balandžio 2020 - Vintažo Ženklai

Ir laivu iš Amerikos atplaukė KRINOLINAS…

Kai aš pasiilgstu kokio romantiško pasakojimo apie pirkinius antikvariate ar kokioje sendaikčių mugėje, skambinu fotografei Ramunei PIGAGAITEI į Frankfurtą ir prašau parašyti kokią gražią ir emocionalią radybų istoriją. Žinau, kad Ramunė jų savo prisiminimuose turi dešimtis, kaip ir sukauptų daiktų. Tuomet ji kaipmat padaro kokio ypatingo daikto nuotrauką, mane suvilioja galutinai ir pažada parašyti tekstą. Tada rašo ir rašo, rašo ir rašo, o aš laukiu...O kai jau parašau jai laišką, kad laukiu labai, tai istoriją ima ir baigia greitai. Na, nukrypimas... Juk esmė tikrai ne kaip atsiranda istorija, o kas joje slypi. Šį kartą istorija apie labai retą daiktą ir iš labai toli - Amerikos.

Viskas prasidejo nuo senų, medinių rogių, kurias prieš tris metus pirkau Joniškyje. Pirkti pirkau, bet neatsiėmiau, nes… Joniškį supainiojau su Jonava ir tris vasaras, kai atostogaudavau Lietuvoje, taip ir nesugebėjau nuvykti į tą tolimą Lietuvos miestą. Kol visai netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus, vieną išties saulėtą vasaros dieną man paskambino jaunystės laikų draugas Žilvinas. Žilvinas gyvena Štatuose. Jau gal kokį gerą dvidešimtmetį ir po maždaug dešimties metų pertraukos jis šią vasarą būsiąs Lietuvoje. Kur ? Varėnoje, Kaune, Šiauliuose. Šiauliuose? Juk netoli Šiaulių besąs ir Joniškis, o Joniškyje ir mano rogelės. Ar negalįs Žilvinas iš Štatų Ramunei iš Frankfurto parvežti rogelių tiesiog kažkaip pakeliui į Varėną? Žinoma galįs.
Taigi nuo tų rogelių viskas ir prasidėjo: vieną dieną sugrįžusi į sodo namelį, į suolelį atremtas radau rogeles. Atsidėkodama pakviečiau Žilviną pavakaroti: kalbėjom apie daug ką: jaunystę, bendrus draugus, apie gyvenimo vingius ir, žinoma, apie senienas. Aš kalbėjau. Jo klausinėjau, ar Štatuose yra Antik. „Yra. Iš tolo smirda“, – nukirto. Keistas man jis pasirodė, tas Žilvinas, nemylintis Antik. Taip ir išsiskyrėme: jis – į Štatus, aš – į Vokietiją.
Bet štai vieną savaitgalį, berods taip pat giedrą dieną vėl netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus man skambina Žilvinas ir siūlo virtualiai kartu pasivaikščioti po Antik parduotuvę. Tu? Antik? O kvapas ? „Puikus! Darausi priklausomas“, – sako trumpai.
Pirmoji pardavimo diena tik rytoj, bet jau iš vakaro Žilvinas nekantraudamas pravažiuoja pro tą kaimą ir gavęs leidimą, praveria nuklypusias Antik parduotuvės duris. Mano pirmoji virtualiai aplankyta antikvarinė parduotuvė Amerikoje yra senas tvartas. Apleistame tvarte, virpa daugybė įvairaus dydžio žvakių. Spėju pagalvoti, kad tokioje atmosferoje turėjo gimti Jėzus. O toje šviesoje tai išnyra, tai vėl į ja nugrimzta jaunų damų portretai, įrėminti į metalinius rėmelius, blekine nugarėle ir išlenktu stiklu; aptrupėjusiom gipsinėm galvom bei putliom kojytėm sėdi lėlės su akimis ar be jų; keistų formų, labai maži gobelenu traukti suoliukai; krūvos skardinių žaislų: būgneliai, varlės, šunys, barškučiai; plona kaip sudegusios žvakes dūmas vestuvinė suknelė; žaliomis plunksnomis puošta skrybėlė su vualiu …
Užgniaužus kvapą, sukuosi ratu tame amerikoniškame tvarte ir negaliu į visa tai atsižiūrėti. Kol pagaliau Žilvinui to grožio jau gana, jam šalta ir jis nori baigti mano ekskursiją. Ir tik visai pabaigoje lyg dailininkas brūkštelėdamas paskutinį potėpį teptuku, telefonu prasklendžia palube. „Stop! Stop! O kas ten?“ – mano balsas aplenkia mintį. Akys užkliūva už beveik pačioje palubėje kabančių vienas į kitą suspaustų vielinių lankų, sujungtų plona medžiagine juostele. Nesu niekada gyvai mačiusi antikvarinio XIX a. pasijonio, vadinamo krinolinu, bet mano širdis stipriai daužosi ir aš labai labai viliuosi, kad šitie palubėje kabantys dratiniai lankai ir galėtų būti XIXa. pasijonis.
Mano amerikoniškas gidas juokiasi ir primena, kad čia tvartas, tad daug didesnė tikimybė, kad mums pasisekė aptikti mažo šiltnamiuko karkasą arba tiesiog tvorelę vištoms aptverti, arba, arba… jis turi daug idėjų. Bet kai galiausiai pakviečia pačią šeimininkę tą vielų rinkinį nukabinti, ji konstatuoja faktą: taip, tai pasijonis, tai krinolinas, tai mano svajonė. Victorian hoop skirt. Aš cypiu iš džiaugsmo: imu, imu, imu. Ir ką jūs manote: pasijonis jau parduotas! Daiktas retas, daiktas brangus, daiktas įdomus – visi nori pasijonio, negalima nenorėti pasijonio. Ir jis parduotas net neprasidėjus prekybai! Bet Žilvinas nepatingi ir pasistengia. Jis perperka tą krinoliną iš naujosios jo savininkės. Per- per- ka. Brangiai, labai brangiai, gal per brangiai. Bet aš taip jo noriu. Lygiai po dviejų mėnesių laivu mane pasiekia siuntinys iš Amerikos. Niekada nesu gavusi siuntinio iš Amerikos. Jame mano krinolinas. Aš žinau, kad jis man pozuos daugybę kartų, o po to galbūt ir vėl bus kam nors parduotas. XIXa. krinolino kelionė visada turės tęsinį. Istoriją – irgi.

Ramunė PIGAGAITĖ

Autorės nuotrauka

Česterfildo sofa – amžinoji klasika

Nuo Česterfildo (Chesterfield) sofos gimimo laikų praėjo jau ne dešimtmečiai, praėjo šimtmečiai, o ji iki šiol gyvena savo gyvenimą ir puošia įvairiausių stilių namus bei įstaigas. Atrodo, kad ji gyvuos amžinai. Mane ši sofa žavi jau seniai, tad pats metas pasklaidyti jos istorijos puslapius. Juk tai iš tiesų nuostabus baldas - amžinas.

Sofa - Česterfildo grafo kūrinys?

Šios sofos istorija, kaip ir daugybės kitų baldų iš praėjusių šimtmečių, nėra vienintelė ir užtikrinta – interpretacijos tiesiog neišvengiamos, tačiau yra ir nepaneigiamų faktų. Česterfildo pavadinimas turi savas šaknis. Iki šiol yra manoma, kad jos atsiradimą inspiravo garsus XVIII a. anglų rašytojas ir diplomatas Philipas Dormeris Stanhope’as , Česterfildo (Chesterfieldo) grafas, gyvenęs 1694–1773 m. Būtent jis ir nurodė savo baldų gamintojui sukurti odinę sofą, ant kurios sėdint turėjo nesusilamdyti ponų drabužiai ir kuri tuo pačiu turėjo būti labai patogi. Kad šis grafo pageidavimas būtų įvykdytas, sofa turėjo būti suprojektuota taip, kad nugaros ir porankių aukščiai būtų vienodi, o apvilkta ji būtų tam tikru specialiu būdu. Tai ir tapo pagrindiniais šios sofos požymiais. Kai kurie šaltiniai teigia, kad pats grafas ir sukūrė šios sofos dizainą, išlikusį patraukliu iki šių dienų. Gal dėl ją pirmiausiai pamatė ir pamėgo vyrai – konkretus, patogus, palyginti neįmantrus, bet gražus baldas.

Sofos dizainą galbūt sukuręs grafas pirmiausiai nuspėjo vyrų poreikius, todėl ši sofa tapo darbo kabinetų, cigarų kambarių, židinių salių baldu ir tik vėliau užkariavo moterų širdis ir svetaines.

Kokie šios sofos ypatumai?

*Porankiai ir sofos nugara yra to paties aukščio.

*Porankiai elegantiškai užlenkti ir savo forma iš prieko primena jonines kolonas. Dažniausiai jie būna dekoruoti dekoratyvinėmis vinutėmis.

*Medžiaga ar oda, kuria aptraukiama sofa, yra priveržiama oda apmuštomis sagutėmis , dygsniuojant specialiu, deimanto formos ornamentu.

*Sofos yra su mažomis, o dažnai net ir nepastebimomis kojomis.

Tarp gerbėjų admirolas Nelsonas ir psichoanalitikas Froidas

Kaip galima įsivaizduoti, sofa netruko sulaukti dėmesio ir gerų įvertinimų, o netrukus Didžiosios Britanijos aukštojoje visuomenėje ji tapo prabangos, sėkmės ir gerų manierų simboliu. Dar daugiau – ji tiesiog įsibrovė į pačius įvairiausius privačius ponų klubus, rado kelią į iškiliausių mokslininkų kabinetus ir netruko užkariauti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir Vakarų Europą. Gal dėl savo patogumo? Optimalus minkštumas, sėdynės dydis ir atlošo pakreipimas leido sėdintiesiems užimti padorią padėtį, ištiesinti stuburą ir ilgą laiką patogiai išlaikyti pozą.Nors, spyruoklės Česterfildo sofoje pirmą kartą buvo panaudotos gerokai vėliau po jos sukūrimo – 1850 m.. Ir ką jūs manote – daugelis to laiko sofų yra išlikusios ir šiandien, praėjus 170 metų.Turėjo Česterfildas ir gerų reklamuotojų. Sako, kad sofos patogumui neatsispyrė Horacijus Nelsonas –Jungtinės Karalystės admirolas,vienas iš žymiausių XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno vadų. Ant Česterfildo sėdėjo ir moderniosios psichoanalizės pradininko, austrų neuropatologo Zigmundo Froido pacientai. Žodžiu, turėti tuomet šią sofą, reiškė priklausyti aukštajai visuomenei. Taigi per pastaruosius 250 metų Česterfildo sofa puošė daugybės turtingų ir garsių karalių bei karalienių sales. Ji tapo aukštos klasės ir patogumo simboliu ir su savo populiarumu atkeliavo iki šių dienų. Klasikinė jos forma yra ne tik nesenstančio dizaino, pasižymi dideliu komfortu, bet vis dar vertinama ir dėl savo dekoro bei išskirtinės elegancijos. Ji tebelaikoma tikra britiškų baldų dizaino ikona, kuri bėgant metams tik dar labiau populiarėja ir iki šių dienų išlieka kaip viena populiariausių sofų visoje baldų istorijoje.

Senosios Česterfildo sofos rankų darbo, kokybiškos, sunkios, ilgaamžės, dažnai su ratukais pritvirtintais prie kojyčių, kad būtų lengviau pastumti.

Česterfildo sofa - baldų ikona, pasiekusi mūsų laikus

Šiandien ji jau tikrai nėra vien privilegijuotųjų baldas – įsigyti ją gali visi, kam patinka toks stilius. Tokių sofų galima rasti ir Lietuvos antikvariatuose, bei naudotų baldų parduotuvėse. Antikvariatuose šios sodos dažniausiai yra XXa. vidurio ir gana dažnai – labai geros buklės, aptrauktos kokybiška oda. Beje, šiandien Česterfildu vadinamos jau ne tik sofos. Gaminami šio stiliaus foteliai, kėdės, pufai arba pilni svetainės komplektai. Skiriamasis bruožas – baldo apvilkimas, dygsniuojant rombu ir sutvirtinant saga. Nevengia šio stiliaus ir šiuolaikiniai baldų gamintojai, tad atsidaro ir šiokių tokių pokyčių jo dizaine. Šiandien Česterfildo sofos gali būti aptraukiamos tiek oda, tiek jos pakaitalais, tiek ir audiniais, nors anksčiau pirmenybė buvo teikta tik odai. Sofos nugaras pradėta daryti banguotas, porankius žeminti, kojytes aukštinti, pasikeitė parametrai, atsirado įvairesnės apdailos – kartais su žalvariu ar kitais metalais. O kartais šiuolaikiniai gamintojai iš Česterfildo sofos pasiskolina tik kokią nors vieną idėją, visa kita padaro savaip.Tačiau klasikinė Česterfildo sofa ir toliau gali būti puikia bet kokio stiliaus interjero soliste. Ji stebėtinai gerai dera su kailiu ant grindų ar gyvūnų ornamentais tekstilėje, puikiai sutaria su kitų stilių kėdėmis ar foteliais, be galo jaukiai ir harmoningai tinka prie židinio. Nes gerai atrodo ne tik kambario pasieniuose, bet ir jo viduryje – šios sofos kontūrai iš visų pusių minkšti, o dizainas yra stebėtinai plastiškas. Klasikinio stiliaus kambaryje ji tiesiog dominuoja savo stiprybe ir orumu, o štai moderniame interjere lieka tik stipriu akcentu, bet nieko neužgožiančiu ir su niekuo nerungtyniaujančiu. Tačiau aristokratiškas Česterfildo vardas amžinai asocijuosis vis dėlto su solidumu, prabanga ir aukštosios visuomenės elegancija. Matyt kitaip ir neįmanoma, turint tokį krikštatėvį kaip Česterfildo grafas.

Šiuolaikiniai gamintojai keičia Česterfildo sofos dizainą, tekstilę, spalvas ir pritaiko ją prie naujų vartotojų poreikių.

Jei pirksite Česterfildo sofą, žinokite, kad...

*keista, bet šio dizaino būtent šviesios sofos atrodo mažesnės ir lengvesnės už aptraukas tamsia oda ar audiniu;

*tikrai nebūtina pirkti visą Česterfildo svetainės komplektą. Prie šio stiliaus sofos gerai patys įvairiausi kiti baldai;

*šios sofos apgaulingos: parduotuvėje jos visada atrodo mažesnės nei namuose. Prieš pirkdami gerai išsimatuokite savo erdvę;

*sofa, aptrauka audiniu labiau tiks moderniam interjerui ir atrodys lengvesnė nei sofa aptraukta oda. Pastaroji labiau dera klasikiniame interjere;

*įsigijus šią sofą, kitus baldus rinkitės mažesnius ir grakštesnių – atsiras svorio balansas;

* kaip jau minėta ši sofa labai tinka statyti kambario viduryje. Tai ir poilsio ar bibliotekos kambario baldas;

*sušvelninti jos vaizdą galima pagalvėlėmis, kailiais ar kilimu – bus dar jaukiau.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Rusijos porceliano istorija ir… šiandiena (II dalis)

Imperatoriškosios šeimos nariai Imperatoriškosios porceliano gamyklos išskirtiniai globėjai buvo iki 1917 m. Po revoliucijos gamykla pervadinta didžiojo Rusijos mokslininko Michailo Vasiljevičiaus Lomonosovo garbei.

Naujas vardas - naujas stilius

Vadovaujant žymiam rusų avangardistui N. Suetinui gamyklos komanda kūrė naują sovietinio modernistinio porceliano stilių, o dirbiniai buvo skirti kasdieniam gyvenimui. Porcelianiniuose induose dominuodavo grynos formos ir abstraktus dekoras, derintas indo fono baltumas ir dekoro spalvų ryškumas. 1920-aisiais keramikos indų dekore atsiranda tokios frazės kaip „Kas nedirba, tas nevalgo” ir pan. Politinė šalies atmosfera ir kuriamų darbų filosofija taip pat atsispindi ir tuometiniuose darbų logotipuose. Dėl minėto dekoro ir indų specifikos XX a. sovietmečio pradžios rusiškas porcelianas tapo unikaliu ne tik Rusijos, bet ir pasaulio istorijoje. O šios gamyklos porceliano dekoro vaizdiniai tapo kitokie jau tik po Antrojo pasaulinio karo, kai ypač išsiskyrė arbatos gėrimo indai su siužetais iš rusų pasakų ir literatūros kūrinių. 1960-aisiais Leningrado gamykloje buvo pagaminti plonasieniai puodeliai iš kaulinio porceliano. Dirbiniai pasižymėjo ypatingu baltumu ir lengvumu, todėl labai priminė įžymųjį senoviškąjį kinų porcelianą, kurio dirbinių sienelių plonumas buvo lyg kiaušinio lukštas. Po keleto metų grupė gamyklos specialistų už šios technologijos išradimą buvo apdovanoti įvairiais Sovietų Sąjungos pažymėjimų ženklais.

Kobalto tinklelis - vizitinė kortelė

Originalus ir pirminis įmonės pavadinimas Imperatoriškasis buvo grąžintas jai 2005 m., po to, kai jos akcininkai balsavo už šį pakeitimą, nors neretai šis porcelianas vis dar vadinamas Lomonosovo porcelianu. Svarbu paminėti, jog Imperatoriškojo porceliano fabriko išskirtinis dekoro bruožas – „kobalto tinklelis” (nuotraukos prie įžangos). Juo indai pirmą kartą dekoruoti 1945 m. Kai kuriems dekoras priminė Jelizavetos Petrovnos servizą, kitiems atrodė, jog dekoro autorė Ana Jakinevič, išgyvenusi blokadą, tokiu būdu perteikė atsiminimus apie užklijuotus Sankt Peterburgo langus. Šis dekoras tapo Imperatoriškojo porceliano fabriko vizitine kortele ir iki šių dienų bandoma spėlioti, kas gi įkvėpė menininkę sukurti tokį unikalų ir sudėtingą dekorą. Beje, jis visuomet buvo dengiamas rankomis, teptuku. Šiomis dienomis pirkėjams siūloma produkcija dekoruota ir dekolio technika, o papildomos detalės dengiamos rankomis. Tokia produkcija apie 30 proc. pigesnė, nei vien tik rankomis dekoruoto kobalto tinklelio indai. Po daugiau nei 250 metų nuo gamyklos pradžios imperatoriškasis porcelianas tapo itin reikšminga Rusijos kultūros vertybe.

Porceliano servizai - bendravimo malonumui. Rasite ČIA.

Imperatoriškojo porceliano fabriko muziejaus fragmentai.

Kuznecovo šlovė

Taip pat vienas žymiausių Rusijos porceliano indų gamintojų, vienu metu turėjęs 18 fabrikų ir gamyklų visoje Rusijos teritorijoje, yra T. Kuznecovas. Didžiausias iš šių fabrikų buvo Duliovo fabrikas, kuriame vienu metu dirbo net trys tūkstančiai žmonių. Duliovo fabriką netoli Maskvos 1832 metais T. Kuznecovas įkūrė pirmiausiai, nes jis žinojo porceliano gamybos paslaptis ir nusprendė pradėti savo nuosavą porceliano verslą. Duliovo porcelianas garsėjo išskirtiniu baltumu ir ryškiaspalviais piešiniais. Porcelianą dekoruodavo paprastos moterys – darbininkės. Verslas sekėsi išties neblogai, porceliano gamyba plito, viena Kuznecovų karta keitė kitą, kaip palikimą perimdamos porceliano verslą. Duliovo fabrikas buvo pats garsiausias iš Kuznecovo turimų 18-os fabrikų. Kartą šiame fabrike, gavus užsakymą pagaminti imperatoriaus rūmams servizą, gamybos procese dalyvavo net 7 000 žmonių. Indai dažnai buvo dekoruoti vaisių, augalų, gėlių motyvais.

Porcelianas namuose - jaukumas namuose. Ieškokite ČIA.

Brolių Kornilovų fabrikas

1835 m. Sankt Peterburge broliai Kornilovai atidarė Kornilovų porceliano fabriką. Nuo 1870 m. ši manufaktūra jau gamino geresnės kokybės porcelianą negu Imperatoriškoji porceliano manufaktūra. 1886 m. broliai Kornilovai pradėjo masinį eksportą ne tik į Vakarų Europą, bet ir į Ameriką, Kanadą, Australiją, Indiją, Afganistaną. Jie pirmieji naudojo ženklą „Made in Russia“ („Pagaminta Rusijoje“). Šis porcelianas buvo be galo brangus, kokybiškas, iki šių dienų jo nedaug išlikę. Kornilovų porceliano fabrikas veikė iki 1918 m. Po nacionalizacijos jo vietoje buvo įsteigta elektrotechninio porceliano (izoliatorių) gamykla.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

VIKTORINA: apie Velykas ir viską, kas joms artima.

Per Velykas piligrimai traukia į Bragą

Tiksliau į Bom Jesus do Monte (Gerojo Jėzaus ant kalno) bažnyčią, iškilusią virš Bragos miesto. Mat geriausias laikas aplankyti Gerojo Jėzaus šventyklą ir būtų Velykos arba Sekminės, mat tuo metu čia vyksta atlaidai ir suvažiuoja piligrimai iš įvairių pasaulio šalių, tačiau šiemet tokią kelionę teks atidėti ir pasimėgauti ankstesnių metų prisiminimais. Ne veltui sakoma, kad iš žmogaus galima atimti viską, bet tik ne prisiminimus. Geras laikas pagalvoti, kiek mes turtingi, geras laikas planuoti naują gyvenimo kryptį. Bet šiandien ne apie tai.
Atsigęžkime į tą dieną, kai liepos saulė virš išdžiūvusios Portugalijos plieskė kaip pašėlusi, kelionė žadėjo būti nuostabi, stabtelėjimo taškų per dvi savaites buvo suplanuotas ne vienas, opirmasis iš jų buvo Braga ir virš jos įsikūrusi Gerojo Jėzaus ant kalno šventykla. Neeilinė Portugalijos šventovė, piligrimų numylėta vieta, architektūrinis kompleksas, kurio papėdėje plytėjo didelis Bragos miestas.

Pakeliui į gražiąją Gerojo Jėzaus šventovę mėlyniau už patį dangų žydėjo hortenzijos ir agapantai, siūbavo laukinėmis gebenėmis apaugę medžiai, o prieš akis atsivėręs reginys su nuostabiais želdynais tiesiog pribloškė savo didybe ir…pilko apsamanojusio betono jaukumu. Bažnyčia pastatyta ant aukštos kalvos, į kurią nuo Bragos pusės veda įspūdingi, zigzaginiai 116 metrų į viršų kylantys dvipusiai baroko stiliaus laiptai, o apskritai bažnyčia stovi 400 metrų virš jūros lygio. Taigi ją galima pasiekti nuo apačios ir kilti link jos laiptais ar funikulieriumi, o galima privažiuoti prie bažnyčios iš viršaus, gėrėtis Bragos miestu ir leistis apačion tiesiog pasivaikščioti.

Kelionė laiptais pirmyn ir atgal, nepaisant pradžios taško, būtina ir įspūdinga, nes tai ne tik laiptai. Laiptus dalina net 14 aikštelių, dekoruotų simboliniais fontanais ir baroko stiliaus skulptūromis katalikybės temomis. Žemutiniuose laiptuose yra šešios koplyčios, simbolizuojančios Jėzaus kelią iki nukryžiavimo, „Penkių pojūčių“ laiptuose stovi fontanai, kuriuose vanduo bėga iš skulptūrų ausų, akių, nosies ir burnos, o „Trijų dorybių“ laiptų aikštelės puoštos koplyčiomis ir fontanais, simbolizuojančiais tikėjimą, viltį ir malonę. Tokios istorijos kelionę atrodo nesibaigiančiais laiptais paverčia tiesiog maloniu ir smalsiu pasivaikščiojimu. Juolab, kad aplinkui akį džiugina daugybė puikiai suformuotų augalų, o fontanėlių vanduo, sako, netgi gydo tas vietas, iš kurių tas vanduo teka, tad negi nepasinaudosi jo magiškomis ar mistiškomis galiomis ir nenusiprausi.

Kalvos viršūnę, kaip jau minėta, puošia XVIII a. neoklasikinė bažnyčia, harmoningai deranti prie viso romantiško šiaurinės Portugalijos kraštovaizdžio. Šventykla pastatyta iš tamsaus granito ir papuošta šviesiu fasadu, taip išsiskirianti kaip baroko ir klasikinio stiliaus pėdsakas šiandienėje Portugalijoje. Visai šalia bažnyčios žydi didžiulis klasikinis gėlynas, o vandens čiurlenimą skleidžia jauki dirbtinai sukurta grota, kurios fontano baseinėlyje plaukioja žuvytės, šildosi vėžliukai, o aplinkui linguoja mėlynos agapantų galvos. Kas valandą girdint skambančius varpus, žavingas įspūdis dar sustiprėja.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai ant kalno esančią koplyčią mini dar 1373m. Vėliau rašoma, kad ji XV- XVI a. buvo atstatyta, o 1629 m. jau buvo pastatyta bažnyčia su šešiomis koplyčiomis, skirtomis Jėzui Kristui ir jo kančioms. Naujos ir jau dabartinės bažnyčios gimimo data 1773-1827m. ir ji buvo viena iš pirmųjų neoklasikinių bažnyčių Portugalijoje. XIX a. teritorija aplink bažnyčią buvo paversta parku, o 1882 m. , siekiant palengvinti prieigą prie šventovės, pastatomas vandens balanso funikulierius, susiejantis Braga miestą su kalva. Tai buvo pirmasis funikulierius, pastatytas Iberijos pusiasalyje ir naudojamas iki šiol. Tai ne tik architektūros mylėtojams graži vieta, tai stipri vieta energetiškai. Čia norisi tiesiog atsisėsti, skaičiuoti varpų dūžius, žiūrėti į karštyje paskendusios Bragos kontūrus ir ilgokai niekur nejudėti. Bet kelionė yra kelionė. Joje daug planų ir daug norų. Šiandien jau pradedi galvoti, kad gal per daug, bet tada dar buvo kitaip.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

Rusijos porceliano istorija ir… šiandiena (I dalis)

XIXa. vidurio rokoko stiliaus vaza su skulptūrinėmis gėlėmis.

Rusijos porceliano istorija prasidėjo dėl Petro I smalsumo. Imperatorius, kaip žinome, daug keliavo, mėgo prabangą ir, kaip ir visas tuometis elitas, buvo užsidegęs „baltojo aukso“ manija. Jo tikslas buvo parodyti, kad Rusija gali puikuotis ne tik karinėmis pergalėmis, tačiau yra stipri ir nuolat žengianti tik pirmyn ir kultūriniame gyvenime. Taigi natūralu, kad vienas iš jo prioritetų buvo įminti porceliano paslaptį.

Lėkštė iš žymiojo "Medžioklės servizo". Dalį jo gamino Meiseno meistrai, dalį - imperatoriškasis porceliano fabrikas.

Šnipinėjimas nepadėjo

Atrodė, jog „baltojo aukso“ gamybos formulės paslaptis sklando kažkur čia pat ore, tačiau vis nepavykdavo jos pagauti. Rusija glaudžiai bendradarbiavo su Kinija, o 1689 m. pasirašyta Rusijos ir Kinijos Nerčino sutartis nustatė dar naudingesnius abipusius prekybinius santykius. Taigi prekyba tarp Kinijos ir Rusijos po truputį vystėsi, o dar labiau sistemišką pobūdį įgavo 1727 m., kai buvo pasirašyta Kiachtos sutartis. Iš Kinijos į Rusiją ir atgal keliaudavo didžiuliai karavanai su prekėmis, o kartu ir šnipais, kurių užduotis buvo sužinoti įvairias kinų ekonomikos ir pramonės paslaptis. Porceliano formulė buvo vienas iš tų taikinių. Tačiau nei šis kelias, nei bandymai išgauti porceliano paslaptis iš Saksonijos kunigaikščio, Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II porceliano meistrų sėkmės neatnešė. Teko darbuotis patiems.

Porceliano indai kiekvienų namų šeimininkų gero skonio išraiška. Ieškokite ČIA

D.I. Vinogradovo indėlis

Šiandien yra teigiama, kad porceliano formulė buvo iš naujo išrasta ir Rusijoje. O 1744 m. Sankt Peterburge Petro I dukra imperatorė Jelizaveta Petrovna įkūrė Imperatoriškąją porceliano manufaktūrą. Tai buvo pirmoji Rusijoje ir trečioji porceliano manufaktūra Vakarų Europoje. Itin svarbų indelį į Rusijos porceliano istoriją įnešė Dmitrijus Ivanovičius Vinogradovas. Jis buvo pirmasis autorius, keramikos istorijoje moksliškai aprašęs porceliano gamybos eigą. D. I. Vinogradovo sukurto porceliano, pagaminto iš vietinių žaliavų, kokybė beveik nenusileido Saksonijos porceliano (Meiseno manufaktūros) kokybei ir artėjo prie kiniškojo porceliano. Pirmuosius dešimtmečius manufaktūroje buvo atliekami įvairūs bandymai, buvo ieškoma naujų gamybos būdų, formų ir technologijų, gaminti nedideli indų kiekiai, aksesuarai, daugiausia šokolado dėžutes, skirti Jelizavetos diplomatinėms dovanoms. Nuo1765 m. manufaktūra buvo pradėta vadinti Imperatoriškuoju porceliano fabriku. Chemikas D. I. Vinogradovas ištobulino porceliano gamybos metodus, išdirbo didelės krosnies konstrukciją ir, kai 1756 m. krosnis pradėjo veikti, atsirado galimybės gaminti didelius porcelianinius kūrinius. Dar tais pačiais metais Jelizavetai Petrovnai didis meistras sukūrė porcelianinį servizą, skirtą penkiasdešimčiai asmenų. Servizas buvo išgražintas spalvotomis skulptūrinėmis gėlėmis ir dekoruotas tinkleliu. (Beje, šio servizo istorija nesibaigė su Jelizavetos epocha. Nikolajaus I laikotarpiu buvo užsakyti papildymai šiam servizui. Šio servizo originalas šiuo metu yra saugomas Ermitaže ir valstybiniame Rusijos muziejuje.) (Nuotrauka įžangoje)D. I. Vinogradovas laikomas rusiškojo porceliano išradėju. Išsilavinęs, intelektualus mokslininkas mirė jaunas (38 m.) nuo priklausomybės alkoholiui.

Porceliano servizai ir kasdienybę gali paversti švente. Ieškokite ČIA.

Europos meistrų indėlis

Į sostą atėjus Jekaterinai II buvo reikalaujama gamykloje padidinti porceliano gamybos mastus. Imperatorės užsakymu sukurtuose servizų rinkiniuose būdavo net iki tūkstančio dirbinių. Didėjant porceliano paklausai Rusijoje steigėsi ir kitos porceliano gamyklos. 1764 m. buvo įsteigta Gardnerio porceliano manufaktūra, gaminusi paprastesnius indus, skirtus platesniems visuomenės sluoksniams. Vėliau ji buvo nupirkta Kuznecovų šeimos ir Kuznecovo porcelianas iki šiol turi gerą vardą.

Europoje tuo metu vyravo vėlyvuoju klasicizmo etapu susiformavęs ampyro stilius. Tam, kad induose būtų geriau atspindėta ši stilistika, į Rusiją padirbėti buvo kviečiami geriausi Sevro, Meiseno ir Vienos dailininkai, o tai ir lėmė tuometį fabriko pakilimą. Mat meistrai atvykėliai pakeitė vietinius meistrus, o būsimi porceliano darbuotojai buvo atrenkami nuo mažens, ieškant talentų tarp vaikų.

Pirmasis puodelis, pagamintas iš rusiškojo porceliano.

Lengvas ir elegantiškas D.J. Vinogradovo dizaino puodelis.

Ampyro stilius

Porceliano kūriniai buvo išties didingi, prabangūs, atlikti sudėtingomis technologijomis. Tokia produkcija puošė imperatoriaus rūmus ir aristokratijos interjerus. Tiesa, ampyro stilius Rusijoje skyrėsi nuo, pavyzdžiui, Sevre porceliano, bet visgi turėjo gilų poveikį Rusijos menui. Šiam stiliui būdingos klasikinės formos ir proporcijos, dekoratyviniai karo pergalių ir didvyriškumo motyvai– trofėjai, šarvai ir laurų vainikai. Tapyboje dominavo peizažai ir mūšio scenos. Ampyro dekoras porceliano dirbiniuose buvo išreikštas kontrastu tarp svarbiausios foninės spalvos – purpurinės, tamsiai žalios, tamsiai mėlynos – ir aukso, kuri Rusijoje buvo populiariausia dekoravimo spalva per pirmus XIX šimtmečio dešimtmečius. Aukso dažai, vieni pagrindinių porceliano dekoravimo spalvų, buvo išgaunami iš lydytų auksinių monetų.

Menotyrininkė Viktorija Radionova

P.S. Tęsinys kituose tekstuose.

Paslaptinga ir mistiška ARPO VEIDRODŽIO istorija

„Prekiautojai antikvariatu kreipiasi į senovinių baldų mylėtojus: šiukštu nepirkite neseniai iš policijos sandėlio pradingusio veidrodžio, ant kurio rėmų yra užrašas: „Louisas Arpo, 1743 metai“. Šis veidrodis, keliaudamas iš vieno savininko pas kitus, tapo mažiausiai 38 žmonių mirties priežastimi.“ Skelbimas Paryžiaus laikraščiuose. 1997m.

Meistras – juodasis magas

Apie veidrodžių gamintoją Louisą Arpo yra labai mažai patikimos informacijos. Žinoma tik tai, kad jis buvo alchemikas ir juodasis magas. Nuo inkvizicijos laužo jį išgelbėjo tik artimas ryšys su galingąja markize de Pompadour – karaliaus Liudviko XV favorite, faktiškai valdžiusia karalių ir visą Prancūziją. Ką ir kokiu tikslu „įdėjo“ meistras į šį savo veidrodį, iki šiol yra paslaptis, bet šis jo gaminys pasižymi žudikiška galia.Dauguma šio veidrodžio savininkų mirdavo nuo insulto arba… be pėdsakų pradingdavo. Pats veidrodis mažai kuo skiriasi nuo kitų tos epochos daiktų. Veidrodinis stiklas įdėtas į masyvius raižytus baroko stiliaus rėmus, pagamintus iš paauksuoto raudonmedžio. Viršutinėje rėmų dalyje pavaizduoti du angelai, pučiantys triūbas. Apatinėje jų dalyje išgraviruotas užrašas: „Louisas Arpo, 1743 metai“.

Dingusieji

Pirmąja veidrodžio auka tapo armėnų kilmės Paryžiaus bankininkas KirakosasGandzakeci, įsigijęs veidrodį parodoje. Kelerius metus veidrodis nerodė savo velniškos galios, o 1769 m. mesjė Gandzakeci veidrodį nusprendė padovanoti seseriai gimtadienio proga. Sesuo taip ir nesulaukė į svečius atvykstančio brolio. Bankininkas dingo… Tik po kelių paieškos dienų miške, netoli jo namų, buvo rasta tuščia karieta, kuria jis vyko į svečius. Brangi karieta, bankininko daiktai, net jo piniginė buvo nepaliesti. Sveikas išliko ir minėtasis veidrodis. Dingo tik bankininkas ir jo vežėjas.

Kur buvo saugomas L. Arpo veidrodis 100 metų po pirmojo „nužudymo“, nežinoma. Žinių apie jį randama 1853 m., kai Laura Noel gavo jį dovanų savo 23 m. sukakties proga. Atidengusi dovaną, Laura žvilgtelėjo į veidrodį ir išbalusi krito žemėn negyva daugybės svečių akivaizdoje. Mirties priežastis – kraujo išsiliejimas į smegenis. Veidrodis ir toliau tęsė savo mirtinus darbus, kol 1910 m. žandarmerija neužrakino jo policijos sandėlyje.

Prapuolusi markizė

Kitos aukos šis veidrodis pareikalavo 1943 m. rugsėjo 10 d., kai italų markizo Fornaroli viloje buvo daugybė žmonių. Markizas, noriai bendradarbiavęs su hitleriniais okupantais ir iš to susikrovęs nemažai turtų, surengė prašmatnų priėmimą vyriausiems vermachto ir SS karininkams.

Prieš nuaidint fejerverkams, markizas pastebėjo, kad nėra žmonos. Liokajus užsiminė, kad ji savo miegamajame. Fornaroli nuskubėjo žmonos paraginti paskubėti, bet miegamajame jos nebuvo. Dvi kambarinės patvirtino, kad markizė ką tik užėjo į miegamąjį ir uždarė duris. Markizas kreipėsi pagalbos ir po kelių minučių viloje pasirodė gestapo agentai. Kruopščios paieškos rezultatų nedavė.

Markizės miegamojo apžiūra parodė, kad moteris tikrai sėdėjo priešais veidrodį, nes ant spintelės gulėjo pradėta naudoti kosmetika. Kėdė, ant kurios sėdėjo markizė, buvo apversta, o ant grindų gulėjo perlų vėrinys ir vienas butelis. Ant poliruotos spintelės paviršiaus buvo nagų palikti įbrėžimai, tarsi markizė iš visų jėgų bandė susilaikyti, o kažkokia jėga traukė ją atgal. Bet miegamojo langai buvo aklinai uždaryti!

Paaiškėjo, kad 1935 m. tame pačiame kambaryje be pėdsakų dingo ankstesnio namo šeimininko dukra. Jos kūnas taip ir nebuvo rastas.

Praėjus mėnesiui po tragedijos pas markizą atvažiavo „Anenerbės“ – slaptosios Trečiojo reicho tarnybos – darbuotojas. Ši tarnyba užsiiminėjo paranormalių reiškinių tyrimu. Kai tyrėjas Schubachas išvydo veidrodį, pabalo ir įsakė jį uždengti audiniu. Dar po pusvalandžio šis veidrodis buvo įdėtas į medinę dėžę ir išvežtas nežinoma kryptimi. O markizas iš šios tarnybos specialisto sužinojo, kad žmonos daugiau nebeišvys. Kaltininkas – liūdnai pagarsėjęs L. Arpo veidrodis, jau pražudęs dešimtis žmonių.

Žudikas laisvėje

Po karo šis veidrodis dar padidino aukų skaičių, o 1990 m. atsidūrė „už grotų“, bet štai ir vėl – vagystė. Po vagystės veidrodžio vieta nežinoma. Todėl niekas negali jaustis saugus, kol L. Arpo veidrodis egzistuoja.