Švėkšnos dvaras45

Švėkšnos dvaras ir Genovaitės vilos barokas

„Genovaitės“ vila Švėkšnoje stovi tarsi iš dangaus nuleisti miniatiūriniai rūmai viduryje romantiško parko, kuriame dar žaliuoja ir senutėlis ginkmedis. Tačiau vilos, į kurią mus atviliojo gipso lipdinių ir sieninės tapybos tema, istoriją pradėsime nuo visos Švėkšnos dvaro istorijos, kurios dalį išgirdome ir iš dabartinio vilos valdytojo Kęstučio Paulausko.

Dvaras įsikūręs pačiame Švėkšnos miestelio centre, prie neogotikinės Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios. Bažnyčią ir dvarą jungia unikalus dviejų arkų tiltas, o tiesus kaip styga takas ir atveda į „Genovaitės“vilą. Ši bažnyčia buvo pastatyta 1905m., po to, kai Švėkšnos ir Vilkėno dvarų savininkai grafai Adomas Pliateris ir Aleksandras Konstantinas Mykolas Pliateris bažnyčios statybai skyrė 50 000 rublių ir davė visą statybinę miško medžiagą, o jų plytinėse nemokamai buvo išdegintos statybai reikalingos plytos ir čerpės.

Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški liepteliai.

Besikeičiantys šeimininkai

Švėkšnos dvaras, priklausęs Žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a., o miestelis – nuo 1509 m. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 metų, kol vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, kuriam, kaip žmonos kraitis, ir atiteko Švėkšnos dvaras. Zavišos Švėkšnoje šeimininkavo iki 1624 metų, o jau po to šeimininkai ne kartą keitėsi, kol galiausiai 1766 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Šios giminės rankose dvaras išbuvo iki 1944 m. ir didžioji dalis dvaro istorijos kaip tik ir sietina su Pliaterių gimine. Verta prisiminti ir tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kai iš dvaro Pliateriai pasitraukė, jį užvaldė vokiečių karininkai, suniokojo pastatus ir išnaikino garsųjį dvaro „žvėryną“. O1918 m., Lietuvos Nepriklausomybės laikais, iš Rusijos į Švėkšną sugrįžęs Jurgis Pliateris gyveno čia iki pat sovietizacijos pradžios, po to buvo ištremtas, ten mirė ir buvo palaidotas nežinomame kape. 1940-aisiais smarkiai nukentėjo ir dvaras. Sovietų aktyvistai parke sudegino visą senąjį Švėkšnos dvaro archyvą, bibliotekos knygas, sunaikino daug vertingų meno kūrinių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Švėkšnos parkas prie Švėkšnalės upelio ir jam priklausę pastatai grąžinti Jurgio sūnui Aleksandrui Pliateriui ir jo žmonai Laimei Felicijai Pliaterienei, kuri ir ėmėsi dvarą atstatyti. Miestelis tuomet ne juokais sunerimo, ar neliks be parko, tačiau užbėgant pasakojimui už akių, reikia pasakyti, kad ponia Laimė tvoromis neapsitvėrė, jai labiau rūpėjo vilos likimas, tad  ir ją restauruojant ji buvo dažna viešnia viloje. Tačiau jau penkeri metai, kai ponios Laimės nebėra, o kiti paveldėtojai ne tokie greiti kažką nuspręsti ir vilos ateitis pakibusi nežinomybėje. Bet apie viską iš eilės.

„Genovaitės“ vila – moters užgaida

Taigi pagrindiniai Švėkšnos dvaro rūmai ilgus metus buvo mediniai, tiesa, palopomi, padailinami, bet tikrai niekuo neišskirtiniai ir nugriautas tas senas didelis pastatas buvo tik 1952 metais. Dabar iš pagrindinių rūmų likę tik pamatai, o iš ūkinės dalies – svirnas, arklidės ir kalvė. O štai  išskirtinio grožio 1880 metais pastatyta ampyro stiliaus vila, buvo moters užgaida, kurią įgyvendino Adomas Pliateris ir pavadino ją žmonos garbei – „Genovefa“. Ji buvo tarsi vasaros rezidencija, skirta svečių priėmimui ir pokyliams. Ir tų svečių čia tikrai netrūko. Sako, kad viloje yra viešėjęs netgi garsusis žemės reformos iniciatorius Piotras Stolypinas.

Vėliau, jau tarybiniais metais, viloje buvo įsikūrę kultūros namai, biblioteka, buvo butai, užkalus langus rodė kiną ir pan., bet tai nebuvo pats blogiausias variantas, tad ir daugybė vilos vidaus puošmenų išliko iki pat restauracijos.

Parko žavesys

2004 m. dvaro pastatai ir įvairių augalų gausus parkas prie Švėkšnalės upelio paveldėtojos Laimės Felicijos Pliaterienės rūpesčiu pradedami tvarkyti. Rezultatas stulbinantis: dabar 9,5 ha plote žaliuojantis Švėkšnos dvaro parkas – vienas gražiausių Lietuvoje. Parke yra kuo pasigėrėti, pradedant centriniais vartais su tvoros segmentais, sodo vartais su akmenų tvoros liekanomis ir, senovės romėnų medžioklės deivės Dianos statula tvenkinio saloje. Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški  liepteliai.

Prie vilos mus pasitinka  dabartinis vilos valdytojas Kęstutis Paulauskas. Vilą jis yra išsinuomojęs iš dabartinių paveldėtojų, ją tvarko, prižiūri ir pats bando iš šio objekto išgyventi. Šiandien vilos teritorijoje galima ne tik pasivaikščioti, bet ir pasivažinėti karieta, viloje rengiamos fotosesijos, furšetai, santuokos ceremonijos, vyksta kultūriniai renginiai. Tiesa, pandemija šiemet, ko gero, bus sugriovusi visus viloje planuotos renginius, tad tiesiog reikės išgyventi. Tai nėra paprasta, nes mirus poniai Laimei, vilą paveldėjo Laimės seserų vaikai ir dabar niekaip nesusitariama, kaip ją toliau išlaikyti, o laikas bėga ir pradeda reikėti didesnių investicijų.

„Kažkada mažas, kaip ir dauguma kitų Švėkšnos vaikų bėgiojau po parko krūmynus, klausiau pasakojimų apie paskendusį grafienės šunelį, o vėliau teko atstatinėti ir vilą, ir net atkurti paminkliuką tam šuneliui“, – tarsteli Kęstutis rakindamas puošniosios vilos duris.

Tarp kitko

Seniau savo būstų lubas ir sienas žmonės mėgdavo puošti lipdiniais, imituodami rūmų ir didelių dvarų rezidencijų puošybą. Daug tokių puošmenų praradome vaikydamiesi tariamo gero stonio ir mados, o dabar mokame nemažus pinigus, kad jie būtų atkurti iš ...poliuretano putos. Vis dėlto, pastaruoju metu nemažai būstų savininkų stengiasi išlikusią autentiką išsaugoti ar net atkurti ir nenusikalsti praėjusių laikų dvasiai. Jeigu įsikėlėte gyventi į seną namą ar butą, ir jus skatinu išlaikyti kuo autentiškesnį jo išplanavimą ir puošybą jeigu tik randama jos pėdsakų.Sumaniai panaudoję naujas statybines ir puošybines medžiagas, ilgus metus galėsite džiaugtis patys ir kitus džiuginti nepakartojama savita ir originalia, gyvybe alsuojančia namų aplinka. Dr. Eugenijus SKERSTONAS

„Genovaitės“ vilos interjeras – pagal Peterburgo madas

„Genovaitės“ vilos interjeras, puoštas gipso lipdiniais ir tapyba iš tiesų įspūdingas, nors Kęstutis sako, kad anksčiau čia iš viso nebuvo nei vieno lipdinio be aukso potėpio. Matyt tam įtakos turėjo dažnas Pliaterių svečiavimasis Peterburge, kur prabangos viršūne buvo laikomi ir gipso lipdiniai, ir auksavimas. Bene puošniausiai atrodo centrinė pobūvių salė su keturiomis marmuro imitacijos kolonomis, sijas tarp jų ir palubės frizą puošia 30 skulptūrinių moterų galvučių. Lubų centre skrieja ištapyta antikinės deivės Floros figūra, o šoniniuose plafonuose – skraido amūrai, barstantys gėles, tiesiantys girliandas ir žaidžiantys su balandžiais.

„Kai mes išsinuomojom vilą, kilo mintis padaryti Pliaterių šakos muziejuką, tad viena salė jam ir paskirta“, – pasakoja Kęstutis, o nuo sienų į mus žvelgia mąslūs Pliaterių giminės veidai.  

Pastatas iš tiesų yra labai jaukus, subtilus, kompaktiškai suplanuotas, sakytume, tikrai moteriškas. Jau nekalbant apie visą romantišką jo puošybą. Antrame jo aukšte šiuo metu yra įrengti miegamieji, o prieš penkerius metus, čia apsistodavo ir ponia Laimė.

„Vilą savo žmonai pastatęs Adomas Pliateris buvo bajorų maršalka, Ūkio banko prezidentas, taigi žmogus prie pinigo. Jis sudomino turtingą lenkaitę Genovefą Puslovską ir jie susituokė.  Jaunavedžiai parvažiavo čia, ir jaunoji ponia labai nusivylė tuo, ką pamatė. Mediniai dvaro rūmai jai turbūt visai nebuvo panašūs į rūmus. Adomui neliko nieko kito kaip susiimti ir jos garbei pastatyti šiuos tarsi svečių namus. Pastatas buvo puošnus ir pilnas meno kūrinių. Į Telšių Alkos muziejų iš čia iškeliavo 48 meno kūriniai, o kiek dar jų pražuvo… Taigi nuo Adomo prasideda dvaro atsinaujinimas, o jo sūnus Jurgis jau vėliau išpuošia parką.  Būdamas Rusijos karo etašė Paryžiuje pavaduotojas, jis veža iš ten skulptūrų formas, ovietiniai meistrai jam gamina darbus. Taip atsiranda Dianos skulptūra, vaza, saulės laikrodis – visa mažoji ir dabar atnaujinta parko architektūra“, – pasakoja Kęstutis.

Jis prisiminė ir 1964 m. metų bylą, kuri buvo iškelta už statybinių medžiagų vagystes, restauruojant vilą. Tuo metu tai buvo rezonansinis įvykis, mat vagystės buvo tokio mąsto, jog užglaistyti visko tyliai tapo tiesiog neįmanoma net tarybiniais laikais..

„Kai 2004m. vilą pradėjome restauruoti mes, paaiškėjo, kad kiekviena gipso gėlytė turi po brūkšnelį aukso, kuris buvo tiesiog užteptas dažais. Salė kažkada turėjo atrodyti auksinė, atstatyti to buvo neįmanoma. O štai lipdiniai ir tapyba išliko autentiški iki šių dienų, jei neskaičiuosime tų nuostolių, kurie buvo patirti sovietų nomenklatūrininkams čia geriant šampaną ir šaudant kamščiais į gipso lipdinius. Tačiau darbo vis dėlto buvo labai daug, tokia restauracija imli laikui. Vila buvo baigta restauruoti 2008 m. Čia prasidėjo koncertai, įvairūs kultūriniai renginiai, salę pradėjome nuomoti pobūviams. Antrame aukšte gyveno Laimė, bet labai spartietiškai, kukliai, viską skyrė knygoms, mūsų lietuvišku supratimu ji buvo tiesiog skūpi. Tačiau dvarui jai nieko nebuvo gaila, ji skubėjo kuo daugiau padaryti ir labai daug spėjo. Gaila, bet kai grafienė mirė, mes ir pakibome. Paveldėtojai nepriima sprendimų dėl investicijų, pastatas neturi šildymo, žiemą apšerkšnija sienos, o tai pastatui labai ne į naudą. Kažkada jame buvo krosnys, yra likę ortakiai, bet kaip jos nunyko, sunku ir pasakyti“, – sakė Kęstutis Paulauskas, savo laiku padėjęs daug pastangų, kad pastatas virstų tokiu koks buvo, o dabar bandantis padėti jam ir sau išgyventi. Reikia tikėtis, kad pasiseks.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

indai+

Auksuotos XXa. vidurio Stafordšyro lėkštės

„Mėgstu lankytis sendaikčių turguose ir dažnai nusiperku gražių indų. Štai visai neseniai įsigijau dvi lėkštes. Labai dailios, su spalvingomis anemonomis. Pirkau vien todėl, kad po eurą, o daiktas estetiškas. Grįžusi namo ebay portale analogiškas lėkštes radau po 20 dolerių. Žinoma, tai dar nereiškia, kad jos bus nupirktos. Vis dėlto, įdomu, kokia technika šios lėkštės dekoruotos, kas jų gamintojas, kokia jų tikroji vertė?“ – teiraujasi Viltė Rukienė iš Vilniaus.

Lėkštės iš Anglijos, Stafordšyro, firmos „Midwinter Stylecraft” (įsikūrusios 1910 m.) gamybos, šeštojo dešimtmečio vidurio. Ši firma 1930 m. tapo vienu didžiausių Anglijos keramikos gamintojų. Tuo pat metu buvo sukūrti keli art deco stiliaus arbatos servizai, tačiau dizaino požiūriu lyderiavo kitos firmos.

Nors Anglijoje tuo metu  tebebuvo naudojamos apskritos formos, lėkščių forma tapo panaši į televizoriaus ekraną, mat šalyje jautėsi nauji poreikiai, kuriuos ir  atitiko šios firmos pradėtas taikyti modernus dizainas masinei gamybai.

Tai iš tiesų labai gražios, spalvotos, auksuotos lėkštės. Jos pagamintos perkeliamosios spaudos technikos būdu, kuris kitaip dar vadinamas dekalkomanijos technika. Žinoma, jos būtų kur kas vertingesnės, jei turėtumėte visą XX a. viduryje pagamintą servizą, nes tuomet žinotume, kokiems patiekalams valgyti jos konkrečiai skirtos.  Vis dėlto lėkštės nėra unikalios – įsižiūrėjus galima pamatyti, kad dekoras šiek tiek „sukepęs“ (yra taškų – „spurgelių“), auksavimo linijos „lipa viena ant kitos“. Tai vėlgi atspindi pagreitintą „masinę“ gamybą. Pačios lėkštės visuomet bus įdomios tuo, kad jos senos, o formos stilius atspindi XX a. vidurio tendencijas.  Tai tarsi maža dalis kitos šalies, šiuo atveju Anglijos, kultūros. Šios dvi lėkštės (pavieniui) šiandien labai didelės vertės neturi, nebent atsirastų jų kolekcininkas. 

Menotyrininkė Rita KIŠONIENĖ

Pakruojo dvaras42 įžanga

Pakruojo dvaras: odė meilei, žydėjimui ir džiaugsmui

Pakruojo dvaro prieigose pirmiausiai mus pasitinka žąsys. Tarsi dvi kažkur susiruošusios poniutės greta ir greitai jos krypuoja pačiu šaligatvio viduriu ir beveik nekreipia dėmesio į jas stebinčius žmones. Akivaizdu - turi svarbesnių reikalų. Mes irgi turime svarbių reikalų ir už minutės kitos panyrame į Pakruojo dvaro šurmulį. Tarp šimtų ir tūkstančių gėlių žiedų pilna žmonių klegesio, bėgiojančių vaikų, muzikos, aktorių improvizacijų, parko alėjoje - tarsi iš dangaus sklindančios Šekspyro poezijos. Pilna gyvybės ir džiaugsmo, o vėliau pastebėsime - ir meilės, arba jos ženklų. Kitaip ir būti negali. Juk visą vasarą čia vyksta gėlių festivalis „Vasarvidžio nakties sapnas“, o juk ten, kur Šekspyras, ten romantika ir meilė. Dvi temos labiausiai ir pritinkančios dvarui visais laikais. Mus pasitikęs Vadim Ovčinko dvariškai pasipuošęs ir dvariškai prisistato: dvaro Hoff maršalas. Dvarišką ir šventišką atmosferą čia kuria visi darbuotojai ir, atrodo, kad šis užmanymas tikrai puikus.

Ilgamečiai šeimininkai - fon Roppai

Dvaro istorijoje labai išsamiai nenardysime, bet pasakyti, kad Pakruojo dvaras pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1531 m., tiesiog privalu. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis šeimininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, o vėliau savininkai ne kartą keitėsi. Tačiau, kai grafaitė Aleksandra Minsterytė 1786 m. ištekėjo už Vilhelmo fon Roppo, dvaras kaip kraitis tapo Roppų giminės nuosavybe iki pat jo nacionalizavimo. Paskutinis jo šeimininkas Julius fon Roppas iš dvaro, kuriame tuo metu buvo įsikūręs vokiečių repatriacijos štabas, buvo išgintas 1944 m. kaip stovi ir jau pakeliui į Vakarų Europą dingo be pėdsako.

Įdomu tai, kad labiausiai rūmai nukentėjo ne sovietmečiu, kai čia veikė tarybinis ūkis, žemė ūkio technikumas ar kvalifikacijos kėlimo mokykla, o tuomet, kai bet koks gyvenimas čia pasibaigė ir maždaug apie 1982-uosius metus dvaras buvo užrakintas ir tarsi užkonservuotas. Štai tuomet iš jo išnyko parketai ir visa kita, ką buvo galima išsinešti, net kai kurios antrojo rūmų aukšto perdangos.

Gaisras inspiravo pokyčius

Tiesa, 1992 m. atsirado fon Roppų giminės, teisėti dvaro paveldėtojai, išsaugoję titulus, bet ne turtus, tad ir finansinių galimybių perimti šį dvarą jie neturėjo. Nuo 1990 m. iki 2008 m. dvarą valdė ir tvarkė pati valstybė. Bet tik, kai 2001 m. sudegė pagrindinių rūmų ir priešingoje upės pusėje stovėjusio malūnininko namo stogas, savivaldybei atsirado poreikis pradėti rimtesnę rūmų rekonstrukciją. Europinių pinigų pagalba visoje dvaro teritorijoje buvo pakeisti visų pastatų stogai, tačiau darbo liko be galo – krašto, kiekvienas pastatas prašėsi rankų ir naujo savo vaidmens, reikėjo kažko imtis. Tuomet ir buvo pradėta ieškoti taip vadinamojo dvaro operatoriaus. Juo tapo Giedrius Klimkevičius, išsinuomojęs dvarą 99 metams. Iš pradžių jam teko tik pastatai už tvoros, o po to ir didžioji likusių pastatų dalis. Nuo to laiko dvaras pradėjo naują gyvenimo etapą, su naujais užmojais, tikslais ir koncepcija. Čia buvo sumanyta sukurti XIX a. dvarišką atmosferą ir nesibaigiančią šventę kiekvienam  jo svečiui.

Kuliamoji vis dar tebeveikia.

Pakruojo dvaro rūmams - apie 200 metų

Patys rūmai, kurie dabar iškilmingai stovi žiedų apsuptyje, nėra tokie seni kaip dvaro istorija. Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai, tik 1817-1840 m. pastatytas mūrinis dvaro ansamblis ir iš karto po to užveistas angliško stiliaus parkas. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. ir šiandien gali didžiuotis tuo, kad Lietuvoje yra pirmas pagal pastatų, išlikusių iki šių dienų skaičių – jų yra 42. Ne visi jie dvaro, apsupto tvora, teritorijoje, juk daug ūkinių pastatų buvo gerokai toliau nuo rūmų, už vadinamos reprezentacinės zonos. Bet visi pastatai, kuriuos šiandien matome pastatytus iš lauko riedulių, anksčiau priklausė dvaro sodybai.

Žinoma, dvaro pasididžiavimas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Šalia dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlys, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobėsiai. Kalvę, smuklę ir vėjo malūną nuo centrinių dvaro rūmų irgi skyrė parkas. Ir dabar tebestovi Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas bei vandens malūnas prie Kruojos užtvankos, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.Visi šie pastatai šiandien atnaujinti ir turi savo misijas.

pakruojo dvaras

Įkvepianti Pakruojo dvaro praeitis

Šiandien gyvenimas dvare kuriamas paraleliai su restauracija, darbų čia niekada netrūksta, užmojų propaguoti  dvarišką kultūrą – taip pat. Juolab, kad ir praeitis įkvepianti. Pakruojo dvare buvo labai daug meno, savininkai fon Roppai turėjo tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcijas, dar daugiau –  prekyba meno darbais, buvo dvarininkų pragyvenimo šaltinis. Šalia to Pakruojo dvaras buvo vienas didžiausių ūkių Lietuvoje. Jame veikė bravoras, spirito gamykla, vandens malūnas, aptieka ir netgi buvo įsteigta ligoninė. Jau nuo barono fon Vilhelmo Roppo laikų dvaras plėtojo prekinį ūkį, kuris duodavo daug pajamų ir netgi po Pirmojo pasaulinio karo garsėjo pramonine gyvulininkyste.

„Tačiau šiandien vykdyti rekonstrukcijas sudėtinga, nes didžioji dauguma dokumentų yra prarasta, remiamasi ir tuo, kas gaunama iš baronų fon Roppų šeimos archyvo, kuris yra Vokietijoje. Viskas vyksta pamažu, žingsnis po žingsnio. Be to, rūmai – architektūrinis paveldas ir reikia laikytis tam tikrų rekonstravimo reikalavimų. Štai, pavyzdžiui, šis kambarys autentiškas, čia buvo pono mažasis valgomasis ir jo net neketinama tvarkyti, norima palikti autentišką sienų dekorą, o visa kita tvarkoma, kad atrodytų kultūringai“, – kasdienybės aktualijas pasakojo Vadimas.

Tačiau čia atvykę svečiai kasdienybės darbų nežino, čia jie kviečiami į šventę, kviečiami patirti XIX a. dvarų kultūrą, panirti į kitokį gyvenimą ir atrodo, kad dvaro šeimininkams įgyvendinti šią viziją sekasi – 2018 m. jie buvo vieni iš 18, patekusių tarp patraukliausių kultūrinio turizmo vietų visoje ES, o pernai tokia vieta Pakruojo dvarą išrinko patys Lietuvos žmonės.

Dvarišką atmosferą kuria į savo vaidmenis įsijautę aktoriai, o ir visi kiti darbuotojai.

Du milijonai gėlių

Ar galėtų būti kitaip dvare, kuriame šiemet pasodinta daugiau nei 2 milijonai gėlių?

„Planuose buvo 5 milijonai, bet tiek Lietuvoje tiesiog negavome ir ne visi planai buvo įvykdyti. Už tai turime palmių ir alyvmedžių, atkeliavusių iš Ispanijos. Buvo sugalvota kurti atostogų nuotaiką tiesiog čia, mūsų dvare, kad būtų linksmiau tiems, kurie šiemet neišvyko atostogauti į šiltus kraštus“, – šypsosi Vadimas, o aukštai vėjyje iš tiesų plaikstosi palmių vėduoklės. 

Kad visą šią žydėjimo fiestą dar vainikavo ir 20 vestuvinių arkų konkursas, kuriame dalyvavo žymiausi floristai-dekoratoriai, mes sužinojome jau vėliau. Gėlių jūros, kompozicijos, žaliuojantys gyvūnai dvaro parke iš tiesų kuria nepakartojamą atmosferą, juolab, kad visas šis žydėjimas dar pilnas ir veiksmo. Aktoriai kviečia dvaro lankytojus vaidinti, pranašauja likimus, groja, kalbina, linksmina, pokštauja, kviečia suptis karuselėje ir sugrįžti į vaikystę. Savaitgaliai dvare pilni koncertų ar spektaklių, netrūksta ir švenčiamų asmeninių švenčių – tam pritaikytos įvairios dvaro erdvės. Galima pasiplaukioti valtimis, pajodinėti žirgais, pasivažinėti karietomis ar tiesiog apžiūrėti daugybę senųjų dvaro pastatų ir įvairių kolekcijų ekspozicijų. Kiek per dieną čia padaroma nuotraukų ir asmenukių, sunku ir įsivaizduoti.

Todėl norom nenorom imi dairytis, kaip čia dar labiau tapti tuo dvaro gyventoju – tuomet pats laikas užsukti į kostiuminę, o tuo pačiu sudalyvauti ir dvare vykstančiose edukacinėse programose, dėl kurių šis dvaras mus labiausiai ir sudomino.

Po vienu stogu - daug amatininkų ir edukacijų

„Pats dvaras išskirtinis tuo, kad čia galima rasti daugybę amatininkų, dirbančių po vienu stogu. Čia įkurdinta vilnos manufaktūra ir vėlėjos, bitininkė, kostiumininkė ir net siuvėja, parfumerė ir keramikė. Čia yra alaus bravoras, spirito varykla, aptieka.  Kiekvienas iš šių amatininkų  turi savo edukacijas, kurias galima užsisakyti netgi didesnėms kompanijoms ir maloniai leisti laiką. Pas parfumerę galima pasigaminti savo eterinių aliejų mišinį; pas keramikę nusilipinti ir pageidaujant net išdegti savo molio kūrinuką; pas vilnos vėlėją galima nusivelti įmonės herbą ar kitą kokį nors simbolį; bitininkė pamokys, kaip lieti ar susisukti iš vaško lakšto žvakes. Tačiau pirmiausiai reiktų užsukti pas kostiumininkę ir persirengti dvaro kostiumu. Dar daugiau – siuvėja gali pasiūti jį pagal jūsų pageidavimą. O jau pasipuošus galima aplankyti bravorą ar karčiamą. „Gėrimų degustacijose sužinosite visą mūsų gaminamų trauktinių kelią. Beje, turime  likerį, pripažintą pačiu geriausiu pasaulyje ir tai yra „Čiobrelinė“.  Su čiobreliu, medumi ir šafranu. Dar gaminama alaus degtinė, nes tai populiaru Vokietijoje, o dvaro istoriniai savininkai – vokiškų šaknų“, – su edukacine veikla supažindina Vadimas, o mums lieka tik apeiti daugybę jaukiai ir stilingai įrengtų amatų dirbtuvėlių, maloniai pakalbant su savo amatų meistrais.

Panašu, kad dvare sklando ne tik daug puikių idėjų, bet dirba ir daug atsidavusių, darbščių, jas įgyvendinančių  žmonių.

Beje, natūralu, kad šiemet dėl pandemijos vokiečių turistų atvyko mažiau, kaip ir turistų apskritai, ypač iš Vakarų Europos. Už tai lietuviai vis aktyviau atranda Lietuvą, daugiau domisi tiek pačiu dvaru, tiek ir lietuviškais amatais.

Rūmuose – XIX a. dvaro gyvenimo atmesfera

Visai kitokia pačių rūmų ekspozicija ir interjeras. Čia patenki į ganėtinai prabangų XIX amžių ir susidaro įspūdis, jog rūmuose netgi gyvenama: baldų ir interjero detalių čia tikrai jau pakankamai. Vadimas paaiškina, kad šis pojūtis – tai šių dienų dvaro šeimininkų nuopelnas.

„Giedrius Klimkevičius labai domisi antikvariatu ir istorija, todėl į Pakruojo dvarą atkeliauja Vakarų Europos aukcionuose įsigytų senovinių daiktų, baldų. Pasitaiko, kad kai kurie pirkiniai būna ne pačios geriausios būklės, tad dvaro meistrai juos sutvarko ir prikelia naujam gyvenimui. Galima sakyti, kad pačiam tikriausiam gyvenimui, nes ir rūmuose – ne tik atokiau stovinčiame dvaro viešbutyje – galima pernakvoti ir net pusryčiauti ar vakarieniauti Barono valgomajame žvakių šviesoje. Taigi viskas, ką matome rūmuose čia atsirado per pastarąjį dešimtmetį, jokio palikimo nebuvo. Autentiški tik kai kurie interjero akcentai – koklių pečiai, lubų apdaila, vienur kitur – parketas, bet daugiau atkurtas nei išlikęs“, – pasakojo Vadimas.

Dvare lankytojams gali būti įdomi ir Giedriaus senovinės technikos bei automobilių kolekcija, bet tai būtų jau kito rašinio tema.

Iš tiesų, apžiūrėti visą Pakruojo dvarą, juo pasimėgaujant, o ne bėgant su spragsinčiu telefonu, reikia mažiausiai trijų valandų, o dar geriau – skirti visą dieną. Dar nuostabiau atvažiuoti čia su nakvyne, ryte pabusti, pusryčiauti ir pasimėgauti spalvingu žydėjimu be žmonių šurmulio.

„Tuomet čia tylu, ramu ir daug paukščių čiulbėjimo. Turbūt rytais čia daugiausiai ir romantikos“, – sako ir kviečia Vadimas.

MĮSLĖ. Kam skirtas ir kaip vadinasi šis prietaisas? Atsakymą rašyti į Vintažo ženklų FB profilio mesindžerį. Iš visų teisingai atsakiusiu atsitiktiniu būdu išrinksime laimėtoją, kuriam atiteks DU KVIETIMAI Į PAKRUOJO DVARO SAVAITGALIO RENGINIUS. Netingėkite, domėkitės ir dalyvaukite.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Facebook
Anglų porcelianas2

Anglų porcelianas „Johnson Bros“- kasdienai ir kolekcijai

1883 metais prasidėjusi firmos "Johnson Brothers" istorija baigėsi, bet jos kurtų indų gyvenimas tęsiasi kolekcijose ir norinčių gražiai gyventi žmonių kasdienybėje.

Turbūt visi esame matę panašiai kaip šie dekoruotų indų iš Anglijos. Man asmeniškai jie labai patinka dėl spalvų sodrumo, piešinių įvairovės ir, be abejo, kokybės - dar nesu nei vieno sudaužiusi, nors iš rankų yra išslydusių. Ne veltui mūsų laikus yra pasiekę puikiai išsilaikę, toli gražu, netgi ne tik indaujose laikyti XIXa. gaminiai. Gal todėl, kai pamačiau dar vieną anglų firmos „Johnson Brothers“ mėlynų indų servizą, priklausantį serijai „Senosios Britanijos pilys“ kruopčiai surinktą po kelis egzempliorius (skiriasi tiek indų kiekiai, tiek ir ženklinimas), o ne nupirktą visą iš karto (kas retai Lietuvoje ir pasitaiko), panorau vėl panardyti šių indų istorijoje.

Johnson Bros - Stafordšyro keramikos dalis

Firma „Johnson Brothers“ („Johnson Bros“) , įkurta 1883m., yra tarp tų gamintojų, kurie gamino vadinamąją „Stafordšyro keramiką“, apimančią labai plačios kategorijos terminą, kalbant apie indus. Tai Anglijos istorinė ir geografinė vietovė, kurioje XVII a. pr. atsiradusios pavienės dirbtuvės vėliau tapo didelės industrinės bazės dalimi. Ši teritorija apėmė šešias šiaurės Stafordšyro vietoves Burslemą, Fentona, Hanley, Longtoną, Stoką ir Tunstalį, kurios 1910 m. apsijungė į Stoko prie Trento miestą.  XVIII a. pirmi stambesni keramikos gamybos centrai įsikūrė ir Vedžvude, Spode ir Mintone.

Pagrindinis įvykis „Stafordšyro keramikoje“  buvo XVIII a. pr. vietinių puodžių pastebėjimas, kad pridedant pašildytus grūsto titnago miltelius į vietinio molio masę, gaunamas gražus, kur kas baltesnis, kreminio atspalvio gaminys. Vėliau, apie 1900 m. tai buvo pakeista grūstais kaulų milteliais ir Anglijos keramika, dažnai pavadinama dar ir „pusiau porcelianu“ tapo geidžiama viso pasaulio preke.

XIX a. keramikos gamintojai aktyviai telkėsi Aynslyje, Burleigtone, Doultone, Dudsone, Mintone, Murcrofte, Tvyforde, Vedžvude, Spode, o atsiradęs geležinkelis, paskatino kurtis naujas gamyklas Londone. Taigi buvo gaminama daugybė panašios keramikos su skirtingais gamintojų ženklais. Dekoras galėjo atspindėti kažkokį metų įvykį, žymėjo svarbią datą, nors pats gaminys galėjo būti pagamintas ir vėliau. Todėl šiandien ant indo pamačius įspūdingai seną datą, nereikėtų manyti, kad tiek metų ir jūsų pirkiniui. galbūt tai gamuklos įkūrimo, o gal to įvykio data.O štai nespausdintas, bet  tapytas ranka ženklas, gali sufleruoti, kad dirbinys galbūt ir senesnis, ir vertingesnis.

Servizas tinka ir pietų, ir pusryčių serviruotei.

Amerika - buvo viena didžiausių firmos "„Johnson Brothers“ indų importuotojų ir jaibuvo skurta indų serija "Istorinė Amerika".

Keturių brolių firma

Bendrovėje „Johnson Brothers“  didžiąją jos gyvavimo dalį dirbo keturi broliai.  1883 m. trečiosios kartos keramikos profesionalai Alfredas ir Frederikas Johnsonai nusipirko bankrutuojančią įmonėlę Henley miestelyje, kuris vėliau tapo Stoke-on-Trent miesto dalimi ir pradėjo gaminti keramiką. Iš pradžių įmonė specializavosi patvarių molinių indų, dėl tvirtumo vadinamų netgi „baltuoju granitu“, gamyboje ir užsitarnavo labai gerą vardą. Broliams dirbo akcentuodami ilgaamžiškumą ir patikimumą, tad įmonė plėtėsi ir klestėjo. 1888 m. prie jų prisijungė trečias brolis kunigas Henry, o dar po dešimties metų – ketvirtasis brolis Robertas. Vis dėlto, susikūrusi tvirtą baltos keramikos gamintojų  reputaciją ir tapusi netgi vonios įrangos gamintoja, įmonė neatsilaikė ir pradėjo gaminti taip vadinamą „pusiau porcelianinę“ spalvotą keramiką, nors dažnai ji vadinama tiesiog anglišku porcelianu. Ir štai pirmoje dvidešimtojo amžiaus pusėje „Johnson Brothers“ tampa viena iš pirmaujančių indų gamybos įmonių Anglijoje. „Johnson Brothers“ dirbtuvėse sukuriami nuostabūs porceliano indai, dekoruoti puikiais geriausių meistrų sukurtais spalvotais piešiniais. 1918 m. jie  pristato labai populiarią indų liniją „Aušra“, 1930 m.  buvo pradėti gaminti indai pavadinimu „Senosios Britanijos pilys“, o 1938 pristatyta „Istorinė Amerika“. Indų eksportas į Ameriką buvo tiesiog milžiniškas ir nešė įmonei didžiulius pelnus. Keturių brolių kompanija sėkmingai gyvavo ir visą pirmąją XXa. pusę. Bendrovės sėkmę iš dalies lėmė jos sugebėjimas nustatyti ir sekti mados tendencijas, kurios buvo patrauklios jos klientams Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir iš dalies aukštos kokybės dizainas. Tačiau Antrasis pasaulinis karas beveik sustabdė gamybą, JAV poreikiai tapo minimalūs ir reikėjo pasukti galvą dėl išlikimo. 

Stilingi ir išskirtiniai KAVOS ir  ARBATOS SERVIZAI  Jūsų laukia ČIA.

Išlikimo pokyčiai

Išaugus konkurencijai ir gamybos sąnaudoms „Johnson Brothers“ 1968 m. prisijungė prie „Wedgwood Group“ ir pradėjo gaminti visai kitokius, gėlėtus gaminius, liniją pavadinę „Summer fields” ( „Vasaros laukai“) . 1981 m. „Johnson Brothers“ pristatė garsųjį „Heritage“ („Paveldo“)  asortimentą, įskaitant visų laikų populiariausią gaminį – servizą „Eternal Beau“ („Amžinasis gražuolis:) ir atrodė, kad viskas eina į gerą. Tačiau 1995 m. „Hanley“ keramika užsidarė ir netrukus buvo nugriauti net gamyklos pastatai. Tuo pačiu metu, buvo vėl peržiūrėtos tradicinės „Johnson Brothers“ indų linijos, racionalizuotas ir sumažintas sukurtų modelių skaičius. O 2003 m. „Johnson Brothers“ produktų gamyba Didžiojoje Britanijoje iš buvo nutraukta ir perkelta į Kiniją. Pasak „Waterford Wedgwood“ bendrovės, gamyba Kinijoje kainavo 70 proc. pigiau nei gamyba Didžiojoje Britanijoje. Bet ir to nepakako.  2015 m. „Waterford Wedgwood“ grupę įsigijo Suomijos bendrovė „Fiskars“, kuri toliau dirba su „Waterford“ ir „Wedgwood“ prekių ženklais, tačiau „Johnson Brothers“  indų gamybą ji nutraukė.

 

O Jūs sau tinkamiausią ir gražiausią  PIETŲ SERVIZĄ galbūt rasite ČIA?

Indai iš linijos "Eternal Beau" taip pat domina kolekcininkus.

O šie servizai gaminti jau būnant „Wedgwood Group“ sudėtyje.

Istorijos pabaiga - kolekcijų pradžia

Taigi „Johnson Brothers“  indai jau nekuriami, teks tenkintis tuo, kas yra, o yra dar nemažai. Šiandien šios firmos įvairaus laikmečio indai iš tikrųjų įkūnija senąją gerąją Angliją, o unikalios kolekcijos, kruopščiai saugo praeities žavesį ir iki šių dienų yra neįtikėtinos paklausos tarp tikrų angliškojo porceliano žinovų.

Bene įdomiausios kolekcininkams yra tokios linijos  kaip, pavyzdžiui, „Eternal Beau”, „Dawn”, „Old Britain Castles” and „Historic America“. Jos visada buvo populiarios ir kolekcininkų renkamos iki šiol. Viena iš tokių kolekcijų pasidomėti įmonės „Johnson Brothers“ istorija paskatino ir mane.  Įvairūs šios kolekcijos gaminiai pažymėti skirtingais ženklais, kurių visi priklauso „Johnson Bros“ kompanijai ir tai rodo, kad servizas surinktas dalimis. Dar daugiau – daiktai yra skirtingo laikmečio, bet tai nesumažina rinkinio vertės, juolab, kad indai yra vienos spalvos ir vieno rašto. Mėlynoji kolekcija „Senosios Britanijos pilys“ nuo to tampa tik dar įdomesnė ir romantiškesnė. Gal metas savo kolekciją pradėti rinkti ir Jums? Kelionės į sendaikčių muges ar krautuves taps ir prasmingesnės, ir azartiškesnės.

Kolekcijoje apie kurią rašau, radau net kelis skirtingus indų žymėjimus, rodančius, kad jie nėra vieno amžiaus. Seniausi - XXa. vidurio, jauniausi galbūt net XXa. pradžios.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Ilzenbergo dvaras dvaras

Ilzenbergo dvaro iššūkis: natūralios žemdirbystės ūkis

Visi dvarai anksčiau buvo ūkiai. Turtingi ir mažiau pasiturintys, prašmatnūs ir kuklesni, skambantys garsiai ir tyliau, bet visi jie buvo išlaikomi šalia esančių ūkių. Kitaip būtų neturėję jokių galimybių nei pramogoms, nei kultūrai. Šiandien daugumos Lietuvos dvarų misija - kurti ir skleisti kultūrinį gyvenimą, burti aplink save vietos bendruomenę, mokyti ir šviesti, o ūkinė veikla atkurtuose dvaruose beveik nevystoma. Tačiau Ilzenbergo dvare (Rokiškio r.), panašu, kad šis iššūkis įveiktas: atkurtoje dvaro sodyboje visai kaip senovėje klesti ir ūkis, ir kultūra. „Ne, su dalgiais pievų nešienaujame, arklais laukų neariame, bet technikos pažanga netrukdo kurti čia ekologinį ūkį ir kiek kitokį gyvenimą nei daugumoje dvarų“, - ekskursiją po dvarą pradeda jo vietininkas Laurynas MIŠANOVAS ir pirmiausiai vis tiek žygiuojeme į centrinius rūmus. Po jų stogu dvariška istorija skamba tiesiog vaizdingiau, nors šie rūmai kur kas jaunesni už dvaro istorijos pradžią.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

Dvaro teritoriją puošia 9 latvių ir lietuvių menininkų skulptūros, skirtos Lietuvos 100 - ečiui.

Neįgyvendinti buvusių šeimininkų lūkesčiai

Šio dvaro istoriją pradėjo „rašyti“  baronas Berntas fon Kersenbrokas 1515 m., kai ant kalvos viršūnės, virš dviejų ežerų – Ilgės ir Apvalaso – įkūrė dvarą. Dvaro vieta padiktavo ir jo pavadinimą, kilusį iš vokiškų žodžių  „Ilsen berg“, kas reiškia Ilzės kalnas, nors versijų dėl pavadinimo yra ir daugiau. Po to dvaras pakeitė ne vieną šeimininką, kol galiausiai 1863 m. jį nusipirko vokiečių kilmės Carinės Rusijos inžinierius N. N. Fuchsas. Su užmoju ir entuziazmu jis perstatė Ilzenbergo dvaro rūmus, kurie išliko iš esmės nepakitę iki mūsų dienų. Greičiausiai Fuchas turėjo ir rūmų vidaus viziją, bet jai įgyvendinti jam pritrūko laiko, o gal noro ar pinigų. Šiaip ar taip 1896 m. naujuoju dvaro savininku tapo LDK bajoras Eugenijus Dimša kartu su žmona Livija Majoresku – garsaus Rumunijos veikėjo, buvusio šios šalies ministro pirmininko Tito Livijaus Majoresku dukra. Dimša užbaigė vokiečių valdymo erą Ilzenberge. Dvarui įsigyti jis ėmė didelę paskolą, bet interjerui įrengti pinigų vis tiek pritrūko ir rūmai antrą kartą  liko be interjero.

„Sienos lieka plikos, baldų mažai ir rūmai niekada neįgauna dviejų vyrų išsvajotojo vaizdo. Naujasis rūmų savininkas Vaidas Barakauskas gali tik spėlioti, kaip tie rūmai būtų atrodę, tad pradėjus juos atstatyti, viduje nėra nei ką atkurti, nei ką saugoti. Rūmai atkurdinėjami tiesiog tyrinėjant XXa. pradžios vėlyvojo klasicizmo stilių, gilinantis į analogiškų pastatų interjerus Vakarų Europoje, domintis tuo metu naudotomis medžiagomis – norisi bent jau to laikmečio autentikos. Tačiau šiandien rūmų vidus visiškai naujas, autentiški tik išvalyti rūsiai ir kai kurios išsaugotos stogo sijos. Deja, jau niekada nesužinosime, ar šie rūmai dabar atrodo taip, kaip galbūt norėjo jų šeimininkai prieš beveik 150 metų.“, – sako Laurynas, kai mes pradedame savo ekskursiją.

Ilzenbergo dvaras

Dvaro vietininkas Laurynas Mišanovas prisipažino, kad diena prabėga akimirksniu - reikalų visada daug.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

Dvaro šimtmečius mena seni rūsiai ir lubų sijos.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

Ilzenbergo dvaras didžiaja dalimi atstatytas tik iš privataus kapitalo.

Interjeras kurtas negailint nei laiko, nei lėšų

Rūmų vidaus interjeras iš tiesų sukurtas nepriekaištingai. Dizaineriams nereikėjo saugoti aliejiniais dažais išdažytų sienų ir grindų, likusių nuo tarybinių laikų, tad darbuotasi tiesiog kūrybiškai ir siekant deramo rūmų išorei vidaus rezultato. Kaip ir dera to laikmečio dvaruose, visos patalpos skirtingai dekoruotos, niekur nesikartoja jokie apdailos elementai, medžiagos kokybiškos ir ilgaamžės, dauguma jų atvežtos iš Italijos. Įspūdinga grindų marmuro mozaika, mozaikinis parketas su medžio dekoro intarsijomis, dekoratyvios salių sienos su tekstilės ar šilko tapetais, auksuotas lubų gipso dekoras. Dalies sienų apdaila atlikta „venecijietiško“ glaisto technika, kai kur suformuotos kesoninės lubos. Greičiausiai šiandien pakeista ir patalpų paskirtis, juolab, kad galvota kaip dvaro rūmus pritaikyti ir šiandienos reikmėms.

„Tačiau ten kur tik įmanoma, saugomi praeities ženklai ir simboliai. Štai paskutinio šeimininko  Eugenijaus Dimšos žmona Livija Mojeresku Dimšienė labai gražiai skambino pianinu, todėl vienoje iš salių stovi puikus 120 metų senumo fortepijonas atvežtas iš Vokietijos, ir yra tradicija dvare kasmet surengti rumuno ar išeivio iš Rumunijos koncertą“, – pasakoja Laurynas, pasivaikščiojant po ištaigingus rūmus, kurie turbūt jau baigia pamirši tą vargingą laikmetį, kai dvariškas gyvenimas, kad ir koks buvęs kuklus, juose iš viso baigėsi.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

Baldai ir interjero detalės atvežti iš Italijos. Visi jie yra nauji, pagaminti pagal XIXa.pabaigos - XXa. pradžios klasicizmo rūmuose dominavusį stilių.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

Vytauto Landzbergio vardo ir jo knygų bibliotekoje šiandien yra 130 iš 137 jo išleistų leidinių. Ir čia dar nuostabiai kvepia mediena - visi baldai iš ąžuolo.

Likęs be šeimininkų dvaras sunyko

Mat po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba netruko atitekti „Aušros“,  po to Onuškio kolūkiui, o 1960 m. rūmus perėmė Panevėžio „Ekranas“ ir pasidarė čia poilsinę bazę. Paskutiniai šeimininkai buvo Panevėžio elektros tinklų valstybinė įmonė.1992 dvaras perėjo į Valstybinio turto fondą ir kaip tik tuo metu  buvo labiausiai nuskriaustas.

„Viskas čia lieka be priežiūros ir išnešama, jei tik įmanoma pakelti – net akmenys. Teritorija apauga krūmynais ir bruzgynais, pastatai griūva, lieka tik griuvėsiai. 2009m. man teko būti dvaro teritorijoje, tai tiesiog atrodė, kad viduryje miško stovi kokia nors apleista mokykla“, – prisiminimais dalijasi dvaro vietininkas, mums stabtelėjus prie Angelų fontano, puošiančio centrinį  rūmų įėjimą.

Tačiau naujasis dvaro savininkas Vaidas Barakauskas, žvelgdmas į nevaldomą gamtos triumfą prieš pastatus ir išgrobstytus dvaro likučius, mato turbūt daugiau, o aplink besidriekiantys laukai ir pievos galbūt taip pat įtakoja dvaro su ūkiu atstatymo viziją. Šiaip ar taip, sodyba 2003m. metais tampa jo nuosavybe.

Darbai neprasideda iš karto. Praeina 8 metai, kol gaunami visi leidimai, surenkama  istorija ir susiguli pirminė dvaro atkūrimo koncepcija.

„Vieną dieną aš supratau, kad Ilzenbergo dvaras niekaip negali sietis su kieno nors asmeniniais norais ar nenorais, pageidavimais ar planais. Gal ir skambiai pasakysiu, bet manau, kad dvaras turi atlikti misiją ir pabandyti atkurti tuos santykius, tą bendruomeniškumą, tokį gyvenimą, koks buvo iki 1940 metų ir anksčiau. Tai man pasirodė prasminga, nes būtent to trūksta šiandienos Lietuvai. Tuomet viskas stojo į savo vietas, atsirado dar didesnė motyvacija dirbti“, – prisimena Vaidas Barakauskas (citata iš knygos „Lietuvos istorijos ženklai: Ilzenbergo dvaras 1515-2015“).

Ilzenbergo dvaras

Dvaro svečius pasitinka 500 metų senumo ąžuolas.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

Ilzenbergo dvarą kliudė 1655 m. prasidėjęs karas tarp Švedijos ir Rusijos. Apie tai byloja faktas, jog dvare būta trijų XVII a. patrankų, kurias 1926 m. Ilzenbergo dvaro savininkė Livija Emilija Dimšaitė padovanojo Kauno karo muziejui. Dabar jų kopijos įkurdintos dvaro parke ir pasirinkus ekskursiją po dvarą, ekskursantus pasveikina patrankos šūvis.

Atstatyti ir kiti Ilzenbergo dvaro pastatai

Šiandien, atkartojant autentiško mūro techniką, dvare atstatyti  visi istoriniai-muziejiniai akmens mūro statiniai, kurie ir dvaro pasididžiavimas ir vieni didžiausių šio dvaro paminklosauginių vertybių. Oficina, amatų namas, pirtis, arklidės, tvartas, svirnas, rūkykla kuria darnią ir gražią aplinkos visumą, emocijomis sėkmingai grąžina dvaro lankytoją į senus laikus, nors dauguma pastatų atstatyti tiesiog nuo pamatų. Romantikos pojūtį teikia ir tai, kad pastatai nestovi viename kieme, jie išsimėtę po visą 14 hektarų angliško tipo parką, kuris vienoje pusėje galiausiai sėkmingai susilieja su natūralios gamtos dalimi ir užsibaigia prie Ilgės ežero. Dvaro pasididžiavimas ir nuostabi Meilės sala, už kurios jau gyvena mūsų kaimynai latviai. Pakeliui į salą apžiūrime žymių Lietuvos ir Latvijos skulptorių darbus, skirtus Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Trys ideologiniai Vaido Barakausko žodžiai „Meilė Harmonija Dvariškumas“ vis labiau tampa suvokiami, pastebimi ir prasmingi. Ne veltui šeimininkas yra pasakęs, kad dvaruose reikia ieškoti ne vaiduoklių, o meilės…Tiek sau, tiek gamtai, tiek aplinkiniams. Čia iš tiesų daug jos ženklų.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

1863 m. sukilimą menanti pirtis, atstatyta nuo pamatų.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

Seni laiptai veda į Meilės salą Ilgės ežere.

Pakeliui į Meilės salą

„O natūralią gamtą saugome tiesiog sąmoningai, nes turime du labai retus, į Raudonąją knygą įrašytus faunos atstovus. Pas mus atvykstantys ir šių gyvūnų ieškantys gamtininkai labai nusimintų, jeigu mums atpvarkius šį natūralų gamtos lopinėlį, nieko nerastų, nes būtų sugriauti jų namai. Tai niūraspalvis auksavabalis ir skiauterėtasis tritonas. Yra čia ir daugiau gyvybės: daug garnių, gervių, daug ir romantikos, nes šiuo tilteliu, besigrožint trykštančiu fontanu, galima pasiekti Meilės salą ir po kelių šimtų metų Ilzės ąžuolu prisiekti amžinąją meilę“, – šypsosi Laurynas, o po kojomis siūbuoja pantoninis tiltas, vedantis galbūt į tokią pat meilę, kokia buvo tarp Ilzės ir Jono. Dvarų be legendų juk nebūna.

Ilzenbergo dvaras

Už Meilės salos, kurioje taip romantiška pabūti - jau Latvija.

Ilzenbergo dvaras

Ar ne ąžuolams dėkui, kad taip gera būti Ilzenbergo parke? Šis - Meilės saloje vadinasi Ilzės ir įsimylėjėliai po juo prisiekinėja amžinąją meilę.

Ilzenbergo dvaras

Ilzenbergo dvare išskirtinė vieta tenka meninės kalvystės darbams: vartai akmenų tvoroje, istorinių patrankų kopijos, apžvalgos aikštelių ir rūmų tvorelės, rūmų laiptinės turėklai ir šviestuvas - tai vis kalvių darbai.

Ilzenbergo dvaras

Parke pamatysite tikslią Stelmužės ąžuolo kamieno kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo.

Ilzenbergo dvaras

Tarp šimtamečių ąžuolų Ilzenbergo dvaro gyvenimas persirito į II-ąją tūkstantmečio pusę ir tęsiasi puoselėjant visas praeities tradicijas.

Stelmužės kamieno kopija ir dvaro ąžuolai

Beje, Ilzės ąžuolas nėra seniausias šio kalvoto parko gyventojas. Prie centrinių dvaro vartų stovi jo 500 metų giminaitis, o dar kitoje vietoje įdomi Stelmužės ąžuolo kamieno tiksli kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo. Iš abiejų skulptūros pusių  iš Stelmužės ąžuolo gilių pasodinti jo vaikai. Stelmužės ąžuolas – seniausias Europoje Lietuvos istorijos metraštininkas tokiam kūriniui įkvėpė skulptorių Liutaurą Griežę ir ši žavi idėja čia labai tiko – parke daug ąžuolų.

„Mūsų dvare ir sklando, ir jau įgyvendinta daug puikių idėjų. Šia prasme dvaro misija irgi tęsiama. Juk dvarai visada buvo progreso, naujovių, idėjų iš užsienio, madų, naujų muzikos stiliai propaguotojai. O panirus į niūrius sovietinius laikus, viskas buvo tik niokojama. Dabar Ilzenberge ir vėl viskas atgimsta. Čia vyksta koncertai, vaikų vasaros stovyklos, skalikų parodos, maisto degustacijos, vedamos ekskursijos, čia kuria menininkai, čia visko iš tiesų labai daug. Tiesa, šie metai kitokie, pandemija pristabdė šurmulį, koncertus, įvairias veiklas, bet žmonės vis tiek važiuoja, domisi, nori pasivaikščioti, išgirsti, pamatyti. Gyvenimas nesustojo“, – pasakoja Laurynas, mums besidairant po parką.

Natūralios žemdirbystės principais kuriamas Ilzenbergo dvaro ūkis

Kai galiausiai, priešingoje pusėje nei ežaras, parkas baigiasi, prasideda ūkiškoji dvaro dalis, dėl kurios dvaras ir išsiskiria iš viso Lietuvos dvarų konteksto. Prabėgus 500 metų, dvaras visapusiškai sugrįžo prie savo istorinių šaknų ir veiklų. Prižiūrima daugiau kaip 550 ha nuosavos dirbamos žemės ir pievų.  Ir tai vienintelis dvaras Baltijos šalyse bei vienas iš nedaugelio Europoje atgimęs ir ūkininkaujantis natūralios žemdirbystės principais. Augalai tręšiami natūraliomis organinėmis trąšomis, galvijai ir paukščiai šeriami pašaru užaugintu ir pagamintu ūkyje, laukai apsodinami taikant sėjomainą ir taip natūraliai išauginamas geras derlius. Pasaulio gamtos fondas 2019 m. ūkį pripažino nacionalinio konkurso nugalėtoju – Baltiją tausojančiu ūkiu. Ūkyje vystoma augalininkystė, sodininkystė, gyvulininkystė yra įvertinta tarptautiniu ekologinio ūkio (EKO) sertifikatu.

Čia auginamos grūdinės kultūros: grikiai, kviečiai, rugiai, avižos, ankštinės – žirniai. Istoriniame sode auga jaunos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, o taip pat šilauogės, serbentai, agrastai. 2019 m. įveistas ir vienas didžiausių Lietuvos vynuogynų.

„Šiai dienai dvare dirba apie 40 žmonių, ūkis visiškai veikia, gaminama per 100 produktų iš pieno, mėsos, daržovių, kuriems visos žaliavos užaugintos ūkyje. Mes turime savo firminę parduotuvėlę, bet produktai pasiekia ir įvairiausius prekybos centrus“, – sako dvaro vietininkas, o mūsų akis  jau ganosi žaliuose toliuose, kur pūpso ir bičių aviliai.

Mat dvaras turi ir savo medų, ir net savo vandenį. Visai netoli nuo dvaro centrinių rūmų rikiuojasi šiltnamiai, apsupti nuolankiai saulę ganančių salėgrąžų galvų, kitoje pusėje dar visai jaunas, bet jau su vynuogėmis vynuogynas, bylojantis, kad greitai čia bus ir vyno.

Ilzenbergo dvaras

Pernai dvare buvo pasodinta 1200 vynmedžių. Vieni nokins dvi mėlynų uogų veisles: Marquette, Frontenac, kiti — net keturias veisles žalsvų, gelsvų uogų: Frontenac blanc, St.Pepin, La Crescent, Adalmina. Čia augančios veislės tinka Lietuvos gamtinėms sąlygoms ir gali atlaikyti net iki 35 laipsnių šaltį. Jos atsparios miltligei, o tai labai aktualu ekologinio ūkininkavimo principais besivadovaujančiam Ilzenbergo dvaro ūkiui. Taigi netrukus Ilzenberge tekės ne tik šaltinio vanduo, bet ir vyno upės.

Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras

Daržai ir sodai driekiasi dar toliau. Kiemas pilnas žemės ūkio technikos. Pakeliui pakalbiname triušius, o kleketuojančios vištos pakalbina mus. Karvių banda dar ganosi – pagal senovinius standartus atstatytos karvidės kol kas tuščios – gyventojos sugrįš sulaukę prastesnių orų. Trys ar keturios taksytės loja garsiai, bet aplink kojas pinasi draugiškai – dvaro sargės. Mes neiname į maisto gamybos patalpas sąmoningai – šiuo metų kuo mažiau kontaktų, tuo geriau, juolab, kad parduotuvėlėje – visas ūkio asortimentas kaip ant delno.

„O štai pirmasis renginys šiame dvare įvyko 2017m. ūkis veikia jau nuo seniau, bet mūsų veiklos dar tik įsisiūbuoja. Taigi esame atviri visoms iniaciatyvos, turime erdvių bet kokioms veikloms, tad kviečiame visus, kam būtų įdomu tapti  mūsų partneriais, draugais, čia kurti, rodyti savo meną, vesti edukacijas ar įgyvendinti pačias keisčiausias iniciatyvas. Dvaras – dirba žmonėms, todėl tik tuomet, kai jų čia bus pilna, gyvenimas dvare įgaus visišką pilnatvę“, – sakė dvaro vietininkas Laurynas Mišanovas ir to labai norisi palinkėti Ilzenbergui.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos.

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Facebook
Salų dvaras

Šlovinga SALŲ DVARO praeitis ir stabtelėjusi šiandiena

Pats rugpjūčio vidurys. Laukuose, nuglostytos saulės spindulių, švyti šiaudų ritės, kur ne kur pro miškelių proskynas sublizga ežerų vanduo. Kelias į Salų miestelį (Rokiškio r.), įsikūrusį Dviragio ežero glėbyje, ypač vaizdingas, aplink išsimėčiusios sodybėlės jaukios ir sutvarkytos. Bet dar ypatingesnės pačios Salos, o tiksliau 74 hektarų sala - juk jos kontūrai labai primena visos Lietuvos kontūrą. Į šį nuostabų gamtos kampelį galima patekti tiltu, arba specialiai supiltu pylimu, o iki Salų dvaro, kurio šiandiena ir istorija čia mus ir atvilioja, galima atplaukti ir plaustais iš poros turizmo sodybų. O kad būtent čia dar buvo filmuotas ir vienas mano pačios mylimiausių lietuviškų filmų „Širdys“, aš sužinosiu jau vėliau. Iš vaizdingo ir įdomaus VšĮ „Savas Rokiškis“ vadovės Audronės BALTUŠKAITĖS pasakojimo, kuris prasideda, nuo senos Salų istorijos.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Didingi ir kilmingi šeimininkai

Salos Strijkovskio „Kronikoje“ paminėtos jau 1450 m., kai dar priklausė didikams  Kęsgailoms. Greičiausiai šie Žemaitijos bajorai jas gavo dovanų iš Vytauto Didžiojo. Kiek vėliau, bet sunku pasakyti, kuriuo tiksliai metu, jos atiteko Radviloms, kurie čia ir pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus. Tiesa, patys čia nerezidavo, atvažiuodavo tik medžioti, mat aplinkiniuose miškuose buvo daug žvėrių ir netgi gyveno meškos, kurios, anot pasakojimų, dar saugojo ir dvarą. Dabar meškų nėra, bet salą pamėgę žalčiai, o jos tylą kartas nuo karto sutrikdo ypatingai baubiantis paukštis baublys. Kas jį girdėjo, žino, kad giesme ar čiulbėjimu tai pavadinti būtų tikrai sunku.

„Kaip dvaras atitenka Marikoniams yra dvi istorijos, – pasakojimą tęsia Audronė, –  Viena siejama su Bonos Sforcos, kunigaikštytės iš Milano, santuoka su  Žygimantu Senuoju, kuriam tuo metu buvo jau 51- eri. Taigi, kai Bona Sforca Lenkiją nusprendė pasiekti laivais, o ne karietomis, sakydama, kad tai stipraus midaus ir miškų kraštas, į jos renkamą palydos svitą pateko ir Marikoniai. Nieko keisto: į Milaną atvykę Marikoniai labai susidraugavo su Sforcų gimine ir netgi gavo grafų titulus. O štai  Bonai atvykus į Lietuvą, prie jos jau gretinasi Radvilos. Jie įvertina, kad tai moteris gimusi valdyti vyrus ir dar turinti didelę įtaką Lenkijoje, kurioje Radvilų įtaka menka. Taigi visi draugauja tarsi turėdami interesų,  o drauge atvykusiems Marikoniams, čia neturėjusiems jokių turtų, irgi reikia kažką daryti. Vienas jų veda Barborą Radvilaitę ir gauna šį dvarą dovanų. Kita istorija kitokia ir ji  byloja tai, kad 1661m. Fredianas Marikonis šį dvarą tiesiog nusiperka, o vėliau jis atitenka Kristupui Marikoniui. Po to šeimininkai keičiasi, bet Marikoniai tarp šeimininkų būna tris  kartus. Paskutinis Marikonis Marcijonas su savo žmona Aleksandra Tyzenhauzaite turi du sūnus Benediktą ir Ignotą. Benediktas išeina užkuriais į Taujėnų dvarą, veda Radvilų dukrą M. Radvilaitę,  o Ignotas lieka Salose. 1806m. medinis dvaras griaunamas, ir įdomu tai, kad  abu broliai pasikviečia tą patį architektą iš Italijos Piero de Rosso, kuris jiems ir suprojektuoja naujus dvaro rūmus. Todėl šie rūmai yra gana panašūs, tik Salų mažesni“.

Ignotas Marikonis, Salose gyvenančių žmonių pasakojimuose, prisimenamas kaip labai geras savo valstiečiams ponas, kuris netgi krikštijo jų vaikus. Salose jis atidarė pirmąją muzikos mokyklą, buvo įsteigęs felčerinį punktą, vaistinę ir mokyklėlę vaikams. Aleksandravėlėje jis pastatė šv. Serapino bažnyčią, o prieš mirtį nurašė valstiečiams visas skolas.

„Keista, bet sau ir žmonai jis buvo labai skūpus, kostiumus sunešiodavo iki skylių, o žmoną apsipirkti į Vilnių leisdavo kartą metuose. Kai bevaikis Ignotas mirė, dvaras atiteko kažkokiam Peterburgo komitetui, vėliau jį paveldėjo 1863m. sukilime dalyvavęs  Liucijonas Marikonis. Bet dvaro jau niekas neprižiūrėjo ir jis buvo parduotas Reinoldui Tyzenhauzui“, – pasakoja Audronė.

Ir štai tuomet čia prasideda tikras dvaro atgimimas. Rengiami baliai, vyksta dvariškas gyvenimas, vieši dvarininkai iš visos Lietuvos. Salos skamba garsiai ir linksmai, deja, palyginus trumpai. Kai dvaras atitenka Reinoldo seserei Marijai Tyzenhauzaitei Pšezdzieckienei,  ji nerodo menkiausio susidomėjimo šiuo turtu ir dvaro gyvenimas vėl apmiršta. Tačiau Marija padaro kitą gerą darbą Saloms – gavusi leidimą iš  Vyskūpo Antano Baranausko, 1888m. visai šalia dvaro rūmų ji pastato bažnyčią. Medinis  gotikos perlas, suprojektuotas austrų architekto Georgo Vernerio iki šiol džiugina tikinčiuosius. Tęsiant kilmingųjų savininkų sarašą, reikia paminėti jos anūką Reinoldą, kuris taip pat paveldi dvarą. Bet yra  keistokas, nesidomi nei moterimis, nei dvaru ir miršta nuo Salų toli – Paryžiuje.

XX amžius dvarui nėra mielaširdingas. Tarpukaryje dvarą nacionalizavus čia įkuriama mergaičių ūkio mokykla, vėliau agronomijos čia mokosi ir berniukai, Salų dvaras šiuo metu dar garsėja ir pienine. Per Antrąjį pasaulinį karą čia įkuriama ligoninė, po jo ir iki 1979m. – Žemės ūkio technikumas. Paskutinė įstaiga – mokykla, kuri užsidaro 2003 metais, nelikus vaikų.  Atrodo, kad gyvybė dvare tiesiog nyksta, bet ne viskas taip blogai.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Po 1977 m. Herbų salės restauracijos herbuose neliko Vyčio. Atidengtas jau Nepriklausomybės laikais.

Salų dvaras
Salų dvaras

Salų dvaro rūmuose - autentikos ženklai

Šiandien aplinkui dvarą išsidėstę 7 ūkio pastatai yra privatizuoti skirtingų šeimininkų, iš kurių vieni bando kažką daryti, o kiti net nesirodo. Tai ne pati geriausia žinia, nes atstatyti vieningą dvaro sodybą būtų jau neįmanoma. Dvaro rūmai priklauso Rokiškio savivaldybei, juos prižiūri Kamajų seniūnija.

Prie veiklų, teikiančių rūmams gyvybės mes dar grįšime, o dabar einame vidun, į rūmus, kurie nuo ežero pusės yra dviaukščiai, o iš priešingos – vieno aukšto. Neoklasicistinius rūmus puošia dorėninės kolonos, bet, keista, be rievių. Portikas kažkada puoštas keistuoju Marikonių herbu, dabar likęs jau be jo.

Audronė veda iš salės į salę, iš kambario į kambarį. Rūmai suprojektuoti ant senųjų rūsių, kurie išlikę iki šių dienų.  Vienoje pusėje koridorinė sistema, o kitoje -kambariai pereinami. Nežinia, ar iš Marikonių laikų čia išlikę keli šviestuvai, bet jie iš tiesų prašmatnūs ir panašu, kad kažkada juose degė ne lemputės, o žvakės. Po šiai dienai gana įspūdingai atrodo Herbų salė, kuri galbūt buvo didikų valgomasis. Ji buvo restauruota 1977 m., kai čia dar veikė Žemė ūkio technikumas ir buvo kiti laikai, todėl Vyčių neliko niekur ir tik vėliau paaiškėjo, kad čia būta ir jų.  Vienoje iš patalpų galima pasigrožėti išlikusiais lipdiniais  ir barokinėmis nišomis, kurios šiandien kol kas tuščios. Čia maišosi daug architektūrinių stilių ir jų detalių. Durys išlikusios senos, nors ir dažytos, ir tvarkytos. Vienoje iš patalpų buvo dvaro biblioteka, ta paskiris buvo išsaugota ir technikume. Visus laikus išgyvenusios koklių krosnies niekas nekūreno jau ir tarpukaryje, šalta ji ir dabar – juk sunku numatyti, kiek patikima būtų senų ortakių sistema.

Buvusi dvaro koplyčia, su be galo gera akustika, kuri nežinia kiek pravertė vėliau čia įsikūrusiam technikumo direktoriui, dar toliau – patalpos, kuriose dar nuo lituanistų stovyklų stovi lovos, o kas buvo dvaro laikmečiu, galima tik spėlioti.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

„O čia kambarys, kur buvo pralošiami dvarai – ovalinis kortavimo kambarys. Man šis kambarys yra pats gražiausiais, – sako Audronė, mums besižvalgant į kolonomis išpuoštą dailią menytę“.

Salietės iniciatyva - tarptautinės kalbininkų stovyklos

Atsiradus rimtoms investicijoms, šie rūmai galėtų suspindėti gražiausiomis praeities spalvomis, juolab, kad ir autentikos ženklų čia dar galima rasti. Tačiau lėšų nėra, aiškios rūmų likimo konsepcijos nėra, pasitvarkyti seniūnijai ar bendruomenei tiesiog taip kaip būtų pajėgu, negalima – paveldas. Laimėjus kokį nors atsitiktinį projektą, kažkas padaroma, o po to ir vėl – stop. Keista, bet šie rūmai niekada nebuvo siūlyti privatiems investuotojams, o juk gerai pagalvojus, čia būtų galima sukurti nuostabų kultūrinį gyvenimą. Pastatas palyginus nėra didelis, aplinkui parkas, šalia tyvuliuoja ežaras – visos sąlygoms pačioms įdomiausioms veikloms.

Tą, atrodo, įžvelgė ir Salose gimusi bei užaugusi kalbininkė Gina Kavaliūnaitė-Holvoet. Su savo belgu vyru, lingvistikos profesoriumi Akseliu Holvoet, dar 2004m. ji pradėjo rengti tarptautines kalbotyros vasaros mokyklas ir kviesti į jas  mokslininkus iš daugybės.  

Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje vietos gyventojau jau laukia ypatingų svečių: kalbininkų, meno kūrėjų, žymių muzikų ir net dvasininkų. Tuo pat metu vyksta ir Salų muzikos festivalis, džiuginantis ir svečius, ir vietinius. Sunku būtų išvardinti visus čia koncertavusius atlikėjus, beje, visada atrandančius laiko pabendrauti ir su vietos gyventojais. Miestelis tuo metu gauna dozę aukščiausios prabos kultūros. Tiesa, šiemet dėl pandemijos, svečių sulaukta mažiau, muzika pritilo, tačiau tradicija nenutrūko. Atrodo, kad kultūros žmonėms patinka autentiškas dvaro grožis ir ypatinga aura, kuri galbūt  kurti filmą „Širdys“ čia atviliojo ir režisierių rokiškėną Justiną Krisiūną. Žiūrėdama tą filmą, visada norėjau sužinoti, kur jis buvo nufilmuotas – keista atrodė vieta, pasiklydusi laikmečiuose. Nenuglaistytas dvaro grožis čia traukia ir pavienius turistus, ir net jaunavedžių poras fotosesijoms. Nors kalbat apie tarptautines kalbininkų stovyklas, tai Rokiškio savivaldybės vadovams jau turėtų pradėti darytis gėda, kad turint tokią puikią inicaityvą, gyvenimo sąlygos dvare, švelniai tariant, baigia prasilenkti su elemantariais civilizuoto gyvenimo poreikiais.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Edukacijose netrūksta vaikų

Nuo XVIa. išlikusiuose rūsiuose kažkada buvo valgykla ir virtuvė, vėliau aludė, dar vėliau vienos salietės iniciatyva įrengtas Žvelybos muziejus, o dabar dalis patalpų yra išnuomuotos Rokiškio turizmo informacijos centrui ir jose įrengtas Salų amatų dirbtuvės, kuriose vyksta įvairios edukacijos. Palinkę prie medinių figūrėlių uoliai jas spalvino vaikučiai ir mums lankantis. Augenija Ruželienė vaikų grupių laukia su keramikos, vėlimo, piešimo ir kitomis edukacijomis, jos vyras Sigitas Ruželė yra vienintelis dvaro darbuotojas ir praveda medžio dirbinių edukacijas.

„O vienais metais kaimo bendruomenė, vadovaujama jos pirmininkės Irinos Kalnietienės su  režisiere Neringa Daniene pastatė spektaklį „Katės namai“.  Vaidino vietiniai žmonės, buvo išnautota visa dvaro aplinka, apjungtos kartos, tai buvo kažkas nuostabaus. Gaila, kad tik vieną kartą“, – prisiminė pašnekovė.

Visa tokia veikla ir šiandien teikia dvarui gyvybės ir prasmės, tačiau jo galimybės tikrai kur kas didesnės. Juo labiau, kad ir aplinka yra puiki. Laimėti projektai pasitarnavo tvarkant dvaro parką, mat iš 74 salos hektarų visa dvaro teritorija užima 12, o salos perimetras – 3,5 km. Salų dvarą labai romantiška pasiekti plaustais, kas labai patinka vaikų grupėms. Gaila tik, kad užtvenkus Ilgio upelį, buvo apsemta parko dalis ir supuvo baltosios 200 metų senumo tuopos. Jų nykstantys 6 metrų skersmens kamienai dar ir dabar stebina parko lankytojus. Begalinio žavesio aplinkai teikia ir antras pagal dydį Dviragio ežeras, pagal formą primenantis ragus ir turintis savo legendą. Ten, kur dvarai, visada legendos, bet dar nuostabiau, jei juose jos sugebamos kurti ir šiandien. Salų dvarui norisi palinkėti naujų legendų ir gražaus pilnaverčio gyvenimo.

Salų dvaras
Salų dvaras

Pagal legendą Dviragio ežeras atsirado tuomet, kai jautuką ganiusi ir lietaus nesulaukusi mergaitė ištarė: „Einam, Dviragėli, namo“. Prasidėjo lietus ir aplink pasidarė ežeras.

Salų dvaras
Salų dvaras

Kažkada čia buvo kurta graži aplinka, nors sunkaus gyvenimo netrūko. Kumetynas ir tas papuoštas kolonomis.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Facebook
filigranijos gaminiai

Metaliniai ažūro nėriniai – tai filigranija

Antikvariato pasaulis kaip vandenynas. Galvoje tema prasidėjo nuo rusiškų stiklinių laikiklių, o nuplukdė iki Kremliaus lobių ir atvėrė naujus pažinimo horizontus beveik iki Egipto. Taigi jau penkis tūkstančius metų meistrai visame pasaulyje kuria filigraną - nuostabiausius ažūro nėrinius iš metalinės - daugiausiai sidabro, melchioro, o kartais ir aukso - vielutės. Rusijos teritorijoje, apie kurią šiandien daugiausiai ir kalbėsime, ši senovinė juvelyrikos technika populiari iki šiol, o per visą savo istoriją išgyveno daug pakilimų ir ne vieną nuosmukį. Tiesa, reikia pridurti, kad ir Vakarų Europos šalyse filigrano meistrų niekada netrūko, yra ir dabar.

filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai
filigranijos dirbiniai

Nors filigranijos gaminių asortimentas labai įvairus, daugelis labiausiai įsidėmėjęs rusišką stiklinės laikiklį.

Siūlai+grūdai

Nuo senų senovės žmones traukė taurieji metalai: sidabro ir aukso dirbinių blizgesys jų savininkams teikė ypatingą statusą kitų akyse. Juolab, kad minkštieji metalai buvo gana lengvai apdorojami ir jau trečiajame tūkstantmetyje pr. m.e. juvelyrikos meistrai išmoko kurti papuošalus iš aukso bei sidabro ir puošė juos graviruodami arba filigranu – piešiniu ar ornamentu, sukurtu  iš ploniausios metalinės vielutės, kurią prilydydavo ant gaminio paviršiaus. Ši technika buvo populiari Senovės Egipte ir Mesopotamijoje, o itin sudėtingus filigranijos darbus yra sukūrę senovės graikai, skitai ir etruskai. Juvelyrai Indijoje ir Amerikoje taip pat buvo susipažinę su filigranu. Viduriniuose Rytuose ši technika vadinama „telkari“, Indijoje – „tarakaši“, o Rusijoje – „skan“. Tačiau dažniausiai metaliniai nėriniai vadinami lotynišku žodžiu „filigree“ (iš „filum“ – siūlai ir „granum“ – grūdai). Šiandien žodis „filigraninis“ apibūdina ir itin kruopštų, precizišką, daug kantrybės reikalaujantį darbą.

Viduramžių Rusijos filigranija

Rusijoje filigranija buvo žinoma nuo IX amžiaus. Pavadinimas „skan“ kilęs iš senosios rusų kalbos veiksmažodžio „skat“, reiškiančio „susisukti“. Norėdami sukurti kokį nors gaminį, juvelyrai supindavo du metalinius siūlus, kurie jų kūriniui suteikdavo itin įspūdingą vaizdą. Keliuose to laikmečio lobiuose, atrastuose Senovės Rusijos teritorijoje,  buvo rasta šia technika pagamintų papuošalų ir  indų. Ypač vertingi daiktai buvo rasti Senosios Riazanės teritorijos lobyje 1822 m.. Moterų galvos apdangalų papuošimai, vyriška mantija ir kiti daiktai buvo dekoruoti tiesiog permatomais, filigraniniais kelių sluoksnių nėriniais. Auksinės vielutės siūlų ornamentai buvo nusagstyti mažyčiais metaliniais rutuliukais ir teikė dar didesnį įspūdį. Šių daiktų grožis bylooa apie aukščiausius Rusijos juvelyrų įgūdžius iki Mongolų epochos.

Filigranijos gaminių skiriamasis bruožas visais laikais - ornamentas iš vielutės.

filigranijos dirbiniai

Kaip senovėje buvo kuriama filigranija

Pirmiausia juvelyrai pasiruošdavo reikalingą ornamentui metalinį ruošinį ir jį perleisdavo per specialiai paruoštas skylutes lentose.Skylutės buvo skirtingo skersmens, todėl meistras gaudavo norimo ir skirtingo storio vielutę. Norėdami, kad metaliniai siūlai būtų ploni ir lankstūs, jie naudojo minkštuosius metalus – auksą ir aukšto lygio sidabrą. Iš gatavos vielutės buvo kuriamos būsimo ornamento detalės, tada  klojamos ant metalinio pagrindo, jungiant į bendrą piešinį ir lituojamos, apibarsčius jas smulkiausiomis sidabro ar aukso drožlių dulkėmis, dažnai sumaišytomis ir su variu.  Taip buvo puošiami ikonų rėmai, brangūs indai, auskarai, karoliai ir moteriškų galvos apdangalų detalės. Garsiąją karališkąją Monomacho karūną taip pat  dengia ploni filigraniniai aukso nėriniai.

Filigrano ir emalio sąjunga

Rūsčiojo Ivano  laikais filigranijos ornamentai buvo pradėti puošti dar ir emale. Iš vielutės sukurto piešinio ar ornamento detalės buvo užpildomos įvairių spalvų stiklo mase, o po to viskas lydoma. Ryški įvairiaspalvė emalė modeliams suteikdavo ypatingos elegancijos ir grožio, pabrėždavo filigranijos grožį ir ornamentų sudėtingumą. Dažnai tokie spalvingi darbai atrodydavo tarsi pribarstyti laukinių gėlių. Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose galima pamatyti auksinius ikonų rėmus, papuoštus filigranijos gėlių raštais ir brangakmeniais, indus, o taip pat XVI – XVII a. papuošalus. Senovėje šie daiktai buvo laikomi karaliaus ižde ir keldavo begalinę svečių iš užsienio nuostabą dėl savo išskirtinio ir neregėto grožio.

filigranijos dirbiniai

Ažūrinis filigranas

XVIII a. pradžioje dėl susižavėjimo Vakarų Europos kultūra filigranas prarado savo populiarumą. Į madą atėjo kiti juvelyrikos būdai, tarp kurių tarsi ir neliko vietos ploniems filigraniškiems nėriniams. Net bažnyčios dirbiniai buvo puošiami jau kitaip, prislaikant naujų madų.Tačiau amžiaus pabaigoje juvelyrai rado naują būdą, kaip panaudoti filigranijos nėrinius be fono. Metalinis ornamentas buvo pradėtas klijuoti ant plono popieriaus, kuris litavimo metu sudegdavo, o plūduriuoti ore likdavo tik lengvas, permatomas, ažūriškas ornamentas. Taigi filigranija atgimė ir šiuo būdu buvo pradėti gaminti netgi tūriniai daiktai: dekoratyvinės dėžutės, indai, vazos, be abejo, papuošalai ir net ažūrinės sagos.

Rusijos filigranija užkariauja Vakarų Europą

Pergalė 1812 m. Tėvynės kare ir XI–XII a. lobių su filigrano darbais  atradimai prisidėjo prie to, kad XIX a. Rusijos visuomenėje vėl atgijo  susidomėjimas savo istorija ir viduramžių menu. Nuostabūs Senosios Rusijos juvelyrų sugebėjimai nustebino industrinės revoliucijos amžininkus, senovės meistrų filigranijos darbai buvo tyrinėjami, kopijuojami ir tapo nauju įkvėpimo šaltiniu.

Didelės „Sazikovo“, „Ovčinikovo“, „Postnikovo“ ir „Faberge“ kompanijos sutelkė savo rankose juvelyrinių dirbinių gamybą, filigranijos būdu gamino tūkstančius produktų, skirtų kiekvienam skoniui ir piniginei. Meistrai naudojo visus jau išrastus  būdus: paprastą filigraniją su pagrindu kaip ant Senovės Rusijos meistrų darbai, filigraniją su emale –  kaip Ivano Rūsčiojo laikais, ažūrinę filigraniją – XVIII amžiaus juvelyrų išradimą ir naują būdą – emalę ant ažūrinio filigrano, tarsi būtų kuriamas vitražas. Šia technika pagaminti gaminiai atrodė labai įspūdingai ir iš tiesų priminė vitražo langą: tarpeliai tarp vielutės ornamentų buvo užpildomu stiklo mase. Rusijos juvelyrų darbai keliavo po pasaulines parodas ir pelnė ne vieną apdovanojimą.

filigranijos dirbiniai

Stiklinių laikikliai Rusijoje, turinčioje stiprias arbatos gėrimo tradicijas, kuriami ir po šiai dienai, todėl jų įvairovė labai didelė. Dabar jie dažniausiai gaminami iš vario ir sidabruojami, o anksčiau - iš sidabro ir melchioro.

Kur geriama arbata, ten reikia ir gražių indų. Ieškokite jų ČIA.

Sovietmečiu - juvelyrika į kaimus

Po Spalio revoliucijos papuošalams atėjo sunkūs laikai. Stambios pramonės šakos buvo uždarytos, auksakalystės tradicijos buvo išsaugotos tik tarp provincijos meistrų – tuo užsiėmė kaimo amatininkai. Įdomu tai, kad juvelyrinių dirbinių gamyba tarp valstiečių nekėlė naujosios vyriausybės nepasitienkinimo, priešingai, ji buvo palaikoma ir skatinama visais įmanomais būdais. Tad viena po kitos radosi ir šių meistrų artelės, iš kurių reikų paminėti 1920-ųjų pabaigoje pasirodžiusią metalo amatų artelę Kazakovo kaime Nižnij Novgorodo srityje. Ji ir šiandien žinoma kaip vieno iš sovietinio gyvenimo simbolių – filigraninio stiklinės laikiklio – gamintoja.

Dabar Kazakovo meno dirbinių įmonėje dirba apie 100 darbuotojų, jos produktai žinomi toli už regiono ribų. Kaip ir senais laikais, juvelyrai dirba rankomis: susuka filigranijos vielutes, uždeda jas ant piešinio, lituoja ir surenka gaminį iš dalių. Kadangi darbas labai kruopštus, per dieną meistras gali  sukurti ne daugiau kaip šešis puodelių laikiklius, o didelių ir sudėtingų gaminių surinkimas užtrunka net keletą mėnesių.

Kazakovo meistrai iki šiol nepamiršta šimtmetės filigranijos gamybos patirties ir panaudoja ją kurdami šiandienos gaminius. Produkcijos asortimentas apima daugiau nei 100 daiktų pavadinimų. Be garsiųjų stiklinių laikiklių, čia galima įsigyti dekoratyvinių stalo įrankių, indų, papuošalų, laikrodžių, bažnytinių indų. Tačiau šiandien Kazakovo dirbiniai dažniausiai yra tik pasidabruoti, gaminami iš vario ir didesnės išliekamosios vertės neturi.

Sendaikčių mugėse ar antikvariatuose dažniausiai mes ir matome šia technika pagamintus rusiškus stiklinių laikiklius. Dažnai už juos prašoma visai nemaža suma, tačiau gundytis nevertėtų: tai nei antikvariatas, nei vintažas, nei taurieji metalai.  Tai tiesiog dabar gaminami daiktai, kurie Rusijoje parduodami gana nebrangiai. Visai kas kita, jei esate šios technikos gerbėjas, o kaina yra adekvati –  juk ir šiuolaikiniai darbai gražūs. Žinoma, kas kita rasti XVIII ar XIX a. filigranijos darbą, kad ir su ta pačia emale: papuošalą ar indą. Tai būtų ir vertingas, ir nepigus daiktas, bet to vertas. Ir, aišku, kad tai būtų lobis, nes tokie daiktai reti, jie domina kolekcininkus ir parduodami arba prabangiuose antikvariatuose, arba aukcionuose.

Perkantiems filigrano gaminius menotyrininkė ir antikvariato žinovė Olga PROKOFEVA pataria, kas turi rūpėti:

*Išorinis gaminio vaizdas. Stilius, technika, forma ir kiti išorės požymiai turi atitikti šio daikto pagaminimo laikmetį.

*Žymėjimas. Sidabro ir aukso dirbiniai visada turi būti žymimi praba. Įdėmiau apžiūrėkite skaičius ir kitus žymėjimus. Jie turi būti aiškūs, lygūs, be kažkokių papildomų litavimo žymių  ir atitikti gaminio pagaminimo laikmečio taisykles. Jeigu perkate papuošalą, įsitikinkite, kad daiktas yra iš brangiųjų metalų. Atminkite, kad filigraniniai gaminiai būna ne tik iš aukso ir sidabro, bet ir, pavyzdžiui, iš pasidabruoto vario.

*Gaminio kokybė. Anksčiau filigrano meistrai ypatingą dėmesį skirdavo daikto kokybei, todėl dažnai gaminiai buvo kuriami labai preciziškai, kruopščiai, kiekviena detalė kuriama atsakingai ir atidžiai pritaikoma. Klastotėse ir suvenyruose nedidelių elementų dažniausiai nėra arba jie padidinti ir labai supaprastinti. Labai svarbi ir elementų sujungimo kokybė juos lituojant. Senuosiuose darbuose sulitavimo ženklų visiškai nematyti – tai vienas svarbiausių filigrano antikvariato skyrimo požymių.

*Gaminio išsilaikymas. Gerai apžiūrėkite perkamą dirbinį. Ar jis nesusilankstęs, ar neiškritusios vielutės, ar nenubyrėję metalo grūdeliai ir kitos smulkios detalės.

 Apsilankykite Olgos Prokofevos FB profilyje ir nustebsite, kiek daug naudingų žinių jame rasite.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Taujėnų dvaras

Taujėnų dvaras – Ukmergės krašto pasididžiavimas

Taujėnų dvaras

Dvarais turtingame Ukmergės krašte pirmu smuiku vis dėlto groja nuostabusis Taujėnų dvaras, pastaraisiais metais išgyvenantis tikrą savo renesansą. Vieni gražiausių ir gana išskirtiniai rūmai, iki šiol laikomi ilgiausiais Lietuvoje, nes yra beveik 100 metrų ilgio, šviečia iš tolo, o nuostabiai sutvarkytas parkas ir visa aplinka visam miesteliui užduoda toną pasitempti. Mus pasitikusi viena iš dvaro šeimininkių Vida STACKEVIČIENĖ sodina ant 200 metų sofutės, stebuklingai su visu komplektu sugrįžusios atgal į dvarą, ir prasideda dar viena dvaro atgimimo arba tiesiog žmonių darbštumo ir entuziazmo istorija. Be to nebūtų jokio renesanso.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Konkurentų nebuvo

Juk, kai trys broliai Stackevičiai 1993m. įgijo šį dvarą, jo vaizdas nei iš tolo nepanašėjo į tai, ką matome dabar, o visa iškili istorija buvo giliai po griuvėsiais ir dilgėlynais. Daugumai turbūt atrodė, kad čia tiesiog neįmanoma kažką nuveikti, todėl kai buvo paskelbtas dvaro pardavimas aukcione,  norinčių rizikuoti įgyti tokį „turtą“ neatsirado.

„Vienas iš brolių tuo metu dirbo ūkyje ir išgirdęs apie pastato aukcioną, susidomėjo. Iki tol niekas lyg ir nebuvo girdėjęs, kad valstybė pardavinėtų dvarus, todėl ta idėja, ta naujiena ir mums visiems pasirodė be galo įdomi. Broliai turbūt turėjo ir šiek tiek avantiūrizmo, nes be jo būtų sunku ryžtis tokiam žingsniui. O ir galvoti nebuvo laiko – reikėjo skubėti. Taip įgijome dvarą, įsipareigojome jį prižiūrėti, kad negriūtų labiau nei buvo sugriuvęs, ėmėme kurti koncepciją ir viskas užsisuko“, – pačią pradžią prisiminė Vida Stackevičienė.

Senieji šeimininkai - iškilios asmenybės

Stengtis buvo dėl ko ir ne vien dėl rizikingai investuotų pinigų. Juk nuosavybe tapo dvaras su sena ir gražia istorija, ir su visa plejeda iškilių dvaro pirmtakų, čia kūrusių ir gyvenimą, ir kultūrą. Istoriniuose šaltiniuose Taujėnų dvaras minimas nuo XVI a. antros pusės, tačiau dabartiniai dvaro rūmai XIXa. pačios pradžios statinys. Mat XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Piero de Rosso projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir įveisė angliško stiliaus parką. Tarpukario laikais šiame parke buvo didžiausi Lietuvoje gėlynai. B. Marikonis Taujėnų dvarą statė panašų į savo rūmus Snove, todėl buvo ištiestos linijos formos, nors tuo laikotarpiu Lietuvoje dvarai dažniausiai buvo statomi pasagos formos. Rūmų korpusas vidurinėje dalyje dviaukštis, o fligeliai vienaaukščiai. Priešakinis rūmų fasadas atgręžtas į pietų pusę. Portikas susideda iš šešių vienodu atstumu viena nuo kitos pastatytų toskaniškų kolonų su kvadratiniu pagrindu. Jos remia sijų perdangas, papuoštas frizu. Būtinai pakelkite į jį akis, kai būsite dvare -frizą puošia labai dailūs heraldiniai ir  amatus vaizduojantys bareljefai.

Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms ir tebegarsėjo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.

Taujėnų dvaras

200 metų Radvilienės svetainės komplektas į dvarą grįžo iš kolekcininko.

Taujėnų dvaras

Senos fotografijos pasakoja ilgą ir įdomią dvaro istoriją.

Taujėnų dvaras

Antikvarinės medinės XIXa. židinio grotelės labai gražios, retos, naudojamos pakūrenus židinį ir dabar, tad jų garbei erdvė pavadinta Medinio židinio mene.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Iki šiol neapsisprendžiama, kaip tiksliai vadinti šio tipo tekstilės gaminius: įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai. Lietuvoje paplitusi bendrinė „gobeleno“ sąvoka man atrodo netinkama, nes siejama tik su vienintele audinių gamybps vieta - Gobelenų (pranc. Gobelins) manufaktūra (įsteigta 1601m. palaikant karaliui Herikui IV (Henri). Jeigu pavadinimas siejams su paskirtimi ir gamybos būdu, tai visiškai teisėta šiuos audinius vadinti sieniniais rankų darbo kilimais, o atsižvelgiant į vaizduojamąją funkciją dar jie galėtų būti vadinami austiniais paveikslais. Meninio audinio terminas atrodytų tinkamiausiais, nes šis pavadinimas siejamas su puošybine paskirtimi ir išskirtine menine verte.
Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Nauji laikai - nauji šeimininkai

Negali sakyti, kad sovietmečiui dvarui labai nesisekė. Čia buvo ūkio kontora, vaikų darželis, kultūros namai, valgykla. 

„Žodžiu, kaip dabar priimta sakyti toks daugiafunkcis miestelio centras“, – tarsteli Vida. Blogiausia įvyko po to, kai ūkis ir visa kita išsikėlė, tai buvo Nepriklausomybės priešaušris ir pradžia. Pastatais ir teritorija niekam nešovė mintis pasirūpinti, čia galėjo eiti visi ir imti ką nori. Taip ir atsitiko. Brūzgynai ir dilgėlynai augo, o tai, ką buvo galima išsinešti dalijosi visi, kas netingėjo.

„Tą vandalizmą buvo sudėtinga sustabdyti netgi tada, kaip mes įsigijome dvarą. Visiems dar tebeatrodė, kad tai niekeno. Tai buvo problema ir ją kažkaip sprendėme. Kitas dalykas, ypatinga pastato paskirtis – reikėjo  nusiteikti įvairiems ap ribojimams, laimei, gavome ir laisvės. Nes vidus buvo taip suniokotas, kad atkūrinėti nebuvo ko ir mes galėjome dirbti ūkio pagrindais. Surasti banką, kuris patikėtų mūsų vizijų išsipildymu, žvelgiant į krūvą laužo, irgi buvo sudėtinga, bet pasirodo įmanoma – ES lėšų čia nėra. Apsaugoję dvarą nuo tolesnio niokojimo, savo mintis, ką čia darysime išskristalizavome tik per 10 metų ir tada darbai pajudėjo visu intesnsyvumu. Sugalvojus planą,  viską atkūrinėti nebuvo sunku, dirbome greitai su dideliu entuziazmu ir užsidegimu. Žinoma, vizijos ne kartą keitėsi, dvaras teikė savo staigmenų ir paslapčių, bet dėl to buvo tik įdomiau“, – pasakoja Vida.

 Darbus padėjo vykdyti architektas ir dizainerė, ervių išdėstymas nesikeitė, o interjeras buvo sukurtas naujas, nes senasis archyvas yra iškeliavęs į Varšuvą ir pirminės medžiagos, kaip atrodė dvaro vidus gauti nepavyko. Vida ypatingai šiltai prisiminė dizainerę Editą Keliuotytę, su kuria iki šiol palaikomi draugiški santykiai. Taigi dvaras iš pelenų kėlėsi tarsi koks Feniksas. Buvusios valgyklos vietoje – dabar kavinė, kultūros namų erdvėje – komercinių renginių salės, nedidukuose kontoros kambarėliuose – dvaro rūmų eksponatai, kurių daugumą surinko naujieji šeimininkai.

Turėti dvarą - jausti atsakomybę

„Ką reiškia turėti tokį objektą?“, – klausiu pašnekovės.

„Pirmiausia tai reiškia didelę atsakomybę ir tikslų, kuriuos užsibrėži įgyvendinimą. Mes visada siekėme dviejų tikslų. Kad  dvaras būtų žinomas, populiarus ir kad pavyktų dirbti ne tik komerciniais  tikslais, o ir savo malonumui. Šiandien, galima sakyti, kad šie tikslai beveik pasiekti: dvaras ir parkas sutvarkyti ir nedaug liko iki „dirbti savo malonumui“, nors to buvo visada, bet štai – renginiai atšaukti, pandemija koreguoja planus ir nežinia kaip bus“, – tarsi pasvarsto viena iš dvaro šeimininkių. 

Kaip bus iš tiesų neaišku, nes Taujėnų dvaras puiki iškilmių vieta, renginių erdvė ir, žinoma, muziejus. Šios sritys šiandien pakibusios po dideliu klaustuku. Ir nors vasarą dvare dėl jo didžiulių galimybių galima rengti renginius po atviru dangumi, koncertinė veikla įsisiūbuoja, nemažai renginių, asmeninių žmonių švenčių buvo atidėta. Tiesa, dvaro rūmų lankytojai sugrįžta, parke irgi klega žmonės – ne viskas beviltiška.

Po dvaro rūmus pasivaikštome ir mes. Autentiškų dvaro baldų ar interjero detalių beveik neišlikę. Tačiau į dvarą sugrįžo jau minėtas žalias minkštas virš 200 metų komplektėlis, priklausęs senajai kunigaikštienei Radvilienei. Taip pat yra knygų spinta, rašomasis stalas, pora komodėlių. Kai ką atnešė taujėniškiai, kai ką pavyko nupirkti iš kolekcininkų.  Visa kita naujieji dvaro šeimininkai pirko įvairiose vietose, vežė iš Vakarų Europos, ypač iš Pietų Prancūzijos antikvariatų ir sendaiktynų, derino ir kūrė jaukumą. Rūmuose nemažai austų ir siuvinėtų meninių audinių. Vida sakė, kad juos lengviau suderinti tarpusavyje tematiškai nei paveikslus, o jaukumo jie teikia daug. Šiandien visas 100 ilgio pastatas tikrai ne tuščias ir ne nuobodus. Juolab, kad kai kuriose jo erdvėse rengiamos ir šiuolaikinės su dvaro tematika susijusios parodos, eksponuojami pačių įvairiausių sričių menininkų darbai. Renginiams ir šventėms taip pat galima nuomoti pageidaujamas erdves, antrame dvaro aukšte netgi įrengti dvariški miegamieji.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Medžioklės trofėjų kolekcija ir augalai - padovanoti

Beje, kažkur buvau skaičiusi, kad Taujėnų dvaras garsėja medžioklės trofėjų ir ginklų kolekcija. Iš tiesų tai buvo svarbus Radvilų laisvalaikio leidimo būdas, bet šiandien dvaro rūsius su išgelbėtais skliautais puošia ne autentiški ginklai ir trofėjai, o gana įvairi ir gausi ūkininko ir prisiekusio medžiotojo Stasio Blockaus medžioklės trofėjų kolekcija. Žinoma, kad ji labai pritinka dvarui – retas dvaras nesipuikavo šeimininkų mežioklės turtais.

Jauku stabtelėti ir augalų pilnoje saulėtoje oranžerijoje, įkurdintoje buvusiame dvaro žiemos sode. „Smagu tai, kad visi augalai dovanoti ir čia puikiai jaučiasi. Taujėnų gyventojos užaugina namams per didelį augalą ir dovanoja mums, taip ši oranžerija ir užsipildė“, – pasakoja Vida ir skuba vesti į svirną. Sako, kad tai nauja visų meilė.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Svirnas - nauja visų meilė

Svirnas iš tiesų įspūdingas ir jau pats savaime diktuoja dar vieną veiklos sritį – etnografiją. Tai vienintelis Lietuvoje trijų aukštų medinis svirnas, paveldo saugomas objektas, kuriam  daugiau nei 250 metų. Jis nebuvo suniokotas, išgrobstytas ar išsidalintas, o dabar dar išvalytas, paremontuotas ir padailintas atrodo puikiai, jau nekalbant apie tai, kad yra vertingas dėl savo autentikos. Trijuose aukštuose – įvairiausios veiklos, nuo koncertų erdvių iki etnografinių rykų kolekcijų, kurios sistemingai formuojasi į puikią muziejinę ekpoziciją.

„Dabar mes visi jį įsimylėjome ir dedame daug pastangų, kad ir lankytojui būtų įdomu“, – tarsteli Vida, lipant iš aukšto į aukštą. Čia pat išsivysto tema ir apie tai, kad dvaras šeimos nariams padėjo atrasti ir save.

„Vienas iš brolių, pasirodo, sugeba puikiai restauruoti senovinius daiktus, jam tai sekasi ir patinka, o mes dėl to labai džiaugiamės. Kitas daro gražias akmens ir metalo skulptūras, kurias galite pamatyti parke, trečias pagal išsilaivinimą miškininkas, užsiima parko priežiūra augalais. Mes, žmonos, bendraujame su lankytojais, skleidžiame apie dvarą žinią“, – šypsodamasi pasakoja Vida.

Tačiau apsigyventi dvare nei vienai brolių šeimai niekada nesinorėjo. Tai laikoma tiesiog darbo vieta, nors visi jaučia, kad čia gera ir energetika, ir aura. „Gūdžią naktį galiu pereiti visą dvarą. Pas mus arba nesivaidena, arba vaiduokliai yra savi“, – juokauja pašnekovė. 

Taujėnų dvaras

Etnografiniai daiktai svirne rūšiuojami pagal tematiką ir pamažu pildosi jų kolekcijos. Vida sako, kad šis procesas jau turbūt niekada nenutrūks, nes etnografija visiems tampa vis labiau įdomi. Štai ši čirvinių blynų keptuvė, pavyzdžiui, turi ir joje iškaltą blynų receptą.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Ilgai manyta, kad iš Prancūzijos atvežtas baldas yra tiesiog spintelė, kol vieną dieną ja buvo susidomėta labiau ir paaiškėjo, kad čia išskleidžiama lova.

Dvaro parkas - didžiausia puošmena

Bloga vieta čia tiesiog negalėtų būti dėl pačios gamtos.  Dvaro parkas minimas nuo 1698 m. buvo sukurtas laisvo išplanavimo, ramaus reljefo su trijų tvenkinių sistema. Parko teritoriją pagyvina rytuose tekantis Mūšios upelis. Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalkis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką gražino B. Marikonis. Radvilos parke laikė stirnas, danielius, įvairių paukščių, o didžiajame tvekinyje, priešais dvarą – gulbes. Šiandien parko vaizdas taip pat įspūdingas ir vykti  į Taujėnus aš, ko gero, pirmiausiai agituočiau dėl aplinkos – ji iš tiesų nepakartojama. Taujėnų miestelio gyventojai po parką gali vaikščioti nemokamai, kitiems svečiams bilietas kainuoja  4 eurus.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

Dvaro žvėrynėlį artimiausiu metu ketinama plėsti.

Parko prieigose, prie svirno, mus pasitinka povai. Oriai laisvai vaikščiojantys ir saviškai spygaujantys jie nei neketina skeisti savo gražuolių uodegų ir pozuoti, bet tai nutinka kitą rytą (ačiū p. Vidai už galimybę dvare pernakvoti), kai savo uodegų vieduoklėmis mėgaujasi kitų paukščių ir gyvūnėlių aptvare. Gyvybės ten daug, rytas dvare gražus dar kitaip. Straksi ožiukai, burbuliuoija kalakutai ir savo svitą gano gaidžiai. Tvenkiniuose snūduriuoja pasipūtusios žąsys. Paėjus kiek tolėliau, aikteli nuo būrelio jaukių, tik ką apkirptų alpakų, uoliai rupšnojančių žolytę. Kažkur girdisi kriokliuko srovenimas. Akmens ir metalo harmonija  žaidžia skulptūrose, riedulių kolekcija, ne be žmonių dovanų parkui, taip pat teikia įvairovės. Kalvotas reljefas, tilteliai, suoliukai – viskas lankytojo patogumui. Gėlynuose žydi gėlės, tvenkiniuose atsispindi įspūdingi rūmai. Ryte dar tylu, atrodo, kad tyliai meldžiasi  ir Marija. Mat koplytėlė su Marijos statula jau dabartinių šeimininkų pastatyta toje vietoje, kur pagal istorinius šaltinius Radvilų laikais taip pat stovėjusi Lurdo Dievo Motinos koplytėlė.

Istorija ir praeitis čia gerbiama ir atkurdinėjama po menkiausią dalelytę, dabartis kuriama apgalvotai ir atsakingai. Vietinė bendruomenė turi puikią kultūros vietą, deja, ja labiau mėgaujasi svečiai atvykėliai. Savo krašto pranašo sindromas tebegalioja. Tačiau bet kokiu atveju dvaras kuria miestelio ir aplinkinių vietovių gražiąją kultūrinio gyvenimo pusę, teikia erdves pačioms įvairiausioms šventėms ir visus įkvepia gyventi  gražiau.

Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras
Taujėnų dvaras

„Peklužė“ – rūsys dvaro parke su didelėmis medinėmis durimis. Sovietmečiu rūsyje buvo įrengta aludė. Pasak kai kurių šaltinių, iš šio rūsio ėjo požemiai į dvarą ir Taujėnų bažnyčią.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Facebook
XXa. siuvinėta tekstilė

XX amžiaus interjere – siuvinėta tekstilė

„Labas rytas”, „Labos nakties”, „Gero apetito“... Tokie siuvinėti pasveikinimai, linkėjimai ir kiti įvairios paskirties užrašai kabinti ant sienų XX a., jau tapę praėjusio amžiaus interjero ženklais. Bet daug kas iš vyresniosios kartos moterų dar atsimena, kad mamos, močiutės, tetos daug siuvinėjo ir puošė kambarius kilimėliais, staltiesėlėmis, maišeliais. Ypač buvo pamėgti balti kilimėliai, siuvinėti kontūriniu piešiniu vienspalviu siūlu - mėlynu, raudonu ar vyšniniu. Juos puošdavo minimalus siužetas ir lakoniškas informacinis užrašas. Dažniausiai šie darbeliai buvo siuvinėjami pagal platinamus pavyzdžius. Lietuvoje, o ir kitose Europos šalyse toks siuvinėjimas buvo labai paplitęs XX a. 3-6 dešimtmečiuose, o Lietuvos buityje dar pastebimas ir 7-10 dešimtmečiuose. Amerikoje raudono kontūro siuvinėjimas buvo populiarus XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje. Taigi taip moterys tiesiog puošė savo buitį, kol neatsirado įdomesnių interjero detalių.

XXa. siuvinėta tekstilė

Iš Magdelenos Mališauskienės giminės moterų rankdarbių palikimo (Balbieriškis).

XXa. siuvinėta tekstilė

Iš Danutės Burlėgienės mamytės randkarbių palikimo (Marijampolė).

Kalkės, uzorai, desinėliai

Šie šablonų tipo piešiniai, liaudiškai vadinti kalkėmis, uzorais, desinėliais buvo platinami prekyvietėse, turguose ar tiesiog keliaujančių prekeivių. Tad jie plito dažnai ir iš kaimyninių tautų (lenkų, latvių, rusų, vokiečių) ir juose buvo galima pastebėti bendraeuropinės mados bruožus. Moterys ir mergaitės pirkdavo arba skolindavosi, o dažnai tiesiog nusikopijuodavo viena nuo kitos piešinių pavyzdžius. Todėl daug kopijuojant jie nutoldavo nuo pirminio vaizdo, juolab, kad  kūrybingesnės siuvinėtojos pagražindavo ar netgi panašiu stiliumi sukurdavo naujus piešinius. Kai kurios siuvinėtojos sukaupdavo piešinių rinkinius, juos numeruodavo ir pažymėdavo savo inicialais. Deja, tokie piešiniai retai išlikdavo. Žanrinės, figūrinės temos, paprastai būdavo pasiskolintos iš kaimynų šalių, pvz. nykštukinė tema – iš vokiečių. Menotyrininkas V. Rimkus XX a. 8 deš. rinko ir tyrinėjo tokius piešinius, o Šiaulių r. rado ir vietinę moterį, gaminusią desinėlius ir iš to daug metų pragyvenusią. Menotyrininkas siūlė tokius desinėlius laikyti liaudies taikomojo meno žanru, o užrašus juose – folkloro nešėjais, tačiau iš etnografų ir menotyrininkų didesnio dėmesio šie siuvinėjimai nesulaukė, mat buvo laikomi kičo žanro kūriniais, daugiau mados, o ne tradicijos reiškiniu. Dažnos šeimos palikimo skryniose jų galima rasti ir dabar, šiek tiek kūrinių yra muziejų rinkiniuose.

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Straipsnį maloniai papildėme mūsų skaitytojos Audronės Miežetienės atsiųstu jos mamytės Juzės Šakėnienės (Panevėžio r.) darbu.

Siužetai - paprasti, užrašai - linkintys

Raudono ir mėlyno siūlo siuvinėjimai pamėgti matyt dėl piešinio paprastumo ir dirbinio praktiškumo. Ypač populiarūs buvo sienų kilimėliai. Juos kabino virtuvėse, kambariuose, miegamuosiuose. Kilimėliams buvo būdingas koks nors lakoniškas siužetas: pelenė virtuvėje, mergina ir vaikinas prie krosnies, mergaitė ir berniukas prie vandens pompos arba nešantys kibirus ir pilantys iš ąsočio vandenį, vaisių kekių kompozicijos, paserviruoti ąsotis, stiklinė, duona ir peilis, nykštukai atliekantys buities darbus, nešantys patiekalus, produktus, vandenį, gaminantys valgį, pjaunantys malkas. Populiariausi buvo tokie užrašai: „Labas rytas“, „Labanakt!“, „Labanakt, saldžių sapnų“, „Tu miegok – o tau balandėliai burkuos“, „Miegok saldžiai“, „Kelk linksmutis, būk gerutis“, „Linksmai pabusk kiekvieną rytą“, „Šviežias vanduo gerti“, „Tyras vanduo gerti“, „Skanaus apetito“, „Gero apetito“, „Sotink Dieve duona ir druska“, „Sotindamiesi iš Dievo davimo, nepamirškime ir velnio išradimo“, „Prauskis tankiai – vandens nevenki“, „Švarus vanduo kaip krištolas“, „Darbštumas garbė“, „Kur šiluma glamonėja, ten gyvenimas malonus“.

XXa. siuvinėta tekstilė

Vidos Čižinauskaitės darbelis 6-oje klasėje (Kauno r.)

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Mortos Kuncienės (mano močiutės, Rasos Žemaitienės pastaba) siuvinėti darbeliai. Gyveno Balbieriškyje ir Dambravos k. (Prienų r.).

XXa. siuvinėta tekstilė

Mūsų skaitytoja Laima Mačiūnienė atsiuntė savo mamos Elzbietos Navickaitės-Šemetienės siuvinėjimo darbus (Joniškio r., Žagarė). Kitas - teksto apačioje.

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Danutės Burlėgienės mamytės palikimas (Marijampolė).

Etnologė Inga NĖNIENĖ

Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos

XXa. siuvinėta tekstilė
XXa. siuvinėta tekstilė

Elzbietos Navickaitės-Šemetienės darbas.

naujas7+

Prezidento A. SMETONOS dvaro-muziejaus šiandiena

Už kelių dienų, rugpjūčio 8 -ąją dieną Lietuvos pirmojo Prezidento Antano Smetonos šeimos namuose, dabar dažnai dar vadinamuose ir Smetonos ar Užugirio dvaru - Smetoninės, dar už dviejų dienų - rugpjūčio 10-ąją ir Prezidento (1874-1944) gimtadienis, su kuriuo ši graži šventė ir tapatinama. Šiai progai šį straipsnį ir pataupėme, nors į Smetonos vaikystės kraštus Ukmergės rajone vykome dar liepos viduryje. O stabtelti teko tikrai ne tik prie dvaro: Smetonos buvimo ženklų čia ne vienas, jo gyvenimo įprasminimo - taip pat.

Pakeliui į Smetonos dvarą - stabtelėjimai mokykloje ir tėviškėje

Pirmiausiai stabtelime Užulėnio kaime prie Antano Smetonos vaikystės namų vietos. Dabar čia likęs tik svirtinis šulinys ir senos obelys. Šalia jų sodelyje pastatytas A. Smetonos tėvonijos namo maketas. Visai šalia, tik per keliuką, buvusi Antano Smetonos vardo pradinė Užugirio mokykla, kurioje dabar yra ir Užugirio krašto muziejus. Jame daug dėmesio skiriama Prezidendo asmenybei, vykdomis įvairios švietėjiškos edukacijos. Pernai prieš gimnaziją  pastatytas paminklas pirmajam Lietuvos prezidentui, o 1932m. Prezidento iniciatyva pradėta statyti mokykla buvo jo  dovana kaimui, kuriame jis gimė. Pradinė mokykla iškilo moderni, graži ir net prašmatni. Iki šių dienų pasitaiko, kad būtent jos pastatas laikomas Smetonos dvaru, mat atrodo net „dvariškiau“ už patį dvarą. O pastarojo istorija taip pat susijusi su gimtadieniais ir dovanomis.

Smetonos dvaras

Dvaras - žmonių dovana Prezidentui

Nuo to savo pasakojimą ir pradeda mus pasitikusi ir kaip priklauso salionėlyje pasodinusi muziejininkė Jurga Gleiznytė. Pasirodo, savo šešiasdešimtmečio proga (1934) pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona gavo tris vertingas dovanas. Tai Trakėnų veislės žirgą, nes labai mėgo ir žirgus, ir jodinėti; sklypą Kaune namui statyti, nes iki šiol šeima gyveno vadiškame būste;  sklypą savo gimtajame Užugirio kaime. Paskutiniąja dovana Prezidentas ypač džiaugėsi, nes tai buvo dovana nuo visų Lietuvos žmonių. Tautininkų sąjunga organizvo kuponų po 5 litus platinimą, visi kas norėjo juos pirko, o už susidariusią sumą buvo nupirktas 80 hektarų žemės sklypas prie Lėno ežero ir padovanotas Prezidentui. Prezidentui netgi teko imti paskolą, kad pasistatytų šiuos šeimos namus.

„Sovietmečiu buvo sakoma, kad buržujus Smetona dovanų gavo dvarą ir buvo pateikiamas Užugirio mokyklos piešinys ar fotografija. Šis pastatas kaip dvaras buvo per prastas“, – priduria Jurga, pabaigusi pasakoti apie dvaro atsiradimo pradžią.

Smetonos dvaras
Smetonos dvaras

Kauno modernas - provincijoje

Pastatas iš tiesų nebuvo prastas, o buvo tiesiog kitoks – jis buvo Kauno moderno architektūros pirmoji kregždė (ir paskutinė) periferijoje. Jo projektas buvo užsakytas Kaune tuo metu garsėjančiam architektui Feliksui Vizbarui, tad niekas ir nesitikėjo čia išvysti klasikinių dvaro rūmų. Iš pradžių pastatas buvo projektuojamas tik Smetonų porai, bet vėliau, jiems pageidaujant, antras aukštas buvo padalintas mažesnėmis erdvėmis ir faktas tas, kad 1937 metais čia tikrai atostogavo visa Smetonų šeimyna. Tam laikmečiui pastatas buvo įrengtas labai moderniai: buvo vonios, tualetai ir net telefono ryšys. Tiesa, elektros pastate nebuvo, įsivesti ją nuo tuo metu jau elektrifikuotos Ukmergės buvo brangu. Lyg ir  buvo ketinta statyti vėjo malūnus elektrai gaminti, bet tie planai nebuvo įgyvendinti.

Nežiūrint to, čia buvo sėkmingai kuriamas pavyzdinis to meto ūkis. Aplinkui buvo pasodintas sodas, pastatyti modernūs ūkiniai pastatai, veisiami selekciniai gyvuliai. Įdomu tai, kad  dabar į dvarą – muziejų mes, visi svečiai, atvykstame per buvusį ūkio kiemą, todėl ir pastatą pirmiausiai pamatome iš galinės jo pusės. Tuo tarpu Smetonos laikais, svečiai atvykdavo ąžuolų parku ir paežere, tikrai gražiu ir vaizdingu keliu, kuris dabar tiesiog nenaudojamas – per drėgna.

„Taigi, šiandien mes čia turime tris svarbius dalykus. Tai vienintelius Antano Smetonos šeimos namus; Kauno moderno architektūros pastatą periferijoje; vienintelį Lietuvoje išlikusį modernų tarpukario ūkį, kitokį ne daugumoje tuomečių dvarų. Labai tikimės, kad po kurio laiko bus viskas galutinai sutvarkyta ir atgaivinta“, – sako Jurga, apibendrindama pasakojimą apie dvaro atsiradimą.

Tuberkuliozės sanatorija išsaugojo dvarą

Tačiau jau ir dabar yra kuo džiaugtis. Dvaro – muziejaus juostelė perkirpta 2014m., įsisiūbuoja jo veikla, pernai baigtas tvarkyti puikus ąžuolų parkas, supantis dvarą, viename iš buvusių ūkio pastatų įsikūręs viešbutis ir kavinė, sutvarkyti kiti ūkiniai pastatai, gražiai gyvenimą tęsia išlikusi ledainė ir akmeninis garažas, kuriam nebaisios nei kerpės, nei pelėsiai – akmenys atrodo kaip nauji. Pats dvaro pastatas sovietmečiu nebuvo labai suniokotas, mat čia buvo įsikūrusi senatorija, sergantiems tuberkulioze, vėliau – kitos gydymo įstaigos. Pastatai buvo šildomi, aplinka tvarkoma, stogai uždengti. Po 1990m. buvo atvykęs vienas Smetonų anūkų Julius, kuris šį savo palikimą perdavė Ukmergės rajono savivaldybei su sąlyga, kad bus įamžintas senelio atminimas. Netrukus po to buvo rašytas projektas, gautos ES lėšos ir renovuoti du pastatai: pagrindinis ir vienas ūkinis. Šiandien čia vedamos ekskursijos, vyksta įvairios edukcijos, derinant veiklą su Užugirio krašto muziejumi, eksponuojamos kintančios parodos.

Ekskursijose - dėmesys Antano Smetonos asmenybei

Žinoma, daugiausiai dėmesio ekskursijų metų skiriama Prezidento Antano Smetonos asmenybei, ant kurios sovietmečiu buvo išpilta begalė purvo. „Kad pažintume šį žmogų plačiau ir objektyviau visiems ir visada siūlau skaityti Alfonso Eidinto knygą „Antanas SMETONA ir jo aplinka“, išėjusią po 2000-ųjų. Kiek žinau, buvo du leidimai, tiražai išpirkti, bet visada galima rasti bibliotekoje“, – tarsteli Jurga, mums lipant autentiškais laiptais. O jų, pasirodo, galėjo ir nelikti, nes vieniems sovietmečiu jie pernelyg girgždėjo, o kitiems lyg ir vaidenosi, bet naujiems laiptams nupirktą cementą kažkas pavogė ir tokios nuodėmės dėka laiptai liko seni.

Namų erdvėse - parodų ekspozicijos

Autentiškų baldų muziejuje nėra daug, o gražių istorijų – ne viena. Štai darbo erdvėje stovintis stalas galbūt netgi autentiškas, nes yra lygiai toks, koks ilgus metus stovėjo sanatorijoje, po to kažkur dingo, o dar po kurio laiko paskambino gyventojas ir pranešė, kad turi to laikmečio stalą.

 „Tikrai negalime teigti, kad tai Smetonos stalas, bet 99 proc. yra toks įtarimas“,- sako Jurga ir paleidžia Smetonos sakomą kalbą per radiją. Žodžiai sunkiai girdimi, bet tembrą galima girdėti. 

Valgomojo kambaryje irgi „gyvena“ graži krosnies istorija. Rekonstruojant dvarą, jos jau nebuvo ir restauratoriai atsatė ją tokią, kokią galima buvo įsivaizduoti buvus dvare. Tačiau vėliau muziejų pasiekė Smetonos šeimos pietų nuotrauka iš šio kambario ir visi pamatė, kad jame stovėjo tiesiog paprastas „pečius“. „Šiandien buvusį šeimos valgomąjį nutarta paversti ekspozicine erdve, nes turėtume tik kokį nors didelį stalą ir porą etažerių, o dabar čia eksponuojamos parodos tematika susijusios su tarpukariu. Šiuo metu yra pristatoma privataus kolekcininko Romano Senapėdžio kolekcijos dalis. pasakojanti apie dviratį tarpukario Lietuvoje. Labai graži ir vertinga joje nuotraukų kolekcija.  Šiuo metu jau planuojama matininko įrankių paroda, kuriais jis matavo, inventorizavo bei tvarkė ūkį“, – pasakojo muziejininkė.

Namai buvo apstatyti kukliai

Namai buvo apstatyti skoningai, bet kukliai. Smetona ne itin mėgo prabangą, o savo tuo metu jau suaugusiems vaikams priekaištavo, kad jie tapo miesčionimis ir visai nemėgsta kaimo. Jis grasinosi ūkį užrašyti valstybei, kad šioji čia galėtų įkurti Žemės ūkio mokyklą, bet oficialiai to nepadarė. Vaikų kambariukai viršutinėje namo ervėje būdavo beveik tušti. Antras aukštas, apskritai, buvo labai jau privati Smetonų šeimos erdvė. Čia galėjo užeiti tik pono adjutantas ir ponios kambarinė, todėl neišliko iš šių kambarių ir fotografijų, galėjusių padėti kurti muziejų. Svečių kambaryje dažniausiai apsistodavo Smetoną lydėjusi medikė – gailestingoji sesuo Marija Ilgauskienė.  

Ponia Sofija, 11 metų jaunesnė už savo vyrą, garsėjo kaip azartiška lošėja, todėl muziejuje yra kortų kambarys. 

„Tai buvo to laikmečio žmogus, moderni, komunikabili, bendraujanti, jie puikiai papildė vienas kitą“, – sako Jurga, mums apžiūrinėjant ponios batelius, kurie apkeliavo pusę Užugirio moterų. Beje, čia gal metas pasakyti, kad muziejininkės labai ieško metalinės tarpukario lovos, kurią apklojusios šilko patalais, labai praturtintų Smetonos žmonos Sofijos kambarį, o taip pat to meto telefono aparato su vokišku ar lotynišku (ti ne su slavišku) raidynu Prezidento darbo erdvei paįvairinti.

Pirmyn į Smetonines

„Ekskursijos dabar iš tiesų pas mus labai populiarios, ypač tarp mokinių ir sinjorų. Daug kam įdomu pamatyti Smetonos dvarą, kuri, pabrėžiu, taip buvo pradėta vadinti tik sovietmečiu. Iš tiesų, tai yra pirmojo Lietuvos Prezideno Antano Smetonos, daug davusio Lietuvai, vieninteliai šeimos namai. Jais Prezidentas labai džiaugėsi, tačiau, gaila,  labai neilgai – vos trejus metus“, – abibendrino Jurga Gleiznytė, o jos kolegė Daiva Misiukienė suskubo kviesti į tradicines, ir šiemet tikrai įvyksiančias Smetonines dvaro teritorijoje.

„Pirmiausiai mūsų krašto žmonės pamėgo švęsti Prezidento gimtadienį, o dabar sulaukiame svečių jau iš visos Lietuvos. Džiugu, kad žmonės paiso aprangos kodo – apsirengia tarpukario stiliaus rūbais, renkama gražiausia ponia, klausomasi to meto muzikos, vyksta turgeliai, žaidžiami įvairiausi žaidimai ir tai būna tikrai nuostabi į tarpukarį nukelianti diena“, – pasakojo muziejininkė Daiva ir visus  kvietė į šventę rugpjūčio 8-ąją.

Kodėl gi ne? Juk dvarai gyvi tik tuomet, kai juose verda gyvenimas, o gyvenimą gali „virti“ tik žmonės. Nepamirštantys istorijos, norintys žinoti daugiau ir gyventi įdomiau.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR- į mūsų ŠIANDIEN" remia