Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Meilė antikvariatui – be kompromisų

Būtų gerokai per santūru pasakyti, kad Simone Nikolakis namai Hainburge, visai netoli Frankfurto, šiek tiek kitokie ir truputį stebina. Jų interjeras tiesiog pribloškia, nes jų šeimininkės meilė antikvariatui bekompromisė ir besąlygiška. Jokios restauracijos, jokių laiko ženklų naikinimo, pagaliau, jokios, antikvariatui būdingos romantikos. Ant Simone, jos namuose gyvena brutalus antikvariatas be jokio pataikavimo įprastiniam skoniui.

Bendraminčių susitikimas

„Tačiau nuostabiausia tai, kad Simone namuose ypač švaru ir net sterilu tarsi ligoninėje. Matyt dėl to, jai ir pavyksta su ypač senais ir nudėvėtais daiktais sukurti ypatingai stilingą estetiką. Visi daiktai turi savo vietą, paskirtį ir tarsi vaidina jiems paskirtus vaidmenis mažytėse namų mizanscenose“, – sako mūsų nuolatinė autorė, fotomenininkė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto, kurios dėka mes ir žvalgomės Simone namuose.

Šių dviejų moterų pažintis prasidėjo irgi nuo daiktų. Simone pas antikvariato gerbėją Ramunę nusipirko lietuvišką puodynę, o kai jos susitiko dėl antrojo pirkinio – seno lietuviško suoliuko – jau gėrė Simone namuose arbatą, o Ramunė negalėjo patikėti tuo, ką mato. Aplinkui buvo jos estetika, jos filosofija ir jos pasaulis, o tokių pasaulių šiandieninio gyvenimo orbitoje nėra tiek daug. Skrupulingai sudėlioti laiko paženklinti daiktai bylote bylojo Simone meilę tikram senam daiktui. Simone irgi džiaugėsi pažintimi su Ramune, nes buvo labai smagu pagaliau sutikti bendramintę. Ne paslaptis, kad tokie namai toli gražu ne visiems priimtini, taigi ir pasidžiaugti nelabai yra su kuo. Net Simone sūnus nėra sendaikčių gerbėjas, todėl moteris vis dar turi pirkti naujus indus, bet neslepia, kad kai sūnus išeis, iš jos namų iškeliaus ir naujos lėkštės – tikras svetimkūnis jos grožio oazėje.

Viskas prasidėjo nuo senelio spintos

Simone meilė sendaikčiams prasidėjo ne taip seniai, vos prieš septynerius metus, kai ji išmetė masinės gamybos spintą ir iš rūsio atsinešė sumeistrautą dar jos senelio medinę. Ir ką gi? 100 kvadratinių metrų buto interjeras visai netiko prie spintos. Moteris suprato, kad namuose turi įvykti kardinalios permainos.Taip pamažu, bet atkakliai ir tikslingai, nauji daiktai buvo keičiami ir keičiami senais.

Neapsieinant ir be baltojo periodo. Nes Vokietijoje, kaip kad dabar Lietuvoje, irgi buvo užėjusi mada viską dažyti baltai. Taigi Simone teptuku taip pat darbavosi uoliai, kol galvoje pradėjo kažkas keistis ir dar… sutiko Ramunę. „Man visada buvo gaila perdažomų daiktų, uždažytų laiko ženklų, paslėptos daikto autentikos. Pasakiau tai ir Simone. Ji ilgai nemąsčiusi man pritarė ir jos baltasis periodas pasibaigė“, – pasakoja Ramunė.

Interjeras lyg teatro scena

Dabar namų stilių galima būtų pavadinti madinguoju, bet šiuo atveju ne prabangiuoju šebi. Viskas, kas yra šiuose namuose turi istoriją ir visiškai nepadailintą vaizdą. Seni daiktai tiesiog labai gerai išvalyti ir tai viskas. O šiuo metu Simone labiausiai patinka pirkti kandeliabrus. Su meistro pagalba jie visi šviečia, o jau šeimininkė juos pritaiko savo interjere. Namuose daiktų, apskritai, nėra labai gausu, o be to, jie visi turi savo funkciją. Štai, pavyzdžiui, senas surūdijęs ir skylėtas kibiras po rašomuoju stalu tiesiog atstoja dėžę popieriams. Dar jai labai patinka manekenai ir senos lėlės. Daiktai, kurie daugelį žmonių nuoširdžiai kraupina, čia gyvena savo nuostabius gyvenimus ir teikia namams dar didesnio savitumo.

Lietuvos antikvariatai, laukite

Ramunei smagu, kad per kurį laiką bičiulė iš jos įsigijo daug lietuviškų sendaikčių ir ypač daug puodynių, kurios moteriai labai patinka. Šią vasarą Simone žada pagaliau pakeliauti po Lietuvą ir Ramunės lydima aplankys ne vieną sendaikčių parduotuvę. Tad visai gali nutikti, kad daug keistų daiktų pagaliau sulauks savo pirkėjos. Simone visada reikia vis kažko naujo, originalaus, nematyto – įsiūbuojančio jos vaizduotę ir džiuginančio sielą. Juk jos namuose laikas nuo laiko namų dekoro detalės keičiamos tarsi teatro scenogafija, nusibodę daiktai parduodami ar išmainomi į kitus, iš turgų, sendaiktynų ir aukcionų namus pasiekia vis kitos ir kitos prekės.

Ramunė sako, kad tokie antikvariniai ir drauge tokie dinamiški Simone namai jai primena teatrą, tad ji ilgai maniusi, kad jos naujoji draugė taip pat dirba teatre, na, aprengėja, o gal dekoratore. Iš tiesų, Simone specialybė labai žemiška – ji sekretorė. Gal todėl namus ir pavertė vieta, kurioje norisi ir galima kurti. Ar vieta, kuriuose norisi tiesiog žaisti ir smagiai sau leisti laiką, nuolat liečiantis prie praeities ir jaukinantis ją savo šiandienos buityje ir būtyje.

Rasa ŽEMAITIENĖ. Ramunės PIGAGAITĖS nuotraukos

Šaukštų kolekcijoje – gyvenimo akimirkos

Kaunietė Danutė OLIVIER greičiausiai turi kolekcininkės geną. Jos jaukiuose namuose fotografijos surūšiuotos ir sudėliotos beveik preciziškai, giminės medžio mįslės išspręstos ir užrašytos dailiu braižu sau ir ateities kartoms, dokumentai susegti saugiai tarsi archyve. Net kriauklytės, kurias pati Danutė surinko skirtingiausiose pasaulio pakrantėse, suklijuotos į menišką pano ir puošia vonios kambarį, kaskart primindamos, kokie vandenynai ir jūros nuskalaudavo jos vingiuotų gyvenimo kelių pėdas smėlyje.

Todėl nieko keisto, kad ir kažką kolekcionuoti jai turėjo būti tarsi neišvengiama. Ir tuo objektu tapo labai žemiškas dalykas – šaukštai. Žinoma, nei planuotai, nei apgalvotai. Tiesiog Vengrijoje ji nusipirko pirmą suvenyrinį šaukštelį, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Taip, per 35 metus iki dabar, namuose atsirado 500 šaukštų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Iš karto pasakysime, kad dauguma jų ne antikvariniai, ne vintažiniai, bet dėl to ne prastesni, nes Danutės atrankos kriterijumi visada buvo šaukšto grožis ir įdomumas. Dauguma kolekcijos šaukštų suvenyriniai ir meniški, pirkti visur, kur tik teko keliauti, dažnai gauti ir dovanų.
Danutė sako, kad jos kolekcija būtų sunkiai įvertinama pinigine išraiška, bet už tai ji turi kitokį svorį – paprasti šaukštai tarsi saugo brangiausius moters prisisiminimus, gražiausias gyvenimo akimirkas, potyrius ir pojūčius. Iš vienos pusės tai tiesiog didžiulė šaukštų kolekcija iš kitos – kiekvienas konkretus šaukštas byloja konkretų jos gyvenimo epizodą. Pašnekovė sakė, kad čia ir yra jos kolekcijos esmė – žiūri į šaukštą, o matai savo gyvenimo dalelę. Todėl ji niekada nesutiks su nuomone, kad tokie daiktai skirti tik dulkėms rinkti – tikrai ne.

O nuostabiausia turbūt dar tai, kad moteris savo šaukštų nuo tų dulkių ir neslapsto. Visi jie puošia jos namus, kas, tiesą sakant, dar retai pasitaiko tarp kolekcininkų: vieni savo turtus slepia stalčiuose, kiti dėžėse ir tik retas linkęs eksponuoti kolekcijas namų erdvėje, ypač – gražiai eksponuoti. Danutė, atrodo, moka gyventi puošniai ir šaukštuose užkoduotų gyvenimo akimirkų giliai po užraktais nelaiko. Dalis jų sudėti į specialias spintas svetainėje, bet dalis tikrai ne po stiklu. Drožinėtų šaukštų pano puošia jos virtuvės erdvę. Kaip tik tarp jų – patys mylimiausi eksponatai.
Likimas Danutei lėmė labai įvairų, įspūdžių pilną gyvenimą ir suteikė galimybę pagyventi nuostabiausiose pasaulio kraštuose. Jai teko pagyventi Amerikoje, Australijoje ir mylimiausioje šalyje Namibijoje. Iš visų šių šalių ir eksponatų bene daugiausiai. Du metus gyvendama Australijoje juos pirko pačiose įvairiausiose vietose, dažnai tiesiai iš meistrų, turguose, be to, tuo metu labai daug keliavo. Ji rodo šaukštelį įsigytą garsiosiose žirgų lenktynėse Melburno taurei laimėti 1991m. (oho, kokio grožio tai buvo reginys), šaukštelis su kiviu jai primena kelionę po Naująją Zelandiją, su laiveliu – po Filipinus, šaukštelis iš Honkongo vėl kitoks, ir vėl semiantis… prisiminimus.

Amerikos, į kurią skrido tris kartus, periodą primena irgi daugybė kolekcijos egzempliorių. Dažniausiai gyvenusi Čikagoje, moteris vien darbu nesitenkino – išvažinėta didžioji dalis Amerikos, pabuvota įspūdingiausiose jos vietose. Kolekciją papildė šaukšteliai iš kelionių prie Niagaros krioklio, iš Didžiojo kanjono, iš Las Vegaso, iš Holivudo, iš Havajų salų, įvairių valstijų, kuriomis teko keliauti. Tarp įsigytų šauštelių ir Amerikos istorijos ženklai, mat Danutė įsigijo nemažia šaukštelių su indėnų simbolika, ją itin domino Navajų gentis. Gyvenant Amerikoje kolekciją papildė ir antikvariniai, datuoti 1925 ir 1933m. žymių firmų egzeplioriai, nes moteris neaplenkdavo ir antikvariatų, turėjo Čikagoje net savo mėgstamiausią ir dažniausiai lankomą.

Bet labiausiai, prisipažino, ją yra sužavėję Namibijos meistrų drožti šaukštai. Kai kurie jų dekoruoti tokiais mistiškais veidais, jog pradedi galvoti, kad meistrai buvo susitikę su marsiečiais. Magija, mistika, etnokultūros ženklai – viskas viename šaukšte ir kartais labai sunku nuspėti, ar tą šaukštą pasendino laikas, ar nagingo meistro rankos.

Tarp jų ir didysis šaukštas iš Ganos, kuris ir brangiausias kolekcijos eksponatas – kainavo 100 eurų. Kiti egzempliorai nėra tokie brangūs, yra ir visai pigių suvenyrinių šaukštelių iš kelionių po Vakarų Europą ar net Lietuvą. Ypatingų reikalavimų savo šaukštams, kaip jau minėta, Danutė niekada neturėjo, drožtas daiktas tiesiog turėdavo būti gražus, o suvenyrinis – kuo įdomesnis. Tarp suvenyrinių šaukščiukų daug su miestų herbais, šalių vėliavomis, kita kraštui būdinga ornamentinka. Yra tarp eksponatų ir sidabriniai antikvariniai ekzemplioriai, ir paauksuoti, ir iš kriauklių, ir iš rago, ir iš ebonito, ir iš visų rūšių medžių, įskaitant drakonmedį, ir net iš papjė mašė, bet visi jie neatsirado kažkaip ypatingai ieškant – atkeliavo į namus kaip kelionių palydovai ar draugų ir giminaičių dovanos.
Danutė prisipažįsta, kad savo pomėgiui niekada negailėjo pinigų ir visada kelionėse rasdavo laiko: senturgiai, antikvariatai, vintažo parduotuvės – jos teritorija, jos paieškų plotai. Taip tarsi koks gyvūnas, kolekcija ir užaugo. Atsisveikinant su Danute dar pasigrožiu jos kinrožių žiedų fotografijomis prieškambaryje. Pasirodo, jos čia kabo ne veltui. Tai Danutės kinrožių kolekcijos žiedai. Šias gėles ji augino Namibijoje – šalyje, kurioje buvo daug saulės, amžinas vandenyno ošimas, daug meilės ir laimės. Deja, viskas turi savybę keistis ir kisti… Net šaukštų kolekcija: norisi palinkėti, kad ji dar didėtų.

Rasa KUNCAITĖ. Autorės nuotraukos

Senovinis rėtis – tikras lobis

„Apie šį rėtį žinau tik tiek, kiek pasakė pardavėja: atvežtas iš Švedijos. Pirkau jį kaip dekoro detalę virtuvei, tačiau būtų įdomu sužinoti ir šį tą daugiau“, – domisi Daiva Bartkutė iš Kauno

Turbūt retai susimąstome, kad visiems žinomas ir dažnai naudojamas rėtis, ne retai mūsuose dar pavadinamas ir duršlioku (nuo vokiško žodžio durchschlagen), irgi turi seną ir įdomią savo istoriją. Tiesa, kada ir kaip kai ji prasidėjo iki šiol neišsisaiškinta. Už tai žinoma legenda apie jo atsiradimą. Kažkada senų senovėje dvi moterys susipešė dėl…puodo. Moterims karštai ir aistringai besiginčijant, kam jis priklauso, viena iš jų pagriebė peilį, pradūrė puodo dugne kelias skyles ir džiūgaudama dėl savo poelgio numetė puodą varžovei. Toji nepasididžiavo, pasiėmė sugadintą puodą ir labai greitai sugalvojo kaip jį panaudoti. Jos išradimas netruko sulaukti pasekėjų ir po kiek laiko jau vos ne kiekvienuose namuose atsirado po skylėtą puodą, kuris ilgainiui buvo patobulintas.
Kaip taisyklė, iki pat šių laikų kiekvienas rėtis turi po vieną ar dvi rankenas ir galimybę jį pakabinti ant sienos. Rėčiai gaminami iš aliuminio, nerūdijančio plieno, dažnai būna emaliuoti. Dabar dažniausiai naudojame plastikinius, o anksčiau juos gamino ir iš vario, žalvario, medžio ir net porceliano. Ir jeigu dabar dažnuose namuose pasitenkinama dažniausiai dviem rėčiais, skirtais vaisiams ir, pavyzdžiui, makaronams, tai anksčiau turtingų namų virtuvėse jų būdavo tiesiog daugybė pačių įvairiausių dydžių, formų ir paskirčių. Vieni buvo skirti daržovėms ir vaisiams plauti, kiti pieno produktų gamybai, treti tirštiems padažams, pavyzdžiui, tokiam kaip gravy, perkošti.

Tačiau rėčiai niekada nebuvo tausojami, saugomi ir vertinami virtuvės indai, išskyrus galbūt pagamintus iš porceliano. Vos tik šis rykas susidėvėdavo, be jokio gailesčio buvo keičiamas kitu ir metamas lauk. Kaip tik dėl šios priežasties, iki mūsų dienų senovinių rėčių išliko nedaug, jie yra gana reti, o jeigu dar įdomesnių formų ir rečiau pasitaikančių dydžių, tai ir labai geidžiami kolekcininkų. Tokių rėčių kaina gali siekti iki kelių šimtų eurų.
Mūsų matomas rėtis yra irgi gana retai pasitaikančios lašo formos, greičiausiai skirtas tirštam gravy padažui košti, ir jis taip pat retas egzempliorius ir geidžiamas kolekcininkų objektas. Tokių ir panašių rėčių kaina šiandieninėje antikvarinių daiktų rinkoje yra nuo 50 eurų iki 120 eurų. Taigi šiandien dauguma senovinių rėčių jau radę savo vietą muziejuose arba privačiose kolekcijose. O interjero dizaineriai vis dar tikisi jų rasti ir randa sendaikčių turguose, mat dažnai šiuos įdomius daiktus naudoja kaip šviestuvų detalę ar pritaiko dar įdomesniems kūriniams.

Menotyrininkė ir kolekcininkė Olga PROKOFJEVA

Kaip aš pamilau Briuselio blusturgį

Nemėgstu sendaikčių, bet vieną sekmadienį dar nesinorėjo eiti namo, tad patraukiau į Briuselio blusturgį. Visi tiek daug apie jį pasakoja, kad panorau patikrinti, ar iš tiesų taip įdomu. Turbūt kiekviena veikla reikėtų užsiimti ilgokai, kad pajustum jos skonį ir, galiausiai, malonumą. Kad ištverčiau vaikščiojimą po sendaikčių turgų arba, apskritai, kad į jį įžengčiau, nutariau surasti tokių lėkščių, kokias buvau sudaužiusi. Taigi stengiausi apeiti visą turgų ir įdėmiai apžiūrėti kiekvieną indą, kurių buvo gausybė. O kaip kitaip, tik taip susismulkinus galima pelenuose rasti aukso.
Iš pradžių tik bukai užmušinėjau laiką ir net nežiūrėjau į žmones. Ausis neišvengiamai užpildė turbūt visų egzistuojančių kalbų garsai, susiliejantys į vientisą turgaus garso takelį. Vietos mažai, žmonių daug, visi poromis, grupelėmis, visi tarpusavyje aptarinėja ką mato, bet atrodo, kad ne tarpusavyje, o su visais ir visomis kalbomis.
Pardavėjai irgi ypatinga publika. Štai sėdi pagyvenęs vyriškis, lyg arabas, ryškiai raudonai nusidažęs barzdą, matyt dažė ir nepavyko. Dabar jam nesmagu, tai veidą vis prisidengia fanierine lentute. O man lyg tyčia vis knieti vėl pamatyti tą jo raudoną barzdą. Kitas be perstojo šaukia un euro, un euro, un euro. Trečias taip stengiasi įsiteikti pirkėjams, kad neriasi iš kailio prabilti jų kalba, kad ir kokia ji būtų. Štai moteriškė gargaliuoja žemu balsu, o toliau dvi merginos dainuoja. Būrelis žmonių stovi ir klausosi. Atokiau, prie drabužių kaugės, suklupusios gal keturios moteriškės su burkomis, vis rausiasi ir ieško ko nors tinkamo. Vienos iš jų atsivestas gal ketverių berniukas irgi randa ką veikti – išsitraukia gal F dydžio liemenėlę ir suka sau virš galvos kaip kokį propelerį. Tai pamačiusi motina išplėšia iš berniuko rankelių aiškiai jam neprideramą daiktą ir pamėtėja į kitos krūvos pusę. Mažius lieka nieko nesupratęs, bet iškart randa kitą užsiėmimą – griūna į skudurų krūvą, o keldamasis išsitraukia geltoną kepuraitę. O aš toliau tyrinėju lėkštes ir jau nesistebiu dėl neplautų indų: pirkėjams paliekamas malonumas spėlioti nuo kurių laikų puodeliuose priskretę kavos tirščiai ir kas galėjo prieš penkiasdešimt ar net visą šimtą metų ką nors srėbti iš tokių indų. Atrodo, kad prekių švara čia nieko nedomina.
Pajutau, kad man jau linksma ir įdomu. Pakliuvusi į tą karnavalą norėjau iki galo patirti viską. Ėmiau dairytis į Afrikietiškas kaukes ir medines skulptūrėles. Anksčiau, kai kas pasakojo, kad sendaikčių turguje buvo galima įsigyti labai vertingų daiktų iš Afrikos šalių, ypač iš Kongo, kadangi jis buvo asmeninė belgų karaliaus kolonija.
Besižvalgant gomurį ėmė kutenti čirškinamų svogūnų kvapas. Nusekusi ji įkandin nusipirkau didžiulį belgų liaudies sumuštinį su boudin blanc (neaišku ko prikimšta balta dešrelė), įsprausta į milžiniškos bagetės ketvirtį. Labai skanu, ir jaučiausi soti visą dieną.
Lėkščių neradau, bet nusipirkau papuošalų – sidabrinį žiedą už dešimt eurų ir sidabrinį vėrinį iš širdelių ir rožės už penkis. Parsinešusi nuploviau ir be jokių prietarų ar skrupulų pasipuošiau. Dabar manau, kad jeigu turėčiau Briuselyje tuščius namus, tai beveik viską nusipirkčiau iš turgaus. Labai patiko vazos – ir krištolinės, ir paprastesnės, bet gero dydžio, pavyzdžiui, tulpėms pamerkti. O jau šaukštų šaukštelių su šakutėms ir peiliais (žinoma, sidabrinių) gausų gausa. Dar nusipirkčiau kokią nors ypatingą skulptūrėlę namams papuošti, ir kokį stalelį su spintute. Na, gerai, gal dar ir kėdžių. Didelių baldų galima nusipirkti interjero krautuvėse, kurių itin gausu aplink šį turgų. Puiku tai, kad sendaikčių turgus ir visos parduotuvės aplink jį šurmuliuoja kiekvieną sekmadienį iki keturioliktos valandos, kai visos kitos parduotuvės Briuselyje uždarytos.

P.S. Jeigu ir Jūs pakeitėte savo požiūrį į sendaikčių turgus ir tapote jų gerbėju (-a), parašykite savo istoriją. Mums įdomūs tokie „atsivertimai“. Kaip ir istorijos apie kažkokius įdomius pirkinius, kuriuos mes vadiname lobiais.

Lina KUBERTA. Autorės nuotraukos

Kodėl mums patinka VINILAS?

Kiekvienas vyras yra šiek tiek maniakas, turintis hobi ar savo ritualą. Kažkas domisi ugniniu vandeniu,nuspalvinančiu kasdienybės pilką rutiną, kažkas gyvena tik dėl penktadieninio vakarėlio klube, kažkas spardo kamuolį futbolo aikštėje su vaikystės draugais, o dar kažkas sėdi prie Nemuno ar šiaip kokios balos, tikėdamas ištraukti bent jau pūgžlį. Yra dar ir taikūs medžiotojai, ne, ne tie su „muilinėm“, o tie, kurie ankstų, lietingą rytą budi Antakalny ar Kauno urmo bazėse ir laukia. Laukia vinilų. Laukia, kada laimikis pats ateis jiems į rankas. Paieška ir laukimas – labiausiai jaudinantis momentas šioje medžioklėje. Po kelių metų iš paprasto medžiotojo tampama jėgeriu.

Edisonas, Kro, Berlineris

Logiška, jog vinilinių plokštelių istorija neatsiejamai susijusi su garsą atkuriančios aparatūros vystymusi. 1877 m. jaunas mokslininkas Tomas Edisonas užpatentavo savo išradimą – fonografą, įrenginį, leidžiantį įrašyti ir atkurti garsą. Galima įsivaizduoti jo džiaugsmą, kai eksperimentas- įrašytiper ruporąskambantį balsąantaliuminio folijos – pavyko. Tada tai buvo iš tiesų fantastiškas atradimas. O juk jauną mokslininką į pažangą stūmė paprastas smalsumas! Dar dirbdamas telegrafe jis pastebėjo, kad nuskaitantys informaciją aparato kontaktai, slysdami per perforacinės juostos skylutes, skleidžia skirtingų aukščių garsus.

Tais pačiais metais šioje Didžiosios Balos pusėje prancūzų poetas ir išradėjas Šarlis Kro, padavė Prancūzijos Mokslų Akademijai paraišką savo išradimui, panašiam į tą,prie kurio tuo pačiu metu dirbo Edisonas. Tačiau į paraišką niekas neatkreipė dėmesio ir ji pragulėjo stalčiuje iki gruodžio, kai atėjo žinia apie Edisono atradimą. Nesigilinant į smulkmenas reikia pripažinti, kad Kro metodas buvo techniškai pažangesnis.

Praėjo dar dešimt metų, kol pagaliau amerikiečių išradėjas Emilis Berlineris, remdamasis jau žinomais Edisono ir Kro atradimais, pasiūlė naują įrašymo ir atkūrimo metodą ir užpatentavo rekorderį bei gramofoną. Būtent Berlineris pasiūlė garso informacijos nešėjui suteikti apvalią disko formą. Pirmi diskų pavyzdžiai buvo gaminami iš ebonito. Vėliau diskai buvo gaminami iš celiulioido, kaučiuko bei iš… vabzdžių-parazitų išskyrų.Ši reta medžiaga, vadinama šelaku, buvo naudojama plokštelių gamybojeXX a. pradžioje, bet dėl trapumo jos greitai atsisakyta.

Po Antrojo pasaulinio karo pasaulį pagaliauišvydo vinilinės plokštelės, liaudyje vadinamos „ilgaigrojančiomis“.Šių plokštelių skambėjimo trukmė buvo ilgesnė už jų pirmtakų. 1948 m. kompanija „Columbia“, užimanti lyderio vietą plokštelių gamyboje, panaudojo naują įrašymo technologiją ir taip padidino disko skambėjimo laiką iki 30 minučių. Nenorėdama atsilikti, konkuruojanti firma RCA išleido nedūžtančią plokštelę. Ją galėjai mėtyti į sieną, tik reikėjo staigiai pasitraukti, nes ji kaip bumerangas grįždavo atgalios… Šis produktas buvo 175 mm dydžio ir skriejo 78 apsisukimų per minutę greičiu. Tokios plokštelės buvo skirtos muzikiniams automatams „Jukebox“, labai išpopuliarėjusiems Amerikoje. Jų dar ir dabar galima aptikti Amerikos baruose ir Londono pabuose.

Be vinilinių diskų buvo galima įsigyti ir popierinių! Jei tais laikais turėjote draugų Lenkijoje, galėjote Kalėdų proga gauti atviruką su Bingo Krosbio dainos įrašu. O jei pasisekdavo, gaudavai net „The Beatles“ įrašą.Esu matęs „plokšteles“, įrašytas ant… rentgeno nuotraukų. Žmogaus kaulų rinkinys lengvai šokiruodavo, bet turėdavai galimybę išgirsti sovietinės cenzūros uždraustą Elvio Preslio arba Little Richard rokenrolą. Tokia muzika buvo uždrausta ir, savaime suprantama, nebuvo publikuojama ar įvežama. Tačiau per „geležinę uždangą“ ši produkcija nedideliais kiekiais prasiskverbdavo diplomatų, artistų ir jūreivių lagaminuose. Muzikos mėgėjui šios brangenybės kainavo tuometinio studento stipendiją arba pusę eilinio komunizmo statytojo algos.

Vinilai - juodasis auksas

Aš toks senas, kad prisimenu tuos laikus, kai visi aplinkui isteriškai pirko kasetinius „getoblasterius“ ir paprastesnius japonų CD-plejerius, be sąžinės graužimo išmesdami griozdiškas plokštelių kolekcijas į šiukšliadėžes. Blizgantys juodi diskai voliodavosi ant žemės, jais žaidė vaikai, ant jų pjaustydavo užkandą ir lašinius, auksarankiai darydavo iš jų įvairius daiktus. Mačiau iš Stasio Povilaičio plokštelės padarytądailų laikrodį.

Vakaruose, kaip paprastai, situacija buvo visiškai kitokia: žmonės pirko stereo sistemas, vinilai stovėjo lentynose (blogiausiu atveju, buvo ištremiami į rūsį) ir laukė savo valandos. Kartu su kas trečiu CD leidimu buvo išleidžiamas vinilas, DJ-ai ir toliau grojo muziką iš vinilinių plokštelių. Kai rinka susitraukė, vinilinių plokštelių industrija buvo palaikoma mažų entuziastų grupelių bei visiškai pamišusių ypatų, ieškančių pasakiškai raritetinių laimikių. Jie naršė atokiausius žemės rutulio kampelius, ieškodami ekstravagantiškų retenybių, apie kurias mažai kas girdėjo ir žinojo, nors jau buvo aišku, kad bastytis po svietą irieškoti plokštelių nėra prasmės – juodojo aukso ieškotojai jau spėjo išvežti visus originalius „firstpress“ albumų leidimus. Iš Mozambiko taip pat.

Hosanna! Vinilas prisikėlė!

Klausimas, ar šiandien susidomėjimas vinilinėmis plokštelėmis toks aktualus, yra daugiau abstraktaus pobūdžio. Jį reikėtų formuluoti kitaip: ar man pačiam domėjimasis vinilu reikalingas? Ir kam? Publiką, besidominčią vinilais ir juos perkančią, sunku apibūdinti kaip vieningą socialinę grupę. Mat meilė vinilui vienija labai skirtingus žmones. Juos galima būtų suskirstyti į dvigrupes. Pirmai grupei priskirčiaudidelį stažą turinčius ir nieko, išskyrus vinilą, nepriimančius kolekcionierius.Šių vinilo aistruoliųvertybių skalė susiformavo seniai ir visam laikui. Jie daug matė savo gyvenime. Tai nejauni vyrukai, panašūs į Dostojevskio personažus, ir bendrauti su jais baisoka. Jie turi savo supratimą apie muziką ir jos privalumus. Jie tiksliai žino, kuriais metais ir kokia firma išleido bet kurios grupės albumą. Juos galima pamatyti Lietuvoje, „blusaturgiuose“ arba ten, kur susirenka vinilinių plokštelių kolekcionieriai. Juos sutiksi Vokietijoje plokštelių biržose –„Plattenbörsen“, Londono „charity“ parduotuvėseir Amerikoje tose vietose, kur vyksta “garage sale”.

Kita grupė – žmonės,tik pradedantys klausytis vinilą, arba tie, kurie po ilgos pertraukos nusivylė CD formato diskais ir grįžo prie seno gero vinilo. Jie perka chaotiškai ir jiems nesvarbu, ką pirkti – norisi klausytis bet kokio stiliaus muzikos. Jie nieko nežino ir nenori žinoti apie retus diskus ir originalius leidimus. Jiems norisi paklausyti vinilinės plokštelės, ot šiaip, įdomumo dėlei. Yra ir visiškų naujokų: kartą man paskambino pažįstamas ir paprašė patarti, nuo ko jo anūkėliui pradėti rinkti vinilų kolekciją. Anūkas girdėjo senelio pasakojimą apie kadaise populiarias vinilines plokšteles. Patariau pradėti nuo klasikos – „The Beatles“. Po kiek laiko sužinojau, kad anūkas pradėjo taupyti pinigėlius kolekcijai rinkti. Tuomet supratau, kad vinilas nemirs.

Analoginiai narkotikai

Plokštelės visada turėjo savo kainą, ypač mūsų cenzūros nualintoje šalyje, inkorporuotoje į „broliškų tautų“ darinį. Tais laikais egzistavoliaudyje vadinamų „farcovščikų“ kasta. Pas juos už nerealią kainą, lygią paprasto inžinieriaus algai, galima buvo nusipirkti užsienietiškų vinilų. Šiandien šie žmonės„gyvena“ Internete ir prekiauja plokštelėmis per Amazon, eBay ir panašius taškus. Jų veikimo principas paprastas: pavyzdžiui, leidybinė kompanija ruošiasi išleisti naują „Pink Floyd“ muzikanto Rodžerio Voterso albumą. Paprastai prieš kelis mėnesius iki disko pasirodymo, jį pateikiaišankstinei prekybai, tad jūs ramia dūšia galite palikti paraišką ir užsakyti norimą kiekį sau. Jeigu jūs nespėjote paduoti paraiškos arba nusipirkti albumo per mėnesį nuo oficialios išleidimo datos, tai rizikuojate nebesuspėti jo nusipirkti už fiksuotą kainą. Paprastai vinilas išleidžiamas nedideliu tiražu ir sandėlis greitai ištuštėja. Taigi „nespėjau, bet labai norėjau“ atveju nusipirkti albumą bus problemiška ir piniginė dėl to kentės.

Lieka laukti papildomo tiražo, arba sulaukti naujo to paties albumo perleidimo po kelerių metų. Arba naršyti eBay, kur kainos dešimteriopai didesnės už pradinę. Supirkinėtojai puikiai išmano kainodarą ir seka visas naujienas, tadiškartužsako kelis albumo egzempliorius ir akimirksniu diskus pateikia parduoti. Dvigubai brangiau. Jeigu diskas neišpakuotas, autentiškoje pakuotėje, jo kaina kas mėnesį automatiškai auga.

Terminus, kuriais įvertinamas vinilas, reikia žinoti, tačiau šiandien mes apie juos nekalbėsim. Jeigu jūs norit sužinoti apie savo vinilą kuo daugiau (ir, žinoma, kainą), yra daug internetinių svetainių, kurios tuo užsiima. Žinant albumo išleidimo metus ir šalį, kurioje jis pagamintas, jūs lengvai galit sužinoti plokštelės istoriją. Jeigu savo kelyje sutiksite žmogų, kuris jums pradės ilgą pasakojimą apie „first press“, „originalus“ ir kt., būkit su juo atsargus. Tai pavojinga vinilofilų veislė. Jūs rizikuojate likti be vakarienės (geriausiu atveju).

Kas geriau?

Kaip skamba vinilas? Taip, jis skamba geriau už kompaktinį diską, bet ginčai apie tai nesibaigia ir šiandien. Šios kalbos kompaktų mėgėjų neįtikina. Beje, ne paslaptis, jog yra vinilų, kurie skamba visai neįdomiai – lėkštai ir blankiai. Tačiau daugeliu atvejų senos vinilinės plokštelės, pavyzdžiui, su 50-60-jų džiazo muzikos įrašais, šiuolaikinei išlavintai ausiai skamba tiesiog nuostabiai.

O kaip meniškai buvo apipavidalinami vinilinių plokštelių vokai! Geriausi fotografai, dailininkai ir dizaineriai su ypatinga meile ir kruopštumu kurdavo plokštelių vokus. Kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ir kiti albumai būtų praradę daug savo emocinio užtaiso. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“, populiarųtarp hipių. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas, davatkų prakeiktas ir cenzūros uždraustasDžimio Hendrikso „Electric Ladyland“ plokštelės viršelis? Kompaktinis diskas to neturi: ar įmanoma mažoje dėžutėje įgyvendinti rimto menininko idėjas? Buvo bandoma klausytoją sudominti vidiniais spalvingais bukletais. Na ir kas? Paimkit į rankas „Bitlų“ albumą „Magical Mystery Tour“ ir atsiverskit – visa knygelė su puikiom nuotraukom iš filmo ir net komiksu tikrai patrauks jūsų dėmesį. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti labai daug.

Coda

Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiųstas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim.

Tikras ar ne mano TONETAS?

Daugeliu atvejų tai visai paprastas klausimas – ar daiktas ir yra tas, ar tik juo apsimeta? Tačiau tikras Tonetas gali būti visai naujas ir net nepanašus į garsiąją Vienos kėdę. Dar daugiau – iš plastiko ir metalo.

Kėdės 150 metinėms buvo net sukurta vaikiška versija – su melsvai ir rausvai dažytomis sėdynėmis pagal garsiosios Nr. 14 modelį. Taigi klausimas šiuo atveju turėtų skambėti kitaip – kaip atpažinti tikrą seną šios firmos baldą, kurių pagaminta milijonai, nuo jau tuomet pasipylusių replikų. Pirmasis būdas – ieškoti „blogojoje“ kėdės pusėje etiketės ar bent jos likučių arba išdeginto, o dažnai ir dažais įspausto ženklo. Anksčiau firmos savo gaminius žymėdavo, tačiau tik žinovas gali atskirti, ar tas žymėjimas yra tikras. Vertėtų žinoti, kad 1880 metais specialiai Rusijos rinkai buvo sukurtos rusiškos etiketės ir reljefinis žymėjimas. Tad keistokai atrodantis užrašas gali būti būtent tikro seno toneto požymis. Situacijoje susigaudyti labai padeda Thoneto firmos senųjų gaminių katalogai, kurie palyginti neseniai išleisti pakartotinai. Juose pažymėti ir sunumeruoti visi modeliai, tad pagal nugarėlių dekorą, sėdynių medžiagą ir kojeles galima ieškoti sutapimų arba skirtumų. Dar vienas atpažinimo ženklas – varžtai. Vieno antikvariato darbuotojas rodė, kad senojo toneto varžtai tikrai išskirtiniai. Stambiomis galvutėmis, o didesniuose balduose dar ir kvadratinės formos. Ne veltui jais sutvirtinti baldai nors ir lengvi, bet labai patvarūs. Plačiau apie Toneto baldus ir jų istoriją skaitykite straipsnyje „Kėdė, išbandyta skrydžiu iš Eifelio bokšto“

„Vynuoginių“ žirklučių istorija

„Dailias žirklutes su vynuogėmis papuoštomis rankenėlėmis nusipirkau tiesiog dėl grožio sendaikčių turguje už eurą. Ant jų yra užrašas Sweden ir EXALPNS. Grįžusi puoliau ieškoti internete ir radau gausybę tokių žirklučių už įvairias kainas, o vienas net už 299 svarus. Supratau, kad jos gali būti ir antikvarinės iš sidabro, bet maniškės neturi jokių prabų, tad greičiausiai yra tik padirbinys. Vis dėlto, būtų įdomu išgirsti tokių žirklučių istoriją“, – rašo Dainora Gylienė iš Alytaus.

Žirklučių su tokios ornamentikos rankenėlėmis galima rasti labai įvairių laikmečių, labai įvairių gamintojų, daugiausiai iš Švedijos bei Danijos ir, žinoma, iš įvairaus metalo. Jūsų žirklutės senovinių žirklučių padirbinys – tai rodo tvarkingai įspausti užrašai ir fabrikinis varžtelis. Internete galima rasti lygiai tokių žirklučių štai tokį apibūdinimą „EXALPNS SWEDEN SUEDE pažymėtos žirklutės yra vintažinės (nuo 1950 m.) ir sidabruotos“. Deja, vargu ar jos sidabruotos, nes senieji sidabriniai dirbinai nuo XX a. pr. Švedijos metalo gamintojų galėjo būti įvairiai pakartojami, ypač stalo bei kitų įrankių gamyboje. Jei gaminyje būtų sidabro, tai rodytų praba, kurią žirklutės būtinai turėtų. Čia gera proga prisiminti nuo 1759 m. Švedijoje įvestą griežtą sidabro dirbinių prabavimo sistemą. Nuo 1759 iki 1782 m. gamybos metai žymimi iš eilės alfabeto tvarka didžiąja raide, pradedant nuo A – 1759 m. Nuo 1783 m. prie A raidės pridedamas skaičius 2, tad žymima A2. Taip žymima iki alfabeto pabaigos ir iki 1806 m. 1807 m. pradedama nuo A3 ir taip toliau. Didėja skaičiai prie raidžių. Taip pat įspaudžiamas miesto ženklas, valstybinis sidabro kokybę nurodantis kontrolės ženklas – širdies formos ovale trys karūnos – dvi viršuje ir viena apačioje, bei auksakalio inicialai. Vėlesniuose dirbiniuose, ypač nuo 1910 m., valstybinis ženklas griežtai reglamentuotas, vienodos formos. Rombe įkomponuota S didžioji raidė reiškė 830 sidabro prabos nuorodą, kai pagal visuotinai priimtą ir daugelyje šalių naudojamą metrinę sidabro prabų sistemą – 1000 g yra 830 g gryno sidabro. Kadangi grynas sidabras yra gana minkštas metalas, jis maišomas su kitais metalais. Švedijos, kaip ir kitų Skandinavijos šalių, sidabro ar sidabruoti dirbinai yra saikingai puošiami, didelis dėmesys skiriamas indo proporcijoms, dažnai stengiantis atskleisti sidabro grožį ir jo taurų spindesį.Intriguoja ir žirklučių dekoras. Gal jos buvo skirtos vynuogių šakelėms serviruojant stalą karpyti, bet čia tik prielaida. Žirklučių pirmtakės greičiausiai dar iš tų laikų, kai gaminant daiktą visada buvo galvojama ne tik apie jo funkciją, bet ir apie grožį.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Asmeniškas santykis su praeitimi

Linas Adomaitis „Vintažas šiandien vėl jaunas“

Dainininkas, kompozitorius, smuikininkas, muzikos prodiuseris, kartais pasipuošiantis retro stiliaus raitytais ūsais, neslepia, kad būtų visai smalsu pagyventi praeityje. Savo trečiajį solinį albumą jis pavadino „Laiko mašina“ ir išleido vinilo plokštelėje. Gal iš nostalgijos vaikystei, kai klausydavosi vinilinių džiazo plokštelių, o gal todėl, kad vinilas išsaugo raiškesnį garsą.

„Pagal britų skaičiavimus, šiais metais (2017m.), lyginant su praėjusiais, vinilų pardavimai pasaulyje padidėjo net 1500 procentų. Išleisti albumą vinilinėje plokštelėje šiandien yra prestižas. Ir tai ne vien mados klausimas – vinilas iki šiol laikomas ilgaamžiškiausia garso laikmena.Be to tai ne skaitmeninis, o analoginis, labai aukštos raiškos garsinis signalas. Tikri melomanai tai vertina, aš esu vienas jų, nes dėl muzikos ir garso išprotėjau dar vaikystėje. Mano pirmieji mėgstami įrašai buvo klausomi būtent iš vinilų“, – sako Linas.

Jis seniai svajojo apie savo vinilą ir pagaliau, grįžus vinilinės plokštelės madai, dar pernai trečiuoju tiražu perleido albumą „Laiko mašina“ dviguboje vinilinėje plokštelėje. Šis kolekcinis vinilas buvo išgraibstytas akimirksniu.

„Lietuviai iš viso pasaulio man rašė šiltus padėkos laiškus ir sveikinimus dėl šio leidinio. Gegužę pasirodęs mano antrasis vinilas „19“, įrašytas koncerto metu, taip pat skinasi kelią į melomanų namus ir širdis“, – pasidžiaugia sugrįžusia mada muzikas.

Linui Adomaičiui madoje,muzikoje ar filmuose retro ir klasika yra labai patrauklūs. „Labai vertinu vintažo kultūrą ir visas detales bei atributus, susijusius su ja. Mane tai beprotiškai žavi ir, tiesą sakant, nevalia to vadinti seniena. Retro šiandien ant aukštos bangos ir yra įgavęs naują kvėpavimą. Vintažas šiandien vėl jaunas“, – įsitikinęs Linas.

Linas sako, kad jo namuose senų daiktų nėra. Jis mano, kad visi seni antikvariniai daiktai turi savo auras, energetikas ir istorijas, kurių kilmės tu gali ir nežinoti. Tačiau kelionėse liesdamas indėnų actekų petroglifus, matydamas Italijos skulptorių ar dailininkų šedevrus, girdėdamas genialiausių pasaulio kompozitorių muziką, skaitydamas legendines knygas tu supranti, kad tam tikri talentų palikti kūriniai yra nemirtingi.

„Iš jų mes mokomės, skaitome praeities ir žmogaus dvasinio tobulėjimo raidą, vertiname istoriją.Tiesa, namuose yra senų, mano senelio, tautodailininko Antano Adomaičio, meninių drožinių ir paveikslų, kurie tarsi reliktas puošia namus. Pažvelgus į juos, prisimeni šviesios atminties artimus žmones, mintyse nusiunti Jiems nuoširdžius maldos žodžius. Taip pat turiu kelis senus mašinėlių modeliukus, kuriuos kadaise rinkau. Jie ir dabar puikuojasi pas mus namuose lentynoje“, – kur kas plačiau ir giliau į senus daiktus žvelgia Linas.

Jo paties rankose nuo vaikystės nuolat būta seno smuiko. Augant teko keisti smuikus vis į didesnį, kol pradėjo groti su taip vadinamu pilnu smuiku. „Taigi teko groti ir su labai senais, ir mažiau grotais smuikais, tačiau visi jie turėjo savo dievišką aurą ir savo nepakartojamą istoriją. Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją baigiau su maždaug 100 metų senumo smuiku. Turiu jį iki šių dienų ir dažnai vežuosi į tolimas keliones, pagroju ne tik garso įrašų studijoje, bet ir soliniuose koncertuose“, – sako Linas Adomaitis.

„Viktorija Streiča: „Geriausia, kai seni daiktai su savo istorijomis eina iš kartos į kartą“

Gali būti, kad jos veidas geriausiai pažįstamas iš TV ekranų, temperamentas – iš Karmen Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje, o tvirtą režisierės ranką įvertino pamatę lietuviškąją „Adamsų šeimynėlę“, kurioje ji dar ir Mirtišė. Aktorė, pjesių autorė ir vertėja Viktorija Streiča yra garsaus Latvijos aktoriaus ir režisieriaus Janio Streičos dukra, užaugusi Rygoje, į kurią dabar keliauja visi, panorę įsigyti antikvarinių prabangos prekių.

Mano vaikystėje centrinė namų figūra buvo tėčio rašomasis stalas. Didelis, tvirtas, tikro medžio ir vyresnis už jį patį. Tikiuosi, kad tas stalas kada nors bus mano. Manau, dėl to stalo jaučiu trauką dideliems tikro medžio stalams. Dabar ir pati tokį turiu – kartą, jau prieš 13–14 metų, užėjau į parduotuvę ir supratau – mano yra tas 1,5 m pločio ir 2,5 m ilgio baldas. Jis buvo jau ne naujas, bet tai manęs nesustabdė, nors tikiu, kad daiktai turi savo istorijas ir fluidus“, – sako aktorė.

Paauglystėje, remontuojant jos kambarį, jam taip pat buvo parinktas senovinis stilius, nes tai atrodė labiausiai tinkama namuose, kur tapetų beveik nebuvo matyti per geriausių Latvijos dailininkų paveikslus. „Į tėčio kambarį man vaikystėje ilgai buvo baugoka įeiti, nes ten buvo ne tik ikonos, bet ir bareljefinė Kristaus galva bei kelios žymių rašytojų pomirtinės kaukės. Pati labai norėjau turėti senovinę papuošalų dėžutę, bet neturėjau, nes abu tėvai kilę iš kaimo ir didelių turtų giminėse nebuvo. Žinoma, kai nuvažiuodavau pas senelius, visus stalčius atidarinėdavau ieškodama įdomių daiktų – kaip visi vaikai“, – prisimena Viktorija.

Dabar ji mano, kad geriausia, kai seni daiktai su savo istorijomis eina iš kartos į kartą, ji pati norėtų tas istorijas pradėti. Apmaudu, kad vieną tokią progą jau prarado. „Tėtis man iš Kijevo dovanų buvo atvežęs muzikinę dėžutę, kurią dabar galėčiau perduoti savo dukrai. Deja, tais kvailais studentiškais laikais, kai į Teatro akademiją gali išnešti visus namus, jei tik prireikia rekvizito spektakliui, ją praradau“, – sako V.Streiča.

Nomeda Marčėnaitė: „Seni daiktai, išradingai juos panaudojant, puikiai įsilieja į naują interjerą“

Keramikė, renginių ir televizijos laidų vedėja, trijų vaikų mama, kurianti knygas ir interjerus, nušvintanti plačia šypsena, sunkiai įsivaizduojama steriliame ir lakoniškame interjere. Gal todėl, kad į pasaulį žvelgia vaikiškai besistebinčiomis akimis, kuriose kartkartėmis galima pastebėti ir senelės Matildos žvilgsnį?

„Žinau, kad daug kas įtariai žiūri į senus daiktus, bet manau, kad jų bijoti yra tas pats, kaip bijoti gyvenimo. Senuose daiktuose, be blogos energijos, kaupiasi ir gera. Žinoma, man mieliausi šeimos daiktai, kurie liko po visų išbuožinimų. Dar mano gyvenimo filosofijai artimas senų daiktų panaudojimas, nes tai ekologiška, saugomekartą jau pagamintą daiktą ir taip suteikiame jam daugiau gyvenimų. Tai atsvara beprotiškam vartojimui“,– sako Nomeda.

Dabar ji ką tik persikėlė į naujus namus Vilniaus senamiestyje. Jie gana naujame pastate, tačiau senamiesčio dvasia tarsi įpareigoja kažką ypatingo turėti bent viduje – interjere. Kai kalbėjomės, ji kaip tik rengėsi, jos žodžiais tariant, iškilmingai atsigabenti seną Art Nouveau stiliaus staliuką.

„Seni daiktai, išradingai juos panaudojant, puikiai įsilieja į naują interjerą. Per gyvenimą su manimi keliaujantis rudas stalelis grakščiai lenktomis kojelėmis naujoje erdvėje labai gražiai išryškės. Net vis vengiu restauruoti vieną jo palūžusią kojelę, kuri labai gražiai apsukta dailia virvele. Toks jis buvo, kiek save atsimenu. Tiesiog K. Anderseno pasakos verta istorija. Jis, beje, mano nuomone, – pats geriausias vintažo užtarėjas“, – sako Nomeda.

Į naujus namus perkraustomo stalelio istorija ypatinga, nes jis priklausė abiejų jos tėvų mamoms. Pirmiausia stovėjo tėčio mamos Matildos namuose Gedimino prospekte. Po karo senelis, karininkas, buvo priverstas skubiai emigruoti, nes būtų laukęs Sibiras, jei ne blogiau. Žmona su sergančiu sūneliu, būsimuoju mamos tėčiu, tąsyk kartu negalėjo važiuoti. O vėliau jos nebeišleido ir šeima taip daugiau nebesusijungė. Rusų karininkai ją išmetė iš buto ir patys jame apsigyveno.

„Po kurio laiko ji nedrąsiai paprašė, gal gali jai kažką atiduoti – knygas ar baldus, iš didžiulės bibliotekos tegavo keletą vaikiškų knygelių, o iš baldų – du mažus staliukus, vieną secesinį stikliniu viršumi ir metalo kojelėmis, kuris dabar yra pas mano mamą, o kitą– jau minėtą medinį. Matilda ilgai slapstėsi, o prieš kelerius metus sužinojau, kad, atsidūrusi mažame miestelyje Klaipėdos krašte, tapo visų ten buvusių „nekokybiškų“, tų, kur neturėjo tėvų, vaikų globėja ir daugelio jų labai mylima krikšto mama. Mano dėdė sako, kad vizualiai esu į ją panaši, mat kartais žvelgiu Matildos žvilgsniu. Deja, ji mirė jauna, jaunesnė nei dabar aš esu. Tuomet jos daiktus paveldėjo kita mano močiutė Elena, kurios vyras irgi karininkas, žuvo pasipriešinimo kovose. Ji buvo labai stoiška, eidavo grakščia aristokratiška eisena ir niekas iš nugaros neatspėdavo, kad jai 70 metų. Ji, beje, mane ir užaugino, o staliuką labai mėgo“, – pasakoja Nomeda.

Tad vienas vienintelis daiktas jai dabar primena du jai brangius žmones ir pats yra tapęs ryškiu prisiminimu. Galbūt tų prisiminimų namuose labai daug ir nereikia. Nomeda pajuokauja, kad pavargsta ne nuo prisiminimų, ją slegia ant jų besikaupiančios dulkės.

Liucija SABĖ. Lido MASIO, Juozo KAMENSKO ir Kauno Muzikinio teatro archyvo nuotraukos.

Antikvaras Gediminas AKELIS: „Mes grožimės vaivorykšte, o namus dažome viena spalva ir jokių dekoracijų. Kodėl?“

Ieškodama antikvaro pokalbiui apie šiandieninę antikvariato padėtį Vakarų Europoje ir Lietuvoje ne atsitiktinai paskambinau vilniečiui antikvarui Gediminui AKELIUI – buvau kelis kartus bendravusi, patiko jo atviros, drąsios, kartais ironiškos mintys, kitoks požiūris ir, svarbiausia, šmaikštumas. „Kalbėkime, – pasakė ir šį kartą, – parinksime gražius auksinėmis galvutėmis vinis ir sukalsime jais visą kažkam mielą ar nemielą teisybę“.

Pirmiausia būtų įdomu sužinoti Jūsų antikvarinio verslo istoriją?

Šioje srityje pradėjau dirbti 2000 – aisiais. Pirmieji daiktai – tai, kas buvo vadinama lietuvišku antikvariatu: verpimo rateliai, geldos, girnos, puodai ir kt. Tuomet buvo didelė jų paklausa, visi norėjo lietuviško daikto, jį pirko, puošė namus, sodybas. Po to atsivėrė durys į Europos Sąjungą, radosi euras ir staiga skrynios ir geldos tapo nereikalingos ir pamirštos. Galbūt gaila, nes tai buvo natūralus procesas, o kartu ir šio verslo evoliucija. Vienas žinomas antikvaras tuomet pasakė, kad štai dar keleri metai ir šių lietuviškų rakandų niekam nereikės. Tai buvo pasakyta gražiame ir jaukiame antikvariato turgelyje ant Tauro kalno. Taip ir įvyko. Prasidėjo mano kelionės į Lenkiją, Vokietiją, o po to dar toliau. Pamačiau, kad Vakaruose yra protu nesuvokiama gausybė gražių daiktų, kurių mūsuose nebuvo. Vaizdingai tariant, prancūziškas vynas nukonkuravo visą lietuvišką alų ir kartu su vokišku šampanu užplūdo Lietuvą. Atsirado daug vežėjų, prasidėjo stiprus pakilimo laikotarpis. Už tai, kad mes į Lietuvą atvežėme tiek gražių daiktų, bent vieną mažytį medalį visi kartu iš Prezidentės galėtume gauti. Juk tai ne šiaip paprasti daiktai – karų, grobstymų ir okupacijos laikotarpio praradimus atstatėme su kaupu, savo kraštą praturtinome begale vertingų Vakarų Europoje sukurtų meno kūrinių – baldų, paveikslų, skulptūrų ir kt.

Galima numanyti, kad vežti buvo dėl ko – žmonės buvo pasiilgę gyventi kitaip, tie daiktai buvo paklausūs?

Taip, tai tiesa. Lietuviai jų labai norėjo, net reklamuotis nereikėjo. Tai buvo 2004-2005 metai, o pikas – 2007-aisiais. Daiktų kainos čia, Lietuvoje, buvo ženkliai didesnės… Krizė pakoregavo daug ką, tai pajutome visi, aš – ne išimtis. Rinka atsigavo tik nuo 2010 –ųjų. Daiktus jau norėjosi pirkti kuo gražesnius, kuo retesnius, kuo brangesnius, ir ši tendencija išliko iki šiol. Deja, vietinė rinka sąlygojo aiškias kainų lubas. Pašokti aukštai pavyko mažai kam ir vos kelis kartus. Šis tas nutiko ir su pirkėjais. Pirmieji labai norėję ir drąsiai pirkę, šių daiktų jau įsigijo užtektinai, o naujai besiformuojantis klientas yra gana atsargus, dvejojantis, nes jis mato didelę antikvarinių ar šiuolaikinių meno kūrinių pasiūlą, ir ne tik Lietuvoje. Rinka buvusi valgi, tapo ribota. Deja, kartais aš pagalvoju ir apie tai, kad mes, lietuviai, tų daiktų neturėjome, ir jie nebuvo mūsų kultūros dalis, galbūt todėl yra kai kam svetimi ir neatpažįstami.Taigi lygiuotis į didelius Vakarų Europos antikvariatus šiandien neturime galimybių, nes Briuselis, Paryžius ar Londonas net žemėlapyje nuo mūsų toli. Būtent ten antikvariato rinkoje vyksta didžiulis judėjimas su tendencingais kainų ir paklausos kitimais, ten labai daug dinamikos.

Išvardyti miestai – pagrindiniai antikvariato tiekėjai?

Minėtų didmiesčių sudaromas trikampis yra antikvariato meka, į kurią plūsta viso pasaulio antikvarai nuo Australijos iki Čilės ir Kanados. Patys prancūzai stebisi, kad jie turi vis dar labai daug daiktų. Galbūt dėl to, kad nemažai jų pasilieka toje pačioje rinkoje – niekur neiškeliauja. O štai tie, kurie išvažiuoja toliau, į Europą turbūt nesugrįš niekada. Juo labiau patekę į Rusiją, nes ten taikomi ypač griežti reikalavimai: įvežti antikvariatą sunku – reikia nuotraukų, leidimų ir kt., o išvežti iš viso neįmanoma – juk tai turtas. Kai kam tokios nuostatos atrodo teisingos, nors stipriai ribojančios asmens laisvę. Tuo tarpu švedai ar belgai šį judėjimą iš savo šalies palieka visiškai laisvą, jiems mažiau norisi turėti senų paveikslėlių ir komodėlių, kaip kad ir mums nebereikia verpimo ratelio svetainėje ar 1970 – ųjų metų močiutės baldų.

Jūsų parduodami baldai taip pat iš šio trikampio?

Mano antikvariatą „maitina“ Prancūzija ir Belgija, taip pat Nyderlandai. Pastarieji novatoriškiausi, eina visų priekyje, nuspėja, pralenkia, laimi. Jie visada pirmauja, tinkamai pasirinkdami meno kaip investicijos tendencijas. Griuvus Berlyno sienai, olandai pirmieji nuvažiavo į Rytų Vokietiją, supirko Meiseno porcelianą ir žinojo, kur ir kaip jį gerai parduoti. Jie puikūs prekybininkai turbūt dar nuo tų laikų, kai XV ir XVI a. išsivadavo iš ispanų priklausomybės.
Pirkimo procesas – įdomiausia verslo dalis, nors ir reikalaujanti daug jėgų, ištvermės nepasiklysti milžiniškoje pasiūloje ir atrinkti tai, kas iš tiesų labiausiai tinka. Keliauti man yra malonumas, darbas suteikia galimybę pamatyti daug nuostabių ir turtingų europietiškų kultūrų. Tik gaila, kad dažnai gražiausi daiktai, sužinojus jų kainą, pasilieka pas pardavėją. Perkami meno kūriniai ar baldai gali būti pagaminti nors ir prieš keliolika metų, bet jie turi atitikti gero skonio kriterijus: medžiagos ir atlikimo kokybę, retumą, funkcionalumą ir, be abejo, kainą. Amžius – nesvarbu. Jei tai gražu ir dar unikalu, vintažo šiandien galima parduoti ne mažiau nei antikvarinių daiktų. Mokiausi Vilniaus M.K. Čiurlionio meno mokykloje, tik ne dailininko specialybės, o smuikininko, po to ilgus metus norėjau būti architektu. Netapau, bet gavau likimo dovaną – architektę žmoną, kurios patarimai grožio ir estetikos klausimais man ypač svarbūs. O šis verslas – pirmiausiai prekyba, ir tai man labiausiai patinka. Galėčiau prekiauti daug kuo, tik čia įdomiau – nuolatinės „lobio“ paieškos ir kasdienis buvimas meno kūrinių apsuptyje. 2000-siais pradžia buvo labai sunki ir pajamos nestabilios. Dauguma patarė susirasti nuolatinį samdomą darbą, linkėjo darbo dienos nuo devynių iki penkių. Nuvyliau (juokiasi)… Bet kas yra verslininkas? Tai žmogus su ypač menku baimės jausmu arba jos nejaučiantis. Ne visada, bet kartais ir man tai būdinga.

O kaip su antikvariato paklausa šiandien, kai toks populiarus skandinaviškas minimalizmas, o daugybė dizainerių tiesiog įsimylėjo pilką spalvą?

Oi, nesakykit, be pilkos skandinaviškos spalvos, dizaineriai dar siūlo baltą skandinavišką ir klientas gali rinktis net iš dviejų spalvų. Svetainė „dekoruojama“ sėdmaišiais, vietoj šviestuvo pakabinama elektros lemputė – manyčiau, tuštoka. Jei rimtai, tai dažnai užsakovas interjero klausimais savo naujame būste yra nepakankamai išprusęs, ir tai natūralu, nes dizaino specialybė reikalauja daug metų patirties. Populiariuose žurnaluose žmogus mato beveik tuščius interjerus ir, nors už projektą gali sumokėti nemenką honorarą, pasiduoda ikea stiliaus dizainerių vilionėms. Siūlomas neva išbaigtas interjeras tėra tik bazė interjerui, nes jame nėra daiktų ir spalviškumo, išskyrus baltą TV komodėlę ir sofutę. Interjeras pasidaręs visai sterilus, negyvas, neįdomus, ir daiktų reikalaujama vis sterilesnių. Gal visa tai tik laikmečio mados, kurių ratas nuolatos sukasi? Atsiprašau už griežtą vertinimą, bet kartais dizaineriai po „madingu minimalizmu“ slepia savo kūrybinę krizę, klientai – finansinį nepajėgumą. Retai pasitaiko, kad kokybiškos ir brangios grindys dar būtų dekoruotos persišku kilimu, ar tobulai lygiai nudažytas sienas puoštų geri paveikslai, gobelenas ar šiuolaikinio meno instaliacijos. Kodėl? Pirma, dauguma dizainerių to net nesiūlo, antra – pritrūkstama pinigų. Daiktai, kurie kabinami, statomi ar tiesiami, į namus ateina paskutiniai. O mes jau esame susimokėję už statybą, interjero įrengimą ir tą stebuklingą virtuvę, kuri pagal kainą turėtų viską pagaminti pati, bet taip nėra. Puošybai tiesiog dažnai nelieka pinigų, nors iš tiesų tik ji ir matytųsi, kurtų namų atmosferą. Nei sienoms, luboms ar langams žvilgsnis neskirs tiek dėmesio, kiek daiktams. Visada pirmiausia matysite daiktus. Anot mano tėvelio, akis pripranta prie visko, pripranta ir prie to vizualinio skurdo. Gaila, kad gražiai prasidėjęs statybinis projektas tarsi lieka nebaigtas, nes dekoracijų pilkai interjero bazei praturtinti tiesiog nėra už ką pirkti. Tuo tarpu interjere gali būti labai daug spalvų. Kodėl, pasigrožėjus vaivorykšte danguje, reikia grįžti į tuščius ir bespalvius namus? Kodėl to, kas natūraliai gražu ir džiugina, neturėti namuose? Juk daiktai be namų – benamiai, o namas be daiktų – nykus. Beje, tikrasis minimalizmas, kaip architektūros ar interjero stilius, yra įdomus, novatoriškas, lengvas, ypač grynas. Ir įdomiausia, kad antikvariniai daiktai ar meno kūriniai (šiuolaikinio meno – taip pat) jame matosi ir atsiskleidžia geriausiai. Mes juk vis dar mokomės, augame ir tobulėjame interjero srityje. Vakarų Europos laisvės ir galimybių dirbti taip, kaip šiandien tai darome, iki tol neturėjome ištisus šimtmečius. Paklauskite, kiek metų lietuviškam šiuolaikiniam interjerui? Keli dešimtmečiai, ne daugiau, bet ir per tuos metus pasiekta ir padaryta labai daug. Esu labai dėkingas architektams ir dizaineriams, su kuriais dirbu visus tuos metus. Jie kūrybingi, nebijo naujų ir drąsių interjero sprendimų, nuoširdžiai myli tikrą klasiką ir padeda man pačiam augti.

Paagituosite, kad būtų kitaip?

Iš tikrųjų pati antikvariato rinka tam tikrais būdais turėtų pradėti vienytis ir skleisti apie save žinią. Gal nauda nebus greita, bet bandyti tikrai verta. Va, ir Jums norėčiau padėkoti už pirmą lietuvišką antikvariato žurnalą – labai svarbu populiarinti meną ir grožį kasdieniniame žmogaus gyvenime.
Pastebėjau, kad pamažu, bet vis dėlto pradeda keistis požiūris į daiktų unikalumą, vertę ir atlikimo meistrystę. Lietuviai jau puikiai „nugludino“ savo žvilgsnį į kokybę. Ir jei nutinka taip, kad į namus atkeliauja pirmas antikvarinis daiktas, kiti keliauja daug lengviau ir daug sparčiau. Ir tai, beje, vienakryptis judėjimas: nuo nekokybiškų daiktų perėjus prie antikvariato ar gero 1970-ųjų vintažo, kelio atgal nėra. Ir tai ne klaida, o pagaliau tikrasis aukštesnės vertės suvokimas. Beje, limituotai pagamintas autorinis, unikalus XX a. II pusės baldas yra dažnai daug brangesnis už XIX a. antikvarinį. Taigi kai pradedi įsigyti tokius daiktus, į naujus serijinius gaminius darosi nebeįdomu žiūrėti. Jie neturi nieko, tik naują klijų kvapą.

Ko trūksta, kad šis, pavyzdžiui, mums toks aiškus procesas taptų spartesnis? Galbūt antikvariatai vis dar siejami su dideliais pinigais: „Oi, čia ne man“?

Mums trūksta supratimo apie stilių, nors grožį tikrai gebame matyti. Mokykloje – chemija, fizika ir lietuvių kalba. Niekas juk nepasako, kad savo namuose praleisi bemaž pusę gyvenimo, nemoko kurti namų interjero, neįdiegia estetikos suvokimo… Bet visa tai ir yra dizainerio užduotis – sukurti jaukius namus. Antikvarinio daikto kaina ir požiūris į ją kinta, ypač dabar, kai antikvariatas klaidingai painiojamas su sendaikčiais ar naudotais daiktais. Argi brangu, kai Liudviko XV (neorokoko) stiliaus drožinėta ir auksuota kėdė kainuoja 200 eurų? Pasidomėkite internete garsesnių, brangesnių naujų daiktų gamintojų produkcija, palyginkite su antikvariato kaina ir pamatysite, kad jis nėra brangesnis, o dažnai – tik pigesnis.

Antikvariatuose visada daug meno kūrinių. Ar žmonės juos perka?

Perka, bet atsargiai, o be reikalo. Skulptūra, apskritai, yra atskira tema. Iš kubo marmuro ateityje greičiausiai jau niekas nesukurs žavingo angelo ar biusto, o jei ir sukurs su kokiomis užprogramuotomis staklėmis, tai irgi bus labai brangu, tik toks kūrinys nespinduliuos jokios šilumos. Į gražias antikvarines skulptūras verta investuoti. Beje, antikvariatas daugeliui asocijuojasi su kažkuo senu, tamsiu ir būtinai XIX a. Šį požiūrį reikėtų keisti. Jei daug meno kūrinių jūsų namuose, į juos visada norisi grįžti. Galbūt vyrai dažniau ir ilgiau bus su šeima, nei rinksis vakarą biliardinėje su draugais, jei namai bus gražūs, papuošti, šilti ir jaukūs. Jei jie nebus tiesiog tuščia erdvė su dideliais vitrinų langais, pro kuriuos matosi tik kaimyno tvora. Puošti namus įvairių laikotarpių, skirtingos stilistikos ir medžiagiškumo meno kūriniais yra labai sveikintina tendencija. Mix‘as – tai pats populiariausias interjero stilius šiandien visame pasaulyje, suteikiantis nuostabią galimybę būti apsuptam mėgstamų daiktų. Geras interjeras – tai visų pirma drąsus interjeras. Meno kūrinių ekspozicijos įvairovė visada rodo drąsą. Kitas momentas: baimė. Kurdami savo interjerus mes esame labai nedrąsūs, užduodame sau klausimus: ar taip galima daryti, ar derės, ar neatrodysiu juokingas, o to pasekmė – interjerinis skurdas. Gal todėl gyvenamosios erdvės dažnai nesiskiria nuo kokios kontoros ar įstaigos kabineto. Menas prasideda nuo 5 eurų – tai gali būti porcelianinė skulptūrėlė, nupirkta sendaikčių turgelyje ar krautuvėlėje. Nebūtina manyti, kad reikia išleisti dešimtis ar šimtus tūkstančių eurų, kad įsigytum ką nors mielo sau, nes madų bangos ir joms skirtos investicijos gali būti pavojingos. Manau, kad XX a. II pusės menas kartais yra pervertinamas, neretai sąlygojamas snobiškumo. Patriotizmas – nuostabi savybė, bet nepamirškim, kad be mylimos lietuviškos tapybos, dar yra ir Vakarų Europos dailė. Mes važinėjame vokiškais automobiliais, nešiojame šveicariškus laikrodžius ir naudojamės daniška santechnika, taigi turime galimybę ir tikrai galime daugiau dėmesio skirti ne tik Vakarų Europos, bet ir viso pasaulio įvairių laikmečių meno kūriniams.

Daugeliui žmonių antikvariniai baldai neatrodo funkcionalūs. Ką manote apie jų pritaikymą naujam gyvenimui?

Manau, kad muziejinės vertybės nėra liečiamos, o visa kita gali būti pritaikyta mūsų šiandieniniam gyvenimui. Sename stalelyje ar konsolėje nauja plautuvė – puiku. Svarbu tai padaryti skoningai. Buvę tamsiai rudi baldai perdažyti balta ar kita spalva? Tai madinga šiandien ir Vakarų Europoje. Net restauracijos mados keičiasi. Šiandien susiduriame su savotišku paradoksu: nerestauruotas – negražu, o restauruotas – kaip naujas. Ką rinktis? Dauguma renkasi „kaip naujas“. Rusijoje ši tendencija dar stipresnė: antikvariatas turi būti senas, bet atrodyti kaip naujas. Jei baldas labai patiks, jis tikrai suras vietą jūsų namuose, o funkcija visada atsiras. Leiskime sau mėgautis gražiais daiktais, jie padės sukurti unikalų ir nesenstantį jūsų namų interjerą.

Ačiū už pokalbį. Rasa ŽEMAITIENĖ. Liudo MASIO nuotrauka.

Senovinės šukutės ir jų sugrįžimas

Mada, kaip ir daug kas gyvenime, sukasi spirale ir kartojasi. Šiemet šlovės valanda vėl išmušė… dekoratyvinėms plaukų šukutėms. Ne toms, kuriomis šukuojamės, o toms, kuriomis prismeigiame plaukus ir puošiamės. Seniai jos bebuvo nutviekstos susidomėjimo šviesos, ir štai – sulaukė savo laiko. Plaukų stilistai šiandien ypač vertina Art Deco stiliaus šukutes, pasiekusias mus iš 1920–1940 laikmečio, o mes tiesiog pasižvalgykime po šio nuostabaus aksesuaro praeitį ir galbūt net susiruoškime aplankyti vieną kitą antikvariatą, butiką ar internetinį aukcioną, kad surastume kažką įdomaus, vertingo, stilingo ir originalaus vasaros šukuosenai. Mados reikia paisyti, ypač mums patinka, kai ji žvalgosi atgal.

Įvairiose šalyse skirtingais periodais šukutės buvo nešiojamos skirtingai. Štai 1830 – aisiais Ispanijoje ypač išpopuliarėja ir pasklinda po visą Vakarų Europą aukštos šukutės. Romantiško laimečio damoms tokia forma itin priimtina – visos nori kažko išskirtinio ir darosi šukuosenas aukštesnes viena už kitos.

Lyg meno kūriniai

Sunku nustatyti, kada atsirado dekoratyvinės šukutės, tačiau jos vienos seniausių archeologų rastų daiktų drauge su šukomis, skirtomis šukuoti. O seniausios rastos šukos buvo pagamintos prie 5 tūkst. metų Persijoje. Pirminė įsmeigiamų šukučių funkcija buvo ne tiek papuošti, kiek sutvirtinti šukuoseną. Vėliau, kai šukutės buvo gaminamos vis gražesnės, jomis pradėta šukuosenas tiesiog puošti. Visais laikais tokias šukutes labai mėgo ir mėgsta nuotakos – jų pasirinkimas didžiulis ir dabar. Tiesa, dažniausiai jos būna puoštos siuvinėjimu, kaspinais, karoliukais, perlais, žodžiu, yra savitos vestuvinės stilistikos.Šukutės prieš kelis šimtus metų dažniausiai buvo gaminamos iš kaulo, o taip pat iš medienos bei metalų, tarp kurių ir taurieji – auksas, o ypač dažnai – sidabras. Itin brangios šukutės buvo iš dramblio kaulo ar jūrų vėžlio kiauto, o jau ypatingosios – iš baltojo vėžlio kiauto. Moterys į plaukus jas įsmeigdavo tam tikru kampu ir tada ažūro grožis ypač atisiskleisdavo. Jų puošybai visada buvo naudojami brangieji ir pusbrangiai akmenys, stiklas, karoliukai. Nors dažniausiai be inkrustacijų jas puošė tiesiog ornamentai ar drožiniai. Nereikia nei sakyti, kad dauguma jų buvo rankų darbų, vienetiniai meno kūriniai. Ypač daug dėmesio šukučių dizainui buvo skiriama XIX a., o jau art nouveau laikmetis buvo pats ypatingiausias – juvelyrika klestėjo, meistrai pranoko patys save. Floros ir faunos motyvais puošiamos šukutės atrodė tiesiog pritrenkiančiai. Atsiradus plastikui, šukutės netruko supaprastėti iki šios žaliavos verto dizaino. Žinoma, visais laikais šukučių buvo įvairiausių, juolab kad jas mėgo ir prastuomenės moterys, ir turtingosios. Taigi pasiūla buvo įvairi, kaina – taip pat.

Art nouveau triumfas

XIX a. pabaigoje populiarėjantis art nouveau stilius šukutes pakylėja į dar aukštesnį lygmenį. Ponios puikuojasi plaukuose nutūpusiais laumžirgiais ir paukščiais, pražydusiomis gėlėmis. Plastiškiausios linijos demonstruoja begalinę romantiką, eleganciją, subtilumą ir puošnumą. Ir čia būtų negražu neprisiminti vieno iškiliausių to meto prancūzų juvelyrų René Lalique (1860-1945) (Rene Lelikue), kurio juvelyrikos, o ypač stiklo, darbai tiesiog atima žadą. Rene gabumai juvelyrikai išryškėjo dar vaikystėje – būdamas vos dvylikos metų jis pradėjo mokytis Paryžiuje, tuo pat metu jau dirbo pameistriu juvelyrinėje dirbtuvėje. Gavęs išsilavinimą, talentingasis juvelyras sukūrė išskirtinius darbus, papuošusius ne vieną aukštuomenės damą. LALIQUE namus René įkūrė 1885 metais ir iš karto pakerėjo visą pasaulį savo kūrinių lengvumu ir ypatingomis moteriškomis formomis. Nuostabu tai, kad ir po meistro mirties LALIQUE namai augo ir plėtėsi, o 1992 metais pristatė savo pirmuosius kvepalus, nors meistars visą gyvenimą kūrė kvepalų flakonus. Nuo kvepalų dauguma mūsų yra girdėję šį vardą.Taigi tarp Rene darbų galima rasti ir ypatingai žavingų šukyčių, tikrų meno kūrinių, šiandien eksponuojamų didžiausiuose pasaulio meno muziejuose. Aukcionuose pasirodantys jo darbai taip pat kainuoja milžiniškus pinigus, kaip, beje, ir kitų iškilių, kad ir mažiau žinomų to meto juvelyrų.

Prisiminus tai, kad dabar madingiausios art deco laikotarpio šukutės, turėtume atkreipti dėmesį į šio stiliaus ornamentiką, kuriai būdingas linijų griežtumas, simetrija, bet kartu ir puošnumas. Senelių skrynutėse ir antikariatuose jų dar galite rasti tikrai neprastų. Ir, būkite tikros, jos labai tiks prie Jūsų vasariškos gėlėtos ir plevenančios suknelės.