Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Rokiškio dvaras – meno, kultūros ir mokslo židinys

Grafų Tyzenhauzų ir Pšezdeckių giminų valdomas Rokiškio dvaras, pastatytas 1801 m. buvo didžiausias rytų ir šiaurės Lietuvoje. Jo savininkai buvo nepaprastai išsilavinę žmonės, mokslininkai, verslininkai, meno kolekcininkai, mecenatai. Šiandien dvaras didžiuojasi atkurtu autentišku valgomojo interjeru, dvarą puošia atstatyta didžioji dvaro menė su židiniu, balkonu ir žiemos sodu.

Paskutinis vyriškos linijos palikuonis

Rokiškio dvaro savininkas Reinoldas Tyzenhauzas galėjo gyventi be rūpesčių ir mėgautis prabanga, nes iš savo tėvo Konstantino gavo palikimą – vien tik Rokiškio grafystėje turėjo apie 20 tūkstančių hektarų žemės ir 9 tūkstančius baudžiauninkų. Baltarusijos žemėse jo dvarų žemės buvo dar keturis kartu didesnės. Palyginimui, Reinoldo Tyzenhauzo dvarų žemė buvo tokio dydžio, kiek dabartinio Vilniaus, Stokholmo, Paryžiaus, Amsterdamo ir Briuselio miestų plotai drauge sudėjus.

Tai buvo išties dideli turtai, bet pažangiai mąstęs R. Tyzenhauzas suprato, kad baudžiava ir lažas neturi perspektyvų. 1854 m. vietoje lažo jis įvedė metinį mokestį. Tai reiškė, kad valstiečiai iš anksto žinojo, kiek privalės susimokėti už savo žemę ir galėjo planuoti likusias pajamas. Kitaip tariant, valstiečiams atsirado noras dirbti ir užsidirbti. Dvaro valdytojo ataskaitoje 1860 m. rašoma, kad Tyzenhauzo valstiečiai po šios reformos atkunta: „Nuo to laiko, kai lažas buvo panaikintas ir tuo pačiu metu paplitus blaivybei, valstiečiai pasidarė gerokai uolesni ir sumanesni, labai padidėjo naminių gyvulių skaičius, laukus pradėta geriau tręšti ir įdirbti. Daugelio trobų iš dūminių pakeistos baltosiomis, jas perstatant dedami akmeniniai pamatai. Valstiečiai moko savo vaikus rašyti namie arba mokykloje, kuri įrengta Rokiškyje.“

Filosofas, ekonomistas, verslininkas Reinoldas Tyzenhauzas Rokiškiui svarbus tuo, kad centre pastatė šv. Mato bažnyčią. Tai paskutinis Tyzenhauzų giminės vyriškos linijos atstovas Rokiškyje, kuris nesukūrė šeimos, neturėjo vaikų. Jo sesuo Marija ištekėjo už žymaus lenkų istoriko, grafo Aleksandro Pšezdeckio. Taip dvaras atiteko Pšezdeckio giminei.

Vienas turtingiausių šiaurės ir rytų Lietuvoje

Rokiškio istorija yra sena ir įdomi. Dar XVI a. Rokiškyje buvo apsigyvenę Gediminaičių palikuoniai kunigaikščiai Krošinskiai, Čia iškilo labai graži rezidentinė, pusiau gotikinė pilaitė su gynybiniais bokštais. Krošinskių giminė baigėsi XVII a. pirmoje pusėje, kai paskutinis palikuonis Karolis Jurgis vedė Tyzenhauzaitę, pora vaikų neturėjo. Valdos perėjo žinomų didikų Tyzenhauzų giminei. Antanas Tyzenhauzas buvo žinomas LDK karališkųjų ekonomijų valdytojas, labai išsilavinęs ir turtingas žmogus. Jis įvedė daug naujovių. Čia gyveno pusbrolis Ignas Tyzenhauzas, kuris pradėjo auginti linus, tais laikais brangią kultūrą. Linų verslas sekėsi, pluoštą parduodavo Rygoje, Anglijoje, Olandijoje. Neatsitiktinai Rokiškyje buvo pasistatyti rezidentiniai rūmai. Tai buvo vienas iš turtingiausių dvarų šiaurės ir rytų Lietuvoje

Didinga menė su židiniu

Dvaras atiteko Jonui Pšezdeckiui, Marijos Tyzenhauzaitės anūkui. Jis vedė žinomą Lietuvoje ir Lenkijoje didikę Hermanciją Sapiegaitę. Kai Jonas su jauna žmona atvažiavo į Rokiškį, ėmėsi dvaro perstatymo darbų.

Hermancija atsivežė didelį kraitį, kuriame buvo kolekcinės staltiesės su Sapiegų herbais, servetėlės, stalo indai, sidabriniai stalo įrankiai, kiti sidabriniai daiktai. Valgomajame eksponuojamos lėkštės – tai pirmasis europietiškas porcelianas.

Dvare buvo saugoma ginklų, garsių meistrų muzikos instrumentų kolekcija. Didžiausia Lietuvoje liaudies meno kolekcija. Atvykdavo koncertuoti žinomas Europoje pianistas Ignotas Jonas Paderevskis, dainininkas Kipras Petrauskas. Rokiškyje įsikūrė viena pirmųjų muzikos mokyklų, moksleiviai koncertuodavo dvaro menėje. Joje iki pirmojo pasaulinio karo kabėjo garsių dailininkų darbai.

Tyzenhauzų anūkas Jonas Pšezdeckis nusprendęs restauruoti rūmus 1905 m., pastatą paaukštino ir pailgino. Buvo sujungtos dvi patalpos ir panaikintos perdangos tarp pirmo ir antro aukšto. Taip atsirado erdvė, didinga menė su moderno stiliaus židiniu, kurį puošia Tyzenhauzų giminės herbas.

Garsus mokslininkas ir kolekcininkas

Dvaro paveldėtojo Reinoldo Tyzenhauzo tėvas Konstantinas Tyzenhauzas buvo europinio lygio garsus mokslininkas, išleidęs tritomį apie paukščius. Jo surinkta paukščių kiaušinių kolekcija buvo geriausiai moksliškai aprašyta ir paskelbta Europoje. Konstantinas rūmuose turėjo milžinišką biblioteką ir meno kūrinių galeriją. Didžiojoje menėje (dabar rūmai perstatyti, bet išliko menė su židiniu) kabėjo garsiųjų dailininkų paveikslai: Ticiano, Karavadžo, Pasano, Rubenso ir kt. Nedidelė dalis tų kūrinių išliko, šiuo metu eksponuojami M. K. Čiurlionio ir Mykolo Žilinsko dailės galerijose.

Dvaro klestėjimą nuslopino karas

Prie menės įrengta veranda, vadinama žiemos sodu. Interjero apdailai pasirinktos brangios medžiagos – smiltainis, dažytas granitas, kalinėtas metalas. 1913 m. aptvertas rūmų parkas, pastatyti vartai. Tačiau rekonstrukcijos darbai liko nepabaigti, nes prasidėjo I-ojo pasaulinis karas. Dvaro klestėjimą prislopino ir 1922 m. žemės reforma, kuri drastiškai sumažino visų Lietuvos dvarininkų pajamas. 1940 m. sovietų sąjunga okupavo Lietuvą, valdžia nacionalizavo Rokiškio dvarą. II-ojo pasaulinio karo metais niokojo vokiečių ir rusų okupacinės kariuomenės. Daug vertybių išgrobstė aplinkiniai gyventojai. Pokario metais į dvarą buvo perkeltos kultūros įstaigos, didžiojo menėje įrengta scena. Neliko verandos ir virš jos buvusio balkonėlio. Arkinis langas – užmūrytas. Menė pasidarė tamsis ir niūri. Tik prabėgus dar 4 dešimtmečiams, didžioji menė atgavo pradinę išvaizdą. 1997 m. buvo baigta jos restauracija.

Rokiškio dvaro pasididžiavimas - valgomojo interjeras

Rokiškio krašto muziejaus pasididžiavimas – atkurtas dvaro valgomojo interjeras. Tai tipiškas Zakopanės stiliaus pavyzdys. Interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė.

Valgomajame buvo valgomi pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Taip pat ir pavakariai – arbata su bandelėmis. Grafų šeima puoselėjo gražią tradiciją, apie kurią papasakojo dvaro liokajus Petras Petrulis. Kviesdamas svečius vakarienės jis mušdavo į metalinį gongą.

Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose, kurių autorius grafas Aleksandras Pšezdeckis.

1940 m. rusams okupavus Lietuvą, grafai su šeima buvo priversti pasitraukti į Lenkiją. Jie nepajėgė išsivežti visų meno vertybių, todėl kai ką perdavė saugoti savo buvusiems tarnams – virėjui Augustui Kalpokui ir liokajui Petrui Petruliui, o taip pat vaikų auklei Julijai Kietytei. Šie žmonės ištisus dešimtmečius saugojo dvaro sidabrą, indus ir grafų drabužius, o vėliau padovanojo ar pardavė už simbolinį mokestį muziejui.

Buduaras - ponios kambarys

Dvare atkurtas paskutiniosios Rokiškio dvaro grafienės Hermancijos Pšezdeckienės miegamasis. Už miegamojo – grafienės buduaras. Terminas „buduaras“ prancūziškos kilmės, juo vadindavo elegantiškai apstatytą moters kambarį. Jame užsidarydavo namų šeimininkė, kai būdavo prastos nuotaikos ir norėdavo pabūti viena. Be šeimininkės ten koją įkeldavo tik tarnai ir kai kada sutuoktinis. Buduare dvaro šeimininkė skaitė, rašė laiškus, užsiiminėjo menais ar kitaip leisdavo šiokiadienius. Buduaras dekoruotas sienų apmušalais, kurių spalvos ir ornamentas primena autentišką interjerą. Išlikusios autentiškos medinės vidaus kambarių durys. Nuo XVIII a. atsidaro tradicija buduare priimti artimiausius pažįstamus. Taigi, buduaras – nedidelė moters svetainė. Buduaru šiandien vadinamas persirengimo kambarys ar net miegamasis.

Atkurtas grafienės salonėlio interjeras. Ant sienų XVIII a. Vakarų Europos dailininkų grafika.

Dvaro interjerą puošia neobaroko stiliaus indauja, kurioje XIX a. Rokiškio dvarų sidabriniai indai, papuošti Tyzenhauzų ir Pšezdeckių herbais bei monogramomis. Ant Tyhenzauzų herbo buvo pavaizduotas buivolas. Pšezdeckių– balta lelija su trimis juostelėmis apačioje.

Keliose dvaro patalpose išlikusios autentiškos plytelių grindys, kurios buvo sudėtos perstatant dvarą. Išsaugotos ir medinės vidaus langinės, kurios susilanksto ir įleidžiamos į nišas angokraštyje.

Gemų kolekcija

Šiuo metu dvare galima apžiūrėti daug įdomių eksponatų, menančių senus laikus. Ant rašomojo stalo, kurio stilius tipiškas tų metų dvarams, eksponuojama gemų kolekcija. Tai grafų Tyzenhauzų, o vėliau ir Pšezdeckių pasididžiavimas. Gemos – reljefinis rankų darbo kūrinys, išraižytas ant brangakmenio ar paprasto akmens. Terminas „gemos“ lotyniškos kilmės, išvertus reiškia „brangakmenis“. Gemos paplito antikinės Graikijos laikais, anuomet tai buvo populiarus prabangos atributas. Gemos papuošdavo brangenybių dėžutės, baldus, muzikos instrumentus, brangius namų apyvokos daiktus, papuošalus. Didesnę gemą iš brangesnio akmens meistras kurdavo ištisus mėnesius. Antikinės gemos dažniausiai vaizduodavo mitologijos personažus arba alegorijos siužetus. Renesanso epochos gemose madinga išraižyti amžininkų veidus. XIX a. gemas pradėjo gaminti fabrikai. Garsiausios gemos šiuo metu saugomos Metropoliteno muziejuje Niujorke, Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge, Pergamo muziejuje Berlyne ir kitur. Rokiškio dvare gemas naudojo kaip mokymo priemonę. Ant jų pavaizduoti garsūs antikos rašytojai, filosofai ir mokslininkai.

Margarita PUNDZIŪTĖ

Autorės ir Liudo Masio nuotraukos

DELFTO keramika – žydėjimas, čiulbėjimas ir malūnai

Delfto keramikos temą mums padiktavo…pavasaris. Juk net žurnale apie sendaikčius šiuo metų laiku, pagalvojome, turi būti žydėjimo. Mėlyni ir violetiniai hiacintai, šviečiantys visose floristikos parduotuvėlėse, taip ir prašėsi fotosesijos. Su kuo ir kaip? Aišku, su kažkuo mėlynu. O jeigu jau su mėlynu, tai geriau nei Delfto keramika iš Nyderlandų nerasi. Juolab kad mums nutiko ir dar vienas puikus dalykas. Knygų mugėje susipažinome su… Delfto keramikos mylėtoja, ji pakvietė į svečius, o mes su glėbiu hiacintų ir atvažiavome. Gal tradiciškai į Delfto vazas merkiamos tulpės neįsižeis…

Kolekcija – per ketverius metus

Kaunietė Regina Ratkevičienė kukliai užsiminė turinti keletą naujojo Delfto keramikos dirbinių. „Keletas“ buvo perdėtai kuklu. Kiekvienoje namų kertėje ir ant sienų mėlynavo Delftas. Nufotografavome tikrai ne viską – tai padaryti buvo neįmanoma. Dar labiau nustebome, kai sužinojome, kad antikvariniai daiktai ir sendaikčiai į šiuos namus pradėjo keliauti tik prieš ketverius metus. Mat iki tol Regina buvo įsitikusi, kad bute gražiems daiktams tiesiog ne vieta ir gyveno gana paprastai. Bet kai pamažu įsidrąsino, suprato, kad jau nesustos.

Dabar namuose ne tik daug Delfto keramikos, bet ir kitokių dekoro detalių: įvairių statulėlių, paveikslų, graviūrų, lėlių, indų, šviestuvų, netgi baldų. Žinoma, ir literatūros apie visa tai. Mat įsigijusi naują daiktą Regina visada apžiūri jo žymėjimus ir stengiasi apie daiktus kuo daugiau sužinoti internete ar paskaityti knygose. Nors prisipažino, kad pirkdama daiktą jo antikvarine verte pernelyg nesidomi, todėl ir perka labai skirtingose vietose: nuo sendaikčių turgelių iki rimtų antikvariatų. Renkasi tik tai, kas jai džiugina akį ir malonina širdį. „O juk Delfto dekoras toks gražus: gėlės, paukščiai, malūnai, peizažai – viskas tiesiog nepakartojama“, – sakė pozityvumu ir energija trykštanti Regina.

Didžioji dauguma jos Delfto kolekcijos eksponatų – XX a., nors yra ir XIXa. pabaigos. Vienas netgi turi sertifikatą, kurį Regina aptiko tik po kurio laiko, kai nusipirko urnos formos vazą. Ir vis dėlto ji nelaiko savęs rimta kolekcininke ir pernelyg nesureikšmina daiktų. Sako, kad šis, dar palyginti naujas jos pomėgis tiesiog padeda paįvairinti gyvenimą, suteikia jam malonių prieskonių ir kasdienybę daro įdomesnę. „Kodėl gi ne? Gyvenimas pernelyg trapus, kad atsisakytume malonumo ir gyventume vien pragmatiškai. Taip, aš prisipažįstu, kad rimtai įklimpau į „šią temą“, bet jei tik tokiomis ligomis sirgtume, gyvenimas būtų tik nuostabesnis“, – juokėsi pašnekovė

Delfto keramikos ištakos

Mėlynai balta keramika – fajansas ir molio dirbiniai, dengti alavo glazūra ir sudarantys porceliano įspūdį, buvo pradėti gaminti Nyderlanduose, Delfto mieste, XVII a. pradžioje. Ilgainiui visa tokia keramika įgavo bendrinį pavadinimą „Delfto mėlyna“ (nyderlandų kalba –Delfts blauw) ir jis dabar dažnai figūruoja gaminių ženklinime. Tiesa, verta paminėti ir tai, jog Delfte buvo gaminama ir polichrominė (spalvota) keramika, tiesa, ne tiek išpopuliarėjusi, kaip mėlynoji. Taigi 1611 m. susikūrė Šv. Luko dailininkų gildija, į kurią netrukus buvo įtraukti ir puodžiai. Tuometę keramikos (fajanso) gamybą skatino Delfto miesto geografinė padėtis – žemėje slūgsantys didžiuliai molio klodai ir mieste esanti įlanka –patogus susisiekimas jūros keliu. Indonezijoje susikūrusi Ost Indijos bendrovė atvėrė kelius Rytų šalių porceliano importui, turinčiam didžiulę paklausą Europoje. Susidariusios sąlygos darė įtaką fajanso gamybos plėtrai, kurioje pradėjo ryškėti dvi kryptys – nacionalinė ir rytietiška.XVII a. pirmąją pusę Delfto dirbiniai imitavo mėlynai baltą Rytų porcelianą, išrastą Kinijoje Yuan dinastijos (1279–1368) laikotarpiu. Imperatoriškose dirbtuvėse gamintas aukštos kokybės porcelianas klestėjo Ming dinastijos laikotarpiu. Dekoravimas intensyviu žibuoklės atspalvio kobalto oksidu, „musulmonų mėlyna“ tęsėsi 600 metų. XVII a. viduryje susiformavo individualus Delfto stilius, subrandintas nacionalinės aliejinės tapybos įtakos. Rytietiškas dekoras pasipildė olandų tapybos elementais. Meistrai labai stengėsi pagaminti keramiką, kuri prilygtų atvežamam Rytų šalių porcelianui. Dirbiniai buvo dekoruojami tik rankomis,tačiau atvežamam porcelianui vis tik neprilygo. Fajanso dirbinių ypatumas pasireiškė tapytais siužetais, vaizduojančiais kasdienį miestiečių ir valstiečių gyvenimą, gamtos peizažus, marinistiką, biblinius motyvus, rečiau – mitotogiją. Fantastiškai varijuota kinų ir japonų mėlynos spalvos tematika suformavo pagrindinį Delfto keramiką charakterizuojantį bruožą.

Delfto nameliai – mažytės Delfto miesto namelių kopijos – vienas iš kolekcionavimo objektų. Senovinės plytelės irgi geidžiamos jų kolekcininkų. .

Delfto keramikos aukso amžius

XVIII a. pr. Delfte veikė 33 komercinės pakraipos dirbtuvės, o jų gaminiai buvo vertinami visame pasaulyje. Delftas tapo populiarus, plačiai eksportuotas Europoje ir net pasiekė Kiniją bei Japoniją. Dar daugiau – kiniškos ir japoniškos porcelianinės Delfto versijos buvo eksportuojamos į Europą. Keraminių plytelių, vazų, indų, padėklų, statulėlių, dekoratyvinių lėkščių turėjo būti kiekvienuose turtingesniuose namuose visoje Europoje ir ne tik. Ištisus du šimtmečius pasiturinčios šeimos konkuravo savo Delfto kolekcijomis – tai buvo Delfto aukso amžius. Vis dėlto ilgainiui meninis gaminių lygis pradėjo smukti, o dėl sunkios politinės padėties amatininkystės apimtys pradėjo mažėti. XVIII a. pabaigoje įsibėgėjanti Europos šalių plonasienio fajanso gamyba pamažu pradėjo temdyti Delfto fajanso šlovę, o čia dar atsirado daug angliškų gaminių, kurie buvo puošti dekalkomanijos technika, išvadavusia nuo daug laiko reikalavusio dekoravimo rankomis.Šiandien antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse Delfo keramikos taip pat yra iš įvairaus laikmečio – kartais pasitaiko ir labai senų dirbinių. Tiesa, tikėtis rasti nebrangų daiktą iš pirmųjų dviejų šlovingųjų Delfto šimtmečių, pagamintą vienoje iš minėtų 33 manufaktūrų, yra beveik naivu, o jeigu kas tikins, kad jums pasisekė, netikėkite. Bet gražių XX a. gaminių yra pakankamai didelis asortimentas, o ir kainuoja jie palyginti nedaug.

Štai į tokias specifines vazas buvo merkiamos tulpės – kiekvienas žiedelis atskirai. Juk kažkada ir tulpių vertė buvo didžiulė.

Ilgaamžė manufaktūra

Iki mūsų dienų išliko viena iš buvusių 33 manufaktūrų, karališkoji Delfto keramikos gamykla „Royal Delft“ („Royal Dutch“), įkurta dar 1653m. „Koninklijke Porceleyne Fles“ pavadinimu. Tiesa, bendrovei jau bestovint ant bankroto slenksčio 1876 m. ją perpirko naujasis šeimininkas – fajanso meistras Joost Thooft (Džūstas Tūftas) ir pavertė garsia visame pasaulyje įmone. Šiandien ji įsikūrusi dviejose vietose – Amsterdame ir Delfte. Amsterdame esantis filialas nėra gamykla, tačiau jame verta apsilankyti, norint susipažinti su šios keramikos istorija. Delfte esančios gamyklos dirbiniai yra „brandesni“ nei Amsterdamo, dekoruojama – tapoma tik rankomis, puošyboje naudojamos neįprastai sudėtingos detalės. Čia iki šių dienų gimsta daug gaminių pagal senas Delfto keramikos gamybos tradicijas ir gaminių formas, o tai visam pasauliui iki šiol neleidžia pamiršti garsios Delfto keramikos praeities. Šios įmonės gaminiai, ypač senesni, irgi gana vertingi, nes yra dekoratyvūs ir kokybiški. Yra ir daugiau naujai susikūrusių fabrikėlių, kuriuose gaminiai iki šiol dekoruojami rankomis, bet tai tiesiog mieli ir jaukūs suvenyrai, prezentuojantys Nyderlandus, kurių vertė ir kaina neturi nieko bendro su senųjų manufaktūrų keramika. Kainų takoskyra tarp senojo ir naujojo Delfto didžiulė, bet jeigu nesate kolekcininkas, o mėgstate tą žavingą Nyderlandų mėlynumą, jūsų namus gali papuošti ir „naujasis“ Delftas.

„Dažnai mes labai pasitikime gaminių ženklais. Tačiau Delfto keramika dėl savo paklausos irgi neišvengė padirbinėjimo – ne tik gaminių, ir ženklų ant jų. Natūralu: yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Todėl šiandien, perkant daiktus, tarp jų ir Delfto keramikos dirbinius, galbūt labiau reikėtųpasitelkti savo asmeninį skonį ar pojūčius ir pasižiūrėti, kaip atliktas dekoras. Ar labai kruopščiai, ar jaučiasi skubotumas, ar spalvos dengtos tonaliai lygiai, ar išlaikytos proporcijos, ar dekoras tikslus,o gal šiek tiek nukrypęs ir t.t. Reikiamokytis ir išmokti pajusti meno dirbinį ar kūrinį. Šiandien dauguma mus pasiekiančių dirbinių vienaip ar kitaip yra seno atkartojimas. Tačiau tas atkartojimas gali būti kokybiškas arba ne. Tos kokybės pirmiausia ir ieškokime.Gražūs meno kūriniai visada traukia ir trauks akį. Jais ir puoškime savo namus bei interjerus“, – pataria dailininkė Rita Kišonienė.

Lėkštės „Keturi metų laikai“

Tai – vienas iš ženklų, įrodančių, kad dažniausiai mus pasiekia XX a. Delfto stilistikos gaminiai, dabar gaminami įvairiuose palyginti nesenuose fabrikuose. Šios lėkštės yra pagamintos Chemijos keramikos fabrike, kurio trumpinys yra Chemkefa. Fabrikas buvo įkurtas 1969 m. Leendert Zwikker, Mastrichte iš karto po to, kai buvo uždaryta Karališkoji Sphinx keramikos gamykla tame pačiame Mastrichte, kurioje jis dirbo. Chemkefa užsiima dekoratyvinių sieninių lėkščių gamyba. Dažniausiai naudoja labai tamsią mėlyną spalvą, tačiau nedekoruoja savo dirbinių rankomis, o naudoja perkeltinę mėlynai balto dekoro spaudą su tradicinėmis Nyderlandų scenomis.

Čia galite rasti Delfto keramikos ženklus

Didžiąją dalį savo kolekcijos eksponatų Regina Ratkevičienė yra įsigijusi antikvariate „Panemunės baldai“ Kaune.

Rasa KUNCAITĖ. Giedros BARTO nuotraukose Reginos Ratkevičienės Delfto keramikos kolekcijos eksponatai. Už istorinę medžiagą ir ženklų identifikavimą dėkojame dailininkei Ritai KIŠONIENEI.

Krištolas sugrįžta? Jis niekur nebuvo dingęs…

Bent taip tvirtina visi, kurie krištolu prekiauja ir jį labai vertina. O apie tai, kad krištolas tikrai turi būti vertinamas, byloja visa žėrinti jo praeities istorija ir, reikia tikėtis, ateitis. Krištolo pavadinimas kilęs iš heleniškojo žodžio „krustallos“. Šis žodis apibūdina krištolo švarą bei skaidrumą. Šios bespalvės, skaidrios, akinančios medžiagos iki šiol teberandama aukštai kalnuose, olose. Senovėje netgi buvo manoma, jog kalnų krištolas – tai suakmenėjęs ledas, taigi ir mistiškų pastebėjimų apie jį niekada netrūko. Senovės romėnai tikėjo, kad krištolas suteikia drąsos bei išminties, sergsti sutuoktinių poras bei skatina ištikimybę. Indėnai krištolą naudojo naujagimių apsaugai, o ir šiais laikais krištolas laikomas harmonijos, ramybės bei apsaugos simboliu. Juokaujama, kad, kaip bebūtų keista, krištolo gaminimo technologijas išrado lygumų žmonės, neturintys jokių šio mineralo išteklių.

Murano salos paslaptys

Pirmosios stiklo dirbtuvės archeologų buvo atrastos Tel el Amarnoje, Egipte. Ten iš neskaidraus spalvoto stiklo buvo gaminami karoliai, skulptūros, juvelyriniai dirbiniai, puošti emaliu bei auksu. Romėnai stiklo gamybos technologiją perėmė iš Egipto, o jau iš Romos stiklo gamyba išplito Vakarų Europos valstybėse bei Artimuosiuose Rytuose.

Tačiau tikroji krištolo istorija prasidėjo tuomet, kai stiklą pradėjo gaminti europiečiai, o Venecija laikoma jo gamybos pradininke Europoje. Ir dabar neįmanoma abejingai praeiti pro šiame mieste veikiančias dirbtuvėles, kuriose kaitinamas stiklas ir amatininkų rankose gimsta įdomaus dizaino kūriniai.

Pirmieji šios srities amatininkai čia persikėlė iš Osmanų imperijos užimto Konstantinopolio, o stiklo gamyba prasidėjo nuo butelių, skirtų vynui. Tačiau vienuolių benediktinųdirbtuvėse nuolat kildavo gaisrai, todėl stiklapūčiai buvo perkelti į Murano salą. Be to, buvo tikimasi, jog saloje lengviau pavyks išsaugoti stiklo pūtimo paslaptis. Nepaisant to, jog amatininkai Murano saloje turėjo daug privilegijų ir buvo žinomi visame pasaulyje, jiems buvo griežtai uždrausta išvykti iš salos, o už šio draudimo nepaisymą grėsė netgi mirties bausmė. Nuo XIII a. pradžios pradėjusi vystytis Venecijos stiklo pramonė bei stiklo dirbtuvės Murano saloje tapo pirmaujančiais stiklo gamybos centrais Europoje. Stiklo magai čia atrado naujų technologijų: jie tapo spalvotų plonų stiklo šiaudų įlydimo – filigraninio dekoro pradininkais. Taip pat jie gamino stiklinius veidrodžius ir neįtikėtino grožio prespapjė ( specialius sunkius uždėtus ant popieriaus lapų) su įvairiausiais vaizdais: peizažais, žymių žmonių portretais, spalvotomis gėlėmis bei ornamentais.

Čekų krištolo triumfas

Tačiau nepaisant didelių pastangų išsaugoti stiklo gaminimo paslaptis, Bohemijoje pradėtas gaminti stiklas, netruko tapti rimtu konkurentu venecijiečiams. Ar stiklo gamybos paslaptys nutekėjo iš Murano amatininkų, ar buvo išrastos ilgo ir kruopštaus darbo pastangomis, galima tik spėlioti. Tačiau žinoma, jog čekai taip pat domėjosi stiklo gamyba, o viduramžiais Čekijoje gamintu stiklu buvo prekiaujamas Vokietijos žemėse, Prancūzijoje ir Flandrijoje. Netrukus, tobulindami ne tik stiklo gaminimo technologijas, bet ir jo sudėtį, čekai padarė didžiulę pažangą ir perėmė venecijiečių stiklių šlovę. XVII a. čekai aplenkė ilgą laiką stiklo gamybos monopoliją turėjusią Veneciją. Trisdešimtmečio karo nusiaubta Italija visą dėmesį skyrė valstybės atkūrimui, o ne prekybinių ryšių plėtrai, tad Čekijos stiklas greitai užkariavo Europą ir tapo eksporto preke į Aziją bei Ameriką.

1683 m., panaudojus oksido junginius, čekiško krištolo tėvu vadinamam MichaeluiMuleriui pavyko išgauti nepaprasto skaidrumo, į kalnų krištolą panašią medžiagą. Išradus šią lengvai formuojamą ir plastišką naujovę, visos šalies gamyklėlės vos spėjo gaminti stiklo gaminius, kurie pasižymėjo kūrybiškomis dekoracijomis, šlifavimo, graviravimo, pjaustymo bei tapybos subtilumu ir buvo geidžiami visame pasaulyje.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje stiklas jau buvo lydomas XI-XIIIa.. O 1547 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Vilniuje steigti pirmąją stiklo manufaktūrą bei prekiauti stiklo dirbiniais. XIX a. didelis dėmesys buvo skiriamas stiklo gaminimo technologijoms plėsti, o po Pirmojo pasaulinio karo stiklas pradėtas gaminti masiškai.

Nepatartina krištolinių indų serviruoti drauge su stikliniais indais, kadangi krištolo draugijoje stiklas atrodys varganai. Taip pat jis nedera kartu su mediniais bei moliniais indais. Krištoliniai indai solidžiai atrodys kartu su porcelianiniais, metaliniais bei sidabriniais indais. Na o geriausiai krištolas dera kartu su… krištolu. Skaidrus ir spindintis, trapus, elegantiškas, ypatingai žavus jis ypač tinka iškilmingoms šventėms ir, žinoma, pasitinkant Naujuosius metus.

Krištolas ir jo magija

Krištolas – tai bespalvis stiklas, kuriame yra per 10 proc. metalų oksidų. Pagal pagrindinio metalo oksidą jis skirstomas į švino, bario, kalio ir cinko krištolą. Nuo krištolo sudėtyje esančių oksidų bei jų kiekio ir priklauso dirbinio žerėjimas, tyrumas bei trapumas. Europoje tikru krištolu yra vadinamas stiklas, kurio sudėtyje ne mažiau kaip 10 proc. švino. Tokią jo sudėtį 1676 m. atrado anglas George Ravenscroft. Šis krištolas plačiai paplitęs visame pasaulyje dėl savo išskirtinių savybių. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui.

Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia – išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.

Krištolo gaminimo procesas karštas ir įdomus. Pirmiausia meistrai paruošia stiklo masę, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra kvarcinis smėlis. Pastarasis išvalomas nuo metalų, kad būsimas krištolas neįgytų nepageidaujamo žalsvo atspalvio. Gaminimo procese krištolas pučiamas pasitelkus ilgą vamzdelį ir ugnį arba presuojamas – tai priklauso nuo gaminio formos. Po to krištolas kruopščiai tikrinamas, ar neturi defektų ir paprastai net 30 proc. produkcijos sudaužoma ir naudojama pakartotinei krištolo gamybai. Kokybiškas ir be defektų krištolas kruopščiai poliruojamas, kad padidėtų gaminio skaidrumas. Yra keli poliravimo būdai: rankinis, kai poliruojama lazdelėmis su agato bei hematito antgaliais, arba cheminis, kai poliravimo metu indai kelioms minutėms merkiami į skystį, kuriame ir įgyja briliantinį spindesį. Įdomiausioji dalis – meistrų rankomis indams suteikiamas reljefas. Juk krištolas ir raižiniai yra vienas nuo kitoneatskiriami komponentai. Tai juvelyrinis ir ilgiausiai užtrunkantis darbas, mat ornamentai raižomi milimetro tikslumu. Dažnai gaminius papuošia gėlių motyvai, simetriškos saulutės, nedideli rombai ar kitos geometrinės figūros. Krištolo gaminiai graviruojami įrankiais su specialiomis deimantinėmis galvutėmis. Reljefą įgiję indai taip puikiai atspindi šviesą, kad žiūrint tam tikru kampu jų raižiniuose galima įžvelgti visą vaivorykštės spalvų gamą. Krištolas reikalauja ypatingai jautraus ir kruopštaus darbo, o jo gaminiai neretai dar puošiami platina, sidabru ar 24 karatų auksu. Krištolas pasižymi ne tik žaismingu spindesiu – jis dar žavi ir nuostabiu, melodingu skambesiu. Pasak ekspertų, krištolas turi skambėti ne trumpiau kaip 12 sekundžių.

Stiklas ar krištolas?

Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas – 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą – staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.

Krištolo indai buvo skirti stalo serviravimui svarbiomis progomis, todėl jis turėjo nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus. Krištolo induose patariama netiekti karštų patiekalų ar gėrimų, kadangi nuo karščio šie indai paranda savo žėrėjimą.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Krištolo serviravimo ypatumai XIX amžiuje

XIX a. pabaigos krištolo servizuose būtinai būdavo grafinas su rankenėle vynui, taurės raudonajam ir baltajam vynui, reinvyniui, šampanui bei vandeniui, taurelės maderai, likeriui. Senovinio krištolo taurės nuo šiuolaikinių skiriasi ir mažesniu dydžiu. Vynas ir šampanas būdavo saldesni ir mažesnio stiprumo nei dabar. Vynas į stalą būdavo patiekiamas specialiuose grafinuose, o šampanas – buteliuose.

Grafinas/dekanteris vynui.
Taurelė šeriui, bet galėjo būti naudojama ir maderai bei cheresui.
Taurė raudonajam vynuiklaretui. Anksčiau taip buvo priimta vadinti visus sausus bordo ( Bordeaux) vynus ir tam naudodavo atskiras taures.
Taurė baltajam vynui būdavo mažesnė nei raudonajam, ši taisyklė išliko iki šiol. Tik reinvynį (baltasis vynas iš Reino slėnio) patiekdavo spalvoto stiklo taurėse, mat tuo metu šis vynas būdavo neskaidrus.
Taurė portveinui – spirituotam vynui, gaminamam Portugalijoje.
Taurė želė. XVIII – XIX a. būdavo madinga patiekti saldžius arba sūrius (mėsos) drebučius. Juos gamindavo įvairių formų bei spalvų, o nuo XIX a. pradžios pradėta patiekti taurėse.
Taurė desertui iš cukraus ir pieno arba grietinėlės, sutirštinto tryniais.
Indas rankoms nusiskalauti prieš pradedant valgyti desertą. Į jį pripildavo šilto aromatizuoto vandens, į kurį pridėdavo citrinos, žiedlapių, mėtos lapelių ir smulkių gėlių žiedelių. Skalaudavo po pirštą atskirai ir nusausindavo linine servetėle.
Grafinas dekanderis vynui.
Stiklinė šampanui, dažniausiai tokios būdavo naudojamos piknikuose, kurie tapo itin madingi XIX a.
Stiklinė alui.
Stiklinė gazuotam arba sodos vandeniui. Dabar juos priimta patiekti ne aukštose stiklinėse, o taurėse, kurios nuo vyno taurių skiriasi savo dydžiu – yra didesnės.
Grafinas raudonajam vynuiklaretui.
Taurė raudonajam vynui.
Taurė šampanui. Anksčiau šampaną gerdavo iš plačių negilių taurių aukšta kojele. Dabar šampanas dažniausiai pateikiamas siaurose, aukštose, tulpės formos taurėse.
Taurelė likeriui. Anksčiau jis buvo geriamas iš visai mažyčių taurelių. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo itin populiarūs rinkiniai likeriui, kuriuose būdavo padėklas su grafinu ir taurelėmis.

OBLIAI… be staliaus

Jis ne stalius ir dar niekada nebandė įrankiu, kurių šiandien turi ne tiek jau ir mažai, darbuotis. Tačiau taip nutiko, kad tų įrankių kažkaip savaime daugėja ir pamažu plečiasi tokia įdomi ir netikėta kolekcija. Klaipėdoje gyvenantis Mindaugas MAČIULSKIS ir pats sau bando paaiškinti, kas nutiko, kad jo pomėgio objektu tapo seni… obliai.

Tik pirmyn?

Logiškiausia būtų, jei Mindaugas būtų pradėjęs kolekcionuoti kažką susijusio su sportu, mat sporto visada buvo ir yra daug jo gyvenime. Bet ne – atsirado obliai. Daiktas, gana tolimas ir jo gyvenimo būdui, ir interesams, bet ne… gyvenimo filosofijai. „Oblius – tai instrumentas, kuriuo veiksmas atliekamas tik pirmyn. Aš turbūt toks pats: kad ir kas atsitiktų, einu pirmyn. Užsispyrusiai, gal ne visada iš karto sėkmingai, bet pirmyn“, – sako Mindaugas.

Vis dėlto kolekcijos atsiradimo priežastį galima užčiuopti ir kitą. Mat nuo vaikystės prie pirties malonumų tėčio pripratintas Mindaugas visada svajojo, kad kažkada pastatys ir savo pirtį, kurios interjerą… reikės papuošti. Kai kartą turguje akis užkliuvo už seno obliaus, jis jam irgi pasirodė labai dekoratyvi interjero detalė, taigi ir nusipirko. Paskui dar vieną, dar ir dar… Taigi jau yra kuo puošti pirtį, tik pirties dar nėra. Tačiau pašnekovas juokiasi, kad pirtis tikrai bus – tai tik laiko klausimas. O kol nestato jos, „žaidžia“ su obliais. Visi jo eksponatai labai gražiai sutvarkyti, nuvalyti, nulakuoti ar nualiejuoti, o kai kuriems suteikta ir nauja funkcija.

Senam daiktui – nauja funkcija

„Man patinka, kai senas daiktas tarsi prikeliamas antram gyvenimui. Žinoma, jei eksponatas labai vertingas, retas, antikvarinis, tai geriau jo negadinti. Užtenka nuvalyti, sutvarkyti ir daiktas jau pats savaime bus gražus. Bet kai kuriuos galima paversti įdomiais dalykais ir pastatyti netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, ant rašomojo stalo kaip pieštukinę arba ant baro kaip taurelių padėklą“, – sako Mindaugas.

Jis apskritai nagingas vyras, o darbas su medžiu jį ypač vilioja. Yra pabandęs įvairių medžio apdirbimo technikų, sumeistravęs ne vieną baldą. Nors obliuoti dar neteko. Mat darbui su obliumi reikia ir tinkamos vietos, ir papildomos įrangos. O restauruoti oblius paprasta ir primena meditaciją – šveiti, valai, dažai, kali, suki ir apie nieką negalvoji.

Kriterijai keisis

Savo kolekcijos eksponatus Mindaugas perka įvairiausiose vietose, bet dažniausia – sendaikčių turguose. Yra atkeliavusių iš Ukrainos, Vokietijos, Anglijos, Airijos, Švedijos, bet dauguma pirkti Lietuvoje. Kai kurių oblių geležtes žymi jų gamintojų spaudai, o vienas oblius, beje, gautas dovanų iš Skuodo, pažymėtas 1897 metų data. „Šiandien mano kolekcijoje, kuriai vos dveji metai, – 23 obliai ir man patinka šis skaičius, mano dukros gimimo diena, bet greitai jis pasikeis – oblių, tikiuosi, daugės“, – šypsosi Mindaugas.

Oblius jis perka dažniausia įvertindamas jų grožį, nors sako, kad pastaruoju metu turbūt rinksis kitą kriterijų: senumą ir retumą. Jeigu jau formuojasi kolekcija, tai ji turi būti kažkuo vertinga. Labai norėtų aplankyti turgus Prancūzijoje ir Belgijoje – galbūt pavyktų parsivežti kažką įdomesnio ir vertingesnio. Beje, kalbant apie vertę, tai pirkiniai juokingai pigūs – Mindaugas yra mokėjęs nuo 3 iki 8 eurų – matyt, nėra kolekcininkų medžiojama prekė.

Šalia oblių beveik nematomai susikaupė ir daugiau senovinių medžio apdirbimo įrankių. Daugumą jų Mindaugas įsigijo dėl jam patikusių senų rankenų ar įdomesnės paskirties. O apie oblius tapo įdomu ir paskaitinėti, daugiau sužinoti, todėl progai pasitaikius nusiperka literatūros ir plečia akiratį. Atrodo, kad įrankis labai paprastas, primityvus, o visose šalyse jis buvo vis kitoks. Vienoks Japonijoje, kur mediena visada buvo tausojama, ir visai kitoks, sakysime, Skandinavijoje, kur medžių netrūksta. Ir dabar dar yra stalių, dirbančių obliais, ne viską yra pakeitusios staklės. Tačiau šių laikų oblių dizainui niekas neskiria ypatingo dėmesio. Anksčiau net ir oblių buvo labai dekoratyvių – raižytų, graviruotų, ažūrinių. Interneto platybėse galima rasti tikrai įspūdingų ir brangių eksponatų. Na, bet tikri medžio meistrai visais laikais reikliausi būdavo jo geležtei – visa kita, tarp jų ir grožis, – tik antraeiliai dalykai. Mindaugas staliumi greičiausiai jau netaps, obliuoti jei ir pabandys, tai tik įdomumo dėlei, todėl greičiausiai grožio kiterijus išliks. O kaip kitaip – pirtį tai reikės puošti.

Rasa KUNCAITĖ. Liudo MASIO nuotraukos.

Pajūrio stiliaus vila ir praeities žybsniai

Bundanti gamta vis dažniau primena, kad greitai ateis laikas, kai savaitgalius ar atostogas norėsime leisti gamtoje, o tai reiškia – sodybose ar vilose. Vasaros išvakarėse drauge su interjero dizainere Nerija Sabaliauskiene žvalgomės po vieną iš jos patarimais remiantis rekonstruotų vilų Kuršių nerijoje. Vilos šeimininkui, žymiam futbolininkui Deividui Šemberui tiko ir patiko dizainerės siūlomi sprendimai, o mus vilos stilistika suviliojo dėl interjere pirmu smuiku grojančių antikvarinių ir vintažinių baldų.

Vila su pagarba gamtai

Pirmiausia vertėtų pastebėti, kad nors tai ir naujos statybos kūrinys, jį projektuojant buvo nepamiršta atsižvelgti į šio krašto pastatų etninę spalvinę gamą, naudojamų medžiagų tradiciškumą. Vila su medine apdaila, nudažyta mėlynai, poros aukštų. Anot dizainerės, pastato dermė su aplinka visada labai svarbi. Ypač vilų arba sodybų, kurias statant verta ir tenka gerbti gamtą, pabrėžti, o neužgožti jos grožį. Kuršių nerijoje – tiesiog išskirtiniame Lietuvos kampelyje, tai ypač svarbu.Bendrąja prasme vilos interjero stilių būtų galima įvardyti kaip jūrinį (marinistinį). Tai labiausia atspindi melsva spalva ir meno kūriniai, bylojantys būtent šio krašto gyventojų kasdienybę. Tačiau šalia šių gana aiškių stilistinių sprendimų viloje yra ir šiam stiliui nebūdingų detalių – antikvarinių ir vintažinių baldų bei aksesuarų. Mat tiek buvęs vilos šeimininkas, tiek ir dabartinis domisi menu ir antikvarinėmis vertybėmis. Viloje netgi liko buvusiojo šeimininko daiktų, kurie irgi puikiai tiko atnaujintame interjere. Rekonstruojant vilą, dalis patalpų liko nepaliesta, erdvės neperplanuotos, tačiau buvo atnaujintas parketas, o aplinką papildė mėgstami Deivido aksesuarai ir pomėgio elementai.

„Man patinka atgaivinti senus daiktus, pritaikyti juos šiuolaikinio gyvenimo interjere. Nesu ir prieš senų baldų perdažymą, bet dažyti gero ir vertingo daikto antikvarine prasme geriau nereikėtų“, – sako dizainerė Nerija Sabaliauskienė. Vienas gražiausių baldų viloje – secesinio stiliaus XIX–XX a. sandūros, greičiausiai riešutmedžio medienos bufetas. Didelė tikimybė, kad jis gali būti pagamintas Latvijos meistrų, kurie buvo labai stiprūs ir XXa. pradžioje tokius baldus gamino serijiniu būdu. Lietuviai dažnai jų įsigydavo būtent Latvijoje.

Vilos interjero ašis – židinys ir foteliai

Kaip atskirą dekoro elementą dizainerė išskiria židinį ir akcentus aplink ji. Pilkšvai mėlyna židinio apdailos spalva parinkta, siekiant harmonijos tarp eksterjero, interjero ir gamtos. O jo apdaila, žvakidės ir veidrodis virš jo – tai tarsi odė klasikiniam stiliui. Tačiau stop: niekas nenori būti pernelyg solidus ir rimtas, o ypač viloje, kurioje ilsimasi. Ir čia į pagalbą ateina ovalo formos krėslai, į vilą atkeliavę is Anglijos. Anglų dizainerio Andrew Martino baldai – išskirtinio dizaino, inspiruoti įvairių laikmečių ir stilių. Ne veltui ir pats dizaineris yra prisipažinęs, kad labiausiai jo kūrybai įtakos turi ne šiuolaikinės tendencijos, o praeitis, tam tikrų vietų stilistika, etniniai motyvai. Būtent tai jam padeda kurti savo baldų formas, tekstūras, parinkti spalvas. Savuosius fotelius Deividas išsirinko dėl jų patogumo ir originalumo, tačiau ir stiliaus prasme šioje erdvėje jie tapo labai svarbūs. Masyvūs, bet drauge gana lengvi, savotiškai futuristiški dėl savo sidabrinės spalvos jie tarsi atsveria klasikinio židinio formų griežtumą ir padaro šią kambario dalį ne tik pačia ryškiausia bei stilingiausia, bet ir pačia jaukiausia vieta. Ši vila yra labai geras pavyzdys, kaip jaukiai ir šiltai galima gyventi pajūryje net ir be Viduržemio jūros klimato. Židinio šiluma ir liepsna kuria romantišką atmosferą, todėl čia patrauklu būti ne tik vasarą, bet ir šaltais žiemos vakarais.

Interjero akcentas – anglų dizainerio Andrew Martino foteliai. Masyvūs ir drauge lengvi, patogūs ir šiek tiek kosminiai, jie erdvei suteikia žaismės, atsveria kitų daiktų prabangą.

Be praeities nebūtų ateities

„Mane pačią labiausia žavi šio namo atmosfera, nes jame tobulai dera praeitis ir dabartis. Labai dažnai žmonės bijo įsigyti antikvarinių ar vintažinių baldų manydami, kad su jais į namus galbūt ateis bloga svetima energija, o aš manau, kad be praeities nebūtų ateities, todėl savo kuriamuose interjeruose mielai derinu senus ir naujus daiktus: vintažinius krėslus, konsoles, stalus, paveikslus, labai dažnai sietynus, kurių antikvariatuose galima rasti labai gražių. Mėgaujuosi jų kompanija, skleidžiama šiluma, jaukumu, tikrumu. Juk sena mediena, gobelenas ar šilkas yra nepakartojami, tokių jaukių medžiagų dabar tiesiog nėra. Be to, visada norisi, kad interjerai turėtų savo charakteį. Man atrodo, kad tobuliausi yra tie, kurie turi „razinų“. O tos „razinos“ susijusios su šeimos praeitimi – galbūt tai senos, rūpestingai įrėmintos nuotraukos, palikimo gautos vazos, indai, paveikslai ar kiti daiktai, primenantys praeities kartų gyvenimą. Todėl visada savo užsakovams patariu tai išsaugoti, tinkamai integruoti į dabartinį gyvenimą. Ir dar labai džiaugiuosi, kai mano ir užsakovų norai, požiūris sutampa. Tada lengva dirbti, o rezultatas visus džiugina. Taip nutiko ir šį kartą – čia niekas nebijojo senų daiktų ir man buvo nesunku pasiūlyti keletą rekonstrukcijos sprendimų“, – sako dizainerė Nerija Sabaliauskienė.
Antikvarinius ir vintažinius daiktus bet kokio stiliaus interjere gebanti priderinti dizainerė primena, kad net modernaus stiliaus interjere tokie daiktai prideda „svorio“ erdvei, jau nekalbant apie jaukumą. O kuriant sodybų ar vilų interjerus, senoviniai daiktai ypač dera, nes ir pastatai dažnai nebūna labai nauji.

Kaip aksesuarai viloje naudoti veidrodžiai su puošniais rėmais tikrai nėra tipiško jūrinio, o ypač lietuviško, stiliaus detalės. Tačiau auksinio atspalvio dekoras su kitomis čia esančiomis spalvomis puikiai dera ir gerąja prasme suteikia interjerui prabangos pojūtį.

Miegamųjų baldai buvo gaminami specialiai šiai vilai. Norėjosi, kad lovų dizainas būtų paprastas ir lengvas, tarsi šokantis per bangas, todėl jų spalva šviesi, su matoma medžio faktūra.

Rasa KUNCAITĖ. Nuotraukos iš Nerijos SABALIAUSKIENĖS archyvo. Fotografas Paulius GASIŪNAS

Ramybės paieškos baltame uoste

Ko galima tikėtis baldų ir paveikslų restauratorės, dailės pedagogės, interjero dizainerės ir antikvariato gerbėjos namuose? Sutikite: antikvariate paskendusių namų. Tačiau Jurgita ŠPAKOVSKYTĖ ima ir labai netikėtai sugriauna šį išankstinį nusistatymą. Jos namai Kauno pakraštyje nustebina beveik minimalistiniu stiliumi ir juose dominuojančiais baltais atspalviais. Tačiau mums jie įdomūs dėl to, kad antikvariato ir vintažo žybsniai čia vis dėlto ryškūs ir mes matome tai, ką vadiname SUSITAIKYMU. Seno ir naujo, praeities ir dabarties.

Pokyčių laikas

Jurgita pasakoja augusi antikvariato kolekcininko šeimoje. Gražūs, senoviniai, vertingi daiktai ją supo nuo mažų dienų, formavo skonį, kūrė estetikos supratimą. Žinoma, kad ji mėgo antikvariato pilnus tėvų namus, gebėjo vertinti daiktus ir kažkada norėjo pati tai turėti. Visa tai dar labiau sustiprino baldų restauravimo, dailės, interjero dizaino studijos. Todėl pirmi du Jurgitos namai buvo savotiškas vaikystės namų atkartojimas – daug daiktų, daug spalvų ir mažai erdvės. „Kauno senamiestyje ar Perkūno alėjoje, kur teko gyventi, tai tiko ir pasiteisino. Bet kažkada kiekvienas žmogus ryžtasi permainoms. Tai nereiškia, kad tai, kas buvo, yra blogai, tiesiog užvaldo pokyčių poreikis. Taigi prieš trejus metus apsigyvenusi šiame name arčiau gamtos jau žinojau, kad dabar mano interjeras bus kitoks ir kad namuose bus palyginti nedaug daiktų ir dekoro detalių. O antikvariatas ar vintažas bus tik išskirtiniai interjero akcentai“, – savo pasirinkimą motyvuoja dizainerė ir vedžioja po savo šviesius namus.

Galima ir nudažyti

80 kv. m plote – svetainė sujungta su virtuve, laiptai į antrą aukštą, miegamasis, vaikų kambarys, vonios kambarys ir 15 kvadratų skirtų darbo studijai. Betoninės grindys išdažytos beveik baltai, sienos irgi beveik baltos, tačiau jas puošia gipso lipdiniai, lyg ir deklaruojantys, kad klasikos čia galutinai neatsisakyta. Moderniai įrengtoje minimalistinėje virtuvėje – ir baltai nudažyto bufeto kredenso apatinė dalis.
„Dabar kyla daug diskusijų apie baldų dažymą. Vieni dažo viską, kiti apskritai prieš bet kokį medinių baldų perdažymą. Aš šiuo klausimu nesu labai kategoriška. Tiesa, niekada baltai nedažyčiau riešuto ar raudonmedžio baldų, bet iš paprastesnės medienos ar didelės meninės vertės neturinčius baldus, manau, tikrai galima dažyti kaip tiktai norisi ir kaip dera Jūsų namuose. Man prireikė baltų baldų ir aš nudažiau dalį bufeto virtuvei ir dvi spinteles svetainei. Apskritai pastaruoju metu pati vaduojuosi iš daiktų kulto ir kitiems patariu. Daiktai turi tarnauti mums, o ne mes jiems“, – sako dizainerė, vis dėlto nepamirštanti pridurti, kad istoriniai ir labai meniški baldai visada turi būti tausojami.
Jurgita apskritai siūlytų visiems nesureikšminti remonto tiek, kiek jį dabar dažnas linkęs sureikšminti. „Aš manyčiau, kad vienoks ar kitoks namų atnajinimas turėtų vykti kas penkerius metus. Ir į tai būtų žvelgiama kūrybiškiau,individualiau ir paprasčiau. Dar be baimių, ką kiti pasakys ir ar viskas čia teisinga… Juk tai jūsų namai ir jūs turite teisę juos įsirengti kaip tik norite. Kartais užsakovui norisi palinkėti išlaisvėti, leisti sau daugiau fantazijos, originalumo. Juk „kaip pas visus“ ne visada reiškia gerai. Arba ieškokite nebrangių atsinaujinimo galimybių: nauji tapetai, naujas baldų gobelenas, vienas kitas naujas šviestuvas, paveikslas, gėlės ir namuose jau visai kitas pojūtis“, – sako interjero dizainerė ir prisipažįsta, kad ir savo namus laikas nuo laiko ji tiesiog nori keisti.

Miegamajame – ramybės nuotaika. Meilę antikvariatui išduoda tik senas fotelis, dailios spintelės prie lovos ir gipso apdaila. Savo užsakovams Jurgita Špakovskytė kartais pasiūlo ištapyti sieną ar pageidaujamą baldą.

Daiktų iš praeities jau nebijoma

O ko šiandien nori jos klientai ir ar skinasi į jų namus kelią antikvariatas ar vintažas dabar dažniau nei anksčiau? Jurgita teigia pastebinti, kad pastaruoju metu žmonės tapo tikrai tolerantiškesni senoviniams ar tiesiog naudotiems daiktams ir atidžiau įsiklauso į jos siūlymus tokių daiktų įsigyti. „Kita vertus, negaliu daryti plačių apibendrinimų, nes į mane ir kreipiasi tie užsakovai, kurie nori klasikinio namų stiliaus. Esu žinoma kaip dizainerė, labiau kurianti klasikinio stiliaus namus su antikvarinėmis detalėmis. Turbūt kitaip ir man pačiai nebūtų įdomu. Vis dėlto daugiausia dėmesio, kurdama interjerą, aš teikiu net ne stiliui. Man įdomu sukurti emociją, kuri savo ruožtu padės žmogui savo namuose jaustis labai komfortiškai. Ko vertas gražiausias interjeras, jei šeimininkui nejauku? Štai ką reikia užčiuopti aptariant su užsakovu jo namų interjerą. Būti geru psichologu – pusė mūsų darbo sėkmės“, – sako Jurgita ir prisipažįsta, kad jai tai dažniausiai pavyksta.
Žinoma, ji neneigia ir interjero mados tendencijų, laikmečio stiliaus, domisi tuo, kas populiaru. Sakykime, šiemet jau garsiai deklaruojama, kad pastelines spalvas iš interjerų išstumia ryškesni tonai, o pernai buvusią labai populiarią mėlyną šiemet keičia violetinės banga. Į antrą planą eina balta su auksu, nors vis dar daug žmonių tai tapatina su prabanga bei elegancija ir renkasi savo namams dekoruoti.

Vonioje jauku, nors dažnas gali pasigesti tradicinės plytelių apdailos. Jurgita turi gerą patarimą: sienas, kurias aptaško vanduo, ji išdažė ir nutepė apoksidiniu bespalviu laku. Dabar joms nebaisi jokia drėgmė. Grindys betoninės, bet nelygios, kad būtų saugu.

Tapymas ant sienų vilioja

Jurgita pasidžiaugė ir tuo, kad šiandien savo klientams ji gali pasiūlyti ne tik savo kaip restauratorės paslaugas, bet ir kaip tapytojos. Ir nors klasikinę sienų tapybą šiandien klientai dar renkasi atsargiai, nepasitikėjimo ledai irgi pamažu juda. „Vis dėlto originalus piešinys dažnu atveju yra geriau nei fototapetas ir vis daugiau žmonių tai supranta. Jei nedrąsu taip dekoruoti pagrindinius kambarius, visada galima pabandyti vaikų kambariuose, nes vaikams tai labai patinka. Tapau ir ant baldų. Tapytas baldas jau gana stiprus interjero akcentas, tad dažnai kaip tik jis ir būna tarsi paskutinis visumos taškas“, – pastebi dizainerė ir netrunka paliesti dar vieną temą.
Jos pastebėjimu, dar ir šiandien lietuviai dažnai vengia prabangos. Galbūt dažnam ji asocijuojasi su kiču, o kitas, žiūrėk, mano, kad prabangiai gyventi yra tiesiog „ne jam“. „Čia aš įžvelgiu netgi su saviverte susijusius dalykus. Juk gražiai gyventi tikrai nusipelnome visi ir tai nėra taip jau labai brangu ar neįmanoma, turint skonį, šiektiek žinių ir, svarbiausia, norų. Tačiau dažnas mūsų neturi tos estetikos pojūčio, kokį sakykime, turi tarp gražių daiktų gyvenę prancūzai. Ir tai nekeista, nes gražių daiktų dažnuose namuose tiesiog nebuvo. Tačiau dabar savo vaikus mes jau galėtume auginti šalia vieno kito gražaus vertingo daikto, nuo mažens lavinti jų estetinį skonį ir įdiegti jiems grožio poreikį. Tai labai svarbu ir nėra jokia tuštybė“, – sako Jurgita, savo užsakovus visada viliojanti įdomiomis idėjomis ir savitu požiūriu į namų remontą.

Rasa KUNCAITĖ. Vitos Tamoliūnės ir www.retronamai.lt archyvo nuotraukos

Ažūrinis indas

„Gana gražų, man nematytą, tarsi išpintą porceliano indą maždaug 25 cm ilgio ir 10 cm aukščio pirkau sendaikčių turguje už 3 Eur. Parsinešusi apžiūrėjau ženklus ant jo ir pasidarė įdomu daugiau sužinoti, ką gi nusipirkau. Padėsite?“ – klausia Jolita Gelbūdienė iš Birštono.

Tai Vokietijos porceliano fabriko „Max Roesler“ gaminys. Minėtas fabrikas buvo registruotas 1894 m. Jis perėmė ir labai sėkmingai tęsė garsios, pirmosios Europoje Meiseno porceliano manufaktūros, įsteigtos šalia Drezdeno, išrastas ažūrinio porceliano dirbinių tradicijas. Bet „Max Roesler“ meistrai nepamiršo atsižvelgti į laikmečio reikalavimus ir savaip išplėtojo bei interpretavo ažūrinį dekorą. Fabrikas gamino įvairius indus, kurie išsiskyrė labai charakteringais meniniais bruožais. „Max Roesler“ porceliano fabrike XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje gaminti indai pasižymi lengvomis, grakščiomis formomis, kurias ypač išryškina ažūrinės sienelės, lėkščių ar vazelių pakraščiai. Tai dažniausiai primena tradicinį tinklelį, nors lėkščių kraštai gali būti ir sudėtingesnio – geometrinio ornamento. Tokie dirbiniai yra labai trapūs, jų gaminimo technologija gana sudėtinga. Indai paprastai buvo baltos spalvos ir dažniausiai dekoruoti dekolio būdu atliktu gana saikingu dekoru – dažniausiai – rausvų smulkesnių (centre – stambesnių) realistinių rožių ar kitokių gėlyčių girliandomis. Kai kurių indelių sferinis paviršius buvo sudarytas tik iš tinklinio ažūro, o tai jiems suteikia dar didesnės meninės vertės. Atsiųsto indo ženklas buvo pradėtas naudoti fabriko įkūrimo metais, bet vargu iš ar šis indas yra to laikotarpio, nes nepavyko rasti žinių, iki kada ženklas buvo naudotas. Kita vertus, sunku nustatyti daikto vertę tik iš nuotraukos, nes kartais užtenka daiktą paimti į rankas, ir jo vertė tampa aiški.

Drožtukai lyg mažosios miniatiūros

Mano žavingųjų drožtukų kolekcija prasidėjo be jokių planų juos kolekcionuoti. Ispanijoje, viename Alikantės antikvariate tiesiog pamačiau mažytes kavamalės ir krosnelės kopijas, kurios pasirodė dar besančios ir drožtukai. Kainavo juokingai, prieš septyniolika metų mūsų buvusiais pinigais 7 litus, taigi ir nusipirkau – mieli daikčiukai.

Neplanuota kolekcija

Paskui juos pradėjau pastebėti visur – tiek užsienio sendaikčių turguose, tiek ir pas mus. Kartais kainuodavo po eurą, tai kaip gali nepirkti, jei jau pradėjai…Šie drožtukai nėra antikvariniai, nėra ir labai vertingas vintažas, kaip kad dabar bando teigti kai kurie pardavėjai, jei vertybe nelaikysime visko, kas gražu ir pagaminta gana seniai, o kai kurie jų pagaminti tikrai senokai – XXa. viduryje. Žodžiu, mane suviliojo šių daikčiukų grožis, o ir namuose jie labai tiko – tokie jaukūs retro ženkliukai ir tiek. Manau, kad jų gamintojus įkvėpė antikvariniai XIXa. vidurio drožtukai, kurie irgi buvo įvairių buitinių rykų formų. Štai jie didelė vertybė, deja, ir didelė retenybė, dažniausiai jau tik muziejų ar rimtų kolekcininkų lobių eksponatai. Įdomu ir tai, kad nors šie drožtukai gaminami iki šiol, man juos teko rasti tik tose vietose, kur prekiaujama senais daiktais. O kur juos įsigyja pirmieji jų šeimininkai, man tebėra mįslė, nors internete mačiau juos supakuotus kartoninėse dėžutėse.

Gaminami serijomis

Mano drožtukai, kiek teko domėtis ir paskaityti užrašus ant jų, gaminami Ispanijoje ir Honkonge , bet visi dailesni bei subtilesni kažkodėl iš Ispanijos – gal ten jų pradžia. Nors reikia pripažinti, kad visi jie pagaminti labai preciziškai ir net su judančiais mechanizmais. Pavyzdžiui, kavamalė mala ir net išsitraukia stalčiukas, siuvamosios mašinos rankenėlę gali sukti, o varpeliu skambinti. Drožtukai metaliniai, padengti „antikinės bronzos“ spalvos patina, bet turi ir plastmasinių detalių, jeigu jų prireikė drožtuko meistrui. Daiktai gaminami serijomis, matyt, kad iš tiesų būtų patrauklūs kolekcininkams, nes kad ir kaip ten būtų su išliekamąja verte, tai mielas kolekcionuoti daiktelis. Taigi yra lempų serija, buities prietaisų, muzikos instrumentų, mašinų, lėktuvų ir pan. Sunku pasakyti, kiek iš tikro jų pagaminta, bet mano nedidelėje kolekcijoje specialiai nieko neieškant ilgainiui atsirado per 50 drožtukų, kurią papildė ir draugų dovanoti. Tiesa, po kurio laiko tai tapo gana rizikinga dovana, nes daugumą drožtukų, o kai kurių ir po du, aš jau turiu. Taigi, atsiliepkite, drožtukų kolekcininkai – galimi mainai.

Ir drožtukai brangsta

Ir dabar, radusi dar nematytą drožtuką, jį nusiperku, bet tik tuomet, kai kaina patraukli, t.y. iki 5 eurų. Kita vertus, už drožtukus antikvariatuose kartais drįstama prašyti iki 15 eurų, nors dažniausiai kaina sukasi tarp 8 ir 10. Taigi galima sakyti, kad mano investicija, kažkada prasidėjusi nuo 2 eurų, jau yra atsipirkusi ir kad drožtukų vertė kaip ir bet kurių kitų seniau pagamintų daiktų irgi kyla. Tai džiugina ir įkvepia paieškoti vis naujų egzempliorių. Juolab, kad sugalvojau ir kaip juos eksponuoti. Esu iš tų žmonių, kurie daiktų laikyti bet kaip ir bet kur, nemato prasmės. Taigi per visą virtuvės sieną „nutiesiau“ drožinėtą lentynėlę ir ten išsirikiavo mano gražuolių kolekcija. Retas svečias atspėja, kad tai drožtukai. Mano, kad tai tiesiog jaukios ir mielos miniatiūrinės figūrėlės. Pademonstruota drožimo funkcija sužavi visus, o aš jau žinau, kad galiu laukti naujo drožtuko. Vėl – dovanų J.

Nebūtų pieštukų - nereikėtų drožtukų

*Pieštuku galima būtų pavadinti ne vieną šio gaminio prototipą nuo pat senųjų civilizacijų. Tai tebuvo priemonė rašyti, o mums žinomo pieštuko su grafitu istorija prasidėjo tik 1564 m., kai Anglijoje buvo atrastas grafito telkinys. Grafitu pakeistas anksčiau naudotas švinas.

*Iš pradžių rašydavo ar piešdavo paprasčiausiais grafito gabalėliais, bet tai buvo nepatogu – tepdavo rankas ir greitai sutrupėdavo. Tuomet sugalvota grafito lazdeles apsukti siūlais, virvele arba juostele, o kiek vėliau pradėti gaminti ir mediniai futliarai.

*1761 m. Vokietijoje, Niurnberge, pradėta serijinė pieštukų gamyba. Įkurtos kompanijos „Faber-Castell“, „Lyra“, „Steadtler“, kurios karaliavo per visą XIX a. pramonės revoliuciją ir yra išlikusios iki šiol.

*Net 200 metų Anglijoje esantis grafito telkinys buvo praktiškai vienintelis, kurio produkcija tiko pieštukams gaminti, mat kitur grafitas buvo su žymiai didesniu priemaišų kiekiu. Tad Didžiajai Britanijai grafitas tapo strategine žaliava. 1792 m. atsisakyta jį tiekti revoliucinei Prancūzijai. Kelias dešimtmečiais anksčiau šalyje buvo priimtas įstatymas už pieštuko pavogimą ar pardavimą juodojoje rinkoje bausti kalėjimu ar tremtimi.

*1792 m. Austrijoje buvo įkurta pieštukus gaminanti kompanija KOH-I-NOOR, kurios gaminius tikrai esame laikę savo rankose. Joje pieštukai gaminti jau išmokus kurti dirbtinį grafitą.

*1840 m. iki tol apvalus medinis pieštukas įgijo briaunas, kurios suteikė daug patogumo, nes neberiedėdavo nuo kiek pasvirusio paviršiaus. Tuo metu sukurti ir kiti pieštuko standartai – ilgis ir skersmuo.

*1869 m. sukurtas pirmasis mechaninis pieštukas metaliniu korpusu. Tai galėjo tapti drožtukų mirtimi, nes, užuot drožus, tereikėjo spustelėti mygtuką. Atrodė, kad išspręsta didžioji problema, mat drožiant prarandama iki 60 proc. grafito, bet mediniai pieštukai išliko, tad ir drožtukai dar gyvens.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

Lietuviško žemės gaublio atgimimas

Ramunė Damijonaitienė savo namų be gaublio neprisimena – jis visad drauge, o dabar dar ir prikeltas naujam gyvenimui.

Vaikiškų išdaigų auka

Gediminas Damijonaitis gaublį prisimena dar iš vaikystės: kur kraustydavosi šeima, ten keliaudavo gaublys. Ilgainiui jo spalvą nublukino laikas, tačiau labiausiai gaublys kentėdavo per vaikiškas išdaigas. Mat vieną kartą Gediminas su broliu sugalvojo gaubliu pasimėtyti lyg kamuoliu ir jis keliose vietose suskilo. Gediminas neprisimena, ar buvo už tai labai išbartas, ar ne. Prireikė trijų dešimčių metų, kol visai atsitiktinai jis sužinojo, kad ir gaublius galima restauruoti, ir ilgai negalvodamas tuo užsiėmė. Po profesionalios restauracijos gaublys namo grįžo kaip naujas ir dabar yra ne tik dekoratyvi namų puošmena, bet ir daiktas, kuris ir toliau keliaus iš kartos į kartą.
Gedimino mama Ramunė Damijonaitienė juokavo, kad sūnus, matyt, jautėsi gerokai kaltas dėl gaublio žaizdų, todėl labiausiai rūpinosi, kad jų neliktų. Ji gaublį prisimena nuo kokių dešimties metų, kai pradėjo skaityti Žiulio Verno knygas ir reikėjo būtinai išsiaiškinti, kur keliauja bebaimiai romanų herojai. Štai tada gaublys ir pravertė. „O šiaip jis tiesiog stovėjo ir tiek. Mažiausiai nukentėjusi jo vieta buvo Australija, taigi toji Australija nuo lentynos į mus dažniausiai ir žvelgė“, – juokiasi pašnekovė.

Antanas RUCEVIČIUS (1880–1949) buvo to meto visuomenės šviesulys, aktyvus, pilietiškas ir iniciatyvus žmogus.

Pirmasis gaublio šeimininkas buvo Ramunės senelis ir Gedimino prosenelis Antanas Rucevičius. Žmogus nepaprastas – knygnešys, leidėjas, spaudos darbuotojas, žodžiu, kultūros ir šviesuomenės atstovas. 1918 m. jis įkūrė knygų leidimo bendrovę „Švyturys“ ir jai vadovavo ne vienus metus. O štai Vlado Žuko knygoje „Švyturio” bendrovė knygoms leisti ir platinti 1918-1931“ galima rasti žinią, kad bendrovė išleido Antano Vireliūno parengtą gaublį su lietuviškais užrašais. Taigi lyg ir nekyla abejonių, kad šio Leipcige daktaro H. Fisherio parengto ir gaminto „Žemės Globo” rengėjas yra Antanas Vireliūnas ir kad greičiausiai vieną iš tų metų gaublių prosenelis įsigijo. Kelintais metais buvo pagamintas būtent šis gaublys, tiksliai nėra žinoma, matyt, apie 1927-1930 – uosius. Sunku pasakyti, koks iš viso buvo šios bendrovės užsakymu pagamintų gaublių lietuvių kalba kiekis. 1930 m. „Švyturio“ sandėlyje kilęs gaisras sunaikino šios bendrovės archyvą ir daugybės vertingų duomenų neliko.Tačiau to tiražo gaublių, išlikusių iki šių dienų, tikrai yra ne vienas.
Gaublys parengiamas ir pagaminamas ne tuo pačiu metu, nes jų rengėjas ir leidėjai dažniausiai yra ne tie patys asmenys. Gaublio rengėjas kaupia ir sistemina geografinę, istorinę, geopolitinę medžiagą, o gamintojas atlieka užsakymą – pagamina gaublį. Geografinė informacija (kalnų, jūrų, lygumų ir kitų gamtos objektų) padėtis lieka beveik nepakitusi, o istorinė – geopolitinė situacija (karai, valstybių dalybos, nauji vietovardžiai) kinta labai greitai ir būtent pagal šią informaciją paprastai nustatomas gaublių amžius.
Ši neilga istorija galėtų turėti du moralus: niekada neskubėkime išmesti senų daiktų, o esant galimybei juos dar ir atnaujinkime. Smagu, kai prosenelius menančios relikvijos gyvena tarp mūsų, o ne sandėliukų dėžėse, smagu, kai daiktai šalia mūsų yra gyvi praeities liudininkai.

Restauratorės žvilgsnis į gaublį

Pas restauratores Laimą Statkienę ir Daivą Snitkutę šis gaublys atkeliavo prastos būklės. Rutulys buvo gerokai deformuotas ir skilęs horizontaliai ir vertikaliai, gaublio stovelio konstrukcija klibanti, nefunkcionali, rutulys nesisuko. Įvertinę gaublio būklę, restauratorės pasirinko konservatyvų restauravimo metodą, labiau išsaugantį objekto autentiškumą. Teko sutvirtinti gaublio konstrukciją, atkurti jo funkcionalumą ir estetinį vaizdą. Atrodo, kad viskas puikiai pasisekė.
„Jei namuose turite seną gaublį ar kitų daiktų, pagamintų iš papjė mašė – popieriaus masės, ir juos reikia atnaujinti, būtų pravartu pasidomėti, pasikonsultuoti ir išklausyti kvalifikuoto restauratoriaus patarimų, nes patiems restauruoti senus ir vertingus daiktus neatsakinga. Vien paklijavus popieriaus lopinėlį netinkamais klijais, daiktą galima sugadinti nepataisomai ir tuomet jis praras tiek estetinę, tiek istorinę vertę. Pradedant restauruoti senus istorinius daiktus, pirmiausia reikia išsamiai juos išanalizuoti, o dirbant turėti daug žinių ir supratimo. Šiuo atveju taip pat reikėjo elgtis labai atsakingai, juk tai senas gaublys lietuvių kalba, jis turi didelę istorinę bei meninę vertę. Šiandien galiu pasakyti, kad jo restauravimas buvo labai sudėtingas, nes norėjosi išsaugoti ir laiko žymes, ir gaublio autentiškumą. Džiaugiamės, kad pavyko“, – patarimais dalijosi profesionali restauratorė Laima Statkienė.