Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Pajūrio stiliaus vila ir praeities žybsniai

Bundanti gamta vis dažniau primena, kad greitai ateis laikas, kai savaitgalius ar atostogas norėsime leisti gamtoje, o tai reiškia – sodybose ar vilose. Vasaros išvakarėse drauge su interjero dizainere Nerija Sabaliauskiene žvalgomės po vieną iš jos patarimais remiantis rekonstruotų vilų Kuršių nerijoje. Vilos šeimininkui, žymiam futbolininkui Deividui Šemberui tiko ir patiko dizainerės siūlomi sprendimai, o mus vilos stilistika suviliojo dėl interjere pirmu smuiku grojančių antikvarinių ir vintažinių baldų.

Vila su pagarba gamtai

Pirmiausia vertėtų pastebėti, kad nors tai ir naujos statybos kūrinys, jį projektuojant buvo nepamiršta atsižvelgti į šio krašto pastatų etninę spalvinę gamą, naudojamų medžiagų tradiciškumą. Vila su medine apdaila, nudažyta mėlynai, poros aukštų. Anot dizainerės, pastato dermė su aplinka visada labai svarbi. Ypač vilų arba sodybų, kurias statant verta ir tenka gerbti gamtą, pabrėžti, o neužgožti jos grožį. Kuršių nerijoje – tiesiog išskirtiniame Lietuvos kampelyje, tai ypač svarbu.Bendrąja prasme vilos interjero stilių būtų galima įvardyti kaip jūrinį (marinistinį). Tai labiausia atspindi melsva spalva ir meno kūriniai, bylojantys būtent šio krašto gyventojų kasdienybę. Tačiau šalia šių gana aiškių stilistinių sprendimų viloje yra ir šiam stiliui nebūdingų detalių – antikvarinių ir vintažinių baldų bei aksesuarų. Mat tiek buvęs vilos šeimininkas, tiek ir dabartinis domisi menu ir antikvarinėmis vertybėmis. Viloje netgi liko buvusiojo šeimininko daiktų, kurie irgi puikiai tiko atnaujintame interjere. Rekonstruojant vilą, dalis patalpų liko nepaliesta, erdvės neperplanuotos, tačiau buvo atnaujintas parketas, o aplinką papildė mėgstami Deivido aksesuarai ir pomėgio elementai.

„Man patinka atgaivinti senus daiktus, pritaikyti juos šiuolaikinio gyvenimo interjere. Nesu ir prieš senų baldų perdažymą, bet dažyti gero ir vertingo daikto antikvarine prasme geriau nereikėtų“, – sako dizainerė Nerija Sabaliauskienė. Vienas gražiausių baldų viloje – secesinio stiliaus XIX–XX a. sandūros, greičiausiai riešutmedžio medienos bufetas. Didelė tikimybė, kad jis gali būti pagamintas Latvijos meistrų, kurie buvo labai stiprūs ir XXa. pradžioje tokius baldus gamino serijiniu būdu. Lietuviai dažnai jų įsigydavo būtent Latvijoje.

Vilos interjero ašis – židinys ir foteliai

Kaip atskirą dekoro elementą dizainerė išskiria židinį ir akcentus aplink ji. Pilkšvai mėlyna židinio apdailos spalva parinkta, siekiant harmonijos tarp eksterjero, interjero ir gamtos. O jo apdaila, žvakidės ir veidrodis virš jo – tai tarsi odė klasikiniam stiliui. Tačiau stop: niekas nenori būti pernelyg solidus ir rimtas, o ypač viloje, kurioje ilsimasi. Ir čia į pagalbą ateina ovalo formos krėslai, į vilą atkeliavę is Anglijos. Anglų dizainerio Andrew Martino baldai – išskirtinio dizaino, inspiruoti įvairių laikmečių ir stilių. Ne veltui ir pats dizaineris yra prisipažinęs, kad labiausiai jo kūrybai įtakos turi ne šiuolaikinės tendencijos, o praeitis, tam tikrų vietų stilistika, etniniai motyvai. Būtent tai jam padeda kurti savo baldų formas, tekstūras, parinkti spalvas. Savuosius fotelius Deividas išsirinko dėl jų patogumo ir originalumo, tačiau ir stiliaus prasme šioje erdvėje jie tapo labai svarbūs. Masyvūs, bet drauge gana lengvi, savotiškai futuristiški dėl savo sidabrinės spalvos jie tarsi atsveria klasikinio židinio formų griežtumą ir padaro šią kambario dalį ne tik pačia ryškiausia bei stilingiausia, bet ir pačia jaukiausia vieta. Ši vila yra labai geras pavyzdys, kaip jaukiai ir šiltai galima gyventi pajūryje net ir be Viduržemio jūros klimato. Židinio šiluma ir liepsna kuria romantišką atmosferą, todėl čia patrauklu būti ne tik vasarą, bet ir šaltais žiemos vakarais.

Interjero akcentas – anglų dizainerio Andrew Martino foteliai. Masyvūs ir drauge lengvi, patogūs ir šiek tiek kosminiai, jie erdvei suteikia žaismės, atsveria kitų daiktų prabangą.

Be praeities nebūtų ateities

„Mane pačią labiausia žavi šio namo atmosfera, nes jame tobulai dera praeitis ir dabartis. Labai dažnai žmonės bijo įsigyti antikvarinių ar vintažinių baldų manydami, kad su jais į namus galbūt ateis bloga svetima energija, o aš manau, kad be praeities nebūtų ateities, todėl savo kuriamuose interjeruose mielai derinu senus ir naujus daiktus: vintažinius krėslus, konsoles, stalus, paveikslus, labai dažnai sietynus, kurių antikvariatuose galima rasti labai gražių. Mėgaujuosi jų kompanija, skleidžiama šiluma, jaukumu, tikrumu. Juk sena mediena, gobelenas ar šilkas yra nepakartojami, tokių jaukių medžiagų dabar tiesiog nėra. Be to, visada norisi, kad interjerai turėtų savo charakteį. Man atrodo, kad tobuliausi yra tie, kurie turi „razinų“. O tos „razinos“ susijusios su šeimos praeitimi – galbūt tai senos, rūpestingai įrėmintos nuotraukos, palikimo gautos vazos, indai, paveikslai ar kiti daiktai, primenantys praeities kartų gyvenimą. Todėl visada savo užsakovams patariu tai išsaugoti, tinkamai integruoti į dabartinį gyvenimą. Ir dar labai džiaugiuosi, kai mano ir užsakovų norai, požiūris sutampa. Tada lengva dirbti, o rezultatas visus džiugina. Taip nutiko ir šį kartą – čia niekas nebijojo senų daiktų ir man buvo nesunku pasiūlyti keletą rekonstrukcijos sprendimų“, – sako dizainerė Nerija Sabaliauskienė.
Antikvarinius ir vintažinius daiktus bet kokio stiliaus interjere gebanti priderinti dizainerė primena, kad net modernaus stiliaus interjere tokie daiktai prideda „svorio“ erdvei, jau nekalbant apie jaukumą. O kuriant sodybų ar vilų interjerus, senoviniai daiktai ypač dera, nes ir pastatai dažnai nebūna labai nauji.

Kaip aksesuarai viloje naudoti veidrodžiai su puošniais rėmais tikrai nėra tipiško jūrinio, o ypač lietuviško, stiliaus detalės. Tačiau auksinio atspalvio dekoras su kitomis čia esančiomis spalvomis puikiai dera ir gerąja prasme suteikia interjerui prabangos pojūtį.

Miegamųjų baldai buvo gaminami specialiai šiai vilai. Norėjosi, kad lovų dizainas būtų paprastas ir lengvas, tarsi šokantis per bangas, todėl jų spalva šviesi, su matoma medžio faktūra.

Rasa KUNCAITĖ. Nuotraukos iš Nerijos SABALIAUSKIENĖS archyvo. Fotografas Paulius GASIŪNAS

Ramybės paieškos baltame uoste

Ko galima tikėtis baldų ir paveikslų restauratorės, dailės pedagogės, interjero dizainerės ir antikvariato gerbėjos namuose? Sutikite: antikvariate paskendusių namų. Tačiau Jurgita ŠPAKOVSKYTĖ ima ir labai netikėtai sugriauna šį išankstinį nusistatymą. Jos namai Kauno pakraštyje nustebina beveik minimalistiniu stiliumi ir juose dominuojančiais baltais atspalviais. Tačiau mums jie įdomūs dėl to, kad antikvariato ir vintažo žybsniai čia vis dėlto ryškūs ir mes matome tai, ką vadiname SUSITAIKYMU. Seno ir naujo, praeities ir dabarties.

Pokyčių laikas

Jurgita pasakoja augusi antikvariato kolekcininko šeimoje. Gražūs, senoviniai, vertingi daiktai ją supo nuo mažų dienų, formavo skonį, kūrė estetikos supratimą. Žinoma, kad ji mėgo antikvariato pilnus tėvų namus, gebėjo vertinti daiktus ir kažkada norėjo pati tai turėti. Visa tai dar labiau sustiprino baldų restauravimo, dailės, interjero dizaino studijos. Todėl pirmi du Jurgitos namai buvo savotiškas vaikystės namų atkartojimas – daug daiktų, daug spalvų ir mažai erdvės. „Kauno senamiestyje ar Perkūno alėjoje, kur teko gyventi, tai tiko ir pasiteisino. Bet kažkada kiekvienas žmogus ryžtasi permainoms. Tai nereiškia, kad tai, kas buvo, yra blogai, tiesiog užvaldo pokyčių poreikis. Taigi prieš trejus metus apsigyvenusi šiame name arčiau gamtos jau žinojau, kad dabar mano interjeras bus kitoks ir kad namuose bus palyginti nedaug daiktų ir dekoro detalių. O antikvariatas ar vintažas bus tik išskirtiniai interjero akcentai“, – savo pasirinkimą motyvuoja dizainerė ir vedžioja po savo šviesius namus.

Galima ir nudažyti

80 kv. m plote – svetainė sujungta su virtuve, laiptai į antrą aukštą, miegamasis, vaikų kambarys, vonios kambarys ir 15 kvadratų skirtų darbo studijai. Betoninės grindys išdažytos beveik baltai, sienos irgi beveik baltos, tačiau jas puošia gipso lipdiniai, lyg ir deklaruojantys, kad klasikos čia galutinai neatsisakyta. Moderniai įrengtoje minimalistinėje virtuvėje – ir baltai nudažyto bufeto kredenso apatinė dalis.
„Dabar kyla daug diskusijų apie baldų dažymą. Vieni dažo viską, kiti apskritai prieš bet kokį medinių baldų perdažymą. Aš šiuo klausimu nesu labai kategoriška. Tiesa, niekada baltai nedažyčiau riešuto ar raudonmedžio baldų, bet iš paprastesnės medienos ar didelės meninės vertės neturinčius baldus, manau, tikrai galima dažyti kaip tiktai norisi ir kaip dera Jūsų namuose. Man prireikė baltų baldų ir aš nudažiau dalį bufeto virtuvei ir dvi spinteles svetainei. Apskritai pastaruoju metu pati vaduojuosi iš daiktų kulto ir kitiems patariu. Daiktai turi tarnauti mums, o ne mes jiems“, – sako dizainerė, vis dėlto nepamirštanti pridurti, kad istoriniai ir labai meniški baldai visada turi būti tausojami.
Jurgita apskritai siūlytų visiems nesureikšminti remonto tiek, kiek jį dabar dažnas linkęs sureikšminti. „Aš manyčiau, kad vienoks ar kitoks namų atnajinimas turėtų vykti kas penkerius metus. Ir į tai būtų žvelgiama kūrybiškiau,individualiau ir paprasčiau. Dar be baimių, ką kiti pasakys ir ar viskas čia teisinga… Juk tai jūsų namai ir jūs turite teisę juos įsirengti kaip tik norite. Kartais užsakovui norisi palinkėti išlaisvėti, leisti sau daugiau fantazijos, originalumo. Juk „kaip pas visus“ ne visada reiškia gerai. Arba ieškokite nebrangių atsinaujinimo galimybių: nauji tapetai, naujas baldų gobelenas, vienas kitas naujas šviestuvas, paveikslas, gėlės ir namuose jau visai kitas pojūtis“, – sako interjero dizainerė ir prisipažįsta, kad ir savo namus laikas nuo laiko ji tiesiog nori keisti.

Miegamajame – ramybės nuotaika. Meilę antikvariatui išduoda tik senas fotelis, dailios spintelės prie lovos ir gipso apdaila. Savo užsakovams Jurgita Špakovskytė kartais pasiūlo ištapyti sieną ar pageidaujamą baldą.

Daiktų iš praeities jau nebijoma

O ko šiandien nori jos klientai ir ar skinasi į jų namus kelią antikvariatas ar vintažas dabar dažniau nei anksčiau? Jurgita teigia pastebinti, kad pastaruoju metu žmonės tapo tikrai tolerantiškesni senoviniams ar tiesiog naudotiems daiktams ir atidžiau įsiklauso į jos siūlymus tokių daiktų įsigyti. „Kita vertus, negaliu daryti plačių apibendrinimų, nes į mane ir kreipiasi tie užsakovai, kurie nori klasikinio namų stiliaus. Esu žinoma kaip dizainerė, labiau kurianti klasikinio stiliaus namus su antikvarinėmis detalėmis. Turbūt kitaip ir man pačiai nebūtų įdomu. Vis dėlto daugiausia dėmesio, kurdama interjerą, aš teikiu net ne stiliui. Man įdomu sukurti emociją, kuri savo ruožtu padės žmogui savo namuose jaustis labai komfortiškai. Ko vertas gražiausias interjeras, jei šeimininkui nejauku? Štai ką reikia užčiuopti aptariant su užsakovu jo namų interjerą. Būti geru psichologu – pusė mūsų darbo sėkmės“, – sako Jurgita ir prisipažįsta, kad jai tai dažniausiai pavyksta.
Žinoma, ji neneigia ir interjero mados tendencijų, laikmečio stiliaus, domisi tuo, kas populiaru. Sakykime, šiemet jau garsiai deklaruojama, kad pastelines spalvas iš interjerų išstumia ryškesni tonai, o pernai buvusią labai populiarią mėlyną šiemet keičia violetinės banga. Į antrą planą eina balta su auksu, nors vis dar daug žmonių tai tapatina su prabanga bei elegancija ir renkasi savo namams dekoruoti.

Vonioje jauku, nors dažnas gali pasigesti tradicinės plytelių apdailos. Jurgita turi gerą patarimą: sienas, kurias aptaško vanduo, ji išdažė ir nutepė apoksidiniu bespalviu laku. Dabar joms nebaisi jokia drėgmė. Grindys betoninės, bet nelygios, kad būtų saugu.

Tapymas ant sienų vilioja

Jurgita pasidžiaugė ir tuo, kad šiandien savo klientams ji gali pasiūlyti ne tik savo kaip restauratorės paslaugas, bet ir kaip tapytojos. Ir nors klasikinę sienų tapybą šiandien klientai dar renkasi atsargiai, nepasitikėjimo ledai irgi pamažu juda. „Vis dėlto originalus piešinys dažnu atveju yra geriau nei fototapetas ir vis daugiau žmonių tai supranta. Jei nedrąsu taip dekoruoti pagrindinius kambarius, visada galima pabandyti vaikų kambariuose, nes vaikams tai labai patinka. Tapau ir ant baldų. Tapytas baldas jau gana stiprus interjero akcentas, tad dažnai kaip tik jis ir būna tarsi paskutinis visumos taškas“, – pastebi dizainerė ir netrunka paliesti dar vieną temą.
Jos pastebėjimu, dar ir šiandien lietuviai dažnai vengia prabangos. Galbūt dažnam ji asocijuojasi su kiču, o kitas, žiūrėk, mano, kad prabangiai gyventi yra tiesiog „ne jam“. „Čia aš įžvelgiu netgi su saviverte susijusius dalykus. Juk gražiai gyventi tikrai nusipelnome visi ir tai nėra taip jau labai brangu ar neįmanoma, turint skonį, šiektiek žinių ir, svarbiausia, norų. Tačiau dažnas mūsų neturi tos estetikos pojūčio, kokį sakykime, turi tarp gražių daiktų gyvenę prancūzai. Ir tai nekeista, nes gražių daiktų dažnuose namuose tiesiog nebuvo. Tačiau dabar savo vaikus mes jau galėtume auginti šalia vieno kito gražaus vertingo daikto, nuo mažens lavinti jų estetinį skonį ir įdiegti jiems grožio poreikį. Tai labai svarbu ir nėra jokia tuštybė“, – sako Jurgita, savo užsakovus visada viliojanti įdomiomis idėjomis ir savitu požiūriu į namų remontą.

Rasa KUNCAITĖ. Vitos Tamoliūnės ir www.retronamai.lt archyvo nuotraukos

Ažūrinis indas

„Gana gražų, man nematytą, tarsi išpintą porceliano indą maždaug 25 cm ilgio ir 10 cm aukščio pirkau sendaikčių turguje už 3 Eur. Parsinešusi apžiūrėjau ženklus ant jo ir pasidarė įdomu daugiau sužinoti, ką gi nusipirkau. Padėsite?“ – klausia Jolita Gelbūdienė iš Birštono.

Tai Vokietijos porceliano fabriko „Max Roesler“ gaminys. Minėtas fabrikas buvo registruotas 1894 m. Jis perėmė ir labai sėkmingai tęsė garsios, pirmosios Europoje Meiseno porceliano manufaktūros, įsteigtos šalia Drezdeno, išrastas ažūrinio porceliano dirbinių tradicijas. Bet „Max Roesler“ meistrai nepamiršo atsižvelgti į laikmečio reikalavimus ir savaip išplėtojo bei interpretavo ažūrinį dekorą. Fabrikas gamino įvairius indus, kurie išsiskyrė labai charakteringais meniniais bruožais. „Max Roesler“ porceliano fabrike XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje gaminti indai pasižymi lengvomis, grakščiomis formomis, kurias ypač išryškina ažūrinės sienelės, lėkščių ar vazelių pakraščiai. Tai dažniausiai primena tradicinį tinklelį, nors lėkščių kraštai gali būti ir sudėtingesnio – geometrinio ornamento. Tokie dirbiniai yra labai trapūs, jų gaminimo technologija gana sudėtinga. Indai paprastai buvo baltos spalvos ir dažniausiai dekoruoti dekolio būdu atliktu gana saikingu dekoru – dažniausiai – rausvų smulkesnių (centre – stambesnių) realistinių rožių ar kitokių gėlyčių girliandomis. Kai kurių indelių sferinis paviršius buvo sudarytas tik iš tinklinio ažūro, o tai jiems suteikia dar didesnės meninės vertės. Atsiųsto indo ženklas buvo pradėtas naudoti fabriko įkūrimo metais, bet vargu iš ar šis indas yra to laikotarpio, nes nepavyko rasti žinių, iki kada ženklas buvo naudotas. Kita vertus, sunku nustatyti daikto vertę tik iš nuotraukos, nes kartais užtenka daiktą paimti į rankas, ir jo vertė tampa aiški.

Drožtukai lyg mažosios miniatiūros

Mano žavingųjų drožtukų kolekcija prasidėjo be jokių planų juos kolekcionuoti. Ispanijoje, viename Alikantės antikvariate tiesiog pamačiau mažytes kavamalės ir krosnelės kopijas, kurios pasirodė dar besančios ir drožtukai. Kainavo juokingai, prieš septyniolika metų mūsų buvusiais pinigais 7 litus, taigi ir nusipirkau – mieli daikčiukai.

Neplanuota kolekcija

Paskui juos pradėjau pastebėti visur – tiek užsienio sendaikčių turguose, tiek ir pas mus. Kartais kainuodavo po eurą, tai kaip gali nepirkti, jei jau pradėjai…Šie drožtukai nėra antikvariniai, nėra ir labai vertingas vintažas, kaip kad dabar bando teigti kai kurie pardavėjai, jei vertybe nelaikysime visko, kas gražu ir pagaminta gana seniai, o kai kurie jų pagaminti tikrai senokai – XXa. viduryje. Žodžiu, mane suviliojo šių daikčiukų grožis, o ir namuose jie labai tiko – tokie jaukūs retro ženkliukai ir tiek. Manau, kad jų gamintojus įkvėpė antikvariniai XIXa. vidurio drožtukai, kurie irgi buvo įvairių buitinių rykų formų. Štai jie didelė vertybė, deja, ir didelė retenybė, dažniausiai jau tik muziejų ar rimtų kolekcininkų lobių eksponatai. Įdomu ir tai, kad nors šie drožtukai gaminami iki šiol, man juos teko rasti tik tose vietose, kur prekiaujama senais daiktais. O kur juos įsigyja pirmieji jų šeimininkai, man tebėra mįslė, nors internete mačiau juos supakuotus kartoninėse dėžutėse.

Gaminami serijomis

Mano drožtukai, kiek teko domėtis ir paskaityti užrašus ant jų, gaminami Ispanijoje ir Honkonge , bet visi dailesni bei subtilesni kažkodėl iš Ispanijos – gal ten jų pradžia. Nors reikia pripažinti, kad visi jie pagaminti labai preciziškai ir net su judančiais mechanizmais. Pavyzdžiui, kavamalė mala ir net išsitraukia stalčiukas, siuvamosios mašinos rankenėlę gali sukti, o varpeliu skambinti. Drožtukai metaliniai, padengti „antikinės bronzos“ spalvos patina, bet turi ir plastmasinių detalių, jeigu jų prireikė drožtuko meistrui. Daiktai gaminami serijomis, matyt, kad iš tiesų būtų patrauklūs kolekcininkams, nes kad ir kaip ten būtų su išliekamąja verte, tai mielas kolekcionuoti daiktelis. Taigi yra lempų serija, buities prietaisų, muzikos instrumentų, mašinų, lėktuvų ir pan. Sunku pasakyti, kiek iš tikro jų pagaminta, bet mano nedidelėje kolekcijoje specialiai nieko neieškant ilgainiui atsirado per 50 drožtukų, kurią papildė ir draugų dovanoti. Tiesa, po kurio laiko tai tapo gana rizikinga dovana, nes daugumą drožtukų, o kai kurių ir po du, aš jau turiu. Taigi, atsiliepkite, drožtukų kolekcininkai – galimi mainai.

Ir drožtukai brangsta

Ir dabar, radusi dar nematytą drožtuką, jį nusiperku, bet tik tuomet, kai kaina patraukli, t.y. iki 5 eurų. Kita vertus, už drožtukus antikvariatuose kartais drįstama prašyti iki 15 eurų, nors dažniausiai kaina sukasi tarp 8 ir 10. Taigi galima sakyti, kad mano investicija, kažkada prasidėjusi nuo 2 eurų, jau yra atsipirkusi ir kad drožtukų vertė kaip ir bet kurių kitų seniau pagamintų daiktų irgi kyla. Tai džiugina ir įkvepia paieškoti vis naujų egzempliorių. Juolab, kad sugalvojau ir kaip juos eksponuoti. Esu iš tų žmonių, kurie daiktų laikyti bet kaip ir bet kur, nemato prasmės. Taigi per visą virtuvės sieną „nutiesiau“ drožinėtą lentynėlę ir ten išsirikiavo mano gražuolių kolekcija. Retas svečias atspėja, kad tai drožtukai. Mano, kad tai tiesiog jaukios ir mielos miniatiūrinės figūrėlės. Pademonstruota drožimo funkcija sužavi visus, o aš jau žinau, kad galiu laukti naujo drožtuko. Vėl – dovanų J.

Nebūtų pieštukų - nereikėtų drožtukų

*Pieštuku galima būtų pavadinti ne vieną šio gaminio prototipą nuo pat senųjų civilizacijų. Tai tebuvo priemonė rašyti, o mums žinomo pieštuko su grafitu istorija prasidėjo tik 1564 m., kai Anglijoje buvo atrastas grafito telkinys. Grafitu pakeistas anksčiau naudotas švinas.

*Iš pradžių rašydavo ar piešdavo paprasčiausiais grafito gabalėliais, bet tai buvo nepatogu – tepdavo rankas ir greitai sutrupėdavo. Tuomet sugalvota grafito lazdeles apsukti siūlais, virvele arba juostele, o kiek vėliau pradėti gaminti ir mediniai futliarai.

*1761 m. Vokietijoje, Niurnberge, pradėta serijinė pieštukų gamyba. Įkurtos kompanijos „Faber-Castell“, „Lyra“, „Steadtler“, kurios karaliavo per visą XIX a. pramonės revoliuciją ir yra išlikusios iki šiol.

*Net 200 metų Anglijoje esantis grafito telkinys buvo praktiškai vienintelis, kurio produkcija tiko pieštukams gaminti, mat kitur grafitas buvo su žymiai didesniu priemaišų kiekiu. Tad Didžiajai Britanijai grafitas tapo strategine žaliava. 1792 m. atsisakyta jį tiekti revoliucinei Prancūzijai. Kelias dešimtmečiais anksčiau šalyje buvo priimtas įstatymas už pieštuko pavogimą ar pardavimą juodojoje rinkoje bausti kalėjimu ar tremtimi.

*1792 m. Austrijoje buvo įkurta pieštukus gaminanti kompanija KOH-I-NOOR, kurios gaminius tikrai esame laikę savo rankose. Joje pieštukai gaminti jau išmokus kurti dirbtinį grafitą.

*1840 m. iki tol apvalus medinis pieštukas įgijo briaunas, kurios suteikė daug patogumo, nes neberiedėdavo nuo kiek pasvirusio paviršiaus. Tuo metu sukurti ir kiti pieštuko standartai – ilgis ir skersmuo.

*1869 m. sukurtas pirmasis mechaninis pieštukas metaliniu korpusu. Tai galėjo tapti drožtukų mirtimi, nes, užuot drožus, tereikėjo spustelėti mygtuką. Atrodė, kad išspręsta didžioji problema, mat drožiant prarandama iki 60 proc. grafito, bet mediniai pieštukai išliko, tad ir drožtukai dar gyvens.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

Lietuviško žemės gaublio atgimimas

Ramunė Damijonaitienė savo namų be gaublio neprisimena – jis visad drauge, o dabar dar ir prikeltas naujam gyvenimui.

Vaikiškų išdaigų auka

Gediminas Damijonaitis gaublį prisimena dar iš vaikystės: kur kraustydavosi šeima, ten keliaudavo gaublys. Ilgainiui jo spalvą nublukino laikas, tačiau labiausiai gaublys kentėdavo per vaikiškas išdaigas. Mat vieną kartą Gediminas su broliu sugalvojo gaubliu pasimėtyti lyg kamuoliu ir jis keliose vietose suskilo. Gediminas neprisimena, ar buvo už tai labai išbartas, ar ne. Prireikė trijų dešimčių metų, kol visai atsitiktinai jis sužinojo, kad ir gaublius galima restauruoti, ir ilgai negalvodamas tuo užsiėmė. Po profesionalios restauracijos gaublys namo grįžo kaip naujas ir dabar yra ne tik dekoratyvi namų puošmena, bet ir daiktas, kuris ir toliau keliaus iš kartos į kartą.
Gedimino mama Ramunė Damijonaitienė juokavo, kad sūnus, matyt, jautėsi gerokai kaltas dėl gaublio žaizdų, todėl labiausiai rūpinosi, kad jų neliktų. Ji gaublį prisimena nuo kokių dešimties metų, kai pradėjo skaityti Žiulio Verno knygas ir reikėjo būtinai išsiaiškinti, kur keliauja bebaimiai romanų herojai. Štai tada gaublys ir pravertė. „O šiaip jis tiesiog stovėjo ir tiek. Mažiausiai nukentėjusi jo vieta buvo Australija, taigi toji Australija nuo lentynos į mus dažniausiai ir žvelgė“, – juokiasi pašnekovė.

Antanas RUCEVIČIUS (1880–1949) buvo to meto visuomenės šviesulys, aktyvus, pilietiškas ir iniciatyvus žmogus.

Pirmasis gaublio šeimininkas buvo Ramunės senelis ir Gedimino prosenelis Antanas Rucevičius. Žmogus nepaprastas – knygnešys, leidėjas, spaudos darbuotojas, žodžiu, kultūros ir šviesuomenės atstovas. 1918 m. jis įkūrė knygų leidimo bendrovę „Švyturys“ ir jai vadovavo ne vienus metus. O štai Vlado Žuko knygoje „Švyturio” bendrovė knygoms leisti ir platinti 1918-1931“ galima rasti žinią, kad bendrovė išleido Antano Vireliūno parengtą gaublį su lietuviškais užrašais. Taigi lyg ir nekyla abejonių, kad šio Leipcige daktaro H. Fisherio parengto ir gaminto „Žemės Globo” rengėjas yra Antanas Vireliūnas ir kad greičiausiai vieną iš tų metų gaublių prosenelis įsigijo. Kelintais metais buvo pagamintas būtent šis gaublys, tiksliai nėra žinoma, matyt, apie 1927-1930 – uosius. Sunku pasakyti, koks iš viso buvo šios bendrovės užsakymu pagamintų gaublių lietuvių kalba kiekis. 1930 m. „Švyturio“ sandėlyje kilęs gaisras sunaikino šios bendrovės archyvą ir daugybės vertingų duomenų neliko.Tačiau to tiražo gaublių, išlikusių iki šių dienų, tikrai yra ne vienas.
Gaublys parengiamas ir pagaminamas ne tuo pačiu metu, nes jų rengėjas ir leidėjai dažniausiai yra ne tie patys asmenys. Gaublio rengėjas kaupia ir sistemina geografinę, istorinę, geopolitinę medžiagą, o gamintojas atlieka užsakymą – pagamina gaublį. Geografinė informacija (kalnų, jūrų, lygumų ir kitų gamtos objektų) padėtis lieka beveik nepakitusi, o istorinė – geopolitinė situacija (karai, valstybių dalybos, nauji vietovardžiai) kinta labai greitai ir būtent pagal šią informaciją paprastai nustatomas gaublių amžius.
Ši neilga istorija galėtų turėti du moralus: niekada neskubėkime išmesti senų daiktų, o esant galimybei juos dar ir atnaujinkime. Smagu, kai prosenelius menančios relikvijos gyvena tarp mūsų, o ne sandėliukų dėžėse, smagu, kai daiktai šalia mūsų yra gyvi praeities liudininkai.

Restauratorės žvilgsnis į gaublį

Pas restauratores Laimą Statkienę ir Daivą Snitkutę šis gaublys atkeliavo prastos būklės. Rutulys buvo gerokai deformuotas ir skilęs horizontaliai ir vertikaliai, gaublio stovelio konstrukcija klibanti, nefunkcionali, rutulys nesisuko. Įvertinę gaublio būklę, restauratorės pasirinko konservatyvų restauravimo metodą, labiau išsaugantį objekto autentiškumą. Teko sutvirtinti gaublio konstrukciją, atkurti jo funkcionalumą ir estetinį vaizdą. Atrodo, kad viskas puikiai pasisekė.
„Jei namuose turite seną gaublį ar kitų daiktų, pagamintų iš papjė mašė – popieriaus masės, ir juos reikia atnaujinti, būtų pravartu pasidomėti, pasikonsultuoti ir išklausyti kvalifikuoto restauratoriaus patarimų, nes patiems restauruoti senus ir vertingus daiktus neatsakinga. Vien paklijavus popieriaus lopinėlį netinkamais klijais, daiktą galima sugadinti nepataisomai ir tuomet jis praras tiek estetinę, tiek istorinę vertę. Pradedant restauruoti senus istorinius daiktus, pirmiausia reikia išsamiai juos išanalizuoti, o dirbant turėti daug žinių ir supratimo. Šiuo atveju taip pat reikėjo elgtis labai atsakingai, juk tai senas gaublys lietuvių kalba, jis turi didelę istorinę bei meninę vertę. Šiandien galiu pasakyti, kad jo restauravimas buvo labai sudėtingas, nes norėjosi išsaugoti ir laiko žymes, ir gaublio autentiškumą. Džiaugiamės, kad pavyko“, – patarimais dalijosi profesionali restauratorė Laima Statkienė.

Silvija POVILIŪTĖ. Laimos STATKIENĖS ir Indrės BAGDONĖS nuotraukos

Baldų karaliai Riontgenai– pasaulio karaliams

Sunku būtų rasti žmogų, negirdėjusį Rentgeno pavardės, nes medicinoje jau labai ilgai ir plačiai naudojamas šiuo vardu pavadintas aparatas. Nobelio premijos laureatas Vilhelmas Konradas Rentgenas buvo itin kuklus žmogus, o savo atradimo, padaryto XIX a. pabaigoje, net nepatentavo. Tačiau šįsyk ne apie jį, o labai panašia pavarde vadintus prabangių baldų kūrėjus – Abraomą ir Dovydą RIONTGENUS ( Abraham ir David Roentgen), savo talentingais darbais garsėjusius dar XVIII a. viduryje.

Išskirtiniai Riontgenų klientai ir rinkodara

dirbtuvės baldai tokie garsūs ir meniški, kad jų galima aptikti ir Europos muziejuose, ir aristokratų pilyse, ir kolekcininkų namuose. Jei šis baldas netyčia išnirtų kokioje nors senienų prekyvietėje, tai būtų tikra „aukso puodo laimėjimo istorija.
Abraomo ir Dovydo Riontgenų baldai ne tik įspūdingai dekoruoti, bet ir labai įdomios konstrukcijos, mat gaminti išskirtinai reikliems klientams. Pavyzdžiui, karalienei Marijai Antuanetei. Monarchai XVIII a. ieškodavo keisčiausių pramogų. Taigi Marija Antuanetė turėjo visą žaidimams skirtą kaimelį, primenantį jos gimtąją Normandiją. Jame stovėjo daržinės, fermos, balandinė, žvejo namelis, viduramžių stiliaus bokštas, karalienės namas ir malūnas. Aplink augo daržovės, prieskoniniai ir vaistiniai augalai, vaismedžiai ir vynuogės. Karalienė su damomis persirengdavo piemenaitėmis ir ten pramogaudavo.
Garsiausi XVIII a. baldininkai Riontgenai šiai karalienei pagamino prašmatnią muzikinę dėžutę. Tokia jau buvo šios šeimos rinkodara – dėžutė Prancūzijos karalienei, kabineto baldai Prūsijos valdovui, prašmatnus rašomasis stalas Rusijos carienei Jekaterinai II. Po to, suprantama, baldininkus užgriūdavo lavina dvariškių užsakymų. Tobula strategija.

Baldai su laiką pralenkusiais mechanizmais

Verta pasakyti, kad už baldus valdovai dosniai susimokėdavo. Štai Rusijos carienė Jakaterina II už rašomąjį stalą „Apolonas“, kuris buvo panašus į trijų aukštų rūmus su daugybe slaptų stalčiukų, nepagailėjo 20 tūkstančių rublių. Tai prilygo užmiesčio dvaro su šimtais baudžiauninkų kainai. Dar ji pridėjo dovanų auksinę tabokinę ir 5 tūkstančius rublių arbatpinigių.
Toks dosnumas buvo užsitarnautas, nes meistrai šią klientę stengėsi apžavėti įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, išsiaiškinę apie jos meilę šunims, žymiajame stale – biure „Apolonas“ įtaisė tuomet mylimiausio carienės šuns Zemiros skulptūrėlės formos rankenėlę, kuria buvo galima atidaryti slaptuosius skyrelius.
Abraomo ir Dovydo Riontgenų baldų dirbtuvės pasižymėjo tuo, kad čia buvo dirbama su garsiausiais ir talentingiausiais to meto mechanikais. Jų gaminamuose balduose buvo mechanizmų, staiga atveriančių ar paslepiančių ištisus skyrelius, išskleidžiančių papildomas plokštumas ar skatinančių skambėti muziką. Ir ne bet kaip, o tam tikru metu užgroti , vieną iš kelių „užprogramuotų“ melodijų.
Tokie daiktai – žaislai buvo labai vertinami. Jekaterina II netgi buvo užsakiusi dar vieną baldo dublį ir atidavusi analizuoti bei demonstruoti savo šalies mokslininkams.

Riontgenų laikrodžiai

Dar viena išskirtinė Riontgenų dirbtuvės detalė – laikrodžiai. Juos baldų meistrai gamindavo itin retai, tačiau tai darė visą savo gyvenimą. Jie gamino ne tik medinius korpusus su puošybos elementais, bet ir patį mechanizmą, bendraudami su žymiausiais to darbo meistrais. Vieni šių meistrų – tikra dinastija, dirbusi net 200 metų. Įskaičiavus žentus, žinomi net 13 keturių kartų tos giminės meistrų. Ant žemės statomų laikrodžių mechanizmai rodė mėnesio dienas, valandas ir sekundes, o muzikinis repertuaras buvo sudaromas iš fleitų, cimbolų ir klavesino garsų melodijų.

Tėvas ir sūnus

1750 m. Vokietijoje savo dirbtuvę atidarė Abraomas Riontgenas. 1754 m. Frankfurto laikraštis pranešė, kad aukštu meniškumu pagarsėjęs Abraomas Riontgenas pristatys savo komodas, spintas, korpusinius laikrodžius, kėdes, krėslus, stalus ir kitus baldus. Frankfurte tuomet vykdavo pavasario ir rudens mugės, kuriose būdavo pristatomi garsiausių dirbtuvių bei menininkų gaminiai, o juose lankydavosi prekybos agentai iš visos Europos, ieškantys pirkinių savo klientams aristokratams.
Štai, pavyzdžiui, Johanas Kasparas Getė, žymiojo poeto tėvas, aistringai kolekcionavęs meniškus daiktus, užsisakė riešutmedžio krėslus ir dvi skulptūriškas konsoles, puoštas virtuoziškais raižiniais. Baldai būdavo parduodami ir aukcionuose.
Dovydas Riontgenas gimė 1743 m. ir buvo pirmasis Abraomo Riontgeno vaikas iš aštuonių. Apie kitų veiklą ir likimą istorija jokių duomenų neišsaugojo. Jau 14 metų berniukas pradėjo dirbti tėvo baldų dirbtuvėje eiliniu pameistriu. Paaiškėjo, kad jis itin gabus mechanikai ir greitai mokėsi iš garsiausių meistrų, kurie bendradarbiavo su tėvu.
Kol tėvas dirbo vienas, jo baldai būdavo puošiami geometriniais ornamentais, o prisijungus sūnui, juos papildė itin sudėtingos gėlių ir geometrinių raštų kompozicijos. Dovydas taip patpradėjo baldų medieną spalvinti, suteikdamas jai įvairesnių atspalvių.
Tad šios baldininkų įmonės gaminiai tapo itin išraiškingi bei lengvai atpažįstami, nes labai skyrėsi nuo kitų meistrų darbų. Į tuo metu plintančius plunksnų motyvus įpinami drugelių, paukščių, gėlių ir net muzikos instrumentų elementai.
Dovydas Riontgenas ne kartą lankėsi Jekaterinos II rūmuose ir kūrė daugybę baldų, tad jo kūrinių Rusijos muziejuose yra daug. Tėvo, Abraomo – vos keletas – sekreteras, kampinė spintelė ir komoda, kurie dabar yra Ermitažo kolekcijoje.

Samdė tik geriausius

Ilgai manyta, kad Riontgenų baldus puošiantys raštai, sustiprinti graviruotais elementais ir medienos atspalviais, kurti pasinaudojant graviūromis ir ruošiniais, tačiau vėliau ištirta, kad kiekvienam baldui buvo kuriamas originalus dekoro eskizas. Mat baldininkai bendradarbiavo su žymiais to meto dailininkais, tarp jų – freskų tapytoju bei architektu Johann Rasso Januarius Zick. Riontgenai visoje Europoje samdė geriausius meistrus arba tokius talentingus žmones, kuriuos buvo galima greitai apmokyti. Jiems skirdavo labai aiškias funkcijas, o ne gaminti visą baldą. Jau anuomet jie panaudodavo kai kurias standartines detales, bet sugebėdavo iš jų gaminti skirtingai dekoruotus ir nevienodas technines galimybes turinčius gaminius, tad ramiausiai pardavinėdavo juos savo karūnuotiems užsakovams. Visi jie turėjo ką slėpti ir Riontgenai puikiai suprato, kad būtent slaptaviečių atidarymas turi likti niekam neatskleistas. Jie patys asmeniškai lydėdavo krovinius stambiems ir įtakingiems užsienio užsakovams bei apmokydavo, kaip baldais naudotis. Pasuki tam tikrą mažutį raktelį ir iš stalo išvažiuoja slapti stalčiukai arba iššoka lentynėlės, pasirodo įmantrios dėželės, o joms atsidarant pasigirsta muzika.

Išradingi ir lankstūs

1765 m. vasarą ir rudenį tėvas ir sūnus praleido Nyderlanduose bei Anglijoje, į kurią norėjo perkelti savo baldų gamybą. Tuo metu jų finansinė situacija buvo gana rizikinga, nes buvo prisipirkta įvairių rūšių egzotinės medienos ir medžiagų baldų puošybai. Ir čia sūnui į galvą šovė įžūliai geniali mintis – surengti neišparduotų baldų loteriją. Buvo parduota 715 bilietų gan nedidele kaina – vienas bilietas atsiėjo apie pusantro mėnesio pameistrio algos.
Pagrindinis laimėjimas buvo aprašomas taip: biuras su spintele viršuje, meniškai inkrustuotas kinų figūrėlėmis, su laikrodžiu, turinčiu muzikinį mechanizmą.
Dovydas pasižymėjo ypatinga energija, aštriu protu, turėjo komercinę gyslelę ir be viso to dar gebėjo kurti itin meniškus baldus. 1770 m. jis perėmė iš tėvo vadovavimą baldų dirbtuvėms, kurias labai greitai pavertė iki tol Europoje neregėto mąsto ir tiems laikams nebūdinga įmone. Tai išties jau labiau priminė fabriką, kurie dar net nebuvo sugalvoti – vienu metu dirbtuvėse stovėjo apie 100 meistrų varstotų.
Kai 1774 m. į Prancūzijos sostą sėdo Liudvikas XVI, Dovydas Riontgenas tuojau pat susikrovė pačius gražiausius baldus ir išvyko į Paryžių. Po penkerių metų jis ten surengė savo baldų parodą ir sužavėjo visus savo išmoningais rašomaisiais stalais. Taip vokiečių meistras išgarsėjo visoje Europoje. Juolab kad turėdamas puikią meninę nuojautą suprato, kad rokoką turi pagaliau pakeisti griežtesnės klasicistinės formos. Jis ir pradėjo tas formas naudoti, bet puošybą kol kas paliko gausią ir itin išraiškingą.
Po 10 metų, užkariavęs savo gaminiais Vokietiją ir Prancūziją, Dovydas Riontgenas apsilankė Rusijoje ir tiesiog nokautavo jau minėtu savo stalu „Apolonas“ pačią carienę. Su tikru rusišku užmoju carienės dvariškai ėmė užsisakinėti išradingojo meistro baldus ir per šešerius metus Sankt Peterburgą pasiekė daugybė gaminių.
Beje, įžymusis stalas dabar, kaip ir kiti 20 Riontgenų gaminių, yra Ermitažo kolekcijoje. Palyginti neseniai buvo kruopščiai sutvarkyta jų mechaninė dalis ir dabar šie baldai – žaislai kuo puikiausiai veikia, lankytojus stebindami įvairiausiais netikėtumais.
Dovydas itin aktyviai bendravo su savo karūnuotais klientais visiškai tam negailėdamas nei laiko, nei pastangų. Iš Riontgenų baldų dirbtuvių pasiekti Berlyną arkliais kinkyta karieta trukdavo 2 – 3 savaites. Per aštuonerius metus jis ten lankėsi 12 kartų, iš kurių 5 – pakeliui į Sankt Peterburgą.
1791 m. Riontgenas tapo oficialiu Prūsijos valdovo rūmų baldų teikėju. Tačiau gana greitai didžiausą šlovės akimirką patyrusiam baldininkui visus planus sujaukė Prancūzijos revoliucija su garsiuoju Bastilijos šturmu. Prasidėjo rūsčios dienos aristokratijai, o išskirtinių baldų meistras buvo išvarytas iš šalies. Jo nuolatiniai užsakovai, karalius ir karalienė, negailestingai giljotinuoti 1793 m. o kiti aristokratai ilgam pritilo ir nebesišvaistė užsakymais prabangiems baldams.

Labai išsami informacija apie tėvo ir sūnaus Riontgenų kūrybą pateikiama knygoje Wolfram Коерре „Extravagant Inventions. The Princely Furniture of the Roentgens“, The Metropolitan Museum of Art, New York. Ji ebay sistemoje parduodama už kiek didesnę nei 400 dolerių sumą.

Parengė Liucija SABĖ. Nuotraukos iš Metropoliteno Meno muziejaus Niujorke archyvo.

Sidabrinė sagė lyg iš Muchos paveikslo

„Šią segę gavau dovanų ypatinga proga. Matau, kad tai neeilinis papuošalas, tačiau būtų įdomu daugiau apie jį sužinoti iš specialisto lūpų“, – smalsu Rasai Bitytei iš Vilniaus.

Segė tikrai neeilinė – labai daili ir stilinga. Ji yra 925 sidabro prabos, arba sterling silver, o tai reiškia, kad lydinyje yra 92,5 proc. gryno sidabro ir apie 7,5 proc. vario. Toks sidabras dažniausiai naudojamas juvelyrinių dirbinių gamyboje, taip pat iš jo gaminami ir stalo įrankiai, nedideli kavos ar arbatos servizai, šukų ir veidrodžių rankenos ir rėmeliai bei kitokie prabangūs daiktai. Sterling silver – aukščiausios prabos sidabras iš visuotinai priimtų ir naudojamų (800; 830; 875; 916; 925) sidabro prabų. Sterlingo sidabro lydinys žinomas Vakarų Europoje jau nuo XII a., iš jo buvo kalamos monetos ir gaminami papuošalai. XIII a., matyt, apsisaugant nuo padirbinėtojų šios kokybės sidabro gaminiai netgi buvo ginami įstatymų: 1275 m. Anglijos karalius Edvardas I išleidžia įsaką, kuris griežtai reglamentuoja tokios prabos sidabro dirbinių gamybą bei žymėjimą. Segė yra moderno, dar vadinamo secesija, stiliaus, susiformavusio Europoje vokiečių ir austrų simbolizmo įtakoje maždaug nuo 1895 iki 1915 m. Grakštus moters profilis labai primena garsaus šio stiliaus dailininko čeko Alfonso Muchos (1860-1939) kurtas įspūdingas teatro afišas ar tapybos darbus. Moderno stiliui būdingas išorinis dekoratyvumas – banguotos, lanksčios linijos, lelijų, irisų, vandens augalų vaizdavimas, ką matome iš šiame juvelyrikos dirbinyje. Kadangi nėra jokių tikslesnių prabos ženklų (valstybės ar miesto), tai sunku pasakyti, kurioje Vakarų Europos šalyje ši segė buvo pagaminta.

Už atsakymą dėkojame menotyrininkei Ritai ŠKIUDIENEI

Alaviniai bokalai

Šią temą man pasiūlė draugai, kurie į kelionę mėgo pasiimti tuos vokiškuosius bokaliukus… Na, gal kam prireiks. Apie dešimtį jų su įvairiais vaizdeliais turiu ir aš, bet gerti iš jų nemėgstu dėl vienos nedidelės priežasties – jaučiu skonio priemaišą. Gal tik taip atrodo? Juk kalbama, kad indai iš gryno alavo neduoda jokio prieskonio… Nežinau. Nors stiklinius ar molinius bokalus su alaviniais dangteliais labai mėgstu.

Sidabro pakaitalas

Alaviniai indai žinomi nuo senų senovės, nuo pačios žiliausios senovės. Yra manoma, kad jie pradėti naudoti nuo 4000–2000 metų iki Kristaus. Apie juos rašoma ir pačioje Biblijoje. Tačiau štai tarp senovės graikų ir romėnų alaviniai indai buvo reti. Beje, sugadintus, matyt, dažniausiai perlydydavo, tad jų ir neliko. Be to, alavo kasyklos Europoje buvo menkos. Dažniausiai juo aprūpindavo Anglija, Ispanija, Persija (Iranas/Sirija) ir t. t… Pagal brangumą jis buvo ketvirtoje vietoje iš pagrindinių septynių senovės metalų: aukso (Saulė), sidabro (Mėnulis), vario (Venera), alavo (Jupiteris), geležies (Marsas), švino (Saturnas) ir gyvsidabrio (Merkurijus).

Tinkamai pagamintas alavo indas mažai skyrėsi nuo sidabro, tad ir buvo naudojamas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kurių toli gražu ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Alavas, lygiai kaip ir sidabras, – pakankamai minkštas, tad patogus apdirbti (pvz., vok. Zinn – pažodžiui minkšta skardelė) ir dar atsparus korozijai. Kartais alavo indai buvo sidabruojami, nes sidabras puikiai lipo prie alavo, ko nepasakysi apie auksą.

Vakarų Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje) alaviniai indai pradėjo populiarėti nuo XII a., o pirmosios meistrų gildijos laisvuosiuose miestuose atsirado apie XIII a. Nuo XIV a. pradėta orientuotis į platų jų naudojimą namų apyvokoje, tačiau net ir XIV a. viduryje tai buvo pakankamai brangus, nors ir ilgaamžis daiktas.

O štai XV–XVI a. graviūrose dažnai galima matyti, kaip miestelėnai, landsknechtai ar kariai prie diržo yra prisisegę alavinį puodelį (gali pasirodyti, kad juos ant kiekvieno kampo troškina)… Bet čia jau prasideda subtilumai ir kelios tokio rūpestingumo priežastys: statuso ženklas, brangumas arba mokumas (stabili valiuta, be kita ko) ir… azartiniai lošimai. Tuo metu buvo populiarūs lošimai kauliukais, o tie puodeliai tam labai tinkami.

Alavinių bokalų puošnių buvo nedaug

Šiandien antikvariatuose ir sendaikčių turguose mes randame labai puošnių ir gražių alavinių bokalų bei taurelių, bet vis tik reikėtų atsiminti, kad tie tarsi ir senoviniai bokalai, bokaliukai ir indai – tai visai nesenų laikų išmonė. Mat iki XIX a. vidurio alaviniai indai retai buvo graviruoti ar turėjo reljefinių puošmenų. Tiesa, pirmieji tokie indai atsirado XIV a., bet dažniausiai tai buvo tik ornamentai, po 1500-ųjų jau pasitaikydavo ir bareljefinių, ir net su meniniais vaizdiniais, tačiau tai daugiau išimtys, nei taisyklės. Dažniausiai tokie indai turėjo reprezentacinę prasmę – buvo su herbais, veidais, jais buvo demonstruojams meistriškumas, jų buvo galima rasti tarp bažnytinių rakandų ir t. t. Standartizuoti šiuos gaminius buvo bandoma nuo 1527 m. – kiekviena gildija turėjo dėti savo ženklą (dedamas ir dabar – dažnai su alavo procentu). Dar daugiau – tie puošnieji alaviniai indai buvo liejami dalimis, kurios vėliau lituojamos, o siūlės šlifuojamos, slepiamos ir t. t. Ypač gerai reikėjo nušlifuoti ir nupoliruoti vidines sieneles. Taigi masiniam vartotojui įmantrius gaminius gamintojai galėjo pateikti tik naujaisiais amžiais, bet čia gi atsirado porceliano manufaktūros ir gamyklos ir alavas ėmė trauktis iš namų apyvokos daiktų. Tiesa, paklausa ne iš karto nukrito: pasiturinčių miestelėnų namuose alaviniai indai išliko ganėtinai populiarūs net ir XIX a. pabaigoje, ir XX pradžioje. Vėliau jau buvo daugiau kaip suvenyras, nors namuose pamenu kelis aliuminius puodus, kuriuose bobutė virė košę.Taigi didesnė dalis įmantrių, raižytų, reljefinių alavinių bokalų, dabar dažnai pasitaikančių sendaikčių turguose, retai kada turi ką nors bendro su senoviniais, nors jie dažnai imituoja senus gaminius arba net sendintą sidabrą. Rinkitės atidžiai ir neapsigaukite – sidabro gaminiai visada turi turėti prabą.

Skanu ar ne?

Dabar apie skonį. Taip, grynas alavas skonio nekeičia ir nėra nuodingas. Yra netgi gaminami specialūs indai vynui ar kitiems gėrimams degustuoti iš grynojo alavo. Tačiau didesnė dauguma alavinių indų alavo turi iki 95 proc.. Pagal ankstesnį ir dabartį supratimą, indai iš alavo nekenkia, jei alavo kiekis juose sudaro bent 90 procentų, mat ne alavas nuodingas, o kaip tik jo priedai. Dabar gamintojai dažniausiai siūlo alavinius indus, kur alavo apie 92–95 procentų. Manoma, kad maistui nevertėtų naudoti alavinių indų, pagamintų iki 1950-ųjų. Esmė ta, kad iki pat 1887 m. (tais metais Britanijoje išėjo draudimas naudoti švino ir alavo lydinius, tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje jie buvo naudojami ir toliau) alaviniuose induose dažnai buvo naudojama apie 10 procentų švino (švinas daug pigesnis už gryną alavą, be to, gryną alavą sudėtinga apdirbti – per minkštas). Tad geriant stipriuosius spiritinius gėrimus, naudojant alavinius indus actui ar rūgščiai (marinuoti), druskingiems patiekalams ar karštam maistui, jis ne tik gali keisti skonį, bet ir nuodyti gėrimus ar valgį (ypač jei vidinės šlifuotos sienelės yra subraižytos ar skilusios). Viduramžiais ir vėliau, ypač jei gamintojas bandė apgaudinėti, švino ar alavo pakaitalo (pvz., varis) procentas galėjo būti gerokai didesnis (pvz.: 0,5 proc. švino, 2 proc. vario ir 7 proc. stibio). Bet čia tik įdomumo dėlei – vargu ar koks šedevras iš viduramžių galėtų atsirasti ant mūsų stalo.

O dabartiniuose pusiau suvenyriniuose bokaluose dažniausiai būna iki 0,5 proc. priemaišų – vario arba stibio. Tačiau ir juose ilgiau laikyti maisto nevertėtų. Ypač tokių gėrimų kaip vynas, brendis ar pan. Kaip minėjau – degustacijai yra gaminami šimtaprocentiniai alaviniai indai. O jeigu vis dėlto alaviniai indai vilioja, pasidairykite kombinuotų su stiklu. Ir dar, visi tie pasendinti senoviniai bokaliukai, šaukštukai, lėkštutės ir ąsočiai prižiūrimi lygiai taip pat, kaip sidabras – jokių indaplovių. Plauti rekomenduojama iškart panaudojus, nes maistas gali palikti pėdsakus (alavas ganėtinai porėtas)…

Armanjako šalis

Dėvėti baldai ir juos gelbstintys žmonių sentimentai

Dėvėtus baldus gelbsti sentimentai - tokią išvadą daro, pristatyčiau, baldų restauratorė Gintarė JURGĖ, bet ji pati kategoriškai prieš tokį savo profesijos įvardijimą ir vadina save tiesiog baldų atnaujintoja. „Baldų restauratoriai Lietuvoje nerengiami, mes jais tampame patys, per patirtį“, – priduria ji, kai susėdame pasikalbėti apie jos darbą ir žmonių poreikius. Šį kartą bandysime apsieiti be praktinės restauracijos pamokos, už tai priminsime, kad senus, bet gražius baldus tikrai verta restauruoti.

„Lietuviškus – ypač. Nes jie – mūsų identiteto dalis. Su jais galime tapti saviti ir įdomūs, susikurti lietuvišką stilių. Ir sovietmetis čia niekuo dėtas – stiliai, tarp jų ir 1970-ųjų modernusis, mus pasiekdavo iš Vakarų Europos “, – primena Gintarė, tokią patriotinę pasaulėžiūrą susiformavusi gyvendama Airijoje. Sako, kad be gyvenimo svetur, gal net nebūtų pradėjusi vertinti mūsų savitumo ir autentikos.
O Airijoje jai teko stebėti daug įvairių interjerų ir įsitikinti, kad būti vienodiems nesunku, o štai būti išskirtiniems reikia žinoti kaip. Be to, anot jos, tautiškumo ženklai baldininkystėje ir šiandien puikiai dera modernioje aplinkoje, tad jų nevertėtų ignoruoti, greičiau paieškoti ir akcentuoti.
Grįžusi iš Airijos ji ir nusprendė savo profesinę ateitį sieti su baldų atnaujinimu. Iki tol baldus buvo naujinusi tik sau, bet jautė, kad tai jai tinka ir patinka, be to, veikla gana nauja, o Gintarei visada patiko naujovės. Gilinimosi į technologijas procesas vyksta iki šiol, visko iš karto neįmanoma išmokti. Vis dėlto ketveri metai praktinio darbo, įvairių projektų – jau nemaža patirtis ir užgyventas klientas.

Dėvėti baldai - praeities saugotojai

Klientai ir jų norai šiandien labai skirtingi, bet dauguma jų baldus restauruoja dėl sentimentų – nori išsaugoti kažką iš šeimos praeities. Gintarė įsiklauso į žmonių norus ir nors ne visada jiems pritaria, dideliais pamokslavimais neužsiima. Kita vertus, visada pataria, jei žmogus prašo patarimo.
Kokius reikalavimus šiandien kelia užsakovas, palikdamas baldą restauratoriaus rankose? „Dauguma nori tiesiog atgauti tvarkingą ir gražų baldą. Atneša gobeleną, turi savo matymą, žino daug daugiau nei aš – juk nesu mačiusi, nei kaip tas žmogus gyvena, nei koks jo skonis. Mano kriterijai irgi labai paprasti: baldas turi tapti higieniškas, funkcionalus, tvarkingas. Laiko ženklai vertingi tiek, kiek iš tiesų daiktas su jais atrodo įdomesnis. Ne visada juos reikia ir verta saugoti“, – sako pašnekovė.

Dėvėtų baldų dažymas

G. Jurgė pritaria tarp restauratorių dabar paplitusiai nuomonei, kad žmonės pernelyg dažnai ėmė žavėtis baldų dažymu. Tikrai ne visada jam reikėtų teikti pirmenybę. „Prisimenu atvejį, kai vedžiojau užsakovą tarp baldų, pasakojau apie medžio grožį, o jis pamatė balsvai nudažytą spintelę ir sako: noriu taip. Uždažėme jo ąžuolinę drožinėtą spintutę iki plastmasės įspūdžio. Žinoma, man tikrai būtų nejauku uždažyti gražų riešutmedį ar raudonmedį, taip beatodairiškai kertamą atogrąžų miškuose, juk būtent po restauracijos šios medienos ir sušvistų visu grožiu, atrodytų visai kitaip nei nusidėvėjusios, bet žmonės kartais to net nežino. Medį visais laikais dažydavo tik pigų, brangi mediena dažant tiesiog nuvertinama, o kas to gali norėti, jei galvojama? Žinoma, yra spalvų mados ir bet kurią medieną galima šiek tiek paspalvinti, bet nebūtinai dažant, nes dažų nusidėvėjimas apskritai greičiau matyti. O tikra prabanga turėti geros dekoratyvios medienos baldą. Juk ji turi savas spalvas, raštus, o ir laiko pėdsakai ant jos sunkiau pastebimi“, – pamąstyti kviečia Gintarė.
Pamąstyti mes tikrai turėtume dėl ko. Ypač dabar, vasarą, kai senose senelių sodybose galbūt rasime tikrų, tik mūsų akiai, išlepintai šiandienos sterilumo, sunkiai įžvelgiamų lobių. Gintarės mėgstami 1970-ųjų krėslai irgi gali būti tarp jų. Neatsitiktinai iš visų jos restauruojamų daiktų nuotraukose pateikiame būtent juos. Štai kokie žavingi, stilingi ir elegantiški jie yra po restauracijos. Gaila, bet į komplektą įėjusių to laikmečio sofučių ir staliukų dažniausiai jau nebėra. Sofutės užėmė per daug vietos, kad būtų išsaugotos, staliukai dėl trapumo sulūžo.
„Aš labai mėgstu šio laikmečio fotelius, krėslus, pufus, supamąsias kėdes. Ir dabar gera proga pakalbėti apie gobeleną, kuris labai lemia baldo vaizdą. Taigi galime rinktis ekonominį variantą ir pirkti masinės gamybos gobeleną, galime aplankyti išskirtinių audinių butikus ir ten įsigyti kažką išskirtinio. Antruoju atveju turėsite baldą, kokio neturės niekas. Man kartais gaila, kai pigiu gobelenu gražus daiktas tiesiog suprastinamas, bet tai irgi užsakovo pasirinkimas“, – sako baldų atnaujintoja, prisimindama savo patirtį. Jos feisbuko paskyroje kartais pateikiama iš tiesų žavingų ir labai netikėtų gobelenų pavyzdžių, kartais net tautiško rašto, puikiai derančių prie lakoniškų aptariamų krėsliukų formų.

Dėvėtų baldų atnaujinimas namuose

Kita Gintarės patirtis susijusi su klientais, bandžiusiais baldus restauruoti namuose. Žinoma, kad tai galima ir apsimoka, jei tik nereikės prisipirkti įrankių, kurie kainuotų brangiau nei restauruoti pas meistrą. Dar viena daroma klaida – skubėjimas. Visi mano, kad viską galima padaryti labai greitai. Išardydami baldą nesigilina į darbo eiliškumą, po to painioja procesus ir ne viskas pavyksta, kaip norėtųsi. Dažymas irgi turi savų niuansų: žmonės įsitikinę, kad gali perdažyti bet kokius paviršius. Iš tiesų rankų darbą reikia naudoti ten, kur reikia, o iš mašinų darbo atiminėti nereikėtų.
„Aš pasižiūriu, kaip daiktas buvo pagamintas, kurio jis laikmečio, ir stengiuosi atkartoti technologiją. Todėl labai dažnai dažus purškiu pulvizatoriumi ir paviršiai išeina daug lygesni nei dažant. Visada reikia gerai apgalvoti, ar baldą restauruoti pačiam, ar kreiptis į meistrą. Pačiam – ne visada pigiau, kaip kad gali pasirodyti“, – sako Gintarė ir priduria, kad nieko neagituoja. Šiandien restauravimo darbų auksarankiai meistrai turi daugiau nei pakankamai. Pati Gintarė jau kuris laikas veda mokymus Vilniuje bendruomeninėse dirbtuvėse gražiu pavadinimu „Padirbtuvės“. Už vienkartinį mokestį ar narystę jose galima naudotis instrumentais, įranga ir atnaujinti savo baldus patiems, mokytojai prižiūrint. Norinčiųjų pasinerti į tokią veiklą ir išbandyti savo gebėjimus visada atsiranda.
„O kur dar savieji lobiai? Juk laikas nuo laiko vis kažką įsigyju ir atnaujinusi planuoju parduoti. Tai kaupiasi į vieną didelį lobį ir vieną didelę mano darbų skolą. Bet su restauravimo darbais nepriskubėsi, tad saviems lobiams kol kas lieka tik laukti“, – juokėsi Gintarė Jurgė, dar niekada nepasigailėjusi, kad štai vieną dieną ji nutarė bičiuliautis su baldais iš praeities.

Rasa KUNCAITĖ. Gintarės JURGĖS nuotraukos. Daugiau - G. Jurgės Facabook paskyroje.

Keliaujantis bufetas ir minimalizmas

Šį baldą pamatėme ką tik įrengtuose namuose, kuriuos, jei ne šis bufetas, galėtume pavadinti minimalistiniais. Šiuolaikinė mada, šiuolaikinės medžiagos ir madingos spalvos. Ir jis – drožinėtas, gana ryškios ąžuolo medienos prislopintų spalvų kontekste.

„Šis bufetas atvežtas iš Latvijos. Ilgus dešimtmečius nuo tarpukario laikų jis stovėjo bute Rygos senamiestyje. Kiek pamenu, butas buvo keistas, apie 90 kvadratinių metrų ploto, bet tik du didžiuliai kambariai, o vonia – bendrame koridoriuje. Buto savininkė – garsaus muzikanto našlė, kuri nuomojo vieną savo kambarių mano tetai Solveigai Šlarai. Teta ten gyveno apie 40 metų, todėl jos buvo tarsi giminės ir bufete laikydavo abiejų maisto atsargas – uogienes, kompotus, marinuotus produktus. Vienu metu tą labai talpų baldą nutarė atnaujinti ir jis buvo nudažytas juodais dažais“, – pasakoja dabartinė baldo savininkė.
Prieš 15 metų, mirus bufeto savininkei, jis atiteko Solveigai, kuriai reikėjo išsikraustyti ir iš buto. Senų baldų ten buvo ir daugiau, kitus išdalijo kaimynams ar net išmetė, o štai bufeto pagailėjo ir pasiūlė Lietuvoje gyvenusiems giminėms.
„Atvežė jį tokį didžiulį ir sunkų, juodą ir būtinai reikalavusį restauracijos. Atidaviau sutvarkyti profesionaliems restauratoriams, nepagailėjau tam nemažos sumos, už kurią tuomet buvo galima gerą naują baldą įgyti. Kai krausčiausi iš namo į butą, žinojau, kad bufetas būtinai keliaus su manimi. Teko dėl jo net sieną stumtelėti, durų vietą pakeisti, kad sutilptų ir tas jo dydis kiek užsimaskuotų. Interjero dizainerė tikrai nebuvo sužavėta šia idėja ir siūlė pabalinti bent baldo atspalvį. Bet aš negaliu, ranka nekyla“, – sako senovinį baldą pamėgusi moteris.

Dekoratorius Laisvis Janulis: „Dėl senovinio baldo galima ir sieną perdažyti, bet nesiūlyčiau daryti atvirkščiai, nes baldas vertingesnis už sieną, kurią reikia perdažyti periodiškai“.

Dekoro studijos dekoratorius Laisvis Janulis sako, kad jau dažnai pasitaiko, kai žmonės nori senu baldu „suminkštinti“ modernų interjerą. Mat būna, kad pasižiūrėti labai gražu, o gyventi nelabai jauku. Tačiau mada siekio senovinius daiktus integruoti vadinti negalime, nes tarybinių laikų butaforinė prabanga labai ir ilgam pakeitė bendrą suvokimą apie vertybes.
„Lietuviai labai atsargiai vertina senus daiktus, kad ir kokie gražūs jie būtų. Jie nori sužinoti jų praeitį, savininkus, jų gyvenimą, baiminasi dėl negatyvios energijos. Anglijoje ar Prancūzijoje seni daiktai ir jų integravimas yra savaime suprantamas dalykas, nes tai šeimos ankstesnėms kartoms priklausę daiktai ir jie dėl to mieli bei branginami. Pas mus paveldas ilgai nebuvo gerbiamas, o metamas į šiukšlyną, todėl išsaugotų šeimos daiktų likę labai nedaug. O norint įsileisti į savo namus svetimą baldą reikia kažkaip išsilaisvinti“, – sako Laisvis.
Jo teigimu, mūsiškė interjero kūrimo tradicija dar tik formuojasi pastaruosius 20 metų, nes iki tol viskas tik kopijuota. Atsirado ir antikvariatų, atvežama įdomesnių baldų ir žmonės empiriškai nustatė, kad jie namuose yra gerai, jei yra priimtini šeimos nariams. Tam reikia vidinio išsilavinimo ir pamiršti, kaip tie gražūs daiktai buvo negailestingai naikinami. Užaugusi nauja karta į senienas žiūrės visai kitaip, savi bus kad ir svetimi įsigyti, tačiau senelių ar tėvų namuose ilgai stovėję baldai.
„Į interjerą nereikia žiūrėti kaip į atskirų daiktų sankaupą. Senas bufetas gali ne tik jį pagerinti, bet ir pagadinti, nes turi būti sukurta visuma, toks 3D paveikslas, kur dera proporcijos ir spalvos, parinkta tinkama vieta. Dėl senovinio baldo galima ir sieną perdažyti, bet nesiūlyčiau daryti atvirkščiai, nes baldas vertingesnis už sieną, kurią reikia perdažyti periodiškai. Privatus interjeras yra ir dalis šeimininko asmenybės, todėl kartais gana sudėtinga jį sukurti“, – sako Laisvis Janulis.

Antikvaro žvilgnis

Bufetas jugendo stiliaus, kitaip dar vadinamo secesija arba art nouveau stiliumi. Lietuviai tai laikė dar ir modernu. Labai didelė tikimybė, kad jis pagamintas Vokietijoje XXa. trečiajame dešimtmetyje. Baldas fanieruotas ąžuolo fanieruote, drožiniai iš ąžuolo masyvo. Greičiausiai jis stovėjo gana pasiturinčiuose namuose, nes yra masyvus, puošnus, tad ir tais laikais buvo brangus. Lietuviams patiko tokio stiliaus baldai iš Europos, nes priminė gana masyvius lietuviškus. Latviai baldų iš Vokietijos turėjo dar daugiau – ten kiek gilesnės antikvariato tradicijos. Be to, bufetas labai geros būsenos, kokybiškai ir profesionaliai restauruotas. Žinoma, kad baldas turi visapusišką vertę – tiek istorinę, tiek piniginę. Dažyti? Būtų madinga, bet žmonių prekiaujančių tokiais baldais akimis, beveik nusikaltimas.