BeFunky-collage - 2022-03-23T194308.280

Muziejus, skambantis muzika ir kviečiantis šokti

Prisipažinsiu, kad į Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių L. Zamenhofo gatvėje mus atvedė nuotraukos. Ir tikrai ne skudučių ar švilpynių, o labai antikvariškai atrodančių fisharmonijų. Na, pagalvojome, gal bus ten ir daugiau visko, kas padžiugintų vintažo ir antikvariato gerbėjų širdis ir praplėstų akiratį. Bet planas „tiesiog pasidairyti“ ir šį kartą buvo gerokai viršytas, kai pasižvalgę po ekspozicijas, vis dėlto nutarėme užduoti keletą klausimų Kauno muziejaus Tautinės muzikos skyriaus vedėjai dr. Gintarei Dusevičiūtei-Neimontienei, o tuomet dar kartą įsitikinome, kaip pasikeitęs muziejų gyvenimas, kiek daug juose gyvybės, veiklų, o šiame dar ir muzikos, šokių ir pačių įvairiausių pažinimo pamokų.

Muziejus Kauno, o čia toks dėmesys muzikos instrumentams. Kaip šis skyrius susiformavo?

Pati muziejaus pradžia skaičiuojama nuo 1985 m., kai čia buvo įkurtas ir atidarytas LTSR liaudies buities muziejaus skyrius – Lietuvos tautinės muzikos instrumentų muziejus. Tuo metu buvo galvota, kad liaudies kultūrą reikia parodyti ir miesto žmonėms. Muziejininko, ilgamečio direktoriaus Vaidoto Stulgos iniciatyva tai ir buvo padaryta. Vėliau, maždaug 1995 m. šis skyrius buvo pervadintas ir jam suteiktas Vaidoto tėvo, Povilo Stulgos vardas. Po to buvo dar ne vienas pasikeitimas, bet nuo  2013 m., kai įvyko visa Kauno muziejų reorganizacija, jis tapo sudėtine Kauno miesto muziejaus dalimi.

Pats muziejus, kaip teko pastebėti, irgi tarsi iš dviejų dalių?

Taip, ekspozicija sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmoji dalis yra sename, dar XVI a. pabaigos gotikiniame pastate, tai tarsi muziejus muziejuje. Joje eksponuojami bendratautiniai muzikos instrumentai, kurių kilmė ne lietuviška, bet jie buvo naudojami Lietuvoje, jais grota tradicinėse liaudies kapelose, todėl jie yra sudėtinė liaudies muzikos dalis. Daugiausia tai armonikos, bandonijos, smuikai, cimbolai,  būgnai ir kiti. Taip pat eksponuojamos ir bažnytinį muzikos paveldą pristatantys instrumentai – fisharmonijos, varpai ir varpeliai, atkeliavę iš bažnyčių, vienuolynų, kaimo mokyklų ar inteligentų namų. Ši muziejaus dalis yra pati seniausia ir iš esmės nepakitusi nuo pat įkūrimo. Žinoma, laikas nuo laiko atsiranda ir kažkas naujo, bet ji gana stabili. Kita ekspozicijos dalis įkurta L. Zamenhofo 12. Ji buvo atnaujinta 2016 m., todėl yra daug interaktyvesnė, žaismingesnė, geriau pritaikyta skirtingų poreikių lankytojams. Ekspozicijoje plačiau pristatomos dvi lietuvių liaudies muzikavimo temos: pučiamieji ir kanklės. Pučiamųjų ekspozicijos dalis apima dvi pagrindines temas: piemenų muzikavimą ir sutartines. Lankytojai supažindami ne tik su pučiamaisiais (birbynėmis, trimitais, lamzdeliais), bet ir su skambančiais vaikų žaislais. Pavyzdžiui, unikaliomis tošelėmis, švilpynėmis, žoline ir kitomis. Šią ekspoziciją irgi galima laikyti nuolatine, bet ji jau su papildoma informacija, su papildomomis veiklomis, su galimybe pasiklausyti daugelio intrumentų ir temą suvokti daug plačiau.

Kurioje erdvėje šiandien ilgiau užsibūna muziejaus lankytojai?

Daugiau laiko žmonės praleidžia atnaujintoje ekspozicijoje, kadangi ten daugiau veiklų, be to, jos skirtingos ir įdomios įvairaus amžiaus žmonėms. Šioje ekspozicijoje yra akcentuojama jungtis tarp tradicijos ir šiuolaikinio folkloro. Ja parodoma, kad tautinė muzika ir šiandien yra aktuali bei gyva. Muzikos transformacija  tebevyksta, todėl pristatome grupes ir kolektyvus, kurie semiasi įkvėpimo iš liaudies kūrybos, panaudoja vieną kitą jos motyvą. Natūralu, jog šiuolaikiniai žmonės tradicinę muziką supranta šiek tiek kitaip ir savaip ją interpretuoja. Mes stengiamės parodyti tą jungties ir tęstinumo vaizdą. Viktorinos, sutartinių karaoke, interaktyvūs žemėlapiai ar tiesiog prisilietimas prie tikro instrumento leidžia žmogui suprasti temą. Patekimas į ją taip pat labai įdomus – skambančiais laiptais. Na, o dumplinių intrumentų mėgėjai, žinoma, daugiau laiko praleidžia gotikiniame pastate, nes ten galima rasti tikrai įdomių, retų, senų eksponatų.

Ar būtų įmanoma įvardinti vertingiausius eksponatus istorine prasme?

Rinkdami muziejaus eksponatus, pirmiausiai mes ieškome istorinio ir emocinio unikalumo, t.y. daikto sąsajų su konkrečiu laikotarpiu ar konkrečiu to instrumento meistru. Taip pat atkreipiame dėmesį į istorinį to daikto ar objekto kontekstą. Instrumentų, kuriuos būtų galima priskirti muzikos atlikėjams „žvaigždžėms“ mes neturime, nes mūsų instrumentai yra susiję su liaudies muzikavimu. Ir nors tie muzikantai buvo svarbūs, bet dažniau žinomi lokaliniame lygmenyje. Visi eksponatai daugiau ar mažiau atskleidžia tautos dvasinį muzikinės kultūros palikimą, todėl sunku išskirti vieną reikšmingiausią. Bet galėčiau paminėti Kirdonėlių kankles, datuojamas XIX a. pabaiga. Dėl savo amžiaus bei formos, primenančios laivelį, jos tikrai ypatingas eksponatas. O štai Abromavičių šeimos kanklių didžiausia vertė – jų neeilinė istorija. Pokario metais, kuomet buvo vykdoma daug trėmimų, Abromavičiams patys stribai pasiūlė pasiimti kankles, nors daugiau šeima nelabai ką ir tepasiėmė. Taigi minėtos kanklės pasiekė Sibirą ir ne kartą jomis buvo skambinama. Šios kanklės tapo svarbiu lietuvybės simboliu ir ten ištremtų žmonių paguoda, suteikusia jėgų šeimai nepalūžti ir netgi grįžti į Lietuvą.

Kieno rūpesčiu muziejus šiandien turi šį unikalų eksponatą?

Kai mes sužinojome, kad yra kanklininkės Abromavičiūtės, kad jos dar gyvos, nuvykome į Abromavičių namus. 2015 m. vykusios ekspedicijos metu muziejininkams buvo papasakota ši istorija, o kanklės buvo padovanotos mūsų muziejui. Ekspedicijos metu taip pat įrašytas kankliavimas, muzikavimas. Muziejininkai iki šiol vykdo ekspedicijas, kuriose ieškoma liaudies muzikavimo tradicijų, ir kaip nekeista, vis dar atranda tai, kas nudžiugina bei nustebina. Ekspedicijos ne tik reikalingos, bet ir būtinos, siekiant kaupti fondus bei paįvairinti ekspozicijų turinį. Pavyzdžiui, 2017 m. muziejininkės vyko pas kanklininką Kęstutį Rudį, kurio tėvas Statys Rudis buvo žymus kanklių meistras bei kankliavimo tradicijos puoselėtojas tarpukariu. Radome ir eksponatų, ir užrašų, ir brėžinių – viskas labai vertinga. Kasmet randame to, kas praplečia akiratį, praturtina fondus, suteikia galimybę dalintis informacija su lankytojais. Šiemet, kovo 25-26 d.  jau septinti metai, kai vėl kviesime į Tarptautinį kanklių muzikos festivalį „Kanklės mano rankose“. Jo metu numatoma konferencija, ekskursija, kanklių meistrų pristatymai bei koncertai. Tarpukaris padarė didelę įtaka šio instrumento, kaip tautos simbolio, suvokimui ir svarbai.

Na, o be kanklių žmonės taip pat domisi  ir kitais instrumentai (skudučiais, molinukais, birbynėmis). Fiksuojame kaip muzikavimo tradicijas periimamos iš senelių, tėvų, kitų meistrų – toks natūralus ir nuoširdus tradicijos tąsos procesas mus itin džiugina.

Ar instrumentai iš gotikinio pastato ekspozicijos turi tokių gražių istorijų?

Vienas įdomesnių dumplinių instrumentų skamba tada, kai į jį paduodamas oras pedalu. Tikrai ne dažnai pamatysite tokį instrumentą. Esame daugiau dėmesio skyrę muzikanto, kuris žinomas kaip Pupų Dėdė, veiklai, turime armoniką, kuria jis grojo. Tai iš tiesų vienas žymiausių to laikmečio liaudies muzikantų, be galo charizmatiška ir išskirtinė asmenybė. Ekspozicijoje pristomos armonikos, bandonijos, smuikai ekspozicijoje gana panašūs, skiriasi jų gamintojai, dekoraciniai elementai. Esame pradėję nagrinėti  instrumentų tobulinimo klausimus. Muzikanto ir smuikų meistro Juozo Vytauto Ričkaus smuikas yra vienas iš mūsų tyrimų objektų. Tai netradicinis liaudies muzikos instrumentas, be įprasto rezonatorinio korpuso. Vietoj jo pritvirtintas piltuvo formos garsintuvas. Šiuo metu jau esame suprojektavę ir naują ekspoziciją, ieškome finansavimo šaltinių, todėl ateityje tikimės dar labiau pradžiuginti savo lankytojus.

Muziejuje sutikome vaikų, smalsiai kažko klausančių. Turbūt turite ne vieną edukacinę programą?

Su edukacinėmis programomis dirbame seniai. Muziejuje siūlomas platus spektras šių veiklų, pritaikytų skirtingoms auditorijoms. Vaikams skirtos dvi programos: „Mes – mažieji piemenukai“ bei „Kaip gimsta skudutis“. Be informacijos, kurią vaikai pas mus sužino, jie gali išbandyti įvairius instrumentus, o vieną iš jų – skudutį – pasigaminti. Ir juos tai labai džiugina. O kur dar viktorinos, garso takeliai – muziejuje galima praleisti ne vieną valandą. Suaugusiems siūlomos teminės ekskursijos, dažnai – su muzikos intarpais. Gerų emocijų čia netrūksta nei vienai grupei. Be to, visą  ekspoziciją esame pritaikę tiek judėjimo, tiek regėjimo negalią turintiems asmenims – norisi, kad kuo daugiau žmonių galėtų suvokti, kas yra liaudies muzika. Tokia muziejaus misija.

Kalbėdama apie veiklas, noriu priminti apie „Lietuviškų šokių vakarus“, kurie vyksta jau 10 metų. Kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį visi norintys ateina pas mus šokti. Nuo praeitų metų kviečiame šokti ir visoje gatvėje – į „Šokančią L. Zamenhofo gatvę“ – norisi, kad gyva muzika skambėtų visur.  Muziejus visada stengiasi ieškoti sąsajų tarp praeities ir šiandienos. Taip atsirado ir kitas labai daug dėmesio susilaukiantis objektas – „DJ Folk“ muzikinė dėžė. Kartu su grupe „Thundertale“ buvo įrašyta 40 skirtingų garso takelių. Jų dėka kiekvienam galima tapti didžėjumi ir susikurti savo žinomų liaudies dainų postfolkloro versiją. Kur instrumentai, ten ir muzika, o mūsų muziejuje – jų tikrai netrūksta.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

cirkas

Antrasis „Didžiojo Nebylio” gyvenimas

Kuo labiau nuo mūsų tolsta XIX a. pabaigoje atsiradę pirmieji filmai, tuo aiškiau darosi, kad šis „judančių fotografijų“ išradimas ateities kartoms tapo galingu menu, apjungusiu visus anksčiau buvusius į visiškai naujos kokybės reginį. Tiesa netruko ir skeptikų, gana ilgai netikėjusių kino galimybe tapti rimtu menu. Tuo, regis, netikėjo ir patys broliai Lumière‘ai, kurių pirmasis kino seansas, įvykęs 1895-ųjų metų gruodžio 28 dieną Paryžiuje, ženklino naujos eros pradžią. Deja, netrukus prasidėjusioje konkurencinėje veikloje prancūzų kino pionieriai dalyvauti nepanoro. Jie iš šio verslo pasitraukė, o tokio poelgio motyvus aiškiai suformulavo Louis Lumière‘as: „Mes manome, kad kinas kaip menas neturi ateities. Vienintelė sritis, kur mūsų išradimas pasitarnaus žmonėms – tai mokslas“.

.

Visai kitaip galvojo kitas prancūzas, dalyvavęs pirmajame Lumière‘ų seanse – George‘as Mélièsas (1861–1938), tapęs žanrinio kino tėvu, kino fantastikos pradininku ir pirmųjų filmavimo triukų išradėju.Tačiau Lumière‘ų vieta pasaulinio kino kontekste išlieka nepajudinamai tvirta. Apie tai liudija pastoviai stabilus mokslininkų bei istorikų dėmesys jų kūrybiniam paveldui.

Pakanka prisiminti unikalų originalų projektą „Lumière‘ai ir kompanija“ (Lumière et compagnie), kurį prancūzai realizavo 1995-aisiais, pasitinkant pirmąjį kino gyvavimo šimtmetį. Tada Kino muziejaus Lione darbuotojas Philippe‘as Poulet, atlikęs muziejuje saugomo prancūzų kino pionierių aparato apžiūrą, suprato, kad „kinermatografu“ užpatentuotas prietaisas puikiausiai funkcionavo. Įkvėptas sėkmės mokslininkas užsimojo atkartoti šimto meto senumo procesus, net pagal originalius receptus pasigamino juostos emulsiją. Bet Lumière‘ų naudotos medžiagos pasirodė esančios labai toksiškos, todėl teko panaudoti šiuolaikinę kino juostą.

Tada buvo kreiptasi į garsiausius pasaulyje kino režisierius su pasiūlymu išbandyti Lumière‘ų kamerą. Atsiliepė 40 kino kūrėjų, kurie prancūzų kino pionierių metodu (nedarant daugiau trijų dublių, nesinaudojant garso sinchronizacija ir papildomu apšvietimu) susuko po 52 sekundes (toks buvo Lumière‘ų kronikos formatas) trunkančius dokumentinius ir vaidybinius siužetus.  

Visai neseniai festivalis „Kino pavasaris“ mums parodė prancūzų dokumentinį filmą lakonišku pavadinimu „Lumière‘ai!“ (Lumière!, 2016 m.). jo autorius Kanų kino festivalio ir Lumière’ų instituto direktorius Thierry Frémaux atrinko per šimtą, jo manymu, geriausių brolių restauruotų filmų ir juos šmaikščiai pakomentavo. O į klausimą „Kodėl taip svarbu, kad žmonės tuos filmus pamatytų?“, atsakė: „Tai lygiai taip pat svarbu, kaip ir galimybė skaityti pirmųjų graikų filosofų kūrinius. Viskas kadaise vyko pirmą kartą. Literatūra, muzika, piešimas – mes nežinome, kur ir kada tai atsirado. O apie kiną žinome“.

https://www.youtube.com/watch?v=BVcRXIN_woc 

 

Kino festivaliai sugražina seno kino šedevrus

Garsiausi pasaulio kino festivaliai stengiasi žiūrovus supažindinti ne tik su kino naujienomis, bet ir ypatingą vietą skiria kino klasikos šedevrų populiarinimui. Filmai kruopščiai restauruojami naujam gyvenimui, neretai antroji tokių filmų (ypač nebylaus laikotarpio, kai dar nebuvo galimybės garsus įrašyti į fonogramą) premjera įvyksta su gyvu muzikos atlikimu tiesiog seanso metu. Tokie seansai dabar atrodo kaip vintažinė retro egzotika, bet iki 1926-ųjų metų Amerikoje (o Europoje net iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios) buvo visai įprastas dalykas. Štai ir šiemet kovo pabaigoje prasidėjęs seniausias Lietuvoje festivalis „Kino pavasaris“ tradicinėje „Meistrų“ programoje parodė restauruotą Charlie Chaplino šedevrą „Cirkas“ (The Circus, 1928 m.). Vienintelis šio filmo seansas įvyko net ne kino teatre (šiemet po pandeminių apribojimų festivalis grįžo prie įprastos filmų rodymo praktikos), bet… Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre: filmo originalų garso takelį, sukomponuotą paties Chaplino,  atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Tai ne vienintelis atvejis Lietuvoje. Panaši praktika kelis kartus senojo kino fanus džiugino ir anksčiau.

„Cirkas“ (The Circus, 1928 m.). Foto: imdb.com;

 

2005-aisiais septintojo Tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai“ programoje ypatingą vietą užėmė nebylus prancūziškas kriminalinis filmas „Fantomas giljotinos šešėlyje“ (jo premjera Paryžiuje įvyko 1913- ųjų gegužę), kurį keliose Lietuvos miestuose gyvai įgarsino Vilhelmo Čepinskio orkestras Camerata Klaipėda ir Andrius Mamontovas, atlikę specialiai šiam renginiui sukurtą Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muziką (Kaune atmintinas seansas įvyko VDU Didžiojoje salėje). O 2009 metais per festivalio „Scanorama“ atidarymą danų kino režisieriaus mistiko bei filosofo Karlo Theodoro Dreyerio nebylus šedevras „Žanos d‘Ark kančia“ (Vilniuje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Kauno valstybinėje filharmonijoje) iliustravo originalus Broniaus Kutavičiaus muzikinis takelis (!), atliktas Šv. Kristoforo orkestro.Kuklesnį (muzikine prasme) renginį Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet kovo 20 d. pateikė seno kino ir geros muzikos gurmanams, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje žiūrovus pakvietęs į kino seansą, kuriame atgijo viena garsiausių visų laikų nebyliųjų komedijų – Busterio Keatono ir Clyde’o Bruckmano „Generolas“ („The General“, 1926 m.). Filmui akompanavo pianistė Simona Zajančauskaitė, violončelininkas Glebas Pyšniakas ir smuikininkė Dalia Dėdinskaitė.

Busterio Keatono ir Clyde’o Bruckmano „Generolas“ (1926 m.). Foto: imdb.com;

„Pirmoji banga“ kasmet atplukdo nuostabių atradimų

Išskirtinę vietą populiarinant senąjį kiną mūsų šalyje užima ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, savo švietėjišką misiją vykdantis nuo 2015 metų.

„Kasmet organizuodami ankstyvojo kino festivalį, filmus programai medžiojame per visos Europos, o kartais ir dar tolimesnes kino paveldo organizacijas – sinematekas, archyvus. Matome, kiek daug spragų jose rusena, ir kiek daug vertingų kino archyvų kasmet prarandame. Tai ir paskatino festivalio metu ne tik žiūrėti išlikusius filmus, kol jie dar yra, bet ir burti profesionalų bendruomenę, keliant klausimą, kaip išsaugoti daugiau“ – pasakojo jaunasis archyvaras, vienas iš „Pirmosios bangos“ organizatorių Aleksas Gilaitis.

Įprastai tris-keturias dienas Vilniuje (o iki pandemijos ir Kauno „Romuvoje“) „Pirmoji banga“ parodo apie dešimtį nebylių filmų, keli seansai būtinai vyksta su gyvai atliekama muzika. Pastovūs šio festivalio gerbėjai jau gali į specialią savo retro kino mediateką įrašyti tokius nebylaus kino šedevrus, kaip legendinio britų kino režisieriaus Alfredo Hitchcocko „Nuomininką“ (1927 m.), švedų kino pradininko Victoro Sjöströmo „Nusikaltėlį ir jo žmoną“ (1918 m.), pagal Nobelio literatūros premijos laureato Yasunario Kawabatos apsakymą sukurtą „Beprotybės puslapį“ (1926 m.), laikomą  vienu originaliausių nebyliojo japonų kino filmų.

O pernai „Pirmoji banga“ pristatė (gaila, kad tik Vilniaus žiūrovams) Dantės Alighierio „Dieviškosios komedijos“ adaptaciją „Pragaras“ ( L’Inferno). Tai seniausias išlikęs (sukurtas 1911 m.) ilgametražis itališkas filmas, istorikų dažnai vadinamas pirmuoju „blokbasteriu“ (taip tituluojami brangiai kainuojantys istorinės tematikos vaidybiniai filmai). Tinkamai „nuskambėti“ šiam senojo kino raritetui padėjo Eglės Rudokaitės seanso metu skambinama vargonų ir Gabrielės Popovaitės fleitos muzika.

„Pragaro“ turinį sudaro dažniausiai bendrais planais nufilmuotos scenos, aprašytos Dantės: nusidėjėlių bausmės, kankinamieji ir demonai. Vaizdams akivaizdi XIX a. dalininko Gustavo Doré iliustracijų įtaka. Autoriai labiausiai rūpinasi, kad pasakojimas būtų išverstas į unikalią ženklų sistemą, o šis vertimas būtų suvokiamas visai ne kaip sudėtingas prasmių žaidimas, bet kaip paprasčiausias prikėlimas tų vaizdinių, kuriuos skaitytojų vaizduotėje sukelia literatūrinis tekstas.

Anuomet garsus JAV kino kritikas W. Stephenas Bushas rašė: „Jie [režisieriai] kaip paklusnūs mokytojai prisėdo prie meistro kojų, sąmoningai ir kiek tik pajėgdami, paklusdami kiekvienam genijaus žodžiui ir nepripažindami jokio įkvėpimo, kaip tik originalo šaltinis. Bet jų atpildas išties didis. Jie pavertė Dantę suvokiamu masėms. Anksčiau tik rinktinei mokslininkų grupei prieinamas nemirtingo kūrinio grožis pagaliau, po šešių amžių miego, tapo visos žmonijos nuosavybe.“

Rež. Francesco Bertolini, Adolfo Padovano, Giuseppe de Liguoro filmo „Pragaras“ („L'Inferno“, 1911 m., Italijos Karalystė) kadras.

„Artistas“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija

Šiuolaikinius rafinuoto skonio kino gurmanus, atidžiai sekančius pasaulines kino madas, dabar sunku kuo nors nustebinti. Bet 2011-aisia tarptautiniame Kanų kino festivalyje toks stebuklas įvyko. Į įtakingiausio kino festivalio konkursinę programą paskutinę akimirką buvo įtrauktas filmas „Artistas“ (The Artist) tapo tikra „kate maiše“. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavičius (beje, turintis tvirtų lietuviškų šaknų) kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.

 

Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlie Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.

Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas Kanuose pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą, o vėliau laimėjo ir „Oskarą“.

Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.

 

Jeanas Dujardinas virtuoziškai suvaidino nebyliojo kino žvaigždę Džordžą Valentainą. Foto: imdb.com;

Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai… „Artristo“ autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių. Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia. O paprasčiausią lietuvišką „ačiū” visiems, kas domisi nebyliuoju kinu.

Kino kritikas Gediminas JANKAUSKAS

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

charset=Ascii

Keptuvių kolekcijoje – laikmečių ir šalių ženklai

Kaip paaiškėjo, pas Vitą ZYKUTĘ, galėtume važiuoti kas pusę metų ir vis atrastume temų. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas, galėtume pasigrožėti jos kalėdinių žaisliukų kolekcija, sutalpinta į 20 lagaminų, prieš Mamos dieną patyrinėtume vaikiškų vežimėlių rinkinį, vasaros įkarštyje, sirpstant vyšnioms, būtų pats laikas ištraukti į dienos šviesą raudonų indų su baltais taškeliais kolekciją ir padaryti gražią fotosesiją. O kur dar krūvos senovinių lagaminų, keli manekenai, o kur dar vyro Tomo senovinių automobilių kolekcija? Ir tai dar ne viskas. Šį kartą mes tikrai neeilinėje parodoje. Mikalavo kaimo bendruomenės namuose (Alytaus r.) vyksta bene didžiausios Vitos kolekcijos – suvožiamų keptuvių ir kepimo formų paroda „99 - ios keptuvės“ . Tik – dėmesio – pavadinimas gerokai kuklesnis už realybę. Mat iškrausčiusi tris senovinius kuparus, Vita pagaliau pati suskaičiavo turtus ir paaiškėjo, kad sukaupta per 180 įvairiausių keptuvių ir kepimo formų.

Kaip nepirkti keptuvės, ant kurios tavo gimimo metai?

Skaičius pranoko spėliones

Vitos draugystė su aktyvia ir draugiška Mikalavo bendruomene „Šilaičiai“ , kurios pirmininkė Danutė Kazakavičienė, prasidėjo jai auginant dukrą, kai vidinė mūza taip atkakliai reikalavo kažkokios veiklos, jog Vita ėmė ir susirado bendraminčių moterų būrelį. Neprašovė:  kiek visko drauge per tuos šešerius metus nuveikta, sunku ir beišvardinti, todėl, kai Vita pagaliau nutarė į dienos šviesą ištraukti savo keptuves ir surengti parodą, moterys tik apsidžiaugė ir ėmė planuoti kur čia tuos porą papildomų stalelių keptuvėms pastačius. O kad jos būtų žinoję, kiek tų stalų reikės iš tiesų. Bet to negalėjo suplanuoti net pati Vita. Ji keptuves tiesiog kaupė ir dėjo vieną  prie kitos į senovinius kuparus, tad buvo sunku ir numanyti, kad paroda užims visus didokos salytės pasienius. O prasidėjo viskas tuomet, kai Vita laukėsi dukrytės ir iš mamos gavo pirmą grybukų keptuvę – juk greitai bus ką džiuginti. Matant dabar smagiai straksinčią jos šešiametę Beatą, nesunku paskaičiuoti, prieš kiek metu pradėjo rastis pirmieji eksponatai.  Ir, žinoma, tada niekas net neįtarė, kad „prasideda kolekcija“.

Kolekcija – dukrytės Beatos bendraamžė.

Keptuvių spąstuose – be plano

„Gauni tą pirmą keptuvę, prisimeni vaikystės namų skanėstus ir imi galvoti, kad būtų gerai turėti čirvinių blynų ar gaidelių keptuves. Bet mama jų turi tik po vieną, o mes esame trys, tai paimsi – brolį sesę nuskriausi. Tačiau sėdint namuose, laiko yra, atrandi FB, pradedi dairytis, o ten grupės, o ten – visko… Yra ir eglutės žaisliukų iš tavo vaikystės, yra ir keptuvių. Nusiperki vieną, po to antrą, netikėtai – trečią ir staiga supranti, kad negali sustoti ir nors pati net neįtari  kolekcionuojanti keptuves, bet jau turi jų kolekciją. Viskas prasideda net ne dėl to, kad  „oi, noriu“, o dėl to, kad tave pasiglemžia pirmiau, nei tu suvoki, kad jau esi kolekcininkė. Kolekcionavimas yra paklaikimas ir mes su draugais bendraminčiais  juokaujame, kad gulėsime visi ateityje ne tik vienoje ligoninėje, bet ir vienoje palatoje“, – juokiasi Vita ir priduria, kad jų namuose meilė seniems daiktams sklando seniai.

 

Vienos seniausių žirklinės keptuvės yra iš Norvegijos ir Lietuvos.

Reta keptuvė turi pagaminimo datą.

Data – retenybė

Taigi taip diena po dienos ir metai po metų du kuparai prisipildė 140 keptuvių pagamintų buvusioje SSSR iki 1991 m., o trečias – įdomesnių suvožiamų keptuvių iš tolimesnių kraštų ir kepimo formų. Šiandien Vitos kolekcijoje keptuvės iš Vokietijos, Amerikos, Norvegijos, Švedijos, Danijos, Meksikos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos ir t.t.  Tiesa, gaila, bet tik pora keptuvių turi įspaustas datas. Ant vienos iš jų yra data 1917 m., o kita  pažymėta 1976 m.  Pastarąją Vita nusipirko net negalvodama, nes tai jos gimimo metai.  Tačiau bendrai sprendžiant, seniausios yra žirklinės keptuvės, jų kolekcijoje nėra daug ir jos iš Norvegijos bei Lietuvos. Kai kurios keptuvės yra su receptais, pagal kuriuos irgi galima numanyti keptuvės amžių. Jeigu recepte nurodyta daug sviesto, keptuvė, galima įtarti, dar prieškarinė, jeigu jo nėra – jau tarpukaris arba pokaris. Kai bado blynai buvo kepami dažniau nei prašmatnūs su sviestu.

Užrašai kaip istorijos ženklai

Visas kitas asortimentas jau pats savaime gerokai praplėtęs kolekcininkės keptuvių pažinimo akiratį. Vita sako, jog yra pastebėjusi, kad blynų keptuvės buvo labai populiarios Norvegijoje ir kiek mažiau kitose Skandinavijos šalyse. Matyt dėl to, jog Norvegijoje šalta, krosnys buvo dažnai kūrenamos, o ant jų kepami blynai. Tarp kurių ir šventiniai goro blyneliai kepami gausiai ornamentuotose keptuvėse. Tačiau jų tešla turi būti tikrai ypatinga, kitaip jokie ornamentai nesimatys. O štai, pavyzdžiui, keptuvės iš Italijos ir Prancūzijos akivaizdžiai jaunesnės ir jau kitokios ornamentikos. Kolekcijoje yra keptuvė ir su herbo įspaudu: gal iš turtingų namų, o gal gaminta specialiai vestuvių proga, nes keptuves buvo priimta dovanoti per vestuves ir perduoti iš kartos į kartą – juk brangus daiktas. Keletas keptuvių yra su užrašu „Druskininkai“, bet Vitai taip ir nepavyko išsiaiškinti, kur tiksliai tarybiniais laikais buvo gaminamos tokios keptuvės Lietuvoje. Tik teko girdėti, kad kas gamino karnavalines kaukes, tas gamino ir keptuves – sąsaja įdomi ir kol kas neįrodyta. Skiriasi ir keptuvių išorės dekoras. Vienų viršus visiškai paprastas, o kitų, žiūrėk, dailiai dekoruotas. Beveik visiškai dekoras dingo po 1991-ųjų. Tiesa, kol tą dekorą atrandi, tenka gerokai paplušėti. Todėl vos įgijusi naują eksponatą, Vita pirmiausiai jį deda į indaplovę, o jau šveisti baigia rankomis. Dažnai buvę tiesiog juodos keptuvės, Vitos atkaklumo dėka tampa tikrais parodos eksponatais.

Šventinių blynų goro keptuvė iš Norvegijos su itin puošnia ornamentika.

Ir plotkelės,  ir ostijos

Dėliodama parodą, Vita galvojo apie išrūšiavimo kriterijus ir galiausiai keptuves pradėjo dėlioti pagal kepinius: voverytės, grybukai, paukšteliai, meškiukai, riešutai ir t.t. Tarp šių minkštų kepinių keptuvių yra suvožiama trijų dalių keptuvė. Joje vidurinės formos dėka galima išsikepti tuščiavidurių grybukų ir pridėti į juos įdaro. Kolekcijoje nemažai čirvinių blynų keptuvių ir tik viena Vita žino, kuo kai kurios iš jų skiriasi tarpusavyje. Itin žavingos kepimo ir ledinukų gaminimo formos. Avinėlis, žąsys, žuvys, kiškiai, kareivėliai…Vienose kažkada kepė pyragai, kitose stingo ledinukai ar šokoladas, o trečios galbūt skirtos Velykų sviesto avinėliams. Oho, kiek šeimų istorijų jos papasakotų, jei tik prakalbėtų…

Tarp parodos eksponatų atskirą stalą užima elektrinės keptuvės, bet irgi toli gražu ne naujos – tikras vintažas. O tarp jų ir plotkelių keptuvė, ir net – ostijų. Pastaroji Vitai atsiėjo 80 eurų, bet buvo verta – kasdien tokios keptuvės nesimėto. Savo šią aistrą Vita apskritai vadina nepigia, nes dažniausiai keptuvės kainuoja apie 20 eurų. Pasitaiko pigesnių, bet nemaža dalis ir gerokai brangesnės. Ar ji turi piniginę ribą, kurios neperžengia? Sako, jeigu keptuvė labai reta, tai ta riba ištirpsta, o jeigu žino, kad ji dar ne kartą pasirodys rinkoje, didelių pinigų mokėti neskuba – išlauks ir ras pigiau. Keptuvės dažnai ir pačios randa Vitą. Sendaiktininkai pažįsta vieni kitus, žino pomėgius, todėl dažnai ir pasiūlo. Draugai, pasitaiko, kad ir padovanoja, nors Vita prisipažino, kad žmonių geraširdiškumu nėra linkusi naudotis – sumokėjai ir ramu.

Elektrinė ostijų keptuvė Vitai atsiėjo 80 eurų.

Kur dėsi – ten tiks

Tiems, kurie užduoda klausimą, kurio užduoti kolekcininkui tiesiog negalima: kam jai reikia tiek keptuvių, Vita juokaudama vardija keptuvių galimybes: galima daryti parodas ir pasiįvairinti gyvenimą;  galima kepti ir pardavinėti produkciją;  galima tiesiog parduoti, nes jos jau nepinga; galima  priduoti į metalo laužą, nes visos sunkios; galima atsimušinėti  kulkas. Tai juokais. O štai su paroda išėjo visai ne juokai. Pagalvojusi, kad nenori būti ta kaupike, kuri su kitais niekuo nesidalina savo atradimais, Vitą šią parodą ir surengė. O kad tai ne vien namų šeimininkėms įdomu – tikrai faktas, nes eksponatų daug ir įvairių. Tiek daug, kad šiandien Vitą jau vis sunkiau kažkuo nustebinti, o dar labiau nudžiuginti – viskas regėta. 

Todėl iki kovo 31 dienos  dar turite laiko ir skubėkite į Mikalavą, Pivašiūnų seniūnijoje – keptuvės, o šeštadieniais ir pati Vita, Jūsų laukia.

                                                                                                    

Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės nuotraukos

charset=Ascii

Pas restauratorių į Širvintas – pučiamieji iš viso pasaulio

Pas Joną ŠILEIKĄ į Širvintas važiavau kaip pas muzikos instrumentų restauratorių. Na tiesiog pasikalbėti, ar visi seni instrumentai turi teisę skambėti, ar ši profesija reikalinga, kaip tapti muzikos instrumentų restauratoriumi, ar daug darbo šioje srityje. O išgirdau nuostabiausią gyvenimo istoriją žmogaus, pas kurį šiandien pučiamieji instrumentai skrenda tiesiog iš viso pasaulio ir Lietuvos riba seniai peržengta.

Klausiu tradiciškai: ar esate iš nagingų vyrų giminės?

Sakyčiau, jog taip. Seneliai, tėvas – visi buvo meistraujantys vyrai, staliai. O man nuo vaikystės  labiausiai kvepėjo pas batsiuvius: batų tepalai, klijai – tai buvo mano kvapas. Dirbtuvę rūsyje turėjau jau prieš armiją ir šį tą vis meistravau. O kadangi grojau klarnetu, tai neišvengiamai teko pažindintis su muzikos instrumentų taisymu. Prisimenu, kai prieš kariuomenę nusipirkau iš baltarusio  klarnetą tikėdamasis, kad pakliuvęs į kariuomenę grosiu orkestre. Mane apgavo, klarnetas buvo suskilęs, teko jį remontuoti. Be to, jau tarnaudamas kariuomenėje buvau vedęs, reikėjo prasimanyti pinigų ir aš pradėjau daryti muzikos instrumentų liežuvėlius, keisti pagalvėles, spyruokles. Tokia buvo pradžia.

Taigi iš armijos grįžote jau mokėdamas daugiau nei ten patekote?

Taip, ten patobulėjau. O toliau – ir vėl bėda. Besimokydamas Muzikos akademijoje antrame kurse, laimėjau konkursą groti „Trimito“ orkestre. Aš niekada nebuvau grojęs orkestre ir staiga supratau, kad kai visi užgroja, aš groju ir savęs negirdžiu. Kažkaip  nekomfortiška, aš juk dar ir koncertmeisteris, o manęs negirdėti. Ir aš sugalvojau, kad man reikia pasitobulinti klarnetą, padaryti pagalvėles su rezonatoriais. Pasidariau, pradėjau save girdėti, o netrukus to prireikė ir visiems kitiems. Po kurio – darbas Muzikos akedemijoje, dėstau muzikos instrumentų pažinimą, priežiūrą, važinėju su „Trimitu“ į gastroles ir visur kur tik atrandu muzikos instrumentų meistrus, kaišioju nosį, žiūriu, domiuosi – visada buvau ir esu labai žingeidus. Tuo metu pučiamųjų instrumentų meistrų beveik nėra, mokytojų ar mokyklų – irgi, tad galima tik numanyti, kad darbo bus. Šiandien mano specializazija – mediniai pučiamieji ir Europoje aš esu ko gero labiausiai sertifikuotas jų meistras. Turiu prancūzų, vokiečių, japonų ir amerikiečių sertifikatus. Esu daugelio kompanijų garantinis meistras, konsultantas, esu sukūręs ir įdiegęs daug įvairių muzikos instrumentų patobulinimų.

Papasakokite, kaip tie sertifikatai atsirado. Juk buvo dar tarybiniai laikai, net su komandiruote išvykti į užsienį buvo sudėtinga.

Tai ilgos istorijos (juokiasi). Pirmiausiai buvo Vokietija, į kurią trijų mėnesių stažuotę man suorganizavo dėstytojas Leonardas Ulevičius. Ten nemažai visko išmokau, bet labiausiai aš svajojau atsidurti Paryžiuje ir pamatyti, kaip instrumentai gaminami. Geriausi medinių pučiamųjų meistrai tuo metu buvo irgi prancūzai. Mano gyvenimas Paryžiuje buvo įspūdingas. Išvažiavau į jį pusei metų su 50 dolerių. Stažuotės prašyme buvo parašyta, kad tai nemokama stažuotė. O aš galvojau, kad turėsiu kur gyventi ir gausiu stipendiją. Atvažiavau, oro uoste dar suplėšė  rankinę, tad susikišau mantą į maišą ir atskubu į „Selmerio“ kompanijos ofisą. Penktadienis, man sako pasimatysime pirmadienį… Kur dėtis? Tuometinis direktorius už savo pinigus man nuperka savaitgaliui viešbutį, į kurį aš nuvažiuoju su taksi už 25 dolerius per neapdairumą ir pinigai baigiasi galutinai. Skambinu į Lietuvą, dėstytojas L. Ulevičius suranda kunigą Joną Petrošių, tuo metu aktyviai globojantį lietuvius Paryžiuje. Aš turiu dalyvauti viename vakarėlyje ir papasakoti savo problemas. O tuo metu 1991 m., Lietuvoje važinėja tankai, galvoju, kad manęs visi visko klausinės, kažkaip net ir neramu, bet nuėjus – nieko panašaus, niekam tai nerūpi, visi užsiėmę savo reikalais, manęs niekas neklauso ir negirdi. Tik visai atsitiktinai vienuolės seserys iš Honolulu, kurių dar viena sesuo gyvena Suvalkijoje, pasisiūlo man padėti. Jos mane supažindina su turtinga madam Blachas ir ji man išnuomoja buvusį tarnaičių kambarį 7 aukšte pačiame Paryžiaus centre. Sukti mediniai laiptai, jei ką užmiršai – laikykis. Įdomu tai, kad po manęs tame pačiame kambarėlyje gyveno rašytojas vertėjas Valdas Papievis. Tuo metu mano maistas – trys bulvės per dieną ir taip visą mėnesį. Beje, vienuolės man duoda storą laišką perduoti seseriai Į Lietuvą, o jis, parvežus paaiškėja, kad pilnas dolerių. Taigi pinigų visada turėjau ir…neturėjau. Pagaliau gastrolių į Paryžių atvažiuoja Gintaro Rinkevičiaus orkestras, jo vyrai man atiduoda visus konservus, arielką ir  cigaretes. Kurį laiką galiu sau leisti šį tą daugiau, nors liesumu jau esu panašus į Eifelio bokštą.  Bet visas mano skurdas – tai begalinė paskata kuo daugiau sužinoti ir būti geresniu už kitus.

Tačiau esate jau po stažuotės Vokietijoje, turbūt daug ir mokate, nesate visiškas naujokas prancūzų akyse?

Prisimenu savo pirmą pamoką. Mesjė Žeraras parodė darbo vietą, guminiu plaktuku negailėdamas sudaužė sidabrinį alto saksofoną Mark VI ir pasakė: rodyk, ką moki. Ir aš parodžiau: padariau jį iki kitos dienos pietų tiesiog kapitaliai – detalės buvo, įrankių – irgi, dirbk ir norėk. Be to, aš dar gaminau ir įrankius instrumentams taisyti: tekinau, frezavau, dirbau su sidabru, žodžiu, tikrai nebuvau žalias. Netrukus aš jau dirbau kaip lygus su lygiais, tik valgis ėjo visai į pabaigą, o kava ofise kainavo po tris frankus. Aš sakiau, kad jos nemėgstu ir buvau gyvas vien jos kvapu. Paryžiuje aš išmokau daryti viską švariai ir estetiškai, daug „bla bla bla“ apie viską ir gerti raudoną vyną, jei vaišindavo.  Kai po kurio laiko į savo Europos centrą Hamburge mane pakvietė stažuotis japonai, vietoje trijų mėnesių, kad gaučiau „Yamaha“ sertifikatą, man užteko trijų dienų – jie nieko negalėjo manęs išmokyti, jau tik aš juos.

Bet turite papasakoti, kaip pasibaigė Paryžius?

Prieš Paryžių dar Lietuvoje aš buvau pradėjęs gaminti klarnetų ir saksofonų sopranų munštukus. Kiekvienam muzikantui reikia vis kažko savito, o jau grojant mediniais pučiamaisiais, tai ypač reikia munštukų. Keletą pusfabrikačių atsivežiau ir į Paryžių. Vienai klarnetininkei pasiūliau munštuką, pajuokavau, kad galiu atiduoti už  7 kg bulvių.  Vis dėlto, netrukus visiems jau reikėjo mano munštukų ir šiek tiek už daugiau nei 7 kg bulvių (juokiasi). Dar nepamiršiu vienos istorijos: jaunas meistras ir talentingas džiazo muzikantas Sebastijanas iš firmos mane pasikviečia išgerti kavos. Sau užsisako, o aš sakau, kad neturiu pinigų ir man jis užsako nemokamo vandens. Buvau tada žiauriai piktas. Aš jam dalinu savo paslapis, diskutuojam, analizuojam, o jam gaila pastatyti man kavos… Tą patį vakarą grįžtam į firmą ir jis man pasiūlo suremontuoti saksofoną sopraną namuose. Iš kompanijos išnešti nieko negalima, bet mes tai padarome ir pirmadienį aš atnešu saksofoną sutaisytą. Jis išima 3 kupiūras po 500 frankų, o tai maždaug 300 dolerių ir duoda man vieną kupiūrą.  Dabar aš jį kviečiu į restoraną alaus ir sakau, kad mokėsiu aš, nes nesu tas, kuris net kavos draugui nestato. O jis sako, kad taip turėjo būti, jis nenorėjo manęs žeminti, o dabar, kai aš turiu pinigų gali už viską mokėti ir moka. Na, čia ginčytina, vis tiek pykau už tą kavą – labai jau jos tuomet norėjau (juokiasi).

Beje, po stažuotės Paryžiuje buvau bepradedąs rašyti knygą apie meistrystę, tai kiti meistrai Lietuvoje mane pasmerkė: „Perduok paslaptis savo sūnui, mokiniui, bet tik ne visiems“. Knyga neišėjo. Skleisti mūsų darbo paslaptis viešai nepriimta. Gal todėl Lietuvoje tuomet buvo tik trys pučiamųjų meistrai. Po stažuotės Paryžiuje, beje, pasirašiau kontraktą su 17 000 frankų atlyginimu penkeriems metams, bet taip ir nesulaukiau Lietuvoje reikiamų dokumentų išvažiuoti ir ten dirbti. Vėliau išgirdau: „Jūs turite porą „gerų draugų“ ir mūsų prancūzų žvalgyba neleidžia, kad jūs atvažiuotumėte į Paryžių“. Kas buvo tie „geri draugai“ muzikos pasaulio žmonės žino. Su Sebastijanu mes tapome gerais draugais, o kadangi jis buvo džezmenas, tai suburdavo retsykiais internacionalinę grupę ir Lietuvoje su juo mes surengėme ne vieną džiazo koncertą. Beje, jo tėvas nacis, o visi penki vaikai vedė spalvotas antras puses. Sebastijano žmona iš Kamerūno – tikra gražuolė.

O kaip tapote „Yamaha“ garantiniu meistru Europoje?

Nesulaukęs kvietimo į Paryžių, gavau kvietimą iš „Yamaha“ stažuotei. Kai pamatė kaip dirbtu  ir ką moku, trijų mėnesių stažuotė virto trimis dienomis, mane aprengė smokingu, įteikė sertifikatą ir galėjau tuos tris mėnesius Europoje veikti ką noriu.  Ir čia apie mano munštukus sužinojo vienas olandų verslininkas ir panorėjo su manimi susimatyti. Tai buvo Janas fon Šlagerenas. Išvažiavau iš Hamburgo į Harlingeną traukiniu, pasitiko jis mane ir buvusiame garaže paprašė padėti įrengti medinių pučiamųjų ateljė dirbtuvę. Užsakiau įrankių už 20000 guldenų ir per mėnesį laiko viskas buvo padaryta. Pradėjau dirbti Olandijoje. Krašte, kuriame gyvena savotiški žmonės, jūrininkų palikuonys, kalbantys flamandų kalba. Šiandien aš irgi moku flamandų… Su Janu vėliau mes įkūrėmė kompanija „Jan&Jonas“ ir pardavinėjome instrumentus Lietuvoje. Daug orkestrų buvo mūsų pirkėjai. Tačiau mano kompanjonas žuvo, aš grįžau į Lietuvą ir po kurio laiko pardavimų biznį baigiau – likau su savo pašaukimu taisyti instrumentus. Dar po kurio laiko poroje vietų Olandijoje teko dirbti jaunų meistrų mokytoju ir, žinoma, pačiam tobulėti, taisant instrumentus. Septyneri mano gyvenimo metai buvo susieti su Olandija.

Turbūt esate nudžiuginęs ne vieną muzikantą antram gyvenimui prikeltu instrumentu?

Daugybę kartų, bet įsimintinesnės yra kelios istorijos. Į dirbtuvę Olandijoje atvažiuoja vienas 80 metų žmogelis. „Mercedes Cabriolet“ ir  apipelijęs futliaras  viduje su fogotu.  Sako, aš su juo visą gyvenimą grojau, dabar po 15 metų pertraukos noriu jį suremontuoti ir groti toliau. Darau savaitę po pusę dienos –  vien lako 36 sluoksniai. Kaina – 7 000 guldenų, tikrai nemažai, kai naujas kainuoja apie 17000-20000. Bet jis atvažiuoja, pasižiūri, susimoka ir išvažiuoja. Po 10 dienų grįžta, apsikabinęs susigraudina, pastato 5 litrų butelį žolelių gėrimo ir vokelyje paduoda 1000 guldenų. Sako, tu prailginai man gyvenimą, tai fantastika. Dar pasigiria, kad už šį fogotą jam siūlė 30000 guldenų, bet jis nepardavė.

Kita istorija. Iš visai kitos Olandijos pusės su skuteriu atskrenda jaunuolis, nusikirtęs du smiliaus sąnarius. Reikia klarnetą perdaryti taip, kad galėtų groti – talentingas klarnetininkas, orkestro koncertmeisteris, o groti negali. Mano šefas už šį darbą pažada mano sūnui nupirkti klarnetą, kokį tik aš išrinksiu. Jam mano darbas – begalinė jo verslo reklama nedideliame Olandijos miestelyje. Klarnetą tuomet perdarau per 4 dienas. Po savaitės gauname su šefu kvietimą į orkestrų čempionatą. Susėdus vienam iš orkestrų, išeina mūsų klientas pakelia prieš tai sėdėjusį klarnetininką ir atsisėdęs užgroja. Jo problemą, matyt, daug kas žino ir visi priblokšti. Atsistoja muzikantai, o po to ir visa salė ž plojimų plojimai. O jis ir sako: „Dievas yra Vunče“. Nekuklu, bet tai apie mane. Tada buvo didelė šventė, visi norėjo mane matyti. Beje, po kelių savaičių atvažiavo trambonistas nusikirtęs visus 4 pirštus, tai ir jam padėjau.

O muzikantai, su kuriais Jums teko bendrauti visame pasaulyje pagal tautybes savo reiklumu Jūsų darbui skiriasi?

Visi skirtingi, bet ne nuo tautybės priklauso. Muzikos instrumentas tarsi jų kūnas – jie taip su juo būna susigyvenę. Todėl, jei nori būti geru meistru apie instrumentus turi išmanyti viską. O be to, turi suprasti muzikantą, jo poreikius ir dar nustebinti savo darbu, turi pranokti jo lūkesčius, tada būsi geras meistras. Aš daug instrumentų esu patobulinęs, kai kurie mano išradimai jau 20 metų keliauja po visą pasaulį, man mano darbas be galo įdomus. Todėl kuo sudėtingesnis instrumentas ar jo gedimas, tuo man įdomiau. Man labai patinka, pavyzdžiui, obojai, o nepatinka tūbos, variniai apskritai nepatinka – daug darbo.  Dar nepatinka iš prigimties prasti instrumentai. Sakau kalkit prie sienos ir grožėkitės.  Yra ir dar vienas niuansas: kartais nepažįsti instrumento šeimininko, o prisiliesti prie jo nenori – atidedi. Po to pamatai žmogų ir supranti, kodėl taip darei – tas žmogus nelimpa ir per instrumentą kažkokiu būdu tai persiduoda.

Ar galima būtų teigti, kad šiandien į Širvintas skrenda instrumentai iš viso pasaulio, kad čia gyvena meistras netgi be FB ir visi, kam reikia jį randa?

Tikrai taip, kažkaip randa, kažkaip tie instrumentai pasiekia mano dirbtuvę ir iškeliauja atgal sutaisyti. Jau kuris laikas tik iš to ir gyvenu. Nors, žinoma, taisau ir lietuvių muzikantų instrumentus ir jų taip pat netrūksta. Mano darbo specifika tokia, kad darbo aš visada turėsiu. Šiandien net nežinau, kiek Lietuvoje yra pučiamųjų instrumentų meistrų, bet tikrai ne tiek, kad pritrūktume darbo.

Ačiū už pokalbį.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

271988487_413823910432684_1939884456840250814_n

„Kaunas – Europos kultūros sostinė” programoje – ir Ramunės Pigagaitės paroda

Šiandien, sausio 22d. Kaune prie “Žalgirio” arenos vyksiančiu šou „Sukilimas“ bus pranešta visam pasauliui, kad Kaunas tampa Europos kultūros sostine. Žadamas įspūdingas reginys ir tikėkimės fantastiškas Kauno kaip Europos kultūros sostinės startas. Per šiuos metus Kaunas pasiūlys per tūkstantį renginių. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, 50 iš kurių – premjeros, daugiau kaip 250 koncertų. Programoje dalyvaus per 4 tūkst. atlikėjų. O mums smagu pasigirti, kad tarp visų renginiuose dalyvaujančių menininkų ir „Vintažo ženklų“ skaitytojams gerai pažįstama fotomenininkė, m8s7 autorė Ramunė PIGAGAITĖ. Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ ir „Novi Sadas – Europos kultūros sostinė“ programų dalis.

Paroda – Serbijoje

Paroda „Suluv“ galerijoje Novi Sade mieste buvo atidaryta jau sausio 12d., dalyvaujant ir pačiai autorei.  Organizatoriai pasirinko jos fotografijų ciklą „Mano miesto žmonės“. Deja, šį kartą negalėsime pasidžiaugti Ramunės fotografuojamais sendaikčiais, į kurių paieškas ir fotografavimą ji taip pat panirusi ne pirmi metai, bet užuominų apie juos ir daikto svarbą Ramunei jau ir čia galime rasti – fotografuojami žmonės rankose laiko įvairiausius daiktus.  Mat 2000 m. pradėtoje fotografijų serijoje autorė keletą metų fiksavo gimtojo Varėnos miestelio žmones, pozuojančius su savo profesijos aksesuarais ir išnyrančius jo prisiminimuose dar iš vaikystės. Ši serija vėliau tapo labai sėkminga, su ja apkeliauta daugybė parodų salių, Vokietijoje išleistas albumas, patirta daug gražių įspūdžių. Tačiau šį sykį Ramunė prisipažino, kad laiko nuo darbų kūrimo praėjo tiek daug, kad ji į save žvelgė tarsi iš šalies ir jautėsi žengusi geroką žingsnį  atgal į praeitį. Prie tokių nuotaikų prisidėjo ir Novi Sade miesto atmosfera, daugiau bylojanti apie XX ir XXIa. sandūros laikmetį, nei dabartį. Tą įdomią nuotaiką parodos atidarymo metų skaidrino tik susirinkę žiūrovai, gebantys vertinti fotografijos meną. Juk menas turi savo kalbą ir puiku, kai ta kalba susikalba viso pasaulio žmonės.

Parodos Serbijoje atidarymo momentai.

Apie parodą „Mano miesto žmonės“ – menotyrininkė Agnė Narušytė

„Tie paprasti ir kartu nepaaiškinamai keisti žmonės, kuriuos tuojau pamatysite yra miškų apsuptos Varėnos gyventojai. Čia gimusi ir dabar Vokietijoje gyvenanti fotografė Ramunė Pigagaitė šia 2000 m. pradėta serija grįžta į vaikystę, kai suaugusiųjų pasaulis masino nesuprantamais ženklais, kai profesijų atributai buvo suaugę su juos „dėvinčiais“ žmonėmis, o vaizduotė piešė jų gyvenimus, kaip norėjo.

Ir dabar tie gyvenimai paliekami mūsų vaizduotei – žmonės pozuoja prie baltos sienos, kuri apie juos nesuteikia jokios informacijos. Tačiau tai – ne bet kokia siena, ji priklauso maisto prekių parduotuvei, kuri visais laikais buvo ir bus miestelio traukos centras. Čia, anot autorės, „jie visi susirenka, paplepa, apkalba, pasitaria“.

Bet fotografė žmones ištraukia iš kasdienio šurmulio kviesdama inscenizuoti jos pačios vaikystės prisiminimus. Žiūrovo akivaizdoje – tik žmogus ir jo vadinamas provincijos personažas, jo profesinis „aš“. Visi stovi – visu ūgiu, veidu į objektyvą, visi formaliai vienodi.

Vartant nuotraukas  netobulose žmonių figūrose įkūnytas miestelis ima judėti – kiekvienas savaip išgyvena akistatą su objektyvu. Kūnas ir atributai klusniai vykdo autorės prisiminimų nurodymus, bet žvilgsnis tebeklausia  (ko? – niekas nežino), tarsi šio žaidimo prasmė jiems taip ir liko neaiški. Įvaizdžiai iš praeities ir nepatiklus žvilgsnis dabar – šis derinys trikdo.

Fotografija negali visko pasakyti apie žmogų – tai seniai žinoma. Geriausiai jai sekasi apibūdinti socialinę padėtį – nudėvėti ir apsmukę jauno čigono drabužiai, jo purvini kojų pirštai ir prie krūtinės priglaustas kirvis priklauso visai kitam miesto sluoksniui nei lygutėlis, sterilus gamyklos direktoriaus kostiumas (bet jo „diplomatas“ irgi apšiuręs, o tai – socialinių nesklandumų ženklas).

Fotografija kalba užuominomis, nuo kurių galima pradėti kurti romanus. Pavyzdžiui, kodėl laisvai samdomas dažytojas išsiruošė į darbą apsiavęs geriausiais batais? Kokias paskalas slepia iš laikraščio išlankstyta jo kepurė? Ir kodėl iš pradžių lyg netašytas čiabuvis žvelgęs į fotografę, jis staiga gracingu judesiu pasitaisė rankovę? O Gamtos muziejaus direktorė – kas dar slypi jos galvoje, kurioje gimė šios medinės gyvatės idėja? Kodėl ji panoro įsiamžinti tokia trumpute (nedirektoriška) suknele ir dar grožėdamasi savo atspindžiu veidrodyje?

Ramunė Pigagaitė skuba fiksuoti žmones iš savo praeities, nes viskas nyksta – patys žmonės paseno, nusidėvėjo ir jų atributai: „Rusų-lietuvių kalbos žodynas“ – tikra iškasena, kaip ir pati rusų kalbos mokytojos profesija, kurios ir statusas pasikeitė (mokytojas priklausė intelektualiniam miestelio elitui, o dabar jo vertė matuojama tuo pačiu minimaliu atlyginimu). Arba tų atributų visai nebeliko, virėjai išėjus į pensiją (kai šilumą teikia vien malkos).

Varėnos miestelio žmonės – lyg tie mediniai, liaudies meistrų išdrožti šventieji, iš rankų nepaleidžiantys savo atributų, įsikibę jų kaip savasties. Nes jei ne atributai, niekas negalėtų pasakyti, kas jie. Jų darbų, džiaugsmų ir kančių istorijos liktų nežinomos amžiams.

Jei visi taptų anonimais, nepažįstamaisiais be praeities ar ateities, o fotografijose, kaip šventųjų statulėlėse, užfiksuoti jų žvilgsniai kažką neaiškiai bylotų iš „anapus“.

Vis dėlto kaip tik čia ir slypi šių fotografijų paradoksalumas. Tie atributai yra tokie kasdieniški, įprasti buities rakandai, kad atsidūrę kai kurių oriai pozuojančių miestelėnų rankose tampa juokingi. Bet juk tokių turėjo ir kai kurie šventieji – šv. Mortos samtis ir darbininkės peilis yra iš to paties namų šeimininkės arsenalo! O iš kirvio galima atpažinti šv. Bonifacą, iš gyvatės – šv. Benediktą Nursietį, iš duonos kepalo – šv. Agotą.

Šventųjų daiktai yra simboliški, pasakojantys jų dramatiško gyvenimo istorijas. Varėnos gyventojų atributai – tik tokių pat banalių profesijų nuorodos. Tačiau įdėmus ar paniręs savin, valiūkiški ar įtarūs jų savininkų žvilgsniai tarsi priešinasi tokiam buitiškam daiktų pasakojimui. Tame neatitikimo plyšyje ima vertis autentiška kiekvieno žmogaus patirtis, jo nugyventas laikas.

Tad fotografija šį tą gali pasakyti apie laiką. Iš pirmo žvilgsnio, tai – neįgyvendinamas sumanymas: fotografuoti vaikystę beveik po trisdešimties metų. Juk keičiasi visuomenės sankloda, išnyko kai kurios profesijos, uždaromos gamyklos, žmonės paseno ir mirė.

Bet Ramunei Pigagaitei pavyko nulipdyti praeitį iš dabarties. Tas keistas persislinkimas sukuria sustojusio laiko atmosferą – provincijos madų ir profesijų dialektas yra amžinas. Prisiminimų fragmentai užfiksavo nenykstančiuose daiktuose, jie šmėsteli dabartyje kaip šaltas žirklių žybsnis ant gėlėtos suknelės, kaip gyvatės durys į tuštumą, kaip geležinkelio stoties budėtojos uniforma – beveik iš pasakų“.

Nuotraukos iš Ramunės Pigagaitės serijos „Mano miesto žmonės".

Sausio 23 d. 11 val. Kauno fotografijos galerijoje atidaroma ir iki vasario 27d. veiks grupinė Serbijos avangardo ir neoavangardo menininkų paroda „Unstable Practices“ („Nestabilios praktikos“). Paroda taip pat yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Novi Sadas – Europos kultūros sostinė 2022“ programų dalis.

Parengė Rasa Žemaitienė

Nuotraukos iš Ramunės Pigagaitės archyvo.

Menotyrininkei Agnei Narušytei dėkojame už galimybę dalintis jos įžvalgomis.

DSCF9188

Stebuklingas kankorėžio virsmas kalėdiniu žaisliuku

Lapė su žąsimi, baltas lokys su meduoliu, kiškis su eglute, kurmis su knyga, liūdnas spragtukas...Būtų galima spėti, kad čia vardijami knygų herojai, bet iš tiesų tai Palėpės gyventojai, kurioje "šeimininkauja" dailininkė iliustratorė Erika TUMIENĖ. Ir ne tik "šeimininkauja" – ji kuria tuos stebuklingus, ant pušies kankorėžio pasilypėjusius, Palėpės gyventojus, vėliau iškeliaujančius jau į kitus namus ir pakimbančius ant žaliaskarių eglučių šakelių. Taigi dar viena Kalėdų ir neišvengiamai – tvaraus vartojimo tema.

Žaisliukai atsirado be plano

Paprašyta prisistatyti nieko apie ją nežinančiam žmogui, Erika labai lakoniška: dailininkė iliustratorė. Iš tiesų Erikos bagaže ne viena vaikams iliustruota knygutė, ne viena ir jos kaip dailininkės paroda. Dailės akademijoje monumentaliąją dailę baigusi Erika, prisipažįsta, kad šiandien jai įdomiau grafika, iliustravimas, mažesnies apimties kūriniai ar kiti meniški darbai, kurie ją lydi nuo vaikystės. Kaip, beje, ir piešimas. Kiek save pamena, žaisti su vaikais lauke jai patiko kur kas mažiau nei piešti. Ji piešė, piešė ir visada žinojo, kad bus dailininkė, kad iliustruos knygas.  Na, o meniški įvairių rūšių darbeliai, kurie yra dažnos kūrybiškos moters palydovas, visada buvo šalia tapymo, piešimo ir liko artimi. Taip atsirado ir kalėdiniai žaisliukai. Tikrai ne per vieną dieną ir ne kaip komercinis planas. Tiesiog bandant šį ir tą, kažkaip savaime ant atsitiktinio pušies kankorėžio gal prieš šešerius metus susidėliojo pirmas eglutės žaislas. Po to dar vienas sau, dar kitas dovanų, dar trečias kažkam patiko ir kankorėžinių žaisliukų ėmė rastis vis daugiau ir daugiau. Kad jie turi paklausą, Erika įsitikino sudalyvavusi vienoje kalėdinėje mugėje – žaisliukai buvo tiesiog šluote iššluoti ir, aišku, tai įkvėpė tolimesnei veiklai.

Tik rankų darbas ir gamtos dovana

Dabar šių eglutės žaisliukų gamyba prasideda dar gegužės mėnesį, kai Erika prisirenka naujų pušų kankorėžių. Manote tai labai paprasta? Tikrai – ne. Pasirodo, ir pušies rūšį reikia žinoti, ir tinkamą rinkimo laiką pasirinkti. Nes tik laiku surinkti kankorėžiai vėliau bus gražūs ir ilgai laikysis. O tai svarbu. Juk Erikos žaisliuko pagrindas ir galbūt net jos skiriamasis žaisliukų bruožas ir yra tas gamtos padovanotas kankorėžis. Visa kita – grynas jos fantazijos ir rankų darbas. Kiekvieno žaisliuko galvytė ir kūnelis lipinami be jokių formų, tiesiog rankomis iš modelino. Drabužėliai ir aksesuarai taip pat kuriami rankiniu būdu. Dabar jau visos Erikos draugės žino, kam gali praversti mažiausios puošnių audinių ar odos skiautelės – jos tinka žaisliukų drabužėliams ir kitam rekvizitui. Juo labiau, kad žaisliukai labai išpuošti, beveik paskendę tarp labai mielų, jaukių ir prabangių antikvariatu dvelkiančių drabužėlių – mezginukai, karoliukai, siuvinėjimai – galima rasti visko. Taigi ir dailių žaliavų reikia nemažai, juo labiau, kad žaisliukų kasmet daugėja, pirkėjų ratas plečiasi.

 

Nei vieno tokio paties

Šiandien Erika turi atradusi jau visą gamybos grandinę, viskas vyksta etapais. Vieną savaitę gali būti gaminamos, pavyzdžiui, tik knygos, kurias rankytėse laikys herojai, kitą – rankinės ir krepšeliai. Drabužėliai ir rekvizitas konkrečiam žaisliukui parenkami tik po to, kai jis yra nudažomas. Pagal jo nuotaiką, veidelio mimiką, judesį.  Erika tai vadina charakterio paryškinimu  – juk žaisliukai turi teikti kažkokią emociją, kažką pasakoti, kažkuo suvilioti. Sukurti lygiai tokį patį žaisliuką, koks buvo, anot pašnekovės, tiesiog neįmanoma. Juk veideliai lipinami rankomis, dažomi taip pat, todėl tikrai sunku numatyti, kokios nuotaikos juose atsiras. Pačiai dailininkei atkartoti tokius pačius žaisliukus būtų taip pat neprasminga – kurti kažką naujo visada įdomiau. Tuo tarpu pirkėjai kartais sako norintys lygiai tokio pačio žaisliuko, kokį kažkur matė. Kita vertus, gavę kitokį niekada nenusimena, nes visi žaisliukai be galo jaukūs ir mieli. Pirmu smuiku asortimente tebegroja įprastiniai gyvūnėliai – lapės, kiškiai, katinai. Tiesa, visi skirtingų nuotaikų, skirtingai išpuošti ir su skirtingais nešuliais. Taip pat yra įvairių pasakų herojų, pavyzdžiui, Buratino  ir Alisos kompanijos, o savo eilės laukia operų personažai. Kol kas jie tik dailininkės galvoje, bet būtinai kažkada atsiras.  

Apdairūs pirkėjai

Per šešerius kūrybos metus Erika jau užgyveno savo pirkėjų būrį. Kai kurie eglutę puošia tik jos sukurtais žaisliukais, kasmet laukia naujienų ir jas įsigyja. Kiekvienais metais Erika savo žaisliukų gerbėjoms tą naujieną pristato. Šiemet- tai zebrai, kurie pačiai dailininkei labai gražūs. Žaisliukų pirkėjos dažniausiai moterys, įvairaus amžiaus, dažnai meniškos sielos, perka juos sau ir dovanų. Labai dažnai žaisliukų ieško žmonės, gavę jų dovanų – nori turėti dar daugiau ir jau perka patys. Iš tiesų, toks žaisliukas yra tikras meno kūrinukas, kuris gali keliauti per kartų kartas – tai nėra vienmetė investicija. Eriką džiugina ir tai, kad siuntinėlyje žaislus gavę žmonės sako, kad jie gražesni nei nuotraukose. Daugiausiai žaisliukų, beje, nuperkama spalį. Kadangi  jų skaičius visada ribotas, pirkėjai juos įsigyja apdairiai anksti.

 

Žaisliukai – iš prisiminimų ir pasakų

Paklausta, kaip atsiranda visa skirtingų figūrėlių gausa, Erika sako, kad iš vaikystės, iš pasakų, iš radinių senose palėpėse. Gal net iš tų pačių Kalėdų, kurias mena kaip labai snieguotas, o save su kailinukais, kuriuos tuo metu nešiojo didžiuma vaikų. Tuose prisiminimuose dar rogutės ir stikliniai eglutės žaisliukai. Kartais užtenka nedidelės detalės, kuri įkvėptų naujai figūrytei atsirasti. Taigi Erikos gyvenime tarsi tęsiasi ta pasaka, kurią prieš miegą jai sekdavo tėtis be jokios knygos, o  būsimai menininkei tos tėčio kurtos istorijos labai patikdavo.  Ne vieną kitų autorių knygą iliustravusi dailininkė tikisi, kad kažkada ir pati parašys pasaką, juo labiau, kad vis dar gyvena tarp pasakų herojų, vaikystės nuotaikų ir ryškių praeities prisiminimų.

Antikvariški ir tvarūs

O mus Erikos žaisliukai suviliojo dėl savo antikvarinio ar vintažinio puošnumo, nuotaikos, kuriančios praeities įspūdį ir tvarios kultūros ženklų – juk jų drabužėliai, rekvizitas gaminami iš audinių skiautelių, kurios būtų tiesiog išmestos. O kiek pačiai pašnekovei mielas antikvariatas? Erika juokdamasi prisipažino, kad jos namuose tikrai galima rasti ir antikvarinių baldų ir interjero detalių, bet jų būtų kur kas daugiau, jei ne susitarimas su vyru, kuriam prie širdies labiau santūresnis stilius. Jai pačiai seni daiktai mielesni ir dėl jų istorijų, kartais emociškai labai pagavių, ir dėl grožio, ir dėl kokybės.  Dabartiniai interjerai, kaip ir dabartiniai eglutės žaisliukai, Erikos nežavi. Todėl, nors ir neturi žaisliukų nuo močiutės eglutės, bet vos pamačiusi tokį, kuris apdovanoja ją  de‘ žavu jausmu iš karto nusiperka ir sako, kad jau turi beveik visus žaisliukus iš vaikystės prisiminimų. Jais puošia ir dabartinę savo namų eglutę. O štai jos pačios kurtų žaisliukų namuose lieka vaikų dėka. Be jų ją būtų ištikusi batsiuvio dalia. Vaikai kasmet išsirenka po porą žaisliukų ir taip šeimoje lieka gyventi dalelė Erikos kūrybos. Be jokios abejonės jie dera ir prie senų žaisliukų, ir prie pačių Kalėdų. Ir savo žavinga prabanga, ir savo pasakojama istorija. Juk ten, kur rankų darbas, tai ne daugkartinė silikono forma, ten kur švelnus teptuko prisilietimas, tai ne fabrikinio lipduko blizgesys. Dar daugiau – tai ne kičas, kurio prieš Kalėdas puošmenų pasiūloje atsiranda tiek daug, kad norisi tiesiog bėgti.  

Tad būkime tikri, nuoširdūs ir nepamirškime, kad kartais mažiau yra daugiau: pirkime tikrus, meniškus, vertingus, savo darbą išmanančių žmonių, kūrinius. Šviesaus švenčių laukimo ir nepamirškite užsukti į Palėpės gyventojų erdvę, ten jūs galėsite prisiliesti prie vaikystės pasakos ir susikurti ją aplink save!

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos iš pašnekovės archyvo. Portretas - Justinos Ramanauskienės.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

254482271_1070791820362014_142770600443252260_n

Paveikslo rėmo restauravimas – darbas kantriems

Paveikslai namams suteikia individualumo, demonstruoja šeimininkų skonį, supratimą apie meną. Šiandien jų galima įsigyti ne tik dailės galerijose, aukcionuose, bet ir antikvariatuose bei sendaikčių parduotuvėse. Senų, vertingų, mažiau vertingų, bet dažniausiai jau įrėmintų. Šį kartą ir kalbėsimės tik apie paveikslų rėmus, kurie, jei paveikslai jau su istorija, neišvengiamai atkeliauja į mūsų namus su pasirinktomis drobėmis. Dar daugiau – bandysime suprasti, kiek jie svarbūs ir kaip juos atnaujinti. Ir nors dailininkės ir restauratorės Jurgitos ŠPAKOVSKYTĖS-BLAŽĖS dirbtuvėje dažniausi darbo objektai yra foteliai, tačiau pastaruoju metu vis dažniau tenka prisėsti ir prie senovinių paveikslų rėmų restauravimo arba atnaujinimo

Su kiškio klijais, voverės uodegytės šepetukais ir agato akmenėliais

Jurgita, Jūsų naujasis FB proflis Le_Fotel pilnas puikių ir net karališkų Jūsų restauruotų ir atnaujintų fotelių, tačiau kaip dažnai tenka prisiliesti prie senovinių paveikslų rėmų atnaujinimo?

Kažkada, paskatinta savo kolekcininko tėčio, stojau į tapybos restauravimą, bet patekau į baldų restauravimą, kas irgi nebuvo blogai, nes ir ten gavau tapybos restauravimo pamokų – mus mokė ne tik restauruoti rėmus, pačią tapybą, bet ir daryti paveikslų kopijas. Tėtis iš tiesų buvo įžvalgus, kai sakė, jog turėsiu amatą, kuris man visada leis uždirbti duonos, o gal ir „ant duonos“, nes tai savotiškai prabangus amatas – antikvarinius daiktus vertina išmintingi, išprusę, pasiturinys ir prieš besaikį vartojimą esantys žmonės. Juk įsigijus vertingą daiktą, po kelių metų nepulsi jo keisti kaip kad dažnai atsitinka su prastos kokybės plokščių baldais. Jis buvo teisus – restauruoti antikvariatą iš tiesų prabanga: jautiesi prisiliečianti prie praeities išsaugojimo ateities kartoms, tvaraus vartojimo kultūros ir tai labai prasminga. Na, o kas dėl restauravimo, tai iš tiesų užsakovai dažniau kreipiasi dėl baldų restauravimo, nors paveikslų rėmai irgi nėra retenybė. Įsigiję meno kūrinį, žmonės nori bent jau kažkokios vaizdo estetikos ar tiesiog švaros, net jeigu jis ir labai senas. Man ir viena ir kita įdomu: tiek iš sutriušusio fotelio padaryti karališką baldą, tiek pažaliavusiam rėmui grąžinti aukso spindesį.  

Kiek paveikslo rėmas įtakoja paveikslo vertę? Ar jį geriau keisti, ar palikti seną ir atnaujinti?

Prie senovinio paveikslo vertės rėmas prisideda labai daug, nes jis yra kūrinio visumos dalis. Kaip fotelio vertę kelia geras audinys, taip paveikslo – deramas rėmas. Juo labiau, kad senų paveikslų rėmai dažniausiai atitinka tapybos  laikmetį ir stilistiką. Taip, ir dabar mes turime gerų naujų rėmų pasirinkimą, bet pritaikyti senam paveikslui, jie tiesiog sugadintų  jo autentiką. Sena drobė, senas porėmis ir naujas rėmas labai akivaizdžiai disonuotų ir sumažintų paveikslo vertę. Todėl kategoriškai nesiūlyčiau įsigyti naujo rėmo – visada galima pataisyti senojo vaizdą ir išsaugotibendra daikto istoriškumą. Juk dažniausiai ir sena tapyba nėra ideali – drobė būna pasilanksčiusi, dažai patrupėję ar pablukę, bet tai yra ir vertinama. Naujas rėmas jau būtų apgaulė, invazija į istoriją, emocijų praradimas. O seni paveikslai dažniausiai ir įgijami dėl jų istorijų.

Iš kokių medžiagų būna senoviniai rėmai? Kokia senovinė auksavimo technika?

Pats rėmas dažniausiai būna iš medžio masyvo, senesni būna ir drožinėti, bet dažnai įmantrūs ir smulkūs raižiniai būna uždėti iš gipso, padaryto formose. Tada visas paveikslo rėmas dar būna gruntuojamas ir galiausiai, jei rėmai tikrai seni – auksuojamas. Senovinių rėmų amžių dažnai galima identifikuoti pagal tai, ar po auksavimu jis turi molinį raudonos spalvos gruntą – bazę auksavimui, vadinamąjį boliusą. Jis, vėliau uždedamam auksui, teikia tam tikrą spalvą, šilumą ir anksčiau būdavo beveik visada naudojamas. Pagal senovines technologijas tas molis būdavo maišomas su vandenyje išmirkytais kiškio klijais (kiškio odos lakšteliais) ir labai lygiai tepamas ant gruntuoto rėmo paviršiaus. Tada dar poliruojamas su plieno vilna ar švitriniu popieriumi, kad taptų idealiai lygus, o jau tada klijuojami aukso lakšteliai. Aukso blizgumas priklauso nuo rėmo paruošimo pagrindo – kuo jis lygesnis, tuo lengviau idealiai jį padengti auksu. Auksas neužlakuojamas, nes prarastų blizgumą. Taigi auksuoti rėmai buityje turi būti labai saugomi, valomi netrinant, geriausiai sausai. Žmonės dažnai to nesupranta ir kai auksas kiek nusitrina, užtepa tą vietą bronza ir sugadina visą rėmą – bronza nudūsta, pažaliuoja ir ilgainiui pasidaro neblizgi. Dažnai net nesuvokiama, kad po bronza yra tikro aukso lakšteliai, kuriuos galima atskirti iš sujungimų brūkšniukų, kurie dažnai matosi ir plika akimi. Restauratoriaus  misija – sugebėti tą bronzą taip nuvalyti, kad būtų išsaugotas auksas. Dabar jau yra tokių valiklių, kuriuos užtepus, bronza nusivalo, o auksas nėra paveikiamas, bet šį darbą vis dėlto geriau patikėti specialistams.

Ar visada seną auksuotą rėmą verta restauruoti auksu, ar toleruotini ir kompromisai? Ko nori žmonės, ir ką siūlote Jūs?

Tai priklauso nuo kliento poreikio ir finansų.  Žmogus įvertina, kiek nori skirti pinigų, o ir aš pati matau, kiek į tą daiktą verta  investuoti ir patariu. Jei rėmas labai labai senas ir darytas su auksu, bet daug aukso jau prarasta, ir klientui per brangu visą rėmą auksuoti tikru auksu, tuomet aš siūlau negadinti jo, dengiant visą plotą aukso folija, bet jį tiesiog atnaujinti tonuojant akriliniu auksu, prieš tai nuvalius nešvarumus. Jei jį nutepsime bronza ar imsime gelbėti su aukso folija*, jis su šiomis medžiagomis bus tiesiog sugadintas ir praras savo tikrąją vertę. Žinoma, vieni nori išsaugoti daikto autentiką ir su šiais mano siūlymais sutinka, kiti pageidauja, kad paveikslas tiesiog taptų švaria ir gražia interjero detale. Kai dėl ribotų finansų už aukso lakštelius mokėti nenorima, aš rėmus naujinu su aukso folija. Tačiau ir ją stengiuosi pasendinti, kad ji neatrodytų nauja ir vizualiai priartėtų prie paveikslo tapymo laikmečio. Tokiu būdu sąlyginai išvengiama bent jau kičinio vaizdo. Su aukso spalvos dažais flakonėlyje senų rėmų nepurškiu, nes gaunamas plastiko vaizdas nepriimtinas man pačiai.

*Folija – tai speciali priemonė, priklausomai nuo spalvos, skirta imituoti auksinimą ar sidabrinimą. Foliją galima naudoti atnaujinant baldus, rėmus ar kitas namų dekoro detales, mat ja galima dengti įvairius paviršius: medinius, stiklinius, metalinius, plastikinius ir kt. Ši technologija labai tinka dekoruoti kalėdinius žaisliukus ar stiklines lėkštes. Folijos yra įvairių atspalvių, įvairaus storio ir įvairių lapelių dydžių rankdarbių ar restauracijos parduotuvėse. Vis dėlto, jei įsigijote tikrai vertingą auksuotą daiktą, nesugadinkite jo, bandydami restauruoti su folija, o kreipkitės į profesionalų restauratorių. Vėliau jos jau negalėsite nuimti, o jei ir nuimsite, tai su tikro aukso likučiais ir daiktas bus nepataisomai sugadintas.

Ar seno auksuoto rėmo atnaujinimas įveikiamas ir mėgėjui namuose, ar geriau ieškoti specialisto?

Viskas įveikiama, bet ar visada verta? Pirmiausiai, gali būti sudėtinga suprasti, ar rėmai dekoruoti tikru auksu. Kitas momentas: nuvalyti kitus sluoksnius, išsaugant auksą labai sunku. Tai labai jautri, įgūdžių ir kantrybės reikalaujanti procedūra. Pasikartosiu: labai dažnai seni rėmai namuose tiesiog užpurškiami bronza, kuri iš pradžių kažkiek blizga, bet vėliau patamsėja ir vaizdo nelieka.  Pastaruoju metu perku daug senų paveikslų rėmų iš Prancūzijos ir dauguma jų sugadinti su bronza. Stengiuosi ją nuvalyti ir tokius paveikslus restauruoju tikro 24 karatų aukso lašteliais. Nors rėmai skirti parduoti, tikiu, kad jų ieškantis pirkėjas, įvertins autentiškumą ir tikrumą. Kaip bekalbėtume, autentiškai restauruotas daiktas visada bus vertesnis už tą, kuris dėl įvairių priežasčių buvo tiesiog atnaujintas šiuolaikinėmis priemonėmis. Pirmuoju atveju tai išlieka istorine vertybe, antruoju – daiktu, turinčiu prekinę išvaizdą. Spręsti užsakovui.

Paveikslas iš Paryžiaus aukciono

Paryžiaus aukcione įgytas paveikslas datuotas 1902 m.. Tapyta ant raudonmedžio lentelės, tapyba gerai išsilaikiusi, ko negalima pasakyti apie rėmą. Medinio pagrindo rėmas buvo stipriai aptrupėjęs, apdaužytas, praradęs daug smulkių iš gipso išlietų detalių. Užsakovės paveikslas skirtas parduoti, tad restauruojant teko laviruoti tarp geros kainos ir maksimaliai autentiško vaizdo.

Žingsnis po žingsnio

  1. Išėmus iš rėmo paveikslą, pirmiausiai jis buvo švariai nuvalytas su specialiai tam gamintu valikliu, kuris susideda is spirito ir vandens.
  2. Aptrupėjusias gipso detales teko gaminti iš naujo. Silikono pagalba nuo likusių sveikų detalių, buvo nuimtos formelės, pripildytos gipso ir jam sustingus kruopčiai priklijuotos tose vietose, kur jų trūksta. Kiljuojama su kaulo klijais.

3. Tose vietose, kur seno aukso nebuvo įmanoma išgelbėti, teko dirbti su folija. Prieš ją klijuojant, gaminio paviršių būtina idealiai išlyginti, kiekvieną detalę šlifuojant, poliruojant ir dengiant gruntu. Šį kartą buvo naudotas kreidinis gruntas „Amanitura“. Prieš pradedant dirbti, gruntą būtina pakaitinti ant garų arba panardinti į karštą vandenį. Po to jį reikia užtepti plonu sluoksniu ant gaminio ir palikti džiūti. Kiekvieną sluoksnį būtina gerai išdžiovinti, nuolatos poliruojant švelniu šveičiamuoju popieriumi ar plieno vilna. 

4. Idealiai išlyginus visų drožinių paviršių, reikės klijų, skirtų aukso folijai klijuoti. Šį kartą buvo naudojami akriliniai, vandenyje tirpūs klijai „Akryloro“. Labai svarbu tinkamai nustatyti klijais ištepto paviršiaus lipnumą. Pradėjus foliją klijuoti per anksti, ji nuo klijų drėgnumo gali susiraukšlėti, perdžiovinus – tiesiog neprisiklijuoti. Todėl lipnumą, užtepus klijus, reikia nuolatos tikrinti. Klijuoti galima tik tada, kai klijai beveik išdžiūsta, bet paviršius dar lieka šiek tiek lipnus.

 

5. Ant lengvai lipnaus paviršiaus labai atsargiai dedami aukso folijos gabalėliai, kiekvieną iš jų labai gerai prispaudžiant teptuku ir taip užpildant visus plotus ir drožinių plyšelius. Folija turi labai gerai prisispausti ir prilipti – jokių pūslyčių.

6. Kad folija atnaujinti plotai nesiskirtų nuo senų, jie buvo sendinami su aukso patina ir akvarele.

7. Aukso folija padengtus paviršius paprastai reikia lakuoti, nes be lako ji irgi pradės trintis. Kadangi paveiksle daug reljefinių detalių, jį taip pat teko lakuoti spirtitiniu laku “Lustrina“, skirtu aukso folijai. 

 

8. Tie ploteliai, kur bronzą nuo senų rėmų pavyko nuvalyti ir atverti auksą, buvo dengiami 24 karatų aukso lakšteliais. Darbo eiga tokia pati kaip ir dirbant su folija. Atplėši aukso lakštelio dalelę su voverytės uodegos teptuku, atkeli ir lipini beveik ant sausų klijų. Tada tą gabaliuką pritrini agato akmenėliu. Lakštelis labai plonas, nemažai aukso ir prarandama. Klijuojami aukso lakšteliai, kaip ir folija, klijams beveik išdžiūvus, kad nesusigarbanotų – tai subtilus ir įgūdžių reiklajantis darbas. Tikras auksas paprastai nėra lakuojamas, nes lakas silpnina jo blizgesį, bet reikia turėti galvoje, kad jis labai trapus. Todėl naudoti jį baldų restauravime nepatartina, o tikru auksu restauruotus paveikslus būtina tinkamai prižiūrėti – valyti tik dulkes švelniu šepeteliu. Šiuo atveju auksas dar buvo tarsi dirbtinai pasendinamas, priartinant jo spalvą prie bendro paveikslo kolorito.

Jurgita ŠPAKOVSKYTĖ -BLAŽĖ : „Tokiu būdu atrestauravus šį rėmą, gavosi savotiškas technologijų miksas, bet rėmas tapo gražus ir už prieinamą kainą. Kartais pagrindinė restauratoriaus užduotis ir būna suteikti daiktui teisingą prekinę išvaizdą, nesugadinant vertės. Pernelyg dideli kaštai kartais tiesiog neįmanomi, todėl geriau daiktui duoti antrą šansą gyventi, nei leisti sunykti vien dėl to, kad restauruoti reikėjo tik autentiškai, o nebuvo nei už ką, nei galimybių. Tai ir yra tvari gyvenimo kultūra - išsaugoti“.

Dar daugiau Jurgitos ŠPAKOVSKYTĖS-BLAŽĖS darbų 

www.spakovskyte.lt

Užrašė Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

M. Rubavičiūtė.Vidurnaktis_2020_asambliažas

Ką pasakoja paroda-instaliacija „Sienų dienoraščiai“?

Pastabi menininko akis pamato, ko gero, daugiau nei kiekvieno iš mūsų. Negana to, dažnai tokie matymai tampa įkvėpimo, apmąstymų ir naujų darbų šaltiniu. To įrodymas Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) gruodžio 2 d. 17.30 val. atidaroma ir iki gruodžio 23 d. veiksianti scenografės Marijos Rubavičiūtės ir juvelyro Tomo Rimeikos paroda-instaliacija „Sienų dienoraščiai“. Parodoje pristatomi menininkų asambliažų ciklai, kuriuose persipina fotografijos, tapybos, juvelyrinių objektų bei įvairių detalių kompozicijos.

Iš meilės Vilniui

Parodos temą menininkams padiktavo meilė Vilniaus miestui,  jo išskirtinei atmosferai bei neatsitiktinai mintyse sušmėžavusi senos namo sienos, tarsi knygos-dienoraščio, paralelė. Juk dažų sluoksniai, tarsi verčiami puslapiai,  o per metų metus kintančios faktūros, lyg ženklai – pats tikriausias ir gyvas laiko užrašytas dienoraštis miesto sienose.

Bekontempliuojant drauge, šiems kūrėjams gimė bendro darbų ciklo, skirto besikeičiantiems miesto fragmentams, idėja. Didelė kūrybinė inspiracija menininkams – tiesiog vaikščiojimas gatvėmis, kuomet akis fiksuoja laiko paliestus miesto fragmentus, suskilusias, apibyrėjusias sienas. Vis norisi stabtelti ir nieko nelaukiant užfiksuoti – juk rytoj bus viskas kitaip.

Juvelyras Tomas Rimeika po daugelio Klaipėdoje praleistų metų grįžęs į gimtą Vilniaus senamiestį, čia gyvena, kuria autorinę juvelyriką bei paveikslus, dalyvauja parodose.

Vilnietė scenografė Marija Rubavičiūtė (LDS narė) „Vintažo ženklų“ skaitytojams jau pažįstama iš mūsų viešnagės jos namuose Užupyje ir pokalbio apie jos asambliažų gimimą. Marija kuria scenografijas bei kostiumus spektakliams, paveikslus, instaliacijas, dalyvauja įvairiose parodose.

Efemeriškumo nuojauta

Parodoje taip pat eksponuojami ir pirminiai fotokadrai šių akį patraukusių fragmentų, kurie vėliau tapo jų sukurtų paveikslų siužetų pagrindu.  Autorių kūrybą sieja panašus estetikos pajautimas bei pastabumas detalėms. Savo skirtingais darbais, technika bei stiliumi, kiekvienas žvelgdamas savaip, šia paroda jie sujungia vieną mintį bei atmosferą.

  „Šiais darbais visų pirma tikiuosi suteikti žiūrovui estetinį pasitenkinimą, prisiliesti prie gyvenimo trapumo aliuzijos, efemeriškumo nuojautos. Išieškotais, praeitimi dvelkiančiais kūriniais tikiuosi paliesti kiekvieno atėjusio į parodą vidines stygas, palikdama vietos ir žiūrovo asmeninei interpretacijai“, – sako Marija Rubavičiūtė.

Menininkės kuriamuose paveiksluose atsispindi scenografiškas požiūris, savita siužeto-istorijos interpretacija, atmosferos paieškos, faktūriškumas. Kūrėją traukia santykis tarp tokių objektų kaip smulkiausios maketų detalės ir mūsų kasdienybę supantys daiktai, įkvepia ir jų skirtingų mastelių simbiozė.

Marija Rubavičiūtė/ Kadaise /asambliažas/ 2020

Laukimas/asambliažas /2020

Skambutis/asambliažas/ 2020

Rudens dama/ asambliažas/ 2020

Paplauja /asambliažas /2020

Pažadinti vaizduotę…

Menininkas Tomas Rimeika paveiksluose tarsi juvelyrikoje sujungia tokias kontrastingas medžiagas kaip sidabras, auksas, taurieji akmenys, gintaras, medis, stiklas, bei laiko nugludintos vinys, surūdijusios detalės. Šie autoriniai juvelyrikos inkliuzai sudaro darnią sintezę su Vilniaus architektūros fragmentais.

 „Tikiuosi pažadinti  vaizduotę tų, kuriems jauki seno medžio faktūra, daugiataučio miesto pasakojimai, kuriems svarbu kažką išsaugoti. Senos detalės, prikeltos naujam gyvenimui, atgimsta kaip kolekcija, naujai atgaivinanti į užmarštį keliaujančių langinių grožį, funkcionalumą ir tampanti tarsi šių dienų izoliacijos (užsivėrimo ir atsivėrimo) nuo pasaulio simboliu“, – sako T. Rimeika.

Tomas Rimeika. Jūros ošimas / asambliažas/ 2020

Langinių renesansas/ asambliažas/ 2020

Parengta pagal "Užupio meno inkubatoriaus" pateiktą informaciją.

Daugiau kūrybinio MARIJOS RUBAVIČIŪTĖS pasaulio galite rasti jos FB MariArt.

FI4A0038

Gyventi paveldo saugomame būste. Privilegija ar spąstai?

Į šį klausimą ir bandėme rasti atsakymą pokalbyje su architekte, paveldosaugininke, projekto FIXUS Mobilis| viena iš iniciatorių ir vykdytojų dr.Vilte JANUŠAUSKAITE.

Lyduokių dvaras

Ar vis dar gaji nuomonė, kad paveldui priklausančio būsto geriau nepirkti, nes susidursite su daug neįveikiamų apribojimų, jį remontuodami labiau mitas nei tikrovė?

Kad su apribojimais susidursite – faktas, bet kad jie įveikiami – irgi faktas. Ir visada yra ir bus žmonių, kurie tam ryšis. Paveldas ne visada patogus gyventi ir, lyginant su standartiniu būstu, visada bus brangesnis tiek jį išlaikant, tiek remontuojant. Tokiam būstui bus reikalingi tyrimai  ir  tvarkybos darbai, jeigu tie tyrimai kažką atras, tvarkybos darbų bus dar daugiau. Be to, šiuo atveju visada ilgiau tvarkomi dokumentai, taigi viskas užtrunka ilgiau. Visa tai reikėtų įvertinti. Todėl, jeigu būsto ieškantis žmogus neturi jokių išskirtinių norų, išskyrus, kad būstas būtų patogus gyventi, miegoti, leisti laiką, būtų funkcionalus ir nekeltų jokių didesnių problemų, tai su paveldu galbūt neverta prasidėti. Vis dėlto, dauguma architektų, tarp jų ir aš dirbti su paveldu nebijau, dar daugiau – beveik vien su juo ir dirbu. Esu tos nuomonės, kad iššūkiai visada  padiktuoja netradicinius ir įdomesnius sprendimus. Net ir projektuojant naujus statinius, dirbti smagiau, kai yra kažkokių apribojimų. Pavyzdžiui, projektuojant naują namą yra netradicinis sklypas, atsiranda vandens telkinys, medis ar kelias.

Ar Jūsų pastebėjimu, įsigiję paveldo saugomą būstą, žmonės jau būna pasidomėję apribojimais, kurių galbūt teks laikytis jį remontuojant, ar  patiria daug staigmenų?

Būna įvairiai, bet galiu pastebėti, kad pastaruoju metu susidomėjimas paveldu apskritai auga ir žmonės prieš įgydami tam tikrą turtą dažniausiai jau pasidomi patys, kokie apribojimai ir kokios galimybės jų laukia, ką čia reikės daryti. Tiesa, kartais, kai jau darbai būna baigti, žmonės prisipažįsta, kad nors ir daug kam buvo nusiteikę, nemažai žinojo, bet tikrai nesitikėjo, kad viskas taip ilgai užtruks. Laiko planavimo prasme nemalonių netikėtumų iš paveldo visada galima sulaukti. Mažiausiai apie paveldą žino tie, kurie iš seniau turi paveldo objektus, nelabai juos vertina, nes tai priima kaip savaime suprantamą savo ilgametę gyvenamą vietą. Arba tie žmonės, kurie tokį turtą paveldi. Jie sąmoningai neieško tų istorinių būstų, galbūt irgi nelabai juos vertina ir tuomet jų laukia daug žavių ir nežavių siurprizų, neišvengiamų susidūrus su paveldu.  

PAVELDAS. Vilniaus Užupyje.

Ar galėtumėte apibūdinti būsto, kuris saugomas paveldo, tipišką pirkėją?

Žmonės labai įvairūs, bet bendras bruožas tas, kad dauguma tokių žmonių vis dėlto yra paveldo entuziastai. Labai džiugu, kai pasitaiko žmonių, kryptingai ieškojusių paveldo objekto. Vadinasi, jie supras jo vertę ir norės tą plėtoti. Kartais pasitaiko žmonių, norinčių būsto geroje vietoje senamiestyje, o kartais norinčių  istorinio pastato, bet turinčių aiškų vaizdinį, kaip ta istorija atrodo. Iš profesionalo pusės žiūrint, kartais atrodo, kad tas vaizdinys netgi kičinis. Kai žmogus teigia žinantis, kaip turi atrodyti istorija, mes turime galimybę pakliūti į sudėtingas situacijas. Paveldas reikalauja pagarbos ir mūsų profesionalų nuomonė tokia, kad tai prie jo reikia derintis ir išryškinti jo vertes, bet neperkūrinėti jo taip radikaliai kaip tau norisi. Bet čia, ko gero, jau ankstesnė tendencija. Laukiniai 1990-ieji, kai žmonės nusipirkdavo senamiestyje butus, nudaužydavo visą tinką, polichromiją, o po kurio  laiko sakydavo, kad „gal ir nieko tie piešiniai, nupieškite man ką nors, kad senoviškai atrodytų“. Dabar žmonės sąmoningėja ir jeigu iš objekte jau nedaug kažko išlikę, tai iš paskutiniųjų ieško, kas primintų pastato istoriją ir bet kokius perliukus stengiasi išsaugoti. Taigi kuo objekto valdytojas labiau įsitraukęs, kuo labiau paveldo tema dega, tuo ir mums architektams smagiau dirbti. Juo labiau, kad tuomet kur kas labiau suderinami visi interesai: ir mūsų kaip paveldosaugininkų, ir žmogaus kaip naudotojo.

O būna atvejų, kai Jums pačiai atrodo, kad saugoti jau nėra ką, nėra dėl ko ir ima apmaudas, kad kažko negali padaryti ar perdaryti?

Būna, bet kompromisas visada atsiranda. Kai objektai  labai sunykę, ypač jei kalbėsime apie medinius objektus, kurie yra labai jautrūs laikui ir to medžiaginio autentiškumo kartais nelabai ir lieka, tai tada ir saugoti tenka mažiau. Jei objektas mažiau autentiškas, tai jam ir apribojimai sąlyginai mažesni. Nes, sakykim, jeigu yra išlikęs sienų dekoras, polichromija, tai aišku, kad jo negalima sunaikinti ir reikia saugoti, bet jeigu kažkokia pertvara labai blogos būklės, tai paprastai nesaugoma pati materija, o leidžiama išsaugoti tiktai tipą ir perdaryti naujai. Ir iš tikrųjų, jeigu yra sunykęs koks pertvarų tinklas, tai vidų galima persiplanuoti gana lanksčiai ir laisvumo dirbti atsiranda jau daugiau.

Paveldo apsaugos įstatyme yra tokia sąvoka kaip pritaikymas, kuri leidžia vertingąsias savybes minimaliai keisti, kad pastatas galėtų funkcionuoti. Juk paveldo objektas gyvas tik tada, kai jis yra naudojamas. O jeigu viską užkonservuosime, neleisime nieko daryti, tai ilgainiui viskas tiesiog sugrius, nes niekam nebus reikalinga. Be to, kiekvienam saugomam paveldo pastatui yra sudaromas jo vertinimo tarybos aktas, t.y. dokumentas, kuriame yra surašytos vertingosios savybės ir tai reiškia, kad yra iš anksto žinoma, kuriuos elementus ar elementų tipus reikia išsaugoti. Na, sakykime, yra nurodyta, kad turi išlikti medinės perdangos tipas. Vadinasi, pastate teks daryti medines perdangas, sijas, bet nebūtinai tam naudoti senus rąstus. Ir, žinoma, kad pastatų išorei visada yra daugiau apribojimų.

PAVELDAS.Tytuvėnų vienuolyno fragmentai.

Ar į problemas, su kurias susiduria žmonės, apsigyvenę paveldo būstuose ir norintys juose kažką keisti, šiandien žiūrima lanksčiai „čia ir vietoje“, ar tiesiog remiamasi taisyklėmis ir jokių diskusijų? Kaip vertintumėt paveldosaugininkų darbą?

Aš sakyčiau, kad paveldosaugininkams, dirbantiems prie projektų derinimo, yra sunku, nes pas juos vis dar ateinama su nuostata, kad jie nieko neleidžia ir paveldo objekte nieko negalima. Čia ir yra didžiausias mitas. Kaip jau sakiau, objektuose galima visai nemažai, ypač kalbant apie pritaikymą,  o saugoti labiausiai teks objekto akte nurodytas vertingąsias savybes. Paveldosaugininkai ir žiūri, kad tos savybės nebūtų pažeistos ar pažeistos minimaliai. Taigi atsakymas dviprasmiškas: taisyklių laikomasi, bet kompromisai visada įmanomi pagal individualų objektą. Gal ir būna per griežtų paveldosaugininkų, bet netrūksta ir ciniškų savininkų, kurie paveldą mato kaip sceną savo idėjoms įgyvendinti ir nelabai nori saugoti, kas jiems netinka. Todėl,  jei ruošiatės įsigyti paveldo saugomą būstą, tai Kultūros vertybių registre reikėtų susipažinti su to objekto apskaitos duomenimis, pasižiūrėti kokios tos vertingosios savybės ir pagalvoti, ar tai trukdys įgyvendinti turimas idėjas.  Jei pačiam sunku suprasti, kas ten parašyta ir kaip tai vertinti, dar geriau kreiptis į specialistą ir viską išsiaiškinti prieš perkant, negu nusivilti nusipirkus.

Ar yra valstybės remiamos kokios nors programos, padedančios privataus būsto savininkui lengviau įgyvendinti paveldo reikalavimus?

Jeigu objektas yra privatus ir jo statusas valstybės saugomas, galima gauti kompensaciją už tyrimus ir už tvarkybos darbus. Tai administruoja Kultūros paveldo departamentas, paraiškos teikiamos kiekvienais metais iki spalio 15d., galima jas teikti ir atgaline tvarka, po kelerių metų nuo darbų atlikimo, už jau padarytus darbus. Trūkumas gal tas, kad iš pradžių teks investuoti savo pinigus, o po metų jau galima tikėtis dalį jų atgauti. Čia mes kalbame apie restauravimo, o ne apie pritaikymo darbus. Pavyzdžiui, jeigu tvarkote sieninę tapybą, bus kompensacija, o jeigu norite įsirengti vonią, tai jau nebus. Kalbant apie tuos objektus, kurie yra registriniai, t.y. truputį žemesnio, pirminės apsaugos lygmens, jiems galimybių yra mažiau ir tai priklauso dar nuo to, ką taiko konkreti savivaldybė. Vilniuje, Kaune ir po tuputį Klaipėdoje yra gana rimtos programos, tiesa, labiau orientuotos į pastatų išorę. Bet skirtingai nuo Kultūros paveldo departamento, tos programos  yra truputį lankstesnės ir finansuoja tokius darbus, kurie netgi nėra tvarkyba. Pavyzdžiui, Kaune – ir pastatų prieinamumą žmonėms su negalia.

PAVELDAS.Džiuginėnų dvaro fragmentai (Telšių r.).

Paveldo išsaugojimas – tai tvaraus vartojimo kultūros dalis plačiąja prasme, kurią šiandien mes pradėjome ir vertinti, ir propaguoti, ir galbūt net daryti madinga. Kokią prasmę paveldui teikiate Jūs pati?

Esu vilnietė, užaugusi senamiestyje. Gimiau tarp paveldo, užaugau tarp paveldo, dirbu paveldui ir kaip mokslininkė irgi tyrinėju paveldą. Paveldas yra labai integrali ir labai svarbi mano gyvenimo dalis. Privilegija gyventi paveldo saugomame būste daugiau yra idėjinė: čia smagu, traukia, būstai įdomūs, skirtingi, bet tai vis emociniai aspektai. Jei kalbėsime iš praktiškos pusės – nepatogumų yra. Dviratį kaskart nešuosi į antrą aukštą – kieme nėra sąlygų jo laikyti. Šiandien dar daug tokių būstų nėra prieinami žmonėms su negalia, yra tų problemų ir daugiau.

O dažnai dirbdama su tokiais objektais, esate nudžiuginama ir nustebinama paveldo paslapčių?

Visada jų būna. Kai kurie Lietuvos paveldo objektai būna jau labai neblogai ištirti, bet net ir tuomet pasitaiko netikėtumų. Vienas iš įdomesnių objektų – tai Kurnėnų mokykla, prie kurios vidaus tvarkybos ir pritaikymo darbų teko dirbti. Tai tarpukariu statytas objektas, kurio išskirtinumas tas, kad beveik visos medžiagos buvo atplukdytos iš Amerikos. Objektas buvo neblogai ištyrinėtas, bet buvo labai įdomu dirbti, nes atsekėme medžiagų gamintojus, radome istorinius 1930-ųjų metų bukletus, reklamas. Vienoje iš patalpų radome ir gipso kartono plokštėmis apkaltas sienas, o tinkuojant buvo naudojami metaliniai kampučiai. Tuo metu! Arba štai buvusioje Smalininkų mokykloje radome, kad autentiškas mūras yra silikatinių plytų, o raudonų plytų užmūrijimas – jau sovietinis. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai silikatinių plytų mūras buvo autentiškas. Tokie atradimai praplečia paveldosauginio matymo ribas ir nors yra gana buitiški, bet kartu ir žaviausi, nes labai jau nelaukti – tikri atradimai. Kai kur nors randi gražų dekorą, irgi džiugina, bet atradimai minėtose mokyklose tiesiog apverčia tavo žinojimą.

Dėl ko šiandien Jums kaip paveldo specialistei labiausiai skauda širdį?

Labiausiai dėl praradimų, kurių buvo galima išvengti. Užtaisius prakiurusį lietvamzdį, nebūtų sudrėkę sienos, užlopius nedidelę skylutę stoge, nebūtų supuvę grindys, išrovus stoge medelį, jis nebūtų užaugęs ir pakenkęs dangai ir konstrukcijoms. Svarbios smulkmenos… Kai įvyksta stichinė nelaimė, negali nieko padaryti, o kai dėl aplaidumo, tampa apmaudu. Kitas momentas –  nekokybiškai atlikti darbai.  Tikrojo restauravimo Lietuvoje dar labai trūksta, per dažnai daroma pigiau ir greičiau, sunaikinant autentiškus sluoksnius. Bet labiausiai – elementari nepriežiūra. Kovoti su nepriežiūra ir su pražūtingoms to pasekmėmis buvo įkurtas mūsų projektas „FIXUS Mobilis“.

Ar galėtumėt keliais sakiniais pristatyti šį projektą? Ar jis įdomus tik paveldo bendruomenei, ar apie jį verta išgirsti ir plačiajai visuomenei?

FIXUS Mobilis skirtas paveldo prevencinei priežiūrai.  Projektas pradėtas 2019-aisiais metais ir iki kitų metų pabaigos aplankys 200 paveldo objektų, vėliau – dar daugiau. Projekto darbuotojai – trys komandos, sudarytos iš architekto, meistro ir specifinių sričių specialistų – lanko objektus mikroautobusais-mobiliosiomis dirbtuvėmis. Kiekvienas objektas apžiūrimas, įvertinama jo būklė, atliekami nedideli prevencinės priežiūros darbai, kurie užkerta kelią didelių ir brangių problemų atsiradimui ateityje – valomi užsikimšę lietvamdžiai, nuo stogų raunami medeliai… Galų gale valdytojui pateikiama ataskaita ir kalendorinis priežiūros planas, kuriame sužymėta, ką ir kaip dažnai valdytojas turėtų atlikti, kad pastato būklė neblogėtų. Siekiame padėti valdytojams patiems pasirūpinti savo pastatais. Projektas finansuojamas iš Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo kultūros programos 2014–2021 m. lėšų, todėl ši paslauga objektų valdytojams nieko nekainuoja.

O žmones, kurie nėra paveldo objektų savininkai, bet norėtų sužinoti daugiau apie paveldą arba apie statinių priežiūrą, periodiškai kviečiame į viešas konsultacijas ir praktinius mokymus-dirbtuves, kurie vyksta skirtinguose Lietuvos regionuose. Juk rūpintis savo pastatu reikia pradėti kitą dieną po statybų pabaaigos!  

Ačiū už pokalbį.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO ir Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

Augusto laiškas

Netikėtai surastas Žygimanto Augusto laiškas žmonai

Valdovų rūmų muziejuje beveik detektyvinė istorija: muziejaus rinkiniai pasipildė nauju eksponatu – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) laišku žmonai Kotrynai Habsburgaitei (1533–1572), rašytu 1566 m. balandžio 21 d. Liubline. Laišką galima pamatyti nuo lapkričio 15 d.

Laišką rado Graco antikvaras

Laiško atsiradimo istorija beveik detektyvinė. XVI a. valdovo, paskutiniojo Jogailaičio Lenkijos ir Lietuvos sostuose laišką vienas Austrijos Graco miesto antikvarų rado dėžėje kartu su istoriniais karybos daiktais. Antikvariato darbuotojai nusprendė, kad šis dokumentas galėtų būti įdomus Lietuvos ar Lenkijos kolekcininkams, bibliotekoms bei muziejams, ir paskelbė parduodą netikėtai atrastą Žygimanto Augusto laišką aukcione. Valdovų rūmų muziejus suskubo įsigyti šį laišką, nes muziejuje kaupiamas rūmų šeimininkų autografų rinkinys, be to, Žygimantas Augustas daug laiko praleido Vilniuje ir mėgo šį miestą. Jam valdant Vilnius buvo tapęs faktine ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos sostine, šio valdovo rūpesčiu buvo baigti renesanso stiliumi rekonstruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, juose sukauptos Europą stulbinusios brangenybių, meno, ginklų šarvų, retenybių kolekcijos, turtinga biblioteka.

Keli laiško šimtmečiai Austrijoje

Valdovų rūmų muziejaus specialistai svarsto, kad XVI a. antroje pusėje rašytas laiškas kelis šimtus metų galėjo būti saugomas Austrijoje, nes Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jį siuntė žmonai Kotrynai Habsburgaitei, kuri tuo metu keliavo iš Lenkijos į Austriją.

Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Kotrynos Habsburgaitės (1553–1572) portretas. Kopija pagal nežinomo dailininko po 1557 m. sukurtą portretą. Originalas saugomas Bavarijos valstybiniuose paveikslų rinkiniuose (Vokietija).

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1544/1548–1572) Kopija pagal nežinomo dailininko XVI a. portretą. Originalas saugomas Bavarijos valstybiniuose paveikslų rinkiniuose (Vokietija).

Iš teksto matyti, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovė kelionės metu su Žygimantu Augustu nuolat keitėsi laiškais. Valdovų rūmų muziejaus įsigytame laiške Žygimantas Augustas rašo, kad jį pasiekė žmonos Kotrynos laiškas, kuriame ji išreiškė viltį, kad Žygimantas Augustas yra sveikas ir sėkmingai grįžo į Lenkiją. Valdovas dėkoja už gerus palinkėjimus ir taip pat linki žmonai daugybės malonių įspūdžių. Valdovas prašo, kad Kotryna ir toliau praneštų laiškais ar kitais būdais, taip pat per Pėčo (laiške minimas sen. miesto pavadinimas – Quinqueecclesia) vyskupą, ar sėkmingai klostosi jos kelionė. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis rašo neprieštaraujantis, kad žmonos dvaro matrona būtų išsiųsta (taip žmonai leidžiama atsisakyti vienos iš dvaro damų). Tačiau, pasak valdovo, į jos vietą turi būti surasta kita matrona. Žygimantas Augustas laiške užsimena, kad dar vieno prašymo sprendimą atidedąs vėlesniam laikui. Taip pat pažada parašyti, kai pagerės jo sveikata.

Draugiški santykiai

Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė sako, kad tai itin vertingas ir retas eksponatas, nes tokių laiškų iš XVI a. su valdovo autografu Lietuvoje esama labai nedaug. Vertingas ir laiško turinys, iš kurio daugiau sužinoma apie Žygimanto Augusto ir jo žmonos Kotrynos Habsburgaitės tarpusavio santykius: matyti, kad, nepaisant to, jog sutuoktinių santykiai buvo sudėtingi ir stokojo tarpusavio šilumos, bendrauta mandagiai ir draugiškai. Toks bendravimas išliko netgi faktiškai išsiskyrus.

„Trečioji ir paskutinioji Žygimanto Augusto žmona Kotryna Habsburgaitė už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ištekėjo 1553 m. birželį, praėjus dvejiems metams po Barboros Radvilaitės mirties. Kotryna, kaip ir jos jaunesnioji sesuo – pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545), buvo Šventosios Romos imperatoriaus, Vengrijos ir Čekijos karaliaus, Austrijos arkikunigaikščio (erchercogo) Ferdinando I ir Onos Jogailaitės (1503-1547) dukra. Taigi Žygimantas Augustas buvo vedęs savo artimas giminaites – pusseserės dukteris, kurioms kartu buvo ir sutuoktinis, ir antros eilės dėdė.“

Devyneri Kotrynos Habsburgaitės metai Vilniuje

Kaip ir sesuo Elžbieta, gyvenusi, 1545 m. mirusi ir palaidota Vilniuje, Kotryna Habsburgaitė Lietuvos sostinėje praleido nemažai laiko. Pirmą kartą Vilnių ji pamatė 1554 m. gegužę. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad vietiniai ją sutiko labai šiltai, dvare visą vasarą vyko puotos ir vaišės. Su nedidelių išvykų pertraukomis Vilniuje valdovė gyveno net devynerius metus. Jai viešint Lietuvos sostinėje buvo pasklidusios džiaugsmingos kalbos apie Lenkijos ir Lietuvos valdovo sutuoktinės nėštumą, tačiau dėl nežinomų priežasčių vaikelio pora taip ir nesulaukė. Ši neišpildyta viltis pakenkė tiek Kotrynos įvaizdžiui, tiek sutuoktinių tarpusavio santykiams.

1562 m. Kotryna Habsburgaitė Vilniuje šventė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės vestuves su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza, vėlesniu Švedijos karaliumi. Tuoktuvės įvyko spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus dieną.

Vestuvės buvo labai iškilmingos, vyko žaidynės, turnyrai, grojo muzika, su mažomis pertraukomis puota truko visą savaitę. Žygimantas Augustas ir Kotryna Habsburgaitė dar pusę mylios už Vilniaus lydėjo jaunavedžius.

Kai Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas išvykdavo į Varšuvą, Kotryna Habsburgaitė ne kartą gyveno Vilniuje viena, sakydama, kad čia jai būti maloniau, o santykiai su vietos diduomene – šiltesni. Nuo 1556 m. kompaniją Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje jai palaikė Žygimanto Augusto seserys Ona ir Kotryna Jogailaitės. Šias tris moteris siejo draugiški santykiai. 1566 m. dėl nesėkmingai susiklosčiusių vedybinių santykių Žygimanto Augusto žmona išvyko iš šalies ir apsigyveno Lince, Austrijoje. 1572 m. vasarį ten mirė. Tų pačių metų liepą Knišine užgeso ir jos sutuoktinio, paskutiniojo Jogailaičio Žygimanto Augusto gyvybė.

Netikėtai surastą 1566 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laišką su autentišku valdovo autografu jau nuo lapkričio 15 d., bus galima išvysti Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje – Barokinėje valdovo bibliotekoje. Kaip žinoma, Žygimantas Augustas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje buvo sukaupęs vieną didžiausių ir turtingiausių to meto Europoje bibliotekų, kurioje būta per 4 tūkst. knygų. Valdovo laiškas, kaip naujai įsigyta unikali lituanistinė vertybė, bus rodomas kelis mėnesius, o vėliau perduotas į restauratorių rankas, kad būtų išsaugotas ilgiems šimtmečiams.

Valdovų rūmų muziejaus informacija.