Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Kretingos dvaro vizitinė kortelė – ŽIEMOS SODAS

Pirmą kartą apsilankę Kretingos muziejuje, įsikūrusiame grafų Tiškevičių rūmuose, spalio pabaigoje (2017m.), mes iki sausio vidurio taip ir nesulaukėme tinkamo oro sugrįžti ir įamžinti dvarą paskendusį sniege – Lietuvoje tarsi amžinas ruduo. Bet pasigrožėti rūmų vidumi ir turtais, su direktore Vida Kanapkiene stabtelint prie įspūdingiausių eksponatų ir prisimenant svarbiausius faktus, niekas nesutrukdė ir per rudenišką vizitą. Juolab, kad išskirtinėje muziejaus vietoje žiemos sode – amžina vasara.

Prieš šešerius metus buvo naujai rekonstruotas ir pritaikytas Kretingos muziejaus etnografijos rinkinių ekspozicijai vandens malūno pastatas. Kretingos dvaro medinis vandens malūnas žinomas nuo XVI a., o akmenų mūro pastatytas 1770-1771 m. Grafas Juozapas Tiškevičius jį rekonstravo, pristatydamas fachverkinį antstatą, ir įrengė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę ir dvaro stalių dirbtuves. Tarpukariu čia veikė grafų aliejaus fabrikas „Oelit“, saldainių dirbtuvė, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“.

Galutinė muziejaus stotelė - rūmai

Kretingos muziejus ne kartą keitė savo buvimo vietą, turtino (o kartais netekdavo) ekspozicijas, bet jo įkurtuvės Tiškevičių dvare 1992m. brėžia turbūt svarbiausią, įdomiausią ir turtingiausią gyvavimo etapą. Dar daugiau gyvybės ir naujovių įnešė nuo 2009 m. įgyvendinamas projektas „Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovacija ir pritaikymas turizmui”, finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų. Šiandieninis rezultatas: renovuoti 5 paminkliniai pastatai, atidarytos 6 naujos ekspozicijos, o dvaro istoriniame parke įrengtos 3 lauko ekspozicijos: dvaro parke – Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu, rūmų kieme – „Atminties takas” bei ūkvedžio namo kieme skulptoriaus Stasio Budrikio (Lenkimų k., Skuodo r.) iš akmens sukurtos skulptūros, įamžinusios muziejui nusipelniusius asmenis. Tad pasivaikščioti įspūdingame rūmų parke daugeliui galbūt net didesnis malonumas nei pačiuose rūmuose. Bet 23 ha plotą užimantis Kretingos dvaro parkas, dažnai pavadinamas Vasaros sodu, kuriam pradžią davė Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio įkurtas didžiulis vaismedžių sodas, būtų visai kita tema. Galbūt vasaros, kai objektyvą labiau norėsis nukreipti į gamtą.

Atgaivintas žiemos sodas

Šiandien, anot direktorės, daugiausiai turistų į muziejų suvilioja iš tiesų įspūdingas žiemos sodas, kuriame dabar dar įkurta ir kavinė, o tuo pačiu dažnai apžiūrimas ir visas muziejus. Verta žinoti, kad oranžeriją pristatė grafas Juozapas Tiškevičius, kai 1875 m. nupirko dvarą ir rekonstravo rūmus. Jau to meto žiemos sode puikavosi vėduoklinės palmės, augo bananmedžiai, kaktusai, apelsinmedžiai, laurai, citrinmedžiai, didžiulė araukarija, o koralais išpuoštomis sienomis raizgėsi vijokliai. Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Vandenyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas. 1912 m. grafas Aleksandras Tiškevičius oranžeriją sumažino, bet buvo prisodinta dar retesnių augalų. Kretingos dvaro Žiemos sodas buvo didžiausias tarp to meto Europos privačiose valdose pastatų oranžerijų.

Deja, nelaimės neaplenkė šio unikalaus grožio kampelio. 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 m. rūmuose įsikūrę raudonarmiečiai sunaikino visus augalus. Pokario metais sodo patalpos buvo paverstos ūkio arklidėmis, sandėliu, mokyklos sporto sale ir šiltnamiu.

Sodo atgimimas prasidėjo1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rūpesčiu, o grafų Tiškevičių rūmuose 1991m. pradėjus kurtis muziejui, darbai pajudėjo dar sparčiau ir dabar viešnagė sode tiesiog pribloškia. Beveik 700 m2 plote auga daugiau kaip 170 rūšių apie 5000 augalų, baseinėliuose nardo žuvys, reziduoja vėžliukų šeimyna ir smalsiai dairosi papūga Barbora. Augalus vardinti beprasmiška – būtina pamatyti.

Centriniuose rūmuose - pažintinės ekspozicijos

Tačiau turistus į muziejų gali vilioti tikrai ne vien žiemos sodas. Centriniuose dvaro rūmuose kažkada puošnumu pasižymėjusios baltoji pokylių, žalioji ir raudonoji salės, trys valgomieji, pora kabinetų ir portretų salė, šiandien ir vėl naujai atgimusios, kiek galima autentiškiau restauruotos ir jose galima aplankyti dvaro istorijos, numizmatikos ir archeologijos ekspozicijas, džiuginančias istorijos mylėtojus.

XIXa. laikrodis - vienas iš įdomesnių eksponatų.

Dekoratyvinė vaza. Kinija, XIXa.

XIXa. altorėlis, galbūt buvęs Kretingos dvaro koplyčioje.

Skulptūra "Dainininkas". Medis, XIXa.

Dvaro istorija

Ypač pagarbiai muziejuje saugomas ir eksponuojamas Juozapo Tiškevičiaus šeimos kultūrinis palikimas, o jis nėra mažas. Kai jau minėta tai šis grafas 1878 m. atidarė ir pirmą Lietuvoje hidroelektrinę, o 1882 m. kartu su kunigaikščiu Bogdanu Oginskiu nutiesė pirmą Lietuvoje telefono liniją Kretinga−Plungė−Rietavas. Tiškevičių šeimos istoriją byloja portretai, fotografijos, asmeniniai dokumentai, laiškai, o kultūrinį palikimą mena valgomojo baldai su giminės herbu „Leliva“. Rūmuose galima pamatyti puikių meno kūrinių: vazų, skulptūrų, paveikslų.

Tiškevičių salėje esantis stalas su kėdėmis nėra komplektas, bet puikiai dera tarpusavyje, o žvilgsnis kliūva už kėdžių drožinių. Iš Palangos dvaro čia atkeliavusios XIXa. kėdės, pažymėtos Tiškevičių diminės herbu "Leliva".

Grafų Chodkevičių salės fragmentas. Chodkevičių giminės herbas - Grifas su kalaviju. Herbą nutapė kretingiškis dailininkas Andrius Miežis. Drobė, akrilas, 2012m.

Tiškevičių epocha Kretingoje

*Apie 1862 m. iš grafo Dmitrijaus Zubovo Kretingos dvarą išsinuomojo Juozapas Tiškevičius, kurį 1875 m. nusipirko ir į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją. Jis iš pagrindų pertvarkė Zubovų statytus Kretingos dvaro rūmus. Prie rūmų pristatė stiklinę oranžeriją – Žiemos sodą.

*1891 m. mirus Juozapui Tiškevičiui Kretingos dvarą paveldėjo jo sūnus Aleksandras Tiškevičius, kuris su šeima jame apsigyveno baigęs karinę tarnybą. Jis puoselėjo tėvo suformuotą dvaro sodybą; rekonstravo per gaisrą nukentėjusią vakarinę dvaro dalį.

*Visi Aleksandro sūnūs buvo apsigyvenę Lenkijoje, todėl jo sūnus Kazimieras Justinas Tiškevičius liko vienintelis teisėtas dvaro savininkas ir paveldėtojas. Įsigijęs agronomo išsilavinimą padėjo tėvui tvarkyti dvaro žemes, atstatė karo metu sunaikintus pastatus, atkūrė žiemos ir vasaros sodus.

*1940 m. liepos mėn. okupacinė Rusijos pasienio kariuomenė iškeldino grafų Tiškevičių šeimą iš dvaro. Pastate apgyvendinti kareiviai, dvaro žiemos sodas buvo sunaikintas, jo vietoje įkurta valgykla, meno vertybės taip pat nesaugotos. 1941 m. praėjus Antrojo pasaulinio karofrontui Aleksandras Tiškevičius grįžo į Kretingą, po kurio laiko jam pavyko atgauti savo dvarą.

Archeologija ir numizmatika

Archeologijos ekspozicijoje eksponuojama Vakarų Lietuvos pajūrio regione gyvenusių žmonių kultūra nuo seniausių laikų iki XIII a. Verta atkreipti dėmesį gintaro dirbinių komplektus iš Palangos ir Šventosios gyvenviečių, pasigrožėti ir kuršių diduomenės papuošalais išsiskiriančiais dydžiu, iš brangiojo metalo kalstytomis apkalomis, kai kurie pagaminti iš sidabro lydinių, o išskirtiniais atvejais – dekoruoti auksu. Aktyvius mainus liudija sudedamos svarstyklės, svareliai.

Muziejaus numizmatikos rinkinyje saugomi 9 sidabrinių monetų lobiai. Juose yra 2 862 monetos, kaldintos Vilniuje, Stokholme, Karaliaučiuje, Rygoje, Krokuvoje, Torunėje, Gdanske, Briuselyje ir kituose miestuose. Ekspozicijoje eksponuojama dalis lobiuose esančių skirtingų nominalų monetų, kurios chronologiškai nubrėžia XVI a. pirmojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje Lietuvos teritorijoje buvusią pinigų rinką ir parodo Lietuvos, kaip valstybės, politinį bei ekonominį vystymąsi, jos vietą Europoje.

"Saulės ratu"

„Mūsų muziejus pagrįstai gali didžiuotis puikia etnografine ekspozicja „Saulės ratu“. Žmonės nuo seniausių laikų gyveno sąlytyje su gamta, paisė ritmo su saule, todėl ekspozicijoje „Saulės ratu“ ir norime parodyti žemę mylinčius ir garbinančius protėvius, jų darbus ir gyvenimą kalendorinių švenčių cikle,“ – sakė direktorė Vida Kanapkienė, dairantis po tikrai išmoningai ir nenuobodžiai pateiktą ekspozicją.

Keliaudami metų laikais, lankytojai gali susipažinti su protėvių svarbiausiais darbais, darbo įrankiais, inventoriumi, namų apyvokos reikmenimis, kalendorinėmis šventėmis bei tradicijomis. Ekspozicijos kulminacija itin meniškai pateikta „Gyvename šviesos ir užgimimo laukimu“ tema.

„Žiema, trumpos dienos, ilgiausios naktys… Pažvelgę į balanas žibinčiuose, susimąstykime, kaip tokiu tamsiu laiku jautėsi mūsų protėviai. Kodėl meistrai meistreliai drožė šventųjų skulptūras, o kalviai kalė meniškus kryžius? Gal ši vieta paskatins susikaupti, pagalvoti, kaip šiandien gyvename mes“, – klausė direktorė.

Ekspozicijos struktūrą sudaro 5 temos: „Budinam žemelę“, „Pavasario ir vasaros džiaugsmai ir rūpesčiai“, „Rudens gėrybės“, „Linelis dengia, linelis rengia, linelis vestuves kelia“, „Gyvename šviesos ir užgimimo laukimu“. Mūsų senolių darbus, šventes, papročius globoja ir gyvenimo keliu - „Saulės ratu“ - veda šventųj.ų skulptūros: Šv. Izidorius, Šv. Jurgis, Šv. Antanas, Šv. Ona, Šv. Mergelė Marija

Ūkvedžio namas – neįminta mįslė

Vienas įdomiausių statinių dvare – Ūkvedžio namas pastatytas XVIII a. paskutiniame ketvirtyje. Jis buvo skirtas aukštesnę padėtį užimantiems iš bajorų ir miestiečių luomo kilusiems tarnautojams apgyvendinti, o 1838 m. pastatas rekonstruotas ir pritaikytas laikinai dvaro savininkų rezidencijai. Spėjama, kad per šią rekonstrukciją, t.y. dar Zubovų laikais, name ir buvo įrengta nedidelė puošni salė su sienine tapyba, kurią dekoravo dailininkas profesionalas. Išties stebina tai, kad vadinamojo ūkvedžio namo interjero puošyba yra prabangesnė nei Tiškevičių dvaro. Specialistų teigimu, freskos sukurtos XIX a. 4 dešimtmetyje pagal brito Roberto Adamo išpopuliarintą stilistiką. Lubų ornamentikoje matomi antikos ir Pompėjos motyvai, piešiniu stengtasi sukurti lipdinių iluziją, sienų dekoras – trafaretinė tapyba. Tai tikrai namas su mįsle. Mat motyvai, kodėl ūkvedžio kambariai galėjo būti dekoruoti puošniomis freskomis, kai net rūmuose to nebuvo, matyt, taip ir liks spėlionių objektu: gal šiame pastate laikinai gyveno rūmų statybas tuomet dar tik planavę kilmingieji Tiškevičiai, o gal čia buvusi laikinoji jų koplyčia. Ne visų dvarų rūmuose rasi tokių puošybos elementų, o čia – tik ūkvedžio namas. Beje, sienų ornamentiką restauratoriai aptiko tik nugramdę penkis dažų sluoksnius, o atkūrė ją naudodami itališką technologiją: greta autentiškų piešinių trūkstami segmentai buvo ne perpiešiami, o ištaškuojami taškiukas prie taškiuko. Begalinė restauratorių kantrybė padarė stebuklą.

„Įdomu ir tai, jog ant lubų išpieštose rozetėse kadaise buvę ant pergamento ištapyti moterų veidai. Jie išsaugoti tiesiog neįtikėtinu būdu: supjaustant lubas, o tie fragmentai su dekoru buvo saugomi Kretingos muziejuje kelis dešimtmečius, kol dabar grįžo į ūkvedžio namą“, – džiaugėsi direktorė.

Ūkvedžio namo rūsyje, t. y. buvusiame pirmajame aukšte, trijose patalpose išlikusi XIX a. 4-ojo dešimtmečio augalinių ir geometrinių ornamentų sienų ir lubų tapyba. Autorius nežinomas, tačiau tai turėjo būti profesionalas, gerai susipažinęs su XVIII a. pab. – XIX a. vidurio Europos, ypač Anglijos, vėlyvojo klasicizmo interjerų dekoravimo principais. Manoma, kad ūkvedžio namo sienas tapė tas pats dailininkas, kuris dekoravo Tiškevičių rūmų koplyčią.

Rasa KUNCAITĖ

Liudo MASIO nuotraukos

Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.

PORCELIANAS: neblėstanti baltojo aukso šlovė

Meiseno manufaktūros gaminiai XIXa. Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.

Rubrika „Indai“, manome, tikrai yra nusipelniusi temos apie porcelianą, ypač dabar - prieš Kalėdas. Ir netgi ne vieno rašinio. Juk jau kelis šimtmečius gražiausi stalo indai gaminami būtent iš jo, o kur dar pačios subtiliausios interjero dekoro detalės... Ne veltui ši ypatinga medžiaga yra praminta baltuoju auksu ir net šiais laikais neturi sau lygių. Porcelianas - tai plona, lengva, grakšti, bet tvirta medžiaga, savo išvaizda primenanti jūros kriauklę. Itališkai „porcella“ ir reiškia „kriauklė“.

Porceliano gimtinė - Kinija

Pirmąjį porcelianinį indą – vazelę – į Europą iš porceliano tėvynės Kinijos 1295 m. Šilko keliu atgabeno Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas. Šiuo metu ji saugoma Šv. Morkaus katedros lobyne Venecijoje.

Per ilgus šimtmečius iš Kinijos porcelianas paplito po visą pasaulį, bet ši kelionė nebuvo labai greita ir lengva – visi saugojo porceliano gamybos technologiją. Šalis, išradusi popierių, šilką, paraką, suklestėjo valdant Mingų dinastijai (1368-1644), o porcelianas tapo svarbiausia jos eksporto preke. Dėl tikslios porceliano išradimo datos nėra sutarta, bet manoma, jog tai įvyko valdant Šangų dinastijai 1600-1045 m. pr. Kr. arba netgi IV mūsų eros amžiuje.

Už porceliano gamybos technologiją ar šios medžiagos sudėties išdavystę, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, grėsė žiauri mirties bausmė. Mat jei tik kildavo menkiausias įtarimas, kad meistras gali ją išduoti, jis būdavo gyvas sudeginamas degimo krosnyje.

Vis dėlto XV a. kietasis porcelianas jau pradėtas gaminti Korėjoje, o XVII a. – ir Japonijoje tų pačių korėjiečių. Į Europą iš Kinijos bei Japonijos gabentas porcelianas turėjo didžiulę paklausą, europiečiams darė neišdildomą įspūdį, taigi buvo ir labai brangus. Todėl to meto aristokratų šeimos, įdarbinusios gabiausius alchemikus,atkakliai bandė įminti baltojo aukso paslaptį. Deja, iki pat 1708 m. tai niekam nepavyko. Nei italams, pirmiesiems į Europą atsigabenusiems porceliano dirbinių, nei prancūzams, slapčia siuntusiems į Kiniją vienuolius jėzuitus sužinoti jo gamybos paslapčių, nei nagingiesiems Anglijos meistrams. Pavyzdžiui, itališkas porcelianas, gamintas XVI a. Florencijoje ir pavadintas „Mediči“, vis dėlto buvo labiau panašus į matinį stiklą nei į geidžiamą baltą medžiagą.

Augusto II Stipriojo indėlis į porceliano išradimą

Turbūt mažai kas žino, kad didžiausių nuopelnų Europos porceliano istorijoje yra pelnęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II, pramintas Stipriuoju (1670-1733). Pasirodo, kunigaikštis buvo tikras porceliano gerbėjas, už 151 porcelianinę vazą Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui nepagailėjęs 600 dragūnų pulko. Tačiau šiuo atveju nieko labai keisto nėra: tuo metu už vieną vazą buvo galima gauti arklį ir keturis vyrus.

Kalbant apie Augusto II Stipriojo indėlį į porceliano gamybos istoriją nutiko štai kas. Nežinia, iš kur, bet Augusto II Stipriojo ausis pasiekė žinia apie aštuoniolikmetį vaikiną Johaną Fridrichą Betgerį (Johan Friedrich Böttger) (1682 – 1719) , kuris esą labai gabus alchemikas, bandantis iš paprastųjų metalų išgauti auksą. Karalius sumetė, kad jis galėtų pasidarbuoti ir prie porceliano technologijos kūrimo, tad be jokių skrupulų niekuo nenusikaltusį vaikiną suėmė. Laikomas belaisviu Meiseno Albrechtsburgo pilyje, viskuo aprūpintas J. F. Betgeris buvo verčiamas ieškoti baltojo aukso formulės. Alchemikas dirbo kartu su garsiu matematiku bei fiziku Erenfrydu Valteriu vonTširnhausu (Ehrenfried Waltervon Tchirnhaus) (1651-1708). Pastarasis jau 20 metų bandė įminti porceliano paslaptį, sukūrė ne vieną jo receptą, tačiau mirė, likus vos metams iki tikrosios formulės atradimo. Bandant surasti porceliano formulę, meistrams ir jų pagalbininkams buvo leidžiama dalyvauti tik viename ieškojimo etape, siekiant visą darbo eigą išlaikyti paslaptyje. Po daugybės bandymų J. F. Betgeriui pavyko pirmiausia sukurti raudoną, kietą medžiagą, kurią jis pavadino raudonuoju porcelianu. Iš šios medžiagos pagamintų indų dizainas atrodė kaip kinų metalinių indų.

Pirmuosius J. F. Böttger raudonojo porceliano kūrinius galite išvysti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.

Meiseno porceliano manufaktūra veikia iki šiol

Tačiau neilgai trukus J. F. Betgeriui pavyko išgauti ir baltąjį porcelianą. 1710 m. Albrechtsburgo pilyje atsidarė pirmoji Europoje porceliano manufaktūra, pasaulyje žinoma Meiseno pavadinimu ir veikianti iki šiol. Joje pagaliau buvo pradėti gaminti puodeliai su ąsele, nes europiečiams atrodė nepatogu arbatą gerti iš kinams priimtos formos indų. Augustas II Stiprusis akylai saugojo porceliano paslaptį, todėl meistrams neleido niekur keliauti. Pasklidus gandams, jog J. F. Betgeris norįs išvykti į Prūsiją, jį netgi pasodino į kalėjimą. Ten garsusis alchemikas bei porceliano išradėjas susirgo ir mirė. Tačiau savo išrastos technologijos meistras į kapus nenusinešė, o jo padėjėjams, tikėtina, vis dėlto pavyko pasprukti, nes netrukus visoje Europoje pradėjo plisti porceliano gamyba.

Senųjų Meiseno porceliano darbų ženklai nuo 1720 m. iki 1934 m.

Meiseno porceliano gamykla pradėjo Europos porceliano istoriją ir jos senieji gaminiai šiandien turi didelę vertę.

Pasklidusi porceliano gamybos paslaptis

Porceliano gamybos manufaktūros buvo steigiamos bene visur: Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje, Anglijoje, Danijoje. 1770 m. Europoje jų jau veikė daugiau kaip 20. Meiseno gamykla gamino tuo metu kokybiškiausią Europoje porcelianą. Šios manufaktūros ženklas – du mėlynos spalvos sukryžiuoti kardai. Pamažu įvairiose vietovėse išsikristalizavo savitos porceliano gaminimo tradicijos, dekoro bei formų ypatumai. Porceliano gaminiai atspindėjo Vakarų Europos meno stilius: baroką, klasicizmą, ampyrą, secesiją. Prabangiems, puošniems, elegantiškiems indams abejingų praktiškai nebuvo. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje irgi buvo bandyta gaminti porcelianinius dirbinius, tačiau jie buvo storų sienelių, netvirti, todėl neprilygo Vakarų Europoje sukurtiems gaminiams. Šiais laikais Lietuvoje pirmasis tikrasis porcelianas pradėtas gaminti palyginti labai vėlai. Kaune įsikūrusi gamykla „Jiesia“ tik 1974 m. pasirašė sutartį su Sank Peterburgo M. Lomonosovo porceliano fabriku dėl porceliano technologijos perdavimo, o1981 m. pradėta masinė kaulinio porceliano gamyba.

Prancūzai didžiuojasi savo Sevro porcelianu.

Firminis Sankt Peterburgo M. Lomonosovo porceliano fabriko servizo dekoras.

Devintajame dešimtmetyje gamintas "Jiesios" fabriko servizas žmonių buvo vadinams "madonomis" ir buvo didžiausias deficitas.

Prieš perkant porceliano indus

Šiuo metu visi galime leisti sau prabangą gerti rytinę kavą ar arbatą iš porcelianinio puodelio. Galima įsigyti įvairaus dizaino porcelianinių indų, gaminamos puikios senovinių porceliano indų kopijos, o šiuolaikiniai dailininkai nepaliauja eksperimentuoti, kurdami naujas formas bei dekorą.

Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis porceliano indus? Pirmiausia reikėtų žinoti, jog porcelianas yra skirstomas į minkštąjį, kietąjį bei kaulinį.

Kietasis porcelianas – tai XVIII a. Europoje pradėta gaminti medžiaga, kurios sudėtyje yra 50 proc. kaolino, 25 proc. kvarco ir 25 proc. lauko špato. Šis porcelianas yra stiprus, atsparus temperatūrų pokyčiams bei skambus.

Minkštasis porcelianas mažiau permatomas, blizgus. Degamas žemesnėje temperatūroje. Labiau tinkamas dekoratyvinių kūrinių gamybai.

Kaulinį porcelianą, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 25 proc. gyvūnų kaulų pelenų, Anglijoje 1748 m. išrado Tomas Fraje (Thomas Frye). Ši porceliano rūšis yra pati brangiausia.

Renkantis porcelianą pravartu pasidomėti skirtingų gamintojų siūloma produkcija. Visada pravartu indą kilstelėti ir pažvelgi, ką byloja jo dugnas. Mat ten turi būti atitinkamas logotipas, nes kiekviena firma ar menininkas turi savo vardo ženklą. Ant dugno taip pat yra ir kitokios informacijos. Europoje kaulinis porcelianas paprastai žymimas žodžiais „Porcellae” arba „Fine Bone China“ ar „Bone China“. Tai jokiais būdais nereiškia, jog porcelianas pagamintas Kinijoje. Tai – tarptautinis pavadinimas, bylojantis, kad pirmoji porceliano gimtinė yra Kinija. Šis žymėjimas reiškia „plonasis kaulinis porcelianas“ arba „kaulinis porcelianas“. Šio porceliano išskirtinė savybė – plonumas, tad iškėlus tokį indą prieš šviesą, jis persišviečia ir galima pamatyti savo pirštų šešėlį. Tačiau nors ir labai plonas, jis vis tiek nepraranda savo tvirtumo. Žinoma,perkant porcelianą, reikia būti pasirengus sumokėti nemažus pinigus, mat kokybiškas porcelianas ir šiais laikais yra vertinamas bei brangus. Be to, jis turi išliekamąją vertę ir yra perduodamas iš kartos į kartą.

Įdomu

*Porcelianas turi atmintį, dar neišdegtą dirbinį netgi labai mažai sugadinus, neverta taisyti, retušuoti, kadangi menkiausias brokas išryškėtų degimo metu.

*Degant porcelianas susitraukia apie 17 proc. ir yra linkęs deformuotis. Todėl darbas su juo reikalauja ypatingo meistro dėmesio, kompetencijos bei meistriškumo.

*Išdegus porcelianą pirmuoju degimu, gaunamas vadinamasis biskvitas. Tuomet jis dekoruojamas ir glazūruojamas.

*Ant porcelianinio gaminio dugnelioyra ženklas, rodantis gaminio kokybę bei gamintoją. Ši informacija ypač aktuali, perkant antikvarinius gaminius.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Kituose straipsniuose skaitykite apie žymiausius Europos porceliano fabrikus, jų stilistiką, logotipus, autentiškumą.

Šapokos istorija – ranka keturiuose sąsiuviniuose

Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijos vinjetės kopija.

Kada jei ne ne Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, aš galėčiau prisiminti savo močiutę ir vieną epizodą iš jos gyvenimo…Geresnės progos nerasi.
Mano mamos Danutės mama – močiutė Ona Gustienė buvo pradinių klasių mokytoja, Kauno „Saulės“ mokytojų seminariją baigusi 1928 m. Už senelio Vinco Gusto, vėliau ilgai dirbusio banko valdytoju Prienuose ji ištekėjo dar po metų. Taigi gražiausias jų laikas buvo iki karo, o po jo buvo galima džiaugtis bent tuo, kad gyvenimas nenubloškė kur į Sibiro platybes – abu seneliai liko savo darbuose.

Apie laisvą Lietuvą šeimoje garsiai kalbama nebuvo, bet, matyt, niekas naujais laikais mūsų šeimoje labai nesidžiaugė, ir maždaug apie 1974 – uosius močiutė ėmėsi vieno didžiulio darbo. Man buvo šešeri, tad aš visą šią istoriją sužinojau jau kur kas vėliau.

Motyvų nežinau ir jau neturiu pas ką paklausti, bet greičiausiai mano močiutė nusprendė, kad jos dukrai ir anūkei tiesiog privalu turėti SAVO Šapokos istoriją.

Kaip žinome, draudžiamą knygą, kurios nenueisi ir nenusipirksi, maža to, ir paskaityti nelabai kur gausi. Ji, matyt, norėjo, kad mes žinotume daugiau nei žinome, ypač aš, nes nebuvo galima nė įtarti, kad kažkada viskas pasikeis ir Lietuva taps laisva.

Knygą turėjo močiutės kitos dukros, nutekėjusios į Vilnių, mano tetos Onytės Mikšienės, uošvis Jonas Mikšys, palikęs vėliau ją savo sūnui Vytautui. Kaip sužinojau irgi vėliau, tai toji knyga dar buvo ir su paties Aleksandro Stulginskio autografu. Taigi dvigubai vertinga.

Močiutės laukė didelis darbas – juk knyga beveik 700 puslapių, bet ji labai mėgo rašyti. Dalį jos ji perrašė savo dukros namuose Vilniuje, po to gavo leidimą išsivežti ir į Prienus – knyga buvo branginama ir saugoma kaip akies vyzdis. Šiandien niekas jau neprisimena, kiek laiko močiutė ją perrašinėjo, bet visa Šapokos istorija sugulė į keturis storus mokyklinius sąsiuvinius langeliais, eilutė į eilutę smulkiausiu ir labai dailiu močiutės braižu. Kad mes tai turime, aš sužinojau tik vyresnėse klasėse ir ne kartą tuos sąsiuvinius sklaidžiau ir skaičiau.

Močiutė mirė tiesiog naujo knygos leidimo išvakarėse 1989m. rudenį, o gal mes tiesiog nesusekėme jos išleidimo. Nesulaukė ji ir Kovo – 11 – osios, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo dienos. Būtų labai džiaugusis.

Šianden aš turiu ir Šapokos istorijos knygą, išleistą 1990 m., kurią man padovanojo mama, ir keturis močiutės ranka prirašytus sąsiuvinius, ir šią gražią istoriją širdyje. Turiu daug ir paliksiu tai savo vaikams. Šiandien jiems tai nėra didelė vertybė, kaip kažkada ir man, bet metai bėga ir mes anksčiau ar vėliau suvokiame, kokiais turtingais mus kartais padaro prosenelių kartos.

Ona Benderytė ir Vincas Gustas susituokė 1929m. liepos 6d. (Prasmingas sutapimas? red. past.) Vytauto bažnyčioje Kaune.

Močiutė Ona Gustienė su kolegėmis išėjimo į pensiją dieną 1968 m. Prienų I-oje vidurinėje mokykloje.

Rasa KAVALIAUSKAITĖ – LAURINAVIČIENĖ. Kaunas Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Iš istorijos žinyno

*„Lietuvos istorijos“, kur kas plačiau žmonių žinomos kaip A.Šapokos istorija, pirmasis leidimas 1936 m. išėjo 17500 egzempliorių tiražu.

* 13 500 buvo atspausdinti ant prastesnio popieriaus ir atiteko kaip priedas žurnalo „Trimitas“ prenumeratoriams, o 3 500 buvo atspausti ant geresnio ir platinami kitais būdais. 50 numeruotų, atspausdintų ant kreidinio popieriaus egzempliorių jau iš karto tapo kolekcine vertybe.

*Tiražas tiems laikams buvo didžiulis – tokiu leisdavo tik maldaknyges. Verta žinoti, kad knyga buvo parengta kaip vadovėlis ir tuo pačiu kaip knyga plačiam skaitytojų ratui. Gana sudėtinga sukurti tokį dvigubos paskirties leidinį, bet šalies istorijos žinių labai reikėjo ir tuomet tikėta, kad tai tėra darbų pradžia. Nežinota, kad kitos Lietuvos istorijos knygos nebus dar labai ilgai.

*Tik 1989 m. net po 53 metų (ir kelių leidimų išeivijoje) Lietuvoje vėl išleista A.Šapokos „Lietuvos istorija“. Tąsyk 100 000 egzempliorių tiražu, o po metų 155 000 tiražu išėjo pakartotinis leidimas.

*Adolfas Šapoka buvo vienas iš kelių istorikų, parašiusių straipsnius apie įvairius Lietuvos gyvenimo laikotarpius, tačiau būtent jis juos redagavo ir sudėliojo į nuoseklią knygą bei prisiėmė atsakomybę už galutinį rezultatą. Jį, beje, gausiai kritikuoti pradėta dar spausdinimo laikotarpiu, teko net įklijuoti papildomą lapą.

*Jei ne okupacija ir knygos draudimas, trukęs kelis dešimtmečius, tai jos reikšmė istorijos mokslui ir visuomenei tikriausiai būtų buvusi ne tokia didelė. Tačiau likusiems tėvynės žemėje ji buvo tikras laisvės ir nepriklausomybės simbolis.

*Adolfas Šapoka, studijavo istoriją Lietuvoje (studijas baigė 1929 metais), tarnavo kariuomenėje, o vėliau stažavosi Prahoje bei Stokholme. 1932–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete Istorijos katedros dėstytoju.

*Sovietai ir karas A.Šapokos karjerą pasuko visai kita linkme, universitete jis dirbti negalėjo, šeimą teko išlaikyti žmonai, kuri turėjo privatų stomatologijos kabinetą Kaune. Karui baigiantis, visa šeima pasitraukė į Vakarus. Augsburgo stovykloje Vokietijoje Šapokai teko mokytojauti, paskui dirbti pieštukų fabrike, o 1948 m. šeima atvyko į Kanadą. Ten istorikas dirbo vielos ir kailių fabrikuose, o laisvalaikį skyrė švietėjiškai veiklai, 1949–1961 m. redagavo katalikų savaitraštį „Tėviškės žiburiai“. Taip pat jis bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Pasirašinėjo Stanio, Mikulėno, Grybo ir kitais slapyvardžiais.

*Mirė 1961 m., tebūdamas 55 m. amžiaus, o išeivijos spauda su pasididžiavimu rašė kaip iškilmingai jis buvo išlydėtas. Per pamaldas Prisikėlimo bažnyčioje Toronte dalyvavo apie 800 asmenų, į kapines lydėjo 104 automobiliai, o karstą pridengė daugiau kaip šimtas vainikų.

Už medalio pinigus – į „Metropolį“!

Važiuodama pro Uteną, dažnai užsuku į Stoties gatvelę. Jaukus geltonai dažytas namukas su ūkiniu pastatu, kažkodėl vadintu „sarajumi”, ir išpuoselėtu sodu – mano vaikystės rojus.

Senelio Jono Tidikio, anot muziejininkų, stambaus Utenos pramonininko, 1933 m. pastatytame name valandas skambiai mušė prancūziškas laikrodis “Gustav Becker”. Valgomąjį puošė filodendras, puikus riešutmedžio bufetas ir austriškais vadinti baldai – šešiakampis staliukas bei kėdės lenktais atlošais su reljefinėmis rožėmis puošta sėdimąja dalimi. Labai panašūs į “VŽ” žurnale aprašytus Vienos dizainerio Michaelio Thoneto baldus.

Spintoje dvelkė pudra, šiugždėjo suknelės iš šilko, taftos, krepdešino, „biseriukais” žiburiavo smetoniškos skrybėlaitės. Elegantiškoji mano močiutė Elžbieta Tidikienė buvo Utenos siuvėja – modistė. Skrybėlaitės, tiulio pirštinaitės, zomšos aukštakulniai, kailiai, “ridikiuliai” – baisiai tiko žaisti su draugėmis „ponias”. Kiek „nužaista” karolių, segių, sidabrinių litų, net prabangus kryžius su granato akmenukais, – verčiau neprisiminti.

Atgavus Nepriklausomybę aptikau senelio archyvą: firminius vokus, atvirlaiškius, katalogus, žemės dokumentus. Auksinių rankų J.Tidikis 1937 m. buvo Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyriaus valdybos pirmininkas. Turėjo medienos įmonę „Medžių prekyba, lentpjūvė ir dėžių D-vė „Giria“ bei „Mechanišką mašinų dirbtuvę“ šalia Utenos malūno. Gamino vandens turbinas, remontavo žemės ūkio techniką. Vertintas kaip malūnų inžinierius.

Karo metų kortelės su svastika įsigyti metalui.

Mechaninės dirbtuvės firminis vokas ir atvirlaiškiai.

Jono Tidikio išradimas – automatinė kruopų skaldytuvė. (1936 m.)

Utenos pramonininkai Elžbieta ir Jonas Tidikiai sužadėtuvių dieną. (1925 m.) (antroje nuotraukoje prie įžangos).

Mano močiutė Elžbieta Vaškelytė - Tidikienė ir mamytė danutė Tidikytė - Žigienė (1943, Utena) (pirmoje nuotraukoje prie įžangos).

Senelis padarė ir respublikinės reikšmės atradimą: sukonstravo automatinę kruopų skaldytuvę. Per valandą 65 kg svėręs automatas, naudojęs 1,8 kw elektros, pagamindavo 250 kg smulkių kruopų. Ir dabar miežinės kruopos skaldomos J.Tidikio išrastu principu. Kruopinė 1936 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune pelnė sidabro medalį ir premiją. Tačiau net paties Prezidento A.Smetonos pasveikintam išradėjui medalio neįteikė. Dėl valstybės taupymo politikos jį siūlyta nusipirkti už 30 Lt. Senelis įsižeidė ir nutarė tuos pinigus verčiau išleisti „Metropolyje“.

Į laikinąją sostinę Kauną senelis traukdavo su kolegomis verslininkais. Išliko valstybės teatro repertuaro programėlės, išmargintos reklamomis: „Kipro Petrausko muilas“, radijo aparatas „Telefunken“, kojinės „Coty“, balinantis kremas „Metamorfoza“… Močiutė nemėgo senelio „gastrolių“, nes Kaune prieškariu veikė ne tik teatrai, bet ir linksmybės namai. Bus ką nugirdusi vyrams lošiant preferansą, nes piktokai patraukdavo senelį per dantį.

Apie Kauną ir „ponišką virtuvę“ E.Tidikienė atsiliepdavo skeptiškai. Restorane namų šeimininkę iš provincijos apstulbino kainos, tad ji ryžosi užsisakyti pigesnį „musą“. Kelneriui atnešus patiekalą, močiutė sunkiai slėpė pasipiktinimą: „musas“, jos žodžiais, buvę šaltos manų košės putėsiai, užpilti mėlynių sunka.

Sovietams okupavus Lietuvą, senelio įmonės nacionalizuotos. Prasidėjus karui – grąžintos. Dirbtuvėje teko taisyti vokišką karinę techniką, motociklus. Metalą įsigydavo su specialiomis, svastika ženklintomis kortelėmis. Po karo grėsė tremtis. Išgelbėjo J.Tidikio autoritetas, o gal pomėgis „žmonėtis“. Prietemoje per sodą paslapčia atslinkęs pažįstamas paragino tučtuojau dingti, – šeima pirmuoju numeriu įrašyta ištremti. Senelį ištiko šokas – naujai valdžiai nenusidėjęs, dusyk nacionalizuotas, kokio bieso bėgti, už ką? Bet energingoji močiutė „užstruzdino“, ir jie paliko Uteną. Tik po Stalino mirties grįžo namo. Įmonių įranga pražuvo.

Prie tarybinės valdžios senelis ne kartą pasižymėjo kaip racionalizatorius. Jų dukra Danutė Tidikytė – Žigienė, mano mamytė, baigė prestižinę Vilniaus akušerių mokyklą ir padėjo ateiti į pasaulį ne vienai gyvybei. Sūnus Rimantas Tidikis tapo pedagogikos mokslų profesoriumi, etikos vadovėlių autoriumi.

Vesdama anūkes Birutės gatve maudytis į Vyžuonaičio ežerą, močiutė Elžbieta mostelėdavo į „Mechaniškos dirbtuvės“ liekanas ir tardavo: „Jei ne tie prakeikti sovietai, būč važinėjus limuzinu…“

Gertrūda Žigaitė - Rinkūnienė Nuotraukos iš asmeninio archyvo

ReLight: kitokie šviestuvai – kitokiems namams

Pirmą kartą šiuos šviestuvus pamačiau vienoje sendaikčių mugėje ir ne iš karto supratau, ką matau. Jie švietė, blizgėjo, intrigavo, tarsi skleidė praeities šešėlį, bet kartu buvo modernūs ir keisti, tad suprasti jų „mįslingą prigimtį“ buvo sudėtinga. Bet įstrigo atmintin ir jau gerokai po mugės teko susirasti skrajutę su užrašu „ReLight.handmade“ ( antrinio dizaino šviestuvai) ir viską išsiaiškinti iš pirmų lūpų.

Štai ką galima padaryti iš seno siurblio "Saturnas" ir nusibodusio virdulio.

Planavo restauruoti baldus - pradėjo kurti šviestuvus

Idėjos autorius ir šviestuvų kūrėjas – Kauno rajone gyvenantis Evaldas šiuo metu išgyvena džiugų kūrybos ir saviraiškos periodą, nes jo kuriami šviestuvai sulaukia vis didesnio susidomėjimo ir pirkėjų iš įvairiausių pasaulio šalių. Evaldas netgi įsigijo žemėlapį ir pradėjo žymėti, kur iškeliauja jo kūriniai. Šiuo metu jau pažymėta 17 šalių, iš kurių egzotiškiausios – Singapūras ir Monakas.

O viskas prasidėjo net ne nuo šviestuvų, o nuo minties restauruoti seną svetainės komplektą, greičiausiai tą mums gerai žinomą 70-ųjų atstovą, dabar atstovaujantį vis labiau populiarėjančiam mid-century modern stiliui. Dar nepradėjęs tos planuotos restauracijos, Evaldas netikėtai pagalvojo, kad prie tokių baldų puikiai tiktų trikojis šviestuvas iš seno niveliavimo aparato stovo ir motociklo lempos. Taip pirmas šviestuvas ir atsirado, o po to labai greitai – ir antras. Baldams restauruoti laiko tiesiog neliko, o Evaldui pradėjo patikti laisvalaikis kuriant šviestuvus, santykis su senais daiktais, savirealizacijos procesas, ypač kai jo kūriniai sulaukė kitų žmonių susidomėjimo.

Šiandien Evaldo kuriami šviestuvai turi ir savo pavadinimus. Dažniausiai juos padiktuoja daiktai, iš kurių jie buvo sukurti.

Buvimas emigracijoje išplėtė akiratį

Taip spontaniškai, visiškai nieko nekopijuojant ir iš anksto labai neplanuojant, pradėjo atsirasti patys keisčiausi, gana techniški, bet kartu ir pakankamai meniški šviestuvai iš pačių netikėčiausių, dažniausiai jau atgyvenusių savo pirmą gyvenimą daiktų, prietaisų, mechanizmų. Tai tarsi papildė ir praplėtė Evaldo pomėgį kolekcionuoti senovinę techniką, įvairius matavimo prietaisus, tokius kaip voltmetrai, amperimetrai, įdomesnius antikvarinius ar urbanistinio stiliaus vintažinius daiktus. Prie šio pomėgio, prisipažino, prisidėjo ir keli metai emigracijoje, nes būtent dirbdamas Anglijoje ir Nyderlanduose susipažino su industriniu stiliumi, labiau susivokė meno pasaulyje, ėmė kitaip žiūrėti į interjerų kūrimo galimybės – bendrai praplėtė akiratį.

Šiandien Evaldui būtų sunku ir išvardinti iš ko gaminami jos šviestuvai, nes iš ko tik negaminami. Na, pavyzdžiui, kad ir iš senos druskinės, sviestamušės, bronzinio pipirų malūnėlio, medinės bičių šėryklos ir daugybės kitų daiktų daiktelių, papildomai juos dekoruojant įvairiomis detalėmis.

Pradėdamas kurti naują šviestuvą, Evaldas dažnai ir pats neįsivaizduoja galutinio jo vaizdo. Viena prie kitos limpa netikėčiausios detalės, į vieną susilieja skirtingų laikmečių daiktai ir tik užžiebęs savo naują kūrinį, jis pamato tą galutinį rezultatą, kuris arba lieka galutiniu, arba kartais būna šiek tiek patobulintas. Šviestuvų kūrybos procese įvyksta pati naudingiausia sintezė: pagal savo paskirtį jau nebenaudojami daiktai tampa įdomios ir originalios idėjos dalimi.

Dėl savo pomėgio įgijo antrą specialybę

Šiandien Evaldas džiaugiasi jo kuriamų daiktų grožiu, nauda ir visai neketina sustoti. Juo labiau, kad reikalai gerokai įsibėgėja, jo šviestuvai įgauna paklausą. Tačiau jiems kurti reikia ir laiko, todėl jis atsisakė socialinio darbuotojo darbo ir bandys skirti daugiau laiko šviestuvų kūrybai. Gilindamas savo žinias ir norėdamas būti užtikrintas dėl savo gaminių įgijo elektriko specialybę. Dabar kurdamas šviestuvus žino, jog elektros instaliacija jo šviestuve saugi. Tačiau reikia neužmiršti, kad daugumos šviestuvų dekoravimui naudojamos smulkios detalės, todėl reikia pasaugoti nuo mažamečių vaikų.

Kūryboje - tvaraus naudojimo pincipas

Šiandien Evaldas jau yra pagaminęs 108 šviestuvus. Nors to tikrai nebuvo planavęs, dabar mano, kad tai galėtų būti viena iš pagrindinių gyvenimo veiklų. Prie šviestuvo dirba kelias dienas, jei tik turi pakankamai detalių, tačiau kartais nutinka taip, kad kažko reikia gerokai paieškoti, užsakyti, parsisiųsti iš užsienio ir darbai užsitęsia. Ilgiau viskas užtrunka ir tada, jei detales reikia šveisti ir dažyti. Šio Evaldo hobio nepamiršta ir draugai – jie taip pat pasiūlo įvairių daiktų ir detalių, daug kas įsigyjama sendaikčių turguose.

Kartais Evaldas gauna ir konkrečių užsakymų, tačiau prisipažino, kad juos ne itin mėgsta. Laisva kūryba įkvepia daug labiau. Nors su malonumu prisimena užsakymą, kai vienas žmogus paprašė pagaminti šviestuvą iš senelio motociklo lempos. Įprasminti žmogui mielą relikvinį daiktą Evaldui pasirodė įdomu.

Dar jam patinka ir tai, kad jis perdirba senus daiktus ir tokiu būdu prisideda prie tvaraus naudojimo. XXI a. aktualiją jis sprendžia ne žodžiais, bet darbais.

Šviestuvas pavadinimu "Sraigius" buvo parduotas brangiausiai.

Neužtenka pagaminti - reikia ir paduoti

Šviestuvus pirkėjai susiranda įvairiose prekybos platformose, gali įsigyti per FB, dalį šviestuvų Evaldas parduoda aukciono būdu. Jų kaina svyruoja nuo 80 iki 250 eurų, visi darbai unikalūs, vienetiniai – antro tokio norėdamas nepagaminsi.

Tačiau šiandien neužtenka prekę pagaminti – reikia skirti laiko jai realizuoti, pasirūpinti ir jos reklama. Šioje srityje nemažai padeda jo draugė Giedrė, o tai tik įrodo, kad bet kokia veikla yra lengvesnė, jei ja užsiimi ne vienas. Giedrė, beje, yra visada pirmoji naujo Evaldo kūrinio vertintoja. Ir ne visada jį apipila tik komplimentais. Evaldas prisipažįsta, kad iš pradžių kritika lyg ir suerzina, bet kai viską padaro atsižvelgęs į jos patarimus, pats pamato, kad yra geriau.

ReLight šviestuvai tinka įvairaus stiliaus interjere

Iš tiesų, kiekvienas šviestuvas visada gimsta kaip mįslė. Evaldas sako, jog iki šiol negali numatyti, patiks ar ne jo šviestuvas pirkėjui, kiek jis bus paklausus ir panašiai. Tačiau jau yra pastebėjęs, kad žmonės mėgsta šviestuvus, kuriuose yra bronzos spalvos detalių, arba kur yra detalių iš senų laikrodžių ar kitų senovinių prietaisų. Šiuo metu Evaldas jau planuoja su šviestuvais apsilankyti Nyderlandų meno ir sendaikčių turguose, kadangi yra pastebėjęs, jog daugiausiai jo šviestuvų be lietuvių yra nupirkę olandai. Pats savo šviestuvus labiausiai įsivaizduoja gana moderniuose urbanistinio stiliaus namuose, kavinėse, tačiau mano, jog jie tiktų ir prie mid-century modern stilistikos, ir prie retro, ir eklektiškoje aplinkoje. „Tik prie „euroremonto“ gal ne“, – nusijuokia.

Kol kas jam dar sunku nusakyti savo tipišką pirkėją, bet dažniausiai prie jo šviestuvų stabteli 30-40 metų moterys. Giedrė prisiminė netgi vieną malonų nutikimą, kai jų šviestuvą Latvijoje nusižiūrėjo lietuvė menininkė, kurios vyras iš stiklo pučia gaubtus šviestuvams ir po kelių mėnesių parašė: „Atsiųskite jį, negaliu pamiršti“. Tokie pirkėjai ir komplimentai visada labai įkvepia, skatina dirbti ir eiti tik pirmyn. Juolab, kad šis darbas pačiam Evaldui kaip terapija – fantazijos, kruopštumo, kūrybos, savirealizacijos… ir praeities išsaugojimo.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Relight archyvo nuotraukos.

Lėlių namuose gyvena ir žmonės

Viename iš Frankfurto priemiesčių mes radome kuo tikriausius Lėlių namus. Taip, ten gyvena ir žmonės, bet įvardinti tai žmonių namais būtų sudėtinga. Doris ir Jurgen ten atrodo kaip svečiai, kuriuos būriai draugiškų lėlių ir kitų žaislų tiesiog priėmė gyventi. Tačiau pora tokia kaimynyste nesiskundžia, nes jeigu jau rimtai - tai jų aistra ir gyvenimo prasmė. „Čia - mes atradome save. Ir dar tai garantas, kad mes ilgai išliksime jauni ir ilgai gyvensime, nes kai žmogus aistringai gyvena, jis ilgai nesensta“, - sako Doris, drauge su vyru jau perkopusi per 70, bet vis dar deganti dideliu noru pildyti savo keistą kolekciją, kurioje daug lėlių, gėlių, inkilų, minkštų žaislų, lėlių namelių ir vežimėlių, paukščių narvelių, laikrodžių, manekenų ir t.t., ir pan. Antraip, anot jų, tiesiog baigtųsi gyvenimas.

Į lėlių namus - su vaikystės prisiminimais

Bet pasakojimą pradėsime nuo prisipažinimo, kad Lėlių namus atradome ne mes, o mūsų bendraautorė ir fotografė Ramunė Pigagaitė. O jau ją čia atvedė aistra sendaikčiams ir daiktų mainai. O kaip gi be jų? Todėl ir Doris su Jurgen prisipažįsta, kad jų namuose yra daiktų judėjimas: vieni atsiranda, kiti išparduodami ar iškeičiami, todėl dekoracijos keičiasi. Nesikeičia tik dviejų suaugusių žmonių noras kurti Lėlių namus. Ir labai sunku suprasti, kada jis užsimezgė pirmiausiai Doris širdyje, o po to ir jos vyro Jurgen. Gal, kai ji penkiametė mergytė matuodavosi močiutės batelius, rankinukus ir kepures, o močiutė be galo krašto ją žavėjosi; gal, kai ji būdama dvylikmetė žiūrėjo į fanatiškai namus blizginančią ir senus daiktus mėtančią mamą ir prisiekė sau niekada nebūti pedante; o gal kai ji išgelbėjo močiutės senutę pupelių pjaustymo mašinėlę, kurią mamą, buvo pasiruošusi išmesti. O gal visa tai dėliojosi į skirtingų minčių lentynėles, kad kažkada pavirstų daug kam keistu pomėgiu. Ir jis atrodo dar keistesnis, kai sužinai, jog Doris visą laiką buvo advokato sekretorė, o Jurgen dirbo logistikos srityje. Kita vertus, gal tai ir buvo atsvara konkretiems ir apibrėžtiems darbams – tarsi balansas.

Europoje lėlių nameliai atsirado XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą užsakydavo meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių išmatavimų. Tad daiktai kainavo brangiai ir laikyti tikrais meno kūriniais. Nameliai, beje, nebuvo skirti žaisti vaikams, kaip dažnai manoma dabar. Tik XIX a. pradėti gaminti specialūs vaikams skirti lėlių nameliai. Tačiau ir su jais, dėl didelės kainos ir medžiagų trapumo, būdavo leidžiama žaisti tik suaugusiesiems prižiūrint. Dabar yra nameliai tiek vaikams, tiek suaugusiems kolekcininkams.

Menotyrininkė Olga Prokofjeva

Namuose ne tik daug lėlių namelių, bet ir daug lėlių kambarių, sukomponuotų įsigijus atskirus daiktelius. Kad jie atrodytų gražiai, meistrauti pradeda Jurgen.

Pomėgis persidavė ir anūkei

Vis dėlto, pirmas tikras sendaiktis poros namuose atsirado tuomet, kai jų dukrai prasidėjo alergija ir kažkas patarė vietoje naujos lovos ją guldyti į senovišką. Taip namuose atsirado viengulė medinė lova, o vėliau ir kiti senoviniai baldai, kad neliktų jokių plokščių ir jokių cheminių klijų. O štai pirmas lėlių namelis namuose apsigyveno 1994 metais, jau gimus anūkėlei. Paskui viskas klostėsi sniego gniūžtės principu. Visko daugėjo, visko labai reikėjo, nei iš vieno sendaikčių turgaus pora negrįždavo tuščiomis. Doris čia pat pasidžiaugia, kad jos anūkė irgi įsimylėjo sendaikčius ir nors ji dabar jau suaugusi moteris, nuo močiutės gaus senovinį medinį traukinuką su saldumynais ir tai šiemet bus jos adventinis kalendorius. Iš anūkės vaikystės Doris prisiminė ir dar vieną gražų epizodą. Jos anūkė nuolat žaisdavo pas močiutę su savo drauge Klara, kol vieną kartą į duris kažkas netikėtai pasibeldė. Už durų stovėjo Klara su lagaminais ir apreiškė, kad ji nuo šiol gyvens čia. Reikėjo daug pastangų jai įrodyti, kad jos namučiai su tėveliais. Šį gražų momentą Doris dabar primena užrašas ant vieno iš lėlių namelių su daug kambarių. Ten užrašyta „Villa Clarchen“ – „Klaros Vila“.

Prekyba net TV laidoje

Tačiau turbūt ne visi norėtų gyventi tokiuose namuose. Čia apsilankiusi Ramunė prisipažino, kad namai iš tiesų savotiški, bet jie jos nenustebino taip labai, kaip netikėtai iškviesto santechniko. Tas tik pasitikslino ar čia gyvena ir žmonės ir puolė darbuotis daugiau nieko nekomentuodamas. Ramunei šie namai pasirodė kad ir apkrauti, bet neslegiantys, o daiktai juose pakankamai gražiai sukomponuoti. „Aš greičiau jaučiausi kaip maža mergaitė, kaip Alisa stebuklų šalyje ir tikrai ten galėčiau praleisti kelias dienas visiškai be žmonių. O galbūt taip yra ir dėl to, kad šeimininkai yra absoliučiai pozityvūs žmonės, tiesiog pasirinkę tokį gyvenimo būdą. Taip, tokių žmonių ir tokių namų nedaug, bet tai juos daro ir išskirtiniais, ir matomais“, – pasakojo Ramunė.

Apsipirkti su Stradivarijaus violončele

Dėl savo išskirtinumo, pozityvumo ir gan reto daiktų asortimento, Doris jau ne pirmą kartą šiemet gruodžio 28d. dalyvaus SR Rundfunk televizijos laidoje „Flohmarkt“, kur tiesioginio eterio metu pardavinės savo daiktus. Sakė, kad tai labai įdomi patirtis, po laidos susiranda ją ir daugiau pirkėjų, domisi daiktais, perka ir siūlo savų. Kaip vieną įdomiausių savo pirkėjų, ji prisiminė labai garsų muzikantą, kuris paprašė leisti į vidų įsinešti ir instrumentą. „Pasirodo, jog tai buvo Stradivarijaus kurta ir muzikantui išnuomota violončelė, kainuojanti 4 milijonus dolerių. Kol muzikantas rinkosi daiktus, ji gulėjo mūsų senovinėje lovoje,“ – juokiasi Doris. Žinoma, daiktų paieškos ir mainai – tai dar viena žavioji šio gyvenimo pusė, kurios sunku atsisakyti net tuomet, kai jau atrodo, jog mažiausiam daikteliui nėra vietos. Bet tik ne šioje šeimoje. Abu prisipažįsta, kad tada, kai nustos vaikščioti į sendaikčių turgus, jie nustos ir gyventi. Ir čia pat nepamiršta visiems rekomenduoti apsilankyti Viesbaden mieste balandžio mėnesį kasmet vykstančiame turguje „Barenmesse“. Išvertus tai reikštų Meškų mugę. Joje pirkti ir parduoti antikvarinių ir vintažinių žaislų susirenka visa Europa. Apsilankyti šioje mugėje progos nepraleidžia ir mūsų pašnekovai.

Interjero dizainerės amplua

Beje, verta pridurti, kad dauguma sukauptų daiktų yra išskirtinai vintažiniai ir antikvariniai. Tik kartais pritrūkus jiems vietos, rankoves raitojasi šeimininkas ir padaro dar vieną lėlių kambarį, pavyzdžiui, sename radijo aparate, arba židinyje. Kitas įdomus momentas, kad Doris ir Jurgenas prisimena absoliučiai visas daiktų įgijimo istorijas ir galėtų jas pasakoti nuo ryto iki vakaro, kaip ir tvarkytis savo namučiuose. Tačiau kartai pasitaiko ir visai kitokių darbų. Pavyzdžiui, Doris nebuvo labai nustebusi, kai viena draugė pasiūlė jai sukurti jos namų interjerą. Toje beveik lofto erdvėje Doris pasirodė, kad pirmiausiai turėtų atsirasti medis, o aplink jį ji išdėliojo daug įvairių kėdžių, kurių dažna buvo su pakabos atkalte. Per įkurtuvių vakarėlį, visi klausinėjo kokios tai dizainerės darbas – žmonėms patiko. „Anos močiutės“, – juokėsi draugė. Linksmai tarp savo mažyčių eksponatų gyvena ir Doris su Jurgenu. Gal dėl to, kad jų, jau brandžių žmonių gyvenime, vis dar labai daug vaikystės pasakų ir kad jie turi vienas kitą?

Rasa KUNCAITĖ Ramunės PIGAGAITĖS nuotraukos

Toneto konkurentai – baldininkai KONAI

Mes jau rašėme apie Vienos baldus, dažnai pagal jų gamybos pradininko pavardę dar vadinamus bendriniu toneto vardu, tačiau lenktų formų serijinius baldus, neprarandančius savo populiarumo ir šiandien, o ir gana vertingus, gamino ir kiti meistrai. Verta juos žinoti, kad, antikvariate radus dailią lenktų formų kėdę ir neaptikus toneto užrašo, labai nenusiviltume. Šiandien – apie baldininkus Konus (Kohn). Savo gaminius jie žymėjo „Jacob Josef&Kohn“ arba „Я. I. Конъ“ ženklais ir buvo baldininkų Tonetų pagrindiniai konkurentai. Baldų su „Jacob&Josef Kohn“ ženklu dabar įvairiuose aukcionuose ir antikvariatuose yra daugybė. Tikėtina, kad jų galima aptikti ir senienų parduotuvėse, jei atidžiai apžiūrėsite žymėjimus.

1849 m. Jakobas Konas įkūrė savo baldų gamybos įmonę tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tuomet tai buvo didžiulė teritorija, nors kai kurie šaltiniai užsimena apie jo kilmę iš Moravijos.

Tarsi žirgų lenktynėse

Paradoksas, bet baldininkystės istorijoje gerokai menkiau už Tonetą žinomi tėvas ir sūnus Konai buko medienai sulenkti tesugaišdavo penkias minutes, kai Tonetų fabrikuose šis procesas užtrukdavo apie dvi valandas. Jei šių dviejų firmų konkurenciją įsivaizduotume kaip žirgų lenktynes, dažnai atrodytų, kad atotrūkis yra vos įžiūrimas, o abu lenktynių favoritai kartkartėmis pasikeičia vietomis.

Tonetai ir Konai konkuravo visur – technologijose ir rinkose: Europos, Amerikos, Afrikos ir net Indijos. 1878 m. pasaulinėje baldų parodoje Paryžiuje abi firmos laimėjo po aukso medalį.

Vis dėlto, Konų įmonės istorija ir jos darbai specialistų yra studijuoti bei aprašyti žymiau menkiau nei Tonetų. Veikiausiai todėl, kad Tonetų įmonė gyvuoja iki šiol, o Konų savo veiklą baigė prieš Antrąjį pasaulinį karą. Plačiau apie juos pavyktų pasiskaityti vokiečių kalba.

Praktiškumas prieš polėkį

Labai panašūs buvo ir abiejų firmų reklaminiai bei rinkodaros triukai. Konai savo kėdės tvirtumą demonstravo išmesdami iš antrojo pastato aukšto Kijeve, kas buvo panašu į buityje įmanomą situaciją. Tonetai metė ją iš Eifelio bokšto, nors daugiau tokių aukštų statinių nebuvo, tad aplinkybės, regis, visiškai neturėjo praktinės reikšmės.

Tai gana gerai iliustruoja šių dviejų gamintojų skirtumą – Konų vėlesnis technologinis pirmavimas ir praktiškumas prieš Tonetų polėkį ir gebėjimą prisišlieti prie to, apie ką kalba visas pasaulis. Žodžiu, jie abu kovojo už vietą po saule, nors, iš šalies žiūrint, jos tikrai pakako – palyginti pigūs ir dailūs baldai buvo geidžami visų.

Naujasis stilius
XIX a. pabaiga paskatino naujo stiliaus atsiradimą. Įvairiose šalyse jis vadintas skirtingai ir turėjo savų bruožų. Belgijoje ir Prancūzijoje tai buvo Art Nouveau, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose – modernas, Austrijoje – secesija, o Vokietijoje – jugendas. Naujasis stilius buvo prieš eklektiką architektūroje ir dailėje, prieš miesčionišką realizmą ir akademizmą. Secesijai didžiausią įtaką padarė Viena. Krypties gaires propagavo žurnalas „Ver Sacrum“, o stilius pavadintas pagal Vienos „Sezession“ grupę. Europoje naujasis stilius įsitvirtino 1880 m. Secesija reiškėsi architektūroje, interjeruose, tapyboje, stiklo dirbiniuose, papuošaluose. Menininkai pamėgo gėlių ir augalų formas imituojančius ornamentus, lanksčias linijas. Augaliniai motyvai buvo taip stilizuoti, kad net sunku pažinti augalą. Tarp jų dažnokai įsiterpia gracingos moterų figūros, sparnuotos fėjos ir paukščiai.

Laiku įvertinti

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad labai svarbu tinkamu metu suprasti savo laimėjimų bei atradimų vertę. M.Tonetas turėjo gebėjimą žvelgti toli į ateitį –dar 1840 m. panoro patentuoti lenktos medienos panaudojimą baldų gamyboje. Į patentą jis įtraukė ir visų savo sūnų vardus. Ir nesvarbu, kad vėliau kažkas išmoko tai daryti greičiau ar efektyviau, o 1867 m. Konas net mėgino nuginčyti jų patentą.

Konai laiku suvokė, kokios naudos galėtų turėti bendradarbiaudami su žymiais to meto architektais ir menininkais. Josefas Hoffmannas, Kolomanas Moseris, Adolfas Loosas, Gustavas Siegelis sukūrė baldininkams meninę vertę turinčių gaminių, kurie, patekę į muziejus, padėjo išsaugoti ir gamintojų vardą. Tad Konų pavardė dabar įvairiuose šaltiniuose siejamas su secesija ar modernizmu.

Tėvai, sūnūs ir konkurentai

1849 m. Jakobas Konas įkūrė savo baldų gamybos įmonę tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tuomet tai buvo didžiulė teritorija, nors kai kurie šaltiniai užsimena apie jo kilmę iš Moravijos.

1878 m. Konų akcinė bendrovė jau vadinama ir sūnaus vardu –„Jacob&Josef Kohn“. Pagrindinis Kono konkurentas M.Tonetas į verslą pritraukė savo sūnus anksčiau – jau 1853 m. pabaigoje jo firma vadinasi „Broliai Tonetai“ (Gebrüder Thonet).

Konai su Tonetais varžėsi ir asortimentu – yra išlikę duomenų, kad Konai į įvairias šalis eksportavo 1500 pavadinimų gaminius, o Tonetų katalogas turėjo 1200 pozicijų. Įdomu būtų atidžiau palyginti jų pasiūlymus konkrečiais laikotarpiais, nes sunku patikėti, kad kuri nors šeima kitai būtų nusileidusi bent kiek ilgesnį laiką.

Oficialiai žinoma, kad bent jau dešimtmetį – 1870–1880 m. – Konai kartojo sėkmingiausius Tonetų modelius ir net žymėjo juos tais pačiais numeriais. Taip pat žinoma, kad Konų fabrikuose kasdien būdavo pagaminama per 5 tūkstančius vienetų baldų.

1899 m. Konų įmonės dizaino departamentui pradėjo vadovauti Gustavas Siegelis ir tikėtina, kad būtent jis sukūrė daugelio baldų, pagamintų tarp 1899 ir 1914 m., dizainą. 1907 m. „J & J Kohn“ gamyklose dirbo apie 6000 darbuotojų.

Kad ir kaip ten būtų, abiejų šeimų baldai, kurie tuomet gaminti kaip gana„demokratiški“, dabar eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose. Konų gaminių tikrai galima pamatyti Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje ir Orsė muziejuje Paryžiuje. Žinoma, šių baldų galima rasti ir kitur, nes jų pagaminta iš tiesų daug. Galbūt net ir jūsų namuose. Lenktos formos ir ornamentuota mediena turėtų pažadinti jūsų smalsumą ir paskatinti ant turimų baldų paieškoti gamintojų ženklų. Tonetų ar Konų.

Tarp kitko

*Straipsnyje minimi baldininkai gyveno tuo laikotarpiu, kai istorijoje reikšminga tapo Austrijos-Vengrijos imperija. Jos sostinė Viena, turėjusi 2 milijonus gyventojų, buvo didinga iki 1914-ųjų. Visa Europos aukštuomenė mėgdavo leisti laiką jos kavinėse su krištolo vitrinomis. Tas miestas buvo tikras rojus ir intelektualams, ir avangardo menininkams.

*Pati imperija buvo sudėtingas darinys. 50 mln. jos gyventojų kalbėjo net keliolika kalbų. Ji atsirado po Šventosios Romos imperijos panaikinimo 1806 m. Tuomet Habsburgų dinastijos valdytos žemės tapo Austrijos imperija, kuri 1867 m. buvo pervadinta į Austrijos-Vengrijos imperiją, egzistavusią iki 1918 m.

*Įdomu tai, kad per paskutinį imperijos gyventojų surašymą 1910 m., joje gyveno apie 12 mln. vokiečių, 10 mln. vengrų, 3 mln. rumunų, apie 6,44 mln. čekų, 5 mln. lenkų, o kur dar slovakai, slovėnai, kroatai, serbai. Neverta stebėtis, kad šalyje nuolat kildavo tautiniai neramumai.

Parengė Liucija SABĖ

Gerbiant praeitį, neignoruojant dabarties…

Architektas Audrius TAMULIONIS Vokietijoje, Hamburge, gyvena jau 27-erius metus. Išvažiavo dar studijų laikais atlikti praktikos ir pasiliko. Per tuos metus pakeitė ne vieną būstą ir nėra tikras, ar namas, kuriame dabar gyvena, tikrai paskutinis: remontai ir kraustymasis jo niekada nebaugino, greičiau – įkvėpė. Bet kol kas gyventi šiame 1903-aisiais statytame name patinka, jį pritaikė savo poreikiams ir sukūrė pagal savo skonį. Kaip, beje, ir visus namus, kuriuose gyveno. „Bet rašinys gi ne apie mane, o mano namus?“ – duoda suprasti prioritetus Audrius, vėliau pajuokavęs, kad turbūt jau persisėmė hamburgiečių santūrumu ir kuklumu.

Hamburgo žmonės nelinkę girtis turtais ir nedemonstruoja spindesio, gal todėl jų namai santūresni, nei, sakykime, kokiame Leipcige. Audriui patinka toks mentalitetas, toks gyvenimo būdas ir galbūt todėl jokie darbiniai pasiūlymai į kitus miestus, kurių būta ne vienas, jo taip ir nesuviliojo.

Šį namą, kuris tebuvo 104 kv. m, šeima pirko, kaip sakoma, iš pirmų rankų. Moteris pardavė savo tėvo statytą namą, kurio vertė praeito šimtmečio pradžioje buvo 3400 auksinių markių. Ir tada tai buvo didelė suma. Šimtamečio namo būklė buvo tokia, kad kitas būtų greičiau nugriovęs ir pastatęs naują. Bet ne architektas ir ne griauti jis buvo pirktas. Atstatyti, renovuoti, kurti, restauruoti namus – Audriaus kasdienybė. Taigi po kiek laiko prie jo atsirado priestatas ir namas padidėjo iki 220 kv. m. To užteko patenkinti šeimos poreikius, mat dėl priestato namuose atsirado didelė svetainė, sujungta su valgomuoju ir dar – virtuvės patalpa. Už namo pasislėpęs priestatas, kurio ir neįtarsi esant, žiūrint iš fasadinės namo pusės, baigiasi didžiuliais langais, žvelgiančiais į sodelį. Tobulos praeities ir dabarties jungtuvės, visai neskausmingos aplinkai.

Namo viduje, nepaisant didelių permainų ir kapitalinio remonto, buvo išsaugota viskas, ką reikliai įvertino ne tik architekto, bet ir patyrusio restauratoriaus akis. Taip viename kambaryje išliko originalūs ir, beje, labai gražūs gipso lipdiniai. Niekaip neatnaujinti, o tik nuplauti jie atrodo senoviškai ir labai dekoratyviai. Kitame, dabar darbo kambaryje, gipso lipdiniai buvo perdažyti, bet irgi tik originaliomis spalvomis. Išėjo kiek ryškesni, bet su šia paklaida susitvarkys laikas.

„Anksčiau apskritai gipsas dažniausia buvo dažomas, kaip, beje, ir visa kita. Baltos spalvos vengta ne dėl to, kad ji buvo negraži, o praktiniais sumetimais. Namai juk buvo kūrenami krosnimis, suodžių neišvengsi, tad balta spalva buvo tiesiog nepraktiška“, – aiškina Audrius.

Dabar ši problema neegzistuoja, todėl gipso dirbiniai interjere dažniausia būna balti. Kaip ir šiuose namuose. Jų, beje, gausu, jie tarsi sujungia namus į bendrą visumą, o ir namo stilistikos nedarko. Štai svetainėje lengvas augalinių motyvų gipso dekoras puošia beveik visas lubas, puikiai dera su krištolo sietynu, lengvais baldais ir vitrininiais langais. Tai sukuria nuostabų elegancijos pojūtį, gražią vidaus ir kiemo jungtį.

Parketui svetainėje irgi ne viena dešimtis metų. Jis parkeliavęs iš Leipcigo, nugriauti skirto namo. Naujai sudėtas, sugalvota ornamentika, bet mediena sena. Didžioji dauguma šių namų daiktų turi savo nepaprastas atsiradimo istorijas, visų jų nepapasakosi, o šeimininkas to ir nelinkęs sureikšminti, juolab kad tiesioginis architekto ir restauratoriaus darbas visada teikė galimybę prisiliesti prie pačių nuostabiausių ir rečiausių daiktų.

„Teks prisipažinti, kad jaunystėje pirkau kur kas daugiau, daiktai labiau viliojo, nebuvo reiklumo, žinojimo, ko reikia. Dabar daug ko esu ir atsisakęs, į šį namą atvažiavome gerokai mažiau apsikrovę, nors daugeliui galbūt taip ir neatrodys. Su antikvariatu taip jau yra – jis vilioja, visko reikia, viskas gražu“, – nusijuokia pašnekovas.

Kitas namų akcentas, traukte traukiantis akį – krosnys. Ar jos irgi buvo sename name? Pasirodo, ne, bet visos turi savas istorijas ir nė viena iš trijų nėra nauja. Baltoji krosnis yra iš seno Hamburgo pastato, maždaug XX a. pradžios, gana santūri, kaip ir būdinga Hamburgo stiliui; žalia gerokai senesnė – 1885–1890 m., atkeliavusi iš puošniojo Leipcigo, melsva yra iš Halės miesto, jos amžius maždaug 1910 m. Krosnys ir dar senoviniai ornamentuoti radiatoriai namams teikia ypatingo jaukumo, o drauge pabrėžia paties namo amžių.

Klausiu, kiek Audriui apskritai svarbi daikto vertė? Pašnekovas prisipažįsta, kad jam svarbi estetika, kurią galima su daiktais sukurti aplink save ir gyventi taip, kaip norisi; o kai daiktai gražūs, kurti estetiką lengviau; be to, gražūs daiktai paprastai ir vertingi. Tokia filosofiška grandinė. Bet prie daiktų, prisipažįsta, neprisiriša, o ypatingą vertę turi tik tie, kurie – senelių palikimas. Dėl to paties estetikos poreikio visi daiktai namuose naudojami pagal funkciją ir jau tikrai nepadėti bet kaip ir bet kur.

„Daug žmonių apskritai tiesiog nemoka pateikti to, ką turi, ir tuomet tie daiktai negali nei puošti, nei būti pastebėti. Kartais tinkamai pateikus visišką menkniekį jis gali visai kitaip suskambėti. Man netgi Karo muziejaus Kaune be galo gaila – kaip netinkamai ten viskas eksponuojama… Net draugai kartais iš manęs draugiškai pasišaipo: „Atvažiuok, sutvarkysi ir mūsų kolekcijas“, – juokiasi Audrius.

Jo paties kolekcija darbo kambaryje tiesiog preciziškai sudėliota. Nelaikantis savęs labai rimtu kolekcininku, Audrius vis dėlto pripažįsta turintis labai vertingų istorine prasme eksponatų, ką jau kalbėti apie jų pateikimą. Nedidelėje erdvėje tarpusavyje puikiai dera paveikslai, įrėminti medaliai, dokumentai, nuotraukos, skulptūros. Juos vienija bendra Lietuvos istorijos tema. Ši tema pašnekovui artima ir tai atsispindi jo administruojame FB grupėje Narsumo Atspindžiai.

Nedidelėje erdvėje, bet puikiai sutvarkytoje kolekcijoje, tarpusavyje dera paveikslai, įrėminti medaliai, dokumentai, nuotraukos, skulptūros. Juos vienija bendra Lietuvos istorijos tema.

Tačiau toks perfekcionizmas architektui netrukdo tiek savo namus, tiek ir kitus projektus kurti kaip tik visai neplaningai, o gana spontaniškai. Jis prisipažįsta, kad užsakovui jam gana sunku pateikti užbaigtą projektą, nes daugybė idėjų kyla akimirksniu, spontaniškai, jis daug ką gali sugalvoti tiesiog čia ir dabar. Kuriant savus namus, tos kūrybinės laisvės apskritai niekas neriboja – nebent žmona pataria – todėl viskas atsiranda ar įvyksta be didesnio plano ir niekada nestovi vietoje.

Paprašytas pakomentuoti šiandienos interjerų tendencijas Vokietijoje, Audrius sako pastebėjęs, kad tiek senesnė karta, tiek jauni žmonės yra linkę išsaugoti senelių palikimą, o įsigiję senos statybos namus išsaugo tokius architektūrinius elementus kaip langai ar durys. Visa kita tiesiog priklauso nuo žmonių norų – galimybių dabar begalės, tad ir pasirinkimai patys įvairiausi.

Retuose namuose galima pamatyti tokią santechniką kaip šiuose. Tai tikri meno kūriniai iš praeities. Klozetas ir praustuvas skirtingų laikmečių ir gamintojų, bet puikiai dera tarpusavyje. Praustuvas 1910-ųjų, pagamintas Vokietijoje, klozetas 1880–1885-ųjų, pagamintas Nyderlanduose, Delfto keramikos kūrinys. Pastarasis įgytas aukcione Miunchene palyginti nebrangiai, nes vasarą nebuvo daug dalyvių. Vėliau jį norėjo perpirkti Hamburgo dailės muziejus, bet kol kas jis vis dar šiuose namuose.

Rasa ŽEMAITIENĖ Audriaus TAMULIONIO archyvo nuotraukos

Prancūziška centimetro juostelės pradžia

Kiekvienas šiandien naudojamas daiktas kažkada pradėjo „rašyti“ savo istoriją ir visos tos istorijos, kaip jau pastebėjome, ne tokios ir jaunos. Siuvėjų simbolis - centimetras - ne išimtis. Jis baigia suskaičiuoti savo 200 metus ir turi savo gražią evoliuciją.

Alexis Lavigne jis buvo ne tik genialus modeliuotojas, bet ir išradėjas. 1841m. jis atidarė pirmąją Mados mokyklą Guerre-Lavigne, po kelių metų pasivadinusią „Esmod“ vardu, o 1847m. išrado minkštą matavimo juostelę. Dar daugiau, 1849 m. jis drabužių kūrėjų pasauliui pristatė biustą - manekeną skirtą primatavimams ir sukūrė dydžių lentelę.

Prancūzų ir anglų ginčas

Kažkas panašaus į mums įprastą centimetro juostelę siauros odinės juostytės pavidalu buvo žinoma dar Senovės Romoje. Tačiau mums įprasto vaizdo centimetras palyginti nesenas išradimas. Jį, vienais duomenimis 1810 m, o kitais 1847 m., išrado prancūzų siuvėjas Alexis Lavigne, puošęs pačią Prancūzijos imperatorę Eugeniją, Napoleono III žmoną. Šiai moteriai jis siuvo originaliausias ir gražiausias to laikmečio sukneles.

Tiesa, anglai nežada nusileisti ir nurodo savą centimetro išradėją. Neva yra išlikę dokumentai, įrodantys, kad 1838 m. jaunas anglas Čarlzas Vaitas atsivežė į Australiją „matavimo juostelę“ susuktą metaliniame futliare ir ištraukimą už medinio žiedelio, pritvirtinto juostos gale. Dar daugiau – Pietų Londone jau nuo 1830 m. gyvavo Edvardo Dino firma, gaminusi siuvėjų centimetrus ir sulankstomus metrus. 1864 m. gruodį Amerikoje Viljamsas X. Bangsas užpatentavo siuvėjų centimetrą ruletėje su „grąžinimo mechanizmu“, o 1868m. Avlina Dž. Felou irgi užpatentavo analogišką mechanizmą.

Muziejuose, kolekcininkų ir antikvarų svetainėse galima rasti centimetrų pavyzdžių, kurie datuoti netgi 1800-1830 metais. Todėl, kai kalba eina apie centimetro juostelės išradimą ar užpatentavimą, tai greičiau galbūt galima kalbėti apie medžiagų jo gamybai patentavimą. Ir, beje, kodėl centimetrai buvo gaminami futliaruose? Atsakymas paprastas. Jie dažnai buvo tekstliniai, kartais net šilkiniai, su užrašais, parašytais rašalu, labai dažnai netgi ranka, todėl futliaro ir reikėjo visam tam saugoti. O kad centimetrai visiems parūpo būtent XIXa. paaiškinti galima prisiminus mados istoriją. Taigi nors datų, susijusių su centimetro istorijos pradžia yra įvairių, tačiau kelias į jo atsiradimą buvo vienas ir bendras: mados istorijos kelias. Ekskursas į mados istoriją tiesiog neišvengiamas.

Mados traukinys įgauna pagreitį

Senovėje, Viduramžių Europoje drabužiai buvo siuvami kuo ekonomiškiau ir labai paprastai. Tai įtakojo tik du dalykai: žmogaus kūno matmenys (kuriuos patogu matuoti po ranka esančiomis priemonėmis) ir, žinoma, turėto audinio dydis. Šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius, drabužiai beveik nekito. Japonų kimono – vienas iš ryškiausių to pavyzdžių, tačiau taip pat galima prisiminti romiečių togas ir tunikas, gyvavusias nuo Romos imperijos įsikūrimo iki žlugimo, o taip pat senovės egiptiečių kostiumus, kurių formos irgi nekito tūkstantmečius bei daug kitų pavyzdžių. Jei ir būdavo kokių pokyčių, tai dažniausiai jie buvo dekoratyvinio pobūdžio ir nelietė kostiumo sukirpimo subtilybių – nauji siluetai ir formos atsirasdavo labai retai.

Ilgą laiką drabužiai buvo tokie paprasti, kad apie kokią nors madą ar jos pokyčius nebuvo prasmės ir kalbėti. Tačiau XIV a. Vakarų Europos teritorijoje atsiranda naujo tipo vyrų ir moterų kostiumai, kurie tarpusavyje kardinaliai skiriasi. Vyriškas kostiumas tampa siauras, apgludęs ir trumpas, o moteriškas išlieka ilgas ir krintantis iki žemės. Bet tai jau ne viduaramžių „balachonas“, slepiantis kūną, o subtilaus silueto suknelė, pabrėžianti visas kūno formas. Nuo to laiko pokyčiai kostiume tampa neatsiejama visuomenės gyvavimo dalimi. Tuo pradedama domėtis, tai vertinti ir visi su drabužiais susiję sprendimai, ilgainiui įgauna vis didesnį drąsos pagreitį. Tačiau svarbiausiai, jog baigiama išsivaduoti iš tradicijų ir praeities suvaržymų – pirmenybė teikiama naujienoms. Iš mados vis dar bandoma juoktis, šaipytis ir ją teisti, tačiau kartu ja žavimasi ir sustabdyti jos įsibėgėjančio traukinio jau neįmanoma. Viskas, kas senoviška tampa tiesiog neprestižiška.

XIV a. Vakarų Europoje vyriškas kostiumas tampa siauras, apgludęs ir trumpas, o moteriškas išlieka ilgas ir krintantis iki žemės. Bet tai jau ne viduaramžių „balachonas“, slepiantis kūną, o subtilaus silueto suknelė, pabrėžianti visas kūno formas.

XIX a. mados proveržis ir centimetro poreikis

XIX a. mada susiformuoja galutinai kaip sistema ir socialinis institutas, kurį mes turime iki šiol. Prasidėjus masinei drabužių gamybai ji apima visus visuomenės sluoksnius ir tampa visiems prieinama. Į praeitį grimsta pasenusios amatų cechų taisyklės. Dar XVIII a. pabaigoje siuvėjai ir modistės iki šiol buvę tik bevardžiais kūrėjais, išsikovoja savo vietą po saule ir pradeda savarankiškai dirbti. XIXa. pradžioje modeliuotojo, siuvėjo ir modistės vaidmenys tampa dar svarbesni, nes šie žmonės tampa kūrėjais, išrandančiais naujas siluetų linijas ir formas.

Ir štai čia vėl metas grįžti prie Alexis Lavigne vardo. Taigi jis buvo ne tik genialus modeliuotojas, bet ir išradėjas. 1841m. jis atidarė pirmąją Mados mokyklą Guerre-Lavigne, po kelių metų pasivadinusią „Esmod“ vardu, o 1847m. išrado minkštą matavimo juostelę. Dar daugiau, 1849 m. jis drabužių kūrėjų pasauliui pristatė biustą – manekeną skirtą primatavimams ir sukūrė dydžių lentelę. Taigi dar ir dėl to jo Mados mokykla sulaukė didelio įvertinimo ir pasaulinio populiarumo. Ir jeigu anksčiau siuvėjai savo amato subtilybes saugojo paslaptyje, o sugauti žinias apie naujausias madas buvo tikras iššūkis, tai XIXa, jos tapo pasiekiamos visiems. Tuo pat metu daugėjo mados žurnalų, atsirado pirmosios popierinės siuvimo iškarpos, žurnaluose mirgėjo daugybė patarimų kaip pasiūti vieną ar kitą drabužį ir kaip susidoroti su jo apdaila, siuvant namuose. Audiniai ir galanterinės prekės tapo visiems prieinamos, o mada ir jos naujienos – visų laukiamos.

Elegantiškas, dailiai įpakuotas centimetras tapo modeliuotojų ir siuvėjų profesijos simboliu ir nepakeičiamu pagalbininku tiek mėgėjams, tiek profesionalams. Gamintojai stengėi jį kurti kuo patrauklesnį. Ir jeigu su juostele nelabai ką sugalvosi, tai futliarai kaip reikalas įsiūbuodavo fantaziją. Jie buvo daromi įvairiausių formų, iš įvariausių medžiagų ir kartais tapdavo tikrais meno kūrinukais. Juk tai buvo tie laikai, kai visi vertino ne tik funkcionalumą, bet ir grožį. Net jeigu tai ir buvo tik centimetro juostelė.

P. S. Straipsnis skiriamas visiems dizaineriams, siuvėjoms ir mėgėjams siūti :).

Parengė Rasa KUNCAITĖ

Ramunės PIGAGAITĖS nuotrauka.

Kolekcionuoti galima viską.NET KOKLIUS

Taip jau nutiko, kad mažytis kokliukas ar plytelė (kaip pavadinsi – taip nepagadinsi), į mūsų puslapius atskrido tikrąja šio žodžio prasme net iš Amerikos. Tiesiog kaip privačios kalėdinės dovanos akcentas.Sužinoję, kad tai buvo ne atsitiktinis amerikiečio Marko Garšteino pirkinys, o jo keramikos kolekcijos eksponatas, nepraleidome progos užduoti jam ir vieną kitą klausimą. Kodėl gi ne? Visi mūsų svetainėje matomi daiktai ir jų šeimininkai turi savas istorijas ir visai nesvarbu, kokioje šalyje jos prasidėjo, ir kur gyvena jų herojai.

Kodėl Jus sudomino, be kita ko, ir toks įdomus kolekcionavimo objektas kaip kokliai ir plytelės?

Antikvariniais daiktais domėjausi visą gyvenimą, o mano draugė ypač domėjosi amerikietiška keramika, tad šiuo jos pomėgiu užsikrėčiau ir aš. Kartą antikvariate netikėtai pamačiau ir įsigijau kelias plyteles su portretais. Nuo jų ir prasidėjo mano kolekcija, o aš pradėjau dažniau lankytis tose vietose, kuriose jos buvo parduodamos, nevengdavau tokiose parduotuvėse apsilankyti ir keliaudamas. Taip pat pradėjau ieškoti jų „Ebay“ portale. Kadangi didžioji dalis senosios keramikos yra įkvėpta Japonijos, o populiariausios plytelės yra europietiškos, nusprendžiau, jog vis dėlto norėčiau išskirtinių kūrinių kolekcijos. Taip pasirinkau būtent retesnę amerikietišką keramiką – joje galima rasti ir itin prabangių kūrėjų darbų, ir paprastų, funkcionalių daiktų, pavyzdžiui, puodų ar vazų.

Ar koklius ir plyteles visada renkatės tik su portretais?

Turiu nemažai ir be portretų, tačiau būtent su jais man patinka labiausiai. Ant kai kurių plytelių vaizduojami Šekspyro personažai, ant kitų – bibliniai veikėjai, yra ir namų, kuriuose kažkada tos plytelės buvo naudotos, savininkų vaikų veidelių.

Vis dėlto plytelių yra labai daug. Koks Jūsų atsirinkimo kriterijus? Dydis, grožis, senumas?

Pirmiausia atkreipiu dėmesį į grožį, tada renkuosi pagal gamintoją. Mano mėgstamiausia plytelių gamintoja – „J. & J.G. Low“. Gaminti plyteles jie pradėjo 1884 metais ir aš turiu dvi originalias būtent tais metais jų pagamintas plyteles. Jų dydis man nesvarbus, kai kurie mano kolekcijos kūriniai yra ovalūs, vos kelių centimetrų skersmens, kai kurių kraštinė siekia net 45 cm. Žinoma, visada svarbi ir plytelės būklė, kokybė bei kaina. Šioje srityje, kaip ir visur, yra daug pardavėjų, bandančių pardavinėti plyteles milžiniškomis kainomis, tačiau yra ir žmonių, norinčių tiesiog greičiau parduoti prekę. Visada buvau linkęs ieškoti gero sadėrio, derėtis, jeigu yra galimybė, kartais netgi mainytis.

Kokia išliekamoji tokio daikto vertė?

Plytelės vertė priklauso nuo ją perkančio žmogaus. Kolekcininkas gali būti pasiryžęs mokėti daugiau už tai, ko jis nori, bet neturi. Vertingi ir geri mano kolekcijos vienetai yra verti apie 150–500 dolerių. Kai kurios plytelės dabar pardavinėjamos įrėmintos, nors buvo sukurtos kaip kokliai. Tokie daiktai visada bus vertingi ir juos verta išlaikyti kuo ilgiau. Su 20 iš jų tikrai nenorėčiau skirtis niekada.

Kolekcijoje yra apie 40–50 išties vertingų plytelių ir dar 50 kiek paprastesnių. Plytelės vertė (gerumas) priklauso nuo retumo, grožio ir būklės. Daugelis yra 1884–1920 metų, keletas – 1930.

Rasa KUNCAITĖ Pašnekovo archyvo nuotraukos

O štai kaip dar galima panaudoti seną gražų koklių

Visai kitokia sagė: kamėja iš kokliaus