šimtametis namas

ŠIMTAMEČIAME NAME – jaukumas be taisyklių

Už devynerių metų gyvavimo šimtmetį švęsiantis namas Kaune Žaliakalnyje, jei tik galėtų greičiausiai pasidžiaugtų savo likimu: jis išgyvena tikrą renesansą. Yra pamalonintas prie jo raudono mūro ir solidaus amžiaus derančiomis vario palangėmis, mediniais langais, nauja čerpių stogo danga, interjeru su praeities nuotaika, ir, kas svarbiausiai, jo garbų amžių gerbiančia čia įsikūrusia šeima. Gyvenimą jau treji metai jame kuria Inga ir Eimantas ŠVEDAI drauge su savo vaikais Benu, Jorile, Baliu ir Jurgiu.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Paklausta, ką patartų visiems kuriantiems namus, Inga sakė, kad svarbiausia susikurti savitą stilių, nebijoti įdomių jų derinių, tarpusavyje derinti skirtingus stilius ir gyventi tarp šeimai brangių daiktų. Plačiai atsivėrusiame pasaulyje tai nėra sudėtinga, o kaip tik labai smagu. Pačiai Ingai taip nutiko su 1900 m.pagaminta židinio apdaila iš raudonmedžio, kokios labai ilgai ieškojo. Galiausiai ji buvo įgyta „Ebay“ portale už 11 svarų. Atradimo džiaugsmas.

šimtametis namas
šimtametis namas

Pusmečio remontas

Kas turi nutikti, ir nutinka: atrodo, kad šis namas laukė kaip tik šios šeimos, o šeima jo. Tad ir remontas, kažkada ir kelių komunalinių butų istoriją išgyvenusiame 1926 metais teisininko pastatytame per 200 kvadratinių metrų užimančiame name, buvo atliktas gana greitai – per pusmetį. Dabar čia gyvena ne tik šeši žmonės, bet ir gražuoliai jų draugai – šunys Kuba ir Datulė. Pirmajame aukšte: holas su šalia patogiai įkurdinta drabužine, svetainė, bibliotekos ir televizoriaus kambariai, virtuvė ir vonios kambarys. Antrame – tėvų miegamasis, vaikų kambariai ir dar vienas vonios kambarys. Už langų – pakankamai erdvus kiemas.Didžiausiais remonto iššūkiais turbūt būtų galima pavadinti vėdinimo sistemos įrengimą ir…krosnies apdailą kokliais. Pastaroji užtruko tiek, kad Inga pagal užsakymą pagamintus koklius jau buvo pasiryžusi klijuoti pati. Vėdinimo sistemą sutvarkė irgi ne pirma čia apsilankiusi firma. Tačiau taip jau nutinka tuose namuose, kur stengiamasi dėl kiekvienos autentiškos architektūrinės detalės išsaugojimo ir kur naujas technologijas integruoti kur kas sunkiau.

Tikra poilsio oazė: biblioteka, pianinas, patogus krėslas, sofutė, koklinė krosnis ir jaukios romanetės. Biblioteka - ne tik namų puošmena, bet ir labai funkcionalus Nyderlandų firmos „Eichholtz“ kūrinys, įsigytas iš interjero studijos „Ornamentum“ asortimento. Tos pačios firmos knygų lentyna dar stovi ir svetainėje. Šeimai patinka šie mediniai, klasikinio stiliaus baldai. Romanetės iš prabangaus anglų firmos „Mulberry home“ audinio. Daug puošybos detalių, tekstilės ir tapetų į namus atkeliavo ir iš „Retroformos“ – interjero dizaino namų.

šimtametis namas
šimtametis namas

Vietoje taisyklių - grožio pajūtis

Namų interjerą su didele meile ir malonumu kūrė pati namų šeimininkė.  Noras gyventi ir kurti gražioje aplinkoje formavosi nuo vaikystės, gyvenant originaliuose ir stilinguose tėvų namuose.  Taigi naujai įgytame name realizuota daug gražių sumanymų. Šiandien savo namų stilių Inga apibūdina kaip miksą, kuriame įvairiausių stilių ženklai: pradedant skandinavišku minimalizmu ir baigiant klasikiniu stiliumi. Dekoro detalės irgi labai įvairios stilistikos:  yra labai modernių, yra ir  antikvarinių. Beje, visai šeimai patinka antikvariniai daiktai – jie turi ir savo, ir pirkimo istorijas, o tai visada įdomu. Tiesa, kai kurios namų kertės atrodo beveik muziejiškai, bet daiktai tarpusavyje taip harmoningai dera, kad galima tik stebėtis gebėjimu kurti tokią darną iš tokios gausybės detalių. Inga, prisipažįsta, mėgstanti įsigyti tai, kas gražu, nors daikto galbūt prireiks tik vėliau. Vis dėlto, didelių klaidų ir nereikalingų pirkinių dažniausiai išvengia, nes pirkdama jau turi viziją apie daikto pritaikymą. Dažnai tas pritaikymas – tiesiog puošti aplinką.

šimtametis namas

Dekoruojant virtuvę, neatsispirta pagundai išsirinkti prabangios anglų firmos „GP & J Baker“, įkurtos dar 1884 m.dviejų brolių, tekstilę romanetėms ir to paties ornamento tapetus. Šiuo metu to paties rašto audinio ir tapeto duetą siūlo daugybė interjero dekoro firmų.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Interjero dekoratore šiuo metu dirbanti Inga Švedienė turbūt nepamiršo vieno posakio: holas - namų vizitinė kortelė. Ir šių namų vizitinė kortelė iš tiesų įspūdinga. Žaismingu gobelenu pertrauktas foteliukas, lagaminų kolekcija, veidrodis prabangiame rėme, lengvas stalelis, prašmatnaus rašto ir spalvos tapetai „Cole & Son“ ir pagaliau puikios rankų darbo plytelės iš Vietnamo vos įžengus į namus sufleruoja, kad jie bus tikrai netradiciniai. Inga pasakoja plytelių istoriją. Vos keli jų, parvežtų iš Vietnamo, kvadratai atliko sodo dizainerei ir ji paskelbė, kad parduos juos tam, kad galės jas paimti tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Inga dabar juokiasi prisiminusi, kiek draugų buvo „įdarbinta“, kad misija būtų įvykdyta. Daugybė daiktų namuose turi keistas, mistiškas, linksmas ar paslaptingas atsiradimo istorijas.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Vonios patalpose – viskas apgalvota iki smulkmenų.

Tekstilė, šviestuvai ir paveikslai

Ypatingo jaukumo šiems namams teikia langų tekstilė ir šviestuvai. Bra, toršerai, stalinės lempos – jaukūs įvairios stilistikos šviesos šaltiniai atlieka ir dekoro funkciją. Bene įspūdingiausias svetainės šviestuvas, įgytas antikvariate „Jūratės salonas“ Kaune. Jis tarsi ašis, aplink  kurį viskas sukasi.

Tekstilė romanetėms, kurios visuose kambariuose skirtingos, pirkta irgi labai įvairiose vietose, netgi „Ebay“ portale. Inga pastebi, kad lietuviai vis dar bijo spalvų, o jau spalvota tekstilė – tai iš viso daugelio namuose tabu. Tuo tarpu žinomų firmų ar net vardiniai audiniai bei prie jų derinami tapetai Vakrų Europos interjeruose yra labai populiarūs ir turi didelę vertę. Žinoma, tai ir prabanga, nes kainos gana solidžios. Todėl radusi kokią vertingą atraižą parduodamą privačiai Inga visada atkreipia į ją dėmesį. Taip savo išvaizdą pakeitė ir foteliukas prieškambaryje – pasipuošė įspūdingu gobelenu iš anglų firmos „William Morris“.

Šeima neįsivaizduoja savo namų ir be paveikslų. Namus puošia dailininkės Miglės Kosinskaitės, Dovilės Norkutės, Kęstučio Kasperavičiaus, Virgio Rusecko  darbai. Galbūt šie autoriai labiausiai atitinka šių namų dvasią. Kaip ir vinilinių plokštelių ar pianino garsų skleidžiama muzika. Kaip kitaip. Juk bibliotekos kambaryje stovi puikus instrumentas – praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pagamintas August Forster pianinas. Kartais prie jo prisėda pati Inga, bet dažniau muzikuojantys vaikai – dukra Jorilė arba sūnus Balys.

Smagu, kad ir vaikams patinka namų, kuriame jie gyvena stilius ir su didele tėvų meile čia kuriama atmosfera. Gal todėl ir jų kambariai vieningai pratęsia stilistiką, kurios kitaip kaip antikvariato ar vintažo ženklais ir nepavadinsi.

 

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Miegamajame – šviesu, jauku ir pakankmai erdvu. „Colefax & Fowler“ firmos tekstilė čia irgi groja pačiu pirmuoju smuiku, tik spalvos kiek ramesnės nei pirmojo aukšto kambariuose. Tarp kitko "Sibyl Colefax & John Fowler" seniai turi Britanijos žinomiausios interjero dizaino įmonės reputaciją. Įmantri elegancija ir akies nerėžianti prabanga - tai šios įmonės prekės ženklas nuo pat jos įsteigimo ketvirtajame dešimtmetyje. Dabar, turėdami daugiau kaip 150 metų patirties, jos dekoratoriai gerbiami už pažangų modernumą ir nepavaldumą laikui įgyvendinant tradiciškesnius projektus.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Septyniolikmetės Jorilės kambario erdvę išplečia veidrodinė siena. Tačiau bene labiausiai mamos puoselėjamą stilistiką ir gyvenimo stilių galbūt bus linkęs pratęsti trylikametis Balys. Jam jau dabar įdomūs senoviniai daiktai, o taip pat viskas, kas susiję su grupe „Antis“.

Rasa ŽEMAITIENĖ (2017 birželis)

Rygos sendaikčių mugė

Rygos sendaikčių mugė: ko ieškosi – tą ir surasi

Antikvariato, vintažo ir sendaikčių mugės rudeniop vėl startuoja. Vasaros - rudens sandūros savaitgalį sendaikčių mylėtojus keliai vedė į Rygą, į kurią mugė persikėlė iš Ikškilės - miestelio nuo Rygos nutolusio apie 28 kilometrus ir išgarsėjusio kaip tik antikvariato mugėmis, kurios eilę metų vyko pirmąjį birželio ir pirmąjį rugsėjo savaitgalius. Bet keičiasi viskas, keičiasi ir mugių vietos. Šiemetė, pirmoji naujoje vietoje, nebuvo gausi pirkėjais, bet gana solidi pardavėjų skaičiumi. Tiesa, liko jų ir Ikškilėje, bet mes protestuotojų prieš naują vietą nepalaikėme ir Ikškilės nepasiekėme. Reikia manyti, kad nauja vieta taip pat užgyvens savo istoriją ir viskas įsivažiuos.

Rygos sendaikčių mugė

Kompanija nedidelė ir vieninga

Ar svarbiau kur važiuot, ar su kuo? „Vintažo ženklams“ pasisekė visapusiškai. Visiškai laimingo atsitiktinumo dėka į  mugę Latvijoje rado laiko išsiruošti Lietuvoje atostogaujanti mūsų autorė fotografė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto, iš Anglijos paviešėti senelių sodyboje atvažiavęs mūsų aprašytasis fotografas Rimantas Paškevičius, baldų atnaujintoja, niekada žurnalui patarimų negailinti Gintarė Jurgė ir aš – Rasa iš „VŽ“. Dar keliavo – nuodėmė būtų nepaminėti –  Ramunės nuostabioji Toska ir Gintarės Čipsas. Taigi pilnas komplektas, įskaitant šunis. Kelias iš Vilniaus į Rygą netrumpas, bet pokalbiai apie gyvenimą „čia ir ten“, meilę senienoms ir fotografijai, gimtinei ir gamtai, laiką gerokai sutrumpino ir štai mes Rygoje.

Nauja vieta - nauja istorija

Nelabai ir jaučiasi, kad jau kitoje valstybėje. Lietuvių ir tarp pardavėjų, ir tarp pirkėjų beveik tiek pat kiek ir latvių. Plotas didžiulis, esfaltuotas, visi prekes išsidėstę erdviai, bet nėra jokio stogo, tad jokios apsaugos nei nuo saulės, nei nuo lietaus. Laimei (į mugės pabaigą jau nelaimei) šviečia saulė. Mugė vyksta dvi savaitgalio dienas. Paprašyti ją palyginti su Kauno urme vykstančia irgi jau tradicine tampančia muge „Laiko ratu“ pardavėjai įvardina pagrindinį skirtumą: mokestį už plotą. Kaune sako už tris dienas tenka mokėti 140 eurų, o čia už dvi – 45. Visa kita labai panašu, nors šiemet čia nauja vieta ir mažai pirkėjų.

 

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė

Kai fotografavimo tikslas kuo daugiau aprėpti, išeina taip. Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos.

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė

Rygos mugės asortimentas

Sunku būtų įvardinti mugės prekių asortimentą. Ko ieškosi – tą ir rasi. Nuo senovinių etnografinių rykų iki numizmatikos, nuo senos technikos iki militaristinės atributikos, nuo visiško metalo laužo iki porceliano servizų.  Baldų nebuvo ypač daug, matomai orientuojamasi į smulkesnius daiktus. Didelis pasirinkimas indų, interjero detalių, papuošalų, statulėlių figūrėlių, paveikslų, dėžių ir lagaminų, šviestuvų ir t.t. ir pan. Parduodama tiesiog viskas ir visokio stovio. Tarybiniai kefyro buteliai – prašome, surūdiję mašinų duslintuvai, akėčios ir šalmai – yra, pašto ženklai, pinigai, knygos ir byrantys rankose žurnalai – kiek nori.

Štai Ramunė nusipirko du, nerealiai mane prajuokinusius, samčius gal po eurą ar du, kičinių paveikslėlių, medinių mokinio dėžučių pokario laikmečio ir džiaugėsi, kad pravers fotosesijose. Senut senutėlis Senis Šaltis iš vatos jai atsiėjo 8 eurus ir tai buvo pats brangiausias pirkinys. Trys žibalinės lempos po maksimaliai gerai pravestų derybų kainavo gal 14 eurų. Bet taip moka tik Ramunė.

Rimantas džiaugėsi įgijęs senutėlį sifoną ir fotoaparato trikojį. Iš pastarojo meistraus toršerą. Kainavo 30 eurų ir jis sakė, kad jam pasisekė, nes nupirko pigiai, Anglijoje tai kainuotų daug daugiau. Gintarė nepagailėjo 20 eurų už maišą žadintuvų, kurių pirkdama net nesuskaičiavo. „Antikvaro dvare“, kur skleidžiasi jos fantazija, galbūt netrukus išvysime instaliacijų parodą „Sustabdytas laikas“.  „Tik reiktų jų dar daugiau. Jei kas turite – laukiu”, – skelbia Gintarė. Mano sidabrinis žiedas su dirbtiniu perlu atsiėjo 5 eurus ir žurnalą „Vintažo ženklai“. Žiedas tikrai gražus. Kitam pagailėjau jau daug daugiau – ir dabar gailiuosi: buvo vertas.  

Žinoma, tai tik smagūs ir linksmi pirkinių žaidimai, inspiruoti kūrybinių sumanymų, bet ir jie baigėsi pilnutėle mašinos bagažine. Gero stovio ir solidaus amžiaus daiktai kainuoja kur kas daugiau. Dar brangesni kolekciniai daiktai. Tačiau visi ieško pagal poreikius, pomėgius ir kišenę. Bet kokiu atveju, tos paieškos įdomios. „Eičiau ir eičiau“, – konstatuoja Ramunė, vilkdama du nedidelius stalelius ir svarstydama, ar tilps tiek daiktų į mašiną.  O man tiesiog patinka visų keliaujančių azartas ir gera nuotaika.

Viskas brangsta

Kainos auga ir auga. Tą pripažino patys pardavėjai, tuo nesidžiaugia ir pirkėjai. Pardavėjai sako, kad daiktai brangsta visoje Vakarų Europoje, todėl brangsta ir pas mus. Be to, tokiose mugėse pardavėjai gerai išmano, ką parduoda, todėl pirkėjams sudėtinga rasti „lobį“ – gerą daiktą už mažą kainą. Latvijoje pigiau nei Lietuvoje neapsipirksi. Latviai turi gilesnes nei mes antikvariato tradicijas, daugiau daiktų, geriau apie juos išmano ir žino jų vertę. Vis dėlto, negali skųstis, kad niekas nieko neperka. Patys mugėje ne kartą patyrėme, kad geri daiktai ilgai neužsiguli: nenupirkai, grįžai, jau nupirkta. Žmonės jau išmoko rinktis, atskirti gerus daiktus nuo prastų ir nepraleisti progos jų įsigyti. Kita vertus, pardavėjai pripažino, kad mažėja azartiškų kolekcininkų, jaunoji karta tikrai nepakeis senosios su dideliu entuziazmu. Matyt todėl, kad dabar visko lengviau gauti ir ta azarto stoka jaunimo nemotyvuoja.

Man asmeniškai mugė Latvijoje patiko. Joje daugiau tikresnių ir senesnių daiktų nei Kaune, jie mažiau atskiesti šiuolaikiniais niekučiais. Žinoma, labai daug visiško „metalo ir stiklo laužo“ jei taip galima sakyti apie garbaus amžiaus daiktus, bet ir jie turi teisę vadintis sendaikčiais ir laukti savo pirkėjo – kas gi uždraus. Moralas paprastas: išmesti nieko negalima, galima viską parduoti, todėl nepersistenkite valydami ir tvarkydami senelių sodybas, kad nepražiūrėtumėte kokio lobio. Geriau viską į bagažinę ir į turgų. Rugsėjo pabaigoje laukia Kaunas.

Tekstas Rasos ŽEMAITIENĖS

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
fotelio restauracija

FOTELIO RESTAURACIJA: audinio triumfas

Kai draugei pradėjau pasakoti, kokio tipo foteliukus bandysime restauruoti šį kartą, ji iš karto paklausė: „Tai čia tokie kaip seriale „Petraičių šeimoje“? Patikrinau - tikrai tokie. Pavydėtinas pastabumas ir...atmintis. Taigi tokio stiliaus foteliukų amžių galima nustatyti ypač tiksliai: pirmosios Galinos Dauguvietytės sukurto ir režisuoto serialo „Petraičių šeimoje“ serijos buvo parodytos 1964 m., o paskutinės 1972m. Juokaujame, ir be to, tai nebūtų didelė problema, bet būtent minėtais metais, iš tiesų pusė Lietuvos miestiečių įsigijo svetainės komplektėlius su trikampiais staleliais ir itin lengvo dizaino minkštąja dalimi – žavingas modernas. Ir dabar tokio stiliaus fotelių ar kėdžių galima rasti baldų parduotuvėse, o tai rodo, kad jų forma iš tiesų labai vykusi. Tačiau kam ieškoti baldų parduotuvėse, jei galima rasti senelių palėpėse ar tėvų rūsiuose. Tik padirbėti, tai jau teks: pusė amžiaus veltui nepraeina ir palieka savo žymes. Beje, silpnoji šių komplektų dalis – staliukai, kurie dabar gana didelė retenybė, o ir sofutės, nes jų niekas neišlaikė dėl vietos stokos. Už tai foteliai tikrai galbūt kažkur dar dulka ir laukia naujo gyvenimo starto. Mes restauruosime du, bet su skirtingais audiniais. Vieną - raudonu audiniu, antrą - gėlėtu. Darbo eiga – tokia pati.

1970- ųjų stiliaus baldai, taigi ir svetainės komplektėliai iš šio laikmečio dabar vėl ant bangos, todėl pats laikas pasidomėti tų metų palikimu ir savo namuose įkurdinti senelių ar tėvų baldus.

fotelio restauracija

Moteriška restauracija ne be vyro rankų

Šių baldų restauraciją, nekreipdami dėmesio į lygias vyrų ir moterų teises, mes iš pradžių įvardijome kaip moterišką, nes medinių dalių be kojyčių iš išorės tai beveik nėra. Bet taip atrodė tol, kol foteliukus labai greitai, su moterišku užsidegimu išardėme. O kai išardėme, tai paaiškėjo, kad ne viskas taip jau paprasta. Į pagalbą vyrus vis dėlto teks kviestis. Pradedame.

  1. Pirmiausiai atskiriame pasėdo rėmą su minkštąja dalimi nuo atkaltės ir jo minkštosios dalies. Nesudėtinga, tereikia ištraukti keliolika vinių ir nukirpti virvutes, kuriomis labai tvirtai šios dalys sutvirtintos tarpusavyje, virvutes pririšant prie medvarščio.

Dėmesio: tvirta špagatinė virvutė yra įverta į odinį abiejų dalių apkantavimą, paliekant jos išsikišusius bent 20 cm galus. Siuvant apvilkimus, tai būtinai padarysime ir mes, nes tuomet bus kur kas lengviau įtempti ant pasėdo ir atkaltės audinius ir juos sujungti tarpusavyje.

  1. Ištraukiame dar keliolika vinių ir nuvelkame senus foteliukų audinius. Padarome tai tvarkingai, jų nesuplėšydami, nes tiksliai pagal juos turėsime pasisiūdinti naujus.

3. Maišinis audinys, dengiantis spyruokles irgi gerokai susidėvėjęs, taigi ir jį nukarpome ir nuimame. Ištraukiame vatiną iš po spyruoklių. Spyruoklės geros kokybės, jų keisti nereikia. Beje, tarp jų radome etiketę su meistro pavarde ir baldo numeriu – daug darbo prie šių baldų atlikta tiesiog rankomis.

4. Iš medinių baldų dalių ištraukiame visas vinis, paviršiuje esančius nešvarumus nušluostome šluotele, viską nuplauname ir nudžioviname. Spyruokles galime perbraukti mašinine alyva, o perteklių nušluostome minkštu audiniu.

5. Vinių skyles užglaistome tonuotu medžio dulkių glaistu. Viską nušlifuojame smulkiu šlifavimo popieriumi Nr.280, Nr.340, Nr.360 ir nulyginame džiutu, nors lyginti galima ir šlifavimo popieriaus išvirkščiąja puse.

6. Dažų ir lako nuėmikliu, naudodamiesi plieno vilna, pašaliname dažus nuo kojyčių. Po to medienos paviršių nuplauname acetonu. Jas nudažysime aliejiniais dažais.

7. Keičiame visą maišinį audinį, seną vatiną pakeičiame nauju minkštu sinteponu, o pagal pageidavimą dar galime uždėti ir porolono sluoksnį. Šiuo atveju jis nekenks, nes minkštumą teikia medžio drožlių sluoksnis, kurį paliekame taip kaip buvo. Jau praeitame numeryje minėjome, kad turime gerai įvertinti minkštinamąją medžiagą ir jeigu ji yra kokybiška (jūržolės, arklio ašutai), tai ją tik išvalome, bet neišmetame. Medžio drožlės mums irgi tinka.

8. Kol taip darbuojamės, pagal senus apvilkimų išmatavimus, siuvami analogiški nauji, iš pasirinktų audinių. Tai galime daryti patys, ar kreiptis į meistrą – svarbu, kad užvilkimai būtų pasiūti tiksliai tokie, kokie buvo ir būtinai su virvutėmis odinių kantelių viduje. Jų prireks, tvirtinant foteliuko sėdimąją dalį su atkalte bei įtempiant apvilkimus. Mes pasirinkome du audinius: vienspalvį ir gėlėtą – foteliukai stovės skirtingose erdvėse.

9. Pasiūtais apvilkimais „aprengiame“ abi fotelio dalis. Audinį galime prikalti vinimis kaip ir buvo, bet daug patogiau „prišaudyti“ kabėmis specialiu įrankiu. Atkaltės audinio apačią teks kas 3-4 cm šiek tiek įkirpti, kad ji gražiai priglustų.

10. Sujungiame atkaltę su sėdimąją dalimi, prisukdami medvarščiais, sutvirtiname įtemptomis virvutėmis. Tuomet užlenkiame atkaltės audinį po foteliuko apačia, pritvirtiname kabėmis arba vinukais ir taip paslepiame visus kitus sutvirtinimus. Atkaltės ir sėdimosios dalies kanteliai turi gražiai „susieiti“.

Šį fotelį „aprengėme“ vienspalvio oranžinio  audinio drabužiais su juodu kanteliu. Kojytes perdažėme irgi juodai. Vaizdas labai panašus į originalo.

Gėlėtas fotelis irgi atrodo puikiai. Jo oranžiniai kanteliai ir kojytės gerai dera prie gėlių, kuriais margintas audinys, spalvos. Fotelis tinka prie žaismingesnės aplinkos, galbūt vaikų kambaryje ar miegamajame.

Žakardinis audinys - restauruoti tinka labiausiai

Žakardinio audinio pavadinimas siejamas su specialią audimo techniką ir mechanines stakles 1801 metais išradusiu Liono miestiečiu prancūzu Josephu – Marie Jacquardu (Žozefu Mari Žakardu). Garsioji technika buvo tobulinama iki pat 1817 metų. Žakardiniu audiniu ypač taikliai imituojami net patys sudėtingiausi mezgimo raštai. Žakardinio audinio privalumai akivaizdūs. Dėl specifinio audimo būdo jis labai dekoratyvus, austas iš medvilnės – malonus liesti, tvirtas ir atsparus. Žakardiniai audiniai gražiai dera vienas prie kito, neatsižvelgiant į raštus. Lietuvoje gerai žinomi kadaise ant sienų mėgti kabinti dekoratyviniai žakardiniai kilimėliai, kuriuose vaizduoti tolimų egzotiškų kraštų peizažai, miestų gyvenimo scenos, kaimo vaizdai, didikų medžioklės. Laiko išblukinti, tačiau romantišką nuotaiką puikiai palaikantys dekoratyviniai žakardiniai kilimėliai dabar vėl mėgstami, nes įgavo ne tik puošybinę, bet ir kitokių prasmių – tai mūsų senelių namų atributas. Gražūs žakardiniai dekoratyviniai audiniai į Lietuvą atvežami iš Prancūzijos, bet puošti namus jais patarčiau apdairiai: jie nelaikomi tikrais meno kūriniais, nes gaminami pramoniniu būdu ir gausiai tiražuojami, bet galėtų būti tinkamas papildas pasirinktai puošybos temai pabrėžti.

Eugenijus Skerstonas. „Domicilium elegans. Elegantiški namai“

fotelio restauracija

Audinio galimybės

Baldus, kurie neturi ypatingos istorinės ar meninės vertės, bet yra restauruotini dėl taupumo, sentimentų ar patogumo, galime atnaujinti kiek kūrybiškiau – nebūtina atkurti jų pirminį vaizdą. Mūsų atveju tai buvo patogu padaryti, pasirenkant gražų naują audinį, o moderni fotelio forma leido improvizuoti visai laisvai. Taigi vienas foteliukas tapo vienspalviu oranžiniu, o kitas gėlėtu.

Išsirinkti audinį dažnai iš tiesų tikras iššūkis, nes dabar jų pasiūla tiesiog milžiniška. Todėl pirmiausiai reikėtų įvertinti savo namų stilių, dermę su kitais kambario audiniais ir spalvomis bei vietą, kur baldas stovės. Po to, pasidomėti audinio sudėtimi ir priežiūros ypatumais. Audiniai, skirti baldams dabar dažniausiai yra iš poliestero arba su dalimi viskozės, taigi puikiai valosi ir dėvisi. Lietuvą dažniausiai pasiekia belgiški, prancūziški, olandiški, rečiau – graikiški, ispaniški ar itališki įvairiausių raštų audiniai. Vienas populiariausių audinių baldams – žakardas.

 

VŽ projektas Konsultavo profesionali meistrė, I kategorijos meninių baldų restauratorė Laima Statkienė. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

sviestmuse

Sviestmušės evoliucija prasidėjo nuo atsitiktinumo

sviestas

Vaikštinėdami etnografiniuose muziejuose tikrai esate matę sviestmušių – mažų aukštų medinių statinaičių su dangteliu, per kurio skylę kyšo taip pat medinė rankena. O kai kam su šiuo įrenginiu galbūt teko ir padirbėti, ir rezultatu - geltono sviesto kaupeliui - pasidžiaugti. Kai kur Lietuvoje jos vadinamos tiesiog muštuviais.

Dėžutės, statinaitės ir dar kitokios

Tokios bene dažniausiai buvo naudojamos Lietuvos kaime ir gal net iki dabar užsilikusios palėpėse ar kamarose. O gal net teko matyti, kaip į tokią supilamas pienas ir tuomet kantrai mušamas – aukštyn žemyn kilnojant už tos rankenos? Tuomet žinote, kad kitame jos gale yra medinis kryžiukas, kurio dėka pamažu kruopelėmis atsiranda ir sviestas. 

Pažvelgę į pailgas dėžutes ar neaukštus puodus primenančias sviestmušes jų gal neatpažintumėte, jei anksčiau matėte tik tas medines statinaites. Įvairesnių formų sviestmušės dažniau naudotos dvaruose, kur sviesto reikėdavo dažniau, greičiau arba daugiau. Nuo pagrindinio indo dydžio priklauso ir būsimo sviesto kiekis, tad kai kur jų prireikdavo ir itin didelių.

Sviestmušės: ir medinės, ir metalinės, ir net stiklinės

Indo formą ir medžiagą lėmė laikas – pagal higieną juk negali lyginti medžio su metalu. Medinės sviestmušės dažniausiai gamintos iš ąžuolo, o pietiniuose kraštuose – iš buko medienos. Tai buvo nebrangi, visiems prieinama medžiaga ir dar puikiai palaikanti nuolatinę temperatūrą viso proceso metu.

Metalas buvo daug brangesnis ir iš jo gaminti reikėjo tam tikros meistro kvalifikacijos bei įrankių. Pagaminus indą iš skardos, dar reikėjo jį cinkuoti arba emaliuoti, tad kaina dar kildavo. Jei jau taip, tai reikia galvoti apie išrankesnį pirkėją ir verta pasistengti dėl grožio, nors prietaisas ir nebuvo skirtas dėti ant stalo. 

sviestas
sviestas

Mušti, sukti ir išsupti

Sviestmušių formą ir konstrukciją daugeliu atvejų nulemdavo ir technologija. Mat sviestą galima ne tik mušti, bet ir sukti. Tuomet viduje įtaisomas velenas, kuris sukamas indo šone arba viršuje įtaisyta rankena. Tokia sviestmušė iš pirmo žvilgsnio labiau panaši į neaiškios paskirties malūnėlį – kavai didokas, o grūdams per mažas. Ilgainiui sviestmušės su velenėliais buvo pradėtos gaminti iš stiklo – patogu stebėti rezultatą.

Sviestą galima net ir išsupti – tuomet indas pagamintas taip, kad jį galima patogiai ritmingai teliūskuoti. Vienu metu išgarsėjo toks modelis, kuris buvo pritaisytas prie supamojo krėslo. Tai pavertė sviesto mušimą labiau malonumu nei darbu, tik akivaizdžiai padidino prietaiso kainą.

Vėliau, atsiradus elektrai, galvota, kaip pagaminti tokią sviestmušę, kad mechaninį darbą galėtų atlikti naujoji energija. Taip pirmiausia atsirado didieji, įmonėse naudojami, modeliai. Sviestas juose gamintas jau iš kelių šimtų litrų pieno.    

Per atsitiktinumą

Trumpai perbėgus per istoriją, verta prisiminti pačią pirmąją sviestmušę, kurios niekas nei gamino, nei išradinėjo. Tai buvo tie patys odiniai maišai, kuriuose klajokliai skitai gabendavo visus skysčius. Vienoje kelionėje ilgai teliūskuotas pienas sukrito sviesto kruopelėmis ir taip prasidėjo sviesto istorija.

Liucija SABĖ

Įžanginė nuotrauka Ramunės PIGAGAITĖS.

Pasidarius sviesto - tortas „Napoleonas“
Tešlai
700 g miltų, 500 g sviesto, 5 šaukštai grietinės, 7 g druskos.
Virtam vaniliniam kremui
500 g sviesto, 350 g cukraus, 120 g miltų, stiklinė pieno, 2 tryniai, nubrauktas šaukštelis vanilinio cukraus.

Papiltuose ant lentos miltuose padaroma duobelė, supilama grietinė, sudedamas sviestas bei visi kiti recepte nurodyti produktai ir kapojama šaltai, kol tešloje nebelieka sausų miltų. Pagaminta tešla suspaudžiama, pridengiama drobule ir atšaldoma. Paskui ji padalijama į tris dalis, ir iš kiekvieno gabalo iškočiojamas 7-8 mm storio apskritas lakštas, kuris įdedamas į vandeniu sudrėkintą skardą, subadomas šakutėmis ir kepamas karštai, kol pagelsta. Iš skardos imamas, kai ataušta.

Kremui skirtas sviestas puodelyje užvirinamas, supilami miltai ir pakepinami, kad pagelstų. Atskirai užvirinamas pienas su cukrum ir supilamas į sviestą (smarkiai maišant). Dar kiek pakaitinus, nukeliama nuo ugnies, ir mediniu šaukštu masė sukama, kol atšąla. Po to įmušami tryniai ir sukama, kol masė pasidaro puri. Baigiant sukti sudedamas vanilinis cukrus.

Atšaldyti papločiai pertepami išsuktu kremu, paviršius ir šonai aptepami tuo pačiu kremu ir apklijuojami džiuvėsėliais.

Puošti galima kremu arba išbarstyti įvairius ornamentus dviejų spalvų trupiniais.

„Šeimininkės vadovas“, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius -1958 (Autentiškas tekstas)

svečių namai

Svečių namai PO LIETUVYBĖS ŽENKLU

Sendaikčių trauka nepaaiškinama

Jurgita sako nelabai ir prisimenanti nuo kada ją pradėjo vilioti sendaikčiai, dar sunkiau pasakyti kodėl – vaikystės namuose nebuvo nieko panašaus. Tačiau nuo tada, kai pradėjo lankytis antikvariatuose ir sendaikčių turgeliuose, suprato, kad šie daiktai jai iš tiesų labai mieli. Vėliau tokių daiktų dar atsirado ir interneto platybėse, pasiūla akivaizdžiai didėjo – tik rinkis. Tačiau dar didesnis poreikis išsileisti į patrauklių radinių paieškas atsirado tuomet, kai Jurgita suprato, jog dalį senų daiktų galima tiesiog atnaujinti, arba jiems sugalvoti visai kitą funkciją. Sakykim, senus dailius šaukštelius paversti paveikslo detale, senas duris veidrodžio rėmu ir panašiai.  Todėl, kai pagaliau pradėjo pildytis irgi seniai puoselėta Jurgitos svajonė turėti savo svečių namus, ji jau žinojo, koks bus jų stilius. Tiesa, gal ir neišgrynintas, neišdailintas, bet būtinai su vintažo detalėmis. Senovinių daiktų paieškos dar suaktyvėjo – aplankytas ne vienas sendaikčių turgus, mugė, parduotuvėlė, antikvariatas.

svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai

Medus, gintaras, linai ir rugiai

Periodą, kai buvo pradėtas kurti viešbutukas „Vintage Vilnius B&B“ Jurgita šiandien prisimena su didžiausiu malonumu. Jokie remonto rūpesčiai jos nevargino, o kai jau atėjo laikas įrengti kambarius, tai veikla tiesiog džiugino. Gegužę atidarytuose namuose yra keturi numeriai su savo pavadinimais. Ieškodama savo namų išskirtinumo ir atiduodama pagarbą lietuvybei, Jurgita įrengė medaus, gintaro, linų ir rugių  kambarius. Kiekviename iš jų – pavadinimą atliepiantys simboliai. Štai medaus kambaryje ant sienos virš lovos jaukus korių pano, kambaryje dominuoja geltona spalva, lovos gale – lengvas praeito amžiaus 70 – ųjų stilistikos pufas. Gintaro kambaryje langus puošia gintarų vėriniai, sieną` – paveiksliukai su gintaru, kurie buvo labai populiarūs XXa. 6-7 dešimtmečiais. Jų Jurgitai teko gerokai paieškoti, bet dabar jie irgi sudaro gražią kompoziciją. Lino kambaryje bene labiausiai buvo kur pasireikšti. Jį puošia paveikslas-koliažas iš įvairių laikmečių servetėlių, nertos lovatiesės, makrame technika sukurti šviestuvai, linu dekoruotos stalinės lempos ir net žavingos sapnų gaudyklės. Šiame kambaryje net pufas atnaujintas su lino špagatu. Rugių kambario pagrindinis akcentas palubėje besisūpuojantis sodas ir supamasis krėslas su išpinta atkalte, kuri taip pat yra aliuzija į rugių temą.

svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai

Svečių namų svetainės erdvė

Antikvarinis stalas ir kėdės  suteikia jaukumo namų svetainei. Pati šeimininkė tvarkyti dokumentų dažnai prisėda prie senovinio sekretero. Sako, seniai norėjusi įsigyti tokį baldą ir dabar jau turi – labai patogus ir užima mažai vietos, geras rašomojo stalo pakaitalas. O štai senos vyro močiutės spintos senos durys lipte prilipo prie nedidelės komodėlės. Jurgita nesirįžo svetainėje atsisakyti ir medinių lubų, kurios jai pasirodė labai jaukios. Dabar jos gerai dera su grindimis ir net židiniu. Šalia kurio dar ir nemaža svečių patogumui įrengta bibliotekėlė. Ant laiptinės sienų – M.K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos – dar vienas lietuvybės akcentas. Foje puošia barokinio stiliaus, bet drąsiai lietuviškos trispalvės spalvų gobelenų pervilkta sofutė. Jurgita prisipažįsta, kad labai vertingų daiktų ji niekada neperka, ieško tokių, kuriuos būtų negaila atnaujinti, savaip panaudoti ir dekoruoti, tad juokiasi, jog paveldui nenusikalsta. O ir daiktus ji renkasi ne pagal jų vertę ar amžių, o pagal savo poreikius. Pamato ir jau žino, kaip jį panaudos, atnaujins.

svečių namai
svečių namai
svečių namai

Viešnagės poreikiai: jauki nakvynė ir skani kava

Bene moderniausiai šiuose svečių namuose atrodo virtuvė. Nors stalas ir kėdės visgi priskirtini antikvariato kategorijai. Visa kita tiesiog patogu ir funkcionalu. Tiesa, čia irgi daugybė gražių vintažinio stiliaus detalių ir sklinda puikus kavos, susimaišiusios su arbatos dvelksmu, aromatas. Juk ne veltui šių namų logotipe – arbatinukas. Jaukumo ir gero skonio simbolis. Jurgita sako, kad kai tik gali mėgsta svečius pasitikti pati ir labiausiai siekia, kad jos svečiai jaustųsi jaukiai ir niekas jiems nesugadintų nuotaikos. Sunku būtų rasti priežastį dėl ko ji galėtų sugesti šiame viešbutėlyje, per kurio langus matosi jaukus vidinis kiemelis ir bačnyčios bokštai, o viduje galima justi tiek šeimininkės meilės, kūrybos ir širdies. Ne veltui gana dažnai Jurgitą pamalonina komplimentas: „Taip jauku, kad nesinori išvažiuoti“.

Beje, ji jau spėjo pastebėti, kad jos namus dažniausiai renkasi 30-50 metų svečiai, kuriems, vis dėlto, nesvetima vintažo tema. Todėl ir būti čia daugumai tiesiog miela. Žmonės atvyksta linksmi, atsipalaidavę, dažnai neturi jokių ypatingų pageidavimų. Net virtuve naudojasi ne visi. Įsikūrę senamiesčio širdyje, dauguma linkę pasimėgauti maistu miesto kavinėse. O džiugu dar ir tai, kad iš namų, kuriuose palyginus labai daug gražių daiktų ir detalių, kol kas niekas nedingo ir nebuvo sugadinta. Jurgita sako, kad svečių kultūra aukšta ir šypsosi, kad kitaip ir būti negali, kai jos svečiai – ji tuo tiki- antikvariato ir vintažo gerbėjai.

Rasa KUNCAITĖ
Liudo MASIO nuotraukos

cdstyle--

C&D Style pristato: Vintažiniai STIKLO atradimai

1. Nuostabioji „Bicos“ kolekcija iš Portugalijos

Kolekcijos „Bicos“ taurėms, stiklinėms ir ąsočiams net nereikia „apsimetinėti“ vintažiniais. Juk pirmą kartą šios formos taurė buvo pagaminta 1901 m. stiklo fabrike „Marinha Grande“ Portugalijoje. Tuo metu ši taurė buvo stiliaus ir mados ikona, o šiuo metu tai aukštosios mados ir elegancijos etalonas.

Storas, kokybiškas stiklas ir išskirtinės spalvos šias taures leidžia derinti įvairiausios stilistikos serviruotėse ir interjeruose, pradedant nuo retro ir baigiant minimalistiniu. Suklysti tiesiog neįmanoma ir tuo pasirūpino šių indų kūrėjai, sukūrę juos tarsi amžinus.

Šiuo metu tokie indai yra gaminami Portugalijos porceliano gamykloje, kurios gyvavimo pradžią galima skaičiuoti nuo 1824 m., kai  Portugalijoje, Ilhavo mieste buvo įkurta porceliano gamykla „Vista Alegre“. Šios gamyklos prekės ženklas visą laiką išliko glaudžiai susijęs su Portugalijos kultūra ir pelnė neprilygstamą tarptautinę reputaciją. 2001 m. „Visa Alegre“ grupė susijungė su „Atlantis“ grupe ir tapo „Visa Alegre Group“. Šiandien ji puošia oficialius renginius Baltuosiuose rūmuose, daugelio šalių ambasadose, karališkuosiuose rūmuose.

Nebijokime spalvų, ypač jeigu stalą dengiame gamtoje. Spalvingi indai ir gėlių puokštės sukuria ypač lengvą, žaismingą ir smagią atmosferą. O storo stiklo indai dabar ypač madingi. Turėdami kažką iš praeities, jie drauge yra stilingi ir modernūs.

2. „La Roschere" romantiškosios bitės ...

Jeigu patinka vintažinis stilius, tai labai sunku atsispirti indams su bičių dekoru. Jaukumas, stilius, retro, kantri, XX a. vidurio modernas ir… XXI a. namai. Daug galimybių.  Tai – kolekcija „Abeille“, gaminama Prancūzijos gamykloje „La Roschere“, savo istorijos pradžią žyminčia tiesiog įspūdinga 1475 m. data. Todėl ir kolekcija  dvelkia nemaria Prancūzijos istorija. Joje dominuoja jau minėtos, bet nepaprastos bitės  – Napoleono Bonaparto simbolis, kuris buvo specialiai pasirinktas jo karūnavimui. Tuomet bitutės simbolizavo nemirtingumą bei prisikėlimą, ypač reikalingą naujos dinastijos pradžiai, o dabar jos tiesiog jaukumo ženklas. Stiklinės ir taurės su bitėmis galima atsirasti ant pusryčių stalo, o gali – ir ant prašmatniausių pietų. Kokybiški daiktai niekada ir nieko nesugadins.

3. ... ir laumžirgiai

Tegul Jūsų vaizduotė sklando kaip spalvingi laumžirgiai po kerinčius gamtos vaizdus. Kolekcija „Dragonfly“ pasakoja apie kasdienį prancūzų užmiesčio gyvenimą, karštas vasaros dienas ir neatsiejamą vyno kultūrą. Tai universali kolekcija, kuri puikiai tiks ragauti rožinį, raudoną, baltą vyną ar atsigaivinti vandens taure. Tai irgi gamyklos „La Roschere“ kolekcija,tarsi pratęsianti bičių temą ir tarsi pratęsianti vasarą.

Pirkdami indus ieškokime įdomesnių ir įvairesnių jų dekoravimo ornamentų - viskas kas neįprasta akiai gyvenimą padaro tiesiog spalvingesnį. Bičių ir laumžirgių kolekcijos tarsi sukurtos žaisti gyvenimą.

4. Kolekcija „Le Lyonnais“ lyg iš Florencijos renesanso

Jau minėtos Prancūzijos gamyklos  „La Roschere“ kolekcija „Le Lyonnais“ atgaivina XIX a. pabaigos Florencijos renesansą, kuriam būdingi ypatingi raštai bei puošnumas. Tačiau XXI a. šie stalo stiklo gaminiai įgauna visiškai naują, įmantraus ir dizaino prasmę. Ir vis dėlto, jie taip pat malonina vintažinio stiliaus gerbėjų akį ir suteikia galimybę derinti šiuos indus pačios įvairiausios stilistikos namuose. Dar daugiau fantazijos galimybių atveria jų spalvos. Nebijokime jų serviruodami savo stalus. Derinkime indus su gėlių puokštėmis, žvakių spalvomis, servetėlėmis ir turėsime ypatingą šventę akiai.

5. Iš „LSA International“ 1960 -ųjų

Gamykla „LSA International“ įsikūrė 1960-ųjų m. pabaigoje, kai interjere dominavo iš Art Deco išaugęs moderno stilius. Dizainerių kurti daiktai tapo vertingi ir madingi, indai – taip pat. Stilingi pirkėjai ieškojo kažko ypatingo, kūrėjai kažką ypatingo kūrė. Tas „ypatingas“ atkeliavo iki mūsų dienų. Jeigu būtų galima sukurti naują terminą, tai būtų galima pavadinti vintažine klasika. Ši pūsto stiklo rankomis puošta auksine juosta taurė iš išskirtinės prabangios kolekcijos „Celebratre“.  Grakštus siluetas ir elegancija – šventė akiai. Pagrindinis kompanijos biuras ir sandėlis yra Sunbury mieste, šalia Londono, Anglijoje. Šiandien įmonės tikslas: novatoriškas dizainas ir šiuolaikinė klasika; dekoratyvūs ir funkcionalūs gaminiai; patrauklios kainos dizainas, rankų darbo stiklo ir porceliano gaminiai. Bet šaknys – 1960- uosiuose.

6. Namų sužydėjimas

Niekas ir niekada neapsiėjo be vazų. Sunku kalbėti apie stiklą ir ignoruoti šį indą. Ieškodami spindinčių vintažo ženklų, stabtelėjome prie jau minėtos kmpanijos „LSA International“ vazų kolekcijos „Pleat“.  Nepaprastai graži ir stilinga rankų darbo kolekcija įkvėpta lietaus lašų grožio. Stiklinės vazos grioveliai išgaubia stiklą ir sukuria šlapio paviršiaus efektą, kuris ypatingai spindi. Kita vertus, forma lakoniška ir visai nepretenzinga. Lieka išsirinkti savo spalvą ir merkti gėles.

 

O štai ir visai kitokia tos pačios kompanijos vaza – žvakidė. Moderniai formai ir elegantiškam siluetui negali likti abejingų: pilkas stiklas atrodo nepaprastai solidžiai, o rankų darbo auksinis dekoras suteikia nepaprasto puošnumo. Ir vis dėlto čia galima justi praeities dvelksmą ir XX a. vidurio moderno gūsį.

7. „Mindy Brownes“ žvakidės - visiems skoniams

Namų jaukumas neįsivaizduojamas be aksesuarų, o tarp jų – ir žvakidės. Jos ne tik užpildo erdvę, bet ir padeda sukurti tam tikrą įvaizdį ar nuotaiką. Stabtelkime prie „Mindy Brownes“ prekinio ženklo, gimusio ir augusio ežerų širdyje, Vakarų Airijoje. Gamyklos dizaineriai įkvėpimo semiasi ne tik iš dabartinių tendencijų, tačiau ir iš šviesaus kaimelio, kuriame viskas ir prasidėjo. Šiandien „Mindy Brownes“ siūlo platų asortimentą šiuolaikinių ir tradicinių baldų, tamsios medienos antikinių stalų, pripildytų šilto medaus atspalvių, kėdžių padengtų išskirtiniais audiniais, klasikinio stiliaus interjero aksesuarų, ypač platų asortimentą subtilių šviestuvų ir smulkių namų dekoro detalių, tarp kurių ir žvakidės. Dauguma jų su metalinėmis detalėmis, dažnai sendintomis, vario ar žalvario spalvos, kas ir leidžia jose įžiūrėti praeities ženklus ir įtaką. Žinoma, neapsieinama be stiklo. Kartais paprasto, kartais imituojančio kristalus, bet visada puikiai suderinto su metalu.

stafordšyro indai

STAFORDŠYRO indai – romantiškai mūsų kasdienybei

stafordšyro indai

Sendaikčių turguose ar antikvariatuose dažnai akį traukia įvairių spalvų indai - raudoni, mėlyni, žali ar rudi. Gausiai, įvairiais motyvais (floros, faunos ar netgi siužetais) dekoruoti indai dvelkia prabanga, juolab kad ženklai kitoje jų pusėje atrodo irgi labai senoviški ir paslaptingi. Tačiau kaina – ką čia slėpti – palyginti nedidelė ir prieinama kiekvienam norinčiajam savo stalo serviruotę pakeisti kiek spalvingesne nei įprasta. Jei imsime tyrinėti šių spalvingų indų ženklus, rasime jų pačių įvairiausių ir iš skirtingų praeito ar netgi užpraeito amžiaus dešimtmečių. Tačiau galime beveik guldyti galvą, kad ant daugelio šių indų išskaitysime žodį „Stafordšyras“. Taigi tai „svečiai“ iš Anglijos. Bet įdomių žinių yra ir daugiau.

stafordšyro indai
stafordšyro indai

Į namus – po vieną, du ar tris

„Šiais indais susidomėjau gal prieš 15 m. ir pirkau juos po truputį labai nedidelėmis kainomis sendaikčių turgeliuose užsienyje ar vietoje.  Orientavausi į rausvo atspalvio indus (nors turiu ir keletą žalių bei dailų mėlyną, bet, deja, nepilną arbatos servizą) ir pamažu mano kolekcija pildėsi. Anksčiau lėkštė kainavo apie 3 -5 litus. Ir dabar galima rasti lėkščių po 1eurą, bet jau rečiau. Užsienyje šie indai pigesni nei Lietuvoje. Pavienės lėkštės ar puodeliai yra pigesni nei perkant, pavyzdžiui, po šešis. Tai jau laikoma nemaža servizėlio dalimi ir prašoma brangiau. Pigesnės yra sriubinės lėkštės, nes jos mažiau paklausios. Dubenėliai ir salotinės patys brangiausi. Sriubinių beveik nepasitaiko, grietinėlės indeliai ir cukrinės irgi prie brangesnių. Kai išseko kantrybė pirkti po porą daiktų, viename antikvariate nusipirkau servizą, kur visų dalių buvo po šešias: užkandinės lėkštės, didelės lėkštės, deserto lėkštelės ir puodeliai. Mokėjau 150 litų ir tai buvo palyginti nedaug, bet indai jau net neturi jokio ženklo, o tik įspaudą. Tai rodo, kad jie yra visai šių laikų gaminiai, tik pagaminti pagal senąsias tradicijas. Bet  man jie labai tiko pagal atspalvį”, – savo raudonosios kolekcijos istoriją pradėjo kaunietė Vilija Gustaitienė.

Stafordšyro indai kainavo skirtingai

„Taigi savo „servizą“ susikomplektavau pati iš skirtingų gamybos laikotarpių indų – daugiausia XX a. vidurio ar pabaigos. Tai tikrai ne „senasis Stafordšyras“ gamintas rankiniu būdu manufaktūrose. Tokio, sako, sunku rasti net ir Lietuvos antikvariatuose. Mano indai geriausiu atveju pagaminti fabrikuose, kurių istorija galbūt prasidėjo senųjų manufaktūrų laikais ir jie tiesiog yra Stafordšyro stiliaus. Jų dekoro siužetai, ženklinimas (kurį labai smagu tyrinėti) skiriasi, bet juos jungia bendras koloritas, stilistika, forma ir jie puikiai dera vieni prie kitų. (Aišku, tuo atveju, jei neturima ypatingų pretenzijų rinktis būtinai vienodo gamybos laikotarpio indus). Be to, man patinka jų kokybė – neskilinėja ir neblunka. Mano svečiai visada atkreipia dėmesį, kai jais serviruoju stalą. Taip, aš suprantu, kad mes tik žaidžiame prabangą, kad indai jau fabrikinės gamybos, bet vis tiek labai smagu juos turėti ir laikas nuo laiko papildyti kokiu nauju egzemplioriumi. Tiesa, yra pasitaikę ir keletas savo amžiumi prie šimtmečio artėjančių egzempliorių. Kadangi jie pavieniai, tai ir kaina vis tiek nebuvo didelė. Yra ir keletas tokios pat stilistikos indų iš kitų šalių, bet jie irgi puikiai dera prie angliškų“, – sakė moteris.

stafordsyras

Anglija, XX pab., firma „English Ironstone Tableware“. 1973 m. „English Ironstone Pottery Ltd“ tapo „English Ironstone Tableware“. Labai įdomus komerciškų įrašų derinys: „tinka mikro bangų krosnelei“ bei „ribota gamyba“.

stafordšyro indai
stafordšyro indai mėlyni

Puikus stalo akcentas - puošni rausvai raudona lėkštė su užrašu „The Peacock“ (povas), vaizduojanti labai populiarią XIX a. I pusės užeigą Anglijoje. Anglija, XX a. vidurys, firma „Grindley“, įkurta 1880 m. Mėlynų lėkščių dekoras jau kito siužeto, o pagamintos jiosirgi XXa. viduryje.

stafordsyro
stafordšyro indai

Ant stilizuotos lėkštės vaizduojama užeiga „The Copperfeld“. Prancūzija, XX a. I pusė, Lorraine, Luneville fajanso gamykla.

Menotyrininkės komentaras

Paprastai kolekcininkai surenka daugiau informacijos apie savo rinkinius, nei kiti meno mėgėjai. Esamas rinkinys puošnus ir gražus, įdomus savo ženklų įvairove. Manyčiau, rinkinys yra teisingai bei kryptingai rinktas – apima „seno angliško stiliaus“ stalo indus, pagamintus įvairių gamintojų. Įdomu tai, kad kai kur gamintojas tas pats, bet šiek tiek skiriasi ženklas. Galima palyginti gaminio masę, dekoro spalvą. Jei glazūra šiek tiek sueižėjusi, tai tikriausiai fajansas. Porceliano masė yra vientisesnė. Internete galima rasti informacijos apie konkrečias firmas ar fabrikus, jų istorijas, bandyti atsekti, pagal kokio dailininko paveikslą buvo dekoruotas gaminys. Tokių lėkščių vertė einant laikui kils, bet labai pamažu, nes jų buvo gaminama daug.

Stafordšyro porcelianas vienas – gamintojų daug

„Pavadinimas „Stafordšyro keramika“ apima labai plačios kategorijos terminą. Stafordšyras – istorinė ir geografinė Anglijos vietovė, kurioje XVII a. pradžioje susikūrusios pavienės dirbtuvės vėliau tapo didelės industrinės bazės dalimi. Ši teritorija apėmė šešias šiaurės Stafordšyro vietoves – Burslemą, Fentoną, Hanley, Longtoną, Stoką ir Tunstalį. Visos jos XX a. pradžioje tapo Stoko prie Trento miestu.

XVIII a. šioje teritorijoje įsikūrė pirmieji stambesni gamybos centrai Vedžvude, Spode ir Mintone. Bene svarbiausias įvykis Stafordšyro keramikos istorijoje buvo XVIII a. pr. vietinių puodžių pastebėjimas, kad pridedant pašildytų grūsto titnago miltelių į vietinio molio masę, gaunamas baltesnis, gražesnis kreminio atspalvio gaminys. Vėliau, apie 1900 m., titnagas buvo pakeista grūstais kaulų milteliais.

XIX a. keramikos gamintojai aktyviai telkėsi Aynslyje, Burleigtone, Doultone, Dudsone, Mintone, Murcrofte, Tvyforde, Vedžvude. O atsiradęs geležinkelis, paskatino kurtis naujas gamyklas Londone.

Pats terminas „Stafordšyro keramika“ dažnai asocijuojasi su nuo pat pradžių pradėtais gaminti mėlynais indais. Vieni žymesnių tokios keramikos pavadinimų yra „Spode“, „Royal Doulton“, „Wedgwood“, „Royal Worcester“, „Ridgway“. Aptikus šių gamintojų pavadinimą ant indų, būtų tikrai tikslinga pasidomėti jų verte (red. past.)

Stafordšyro indų temos

 

Taigi buvo gaminama daugybė panašaus porceliano su skirtingų gamintojų ženklais. Dekoras galėjo atspindėti kokį nors metų įvykį, žymėjo datą, nors pats gaminys galėjo būti pagamintas ir vėliau. Taigi ant indo pamačius įspūdingai seną datą nereikėtų manyti, kad tiek metų ir jūsų pirkiniui. O štai nespausdintas, bet tapytas ranka ženklas gali sufleruoti, kad dirbinys galbūt ir senesnis. Beje, dauguma gamyklų, išaugusių iš senovinių manufaktūrų, veikia ir dabar. Be to, atsirado ir visai naujų gamintojų, kurių gaminiai kartais jau neturi jokių ženklų. Jei rinkoje rasite tokių indų, tai reikš, kad jie galbūt net ir šio šimtmečio gamybos.

Dažnai diskutuojama, kokiu būdu indai taip gausiai dekoruoti. Tai vadinamoji perkeliamosios spaudos arba kitaip dekalkomanijos technika. Vaizdai buvo sukurti dailininkų bei išraižyti graverių metalo plokštėse, vėliau dengiami dažų danga ir spaudžiami popieriuje. Galiausiai perkeliami ant keramikos dirbinių,“ – pasakoja Nacionalino M. K. Čiurlionio dailės muziejaus taikomosios dailės rinkinių saugotoja, muziejininkė Rita Kišonienė.

Kolekcionuojant Stafordšyro porcelianą, muziejininkė pataria susitelkti į tam tikrą porceliano stilių, arba konkrečius gaminius – vazas, statulėles, lėkštes, ar į tam tikrą konkrečią formą, kad kolekcija įgytų vientisumo. Angliškos keramikos rinkiniai gali būti tokie pat skirtingi kaip ir kiekvieno kolekcininko interesai, todėl rekomenduotina atkreipti dėmesį į gerą kokybę ir retumą konkrečiame Stafordšyro keramikos rinkinyje.

Kaip Stafordšyro indai buvo dekoruoti iš pradžių?

Dekalkomanijos technika buvo išrasta Anglijoje XVIII a. viduryje. O viskas prasidėjo nuo varinės plokštelės. Kažkada jos graviravimas trukdavo iki 6 savaičių. Graveris specialiu įrankiu išraižo ant plokštelės norimą vaizdą su grioveliais ir taškeliais, kuriuose vėliau ir lieka dangos pigmentas. Kai piešinukas baigiamas, plokštelė pašildoma, paruošti specialūs dažai (naudoti įvairūs oksidai, suteikiantys norimus atspalvius – chromo oksidas žaliam atspalviui, kobalto – mėlynam, vario – rausvam) gerai į ją įtrinami. Ant plokštelės labai lygiai dedamas plonas drėgnas popierius ir ji pervoluojama presu, kad piešinukas gerai atsispaustų. Po to jis apkarpomas pagal gaminio formą, dedamas ant keramikinio indo ir kietu šepetėliu prispaudžiamas ir išlyginamas. Indas dedamas į šaltą vandenį, popierius nuimamas, o dažai lieka. Po to gaminį reikia išdegti žemoje temperatūroje. Tai atliekama prieš glazūravimą arba po jo. Degimas po glazūravimo indus ir paverčia ilgaamžiais.Tokia technika leido indus dekoruoti itin plonomis linijomis, perteikti ant jų subtiliausius piešinius. Tai buvo labai ilgas rankų darbas, užėmęs daug laiko. Štai kodėl senieji stafordšyro gaminiai turi didelę vertę. Nuo 1776 m. iki 1828 m. kobaltas buvo pagrindinė tokių indų spalva. Vėliau, nuo 1830 m. piešiniai tapo žali ar rožiniai, nuo 1845 m. – juodi ir šviesiai melsvi, o nuo 1852 m. rudi. Nuo 1848 m. technika ištobulėjo ir viename gaminyje jau buvo galima naudoti tris spalvas.

stafordšyro indai
stafordšyro indai
stafordsyro indai

Gražus kelių lėkščių rinkinys. Anglija, XX a. II pusė, firma „J. Broathurst & Sons since 1847“. Iki 1870 m. firma atstovavo karališkai keramikai Lugtone, o vėliau - Portlando keramikai Fentone. 1897 m. prie pavadinimo prisidėjo „& Sons”, dar vėliau prisidėjo „Ltd“.

stafordšyro indai

Anglija, apie XX a. vid., firma „Palissy“. Šio ąsotėlio dugne, greta ženklo, matosi ranka įrėžtas serijos numeris „36.“. Serijos numeriai byloja apie atsakingesnį požiūrį į keramikos gamybą.

stafordšyro indai
stafordšyro indai

1. Įspūdinga fajansinė salotinė tik iš išorės atrodo labai sena. Anglija, XX a., „Myot, Son & Company“.

2. Salotinė su pašto piešiniu ir įrašu „rankų darbas, W.N. Mellor“. Pagal senąsias tradicijas nuo 1828 m. gaminamas kokybiškas „Tudor Ware“ porcelianas. Anglija, XX a.pabaiga, Stokas prie Trento.

3. Vokietija, Metlachas firma „Villeroy & Boch“, įkurta dar 1748m. XX a. vidurio dubuo stilistikai primena anglišką porcelianą. Ši firma daug metų gamino angliškos stilistikos indus, dabar taip pat gamina prabangių indų linijas. Analogiška kaip ši salotinė ebay portale įkainota 30 eurų, o štai mūsų turguose ją galima įgyti už 5-8 eurus.

stafordšyro indai

Šio „Myot, Son & Company“ arbatos servizo lėkštės yra įdomios dėl retai aptinkamos formos. Jos pagamintos apie 1940 - 1960 metus.

stafordšyro indai
stafordšyro indai mėlyni
stafordšyro indai mėlyni
stafordšyro indai mėlyni

Rasa KUNCAITĖ. Nuotraukos Silvijos ŽEMAITYTĖS

Už pagalbą rengiant publikaciją ir identifikuojant ženklus dėkojame menotyrininkei Ritai KIŠONIENEI.

manekenas

MANEKENAI – mados pasaulio liudytojai

Žurnalo skaitytojams jau pažįstama fotomenininkė Ramunė PIGAGAITĖ, gyvenanti Frankfurte, toliau dalijasi savo daiktų radybų istorijomis ir nuotraukomis, kuriose neišvengiamai šie daiktai atsiduria. Šį kartą dvi istorijos, vienaip ar kitaip susijusios su mados pasauliu. O išsiskiria jos tuo, kad Ramunei netgi pavyko sužinoti, kam šie daiktai priklausė. Jai visada įdomu išgirsti įsigyjamų daiktų istorijas ir sužinoti kuo daugiau apie buvusius šeimininkus. Tai įkvepia.

manekenas

Mano jaukioji medinukė

Patalpa, į kurią mane pasikviečia Marius iš Kauno, yra daugiabučio namo rūsyje. Jos tikroji paskirtis man neaiški: tai nemažas, švarus kambarys, kuriame turbūt namo bendruomenė keldavo pokylius, susitikdavo aptarti bendrų reikalų, o gal ji buvo naudojama kaip šarvojimo salė? Tokios mintys pinasi galvoje, įžengiant į šį paslaptingą rūsį. Marius jame laiko savo senienas ir šįkart norėtų man parodyti kažką ypatingo, tai, kas, jo manymu, turėsią man tikrai patikti.
Ir tikrai apstulbstu: palei sieną kairėje kambario pusėje surikiuotos bene 20 medinių skrybėlių. Su bryliais ir be jų (tuomet jos labai panašios į iš samanų lendančius grybukus), vyriškų bei moteriškų, su spalvotomis žymomis ir be jų.
Puolu prie jų išties panašiai kaip miške prie grybų: imu, vėl padedu, pakeliu, pasigrožiu, renkuosi ir negaliu išsirinkti! Per didelis pasirinkimas – taip retai pasitaiko.
Noriu ir tos, ir tos, o geriausia – visų! Vyriškis stovi kitame kambario kampe. Stebi mane, turbūt kažką galvoja ir šypsosi. Gal yra net gerai nusiteikęs, kad pavyko nustebinti, nudžiuginti, ar pavyks parduoti. Pagaliau – išsirenku. Mano žavingoji medinukė puikiai tiks mano nuotraukoms.

O po to šį tą sužinau ir apie skrybėlaičių formų šeimininkę. Tai žinomo Lietuvos krepšininko Valdemaro Chomičiaus mama Sofija. Dabar, beje, sunkiai pasiligojusi. Ponia Sofija dirbo siuvimo fabrike „Mada“, vėliau vienos iš ateljė vedėja, kol ir pati susigundė kurti skrybėlaites. Taip jos namuose ir atsirado medinės jų formos. Daug formų – visokiems galvos dydžiams ir fasonams.

Tos formos rūsyje ilgai nestovėjo. Apie jas papasakojau tokiai pat kaip aš  sendaikčių liga sergančiai pažįstamai ir ji nupirko jas visas iš karto. Mano medinė skrybėlaitė gyvena pagarboje, meilėje ir visada primins man ponią Sofiją ir galbūt laikus, kai… skrybėlės buvo madingos.  

Noriu skrybėlės.

Nuostabusis manekenas

Meilės iš pirmo žvilgsnio taisyklė galioja ne tik žmonėms, bet ir daiktams. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai pažįstamas iš Kauno, žinantis mano beribę meilę manekenams, atsiuntė skelbimą su labai lakonišku tekstu: parduodamas senas manekenas, atsiimti Vilniuje. Fotografijoje – vandeniu supiltas, įdaužtais pečiais, nudriskęs, bet sudrapiruotas lyg antikinė graikų skulptūra manekenas. Nuostabus! Meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė visiems laikams. Tikiuosi, manęs niekas neaplenkė ir šis grožis jau netrukus bus mano.
Jį atsiimti sutariame stoties rajone, šiek tiek nejaukiame kieme esančiose patalpose. Nedideliame, silpnos elektros lemputės apšviestame kambaryje į akis pirmiausia krinta įspūdingi teatro ar operos kostiumai, sukabinti ant senovinio stovo, šalia jų taip pat nuostabūs seni lagaminai, sukrauti į viršų siaurėjančia piramide. O mano antikinė puošmena stovi priešais apskritą, į sieną atremtą veidrodį. Ne dažnai, bet visgi taip pasitaiko, kad pamačius labai patinkantį seną daiktą, rodos, iš laimės galiu nualpti. Būtent taip jaučiausi tą akimirką, kai atsargiai, kad jo nesužeisčiau, paliečiau savo naująją puošmeną. Ne visiems tai suprasti…
Kaip ir visuomet tokiais atvejais, pasidomėjau daikto istorija. Šįkart ji buvo ypač liūdna, graudinanti ir verčianti pamąstyti, koks trapus yra gyvenimas ir kokie laikini svečiai mes šioje žemėje. Pasirodo, ši antikvarinė grožybė priklausė vilnietei dizainerei Vidai Šataitei, labai netikėtai praėjusių metų pabaigoje palikusiai šį pasaulį. Manekenas, kuriam tikrai ne viena dešimtis metų, tiesiog puošė jos studiją. O tie įspūdingi teatriniai apdarai ant senovinio stovo – tai dizainerės sukurti kostiumai operai „Karalius Everardas“. Taip jau nutinka, kad daiktai dar ilgai pragyvena savo šeimininkus, bet visada juos primena, jei tik yra kam prisiminti. Aš – prisiminsiu.
Šiandien manekenas apsigyveno mano miegamajame. Įgijęs mano pačios sukonstruotą ažūrinį metalinį sijoną, kamšytą baltomis džiovintomis hortenzijomis ‘Anabela‘, stovi jis prie mano lovos. O kas iš mano atrastų daiktų įveikia kelią iki šio kambario, niekada iš jo neiškeliauja.

manekenas

Ramunė PIGAGAITĖ Autorės nuotraukos

manekenas

Liūdnas vakaras klausant Bacho su manekenais

Pirmadienio vakaras, šaltas, lietingas ir nežadantis jokių dvasinių malonumų. Sėdžiu viena pustuščiame kambaryje ir spoksau į gražų tapetą, kuriuo jau gal kokį dešimtį metų negaliu atsidžiaugti. Tuščia ne vien kambaryje - mano vidus kaip iššluotas. Prisipilu taurę balto vyno. Netrukus ir ji tuščia.

manekenas

Gal pagelbės Bachas? Koncertas smuikui? Jis šildo ir vieną po kitos atveria dureles į mano atsiminimų pasaulį. Geriau.
Iš pradžių atsitempiu manekeną su vapsvos talija. Pastatau ant XX amžiaus pradžios stalelio kojos. Vienišos. Pirkau tik koją, nes viršutinę stalelio dalį prabėgęs laikas nusinešė su savimi. Keista, bet iki pat sendaikčių turgaus pabaigos ja niekas nesusidomėjo. Gal dėl vienatvės?.. Ji tampa mano prancūziškos gražuolės sudėtine dalimi. Dabar – geriau. Bet tik dabar…
Triskart perklausius tą pačią Bacho sonatą, manekenas man rodosi vis vienišesnis. Tai kas, kad su koja. Todėl atkeliauja dar vienas. Vyriškas, antikvarinis, šitas jau turi savo koją – originalią, medinę, primenančią senelės ažūrus. Įsigytas baisiame garaže, netoli Frankfurto. Dabar jie dviese. Tvirtai drauge. Bet šiame sustingusio laiko paveiksle veiksmo vis tiek trūksta.
Taip atsiranda trečias veikėjas. Manekenas iš bankrutavusios parduotuvės vitrinos, mano papuoštas senovine krikšto suknele. Atrodo, kad jis nenustygsta vietoje. Bėgti, bėgti iš čia ir negrįžti.
Paleidžiu jį. Sukraunu jam lagaminą, su kuriuo pati keliausiu į Lietuvą, uždedu senovinį katiliuką, skrybėlę, ant jos dar vieną – eik. Skrisk. Drauge su paukščiu skrisk…
… Iš šios kartu su Bacho muzika gimusios kompozicijos išskrido tik paukštis. Net rožės jo nesuviliojo. Išskrido pas penkerių metų berniuką, taip troškusį turėti savo paukštį, kad vaikščiodamas po mišką jis ieškojo jo plunksnų ir pats bandė tokį paukštį nusilipdyti.
Ir vyriškas manekenas iškeliavo. Didelėje dėžėje – į atrakcionų parką, kur daugiaveidės publikos žvilgsniai tęs jo gyvenimą: mat jis stovės pasakos apie siuvėją kambary.
Žiūrovų jam netrūks, bet Bacho jis turbūt pasiilgs. Kaip ir aš ilgiuosi jo. Manekeno.

Ramunė PIGAGAITĖ Autorės nuotraukos

vintažas

ŠVARCVALDO SLĖNYJE – vintažas ir iššūkiai

Ne, ne mes atrandame Birutę ULECKIENĘ – HUCK. Ji atranda žurnalą „Vintažo ženklai“ ir paskambinusi, nori sužinoti, kaip dažnai jis eina. Mat gyvena Vokietijoje ir sunku susigaudyti. Taip prieš porą metų ir susipažįstame. Tada jau žodis po žodžio ir paaiškėja, kam Birutei reikia žurnalo. Mūsų temos – jos temos, jos namų stilius, jos meilė. Dar po pusmečio kalbamės su Birute jau Marijampolėje, į kurią ji sugrįžta paviešėti. O štai visai neseniai mūsų bendraautorė fotomenininkė Ramunė Pigagaitė aplanko Birutę jos namuose netoli Baden Badeno miesto ir pagaliau mes turime nuotraukas. Tai, ko gero, ilgiausiai rengtas straipsnis.

Birutės namuose daug gražių dekoro akcentų. O kai kurie iš jų restauruoti netgi pačios Birutės. Skulptūrėlę matomą vidurinėje nuotraukoje Birutė įsigijo be rankos ir ilgai galvojo, kur tą trūkstamą ranką gauti. Lėlių rankos pasirodė per putnios ir netiko. Tačiau kartą ji rado medžiaginį pajacą su porcelianine galva ir rankomis. Viena pajaco ranka puikiai tiko prie skulptūrėlės. O štai arbatos lėlė kreolė ne tik labai sena ir labai įspūdinga, ji tarsi skleidžia kažkokią magišką ir net bauginančią energiją. Trys Birutės draugės visai nenorėjo su ja likti viename kambaryje nakčiai, sakė, jog baugina. O Birutė prisipažįsta, kad jos nebaugina niekas, o jau seni daiktai tai ir visai ne.

Meilės emigrantė

Birutės namai Vokietijoje, bet jau netoli Prancūzijos sienos, viename iš nuostabių Švarcvaldo regiono slėnių. Čia pašnekovė atsidūrė prieš 15 metų ir šypsodamasi pripažįsta, kad tikrai yra meilės emigrantė: ištekėjo už vokiečio ir išvažiavo gyventi į Vokietiją. „Tačiau aš pritarčiau kažkada perskaitytai minčiai, kad iki 50 metų norisi iš gimtinės išvažiuoti, o  po 50 – sugrįžti“, – svarsto pašnekovė ir, beje, ji ruošiasi tai padaryti. Sako, jog žada grįžti į savo mylimą Suvalkiją ir gyventi tarp savų. Vyras Reineris, kad ir kaip būtų keista, irgi sutinka Švarcvaldo slėnį iškeisti į Suvalkijos lygumas. Jam patinka Lietuvoje, žada auginti visokiausių gyvuliukų, veisti didžiuosius triušius ir surasti šio užsiėmimo bendraminčių.  Gyventi „tarp savų“ Birutei atrodo labai svarbu ir turbūt saugu. Gal todėl, jog emigracijoje turėta visokių patirčių. Patekus į nedidelę slėnio bendruomenę pripažinimo testą išlaikyti reikėjo – visi stebėjo, tyrinėjo ir vertino naująją kaimynę. Tačiau Birutė tikrai ne iš tų moterų, kurios gyventų rankas sudėjusios ir pasiduotų liūdesiui. Juolab, kad turėjo šalia ir gerą draugę – puikiai sutarė su anyta, nuostabia moterim. O kai jau ėmė ieškoti sau mielų veiklų, tai netruko ir rasti. Ir viskas per tą žingeidumą.

Restauracijos pamokos pas prancūzą

Mat pasižvalgiusi po prabangius antikvariatus, pamatė, kiek ten gražių ir ją viliojančių daiktų, bet jau kainos kainos… Kokia išeitis? Pasirodo, jog sendaikčių mugėse ir turguose ar tiesiog paprastesnėse parduotuvėse tokių daiktų irgi galima rasti, tik dažnai jų buklė prastesnė.  Reikėjo sugalvoti, kaip įsigyti visko pigiai, o padaryti taip, kad atrodytų brangiai.  Ir ką: kartais pats gyvenimas įteikia dovanų. Birutei tokia dovana tapo pažintis su  prancūzu antikvaru, kuris užsiiminėjo dar ir daiktų restauracija.  Moteris netruko įsiprašyti pas jį mokine ir uoliai du metus buvo šio meistro gizeliu. Per tą laiką be galo daug išmoko, sužinojo, patyrė paslapčių ir netikėčiausių atradimų. Pavyzdžiui, raudona spinta,  pasirodo, buvo nutepta jaučio krauju, saugančiu… nuo kirvarpų. Ar ne paslaptis? Tuo pačiu metu Birutė daug ką suprato ir apie žmonių poreikių skirtybes. Štai prancūzai visada rinksis kuo elegantiškesnį daiktą ir norės, kad po restauracijos visada liktų kuo daugiau autentikos, o vokiečiams svarbu, kad baldas būtų beveik kaip naujas, blizgėtų ir būtų masyvus. Pamokos šalia profesionalaus restauratoriaus Birutei padėjo išsiugdyti skonį, daiktų vertės suvokimą, įžvelgti daiktų tarpusavio dermę, stilių skirtumus. Tą metą ji prisimena kaip labai gražų ir prasmingą, suteikusį jai tarsi kitą profesiją. Nors daiktus iki šiol ji restauruoja tik sau.

Namų interjere – vintažas ir antikvariatas

Dar besimokant restauravimo, namai slėnyje ėmė pildytis vintažinių ir antikvarinių pirkinių, kuriuos darbšti lietuvė  ir kėlė savo rankomis naujam gyvenimui. Pamažu formavosi  savitas namų interjero stilius, kurį šiandien vienareikšmiškai būtų sunku ir įvardinti. Tačiau, kas įdomiausia ir pasitaiko gana retai, pas žmones, kurie mėgsta antikvariatą, Birutės namai neperkrauti ir labai jaukūs. Daiktai parinkti labai apgalvotai, puikiai dera tarpusavyje ir visi skaičiuoja solidų savo amžių. Jokio kičo, jokių padirbinių, jokių kompromisų su laiku. Tarp jų yra ir tokių, su kuriais Birutė niekada neatsisveikins, tai jos mylimieji. Pavyzdžiui, 1880 m. skulptūra be rankos, 1890 m. metų veidrodis su gipsatūra, kurią restauravo pati, arbatos lėlė iš vieno Prancūzijos blusturgio, lėlė kreolė  su visiškai autentiškais drabužiais ir keista energetika ir t.t.

Skiautiniai – žiemos terapija

Kitas Birutės pomėgis, atsiradęs irgi Vokietijoje – skiautiniai. Kai kurie jų sukurti netgi iš kaimynų sudovanotų drabužių. Vieni jų keliavo kaip labdara į Lietuvą, o tie, kurie seniai buvo „išėję iš mados“, bet iš labai gerų audinių, atgimė antram gyvenimui skiautiniuose. Beje, Birutės vyras Reineris, kartais juokaudavo, ar tik jo marškiniai nepateko į skiautinius. „Ir tai tikrai nebuvo nepagrįstos prielaidos, visko gi nutinka“, – juokiasi pašnekovė. Taigi taip moteris susikūrė sau darbo ir žieminę skiautinių meditaciją. Siuvo juos tik rankomis, kad žiemą juos siuvant būtų galima užsikloti ir būtų tiesiog šilta. O kai Birutė suorganizavo savo skiautinių – paveikslų parodą, kaimynai tapo dar draugiškesni, sveikinosi pirmieji, nes visi pažinojo naująją kaimynę kur kas geriau nei ji juos. Dar labiau santykiai sušilo, kai slėnio terasose Birutės sukurtas sodas vieno žurnalo skelbtame konkurse  užėmė septintą vietą iš 960 ir pakliuvo į spaudą. Žinoma, kad apie tai parašė dar ir miestelio laikraštis. Kaimynams liko pripažinti lietuvės talentus ir galutinai priimti į savo nedidelę bendruomenę.

Atgal į Tėvynę?

Na, o šiandien jos išpuoselėto slėnio terasos klesti, namų interjeras įgavęs turbūt baigtinį svajonių vaizdą, kaimynai seniai pripažino sava, o Birutė… planuoja kelti sparnus ir keliauti į tėvynę. Galima tik numanyti, kad viename gražiausių pasaulio kampelių labiausiai jai pritrūko veiklos. Moteris, kuri kai kuo tokia panaši į Izabelės Aljendės romanų herojes, negali tiesiog sėdėti ir gėrėtis savo kūrybos vaisiais. Jos pašaukimas – nauji projektai, iššūkiai ir galbūt… poreikis įveikti sunkumus. Todėl paklausta, koks jos svajonių namas Lietuvoje jos laukia ji tik šypteli: „Taigi dar nepastatytas, bet būtinai bus su antikvariniais baldais viduje. Turiu jų pilną rūsį“.  Ir tikrai aišku, kad viskas įvyks pagal jos planą. Nepaisant nieko.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ. Ramunės PIGAGAITĖS ir pašnekovės archyvo nuotraukos.