maltos belstukai

Apie Maltos duris, belstukus, balkonus ir smėlio pasteles

Norėti grįžti į Maltą galima dėl daugelio dalykų. Aš noriu dėl jos balkonų, durų, belstukų ir to smėlio kolorito, kuris yra visur išskyrus vandenį ir dangų. Ir būtinai su fotoaparatu ir, žinoma, su draugėmis. Jos kantriai ištvėrė mano susižavėjimą belstukais įkaitintose Sliemos gatvelėse, nors buvo momentas, kai galvojau suks savo keliais, o aš fotografuosiu tą belstukų gausybę kol sutems, arba kol paklysiu ir suprasiu, kad draugystė svarbiau nei senos durys:).

maltos uostai

Tarp architektūros ir gamtos

Bet pradžioje vis tiek būtini keli sakiniai apie Maltos grožį. Mane ji pribloškė savo turtinga architektūra, vaizdingomis įlankų panoramomis su besisūpuojančiais spalvingais laiveliais ir didingomis jachtomis, romatiškais miestelių senamiesčiais ir kažkokia iš praeities užsilikusia didybe su dangun šaunančiais bažnyčių bokštais ir tvirtovių gausybe. Tiesa, kai kuriuose miesteliuose susidarė įspūdis, kad jie tuoj sprogs nuo statybų, nuo vienas ant kito lipinamų namų, kurie atrodo taip chaotiškai ir jau tikrai perdėm sugrūstai. Bet Malta pajutusi turizmo naudą, atrodo, žada nepraleisti progos iš to uždirbti ir stato stato stato. Todėl…Todėl Maltoje tikrai reikėtų padalinti atostogas į dvi dalis: saloje, kur yra sostinė Valeta, besigrūdant turistų šurmulyje, pasisemti kultūros žinių  ir architektūros grožio, o Gozo saloje pasigrožėti gamta ir pagulinėti paplūdimiuose. Nors yra tvirtinančių, kad Goze nėra ką veikti, būtent ten aš įkvėpiau  gaivaus Maltos jūrų oro ir pasijutau atostogaujanti. Tam labai tinka prie mažutės įlankos įsikūrės Kslendi miesčiukas – rojaus pėdutė žemėje. Tarp šių didesnių Maltos salų dar pūpso ir mažylė Komino salelė, kurioje laivai stabteli dėl nuostabaus Žydrosios lagūnos grožio. Balto smėlio paplūdimys ir turkio spalvos vanduo tikrai palieka neišdildomą įspūdį.

Maltos įžymybės
Maltos balkonai
maltos balkonai
Malta
Maltos Malūnai

Maltos sala - tarsi didelis miestas

Na, o didžioji sala – tai tarsi ištisas didelis miestas – taip arti vienas kito yra visi miesteliai pajūryje. Nors man vis tiek gražiausia buvo pati Valeta. Apjuosta įtvirtinimais pastatytais dar XVI a., su didinga aikšte, fontanu ir ilga pėščiųjų gatve ne veltui ji buvo viena pirmųjų įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Joje daugybė bažnyčių ir keli puikūs parkai. O nuo vieno pagrindinės gatvės krašto, besibaigiančio didele atvira terasa, tarsi ant delno atsiveria Maltos įlankos ir  kiti miesteliai, visi kaip vienas tos pačios spalvos – pilkai geltono kalkakmenio, iš kurio ten viskas ir statoma. Todėl nors Maltoje ir daug pastatų, jie harmoningai dera tarpusavyję, o naujiesiems visai nesunku apsimesti senais, nes jie net ir tik ką pastatyti atrodo stovi visą amžinybę.

Mažyčius Maltos miestelius įdomu aplankyti atplaukus laiveliais ar tiesiog atvažiavus autobusu, kurių Maltoje zuja devynios galybės. Užtenka nusipirkti 21 eurą kainuojančią pravažiavimo kortelę ir gali važinėtis visą savaitę visoje Maltoje. O štai važiuoti automobiliu gali būti keblu. Eismas labai intensyvus, tad didelė tikimybė patekti į miestų kamščius ir dar kaire kelio puse.

Be Valetos būtinai verta aplankyti Mdiną, – senąją Maltos sostinę, kurią ilgainiui pasišauta paversti miestu – muziejumi po atviru dangumi, nes ten gyventojų butai, šiems mirus, jau niekam neparduodami, juos įsigyja valstybė. Juokaujama, kad ir dabar ten gyvena vos 400 gyventojų, įskaitant kates. Ten iš tiesų yra kur atsigauti akiai, ir sielai – tikri viduramžiai su caksinčiomis arklių, traukiančių pilnas turistų karietas, pasagomis į senut senutėlį grindinį. Smėlio spalvos pastelės nudažiusios visą miestą – saulėje jis švyti kaip senas gelsvas perlas. Visai netoli Mdinos – Rabatas. Ten verda gyvenimas ir verslas, bet svetur įdomu ir tai. Archeologijos mėgėjams: urvai, katakombos ir megalito šventyklų griuvėsiai. Maltoje to gausu kaip ir gausų gražios gamtos vietelių: įlankų, įlankėlių ir visokiausio lygio paplūdimių. Ne, ten tikrai reikės grįžti.

O štai į Marsašloko miestelį verta keliauti dėl jo sekmadieninio žuvų turgaus ir aplink išsidėsčiusių žuvies restoranėlių, o taip pat dėl pakrantės vaizdo jūroje, kur sūpuojasi dešimtys spalvingų laivelių – luzzu, išsiskiriančių tuo, jog ant jų pirmagalio nupiešta Ozyrio akis. Tikima, kad ši akis žvejus  apsaugo nuo pavojų. Ramu, romantiška ir gražu. Važiuojant į salos gilumą tos ramybės galima rasti ne tiek jau mažai, tačiau mus traukia jūra ir jos pakrantė. Todėl vieną dieną atsiduriame žavingoje kurortinėje Sliemoje, kur mane ir pasiglemžia jos senamiestis su visais balkonais, durimis ir belstukais.

Malta

Iš gynybine siena apsuptos Valetos nesunku laiveliais ir keltais pasiekti kitus miestelius, kurių nedidelius uostus puošia jachtos.

Malta

Maltoje gausu miestelių su vaizdingomis įlankomis. Vienas iš jų Kslendi Gozo saloje. O štai Marsašlokas vilioja turistus spalvingų laivelių egzotika.

Belstukų simbolika

Eini senamiesčiu, kiekvienos durys kitokios, ant kiekvienų pritvirtintas skirtingas belstukas, o virš galvų kabo nerealiausiai išdrožinėti ir nudažyti arba jau nenudažyti balkonėliai. Ne, tikrai visko neįmanoma nufotografuoti, bet bandai net jei turi tik telefoną. Belstukai atrodo tarsi iš viduramžių, nors tikrai nėra taip. Dauguma jų ir dabar gaminami tokio vintažinio, ar net antikvarinio stiliaus. Na, žodžiu, jie tik  apsimeta senukais, bet yra šių dienų gaminiai. Tai įrodo belstukų skyriai statybinių prekių parduotuvėse, kur dauguma belstukų a la „senoviniai“. Tačiau…Kuo senesnės durys, tuo senesnis ir belstukas, tad pasitaiko ir tikrai su amžiumi. O kas įdomiausia, kad dauguma belstukų – tikri meno kūriniai, arba meno kūrinių iš praeities kopijos – žavingi, įspūdingi ir kūrybiški meistrų darbai.

Kada atsirado belstukai sunku pasakyti, tačiau tai nutiko seniai ir Graikijoje. Graikai paisė etiketo ir ateiti į namus nepasibeldus buvo didelis nemandagumas. Žiedo formos belstukai ilgą laiką dominavo dėl to, jog kartu atstojo ir rankeną. Renesanso laikais kalviai suprato, kad paprastas žiedas gali tapti meno kūriniu ir iš to galima gerai uždirbti, jei tik nepaves fantazija ir belstukai pradėjo virsti menais.

Maltos belstkai
maltos belstukai

Dar vėliau atsirado belstukų simbolika ir pirkėjas turėjo gerai pagalvoti, ką jam verta kabinti ant savo durų ir ko ne. Štai vienas populiariausių belstukų motyvų buvo liūtas. Jis simbolizavo drąsą, jėgą ir kilnumą.Vėliau atsirado bilstukai su ranka. Jie namus, neva, turėjo saugoti nuo viso pikto. Dauguma Maltos belstukų puošti Maltos kryžiumi – pagrindiniu valstybės simboliu, juk Maltos ordinas tebegyvas iki šių dienų, riteriai tiesiog „persirengė“; o taip pat su žuvimis ar delfinais – salos ženklai. Įdomiausia tai, kad dauguma senovinių belstukų formų kopijuojama iki šių dienų, todėl jie ir atrodo tarsi senoviniai.

Atsiradus elektrai ir elektriniams skambučiams belstukai buvo beveik išnykę. Už tai pastaruoju metu jie išgyvena renesansą ir jų vėl gausu. Tiesa, Maltoje, belstukų elektra turbūt nebuvo išstūmusi, todėl jie ir liko gražiu šios salos simboliu iki šių dienų. Belstukų grožis ir patvarumas anksčiau labai atspindėjo ir šeimininkų piniginę padėtį, sufleravo apie jų pomėgius, dabar greičiausiai rodytų estetinį skonį. Tačiau belstukai iš tiesų tebėra žavinga ir pakankami senovinė durų detalė, kuri vilioja ją tyrinėti, grožėtis ir galbūt…įsigyti savo durims. Maltiečiai belstuko kultūrą tikrai linkę puoselėti.

Balkonai, balkonėliai...

Juokaujama, kad jeigu maltiečiai tik galėtų, tai namą pradėtų statyti nuo balkono ir juo užbaigtų – štai koks jis jiems svarbus, nors tai tėra mažytėlaitis plotelis dažnai dar ir įstiklintas. Taigi nėra Maltoje namų be balkono. Nėra ir nesvarbu kokio amžiaus jie būtų. Todėl net moderniausi viešbučiai Maltoje išsiskiria savo balkonais. Jie įdomiau suprojektuoti, išskirti, pabrėžti. Ką jau kalbėti apie senus namus, kurie nutūpti įvairiausių spalvų balkonų tarsi tai būtų kokie kregždučių lizdai. Jei ne  laidų raizgalynė Maltos senamiesčiai su balkonais atrodytų dar fantastiškiau, nors ir dabar jiems netrūksta egzotiško vaizdo. sakoma, kad balkonų miestas yra Valeta, aš juos fotografavau išskirtinai Sliemoje, kur jų taip pat nestinga. Spalvos, ornamentika, amžius – žaidžia viskas ir kuria begalinį romantikos įspūdį. O štai Mdinoje pirmu smuiku groja ne balkonai, o durų rankenos ir belstukai. Kartais jos tokios didelės kaip keptuvės ir tokios meniškos, kad sunku ir pavadinti rankenomis. Atskirai būtų galima kalbėti ir apie Maltos duris, ir apie durų rankenas. Bet tai reikia tiesiog pamatyti. Vienas namas ir dešimtys skirtingų durų. Sakytum, begalinis chaosas, jei nematytum jų harmonijos, praeities ženklų ir galbūt Maltos išskirtinumo. Dar ir tuo.

Maltos balkonai
Maltos balkonai
Maltos balkonai
Maltos balkonai
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys
Maltos durys

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

brangiausi baldai

Visų laikų brangiausieji baldai visame pasaulyje

Tik nedaugelis gali įsigyti brangiausių pasauliniuose aukcionuose siūlomų baldų. Tačiau susipažinti su jais ir jų kainomis pravartu vien dėl to, kad praplėstume savo akiratį ir galbūt išsiaiškintume, kas sudaro antikvarinių baldų vertę. Juk žymiųjų Sotheby’s ir Cristie’s aukcionų pirkėjai, pastarąjį dešimtmetį sumokėję milijonus už savo pirkinius, ko gero, išmano, už ką verta tiek mokėti. Bendrus vertinimo principus išvardyti paprasta. Visų pirma tai–gerbtinas amžius, geriausios baldininkų dirbtuvės, talentingiausi meistrai, unikalumas, kurį pakartoti būtų nelengva net su šiuolaikinėmis techninėmis galimybėmis, ir svarbiausia – meniškumas.

10 vieta

Tualetinis William Savery (Viljamo Seiveri) stalelis už 4,48 mln. JAV dolerių.

brangiausi pasaulio baldai

Tai vienas geriausių XVIII a. amerikiečių baldininko Viljamo Seiveri pagamintų baldų pavyzdžių, o be to, puikios būklės. Už tokią sumą jis parduotas 2009 m. Sotheby’s aukcione. Stalelis ilgai priklausė Džono Džeksono šeimai, kuri pirmoji jį ir įsigijo. Pirmąsyk parduotas tik 1930 m. per didžiąją depresiją.

9 vieta

Liudviko XV epochos sekreteras už 5,1 mln. JAV dolerių.

brangiausi pasaulio baldai

Nyderlandų kilmės prancūzų baldininko Bernard II van Risamburgh (Bernardo II van Rizamburgo) vardas aukcionuose visuomet sukelia ažiotažą. Jo kūriniai tarsi brangakmeniai puošia muziejų ir privačias kolekcijas.

1756–1757 m. kurdamas šį sekreterą, meistras naudojo japonišką piešinio ant medienos techniką. Tuomet ji buvo laikoma itin sudėtinga ir buvo labai brangi. Svarbu, kad buvo panaudotos autentiškos medžiagos, įskaitant ir japonišką laką, kurio dėl šalies uždarumo tuo laikotarpiu buvo beveik neįmanoma gauti.

Sekreteras buvo inkrustuotas paauksuota bronza. Tikėtina, kad pirmoji baldo šeimininkė buvo madam de Pompadur. Už minimą sumą parduotas 2012 m. Londone, Cristie’s aukcione.

Išmatavimai 130 х 105,5 х 45 сm.

 

8 vieta

Reginal M. Lewis (Redžinaldo Liuiso) pufas už 5,2 mln. JAV dolerių.

brangiausi pasaulio baldai

Šio 1750 m. sukurto pufo vertė sąlygota jo retumo. Žinoma, kad išliko vos 5 vienetai šių Naujojoje Anglijoje (JAV, Pensilvanija) sukurtų pufų. Vienas jų, labai panašus, eksponuojamas Metropoliteno muziejuje. Aukcionui pateiktas pufas ypač geros būklės, ekspertai manė, kad jis nebuvo nė karto restauruotas.

Jis parduotas Sotheby’s aukcione Niujorke 2008 m. rudenį. Prieš tai toks eksponatas parduoti buvo pateiktas XX a. viduryje ir už jį pasiūlyta tik 10 tūkstančių JAV dolerių. Štai kiek kainuoja retenybių savininkų kantrybė.

7 vieta

Angliška Jurgio III epochos komoda už 5,98 mln. JAV dolerių.

Tai Thomas Chippendale (Tomo Čipendeilo) (1718–1779 ) – žymaus rokoko ir ankstyvojo klasicizmo epochos meistro, darbas. Kiekvienas jo kurtas baldas XVIII a. D.Britanijoje dabar yra tiesiog medžiojamas kolekcininkų. Ši auksintu metalu puošta komoda parduota 2010 m. Sotheby’s aukcione Londone. 

Išmatavimai 89 х 140 х 65 cm.

brangiausi pasaulio baldai

6 vieta

Spinta-kabinetas, pagamintas Domenico Cucci (Domeniko Kuči) už 7,33 mln. JAV dolerių.

brangiausi baldai

Italų meistras Domeniko Kuči darbavosi Prancūzijoje, pakviestas į Liudviko XIV, dar vadinamo karaliumi Saule, sukurtas menininkų dirbtuves. Šis baldas – vienas iš trijų išlikusių šio meistro tokio tipo gaminių. Kiti du priklauso privačiai aristokrato kolekcijai, o šį anonimiškai irgi įsigijo privatus asmuo.

Baldas puoštas daugybe pano, kurių siužetas – Orfėjas savo dainavimu priviliojantis laukinius žvėris – kupranugarį, arklį, raganosį, elnią. Be to, dekore persipynę įvairių tautų mitologiniai siužetai. Apatinę dalį sudaro mistinių iš granito pagamintų ir paauksuotų Atlantų skulptūros. Tai tikras baroko šedevras. Jis priklausė Švedijos karaliui ir vėliau jo našlei, apie ką liudija galinėje sienelėje pritvirtinta lentelė.

5 vieta

Džon Godard (Džono Godardo) gamybos arbatos stalelis už 8,416 mln. JAV dolerių.

brangiausi pasaulio baldai

Tokių stalelių pasaulyje tėra du. Vienas jų muziejuje JAV, o kitas parduotas 2005 m. Niujorke Sotheby’s aukcione. Stalelį net 250 metų saugojo viena šeima, o pirmasis jo savininkas – pats baldo kūrėjas. Apie tai liudija užrašas „Property of RHI Goddard“.

4 vieta

Kinų imperatoriaus sostas už 11,07 mln. JAV dolerių. (nuotraukos nėra)

1711–1799 m. sostas priklausė Cin dinastijos imperatoriui. Puikiai išlaikytas privačiam asmeniui jis atiteko po 1911 m. revoliucijos. Plati sėdimoji dalis surinkta iš šešių lentų, o nugarėlė puošta drožiniais su virš bangų sklendžiančiu drakonu, kūnu apsivijusiu perlą.

3 vieta

Džono Godardo gamybos pietų stalas iš raudonmedžio už 12,1 mln. JAV dolerių.

Ant baldo esanti graviruotė nurodo, kad šį raudonmedžio pietų staliuką anglų meistras sukūrė savo dukrai Ketrin 1760 m. Tikslios jo kopijos šiuolaikiniams meistrams nepavyko pagaminti net ir naudojantis naujosiomis technologijomis. Šis stalas už didžiulę sumą parduotas 1989 m.Cristie’s aukcione Niujorke.

brangiausi pasaulio baldai

2 vieta

Eileen Gray (Elen Grei) krėslas su drakonais už 28,24 mln. JAV dolerių.

brangiausi pasaulio baldai

Šis krėslas ilgai buvo mados guru Ivo Sen Lorano (Yves Saint Laurent) privačioje kolekcijoje. Pasakojama, kad būtent sėdėdamas jame jis sukūrė savo geriausias drabužių kolekcijas. Tai ir moderniosios krypties airių kilmės architektės bei baldų dizainerės, kūrusios Paryžiuje, meno viršūnė. Parduotas aukcione Paryžiuje 2009 metais. Krėslo autorė tapo klasike dar būdama gyva ir pasižymėjo ekscentrišku elgesiu. Kolekcininkai tiesiog tykodavo jos kūrinių. Krėslą menininkė kūrė dvejus metus –1917–1919 m. Jo nugarėlėje pavaizduoti tamsiai rudos odos žiedlapiais apsupti, tarp debesų sklendžiantys drakonai. Tiesiog neįtikėtinos jų akys– baltos juodame fone. Medinės dalys padengtos laku pagal senovinę japonų technologiją.   

brangiausi pasaulio baldai

1 vieta

Kabinetas-biuras „Badmintonas“ – visų laikų brangiausias baldas. Paskutinė kaina 36,8 mln. JAV dolerių.

Sukurtas XVIII a. pagal tuomet vos devyniolikos sulaukusio hercogo Bodforto trečiojo užsakymą jo valdoms Badmintone, Didžiojoje Britanijoje. Tik daugiau nei po šimto metų hercogo palikuonis iš kelionės po Indiją parsiveš žaidimą, kuris taps šiuolaikinio badmintono pradžia. Baldo aukštis – 3,8 m, plotis 2,28 m. Dabar jis yra Lichenšteino muziejuje.

Tačiau sugrįžkime prie hercogo, užsisakiusio prabangų baldą savo kelionės po Italiją ir Prancūziją metu. Baldas užsakytas Florencijoje, Toskanos hercogui priklausiusiose dirbtuvėse, užbaigtas 1732 m. Šis baldas – tikras šedevras, pagamintas iš juodmedžio, papuoštas Bodforto hercogo herbu, paauksuotas bronzos elementais, architektūrinėmis detalėmis, skulptūrinėmis kompozicijomis ir tapyba.

Sunku patikėti, kad įmanomas toks harmoningas ir tuo pačiu nepaprastai prabangus kūrinys. Keturios figūros viršutiniuose kampuose simbolizuoja metų laikus, o 10 kedro medienos stalčių papuošti paukščių, lapų ir gėlių atvaizdais, plokštėmis iš kvarco ir ametisto, reljefinėmis juostomis iš raudonos ir žalios sicilietiškos jašmos, lazurito, paauksintos bronzos gėlių girliandomis, liūto galva iš chalcedono.

Pirmąsyk šis baldas Cristie‘s aukcione buvo išstatytas 1990 metais ir tapo sensacija. Tuomet jis buvo parduotas irgi už rekordinę sumą– 15 178 020 JAV dolerių. 2004 metų gruodį jo kaina jau buvo per 19 mln. JAV dolerių. Už gerokai didesnę sumą jis parduotas dėl to, kad dėl jo slapta varžėsi Vienoje esantis Lichtenšteino muziejus su Metropoliteno muziejumi Niujorke. Laimėjo Lichtenšteinas.

Parengė Liucija SABĖ

Paežerių dvaras

PAEŽERIŲ DVARAS tarsi Mažasis Paryžius

Paežerių dvaras pavasario saulėje švyti kaip perlas. Niekas nestelbia jo grožio – žalumos dar nėra. Tokio pat pavadinimo ežeras ramus, o 16 hektarų parkas irgi tebelaukia šiltesnių dienų, kad galėtų išskleisti savo žalią apdarą. Ąžuolas – parko ir dvaro puošmena – į dangų tiesia savo nuogas šimtametes šakas, o kiek tų šimtų, niekas gerai ir nežino. Pavasarinio sprogimo dar tik laukiama. O štai veiklos proveržis čia įsikūrusiame Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje jau įvykęs – ne pirmus metus čia vyksta daug gražių kultūrinių renginių, o dar geresnė žinia ta, kad 2017 m. duris lankytojams atvėrė ir puikiai restauruoti dvaro rūmai. Kultūros centro- muziejaus direktorė Jurgita Morozaitė galėtų daug pasakoti apie šiandien čia vykdomą veiklą, o vyr. fondų saugotoja Elena Rupeikienė kviečia ir į ekskursiją po dvarą. Juolab kad mus labiausiai domina tai, kas Paežeriuose dabar gražiausia – belvederio bokštas ir restauruoti rūmai.

Paežerių dvaras
Paežerių dvaras

Iki šiol tebesiginčijama, kiek metų Paežerių dvaro ąžuolui. Vieni sako, kad jis buvo pasodintas pradėjus statyti rūmus, o mūsų gidei Elenai Rupeikienei atrodytų, kad jis gerokai senesnis ir augo dar tuomet, kai čia vilnijo ištisi miškų plotai. Gali būti, kad jis skaičiuoja net aštuntą šimtmetį.

Paežerių dvaras
Paežerių dvaras

Rūmų holas su grakščiais laiptais žada žavingą reginį ir neapgauna – rūmai nuostabūs.

Paežerių dvaras

Keitėsi laikai – keitėsi šeimininkai

Paežerių architektūros ansamblį sudaro rūmai, oficina, belvederio bokštas, ledainė, ūkinis pastatas (kiaulidė) ir parkas. Dar kelių objektų, priklausiusių dvarui, likimas sprendžiamas ir galbūt ateityje objektų dar padaugės.

Pirmosios žinios apie Paežerių dvarą siekia XVIXVII amžius. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui, vėlesni valdytojai nežinomi, o nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios Paežeriai priklausė Raudondvario Zabieloms. Dar vėliau jie atiteko dvarininkų Gavronskių giminei. Tiesa, dvare Gavronskiai nuolat negyvendavo. Čia jie atvažiuodavo iš Varšuvos tik vasaros metu, dažniausia liepos mėnesį. Tačiau rūmais buvo rūpinamasi –jie buvo puošiami garsių dailininkų paveikslais, puikiais Liudviko XVI a. epochos baldais – viskuo, kas buvo  būdinga Europos dvarams.

Po Pirmojo pasaulinio karo Paežerių dvare apsigyveno Ona Komaraitė-Gavronskienė, kuri 1938m. dvarą pardavė bankininkui, Nepriklausomybės aktosignatarui Jonui Vailokaičiui. Jo iniciatyva buvo rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, labai šiandien gaila, bet nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių, atlikta daug kitų darbų, bylojančių, kad buvo ruoštasi čia gyventi ilgai ir laimingai. Deja, 1940-aisiais prasidėjus sovietinei okupacijai, svajonės sudužo į šipulius – naujam dvaro šeimininkui teko trauktis į užsienį.

Vokiečių okupacijos metais Paežerių dvaras buvo tapęs generalinio komisaro Lietuvos sričiai Teodoro Adriano von Rentelno rezidencija. Šio pono įsakymu dvaras vėl buvo pradėtas tvarkyti, rūmus remontavo iš pačios Olandijos atvykę meistrai ir greičiausiai pastatas būtų dar labiau suspindėjęs, tačiau neramus laikmetis viską pakoregavo savaip. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant Raudonajai armijai, T.A. von Rentelnui, žinoma, teko bėgti. Dvaras jo įsakymu buvo nusiaubtas, viską, ką buvo įmanoma paimti, vokiečių komisaras išsigabeno į Vokietiją.

Pokario metais rūmams teko bene liūdniausia dalia – pirmajame jų aukšte apsigyveno šeimos ir netgi buvo laikomos vištos. Tuo laiku buvo itin sugadinti pastato puošyba, valgomojo kambario parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros. Rūmų išorė buvo itin apgadinta ant pastato uždėjus pilką grūdėtą tinką. Tuo pat metu skausmingai apleistas išpuoselėtas parkas – jis buvo paverstas paprasčiausia ganykla.

Laimė, ši niokojimo akcija nesitęsė pernelyg ilgai. Jau 1952m. rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdyba ir rūmų ateitis tapo šviesesnė. Porą kartų jie buvo rimtai remontuoti, o 19791981 m. netgi restauruoti. Sutvarkytas ir parkas: iškirsti nudžiūvę medžiai, saloje įrengta šokių aikštelė, išvalyti tvenkiniai, vietoje nudžiūvusių medžių pasodinti nauji. Melioratoriai pasirūpino, kad rūmai išliktų ateities kartoms geros būklės, palyginti su kitais Lietuvos dvarais. 1995 m. dvaras buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui ir jame įsikūrė Suvalkijos dailės galerija.

 

Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras

Rūmų puošmena – dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštasgrakščiomis šokėjų figūromis irvešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį.

Paežerių dvaro kultūrinė šiandiena

Šiandien Paežeriuose vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, kultūros centre-muziejuje vykdoma daug edukacinių programų, rengiami susitikimai, seminarai, vienas parodas keičia kitos, pažymimos valstybinės šventės, žymių žmonių jubiliejai. Kūrybiškai parengtos edukacinės programos pristato protėvių gyvenimą, moko senovinių darbų (edukacinės programos „Piemenėlių darbai ir rūpesčiai“, „Lino pasaka“, „Kelias nuo grūdo iki duonos riekės“, „To sviestelio gardumas“, „Taip gyveno senoliai“, „Apsirengsiu, apsirėdysiu“, „Matai ir matavimas senovėje“ ir kt.), kviečia neužmiršti istorinės praeities.

Tačiau labiausiai Paežeriai gali didžiuotis Paežerių dvaro festivaliu. Prieš kelerius metus įsiveržęs į Lietuvoje vykstančių profesionaliosios muzikos vasaros festivalių būrį, Paežerių dvaro festivalis iš karto pelnė ne tik muzikos mylėtojų, bet ir muzikos kritikų simpatijas ir teigiamus įvertinimus. Pabrėžiama, kad festivalis visuomet turi koncepciją, pateikia klausytojams įdomias kamerinės muzikos programas bei menų sintezės projektus, suburia aukšto meistriškumo atlikėjus, puoselėja profesionalumą.O štai sutvarkyta ežero pakrantė ir parkas tapo patrauklia vieta ilsėtis ir pramogauti lankytojams ir miestelio bendruomenei.

Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras

Puošnūs ir elegantiški Paežerių dvaro rūmai

Dvaro rūmai pastatyti apie 17951799 m., o jų interjeras įrengtas 18001808 m. XIX a. viso ansamblio pastatai perstatyti ir papildyti. Rūmų pastatas yra klasicizmo formų, persipinančių su gausiais baroko elementais. Keturių stambių jonėninių kolonų portikas su žemu frontonu pastatui teikia didingumo, o virš langų įkomponuotos bareljefinės plokštės su žmonių ir gyvūnų figūromis byloja klasicizmo romantikos ženklus. Rūmai lyg ir nedideli, bet kartu didingi ir elegantiški. Turbūt dėl šių rūmų elegancijos kartais visas dvaras pavadinamas mažuoju Paryžiumi.

Atvėrus rūmų duris, pirmiausia sužavi laiptai, vedantys į antrą aukštą. Neįtikėtinai grakštūs ir plastiški jie pranašauja žavingą reginį akiai. Rūmai iš tiesų puošnūs. Jų interjere itin gausu figūrinių ir ornamentinių gipso lipdinių, buazerijų ir medinių apvadų. Rūmų puošmena dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštasgrakščiomis šokėjų figūromis irvešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį. Atrodo, kad trūksta tik muzikantų ir besisukančių porų ir pasijustume lyg XIXa.

Po šia sale ne mažiau įspūdinga biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima nufotografuoti ir žiūrėti nenusibostų – vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas. Kambariuose sūpuojasi žavingi sietynai, patalpoms suteikiantys išskirtinės prabangos.

Išskirtinio dėmesio vertas ir ponios miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovos vietą. Rūmai dar neperkrauti baldais ar dekoro detalėmis, tačiau po jų restauracijos praėjo vos dveji metai, tad reikia manyti, kad ilgainiui jaukiai apstatytų vietų dar atsiras, rūmai praturtės tiek baldais, tiek meno kūriniais. Kol kas jų sienas puošia keičiamos parodos, tad lankydamiesi dvare visada galite išvysti ir kažką naujo.

 

Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras

Įspūdinga ir biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima išfotografuot ir žiūrėti nenusibostų – vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas.

Išskirtinio dėmesio vertas ir ponios miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovos vietą.

Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras

Belvederinis bokštas Paežerių dvaro sodyboje pastatytas XIX a. antroje pusėje. Bokštas neogotikinio stiliaus, statytas iš raudonų plytų, jo diametras – 3,76 m. Bokštas suskaidytas į 6 tarpsnius, užbaigtas kreneliažiniu parapetu. Verta įveikti jo laiptelius ir pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis.

Paežerių dvaras
Paežerių dvaras
Paežerių dvaras

Oficinoje gausi ekspozicija skirta muziejaus mecenatei, Vilkaviškio rajono garbės pilietei, dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei ir jos šeimai. Jame matome ne tik puikius dailininkės įvairiomis technikomis kurtus paveikslus, bet ir muziejui dovanotus baldus, drabužius, kuriuos ji irgi modeliavo, papuošalų kolekciją, kitus asmeninius daiktus.

Oficinoje – Vilkaviškio krašto istoriją saugantis muziejus

Oficinoje įrengtose krašto istorijos ekspozicijose eksponatų netrūksta. Oficina buvo pastatyta XIX a. viduryje, belvederinis bokštas – XIX a. antroje pusėje. Iš pradžių oficinoje buvo virtuvė, skalbykla, čia gyveno tarnai, o nuo 1922 m. mokytojo J. Greimo iniciatyva dviejuose kambariuose buvo įrengta pradžios mokykla (19221961) ir butas mokytojui.

Muziejaus fonduose per 55 gyvavimo metus sukaupta gausi ir vertinga istorinė medžiaga (daugiau nei 215 tūkstančių vienetų), liudijanti įdomią ir sudėtingą krašto istoriją. Muziejuje saugoma labai įvairi medžiaga – meno ir tautodailės kūriniai, daiktai, nuotraukos, knygos, numizmatika, filatelija ir filokartija, kurie atspindi įvairius istorijos laikmečius, svarbiausius įvykius, primena čia gyvenusius žmones. Eksponatai naudojami ekspozicijose, parodose ir edukacinėse programose. Jau tampa tradicinėmis ir Sūduvių amatų šventės, kurios dvaro kiemelyje rengiamos kasmet, į jas sukviečiami visi senųjų amatų žinovai. Oficinoje įrengtos nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos su vertingais, retais ir net juokingais eksponatais, o taip pat tarpukario laikotarpio darbo kabinetas ir valgomasis.

Parengtos ekspozicijos, skirtos muziejaus mecenatei, Vilkaviškio rajono garbės pilietei, dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei (19252017) ir jos šeimai. ŠiosAmerikoje gyvenusios meno mecenatės ir didelės Lietuvos patriotės palikimas muziejui tiesiog neįkainojamas. Jame matome ne tik puikius dailininkės įvairiomis technikomis kurtus paveikslus, bet ir muziejui dovanotus baldus, lėlių kolekciją, drabužius, kuriuos ji irgi modeliavo, papuošalų kolekciją, kitus asmeninius daiktus.

Muziejaus ekspozicijoje daug eksponatų, susijusių su šio krašto šviesuoliais. Vilkaviškio rajone gimė Atgimimo šaukliai P. Kriaučiūnas, P. Arminas-Trupinėlis, V. Kudirka, Tautos patriarchas dr. J. Basanavičius, knygnešys J. Rimša, dirbo K. Grinius. Lankeliškiuose gimęs nepriklausomos valstybės vienas iš ekonomikos pagrindų rengėjų A. Rimka, Būgnų k. teisinės sistemos kūrėjas A. Kriščiukaitis-Aišbė. Iš Vilkaviškio krašto kilę daug talentingų plunksnos brolių: pirmojo istorinio romano autorius V. Pietaris,poetai K. Bradūnas, S. Nėris, J. Tysliava, S.Šemerys, P.Keidošius, rašytojai A. Vaičiulaitis, P. Orintaitė, architektai Nasvyčiai ir kt. Tokiu šviesuolių būriu retas kraštas gali pasigirti, o retas muziejus turi tiek rūpestingai sukauptų šių iškilių asmenybių daiktų, apipintų dar ir prasmingomis jų gyvenimo istorijomis.

Taigi keliaukime į Paežerius – šimtamečio dvaro pažiūrėti ir šimtamečio ąžuolo apglėbti – savo Tėvynę pažinti svarbiau nei svetimus kraštus.

Paežerių dvaras

Jono Basanavičiaus skrybėlė.

Paežerių dvaras

Salomėjos Nėries krosnelė.

Paežerių dvaras

Vinco Kudirkos smuikas.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Redos BRAZYTĖS nuotraukos

muziejus kaliningrade

Muziejus Kaliningrade lyg XXa. pradžios PIRKLIO NAMAI

Jei atsuktume laiką ir atsidurtume ant XIX ir XX amžių slenksčio, mus į šiuos namus Karaliaučiaus mieste pakviestų pirklys Gustavas Grosmanas. Tačiau šiandien laiko mašinos misijos ėmėsi Aleksandras ir Natalija BYČENKOS, kurie tuos pirklio namus sukūrė iš naujo ir pavertė interaktyviu muziejumi, per penkerius metus tapusiu vienu lankomiausių muziejų Karaliaučiaus srityje bei mieste. Pasisvečiuokime svetinguose pirklio namuose ir mes, pajuskime čia plevenančią rytprūsių dvasią, paieškokime įkvėpimo savo namams kurti ir būtinai užsukime į pirklio kavinę kavos, arbatos ar kakavos išgerti.

Natalija ir Aleksandras BYČENKOS savo muziejuje jau yra sulaukę daug garbių svečių, tarp kurių ir žymus mados istorikas Aleksandas Vasiljevas.

muziejus Kaliningrade

Pradžia - pomėgis

Viskas, kaip dažnai pasitaiko mūsų aprašomose istorijose, prasidėjo nuo pomėgio. Ekonomistė Natalija ir verslininkas Aleksandras sendaikčiais ir antikvariatu susidomėjo prieš gerus penkiolika metų. Jei pirko servizą, tai antikvarinį, jei baldus – tai su istorija. Taip atrodė prasmingiau. Seni ir gražūs daiktai ne tik puošė jų namus, jie ir naudojami buvo pagal paskirtį. Kol vieną sykį neįvyko įdomi, visai neplanuoto muziejaus atsiradimo priešistorė. Atėjo laikas šeimos namų remontui ir tuo metu tiesiog reikėjo kažkur pagyventi. Kadangi tuo metu šeima turėjo didelį šunį, nuomos klausimas tapo gana keblus: kas norės tokio nuomininko. Bet po kurio laiko viskas išsisprendė geriau nei tikėtasi. Buvo išsinuomotas butas, skoningai apstatytas antikvariniais baldais, laikantis XX a. pradžios stilistikos. Žinoma, kad gyventi tokioje aplinkoje pasirodė ne tik jauku, bet ir įdomu. Ne tik Natalijai ir Aleksandrui – ir jų svečiams, o po to ir svečių draugams. Visi norėjo prisiliesti prie elegantiškos, stilingos ir viliojančios praeities, pažvelgti į kitokią, tada dar Kionigsbergo pavadinimą turinčio Rytprūsių miesto gyventojo buitį, pasigrožėti interjero detalėmis, pasmalsauti jų istorijų, o gal paieškoti įkvėpimo savo namams kurti. Aleksandras tuo metu skaitė vis daugiau su tuo susijusios literatūros, pomėgis virto giliu susidomėjimu, kaupėsi žinios. Kodėl iš šio buto apskritai nepadarius muziejaus, jeigu jau dabar lankytojų užtenka? Deja, buto šeimininkas nenorėjo atsisveikinti su savo kruopščiai įrengtu butu ir savo idėjai įgyvendinti šeimai teko ieškoti naujos erdvės. Tai nebuvo paprasta, bet atsisakyti minties kurti muziejų nebuvo nė kalbų – per daug tai viliojo.

muziejus Kaliningrade

Eklektikos stilius atsirado XIX a. ir vyravo 1850–1890 metais skirtingose šalyse skirtingais pavadinimais. Tai įvairių stilių ir jų dalių mišinys, sujungiantis įvairių stilių visus geriausius bruožus ir detales į harmoningą visumą. Eklektika dažnai vadinama kelių stilių ir kultūrų dialogu.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

Naujos erdvės restauracijos ypatumai

Po paieškų buvo įsigytas trijų kambarių, 80 kv. m ploto butas pirmame vieno namo aukšte. Galima tik įsivaizduoti, kiek šeimininkų buvo matęs 1912 m. statyto namo komunalinis butas, kuriame net tuo metu gyveno trys šeimos. Tačiau namo vieta ir pats butas buvo kaip tik labai tinkami muziejui kurti ir didžiulis remontas Aleksandro neišgąsdino. Dar daugiau – viskas, ką galima buvo išsaugoti, buvo nepakeista, o kruopščiai restauruota. Bute atnaujintos senos pušinės grindys, langai, visos durys. Po keliais tapetų sluoksniais, kaip ir tikėtasi, buvo rastos dažytos sienos su ornamentika, tad jos irgi restauruotos.

Senos registracijos knygos padėjo nustatyti ir pirmąjį namo gyventoją bei savininką. Tai buvo pirklys Gustavas Grosmanas, name gyvenęs ir turėjęs maisto prekių parduotuvę. Gaila, bet išsamesnių žinių apie pirmąjį namo šeimininką, o juolab jo autentiškų daiktų gauti jau nebuvo iš kur – per daug laiko buvo praėję, nelikę jokių giminių. Tad buto interjerą ir apstatymą buvo stengtasi sukurti tiesiog pagal XX a. pradžios pasiturinčio miestelėno namų interjero stilių. Tuo metu, galima numanyti, interjeruose vis dar vyravo vadinamasis eklektikos stilius, kurio pradžia laikomas XIX a. vidurys ir kuris šiaip jau irgi ėjo į pabaigą.

Šiandien muziejuje nėra nė vieno tų laikų daikto padirbinio – visi autentiški, iš to laikmečio. Visus juos po kruopelę surinko Aleksandro ir Natalijos šeima, pirkdami tiek antikvariatuose, tiek sendaikčių turguose, tiek Vakarų Europos aukcionuose. „Stilizuotos tik naujos rozetės, nes reikėjo, kad šiuolaikinių prietaisų šakutės į jas tilptų. Visa kita – autentiška“, – pasakoja Aleksandras.

Interjero stilių taip pat sukūrė pats Aleksandras, nes jau kuris laikas gana išsamiai buvo domėjęsis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios namų interjerais. Be to, į pagalbą pasitelkė to meto fotografijas, interjero žurnalus ir knygas, daugybę medžiagos iš interneto. Tik dėl spalvinių sprendimų tarėsi su dizaineriu koloristu, nes, kaip žinome, ano meto fotografijos juodai baltos ir apsispręsti dėl spalvų buvo sudėtingiau. Dizaineriui padedant buvo atkurtas ir autentiškas dekoro piešinys ant sienų prie lubų, pagal kurį ir padarytas trafaretas sienoms dekoruoti.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

Pirštinaičių žnyplės Sunku netgi atrasti žodį šiam XIXa. pabaigos–XX a. pradžios „įrankiui“ įvardyti. Bet tuo metu damos dėvėjo itin plonos odos ar audinio pirštinaites, kurias užtempti ant pirštų buvo tikras iššūkis, o kuo glaudžiau jos apgaubdavo ranką, tuo elegantiškiau atrodė dama, todėl stengėsi visos. Paprastai gerų pirštinių dėžutėje būdavo ir pirštelių žnyplės, o tiksliau galbūt būtų „skėtiklis“. Prieš užmaunant pirštinę, juo piršteliai būdavo tarsi „išmankštinami“ ir lengviau bei nesuirę per siūles užslysdavo ant rankos. Tokie įrenginiai buvo gaminami iš medžio, metalo, o patys brangiausi ir prie prabangiausių pirštinių – iš kaulo.

Interaktyvi pažintinė kelionė

Šiandien šis muziejus nėra tik vieta, kurioje galima atsargiai ir virvučių nustatytu atstumu apžiūrėti eksponatus. Tai vieta, kurioje išgirsite seno Rytprūsių miesto istoriją, prisiliesite prie namo rajono praeities, o visus daiktus ne tik galėsite paliesti, bet ir sužinosite įdomių istorijų apie jų paskirtį. Svetainė, valgomasis, miegamasis, virtuvė, vonios kambarys ir koridorius visus svečius pasitinka tarsi tikri XX a. pradžios miestelėno namai ir dar su daugybe minklių iš praeities. Juk daiktai, kurie buvo kasdien naudojami prieš šimtą metų, šiandien gali būti tiesiog neatpažįstami. Vaikščioti po muziejų – tai lyg keliauti laiku ir spėlioti, kam praeityje ir buvo naudotas vienas ar kitas daiktas. „Štai ant rašomojo stalo stovi velenėlis. Kam jo reikėjo?“ – pavyzdį pateikia Aleksandras. Pasirodo, juo buvo drėkinami pašto ženklai, kad nereikėtų klijuoti seilėmis. Tokių minklių ypač daug virtuvėje ir būtent toks žaidimas dar labiau vilioja lankytojus. Muziejus nuo kitų ir skiriasi tuo, kad nėra skirtas konkrečiai istorinei asmenybei ar meno sričiai. Jame tiesiog galima pamatyti, kaip gyveno žmonės anksčiau, kas jiems buvo svarbu, kuo jie puošė savo namus. Muziejuje galima pasimatuoti pirklio cilindrus, apžiūrėti pypkių kolekciją, pasigrožėti pirklienės suknelėmis, prisėsti prie jos tualetinio stalelio, išgerti kavos iš šimtamečio puodelio ar net pravirkdyti senutėlį smuiką. Daug atrakcijų, bet svarbiausia – daug istorinių žinių, gražių daiktų ir gero skonio juos derinant tarpusavyje. Kodėl visų šių pamokų neparsinešus į savo buitį, arba bent kodėl visko, ką pamatėte neaptarus jaukioje pirklio Gustavo Grosmano kavinėje, įsikūrusioje, tiesa, ne itin populiarioje Krasnaja gatvėje? Bet tai juk muziejaus „filialas“ ir jį taip pat reikia aplankyti.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

XIX a. filtrai XIX a. viduryje daugybė žmonių nerimavo, kaip neužsikrėsti maru ar šiltine per nešvarų vandenį, nes tik nedidelė dalis galėjo naudoti garantuotai švarų vandenį – vandentiekio sistema buvo silpnai išvystyta. Fabrikas „Delphin Filter Company“ iš Guntramsdorfo miestelio, įsikūrusio netoli Vienos, XIX a. antroje pusėje pradėjo siūlyti didelį buitinių vandens filtrų asortimentą. Tai buvo smulkiaporiai įvairių dydžių ir formų dirbtinės anglies filtrai, kurie garantavo, kad vanduo bus švarus. Kompanija „Delphin Filter Company“ savo produkciją su angliškai parašyta naudojimo instrukcija eksportavo į daugelį Vakarų Europos ir pasaulio šalių, kuriose ji buvo plačiai naudojama. Žinoma, kad tokie filtrai neaplenkė ir rytprūsių miesto Kionigsbergo pasiturinčių gyventojų.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

Kavinė - muziejaus tęsinys

Kavinė duris atvėrė vos prieš du mėnesius ir jos šeimininkai Natalija ir Aleksandras jau džiaugiasi, kad turi nuolatinių klientų. Dar daugiau-jau įsiminė ir jų pomėgius, nes dažnai patys stovi už baro ir aptarnauja savo svečius. Jaunystės įgūdžiai vėl pravertė, mat abiems yra tekę padirbėti kavinėse. Kavinė įkurta taip pat preciziškai kaip ir muziejus. Jokių padirbinių ir jokių šio laikmečio daiktų. Netgi kavos gaminimo aparatą Aleksandras pasistengė surasti vintažinį, pagamintą 1961m. – Faema E61 Legend. Su juo ir prasidėjusi espreso kavos istorija. Tiesa, teko šį tą pataisyti ir išmokti su juo pačiam dirbti. „Pas mus dviejų rūšių kava: espreso ir amerikietiška. Iš pradžių late ir kapučinio nedarėme, nes nemokėjome, o dabar nedarome todėl, jog nusprendėme, kad Kionigsbergo laikas tokios kavos ir nebuvo“, – sako Aleksandras, visada pirmenybę teikiantis autentiškumui. Saldumynai gaminami irgi tik pagal senovinius receptus ir nors jų pasirinkimas ne itin didelis jie ypatingi.

Yra ir dar viena įdomi žinia. Anksčiau muziejus turėjo antikvarinių daiktų parduotuvytę, o dabar dauguma jų integruoti į kavinės interjerą. Tačiau tai nereiškia, kad jų negalima įsigyti. Viską šioje kavinėje galite pirkti: nuo puodelių iki senų iškabų. Tai dar viena žavinga šio nuostabaus Byčenkų šeimos kuriamo verslo pusė – daiktai migruoja, keičiasi, pasipildo. Verslo, kuriame tiek daug kultūros ir grožio. Ypač šiandieniniame Kaliningrade, kur laikas kartais sustoja ne ten, kur norėtųsi ar nusipelnė tas miestas.

muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade
muziejus Kaliningrade

Rasa ŽEMAITIENĖ Nuotraukos iš muziejaus archyvo, tekstas 2018 vasara, papildymas apie kavinę 2019 ruduo,

šimtametis namas

ŠIMTAMEČIAME NAME – jaukumas be taisyklių

Už devynerių metų gyvavimo šimtmetį švęsiantis namas Kaune Žaliakalnyje, jei tik galėtų greičiausiai pasidžiaugtų savo likimu: jis išgyvena tikrą renesansą. Yra pamalonintas prie jo raudono mūro ir solidaus amžiaus derančiomis vario palangėmis, mediniais langais, nauja čerpių stogo danga, interjeru su praeities nuotaika, ir, kas svarbiausiai, jo garbų amžių gerbiančia čia įsikūrusia šeima. Gyvenimą jau treji metai jame kuria Inga ir Eimantas ŠVEDAI drauge su savo vaikais Benu, Jorile, Baliu ir Jurgiu.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Paklausta, ką patartų visiems kuriantiems namus, Inga sakė, kad svarbiausia susikurti savitą stilių, nebijoti įdomių jų derinių, tarpusavyje derinti skirtingus stilius ir gyventi tarp šeimai brangių daiktų. Plačiai atsivėrusiame pasaulyje tai nėra sudėtinga, o kaip tik labai smagu. Pačiai Ingai taip nutiko su 1900 m.pagaminta židinio apdaila iš raudonmedžio, kokios labai ilgai ieškojo. Galiausiai ji buvo įgyta „Ebay“ portale už 11 svarų. Atradimo džiaugsmas.

šimtametis namas
šimtametis namas

Pusmečio remontas

Kas turi nutikti, ir nutinka: atrodo, kad šis namas laukė kaip tik šios šeimos, o šeima jo. Tad ir remontas, kažkada ir kelių komunalinių butų istoriją išgyvenusiame 1926 metais teisininko pastatytame per 200 kvadratinių metrų užimančiame name, buvo atliktas gana greitai – per pusmetį. Dabar čia gyvena ne tik šeši žmonės, bet ir gražuoliai jų draugai – šunys Kuba ir Datulė. Pirmajame aukšte: holas su šalia patogiai įkurdinta drabužine, svetainė, bibliotekos ir televizoriaus kambariai, virtuvė ir vonios kambarys. Antrame – tėvų miegamasis, vaikų kambariai ir dar vienas vonios kambarys. Už langų – pakankamai erdvus kiemas.Didžiausiais remonto iššūkiais turbūt būtų galima pavadinti vėdinimo sistemos įrengimą ir…krosnies apdailą kokliais. Pastaroji užtruko tiek, kad Inga pagal užsakymą pagamintus koklius jau buvo pasiryžusi klijuoti pati. Vėdinimo sistemą sutvarkė irgi ne pirma čia apsilankiusi firma. Tačiau taip jau nutinka tuose namuose, kur stengiamasi dėl kiekvienos autentiškos architektūrinės detalės išsaugojimo ir kur naujas technologijas integruoti kur kas sunkiau.

Tikra poilsio oazė: biblioteka, pianinas, patogus krėslas, sofutė, koklinė krosnis ir jaukios romanetės. Biblioteka - ne tik namų puošmena, bet ir labai funkcionalus Nyderlandų firmos „Eichholtz“ kūrinys, įsigytas iš interjero studijos „Ornamentum“ asortimento. Tos pačios firmos knygų lentyna dar stovi ir svetainėje. Šeimai patinka šie mediniai, klasikinio stiliaus baldai. Romanetės iš prabangaus anglų firmos „Mulberry home“ audinio. Daug puošybos detalių, tekstilės ir tapetų į namus atkeliavo ir iš „Retroformos“ – interjero dizaino namų.

šimtametis namas
šimtametis namas

Vietoje taisyklių - grožio pajūtis

Namų interjerą su didele meile ir malonumu kūrė pati namų šeimininkė.  Noras gyventi ir kurti gražioje aplinkoje formavosi nuo vaikystės, gyvenant originaliuose ir stilinguose tėvų namuose.  Taigi naujai įgytame name realizuota daug gražių sumanymų. Šiandien savo namų stilių Inga apibūdina kaip miksą, kuriame įvairiausių stilių ženklai: pradedant skandinavišku minimalizmu ir baigiant klasikiniu stiliumi. Dekoro detalės irgi labai įvairios stilistikos:  yra labai modernių, yra ir  antikvarinių. Beje, visai šeimai patinka antikvariniai daiktai – jie turi ir savo, ir pirkimo istorijas, o tai visada įdomu. Tiesa, kai kurios namų kertės atrodo beveik muziejiškai, bet daiktai tarpusavyje taip harmoningai dera, kad galima tik stebėtis gebėjimu kurti tokią darną iš tokios gausybės detalių. Inga, prisipažįsta, mėgstanti įsigyti tai, kas gražu, nors daikto galbūt prireiks tik vėliau. Vis dėlto, didelių klaidų ir nereikalingų pirkinių dažniausiai išvengia, nes pirkdama jau turi viziją apie daikto pritaikymą. Dažnai tas pritaikymas – tiesiog puošti aplinką.

šimtametis namas

Dekoruojant virtuvę, neatsispirta pagundai išsirinkti prabangios anglų firmos „GP & J Baker“, įkurtos dar 1884 m.dviejų brolių, tekstilę romanetėms ir to paties ornamento tapetus. Šiuo metu to paties rašto audinio ir tapeto duetą siūlo daugybė interjero dekoro firmų.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Interjero dekoratore šiuo metu dirbanti Inga Švedienė turbūt nepamiršo vieno posakio: holas - namų vizitinė kortelė. Ir šių namų vizitinė kortelė iš tiesų įspūdinga. Žaismingu gobelenu pertrauktas foteliukas, lagaminų kolekcija, veidrodis prabangiame rėme, lengvas stalelis, prašmatnaus rašto ir spalvos tapetai „Cole & Son“ ir pagaliau puikios rankų darbo plytelės iš Vietnamo vos įžengus į namus sufleruoja, kad jie bus tikrai netradiciniai. Inga pasakoja plytelių istoriją. Vos keli jų, parvežtų iš Vietnamo, kvadratai atliko sodo dizainerei ir ji paskelbė, kad parduos juos tam, kad galės jas paimti tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Inga dabar juokiasi prisiminusi, kiek draugų buvo „įdarbinta“, kad misija būtų įvykdyta. Daugybė daiktų namuose turi keistas, mistiškas, linksmas ar paslaptingas atsiradimo istorijas.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Vonios patalpose – viskas apgalvota iki smulkmenų.

Tekstilė, šviestuvai ir paveikslai

Ypatingo jaukumo šiems namams teikia langų tekstilė ir šviestuvai. Bra, toršerai, stalinės lempos – jaukūs įvairios stilistikos šviesos šaltiniai atlieka ir dekoro funkciją. Bene įspūdingiausias svetainės šviestuvas, įgytas antikvariate „Jūratės salonas“ Kaune. Jis tarsi ašis, aplink  kurį viskas sukasi.

Tekstilė romanetėms, kurios visuose kambariuose skirtingos, pirkta irgi labai įvairiose vietose, netgi „Ebay“ portale. Inga pastebi, kad lietuviai vis dar bijo spalvų, o jau spalvota tekstilė – tai iš viso daugelio namuose tabu. Tuo tarpu žinomų firmų ar net vardiniai audiniai bei prie jų derinami tapetai Vakrų Europos interjeruose yra labai populiarūs ir turi didelę vertę. Žinoma, tai ir prabanga, nes kainos gana solidžios. Todėl radusi kokią vertingą atraižą parduodamą privačiai Inga visada atkreipia į ją dėmesį. Taip savo išvaizdą pakeitė ir foteliukas prieškambaryje – pasipuošė įspūdingu gobelenu iš anglų firmos „William Morris“.

Šeima neįsivaizduoja savo namų ir be paveikslų. Namus puošia dailininkės Miglės Kosinskaitės, Dovilės Norkutės, Kęstučio Kasperavičiaus, Virgio Rusecko  darbai. Galbūt šie autoriai labiausiai atitinka šių namų dvasią. Kaip ir vinilinių plokštelių ar pianino garsų skleidžiama muzika. Kaip kitaip. Juk bibliotekos kambaryje stovi puikus instrumentas – praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pagamintas August Forster pianinas. Kartais prie jo prisėda pati Inga, bet dažniau muzikuojantys vaikai – dukra Jorilė arba sūnus Balys.

Smagu, kad ir vaikams patinka namų, kuriame jie gyvena stilius ir su didele tėvų meile čia kuriama atmosfera. Gal todėl ir jų kambariai vieningai pratęsia stilistiką, kurios kitaip kaip antikvariato ar vintažo ženklais ir nepavadinsi.

 

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Miegamajame – šviesu, jauku ir pakankmai erdvu. „Colefax & Fowler“ firmos tekstilė čia irgi groja pačiu pirmuoju smuiku, tik spalvos kiek ramesnės nei pirmojo aukšto kambariuose. Tarp kitko "Sibyl Colefax & John Fowler" seniai turi Britanijos žinomiausios interjero dizaino įmonės reputaciją. Įmantri elegancija ir akies nerėžianti prabanga - tai šios įmonės prekės ženklas nuo pat jos įsteigimo ketvirtajame dešimtmetyje. Dabar, turėdami daugiau kaip 150 metų patirties, jos dekoratoriai gerbiami už pažangų modernumą ir nepavaldumą laikui įgyvendinant tradiciškesnius projektus.

šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas
šimtametis namas

Septyniolikmetės Jorilės kambario erdvę išplečia veidrodinė siena. Tačiau bene labiausiai mamos puoselėjamą stilistiką ir gyvenimo stilių galbūt bus linkęs pratęsti trylikametis Balys. Jam jau dabar įdomūs senoviniai daiktai, o taip pat viskas, kas susiję su grupe „Antis“.

Rasa ŽEMAITIENĖ (2017 birželis)

Rygos sendaikčių mugė

Rygos sendaikčių mugė: ko ieškosi – tą ir surasi

Antikvariato, vintažo ir sendaikčių mugės rudeniop vėl startuoja. Vasaros - rudens sandūros savaitgalį sendaikčių mylėtojus keliai vedė į Rygą, į kurią mugė persikėlė iš Ikškilės - miestelio nuo Rygos nutolusio apie 28 kilometrus ir išgarsėjusio kaip tik antikvariato mugėmis, kurios eilę metų vyko pirmąjį birželio ir pirmąjį rugsėjo savaitgalius. Bet keičiasi viskas, keičiasi ir mugių vietos. Šiemetė, pirmoji naujoje vietoje, nebuvo gausi pirkėjais, bet gana solidi pardavėjų skaičiumi. Tiesa, liko jų ir Ikškilėje, bet mes protestuotojų prieš naują vietą nepalaikėme ir Ikškilės nepasiekėme. Reikia manyti, kad nauja vieta taip pat užgyvens savo istoriją ir viskas įsivažiuos.

Rygos sendaikčių mugė

Kompanija nedidelė ir vieninga

Ar svarbiau kur važiuot, ar su kuo? „Vintažo ženklams“ pasisekė visapusiškai. Visiškai laimingo atsitiktinumo dėka į  mugę Latvijoje rado laiko išsiruošti Lietuvoje atostogaujanti mūsų autorė fotografė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto, iš Anglijos paviešėti senelių sodyboje atvažiavęs mūsų aprašytasis fotografas Rimantas Paškevičius, baldų atnaujintoja, niekada žurnalui patarimų negailinti Gintarė Jurgė ir aš – Rasa iš „VŽ“. Dar keliavo – nuodėmė būtų nepaminėti –  Ramunės nuostabioji Toska ir Gintarės Čipsas. Taigi pilnas komplektas, įskaitant šunis. Kelias iš Vilniaus į Rygą netrumpas, bet pokalbiai apie gyvenimą „čia ir ten“, meilę senienoms ir fotografijai, gimtinei ir gamtai, laiką gerokai sutrumpino ir štai mes Rygoje.

Nauja vieta - nauja istorija

Nelabai ir jaučiasi, kad jau kitoje valstybėje. Lietuvių ir tarp pardavėjų, ir tarp pirkėjų beveik tiek pat kiek ir latvių. Plotas didžiulis, esfaltuotas, visi prekes išsidėstę erdviai, bet nėra jokio stogo, tad jokios apsaugos nei nuo saulės, nei nuo lietaus. Laimei (į mugės pabaigą jau nelaimei) šviečia saulė. Mugė vyksta dvi savaitgalio dienas. Paprašyti ją palyginti su Kauno urme vykstančia irgi jau tradicine tampančia muge „Laiko ratu“ pardavėjai įvardina pagrindinį skirtumą: mokestį už plotą. Kaune sako už tris dienas tenka mokėti 140 eurų, o čia už dvi – 45. Visa kita labai panašu, nors šiemet čia nauja vieta ir mažai pirkėjų.

 

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė

Kai fotografavimo tikslas kuo daugiau aprėpti, išeina taip. Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos.

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė

Rygos mugės asortimentas

Sunku būtų įvardinti mugės prekių asortimentą. Ko ieškosi – tą ir rasi. Nuo senovinių etnografinių rykų iki numizmatikos, nuo senos technikos iki militaristinės atributikos, nuo visiško metalo laužo iki porceliano servizų.  Baldų nebuvo ypač daug, matomai orientuojamasi į smulkesnius daiktus. Didelis pasirinkimas indų, interjero detalių, papuošalų, statulėlių figūrėlių, paveikslų, dėžių ir lagaminų, šviestuvų ir t.t. ir pan. Parduodama tiesiog viskas ir visokio stovio. Tarybiniai kefyro buteliai – prašome, surūdiję mašinų duslintuvai, akėčios ir šalmai – yra, pašto ženklai, pinigai, knygos ir byrantys rankose žurnalai – kiek nori.

Štai Ramunė nusipirko du, nerealiai mane prajuokinusius, samčius gal po eurą ar du, kičinių paveikslėlių, medinių mokinio dėžučių pokario laikmečio ir džiaugėsi, kad pravers fotosesijose. Senut senutėlis Senis Šaltis iš vatos jai atsiėjo 8 eurus ir tai buvo pats brangiausias pirkinys. Trys žibalinės lempos po maksimaliai gerai pravestų derybų kainavo gal 14 eurų. Bet taip moka tik Ramunė.

Rimantas džiaugėsi įgijęs senutėlį sifoną ir fotoaparato trikojį. Iš pastarojo meistraus toršerą. Kainavo 30 eurų ir jis sakė, kad jam pasisekė, nes nupirko pigiai, Anglijoje tai kainuotų daug daugiau. Gintarė nepagailėjo 20 eurų už maišą žadintuvų, kurių pirkdama net nesuskaičiavo. „Antikvaro dvare“, kur skleidžiasi jos fantazija, galbūt netrukus išvysime instaliacijų parodą „Sustabdytas laikas“.  „Tik reiktų jų dar daugiau. Jei kas turite – laukiu”, – skelbia Gintarė. Mano sidabrinis žiedas su dirbtiniu perlu atsiėjo 5 eurus ir žurnalą „Vintažo ženklai“. Žiedas tikrai gražus. Kitam pagailėjau jau daug daugiau – ir dabar gailiuosi: buvo vertas.  

Žinoma, tai tik smagūs ir linksmi pirkinių žaidimai, inspiruoti kūrybinių sumanymų, bet ir jie baigėsi pilnutėle mašinos bagažine. Gero stovio ir solidaus amžiaus daiktai kainuoja kur kas daugiau. Dar brangesni kolekciniai daiktai. Tačiau visi ieško pagal poreikius, pomėgius ir kišenę. Bet kokiu atveju, tos paieškos įdomios. „Eičiau ir eičiau“, – konstatuoja Ramunė, vilkdama du nedidelius stalelius ir svarstydama, ar tilps tiek daiktų į mašiną.  O man tiesiog patinka visų keliaujančių azartas ir gera nuotaika.

Viskas brangsta

Kainos auga ir auga. Tą pripažino patys pardavėjai, tuo nesidžiaugia ir pirkėjai. Pardavėjai sako, kad daiktai brangsta visoje Vakarų Europoje, todėl brangsta ir pas mus. Be to, tokiose mugėse pardavėjai gerai išmano, ką parduoda, todėl pirkėjams sudėtinga rasti „lobį“ – gerą daiktą už mažą kainą. Latvijoje pigiau nei Lietuvoje neapsipirksi. Latviai turi gilesnes nei mes antikvariato tradicijas, daugiau daiktų, geriau apie juos išmano ir žino jų vertę. Vis dėlto, negali skųstis, kad niekas nieko neperka. Patys mugėje ne kartą patyrėme, kad geri daiktai ilgai neužsiguli: nenupirkai, grįžai, jau nupirkta. Žmonės jau išmoko rinktis, atskirti gerus daiktus nuo prastų ir nepraleisti progos jų įsigyti. Kita vertus, pardavėjai pripažino, kad mažėja azartiškų kolekcininkų, jaunoji karta tikrai nepakeis senosios su dideliu entuziazmu. Matyt todėl, kad dabar visko lengviau gauti ir ta azarto stoka jaunimo nemotyvuoja.

Man asmeniškai mugė Latvijoje patiko. Joje daugiau tikresnių ir senesnių daiktų nei Kaune, jie mažiau atskiesti šiuolaikiniais niekučiais. Žinoma, labai daug visiško „metalo ir stiklo laužo“ jei taip galima sakyti apie garbaus amžiaus daiktus, bet ir jie turi teisę vadintis sendaikčiais ir laukti savo pirkėjo – kas gi uždraus. Moralas paprastas: išmesti nieko negalima, galima viską parduoti, todėl nepersistenkite valydami ir tvarkydami senelių sodybas, kad nepražiūrėtumėte kokio lobio. Geriau viską į bagažinę ir į turgų. Rugsėjo pabaigoje laukia Kaunas.

Tekstas Rasos ŽEMAITIENĖS

Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
Rygos sendaikčių mugė
fotelio restauracija

FOTELIO RESTAURACIJA: audinio triumfas

Kai draugei pradėjau pasakoti, kokio tipo foteliukus bandysime restauruoti šį kartą, ji iš karto paklausė: „Tai čia tokie kaip seriale „Petraičių šeimoje“? Patikrinau - tikrai tokie. Pavydėtinas pastabumas ir...atmintis. Taigi tokio stiliaus foteliukų amžių galima nustatyti ypač tiksliai: pirmosios Galinos Dauguvietytės sukurto ir režisuoto serialo „Petraičių šeimoje“ serijos buvo parodytos 1964 m., o paskutinės 1972m. Juokaujame, ir be to, tai nebūtų didelė problema, bet būtent minėtais metais, iš tiesų pusė Lietuvos miestiečių įsigijo svetainės komplektėlius su trikampiais staleliais ir itin lengvo dizaino minkštąja dalimi – žavingas modernas. Ir dabar tokio stiliaus fotelių ar kėdžių galima rasti baldų parduotuvėse, o tai rodo, kad jų forma iš tiesų labai vykusi. Tačiau kam ieškoti baldų parduotuvėse, jei galima rasti senelių palėpėse ar tėvų rūsiuose. Tik padirbėti, tai jau teks: pusė amžiaus veltui nepraeina ir palieka savo žymes. Beje, silpnoji šių komplektų dalis – staliukai, kurie dabar gana didelė retenybė, o ir sofutės, nes jų niekas neišlaikė dėl vietos stokos. Už tai foteliai tikrai galbūt kažkur dar dulka ir laukia naujo gyvenimo starto. Mes restauruosime du, bet su skirtingais audiniais. Vieną - raudonu audiniu, antrą - gėlėtu. Darbo eiga – tokia pati.

1970- ųjų stiliaus baldai, taigi ir svetainės komplektėliai iš šio laikmečio dabar vėl ant bangos, todėl pats laikas pasidomėti tų metų palikimu ir savo namuose įkurdinti senelių ar tėvų baldus.

fotelio restauracija

Moteriška restauracija ne be vyro rankų

Šių baldų restauraciją, nekreipdami dėmesio į lygias vyrų ir moterų teises, mes iš pradžių įvardijome kaip moterišką, nes medinių dalių be kojyčių iš išorės tai beveik nėra. Bet taip atrodė tol, kol foteliukus labai greitai, su moterišku užsidegimu išardėme. O kai išardėme, tai paaiškėjo, kad ne viskas taip jau paprasta. Į pagalbą vyrus vis dėlto teks kviestis. Pradedame.

  1. Pirmiausiai atskiriame pasėdo rėmą su minkštąja dalimi nuo atkaltės ir jo minkštosios dalies. Nesudėtinga, tereikia ištraukti keliolika vinių ir nukirpti virvutes, kuriomis labai tvirtai šios dalys sutvirtintos tarpusavyje, virvutes pririšant prie medvarščio.

Dėmesio: tvirta špagatinė virvutė yra įverta į odinį abiejų dalių apkantavimą, paliekant jos išsikišusius bent 20 cm galus. Siuvant apvilkimus, tai būtinai padarysime ir mes, nes tuomet bus kur kas lengviau įtempti ant pasėdo ir atkaltės audinius ir juos sujungti tarpusavyje.

  1. Ištraukiame dar keliolika vinių ir nuvelkame senus foteliukų audinius. Padarome tai tvarkingai, jų nesuplėšydami, nes tiksliai pagal juos turėsime pasisiūdinti naujus.

3. Maišinis audinys, dengiantis spyruokles irgi gerokai susidėvėjęs, taigi ir jį nukarpome ir nuimame. Ištraukiame vatiną iš po spyruoklių. Spyruoklės geros kokybės, jų keisti nereikia. Beje, tarp jų radome etiketę su meistro pavarde ir baldo numeriu – daug darbo prie šių baldų atlikta tiesiog rankomis.

4. Iš medinių baldų dalių ištraukiame visas vinis, paviršiuje esančius nešvarumus nušluostome šluotele, viską nuplauname ir nudžioviname. Spyruokles galime perbraukti mašinine alyva, o perteklių nušluostome minkštu audiniu.

5. Vinių skyles užglaistome tonuotu medžio dulkių glaistu. Viską nušlifuojame smulkiu šlifavimo popieriumi Nr.280, Nr.340, Nr.360 ir nulyginame džiutu, nors lyginti galima ir šlifavimo popieriaus išvirkščiąja puse.

6. Dažų ir lako nuėmikliu, naudodamiesi plieno vilna, pašaliname dažus nuo kojyčių. Po to medienos paviršių nuplauname acetonu. Jas nudažysime aliejiniais dažais.

7. Keičiame visą maišinį audinį, seną vatiną pakeičiame nauju minkštu sinteponu, o pagal pageidavimą dar galime uždėti ir porolono sluoksnį. Šiuo atveju jis nekenks, nes minkštumą teikia medžio drožlių sluoksnis, kurį paliekame taip kaip buvo. Jau praeitame numeryje minėjome, kad turime gerai įvertinti minkštinamąją medžiagą ir jeigu ji yra kokybiška (jūržolės, arklio ašutai), tai ją tik išvalome, bet neišmetame. Medžio drožlės mums irgi tinka.

8. Kol taip darbuojamės, pagal senus apvilkimų išmatavimus, siuvami analogiški nauji, iš pasirinktų audinių. Tai galime daryti patys, ar kreiptis į meistrą – svarbu, kad užvilkimai būtų pasiūti tiksliai tokie, kokie buvo ir būtinai su virvutėmis odinių kantelių viduje. Jų prireks, tvirtinant foteliuko sėdimąją dalį su atkalte bei įtempiant apvilkimus. Mes pasirinkome du audinius: vienspalvį ir gėlėtą – foteliukai stovės skirtingose erdvėse.

9. Pasiūtais apvilkimais „aprengiame“ abi fotelio dalis. Audinį galime prikalti vinimis kaip ir buvo, bet daug patogiau „prišaudyti“ kabėmis specialiu įrankiu. Atkaltės audinio apačią teks kas 3-4 cm šiek tiek įkirpti, kad ji gražiai priglustų.

10. Sujungiame atkaltę su sėdimąją dalimi, prisukdami medvarščiais, sutvirtiname įtemptomis virvutėmis. Tuomet užlenkiame atkaltės audinį po foteliuko apačia, pritvirtiname kabėmis arba vinukais ir taip paslepiame visus kitus sutvirtinimus. Atkaltės ir sėdimosios dalies kanteliai turi gražiai „susieiti“.

Šį fotelį „aprengėme“ vienspalvio oranžinio  audinio drabužiais su juodu kanteliu. Kojytes perdažėme irgi juodai. Vaizdas labai panašus į originalo.

Gėlėtas fotelis irgi atrodo puikiai. Jo oranžiniai kanteliai ir kojytės gerai dera prie gėlių, kuriais margintas audinys, spalvos. Fotelis tinka prie žaismingesnės aplinkos, galbūt vaikų kambaryje ar miegamajame.

Žakardinis audinys - restauruoti tinka labiausiai

Žakardinio audinio pavadinimas siejamas su specialią audimo techniką ir mechanines stakles 1801 metais išradusiu Liono miestiečiu prancūzu Josephu – Marie Jacquardu (Žozefu Mari Žakardu). Garsioji technika buvo tobulinama iki pat 1817 metų. Žakardiniu audiniu ypač taikliai imituojami net patys sudėtingiausi mezgimo raštai. Žakardinio audinio privalumai akivaizdūs. Dėl specifinio audimo būdo jis labai dekoratyvus, austas iš medvilnės – malonus liesti, tvirtas ir atsparus. Žakardiniai audiniai gražiai dera vienas prie kito, neatsižvelgiant į raštus. Lietuvoje gerai žinomi kadaise ant sienų mėgti kabinti dekoratyviniai žakardiniai kilimėliai, kuriuose vaizduoti tolimų egzotiškų kraštų peizažai, miestų gyvenimo scenos, kaimo vaizdai, didikų medžioklės. Laiko išblukinti, tačiau romantišką nuotaiką puikiai palaikantys dekoratyviniai žakardiniai kilimėliai dabar vėl mėgstami, nes įgavo ne tik puošybinę, bet ir kitokių prasmių – tai mūsų senelių namų atributas. Gražūs žakardiniai dekoratyviniai audiniai į Lietuvą atvežami iš Prancūzijos, bet puošti namus jais patarčiau apdairiai: jie nelaikomi tikrais meno kūriniais, nes gaminami pramoniniu būdu ir gausiai tiražuojami, bet galėtų būti tinkamas papildas pasirinktai puošybos temai pabrėžti.

Eugenijus Skerstonas. „Domicilium elegans. Elegantiški namai“

fotelio restauracija

Audinio galimybės

Baldus, kurie neturi ypatingos istorinės ar meninės vertės, bet yra restauruotini dėl taupumo, sentimentų ar patogumo, galime atnaujinti kiek kūrybiškiau – nebūtina atkurti jų pirminį vaizdą. Mūsų atveju tai buvo patogu padaryti, pasirenkant gražų naują audinį, o moderni fotelio forma leido improvizuoti visai laisvai. Taigi vienas foteliukas tapo vienspalviu oranžiniu, o kitas gėlėtu.

Išsirinkti audinį dažnai iš tiesų tikras iššūkis, nes dabar jų pasiūla tiesiog milžiniška. Todėl pirmiausiai reikėtų įvertinti savo namų stilių, dermę su kitais kambario audiniais ir spalvomis bei vietą, kur baldas stovės. Po to, pasidomėti audinio sudėtimi ir priežiūros ypatumais. Audiniai, skirti baldams dabar dažniausiai yra iš poliestero arba su dalimi viskozės, taigi puikiai valosi ir dėvisi. Lietuvą dažniausiai pasiekia belgiški, prancūziški, olandiški, rečiau – graikiški, ispaniški ar itališki įvairiausių raštų audiniai. Vienas populiariausių audinių baldams – žakardas.

 

VŽ projektas Konsultavo profesionali meistrė, I kategorijos meninių baldų restauratorė Laima Statkienė. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

mid-century modern

Mid – century modern arba vintažinis…

Kartais gana sunku nustatyti interjero stilių, ypač kai kalba eina apie du terminus: „šiuolaikišką“ ir „modernųjį“. Dažnas netgi linkęs manyti, kad tai vienas ir tas pats. Iš tiesų tai visai ne. Kurdami šiuolaikiško stiliaus interjerą, dizaineriai šiandien neapsieina be tų daiktų ir baldų, kuriuos būtent šiuo metu kuria madingi dizaineriai. Šis stilius suteikia jiems galimybę savo darbais išreikšti ryškų savitą individualumą būtent šiandienos stilių kontekste su šiandien sukurtais daiktais. Visumoje šiuolaikiškam stiliui būdingas minimalistinis vaizdas, paprastos formos ir faktūros, ekologiškos medžiagos, funkcionalumas ir švelniai kontrastuojančios spalvos. Modernas - tai kažkas be laiko sąvokos, kažkas jau klasikinio, net kultinio, bet vis dar progresyvaus, švietėjiško ir avangardinio. Užgimęs praeito šimtmečio pradžioje, suklestėjęs viduryje ir besivystantis iki šiol, jis deklaruoja daugybės dekoratyvių puošnių detalių atsisakymą, vardinių baldų naudojimą ir nevengia naudoti tokias medžiagas kaip metalas, plastikas ir būtinai - mediena. Šiandien kai kuriuos mid-century modern stiliaus interjero pavyzdžius galima laikyti tiesiog meno kūriniais, nes juose taip pat daug meno kūrinių - XXa. vidurio dizainerių kurtų vardinių baldų ir detalių.

Mid - century modern, vintažinis, retro...

Tad šį kartą ir kalbėsime būtent apie MODERNĄ – stilių, kurio laikmetis teoretikų apibrėžiamas 1933- 1965 m., bet praktiškai yra ilgesnis ir siekia netgi mus dominančius 1970 – uosius Lietuvoje, nes kaip tik šių metų stilistika vis dažniau grįžta į mūsų namus, o ir daiktų pasiūla iš to laikmečio vis dar nemaža. Nors, gerai patyrinėjus šiuolaikines stiliaus tendencijas, galima pasakyti, kad įkvėpimo žvalgomasi ir į 1930 – 1960 – uosius. Taigi praktiškai moderno stiliumi kuriančius dizainerius, domina visi penki dešimtmečiai, pradedant skaičiuoti nuo Art Deco laikmečio vidurio. Tiesa, kalba neina apie tikslų to laikmečio stiliaus ar daiktų kopijavimą šiandien – greičiau apie idėjų grįžimą, kurios materializuojamos jau šiuolaikinėmis medžiagomis bei  technologijomis ir būtinai baldais, kurie – o kaip puiku – gali būti ir to laikmečio originalai. Kad dar labiau suvoktume apie ką eis kalba, tai priminsime, kad šis stilius dažniausiai vadinamas mid – century modern, kartais – vintažiniu ar net retro. Patinka jis labiausiai tiems, kam artimas šiuolaikinis skandinaviškas stilius, kurio (to tikrojo) Lietuvoje kaip ir nėra. Skandinavišku mes tiesiog ėmėme vadinti minimalistinį šiuolaikišką stilių ir tiek. Tikrasis skandinaviškas stilius greičiau ir būtų artimas tam mid – century modern ir  tai jau minėtai 1970 – ųjų stilistikai Lietuvoje, arba atvirkščiai. Ne veltui dauguma mid- century modern baldų šiandienos rinkoje taip pat yra sukurti skandinavų dizainerių, tarp kurių ypač daug danų pavardžių. Taigi kokia ji, mid – century modern stilistika?

Spalvinga, geometriška, medinė

Jei reikėtų apibūdinti trimis žodžiais, tai būtų galima pasakyti, jog geometriška, spalvinga ir… medinė. Visi baldai grakštūs, lengvi, pakankamai lakoniškų formų, su santūriomis detalėmis ir būtinai kojytėmis, kurios dažniausiai dar ir lenktos, laibos, grakščios. Baldų detalės ir kampai aštrūs arba kaip tik suapvalinti, formos kartais preciziškai stačios, kartais plastiškos netgi plaukiančios. Mediena dažniausiai ryški (tikmedis, karelijos beržas, raudonmedis, riešutas, bukas),  dažnai lakuota ar aliejuota, taigi dar sodresnė.  Iš vienos pusės, pokario nepritekliai šio stiliaus baldus tarsi supaprastina, iš kitos įjungia tokią galingą kūrėjų vaizduotę, jog jie sugeba taupymo režimu sukurti išskirtinius gaminius. Be to, prasideda ir technologijų proveržis, atsiranda galimybė įvairiai naudoti plastiką. Žinoma, to laikmečio Vakarų Europos ir Skandinavijos dizainerių kūryba įmantresnė, prašmatnesnė, daiktai brangesni, gražesni, retesni, todėl šiandien ypač ieškomi, vertinami ir brangūs nei iš buvusių sovietinių šalių, tarp jų ir Lietuvos.

mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern

Skandinavišku mes tiesiog ėmėme vadinti minimalistinį šiuolaikišką stilių ir tiek. Tikrasis skandinaviškas stilius greičiau ir būtų artimas tam mid - century modern ir tai jau minėtai 1970 - ųjų stilistikai Lietuvoje, arba atvirkščiai. Ne veltui dauguma mid - century modern baldų šiandienos rinkoje taip pat yra sukurti skandinavų dizainerių, tarp kurių ypač daug danų pavardžių.

mid- century modern

Mid-Century modern baldininkai su vardais - ir Lietuvoje

Ir vis dėlto, dizaino proveržis baldininkystėje vyksta ir Sovietų sąjungoje. Lietuvoje apie 1970 – uosius irgi atsiranda baldininkai su vardais, tik jų niekas nevadina dizaineriais, tai nepriimtina – dvelkia kapitalizmu, kurio saugomasi. Tačiau baldai ir pas mus jau kuriami tai išmanančių žmonių tik maksimaliai pigūs, kad galėtų tapti masinės gamybos objektu – tokia tuo metu vykdoma valdžios politika. 1959 m. XXI partijos suvažiavimo programa paskelbia garsųjį šūkį „meną – į buitį“, kurį lydi dar pompastiškesni: „grožį – masinei produkcijai, pagražinant milijonų žmonių gyvenimus“, „naujus atradimus reikia pritaikyti ne salonams, o gyvenimui“. Nuo 1957 m. Vilniuje pradeda veikti baldų konstravimo biuras, žinomas kaip PKB (trumpinys pagal pirmąjį pavadinimą – Projektavimo konstravimo biuras, o nuo 1959 m. – Liaudies ūkio tarybos Eksperimentinis konstravimo biuras), vienas po kito kuriami nauji baldų modeliai, stilingai įrenginėjami restoranai ir kavinės. Lietuvos baldininkų ir architektų vardai skamba visoje sąjungoje. Iš šio laikmečio būtina žinoti kelias, daug prie baldų kūrybos prisidėjusias asmenybes. Tai –  dizaineriai Eugenijus Antanas Cukermanas, Tadas Baginskas, Eugenijus Gūzas, Algimantas Stapulionis, Vytautas Beiga, Algimantas Bielskis, A. Dutka, Albinas Purys, Lygija Marija Stapulionienė, Eugenija Marija Cukermanienė,  Brigita Adomonienė, Teresė Bernotaitytė – Adomaitienė ir kiti. Visi jie kuria naujos estetikos baldus, visi ieško savitumo. Kas šiandien neprisimena trikampio stalelio su dailiomis juodomis kojytėmis ir dviejų lengvų foteliukų bei sofutės? Kas neprisimena… „Šuriko nuotykiai“ filmo interjero? Visa tai šiandien galbūt būtų galima pavadinti lietuviška 1970-ųjų klasika arba socialistiniu modernizmu, arba mid-century modern Lietuvoje ir tuometinėje sąjungoje apskritai.

mid- century modern

Baldų atnaujintojai Gintarei Jurgei patinka dirbti su lietuvių meistrų baldais iš 1970 - ųjų laikmečio, o ir užsakovų netrūksta.

Per pasaulį ritasi mid-century modern banga

Šiaip ar taip šiandien baldų rinkoje 1970 -ųjų lietuviškų gaminių dar palyginti daug, jie nėra reti ir nėra brangūs. Iš lietuviškų vintažinių baldų tikrai galima susikurti gražios, vientisos mid-century modern stilistikos namus. Juolab, kad jau atsiranda ir besispecializuojančių jų pardavėjų, ir net restauratorių.

„Lietuviai, ir ypač jauni žmonės, pradeda pamėgti 1970-ųjų stilių. Dažnai tenka restauruoti to laikmečio foteliukus, pufus, krėslus, supamąsias kėdes. Jų vis dar randama senelių namuose. Gaila, kad kur kas rečiau sofutes, kurių žmonės tiesiog neišsaugojo dėl vietos stokos ar staliukus, kurie sulūžo dėl savo trapumo“, – sako baldų atnaujintoja Gintarė Jurgė, pati labai mėgstanti šios stilistikos baldus.

Kad mid- century modern atgimimo banga ritasi per pasaulį yra pastebėjęs ir Anglijoje gyvenantis, mūsų sveitainės svečiu jau buvęs fotografas Rimantas Paškevičius. Jis pats taip pat mėgsta šios stilistikos baldus, ypač kurtus skandinavijos dizainerių, juos mielai fotografuoja ir net siūlo pirkti. Rimantas sakė, kad Anglijoje šio stiliaus atgimimas jau seniai prasidėjęs ir nežada atslūgti, o ir Lietuvoje vis daugiau žmonių juo susidomi. Pirkėjai dažnai ieško dizainerių sukurtų baldų, vertingesni retesni, įdomesnio dizaino, geros kokybės. Tokių Anglijoje vis dar galima rasti, o paklausa tik didėja.

mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern

Anglijoje gyvenančiam lietuviui fotografui Rimantui Paškevičiui tenka nemažai susidurti su mid - century modern stiliaus interjerais, mėgstamais Anglijoje, o šio stiliaus baldai dabar yra ne tik jo fotografijos eksponatai, bet ir verslas.

mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern

Stilistika ta pati: nuo senų iki naujų baldų

Bet, pamilus šį stilių, nebūtina ieškoti baldų iš praeities. Šiuolaikiniai gamintojai, jausdami mid – century modern atgimimo gūsį baldininkystėje, sėkmingai kopijuoja tuometinį dizainą, gamina tokius pačius baldus ir vadina juos skandinaviškais. Iš tiesų tai ne skandinaviško dizaino, o greičiau  1960-1970 – ųjų baldų, sukurtų skandinavijos dizainerių, ikonų replikos, kurias šiandien siūlo net ta pati lietuvių pamėgsta IKEA. Todėl kartais labai juokinga girdėti, kai žmogus sako mėgstantis tik naujoviškus (ne naujus) baldus ir perkantis juos minėtoje parduotuvėje. Pagaliau, pageidaujamo modelio baldų galima užsisakyti ir individualiai,  pas meistrus nedidelėse dirbtuvėlėse ir likti visai patenkintiems rezultu. O jeigu nusprendėte juos įsigyti jau padėvėtus, tai turėkite galvoje, kad turite imtis tam tikrų atsargumo priemonių, nes anksčiau daiktai nebuvo gaminami pagal tokius pačius reikalavimus kaip dabar. Pavyzdžiui, gali būti, kad vaikiški baldai gali būti padengti  laku su švino priemaišomis ir pan.

Laikmetį atspindi ir buitinė technika

Bet ne tik baldais kuriamas interjeras. Štai virtuvėse ir valgomuosiuose minėtą stilių galima sukurti į pagalbą pasitelkus ne tik gražius vintažinius indus ir netgi įrankius, bet ir buitinę techniką. Suapvalinti kampai, ryškios spalvos, metalo, ypač vario spalvos naudojimas – tai to laiko technikos vizualiniai ypatumai. Ji tuo metu tokia išskirtinė, kad laikmetį atspindi netgi labiau nei baldai. Sunku būtų rasti jos originalios ir dar veikiančios, tad retro stiliaus viryklės, šaldytuvai, gartraukiai ar plautuvės ir dabar gaminami pačių prašmatniausių šiuolaiknės technikos gamintojų.  Beje, idėja: labai įdomiai valgomąjį ar virtuvę galima įkurti pasigilinus į 1960-1980 – ųjų kavinių ar net valgyklų interjerų fotografijas. Tuo metu tam skiriamas didelis dėmesys ir galima aptikti puikių idėjų, patyrinėti naudojamas medžiagas, apdailos priemones, raštus, faktūras. Pavyzdžiui, 1970- ųjų stilistikos interjero apdailoje populiarios plytelės su geometriniais piešiniais, o parketas labia dažnai klojamas eglute.

mid- century modern

Mid - century modern stiliaus namuose visada turėtų atsirasti didelių lapinių augalų, o ir tekstilė su augalinias motyvais jame puikiai dera.

mid- century modern

Šiuolaikiniai gamintojai kurdami šio stiliaus baldus naudoja taip pat tamsias medžio rūšis, atkartoja žymių XXa. dizainerių baldų formas.

mid- century modern

Geometrija visur: tapetuose, kilimuose, detalėse, balduose. Tai turbūt pats išskirtiniausias šio stiliaus bruožas be natūralių medžiagų ir spalvų.

mid- century modern

Šis stilius turi pačią plačiausią ryškių spalvų paletę. Tačiau išskirti galima būtų mėlynai - žalios, oranžinės ir garstyčių spalvos atspalvius.

Šviestuvai, veidrodžiai ir paveikslai

Kitas dalykas, į kurį labai verta atkreipti dėmesį, tai būsto apšvietimas. Jei 1960-aisiais buvo labai populiarūs sieniniai ir pakabinami šviestuvai su aliuminio konstrukcijomis, ir kuo įmantresnėmis tuo geriau, tai 1970-aisiais, tarsi pasigedus romantikos ir pavargus nuo metalo konstrukcijų, svetaines užkariavo toršerai su jaukiais medžiaginiais gaubtais. Dabar šviestuvai kad ir to laikmečio formų dažniau gaminami iš vario (arba dažomi jo spalva) nei iš aliuminio – atrodo švelniau ir dizainerių akimis turbūt vintažiškiau.

Detalių to laikmečio namuose ne itin gausu, nevertėtų piknaudžiauti jomis ir šiandien. Antraip yra galimybė, kad daugybė veidrodžių, laikrodžių ar senų žurnalų komplektų sukels ne lengvą ir žavų nostalgijos jausmą, o nugramzdins į liūdesį. Verta išskirti veidrodžius ir paveikslus. Veidrodžiai dažniausiai buvo apvalūs, kartais saulės spindulius imituojančiais rėmais. Paveikslų rėmai labai dažnai tiesiog mediniai, nes medis – pagrindinė šio stiliaus medžiaga. Tuo metu buvo madinga grafika, spalvingos abstrakcijos ir geometriniai piešiniai.

Spalvos ir augalai Mid-Century modern interjere

Spalvos – dar vienas 1970-ųjų stiliaus bruožas. Jos ryškios, o raštai geometriniai, arba rečiau -gėlėti. Tokie buvo baldų gobelenai, užuolaidų audiniai, kilimai ir takai takeliai. Taigi retro stilių labai nesunku sukurti miegamuosiuose, pasitelkus, pavyzdžiui,  kontrastinių spalvų audinius. O štai lovų galvūgaliai gali būti iš viso aptraukti barchato ar aksomo audiniu. Lygiai taip pat tekstilė gali padėti sudėlioti taškus ant „i“ svetainėje (užuolaidos, kilimas, pagalvėlės, baldų gobelenas), virtuvėje (užuolaidos ir stalo tekstilė), koridoriuje (takai).

Tapetai su geometriniais raštais populiarūs tuo  laiku, dabar eina greta su baltai dažytoms sienomis, ypač tuo atveju, kai  mid – century modern gerbėjai pasirenka daug spalvingų detalių iš tekstilės ar namus puošia augalais. Dideli augalai – dar vienas šio stiliaus akcentas. Pavyzdžiui, fikusai ar palmės. Atsimenate iš senelių namų? Iki lubų, mediniuose vazonuose, šalia grakščių medinių nedidelių baldelių. Jų ne tiek daug kaip kad dabar sparčiai populiarėjančio boho stiliaus namuose, bet jie dideli, žali, sveiki ir… savotiškai geometriški. Ar vertėtų šalia mid – century modern stiliaus kalbėti apie boho? Gal ne šį kartą, nors šie stiliai turi sąsajų, tik boho laisvesnis, sodresnis, eklektiškesnis – savaip bohemiškas.

Likime 1970 - uosiuose su jų vintažiniais baldais. Jų stilius "nesuvalgys" mūsų namų erdvės, padovanos maksimalų funkcionalumą ir galbūt tą lengvumą, kurį sugebame pradanginti pasirinkę pernelyg sudėtingus stilistinius interjero sprendimus ir neįdomius, bevardžius, beformius ir beveidžius baldus.

mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern
mid- century modern

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Rimanto PAŠKEVIČIAUS (FB R-Vintage Salvage) ir iš www.overstock.com

Eglės Čečenikovaitės-Uleckienės piešinys

sviestmuse

Sviestmušės evoliucija prasidėjo nuo atsitiktinumo

sviestas

Vaikštinėdami etnografiniuose muziejuose tikrai esate matę sviestmušių – mažų aukštų medinių statinaičių su dangteliu, per kurio skylę kyšo taip pat medinė rankena. O kai kam su šiuo įrenginiu galbūt teko ir padirbėti, ir rezultatu - geltono sviesto kaupeliui - pasidžiaugti. Kai kur Lietuvoje jos vadinamos tiesiog muštuviais.

Dėžutės, statinaitės ir dar kitokios

Tokios bene dažniausiai buvo naudojamos Lietuvos kaime ir gal net iki dabar užsilikusios palėpėse ar kamarose. O gal net teko matyti, kaip į tokią supilamas pienas ir tuomet kantrai mušamas – aukštyn žemyn kilnojant už tos rankenos? Tuomet žinote, kad kitame jos gale yra medinis kryžiukas, kurio dėka pamažu kruopelėmis atsiranda ir sviestas. 

Pažvelgę į pailgas dėžutes ar neaukštus puodus primenančias sviestmušes jų gal neatpažintumėte, jei anksčiau matėte tik tas medines statinaites. Įvairesnių formų sviestmušės dažniau naudotos dvaruose, kur sviesto reikėdavo dažniau, greičiau arba daugiau. Nuo pagrindinio indo dydžio priklauso ir būsimo sviesto kiekis, tad kai kur jų prireikdavo ir itin didelių.

Sviestmušės: ir medinės, ir metalinės, ir net stiklinės

Indo formą ir medžiagą lėmė laikas – pagal higieną juk negali lyginti medžio su metalu. Medinės sviestmušės dažniausiai gamintos iš ąžuolo, o pietiniuose kraštuose – iš buko medienos. Tai buvo nebrangi, visiems prieinama medžiaga ir dar puikiai palaikanti nuolatinę temperatūrą viso proceso metu.

Metalas buvo daug brangesnis ir iš jo gaminti reikėjo tam tikros meistro kvalifikacijos bei įrankių. Pagaminus indą iš skardos, dar reikėjo jį cinkuoti arba emaliuoti, tad kaina dar kildavo. Jei jau taip, tai reikia galvoti apie išrankesnį pirkėją ir verta pasistengti dėl grožio, nors prietaisas ir nebuvo skirtas dėti ant stalo. 

sviestas
sviestas

Mušti, sukti ir išsupti

Sviestmušių formą ir konstrukciją daugeliu atvejų nulemdavo ir technologija. Mat sviestą galima ne tik mušti, bet ir sukti. Tuomet viduje įtaisomas velenas, kuris sukamas indo šone arba viršuje įtaisyta rankena. Tokia sviestmušė iš pirmo žvilgsnio labiau panaši į neaiškios paskirties malūnėlį – kavai didokas, o grūdams per mažas. Ilgainiui sviestmušės su velenėliais buvo pradėtos gaminti iš stiklo – patogu stebėti rezultatą.

Sviestą galima net ir išsupti – tuomet indas pagamintas taip, kad jį galima patogiai ritmingai teliūskuoti. Vienu metu išgarsėjo toks modelis, kuris buvo pritaisytas prie supamojo krėslo. Tai pavertė sviesto mušimą labiau malonumu nei darbu, tik akivaizdžiai padidino prietaiso kainą.

Vėliau, atsiradus elektrai, galvota, kaip pagaminti tokią sviestmušę, kad mechaninį darbą galėtų atlikti naujoji energija. Taip pirmiausia atsirado didieji, įmonėse naudojami, modeliai. Sviestas juose gamintas jau iš kelių šimtų litrų pieno.    

Per atsitiktinumą

Trumpai perbėgus per istoriją, verta prisiminti pačią pirmąją sviestmušę, kurios niekas nei gamino, nei išradinėjo. Tai buvo tie patys odiniai maišai, kuriuose klajokliai skitai gabendavo visus skysčius. Vienoje kelionėje ilgai teliūskuotas pienas sukrito sviesto kruopelėmis ir taip prasidėjo sviesto istorija.

Liucija SABĖ

Įžanginė nuotrauka Ramunės PIGAGAITĖS.

Pasidarius sviesto - tortas „Napoleonas“
Tešlai
700 g miltų, 500 g sviesto, 5 šaukštai grietinės, 7 g druskos.
Virtam vaniliniam kremui
500 g sviesto, 350 g cukraus, 120 g miltų, stiklinė pieno, 2 tryniai, nubrauktas šaukštelis vanilinio cukraus.

Papiltuose ant lentos miltuose padaroma duobelė, supilama grietinė, sudedamas sviestas bei visi kiti recepte nurodyti produktai ir kapojama šaltai, kol tešloje nebelieka sausų miltų. Pagaminta tešla suspaudžiama, pridengiama drobule ir atšaldoma. Paskui ji padalijama į tris dalis, ir iš kiekvieno gabalo iškočiojamas 7-8 mm storio apskritas lakštas, kuris įdedamas į vandeniu sudrėkintą skardą, subadomas šakutėmis ir kepamas karštai, kol pagelsta. Iš skardos imamas, kai ataušta.

Kremui skirtas sviestas puodelyje užvirinamas, supilami miltai ir pakepinami, kad pagelstų. Atskirai užvirinamas pienas su cukrum ir supilamas į sviestą (smarkiai maišant). Dar kiek pakaitinus, nukeliama nuo ugnies, ir mediniu šaukštu masė sukama, kol atšąla. Po to įmušami tryniai ir sukama, kol masė pasidaro puri. Baigiant sukti sudedamas vanilinis cukrus.

Atšaldyti papločiai pertepami išsuktu kremu, paviršius ir šonai aptepami tuo pačiu kremu ir apklijuojami džiuvėsėliais.

Puošti galima kremu arba išbarstyti įvairius ornamentus dviejų spalvų trupiniais.

„Šeimininkės vadovas“, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius -1958 (Autentiškas tekstas)

svečių namai

Svečių namai PO LIETUVYBĖS ŽENKLU

Sendaikčių trauka nepaaiškinama

Jurgita sako nelabai ir prisimenanti nuo kada ją pradėjo vilioti sendaikčiai, dar sunkiau pasakyti kodėl – vaikystės namuose nebuvo nieko panašaus. Tačiau nuo tada, kai pradėjo lankytis antikvariatuose ir sendaikčių turgeliuose, suprato, kad šie daiktai jai iš tiesų labai mieli. Vėliau tokių daiktų dar atsirado ir interneto platybėse, pasiūla akivaizdžiai didėjo – tik rinkis. Tačiau dar didesnis poreikis išsileisti į patrauklių radinių paieškas atsirado tuomet, kai Jurgita suprato, jog dalį senų daiktų galima tiesiog atnaujinti, arba jiems sugalvoti visai kitą funkciją. Sakykim, senus dailius šaukštelius paversti paveikslo detale, senas duris veidrodžio rėmu ir panašiai.  Todėl, kai pagaliau pradėjo pildytis irgi seniai puoselėta Jurgitos svajonė turėti savo svečių namus, ji jau žinojo, koks bus jų stilius. Tiesa, gal ir neišgrynintas, neišdailintas, bet būtinai su vintažo detalėmis. Senovinių daiktų paieškos dar suaktyvėjo – aplankytas ne vienas sendaikčių turgus, mugė, parduotuvėlė, antikvariatas.

svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai

Medus, gintaras, linai ir rugiai

Periodą, kai buvo pradėtas kurti viešbutukas „Vintage Vilnius B&B“ Jurgita šiandien prisimena su didžiausiu malonumu. Jokie remonto rūpesčiai jos nevargino, o kai jau atėjo laikas įrengti kambarius, tai veikla tiesiog džiugino. Gegužę atidarytuose namuose yra keturi numeriai su savo pavadinimais. Ieškodama savo namų išskirtinumo ir atiduodama pagarbą lietuvybei, Jurgita įrengė medaus, gintaro, linų ir rugių  kambarius. Kiekviename iš jų – pavadinimą atliepiantys simboliai. Štai medaus kambaryje ant sienos virš lovos jaukus korių pano, kambaryje dominuoja geltona spalva, lovos gale – lengvas praeito amžiaus 70 – ųjų stilistikos pufas. Gintaro kambaryje langus puošia gintarų vėriniai, sieną` – paveiksliukai su gintaru, kurie buvo labai populiarūs XXa. 6-7 dešimtmečiais. Jų Jurgitai teko gerokai paieškoti, bet dabar jie irgi sudaro gražią kompoziciją. Lino kambaryje bene labiausiai buvo kur pasireikšti. Jį puošia paveikslas-koliažas iš įvairių laikmečių servetėlių, nertos lovatiesės, makrame technika sukurti šviestuvai, linu dekoruotos stalinės lempos ir net žavingos sapnų gaudyklės. Šiame kambaryje net pufas atnaujintas su lino špagatu. Rugių kambario pagrindinis akcentas palubėje besisūpuojantis sodas ir supamasis krėslas su išpinta atkalte, kuri taip pat yra aliuzija į rugių temą.

svečių namai
svečių namai
svečių namai
svečių namai

Svečių namų svetainės erdvė

Antikvarinis stalas ir kėdės  suteikia jaukumo namų svetainei. Pati šeimininkė tvarkyti dokumentų dažnai prisėda prie senovinio sekretero. Sako, seniai norėjusi įsigyti tokį baldą ir dabar jau turi – labai patogus ir užima mažai vietos, geras rašomojo stalo pakaitalas. O štai senos vyro močiutės spintos senos durys lipte prilipo prie nedidelės komodėlės. Jurgita nesirįžo svetainėje atsisakyti ir medinių lubų, kurios jai pasirodė labai jaukios. Dabar jos gerai dera su grindimis ir net židiniu. Šalia kurio dar ir nemaža svečių patogumui įrengta bibliotekėlė. Ant laiptinės sienų – M.K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos – dar vienas lietuvybės akcentas. Foje puošia barokinio stiliaus, bet drąsiai lietuviškos trispalvės spalvų gobelenų pervilkta sofutė. Jurgita prisipažįsta, kad labai vertingų daiktų ji niekada neperka, ieško tokių, kuriuos būtų negaila atnaujinti, savaip panaudoti ir dekoruoti, tad juokiasi, jog paveldui nenusikalsta. O ir daiktus ji renkasi ne pagal jų vertę ar amžių, o pagal savo poreikius. Pamato ir jau žino, kaip jį panaudos, atnaujins.

svečių namai
svečių namai
svečių namai

Viešnagės poreikiai: jauki nakvynė ir skani kava

Bene moderniausiai šiuose svečių namuose atrodo virtuvė. Nors stalas ir kėdės visgi priskirtini antikvariato kategorijai. Visa kita tiesiog patogu ir funkcionalu. Tiesa, čia irgi daugybė gražių vintažinio stiliaus detalių ir sklinda puikus kavos, susimaišiusios su arbatos dvelksmu, aromatas. Juk ne veltui šių namų logotipe – arbatinukas. Jaukumo ir gero skonio simbolis. Jurgita sako, kad kai tik gali mėgsta svečius pasitikti pati ir labiausiai siekia, kad jos svečiai jaustųsi jaukiai ir niekas jiems nesugadintų nuotaikos. Sunku būtų rasti priežastį dėl ko ji galėtų sugesti šiame viešbutėlyje, per kurio langus matosi jaukus vidinis kiemelis ir bačnyčios bokštai, o viduje galima justi tiek šeimininkės meilės, kūrybos ir širdies. Ne veltui gana dažnai Jurgitą pamalonina komplimentas: „Taip jauku, kad nesinori išvažiuoti“.

Beje, ji jau spėjo pastebėti, kad jos namus dažniausiai renkasi 30-50 metų svečiai, kuriems, vis dėlto, nesvetima vintažo tema. Todėl ir būti čia daugumai tiesiog miela. Žmonės atvyksta linksmi, atsipalaidavę, dažnai neturi jokių ypatingų pageidavimų. Net virtuve naudojasi ne visi. Įsikūrę senamiesčio širdyje, dauguma linkę pasimėgauti maistu miesto kavinėse. O džiugu dar ir tai, kad iš namų, kuriuose palyginus labai daug gražių daiktų ir detalių, kol kas niekas nedingo ir nebuvo sugadinta. Jurgita sako, kad svečių kultūra aukšta ir šypsosi, kad kitaip ir būti negali, kai jos svečiai – ji tuo tiki- antikvariato ir vintažo gerbėjai.

Rasa KUNCAITĖ
Liudo MASIO nuotraukos