tiksliai suderinant su šalia esančiu, o rankinis visų elementų litavimas, apjungiant juos į visumą buvo ta technika, kurios dėka ir atsirasdavo puikus ir unikalus darbas, interjerą puošiantis ne tik kaip objektas, bet ir savo šešėliais, suteikiančiais paslapties ir unikalumo kiekvienoms luboms. Džiugu, kai kokybė rūpi ir šiuolaikiniams gamintojams, tačiau taip yra ne visada.

Tiffany stiliaus šviestuvai interjere

Floristinės temos buvo vienos mėgstamiausių Luiso Tiffany. Tai bylojo apie jo potraukį gamtai ir gėlėms. Sukurti tokius raštus buvo labai sudėtinga: reikėjo išpjaustyti ir paruošti daugybę nesimetriškų, sudėtingos formos atskirų elementų, puikiai derančių tarpusavyje. O juk niekada nebuvo apsiribota viena gėle – buvo kuriamos turtingos kompozicijos su kabančių vynuogių, obuolių ir kriaušių vaisiais, gėlių puokštėmis. Pačiam Tiffany labiausiai patiko motyvai su bijūnais, bambukais, rytietiškomis aguonomis, narcizais, puansetijomis ir daugeliu kitų gėlių. Luiso Tiffany meniniai sugebėjimai ir meilė augalams bei detalėms buvo pagrindiniai veiksniai, nulėmę Art Nouveau stiliaus šviestuvų sėkmę XIX ir XX amžių sandūroje ir padarę juos populiariais iki šių dienų.

Kokybiški Tiffany stiliaus pakabinami šviestuvai, stalinės lempos ir toršerai yra meno kūriniai, originalūs interjero elementai, spinduliuojantys šilumą ir jaukumą. Kadangi spalvoto stiklo gaminiai yra ryškūs, neturėtumėte piktnaudžiauti lempų skaičiumi viename kambaryje. Kambaryje gali visiškai užtekti Tiffany kabančio šviestuvo ir stalinės lempos. Raštų motyvas galėtų būti tiek vienodas (iš vienos serijos), tiek ir skirtingas – čia jau skonio reikalas. Tiffany lempų spalvų paletė yra plati, todėl jums reikia pasirinkti lempą, derančią prie jūsų interjero spalvinės gamos, arba priešingai – kontrastas taip pat visada madingas.

Apie Tiffany šviestuvų ir vitražų kūrimo techniką

Pirmoji Tiffany lempa buvo pagaminta iš stiklo gabalėlių, likusių nuo pagamintų vitražų ir specialiai juos sulitavus. Galbūt tai buvo net atsitiktinis išradimas. Naudodamas savo įrangą ir įrankius, meistras suteikė stiklo gabaliukams norimą formą ir sudėliojo pirmąjį lempos eskizą. Kruopščiai išvalęs kiekvieną gabalėlį, ant jo kraštų užklijavo ploną vario juostelę (foliją) ir pamažu juos lituodamas tarpusavyje sukūrė bendrą lempos vaizdą. Galiausiai atsargiai išvalė lempą nuo litavimo likučių, pašalino dulkes ir juostos likučius, kad niekas netrukdytų šviesos šešėliams išpuošti visų lubų. Jei trumpai, tai vitražuose iki tol naudotą švininį profilį pakeitė varinė folija. Dirbti tapo paprasčiau, o galimybės atsivėrė platesnės. Tokia stiklo sujungimo technologija leido sukurti įmantrius ir sudėtingus ornamentus, o gaminiai tapo lengvesni. Tapo įmanoma išgauti tūrines figūras su lenkimais. Patyrę Tiffany meistrai kūrybiškai žaidžia ir su įvairiausio skaidrumo stiklais, vieni beveik nepermatomi, o kiti spalvoti, bet beveik skaidrūs – dėliojant ornamentą, šviesos žaismas taip pat labai svarbus. Paprastai Tiffany gaminių kūrėjai patys stiklo negamina, perka jį pas tiekėjus ir jau tada naudoja savo dirbiniuose. Amerikoje iki šiol egzistuoja įmonė gaminanti tokių spalvų ir skaidrumo stiklus, kokius savo manufaktūroje naudojo Tiffany. Tiffany taip pat išpopuliarino grublėto stiklo drapiruotę. Minkšta šildomo stiklo plokštė buvo deformuojama gamybos proceso metu, išgaunant reikiamas „raukšles“. Šis metodas dažnai buvo naudojamas, kuriant didelius vitražus su lapijos ir augalų motyvais.

Senieji Tiffany studijos darbai buvo ženklinami įvairiais ženklais, kurie per dešitmečius kito. O Amerikoje tebegaminamos Tiffany naudoto stiklo kopijos.

Tiffany šviestuvai šiandien

Mūsų dienomis senoji kompanija „Tiffany Glass Company”, kurios senieji gaminiai yra patys vertingiausi ir medžiojami kolekcininkų, jau nebeegzistuoja. Į peripetijas kas, ką nupirko, užpatentavo ar tęsia, nedrįsime gilintis – kita tema. Tačiau įspūdingi stiklo darbai, dabar jau kaip meno kūriniai, iki šiol tebedaro įtaką dekoratyvinei dailei visame pasaulyje, daug gamintojų kuria Tiffany stiliaus gaminius ir tai daro puikiai. Turbūt kiekviena šalis turi meistrų, įvaldžiusių Tiffany tehnologiją ir kuriančių puikius darbus šiomis dienomis. DĖMESIO: tai, ką mes matome daugumoje antikvariatų turėtų vadintis ne Tiffany, o Tiffany stiliaus gaminiais. Beje, didžioji jų dalis yra pagaminti ne kur kitur, o Kinijoje. Žinoma, yra ir senesnių gaminių, kurių gimimo kilmę nustatyti sunku ir kurie gali būti pagaminti bet kurioje šalyje ir bet kurio gamintojo, kuris kuria TIFFANY STILIAUS gaminius. Geriausiu atveju tai gali būti pusšimčio metų vintažinės lempos. Ir vadintis vintažinėmis tik tada, jei yra pagamintos kokybiškai ir gerų meistrų. Todėl labai juokinga matyti, kai antikvariatas užrašo pardavinėjantis autentišką Tiffany lempą už 200 eurų. Klaidos čia yra dvi, nors dar neaišku, kas turėta galvoje rašant autentiška. Jei tai, kad tai senosios Tiffany manufaktūros gaminys, tai taip beveik negali būti, nes prilygtų stebuklui – Luiso Tiffany gaminti šviestuvai yra muziejų ir kolekcininkų taikinys, bet kokiame senturgyje sunkiai randamas. Kad autentika net nekvepia byloja kaina, nes jei jau pardavinėjamas originalas, tai tokia kaina būtų neišmanymo viršūnė. Bet kadangi ji yra tokia, tai greičiausiai pardavėjas tiesiog apgaudinėja JUS ir kalba bet ką, gal net tai, ką jūs norite girdėti.

Kodėl Tiffany stiliaus šviestuvai brangūs?

Gerų gamintojų senesni ir net visai nauji Tiffany stiliaus gaminiai taip pat kainuoja daug – šimtus ir tūkstančius. O kodėl tiek daug mums paaiškino ir netgi praktiškai parodė Tiffany gaminių kūrėja Kira Bugajeva („Tiffany Art Vilnius“). Pasirodo iki šių dienų jie kuriami tik rankiniu būdu, o procesas, nors ir nesudėtingas, bet labai ilgas. Nediduką šviestuvėlį meistras kuria apie dvi savaites.

Ką reiktų žinoti, norint įsigyti kokybišką Tiffany stiliaus darbąą? Vitražo lempos patrauklumą sukuria įspūdingi stiklo deriniai – skaidrūs ir opaliniai, tekstūriniai ir lygūs, blizgūs ir matiniai, skirtingų spalvų, įdomių atspalvių … Stiklo detalių parinkimas yra pati įspūdingiausia, kūrybiškiausia ir sunkiausia darbo dalis. Su stiklo gabalėliais meistras žaidžia tarsi dailininkas su dažais, o tada lempa tampa meno kūriniu ir puošia jūsų namus tarsi paveikslas. Be to, ji turi būti graži ir dieną, ir uždegus šviesą – naktį. Išradingai ir meniškai sudėlioti spalvų schemą ypač svarbu lempoms su gėlių ir kitų augalų motyvais, garsiesiems laumžirgiams, žuvims ir voratinkliui. Rinkdamiesi lempą atkreipkite dėmesį į šį aspektą. Kitas momentas – naudojamo stiklo kaina. Tai priklauso nuo stiklo kokybės. Kira pademontravo nelygų, murziną stiklą iš Kinijos ir gražiai švytintį iš Nyderlandų. Nuostabus stiklas gaminamas JAV, kartais klientai prašo tiesiog įrėminti jo gabaliuką – jis pats kaip meno kūrinys. Geras stiklas kainuoja daug, kiniškas kur kas mažiau, tačiau kokybė nesulyginama.

Dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį, tai rašto sudėtingumas ir detalių kiekis. Sukurti floristinių motyvų šviestuvą iš 1000 detalių sudėtingiau nei iš geometrinių detalių, kurių 200. Kuo stikliukai smulkesni, tuo kaina didesnė, nes juos surinkti ilgas ir sudėtingas procesas. Rinkdamiesi Tiffany stiliaus šviestuvą, pirkėjai turėtų atkreipti dėmesį ir į „siūlių“ kokybę. Kuo stikliukų sujungimai lygesni, siauresni, neužeinantys ant stiklo, tuo geriau. Sulydžius vario foliją, spalva lieka šviesi – lydmetalio. Todėl dažniausiai siūlės dengiamos patina. Ji būna juoda, ruda arba vario. Sendinimo efektas gražu ir dera prie šios stilistikos.Taip pat reikėtų įvertinti metalinių detalių kokybę. Stalinių lempų ir toršerų kotas gali būti kokybiškas arba ne, meniškas arba paprastas, o tai irgi įeina į gaminio kainą.Tiffany stiliaus šviestuvai nėra didelė retenybės, gamintojų daug, pasiūla irgi nemaža, bet rinktis juos reiktų labai atidžiai.

Tiffany stiliaus gaminio pamoka pas Kirą Bugajevą:

1. Ant norimos plastiko formos išpiešiamas stikliukų eskizas ir sunumeruojamas.

2. Tas pats eskizas perkeliamas ant popieriaus, iškerpamos sunumeruotos popierinės detalės.

3. Kiekviena popierinė detalė dedama ant pageidaujamos spalvos stiklo ir apibrėžiama markeriu.

4. Kiekviena stiklo detalė išpjaunama pagal kontūrą ir sunumeruojama.

5. Stikliuko kraštai šlifuojami ir apvyniojami lipnia vario folija. Visi stikliukai lituojant jungiami į visumą.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Už konsultaciją, rengiant straipsnį, dėkojame Kirai Bugajevai („Tiffany Art Vilnius“, http://tiffanyartvilnius.com/ ).

Namai Kaune, kurie saugo istorijas. Žmonių ir daiktų

Galbūt kai kam pasirodys, kad tai veikiau panašu į muziejų, o ne į namus, kuriuose gera gyventi. Tačiau kai užaugi tarp senovinių baldų, kai vitrinose laikomi kolekciniai indai prireikus atkeliauja ant valgomojo stalo, o pusryčiauji rankoje laikydamas šimtametį sidabrinį šaukštelį, kaip namie jautiesi ir atsidūręs kieno nors dvare. Būtent taip, pastebi tėvai, jaučiasi jau ketvirtoji šių namų gyventojų karta. O trečiosios atstovai su palengvėjimu atsidūsta – verta buvo visa tai išsaugoti vien dėl atžalų bruožo jaukiai jaustis bet kokioje aplinkoje. Tai Lilijos ir Stanislovo Šarūno namai Kaune, kuriuose „gyvena“ daug istorijų, prisiminimų ir daiktų.

Odontologijos pradininkas

Pirmojo šių namų savininko profesoriaus Stasio Čepulio skulptūrinis portretas tebepuošia jo buvusią biblioteką. Ji tokia, kad bet kuris rimtas bibliofilas netektų ramybės. Stasys Čepulis gydytojams odontologams yra toks pats autoritetas kaip gamtininkams Tadas Ivanauskas, kuris, beje, taip pat buvo šių namų svečias.

Profesorius Stasys Čepulis yra legenda, žmogus, padėjęs Lietuvos odontologijos mokslo pamatus. Jis įkūrė Vilniaus universiteto Stomatologijos katedrą ir kliniką, nesustojo mokyti studentų net tuomet, kai Antrojo pasaulinio karo metais universitetas buvo uždarytas. Studentai susirinkdavo, o prasidėjus patalpų patikrinimui, išsiskirstydavo.

„Tuo metu profesorius su žmona dėl bombardavimo paliko savo butą Gedimino prospekte ir gyveno Valakampiuose. Vertingiausi daiktai, pavyzdžiui, tarpukariu pirktas persiškas kilimas, buvo paslėpti slėptuvėse, įrengtose prie vieno skvero. Butą, palikdavo atrakintą, kaip ir visas jame esančias spinteles. Mat reikėjo, kad į jį, reikalui esant, t.y. fugasinei bombai pataikius į pastatą, greitai galėtų patekti namo sargienė, su kuria buvo sutarta, kad ji gesins prasidedantį gaisrą. Dėl to pilni namai buvo pristatyti indų su vandeniu. Karui baigiantis, ateidavo ir kareivių. Žinoma, kad užrakintas spintelių dureles išlauždavo – juk smalsu. Todėl profesoriaus žmona Elena, kuri jau tuo metu buvo antikvarinių daiktų kolekcininkė, sumanė viską laikyti atvirą, o ant stalo dar palikdavo ir keletą butelių su alkoholiu“, – pasakoja Lilija Čepulienė.

Jai profesorius ir jo žmona buvo tarsi uošviai, nors iš tiesų jie jos vyro Stanislovo Šarūno seneliai. Tačiau jie anūką augino patys ir paskui gyveno tame pat name su jauna pora bei jų vaikais. Tačiau tai buvo vėliau, kai profesoriaus šeima persikėlė į Kauną.

Elena ir Stasys Čepuliai vestuvių dieną.

Svečiuose pas Tadą Ivanauską Obelynėje.

Neplanuotas persikėlimas

1944 m. Stasys Čepulis įkūrė Respublikinę centrinę medicinos biblioteką ir jai vadovavo iki 1946 metų. Taip pat toliau dirbo ir Vilniaus universiteto (tuo metu – Vilniaus valstybinio universiteto) Stomatologijos katedros ir klinikos vedėju. Tačiau 1950 m. buvo nutarta odontologų studijas perkelti į Kauną. Ten buvo perkelta ir profesūra. Čepuliams buvo paskirtas butas Maironio gatvėje.

Elena Čepulienė jau ne vienerius metus buvo rūpinusis išskirtiniais daiktais savo namams, todėl kai atsikėlė į naująjį butą, jai teliko apsiverkti. Niekas ten netilpo, tebuvo galima viską sandėliuoti ir laukti geresnių laikų.

„Elena buvo kilusi iš senos vilniečių Gudolaičių šeimos. Bernardinų kapinėse yra palaidotos penkios tos šeimos kartos. Elena ir jos sesuo Gertrūda anksti liko našlaitėmis, mat tėvai mirė prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių mergaitės pateko į E. Vileišienės įsteigtą internatą, o vėliau giminaičio kunigo finansuojamos išvyko mokytis į Lenkiją. Elena studijavo namų ūkio ekonomiją, Gertrūda – pedagogiką. Kadangi buvo našlaitės, visas atostogas ir šventes praleisdavo Lenkijos dvaruose, svečiuodamosis pas savo bendramoksles“, – pasakoja Lilija.

Tad gražūs daiktai iš visos Europos, prieš šimtmečius gaminti baldai, indai, šviestuvai ir tekstilė Elenos Čepulienės gyvenime atsirado anksti. Ir visam laikui tapo tuo, ką ji norėjo turėti ir galėjo atpažinti. Moteris, beje, kol neturėjo vaikų, nebuvo tipiška tarpukario laikų ponia – dirbo pagal įgytą specialybę, mokydama žmones visko, kas susiję su namų ūkiu – nuo gyvulio skerdienos ruošimo iki banketams tiekiamo maisto gaminimo ir vaikų skalbinių priežiūros. Namuose išsaugotos net jos ir sesers mokytojos senos vizitinės kortelės.

Namai Kaune su užmoju

Bet grįžkime į Kauną. Stasys Čepulis čia ne tik kūrė mokymo bazę ir klojo odontologijos pagrindus pokario Lietuvoje, bet buvo ir paklausus praktikuojantis odontologas. Taigi šeimai Kaune, Žaliakalnio šlaite, buvo skirtas sklypas namo statybai. Name iškart buvo įrengtas ir profesoriaus darbo kabinetas su atskiru įėjimu pacientams. Verta paminėti, kad vėliau, Stasiui Čepuliui vadovaujant, Kauno klinikose pradėjo veikti eksperimentinė dantų implantacijos laboratorija – pirmasis toks centras visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

„Elena viską darė su užmoju. Ji svajojo apie savo namus, bet neįsivaizdavo jų kitaip, kaip imant lenkiškų dvarų pavyzdį. Turint omenyje sunkų metą, buvo keblu, tačiau ji gavo tai, ką norėjo. Nors name tėra septyni kambariai, išlaikyta visa tipiška dvaro struktūra, įskaitant masyvius laiptus, vedančius tiesiai į rytietišką kambarį. Tokį egzotišką, skirtą kolekcijoms ir įdomiems daikčiukams, kadaise turėjo visi dvarai“, – pasakoja Lilija, ne vienerius metus gyvenusi šalia Elenos ir girdėjusi daugybę jos pasakojamų istorijų.

Beje, iš gatvės pusės Čepulių namas neatrodo prabangus ar kuo nors itin išskirtinis. Visas jo grožis atsiskleidžia iš šlaito pusės. Apačioje – žiemos sodas, o pirmajame ir antrajame aukštuose erdvios pusapvalės terasos – balkonai. Būtent jose buvo smagu vakaroti ir vaišinti draugus. Saugant tų pasisėdėjimų privatumą, vienoje terasų netgi buvo pakabintos užuolaidos. O ir kompanija rinkdavosi ne prasta. Kaimynystėje gyveno žymus scenografas Liudas Truikys su gyvenimo drauge, operos soliste Marijona Rakauskaite, kuri net sovietmečiu teturėjo tik JAV pilietės pasą. Kai profesoriaus šeima atsikraustė į Žaliakalnį, Liudas Truikys kaip tik buvo didelėje valdžios nemalonėje: visą dešimtmetį be oficialaus darbo, pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Bet tai netrukdė profesoriaus Stasio Čepulio ir menininko Liudo Truikio draugystei ir tiems pavakarojimams už užuolaidų. Tikra Kauno bohema. ,

Pertvarkyta oranžerija ir svetainė

„Namo rūsyje buvo įrengta antra virtuvė, skirta atsargoms žiemai ruošti, tikra rūkykla, ledainė ir fotolaboratorija, mat vienas profesoriaus sūnų, šiuo metu garsus chirurgas onkologas Vytautas Čepulis, tuo metu domėjosi fotografija. Žiemos sodas buvo su laistymo sistema ir augalai augo ne vazonuose, bet grunte. Net pati stebiuosi, kad tą sodą pertvarkiau, nors šiaip namus labai pagarbiai saugau tokius, kokie jie buvo“, – sako Lilija.

Moteris prisipažįsta nelabai tikėjusis tapsianti ir viso šio palikimo šeimininke, mat Elena Čepulienė visada skelbdavo, kad jos kolekcijos atiteks nebent M. K. Čiurlionio muziejui. Dar viena vieta, kurią taktiškai, bet pagal šiuolaikinius poreikius pertvarkė Lilija, yra namų svetainė. Joje išliko šviestuvas, kelios antikvarinės žvakidės ir vienetinės puošmenos. Pavyzdžiui, marmurinė kondoro skulptūrėlė. Šio paukščio plunksnų pilki raštai yra tiesiog natūralus akmens margumas.

Svetainėje stovi ir indauja su senoviniais puodeliais, kabo seni paveikslai, tačiau minkštieji baldai nauji. Tai italų menininkės Danielos Lucato autorinis kūrinys, pritaikytas būtent šiai vietai ir priderintas prie šimtamečio persiško kilimo spalvų. Staliukas – italų firmos „Savio Firmino“. Šioje svetainėje filmuotas ne vienas filmas – Gyčio Lukšo „Žalčio žvilgsnis“, Broniaus Talačkos „Devyni nuopuolio ratai“, Samsono Samsonovo „Grynai angliška žmogžudystė“, kuriame vaidino legendinis rusų aktorius Aleksejus Batalovas ir lietuvė Eugenija Pleškytė. Pasak Lilijos, rusų kino studijos už tokią natūrą, kuri tikdavo prabangiam užsieniui pavaizduoti, labai dosniai mokėdavo,

Svetainėje nėra daug dekoro detalių, tačiau visos jos puikiai dera tarpusavyje. Didžiausia svetainės puošmena šimtametis persiškas kilimas, kurį Elena Čepulienė įsigijo Vilniaus turguje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai prie jo italų menininkė Daniela Lucato derino svetainės baldų ir langų tekstilę bei dizainą. Dėmesį patraukia ir marmurinė kondoro skulptūra. Jos autorius Paul Zeiller, kurio darbai aukcionuose datuojami 1880 -1915 m. „Paukštis tikrai kondoras iš grifų giminės, bet per persikėlimus jam, kaip pasakojo močiutė, vienas "pavyduolis" numušė snapą . O mažasis anūkas Šarūnas iš sklulptūros apačios iškrapštė visus medalius laimėtus įvairiose parodose,“ – pasakoja Lilija Čepulienė. Už jo stovi, beje, ypač gražus senovinis krištolinis punšo indas ir dvi įspūdingos žvakidės.

Rytietiškas kambarys

Name praktiškai nepakeistas išliko rytietiškas kambarys. Jo kolekcija buvo nemenkai papildyta tais laikais, kai lietuvių antikvariato neoficialūs pirkliai palaikė glaudžius santykius su Maskva ir Sankt Peterburgu, tuomečiu Leningradu.

„Buvo laikotarpis, kad iš ten atveždavo daugybę įdomių daiktų, tik, gaila, istorijos buvo dažnai nutylimos. Pavyzdžiui, didžiulė smilkalinė, pagal legendą ir fotografijas, tikėtina, gali būti net iš Stalinui skirtų dovanų nuo Mao Dzeduno. Japoniškus daiktus, norėdami papildomai užsidirbti, gabendavo Maskvos didžiojo teatro artistai, kurie bene vieninteliai daug gastroliavo užsienyje. Ir tai nebuvo itin brangu, kaip dauguma įsivaizduoja. O štai po Maskvos olimpiados, apie 1980 metus, antikvariatas labai pabrango“, – pastebi Lilija.

Beje, labai tikėtina, kad užsakant eksponatus rytietiškam kambariui, talkino ir Liudas Truikys, kurio namuose taip pat buvo nemenka rytietiškų meno kūrinių kolekcija. Rytietiškame kambaryje namiškių dažniau vadintame holu, kabanti briedžio galvos iškamša buvo itin pamėgta profesoriaus Tado Ivanausko. Į namuose ruošiamus banketus garsusis gamtininkas visada atvykdavo pusvalandžiu anksčiau, kad su gero romo taurele galėtų pasėdėti ir pasigėrėti briedžio galva. Tarpukariu T.Ivanauskas buvo entuziastingas ir mėgstamas dailininkų, literatų ir bibliofilų salonų svečias.

Rytietiškame kambaryje daug unikalių piešinių ant šilko, įrėmintų siuvinėjimo ir lankstinių rankdarbių. O štai ši įspūdingo dydžio smilkalinė manoma, kad galėtų būti Kinijos komunistų partijos lyderio Mao Dzeduno dovana Stalinui. Sunku įsivaizduoti, bet po Stalino po Maskvos antikvariatus pasklido daug jam dovanotų daiktų iš specialiųjų fondų ir juos galėjo įsigyti visi, kam tai tai rūpėjo.

Daiktai negali būti svarbiausi

Visą gyvenimą turėjusi tarnaičių, kurias pagarbiai vadino ne kitaip kaip savo pagalbininkėmis, ponia Elena, stropiai kolekcionavusi antikvarines vertybes, nepavertė šių daiktų kultu.

„Man įstrigo keletas smagių scenų. Mindaugas, mūsų sūnus ir Elenos proanūkis, sėdi ant laiptų. Elena šluotos kotu suka senovinio laikrodžio rodykles, kad išlįstų ir užkukuotų namelyje besislepianti gegutė. Mat tai pradžiugintų mažą berniuką. Arba ramus jos balsas, tariantis, kad visi žymūs dailininkai pasirašydavo savo kūrinius. Mat vaikai „pasirašė“ ant senovinio 1842 metų prancūziško gobeleno“, – su šypsena prisimena Lilija Čepulienė, su pagarba ir atsakomybe sauganti bei tęsianti namo Žaliakalnio šlaite istoriją.

Viena mėgstamiausių Lilijos Čepulienės spalvų mėlyna ir jos atspalviai, todėl be šios spalvos neapsieita ir namo interjere. Melsvos lubos puikiai tinka prie 1842 m. siuvinėto kilimo, o jų fone ypač išsiskiria lengvas, ažūrinis šviestuvas. Tiesa, jis jau šių laikų gaminys, bet puikiai derantis su senovišku kilimu tiek spalviškai, tiek savo faktūra. Sienos kilimas, dažniausiai šeimoje įvardijams kaip gobelenas iš tiesų yra ne austas, o siuvinėtas kryžiuku atskiromis dalimis, kaip manoma, viename iš Prancūzijos vienuolynų. Išsiuvinėtos atskiros dalys apjungtos į vieną visumą dekoratyviomis siūlėmis. Kambarys, kuriame jis kabo specialiai buvo paaukštintas, kad šis nuostabus darbas tilptų.

Liucija SABĖ (svečiuotasi 2017m.)

Vitos Tamoliūnės nuotraukos

FOTOGRAFĖS Ramunės PIGAGAITĖS medžioklė

Mylėti galima viską. Net daiktus ir net jų radimo istorijas. Frankfurte gyvenanti fotomenininkė, mums jau bent neakivaizdžiai gerai pažįstama Ramunė Pigagaitė apie kiekvieną iš savo įsigytų daiktų turi ką papasakoti. Ir pasakoja labai įdomiai. Romantiškos nuotraukos ir dar romantiški radybų pasakojimai juk įdomu visiems, kas irgi ieško daiktų iš praeities.

Geros būklės tokio tipo lagaminai Vokietijoje kainuoja 50-80 eurų.

Svaiginanti lagamino karjera

Šį kokių 1940-50 m. gimimo amerikietišką užjūrio kelionėms skirtą lagaminą pirkau Frankfurto blusturgyje. Įdomu tai, kad visi tokie lagaminai yra su asmeniškais savininko inicialais, atspaustais drobėje. Šis priklausė ponui HMJ. Prisimenu, kad jį pardavinėjęs vaikinas teigė, jog tai jo senelio lagaminas, bet man uždengus inicialus, nežinojo savo senelio vardo.

Nežinau, kodėl, bet vos man jį įgijus ir paviešinus jo nuotrauką, jis tapo „žvaigžde“: iš pradžių juo susidomėjo viena televizijos studija, norėjusi jo įsigijimo ir fotografavimo istoriją pristatyti laidoje apie sendaikčius, o dar po kiek laiko sulaukiau skambučio iš vieno Frankfurto teatro ir sutariau šį milžinišką, šviesia drobe aptrauktą lagaminą, parduoti jiems kaip spektaklio rekvizitą.
Taip ir iškeliavo jis su teatro mašina į netolimą kelionę senamiestyje esančiame teatre. Gal scenoje jis ir vėl „plaukia“ per Atlantą? Nemačiau dar to spektaklio.

Indas su Kalėdų nuotaika

Žiūrėdama į šį indą, tiksliau į jo fotografiją, nes jis jau parduotas, visuomet prisimenu ypatingą jo įsigijimo istoriją. Praėjusių metų žiemą, prieš Kalėdas važiavau į Štutgartą aplankyti savo senos draugės. Žiema tais metais buvo labai aikštinga: pavasarines temperatūras staiga keisdavo pūgos.
Taip ir nutiko: belikus kokiai 50 km iki Štutgarto patekau į pūgą ir norėdama ją pralaukti, nusukau į kažkokį kaimelį, kurio pavadinimo iki šiol nežinau. Ir ką jūs manote: kaimelio aikštėje vyko blusturgis, deja, dėl blogo oro sparčiai mažėjantis. Už vieno stalelio kantriai stovėjo mažulytė senučiukė su raudonais kaip obuoliai skruostais. O jos prekės – tai vąšeliu nertos servetėlės, vilnonės kojinės, keletas žvakidžių ir šis nuostabus žalvarinis indas. Trumpai, bet maloniai paplepėjusi su močiute apie keistą šių metų orą bei artėjančias Kalėdas, įsigijau ji. Šiandien šis indas jau puošia puošia vieno lietuvio namus, o aš žiūrėdama į jo fotogafiją, galvoju apie sniegą, Kalėdas, nertas servetėles bei raudonus obuolius.

Tokio stiliaus indų sendaikčių turguose galima rasti už 10 – 30 eurų.

Tokie lūpdažiai nepigūs – jie kainuoja iki 120 eurų.

Sekreteras su sidabrine staigmena

Šio sidabrinio Art Deco stiliaus dizaino lūpdažio įsigijimo istorija išties ypatinga. Prieš keletą metų, įsirenginėdama dabartinius savo namus, ilgai ieškojau nedidelio, elegantiško rašomojo stalo, kuris būtų ne vien darbo stalas, bet ir elegantiškas baldas. Žodžiu, sekretero moteriai ( vok. Damensekretär). Mano paieškos ilgus mėnesius buvo bergždžios: jeigu atrasdavau kažką tinkamo, tai baldas būdavo arba neįkandamai brangus, arba toli važiuoti jo pasiimti. Žodžiu, nesisekė.

Mano dukra buvo ką tik išsilaikiusi vairavimo teises ir mes kiekvieną vakarą, garsiai klausydamos muzikos važinėdavom po vakarinį miestą. Jos vairavimo džiaugsmas trukdavo gerą valandą ir aš galėdavau daugiau ar mažiau atsipalaidavusi, žvalgytis pro langą į apšviestus ir be užuolaidų kambarius, vaikštinėjančias poreles ar tiesiog į šalikelę – ką labai mėgstu. O ten, tam tikromis dienomis išties būdavo į ką paspoksoti! Kartą į mėnesį žmonės iš namų išnešdavo nereikalingus baldus, kurie sekantį rytą būdavo surenkami pro šalį važiuojančios milžiniškos šiukšlių mašinos ir čia pat vietoje sutraiškomi toje mašinoje įrengtos sistemos. Kiek antikvarinių lobių yra taip skausmingai pabaigę savo gyvenimą baisu ir pagalvoti!

Taigi muzikai garsiai skambant aš ir pamačiau jį – senąjį senosios damos sekterą, liūdnai stovintį šalikelėje: stop!!! Suklykiau nesivaldydama ir galva trenkiausi į stiklą, nes dukra tiesiog pakėlė rankas ir kojas ir automobilis šoktelėjęs sustojo. Įsitikinusi, kad ji sveika, iššokau į gatvę ir pripuoliau prie savo baldo, kurio aš taip ilgai ieškojau. Bambėdama dukra padėjo man šį lobį įkelti į mašiną, bet jos nuotaika buvo galutinai sugadinta. Mano džiaugsmui, nes aš vos nusėdėjau vietoje, svajodama kuo greiciau šį seną baldą ramiai išglostyti, apžiūrėti ir ištepti medžio aliejais.
Susipažinimo procesas su nauju radiniu visuomet vyksta skambant klasikinei muzikai ( paskutiniu metu – vinilams!) ir aš, atidarinėdama ir vėl uždarinėdama stalčiukus bei dureles, valydama jas bei poliruodama, sekretero viduje atradau jį – šį nuostabų, sudabrinį, koralo akmenimis išpuoštą, viduje veidrodėliu pagražintą itališką lūpdažį! Ar gali būti žmogus laimingesnis nei aš buvau tą vakarą?! Senoji dama man perdavėme ne tik tik savo sekreterą, bet ir savo asmeninį palinkėjimą! Taip namuose ir atsiranda netikėti daiktai, o atmintyje nugula gražiausios prisiminimų istorijos.

Padėkliukas su komplimentu

Veidrodinis padėkliukas dviem mažiems rytinės kavos puodeliams į lovą. Jai ir jam. Arba dviem antikvariniams kvepalų buteliukams – jos ir jo. Paryžiuje, Strasburge ar kur nors Provanse. Kažkur Prancūzijoje, nes pirkau jį pas vieną Elzaso sendaikčių pardavėją. Linksmą, gyvybingą prancūzą, jau priešpiet laimingą po kelių taurių raudono vyno, o gal tiesiog įsijautusio į puikią sendaikčių turgaus atmosferą. Kiek norite už tą padėkliuką, klausiu, mintyse jau matydama save dar užsimiegojusią, bet jau apsikabinusią mažytį espreso puodelį. Jo atsakymas buvo ilgas prancūziškas sakinys, kurio aš, deja, nesupratau. „Je ne parle francais“, – buvo mano atsakymas. Teatrališkai apsisukęs ant vienos kojos, dramatiškai pakeltu balsu jis kreipėsi į savo kolegą: „Tai mano svajonių moteris, bet ji nekalba prancūziškai!“

Keista, bet šį sakinį kažkodėl supratau, tik neparodžiau sau vidiniai šypsodamamasi. Pirkimo – pardavimo aktą sutvarkėme su jo šiek tiek vokiškai kalbančiu draugu.
Manau, kad tai buvo Art Deko stiliaus padėkliukas, vis tik greičiausiai nuo kvepalų buteliukų. Pasidžiaugusi juo kurį laiką pati, aš vėliau perleidau jį moteriai iš Lietuvos. Gal irgi kažkieno svajonių moteriai.

Tekstas Ramunės PIGAGAITĖS, nuotraukos autorės

Daugiau menininkės fotografijų FB RP Vintage

VINTAŽINIS STILIUS pagal Lindą

Mes – JAV, Kalifornijoje, Santa Rosa mieste, centriniame, istoriniame ir pačiame brangiausiame McDonald rajone. Dauguma namų čia statyti XX a. išvakarėse, bet tebestovi iki šiol ir kainuoja kur kas brangiau nei kitose miesto vietose. Buvusi nekilnojamojo turto agentė Linda A. LOCKE svetingai atveria savo nediduko, žalumoje paskendusio Viktorijos epochos namelio, statyto 1900 m., duris ir kviečia užeiti į jos jaukius namus, kuriuose karaliauja vintažo filosofija. Ji čia gyvena nuo 1985 m. Gyvena kitaip nei dauguma ir niekam nesistengia patikti. Dar daugiau - jos gyvenimo būdas tikrai ypatingas. Gal vintažinis net bendrąja prasme.

Nuo tapybos iki fechtavimosi

Linda galėtų nusipirkti daug gražių ir modernių daiktų, nes turi pakankamai lėšų, tačiau jos gyvenimo filosofija ir prioritetai kiek kitokie. Visą gyvenimą ji ne tik dirbo tiesioginį darbą, augino vaikus, bet ir vis kažko mokėsi ir net neblogai išmokdavo. Jos namus šiandien puošia tik jos pačios tapyti paveikslai, ji puikiai groja klavišiniais, lanko smuiko pamokas ir, nepatikėsite, bet moka net fechtuotis. Dar viena moters aistra – kelionės. Vos suranda laiko, išsirengia pasidairyti po pasaulį. Štai ir dabar laukia kelionė į Angliją, kur ji žada pasivaikščioti piestiesiems skirtais ilgų maršrutų takais. Paklausta, ar vienai nebus nuobodu, Linda atsako, kad vienai kaip tik geriausia: nei prie ko derintis, nei ko laukti. Juk kelionės tikslas – kuo daugiau pamatyti.

Į namų buitį moteris investuoja minimaliai, ir taip buvo visada. Sako, kad ją tenkina visi daiktai iš praeities. Dar daugiau, ji visiškai įsitikusi, kad būtent seni daiktai yra kur kas geresnės kokybės ir tikrai verta juos saugoti. Ji taip ir elgiasi: kaskart daiktus atnaujina, vis prižiūrėti ir derina tarpusavyje. Kai kurie daiktai yra dar iš jos tėvelių namų, kai kurie pirkti per vadinamuosius „garažų išpardavimus“, kur žmonės tiesiog parduoda savo daiktus, kai kurie sendaikčių turguose ar antikvariatuose, o yra tiesiog padovanotų draugų. Sunku įvardinti Lindos namų stilių, bet žodis „vintažiniai“ puikiai juos apibūdina. Juk dauguma daiktų yra 1920 – 1940 . ir gana stilingi. Pačiai Lindai irgi nesvetima ši sąvoka.

Du kambariai – viena erdvė

Pagrindinė namo erdvė, kažkada buvusi su stikline pertvara, dabar sujungta į vieną, bet išlaikiusi tarsi dviejų kambarių funkcijas. Pirmosios dalies centras yra židinys – tai poilsio zona, antrojoje dalyje – svarbiausia vieta skirta stalui su kėdėmis, kas byloja apie valgomojo funkciją. Linda šypsosi, kad prie stalo dabar valgoma retai, už tai dažnai lošiama kortomis su kaimynais.

Kambaryje daug patogių ir įvairaus stiliaus fotelių, anot Lindos, nežinai, juk kur norėsis atsisėsti, gausu ir spintelių bei komodėlių. Tačiau labiausiai jai patinka sofa, kurios gobeleną ji neseniai atnaujino. Sako, kad tikrai būtų galėjusi nusipirkti naują baldą, bet kelių dešimtmečių senumo sofa labai patogi ir puikiai tinka jos erdvėje. O be to, buvo labai smagu pasirinkti norimą audinį. Šiuo atveju – ryškiai raudoną su gėlėmis. Sofa dar labiau pagyvino ir taip jau neliūdną namų erdvę.

Palubėse besisūpuojantys šviestuvai yra dar iš tų laikų, kai kambarys turėjo pertvarą, taigi nėra labai suderinti, bet jie abu labai patinka šeimininkei, ir ji nežada jų keisti. Vienas atiteko drauge su namu, o krištolinis senovinis – dovana iš Ispanijos. Linda džiaugiasi, kad visada drįso gyventi kaip nori, nebuvo nei madų, nei standartų įkaitė. Už norą kažkam patikti ar kažką atitikti jai visada buvo svarbiau originalumas ir individualumas.

Skrudintos duonos komplektėlių kolekcija

Turi Linda kuo numalšinti ir kolekcininkės aistrą. Senovinė indauja pilna skrudintos duonos laikiklių komplektėlių. Iš tiesų šie daikčiukai labai populiarūs arbatos šalyje Anglijoje. Į komplektą dažniausiai įeina arbatinukas, arbatos puodelis, grietinėlės indelis ir skrudintos duonos laikiklis, nors būna jų ir pavienių. Lindai jie pasirodė tiesiog įdomūs bei dekoratyvūs, ir ji jau daug metų neatsispiria pagundai savo kolekciją papildyti vis naujais eksponatais. Kiek jų yra šiandien, niekas neskaičiavo, bet nuo gausos ir spalvų tiesiog raibsta akys.

Vintažinis stilius dera su skiautiniais

Kita moters aistra – skiautiniai. Jų galima aptikti visur: svetainėje, vonioje, tačiau labiausiai jie pastebimi miegamuosiuose. Lindai tai lyg savotiški meno kūriniai. Nusipirkusi skiautinių lovatiesę už 20 dolerių, ji sako, jog jaučiasi tarsi kažką apvogusi: juk kiek darbo reikėjo šiems rankdarbiams. Miegamasis irgi moteriškai spalvingas. Lindai patinka jame vyraujanti rožinė spalva, tad prieš fotosesiją ant spintos ji dar pakabina ir rausvą suknelę. Čia iš tiesų daug rausvos spalvos, o tapetai tikri vintažiniai – su gėlėmis. Linda šypsosi, kad antrų tokių niekur neranda, tai ir nekeičianti, nes šie jai be galo gražūs.

Kambarėlis – nuomai

Vieną iš savo kambarių Linda nuomoja portalo www.airbnb.com keliautojams. Jaukiame kambarėlyje, kuriame daiktų labai minimaliai, lova užtiesta skiautinių lovatiese. Lindai netrukdo nuolat jos namuose besikeičiantys žmonės. Priešingai, ji mėgsta bendrauti, pasišnekučiuoti, papasakoti apie savo miestą, nes ji ir pati yra prisiekusi keliautoja.

Apie vintažinio stiliaus vonią ir prastuvą

Visai nedideliame Lindos namelyje yra du vonios kambariai. Vienas skirtas svečiams ar nuomininkams, jame įrengta patogi vonia, o antrajame, įkurdintame šalia miegamojo, yra dušo kabina ir praustuvas. Bene įspūdingiausias namų baldas ir yra spintelė po praustuvu. Be galo fotogeniškas baldas tikrai patekęs tarsi iš Viktorijos laikų labai tinka jam skirtoje nišoje. Iš tiesų – tai buvusi spintelė, kuriai Linda pritaikė naują stalviršį, praustuvą ir viskas labai dailiai sulipo. Gražią kompoziciją dar papildo ir jaukus vitražinis langelis. Moteris prisipažino, kad kartais jai patinka keisti daiktų funkciją ir dažniausiai tas jai puikiai pavyksta. Svarbu tik nesugadinti vertingo daikto, o šiaip daiktų kultas jai nebūdingas, tad eksperimentų imasi drąsiai, o kai tik kyla kokia nors idėja, būtinai ją įgyvendina.

Rasa KUNCAITĖ

Jurgitos PAUŽAITĖS - MAŽEIKOS nuotraukos

Apie skiautinius

Labiausiai skiautiniai suklestėjo Amerikoje. Naujųjų gyventojų – kolonistų žmonos (daugiausia britės ir olandės) atsivežė ne tik būtiniausių apyvokos daiktų, bet ir supratimą, kaip siūti skiautes. Sunkiomis kolonistų gyvenimo sąlygomis ši siuvimo technologija įgalino iš senų drabužių pasisiūti šiltus apdarus, o pasitelkus fantaziją, sukurti visai naują, buičiai reikalingą daiktą. Amerikoje ir dabar skiaučių menas yra populiaresnis negu Europoje: vos ne kiekviename mieste veikia moterų susibūrimai – skiautininkių gildijos, organizuojamos pasaulinės meno parodos, kursai visoms norinčioms išmokti šio meno paslapčių. Europoje skiautiniai išpopuliarėjo tik per pastarąjį dešimtmetį. Norvegija, Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija – tai šalys, kuriose ši meno šaka labiausiai klesti.

Skiautinių menas atėjo iš gilios senovės. Istoriniai šaltiniai teigia, kad net kai kurios Egipto faraonų skulptūrėlės, išdrožtos iš dramblio kaulo, pavaizduotos su skiautinių apsiaustais. Apie skiautinius žinojo kinai, o kryžiuočiai, traukdami į kovas į Rytus ar Vakarus, po sunkiais šarvais užsivilkdavo kimštus ir dygsniuotus drabužius.

Skiautinių pėdsakai veda ir į Senovės Persiją, Graikiją, Romą. Viduramžiais, atsiradus margintoms medžiagoms, iš jų skiautelių pradėti komponuoti raštai, susiūti iš įvairiausių geometrinių formų. Anglijoje, prieš ištekėdama, mergina turėdavo pasiūti vienuolika lovos antklodžių, o dvyliktąją, kimštinę, pati gaudavo dovanų iš jaunikio šeimos. Skiaučių antklodėje būdavo sudėliojami būsimos šeimos simboliai: jūreivio, mokytojo ar žemdirbio.

Skiautiniai nebuvo vien prasčiokų užsiėmimas: žinoma, kad Škotijos karalienė Marija Stiuart, valdovė, įkalinta kovoje dėl sosto, kalėjime siuvo skiautines lovatieses. XV-XVI a. skiautinių technika išplito Indijoje, ypač gaminant visame pasaulyje žinomus Kašmiro šalius. Atskirai išausti įvairių formų audinių gabaliukai buvo sujungiami į vieną gaminį.

Anksčiau ir dažnoje lietuvio sodyboje būdavo ne tik austinių, bet ir iš skiautinių pasiūtų užtiesalų, užvalkalų. Deja, tai liko praeityje, dabar šių senųjų darbų galima aptikti tik muziejuose. Lietuvoje skiautiniai žinomi jau kelis šimtus metų. Etnografiniame muziejuje saugomi du XX a. pradžios skiautininiai kilimėliai.

Tiesa, šiuo metu skiaučių menas atgimsta ir Lietuvoje, nors skiautiniai pas mus dar nėra tokie populiarūs, kaip Vakarų Europoje ar Amerikoje. Lietuvoje tik pavienių darbštuolių pastangomis ugdomos naujos tradicijos ir steigiami klubai, kuriuose moterys dalijasi vienos su kitomis savo patyrimu ir sukauptomis žiniomis.

Napoleono baldų tiekėjai – Žakobų dinastija

Garsi prancūzų baldininkų Žoržų Žakobų (Georges Jacob) dinastija gyvavo 1765 - 1847 metais. Tėvas, du sūnūs ir anūkas kūrė visokius tuo metu madingus baldus ir tuo pačiu turėjo savo išskirtinį stilių. Jis buvo amžininkų mėgdžiojamas, o vėliau net pavadintas „Žakob stiliumi“. Originaliais šių meistrų baldais buvo apstatytos karališkos menės ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Po Prancūzijos revoliucijos jais susižavėjo Napoleonas ir Žozefina, kurios miegamajam ir buvo sukurtas vienas prabangiausių, brangakmeniais dekoruotų baldų.

Iš vynuogyno- į Paryžių

Žakobų šeimos dirbtuvės, kuriose vienu metu dirbo apie 300 meistrų, buvo įkurtos jų pradininko , o ne paveldėtos, gautos per vedybas su ankstesnio meistro dukra, arba iš jo išpirktos, kaip buvo įprasta tuo laikmečiu. Tai dar viena sėkmingo stiprios asmenybės pradėto verslo istorija baldininkystės aukso amžiuje, kai kiekvienas gaminys buvo gaminamas kaip vienetinis.

Istorija prasidėjo nuo paauglio našlaičio, kurio šeimos likimas galėjo susiklostyti visai kitaip. Žoržo Žakobo vyresniojo, baldininkų dinastijos pradininko, tėvas Burgundijoje augino vynuoges. Jei ne jo mirtis, 15 metų vaikinukui nebūtų didelio reikalo iškeliauti į Paryžių. Tačiau taip susiklostė, kad po tėvo mirties našlaitis nukako į sostinę, kad taptų tolimesnio giminaičio Žano Batisto Leružu (J.-B. Lerouge) mokiniu jo dirbtuvėse. Jose, pagal griežtas tuo metu gyvavusių amatininkų cechų taisykles, buvo gaminamos lovos ir sėdėti skirti baldai.

Žoržas Žakobas susipažino su ten dirbusiu pameistriu Lui Delanua (L. Delannois), kuris jam padarė didžiulę įtaką. Būtent į draugo, tapusio meistru, atidarytas baldų dirbtuves dirbti pameistriu išėjo ir Žoržas Žakobas. 1765 m., būdamas 26 -erių, lygiai po 11 metų mokymosi, jis įgijo meistro vardą ir kiek vėliau įkūrė savo dirbtuves. Pradėjo nuo garsiojo Šarlio Bulio darbų pamėgdžiojimo, o vėliau sukūrė savitą stilių.

Trys Žakobų kartos

Žoržo Žakobo (Georges Jacob, 1739–1814) verslą pratęsė du jo sūnūs Žoržas Žakobas jaunesnysys (Georges II Jacob, 1768–1803) ir Fransua Onorė Žoržas Žakobas, prie kurio vardo dar prijungtas ir šeimos valdų pavadinimas Demaltje (François-Honoré-Georges Jacob dit Jacob-Desmalter, 1770–1841).Trečioji karta – Žoržas Alfonsas Žakobas Demaltje (Georges-Alphonse Jacob-Desmalter, 1799–1870).

Specialiai pateikiame gan painiai skambančius pilnus vardus, norėdami parodyti tuometinę jų parinkimo manierą, bei tikslius gyvenimo metus – akivaizdu, kad tik vienas iš jų gyveno trumpai, kiti sėkmingai perkopė į aštuntą dešimtį. Reikėtų turėti omenyje, kad tuo metu žmonių vidutinis amžius buvo daug trumpesnis nei dabar.

1780 m., tuomet jau 40 metų amžiaus, baldininkų dinastijos pradininkas Žoržas Žakobas tapo oficialiu Prancūzijos karaliaus brolio tiekėju. Išlikę dokumentai rodo, kad per 5 metus jis vien iš to princo gavo 140 tūkst. livrų užmokesčio, nors tuomet turėjo teisę gaminti tik lovas ir baldus sėdėti. Jo darbo auksuoti krėslai, dekoruoti neįprastais medžio drožiniais, buvo populiarūs ir tarp kitų karališkosios šeimos atstovų.

Prancūzijos revoliucija vos nepavertė visko niekais. Keletą sykių karališkų šeimų baldų meistrą net kvietė pasiaiškinti į revoliucinį komitetą. Laimė, jį užstojo komitete ryšių turėjęs dailininkas, pagal kurio eskizus meistras dažnai kurdavo baldus.

Prasidėjo naujas sėkmės etapas, nes, panaikinus cechus su jų griežtomis taisyklėmis, Žoržas Žakobas galėjo gaminti jau ne tik lovas ir baldus sėdėti. Jis pasižymėjo dar ir tuo, kad pats buvo medžio skulptorius ir galėjo išskirtinai dekoruoti savo gaminius. Jo sukurti baldai papuošė Anglijos karaliaus Jurgio IV ir Švedijos karaliaus Gustavo III rūmus, daugelio Saksonijos bei Prūsijos kunigaikščių bei daugybės kitų aristokratų buveines.

Žakobų baldų stilius

1796 m. verslo įkūrėjas perdavė dirbtuves savo sūnums ir įmonė veikė jau kaip „Brolai Žakobai“ (Jacob Frères). 1803 m. mirė vienas sūnų ir teko įmonę reorganizuoti. Ji toliau veikė jau kaip „Jacob-Desmalter“ ir tiekė baldus į visą Europą.

Įmonė pagarsėjo ampyro stiliaus baldais Napoleono Bonaparto rūmams, o „žakobo“ stiliaus skiriamuoju bruožu nuo XIX a. pradžios tapo tamsus raudonmedis, dekoruotas auksuota bronza.

1809 m. Žakobas Demeltje, pagrindinis imperatoriaus baldų tiekėjas, pristatė patį brangiausią baldą, dekoruotą brangakmeniais – spintą, skirtą imperatorienės Žozefinos miegamajam.

Jo sūnus Žoržas Alfonsas Žakobas liko ištikimas ampyrui, tačiau jo gaminami baldai tapo demokratiškesni, skirti ne tik elitui, bet ir viduriniajai klasei. Raudonmedžio masyvo detalių balduose buvo vis mažiau, iš buko ar kitos medienos pagamintų ir faneruotų raudonmedžiu – vis daugiau. Auksuotas bronzos detales pakeitė žalvaris, štampavimo būdu dekoruotos juostos ir iš plonos skardos pagamintos rozetės.

Meninis baldų efektas buvo išgaunamas iš medžio tekstūros ir metalo juostų, pabrėžiančių konstrukcijos geometrines formas. Jau tuomet atsirado daugybė kitų baldininkų dirbančių „Žakobo stiliumi“.

Vis dažniau buvo siekiama puošti baldus stiklo intarpais, naudojant specialią „eglomize“ arba kitaip – „Glomize“ puošybos techniką. Šis terminas paplito tarp prancūzų antikvarų dar XVIII a. antrojoje pusėje ir kilo iš menininko Žano Batisto Glomi (Jan Baptiste Glomi) pavardės.

Ši iš apatinės pusės tapyto stiklo technika naudota ne tik baldamas dekoruoti, bet ir veidrodžių bei paveikslų rėmams. Nuo tapybos ant stiklo ji skiriasi tuo, kad pirmiausia nutapomos ar auksuojamos visos detalės, o tik paskui fonas. Tapoma pradedant nuo pirmojo plano gilyn, pirmiausia šviesos mirgėjimas ir ryškiausios spalvos bei giliausi šešėliai, o jau paskui vidutiniai tonai. Taip tapyti labai sudėtinga, ber rezultatas – įspūdingas.

Meistrų rengimo sistema

Antroje XVIII a. pusėje Prancūzijoje veikė gan griežta amatininkų cechų sistema. Norint tapti pripažintu meistru, kuris gali dirbti savo vardu, tekdavo pasistengti. Jaunas vaikinas turėdavo 6 metus būti meistro mokiniu, paskui dar 3 metus – pameistriu. Po 9 metų mokymosi, jis turėdavo sukurti darbą ir pateikti jį įvertinti cecho meistrams. Jie tuo tikslu susirinkdavo keturis kartus per metus. Suteikus statusą, buvo galima darbuotis savarankiškai ir samdyti kitus darbuotojus. Žakobas vyresnysis meistro vardą įgijo būtent tokiu keliu. Vėliau jis net darė karjerą baldininkų ceche, buvo pasiekęs jo valdytojo padėjėjo postą, tačiau po 1789 revoliucijos ši karjera nutrūko, nes pakriko visa cechų sistema.

Napoleonas ir Žozefina

Mari Žozefina Roz gimė Martinikoje prancūzų žemvaldžio šeimoje 1763 m. birželio 23d. Šešiolikos ji buvo ištekėjo už vikonto, su kuriuo pragyveno apie 5 metus ir susilaukė dviejų vaikų. Tuomet vikontas šeimą paliko, o Žozefina dar kelerius merus puikiai vertėsi, kol nusigyveno dėl didžiulio potraukio brangenybėms.

Bonapartas gimė Korsikos saloje 1769 m. rugpjūčio 15 d. ir niekas nebūtų atspėjęs jo likimo ir būsimos šlovės.

Jie susitiko pokylyje 1796 m. ir iškart pajuto abipusį interesą. Jau po kelių mėnesių Napoleonas pasipiršo ir tuomet kilo didžiulis skandalas. Napoleono giminaičiai vedyboms sutartinai pasipriešino, mat laikė Žozefiną lengvabūde avantiūriste, ji už jaunikį buvo 6 metais vyresnė ir turėjo 2 vaikus.

Tačiau įsimylėjėliai nekreipė į nieką dėmesio ir susituokė, o Žozefina kaip meilės simbolį gavo žiedą su stambiais safyrais, kurio vidinėje pusėje buvo išgraviruota „Tai likimas“.

Jų medaus mėnuo truko vos 2 dienas, nes Napoleonas jau buvo valdžios viršūnėje ir privalėjo leistis į žygį. Jis kasdien parašydavo žmonai po laišką, nesvarbu, kur būtų buvęs, siuntė įspūdingas dovanas iš egzotiškiausių kraštų. Iš Egipto atkeliavo kašmyro šalis, iš kitur aukštakulniai ir salų gyventojų pamėgti sandalai. Visa tai tapo labai madinga Paryžiuje. Būtent Žozefina „išrado“ moterišką rankinį laikrodį. Iki tol jie būdavo įtaisomi į vėduokles, pakabučius, pudrines, o Žozefina užsakė juvelyrui įtaisyti laikrodį į apyrankę. Iki pat gyvenimo pabaigos ši moteris buvo aistringa juvelyriškos kolekcionierė.

Parengė Liucija SABĖ

Mova – dailus aksesuaras iki rankinių eros

Žiemos vis dar nėra, bet jos aksesuarai garderobe niekur nedingo. Nors... Movų istorija kiek kitokia. Iki šiol turbūt taip ir nėra aišku, kuri movos paskirtis svarbesnė – puošti šeimininkus ar šildyti jų rankas? Mat buvo metas, kai movą prie savo aprangos derino ne tik moterys, tuomet dar neturėjusios dabar įprastų rankinių su rankenėlėmis, bet ir vyrai.

Šiltojo krašto išradimas

Mova, kaip atskira aprangos detalė, XVI a. atsiradoVenecijoje. Taigi įvairių šaltinių teigimu, pirmieji ją sugalvojo italai. Kaip aksesuaras mova buvo labai populiari net 200 m. ir, nelygu mados vėjai, vis atgimdavo iš naujo kiek kitokiu pavidalu.

Senovėje netgi diplomatai, besilankydami svečiose šalyse, grįžę namo pranešdavo, kokios movos tuo metu madingos užsienyje. Pavyzdžiui, Italijos pasiuntinys Anglijoje, 1768 m. nuvykęs į Paryžių, rašo: „Movas ten nešiojasi, nes patogu ir elegantiška, dabar madoje mažos, puoštos juodu arba pilku atlasu ir pūkais“.

Bene pirmasis movą paminėjo ČezarėVečelio, didžiojo tapytojo Ticiano pusbrolis, knygos apie Venecijos damų kostiumą, autorius. Jis teigė, kad damos žiemą nešiojasi movą iš aukštos kokybės kailio su šilko arba aksomo pamušalu. Knyga parašyta seniai, XVI a. pabaigoje, tačiau akivaizdu, kad koketiškos italės jau tuometu puošė movas gulbės pūkų apvadais ir auksinėmis sagutėmis, o kartais pritvirtindavo šilko kaspiną, kad aksesuarą būtų patogu pasikabinti ant kaklo.

Damos movose kartais slėpdavo netgi mažučius savošunelius, nors kiti šaltiniai teigia, kad pastarasis įprotis išpopuliarėjo tik XVIII a.

Anglų dailininkas portretistas Džonas Federikas Loidas Strevensas (John Frederick Loyd Strevens) (1902-1990) savo paveikslais šlovinęs moters grožį ir eleganciją, ne kartą yra nutapęs ir moterį su mova. Beje, mova, kaip kostiumo detalė dažnai vaizduojama XVIII –XX a. dailininkų darbuose.

Vyrams irgi patiko

Nors neretai ir kildavo diskusijų, ar tikram vyrui dera mova – juk vyro rankos turi būti laisvos špagai ar žirgui valdyti, stipriosios lyties atstovai movas kadaise taip pat mėgo. Dabar įsivaizduot tokią vyriško kostiumo detalę, tikėtina, sunkoka, tačiau vyrų kostiumai tuometu gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių ir savo spalvingumu bei dekoru konkuravo su puošnia moteriška apranga. Movos ypač išpopuliarėjo Prancūzijoje, kur jos tapo neatsiejama vyriškos aprangos dalimi. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, teigiama, dievinęs iš kailio pasiūtą movą.

Movas buvo leidžiama nešioti tik aukštesniajam luomui, tad žmogus su šiuo aksesuaru jau iš tolo „signalizuodavo“ apie savo kilmę. Gal todėl movomis puoštasi ne tik lauke, bet ir patalpose. Prastuomenei nešiotis movą buvo uždrausta, net jei žmogus ir būtų išgalėjęs ją įsigyti. Tik moterišku aksesuaru mova tapo po Prancūzijos revoliucijos XVIII a. pabaigoje.

Mova paplito žaibiškai

Iš Italijos movos labai greitai nukeliavo ir į kitas šalis. 1570 m. pabaigoje mova minima aprašant Anglijos karalienės Elžbietos I garderobą. Karalienės mova buvo pasiūta iš sidabro „parčios“, gausiai siuvinėta auksu, sidabru, šilku ir smulkiais perlais. Minima, kad ji buvo išsiuvinėta medžių, žvėrių ir paukščių motyvais, su įsiūtu raudono pliušo pamušalu ir penkiomis perlų sagomis.

Mova praversdavo ne tik žiemą. Pavasarį ir rudenį joje taip pat būdavo malonu paslėpti rankas. Movoje įsiūtos kišenėlės tarnaudavo svarbiausiems daiktams susidėti – veidrodėliui, kvepalų buteliukui, nosinaitei, pinigams.

Patogi maloniam aromatui skleisti

Gana greitai buvo sugalvota movas kvėpinti – kvepalai užgoždavo prastus gatvės kvapus ir paskui damą palikdavo gaivaus aromato šleifą. Tradicija kvėpinti movas išliko labai ilgai. XIX a.rašytoja ir feministė Žorž Sand, turėjusi romanus su Ferencu Listu ir Frederiku Šopenu, savo prisiminimuose rašo, kad išeidamos pasivaikščioti su mama jos nešdavosi prikvėpintas movas, o praeiviai atsisukdavo, palydėdami juodvisavožvilgsniais. Reikia pastebėti, kad tikrasis Ž. Sand vardas buvo Ameandyn Auror Liusyl Diupean, vėliau baronienė Diudvan, tad movą ji galėjo nešiotis visiškai teisėtai.

Movos dermė su apranga

Movos buvo kruopščiai derinamos prie aprangos. Štai kas rašoma 1885 m. Paryžiuje išleistoje knygoje apie Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laikų madas: „Moteris dryžuota suknele ir liemene ilgais skvernais rankose laikė didelę movą iš gulbės pūkų, o ant galvos turėjo skrybėlaitę, puoštą drugeliais“.

Marija Antuanetė ir jos damų svita movas pavertė tikrais meno kūriniais. Įmantrios formos, prabangiausių audinių ir gausiai dekoruotos movos tapo būtina dvaro aprangos detale.

To meto leidinyje patariama movą derinti ne tik prie drabužių, bet ir prie gyvenimo būdo bei išvaizdos. Pavyzdžiui, stambioms damoms patariama vengti didelių movų, ypač iš vidutinio ilgio kailio, taip pat baltų ar spalvotų. Geriausia esą rinktis iš audinės kailio, nedidelio kvadrato formos.

Prašmatnias kailines movas šias laikas keičia megztos iš siūlų, siūtos iš audinio arba odos. Tačiau kadangi tai dažniausiai dizainerių darbai, tai jų kaina artima kailinėms. Tiesa, movą visai nesunku pasisiūti ir patiems iš senos apykaklės ar sudėvėtų kailinių, tačiau kiek ji bus pritaikoma praktiškai, jau kiekvieno reikalas.

Prieš ir po

Tol, kol damos ir kavalieriai dėvėjo apsiaustus ilgomis ir plačiomis rankovėmis, movų jiems nereikėjo – pakako į rankoves susikišti sulenktų rankų plaštakas. Kartais rankovės būdavo puoštos kailiu, tad, tikėtina, kažkam ir toptelėjo mintis šiuoskailinius rankogalius dėvėti skyrium nuo apsiausto.

XX a. mova atgimė kaip rankinė, prie jos išorėje prisiuvus keletą kišenėlių. Šis gaminys buvo pavadintas „Таschenmuff“. Tai – mova ir rankinė viename – plokščia, stačiakampė, primenanti voką, kai nereikia šildyti rankų, ją galima pasikišti po pažastimi.

Vėliau movos buvo beveik pamirštos, mat moterims prireikė laisvų rankų pasilaikyti važiuojant viešuoju transportu bei nešioti krepšiams su produktais.

Šiais, mobiliųjų telefonų laikais, kasdieniame gyvenime movas apskritai sunku įsivaizduoti. Nors išradingos mamytės pasigamina savotiškas movas, maunamas ant vaikiškų vežimėlių rankenų. Susikiša į jas rankas ne iš galų, o padaro angas priekyje. Šiltas audinys ar kailiukas iš apačios ir viršaus, o prireikus galima greičiau ištraukti ranką nei iš pirštinės. Kita vertus, nuo mados podiumų movos niekada nebuvo nužengusios. Patys prabangiausi mados namai šį aksesuarą prisimena tada, kai norima atsigręžti į aristrokratišką praeitį ar paskleisti elegancijos pojūtį. Todėl žiemos kolekcijose jos palyginti dažnos. Ypač jos populiarios tarp rusų dizainerių, nes movas nuo seno mėgo rusų aristokratai ir ilgainiui jos tapo neatsiejama prašmatnios aprangos dalimi.