sena nuotrauka svente

Ne vien kulinariniai prisiminimai

Istorija bus apie mano močiutę Jadvygą Kriūnienę, bet pradėsiu ją nuo to, kad man labai patinka skaniai valgyti. Ir gaminti. Malonumas prasideda vien pagalvojus, ko aš norėčiau. Sultingos, minkštutėlės jautienos, troškintos su džiovintomis slyvomis, apskrudusios anties gabalėlio su keptu obuoliu, o gal džiovintų baravykų sriubos? O gal… puraus per visą „petelnią“ blyno, kurio skonį jaučiu ir šiandien? Niekas daugiau tokių blynų gyvenime man ir neiškepė, o ir aš pati ilgai nesupratau, kaip juos pagaminti. Tiesa, dabar jau žinau jų paslaptį. Taigi tą skanųjį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti ir vistiek jame būtų tik dalis valgių, kuriuos gamino mano močiutė Jadzė. Gryna kaunietė.

Varlės kojelių iššūkis

Močiutė nemokėjo nei siūti, nei adyti, nei megzti, bet maisto gaminimas buvo jos stichija. Matyt, turėjo tam Dievo dovaną, nes kaip kitaip paaiškinti tai, kad, nemokėdama rašyti, 1937 ar 1938 m. išlaikė egzaminą Karininkų ramovės Kaune restorano „Trys milžinai“ virėjos vietai gauti. Ten šefe ji dirbo visus metus, kol veikė restoranas. Be abejo, tai nebuvo atsitiktinumas, nes močiutė nuo 14 metų,kaip pati sakė, tarnavo pas ponus dvaruose ir dirbo virtuvėse. Minėjo, kad daug sužinodavo iš jaunų ponaičių, kurie, parvykę iš užsienių, pasakodavo, ką ten valgė. Be to, močiutė buvo smalsi ir drąsi, nebijojo jokių iššūkių ir eksperimentų. O darbdaviai tada labiau žiūrėjo ne į popierių, o į tai, ką moki. Taigi būdama 27-erių ji nužygiavo į egzaminą, kuriame reikėjo išvirti sultinį consome, išsukti majonezą ir iškepti… varlės kojeles! Sultinys ir majonezas buvo vieni niekai, bet varlės kojelės – rimtas iššūkis!„Pabarsčiau jas druska, tik šmurkt kelioms minutėms į įkaitintą sviestą – ir gatava!” – pasakodavo močiutė. Egzaminą ji išlaikė puikiai.

Ir tokių iššūkių buvo ne vienas. Pvz., Prezidento salėje jos rankomis buvo suruošta paskutinė vakarienė Antanui Smetonai prieš jam pasitraukiant į Vakarus. Deja, nežinau vakarienės meniu ir …nebepaklausiu. Prisimenu ir jos pastebėjimą, kad Lietuvos prezidentai ir karininkai mėgo rūgpienį su bulvėmis. Toks patiekalas buvo įtrauktas į restorano valgiaraštį šalia prancūziškų, vokiškų ar austriškų valgių.

Tautinių skonių ypatumai

O štai vokiečiai močiutę nustebino prišaudę juodvarnių. „Sunešė juos į virtuvę ir liepė paruošti. Ką daryti – nupešėme su mergaitėmis plunksnas ir iškepėme“, – girdžiu ją pasakojant.Vokiečiams patikdavo močiutės bufetai (dabar šia reikšme labiau vartojamas žodis furšetas).

„Vaikeli, kai ruošdavau bufetus vokiečiams, jie visada ateidavo po vakarienės padėkoti ir atnešdavo skardinę medaus, šokolado ir konjako Bisquit dubouche. Namuose stovėjo pilnas kampas“, – sakydavo močiutė.

Rusai nieko neatnešdavo ir bufetų jiems niekas neruošė. „Kaip man gaila jų buvo – tokie sulysę, pavargę, ateidavo į valgyklą alkani, neturėjo supratimo, kur kas. Pas mus ant stalų stovėdamo druska, pipirai ir garstyčios. Prisimenu, kaip vienas, pamatęs indelį su garstyčiomis, puolė draugui džiaugtis: „Smotry, smotry – miod! Davai, davai namazyvai na chleb!“* Užsitepė storai ant duonos ir susigrūdo visą į burną. Mes net už galvų susiėmėme. Po to rėkdamas ir ašarodamas išlėkė lauk, o mums buvo daug juoko“, – ne kartą prisimindavo močiutė.

O kad jie be duonos ir bulvių nelabai ką buvo matę, liudija dar vienas močiutės prisiminimas: „Apgyvendino pas mus su Karoliu (mano senelis) rusų karininko žmoną. Nelabai tada ką galėjai nusipirkti, bet aš turguje gavau lašinių, išviriau barščių ir pavaišinau karininkienę. Ji labai dėkojo ir paklausė, kaip tokią sriubą išvirti. Aš ir papasakojau apie tuos lašinius. Grįžtu kitą dieną iš darbo, randu karininkienę verkiančią ir pro ašaras pasakojančią: „Pošla na bazar, kupila salo, položila v kastriuliu, zalila vodoj i postavila varit. Vernulasposmotret– a salo v kastriule net! Okoško bylo otkryto – možet koška staščila?“** Pažiūrėjau į puodą, kuriame nebuvo jokios mėsos, tik kažkoks riebus skystis, paklausiau,kaip atrodė tas jos pirktas „salo“ ir supratau, kad moteris išvirė sviesto gabalą. Gal ūkininkas turėjo ir „salo“ ir „maslo“, o ponia susipainiojo, ko reikia sriubai?“

Močiutė Jadvyga Avlasevičiūtė ir senelis Karolis Kriūnas susituokė 1939-ųjų vasario 16-ąją Kaune. Močiutei nepatiko kirpėjos padaryta šukuosena (pirmoji foto), todėl ji ją išsiardė ir nepatingėjo dar kartą nusifotografuoti susišukavusi taip, kaip nori pati.

Gelbėjimo operacija, galėjusi baigtis mirtimi

Ne vieną istoriją būtų galima parašyti ir apie močiutės draugystę su žydais, bet šį kartą prisiminsiu tik nubarstytą duonos trupinėliais. Taigi karas – baisus metas visiems, o jau žydams – ypač. Juos varė į getus, vežė į Vokietiją, laikė uždarytus. Suvaryti ir saugomi jie buvo ir netoli Soboro. Močiutė visus trupinius, duonos kriaukšleles nurinkdavo nuo stalų ir sudžiovindavo. Tada supildavo į popierinius maišus ir su virtuvės mergaitėmis įsiūbavusios įmesdavo belaisviams, ir– į kojas!Sargybiniai nematydavo, kas tai padarė, o belaisviai bemat išsidalydavo kriaukšlius. Pavyko net sviesto sergančiam perduoti. Bet vienas kartas nemelavo – sargybiniai jas pastebėjo. Visos išsilakstė į skirtingas puses – močiutė įlėkė į vieną Laivės alėjos namą ir bėgdama laiptais į viršų beldė į duris – gal kas įsileis. Bet niekas neatidarė. Tada ji pamatė didelę metalinę statinę, ją atkėlė ir palindo (močiutė buvo nedidukė, smulki). Netrukus išgirdo vokiečių balsus ir triukšmą – jie irgi beldė į duris. Kai vokiečiai išėjo, močiutė nusprendė išlįsti iš savo slėptuvės, bet niekaip negalėjo pajudinti statinės. Pradėjo trūkti oro. Gerai, kad mergaitės matė, kur ji įbėgo, ir atėjo jos ieškoti. Trise šiaip ne taip atkėlė tą starinę ir ištraukė močiutę. Jei ne mergaitės, močiutė būtų uždususi.

Kiaulė – senamiesčio bute

Valgyti močiutė turėjo visada. Net per karą. Ir ne kaime, o mieste! Jei parduotuvės uždarytos ar išgrobstytos, o mėsos vis tiek norisi, kiaulę galima užsiauginti ir pačiame miesto senamiestyje, 3 kambarių bute! Kiaulė gyveno paskutiniajame iš pereinamų kambarių. Naktimis jai leisdavo pabėgioti, labai slėpė nuo kaimynų, kad kas neįskųstų, neatimtų, nenubaustų… Kai atėjo Kalėdų metas, senelis turėjo papjauti augintinę, bet nesugebėjo to padaryti. Užtamsino langus, užkaišė visus plyšelius, kad kaimynai negirdėtų žviegimo – ir ką? Kiaulę paskerdė smulki ir maža močiutė. Kiek žinau, visiems kaimynams teko skerstuvių.

Verta paminėti ir senelio žvejybą Nemune. Nauda iš senelio žvejonių buvo tik ta, kad žiemą senelis atnešdavo ledo, ant kurio močiutė sukdavo grietininius ir kiaušininius ledus. Vėliau, jau po karo, ji turėjo ledų vežimėlį ir tuos naminius ledus parduodavo prie „Dainos“ kino teatro.

Už skanėstus – geidžiama mėsytė

Kai prasidėjo tarybiniai laikai ir vėl norėjosi mėsos, kurios nusipirkti mieste galėjai tik turguje ar „iš po skverno“, močiutė dienomis dirbo „Pirmūne“ (gamino emaliuotus indus), o naktį kepdavo „francūzkas“ bulkas ir 5 ryto jas parduodavo senamiesčio turguje, o 6 jau važiuodavo į rytinę pamainą.

Kai atsirado elektrinės vaflinės ir plakikliai, ji buvo viena pirmųjų pirkėjų. Per dieną ji iškepdavo po 200 vafliukų, įdarydavo juos sviestiniu kremu ir „moment“ parduodavo turguje. Ji visada norėjo mėsos, o kiti–jos gardumynų skanumynų. Taigi parduodavo vafliukus, o pirkdavo rūkytą „palendvicą“. 1981-aisiais ja vaišinau vieną Vilniaus ponią, pas kurią nuomavausi studijuodama kambarį, ir kaip šiandien menu – ji negalėjo patikėti, kad tokių dalykų galima nusipirkti Kaune!Močiutė niekada nesiskundė, kad jai ko nors trūksta – labai mėgo savo darbą ir visą gyvenimą jį dirbo be paliovos.

Dabar tuos vafliuku stoje pačioje vaflinėje kepu aš, su anūku suku per mašinėlę sausainius, verdu šaltieną, gaminu befstrogeną, primenantį močiutės, ir mokausi gaminti tai, ką močiutė prieš 80 metų gamino „Trijų milžinų restorane“.Būtų smagu atsivertus vieno ar kito restorano valgiaraštį pamatyti įrašytą eskalopą, „File Wellington“ ar keptą žąsį. Prieš 80 metų tai buvo galima rasti!

*Žiūrėk, žiūrėk – medus! Tepkim ant duonos.

**Nuėjau į turgų, nusipirkau lašinių, įdėjau į puodą, užpyliau vandeniu ir pastačiau virti. Po kiek laiko žiūriu – lašinių puode nėra! Langelisbuvopraviras, gal katėnusitempė?”

Daiva VASILIAUSKAITĖ – DMUCHOVSKA. Kaunas

spausdinimo mašinėlė

Spausdinimo mašinėlė: estetams ir romantikams

Spausdinimo mašinėles iš mūsų praktiško gyvenimo stumte išstūmė kompiuteriai, bet ar galima jas tiesiog imti ir išstumti iš savo atminties? Prienietis Mindaugas Kundrotas įsitikinęs, kad ne ir taip manyti jis turi pagrindo. Mat jau ne pirmi metai kartu su draugais, dabar Australijoje gyvenančiu Deividu Paplausku ir Nyderlanduose gyvenančiu Egidijumi Šeškumi, yra įkūręs klubą „SENASIS HEMINGVĖJUS“. Pradėję domėtis kaip gražiu kolekciniu objektu, bičiuliai netruko suprasti, kad šis daiktas gali turėti ir savo pirkėją. „Vieni mašinėles perka savo namams dekoruoti, o kiti ieško dar ir veikiančių – žmonių poreikiai labai skirtingi, bet mašinėlės tikrai dar daug kam reikalingos“, – sakė Mindaugas dar tada, kai mes leidome pirmąjį „Vintažo ženklų“ numerį ir rodė su draugais sukauptas mašinėles, kurių tada turėjo gal per dvidešimt. Dabar trijų draugų kolekcija vėl dienos šviesoje – ji demonstruojama Prienų J. Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje. Paroda veiks iki gegužės 17d.

mindaugas kundrotas

Kuo įdomesnė istorija – tuo vertingesnė spausdinimo mašinėlė

Šiandien spausdinimo mašinėlės Mindaugo namus Prienuose pasiekia dažniausia iš užsienio, kur gyvena jo draugai ir nepraleidžia progos įgyti įdomesnių ir vertingesnių rašomųjų mašinėlių. Kas gi sudaro jų vertę? „Amžius, tiražas, t.y. kiek tokio modelio mašinėlių buvo pagaminta ir, žinoma, tai, kas ja dirbo. Nebūtinai tai gali būti žinoma asmenybė, nors tai pats geriausias variantas, vertę kelia ir žinomos firmos, kurioje galbūt ta mašinėle buvo dirba, vardas. Ypatingą vertę turi spausdinimo mašinėlės pabūvojusios fronte, kartais pagal jų numerius netgi būtų galima nustatyti, kokiam karo korespendentui ji galėjo priklausyti. Apskritai, kuo daugiau sužinai apie mašinėlę ją įsigydamas, tuo daugiau galėsi papasakoti apie ją pirkėjui ir tuo didesnė bus jos vertė. Juk drauge su senoviniais daiktai žmonės perka ir jų istorijas. Kita vertus, vieni žmonės ieško kuo retesnių ir įdomiau atrodančių mašinėlių, nes nori jomis dekoruoti savo namus, kiti dar nori jomis ir rašyti, tad jiems vertingiausia veikianti spausdinimo mašinėlė“, – pastebėjimais dalijosi Mindaugas.

Pasikeitusi spausdinimo mašinėlių paskirtis

Spausdinimo mašinėlių pirkėjai, kaip ir jų pasirinkimai, irgi labai skirtingi. Dažnai jos perkamos ne tik sau, bet ir dovanų. „O tai visai gera investicija, juk senovinė mašinėlė jau niekada neatpigs, o tik brangs, nes rinkoje jų irgi mažės. Vertingiausios pagal laikmetį yra iki Antrojo pasaulinio karo pagamintos mašinėlės. Po to jos tampa vis patogesnės naudoti, lengvėja, bet tas antikvarinis grožis nyksta. Kol galiausiai atsiranda plastikas, o po 1956-ųjų – jos tampa dar ir elektroninėmis. Tokių spausdinimo mašinėlių dabar jau niekas neįvardija kaip antikvariato, o greičiau kaip vintažą. Pastarosios mašinėlės irgi turi savo pirkėjų, bet mažiau“, – pasakoja Mindaugas.
Šiandien mašinėles įsigyja ne tik privatūs asmenys. Jos domina muziejininkus, televizininkus, teatro darbuotojus – visiems reikia rekvizito, alsuojančio praeities dvasia. Kolekcininkų, kokiu, pavyzdžiui, yra aktorius Tomas Hanksas, Mindaugui pavyko sutikti ir Lietuvoje. Vienas pirkėjas sakė turįs per 70 senovinių mašinėlių. Taigi mašinėlėmis domimasi ir kaip kolekciniais objektais. Žurnalo, skirto senų spausdinimo mašinėlių kolekcininkams, leidėjas Chuckas Diltsas mano, kad JAV yra apie 600 rimtai šių prietaisų rinkimu užsiimančių žmonių. Bet jie išrankūs, turi savus kriterijus ir dažniausiai ieško modelių, pagamintų iki 1920 m., kol spausdinimo mašinėlės dar nebuvo standartizuotos. Pats leidėjas su partneriu turi ir rašomųjų mašinėlių muziejų su 800 įvairiausių modelių. Taigi rašomosios mašinėlės gal ir prarado savo funkcinę vertę, bet kaip grožio objektas, galintis bet kuriam interjerui suteikti savotiško žavesio, elegancijos ir romantikos išliks amžinai.

spausdinimo mašinėlė

Rašomoji mašinėlė buvo patentuota 1868 m., o pirmą kartą išleista į apyvartą ir parduota 1874 m. ginklų kompanijos „Remington“. Ši firma pirmoji vėliau panaudojo ir QWERTY raidžių sistemą, kuri iki šių dienų išlikusi ir mūsų kompiuterių klaviatūroje. Mašinėle, kurią matote nuotraukoje, dirbo žymus Nyderlandų žurnalistas

Taškinė mašinėlė MIGNON pagaminta Vokietijoje 1912 m. Ji tikra retenybė, nes šio modelio mašinėlių buvo pagaminta tik 3000. Palyginus su 2 milijonų tiražais, tai lašas jūroje. Mašinėlės gamintojai siekė didesnio rašymo greičio ir siūlė ją naudoti biuruose. Vis dėlto, dirbti su tokia mašinėle reikėjo visai kitokių įgūdžių ir ji, nors ir greitesnė, taip ir neprigijo tarp vartotojų.

spausdinimo mašinėlė

ROYAL gamintojai savo veiklą pradėjo 1904 m.JAV, Niujorke. Šio modelio mašinėlę pasauliui pristatė su trenksmu. Išmetė ją iš lėktuvo ir įrodė, kad ji itin patvari. Šis modelis gamintas nuo 1914m. ir išsiskyrė tuo, kad buvo su stiklinėmis sienelėmis šonuose.

OLIVER buvo pradėta gaminti 1915 m. Amerikoje, bet firma turėjo filialą ir Anglijoje. Ji buvo laikoma geriausiai rašančia to laikmečio mašinėle, bet dėl savo svorio ir kainos nepritapo ir jos buvo pagaminta tik per 50 tūkst. Tai palyginti labai nedaug. Kolekcininkai nori turėti šią mašinėlę tarp savo eksponatų vien dėl jo keisto ir išskirtinio vaizdo – mašinėlė tarsi su sparnais, bet tikrai per sunki „skristi“.

Šis SMITH PREMIER modelis pagamintas 1908 m. JAV, Niujorke. Mašinėlė dar turi 6 eiles raidžių klavišų, atskirus klavišus mažosioms ir didžiosioms raidėms, o kai kurie iš jų dar ir mediniai. Tai buvo paskutinė mašinėlė pagaminta su 6 eilėm klavišų, bei paskutinė pagaminta „Smith Premier Typwriter“ kompanijos inžinierių. Reta, sena ir dekoratyvi, bet sunkiai atkeliama, tad vietą iš karto geriau išrinkti nuolatinę.

Vokietijoje gaminamos mašinėlės OLYMPIA Europoje buvo bene populiariausios ir gamintos iki 1990 m.. Ši pagaminta 1934m. Beje, mašinėlių amžių nustatyti gana nesudėtinga, nes labai dažnai jos turi serijinį numerį, o internete galima rasti serijinių numerių bazę anglų kalba.

spausdinimo masinele

MERCEDES SELEKTA modelis pagamintas 1934m. išsiskiria iš kitų to meto mašinėlių savo dailiu dizainu. Šios mašinėlės gamintojai buvo tolimais ryšiais susiję su gerai žinomo automobilio „Mercedes“ gamintojais ir net vaidijosi teismuose dėl to paties vardo panaudojimo. Bet svarbiausia, kad šis vardas pagrįstai žymi kokybę iki šių laikų – ir mašinėlės, ir automobilio.

Jei turite savo mėgstamą rašytoją ir norite sužinoti, kokia mašinėle jis rašė savo kūrinius, užsukite į svetainę MyTypewriter ir joje rasite beveik šešiasdešimties autorių mėgstamiausias spausdinimo mašinėles. Pavyzdžiui, rašytojas Ernestas Hemingvėjus (1899-1961) savo talentinguosius kūrinius parašė su Corona No. 3 & No.4, Underwood Noiseless Portable, Royal portables, Halda portable.

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos.

vintažiniai namai svetainė

Vintažiniai namai: pomėgiai ir stilius

Iš Kauno į Ameriką prieš penkiolika metų atvykusi Eglė MENDOZA savo namus San Mateo mieste netoli San Francisko apibūdina kaip klasikinius tradicinius, tačiau su gana gausiomis antikvariato, retro ir vintažo detalėmis, be kurių ji jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Maždaug 100 kv.m dviejų aukštų kotedže su dviem miegamaisiais vietos nedidelei šeimai visiškai pakanka, juolab kad yra ir terasa, ir jaukus kiemelis, kuriame galima čirškinti kepsnius, valgyti saulėtus pusryčius ar tiesiog pasimėgauti vaiskia žaluma. Išskirtinis namų akcentas – natūralus židinys, o tai vis rečiau pasitaiko šilumos nestokojančioje Kalifornijoje.

Įkvepianti darbo aplinka

Lietuvaitė Eglė gyventi į JAV atvyko 2003 m., o netrukus sukūrė ir šeimą. Reikėjo savų namų ir nors 2005-ieji buvo palankesni nekilnojamojo turto pardavėjams nei pirkėjams, po ilgų paieškų pavyko rasti būstą, kuriame iki šiol ir gyvenama. Kotedžas nuo jo statybos 1970-aisiais buvo tik kosmetiškai paremontuotas, tad įsikėlus darbuotis teko iš esmės.„Keitėme sienų spalvą, pirmame aukšte dėjome grindis vietoje kiliminės dangos, kuri čia labai populiari, galvojome kaip patobulinti erdvės suskirstymą. Tiesa, šių namų bendruomenės įstatuose reikalaujama, kad kiliminė danga būtų antrame aukšte – dėl triukšmo, tad teko paklusti“, – įkurtuvių pradžią prisimena Eglė. Tų pačių metų rudenį ji pradėjo dirbti San Francisko meno muziejuje (Fine Arts Museums of San Francisco, de Young and Legion of Honor), kuriame dirba iki šiol. Pastaruosius penkerius metus ji dirba su meno kolekcijomis ir yra atsakinga uz parodų rengimą. Taigi menas supa Eglę nuolat ir įkvepia jo ieškoti ir kasdienybėje.

vintažiniai namai Eglė Mendoza
vintažiniai namai stalas

Erdvė ir žurnalai

Šiuose namuose šeima planavo gyventi penkerius metus, bet 2008 m. nekilnojamojo turto krizė vėl pakoregavo planus ir investuoti buvo nuspręsta kitur. „Taip čia iki šiol ir gyvename, namus nuolat tobulindami. O tobulinti vis yra ką, juo labiau kad labai mėgstu keisti savo aplinką. Tiesa, ir naujo būsto idėja dar nėra numirusi, bet, kaip seksis, parodys tik laikas“, – sako Eglė.

Šiandienį namų stilių padiktavo ne tik šeimininkų norai, bet ir vidaus sienų konstrukcija, kurią drastiškai keisti irgi draudžia bendruomenės taisyklės. Todėl vienintelis konstrukcinis pokytis įvyko virtuvėje, kai paaiškėjo, kad užsakytos spintelės, nepaaukštinus virtuvės lubų, kabos nepatogiai žemai. Taigi namų stilių iš esmės ir suformavo tos nepajudinamos sienos ir vos ne kasdien Eglės uoliai vartomi interjero žurnalai. Dar – prigimtinė meilė senoviniams daiktams.

vintažiniai namai
vintažiniai namai

Meilė senienoms – iš vaikystės

„Kiek save prisimenu, mane visada žavėjo senienos, gal dėl to ir pasirinkta profesija – darbas muziejuje. Iki atvykstant į Ameriką dirbau M. K. Čiurlionio Nacionaliniame dailės muziejuje. Gyvendama pas tėvus Kaune, turėjau šiokių tokių mielų senų daikčiukų, bet kaupti daugiau pradėjau tik Amerikoje. Turiu pripažinti, kad antikvarinių ar vintažinių senienų rinkimas, pardavimas ir pirkimas bei derinimas namų interjere čia yra labai populiaru. Ta tematika kuriamos ir TV laidos. Ne veltui jau kuris laikas pastebiu, kad pamažu didėja ir tokių daiktelių kainos. Save galėčiau laikyti nuolatine antikvarinių parduotuvėlių kliente. Lankydamasi Nevados valstijoje, Reno mieste, turiu kelias vietas, kurios yra mano įkvėpimo šaltiniai ir kuriose aš daugiausia ir pagausinu savo asmeninį senų daiktų fondą – nuo paprastų buitiškų iki dekoratyvių, labiau rafinuotų. Kiek rečiau apsilankau Alamida miesto, įsikūrusio rytineje San Francisko įlankos dalyje, sendaikčių turguje, kuris vyksta kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Problema, kad reikia anksti keltis ir rasti patogią vietą automobiliui, bet malonumas patiriamas vaikštinėjan nuo prekeivio prie prekeivio – tai atperka. Neseniai atradau dar vieną sendaikčių krautuvėlę netoli savo namų.Nežinau, blogai tai ar gerai, bet manau, kad ten praleisiu nemažai laiko“, – šypsosi Eglė.

Ir netrunka prisipažinti esanti dar ir grafikos mylėtoja. Matyt, tam turėjo įtakos darbas su grafikos fondu muziejuje, kuris yra ypatingai gausus ir turtingas savo kolekcija. Pagal finansines galimybes ji nepraleidžia progos įsigyti senų raižinių, litografijų, o ypač džiaugiasi radusi grafikos darbų su botaniniais motyvais. Galiausiai užsimena turinti ir šiokią tokią idėją verslui, susijusią su šiuo jos pomėgiu. Tačiau kalbėti apie tai dar anksti, tad geriau pasidairykime ir paieškokime įkvėpimo Eglės namuose.

vintažiniai namai

Skulptūrėlė iš Šveicarijos. „Daiktus atsirenku pagal jų formas, medžiagas, stilių ar pagal įdomią tematiką. Štai darbo reikalais nuvažiavusi į Šveicariją, Winterthur miestą, ir turėdama labai mažai laiko pirmiausia užsukau į mažytę antikvariato parduotuvėlę. Mane suviliojo vitrinoje stovėjusi maža bronzinė skulptūrėlė, nors įėjus vidun akys apraibo nuo gausybės daiktų. Prisipažinsiu, jei būčiau čia atvykusi nuosava mašina, mano bagažas būtų gerokai pakrautas. Dabar teko tenkintis skulptūrėle. Bandau išsiaiškinti, kieno darbas tai galėtų būti“, – viešnagę Šveicarijoje prisimena Eglė.

vintažiniai namai

Majų skulptūrėlė.Namuose yra du daiktai, kuriuos būtų galima priskirti tikrojo antikvariato kategorijai. Vienas iš jų – tai majų (meksikietiška) skulptūrėlė, kurią už 900 dolerių šeima įsigijo vienoje parodoje-pardavime San Franciske. Mat figūrėlė vaizdavo sėdintį ir ranka pasirėmusį žmogų, šiek tiek primenantį skulptoriaus Rodeno „Mąstytoją”. Būtent tokioje pozoje tą vasarą šeimai buvo gimęs sūnus, tad skulptūrėlės įsigijimo proga labai prasminga.  Kitas daiktas – tai priešistorinio laikotarpio krokodilo iltys, išsilaikiusios suakmenėjusiame grunte. Šį objektą Eglė įsigijo vietiniame antikvariate ir padovanojo vyrui gimtadienio proga. Jis tuomet buvo įnikęs į įvairias laidas apie panašius kasinėjimus ir susidomėjęs šiomis temomis.

Vintažiniuose namuose - kėdžių kolekcija

Kėdė su mėlynu gobelenu su auksiniais ornamentais – vienas pirmųjų Eglės pirkinių antikvariate. Tiesa, teko keisti originalų gobeleną, nes senasis buvo gerokai nušiuręs, be to, spalva neatitiko kedės formos – matyt buvo keistas anksčiau. XIXa. pabaigos – XX a. pradžios kėdė su geltonu gobelenu, kaip Eglei paaiškino antikvariate, damų buvo naudojama maunantis ir segantis kojines. Dėl to ji žemesnė nei įprasta. Kėdes metalinėmis kojoms Eglė pamatė viename Reno miesto antikvariate. Nenusipirko, bet nepamiršo. Jai patiko 70-ųjų moderno stilius, metalo rėmai, net ir pablukusi gobeleno spalva. Tuo metu ji jau labai domėjosi įvairių stilių kėdėmis ir kaip matome jau turėjo keletą įsigijusi. Vieną išmestą parsitempė tiesiog iš gatvės. Po kurio laiko atsidūrusi tame pat antikvariate kėdžių nepamiršo. Tiesa, jų etiketės nieko ypatingo nesakė, bet Eglė kažkodėl nusprendė, kad greičiausiai jos buvo naudotos kazino. Per naktį dar pagalvojusi, ryte nusipirko. Pamatęs kėdes, prie daugybės keistų Eglės pirkinių pratęs vyras, nežinojo ką ir sakyti: į mašiną jos tilpo sunkiai. Dabar kėdės stovi miegamajame. Buvo minčių keisti jų gobeleną, bet galiausiai prie jų priderino miegamojo interjerą. Vintažo įtaka ir magija nenuspėjama. „Budos ranka” – šiuolaiknis medžio kūrinys, kuris Eglei tiesiog patiko ir taip pat papildė kolekciją.

Žemėlapių kolekcija

„Mano žemėlapių kolekcija nėra gausi, bet man ji miela. Iš pradžių žemėlapis mane žavėjo kaip tam tikras galbūt net meno objektas. Vartydama interjero dizaino žurnalus pastebėdavau, kad juos, įrėmintus kaip meno kūrinius, labai gražiai pritaiko ir interjeruose. Atsitiktinai užtikau vieną interneto puslapį, kuriame nuolat būna pristatomi ir parduodami įvairūs grafikos darbai, tarp jų ir žemėlapiai. Pradėjau labiau jais domėtis, o netrukus aptikau ir tokių, kuriuose minimas ir Lietuvos vardas. Mane tai labai sudomino, tuo labiau kad dauguma jų iš XVII–XVIII a. Taip ir prasidėjo žemėlapių „medžioklė”. Ne itin agresyvi, bet nuolatinė. Dabar, aptikusi seną žemėlapį, kuriame yra minimas Lietuvos vardas, stengiuosi jį įsigyti. Pasitaiko tai retai, bet jau turiu keletą retesnių žemėlapių, susijusių su Lietuvos vardu: Gordon 1744 m., Emanuel Bowen 1756 m., Le Rouge 1748 m. žemėlapiuose yra Lietuva, Georgo Brauno (1541-1622) Gardino vedutos (miesto vaizdas) raižinys. Keletą iš jų reikės patikėti restauratoriui. Dabar, gyvenant toli nuo Lietuvos, šie žemėlapiai įgijo kur kas gilesnę prasmę, o be to, labai įdomu juose analizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ribų kaitą“, – savo kolekciją pristatė Eglė.

Dekoro detalės, kurias Eglė renkasi labai kruopščiai ir apgalvotai, namams suteikia savitumo ir orginalumo, kuria jų stilių ir dvasią, pripildo jaukumo  ir demonstruoja šeimininkų pomėgius.

Rasa KUNCAITĖ.

Jurgitos MAŽEIKOS nuotraukos

vintažiniai kvepalai

„Paskui nosį“: vintažiniai kvepalai ir jų pasaulio magija

Praeitą šeštadienį Sapiegų parko „Miesto laboratorija“ (Vilnius) prakvipo tiesiogine ta žodžio prasme, mat čia nuo ryto šurmuliavo Kvepalų diena žavingu pavadinimu „Paskui nosį“. Ant improvizuotų prekystalių rikiavosi ne tik atpažįstami kvepalų buteliukai, bet ir daugybė jau negaminamų ir netgi kolekcinių raritetų.

vintažiniai kvepalai
vintažiniai kvepalai

Kalbintų dalyvių paskatos dalyvauti šiame renginyje labai skirtingos. Vieni pardavinėjo savo kolekcijų kvepalus, kiti pristatė nedidelių parduotuvyčių ar nišinių kvepalų asortimentą, treti tiesiog nusprendė atnaujinti savo kvepalų atsargas ir prekiavo savo naudotais kvepalais. Pirkėjai irgi rinkosi pagal savo skonį: vieni norėjo papildyti savo kolekcijas, kiti įsigyti mėgstamą bet jau negaminamą kvapą, treti ieškojo ypatingų, nenusibodusių, išskirtinių aromatų.
Pirmą kartą savo botaninius kvepalus ir „Unda Prisca“ vardą čia pristatė kvapų kultūros puoselėtoja bei pradininkė Lietuvoje Laimė Kiškūnė. Jos kuriamus odekolonus palankiai įvertino pasaulinio garso parfumerijos žinovas, rašytojas Luca Turinas, įtraukęs jų apžvalgą ir į savo naujausią, neįtikėtino populiarumo sulaukusią, bestseleriu tapusią knygą „Perfumes: The Guide 2018“. Daug kam gerai pažįstamas kvepalų gamintojas „FUM par FUM“ ir jo siela Aistis Mickevičius, neseniai pristatęs tarpukario Lietuvos prezidentų kvepalų seriją (beje, šiuo metu jau visiškai išparduotą ir nebeprieinamą net susipažinti), Kvepalų dienoje dalyvavo su savo naujausia kolekcija „Alchemist Botanist“. Joje pirmu smuiku groja ir netikėčiausiomis kompozicijomis stebina kvapieji augalai.
Trečią kartą vykusi Kvepalų diena „Paskui nosį“ pirmasis ir kol kas vienintelis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje. Vakarų Europoje parfumeriniai turgeliai jau kelis dešimtmečius nieko nebestebina ir yra mėgstami tiek turistų, tiek vietinių bendruomenių, tuo tarpu Lietuvoje tai vis dar gana neįprasta ir daug ką stebinanti naujovė.

vintažiniai kvepalai Eglė Bertašienė

Eglė Bertašienė: „Metų laikai priverčia keisti ne tik batelius, bet ir kvepalus“

Mes šia proga plačiau pakalbinome Kvepalų dienos sumanytoją, parfumerijos entuziastę ir žinovę Eglė Bertašienę. Profesionali muzikologė pripažįsta, kad šiandien jos gyvenime parfumerija užima didelę ir svarbią dalį kasdienybės. Jau daugiau nei dešimtmetį Eglė domisi parfumerijos istorija, o dabar dar subūrė ir parfumerinį klubą, į kurį susirenka tie, kam norisi nuodugnesnės pažinties su aromatais. Praeitą pavasarį ji pirmą kartą pakvietė į kvepalų blusturgį „Paskui nosį“. Yra malonių įtarimų, kad jis augs, gyvuos ir taps dar viena bundančio vintažinio pasaulio Lietuvoje tradicija.

Darote jau trečią „Paskui nosį“ renginį. Kaip jis kinta? Daugėja pardavėjų, pirkėjų, prekių, žodžiu, ar perspektyvi Jūsų idėja, ar tokių turgelių Lietuvoje reikia? Kokie kvepalai juose dominuoja?

Mano pradinė svajonė išties buvo padaryti išskirtinai vintažinių kvepalų turgelį, į kurį suvažiuotų kolekcininkai, istorinių retenybių mėgėjai ir pan. Tokie blusturgiai yra įprasti Vakarų Europoje. Tačiau kadangi parfumerijos mylėtojų bendruomenę pažįstu „iš vidaus“, tai mačiau, jog tokia idėja yra tiesiog utopinė. Lietuvoje paprasčiausiai nėra tiek kolekcininkų, kurių turimais resursais pavyktų reguliariai organizuoti tokius renginius. Tad teko savo idėją koreguoti, kad realybėje pavyktų įgyvendinti bent jos dalį. Taip atsirado „mišraus“ renginio koncepcija. Jos kvintesencija – tai vintažinės kvepalų miniatiūros, kurių nebenusipirksi jokiose parduotuvėse, įvairiausi kvepalai – nuo jau nebegaminamų, sunkiai randamų senienų iki populiariausios šių dienų produkcijos ir tik šiemet atsiradusi naujovė – miniatiūrinis dviejų lietuvių parfumerijos kūrėjų flangas. Tokia įvairovė, kaip įsitikinau šįkart, įdomesnė ir lankytojams, nes tuomet yra didesnė tikimybė, jog ateis kur kas įvairesnė publika, o atėjusi – galbūt susidomės, paims į rankas, pauostys ir tuos senuosius parfumerijos šedevrus. Reikia sukurti tam galimybę.

Lietuviai atsargūs su daiktais iš praeities, o čia dar kvepalai. Koks, Jūsų akimis, jų pirkėjas ir ieškotojas šiandien?

Žingeidus ir intelektualus. Arba turintis kolekcionavimo sutrikimą (juokiasi). Bet kad šiek tiek pamišęs – tai faktas. Nes rizika, su kuria susiduri medžiodamas senuosius kvepalus interneto platybėse – kur kas didesnė nei ta, jei rinktum kitokio pobūdžio senienas. Rizika, kad kvapas bus pakitęs, rizika, kad siuntimo metu kvepalai išsipils, kad bus pažeistas pats buteliukas, kad buteliuko tiesiog niekaip nepavyks atidaryti, ar kad bus sugedęs purškimo mechanizmas. Su visais šiais siaubais susidūriau ir pati, ir visa tai reiškia viena – pinigai ir laikas paleisti vėjais. Užsiiminėjant tokia veikla reikia turėti šaltus nervus ir mėgti adrenaliną (šypsosi). Nes kad ir koks patyręs būtum šioje srityje, nuo to nesi apdraustas.

Internete daug diskutuojama, kas yra vintažiniai kvepalai. Kokį jų apibrėžimą teiktumėt Jūs? Juk tai susiję ne vien su laikmečiu, bet ir su kokybe…

Tačiau laikmetis labai aiškiai nubrėžia takoskyrą ir tai yra turbūt vienintelis įvairiems išvedžiojimams nepasiduodantis kriterijus. Kita vertus, su parfumerija išties yra daug painiavos – ar laikysime vintažu tik tuos kvepalus, kurie nėra patyrę jokių Europos komisijos ir IFRA (International Fragrance Asociation) suvaržymų dėl ingredientų? O gal ir tuos, kurie buvo jų paveikti, bet nėra sužaloti? Jei palygintumėte, tarkime, kokiais 60-aisiais pagamintais Caron parfumerijos namų „Tabac Blond“ (1919 metų kompozicija) su šiuolaikine jų versija, vargu ar apskritai galėtumėte idenifikuoti, jog tai tuo pačiu pavadinimu ir su ta pačia istorija parduodami kvepalai – taip jie pasikeitę ir praradę žavesį. Tad pagaminimo data čia išties vaidina lemiamą rolę.

Kas apsprendžia vintažinių kvepalų vertę?

Jei kurį laiką pamėgintumėte sekti vintažinių kvepalų pardavimus, tai greitai pastebėtumėte, jog didžiausią vertę labai proziškai turi tie buteliukai, kurie nei karto nebuvo pradaryti. Lakoniškai įvardinčiau taip: kvepalai, kurie yra etapiniai parfumerijos istorijoje, keitė jos kryptį ir buvo ryškiomis vėjarodėmis. Tie, kurie nebuvo reformuluoti ir turi pradinį, parfumerio sumanytą „pavidalą“. Ir, kaip jau minėjau anksčiau – gamybos data.

Žmonės dažniau ieško vintažinio kvapo, ar išskirtinio buteliuko? Juk kvapas per dešimtmečius neišvengiamai kinta?

Vieniems svarbu viena, kitiems – kita, tretiems – abu aspektai. Yra kvepalų buteliukų kolekcininkai, kuriems turinys ne toks svarbus – jie ieško tam tikro idealios būklės flakono, o kad kvapas galbūt pakitęs, jiems ne taip aktualu. Man pačiai kur kas įdomiau buteliuko turinys, aromato kompozicija, o ne pats buteliukas, kuris jau labiau yra nebe grynosios parfumerijos, o taikomosios dailės, dizaino objektas, nors akivaizdu, kad tai yra nedalomas vienis. Dėl kvapo keitimosi – taip, deja, jis kinta. Įtakos tam turi viskas – sudedamosios medžiagos, laikymo sąlygos, ar yra reguliariai naudojamas, ar ne… Ir, turbūt, prisideda dar ir nenuspėjamas sėkmės faktorius. Kvepalai nelyg žmonės – vieni gyvena ilgiau, kiti trumpiau, tačiau nepaisant to, visiems anksčiau ar vėliau tenka susidurti su Chronu.

Koks Jūsų pačios santykis su vintažiniais kvepalais, vintažo pasauliu? Papasakokite keliais sakinukais savo požiūrį?

Domiuosi, tyrinėju parfumerijos istoriją, todėl yra svarbu ir labai patogu po ranka turėti tuos kvepalus, į kuriuos tuo metu koncentruojuosi. Kvapai mano lentynose susikaupė ne iš vartotojiškų paskatų, o iš smalsumo, nes skaityti apie kvepalus ir žiūrinėti senas reklamas knygose yra viena, o betarpiškai juos pajausti, įkvėpti – visai kas kita. Tai be proto traukia, nes su kiekviena diena senųjų kvepalų pasaulis traukiasi, nyksta, jis yra itin efemeriškas ir trapus – su senais baldais, papuošalais ar kitais mados objektais viskas daug paprasčiau.

Kažkada šiandien gaminami kvepalai virs vintažiniais. Kurie, Jūsų akimis, turi tokią perspektyvą?

Manrods, čia į vieną sąvoką liejasi dvi – klasika, kaip tam tikras etaloninis, ikoninis pirmavaizdis ir tiesiog seni, t. y. vintažiniai kvepalai. Vintažiniais gali tapti absoliučiai visi mūsų dienų kvepalai, sulauksiantys bent poros dešimtmečių, o štai tapti parfumerijos klasika vien metų nepakanka. Paprasčiau būtų pasitelkti kokį nors pavyzdį iš praeities – kodėl, tarkim, Yves Saint Laurent „Opium“ (1977) yra parfumerijos klasika? Nes iškart po pristatymo, jis tapo vienu populiariausių kvapų. Maža to, jį pradėjo kopijuoti, gaminti nesuskaičiuojamus padirbinius, jo įtakoje gimė eilė kitų stilistiškai panašių kvapų, ir jis tiesiog davė tam tikrą laikmečio toną. Žodžiu, palyginčiau tai su sociumą užklupusiu cunamiu. Jeigu atkreiptumėte dėmesį ir įžvelgtumėte tam tikras analogijas su šiandienos parfumerijoje vykstančiais procesais, irgi būtų galima daryti tam tikras įžvalgas. Bet nenoriu čia užsiimti reklama (juokiasi).

Kuo kvepinasi blusturgio „Paskui nosį“ siela?

Kvėpinuosi tuo, kuo gyvenu. Dabar, pavyzdžiui, labai laukiu tikrojo saulėto pavasario, tad mano parfumeriniame garderobe daug pavasarinių gėlių: nevystanti pakalnučių puokštė, sklindanti iš seno Christian Dior „Diorissimo“, hiacintų patalai Annick Goutal „Grand Amour“, skirtingos Yves Saint Laurent „Paris“ versijos, kuriose viską stelbia rožės ir kvapiosios našlaitės. Metų laikai priverčia keisti ne tik batelius, bet ir kvepalus (šypsosi).

Ačiū už pokalbį ir plečiamas vintažo pasaulio ribas. Rasa KUNCAITĖ, Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

graviūra

GRAVIŪRŲ PASLAPTYS

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Graviūrų tema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo karto. Kai perkame dailią nedidukę graviūrą namams papuošti, net nepagalvojame, kad leidžiamės į avantiūrą, kuri gali ir džiaugsmingai nustebinti, ir nuvilti. Turbūt ne vienas bent kartą bandęs tą daryti savęs klausė: ar tai apskritai menas? Kita vertus, šiais laikais, kai vaizduojamosios dailės kūrinių, ypač autorinių senųjų tapybos darbų, kolekcionavimas – itin brangus malonumas, savo interjero puošyba graviūromis – puiki ir daug malonumo akims bei sielai teikianti alternatyva. Ir kaina patraukli daugeliui meno gerbėjų.

graviūra
Didžioji tauriųjų elnių medžioklė. Nutapė Berghem; graviravo Aliamet. Paveikslas dedikuotas Monsinjorui, Prancūzijos perui, maršalui, Noailles kunigaikščiui.

Ar graviūra – meno kūrinys?

Pradėkime nuo grafikos. Tai vaizduojamosios dailės šaka, sudariusi prielaidas serijiniu būdu dauginti iliustracijas, paveikslus, taip pat visuotinai suprantamas, simbolines figūras (skaitmenis, rašmenis), nes kuriant grafikos kūrinį taikomos įvairios kokio nors piešinio, raižinio ar atspaudo (kitaip – estampo; pranc. estampe) dauginimo technikos. Dažniausiai graviūras galime rasti ant popieriaus: tai knygų iliustracijos, ekslibriai (atspaudai, žymintys, kam priklauso knyga), meniški heraldiniai (valstybių, miestų, kilmingų giminių, šeimų) ženklai, monogramos. Tačiau graviūrų galima aptikti ir ant metalo, medžio ar kito tam tinkamo paviršiaus. Grožėtis graviūromis gali visi menui neabejingi žmonės, tačiau tiems, kurie nusimano apie sudėtingas jų išsaugojimo sąlygas, žino šių puikių meno kūrinių paskirties, kilmės,  paplitimo istorijas, kelionė po graviūrų pasaulį teikia iš tiesų daug malonių akimirkų.

Šv. Luko gildijoje – geriausi

Pirmosios religinio turinio graviūros pasirodė XIV a. arba XV a. pradžioje, o rimtesnės serijos – tik XVI šimtmetyje, kai atsirado Antverpeno graviruotojai, vėliau dominavę pasaulyje. Tai buvo tikri menininkai, kurie dirbo drauge su to meto garsenybėmis – didžiaisiais dailininkais. Tuo metu graviūros buvo pasirašomos (signuojamos) graverio – spaustuvininko. Čia prisimintina ir Haarlem’o mieste įsisteigusi Šv. Luko, tapytojų globėjo, gildija, kurioje būrėsi profesionalūs Flandrijos, Reino upės baseino ir Prancūzijos dailininkai, vėliau tapę pasaulinėmis garsenybėmis. Žinoma, kitose šalyse taip pat būta puikių šio unikalaus amato meistrų, tačiau jie nepasiekė tokių meninių aukštumų ir pripažinimo kaip Šv.Luko gildijos tapybos meistrai.

Popieriaus istorija – graviūrų istorijos dalis

Minėtu Renesanso laikotarpiu plačiai paplinta ir popieriaus naudojimas, pradėtos raižyti pirmosios medžio plokštės, kuriomis naudotasi darant raižinių atspaudus. Graviūrų istorija neatsiejama nuo popieriaus istorijos. Iki krikščioniškųjų laikų, iki pat Vidurinių amžių knygos buvo rišamos iš pergamento lapų. Vėliau išplito rankraštines knygas primenantys, iliuminuoti inkunabulai. Nuo XII a. graviūrų atspaudams paprastai buvo naudojamas rankų darbo popierius su vario siūlų tinkleliu, skirtu skystai plaušinei masei sulaikyti; jo gamyba Ispanijoje ir Italijoje (nuo XIV a. ir visoje Europoje) sudarė prielaidas aktyviai kurti graviūras ir platinti jų atspaudus. Maždaug XVIII a. viduryje Anglijoje, o po kelių dešimtmečių Prancūzijoje, pasirodo aukštos kokybės medžiaga, plonesnė nei pergamentas – gimusio negyvo veršelio oda. Be to, naudotas ir plonumu bei trapumu išsiskiriantis vadinamasis ryžių popierius. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje popieriaus gamybai pradėta naudoti mažai kam žinoma medžiaga – sudžiovintų gyvulinių klijų (želatinos) lakštai, ant kurių buvo tapomi paveikslai ir spausdinamos graviūros (net ir dabar kolekcininkai klysta manydami, kad ši medžiaga – tai gerokai vėliau celiuliozės acetato pagrindu išrastas plastikas ar net celiuloidas). Graviūrų siužetai buvo perkeliami ir į šilko audinį.

Įsigyti vertingą graviūrą – tikras iššūkis

Žmones visada domino ir domins investavimo objektai. Kaipgi su graviūromis? Esu ne kartą rašęs apie investavimą į meno kūrinius, tai plati tema. Domėjimasis graviūromis, jų rinkinių formavimas ir gyvenamųjų rezidencijų bei namų interjero puošyba – veikla, kuri, tiksliau, laikytina intelektine, nei investicine. Graviūros praturtina namų interjerą suteikdamos jam ne tik ypatingo puošybiškumo, bet ir jaukumo. Namų, kuriuose grožimasi graviūromis, šeimininkus iš tiesų galima laikyti meną mylinčiais ir suprantančiais jo reikšmę žmonėmis. Bet grįžkime prie investavimo. Taigi graviūra (mūsų terminais kalbant – medžiagiškoji laikmena – medžio, metalo ar akmens plokštė) laikoma autentiška, jeigu ją sukūrė (išraižė) ir atspaudus (estampus) atspaudė pats jos autorius. Jei šios aplinkybės įrodytos, tai svarbiausią atributavimo (meno kūrinio priskyrimą autoriui) ir kainos kriterijų jau turime. Tuo tarpu į meno rinką patenkantys atspaudai (dar vadinami reprodukcinėmis graviūromis) įsigyjant privalo būti įvertinti žinovo arba specialisto, jeigu tikimės svarbios investicijos, o ne todėl, kad gražūs. Rinkoje siūlomi ir tokie atspaudai, kurie yra originalai, nes jų kilmės vieta žinoma, bet jie ne autentiški kūriniai, ir klastotės – apgaulingi kūriniai, parduodami kaip autentiški arba originalūs. Kaina – pardavėjo ir pirkėjo susitarimo dalykas, patvirtinamas kokiu nors pateisinančiuoju dokumentu (čekiu, kvitu, sąskaitą-faktūra, rašytine sutartimi). Mažiausiai abejonių kelia aukcionuose parduodami meno kūriniai. Senosios graviūros (atspaudai) ne tik intelektualių meno žinovų ar rinkinių formuotojų taikinys – jos originalumu išsiskiriantis namų puošybos elementas, nuo senų laikų solidi dovana garbingų jubiliejų, krikštynų ar santuokos proga.

graviūra

Arbelos arba Gaugamelų mūšis (331 m. prieš Kristų). Graviūros fragmentas. Charles Le Brun‘o pavaizduotas kariaunų išsiskirstymo epizodas, kai Aleksandro Didžiojo vadovaujamiems makedoniečiams pasiekus triuškinamą pergalę prieš itin galingą Persų imperijos kariuomenę. Už didžiojo karvedžio matomas pranašas Aristandas ir pergalę pranašaujantis erelis.

graviūra

Burinis laivas. Nutapė Ozanne.  Nr. 22 Ich. Georg Hertel, raižė. Aug: Vind:

Graviūrų kainų labirintai

Įsigyti originalią graviūrą (atspaudą) nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio: meno rinkoje plačiai paplitusios klastotės arba vėlesnės reprodukcijos, todėl nesinaudojant išsamiais katalogais ar kitais patikimais informacijos šaltiniais, rizikuojama suklysti. Įsigyjant graviūras būtina itin atidžiai patikrinti, ar jos atitinka originalų formatą, popierių, numeravimą, signatūrą. Patartina įsigyti mažesniais numeriais, tai yra pirmąsias, žymėtas graviūras. To paties vaizduojamosios dailės kūrinio originalios (žinomos kilmės vietos) litografijos (atspaudai nuo raižytos akmens plokštės) gali būti gerokai pigesnės nei vario raižinių atspaudai. Įsigyjant senesnio laikmečio (XVIII, XIX ar XX a. pradžios) atspaudus, pardavėjui derėtų užduoti bent jau šiuos klausimus: kaip vertinamas dailininkas (autorius) ir kokiuose muziejuose arba galerijose yra jo darbai. Naujausių laikų autorių atspaudai įsigyjami pasidomint, kokio kūrybinio laikmečio darbas (ankstyvojo, brandaus, vėlyvojo), ar tema autoriui būdinga, tipiška, kokio masto parodose dalyvavo, ar gerai perkami jo darbai, kur randama informacija apie autorių (išsamiuose kūrybos aiškinamuosiuose arba aukcionų bei parodų kataloguose, monografijose, įskaitant patikimus elektroninius jų variantus), ar jis atstovaujamas galerijos, kokia jo svarba ir kt. Išsamiuose kataloguose, kurie neretai patys vertinami kaip knygos meno kūriniai, pateikiama visa žinoma, su dailininko gyvenimu, kūrybine veikla bei parašų kaita susijusi informacija. Daug žinių gali suteikti galerininkai, neretai globojantys jaunus, gabius kūrėjus bei meistrus.

Ką turėtume perskaityti?

Ir šiandien Europos antikvariatuose dar įmanoma surasti įvairaus formato, įvairia technka sukurtų graviūrų, kurių kaina nuo 50 iki 600 eurų (ne itin retų) ir iki kelių tūkstančių eurų – didelio formato, geros būklės, retų, todėl brangiai įvertintų. Įspūdžiui sustiprinti graviūrų būta ir spalvintų, todėl gerokai brangesnių. Grafikos darbų kainos įvairios, todėl būtina bent įsivaizduoti, kokie veiksniai ar savybės lemia jų vertę, darančią poveikį kainai meno kūrinių rinkoje. Deja, tokių veiksnių, vadinamųjų kainų parametrų, nedaug:  amžius (kuo senesnė, tuo brangesnė ir, tikėtina, retesnė); fizinė būklė; spaustuvė (atspaudo kilmės vieta) ir skaičius. Pastarasis – visiška mįslė, kurią įminti gali tik profesionalus menotyrininkas, savo srities ekspertas. Senosiose graviūrose jų duomenys būdavo nurodomi apačioje po atspaudo vaizdu, bet neperžengiant jo formato. Iš nuorodų sužinoma, koks autentiško graviūroje perteikto paveikslo kūrėjo vardas, raižytojo vardas, raižymo metai, kilmės ir (arba) tuometinė originalo buvimo vieta. Lakštai (estampai) pradėti numeruoti kairėje pusėje, apačioje, po pasvirojo brūkšnelio nurodant visą tokių pat lakštų skaičių XIX a. viduryje (išskyrus raitelių mokslams skirtus graviūrų sąsiuvinius, kurie dar XVIII a. buvo ne tik numeruojami, bet juose, vaizdo lauke, būdavo nurodomi kilmingų  personažų titulai ir vardai). Tačiau dažnai meno rinka neaiški (įskaitant ir Lietuvos) ir meno kūrinio vertė joje susiformuoja veikiant nepaaiškinamiems veiksniams. Vienas jų – mados fenomenas. Sakykime, jei kokį nors kad ir nelabai garsaus muziejaus meno kūrinį įsigyja autoritetinga galerija arba žinomas, visuomenėje pripažinimą pelnęs asmuo, tai jis ir tampa „poveikio darytoju“ arba „nuomonės formuotoju“. Tenka apgailestauti, kad ne itin kompetentinga nuomone  pasitikima nesvarstant, jos paisoma rizikuojant įsigyti visai kitos vertės, nei tikimasi, meno kūrinį. Graviūrų įsigijimas internetu – loterija, nekvestionuojamas pasitikėjimas ir, žinoma, rizika. Ne kartą minėjau, kad internetas – pati palankiausia terpė nesąžiningai prekybai klastotėmis. Įsigydami graviūras internetu, pardavėjui, deja, negalėsite užduoti minėtų klausimų, nes jis – anonimas, netgi  – fantomas

Graviūrų turinys kaip paveikslų

Meno kūrinių ant popieriaus turinys labai įvairus – tai žemėlapiai, kurie Lietuvoje yra itin mėgstami kolekcininkų (ypač tokie, kurie susiję su mūsų kraštu), tai pat peizažai, pastoralinės scenos, architektūriniai kaprisai (pastatų, griuvėsių, kitų architektūros elementų fantastinės kompozicijos, tapomos ne iš natūros, o pasitelkiant vaizduotę), mitologiniai siužetai ir Biblijos istorijos, batalinės scenos, portretai, kitaip tariant, turinys visiškai toks pat, kaip garsiųjų tapytojų paveikslų, nes būtent šie buvo graviruojami vadinamuoju veidrodiniu principu ir „perkeliami“ į atspaudus (estampus). Skirtingose šalyse vaizdai skyrėsi, neretai jie buvo susiję ne tik su dailininko žinomumu, literatūrinių siužetų populiarumu, bet ir su laikmečio pomėgiais, madingomis namų puošybos tendencijomis. Ypač įspūdingos didelio formato senosios graviūros, dažniau pasiekiančios mus iš XIX a. pradžios, gerokai rečiau – iš ankstesnių laikų.

Graviūrų technikos - pačios įvairiausios

Labiausiai paplitusios autorinės giliaspaudės technikos – raižinys, ofortas, sausoji adata, litografija, akvatinta, mecotinta (arba juodoji maniera). Pasirodžius fotografijai, juodosios manieros atsisakyta dėl jos sudėtingumo. Graviruojamas, raižomas akmuo, bet ne visuomet – ant kalkinio akmens gali būti piešiama riebaline medžiaga (esmė – vandens ir riebalų nesuderinamumas). Akmuo nurašalinamas ir spaudžiami atspaudai. Dažna spauda intaglio technika (metalo – cinko arba vario -plokštės raižymas), taip pat  serigrafija, tai yra šilkografija – trafaretinės spaudos būdas, kai piešiama dažais ant tampriai įrėminto šilkinio tinklelio. Plačiai paplitusi fotograviūra (kitaip – heliograviūra), taikant šį būdą naudojamasi specialiu, chemiškai apdorotu popieriumi, spaudos forma gaunama atvaizdo diapozityvą perkeliant ant vario plokštės.

Saugoti nėra paprasta

Graviūrų kaip ir kitų meno kūrinių, saugojimo būdai susiję su keistomis aplinkybėmis: itin didelės vertės, retos ir, ko gero, gražiausios graviūros (jų atspaudai) neturėtų būti eksponuojami atvirose, saulės apšviestose patalpose, nes spinduliai ir drėgmė – didžiausi graviūrų priešai, su kuriais reikėtų aršiai kovoti. Jeigu visgi kūrinius reikia pervežti arba eksponuoti, ypač svarbu žinoti, kaip jie turėtų būti įrėminami ir kokiomis sąlygomis vežami. Antirefleksiniai stiklai – vienas iš rekomenduojamų apsaugos būdų. Mažiau vertingi atspaudai gali būti apsaugomi paprastu stiklu. Nors įrėminimas daugeliui mėgėjų atrodo bene vienintelis ir patraukliausias graviūros (atspaudo) apsaugos būdas, jis nėra pageidaujamas profesionalų ir žinovų: graviūras patartina laikyti nerūgštinio popieriaus aplankuose, sudėliotuose į specialų nedidelį, šiam tikslui skirtą ir ėdžias primenantį stovą arba gulsčias komodos stalčiuose.

graviūra

Iliustracija iš albumo “Œuvres de la Rochefoucauld”. Librairie Hachette et Cie. Paris, 1883m.

Pirmenybę – graviūrai

Graviūrą (atspaudą) taikyti prie rėmo, kad ir labai vertingo, nevalia. Rėmas turi būti taikomas prie graviūros, išsaugojant lakšto visumą, įskaitant „laukus“, kurie negali būti mažinami (!). Siekiant graviūrą (atspaudą) užfiksuoti, jokiu būdu negalima naudoti klijų, lipnios juostelės, taip pat jos paviršiaus liesti plika ranka, tam skirtos plonos medvilninės pirštinės. Daugelis paveikslų rėmintojų menkai numano, kaip būtina rėminti vertingas graviūras, todėl užsakovui verta žinoti ir pačiam nurodyti rėminimo būdus ir apipavidalinimo sąlygas (konservavimo normas). Jeigu visgi graviūrą nuspręsta įrėminti, patarimo reiktų klausti tik muziejuje dirbančio, senosios grafikos fondų arba kalkografijos skyriaus eksperto. Įrėmintos graviūros turėtų būti kabinamos laikantis įprastų vaizduojamosios dailės kūriniams taikomų taisyklių, pavyzdžiui, didesnio formato kabinama aukščiau, mažesnio – žemiau, visuomet laikantis simetrijos principo, toli nuo šilumos ir drėgmės sklaidos šaltinių, taip pat vietų, kuriose galimi skersvėjai. Druska paveiki gaviūroms, todėl sąlytis su druskų prisotinta aplinka joms pražūtingas. Taigi, jei ne muziejuose arba specializuotose galerijose, graviūros įprastai eksponuojamos namų darbo kabinetuose, svetainėse, rečiau – koridoriuose (nebent erdviuose), tačiau svarbiausioji eksponavimo sąlyga – prieblanda ir sausa aplinka.

Transportavimas rizikingas

Graviūrų pervežimas – rimtas išbandymas. Tinkamiausia vežti ištiesintus (plokščios padėties) atspaudus, juos patalpinant tarp dviejų storų nerūgštinio popieriaus lapų arba voke, papildomai apsaugant plastikiniu voku. Surišti lengvai atplėšiama, skirta specialiai meno kūriniams skirta lipnia juostele. Dar vienas iš patikimų būdu – pervežimas tūtoje iš kieto nerūgštinio popieriaus arba plastiko. Tačiau būkite dėmesingi – ne visas graviūras galima susukti! Kategoriškai draudžiama sukti tas, kurių spaudai naudotas tirštas rašalas (tarkim, tam tikrų serigrafijų), nes jis gali sutrupėti. Atspaudą ištraukus būtina kuo greičiau jį ištiesinti.

Restauruokime atsakingai

Laikas ir netinkamas elgesys – pagrindiniai dažniausiai neatstatomų sužalojimų veiksniai. Esant rimtiems pažeidimams, graviūras (atspaudus) patartina konservuoti, bet ne suskubti jų restauruoti, ypač nepasitarus su specialistu. Kad netektų gailėtis dėl aplaidumo, kaupiamų meno kūrinių būklė turi būti nuolat tikrinama. Meno kūriniai įsigyjami tam, kad jais būtų grožimasi, todėl dažnam mėgėjui kyla klausimas, ar juos reikia laikyti paslėptus. Sakyčiau, atsakymas priklauso nuo rinkinio kaupimo tikslo. Kad ir koks jis būtų, prieš liečiant atspaudus būtina plauti rankas, nes prisilietimo vietose atsiras geltonos dėmės; juos patariama laikyti už kraštų, jokiu būdu nesmaigstyti, laikytis pirmiau minėtų priežiūros patarimų. Iškilus problemai būtina kreiptis tik į pripažintus, profesionalius restauratorius! Jie žino popieriaus gamybos ypatumus, jo sudėtį, todėl turėdami patirties ir žinių gali nustatyti degradavimo arba padarytos žalos priežastį. Kiekviena problema – unikali, jai išspręsti prireiks savito būdo, gal net neįprasto. Žinotina, kad visais atvejais restauravimas iškraipo natūralią meno kūrinio būklę, nors ir siekiama ją pagerinti. Meno kūrinio vertė po restauravimo taip pat pasikeis: ji gali sumažėti arba pakilti. Galioja paprasta taisyklė – kuo brangesnis darbas (taigi, retas kūrinys), tuo mažiau reikėtų investuoti į jo restauravimą.

Autoriaus archyvo graviūrų nuotraukos.

porceliano namai servizas

Velykų įkvėpimui

Taip ramiai, elegantiškai, bet užtikrintai tu dengi stalą. Balta staltiese, porceliano baltumu ir stiklo žvilgėjimu. Ne bet kaip. Su viltim, su tikėjimu, su žinojimu: sės artimiausi. Ne dažnai taip būna. Išbarstė visus gyvenimas, nutiesė tolimiausius kelius amžinai iš namų ir taip retai… namo. Todėl, kai visi susirenka, jauku turi būti iki tobulybės, jauku turi būti taip, kad nebūtų niekur jaukiau. Ne per saldu, ne per tiesmuka, bet ypatinga. Saulės spinduliai turi tiksliai atsimušti į lėkščių auksą ir nusiristi saulės zuikučiais per visą stalą. Ryto šviesa turi pripildyti taures kažkuo daugiau nei gėrimu. Ypatingo sekmadienio šiluma turi nusileisti tiesiai iš dangaus ir pražydinti porceliano gėlių mėlį. O tas indų mėlynumas, su lašu aukso ar sidabro… „Tai iš tiesų nepakartojama“, – pagalvoji tu ir gurgždančia lino šluoste nuvalai nematomą puodelio dulkę. Paskui paimi pavasario linkėjimą – pūkuotą kačiuką ir suriši nėrinio ažūru šaukštelio draugijon. Gražu. Pavasario žiedai šalia porceliano istorijos: kas trapiau, ir kas jaukiau, kas gražiau, ir kas mieliau. Rasotų tulpių skruostus glosto kačiuko švelnumas ir nieko, visai nieko per daug nėra ant stalo. Po kiek laiko liks užpildyti jį skalsa ir sotumu, skoniais ir kvapais. Dar – meile. O kai už lango suskambės varpai, o prie stalo – sidabras ir stiklo ledu nusiris vyno ašara, kai pasigirs skylančio margučio garsas, ir garsas to, kuris laimėjo prieš visus, nes neskilo, Tu apžvelgsi saulės nutviekstuosius ir pagalvosi: Velykos. Mano Velykos čia. Su artimų artimiausiais.

porceliano namai servizas

Nuotraukose – plonojo porceliano pusryčių-pietų rinkinys su mėlynomis gėlytėmis ; Hutschenreuther/ Arzberg, Bavaria; tarpukaris 1918-1945m; pagal formas – tai labiau 2-3 dešimtmetis. Porceliano su aukso dekoru pietų servizas – Winterling/ Kirchenlamitz, Bavaria; pagamintas maždaug 1950 m.

Gražausi servizai per Velykas turi išrikiuoti ant baltomis staltiesėmis dengtų stalų. Mes užsiskubėjome ir dažnai nesureikšminame to, kas yra reikšminga, arba kas turi būti reikšminga – estetikos ir grožio. O juk tai svarbu, tai teikia gyvenimui naujų skonių, akiai – malonumo, priverčia stabtelėti ir pajusti kitokį maisto skonį Todėl labai reiktų turėti puikų, kokybišką, antikvarinį ar vintažinį servizą. Na, gerai, gali būti ir visai šiuolaikiškas, bet geros kokybės, skoningas ir kažkuo išskirtinis. Tik Jūsų namams ir Jūsų vaišėms. Visada ieškokime savo daikto, o ne tokio, kokį turi kiti.

porceliano namai servizas

Nuotraukoje – 6-8 dešimtmečių stiklo indai iš Vokietijos ir tuometinės Jugoslavijos.

Velykų stalo serviruotė galėtų būti ypač lengva, jei ant stalo atsirastų daug stiklo indų. Kad ir labai skirtingų, įvairių laikmečių, ištrauktų iš senų indaujų ar bufetėlių. Tokiuose induose mes galėtume merkti gėles, sudėti margučius, sviestą, padažus ir saldumynus. Prisimenate stiklines sausainines ant kojyčių? Žalsvas, melsvas, rausvas, gelsvas, baltas, nuo vestuvinių stalų prieš kokius 30-50 metų? Jose būdavo sudėti glazūruoti grybukai, riešutų kekės, cukruotos braškės ir kitokie saldumynai. Tokios sausaininės gali tapti jaukiu Velykų stalo akcentu ir dabar. Ištraukime stiklą į saulės šviesą, lai ant Velykų stalo šoka saulės zuikiai.

porceliano namai servizas

Nuotraukoje – baltas su auksiniu dekoru plonojo porceliano kavos servizas; Thomas, Bavaria; 1959-1977m.

Kur desertai, ten kavos ir arbatos indai. Gražūs, stilingi, skoningi, šventiniai. Antikvariatuose ir vintažinių daiktų parduotuvėse jų yra tiesiog nuostabių, kokybiškų, išskirtinių, palyginti nebrangių ir labai dažnai – žinomų gamintojų. Laikas atsinaujinti ir laikas suspindėti. Dar – pagaminti desertą ir, žinoma, nusimarginti margučių.

čipendeilo

Čipendeilo baldai ir stilius

Šiandien čipendeilas (angl. chippendale) – tam tikro stiliaus pavadinimas. Viena jo ypatybių yra tai, kad pirmąsyk istorijoje stiliaus pavadinimu įprasminta meistro pavardė, o ne, kaip iki tol buvo įprasta, monarcho vardas. Žymiosios liūto letenėlės, laikomos vienu lengvesnių būdų atpažinti šį stilių, beje, nebuvo itin mėgstamos jo pradininko Tomo Čipendeilo (Thomas Chippendale). Paties meistro kurtuose balduose dažniau vaizduota sugniaužta paukščio koja, tarsi šis tupėtų įsikibęs į rutulį.

Tikroji čipendeilo epocha – trumpa

Ištarus žodį čipendeilas tam tikri vaizdai neabejotinai iškyla  plačiam žmonių ratui – praktiškai visiems, kas yra bent kiek domėjęsis vintažiniais ar naujai pagamintais čipendeilo stiliaus baldais. Kodėl taip atsitiko,  jei pats stiliaus kūrėjas baldus tegamino vos kelis dešimtmečius?

T.Čipendeilas gimė 1718 m. medžio drožėjo šeimoje, mažame Jorkšyro miestelyje Anglijoje. Niekam nė mintis nekilo, kad berniukas ateityje išgarsins giminės pavardę visame pasaulyje. Mažasis Tomas vaikystėje mokėsi rašto, stebėjo tėvo darbą ir padėjo jam itin dailiai drožinėdamas medieną, mat kiti šeimos vaikai tam visiškai neturėjo polinkio ir gabumų.

Sulaukęs 21 – erių ieškoti  drožėjo darbo jaunas vyras iškeliavo į Londoną. Ten 1748 m. jis vedė ir būdamas trisdešimties pradėjo savo verslą. T. Čipendeilui sekėsi ne tik versle. Jis susilaukė ir gausios šeimos – net 11 vaikų. Pirmagimis Tomas pratęsė tėvo šlovę bei verslą dar 40 metų, todėl istorikams dėl to kyla nemažai painiavos.

Viso labo apie 30 metų (1749 -1779) anglų baldų dizaine karaliavo jo vardu pavadinto stiliaus kūrėjas vyresnysis Tomas Čipendeilas. Jis ištobulino daugelio baldų formas, sukūrė naujus jų tipus, gamino baldus ne tik aristokratų pilims, bet ir besiformuojančios buržua klasės atstovų namams.

Pradiniame verslo etape, sekdamas tuometine mada bei stiliumi, kuris vadintas karalienės Anos vardu,  baldus ir kuriamus interjerus meistras perkraudavo detalėmis. Vėliau kuriamų baldų linijos tapo tiesesnės, o  dekoras lakoniškesnis.

čipendeilo

Pavydėtina Čipendeilo verslininko gyslelė

Gerų baldų meistrų tuometiniame Londone buvo keli šimtai. Kai kurie jų sukūrė savo dirbtuves ir samdėsi pagalbininkų. Tomas buvo vienas tokių. Nedidelę dirbtuvėlę jis atsidarė pasinaudodamas žmonos kraičiu. Didelės sėkmės pirmasis verslas neatnešė, todėl meistras priėmė strateginį sprendimą – persikėlė ten, kur koncentravosi meninės amatininkų pajėgos ir projektuotojai bei architektai. Kitaip tariant, ten, kur pirmiausia traukdavo turtingi klientai. 1753 m. T.Čipendeilas savo dirbtuves atidarė žymiojoje St. Martin’s Lane gatvėje, tuometiniame menininkų susibūrimo centre, visai netoli dabartinės garsiosios Trafalgaro aikštės.

Antrasis ir komerciškai dar sėkmingesnis jo žingsnis buvo leidinys – katalogas ir gamybos vadovas. Pirmąjį šį savo leidinį T.Čipendeilas išleido 1754 m. Sutrumpintai jis vadinosi „Gentleman and Cabinet-Makers Director“, tačiau visas pavadinimas gerokai ilgesnis: „The Gentlemanand Cabinet-maker’s Director. Being a large Collectionof the Most Elegantand Useful Designsof Houshold Furniturein Gothic, Chineese and Modern Taste“. Keliuose šimtuose graviūrų buvo demonstruojami įvairios paskirties ir labai skirtingos stilistikos baldai, kai kuriuose jų keistai derėjo klasikinis prancūziškas, rytietiškas ir gotiškas stiliai.

Leidinyje buvo pateikta ne tik baldų, bet ir įvairių karnizų lovoms bei langams, apvadų židiniams, laiptų turėklų, veidrodžių rėmų, padėklų ir net arbatos dėžučių pavyzdžių pačiam įvairiausiam skoniui.

Galima sakyti, kad būtent T.Čipendeilas „išrado“ eklektiką. Tačiau išties eklektiškas buvo jo užsakovas – dar tik begimstanti buržua klasė, spėjusi pakeliauti ne tik po Europą, bet ir po egzotiškas kolonijines šalis.

Pasaulinė Čipendeilo sėkmė

Leidinys sukėlė furorą, buvo išgraibstytas ir jau kitais metais išleistas vėl – iš 161 ankstesniojo leidinio puslapių pakartoti 95 ir sukurti 105 nauji. Atsirado tokių naujų baldų, kaip staliukas skutimuisi ar apdaila naminiams vargonams. Iš viso kataloge pademonstruoti 46 skirtingų pavadinimų gaminiai. Trečią kartą pasaulinės sėkmės sulaukęs katalogas vėl išleistas 1762 m.

Paminėtina, kad T. Čipendeilas leidinio įžangoje skelbia ambicingą siekį ugdyti ne tik baldų meistrų, bet ir užsakovų skonį, siūlo nesivaržyti ir jo projektus kopijuoti. Atrodytų, kad meistras tik gerokai palengvino darbą savo konkurentams, tačiau išties jis taip išpopuliarino savo vardą ir užsiėmė vietą dizaino istorijoje. Be to, pats T. Čipendeilas ir jo pagalbininkai fiziškai nebūtų pajėgę pagaminti tokios daugybės baldų. Katalogas buvo populiarus ne tik Didžiojoje Britanijoje, visose Europos šalyse, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jo leidimas irgi buvo pakartotas. Tiesa, pikti liežuviai skelbė, kad leidinį parengė ne tik oficialusis jo autorius, bet ir dar keletas „šešėlinių“ projektuotojų, tačiau tai nebuvo įrodyta.

Projektų nekartodavo

T. Čipendeilo kūriniai pasižymėjo beveik idealiomis proporcijomis, patvarumu, nepaisant regimo lengvumo, ir ilgaamžiškumu. Tad estetika puikiai derėjo su praktiškumu ir funkcionalumu. T. Čipendeilas laikomas vienu geriausių meistrų, gaminusių raudonmedžio baldus. Šis medis visai atsitiktinai Angliją pasiekė tik 1725 m. kaip laivo, plaukusio iš egzotiškų kraštų, balastas.

Pačiais geriausiais T. Čipendeilo rankų kūriniais laikomos kėdės, krėslai ir sofos. Kėdžių nugarėlių formos išsiskyrė didžiule dekoro įvairove, jų kontūruose dažnai galima pastebėti smuiko, aukštos elegantiškos vazos ar gotikinių langų arkų siluetus. Kojelės paprastai būdavo užbaigiamos suspausta paukščio kojele, o kartais – liūto letena.

Meistras gamino ir baldus, skirtus praustuvui, knygoms, pietų ir kavos stalus, lovų rėmus su kolonomis, laikrodžių korpusus, veidrodžių apdailą. Dekoro motyvų buvo tiek daug ir tokių įvairių, kad specialistai ir dabar sunkiai geba juo suklasifikuoti. Juolab kad T. Čipendeilosavo projektų nekartodavo, ir jo užsakovai galėjo būti tikri, kad įsigyja visiškai unikalų gaminį.

čipendeilo

Originalai sunkiai nustatomi

Unikalius šio meistro ar jo dirbtuvių darbus atskirti nuo baldų, kitų meistrų pagamintų pagal T. Čipendeilo išleistą katalogą, beveik neįmanoma, mat jie nebuvo kaip nors žymimi. Tad identifikuoti juos galima tik pagal tuometinius pirkimo-pardavimo dokumentus ir tiksliai dokumentuotą vėlesnę jų judėjimo istoriją. Tad, ko gero, šiandien tik Anglijoje galima identifikuoti originalius T. Čipendeilo gaminius, mat neretai jie tebėra toje pačioje vietoje, kuriai kadaise buvo pagaminti. Bet ir tokiu atveju ne visuomet įmanoma surasti kelių šimtmečių senumo dokumentus. Todėl įrodytos kilmės originalūs T.Čipendeilo dirbtuvių baldai kainuoja pasakiškus pinigus. Pavyzdžiui, vienut viena kėdė viename iš garsių Anglijos aukcione parduota už beveik pusę milijono, o komoda – už 1,5 mln. dolerių. Kita vertus, viso pasaulio kolekcininkams lieka viltis visai netikėtai įsigyti tegu ir nedokumentuotą, bet „tikrą čipendeilą“.

Originaliais T.Čipendeilo baldais šiandien galima pasigėrėti muziejuose – Victoria and Albert Londone, Harewood House Jorkšyre, Paxton House Škotijoje. Visai gali būti, kad Jorkšyro muziejuje baldai stovi nuo pat pagaminimo, mat pats garsusis meistras vadovavo įrenginat šį interjerą.

Šiuos rūmus britai neretai pasirenka kurdami istorinius filmus. Pavyzdžiui, ten nufilmuota didžioji dalis draminio serialo „Victoria”, kurį užgniaužę kvapą žiūrėjo milijonai žmonių.

Iki durų plaktuko

T.Čipendeilo įmonė garsėjo dar ir tuo, kad imdavosi gaminti ne tik baldus, bet ir kurti visą interjerą. Meistrai, jam pačiam prižiūrint, įrenginėjamuose dvaruose sukurdavo viską, pradedant durims skirtu plaktuku. Prireikus samdydavo kitų dekoro sričių meistrus, kad šie pagamintų laikrodžius, veidrodžius, užuolaidų audinius. Bet raštus tekstilės užsakymams dažnai nupiešdavo pats meistras.

T.Čipendeilo dirbtuvėse dirbo apie pusšimtis baldų meistrų, o šeimininkas dažniausiai darbuodavosi kaip jų meno vadovas, buvo įmonės veidas ir jos populiarintojas. Jis turėjo ir du finansininkus, kurie nuolat rūpinosi, kad užsakovai, kurių įnoringiausi užsakymai jau atlikti, susimokėtų. Ir tais senais laikais skirtis su pinigais žmonės, deja, neskubėdavo. Matyt, dėl to žymiajam baldininkui, turinčiam verslininko gyslelę, ir kilo mintis teikti dar ir patalpų remonto, daiktų pervežimo ir baldų nuomos paslaugas. Kaip įprasta aniems laikams, T.Čipendeilas turėjo ir įtakingą užsakovą – globėją. Tai buvo žymios aristokratų giminės atstovas lordas Džilbertas Hetkotas (Sir Gilbert Heathcote). Jis meistro gyvenime buvo toks svarbus, kad prireikus kėdžių šio lordo motinos laidotuvėms, jos beregint buvo pagamintos. Taip T. Čipendeilas į istoriją įėjo ir kaip pirmasis baldininkas, gaminantis laidotuvinius atributus. Tikėtina, kad jis gamino ir karstus, mat senuose dokumentuose yra išlikę ir tokių gaminių sąskaitų.

Tad drąsiai galime teigti, kad T. Čipendeilas buvo išskirtinis meistras savo novatoriškumu, kūrybingumu bei lankstumu. Kiti jo amžininkai baldininkai ne be priežasties pykdavo ant didžiojo meistro už tai, kad jam užsakovai noriai mokėdavo daugiau nei kitiems už lygiai tokius pačius baldus.

čipendeilo
XVIII a. – rokoko, pratęsiančio baroką, metas. Jis atsirado Prancūzijoje ir išplito po Europą. Prancūzų baldai išpuošti ir jų mediena paslėpta po auksinimu arba dažais. Anglai ją dengia tik apsaugai – vašku ir dekoruoja daug santūriau. Anglų dizainui ir meistrams didžiulę įtaką padarė įvežtiniai baldai iš Kinijos su lenktomis kojelėmis, storėjančiomis tiek viršuje, tiek apačioje, geometriniu piešiniu,  ir tuo pat metu – vietinė gotika. Tomas Čipendeilas viską sujungė ir sukūrė labai savitą eklektišką ir įsimintiną stilių.

Liucija SABĖ

sviestine

Naujas senos sviestinės gyvenimas

Dabar jau sunku įsivaizduoti, kad sviesto, kaip ir kitų pieno produktų, žiemą būdavo labai mažai, todėl pavasarį jis būtinai atsidurdavo ant didžiausių iškilmių stalo. Manoma, kad sviestą žmonija vartoja jau kelis tūkstančius metų, tad ir sviestinių jam laikyti sugalvota begalė. Iš paprastų ir prabangių medžiagų, nelygu kuriuo istoriniu laikotarpiu jie gaminti ir ant kokio turtingumo stalo dėti.

Sviestinių formų ir medžiagų įvairovė

Šiuolaikinį vartotoją dažnai suglumina apskrita sviestinės forma – juk sviesto stačiakampį taip nepatogu į ją įdėti. Bet mes pamirštame, kad taip buvo anaiptol ne visuomet. Gal dar pamenate iš sviestamušės iškabintą šviežutėlį sviestą, kurį senelė deda į puodynę ir užlieja vandeniu? Neša ją į tamsią kamaraitę ir dar pridengia medine švaria lentele. Tamsa, jokio sąlyčio su oru ir apsauga nuo pašalinių kvapų – štai ką reikia garantuoti sviestui ir turėti omenyje renkantis jam sviestinę.
Namuose pagamintas sviestas formos neturėjo, galėjo būti dedamas į bet kokį indą, formuojamas į galveles ir vyniojamas į pasūdytame vandenyje pamirkytą audinį.
Jei senesniais laikais sviestas buvo skiriamas prabangiam stalui, tai ir naudojamas šviežutėlis – virtuvėje sudedamas į gražų bet kokios formos indą ir nešamas patiekti. Mat sviestas be konservantų ir šaldytuvo skanus tebūdavo tik dieną kitą.
Tad trumpam buvo galima jį dėti net į sidabro ar melchioro sviestinę. Šiais laikais tokiam įmanoma pritaikyti kur kas neutralesnį vidinį stiklo indą, jei jau galite lepintis namų gamybos sviestu.
Vėliau, kuriant pusryčių ir pietų indų rinkinius, juose dažnai būdavo numatyta ir sviestinė, o sviestą pradėjus masiškai gaminti fabrikuose, ji beveik išimtinai tapo stačiakampio formos. Tesiskirdavo išmatavimai ir dangtelio formos viršus.
Idealiai atitikti turėdavo tik ta vieta, kur pagrindas ir dangtelis susikimba, o toliau jau viską lėmė kūrėjo sumanymas ir jo fantazija. Fantazijos indų kūrėjams netrūko, todėl dabar galime papuošti savo stalą tokia išskirtinai įdomia sviestine. Tačiau nė vienas geras meistras sviestinės negamino su ažūrinėmis dalimis – kuo tas indas sandaresnis ir tamsesnis viduje, tuo tinkamesnis sviestui.
Sviestinė galėjo būti ir storasienė, kad ilgiau išlaikytų vėsą, ar net su specialiomis ertmėmis lediniam vandeniui. Tai mes turime rūpestį, kad sviestas per šaltas tepti ant duonos, anksčiau buvo svarbiau, kad jis pernelyg neatšiltų ir nepradėtų varvėti.

sviestine

Sviestinės panaudojimas

Graži sviestinė visuomet yra stalo puošmena ir būdas suteikti šventišką nuotaiką net visiškai eiliniams pusryčiams. Tik įsivaizduokime, kad turite visą sviestinių kolekciją ir kasdien demonstruojate vis kitą.
Tikra nuodėmė gražiąsias sviestines ignoruoti. Jei jau sviesto ant stalo nededame, galime sviestinėje laikyti paštetą, sūrį, varškę, įvairiausias užtepėles. Tinka ir gudrauti, po dangteliu galima pavožti bet kokį nedidelį indelį su krienais, majonezu, garstyčiomis, alyvuogėmis. Tiesiog žaiskite ir gėrėkitės sviestinės galimybėmis.
Tačiau šįsyk turime specialų pasiūlymą – gražiajai sviestinei pagaminkite ypatingo sviesto. Pats universaliausias – su prieskoniniais žalumynais, labai sveika pavasarį ir tikrai padidina jų suvartojamą vitaminų bei biologiškai aktyvių komponentų kiekį.
Puikiausiai galima dėti labai daug žolelių ir labai mažai sviesto, jei jau būkštaujate dėl jo kiekio. Jei itin skrupulingai skaičiuojate kalorijas, sviestą galite pakeisti pertrinta varške, prie jos tinka daugelis sviesto mišiniams siūlomų variantų.

Tūkstantmetė prabanga

Teigiama, kad pirmąsyk sviestas paminėtas net prieš 2 tūkstančius metų iki mūsų eros. Indijoje gal dar anksčiau – sviestas, tik lydytas, atnašaujamas kaip auka dievams. Senovės graikai ir romėnai sviestą vertino kaip vaistą, o Šiaurės Europoje sviestas V a. įtrauktas į maisto produktų sąrašą. Norvegų jūreiviai gabendavo sviesto statinaites į tolimiausias šalis.
Labai ilgai sviestas buvo laikomas prabangos dalyku – nesunku įsivaizduoti, kodėl – 1 kg sviesto pagaminti reikia 25 litrų pieno. Gausiau jo pagal natūralų gamtos ritmą būdavo tik vasarą, kai nuo šilumos itin greitai gesdavo ir pienas, ir sviestas, o logistika dideliais tempais nepasižymėjo.
Neveltui Rytų tautos jį praktiškai iškart lydydavo, vėsindavo, plaudavo ir vėl lydydavo. Tad šviežiu gero skonio sviestu mėgautis galėdavo anaiptol ne visur net patys turtingiausi – sviestas greitai apkarsdavo ir sugesdavo.

Sveika ar pavojinga?

*Sviestas šiuo metu beveik visiškai išteisintas. Anksčiau bijota dėl cholesterolio, nors ir žinota, kad jame daugybė naudingų medžiagų.
*Sviestas puikiai įsisavinamas ir suteikia daug energijos, glotnią odą, blizgančius plaukus, stiprius nagus ir padeda papildyti riebaluose tirpstančių vitaminų – A, D, E ir K. Jie naudingi kaulams, imuninei ir lytinei sistemoms, padeda apsisaugoti nuo krešulių, lėtina senėjimą.
*Dietologai rekomenduoja per dieną dėl jo didelio kaloringumo suvalgyti apie 10 g sviesto. Kitur tokį kiekį siūlo vaikams, o suaugusiesiems – 20–30 g. Reikia žinoti, kad kalbamaapie natūralų šviežią sviestą, nes kaitinant prapuola bent 50 proc. naudingųjų medžiagų ir suyra vitaminai.

Sviesto rūšys

Jau visi žino, kad sviestu laikytinas tik tas, kurio etiketėje nurodomas 82 proc. riebumas. Tačiau kartais būna ir užrašas, kad tai yra saldžios grietinėlės sviestas. Tai reiškia, kad jis pagamintas iš pasterizuotos grietinėlės. Jei tokio užrašo nėra, vadinasi, sviestas pagamintas iš grietinės, kaip dažniausiai daroma visoje Vakarų Europoje. Tikriausiai nenustebsite, kad geriausiu Europoje ir pasaulyje yra laikomas prancūziškas sviestas. Jei pasitaikytų proga jo paragauti, gerai būtų susigaudyti, koks užrašas ant pakelio, ką reiškia. Taigi:
Beurred’Ail – sviestas su česnakais.
Beurred’Estragon – sviestas su peletrūnais.
Beurre Persillé – su petražolėmis, šaloto svogūnaisir česnakais – jo ypač mėgstama įdėti į baigiamus gaminti patiekalus.
Beurre Allégé – sviestas su mažai riebalų (nuo 15 proc. iki 41 proc.).
Beurre Salé – sūdytas sviestas.
Beurre Manié – į sviestą pridėta miltų, nes jis skirtas padažams gaminti.
Beurre Fondu – lydytas sviestas.
Beurre de Bresse – itin kokybiškas sviestas gurmanams.
Beurre d’Isigny – sviestas iš Normandijos, kuri pasižymi žolių įvairove, suteikiančia pienui ypatingą skonį, gali būti pagamintas iš nepasterizuoto pieno, kas daugelyje Europos šalių griežtai uždrausta.

Idėjos improvizacijoms

Sviestas su žolelėmis
Ryšelį aromatinių žolelių – kokių tuo metu yra – smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su sviestu. Galima pasidarbuoti smulkintuvu – gausite žalią kremą. Pridėti druskos, pipirų ir, jei pageidaujate, skiltelę česnako. Galima sudėti į formelę, atšaldyti šaldytuve ir patiekti ant šventinio stalo – puikiai tiks sumuštiniams su sūriu ir kumpiu.

Su žuvimi
Rūkytą žuvį padalyti gabalėliais, išrinkiti kaulelius ir susmulkinti smulkintuvu. Sumaišyti su sviestu, pridėti pipirų, kelis lašelius citrinos sulčių. Suformuoti dešrelę, suvynioti į maistinę plėvelę ir atvėsinti šaldytuve. Gražiai atrodys patiektas riekelėmis. Tačiau galima ir iškart patiekti į stalą gražiame indelyje – tiks prie skrudintos duonos ir agurkų.

Su kepta paprika
Iškepti mėsingą papriką – geriausia raudoną. Nulupti odelę, išimti sėklas, susmulkinti smulkintuvu arba šakute. Sudėti sviestą,įberti druskos, mėgstamų žolelių arba prieskonių, labai gerai išmaišyti ir sudėti į formelę arba plėvelę atvėsinti. Tinka prie keptų baklažanų ir nesaldžių košių.

Su grybais
Gerai iškeptus grybus sutrinti smulkintuvu, sumaišyti su sviestu ir suplakti į vientisą masę. Galima pridėti svogūnų ar kmynų. Suvynioti į plėvelę, sušaldyti ir vartoti padažams ar sriuboms gardinti.

Su sūriu
Truputėlį sūrio su mėlynuoju pelėsiu suminkyti šakute, sumaišyti su sviestu irsuplaktiplakikliu, kad gautume kremą. Dėti į plėvelę, bent 5 valandas atvėsinti ir naudoti prie bulvių bei makaronų patiekalų, padažams.

Sviestas su žalumynais ir česnakais (12 porcijų) (Galima ilgai laikyti šaldiklyje)
400 g sviesto, ryšelis krapų, česnako galvutė.
Dubenėlyje sumaišyti sviestą,smulkiai supjaustytus krapus ir išspaustą česnaką. Suvynioti plėvelę arba sudėti į formelę ir užšaldyti.Sutinkant netikėtus svečius, pagerins bet kurį patiekalą arba gelbės sutepant sumuštinius.

Ir dar…
Sviestą galima sumaišyti su sojų padažu, balzaminiu actu arba kremu, silke, riešutais, virtomis morkomis, špinatais ir net serbentais arba avietėmis, spanguolėmis, citrinos arba apelsino nutarkuota žievele.
Įvairių tautų virtuvėse į sviestą dedama įvairiausių žalumynų, prieskonių ir vaisų – kardamono, mėtų lapelių, bazilikų, muskato riešuto, mango, medaus. Dažniausiai nėra jokių tikslių receptų – šedevrai kuriami pagal individualų skonį.

Liucija SABĖ

vintazine rankine

Vintažiniai rankinukai – iš mados neišeina

Kartais temų ieškai ieškai, o kartais jos tiesiog pačios tave randa. Taip nutiko ir šį kartą. Mane pasiekė netikėta mūsų žurnalo autorės fotografės Ramunės Pigagaitės iš Frankfurto dovana – krokodilo odos rankinukas. Nuostabus! O po to dar keletas kitos bičiulės fotografijų ir daug susižavėjimo atodūsių iš rankinių muziejaus Amsterdame. Gaila, kad visos rankinės už stiklo, tad fotografuoti buvo sudėtinga. Bet prisiminėme dar ir turimą reportažą iš vintažinių rankinių parduotuvės Santa Rosoje (JAV) ir nusprendėme, kad kur pavasaris, ten rankinių bei rankinukų tema.

rankinukai

Netaisyklingas žodis rankinukas prie žodžio vintažinis, pripažinkite, dera labiau nei rankinė. Juk ir žodis, ir objektas – iš praeities. Saulėtame Santa Rosos mieste Kalifornijoje viename mažyčiame butike karaliauja būtent vintažiniai rankinukai – 30–60 metų amžiaus. Jo šeimininkė apie juos gali daug papasakoti ir daug patarti. Ir nors mes jų ten tikrai neįsigysime, tačiau galbūt susigundysime ką nors panašaus rasti savo senelių spintose ar mūsiškėse vintažo parduotuvėlėse. Tiesa, nepakliūkite į prasto skonio pinkles, puošdamiesi daiktais iš praeities. Nes tikrai ne bet kuris senas daiktas vertas epiteto vintažinis. Vintažu laikomi tie daiktai, kurie savo „pirmajame gyvenime“ buvo stilingi, madingi, sukurti žinomų meistrų. Žodžiu, tik tas rankinukas vertas Jūsų dėmesio, kuris ir praeityje turėjo didesnę vertę nei masinės gamybos rankinukai.

Sugalvoti ir pamiršti rankinukai

Rankinės pirmtaku galima laikyti odos ryšulėlį ant lazdos, kurį nešiodavo dar pirmykščiai žmonės. Vėliau daiktai pradėti vynioti į audinį. Tad, galima sakyti, odinės ir tekstilinės rankinės egzistavo visuomet – tūkstančius metų.
Kažką panašaus į rankines turėjo senovės graikai, romėnai bei kitos tautos, tačiau tai buvo pamiršta ir vėliau tarsi iš naujo sugalvota. Maišelio pavidalo rankinės gyvavo labai ilgai, tik turėjo skirtingus pavadinimus ir „tvirtinimo“ prie savininko būdą – prie juosmens, po drabužiais, ant rankos riešo.

Vėl atrasti rankinukai

Nuo XI a. Europoje tiek vyrai, tiek moterys turėdavo mažučius kapšelius laumonier smulkioms monetoms prie diržo – išmaldai dalyti, kas labiau primintų piniginę.Tačiau per porą šimtų metų tie maišeliai tapo didesni ir juose pamažėl pradėta nešiotis daugiau daiktų – veidrodėlius, uostomąją druską, maldaknyges. Tuo pat laikotarpiu juos pradėjo siuvinėti, puošti kutais ir mezginiais.
XIV a. vyriškos ir moteriškos rankinės-maišeliai ima vis labiau skirtis, nors buvo tebenešiojamos pritvirtintos prie juosmens ir pagal paskirtį gal net labiau atitiko šiuolaikines kišenes.
XV a. moterys tuos dailius maišelius ėmė nešiotis po suknelėmis. Maišelis su ilgesne virvele buvo tvirtinamas ant juosmens ir paslepiamas po viršutiniais sijonais.
XVI a. rankinės pradėtos gaminti iš odos, o didesnės – kelioninės, siūtos iš audinio. Tuo metu atsirado ir rankinės su metaliniu rėmeliu bei savotišku užsegimu su dviem susikeičiančiais strypeliais, pasibaigiančiais rutuliukais.
XVII a. vyrai rankinių atsisako, mat tuomet pagaliau sugalvota vyriškose kelnėse įsiūti kišenes. Manoma, kad jas sugalvojo būtent Liudvikas XIV. Tačiau išties kišenes jau seniausiai turėjo romėnai, tik tai buvo pamiršta jau labai ilgai. Damų drabužiuose kišenės taip pat yra, tačiau visi reikalingi daiktai juose netelpa – reikia rankinės.

Mada apima ne tik aprangos, bet ir elgesio, netgi kalbos kultūros sritį, todėl atsargiai ir su dideliu išmanumu reikėtų kurti savąjį įvaizdį. Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina. - Eugenijus SKERSTONAS

Rankinukas tarsi vizitinė kortelė

Damų maišeliai pamažu tampa ne tik vis didesni, bet ir puošnesni. Nuotakos tuo laikotarpiu vertintos ir pagal jų gebėjimą siuvinėti, tad jaunos merginos rankinių dekoravimui negaili laiko ir pastangų.
XVIII a. damos nustoja tvirtinti savo dailiuosius maišelius prie juosmens ir jie pirmąsyk imti nešiotis rankose – laikyti už maišelį sutraukiančios grandinėlės arba šilko virvės. Paprastai rankinė kabėdavo ant rankos riešo. Viduje jau buvo ne tik įvairiausia kosmetika, įskaitant skaistalus, teatriniai žiūronai, meilės laiškeliai, bet ir puotos knygelės, kur būdavo žymima, kam kuris šokis pažadėtas. Tuo metu atsirado ir stačiakampės voko stiliaus rankinės, o jose – skyreliai smulkmenoms saugoti.

Visa, kas būtina

Aktyvios ir daug keliaujančios to amžiaus panelės pradeda naudoti nécessaire – mažus lagaminėlius arba skryneles su daugybe skyrelių kosmetikai ir manikiūro priemonėms. Skaičiuojama, kad dabar moteriškoje rankinėje būna apie 30 skirtingų daiktų vienetų, o mums tikrai nebereikia vėduoklių, šokių knygelių ir uostomosios druskos, bet reikia telefonų, raktų ryšulių, vizitinių kortelių dėklų ir t. t.
XIX a. rankinės jau buvo pačios įvairiausios – nuo mažučių, primenančių vizitinių kortelių dėklą, puošnių vakarinių iki kelioninių. Tuomet pirmąsyk rankinės įgijo spyneles.
Vietoje odos ir paprasto, tik dekoruoto audinio pradedamas naudoti aksomas, atlasas, gobelenas bei pagaminti pagal užsakymą audiniai – su išaustomis pageidaujamomis žanrinėmis scenomis.
Rankinės nuo damos riešo persikrausto ant peties. Atsiranda kelionėms skirti sakvojažai. 1896 m. pasirodo ir pirmoji mados namų „Louis Vuitton“ rankinių kolekcija.
Karalienės Viktorijos laikais atsidarė „Hermès“ ir „Louis Vuitton“ fabrikai, pradėjusieji masinę rankinių gamybą, nes iki tol kiekviena būdavo gaminama pagal individualų užsakymą. ХХ a. stebina rankinių gausa pagal paskirtį – darbui, piknikui, kokteiliams, paplūdimiui. Tad nuo tada jų niekada nebūna per daug. 1923 m. atsirado ir užtrauktukai. Taip pat įprotis turėti rankines ne tik visoms progoms, bet ir sezonams, derinti pagal spalvą ir stilių su kitais aksesuarais.

Tokijuje įkurtame rankinių muziejuje yra per 3 tūkst. įvairiausių eksponatų iš visų pasaulio kampelių. Rankinių muziejai dar yra Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Australijoje. Anglijoje rankinėms net skirta diena – spalio 4-oji.  Čia – eksponatai iš Amsterdamo rankinių muziejaus, sukaupusio ypač didelę retų antikvarinių rankinių kolekcija (Liucijos SABĖS nuotraukos).

P.S. O Jūs turite mėgstamiausią vintažinę rankinę? Atsiųskite jos foto mums į FB mesindžerį, nurodydami savo pavardę ir kaip ją įsigijote ir šią temą mes vainikuosime gražia rankinių galerija iš skaitytojų spintų. Girkimės, dalinkimės, puoškimės – gyventi bus smagiau. 

Parengė Rasa KUNCAITĖ ir Liucija SABĖ. Jurgitos MAŽEIKOS ir Amsterdamo muziejaus nuotraukos

servizas

Servizas „Upėtakių šeimyna“

„Kai buvau visai mažytė, man pats gražiausias servizas senelių bufete buvo žuvų komplektas – žuvies formos grafinas ir šešios taurelės. Seneliams mirus, šis servizas atiteko man. Būtų įdomu sužinoti, kas tas žuvis sukūrė, kada prasidėjo jų gyvavimo istorija?“ – teiraujasi Jūratė Vainorienė iš Druskininkų.

Žuvų servizas

Šis likerio servizas „Žuvys“ arba kitaip „Upėtakių šeimyna“ buvo labai mėgstamas XX a. 6 – 8 dešimtmečiais. Iš pažiūros vienodi servizai buvo gaminami įvairiose Sovietų Sąjungos vietose – Rygos porceliano fabrike Latvijoje, Leningrado bei Gželio porceliano fabrikuose Rusijoje, Polonsko meninės keramikos fabrike Ukrainoje.

Fabrikai turėjo skirtingas šio servizo formas, dėl to nežymiai skyrėsi jo dydis. Žuvys buvo dekoruotos rankomis įvairiaspalvėmis glazūromis – balta, žalsva, rusva, raudona, šviesiai bei tamsiai mėlyna (kobaltu), gelsvu bei melsvu liustru. Kai kurie komplektai buvo auksuoti, kai kurie – ne.

Šiandien šių servizų vertė taip pat gali būti įvairi. Ji gali kisti atsižvelgiant į būklę, gaminio masės sudėtį, fabriko vardą ir pagaminimo metus. Be to, vieni servizai įvardijami kaip porcelianas, kiti – kaip fajansas. Ar tai porcelianas, ar ne, galima nustatyti pakėlus taurelę prieš šviesą ir pažiūrėjus, ar skaidrus dugnas, ar matosi jūsų pirštai. Porceliano dirbiniai lengvesni už fajansinius. Tiesa, jei tai storasienis dirbinys, porceliano masė gali būti ir neskaidri. Porceliano vertė yra didesnė.

Įdomu tai, kad pirminis šio servizo variantas buvo molinis, o jo modelį sukūrė taikomosios dailės dailininkė keramikė Meri Džalaganija -Baramidzė Domentjevna (g. 1926 m., Batumyje). Taigi šio servizo pradžia sietina su Tbilisio keramikos kombinatu. Vėlesniais dekoro autoriais laikomi Olga Selezniova, dirbusi Rygoje, Antanina Paškevič ir kiti.

zuvu servizas
1958 m. buvo sukurti du servizų variantai su O. Selezniovos įrašu dugne. Servizai buvo eksponuojami parodose Japonijoje ir Turkijoje. 1959 m. didelė sėkmė juos lydėjo JAV, Lenkijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Austrijoje bei kitose šalyse.  Jie už kitas „žuvis“ atrodo daug prabangiau, yra kur kas meniškesni ir jų vertė gerokai didesnė nei kitų servizų.

Reikia turėti omenyje, kad kai koks nors dirbinys tampa labai populiarus, jo gamyba išplinta ir jis iš dalies netenka savo vertės. Kadangi šie servizai buvo labai populiarūs, ir jų prigaminta išties labai daug, vėlesnių metų gaminių dekoras jau nebe toks tikslus, dekoravimas – ištapymas skubus, nebe toks preciziškas. Žinoma, su metais ir šių servizų liks vis mažiau, nes dalis indų paprasčiausiai bus sudaužyta. Tačiau visuomet bus vertingesnis ankščiau pagamintas, rečiau sutinkamų spalvų ar dekoro servizas.

Manau, ankstyvesni Rygos porceliano fabriko gaminiai yra vertingesni už išplitusią bei tapusia masine servizo gamybą vėliau. Todėl perkant šį servizą pravartu patyrinėti įrašus ir ženklus jo dugne.

Servizą, ypač gautą kaip senelių palikimą, tikrai verta saugoti, su metais jo vertė tik augs. Nors šiuo metu „Karpių šeimyną“ galima įsigyti palyginti už labai nedidelę kainą – vidutiniškai už 10 – 30 Eur, o štai puošniojo Olgos Selezniovos kurto serviizo kaina jau visai kita – už jį prašoma iki 600 eurų.

zuvu servizas

Menotyrininkė Rita KIŠONIENĖ